Baka-Tsuki - User contributions [en]

Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius3

2011-05-02T12:44:10Z

83.171.7.64:

===Trečiasis skyrius===

Gruodžio 20-oji.

Išaušo trečiosios dienos rytas nuo tada, kai pasikeitė pasaulis ir kuomet pabudau iš besapnio miego. Kaip įprastai, išlipau iš lovos, jausdamasis, tarytum mano skrandis būtų prikimštas tuzinu .30 mm kulkų. Šiamisenas, kuris miegojo ant antklodės, staiga nusirideno ant grindų ir išsitiesė. Koja švelniai bakstelėjau jam per pilvą ir atsidusau.

Iškišusi savo galvą pro duris, mano sesuo nusiminė, pamačiusi, kad jau buvau atsibudęs.

"Na, ar Šiamis kalbėjo?"

Ji manęs to kamantinėjo nuo pat vakar vakaro. Mano atsakymas visąlaik buvo toks pat:

"Ne~a."

Man dar savo pirštuose tebejaučiant katino kailio švelnumą, mano sesuo pasigrobė Šiamiseną ir išsinešė jį iš mano kambario, dainuodama jam savo kūrybos "pusryčių dainelę". Gerai tiems katinams, vieninteliai jų rūpesčiai tai paėsti, pamiegoti ir pasilaižyti kailį. Kaip norėjau su juo bent dienai pasikeisti vietomis. Ką gali žinoti, galbūt tada lengviau rasčiau tai, ko ieškau.

Teisingai, aš vis dar neradau tų raktų. Nei nesužinojau ką tie raktai reiškė. Jau nekalbant apie programos paleidimo sąlygas. Jei šiandien ko nors nepadarysiu, pasaulis toks ir išliks. O gal net dar labiau pablogės. Galutinis terminas... kodėl jis iš viso nustatytas? Ar Nagato reikėjo spausti savo galias iki pat jų ribų, kad man suteiktų bent jau tokį ribotą laiko limitą?

Nei kiek nepasistūmėdamas į priekį, išėjau į mokyklą. Virš visų galvų kyboję niūrūs debesys pranašavo, kad tuoj ims snigti. Matyt, šiais metais bus baltos Kalėdos, juk ir iki šiol irgi daug snigo. Pastaraisiais metais apylinkėse daug sniego nebuvo, tačiau sprendžiant iš šios žiemos šaltumo, tikriausiai pripustys kaip reikiant. Ruošdamasi žiemos išvykai Haruhi turbūt džiūgautų kaip šunytis... Žinoma, jei tik Haruhi vis dar egzistuotų.

Man kaip visada kopiant į kalvą link Šiaurės gimnazijos, nepastebėjau nieko, kas atkreiptų mano dėmesį, kol galiausiai pasiekiau 1-5 klasę. Dėl savo menko fizinių jėgų atsinaujinimo, į klasę sugebėjau įropoti tik prieš pat skambutį. Kaip ir vakar, klasėje buvo daug dėl ligos nepasirodžiusių, tačiau kas mane nustebino buvo tai, kad Tanigučiui pakako vos vienos poilsio dienos. Nors jis vis dar buvo su kauke, visgi atėjo. Tik dabar supratau, kad šitam tipeliui vis dėlto patinka eiti į mokyklą.

Beje, už manęs sėdinti Asakura šiandien labai jau prasmingai šypsojosi.

"Labas rytas."

Asakura su manimi paprasčiausiai pasisveikino, kaip ir su visais kitais. Aš jai tiesiog linktelėjau atgal.

Kai tik nuskambėjo skambutis, skelbiantis pamokų pradžią, pro duris energingai įėjo Okabe-sensei ir ėmėsi uoliai vesti klasės valandėlę.

Jau buvau pasimetęs, kuri gi savaitės diena šiandien buvo. Šiandienos pamokų tvarkaraštis atrodė kitoks, nei atsimenu, nors nebuvau dėl to tikras. Net nebuvau tikras, ar praėjusią savaitę šią dieną turėjau tokias pat pamokas. Jei vakarykštis ir šiandieninis pamokų tvarkaraščiai būtų sukeisti vietomis, abejoju, ar bent pastebėčiau. Nejaugi čia tik aš pasidariau keistas? Mergina, žinoma kaip Suzumija Haruhi, niekada neegzistavo, Asakura buvo populiariausia visoje klasėje, Asahina-san buvo nepasiekiama senpai, o Nagato buvo vienintelė Literatūros klubo narė.

Tai kas iš tiesų buvo tikra? Nejaugi Komanda SOS ir viskas, ką iki šiol turėjau patirti, buvo tik mano vaizduotės vaisius?

Po velnių, mano mintys darosi vis labiau ir labiau neigiamos.

Per pirmąją pamoką, fizinį lavinimą, buvau išsiblaškęs vartininkas, kurio visai nedomino vartų gynyba; sekanti pamoka buvo matieka, per kurią man tiesiog viskas įeidavo pro vieną ausį ir pro kitą išeidavo; man net nepastebėjus, atėjo pertrauka.

Tuomet, kai nudribau ant suolo, kad atvėsinčiau galvą...

"Ei, Kjonai,"

Tai buvo Tanigučis. Jis buvo po smakru pasikabinęs savo kaukę ir šypsojosi ta savo idiotiška šypsenėle.

"Sekanti pamoka bus chemija, o mokytojas šiandien klausinės mano eilę, biški man padėk."

Tau padėt? Nu, tu gal visai išdurnėjai?! Juk pats supranti, kad jau skersai ir išilgai žinome vienas kito stiprybes ir silpnybes, ar ne? Kaip aš galiu žinoti tai, ko tu nežinai?

"Ei, Kunikidai,"

Pasišaukiau savo kitą partnerį, kuris ką tik buvo grįžęs iš tualeto,

"Pamokyk Tanigučį visko ką žinai apie natrio hidroksidą. Ypač tai, kaip jis draugauja su druskos rūgštimi."

"Na, tai paprasta, kai juos sumaišai, jie neutralizuojasi."

Atsakė Kunikidas, perbėgęs akimis per Tanigučio vadovėlį.

"A, tai čia tas klausimas. Pirma apsiskaičiuok molius ir tada galėsi juos pasiversti į kilogramus. Leisk pagalvoti..."

Matant, kaip nusimanantis žmogus tai taip kasdieniškai aiškina, imi jaustis visiškai bejėgis.

Tanigučis be perstojo linkčiojo galva, tačiau Kunikidui tęsiant, jis pats daugiau nebesistengė spręsti. Nuo mano suolo jis pasičiupo mechaninį pieštuką ir pakeverzojo keletą skaičių ir simbolių tuščiuose vadovėlio vietose.

Sutvarkius visą šį reikalą, Tanigučis man keistai šyptelėjo:

"Kjonai, per fizinį žaidžiant fūlę Kunikidas man viską papasakojo. Taip išeina, kad užvakar kėlei kažkokį sambrūzdį."

Tai juk pats buvai tą dieną mokykloje, ar ne?

"Per pietų pertrauką ėjau nusnaust į slaugės kabinetą, o po to visą popietę jaučiausi mieguistas. Tik šįryt apie tai sužinojau. Girdėjau, kad tau visai buvo pasimaišę, nejaugi tu tikrai sakei, kad Asakura neturėtų egzistuoti?"

"Nu jo."

Pakėliau ranką ir pamojau ja, rodydamas "Atsiknisk tu pagaliau nuo manęs!". Visgi, Tanigučis tik šyptelėjo ir tęsė:

"Kaip gaila, kad manęs čia nebuvo. Retai kada tave pamatysi taip juokingai šūkaujantį."

Atrodė, kad Kunikidas kažką iš tada prisiminė ir pasakė:

"Kjonui šiandien jau geriau. Tą dieną galėjo pasirodyti, kad jis tyčia bandė prisikabinti prie Asakuros-san. Ar ji tau kažką padarė, kad supykdė?"

Jei būčiau pasakęs, mane būtų palaikę bepročiu. Štai todėl tylėti buvo savaime suprantamas dalykas.

"A taip, tu sakei, kad Asakura-san kažką pakeitė. Ar galiausiai radai tą žmogų? Jos vardas Haruhi, ar ne? Kas ji tokia?"

Malonėtumei man viso to nepriminėt? Dabar aš kiekvieną kartą nevalingai krūptelėju, kai paminimas tas vardas, net jei jis būtų ištartas papūgos.

"Haruhi?"

Matai? Net Tanigučis kraipo galvą. Ne vien tai, jis net pasakė:

"Sakydamas Haruhi, juk neturi galvoje Suzumijos Haruhi, ar ne?"

Taip, tos Suzumijos Haruhi......

Kaulai mano kakle sugirgždėjo. Lėtai pakėliau galvą ir pasižiūrėjau į savo klasioką, kuris spoksojo į mane ta buka išraiška.

"Taniguči, ką tu ką tik pasakei?"

"Sakiau Suzumija, prietranka iš Rytų vidurinės. Aš trejus metus praleidau su ja vienoje klasėje. Kažin, kaip ten ji laikosi...... O iš kur tu ją pažįsti? Sakei, kad ji buvo pakeista Asakuros, kaip iš viso tai suprast?"

Mano akys akimirksniu išbalo—

"Tu! Tu sumautas plikas aštuonkoji!"

Staiga pašokęs, sušukau. Matyt įbauginti mano staigaus protrūkio, abu, Tanigučis ir Kunikidas, instinktyviai šiek tiek atsitraukė.

"Ką tu vadini 'aštuonkoju'?! Jei aš tau aštuonkojis, tai tu sepija! Be to, mano šeima jau daugelį kartų turi sidabraspalvius plaukus, todėl pats dėl savųjų labiau rūpinkis!"

Tai ne tavo sumautas reikalas! Pagriebiau Tanigučį už jo apykaklės ir prisitempiau jį link savo veido, kol vos nesusilietė mūsų abiejų nosys.

"Sakei, kad pažįsti Haruhi?!"

"Kaip aš galiu jos nepažinot? Aš penkiasdešimt metų jos neužmiršiu! Jei ir yra kas nors, kas iš Rytų vidurinės jos nepažįsta, jiems reiktų pasitikrinti, ar neserga amnezija."

"Kur?"

Lyg giedodamas kokią mantrą, šaudžiau klausimą po klausimo:

"Kur ta mergiotė? Kur dabar yra Haruhi? Sakyk, kur!"

"Kas tau užėjo? "Kur", "kur" lyg ''taiko'' būgnas! Nejaugi kur nors ją pamatei ir įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio? Pasiduok! Sakau taip tik tavo paties labui. Nors iš išvaizdos ji kiekvieno vaikino svajonė, jos elgesio pakanka, kad sudaužytų visas tas svajones į šipulius. Pavyzdžiui, ji......"

Kalkėmis mokyklos stadione piešė keistas geometrines figūras, ane? Ir pats jau žinau. Manęs nedomina jos praeities nusikalstama veikla, man terūpi kur po velnių Haruhi yra dabar!

"Ji Koujouen akademijoje."

Pasakė Tanigučis, tarytum atsakytų, koks vandenilio atominis skaičius.

"Jei neklystu, ji įstojo į tą mokyklą, kalvos papėdėj, iš kart priešais stotį. Ji gana protinga, todėl savaime suprantama, kad ji mokytųsi tokioje elitinėje mokykloje."

Elitinėje?

"Nejaugi ta Koujouen tikrai tokio aukšto lygio? Galvojau, kad ten tiesiog turtingų merginų mokykla."

Tanigučis pasižiūrėjo į mane užjaučiančiomis akimis ir atsakė:

"Kjonai, nežinau ko tau ten prišnekėjo vidurinėj, bet ta akademija visada buvo mišri. Jau nekalbant apie tai, kad ji turi vieną aukščiausių visoj prefektūroj įstojimo į universitetą rodiklių. Turėti tokią mokyklą mūsų rajone žiauriai nervina!"

Klausydamasis Tanigučio paistalų, palengva paleidau rankas.

Kaip aš anksčiau to nesupratau? Už tai man derėtų sau ''seppuku'' pasidaryti.

Vien tik dėl to, kad Haruhi nebuvo Šiaurės gimnazijoje, pamaniau, kad ji visai pradingo iš šio pasaulio. Kaip matot, mano vaizduotė blogesnė nei to milžiniško urvinio svirplio. Kai sekančią vasarą vyksiu pas gimines į kaimą, man reikės eiti pasišnekučiuoti su vienu jo giminaičių, sėdinčių kur nors prie balkono. Mes turbūt puikiai sutartume.

"Ei, tu gal raminkis." Tanigučis susitvarkė apykaklę ir pasakė, "Kunikidai, tu teisus. Jam tikrai stogas nuvažiavo ir atrodo, kad jam tik dar labiau blogėja."

Šnekėk ką nori, aš dabar neturiu nuotaikos su tavim ginčytis, nes šiuo metu buvo kai kas, kas mane labiau nervino, nei išdavikiškasis Tanigučis ir be perstojo linkčiojantis Kunikidas.

Tiesiog sunku patikėti mano bloga sėkme. Jei tą dieną kas nors iš Rytų vidurinės būtų sėdėjęs netoliese, arba Tanigučis tada būtų buvęs klasėje, būčiau daug anksčiau išgirdęs Haruhi vardą. Bliamba, kieno tai kaltė? Nagi, pasirodyk, niekše, kad galėčiau tau atspardyti subinę! Nors visai neprieštarauju to atidėti ir kitam kartui. Visi klausimai, kuriems reikėjo atsakymų, buvo paklausti. Toliau liko tik imtis veiksmų.

"Kur tu eini, Kjonai? Tualetą?"

Apsisukau, skubėdamas link klasės durų ir pasakiau:

"Aš išeinu anksti."

Kaip tik galima anksčiau.

"O kaip dėl tavo krepšio?"

Jis tik trukdys.

"Kunikidai, jei klaus Okabe, pasakyk, kad aš mirštu nuo buboninio maro, dizenterijos ir vidurių šiltinės vienu metu. Be to, Taniguči!"

Nuoširdžiai padėkojau savo klasiokui, kuris nukabinęs žandikaulį žvilgsniu lydėjo mane išeinant:

"Dėkui!"

"A, aha......?"

Toliau nežiūrėdamas, kaip Tanigučis prie smilkinio sukinėja pirštu, išbėgau iš klasės ir po kokios minutės jau buvau prie mokyklos vartų.

Dideliu tempu bėgti nuo kalno buvo išties sunku. Todėl, kad buvau pernelyg susijaudinęs, bėgau iš visų jėgų ir po kokių dešimties minučių mano kojos ir plaučiai pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad per daug juos spaudžiu, jau nekalbant apie mano širdį. Kai dabar pagalvoju, aš čia būčiau laisvai suspėjęs, net jei būčiau palaukęs, kol baigsis trečia pamoka. Šiuo metų laiku, Koujouen akademijoje turbūt irgi yra sutrumpintos pamokos. Būtų pakakę, jeigu būčiau ten nusigavęs iki nuskambant paskutiniam skambučiui. Net jei būčiau tiesiog atėjęs iš Šiaurės gimnazijos, aš vis tiek būčiau užtrukęs ne daugiau nei pusvalandį.

Tuomet, kai suvokiau kokie menki buvo mano laiko paskirstimo įgūdžiai, jau buvau pasiekęs privačiąją mokyklą prie stoties, pradiniame mano kasdieninio priverstinio kopimo maršruto į mokyklą taške. Mokykloje buvo labai tylu, ar jiems vis dar buvo pamokos? Pasižiūrėjau į savo laikrodį: jeigu pas juos pamokos nesiskiria nuo mūsiškių, jiems tikriausiai dabar trečia pamoka. Kitaip tariant, kol atsidarys mokyklos vartai, aš turiu visą valandą laisvo laiko. Viskas, ką galėjau tuščiomis rankomis daryti šitame šaltame ore, buvo laukti.

"Galėčiau tiesiog įsibrauti be leidimo......"

Mano vietoje, Haruhi būtent taip ir darytų ir kuo gražiausiai susitvarkytų. Deja, aš neturėjau tokio pasitikėjimo savimi ir, lėtai priėjęs prie vartų, pasimečiau ir tuoj pat vėl paskubomis nusliūkinau šalin. Už uždarytų mokyklos vartų stovėjo rūstaus veido apsauginis. To juk ir tereikia tikėtis iš turtingos privačios mokyklos.

Iš tiesų, aš galėjau perlipti tvorą ir įsmukti į mokyklą; bėda tik ta, kad tvoros viršūnė buvo gana tolokai nuo žemės, o ant jos dar buvo apraizgaliota spygliuota viela, todėl geriau atrodė tiesiog palaukti, kol bus atidaryti mokyklos vartai. Jei braučiausi be leidimo, viskas būtų baigta, jeigu būčiau pagautas. Aš jau taip toli nuėjau, nenoriu leisti, kad taip paprastai būtų ''Game Over''. Galų gale, priešingai nei Haruhi, kai reikia, aš vis dar sugebu suimti save į rankas.

Taigi, aš taip pralaukiau beveik dvi valandas.

Nuskambėjus neįprastam mokyklos skambučiui, pro atvertus vartus lyg potvynis pasipylė mokiniai.

Tanigučis buvo teisus, čia iš tiesų buvo mišri mokykla. Merginų uniformos buvo tokios pat kaip ir anksčiau – juodi moteriški švarkeliai, o tarp jų įsimaišę ir namo skubantys vaikinai vilkėjo tradicines ''gakuran'' uniformas. Tai buvo visiška priešingybė Šiaurės gimnazijai, kur merginos vilkėjo jūreivių uniformas, o vaikinai – švarkus. Pagal merginų ir vaikinų santykį, atrodė, kad daugiau buvo merginų......

"Kaip taip gali būti...... Tiek to."

Tarp vaikinų buvo keletas pažįstamų veidų, jie buvo mokiniai iš 1-9 klasės. Aš maniau, kad jie visi buvo pradingę, bet, kaip paaiškėjo, jie visą laiką buvo šitoje gimnazijoje. Nežinau, ar tai tik sutapimas, tačiau tarp jų nemačiau nei vieno, kuris būtų buvęs iš mano vidurinės. Tie, kuriuos buvau sutikęs anksčiau, nelabai kreipė į mane dėmesio ir paskubomis ėjo pro šalį, greitai žvilgtelėdami į mane įtariu žvilgsniu. Dabar jie tikriausiai turi visą naujų prisiminimų rinkinį, labai tikėtina, kad kur kas laimingesnių mokyklinių prisiminimų, nes jiems bent jau nereikia einant į mokyklą kasdien kopti į tą nelemtą kalną.

Aš toliau laukiau. Sakyčiau, tikimybė, kad ją sutiksiu, buvo kokie 50/50. Jei ta mergiotė buvo įstojusi į kokį klubą ar buvo kažkuo tai užsiėmusi ir turėjo likti mokykloje, tuomet man tereikia čia pastypsoti kaip kaliausei. Meldžiu. Greičiau eik namo. Ir tada pasirodyk priešais mane.

O kas, jei šitoj Koujouen akademijoje yra kita Komanda SOS su kitais nariais nei aš, su kuriais ji užsiima visokia tai veikla......

Vien apie tai pagalvojus, mano vidaus organai ėmė maištauti kaip paklaikę. Ar tai nereiškia, kad Asahina-san, Nagato, Koizumis ir aš esame tik nereikalingos šiukšlės? Tokiu atveju aš esu net ne antraeilis veikėjas, o visiškas pašalinis. Aš to visai nenoriu! Kam aš turėčiau melstis? Jėzui, Mahometui, Būdai, Maniui, Zaratrustrai, Lovecraft'ui, man tiks bet kas! Jei tik kuris nors iš jų numalšins man šį nerimą, aš tikėsiu bet kokia jų skelbiama pranašyste ar legenda. Net jei tai būtų viena tų po gatves besišlaistančių įtartinų sektų, aš mielu noru prie jų prisidėčiau. Dabar aš galiausiai suprantu, koks jausmas būti žmogumi, kuris bandosi kabintis į bet kokį šiaudą ir vis tiek nugrimzta į liūną.`

Maždaug dešimt minučių kentęs nerimą ir liūdesį,

"......Ech,"

Giliai atsidusau, net nežinodamas, ką reiškė šis atodūsis. Kodėl gi aš darau tokį didžiulį paguodos atodūsį?

Nes pasirodė ji.

Švarkelių ir ''gakuran'' uniformų jūroje pamačiau veidą, kurio nebepamiršiu visą likusį savo gyvenimą.

Kaip ir tada, kai pirmąją mokslo metų dieną ji save prisistatė ir sustingdė klasėje orą, ji turėjo ilgus plaukus, kurie siekė jai iki liemens. Kurį laiką žiūrėjau į ją pritrenktas, o po ėmiau skaičiuoti pirštais, bandydamas išsiaiškinti, kuri gi šiandien buvo savaitės diena. Šiandien nebuvo diena, kada ji turėjo laikyti savo plaukus palaidus. Matyt, šitos Haruhi nedomino kvailiojimas su plaukais.

Tarytum būdami nepatenkinti, kad užstoju kelią, Koujouen akademijos mokiniai turėjo mane apeiti pro kairę ir dešinę pusę. Neįsivaizduoju, ką jie galvojo apie vaikiną, kuris lyg nevisprotis stovėjo priešais mokyklos vartus, tačiau jie gali sau galvoti ką tik nori. Aš neturėjau laiko kada dėl to rūpintis.

Stovėjau sustingęs ir stebėjau, kaip palengva artėja mergina, vilkinti mokyklinę uniformą.

Suzumija Haruhi.

Aš pagaliau tave radau.

`Nevalingai nusišypsojau, pamatęs, kad Haruhi nebuvo vienintelė, kurią radau.

Šalia Haruhi ėjo ir ja šnekučiavosi vaikinas, vilkintis ''gakuran'' uniformą. Besišypsantis šypsena, kurios tiesiog negalėjau pakęsti, buvo ne kas kitas, o Koizumis Icukis. Tai tikrai netikėtas priedas.

Vadinasi, dabar jiedu buvo tapę tokie artimi, jog drauge eidavo namo iš mokyklos. Visgi, Haruhi neatrodė pernelyg laiminga – jos išraiška buvo tokia pat niūri, kokia buvo tada, kai pirmą kartą ją pamačiau mokslo metų pradžioje. Ji retkarčiais trumpai atsakydavo, o po to toliau būdama susiraukusi vėl nusukdavo savo rūstų žvilgsnį į asfaltą.

Tai buvo ankstesnioji ji. Dar prieš tai, kai jai šovė į galvą mintis sukurti Komandą SOS, kai kur tik ji mokykloje beeidavo, jos išraiška nuolatos buvo lyg kovų menų meistro, beviltiškai nerandančio sau lygaus varžovo. Ta jos išraiška man kėlė nostalgiją. Tai buvo ta Haruhi, kuriai buvo įgrisęs kasdienybės paprastumas, ta, kuri uoliai stengėsi rasti bent kiek linksmybių, nors taip ir nesuprato, kad pati gali priversti atsirasti viską, ko tik ji trokšta.

Kaip ten bebūtų, klajoti po prisiminimus visada bus laiko, tačiau tik ne dabar. Jiems palengva artėjant prie manęs, neatrodė, kad jie kreiptų į mane dėmesio.

Kad ir kaip tai beviltiškai skambėtų, jau dabar negalėjau sutramdyti savo besidaužančios širdies. Jeigu man dabar tektų apsilankyti pas gydytoją, iš manęs sklindantis dviejų dūžių ritmas būtų toks garsus, jog gydytojas nepajėgtų prie ausų nulaikyti stetoskopo. Oras buvo stingdančiai šaltas, tačiau nepaisant to mane tiesiog pylė prakaitas. Vyliausi, kad mano drebančios kojos tik mano vaizduotės vaisius. Iki šiol juk nebūdavau toks bailys.

......Jie jau čia. Haruhi ir Koizumis buvo tiesiai priešais mane.

"Ei!"

Man prireikė didžiulių pastangų, kad vien priversčiau savo balsą tai ištarti.

Haruhi pakėlė galvą ir apsikeitė su manimi žvilgsniais.

Jos juodas kojines mūvinčios kojos nustojo ėjusios.

"Ko?"

Jos žvilgsnis dvelkė tokiu šalčiu lyg šaldytuvo kamera. Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, o po to nusuko akis šalin,

"Ko tu iš manęs nori? Ne, greičiau jau turėčiau klausti, kas tu toks? Aš ne tokia, kuri leidžia, kad į ją kreiptųsi "Ei!". Jei nori flirtuoti, susirask ką kitą, aš neturiu jokio noro tokiems užsiėmimams."

Psichologiškai jau buvau tam pasiruošęs, todėl tai man nebuvo didelis šokas. Kaip ir tikėjausi, ši Haruhi manęs nepažinojo.

Koizumis taip pat buvo sustojęs ir žiūrėjo į mane abejingu žvilgsniu. O iš jo žvilgsnio buvo galima suprasti, kad jis ne tik manęs neatpažino, bet ir iš viso anksčiau nebuvo regėjęs.

Pasisukau ir kreipiausi į šį Koizumį:

"Ar tau tai irgi pirmas kartas, kada mes susitinkame?"

Koizumis lengvai gūžtelėjo pečiais ir atsakė:

"Manau, taip. Galėčiau pasiteirauti, kas tu toks?"

"Ar tu persikėlęs mokinys šitoj mokykloje?"

"Aš persikėliau čia šį pavasarį...... Iš kur tu žinai, kad aš persikėlęs mokinys?"

"Ar žinai ką nors apie grupę, kuri vadinasi 'Organizacija'?"

"'Organizacija'...... ar ne? Kaip tai rašosi?"

Ši mandagi šypsena man buvo puikiai pažįstama jo ypatybė. Vis dėl to, jo akys išdavė atsargumo jausmą. Taip kaip ir Asahina-san, jis manęs nepažinojo.

"Haruhi."

Haruhi skruostas nežymiai trūktelėjo ir ji nukreipė į mane savo dideles juodas akis.

"Kas tau davė leidimą kreiptis į mane vardu? Kas tu iš viso per vienas? Nepamenu, kad būčiau prašiusi persekiotojo draugijos. Eik pagaliau šalin, užstoji kelią."

"Suzumija."

"Neleidžiu kreiptis ir pavarde. Iš kur tu iš viso žinai kuo aš vardu? Lankei Rytų vidurinę? Tai Šiaurės gimnazijos uniforma, ar ne? Apskritai, ką tu čia iš viso darai?"

Haruhi prunkštelėjo ir nusisuko šalin.

"Nekreipk į jį dėmesio, Koizumi-kun. Apsimeskim, kad viso to niekada ir nebuvo. Nėra prasmės švaistyti laiko su šiuo stuobriu. Šiaip ar taip, jis tiesiog kvailys. Eime!"

Kodėl Haruhi po pamokų namo ėjo drauge su Koizumiu? Nejaugi Koizumis šiame pasaulyje buvo perėmęs mano vaidmenį? Nors ši mintis akimirką man buvo atėjusi į galvą, tuomet per daug įtemptai apie tai negalvojau.

"Palauk!"

Pagriebiau Haruhi už peties, kai ji bandė pro mane praeiti.

"Trauk nuo manęs rankas!"

Haruhi papurtė savo ranką ir nubloškė manąją šalin. Dabar jos veidas buvo kupinas įniršio, tačiau tokio masto pykčio nebuvo gana, kad ją paleisčiau, nes kitaip visos tos stovėjimo valandos būtų buvusios beprasmės.

"O tu tai įkyrus!"

Haruhi pasilenkė ir grakščiai man spyrė per koją{}. Iš mano kulkšnies sklidęs skausmas buvo toks stiprus, jog atrodė, kad tuoj uždusiu, nors nepargriovė mane ant žemės. Kažkaip atgavęs pusiausvyrą ir jausdamas tiek fizinį, tiek psichologinį skausmą, pasakiau:

"Tik pasakyk man vieną dalyką."

Išspaudžiau paskutinius savo drąsos likučius. Jei tai nesuveiks, aš visiškai bejėgis. Tai buvo mano paskutinė viltis — paklausiau šį klausimą:

"Ar prisimeni Tanabatą prieš trejus metus?"

Jai jau benueinant, Haruhi vės sustojo. Žiūrėdamas į jos ilgus juodus plaukus, tęsiau:

"Tą dieną tu įslinkai į savo mokyklą ir mokyklos stadione balta kreida pripiešei įvairių figūrų."

"Na ir kas?"

Haruhi apsisuko ir pasižiūrėjo įtūžusiu žvilgsniu.

"Visi jau tai žino. Kaip tu iš viso apie tai užsimeni?"

Atsargiai rinkausi žodžius, stengdamasis kuo greičiau pabaigti,

"Tu nebuvai vienintelė, kuri tą naktį įslinko į mokyklą. Su tavimi buvo vaikinas, kuris nešėsi Asahiną..... merginą. Su juo tu piešei tuos simbolius. Tai buvo žinutė Hikobošiui ir Orihimei, kuri apytikriai reiškė 'Aš esu čia—'"

Aš negalėjau pabaigti sakinio.

Haruhi dešine ranka pagriebė už mano kaklaraiščio ir patempė prie savęs. Tempiamas šios bauginančios jėgos, prieš savo valią parpuoliau į priekį ir gavau smūgį į kaktą nuo Haruhi kietos lyg akmuo galvos.

"Ai!"

Reikšdamas nepasitenkinimą pasižiūrėjau į ją, o jos akys man tučtuojau atkirto tokiu pat piktumu. Jos veriantis žvilgsnis žiūrėjo tiesiai man į akis. Tas jos žvilgsnis kėlė savotišką nostalgiją, kaip ir ta susierzinusi Haruhi išraiška.

Įtūžio nevaldanti mergiotė paklausė manęs sumišusiu balsu, jos venoms atrodant, kad tuoj pratrūks:

"Iš kur tu tai žinai?! Kas tau tai pasakė?! Ne, aš juk niekam to nepasakojau. Tuo metu......"

Haruhi staiga sustojo, o jai pamačius mano uniformą, jos žvilgsnis dramatiškai pasikeitė.

"Šiaurės gimnazija...... Nejaugi...... Kuo tu vardu?!"

Jai tvirtai mane laikant už kaklaraiščio, man darėsi sunku kvėpuoti. Na ir žvėriška tos mergiotės jėga. Vis dėlto, dabar netinkamas laikas dalytis prisiminimais apie neįtikėtiną Haruhi jėgą. Mano vardas? Turėčiau jai pasakyti savo tikrąjį vardą, kurio ji niekada nėra girdėjusi, ar tą kvailą pravardę, kuria visi priprato mane vadinti?

Ne, priešais mane esančiai merginai nei vienas iš šių vardų neturėtų jokio poveikio. Nemanau, kad kada nors ji būtų girdėjusi šiuo abu vardus. Šiuo atveju buvo tik vienas vardas, kuriuo aš galėjau naudotis:

"Džonas Smitas."

Nors stengiausi tai ištarti kuo ramesniu tonu, man tai buvo anaiptol nelengva, turint galvoje, kad buvau laikomas pakeltas už kaklo. Ar nematai, kad man darosi sunku kvėpuoti...... Ir kai tik apie tai pagalvojau, didžiulis spaudimas priešais mano krūtinę netikėtai pradingo.

"......Džonas Smitas?"

Haruhi paleido mano kaklaraištį ir atrodė priblokšta, laikydama savo sustingusią ranką pakeltą ore. Retai kada esu ją tokią matęs. Suzumija Haruhi atrodė tarytum giltinė būtų išplėšusi jai sielą, jos burnai esant plačiai pravertai.

"Vadinasi, tai tu...... Tu tas Džonas Smitas? Tas keistas gimnazistas...... kuris man tada padėjo...... Rytų vidurinėje......"

Haruhi staiga susvirduliavo. Jos ilgi tamsūs plaukai uždengė jai akis, ir kai ji jau buvo besusmunkanti, Koizumis spėjo laiku ją sugauti.

Man pavyko užmegzti ryšį.

Kaip suprast "padėjau tau"? Iš esmės, aš turėjau viską už tave padaryti...... Tačiau neketinau švaistyti laiko ir su ja ginčytis. Būtent, man galiausiai pavyko rasti užuominą! Šiame visiškai pasikeitusiame pasaulyje vienintelį žmogų, kuris dalinosi su minimi tokiais pat prisiminimais.

Vadinasi, tai tu.

Ne kas kitas, o Suzumija Haruhi.

Jei ši Haruhi matė mane per Tanabatą prieš trejus metus, tuomet šis pasaulis po trejų metų gali būti susiejamas su tuo laiko tašku. Ne viskas "dingo be pėdsako". Kai su Asahina-san keliavau į praeitį prieš trejus metus ir Nagato galių pagalba sugrįžau į dabartį, ta istorijos dalis iš tiesų egzistavo. Dar nežinau, kas pakeliui nutiko ne taip, bet bent jau prieš trejus metus šis pasaulis buvo toks pat, kaip ir tas, kurį pažinojau.

Kas gi galėjo nutikti ne taip? Kodėl aš buvau vienintelis, likęs su ankstesniaisiais prisiminimais?

Na, turbūt galėsiu apie tai pagalvoti vėliau.

Pasižiūrėjau į Haruhi, kuri atrodė tokia priblokšta, tarytum būtų pamačiusi vieną tų pasaulio stebuklų, ir pasakiau jai:

"Aš viską paaiškinsiu. Ar dabar turi laiko? Pasakojimas bus gana ilgas......"

Mums trims einant petys į petį, Haruhi pasakė:

"Džoną Smitą aš sutikau dukart. Netrukus po to, kai išėjau, pakeliui namo kažkas man iš už nugaros sušuko. Ką jis ten man pasakė...... A, taip! Kažką panašaus į 'Pasirūpink Džonu Smitu, kuris paskleis džiugesį visame pasaulyje!'. Ką gi visa tai reiškia?"

Aš nieko panašaus nesu sakęs. Įsitikinęs, kad Haruhi jau nebebuvo stadione, nuėjau pažadinti Asahiną-san ir nuskubėjau link Nagato buto. Nejaugi yra dar kitas Džonas Smitas? Ir apie ką po velnių tas Džonas Smitas kalbėjo?

Atrodo, tarytum tasai Džonas Smitas tiesiog nėrėsi iš kailio, kad padrąsintų Haruhi.

"Ar tas Džonas Smitas buvo tas pats, kurį matei Rytų vidurinėje?"

"Jis buvo per toli, o dar tuomet buvo tamsu. Aš neatsimenu nei vieno iš jų veidų. Bet jo balsas skambėjo taip, kaip tavo, be to jis vilkėjo Šiaurės gimnazijos uniformą."

Rodos, kad reikalai darosi vis labiau ir labiau painūs. Kai jau maniau, kad man per didelius vargus pagaliau pavyko surasti sąsają, detalės vis tiek nederėjo.

Mes nuėjome į netoliese esančią kavinę. Iš pradžių norėjau nueiti į tą kavinę, kurioje Komanda SOS įprastai rengdavo savo susirinkimus, tačiau ji buvo gana tolokai nuo čia.

"Mano pažinota kita tu mokėsi Šiaurės gimnazijoje ir po priėmimo ceremonijos štai ką ji pasakė......"

Dar net nepasirodžius mūsų užsakymams, tuoj pat pradėjau savo pasakojimą. Nespėjus ''cafe au lait'' atvėsti tiek, kad ją būtų galima išgerti vienu gurkšniu, be sustojimo papasakojau jai sutrumpintą istorijos apie tai, kas iki šiol nutiko, versiją. Apie tai, kaip ateivė, keliautoja laiku ir esperas visi drauge prisijungė prie Komandos SOS, o mūsų klubo kambariu buvo literatūros klubo kambarys.

Ypač detaliai jai papasakojau apie mano kelionę laiku per Tanabatą, nes tiesiog maniau, kad tai pati svarbiausia dalis.

Daviau Haruhi tik bendrą supratimą apie tai, kaip ji tariamai buvo dievas, laiko iškraipymas ir evoliucinė tikimybė, nes nei viena iš tų teorijų nebuvo patvirtinta. Aš tiesiog jai pasakiau, kad joje slypėjo neįtikėtina galia ir kad ši nežinoma galia galėjo net pakeisti pasaulį.

Vien to pilnai pakako, kad prikaustyčiau šios mergiotės dėmesį. Jai nuolat paskęstant mintyse, ji galop paklausė:

"Kaip tu galėjai perskaityti tą mano išgalvotą ateivių kalbą? Ar tikrai tie simboliai reiškė 'Aš esu čia, pažiūrėkit į mane'?"

"Kai kas man tai išvertė."

"Turi omenyje, ta ateivė?"

"Tiksliau tariant, ateivių sukurta gyvoji humanoidinė sąsaja, skirta bendrauti su žmonėmis... Kiek pamenu, ji taip sakė."

Trumpai jiems papasakojau apie Nagato Juki. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė kaip netikėtas literatūros klubo priedas, nors iš tikrųjų ji tebuvo tik sukurta tylia, neišraiškinga, knygas mėgstančia mergina. Po to jiems papasakojau apie Asahiną-san. Serijinė persirenginėjanti talismanė, taip pat mūsų viešųjų ryšių pareigūnė ir išimtinai komandos arbatos tiekėja iš tikrųjų buvo keliautoja laiku iš ateities. Ji buvo ta, su kuria aš keliavau laiku į Tanabatą prieš trejus metus, o Nagato dėka mums pavyko grįžti atgal.

"Vadinasi, tai reiškia, kad tas Džonas buvai tu, ar ne? Tuomet aš tavimi patikėsiu, juk nieko blogo dėl to nenutiks. Štai kaip, tada tu keliavai laiku......"

Haruhi žvelgė į mane akimis, kuriomis būtų apžiūrinėjamas keliautojas laiku, ir linktelėjo galva.

Ar tu ne perdėtai patikli? Nebūčiau net pagalvojęs, kad būtum taip lengvai visu tuo patikėjusi. Aną kartą, kai tik mudu vieni ėjome po miestą ieškoti paslaptingų dalykų, mums būnant toje kavinėje mano pasakojimą tu palaikei visiškai paistalais.

"Ta kita aš tikra durnė. Aš tavimi tikiu,"

Haruhi pasilenkė ir pridūrė:

"Nes taip tiesiog žiauriai įdomiau!"

Man puikiai pažįstama ryški šypsena pražydo lyg didžiulė gėlė. Tai buvo šypsena, kuria Haruhi nusišypsojo, kai pirmą kartą pamačiau jos šypsena. Tai buvo ta milijono vatų šypsena, kuria ji nusišypsojo, kai per anglų kalbos pamoką, kai jai staiga šovė į galvą mintis sukurti Komandą SOS.`

"Nuo tos dienos, aš ėmiau ir ištyrinėjau visus iš Šiaurės gimnazijos. Sykį net buvau įsilaužusi. Visgi, taip ir nepamačiau nieko, kas būtų priminęs Džoną. Aš šitaip ant savęs pykau, kad deramai neįsiminiau tavo veido. Bet dabar viskas aišku, nes prieš trejus metus tu net nebuvai įstojęs į Šiaurės gimnaziją......"

Tuo metu egzistavo dvi mano versijos. Viena jų lengvabūdiškai leido laiką vidurinėje, kita drauge su Asahina-san buvo sustingdyta laike Nagato svečių kambaryje.

Toliau galėčiau paminėti ir ano vaikino patyrimus:

"Tame pasaulyje Koizumis yra esperas. Tu man daug padėjai, bet taip pat ir sukėlei daug rūpesčių."

"Jei tai tiesa, tuomet tai gana pribloškia."

Grakščiai gerdamas savo arbatą, pasakė Koizumis, žvelgdamas įtariu žvilgsniu.

Vėl pasisukau link Haruhi.

"Kodėl nestojai į Šiaurės gimnaziją?"

"Iš esmės, nėra jokios konkrečios priežasties. Šiaurės gimnazija mane domino tik dėl to nutikimo per Tanabatą. Bet iki tol, kol būčiau įstojusi į gimnaziją, Džonas jau būtų ją baigęs, neminint to, kad man jau anksčiau nepavyko jo rasti. Be to, Koujouen turi aukštesnį įstojimo į universitetą rodiklį, o mano vidurinės auklėtojas nuolat zyzė, kad ten stočiau, todėl tiesiog sutikau, kad daugiau nebeįkyrėtų. Iš tikrųjų, man kaip ir nėra skirtumo, kurioje mokykloje mokytis."

Nusprendžiau taip pat paklausti ir Koizumio:

"O kaip tu? Kodėl persikelti nusprendei į tą mokyklą?"

"Klausi kodėl, na, mano atsakymas iš esmės toks pat kaip Suzumijos-san. Aš paprasčiausiai stojau į tokią mokyklą, kuri atitiko mano mokymosi sugebėjimus. Žinoma, aš jokiu būdu neteigiu, kad Šiaurės gimnazija kuo nors prasta, tiesiog Kouyouen daug geresnė atsižvelgiant į mokymosi sąlygas."

Negaliu ginčytis, Šiaurės gimnazijoje net nebuvo oro kondicionavimo.

Haruhi atsiduso.

"Komanda SOS, hm...... Skamba smagiai."

Vien tik tavo dėka.`

"Jei tai, ką sakei, laikytume tiesa,"

Įsiterpė Koizumis, dabar būdamas su kiek rimtesne išraiška veide.

"Sprendžiant iš tavo pasakojimo, padėtį, kurioje atsidūrei, galima paaiškinti dviem būdais."

Tai iš tiesų skamba kaip kažkas, ką pasakytų Koizumis.

"Pirmasis, kad patekai į paralelinį pasaulį – iš savo ankstesniojo pasaulio į šį. Antrasis paaiškinimas būtų, kad pasikeitė visas pasaulis, išskyrus tave."

Aš ir pats apie tai galvojau.

"Vis dėlto, abiem atvejais vis tiek lieka neatsakytų klausimų. Pirmuoju atveju, kur pradingo tavo antrininkas iš šio pasaulio? Antruoju – kodėl tu buvai vienintelis, kurio nepaveikė pasikeitimas? Tai galėtų paaiškinti nebent tai, kad turi kokių nors neįtikėtinų galių."

Ne, galiu tai garantuoti.

Koizumis jam būdingu erzinančiu gestu grakščiai gūžtelėjo pečiais ir tęsė:

"Jeigu patekai į paralelinį pasaulį, tada turi rasti būdą, kaip sugrįžti į savo ankstesnįjį pasaulį. Jeigu buvo visiškai pakeistas pasaulis, tuomet tau reikia rasti būdą, kaip atkurti jį į jo ankstesnę būseną. Bet kuriuo atveju, greičiausias būdas tai išspręsti būtų rasti viso to kaltininką. Labai tikėtina, kad jis žinotų, kaip viską sutvarkyti."

Kas gi daugiau tai galėtų būti, jei ne Haruhi?

"Ką gali žinoti? Galbūt tai kokie nors užpuolikai iš kito pasaulio naudoja Žemę kaip savo žaidimų aikštelę. Iš kur nors gali imti ir netikėtai pasirodyti koks nors blogio genijus."

Iš karto matėsi, kad jis visą tai išsigalvoja, nes iš jo tono buvo akivaizdu, kad Koizumis nusišneka. Visgi, Haruhi to visai nepastebėjo, nes jos akys net žėrėjo.

"Aš labai norėčiau pamatyti tą Nagato-san ir Asahiną-san. A, taip, ir dar norėčiau pamatyti tą klubo kambarį. Jei aš tikrai buvau ta, kuri pakeitė pasaulį, tuomet aš galbūt ką nors prisiminsiu. Tiesa, Džonai, juk tu irgi manai, kad tai puiki mintis?

Na, taip. Neturiu dėl ko prieštarauti. Jei ši mergiotė tikrai dėl visko kalta – o bent jau aš taip galvojau – tuomet galbūt tai kaip nors ją paveiks, o Nagato ir Asahina-san taip pat mane prisimins. Kai tik ateivė ir keliautoja laiku atgautų protą, visą kitą sutvarkyti būtų paprasta. Pala, ar ji ką tik Džonu pavadino mane?

"Sakei, Kjonas? Džonas skamba geriau, kadangi jis panašesnis į žmogaus vardą, jau nekalbant apie tai, kad vakaruose jis dažnas vardas. Kas iš viso sugalvojo tau tokią kvailą pravardę kaip Kjonas? Dėl jos atrodo, kad visi iš tavęs šaipytųsi."

Mano teta buvo ta, kuri man davė tą pravardę, o mano sesuo buvo atsakinga už platų jos paskleidimą. Nepaisant to, man buvo labai malonu, kad ši Haruhi dėl to reiškė nepasitenkinimą. Kažin kodėl, juk ne taip ir seniai aš girdėjau tą pravardę.

"Na, eime."

Vienu gurkšniu išgėrusi savo ''Darjeeling'' arbatą, pasakė Haruhi ir į ranką pasiėmė savo mokyklinį krepšį.

Manau, pabandysiu paklausti:

"Dabar? Kur?"

Haruhi jau buvo atsistojusi ir, iš aukšto į mane žiūrėdama, išdidžiai sušuko:

"Tai aišku, kad į Šiaurės gimnaziją!"

Vos tai pasakiusi, Haruhi akimirksniu išskubėjo iš kavinės. Ji atrodė tokia nekantraujanti, jog net negalėjo išlaukti kol atsidarys automatinės durys.

Tai labai jau priminė jos elgesį, savotiškai jaučiau dėl to palengvėjimą.

To ir reikėjo iš tavęs tikėtis, Haruhi. Tu buvai tokia, kaip ir visada. Kai tik ką nors sugalvoji, jau mažiau nei po dviejų sekundžių imi veikti. Tai neabejotinai tu. Kaskart, kai tu pasitikinčiai savimi išspiri klubo kambario duris, mes iš karto aišku, kad ketini pranešti kokią nors neįtikėtiną idėją. Vienintelė Nagato likdavo nenustebusi......

"Po velnių!"

Pasižiūrėjau į laikrodį. Pamokos buvo jau seniai pasibaigusios. Visai pamiršau apie pažadą, kurį vakar padariau Nagato bute. Pasakiau jai, kad rytoj ateisiu klubo kambarį, tačiau vis vien vėlavau. Mano galvoje šmėstelėjo vaizdinys, kuriame Nagato atrodė nusiminusi, vienui viena laukdama beldimo į duris. Prašau, palauk truputį. Aš jau pakeliui.

Koizumis pakėlė Haruhi paliktą sąskaitą ir paklausė:

"Taigi, ar aš moku tik už Suzumiją-san?"

Jei užmokėsi ir už mane, papasakosiu tau šį tą daugiau.

"O, ir ką gi?"

Aš paprasčiausiai trumpai jam atpasakojau viską, ką pats esperas man buvo papasakojęs anksčiau. Tokius dalykus kaip antropinis principas ar kaip Haruhi yra dievas. Taip pat apie tai, kaip jis įdėjo daug pastangų, kad vien dėl Haruhi pramogos nuošalioje saloje surengtų žmogžudystės mįslę.

Matydamas, kaip Koizumis susimasto, paklausiau:

"Ar Haruhi dėl to kalta, ar kas nors visai kitas? Kaip, tavo nuomone, yra iš tiesų?"

"Jeigu tavo minėta Suzumija-san iš tikrųjų turi dieviškų galių, tuomet tai gali būti ir jos darbas."

Na, aš tiesiog negaliu sugalvoti, kas gi kitas tai galėtų. Tačiau jei taip iš tiesų yra, tai reikštų, kad Haruhi šalia savęs pasiliko Koizumį, tuo tarpu Nagato, Asahiną-san ir mane išmesdama šalin. Nenoriu skambėti taip lyg skųsčiaus, tačiau aš tiesiog netikiu, kad Haruhi būtų labiau prisirišusi prie Koizumio, nei kurio nors iš mūsų. Ar tai irgi pasąmoniškų galių darbas?

"Sakyčiau, jaučiuosi pagerbtas, kad mane išsirinko."

Koizumis šyptelėjo ir pasakė:

"Vis dėlto, aš...... Na taip, man patinka Suzumija-san."

"......Tu rimtai?"

Tu nejuokauji?

"Manau, kad ji labai žavinga asmenybė."

Ir kur gi anksčiau aš tai girdėjau? Koizumis toliau tęsė rimtu tonu:

"Vis dėlto, Suzumiją-san domina tik mano išoriniai bruožai. Ji sakė, kad ėmė su manimi kalbėtis tik dėl to, kad buvau persikėlęs mokinys. O kadangi esu tik paprastas persikėlęs mokinys, atrodo, kad pastaruoju metu jai tai pradeda nusibosti. Toje tavo minėtoje Komandoje SOS, kokių ypatingų bruožų tu turėjai? Jeigu jokių, vadinasi tą Suzumiją-san tu nuoširdžiai dominai. Žinoma, jeigu ta Suzumija-san yra ta pati, kurią pažįstu."

Dabar ar anksčiau, nemanau, kad į savo reziumė esu įrašęs kokių nors įgūdžių, dėl kurių mane nusiųstų tiesiai į beprotnamį, išskyrus tą beprasmį sugebėjimą ne savo noru įsivelti į paslaptingus nutikimus.

Haruhi iškišo savo galvą pro duris ir šūktelėjo mums su išraiškinga šypsena savo veide:

"Ką judu ten darot? Nagi, greičiau!"

Koizumiui susimokant už mūsų tris gėrimus, aš žengiau žingsnį laukan iš šiltos ir jaukios kavinės, kur kiekvienas atokvėpis tampa matomas.

Priešais kavinę laukė sustojusi taksi, kurią susistabdė Haruhi. Atrodė, kad ji mirė nekantrumu kuo greičiau nusigauti į Šiaurės gimnaziją. Be to, tai nebuvo ta paslaptinga juoda taksi, kuria esu keletą kartų važiavęs su Koizumiu, o įprasta geltona taksi.

"Į Šiaurės gimnaziją, visu greičiu pirmyn!"

Vos tik įšokusi į taksi paliepė vairuotojui Haruhi. Pasekiau paskui Koizumį ir atsisėdau ant galinės sėdynės. Vidutinio amžiaus vairuotojas neparodė, jog įsižeidė, kad jam taip nurodinėja kažkokia tai mergiščia, ir tiesiog kreivai šyptelėjęs spustelėjo greičio pedalą.

"Man nelabai rūpi, kad įsibrausi į Šiaurės gimnaziją," pasakiau Haruhi, iš šono žiūrėdamas į jos veidą, "Tačiau jūsų uniformos pernelyg krenta į akis. Mokiniams iš kitų mokyklų reikia priežasties, kad galėtų patekti į mokyklą. Galit patekti į bėdą, jei mokytojai sužinos."

Haruhi vilkėjo juodą kostiumėlį, o Koizumis savo ''gakuran'' uniformą. Dėl sutrumpintų pamokų, po pietų nebuvo likę daug mokinių, bet jei tiesiog taip bandysit įsilieti tarp jūreivių uniformas ir mėlynus švarkelius vilkinčių mokinių, garsiai ir aiškiai skelbsitės, kad esat iš kitos mokyklos.

"Na, taip......"

Haruhi trims sekundėms susimastė.

"Džonai, ar tau šiandien buvo fizinis lavinimas? Ne, juk tai nesvarbu. Tavo fizinio apranga yra tavo klasėje, ar ne?"

Na, šiandien man pirma pamoka buvo fizinis, per kurį žaidžiau futbolą.

"Vadinasi, turi atsinešęs fizinio aprangą ir treningus?"

Turiu, kodėl klausi?

Haruhi mįslingai šyptelėjo,

"Paaiškinsiu misijos planą. Džonai, Koizumi-kun, pasislinkit arčiau."

Kas gi tokio nutiks, jei taksi vairuotojas viską nugirs? Visgi, mes vis tiek paklusniai pasilenkėm ir išklausėm, kaip Haruhi tyliai išdėstė savo misijos instruktažą.

"Labai jau panašu į tave."

Atsakiau ir žvilgtelėjau į Koizumį, kuris suraukęs antakius žiūrėjo keblia išraiška.

Pirmas išlipęs iš taksi, sustojusios netoli Šiaurės gimnazijos, nuėjau atgal į savo klasę, kad pasirengčiau Haruhi infiltracijos į Šiaurės gimnaziją planui.

Beje, už važiavimą taksi vėlgi sumokėjo Koizumis. Atrodo, kad šis Koizumis iš esmės buvo tapęs vaikščiojančia Haruhi pinigine. Nežinau, ką tas vargšas jai padarė, kad to nusipelnė. Nejaugi jo jausmai Haruhi yra romantiški? Labai norėjau jo imti ir paklausti, kuo gi jam iš tikrųjų Haruhi patiko. Nors pamenu, kad Tanigučis yra man kartą sakęs, kad nepaisant to, jog vidurinėje Haruhi elgėsi ekscentriškai, ji buvo gana populiari tarp vaikinų. Na, tikriausiai jeigu šioje mokykloje ji nebūtų sukūrusi Komandos SOS, tuomet būtų ištisas dienas atstūminėjusi visus vaikinus, visai nepaisydama, kas jai prisipažindavo. Ar tai nereiškia, kad Komanda SOS iš tikrųjų buvo Haruhi prieglobstis? Jai tapus neginčijama tokio paslaptingo klubo vade, bet kuris sveiko proto vaikinas ėmė savaime jos vengti, lyg atmušėjas, išsisukantis nuo stipraus metimo. Vietoj to, kad makaluotų lazda ir gautų ''dead-ball'ą'' į makaulę, dauguma žmonių tiesiog keturis kartus juos praleistų ir ramiai nueitų link pirmosios bazės.

Galvodamas sau apie tokius, ėjau link viršutinio aukšto.

Suzumija Haruhi:Knyga2 Skyrius5

2011-04-28T12:44:10Z

83.171.7.64:

===Penktasis skyrius===

Pirmadienio rytas... Iki mokyklos festivalio buvo likusi vos savaitė, tačiau mokykla vis dar buvo apsupta tylos ir ramybės. Ar ši mokykla iš viso ketina rengti mokyklinį festivalį? Ar neturėtų čia būti bent truputį gyvybingiau? Kadangi atmosfera buvo tiesiog pernelyg rami, net aš neturėjau motyvacijos. Be to, kai tik pasiekiau klasę, pasidariau dar mažiau motyvuotas.

Priešais mano klasę laukė Koizumis. Vakar ir taip daug šnekėjai, nejaugi dar turi ką pasakyti?

"1-9 klasė pradėjo repeticijas savo vaidinimui. Aš tik atsitiktinai praėjau pro šalį."

Taip anksti iš pat ryto mažiausiai norėjau pamatyti tavo mergišką marmūzę.

"Tai kas dabar? Tik nesakyk, kad galiausiai atsirado ta kvaila dimensija?"

"Ne, vakar ji neatsirado. Atrodo, kad Suzumija-san yra taip nusiminusi, kad neturi laiko jaustis nusivylusi."

Kodėl?

"Turėtumei žinoti... Nors atrodo, kad nesupranti, todėl paaiškinsiu. Suzumija-san visada galvojo, kad nesvarbu, kas tik benutiktų, tu visada būsi drauge su ja. Net jei skundiesi, tu vis tiek ją palaikai. Nesvarbu, ką ji padarytų, tik tu gali priimti ją tokią, kokia ji yra."

Apie ką tu čia kalbi? Vieninteliai, kurie turėtų su ja kantrybės, yra šventieji, pasiaukoję tikėjimo vardan. Dėl visa pikta, norėčiau patikslinti – aš nei šventasis, nei didis lyderis, aš tik paprastas žmogus, apsiginklavęs sveiku protu.

"Na, o kaip dėl Suzumijos-san?"

Kaip suprast? Kaip bus, taip bus.

"Prašau, ar galėtumei ją pralinksminti? Žinoma, balandžiai dabar gražūs, tačiau jei Suzumija-san toliau bus tokia nusiminusi, šventyklos balandžiai gali pavirsti į tai, kas visai neprimena balandžių."

"Pavyzdžiui, ką?"

"Jei žinočiau, nebūčiau toks susirūpinęs. Nebūtų gražus reginys, jei po visą šventyklą šliaužiotų gleivėti, čiuptuvus turintys padarai, ar ne?"

"Pamėgink pabert druskos."

"Tai neišspręs pačios problemos. Šiuo metu Suzumija-san pragaro prieangyje; kurdama šį filmą ji aktyviai bandė pagerinti savo padėtį. Tačiau po to, kai vakar su tavimi susipyko, visa jos energija nukreipta priešinga kryptimi – iš teigiamos į neigiamą. Situacija vis dar galima sutvarkyti, bet jeigu visa tai toliau tęsis, viskas gali tik komplikuotis."

"Trumpai tariant, prašai manęs ją paguosti?"

"Tai juk ne taip ir sunku, ar ne? Tau tereikia su ja susitaikyti."

Ką turi galvoje, sakydamas 'susitaikyti'? Aš niekada su ja gerai nesutariau.

"Hm? Tikėjausi, kad dabar jau būsi nusiraminęs. Ar aš apsirikau?"

Tylėjau.

Priežastis, dėl kurios vakar šitaip buvau ant jos įsiutęs, buvo tai, kad mano širdies gerumas nebegalėjo pakęsti užgauliojamos Asahinos-san reginio... Iš dalies... O gal tai tik kalcio trūkumas. Štai todėl vakar vakare išgėriau visą litrą pieno ir ryte pabudus netikėtai jaučiausi ramus. Nors gal tai tik ''placebo'' efektas.

Antra vertus, kodėl aš turėčiau nuryti savo išdidumą ir ją guosti? Kaip į tai bežiūrėtum, ta mergiotė peržengė bet kokias ribas!

Koizumis sukikeno, tarytum išalkęs murkiantis katinas, ir paplekšnojo man per petį.

"Aš tavimi pasikliaunu, vis dėlto, tu jai artimiausias žmogus."

Į Haruhi, kuri sėdėjo už manęs, aš nei karto nepasisukau ir nepasižiūrėjau. Atrodo, kad šiandien Haruhi dangui skiria išskirtinį dėmesį, nes didžiąją laiko dalį praleido žiūrėdama pro langą. Taip tesėsi iki pat pietų.

Kažkodėl, net Tanigučis buvo sumautos nuotaikos,

"Kas ten per filmas? Nesuprantu, kokio velnio aš iš vis ėjau su jumis švaistyti laiką!"

Žiaumodamas pietus savo įtūžį liejo Tanigučis. Per pietų pertrauką Haruhi įprastai nebūna klasėje ir šiandien nebuvo išimtis. Jei ji būtų buvusi čia, jis nekalbėtų tokių dalykų. Jis bailys, kuris prabyla tik kai yra saugu.

"Dėl visko kalta ta Suzumija. Tai bus sumautas filmas, garantuotai!"

Man visiškai nusispjaut į kitų nuomonę. Nelaikau savęs didžiu vadu ir neketinu palikti savo vardą istorijos metraščiuose. Aš tik mažas veikėjas, kuris stovi kažkur kampe ir sau murma. Aš tik sugebu prisikabinti prie visokių nereikšmingų trūkumų savo mamos pagamintame maiste, nors pats visai nemoku gaminti.

Tačiau dėl to negalėjau tylėti, todėl pasakiau:

"Mažiausiai noriu girdėti, kaip tu skundiesi."

Taniguči, ką tu kada nors esi padaręs? Haruhi bent jau dalyvauja mokyklos festivalyje ir iš visų jėgų stengiasi bent ką nors daryti. Žinoma, galų gale ji mums sukelia daugybę rūpesčių, tačiau tai daug geriau, nei visai nieko nedaryti ir visą dieną inkšti. Kvaily tu! Turėtum atsiprašyti visų Japonijos Tanigučių už tai, kad suteršei jų gerą vardą!

"Nagi, Kjonai."

Pabandė įsiterpti Kunikidas:

"Jis tik bando išlieti savo nepasitenkinimą. Iš tiesų, norėtume daugiau praleisti laiko su Suzumija-san. Mes tau labai pavydime, Kjonai."

"Nė velnio!", pasakė Tanigučis, spoksodamas į Kunikidą, "Nežadu stoti į tą prietrankų klubą."

"Keista tai iš tavęs girdėti. Juk tu vos paprašytas ateiti iš karto sutikai? Ir dar toks patenkintas ir laimingas... Net atšaukei visus savo tos dienos planus."

"Baik kabinėtis, mulki!"

Tai štai kodėl Tanigučis toks supykęs? Jis metė visus savo planus vien tam, kad galėtų ateiti ir tapti papildomu filmo aktoriumi, tačiau pasirodė tik vienoje scenoje ir vos nenuskendo. Žinau, jis nusipelnė gailesčio, bet dabar neketinu jo gailėtis, nes esu lygiai tiek pat supykęs.

Žinojau geriau nei kas nors kitas, kad Haruhi filmas buvo toks kvailas, jog niekam nevertėjo jį žiūrėti. Jai rūpi tik lėkti į priekį ir visai nesirūpina dėl pasekmių. Mes filmavome tai, kas tik šaudavo jai į galvą, net neturėdami scenarijaus. Tik genijus sugebėtų tokį filmą padaryti sėkmingu. Be to, mano nuomone, Haruhi neturėjo jokio režisierės talento, tačiau jei žmonės pradės ją dėl to kritikuoti... pala... o kodėl aš šitaip dėl to pykstu?

"Kas nutiko, Kjonai? Atrodo, kad šiandien Suzumija-san daug blogesnės nuotaikos, nei įprastai. Ar kas nors nutiko?"

Išgirdęs Kunikido klausimą, pagalvojau.

Aš buvau toks pat, kaip Tanigučis. Aš juk tik klausiau, ką ji sakė, o po to jai už nugaros keikiau. Žiūrėdamas į šį vyruką aš pajaučiau jame dalelę savęs. Kartais keikiu Haruhi, kartais jaučiuosi bejėgis... Tai mano darbas. Tai buvo vaidmuo, kurį galėjau atlikti tik aš vienas ir niekas kitas.

Jaučiausi toks susierzinęs, kas net maistas atrodė beskonis. Jaučiuosi kaltas prieš savo mamą, kuri man padarė šiuos pietus. Po velnių, Taniguči, tu durnius. Jei nebūtum pasakęs tų beprasmių dalykų, nebūčiau padaręs to, ko vėliau turėjau gailėtis.

Ir ką gi aš padariau?

Aš uždariau savo priešpiečių dėžutę ir išlėkiau iš klasės.

Haruhi buvo klubo kambaryje ir kažką darė, kad galėtų prijungti kamerą prie kompiuterio. Ji atrodė labai nustebusi, kai netikėtai atidariau duris. Kas ten buvo jos kairioje rankoje, bandelė su kariu?

Sunerimusi ji numetė bandelę į šoną, o po to padėjo ranką už savo plaukų... manau. Tada jos juodi plaukai laivai nukrito ties pečiais. Nežinau kodėl, tačiau tai atrodė, lyg ji paskubomis būtų paleidusi už nugaros surištus plaukus. Nors aš to labai atidžiai nepastebėjau, apie tai galėsiu pamąstyti ir vėliau. Aš iš karto pasakiau tai, ką privalėjau:

"Ei, Haruhi."

"Ką?"

Haruhi veidas atrodė kaip katės, pasirengusios gintis. Tada jai tiesiai į veidą pasakiau:

"Mes būtinai sukursime nerealų filmą!"

Štai ką jie vadina impulsu, ar ne? Toks žmogus, kaip aš, turbūt pasiduoda emocijoms kokius du kartus per metus. Vakar buvo viena tų akimirkų. Visa tai tik sutapimas. O šiandien šis impulsas buvo sukeltas dėl Koizumio dviprasmiškų žodžių ir Tanigučio durno veido. Jau neminint nusiminusios Haruhi, kuri privertė mane pasijausti sugniuždytu ir nusiminusiu. Jei būčiau leidęs šiems jausmams kauptis manyje, turbūt galiausiai neatlaikyčiau ir išdaužyčiau klasės langus. Todėl nusprendžiau viską tuoj pat ir išlieti. Kodėl aš privalau pateisinti kiekvieną savo poelgį?

"Hmp."

Įsitikinusi pasakė Haruhi:

"Tai žinoma! Vis dėlto, juk aš režisierė. Sėkmė jau ir taip garantuota. Apie tai nereikia net kalbėti."

Koks lengvabūdis žmogus. Galvojau, kad ji bent truputį įvertins mano poelgį, galbūt net pagirs. Vis dėlto, ta paslaptinga šviesa, tviskanti Haruhi akyse, vėl iš naujo liepsnojo pasitikėjimu savimi. Neturiu žalio supratimo, iš kuri gi ji gauna tam kuro. Ji tiesiog pernelyg paprasta. Ji lyg RPG bosas, kuris nesiliauna ant savęs naudoti gydymo burtus, nors antra vertus, dėl ko gi jaudintis? Jai reikia būti labiau subalansuotai. Ji turėtų vienu smūgiu nugalabyti visus veikėjus ir ekrane išmesti "Game Over"... Nors apie ką aš čia kalbu? Na, taip, tokie stresą malšinantys žaidimai paprasčiausiai neegzistuoja. Aš nelabai žinau, apie ką kalbu, nes tai visai neturi prasmės, tačiau trumpai tariant, man paprasčiausiai nepatiko matyti nusiminusią Haruhi ir nebenoriu jos daugiau tokios matyti. Tegul ji toliau nesiliaudama bėga tuos maratonus, kurie yra beprasmiai, beribiai ir be tikslo. Tiesiog... Jei ji netikėtai sustotų savo kelyje, imtų ir pasąmoniškai sukurtų kažką visai nereikalingo, tai viskas.

...Štai apie ką aš tada galvojau.

Tą pačią dieną po pamokų...

"Ar negalėjai to pasakyti geriau?", paklausė Koizumis.

"Atsiprašau.", atsakiau.

"Žinoma, tu iš tiesų ją pralinksminai, tačiau aš norėjau, kad tai būtumei išreiškęs... nesukeldamas papildomų sunkumų."

"...Atsiprašau."

"Vietoj to, kad būtume sugrįžę į normalią padėtį, situacija dabar tapo dar drastiškesnė."

"..."

"Bus neįmanoma visą tai nuslėpti."

Man begalvojant Koizumis ramiai į mane pasižiūrėjo. Neatrodė, kad jis mane kaltintų, tačiau jo balsas skambėjo labai jau melancholiškai. Nejaugi? Situacija tikrai pablogėjo ir panašu, kad dėl viso to kaltas esu aš.

O kodėl gi? Iš kur gi turėčiau žinoti?

Visur žydėjo sakuros. Tai buvo tas pats takas prie upės, kur Asahina-san man atskleidė savo paslaptį. Dar kartą patikslinsiu, koks metų laikas: šiuo metu ruduo. Žinoma, ore vis dar buvo vasaros karščio likučių, tačiau paprastai japoniškos sakuros pražysta pavasarį. Visai priimtina, jei augalas pražysta šiek tiek anksčiau, nei įprasta, tačiau pusę metų yra tiesiog absurdiška. Ar sakuros drauge su saule visai išsikraustė iš proto?

Krentant sakurų žiedlapiams, atrodė, kad tik Haruhi varikliai veikia pilnu pajėgumu. Vilkėdama savo ankštą padavėjos kostiumą, Asahina-san svirduliavo, nerasdama sau vietos. Turbūt ji buvo tokia sunerimusi dėl to, kad pamatė kaip sakuros žydi ne tuo metų laiku.

"Tai nepakartojama! Aš kaip tik galvojau apie sceną su sakuromis! Šis gamtinis fenomenas nutiko pačiu metu!"

Sušuko Haruhi, versdama Asahiną-san visaip pozuoti.

Vis dėlto, tai buvo beviltiška. Jei tik žmogus padaro kažką impulsyvaus, ateityje jis garantuotai turės kankintis. Atrodo, kad šią pamoką be perstojo turėjau mokytis visus praėjusius šešis mėnesius.

Taigi, nesvarsčiau, ar "turėjau tai padaryti kitaip", o labiau, kad ''"iš viso neturėjau to daryti"''. Iš tiesų, kokia neigiama mintis. Kas nors duokit man šautuvą! Tikrą! Ne žaislinį!

Sakuros pradėjo žydėti maždaug po pietų, o vakare pradėjo kristi jų žiedai. Vietinė televizijos stotis net pranešė apie tai, kaip apie "Rudens Fenomeną". Tikiuosi, kad jie palaikys tai kokiu nors vietiniu incidentu. Paprasčiausiai suverskite kaltę pastarųjų metų klimato pokyčiams, gerai?

"Atrodo, kad ir Suzumija-san taip galvoja."

Pasakė Koizumis, eidamas petys petin su Asahina-san. Koizumio, turinčio tik gerą išorinę išvaizdą, ir Asahinos-san, turinčios visapusišką grožį, reginio būtų pakakę, kad įsiutintų viso pasaulio vyrus. Tai tikrai mane nervina.

Skraidantys žiedlapiai Nagato nekėlė jokio įspūdžio. Kaip visada, nulis emocijų. Ji tiesiog tuščiu žvilgsniu spoksojo į medžius, kurių biologinis laikrodis išprotėjo. Rožiniai lapeliai leidosi ant jos juodos mantijos, sukeldami kontrastingą efektą. Beje, ar ji žino apie balandžius?

"Sugalvojau! Pagaukim katiną!"

Netikėtai pareiškė Haruhi.

"Ragana turi turėti pagalbininką, o kas gali labiau tikti, nei katinas? Kur galėtume rasti juodą katiną? Ir būtinai grynaveislį."

Palauk, ar Nagato neturėjo būti piktoji ateivių burtininkė?

"O koks skirtumas? Aš taip dabar įsivaizdavau. Kur galėtume gauti katiną?"

"Naminių gyvūnų parduotuvėje."

Nelauktai, išgirdusi mano pasiūlymą Haruhi pakeitė nuomonę:

"Tiks ir benamis. Iš pradžių nusipirkti, po to grąžinti – per daug rūpesčių. Ar yra kur nors vieta, kur galėtume rasti benamių kačių. Juki, gal tu žinai?"

"Žinau."

Nagato truputį linktelėjo galva, o po to pradėjo eiti, tarytum religinė lyderė, vedanti mus į Pažadėtąją Žemę. Įdomu, ar yra kas nors, ko Nagato nežino? Jei paklausčiau, kur aš prieš penkerius metus pamečiau piniginę, ji tikriausiai pasakytų. Tada joje buvo visos mano santaupos – apie 500 jenų.

Po maždaug penkiolikos minučių mes pasiekėme prašmatnaus daugiabučio, kuriame visai viena gyveno Nagato, kiemą. Jame buvo gerai prižiūrėta veja, apsodinta medžiais, kurie iš lauko užstojo vaizdą. Ten buvo susirinkusios kelios katės, kurios atrodė kaip benamės, nors žmonių nebijojo. Kai prie jų priėjome, jos nebandė pabėgti. Gal jos galvojo, kad mes ketiname jas pašerti? Kai kurios net pradėjo murkti mums po kojų. Haruhi pakėlė vieną iš kačių ir pasakė:

"Ar čia nėra juodų katinų? Na, tada tiks šitas!"

Jis buvo triplaukis ir be to patinas. Vis dėlto, Haruhi net nenutuokė, koks egzotiškas šis katinas, ir atsitiktinai jį išsirinkusi visai nebuvo nustebinta. ''[Dėl genetikos savybių tokia kailio spalva ir buvimas patinu yra labai retas – 1 iš 10000]''

"Štai, Juki. Tai tavo partneris. Gražiai sutarkite."

Nagato paėmė trispalvį katiną, žiūrėdama tuščia veido išraiška, lyg būtų paėmusi krūvą skrajučių, kurias dalina gatvėje. Katinas taip pat nerodė jokios reakcijos.

Netrukus prasidėjo filmavimas. Tame pačiame daugiabučio kieme. Akivaizdu, kad vieta ir pasakojimo tęstinumas filme tapo visiškai nebesvarbus. Mano kamera jau buvo prikimšta scenų, kurios tiesiog tik šaudavo režisierės galvoje. Juk aš neturėsiu visas šias scenas sumontuoti į rišlią istoriją, ar ne?

"Juki, pulk Mikuru-čian!"

Gavusi Haruhi įsakymą, Nagato nesujudėjusi linktelėjo galva ir tapo juodąja burtininke, turinčia katiną ant savo kairiojo peties. Kaip tai bežiūrėtum, katinas atrodė per sunkus. Laimei, katinas buvo paklusniai įsikabinęs į Nagato petį, tačiau dėl to visas jos kūnas buvo pakrypęs į šoną, visaip bandant neleisti jam nukristi ant žemės. Likdama tokioje nenatūralioje pozicijoje Nagato pamojo lazdele į Asahiną-san:

"Še tau."

Spėju, kad šioje scenoje iš Nagato lazdelės turėtų sklisti neįtikėtini spinduliai, ar ne?

"...Kjaa!"

Suklykė Asahina-san, tarytum kankintųsi nuo nepakeliamo skausmo.

"Nuostabu, baigta!"

Patenkintai sušuko Haruhi, o aš iš karto nustojau filmuoti, tuo tarpu Koizumis į šoną padėjo savo laikytą atspindinčią plokštę.

"Katinas turėtų kalbėti. Juk vis dėlto, jis raganos katinas. Kartais turėtų pasakyti ką nors sarkastiško."

Tai nesąmonė!

"Tavo vardas bus Šiamisenas. Nagi, Šiamisenai! Ką nors pasakyk!"

Kaip jis turėtų kalbėti? Ne... iš tikrų, prašau, nekalbėk.

Turbūt mano maldos buvo išgirstos, nes katinas, nelaimę pranašaujančiu vardu Šiamisenas, nepradėjo kalbėti japoniškai. Nekreipdamas dėmesio į Haruhi komandą, jis pradėjo laižyti savo uodegą. Žinoma, tai buvo savaime suprantama, tačiau vis tiek iš palengvėjimo atsidusau. ''[Šiamisenas – japoniškas styginis instrumentas. Klasikinis šiamisenas būna apmuštas katės kailiu]''

"Viskas einasi pagal planą."

Haruhi peržiūrėjo šiandien nufilmuotą medžiagą ir linksmai nusišypsojo, lyg jos rytinės depresijos nebūtų nei buvę. Buvo puiku, kad ji taip greitai sugebėjo atsigauti. Bent kartą sukėlė man gerą įspūdį.

"Kjonai, tu būsi atsakingas už katino priežiūrą."

Haruhi sulenkė savo režisierės kėdę ir davė man šį nepagrįstą nurodymą.

"Kai parsineši jį namo, gerai juo pasirūpink. Mums toliau jo reikės filmavimui. Ir gerai jį išdresiruok! Iki rytojaus išmokyk kokio nors triuko, pavyzdžiui, peršokti per degantį lanką ar panašiai."

Jeigu jis taip kantriai laikėsi ant Nagato peties, turbūt buvo labai paklusnus katinas.

"Šiandien viskas! Rytoj paskutinė filmavimo diena! Šiandien filmavimas ėjosi sklandžiai, istorija tuoj pasieks kulminaciją ir visi buvo puikios savijautos! Visi atgaukite jėgas, nes rytoj mums jos vėl reikės!"

Haruhi pamojo savo garsiakalbiu ir mus paleido, o po to išėjo namo, niūniuodama sau teminę filmo "Blade" dainą.

"Ech..."

Mes abu su Asahina-san sutartinai atsidusome. Koizumis pasikišo atspindinčią lentą po ranka ir pasirengė išeiti, tačiau Nagato, tuščiu, kaip rašiklis be rašalo, žvilgsniu toliau spoksojo į Šiamiseną.

Aš priklaupiau ir paglosčiau katino galvą:

"Puikiai padirbėjai. Vėliau tau nupirksiu kačių ėdalo. O gal labiau norėtum sardinių?"

"Tinka abu."

Atsakė aiškus vyriškas baritonas. Tai nebuvo vieno iš mūsų balsas. Apsižvalgiau ir pamačiau priblokštus Koizumio ir Asahinos-san veidus, o po to pasisukau link šaltakraujo Nagato veido. Jie visi buvo nukreipę žvilgsnius į vieną vietą – mano kojas.

Ten prie mano kojų tupėjo katinas ir žiūrėjo į mane savo plačiai atmerktomis akimis.

"Ei.", šūktelėjau "Tu tai pasakei, Nagato? Aš klausiau ne tavęs, o katino."

"Aš irgi taip pagalvojau, todėl tau ir atsakiau. Ar pasakiau ką nors neteisingai?"

...Atsakė katinas...

"Na, tai staigmena..."

Pasakė Koizumis.

"Neįtikėtina. Katinas iš tikrųjų kalba..."

Pasakė Asahina-san.

"..."

Nagato toliau tylėdama pakėlė Šiamiseną, kuris vėl prabilo:

"Aš negaliu suprasti, kodėl jūs tokie nustebę."

Pasakė jis, įsikabindamas į Nagato pečius.

Demonas katinas... Kiek metų turi pragyventi, kad galėtum evoliucionuoti iki tokio taško?

"Aš tuo pats nesu tikras. Laiko sąvoka manęs neliečia. Kas yra dabartis? Kas yra praeitis? Tai manęs nedomina."

Tik pagalvok – šitas kačiūkštis ne tik kalba, bet dar ir nusimano filosofijoje! Nepasidaryk pasipūtęs, tu tik gauruotas kamuolys. Juk nenori atsidurti muzikos instrumentų parduotuvėje, ar ne? Arba būti parduotas per internetinį aukcioną?

"Akivaizdu, kad tu gali girdėti, kaip aš skleidžiu žmonių kalbos garsus, bet ar kai kurios papūgų rūšys negali to paties? Kaip tu gali patvirtinti, kad mano sukelti garsai perteikia žodinę prasmę?"

Apie ką jis po galais šneka?

"Em, na... iš to, kad tu atsakinėji mano klausimus."

"O ar negali būti taip, kad mano balsas tiesiog sutampa su tavo atsakymu?"

"Bet tokiu atveju, ar tai nereikštų, kad visų žmonių tarpusavio pokalbiai yra beprasmiai?"

Kokio velnio aš taip rimtai diskutuoju su katinu? Benamis katinas Šiamisenas pasilaižė leteną, pasikasė už ausies ir pasakė:

"Būtent. Nors tu bendravai su ta mergina, tačiau niekas negali būti tikras, ar judu perteikėte tai, ką abu norėjote pasakyti."

Rimtu balsu pasakė Šiamisenas.

"Taip todėl, nes kiekvienas žmogus priklausant nuo situacijos nebūtinai sako, ką galvoja.", pasakė Koizumis.

Tu geriau jau nutilk!

"Kai dabar tai paminėjai... atrodo, tiesa," pasakė, Asahina-san.

Atsiprašau, bet ar negalėtumei taip pat patylėti?

Apžiūrėjau visas kitas ant vejos buvusias kates, tačiau, išskyrus Šiamiseną, visos katės leido tik "miau" ir "murr" garsus. Atrodo, kad tik šitas katinas buvo įgavęs sugebėjimą kalbėti žmonių kalba.
[[Image:Sh_v02c05_01.jpg|thumb|''Apžiūrėjau visas kitas ant vejos buvusias kates, tačiau, išskyrus
Šiamiseną, visos katės leido tik "miau" ir "murr" garsus. Atrodo, kad tik šitas katinas buvo įgavęs sugebėjimą kalbėti žmonių kalba.'']]
Dėl visko kalta ta kvaiša.`

"Manau, esame nepavydėtinoje situacijoje."

Koizumis grakščiai gurkštelėjo savo kavos ir tęsė,

"Atrodo, kad mes nuvertinome Suzumiją-san."

"Ką turi galvoje?" tyliai paklausė Asahina-san.

"Suzumijos-san sukurto filmo pasaulis pradėjo tapti šios tikrovės dalimi. Jos įsivaizduotas filmo turinys aiškiai pasirodė šiame pasaulyje ir tapo dalimi mūsų realybės. Taip, Asahina-san galėjo šaudyti lazerius, o katinas pradėjo kalbėti. Jei ji netikėtai pasakys, 'Noriu nufilmuoti sceną, kurioje ant Žemės nukrenta milžiniškas meteoritas' tai gali imti ir nutikti."

Šiuo metu, išskyrus Haruhi, visi kiti keturi Komandos SOS nariai buvo susirinkę kavinėje priešais stotį. Koizumis pasiūlė nepaprastosios padėties susirinkimą, aptarti galimus atsakomuosius veiksmus prieš Haruhi, ir visų buvo vieningai sutikta. Panašu, kad padėtis darosi sudėtinga. Iš pirmo žvilgsnio mes atrodėme kaip šutvė moksleivių, drauge susirinkusių kavinėje linksmai paplepėti (nors čia vienintelis Koizumis linksmai šypsojosi), tačiau čia iš tikrųjų vyko kažkas panašaus į piktadarių rezgamus kėslus, kaip neleisti Teisingumo Gynėjai panaudoti savo supergalias. Be to, mes palikome Šiamiseną laukti lauke ant vejos, ir išskirtinai pabrėžėme, kad su niekuo nekalbėtų ir neatsakinėtų į niekieno klausimus. Katinas neatrodė nepatenkintas, paprasčiausiai atsakė "Gerai." ir mums einant į kavinę tyliai atsisėdo po medžio, augusio prie kelio, šešėliu.

"Kas dabar nutiks...?"

Asahina-san atrodė labai susirūpinusi. Vargšei merginai tai turbūt labiausiai svarbu, nes Haruhi filmas ją visam laikui traumavo. Nagato išliko su savo tuščia išraiška, toliau vilkėdama savo juodą kostiumą.

Koizumis dar kartą atsigėrė savo karštos kavos ir pasakė,

"Žinau tik tiek, kad negalime visiškai nepaisyti į Suzumiją-san."

Vienu gurkšniu išgėriau vandenį su ledu, nes jau buvau pabaigęs savo obuolių arbatą,

"Tai kaip turime sulaikyti Haruhi? Dabar tai sudėtinga."

"Klausi, kaip? Kas šiame filmavimo etape sugebėtų ją sulaikyti? Aš asmeniškai tam neturiu pasitikėjimo savimi."

Aš irgi.

Kai tik Haruhi užveda savo variklį, ji lekia į priekį nesustodama, kol pati jo neišjungia. Ji buvo lyg žuvis, kuri numirtų, jei nustotų plaukti. Galiu lažintis, kad jei atsektume jos genealoginį medį, kažkur tarp jos protėvių rastume tuną ar kokią skumbrę.

Atrodė, kad Nagato apie nieką negalvoja, kol tyliai gėrė savo migdolinę arbatą. Galbūt ji tikrai apie nieką negalvojo, o galbūt ji viską suprato ir jai nebuvo būtina apie kažką galvoti. Nors tikriausiai ji tiesiog nekalbi. Net po šešių mėnesių, praleistų su ja, man vis dar sunku perprasti, ką ji galvoja.

"O kaip tu Nagato? Ką tu apie tai galvoji?"

"..."

Nesukeldama jokio garso Nagato padėjo savo puoduką ant lėkštutės ir grakščiai pasukusi savo galvą į mane pasakė,

"Priešingai, nei praėjusį kartą, Suzumija Haruhi nepradings iš šio pasaulio."

Jos balsas buvo šaltas ir aiškus.

"Integruotos Informacijos Minčių Esybė yra nuomonės, kad to pakanka."

Koizumis grakščiai pridėjo savo ranką prie kaktos ir pasakė,

"Tačiau mums tai keltų rūpesčių."

"Ne mums. Mes tikimės pamatyti pasikeitimų atsiradimą mūsų stebimame objekte."

"Tikrai?"

Koizumis nusprendė nebekreipti dėmesio į Nagato ir vėl pasisuko link manęs,

"Taigi, kokiu žanru turėtume laikyti Suzumijos-san filmą? Tai mums būtina apibrėžti."

Ech, jis vėl pradėjo kalbėti savo nesuvokiama kalba.

"Esminė filmo struktūra gali būti padalinta į tris dalis. Pirmojoje, viskas nutinka kažkokiuose rėmuose. Antrojoje, prasiveržiama pro šiuos rėmus ir sukuriami nauji. Trečiojoje, pažeisti rėmai pataisomi į pradinę padėtį."

Kaip ir tikėjausi, jis pradėjo skiesti vieną iš savo ilgų kalbų marsietiškai, kuriuos žmones verstų pagalvoti "Apie ką jis po velnių čia šneka?". Asahina-san, tau nereikia klausytis šito mėšlo!

"Kadangi mes egzistuojame šiuose rėmuose, jeigu norime suprasti mūsų pasaulį, turime vadovautis racionaliu mąstymu arba perprasti jį praktiniu stebėjimu."

Apie kokius "rėmus" tu iš viso šneki?

"Laikykime pasaulį, kuriame dabar gyvename, 'tikrove'. Jo priešingybė, filmas, kurį kuria Suzumija-san, mums yra fantastika."

Ar tai ne savaime aišku?

"Tikroji problema ta, kad fantastinio pasaulio dalykai dabar paveikia mūsų 'tikrovę'."

Stebuklingosios Mikuru akys, balandžiai, sakuros, katinas.

"Mes turime nebeleisti fantastiniam toliau skverbtis į mūsų tikrovę."

Man visada atrodė, kad kalbant apie šiuos dalykus Koizumis dėjo itin daug entuziazmo ir iš tiesų atrodė linksmas. Kaip priešingybę jam, nusprendžiau nutaisyti niūrų veidą.

"Šio filmo kūrimas veikė kaip filtras, kuriame Suzumija-san galėjo leisti pasireikšti savo galioms. Kad to išvengtume, turime priversti Suzumiją-san suprasti, kad "visa tai tik išgalvota". Vis dėlto, šiuo metu ji nežinodama yra ištrynusi ribas tarp fantastikos ir realybės."

Tik pažiūrėk, koks tu sudomintas.

"Mes turime rasti protingą būdą, kaip įrodyti, kad fantastinio pasaulio dalykai nėra tikri. Mes turime būti tikri, kad filmas bus užbaigtas suprantamu būdu."

"Tai kaip tu ketini pagrįsti faktą, kad katės dabar gali šnekėti?"

"Pagrįsti būtų netinkamas žodis. Tokiu atveju tada būtų sukurtas pasaulis, kuriame katės gali kalbėti. Mūsų 'tikrovėje' katės negali kalbėti. Pasekmės būtų siaubingos, jei niekam tai nebeatrodys klaidinga, nes mūsų pasaulyje katėms paprasčiausiai neįmanoma kalbėti."

"O tada kaip dėl ateivių, keliautojų laiku ir esperų? Ar jų egzistavimas tik tikimybė?"

"Na, žinoma, nes šiuo metu jie egzistuoja. Mūsų pasaulyje tai labai normalus dalykas, tačiau yra sąlyga, kad mes negalime apie tai leisti sužinoti Suzumijai-san."

Nejaugi?

"Sakykime, kad pasaulis iš toli yra kažkieno stebimas. Jei tas asmuo tikės, kad 'tikrasis pasaulis' yra toks, kokiu tu jį anksčiau laikei, t.y. pasaulis, kuriame nėra antgamtinių fenomenų – ateivių, keliautojų laiku ir esperų – tada ši 'realybė' būtų visiškai fantastinis pasaulis."

Tu čia šneki apie tikrąjį Dievą, ar ką?

"Tačiau taip būna tik tada, kai stebima iš toli. Tu asmeniškai įsitikinai, kad antgamtiški fenomenai iš tikrųjų egzistuoja šiame pasaulyje – kas apima Nagato-san ir mane. Ir kadangi mes čia esame, tu turi pripažinti tikrovę visai naujuose rėmuose. Esu tikras, kad tavo požiūris į pasaulį visiškai kitoks, nei prieš metus."

Tikriausiai būčiau laimingesnis, jei viso to nebūčiau sužinojęs.

"Kaip turėčiau tai paaiškinti? Hmm, esame tikri dėl vieno. Dabartinė Suzumijos-san padėtis panaši į tavąją praeityje. Kitaip tariant, ji vis dar nepakeitusi savo požiūrio į realybę. Nors ji daug šneka apie tokius dalykus, giliai savyje ji vis dar netiki, kad tokie antgamtiniai fenomenai iš tikrųjų egzistuoja. Imkime, pavyzdžiui, tai, ką ji matė; atsiradimą Uždarojoje Erdvėje ir Avatarus ji palaikė sapnu. Kadangi sapnas nėra tikras, šio pasaulio 'tikrovė' išliko nepasikeitusi."

Buvo taip nutikę.

"Tiesa, todėl jei Suzumija-san fantastiką laikys tikrove, kalbančios katės garantuotai taps tikrovės dalimi. Kalbančios katės – kaip tai įmanoma? Tam būtinas tinkamas pasaulio perkūrimas. O Suzumija-san, sukurdama pasaulį, kuriame katės gali kalbėti, nepavers to pasaulio į visišką absurdą? Atrodo, kad ji neketina sukurti mokslinės fantastikos pasaulio. Sprendžiant iš jos mąstymo pobūdžio, jokios problemos jai nekels rūpesčių, nes pasaulio logiką pakeis fantastika. Jokios teorijos ar pateisinimai, kodėl katės kalba, jai nereikalingi. Kalbančios katės egzistuoja – tai faktas, kurio daugiau nei pakanka. Kaip, kodėl – tokie klausimai nekils, pasaulis taps vieta, kurioje katėms kalbėti yra įprasta."

Koizumis padėjo savo kavos puoduką ir pirštu braukdamas per jo kraštą pasakė,

"Tai būtų problematiška, nes tai paneigtų visas žmonijai jau žinomas sąvokas. Aš savotiškai gerbiu žmones už, kaip jie daro stebėjimus ir prieina išvadas. Tačiau jeigu kalbančios katės gamtoje anksčiau nebuvo pastebėtos, tikėtis joms atsirasti yra neįmanoma. Mūsų pasaulyje tai būtų visiškai neįtikėtina."

O kaip tada tu? Ar esperai ne tas pats, kaip ir kalbančios katės?

"Tu teisus. Šiam pasauliui mes taip pat vis dar esame anomalijos, kurios pažeidžia originalaus pasaulio tvarką. Mes egzistuojame tik dėl Suzumijos-san. Taip pat ir katinas - Suzumija-san norėjo, kad jis atsirastų filme, todėl jis ir egzistuoja. Mano supratimu, Suzumija-san bando sukurti sąsają tarp tikrojo pasaulio ir jos kuriamo fantastinio filmo turinio."

Dabar ne laikas kažką suprasti, dabar laikas sugalvoti, ką mums daryti!

"Štai todėl mums būtina nuspręsti, kokiam žanrui priklauso šis filmas."

Kaip norėčiau, kad žinotum, kas yra ribos! Tu turbūt labai patenkintas tuo, kaip sugebi rėžti tas ilgas kalbas, bet bent pamėgink pagalvoti, kaip jaučiasi klausytojas! Tos tavo begalinės kalbos tokios pat nervinančios, kaip tos, kurias kiekvieną savaitę per rytinį susirinkimą daro direktorius. Tik pažiūrėk, Asahina-san visai pasimetė.

Tačiau Koizumis net neketino sustoti,

"Jei visa tai nutiktų fantastiniame pasaulyje, tada nereikėtų jokio paaiškinimo, kodėl katės gali kalbėti ar Asahina-san gali iš akių šaudyti spindulius. Tame pasaulyje tai būtų 'savaime suprantamas dalykas'."

Pasukau žvilgsnį link lango, kad įsitikinčiau, jog ten tebėra Šiamisenas.

"Tačiau jeigu atsirastų pagrindas, dėl kurio katės galėtų kalbėti, o Mikuru Spinduliai egzistuoti, tada įmanoma, kad tai kada nors bus atrasta. Tikrovė, kurioje katės gali kalbėti, o Asahina-san šaudyti spindulius iš tikrųjų egzistuoja, tik niekas to dar nepatvirtino stebėjimais, tačiau jų egzistavimas galiausiai būtų įrodytas. Vis dėlto, nuo to momento visiškai pasikeistų pasaulis. Tada mes privalėtume pertvarkyti savo žinias apie šį pasaulį, iš tokio, kuriame antgamtiniai nutikimai neegzistuoja, į tokį, kuriame egzistuoja. Pasaulis, kurį būtume seniau pažinoję, taptų fantastiniu pasauliu."

Giliai atsidusau. Ar neįmanoma jį nutildyti?

Trumpai tariant, jis bando pasakyti, kad mums reikia pakankamo pateisinimo, dėl kurio egzistuoja kalbančios katės. Tačiau tokiu atveju, kaip paaiškinti tavo, Nagato ir Asahinos-san egzistavimą? Ar tu, drauge su jomis, nesi dalis tų antgamtinių fenomenų?

"Tau tikriausiai taip atrodo ir nereikia tolimesnių paaiškinimų. Tau pasaulis jau pasikeitė. Juk tas pasaulis, kurį pažinojai tada, kai įstojai į gimnaziją, labai skiriasi nuo to, kurį pažįsti dabar? Tavo tikrovės suvokimas visam laikui pasikeitė. Ar nebuvai susidūręs su kitomis realybėmis? Ir ar tu pats neįsitikinai, jog tokie žmonės, kaip aš, iš tikrųjų egzistuoja?"

"Ką tu bandai man pasakyti?"

"Grįžkime prie pokalbio, apie patį filmą. Filmas, kurį bando sukurti Suzumija-san, turbūt gali priklausyti fantastikos žanrui. Šiame filme nereikia jokios priežasties, dėl kurios katės gali kalbėti ar Asahina-san ir Nagato-san gali naudoti magiškas galias. Tiesiog pakanka to, kad taip yra."

Vadinasi, mums reikia tik suteikti kažkokį paaiškinimą, dėl ko egzistuoja demoniškas katinas, padavėja iš ateities ir piktoji ateivių ragana?

"Tai taip pat nepriimtina. Priešingai, suteikdami paaiškinimą jų egzistavimui mes viską tik apsunkintume. Jeigu stebėtojas ,pažiūrėjęs filmą nuo pradžių iki pabaigos, bus įsitikinęs, kad 'pasaulis pasikeitė', tada toks jo būvis bus pastebėtas ir įsisąmonintas, o pasaulis pasikeis į tokį, kuriame visai nekeista, kad katės kalba. Aš visai nenoriu, kad pasaulis pasidarytų dar painesnis, nei jau dabar yra."

Aš irgi nenoriu. Turbūt vieninteliai, kuriems tai visai nekeltų rūpesčių, yra Nagato ir jos valdžia.

"Kaip užsiminiau anksčiau, mums reikia nuspręsti šio filmo žanrą, tai yra, kokio žanro siekia šis filmas. Šis žarnas turėtų leisti logiškai paaiškinti visas paslaptis ir antgamtinius nutikimus, įvykusius filme, o turėdamas priimtiną pabaigą galėtų sugrąžinti pasaulį į jo pradinę formą. Yra tik vienas žanras, kuris siužeto pabaigoje leistų pasauliui būti atkurtam ir sugebėtų rasti atsakymą į visokius paslaptingus nutikimus."

Ir koks?

"Misterija. Galima net sakyti, kad klasikinė misterija. Jei veiksmas laikysis šio žanro bruožų, tariamai neįtikėtini reiškiniai išliks "tariamai neįtikėtini", tačiau patys nesukels jokių antgamtinių padarinių. Kalbantis katinas, mirtini Asahinos-san spinduliai – jie visi pasirodys tik kaip kažkokia prašmatni apgaulė. Tokiu atveju mūsų tikrovė išliktų nepakitusi."

Kavinės padavėja atrodė ganėtinai suteikusi dėl Asahinos-san kostiumo, tačiau rinkdama mūsų tuščias stiklines apsimetė, kad jo nemato. Koizumis palaukė, kol ji nueit, o po to tęsė,

"Žinoma, katinas, kalbantis žmonių kalba, yra už sveiko proto ribų, vis dėlto, jis egzistuoja. Kitaip tariant, dalykai, kurie neturėtų egzistuoti, dabar yra atsiradę. Mūsų pasauliu tai itin žalinga."

Jis pirštu spragtelėjo vandens lašelius, esančius ant savo stiklinės, ir pasakė,

"Tam, kad išspręstume šią situaciją, filmas privalo turėti pagrįstą pabaigą. Tokią, kuri teoriškai galėtų paprieštarauti kalbantiems katinams, keliautojams iš ateities ir ateiviams, ir žmonėms būtų įtikinanti... nors tiksliau, Suzumijai-san."

"Ar yra tokia pabaiga?"

"Žinoma! Tai labai paprasta. Pabaigai mums tereikia surasti tobulą paaiškinimą, dėl kurio anksčiau nutiko visi nepaaiškinami dalykai."

Na, sakyk.

"Visa tai tik sapnas."

"..."

Mes buvome apimti kurtinančios tylos. Galiausiai, Koizumis pridėjo,

"Aš nejuokauju..."

Paniekinančiai pasižiūrėjau į šį žmogėną, kuris aplink pirštą suko savo plaukų sruogą, ir pasakiau,

"Ar tikrai galvoji, kad Haruhi sutiks su tokiu paaiškinimu? Ji rimtai pasiryžusi laimėti prizą, jai visai nusispjaut, ar filmas tikras, ar ne. O dabar sakai, kad visa tai tik sapnas? Nesvarbu, kokia ji buka, ji nesutiks su tokia kvaila pabaiga."

"Žinoma, priimant šią išvadą būtina atsižvelgti ir į jos nuomonę, tiesiog tokia pabaiga labiausiai patogi mums. Jeigu visas filmo turinys bus tik sapnas, apgaulė ar išsigalvojimai, tai bus pats geriausias įmanomas sprendimas."

Gal tau... Nors tikriausiai man tai irgi būtų neblogas sprendimas, tačiau ką apie tai manytų Haruhi? Ji turbūt sugalvojo kokią nors labai šokiruojančią pabaigą, kuria nežmoniškai didžiuojasi.

Be to, nebenoriu daugiau klausytis jo kalbų apie sapnus, kurios tokios ilgos ir nuobodžios, o suprasti jas gali tik jis vienas.

Pakeliui namo nusprendžiau užeiti į prekybos centrą. Nupirkau pigiausio kačių kraiko ir kačių ėdalo, už ypatingai nupigintą kainą, ir dėl visa pikto pasiėmęs čekį išėjau iš parduotuvės. Šiamisenas savo letena nusišluostė savo veidą ir į mane pasižiūrėjo. Kai tik pradėjau eiti, katinas sekė iš paskos.

"Dabar klausykis. Kaip grįšim namo, nekalbėk ir elkis taip, kaip turėtų elgtis katinas."

"Nesuprantu, ką turi galvoje sakydamas, 'elgtis kaip katinas', bet kadangi taip sakai, taip ir darysiu."

"Nekalbėk. Ir į viską atsakyk 'miau'."

"Miau."

Mano sesuo ir mama išpūtė akis, kai pamatė, kad namo parnešiau benamę katę. Panaudojau tokį, iš anksto sugalvotą pasiteisinimą, "Jo savininkui reikėjo išvykti, todėl jis paprašė manęs juo pasirūpinti". Jos su malonumu su tuo sutiko, ypač mano sesuo, kuri džiugiai glostė Šiamiseną, kol demoniškas katinas paprasčiausiai murkė. Nemanai, kad tai ne itin katiniška?

Po palyginti ramios nakties, šiandien vėl turėjau grįžti į mokyklą. Nesijaučiau jaukiai palikdamas Šiamiseną namuose, todėl jį drauge atsinešiau į mokyklą. Kai pabandžiau jį įsidėti į krepšį, jis pagyrūniškai atsakė "Gerai, tada" ir įsiropštė į krepšį.". Paleisiu jį kur nors netoli mokyklos.

Iki mokyklos festivalio liko vos kelios dienos ir bruzdesys mokykloje, lyg sutartinai su Haruhi nuotaika, augo. Kas nutiko vakarykštei atsipalaidavusiai atmosferai?

Nuo ankstyvo ryto čia buvo pilna muzikinių instrumentų garsų ir dainuojančių žmonių balsų. Visur buvo žmonių, darančių visokius ženklus ir reklamas. Čia net buvo žmonių, kurie visur klajojo, apsirengę keistais kostiumais, nors net nenutuokiau, kokioje veikloje jie dalyvauja. Iš to galima spręsti, kad visai nebūtų keista, jei vienas ar du slaideriai iš paralelinės visatos įsilietų į šią minią. Vieninteliai žmonės, kurie neturėjo jokio entuziazmo, buvo iš klasės 1-5. Gal dėl to, kad visą jų entuziazmą išsiurbė Haruhi?

Kai įėjau į klasę, radau Haruhi jau sėdinčią savo vietoje ir kažką su užsidegimu rašančią.

"Tai galiausiai nusprendei parašyti scenarijų?"

Nuėjau prie savo suolo ir paklausiau. Haruhi garsiai suprunkštė ir pakėlusi galvą atsakė,

"Aišku, ne! Tai reklaminė filmo skrajutė!"

"Parodyk."

Ji pakėlė savo sąsiuvinį ir atkišo jį priešais pat mano veidą.

Pilna Asahinos Mikuru-čian neįkainojamų slaptų video kolekcija! Gailėsitės jei tai praleisit!

Komanda SOS išdidžiai pristato – labiausiai stulbinantis metų filmas! Ateikit ir pamatykit!

Po apačia buvo prirašyta visokių beprasmių dalykų su komentarais mažesniu šriftu apie tai, kaip netrukus baigiasi metai. Aš visai dėl to neprieštarauju, tačiau ar tai nesuklaidins žmonių pagalvoti, kad tik Asahina-san pasirodys šiame filme? Jei kas nors iš tikrųjų sugebės suvokti, koks čia per filmas, vien perskaitęs tą reklamą, tada jis nusipelnė mano pagarbos. Atvirai kalbant, net aš, operatorius, nesupratau, kokį filmą mes kuriame, nors nelabai ir turėjau progą pareikšti savo nuomonę šia tema. O pati Haruhi ką nors supranta? Vis dėlto, ji tikrai moka daug prirašyti į tokią skrajutę.

"Padarysiu šitos skrajutės kopijų ir per mokyklos festivalį dalinsiu jas prie mokyklos įėjimo. Hmm, bus tiesiog puiku! Jeigu mergina zuikė pasirodys tik per festivalio dieną, net Okabe neturės prie ko prikibti, ar ne?"

Na, ne, manau, kad turėtų. Vis dėlto, čia paprasta prefektūrinė gimnazija, turinti griežtas taisykles. Pakaks gal mokytojams kelti galvos skausmus!

"Be to, Asahina-san turės ruoštis savo klasės kavinei. Jau neminint Koizumio ir Nagato, kurie turi savo klasės veiklas. Mes būsim vieninteliai laisvi tą dieną."

Haruhi įtartinai į mane pasižiūrėjo,

"Tik nesakyk, kad tu pats ketini apsirengti kaip mergina zuikė?"

Kaip taip iš viso gali būti? Tavęs vienos pakaks. Aš galėsiu už tavęs pastovėti ir palaikyti reklaminį ženklą.

"Beje, ar žinai, kad iki mokyklos festivalio liko vos kelios dienos? Jis vyks šį savaitgalį."

"Tai aišku, kad žinau!"

"Nejaugi? Esi tokia atsipalaidavusi, tai pamaniau, kad sumaišei datas."

"Kaip aš tau galiu atrodyti atsipalaidavusi? Ar nematai, kad bandau sugalvoti filmo reklamą?"

"Nepaisant reklamavimo, ar neturėtum rūpintis svarbesniais dalykais? Kada bus pabaigtas filmas?"

"Greitai. Liko tik nufilmuoti kelias trūkstamas scenas, po filmavimo visas scenas suredaguoti, pridėti foninę muziką, vaizdo efektus ir tada viskas baigta!"

Na, tai stebina. Man asmeniškai atrodo, jog papildomų scenų, kurių reikia nufilmuoti, yra kur kas daugiau nei tų, kurias jau nufilmavome. Kokį filmą šita režisierė iš viso bando sukurti? Jau nekalbant apie tai, kad mums turbūt reikės praleisti dar daugiau laiko po filmavimo viską redaguojant, bet tikiuosi, kad klystu.

Per pertrauką, tarp trečiosios ir ketvirtosios pamokos.

"Kjonai-kun!"

Klasėje nuskambėjo balsas, kurio būtų pakakę, kad visi klasės mokiniai pašoktų iš savo vietų. Refleksiškai pasisukau, pamačiau pro klasės duris kyšančią Curujos-san galvą. Pro jos pečius matėsi švelnūs Asahinos-san pečiai.

"Ateik trumpam čia."

Nuskubėjau prie jų, tarytum būčiau trauktas energingos Curujos-san šypsenos. Haruhi toliau išlaikė įprotį per pertraukas pradingti, todėl jos čia nebuvo. Turbūt kur nors trainiojosi po mokyklą. Tai buvo puiki proga.

Kai išėjau į koridorių, Curuja-san iš karto pasičiupo mane už rankovės,

"Mikuru tau turi kai ką pasakyti!"

Asahina-san drebančiomis rankomis man padavė mažą popieriaus lapelį,

"Tai... Em, nuolaidų kuponas."

"Tai kuponas mūsų klasės keptų makaronų kavinei!" toliau paaiškino Curuja-san.

Aš tuoj pat jį dėkingai priėmiau. Jis atrodė kaip kažkoks bilietas. Remiantis tuo, kas ant jo buvo atspausdinta, užsisakant makaronus aš gaučiau 30 procentų nuolaidą,.

"Prašau ateiti su savo draugais."

Asahina-san švelniai nusilenkė, o Curuja-san plačiai plačiai išsižiojusi, lyg mangos personažė, nusišypsojo,

"Tam kartui viskas! Ate!"

Pasakė Curuja-san ir pradėjo nueiti, o Asahina-san sekė iš paskos, tačiau staiga sugrįžo prie manęs. Pamačiusi tai Curuja-san sukikeno ir sustojo mūsų palaukti.

Asahina-san sunėrė savo pirštus ir man pasakė,

"...Kjonai-kun,"

"Taip?"

"Dėl to, ką sakė Koizumis-kun... Manau, bus geriau, jei juo šitaip netikėsi... Aš taip sakau, o tu turbūt galvoji, kad aš Koizumį kun kritikuoju... tačiau..."

"Ar turi galvoje tai, kad jis vadina Haruhi Dievu?"

Jei taip, tada nesijaudink, aš juo irgi netikiu.

"Aš, em... aš turiu kitokį į tai požiūrį, nei jis, o tai reišia, am... Kad jis skiriasi nuo Koizumio-kun paaiškinimo."

Asahina-san atsiduso ir pasižiūrėjo į mane savo plačiai atmerktomis akimis,

"Suzumija-san iš tikrųjų turi galią pakeisti 'dabartį', tačiau nemanau, kad ji turi galią pakeisti pasaulio tvarką. Pasaulis toks buvo nuo pat pradžių, jis nebuvo sukurtas Suzumijos-san."

Tai reiškia... Tai visiškai priešinga Koizumiui?

"Manau, Nagato-san taip pat turi kitokią nuomonę."

Pasakė Asahina-san, pirštais sukinėdama savo uniformos kraštą,

"Em... Turbūt taip kalbėti neteisinga, bet..."

Curuja-san išsišiepusi stovėjo per atstumą, lyg motina kregždė, laukianti kol jos jauniklė galiausiai paliks lizdą. Man atrodo, kad ji kažką ne taip suprato.

Asahina-san, skambėdama labai neryžtingai, tęsė,

"Koizumio-san požiūris skiriasi nuo mūsų. Jei tavęs paprašyčiau...Em... Juo taip paprastai nepasitikėti, tai ne kaip skambėtų, tačiau..."

Ji labai jaudindamasi pamojavo rankomis,

"Atsiprašau, aš nelabai moku tai tinkamai paaiškinti, nes vis dar yra apribojimų... noriu pasakyti..."

Ji nulenkė, o po to vėl į mane pasižiūrėjo,

"Koizumio-kun kolegos turi savo teorijas, mes savo. Tikriausiai taip pat ir Nagato-san, todėl..."

Asahina-san pasižiūrėjo į mane, tarytum bandydama galiausiai sukaupti visą drąsą ir kažką nuspręsti. Ji tokia miela, net būdama tokia rimta. Aš drebėjau iš džiaugsmo, galėdamas iš taip arti stebėti jos gražų veidą. Pasitikėdamas savimi jai atsakiau,

"Suprantu, kaip iš vis Haruhi galėtų būti Dievas?"

Vietoj to, kad tikėčiau to šunsnukio religija, geriau prisidėčiau prie Asahinos-san sukurtos naujos religijos ir garbinčiau ją kaip pranašę. Ji bent jau pritrauktų daugiau tikinčiųjų. Galbūt ją net pripažintų oficialia religija.

"Man tavo paaiškinimą daug lengviau suprasti, nei Koizumio."

Asahina-san atskleidė džiugią šypseną; turbūt taip atrodytų saldžiosios pupelės, jei galėtų šypsotis.

"Em, ačiū. Tačiau Koizumis dėl to su manimi nesutinka. Prašau, suprask."

Pasakiusi labai dviprasmiškus žodžius, ji į mane pasižiūrėjo, o po to paskubomis apsisuko, lyg bandytų pabėgti. Aš net nebandžiau tavęs apkabinti

Asahina-san man švelniai pamojavo, o tada sekdama paskui Curuja-san, kaip juoda antytė paskui savo mamą, nuėjo.

''Mums būtina paskubėti''. Ėjau link klubo kambario, mąstydamas, kodėl aš apie tai taip rimtai galvoju. Norėjau kurį laiką pasinaudoti kompiuteriu. Ten kambaryje jau kai kas sėdėjo ir skaitė knygą, apsimovusi pažįstamą juodą skrybėlę ir juodą mantiją.

Man net nespėjus praverti burnos,

"Manau, tokios nuomonės yra Asahina Mikuru."

Pasakė Nagato, tarytum galėtų skaityti mintis.

"Suzumija Haruhi nėra kūrėja ir nėra atsakinga už šio pasaulio sukūrimą. Šis pasaulis egzistavo šioje būsenoje jau seniai egzistavo. Antgamtinės būtybės esperai, laiko anomalijos ir ateivių gyvybės formos nebuvo sukurtos dėl Suzumijos Haruhi norų, o egzistavo nuo pat pradžių. Suzumijos Haruhi tikslas yra pasąmoniškai atrasti šių būtybių egzistavimą. Ji pradėjo naudotis savo galiomis prieš trejus metus, tačiau jos atradimai nesuteikė jai savo vaidmens įsisąmoninimo. Ji gali ieškoti antgamtinių dalykų, tačiau jie visada prieštarauja jos požiūriui apie antgamtinį pasaulį. Taip yra todėl, kad vis dar yra grupė, kuri neleidžia jai to įsisąmoninti.

Ji ramiai kalbėjo, nerodydama jokios veido išraiškos. Nagato visą laiką į mane žiūrėjo savo veriančiomis akimis, o galiausiai tai pasakiusi nutilo,

"Ir tai būtume mes."

"Asahinos-san aiškinimas skiriasi nuo Koizumio. Ar būtų kenksminga, jei Haruhi pamatytų kažką nepaprasto?"

"Taip."

Nagato vėl nukreipė žvilgsnį link savo atverstos knygos, tarytum pokalbis būtų visai nesvarbus,

"Ji atkeliavo į šią laiko plokštumą tam, kad apgintų ateitį, iš kurios atkeliavo."

Mane apima nuojauta, kad ji taip paprastai kalba apie labai svarbius dalykus.

"Asahinos Mikuru laiko plokštumai Suzumija Haruhi yra kintamasis. Tam, kad stabilizuotų ateitį, būtina konkreti kintamojo reikšmė. Asahinos Mikuru misija pritaikyti priimtiną kintamojo reikšmę."

Nagato nesukeldama garso vertė puslapius. Jai tęsiant jos bejausmės juodos akys net nemirksėjo,

"Koizumis Icukis ir Asahina Mikuru turi skirtingus metodus, vykdant užduotis, susijusias su Suzumija Haruhi. Jie niekada nepripažins kitos pusės interpretacijos, nes vienos pusės teorija pažeistų kitos pusės esminius egzistavimo pagrindus."

Palauk... ar Koizumis nesakė, kad savo galias jis gavo tik prieš trejus metus?

Nagato greitai atsakė į mano klausimą,

"Niekas negali garantuoti, kad Koizumis Icukis sako tiesą."

Jo patrauklaus besišypsančio veido vaizdas šmėstelėjo mano galvoje. Iš tiesų, niekas negali garantuoti, kad juo galima pasitikėti. Koizumis tiesiog sugebėjo suteikti deramus paaiškinimus visiems dalykams, su kuriais iki šios susidūriau, tačiau daugiau nieko. Kas gali garantuoti, jog jo paaiškinimai teisingi? Net Asahina-san man sakė, kad juo netikėčiau, tačiau jai galioja tas pats, kas gali garantuoti, kad jos paaiškinimas teisingas?

Įdėmiai pasižiūrėjau į Nagato. Galbūt tai, ką sakė Koizumis buvo netiesa, ir galbūt Asahina-san nežino, kad jos nuomonė yra klaidinga. Tikriausiai tik ši tyli ateivė man nemeluotų.

"O ką tu galvoji? Kuris aiškinimas teisingas? Tu kažką minėjai apie auto-evoliuciją, kaip dėl to teorijos?"

"Kad ir kaip tiksliai aš tau tai perteikčiau, tu jokiu būdu negalėtum tam rasti tvirtų įrodymų."

"Kodėl?"

Tą akimirką pamačiau tai, ko anksčiau nemačiau. Buvo priblokštas, Nagato veide pamatęs sutrikusią išraišką,

"Niekas negali garantuoti, kad aš sakau tiesą."

Nagato padėjo savo knygą ir išeidama iš kambario pasakė,

"Bent jau ne tau."

Pradėjo skambėti skambutis, pranešantis apie netrukus prasidėsiančią pamoką.

Nesuprantu.

Kaip normalus žmogus gali suprasti

Tiek Koizumis, tiek Nagato, jie turėtų viską paaiškinti kalba, kurią pajėgtų suprasti žmonės! Aš net pradedu įtarti, kad jie tyčia taip kalba, kad niekas negalėtų suprasti. Jiedu turėtų praleisti daugiau laiko apgalvojant savo žodžius, kitaip niekas jų nesiklausys, nes žodžiai paprasčiausiai pro vieną ausį įeis, o pro kitą išeis.

Man einant sukryžiuotomis rankomis, pro mane praėjo gauja žmonių, apsirengusių viduramžių kostiumais ir nuėjo koridoriumi už kampo. Jei Nagato su savo juoda mantija įsimaišytų tarp šių žmonių, niekas jos net nepastebėtų. Galbūt kokia nors klasė nusprendė pradėti filmuoti savo mokslinės fantastikos filmą, nenorėdami leisti Haruhi susišluoti visos šlovės. Tai nebūtų taip blogai. Jie bent jau neturėtų taip kankintis, kaip aš, ir galėtų laimingai kurti savo filmą, vadovaujami režisieriaus, kuris turėtų bent kiek sveiko proto, ir duotų nuovokius nurodymus.

Giliai atsidusau ir nuėjau link klasės 1-5.

Haruhi buvo vienintelė, kuri galvojo, kad filmo kūrimas ėjosi pagal planą. Tuo tarp virš mano, Koizumio ir Asahinos-san veidų augo šešėliai.

Per filmavimą nutiko daugybė dalykų. Kurį laiką žaislinis šautuvas vietoj šratų šaudė vandenines kulkas; Asahina-san turėdavo kiekvieną kartą drebėti, kai Haruhi atsinešdavo vis kitos spalvos kontaktinį lęšį (auksiniai gali šaudyti šautuvo kulkas, o žalieji sukurti mikro juodąsias skyles) ir būti įkasta Nagato; sakuros vos pražydusios sekančią dieną nustojo žydėti; be to, atrodo, kad šventyklos balandžiai dabar pavirto į karvelius keleivius, kurie jau seniai turėjo būti išnykę (kaip slapta man pasakė Koizumis); net truputį pasikeitė Žemės precesija (remiantis Nagato).

Normalus pasaulis paskubomis važiavo velniop.

Tempiant savo išsekusį kūną namo, ūsuotasis gyvūnas vėl prasižiojo,

"Vadinasi, viskas bus gerai tol, kol tylėsiu priešais energingąją merginą?"

Katinas snaudė ant mano lovos sfinkso poza.

"O tu labai paklusnus." švelniai sučiupau ilgą Šiamiseno uodegą, tačiau ji galop išslydo man iš pirštų.

"Nes tu to paprašei. Vis dėlto, mane apima nuojauta, kad jeigu ta mergina išgirtų mane kalbantį, nenutiktų nieko gero."

"Na, remiantis Koizumiu, regis, taip."

Kadangi šitas katinas gali kalbėti, mums reikia sugalvoti įtikinančią priežastį, kuri paaiškintu, kodėl jis gali kalbėti. Paprasčiausias sprendimas būtų sukurti pasaulį, kuriame nebūtų keista pamatyti kalbančias kates. Tačiau koks būtų tas pasaulis? Ir kokios ten būtų katės?

Šiamisenas žiovavo ir laižydamasis savo uodegą pasakė,

"Katinai yra įvairūs, ar žmonės ne tokie patys?"

Labai norėčiau sužinoti, ką turi galvoje tuo "įvairūs".

"O ką darytumei, jeigu žinotum? Nemanau, kad galėtum katėms padaryti ką nors naudingo, nei kada nors suprasti, kaip katės mąsto."

Kaip man viskas įkyrėjo.

Kai jau ketinau eiti maudytis, atėjo mano sesuo ir pasakė, jog turiu svečią.

Nulipau laiptais, svarstydamas, kas ten galėjo būti. Nebūčiau net pagalvojęs, kad tai būtų Koizumis. Nusprendžiau išeiti laukan ir pasikalbėti su juo po naktiniu dangumi. Nenoriu jo pasikviesti į vidų, nes kitaip turėčiau klausytis jo begalinių kalbų. Be to, nenoriu klausytis, kaip jis drauge su Šiamisenu man aiškina savo abstrakčias filosofijas, kurias neįmanoma suprasti.

Kaip ir galvojau, Koizumis apipylė mane savo kalbomis, galiausiai pasakydamas tai,

"Suzumijai-san nereikšmingos siužeto detalės nėra svarbios. Manau, taip jai patinka ir to pilnai pakanka. Nėra jokio protingo paaiškinimo, smulkmenų ar paslėptų siužeto linijų, kurios galėtų būti užuominomis. Galima sakyti, kad visa istorija bus labai trumpalaikė. Ji net nepasvarstė apie pabaigą, kas žino, filmas gali pasibaigti ir be pabaigos."

Ir kas čia tokio? Nori pasakyti, kad jeigu filmas pasibaigs be atomazgos, ši tikrovė bus visam laikui iškraipyta ir pavirs nauju pasauliu? Vadinasi, mums reikia sukurti deramą pabaigą, kuri tiktu Haruhi, ir tokią, kuri sugrąžintų pasaulį į savo vėžes. Tačiau problema ta, kad tokiais dalykais turime pasirūpinti mes, nes pati Haruhi dėl to visai nesirūpina, ir net jei rūpintųsi, viskas pasibaigtų visuotine katastrofa. Todėl geriau palikti galvojimą mums. Tačiau kodėl mes turime apie tai galvoti? Ar nėra nieko, kas galėtų už mus panešti šitą prakeiktą naštą?

"Jei jis egzistuotų, jis jau būtų prieš mus pasirodęs."

Koizumis gūžtelėjo pečiais,

"Todėl mes turime viskuo pasirūpinti. Ypatingas viltis dedu į tave."

Kokias dar "viltis"? Būk konkretesnis.

"Kai tik fantastinis pasaulis taps tikrove, mūsų teorijos bus bevertės. Galbūt Asahina-san taip pat bus paveikta, nes atrodo, kad jos grupė taip pat vadovaujasi savo teorijomis. Kalbant apie Nagato-san, aš apie ją daug nežinau, tačiau tikriausiai stebėtojai priima bet kokias pasekmes. Jų grupė ramiai priimtų bet kokias pasekmes, net jei pradingtų Žemė, kol tik Suzumija-san egzistuoja, jiems to pakaktų."

Blyškios gatvės lempos tamsoje apšvietė nekintančią Koizumio išraišką,

"Tiesą sakant, 'Organizacija' ir Asahinos-san grupė nėra vieninteliai žmonės, kurių filosofijos sukasi aplink Suzumiją-san. Jų yra daug. Norėčiau galėti tau trumpai papasakoti apie visus slaptus konfliktus, kurie už scenos vyksta net dabar. Aljansai ir išdavystės, sąmokslai ir apgaulės, griovimas ir kruvinos žudynės. Tam, kad išgyventų, kiekviena grupė kovai prieš kitą grupę skiria visus savo resursus."

Koizumis toliau šypsojosi savo apsimestine, ciniška šypsena,

"Net aš nelaikau mūsų teorijų absoliučiai tiksliomis; tačiau dabartinėje situacijoje man nėra kito pasirinkimo, o tik priimti šias teorijas, ar bent jau dabar. Aš nuo pat pradžių buvau vienoje pusėje ir dabar negaliu to pakeisti. Baltoji šachmatų figūra negali tapti juodųjų pėstininku."

Ar negalėtum pavyzdžiams naudoti Otelo ar šiogio?

"Tikriausiai tai niekaip su tavimi nesusiję. Kaip ir su Suzumija-san, o tai yra geras dalykas, ypač Suzumijai-san. Tikiuosi, kad ji niekada apie tai nesužinos. Nenorėčiau skaudinti jai širdies. Man asmeniškai Suzumija-san turi labai patrauklių bruožų. Žinoma, kaip ir tu."

"Kodėl tu man tai sakai?"

"Tiesiog prasitariau, nėra jokios konkrečios priežasties. Galbūt aš juokauju, o galbūt mane apėmė keistos mintys, o gal tiesiog bandau nusipelnyti tavo gailesčio. Kad ir kaip būtų, visa tai nesvarbu."

Būtent, man visai neįdomu.

"Be to, norėčiau paminėti dar kai ką nesvarbaus. Ar kada nors pagalvojai, kodėl Asahina Mikuru... Atsiprašau, kodėl Asahina-san yra su mumis? Tiesa, Asahina-san turi patrauklios merginos išvaizdą, ir galiu suprasti, kodėl žmonės gali trokšti jai ištiesti pagalbos ranką. Tu turbūt taip pat labai ją užjauti, ar ne?"
[[Image:Sh_v02c05_02.jpg|thumb|''Nusprendžiau išeiti laukan ir pasikalbėti su juo po naktiniu dangumi. Nenoriu jo pasikviesti į vidų, nes kitaip turėčiau klausytis jo begalinių kalbų.'']]
"Na, ir kas tame blogo?"

Ginti silpnuosius turėtų būti kiekvieno žmogaus siekis.

"Jos misija yra suartėti su tavimi, ir štai todėl ji turi tokią išvaizdą ir charakterį. Būtent tokią, kokią tu asmeniškai mėgsti – drovią ir mielą. Kadangi tu esi vienintelis žmogus, kuris kažkokiu mastu klausosi, ką sako Suzumija-san, jai būtina pritraukti tavo dėmesį."

Nutilau, kaip giliavandenė žuvis ir prisiminiau, ką prieš pusę metų man sakė Asahina-san. Ne dabartinė Asahina-san, o toji Asahina-san iš ateities, suaugusi Asahina-san. Su rašteliu mane pasikvietusi, ši Asahina-san man pasakė "Prašau, pernelyg nesuartėk su manimi". Galbūt jos situacija privertė ją taip pasakyti? O gal ji išreiškė savo asmeninius jausmus?

Matydamas, kad likau tylus, Koizumis toliau kalbėjo savo sodriu balsu, kuris skambėjo senoviškai, kaip Jomon-sugi. ''[labai senas japoniškas kedras; kažkas panašaus lietuvišką Stelmužės ąžuolą]''

"Kas, jei Asahina-san tik vaidina nekaltos mielos merginos vaidmenį, tačiau jos ketinimai visiškai kitokie? Ji turbūt galvoja, kad taip ji lengviau sulauks tavo gailesčio. Atrodyti nekalta ir bejėge, turint kęsti absurdiškus Suzumijos-san reikalavimus, visa tai dalis jos plano. Ji visą tai darė tam, kad galėtų pritraukti tavo dėmesį."

Jam visai nuvažiavo stogas. Bandydamas imituoti Nagato, atsakiau nerodydamas jokių emocijų.

"Man jau įgriso klausytis tavo kvailų juokelių."

Koizumis lėtai nusišypsojo ir apsimestinai pamojo rankomis,

"Ak, atleisk. Atrodo, kad juokaujant man reikia dar daug išmokti. Aš visus šiuos dalykus išsigalvojau, kad tave apgaučiau. Aš tik bandžiau tau palikti įspūdį. Nejaugi tikrai pagalvojai, kad aš kalbu rimtai? Na, tokiu atveju tu man suteiki daug pasitikėjimo savo vaidyba. Galėsiu lipti ant scenos, būdamas atsipalaidavęs."

Jis akimirką nusijuokė, o po to tęsė,

"Mūsų klasė statys Šekspyro pjesę, tiksliau sakant 'Hamletas'. Aš vaidinsiu Gildensterną."

Nesu tokio girdėjęs. Garantuotai koks nors nereikšmingas veikėjas.

"Iš esmės, toks ir turėjo būti, tačiau repeticijų pusiaukelėje mes nusprendėme naudotis Tomo Stoppardo versija, todėl mano vaidmuo tapo ženkliai svarbesnis."

Na, tada sėkmės tau. Nors net neįsivaizdavau, kad be šekspyrikškosios egzistuoja kitos 'Hamleto' versijos.

"Dėl Suzumijos-san filmo ir mano klasės vaidinimo mano dienotvarkė dabar labai įtempta, todėl jaučiu nepaprastai daug spaudimo. Jei atrodau pavargęs, tai turbūt priežastis. Nemanau, kad ištverčiau, jei dabar imtų ir pasirodytų Uždaroji Erdvė. Štai todėl atėjau prašyti tavo pagalbos. Prašau tavęs, kaip nors sulaikyk antgamtinių reiškinių atsiradimą, kurį sukelia Suzumijos-san filmas."

Turi galvoje protingą pabaigą. Ar pats nesakei, kad galim tiesiog paskelbti, jog visa tai tik sapnas?

"Tiesiog priversti Haruhi suprasti, jog viskas jos filme yra išgalvota... Tiesa?"

"Ji privalo tai aiškiai suvokti. Vis dėlto, juk ji nekvaila ir supranta, kad filmas yra netikras. Aš tiesiog manau, kad būtų geriau, jei viskas būtų aišku. Privalai suprasti, kad tai nebegali ilgiau tęstis ir turi būtų išspręsta iki filmavimo pabaigos."

''Aš tavimi pasikliaunu.'' Koizumis man nusilenkė, o po to pradingo tamsoje. Kas per velnias...? Jis atėjo tik tam, kad galėtų man suversti visą atsakomybę? Kadangi jis jau toks užsiėmęs, aš turiu pasirūpinti viskuo kitu? Tokiu atveju kreipiesi ne į ta žmogų. Čia ne kortų žaidimas, ir aš visai nevengiu atsakomybės. Suzumija Haruhi nėra penkiasdešimt trečioji korta. Ji nei karalius, nei tūzas ir net ne džiokeris.

"Ne, bet..."

Sumurmėjau sau.

Nebegalima daugiau to taip palikti. Nepaisant Nagato, atrodo, kad Asahina-san ir Koizumis ties savo galimybių ribomis. Pasaulis tikriausiai irgi... Tiesiog aš to dar nepastebėjau.

"Po velnių..."

Tai taip nervina! Velnias! Aš irgi pradėjau taip jaustis!

Aš giliai susimasčiau. Kaip atšaukti Haruhi laukinę vaizduotę? Filmo pasaulis ir mūsų tikrovė yra du skirtingi dalykai, jie niekada nesusiduria vienas su kitu. Ką turiu padaryti, kad ji pilnai tai suprastų? Ką turėčiau padaryti, kad ji vėl suprastų, jog visa tai savaime suprantama? Sapnas...? ...O kas dar be to yra?"

Iki mokyklos festivalio pradžios buvo likę nebedaug laiko.

Sekančią dieną Haruhi daviau pasiūlymą. Kurį laiką su manimi pasiginčijusi galiausiai linktelėjo ir sutiko.

"Baigėm!"

Pliauškėdama savo garsiakalbiu garsiai sušuko Haruhi,

"Puikiai padirbėta! Visas filmavimas dabar baigtas! Norėčiau visiems padėkoti už sunkų darbą, o ypač – sau! Aš vis dar sugebu nestebinti save! Nepakartojama!"

Išgirdusi jos pareiškimą, padavėja Asahina-san galiausiai susmuko ant savo kelių ir atrodė, kad tuo pradės verkti iš laimės. Nors, iš tiesų, ji tikrai verkė, tačiau Haruhi, žinoma, pagalvojo, kad Asahina-san buvo sujaudina jos kalbos.

"Mikuru-čian, dabar dar per anksti verkti. Pataupyk savo ašaras iki tol, kol gausime Auksinę palmės šakelę arba Oskarą už geriausią filmą! Tada visi dalinsimės laime!"

Iki mokyklos festivalio buvo likusi vos viena diena. Mes buvome susirinkę ant mokyklos stogo, o dėl to, kad filmavimo tvarkaraštis buvo toks įtemptas, neturėjome laiko net pavalgyti.

Galutinė kova tarp Mikuru ir Juki buvo užbaigta Koizumio Icukio, kuris netikėtai supratęs apie savo neįtikėtinas galias, jas panaudojo, kad nublokštų Juki į kitą visatos kraštą.

"Tai tobula! Nerealus filmas! Kaip ir tikėjausi! Jei nugabensim jį į Holivudą, daugybė studijų norės nupirkti šį filmą! Bet pirmiausia mums reikia pasirašyti kontraktą su protingu agentu!"

Haruhi siekiai apglėbti pasaulinį kiną buvo užgniaužiantys kvapą. Nežinau, kas žiūrėtų šitą filmą, vienintelė priežastis būtų pagrindinė aktorė, tačiau visų kitų net neverta minėti. Jeigu galima, norėčiau tapti Asahinos-san agentu. Esu tikras, kad iš to užsikalčiau neblogų komisinių. Galbūt taip pat turėčiau pabandyti Haruhi padaryti kita pop žvaigžde. Manau, turėčiau pradėti nusiųsdamas jų nuotraukas ir reziumė.

"Galiausiai baigėme?"

Pasakė Koizumis ir džiugiai nusišypsojo.

Na, tai mane sunervino, tačiau ta jo netikra šypsena jam kuo puikiausiai tiko. Man geriau jis toks, nei niūriai atrodantis, nes tada verčia mane pasijusti nemaloniai.

"Dabar pažvelgus atgal, kai filmavimas baigtas, apima jausmas, kad viskas nutiko per akimirką. Kai kurie žmonės sako, kad laikas bėga greitai, kai esi laimingas. Įdomu, kas čia labiausiai laimingas?"

Kažin kas...

"Ar galiu tau patikėti visą kitą? Šiuo metu aš galiu galvoti tik apie savo klasės repeticijas. Kitaip nei filme, scenoje negali būti dublių."

Koizumio veide toliau buvo buvo jo įprasta šypsena, o paplekšnojus man per petį jis sušnabždėjo,

"Ir dar vienas dalykas. Ačiū tau mano 'Organizacijos' ir mano paties vardu."

Su šiais žodžiais jis išėjo. Paskui jį taip pat tyliai išėjo Nagato, nerodydama jokių emocijų.

Asahinos-san pečiai buvo apglėbti Haruhi rankų, kai jos žiūrėjo į tolumoje esančią jūrą.

"Mūsų tikslas yra Holivudas ir Brodvėjus!" ji buvo priversta tai garsiai sušukti. Geras dalykas turėti tokių didelių troškimų, tačiau jei keliausit kryptimi, į kurią dabar žiūrite, atsidursite Australijoje.

"Ech."

Atsidusau ir atsisėdau, šalia savęs pasidėdamas kamerą. Koizumiui, Nagato ir Asahinai-san rūpesčiai galbūt baigėsi, tačiau man jie tik prasidėjo. Padaryti liko dar daug dalykų.

Kažkas turi rasti būdą, kaip paversti šitą filmuotą medžiagą, kuri iš esmės buvo krūva šlamšto, į 'filmą'. Ir kas už tai atsakingas? Aišku, net neklausus.

Penktadienio naktį tik aš ir Haruhi likome klubo kambaryje, tuo tarpu kiti trys išėjo organizuoti savo pačių klasės veiklas.

Žinoma, gerai, kad filmavimas buvo baigtas, tačiau jis užsitęsė per ilgai, o pasirūpinti kitais dalykais buvo likę per mažai laiko. Įkėlus filmuotą medžiagą į kompiuterį ir keletą kartų ją peržiūrėjus, priėjau išvadą – tai paprasčiausiai buvo Asahinos Mikuru reklaminis video.

Atvirai kalbant, iki pat pabaigos man buvo nei per pikselį neaišku, kokį filmą sukūrė Haruhi. Padavėja, mirties mergina ir jaunuolis, kuris kaip mulkis nuolatos šypsosi – ar jie visai kvanktelėję? Ir be to, paprasčiausiai nepakako laiko pridėti specialiuosius efektus, jau nekalbant apie tai, kad aš neturiu tam įgūdžių. Panašu, kad turėsime tiesiog parodyti nesumontuotą medžiagą, visai be redagavimo.

Haruhi pradėjo niurzgėti.

"Mes negalime rodyti nepabaigto filmo! Daryk ką nors!"

Tu man tai sakai?

"Manęs skubinimas nepadės, mokyklos festivalis jau rytoj, o aš jau varau iš paskutiniųjų. Bandyti suklijuoti scenas, kurias tu akimirksniu sugalvojai, kelia man galvos skausmą. Mane jau nuo filmų pykina."

Tačiau Haruhi turėjo didelę patirtį, akimirksniu gniuždant kitų žmonių nuomones,

"Ar nesugebėtum jo pabaigti, jei nemiegotum visą naktį?"

''Kas čia tau nemiegos naktį?'' Nesivarginau to paklausti, nes šiuo metu čia buvau tik aš ir Haruhi, kuri į tiesiai mane žiūrėjo savo juodomis, lyg juodmedis, akimis.

"Galim ir čia pernakvoti."

Po to Haruhi pasakė kai ką, kas labai mane nustebino,

"Aš tau padėsiu."

Galų gale, Haruhi visai nepadėjo. Kurį laiką ji pastovėjo už manęs niurzgėdama, tačiau po valandos jau gulėjo ant stalo miegodama. Velnias, norėčiau nufilmuoti ją miegančią. Galėčiau uždėti šį jos miegančios vaizdą filmo pabaigoje.

Apie tai kalbant, matyt, kad aš irgi po kiek laiko užmigau, nes tuo metu, kai pravėriau akis, jau buvo pakilusi saulė, o klaviatūra buvo įsispaudusi į pusę mano veido.

Taigi, praleisti čia naktį buvo visiškai beprasmiška, filmas vis tiek nebaigtas. Išbandžiau visus būdus redaguoti, stengdamasis padaryti trisdešimties minučių filmą, tačiau jis vis tiek atrodė kaip apgailėtina šiukšlė. Tikriausiai taip atrodo filmas, kai jį sukuria impulsyvus mėgėjas. Būtų buvę daug geriau, jei jame būtų rodoma tik kaip Asahina-san, apsirengusi merginos zuikės kostiumu, reklamuotų parduotuves prekybos rajone, tačiau kadangi visas tas kratinys buvo aplaidžiai iškarpytas ir suklijuotas į krūvą, bandant surišti kažkokią istoriją, kuri praktiškai neegzistavo, filmas buvo tiesiog pasišlykštėtinas. Galų gale, filmas nebuvo redaguotas, o vaizdo efektai nebuvo pridėti. Filmas buvo pasityčiojimo verta nesąmonė. Tokio net Tanigučis negalėtų žiūrėti.

Žiūrėjau į mane spindinčią rytinę saulės šviesą ir svarsčiau, ar nereikėtų išmesti kompiuterio pro langą. Naktį praleidau miegodamas nepatogioje pozoje, todėl dabar man skaudėjo visą kūną.

Kaip buvau pažadintas Haruhi, kuri pabudo prieš mane, buvo po šešių trisdešimt. Kai dabar pagalvoju, tai pirmas kartas, kada naktį praleidau mokykloje.

"Ei, kaip sekėsi?"

Haruhi pro mano pečius pažiūrėjo į ekraną, todėl neturėjau iš ko rinktis ir paspaudžiau pelę.

"...Oho!"

Išgirdęs nudžiugusios Haruhi šūktelėjimą, nepaprastai nustebau. Filmas prasidėjo su prašmatniais titrais, kurių, vis dėlto, neturėjo būti. Tada pasirodė užrašas "Asahinos Mikuru nuotykiai - Epizode 00". Istorija buvo labai nenuosekli, žodžiai vos girdėjosi, matėsi, kaip dreba kamera, ir net girdėjosi, kaip už kadro šūkauja režisierė, tačiau atrodo, kad pasiekėme tokį kokybės lygį, kurio tikėtųsi iš gimnazistų sukurto filmo. Lazeriai šaudė ne tik iš Asahinos-san akių, bet ir iš Nagato lazdelės sklido keistų spalvų spinduliai.

"Che, che."

Net Haruhi buvo sužavėta.

"Visai neblogai! Yra šiek tiek trūkumų, tačiau tu puikiai padirbėjai!"

Tai buvau ne aš. Tai turbūt padarė kažkas kitas, kol aš miegojau; aš jokiu būdu negalėjau to padaryti. Labiausiai tikėtina kandidatė – Nagato, tikėtinas pretendentas – Koizumis. Apie Asahiną-san negali būti net kalbos. Arba koks nors paslaptingas asmuo, kuris dar nepasirodė. Kažkas iš jų.

Kurį laiką mes tyliai žiūrėjome filmą, kuris kažkaip sugebėjo pats susiredaguoti. Jei būtume žiūrėję ne tokiame mažame, o dideliame ekrane, esu tikras, kad mūsų įspūdis būtų didesnis.

Ekrane pasirodė paskutinė filmo scena. Koizumis ir Asahina-san susikibę už rankų ėjo žydinčių sakurų taku, aplinkui plevenant jų žiedlapiams. Kamera pakilo aukštyn, rodydama giedrą žydrą dangų, o pradėjus skambėti teminei dainai, pradėjo leistis titrai.

Galiausiai, atėjo laikas Haruhi pranešimui.

Tai buvo dalykas, kurį priverčiau Haruhi padaryti bet kokia kaina. Įtikinau ją, kad tai būtina filmo dalis, o paskutinius žodžius privalo pasakyti režisierė.

Tokie buvo stebuklingi žodžiai, kurie išsprendė visas mūsų problemas:

"Šiame filme pavaizduoti įvykiai yra netikri. Jis neturi nieko bendra su jokiu asmeniu, organizacija, ar kokiomis nors žinomomis sąvokomis bei reiškiniais. Viskas išgalvota. Kokie nors sutapimai yra visiškai atsitiktiniai. A, taip, išskyrus reklamas. Paremkite Oomori Elektronikos ir Jamacuči žaislų parduotuves! Bėkit pirkti! ...Hm? Nori, kad pakartočiau? Šiame filme pavaizduoti įvykiai yra netikri. Jis neturi nieko bendra su jokiu asmeniu, organizacija... Kjonai, kodėl aš turiu tai sakyti? Juk tai ir taip aišku!"
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Skyrius4|ketvirtąjį skyrių]]
| Pirmyn į [[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Epilogas|epilogą]]
|-
|}
</noinclude>