Suzumija Haruhi:Knyga1 Pilnas tekstas

From Baka-Tsuki
Jump to: navigation, search

Itou Noizi (いとうのいぢ) pieštos iliustracijos, esančios pirmojoje knygoje.

Prologas[edit]

Kada aš nustojau tikėti Kalėdų Seneliu[1]? Tiesą sakant, toks kvailas klausimas man neturi jokios reikšmės. Bet visgi jeigu paklaustumėte, kada aš nustojau tikėti, kad tas raudoną kostiumą vilkintis senis, yra Kalėdų Senelis, tada aš užtikrintai jums atsakyčiau: aš juo iš viso niekada netikėjau. Žinojau, kad Kalėdų Senelis, kuris pasirodė per mano darželio Kalėdų vakarėlį, buvo apsišaukėlis, ir dabar, kai apie tai pagalvoju, visi mano bendraklasiai taip pat atrodė netikintys, žiūrėdami kaip mūsų mokytojas apsimetinėja Kalėdų Seneliu. Nors aš ir niekada nemačiau mamos besibučiuojant su Kalėdų Seneliu[2], buvau pakankamai protingas, abejoti tik per Kalėdas dirbusio senio egzistavimu.

Vis dėlto, turėjo praeiti kiek tiek daugiau laiko, kol supratau, jog ateivių, keliautojų laiku, vaiduoklių, pabaisų ir esperų[3] tuose specialiųjų efektų prikimštuose ‘geriečiai prieš blogiukų organizaciją’ anime taip pat neegzistavo. Ne, palaukit, galbūt aš tai ir supratau, tiesiog nenorėjau to pripažinti. Giliai širdyje aš vis dar troškau, kad tie ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos, esperai, ir blogio organizacijos staiga imtų ir atsirastų. Palyginus su šiuo mano nuobodžiu, paprastu gyvenimėliu, pasaulis tose tviskančiuose filmuose buvo daug įdomesnis; aš taip pat norėjau gyventi tokiame pasaulyje!

Norėjau būti tas, kuris išgelbėtų ateivių pagrobtą merginą, kurią jie įkalino kupolo formos tvirtovėje. Aš norėjau būti tas, kuris savo drąsa, protu ir patikimuoju lazeriniu ginklu kovoja prieš piktadarius iš ateities, bandančius pakeisti istoriją savo pačių naudai. Aš norėjau būti tas, kuris ištremia demonus ir pabaisas vienu užkeikimu, kovoti prieš mutantus ar aiškiaregius iš blogio organizacijų, ir kovoti telekinetinėse kovose!

Bet palaukit, reikia nusiraminti. Jeigu aš tikrai būčiau užpultas ateivių ar kažko ten panašaus, kaip aš galėčiau prieš juos kovoti? Aš juk neturiu jokių ypatingų galių!

Na tada, o jei taip: vieną dieną, paslaptingas naujokas persikelia į mano klasę. Išskyrus tai, kad jis iš tikrųjų ateivis ar yra atkeliavęs iš ateities, ir dar jis turi telepatinių sugebėjimų. Kai jis įsivelia į kovą su blogiukais, viskas ką man reikia padaryti, tai rasti būdą kaip įsivelti į tą jo karą. Jis pasirūpintų kovomis, o aš tiesiog būčiau jo pašalinis pagalbininkas. O Dieve, tai tiesiog nuostabu, aš toks gudrus!

Arba galbūt, jei tai nepavyktų, tada va taip: vieną dieną, paslaptinga galia pabunda manyje, na, kažkas panašaus į telekinetinį ar telepatinį sugebėjimą. Tada sužinočiau, kad yra daug tokių žmonių, turinčių panašių galių, ir tada kokia nors antgamtinė bendruomenė mane pas save priimtų. Taip aš tapčiau šios organizacijos dalimi ir kovočiau prieš bloguosius mutantus.

Deja, tikrovė stebinančiai žiauri… Niekas nepersikėlė į mano klasę. Man niekada neteko pamatyti NSO. Kai nueidavau į vietas, kur sklido gandai, jog ten vaidenasi, niekas nepasirodydavo. Dvi valandos įtempto spoksojimo į savo pieštuką neprivertė jį pajudėti nei per milimetrą, o žiūrėjimas į klasioko pakaušį taip pat neatskleidė jokių jo minčių. Galėjau tik liūdėti dėl to, kad fizikos dėsniai buvo tokie jau normalūs. Aš lioviausi žiūrėti laidas apie NSO ir kreipti dėmesį į antgamtiškus televizijos pranešimus, nes pagaliau save įtikinau, jog visa tai neįmanoma. Netgi pasiekiau ribą, kai pradėjau jausti nostalgiją tiems dalykams.

Baigęs vidurinę aš visiškai išaugau iš to svajonių pasaulio ir tvirtai nusileidau ant realybės. 1999 nenutiko nieko, nors vis dar tikėjausi, kad kas nors nutiks; žmonija nebegrįžo į mėnulį ar nukeliavo toliau už jo. Turbūt, jei viskas taip ir toliau klostysis, būsiu seniai miręs kai bus galima užsisakyti kelionę iš Žemės į Alfa Kentaurą[4].

Su tokiomis kasdieniškomis mintimis galvoje, tapau paprastu, lengvabūdišku gimnazistu. Tai yra, kol vieną dieną sutikau Suzumiją Haruhi.

Pirmasis skyrius[edit]

Taigi, įstojau į vietinę gimnaziją. Iš pradžių gailėjausi šio sprendimo, nes mano naujoji mokykla stovėjo ant labai jau aukštos kalvos viršaus. Net pavasarį mokiniai sukaisdavo ir suprakaituodavo vien nuo lipimo stačiu keliu – aišku, iš mano ketinimų „apsilankyti mokykloje laisvalaikiu“ nieko gero neišeis. Kiekvieną kartą kai tai prisimindavau, na ir dar tai, kad turėsiu šia procedūrą kartoti ateinančius trejus metus, mane apimdavo nuovargis ir liūdesys. Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl ir ėjau daug sparčiau ir galbūt todėl tada buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti 10 minučių anksčiau, tačiau, kaip visi žinote, miegas saldžiausias tada, kai jau reikia keltis. Nenorėjau švaistyti šių brangių 10 minučių, todėl atsisakiau šios minties, kuri reiškė, kad man reikės kartoti šią rytinę treniruotę ateinančius trejus metus. Tai dar labiau varė į depresiją.

Dėl šios priežasties per laiką švaistančią priėmimo ceremoniją mano veidas atrodė susiraukęs ir vienišas. Visi kiti turėjo „pradedant naują kelionę“ veido išraišką; žinot, tą unikalią „nors ir neužtikrintą, tačiau kupiną lūkesčių“, kurią nutaiso kiekvienas einantis į naują mokyklą. Bet tik ne mano atveju – daug ankstesnių mano klasiokų iš vidurinės taip pat ketino eiti į šią mokyklą. Be to, dar keli kiti mano draugai taip pat čia buvo. Todėl aš ir nebuvau toks sujaudintas ar sunerimęs.

Vaikinai vilkėjo sportinius švarkus, o merginos jūreivių uniformas[5]. Oho, na ir keistas derinys. Turbūt tam miegą varančiam direktoriui, rėžusiam kalbą ant pakilos, patiko jūreivių uniformos. Begalvojant apie šiuos beprasmius dalykus, kvailoji ceremonija pagaliau pasibaigė. Aš, kartu su savo naujaisiais, ne itin ryžtingais bendraklasiais, įžengiau į klasę 1-5[6].

Mūsų auklėtojas, mokytojas Okabė, su savo valandą prieš veidrodį praktikuota šypsena, atsistojo priešais klasę ir prisistatė. Pirma pasakė tai, kad jis buvo fizinio lavinimo mokytojas ir vadovavo mokyklos rankinio komandai. Tada jis pradėjo pasakoti apie tuos laikus, kai lankė universitetą, kaip žaidė rankinio komandoje ir net laimėjo čempionatą, ir tai kaip šiai mokyklai baisiai trūko rankinio žaidėjų, ir tai, kad kiekvienas prisijungęs prie komandos tučtuojau būtų tapęs nuolatiniu nariu. O paskui kliedėjo apie tai, kad rankinis pats įdomiausias sportas pasaulyje ir taip toliau. Kai jau ėmiau galvoti, jog jis jau niekada nebebaigs, staiga išpyškino:

„Dabar visi prisistatykime!”

Na, tai gana įprastas dalykas, todėl nebuvau nustebęs. Vienas paskui kitą, žmonės kairiojoje klasės pusėje pradėjo prisistatinėti. Jie pakeldavo ranką, pasakydavo savo vardą, savo buvusios mokyklos pavadinimą, ir kitus nereikšmingus dalykus, tokius kaip jų hobiai ar mėgstamas maistas. Kai kurie viską pramurmėdavo, o kelių prisistatymai buvo pakankamai įdomūs, tuo tarpu kai kurie pasakojo nevykusius pokštus, dėl kurių smarkiai nukrisdavo klasės temperatūra. Visiems prisistatinėjant artėjo ir mano eilė. Aš pradedu jaudintis! Visi turėtų suprasti kaip aš dabar jaučiuosi, tiesa?

Po to kai sugebėjau užbaigti savo kruopščiai apgalvotą, minimalaus ilgio prisistatymą, pernelyg neužstringant ties savo žodžiais, atsisėdau, jausdamas palengvėjimą, kai padarai kažką nemalonaus, tačiau būtino. Atėjus eilei, atsistojo žmogus, buvęs už manęs, ir – ėm, aš to turbūt nepamiršiu visą likusį savo gyvenimą – pasakė žodžius, ilgam tapusius pašnekesių tema.

„Aš Suzumija Haruhi. Baigiau Rytų vidurinę.“

Iki dabar šis prisistatymas vis dar buvo normalus, todėl nesivarginau apsisukti, kad pasižiūrėčiau į ją. Tiesiog spoksojau į priekį ir klausiausi jos išraiškingo balso.

„Paprasti žmonės man neįdomūs. Jei kuris nors esate ateivis, keliautojas laiku, slaideris[7] arba esperas, tada susiraskite mane! Viskas!”

O va tai išgirdęs privalėjau apsisukti.

Ji turėjo ilgus, tamsokus plaukus. Jos gražus veidas buvo kupinas drąsos ir metantis iššūkį, kai visa klasė spoksojo į ją. Jos rimtumas ir ryžtingumas švytėjo pro jos tviskančias akis ir ilgus antakius. Jos mažos lūpos buvo stipriai suspaustos. Toks buvo mano pirmasis įspūdis apie šią merginą. Vis dar prisimenu koks tviskantis buvo jos šviesus kaklas – paaiškėjo, kad ji tikra gražuolė.

Haruhi savo provokuojančiomis akimis lėtai peržvelgė klasę, sustojo pasižiūrėti į mane (aš buvau plačiai išsižiojęs) ir po to net nenusišypsojusi atsisėdo.

Ar ji bandė sukelti įspūdį?

Manau, tuo metu visų galvos buvo pilnos klaustukų ir nei vienas nežinojo kaip jiems derėjo reaguoti. „Ar turėčiau juoktis?“ – niekas to nežinojo.

Na, sprendžiant iš pabaigos, ji nebandė sukelti įspūdį ar prajuokinti, nes jos veidas visada atrodo rimtas.

Ji visada rimta.

Sprendžiant iš to kas nutiko – tai privalo būti tiesa.

Po kažkur trisdešimt sekundžių, kai tylos fėjos nustojo skrajoti po klasę, šiek tiek dvejodamas auklėtojas davė ženklą sekančiam žmogui tęsti ir įtempta atmosfera atslūgo.


Taip mes ir susitikome.

Tiesiog nepamirštama. Norėčiau tikėti, kad tai tebuvo tik sutapimas.


Po to, kai pirmąją dieną ji pasičiupo visų dėmesį, Haruhi atvirto į nekaltą gimnazijos mokinukę.

Tai buvo tik tyla prieš audrą! Dabar pagaliau visą tai supratau.

Šiaip ar taip, visi į šią mokyklą atėjo iš vienos iš keturių šio miesto vidurinių – daugiausia, mokiniai su vidutiniais pažymiais. Tai, žinoma, apėmė ir Rytų vidurinę; todėl čia turėtų būti tų, kurie baigė kartu su Haruhi ir žinotų ką tas jos tylėjimas reiškė.

Deja, nepažinojau nei vieno buvusio Rytų vidurinės mokinio, todėl niekas negalėjo man paaiškinti, kokia rimta gi buvo situacija. Dėl šios priežasties, kelios dienos po to sprogdinančio prisistatymo, padariau kai ką, ko niekada nepamiršiu – prieš pamokų pradžią pabandžiau su ja pasikalbėti.

Ir taip mano nesėkmių domino pradėjo kristi, o aš buvau tas, kuris pastūmė pirmąjį iš jų!

Matot, kai Haruhi tyliai sėdi savo vietoje, ji atrodo lyg normali, miela mergina, todėl nusprendžiau sėdėti priešais ją, kad geriau su ja susipažinčiau. Aš iš tikrųjų maniau, kad tai pavyks. Koks aš naivus. Prašau, kas nors įkrėskit man proto!

Žinoma, pokalbį pradėjau nuo to įvykio.

„Ei, labas.“

Aš paprastai sau pasukau link jos galvą su nerūpestinga šypsena veide.

„Kai kalbėjai apie visokius dalykus per prisistatymą, ar tu kalbėjai rimtai?“

„Kokius ‘dalykus per prisistatymą’?“

„Apie ateivius ir panašiai.“

„O tu ateivis?“

„…Ne.“

„Jei ne, tai ko tu nori?“

„…Ne, nieko.“

„Tada nekalbėk su manimi. Švaistai mano laiką.“

Jos žvilgsnis buvo toks ledinis, kad net nepastebėjau, kaip sumurmėjau „atsiprašau“. Niekindama Suzumija Haruhi patraukė savo žvilgsnį nuo manęs ir ėmėsi žiūrėti į lentą.

Ketinau atšauti jai vieną kitą žodelį, bet nepajėgiau nieko gero suregzti. Laimei tą akimirką į klasę įėjo auklėtojas ir mane išgelbėjo.

Nusiminęs, galvą pasukau atgal į savo suolą, kai pastebėjau, kad keletas žmonių su dideliu susidomėjimu mane stebėjo. Žinoma, tai mane labai sunervino. Bet po to, kai žvilgsniu atšoviau atgal į juos, pastebėjau. kad jų veiduose buvo ta pati paliegusi veido išraiška. O kai kurie iš gailesčio man net linktelėjo.

Kaip kad sakiau, iš pradžių labai susierzinau, bet paskui sužinojau, jog jie visi yra baigė Rytų vidurinę.


Dėl šio pirmojo, siaubingai pasibaigusio susidūrimo su Haruhi, nusprendžiau, kad kol kas man, dėl savo paties saugumo, derėtų pasilaikyti atokiau nuo jos. Taip begalvojant, prabėgo savaitė.

Vis dėlto, man vis tiek būnant šios klasės dalimi, čia visada buvo žmonių, norėjusių pasikalbėti su antakius suraukusiąja, piktai kalbančiąja Haruhi.

Dauguma tų žmonių buvo tos nenuoramos merginos; vos tik pamato, kad viena iš bendraklasių pradeda atsiskirti nuo kitų, jos bando būti draugiškos ir jai padėti. Tai būtų be galo nuostabus dalykas, bet joms reikėtų pirma bent jau pasitikrinti, kas gi jų taikinys!

„Labas, matei vakar tą serialą per teliką. Tą, kur 9 valandą rodė.“

„Ne.“

„Ė, o kodėl?“

„Nežinau.“

„Pažiūrėk. Net jei ir pradėsi žiūrėti nuo vidurio, vis tiek viską suprasi. Nori, kad papasakočiau tau praėjusią seriją?“

„Tu mane nervini!“

Būtų daug geriau, jei ji paprasčiausiai emocijų nerodančiu veidu atsakytų "ne". Bet kur gi tau, ji privalėjo parodyti savo nekantrumą tiek žodžiais, tiek balsu. Tai privertė jos auką pagalvoti, kad ši pasielgė kažkaip blogai. Ir galiausiai, jis/ji sugebėdavo išmekenti tik „Aišku… tada aš tik…“, savęs paklausti „Ką aš ne taip pasakiau?“ ir nusliūkinti šalin.

Neliūdėk; tu nepasakei nieko blogo. Čia kaltos Suzumijos Haruhi smegenys.


Nors aš ne prieš valgyti vienas, nenorėjau, kad kiti pagalvotų, jog buvau koks vienišius, kai visi valgė priešpiečius su savo draugais. Štai todėl, nors man ir nelabai nerūpėjo, jei kiti ne taip supras, valgiau priešpiečius kartu su Kunikidu, draugu iš vidurinės, ir Rytų vidurinę baigusiu Tanigučiu, kuris sėdėjo šalia manęs.

Mes pradėjome kalbėtis apie Haruhi.

„Ar bandei kalbėtis su Suzumija?“ nekaltai paklausė manęs Tanigučis. Aš linktelėjau.

„O tada ji atsakė kažką keisto ir tu nebežinojai kaip reaguoti?“

„Būtent!“

Tanigučis įsidėjo į burną perpjautą virtą kiaušinį, sukramtė ir pasakė:

„Jei tu tai merginai patiktum, ji nekalbėtų tokių keistų dalykų. Viskas, ką aš galiu patirti – pasiduok. Jau turėtum suprasti, kad ji nenormali. Aš buvau su ja vienoje klasėje trejus metus iš eilės; žinau kokia ji.“

Jis pasinaudojo šiuo sakiniu kaip įžanga savo kalbai.

„Ji be perstojo daro visokius trikdančius dalykus. Maniau, kad ji bent jau bandys valdytis po to, kai įstojo į gimnaziją; akivaizdu, kad ne. Girdėjai jos prisistatymo kalbą, tiesa?“

„Turi galvoje ateivius?“

Įsiterpė Kunikidas, užsiėmęs ašakų rankiojimu iš savo keptos žuvies.

„Aha. Vidurinėje ji nuolatos sakė ir darė daugybę keistenybių. Pavyzdžiui, mokykloje įvykęs vandalizmas.“

„Kas nutiko?“

„Žinai tą įrankį, su kuriuo kalkėmis braižomos linijos stadionuose, ar ne? Kaip jis ten vadinasi… Žodžiu, naktį ji įsėlino į mokyklą ir tuo daiktu nupiešė didelį didelį simbolį vidury aikštės.“

Tanigučis piktai šypsojosi – turbūt prisiminė tą nutikimą.

„Tai žiauriai nustebino. Tą dieną į mokyklą nuėjau ankščiau ir pamačiau didžiulius apskritimus ir trikampius. Nesupratau, ką jie turėjo reikšti, todėl nuėjau į ketvirtą aukštą pasižiūrėti iš aukščiau. Nepadėjo – vis tiek nesupratau, kas ten buvo per simboliai.”

„A, atrodo esu juos matęs. Ar nebuvo laikraštis parašęs apie tai straipsnio? Net su sraigtasparniu buvo nufotografavę! Tie simboliai atrodė kaip netaisyklinga Naskos piktograma[8].“ pasakė Kunikidas.

Nepamenu, kad būčiau anksčiau apie tai girdėjęs.

„Jo, aš irgi jį skaičiau. Antraštėje buvo kažkas panašaus į „Nežinomas vandalas nakties metu užpuolė vidurinę mokyklą“, ar ne? Na, pabandyk atspėti, kas gi iškrėtė šį pokštą?“

„Nejaugi ji?“

„Pati prisipažino. Nėra jokių abejonių. Savaime suprantama, ji buvo iškviesta į direktoriaus kabinetą. Visi mokytojai ten buvo, klausinėjo, kodėl ji taip pasielgė.“

„Na, ir kodėl?“

„Nežinau,“ paprastai atsakė Tanigučis, bandydamas nuryti kąsnį ryžių.

„Girdėjau, kad ji atsisakė ką nors sakyti. Juk aišku, kai ji tuo savo žvilgsniu į tave spokso, norisi atsisakyti bet kokių ketinimų. Vieni sakė, ji nupiešė tą simbolį, kad prišauktų NSO, kiti – kad tai stebuklingas simbolis, naudojamas iškviesti pabaisas ar kad ji bandė atidaryti vartus į kitus pasaulius, ir taip toliau… Buvo daug spėlionių, tačiau kol kaltinamoji atsisako kalbėti, mes niekada nesužinosime, ar šie gandai buvo tiesa, ar ne. Tai iki šiol išliko mįsle.“

Dėl kažkokios priežasties, įsivaizdavau Haruhi su savo pikta išraiška veide, naktį uoliai piešiančią linijas vidury mokyklos aikštės. Ji būtinai turėjo iš anksto sandėlyje būti pasiruošusi piešimo įrankius ir kalkes; gal net nusipirko žibintuvėlį! Toje blyškioje geltonoje jo šviesoje Suzumija Haruhi atrodė labai rimtai ir liūdnai… Gerai, tai buvo tik mano vaizduotė.

Bet tiesą sakant, panašu, kad Suzumija Haruhi iš tikrųjų taip elgėsi tam, kad prišauktų NSO ar pabaisas, ar net dimensinius vartus. Turbūt jai reikėjo dirbti visą naktį toje aikštėje, nors niekas ir nepasirodė, o viskas, kas jai buvo likęs, tai tik nuovargis – galvojau sau.

„Tai ne viskas, ką ji nuveikė!“

Tanigučis toliau įniko pabaigti savo priešpiečius.

„Kartą ryte įėjau į klasę ir pamačiau, kad visi suolai buvo išstumti į koridorių arba, kad ant mokyklos stogo nupiešta žvaigždė. O dar kitą kartą visoje mokykloje prilipdė O-fudų[9]…žinai, tų tokių kiniškųjų talismanų, kuriuos klijuoja vampyrams ant kaktos. Aš tiesiog negaliu jos suprasti.“

Teisingai, Suzumijos Haruhi tuo metu klasėje nebuvo, nes kitaip mes negalėtume taip šnekučiuotis. Nors pagalvojus, net jei ir būtų girdėjusi, jai tai turbūt net nebūtų rūpėję. Dažniausiai, Suzumija Haruhi tuojau pat išeina iš klasės vos pasibaigus ketvirtai pamokai, o grįžta netrukus prieš penktąją. Ji nesinešioja bento[10], todėl spėju, kad ji eina pasimėgauti savo priešpiečiais į valgyklą; bet tam, kad suvalgytum priešpiečius nereikia visos valandos, tiesa? Be to, po kiekvienos pamokos ji kažin kur dingsta. Kur gi ji visąlaik eina…?

„Bet dar ji ir populiari tarp vaikinų!“

Prabilo Tanigučis:

„Ji graži, sportiška ir protinga. Nors ji ir keista, jeigu tik laiko liežuvį už dantų, ji visai nieko.“

„Iš kur tu visa tai sužinojai?“ paklausė Kunikidas, turėdamas dvigubai pilnesnę priešpiečių dėžutę nei Tanigučis.

„Buvo laikotarpis, kai ji nuolatos keitė vaikinus. Kiek girdėjau, ilgiausi santykiai truko savaitę, o trumpiausi baigėsi 5 minutės po prisipažinimo meilėje. Vienintelė priežastis, dėl kurios Suzumija metė visus savo vaikinus, buvo – 'aš neturiu laiko bendrauti su paprastais žmonėmis!'.“

Atrodė, kad Tanigučis kalba iš savo patirties. Pastebėjęs mano žvilgsnį, jis ganėtinai sutriko.

„Taip man sakė kiti! Tikrai! Kažkodėl ji atmetė visus jų pasiūlymus. Iki trečiųjų metų visi tai suprato; taigi, niekas daugiau nebenorėjo jai prisipažinti. Turiu keistą nuojautą, kad gimnazijoje istorija pasikartos. Taigi, iš karto tave perspėju: pasiduok. Tai tau sako tas, kuris buvo vienoje klasėje su ja.“

Kalbėk ką nori, ji manęs taip nedomina.

Tanigučis įsidėjo savo tuščią priešpiečių dėžutę į krepšį ir piktai šyptelėjo.

„Jeigu man reikėtų rinktis, aš rinkčiaus ją – Asakurą Rjouko.“

Tanigučis linktelėjo smakru į būrį merginų, už kelių suolų. Besišnekučiuojančiųjų grupės viduryje, su džiugia šypsena, sėdėjo Asakura Rjouko.

„Sprendžiant iš mano analizės – ji neabejotinai patenka į 'Žavingiausių pirmamečių trejetuką'.“

„Tu patikrinai kiekvieną šios mokyklos pirmametę?“

„Sugrupavau visas merginas į kategorijas nuo A iki D ir patikėk – aš įsiminiau tik A kategorijos merginų vardus. Patirti gimnazijos gyvenimą gali tik kartą – aš noriu, kad manasis būtų kuo laimingesnis.“

“Tai ta Asakura Rjouko-san A kategorijos?” paklausė Kunikidas.

“Ji – AA+! Nagi, vien tik pažiūrėk į veidą, o jos charakteris privalo būti nuostabus.”

Net neatsižvelgiant į egoistiškas Tanigučio replikas, reikia pripažinti, kad Asakuros Rjouko žavesys buvo tikrai kitoks nei Suzumijos Haruhi.

Pirmiausia, ji buvo labai graži; plius, ji visada turėjo tą globėjišką įvaizdį suteikiančią šypseną. Antra, jos charakteris iš tikrųjų sutampa su Tanigučio apibūdinimu. Pastaruoju metu niekas daugiau nebedrįso kalbinti Suzumijos Haruhi, išskyrus Asakurą Rjouko. Nesvarbu kokia grubi būdavo Suzumija Haruhi, Asakura Rjouko vis tiek retkarčiais bandydavo ją prakalbinti. Ji buvo tokio darbštaus būdo, jog beveik atrodė, kad ji yra klasės seniūnė. Trečia, iš to, kaip ji vienintelė atsakinėjo į mokytojų klausimus, galėjai suprasti, kad ji buvo be galo protinga. Ji visąlaik atsakinėjo į klausimus teisingai – turbūt mokytojų akyse ji buvo pirmūnė. O galiausiai, ji nepaprastai populiari tarp merginų. Semestras prasidėjo vos prieš savaitę, o jai jau puikiai sekasi būti klasės merginų centre. Atrodė, lyg ji nukrito iš dangaus ir gimė su tokiu nepaprastu patrauklumu.

Palyginus su nuolatos susiraukusia, mokslinės fantastikos apsėsta Suzumija Haruhi, pasirinkimas buvo akivaizdus. Nors vis tiek mūsų didvyriui Tanigučiui šios abi kandidatės neprieinamos. Tiesiog neįmanoma, kad jam pasisektų su bent viena iš jų.

Tada vis dar buvo balandis ir tuo metu Suzumija iš tikrųjų elgėsi palyginti gerai. Man tai buvo ganėtinai ramus mėnuo. Bent jau buvo likęs mėnuo, kol Haruhi pradėjo elgtis keistai.

Nors net ir tuo metu aš pastebėjau keletą neįprastų Haruhi poelgių.

Kodėl aš taip sakau?

Pavyzdys nr. 1: Ji kasdien keitė savo šukuoseną. Be to, pastebėjau, kad ji laikėsi kažkokio dėsningumo. Pirmadienį Haruhi ateidavo į mokyklą savo ilgus plaukus niekur nesurišdama. Kitą dieną, ji susipindavo vieną kasytę. Kad ir kaip nenoriu to pripažinti, jai tokia šukuosena atrodė gražiai. Toliau, sekančią dieną ji susipindavo dvi kasytes, o dar kitą – tris; galiausiai penktadienį ant galvos ji turėdavo keturias kaspinais surištas kasytes. Jos elgesys tikrai paslaptingas!

Pirmadienis = 0, antradienis = 1, trečiadienis = 2…

Bėgant savaitės dienoms, augo ir jos kasyčių skaičius; sekantį pirmadienį visas procesas prasidėdavo iš naujo. Tik negalėjau suprasti, kodėl ji taip elgėsi. Remiantis ankstesne logika, sekmadienį ji turėtų turėti šešias kasytes… Staiga užsimaniau pamatyti jos šukuoseną sekmadienį.

Pavyzdys nr. 2: Fizinio lavinimo pamokoms 1-5 ir 1-6 klasės yra sujungiamos ir vyksta kartu, atskiriant vaikinus ir merginas. Kai reikia persirengti, merginos eina į 1-5 klasę, o vaikinai – į 1-6. Tai reiškia, kad vaikinai iš mūsų klasės (1-5) persirengti turi eiti į kitą klasę.

Deja, Haruhi visiškai nekreipė dėmesio į vaikinus mūsų klasėje ir nusimaudavo savo jūreivės uniformą jiems dar neišėjus.

Tarytum vaikinai jai būtų buvę tas pats kaip kokie moliūgai ar bulvių maišai ir jai į juos nusispjaut. Be jokios veido išraiškos, ji numesdavo savo uniformą ant suolo ir pradėdavo mautis treningus.

Tuomet, Asakura Rjouko išvarydavo akis išsprogdinusius ir sustingusius vaikinus, įskaitant ir mane, lauk iš klasės.

Sklandė gandai, kad merginos, kartu su savo lydere Asakura Rjouko, bandė kalbėtis su Haruhi, kad ši taip nebesielgtų, tačiau beprasmiškai. Per kiekvieną fizinio lavinimo pamoką Haruhi nekreipdavo dėmesio į likusią klasės dalį ir nusimaudavo uniformą net nepasižiūrėjusi. Ir taip, vos nuskambėjus skambučiui, mes vaikinai būdavome tuojau pat išprašyti iš klasės – Asakuros Rjouko pageidavimu.

Bet žinot, Haruhi turi puikią figūrą… ėm, dabar ne laikas apie tai kalbėti.

Pavyzdys nr. 3: Po pamokų Haruhi dingdavo be žinios. Vos tik nuskambėdavo mokyklos skambutis, ji griebdavo savo krepšį ir išbėgdavo iš klasės. Logiškai pamaniau, kad ji nudroždavo tiesiai namo. Nebūčiau net pagalvojęs, kad nueitų ir dalyvautų visuose mokyklos klubuose. Vieną dieną galėjai ją pamatyti perdavinėjančią kamuolį Krepšinio klube, o kitą – siuvinėjančią pagalvėlę Siuvinėjimo klube. Jau sekančią dieną galėjai ją pamatyti mojuojančia lazda Ledo ritulio klube. Atrodo, ji buvo įstojusi ir į Beisbolo klubą. Taigi, ji paprasčiausiai buvo įstojusi į kiekvieną sporto klubą, esantį mūsų mokykloje. Visi klubai bandė ją įkalbėti iš tikrųjų įstoti, bet visus prašymus ji atmetė. Jos paaiškinimas buvo: “Mane nervina kasdien užsiimti ta pačia klubo veikla.”. Dienos pabaigoje ji taip ir neįstodavo nei į vieną klubą.

Ką ta mergiotė bandė pasiekti?

To pakako, kad beveik akimirksniu žinios apie “keistą pirmametę” pasklistų po visą mokyklą. Per mėnesį nebeliko nei vieno žmogaus, kuris nežinotų kas tokia buvo Suzumija Haruhi. Gegužės mėnesį dar buvo žmonių, kurie nežinojo kas toks buvo direktorius, o štai Suzumijos Haruhi vardas buvo žinomas visiems.


Taigi, vykstant visiems šiems nutikimams – o Haruhi, kaip visada, būnant jų priežastimi – atėjo gegužė.

Nors aš asmeniškai manau, kad likimas mažiau tikėtinas nei Lochneso pabaisa[11], bet jeigu tasai likimas kažkokioje nežinomoje vietoje aktyviai įtakoja žmonių gyvenimus, tada turbūt mano lemties ratas tada jau buvo pradėjęs suktis. Įmanoma, kad kažkur tolimuose kalnuose, yra koks senolis, kuris uoliai perrašinėja mano likimą.

Pasibaigus Auksinės Savaitės[12] atostogoms, ėjau į mokyklą net nežinodamas kuri tada buvo savaitės diena. Nenatūraliai saulėtas gegužės oras svilino mano odą ir permerkė mane prakaitu – be to, visai neatrodė, kad ta stati kalva kada nors pasibaigs. Na ko ta Žemė nori? Ar ji kenčia nuo geltonosios karštinės[13] arba dar bala žino kito?

“Ei, Kjonai.”

Iš nugaros kažkas pliaukštelėjo per petį. Tai buvo Tanigučis.

Jo švarkas netvarkingai kabojo ant pečių, o kaklaraištis buvo susiglamžęs ir nukrypęs į šoną.

“Kur buvai išvažiavęs per Auksinę Savaitę?”

“Vežiau sesutę pas senelę į kaimą.”

“Kaip nuobodu.”

“Gerai jau, o ką tu tada nuveikei?”

“Visa laiką dirbau.”

“Nepanašus tu į tokį.”

“Kjonai, tu dabar gimnazijoje – kodėl vis dar vežioji sesutę pamatyti senelę su seneliu? Turi bent jau atrodyti kaip gimnazistas.”

Tarp kitko, Kjonas esu aš. Mano teta buvo ta, kuri pirmoji mane taip pavadino. Prieš kelerius metus, mano seniai bematyta tetulė netikėtai pareiškė – “Dievulėliau, koks Kjonas didelis užaugo!”. Mano sesutei tai pasirodė be galo juokinga ir taip pat ėmė mane vadinti Kjonu. Po to, visa likusi istorija – mano draugai, išgirdę mano seserį vadinant mane Kjonu, nusprendė daryti tą patį. Nuo tos dienos Kjonas tapo mano pravarde. Po velnių, mano sesuo anksčiau mane vadindavo “Onii-čian”!

“Mūsų šeimoje tradicija pusbroliams susitikti per Auksinę Savaitę.” kopdamas į kalvą atsakiau aš.

Dėl prakaitavimo jausmo pasijutau nemaloniai.

Tanigučis, šnekus kaip visada, gyrėsi kaip darbe buvo sutikęs gražių merginų ir kaip ketino išleisti sutaupytus pinigus pasimatymams ir panašiai. Atvirai kalbant, temos apie ką žmonės svajoja ar koks įspūdingas ar mielas yra kažkieno augintinis, mano nuomone, yra nuobodžiausių pokalbių temų pasaulyje sąraše.

Besiklausydamas Tanigučio pasimatymų tvarkaraščio (paaiškėjo, kad jo nesulaiko net tokios nereikšmingos problemos kaip nebuvimas tų, kurios norėtų su juo susitikinėti), mes priėjome mokyklos vartus.

Kai įėjau į klasę, Suzumija Haruhi jau sėdėjo vietoje, už mano suolo ir spoksojo laukan. Ji ant galvos turėjo du į kuodus panašius bumbulus; matyt šiandien trečiadienis. Po to, kai atsisėdau, dėl kažkokios priežasties, kurios nežinau, o vienintelis galimas paaiškinimas buvo tai, kad man nuvažiavo stogas, prieš tai pats nesuprasdamas, aš dar kartą kalbėjausi su Suzumija Haruhi.

“Tu kasdien keiti šukuoseną dėl ateivių?”

Lyg robotas, Suzumija Haruhi lėtai pasuko savo veidą į mane ir pasižiūrėjo savo mirtinai rimta veido išraiška. Atvirai kalbant, buvo pakankamai baugu.

“Kada pastebėjai?”

Jos tonas buvo toks šaltas, lyg ji kalbėtu su akmeniu šalikelėje.

Akimirkai nutilau pagalvoti.

“Hmm… senokai.”

“Tikrai?”

Atrodydama susierzinusi, Haruhi delnu pasirėmė smakrą.

“Mano nuomone, kiekviena savaitės diena atspindi skirtingą reikšmę.”

Tai buvo pirmas kartas, kada mes normaliai kalbėjomės!

“Spalvomis[14]: pirmadienis reiškia geltoną spalvą, antradienis – raudoną, trečiadienis – mėlyną, ketvirtadienis – žalią, penktadienis – auksinę, šeštadienis – rudą, o sekmadienis – baltą.”

Iš dalies suprantu, ką ji bando pasakyti.

“Tada tai reiškia, kad jeigu panaudosime skaičius išreikšti spalvai, pirmadienis bus nulis, o sekmadienis – šeši, tiesa?”

“Teisingai.”

“Bet ar neturėtų pirmadienis būti vienas?”

“O kas klausė tavo nuomonės?”

“… Jo, teisingai.”

Tikriausiai nepatenkinta mano atsakymu, Haruhi piktai pasižiūrėjo į mane. O aš tiesiog nejaukiai ten sėdėjau ir leidau bėgti laikui.

“Ar nesu kažkur anksčiau tave mačiusi? Kažkada seniai?”

“Atrodo, ne.”

Man atsakius, mokytojas Okabė mikliai įėjo į klasę ir taip pasibaigė mūsų pirmasis pokalbis.


Nors mūsų pirmasis pokalbis nebuvo niekuo ypatingas, tai galėjo būti tas permainų taškas, kurio ieškojau!

Antra vertus, vienintelė proga, kada galėjau pasikalbėti su Haruhi, buvo mažas laiko tarpas prieš prasidedant pamokoms, nes per pertraukas klasėje jos paprastai nėra. Bet kadangi aš sėdžiu priešais ją, esu visiškai užtikrintas, kad mano šansai pasikalbėti su ja daug didesni nei kitų.

Tačiau kas mane labiausiai nustebino yra tai, kad Haruhi iš tikrųjų man žmoniškai atsakė. Aš iš viso galvojau, jog ji atrėš – “Tu mane nervini, mulki, užsikišk! Koks skirtumas!”. Turbūt aš toks pat keistas, kaip ir ji, jei radau drąsos su ja imti ir pasikalbėti.

Todėl, kai kitą dieną atėjau į mokyklą ir vietoj trejų kasyčių išvydau tai, kad Haruhi savo ilgus tiesius plaukus buvo nusikirpusi trumpai, pasijutau kažkaip nelaimingas.

Jos iki liemens užaugę plaukai buvo nutrumpinti ties pečiais. Turiu omenyje, nors jai tokia šukuosena ir tinka, ji nusikirpo savo plaukus sekančią dieną man su ja apie tai pasikalbėjus! Aš jai akivaizdžiai nepatinku. Po velnių!

Kai paklausiau jos, kokia priežastis, deja, ši atsakė:

“Šiaip sau.”

Ji atsakė savo įprastu susierzinusiu tonu, bet daugiau neparodė jokių ypatingų emocijų.

Ji nežadėjo man pasakyti priežasties.

Bet to ir tikėjausi, taigi viskas gerai.


“Ar tu tikrai bandei įstoti į visus mokyklos klubus?”

Nuo tos dienos kalbėjimas su ja per trumpą laiko tarpą prieš pamokas tapo kasdieniniu įpročiu. Aišku, jeigu pats nebandydavau pradėti pokalbio, Haruhi nerodydavo jokios reakcijos. Be to, jei kalbėčiau apie vakar rodytą televizijos laidą ar koks dabar oras ir panašiai – tai ji palaikytu “kvailomis temomis” – ji tiesiog nekreiptų į mane dėmesio. Puikiai tai žinodamas, kalbėdamas su ja visada kruopščiai išsirinkdavau pokalbio temą.

“Ar yra koks įdomesnis klubas nei kiti? Norėčiau nuspręsti, į kurį reikėtų pačiam įstoti.”

“Nėra.”

Kategoriškai atsakė Haruhi.

“Visiškai nėra.”

Ji dar kartą tai pabrėžė, o po to lėtai iškvėpė. Ji ką, dūsauja?

“Galvojau, kad gimnazijoje bus bent šiek tiek geriau. Galiausiai, čia tas pats privalomasis švietimas. Visai niekas nepasikeitė. Atrodo, įstojau į netinkamą mokyklą.”

Panele, kokiu kriterijumi naudojaisi, kai sprendei, kurią mokyklą lankysi?

“Visi sporto ir kultūriniai klubai vienodi. Jei tik mokykloje būtų keletas šaunių klubų…”

“Na, o kas tau davė teisę spręsti, kuris klubas paprastas ir kuris ne?”

“Užsičiaupk. Jei klubas man patinka, tada jis šaunus; priešingu atveju – jis nevykęs.”

“Tikrai? Žinojau, kad taip ir pasakysi.”

“Hmp.”

Susierzinusi ji nusuko savo veidą šalin, pažymėdama šiandieninio pokalbio pabaigą.

Susierzinusi ji nusuko savo veidą šalin, pažymėdama šiandieninio pokalbio pabaigą.


Kitą dieną:

“Aną dieną šį bei tą nugirdau… šiaip tai nieko svarbaus… Ar tiesa, kad metei visus savo vaikinus?”

“Kodėl vėl turiu tai girdėti iš tavęs?”

Ji nusibraukė plaukus ant pečių ir pažiūrėjo į mane savo ryškiomis juodomis akimis. Varge, neskaitant jos buvimą be jokios veido išraiškos, regis, ši piktoji dažnokai atsiranda jos veide.

“Ar ten tasai Tanigučis tau pasakė? Ech, negaliu patikėti, kad aš su tuo idiotu vienoje klasėje net pabaigus vidurinę. Jis kartais ne vienas iš tų persekiojančių pamišėlių, ar ne?”

“Atrodo, ne.” pagalvojau.

“Nežinau, ką girdėjai, bet koks skirtumas, dauguma turbūt vis vien tiesa.”

“Nejaugi nebuvo nei vieno, su kuriuo būtum norėjusi rimtai draugauti?”

“Visiškai nei vieno!”

Panašu, kad visiškas kažko atmetimas yra jos moto.

“Visi iki vieno buvo kvailiai, aš tiesiog negaliu imti su tokiais rimtai draugauti. Kiekvienas iš jų pasikviesdavo sekmadienį susitikti prie traukinių stoties, tada aišku eidavome į kiną, atrakcionų parką ar kokias rungtynes. O dienos pabaigoje visada išvapėdavo ‘iki rytojaus’!”

“Nematau tame nieko blogo!” sau pagalvojau; tačiau garsiai to ištarti neišdrįsau. Jei Haruhi pasakė, kad taip blogai, tada blogai ir privalo būti.

“O galiausiai, būtinai telefonu prisipažins, kad nori tapti pora. Eikit velniop! Tokį svarbų dalyką būtina pasakyti akis į akį.”

Užjaučiu tuos vaikinus. Padaryti tokį svarbų – bent jau jiems – prisipažinimą tai, kuri į tave žiūri kaip į kirminą, priverstų nejaukiai pasijusti beveik kiekvieną. Pabūgtų vien pamatę jos veido išraišką. Įsivaizdavau, ką tie vargšai sau galvojo, kai atsakiau Haruhi:

“Hm, tu teisi. Aš pasikviesčiau merginą ir pasakyčiau jai tiesiogiai.”

“Kam po velnių rūpi, ką tu galvoji!”

Kas per… Ar vėl kažką blogai pasakiau?

“Bėda ta, ar visi vaikinai pasaulyje tokie silpnapročiai padarai? Tai nedavė man ramybės nuo pat vidurinės.”

Dabar dar blogiau, nei tada!

“Na, o kokį vaikiną laikai 'įdomiu'? Vis dėlto, privalo būti ateivis?”

“Man tiktų ateiviai ar kas nors panašaus, svarbiausia, kad nebūtų paprasti žmonės. Gali būti ir vaikinas, ir mergina.”

“Kodėl visada primygtinai nori kažko, kas nėra žmogus?”

Kai tai pasakiau, Haruhi pasižiūrėjo į mane su panieka.

“Nes žmonės visai neįdomūs!”

“Na… gal tu ir teisi.”

Net aš negalėjau paprieštarauti šiai Haruhi minčiai; jei paaiškėtų, kad ana žavi persikėlusi mokinė yra pusiau žemietė, pusiau ateivė, net aš pagalvočiau, kad tai šaunu. Jei Tanigučis, šiuo metu sėdintis netoli manęs, šnipinėjantis mane ir Haruhi, yra detektyvas iš ateities, tai būtų dar šauniau. Jei paaiškėtų, kad Asakura Rjouko, kuri kažkodėl man šypsojosi, turi kažkokių antgamtinių galių, tuomet mano mokyklinis gyvenimas taptų labiau jaudinantis, nei kada nors galėčiau pasvajoti.

Tačiau visa tai neįmanoma – nei ateiviai, nei keliautojai laiku, nei antgamtinės galios neegzistuoja šiame pasaulyje. Na gerai, sakykim, kad jie egzistuoja. Jie tiesiog nepasirodys prieš mus, paprastus žmogelius ir pasakys “Labas, iš tikrųjų aš ateivis”.

“TODĖL!”

Haruhi staiga atsistojo ir nuvertė savo kėdę, priversdama visus atsisukti ir pasižiūrėti į ją.

“TODĖL AŠ ŠITAIP STENGIUOS!!!”

“Atleiskite, kad vėluoju!”

Visąlaik optimistiškas mokytojas Okabė, būdamas šiek tiek uždusęs, įpuolė į klasę. Kai pamatė, kad visi spokso į Haruhi, stovinčią sugniaužtais kumščiais, akimis nukreiptomis į lubas, jis taip pat nustebo ir tiesiog stovėjo sustingęs.

“Ė… Netrukus prasidės pamoka!”

Haruhi nedelsiant atsisėdo ir spoksojo į suolo kampą. Ech!

Apsisukau, o visa klasė padarė tą patį ir taip pat pasuko galvas. Tada mokytojas Okabė, akivaizdžiai pasimetęs dėl sambrūzdžio, nusvirduliavo prie pakylos ir tyliai atsikosėjo.

“Atsiprašau, kad pavėlavau. Ė… Taigi, pradėkime!”

Jis dar kartą pakartojo ir atmosfera klasėje grįžto į įprastą – nors būtent tokios atmosferos Haruhi labiausiai negalėjo pakęsti.

Galbūt tiesiog jau toks gyvenimas?


Bet tiesą sakant, giliai širdyje aš labai pavydžiu Haruhi jos požiūrio į gyvenimą.

Ji vis dar turi troškimą pamatyti ką nors iš antgamtinio pasaulio, kurio aš jau senai išsižadėjau, ir entuziastingai bando pasiekti savo svajonę. Jei nieko nepasieksim sėdėdami vietoje ir laukdami, tai patys juos pasikvieskim! Štai todėl Haruhi ir krečia dalykus, kaip baltų linijų braižymas vidury mokyklos aikštės, simbolių tepliojimas ant mokyklos stogo ir užkeiktų popierinių talismanų kabinėjimas visur.

Ech.

Nežinau, kada Haruhi pradėjo daryti keistenybes, dėl kurių kiti palaikė ją okultiste. Laukimas niekur nenuves, tai kodėl nesurengus keletą keistų apeigų jiems prišaukti? O viską išbandžius, deja, nieko nenutikdavo. Galbūt todėl Haruhi veide visada ta “velniop visą pasaulį” veido išraiška.

“Ei, Kjonai.”

Po pamokos, Tanigučis, suglumusiu veidu, bandė įremti mane į kampą. Taniguči, su tokiu veidu atrodai kaip visiškas silpnaprotis!

“Tik tyliau! Man nesvarbu, ką sakai. Tiesiog kokį magišką burtažodį panaudojai?”

“Kokį dar burtažodį?”

Smarkiai pažengusi technologija yra neatsiejama nuo magijos[15]. Atsakydamas Tanigučiui prisiminiau šią frazę. Jis pirštu parodė į šiuo metu tuščią Haruhi vietą.

“Tai pirmas kartas, kada mačiau, kad Suzumija su kažkuo taip ilgai kalbėtų! Apie ką judu kalbėjot?”

Na, ė, apie ką jau tokio mes kalbėjome? Aš tiesiog uždaviau jai porą paprastų klausimų, tai viskas.

“Tai nesuvokiama!”

Tanigučis sarkastiškai nutaisė nuostabos apimtą veido išraišką, o tada iš už jo nugaros išlindo Kunikidas.

“Kjonui visada patikdavo keistos merginos.”

Ei, nekalbėk dalykų, galinčių sukelti nesusipratimą.

“Nesvarbu, kad Kjonui patinka keistos merginos. Aš negaliu suprasti kodėl Suzumija iš viso su tavim turėtų kalbėti? Visai nesuprantu.”

“Gal Kjonas toks pat keistas kaip ir ji?”

“Tikriausiai. Turiu galvoje, negali tikėtis, kad kas nors tokia pravarde kaip 'Kjonas' būtų normalus.”

Kjonas, Kjonas, Kjonas, baikit mane taip vadinti! Paprasčiausiai vadinkit mane mano tikru vardu, o ne ta kvaila pravarde! Bent jau norėčiau, kad sesuo vėl imtų mane vadinti “Onii-čian”!

“Aš taip pat norėčiau tai sužinoti.”

Lyg iš niekur pasigirdo malonus merginos balsas. Pakėliau galvą ir, žinoma, pamačiau nekaltą, besišypsantį Asakuros Rjouko veidą.

“Jau anksčiau keletą kartų bandžiau prakalbinti Suzumiją-san, bet nieko nepešdavau. Ar galėtumei mane pamokyti, kaip turėčiau su ja kalbėti?”

Apsimečiau, kad trumpam apie tai galvoju; iš tikrųjų, visai negalvojau.

“Nežinau.”

Tai išgirdusi Asakura nusišypsojo.

“Dabar man labai palengvėja. Ji daugiau nebegalėjo būti tokia atsiskyrusi nuo visų klasiokų, todėl nuostabu, kad tapai jos draugu.”

Asakura Rjouko rūpinasi ja taip, kaip klasės seniūnė, nes, na, ji ir yra klasės seniūnė. Ji buvo išrinkta klasės seniūne per praėjusią klasės susirinkimą.

“Draugu, ką?”

Dvejodamas palenkiau galvą. Nejaugi iš tikrųjų taip? Juk kai kalbu su Haruhi, ji visada žiūri susiraukusi!

“Tau reikia ir toliau padėti Suzumijai-san, kad ji pradėtų sutarti ir su visais kitais. Vis dėlto, mes visi vienoje klasėje, todėl mes tavimi pasikliausime!”

Ech, net jei ir sakai taip, aš net nežinau, ką turėčiau daryti!

“Jei man reikės ką nors pasakyti Suzumijai-san, galėsiu tiesiog paprašyti tavęs jai perduoti!”

Ne, palauk! Aš nesu jos atstovas!

“Prašau?“ nuoširdžiai paprašė ji, suglausdama delnus.

Susidūręs su jos prašymu, galėjau tik neaiškiai atsakyti “ėrm” ir “aa…”[16]. Asakura tai suprato kaip “taip” ir nusišypsojo savo skaisčia šypsena, o tada sugrįžo pas kitas merginas. Man pamačius, kad tos kitos merginos taip pat į mane žiūrėjo, mano širdis nukrito į skardžio dugną.

“Kjonai, juk mes irgi draugai, ar ne…?” spoksodamas į mane įtariai paklausė Tanigučis.

“Kas po velnių čia dedasi?”

Net Kunikidas linktelėjo, užmerkęs akis ir sukryžiavęs rankas.

Po velnių! Kodėl aplink mane gauja kvailių?

Atrodo, kažkas nusprendė, kad kiekvieną mėnesį visi klasėje turėjo pasikeisti sėdėjimo vietas.

Taigi, klasės seniūnė Asakura Rjouko surašė visų vietų numerius ant mažų popieriaus skiaučių, sudėjo jas į sausainių skardinę ir liepė visiems iš jos traukti. Aš gavau antrą vietą nuo galo eilėje prie lango, pro kurį matėsi mokyklos kiemas. Spėkit kas užėmė galinę vietą už manęs? Teisingai. Tai pikčiurna Haruhi!

“Kodėl vis dar nenutiko nieko įdomaus? Pavyzdžiui, vienas paskui kitą pradeda pradingti pradinukai arba randami mokytojai nužudyti rūbinėje?”

“Baik sakyti tokius baisius dalykus!”

“Buvau įstojusi į Paslapčių Tyrinėjimo Grupę.”

“O? Kas nutiko?”

“Ji buvo tiesiog kvaila. Nenutiko nieko įdomaus! Visi nariai buvo detektyvinių romanų mėgėjai ir nei vienas net nebuvo panašus į detektyvą!”

“Ar tai nėra normalu?”

“Daug tikėjausi iš Antgamtinių Tyrinėjimų Grupės.”

“Nejaugi?”

“Bet paaiškėjo, kad jie gauja pamišėlių okultistų. Ar tau tai skamba linksmai?”

“Nelabai.”

“Ak, kaip nuobodu! Kodėl šita mokykla neturi nei vieno bent šiek tiek įdomaus klubo?

“Na, nieko dėl to nepadarysi.”

“Galvojau, kad pabaigusi vidurinę susidursiu su keletu tikrai šaunių klubų. Ech, čia tas pats kaip bandyti patekti į pagrindinę lygą, bet paskui sužinoti, kad mokykla, kurią lankai, net neturi beisbolo komandos.”

Haruhi atrodė lyg būtų kokia šmėkla, pasirengusi nukeliauti į tūkstančius šventyklų, kad nors prakeiktų. Ji su panieka spoksojo į dangų ir sunkiai atsiduso.

Turėčiau jos gailėtis?

Nežinau, kokius klubus mėgsta Haruhi. Gal net ji pati nežino atsakymo. Ji paprasčiausiai nori “nuveikti kažką įdomaus”. Kas tas “kažkas įdomus”? Ar tai turi sietis su žmogžudystės mįslės išaiškinimu? NSO ieškojimu? Arba egzorcizmu? Manau, kad net ji pati nežino.

“Manau, kad nieko negali padaryti, jei jų nėra.”

Nusprendžiau pareikšti savo nuomonę.

“Vis dėlto, dauguma žmonių yra patenkinti esama padėtimi. Na, o tie, kurie nėra, bando sukurti arba atrasti kažką, kas patobulintų civilizaciją. Kažkas norėjo skraidyti, todėl sukūrė lėktuvus. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl buvo sukurti automobiliai ir traukiniai. Tačiau tokius dalykus sukuria tik žmonės, turintys ypatingų talentų. Tik genijai gali paversti tuos vaizduotės kūrinius į tikrovę. O mes, paprasti mirtingieji, tiesiog turime laimingai nugyventi savo gyvenimėlius. Neturėtumėme elgtis impulsyviai tik todėl, kad trokštame nuotykių.”

“Užsikišk.”

Haruhi tiesiog nutraukė mano gana puikią kalbą, ar bent jau taip pats maniau, ir nusuko galvą į kitą pusę. Panašu, kad dabar ji labai blogos nuotaikos. Antra vertus, kada gi ji tokia nėra? Aš prie to jau pripratau.

Mergiotei turbūt nerūpi niekas, nebent tai susiję su antgamtinėmis galiomis, kurios žymiai lenkia tikrovę. Deja, pasaulyje jų nėra. Tikrai ne.

Tegyvuoja fizikos dėsniai! Tik dėl jūsų mes, paprasti žmogeliai, galime ramiai sau gyventi. Nors Haruhi, aišku, dėl to ir yra nepatenkinta.

Juk aš normalus, tiesa?


Kažkas turėjo būti to priežastimi.

Gal ją sukėlė kažkas dar prieš mūsų pokalbį?

Nes aš to visai nesitikėjau!

Šilta saulutė visiems klasėje kėlė mieguistumą. Kai jau lenkiau galvą ir pradėjau užsnūsti, galinga jėga čiupo mane už apykaklės ir patempė atgal. Kadangi ta jėga buvo tokia stipri, mano pakaušis trenkėsi į suolo už manęs atbrailą. Iš akių staiga ištryško ašaros.

“Ką tau užplaukė!?”

Įsiutęs apsisukau ir pasižiūrėjau į Haruhi, viena ranka vis dar laikančią mano apykaklę, ir besišypsančią tokia didele ir ryškia šypsena kaip atogrąžų saulė – iš tikrųjų, tai pirmas kartas, kada mačiau ją šypsantis. Jei šypsenas būtų galima matuoti kaip temperatūrą, tada jos šypsena būtų kaip atogrąžų miško.

“Sugalvojau!”

Ei, nespjaudyk ant manęs!

“Kaip ankščiau apie tai nepagalvojau?”

Haruhi akys tviskėjo taip ryškiai kaip Albireo Alfa[17] žvaigždė. Ji įdėmiai į mane spoksojo. Dvejodamas paklausiau:

“Ką tu sugalvojai?”

“Jei jis neegzistuoja, galiu jį sukurti pati!”

“Ką sukurti?”

“Klubą!”

Man staiga suskaudo galvą ir tai nesusiję su tuo, kad prieš akimirką mano galva trenkėsi į suolą.

“Nejaugi? Nuostabi idėja. Dabar gali mane paleisti?”

“Kas tau? Turėtum labiau džiaugtis!”

“Apie tavo idėją pasikalbėsim vėliau. Dabar tiesiog noriu, kad suprastum, kur esame, o paskui galėsi pasidalinti savo džiaugsmu su manimi. Tik pirmiausiai biški nusiramink, gerai?”

“Kaip suprasti?”

“Pamoka vis dar vyksta.”

Haruhi pagaliau paleido mano apykaklę. Susiėmiau už savo pritrenktos makaulės ir lėtai apsisukau. Tada pastebėjau, kad visi klasėje į mus žiūrėjo apimti siaubo. Nauja, ką tik universitetą baigusi mokytoja, rankoje laikiusi kreidą, žiūrėjo į mane ir atrodė, kad tuoj ims verkti.

Daviau Haruhi ženklą greičiau sėstis ir gūžtelėjau pečiais vargšei mokytojai.

Prašau, tęskite pamoką.

Išgirdau, kaip Haruhi kažką sumurmėjo ir nenoriai atsisėdo. Tada mokytoja ėmė toliau rašyti ant lentos…

Įkursi naują klubą?

Hmmmm…

Tik nesakyk, kad aš jau tapau nariu?

Skaudanti galva tik dar labiau padidina mano nerimą.

Antrasis skyrius[edit]

Taigi, nuojauta manęs neapgavo.

Po pamokos, Haruhi neišlėkė iš klasės kaip visada. Šį kartą, ji jėga pagriebė mane už rankos, išsitempė iš klasės ir nuvilko mane per koridorių, viršun laiptais, kol pagaliau sustojo priešais duris, vedančias ant stogo.

Tos durys dažniausiai užrakintos, o ketvirto aukšto laiptinė, pasirodo, buvo naudojama kaip Menų klubo rakandų saugykla. Milžiniškos drobės, beveik sulūžę paveikslų rėmai, karo dievų skulptūros nudaužytomis nosimis ir panašūs niekniekiai buvo sukrauti šitoje mažoje laiptinėje, dėl ko siaura erdvė tapo dar siauresne.

Ką ji bando pasiekti atvesdama mane čia?

“Bendradarbiauk.”

Pasakė Haruhi laikydama pagriebusi mane už kaklaraiščio. Ji žiūrėjo į mane savo veriančiu žvilgsniu, nutaikytu į mano galvos apačią, todėl pasijutau tarytum ji man grasintų.

“Dėl ko bendradarbiauti?”

Apsimečiau nežinančiu.

“Padėti sukurti naują klubą!”

“Gerai, tada pasakyk, kodėl būtent aš privalau tau padėti sukurti kažką, ką tu tiesiog čia ėmei ir sugalvojai?”

“Nes aš turiu surasti kambarį klubui, taip pat narių, todėl tu turėsi sužinoti kokius dokumentus reikia sutvarkyti mokyklai.”

Ji net nesiklauso. Nustūmiau Haruhi ranką.

“Kokį klubą tu bandai sukurti?”

“Koks skirtumas! Svarbiausia pirma jį sukurti!”

Labai abejoju, kad mokykla leis sukurti klubą, kurio veikla nežinoma.

“Dabar klausyk! Šiandien po pamokų, tu eik sužinot ką ten reikia padaryti, o aš surasiu kambarį klubui. Aišku?”

‘NE!’

Jei būčiau taip atsakęs, tikrai būčiau buvęs nužudytas. Kol dvejojau kaip atsakyti, Haruhi jau buvo apsisukusi ir nubėgusi žemyn laiptais, palikdama pasimetusį moksleivį stovėti vieną dulkėtoje laiptinėje.

“…Aš dar net nepasakiau, kad sutinku padėti…”

Ech, sakyti tai gipso skulptūrai beprasmiška. Galėjau tik sliūkinti atgal, bandydamas sugalvoti, kaip visa tai paaiškinsiu savo smalsiems klasiokams.


Keliami reikalavimai, kuriant naują “draugiją”:

Penki ar daugiau narių. Klubą remiantis mokytojas, klubo pavadinimas, klubo pirmininkas ir klubo veiklos/tikslų santrauka – po to reikia gauti leidimą iš mokinių tarybos vykdomojo komiteto. Klubo veikla privalo atitikti mokyklos kūrybingumo ir geros nuotaikos filosofiją. Atsižvelgiant į tos veiklos atsiliepimus ir pasiekimus, vykdomasis komitetas nuspręs ar paversti tą draugiją į “popamokinę grupę”. Be to, draugijoms mokykla neskiria jokių lėšų.


Man nereikėjo tiksliai ieškoti kokie reikalavimai, nes jie visi išvardinti mokinio vadovėlio gale.

Su nariais bus lengva; dėl skaičiaus galima rasti bet ką, taigi, tai ne problema. Remiantį mokytoją rasti bus sunkiau, bet manau sugebėsiu. Na, pavadinimui tiks kas nors neagresyvaus. O klubo pirmininkė, be abejonės, pati Haruhi.

Deja, galiu lažintis, kad mūsų klubo veiklos/tikslų santrauka tikrai neatitiks mokyklos “meniškumo ir geros nuotaikos”.

Nors nepanašu, kad Haruhi yra toks žmogus, kuriam labai rūpėtų taisyklės.


Kai pamokos pabaigoje nuskambėjo skambutis, Haruhi vėl pademonstravo savo siaubingai žvėrišką jėgą, pačiupdama mane už švarko rankovės, ir ištempė mane iš klasės lyg pagrobėjas. Reikėjo labai pavargti, kad įsitikinčiau, jog nepalikau savo krepšio klasėje.

“Kur mes einame?”

Paklausiau nes, na, vis dėlto, aš normalus.

“Į klubo kambarį.”

Haruhi, tokia kupina jėgų, kad net galėtų išspardyti priešais lėtai judančius žmones, paprastai atsakė trumpu sakiniu ir laikė burną užčiauptą. Prašau, ar galėtumei pirma bent jau paleisti mano ranką?

Kai išėjome pro pirmo aukšto išėjimą, nuėjome į kitą pastatą, o po to aukštyn laiptais. Įėjome į tamsų koridorių ir jo vidury Haruhi sustojo. Žinoma, sustojau ir aš.

Priešais mus buvo durys.

Literatūros klubas

Sulenkta lentelė su pavadinimu buvo priklijuota prie durų.

“Štai ir jis.”

Net nepasibeldusi Haruhi atidarė duris ir nedvejodama įžengė į vidų. Žinoma, sekiau jai iš paskos.

Kambarys buvo stebinančiai didelis, o gal taip tik atrodė, nes jame buvo tik stačiakampis stalas, metalinės kėdės ir knygų lentyna. Iš keleto įtrūkimų lubose ir sienose matėsi koks senas buvo šis pastatas.

Tarytum būtų buvusi kambario dalis, ant metalinės kėdės vienumoje sėdėjo mergina ir skaitė labai storą knygą, storu viršeliu.

“Nuo šiol čia bus mūsų klubo kambarys!”

Haruhi išskleidė rankas ir oficialiai tai paskelbė. Jos veidas švytėjo ta savo energinga šypsena. ‘Jei tik ji taip nusišypsotų klasėje…’ sau pagalvojau, bet neišdrįsau to pasakyti garsiai.

“Palauk, kokia čia vieta?”

“Kultūros ir meno klubų pastatas. Šita vieta turi meno ir muzikos klases Meno ir Orkestro klubams. Klubai ir draugijos, kuriems pakanka paprasto kambario, savo veikla užsiima šiame pastate, žinomam kaip Senasis Kompleksas. O šis kambarys priklauso Literatūros klubui.”

“O kas tada atsitiks Literatūros klubui?”

“Po to kai visi trečiamečiai šį pavasarį baigė mokyklą[18], klubas turi nulį narių. Kadangi nebuvo surinkta naujų narių, klubas bus panaikintas. Be to, ši pirmametė yra vienintelė jų nauja narė.”

“Tai reiškia, kad klubas dar nebuvo panaikintas!”

“Beveik! Klubas su vienu nariu yra toks pats kaip ir be narių.”

Tu kvaiša! Ar dabar bandai užgrobti kitų žmonių klubus? Trumpam pasižiūrėjau į Literatūros klubo merginą.

Ji buvo akiniuota ir trumpaplaukė.

Haruhi šitaip triukšmavo, tačiau mergina nei karto net nepakėlė galvos. Ji atrodė sustingusi, tik retkarčiais pirštais perverčianti puslapį, visiškai nekreipianti dėmesio į mus. Panašu, kad ši mergina taip pat keista!

Patyliukais paklausiau Haruhi:

“Ką darysi dėl tos merginos?”

“Ji sakė, kad jai nesvarbu!”

“Tikrai?”

“Jau klausiau jos per pietų pertrauką. Pasakiau, kad reikia, jog ji paskolintų man šį kambarį, o ji atsakė ‘prašom’, jei tik ramiai galės skaityti savo knygą. Kai dabar pagalvoji – ji gana keista.”

Tik pažiūrėk kas kalba.

Šį kartą atidžiau pasižiūrėjau į keistąją Literatūros klubo merginą.

Jos oda buvo išblyškusi, o veidas nerodė jokių emocijų. Jos pirštai judėjo ritmiškai kaip roboto. Jos trumpi plaukai uždengė jos veidą, todėl norėjosi nuimti jos akinius, kad galėtum geriau į ją pasižiūrėti. Ji kėlė nepastebimos lėlės įvaizdį. Kitaip tariant, paslaptinga ir neemocinga keistuolė!

Turbūt pastebėjusi mano nepageidaujamą apžiūrinėjimą, mergina staiga pakėlė galvą ir pirštais pastūmė akinius ant nosies.

Pro tuos lęšius pamačiau į mane žiūrinčias sodrios spalvos akis. Nei jos akys, nei lūpos nerodė jokių emocijų, beveik kaip kaukė. Ji buvo kitokia nei Haruhi – jos veidas buvo toks, kuris iš esmės nerodė jokių emocijų ženklų.

“Nagato Juki”

Iš jos tono gali suprasti, kad dauguma žmonių užmirštų jos vardą po trijų sekundžių nuo jo išgirdimo.

Nagato Juki akimirką į mane pasižiūrėjo, o tada lyg praradusi susidomėjimą, nukreipė dėmesį atgal į savo knygą.

“Taigi, Nagato-san,” kreipiausi, “Ši mergina nori panaudoti tavo klubo kambarį kitam dar nepavadintam klubui. Ar tu neprieštarauji?”

“Ne.”

Nagato žvilgsnis nei karto neapleido knygos.

“Bet tai gali kelti tau rūpesčių.”

“Nesvarbu.”

“Galbūt net būsi išvaryta?”

“Neprieštarauju.”

Nors ji atsakė nedelsdama, ji nerodė jokios veido išraiškos. Atrodė, kad jai tikrai į viską nusispjaut.

“Gerai, tada viskas nuspręsta.” staiga pertraukė Haruhi.

Ji tai ištarė baisiai patenkinta, todėl mane aplankė bloga nuojauta.

“Nuo šiol mes po pamokų susitiksime šitame kambaryje. Privalai ateiti! Jei ne – tu lavonas.”

Taip ji pasakė šypsodamasi kaip žydinti sakura. Nenoriai linktelėjau galva.

Maldauju, aš dar nenoriu mirti!

Taigi, mes dabar radome kambarį klubui, tačiau dokumentų tvarkyme progreso nebuvo visai. Mes vis dar nebuvome nusprendę klubo pavadinimo ar kokia veikla ketiname užsiimti. Klausiau Haruhi apie visus šiuos dalykus, bet, atrodo, ji turi kitų minčių.

“Visa tai galime nuspręsti vėliau!” garsiai paskelbė Haruhi. “Šiuo metu svarbiausia surinkti narių. Mums vis dar reikia dar bent dvejų narių.”

Tai ką, Literatūros klubo mergina irgi priskaičiuota? Juk negalėjai Nagato Juki paprasčiausiai palaikyti klubo aksesuaru, ar ne?

“Nesijaudink. Greitai surinksiu žmonių. Jau turiu kai ką galvoje.”

Kaip aš galiu nesijaudinti? Mano nerimas tik dar labiau padidėjo!


Sekančią dieną po pamokų, po to kai atsisakiau Tanigučio ir Kunikido pasiūlymo su jais eiti namo, nenoriai tempiau kojas klubo kambario link.

Haruhi tik sušuko “Tu eik pirmas!” ir išlėkė lauk iš klasės greičiu, kurio lengvosios atletikos klubui šitaip nepaprastai reikėjo. Ji buvo tokia greita, kad pradėjau galvoti ar tik neturi ji įsidėjusi kokių greitintuvų savo batuose. Nežinau, ar ji taip skubėjo rasti naujų narių, ar buvo šiaip padūkusi, nes buvo vienu žingsniu arčiau susitinkant su kažkuo nežemišku?

Kita vertus, man tereikia nešti savo krepšį, todėl į Literatūros klubo kambarį ėjau neskubėdamas.


Įėjęs į klubo kambarį, išvydau, kad Nagato Juki jau buvo viduje, skaitydama savo knygą sėdėjo lygiai toje pačioje vietoje, dėl ko mane apėmė dėža vu jausmas. Lėtai prie jos prisiartinau, bet kaip ir vakar, jos galva buvo palaidota knygoje, o į mane nekreipė dėmesio. Ar tas Literatūros klubas buvo toks jau grynai skaitymo klubas? Kodėl tada ji visąlaik skaitytų?

Tyla kambaryje.

“…Ką skaitai?”

Paklausiau, nebegalėdamas daugiau pakęsti tylos. Nagato Juki atsakė pakeldama knygą ir parodydama jos viršelį. Mano akys pamatė daugybę nesuprantamų užsienietiškų žodžių; panašu į kažkokį mokslinės fantastikos romaną.

“Įdomu?”

Nagato Juki atsakė tuščiu tonu, prieš tai nerodydama pastangų pastūmusi savo akinius aukštyn:

“Unikalu.”

Panašu, kad ji atsakys į viską, ko paklausiu.

“Kuri dalis?”

“Viskas.”

“Tai tau patinka skaityti?”

“Ganėtinai.”

“Aišku…”

“…”

Vėl tylu.

Ar dabar jau galėčiau eiti namo?

Taip pagalvojau dėdamas krepšį ant stalo. Kai jau rengiausi atsisėsti ant plieninės kėdės, lyg būtų išspirtos su trenksmu atsidarė durys.

“Ei, atsiprašau, kad vėluoju! Ilgai užtrukau, kol pagavau šią mergiūkštę!”

Pagaliau pasirodė Haruhi, mojuodama mums viena ranka. Kitoje rankoje laikė kažkieno kito riešą – ji pagrobė kitą žmogų! Kai Haruhi įėjo į kambarį, dėl kažkokios priežasties užrakino duris. Trakšt! Išgirdusi šį garsą mažoji mergina nejaukiai sudrebėjo.

Oho, ji tikrai graži.

Ji privalo būti Haruhi “išrinktoji kandidatė”.

“K… Ką tu darai?”

Mergina taip pasakė beveik verdama.

“K-Kokia čia vieta? Kodėl čia mane atvedei? Ir, k-kodėl užrakini duris? Ko iš manęs nori?”

"Leiskite man ją pristatyti, čia Asahina Mikuru-čian."

“Patylėk!”

Haruhi sulojo taip šiurkščiai, kad mergina paprasčiausiai tylėdama sustingo.

“Leiskite man ją pristatyti, čia Asahina Mikuru-čian.”

Paskelbusi merginos vardą, Haruhi nustojo kalbėti. Panašu, kad tai visas pristatymas.

Kambarys vėl paskendo tyloje. Haruhi atrodė patenkinta savo “puikiai atliktu darbu”; Nagato Juki kaip visada skaitė savo knygą, į mus visai nereaguodama; na, o mergina vardu Asahina Mikuru buvo paprasčiausiai persigandusi kvailiukė. Ei, kodėl niekas nebekalba? Taigi, pradėjau pokalbį:

“Iš kur tu ją pagrobei?”

“Tai ne pagrobimas! Aš tik priverčiau ją eiti kartu su manimi.”

Juk tai lygiai tas pats!

“Radau ją užsisvajojusią antramečių klasėje, taigi, ten ją ir sučiupau. Per pertraukas ištyrinėjau visus mokyklos užkampius, todėl jau buvau mačiusi ją keletą kartų.”

Tai štai ką tu darydavai per pertraukas, kai tavęs niekada nebuvo galima rasti klasėje. Ne, palauk, dabar ne laikas apie tai galvoti.

“Juk ji mūsų senpai!”

“Na ir kas?”

Žiūrėjau į ją negalėdamas patikėti. Varge, ši mergiotė net negalvoja, ką daro!

“Gerai tada… sakyk, kodėl tau reikėjo rasti ją, ė, Asahiną Mikuru-san, ar ne?”

“Nu, tu pasižiūrėk.”

Haruhi staiga bedė pirštu į Asahinos Mikuru nosį, priversdama ją tuoj atsitraukti.

“Argi ji ne miela?”

Tai kai kas, ką pasakytų tik pavojingas pagrobėjas! Štai ką apie tai galvojau.

„Mano nuomone, moe[19] personažai yra itin svarbūs!“ tęsė ji.

„…Atsiprašau, ką dabar pasakei?“

„Sakiau moe! Moe! Iš esmės, dauguma detektyvinių istorijų turi kelis personažus, kurie žmones sujaudintų ir sukeltų gailestį.“

Aš savaime pasisukau ir apžiūrėjau Asahiną Mikuru: ji turėjo gležną kūną, o jos veidą lengvai buvo galima sumaišyti su pradinukės. Jos rudi truputį garbanoti plaukai draikėsi jai už jos nugaros. Jos pora didelių šuniuko akučių skleidė „prašau, apgink mane“ aurą. Jos pusiau atvertos lūpos atskleidė baltų kaip dramblio kaulas dantų eilutę, kuri, kartu su jos mažu veiduku, sukūrė tobulą derinį. Jei jai kas duotų stebuklingą lazdelę su blizgančiu brangakmeniu, galbūt ji pavirstu į mažą fėją! Aargh~... Ką po velnių aš sau galvoju?!

„Ir tai dar ne viskas!“

Haruhi kupina pasitikėjimo nusišypsojo ir tada rankomis sugriebė Asahiną Mikuru iš už nugaros.

„Kjaaa!!!“

Asahina-san staiga suklykė. Bet Haruhi buvo tam abejinga, per jos jūreivės uniformą įsikabinusi į jos krūtis.

„Aaaaa!“

„Ji tokia mažutė, tačiau jos krūtys didesnės nei mano! Mielas veidas ir didelės krūtys taip pat yra svarbus žmones sujaudinantis veiksnys!“

Aš tuoj nualpsiu.

„Oho, jos tiesiog didžiulės.“

Haruhi rankomis įsikibo į Asahinos-san uniformą ir pradėjo ją grabalioti. Liaukis, tu iškrypėle!

„Tai mane nervina! Jos veidukas toks meilutis, o krūtys didesnės nei mano!“

„G-Gelbėkit!!“

Asahina-san ryškiai raudonai išraudoraudo. Ji bandė savo rankomis ir kojomis išsilaisvinti, tačiau jos jėga net neprilygo jos prievartautojai. Kai Haruhi rankos pradėjo slinkti prie Asahinos-san sijono, aš nebegalėjau daugiau to pakęsti ir atplėšiau iškrypusią mergiotę nuo Asahinos-san.

„Ar išdurnėjai?“

„Bet jos tikrai milžiniškos! Rimtai! Kodėl tau pačiam nepamėginus?“

Asahina-san silpnai sudejavo.

„Atsisakysiu.“

Tai viskas ką sugebėjau pasakyti.

Mane nustebino tai, kad per visą šį sambrūzdį Nagato Juki toliau skaitė savo knygą, nei karto nepakeldama galvos. Kas negerai tai merginai?

Staiga kai ką pagalvojau.

„Ei, pala, negali būti, kad… vienintelė priežastis dėl kurios čia atsivedei Asahiną-san yra todėl, kad ji miela ir turi dideles krūtis?“

„Nu tai aišku!“

Ji apsigimusiai durna.

„Toks talismanas, kaip ji, yra būtinas!“

Nė velnio nebūtinas! Kas iš viso tai sugalvojo?

Asahina-san susitvarkė savo suglamžytą uniformą ir pakėlė savo galvą pasižiūrėti į mane. Ei, nežiūrėk taip į mane, dedi mane į nejaukią padėtį.

„Mikuru-čian,“ paklausė Haruhi, „ar priklausai kokiems nors kitiems klubams?“

„T…Taip… Kaligrafijos klubui…“

„Išeik iš jo! Tik trukdys mūsų klubo veiklai.“

Haruhi savanaudiškumui nebuvo ribų.

Asahinos-san veido išraiška atrodė kaip aukos kokioje nors žmogžudystės mįslėje, žiūrėdama į mane akimis, kurios maldavo būti išgelbėtos. Tada pasirodė, kad ji staiga pastebėjo Nagato Juki būvimą. Jos akys išsipūtė ir parodė truputį neryžtingumo. Po akimirkos ji atsiduso ir sušnabždėjo tyliu balsu:

„Aišku… Supratau.“

Ką tu ką tik supratai?

„Aš išeisiu iš Kaligrafijos klubo ir įstosiu į šį…”

Jos balsas buvo kupinas liūdesio.

„Bet aš nežinau, ką daro Literatūros klubas.“

„Mes nesame Literatūros klubas.“ patikslino Haruhi.

Matydamas sutrikusią Asahiną-san, aš skubiai ėmiausi aiškinti.

„Mes tik laikinai skolinamės šį kambarį mūsų klubo veiklai. Klubas, į kurį įstojai, iš tikrųjų yra nauja draugija, kurią Suzumija Haruhi sukurs netolimoje ateityje. Mes nežinome kokia veikla užsiimsime; net neturime pavadinimo.“

„…Ką…?“

„O ji, sėdinti štai ten, yra tikroji Literatūros klubo narė.“

„O…“

Asahina-san stovėjo be žodžių, o jos miela burnytė buvo pusiau išsižiojusi. Jos reakcija? Visiškai normali.

„Tai ne problema!“

Tokia linksma, lyg nesijautė atsakinga už nieką, Haruhi stipriai pliaukštelėjo Asahinai-san per petį.

„Ką tik sugalvojau pavadinimą!“

„…Gerai, išgirskim.“ pasakiau su nuliu entuziazmo.

Jei įmanoma, aš visai nenoriu jo išgirsti! Bet kadangi jau paklausiau, Suzumija Haruhi savo skardžiu balsu garsai paskelbė pavadinimą, kurį ką tik sugalvojo.


Kaip visi žino, viskas prasidėjo nuo paprastos ir naivios Suzumijos Haruhi svajonės ir ne dėl kokios kitos priežasties. Ir štai… mūsų naujojo klubo vardas buvo nuspręstas:

Komanda SOS!

Sekai wo

Ooini moriagerutame no

Suzumiya Haruhi no Dan

"Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Su Suzumijos Haruhi Komanda", sutrumpinus – Komanda SOS.

Jau galite juoktis.

Bet kol pats to negalėjau, stovėjau netekęs žado.

Kodėl „Komanda“? Juk turėtų būti „Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Su Suzumijos Haruhi Draugija“, bet kadangi klubas vis dar neįvykdė minimalių reikalavimų tapti draugija ir niekas gerai nežinojo kam iš viso skirtas klubas, Haruhi paprastai atsakė:

„Tokiu atveju pavadinkim komanda!“

Ir taip klubo pavadinimas šlovingai gimė. Išgirdusi pavadinimą Asahina-san liūdnai užsičiaupė. Nagato Juki galima išskaičiuoti kaip pašalinę, o aš nežinojau, ką sakyti. Ir taip, pasiūlymas dėl naujojo klubo pavadinimo buvo priimtas, vienam balsavus už ir trim susilaikius. Komanda SOS pradeda savo veikla! Tai toks nuostabus įvykis!


Ech, daryk ką tu nori.


Haruhi paliepusi kasdien po pamokų čia rinktis, šiandienos veikla buvo užbaigta. Iš nugaros žvelgiant į Asahiną-san, kuri nukabinusi pečius netvirtu žingsniu ėjo per koridorių, ji atrodė nepaprastai liūdna.

„Asahina-san.“

„Taip?“

Asahina-san žiūrėjo į mane savo nekaltu veidu, kuris net neatrodė vyresnis už mano.

„Tu neprivalai prisijungti prie tokio keisto klubo, jei nenori! Nesirūpink dėl jos. Aš kaip nors jai paaiškinsiu.“

„Ne.“

Ji sustojo, sumirksėjo ir nusišypsojo:

„Viskas gerai. Aš noriu prisijungti.“

„Bet juk tai gali būti nuobodus klubas!“

„Nesvarbu; juk tu taip pat prisijungei?“

Ne! Nesvarbu ar aš prisijungiau, ar ne!

„Turbūt tokia absoliuti pasekmė šitame laiko lygmenyje…“

Ji pasakė tai žiūrėdama savo apvaliomis akimis kažkur į tolumą.

„Ką tai turėtų reikšti?“

„Be to, mane sudomino Nagato-san buvimas…“

„Sudomino?“

„Ė? Ne, nieko.“

Asahina-san kupina nerimo pakraipė galvą, drauge supurtydama savo banguotus plaukus.

Tada Asahina-san nusišypsojo, atrodydama nejaukiai, ir žemai nusilenkė.

„Aš galiu sukelti rūpesčių, todėl nuo šiol prašau būti kantriam dėl manęs.“

„Tau nereikia taip… dedi mane į keblią padėtį…“

„Prašau nuo šiol vadink mane tiesiog Mikuru-čian.“

Ji nusišypsojo.

Ji tokia miela, kad net svaigina!

Pokalbis, kurį turėjau su Haruhi vieną dieną:

„Žinai, ko mums dar reikia?“

„Iš kur gi man žinoti?“

„Manau, mums reikia rasti paslaptingą persikėlusį mokinį.“

„Pageidaučiau, kad sukonkretintumei sąvoką 'paslaptingas'.“

„Tie, kurie persikelia po dvejų mėnesių nuo mokslo metų pradžios, tikrai yra neabejotinai paslaptingi persikėlę mokiniai. Kaip tu manai?“

„Gal tai todėl, kad persikėlė jų tėvų darbovietės ir jie tiesiog privalo keliauti kartu.“

„Ne, tai būtų pernelyg priverstina ir nenatūralu!“

„Tai kas tau natūralu? Labai norėčiau sužinoti.“

„Paslaptingas persikėlęs mokinys… kada jie iš viso pasirodo?“

„Trumpai tariant, į mano nuomone tau visiškai nusispjaut, ar ne?“


Gandai pradėjo sklisti mokykloje, kad Haruhi ir aš kažką rezgame.

„Ei, ką judu su Suzumija rezgate?”

Ir savaime suprantama, štai Tanigučis ateitų manęs to paklausti.

„Tik nesakyk, kad pradėjot susitikinėt?“

Aišku, kad ne! Atvirai kalbant, aš labiausiai noriu sužinoti, ką aš po velnių darau!

„Tik neprisigalvokit daryti ką nors pernelyg absurdiško, jūs nebe vidurinėje! Jei jie sužinos, kad tu vandalizavai mokyklos aikštę ar ką panašaus, gali būti nušalintas!“

Jei Haruhi kvailiotų viena, galėčiau į ją nekreipti dėmesio. Tačiau dabar turiu rūpintis Nagato Juki ir Asahina Mikuru – negaliu rizikuoti, kad jos į tai įsiveltų. Kai supratau, kad šitaip dėl jų rūpinuosi, staiga ėmiau savim net didžiuotis.

Tik problema ta, kad man vienam neįmanoma sustabdyti pamišusį Haruhi ekspresą.


“Aš šitaip noriu kompiuterio!”

Nuo tada, kai buvo įkurta Komanda SOS, be stačiakampio stalo, plieninių kėdžių ir knygų lentynos Literatūros klube pradėjo atsirasti vis daugiau ir daugiau daiktų.

Dabar kampe stovėjo nešiojama drabužių kabykla, termosas, puodukai, CD/MD grotuvas, šaldytuvas, magnetofonas, keptuvė, dubuo ir visokie kiti virtuvės reikmenys. Kas dabar? Ar ji ketina su mumis čia gyventi?

Tuo metu Haruhi sėdėjo ant rašomojo stalo, kurį nudžiovė iš velniai žino kur. Dėl kažkokios priežasties, juoda trikampė piramidė užrašu “Komandos vadė” stovėjo ant stalo.

“Šiame informacijos amžiuje mes net neturime kompiuterio. Taip negalima!”

Kas taip sakė?

Kad ir kaip būtų, šiandien buvo susirinkę visi nariai. Nagato Juki buvo savo įprastoje vietoje, skaitė knygą storu viršeliu, apie krentantį nedidelį Saturno palydovą ar kažką panašaus. Asahina-san, kuri neprivalėjo ateiti, vis tiek paklusniai atkeliavo ir sėdėjo ant plieninės kėdės, atrodydama susipainiojusi.

Haruhi nušoko nuo suolo ir pribėgo prie manęs su blogą žadančia šypsena.

“Todėl ketinu dabar vieną gauti.” pasakė Haruhi lyg medžiotoja, ieškanti sau grobio.

“Gauti vieną, turi galvoje kompiuterį? Iš kur? Juk neplanuoji apiplėšti elektronikos prekių parduotuvę, ar ne?”

“Tai aišku, ne! Tai kai kur daug arčiau!”

“Paskui mane!” Asahina-san ir aš paklusau Haruhi įsakymams ir pasekiau paskui ją per koridorių, kol galiausiai pasiekėme už dvejų kambarių esantį Kompiuterių klubą.

Aišku...

“Štai, imk.”

Haruhi man padavė vienkartinę kamerą.

“Dabar atidžiai klausykis! Išdėstysiu tau planą ir bet kokia kaina privalai jo laikytis! Turėsi tik vieną progą.”

Haruhi patempė mane žemyn ir man į ausį pašnabždėjo savo “planą”.

“Ką!? Taip negalima!”

“O kam rūpi?”

Tai aišku, kad tau nerūpi! Pasisukau į suglumusiai atrodančią Asahiną-san, bandydamas mirksint ją įspėti.

Tučtuojau iš čia bėk!

Tačiau Asahina-san nustebo ir pradėjo rausti. O ne, ji visai ne apie tą pagalvojo.

Kai jau ketinau išgelbėti Asahiną-san nuo garantuotos pražūties, Haruhi pasibeldė į Kompiuterių klubo kambarį.

“Laba diena—! Atėjau iš jūsų pasiimti kompiuterio—!”

Išdėstymas buvo panašus, bet, palyginus su mūsiškiu, šis kambarys buvo siauresnis. Kiekvienas iš vienodai išdėstytų stalų turėjo stacionarų kompiuterį su CD garso kolonėlėmis. Kompiuterių ventiliatorių sukimasis buvo vienintelis garsas, kuris girdėjosi kambaryje.

Keturi vaikinai, sėdintys savo vietose, rašantys klaviatūromis, visi nukreipė savo galvas link durų, kad pamatytų, ką ketina daryti Haruhi.

“Kas čia vadovauja?”

Haruhi pasipūtusiai nusišypsojo. Mokinys atsistojo ir atsakė:

“Aš prezidentas, kuo galiu padėti?”

“Ar turiu iš naujo kartot? Juk ką tik pasakiau: duok man kompiuterį.”

Bevardis Kompiuterių klubo prezidentas nutaisė “Kas per velnias?” veido išraišką ir smarkiai papurtė galvą.

“Negalime. Kadangi mokykla nepakankamai mus finansuoja, šie kompiuteriai nupirkti už mūsų sunkiai uždirbtus pinigus! Mes negalime tiesiog jų atiduoti jums už dyką. Ar jūs manote, kad mes kvailiai?”

“O kam rūpi? Mums vieno pakaks, jūs ir taip daug turit!”

“Na… palauk, o kas jūs iš viso tokie?”

“Aš Suzumija Haruhi, Komandos SOS vadė, o šitie du yra parankiniai nr. 1 ir nr. 2.”

Pala, kas nusprendė, kad mes tavo parankiniai?!

“Komandos SOS vardu įsakau: tuoj pat atiduok kompiuterį! Man nereikia jokių pasiteisinimų!”

“Aš nežinau, kas jūs per vieni, bet jokiu būdu! Galit patys nusipirkti savo kompiuterį!"

“Kad jau taip sakai, elgsimės savaip.”

Haruhi akys narsiai sutviskėjo. O ne, tai blogas ženklas!

Haruhi stumtelėjo Asahiną-san, kuri šalia jos stovėjo priblokšta, link prezidento, o tada pačiupo jo ranką ir uždėjo ant Asahinos-san krūties.

“Kjaaa~~!!”

“Ką!?”

Trakšt!

Skambant jų dviejų klyksmams, aš nuspaudžiau kameros jungiklį.

Haruhi sučiupo Asahiną-san, neleisdama jai pabėgti, kol kita ranka dar stipriau spaudė prezidento ranką į Asahinos krūtį.

“Kjonai! Dar vieną!”

Aš nenoriai dar kartą nuspaudžiau jungiklį. Asahina-san, bevardis prezidente, jums nuoširdžiausi mano atsiprašymai. Kai Haruhi jau ketino pakišti prezidento ranką po Asahinos-san sijonu, prezidentas galiausiai išsilaisvino.

“KĄ TU PO VELNIŲ DARAI?!”

Haruhi grakščiai pamojavo pirštu priešais baisiai išraudusį prezidentą.

“A-a-a! Dabar mes turime fotografinių įkalčių, kuriuose tu seksualiai priekabiauji prie mūsų komandos narių! Jei nenori, kad mokykla sužinotų apie šias nuotraukas, tada atiduok kompiuterį!”

“Tai absurdiška!”

Įtūžęs prezidentas suprotestavo. Žmogau, aš visiškai suprantu, kaip tu jautiesi.

“Tu jėga sugriebei mane už rankos! Aš nekaltas!”

“Ak, nejaugi? Gali mėginti aiškintis, bet kas tavim patikės?”

Pasisukau ir pasižiūrėjau į Asahiną-san, gulinčią ant grindų, suparalyžiuotą. Tikriausiai ji buvo tokia sukrėsta, jog ją visai apleido jėgos.

Antra vertus, prezidentas toliau priešinosi.

“Mano nariai paliudys mano nekaltumą! Aš tai padariau prieš savo valią!”

Visi trys nariai, kurie stovėjo priblokšti, įnirtingai linkčiojo galvomis.

“Teisingai!”

“Prezidentas nekaltas!”

Jei Haruhi galėtų jūsų klausytis, tada ji nebūtų Suzumija Haruhi.

“Gerai, tada tiesiog pasakysiu, kad jūs visa gauja išžaginote Mikuru-čian!”

Tą akimirką, visų veidai išbalo, įskaitant mano ir Asahinos-san. Varge tu mano, ar ji privalėjo prie to prieiti?

“S… Suzumija-san…!”

Asahina-san beviltiškai apsivijo rankomis Haruhi kojas, bet Haruhi paprasčiausiai paspyrė jas šalin. Haruhi papūtė krūtinę ir arogantiškai pareiškė:

“Tai kaip? Atiduosit ar ne?”

Prezidento veidas nuo raudono tapęs baltas, galiausiai pajuodavo.

Galų gale, jis pasidavė.

“Pasiimk vieną ir nešdinkis!”

Tai pasakęs, prislėgtasis prezidentas atsisėdo. Jo nariai nuskubėjo prie jo.

“Prezidente!”

“Laikykis!”

“Ar tau viskas gerai?”

Prezidento galva nulinko lyg marionetės, kurios virvelės buvo nutrauktos. Matydamas tokią palaužtą figūrą, net būdamas Haruhi pagalbininkas, negaliu neišlieti liūdesio ašaros dėl jo.

“Kuris naujausias modelis?”

Na tu ir abejinga!

“Kodėl turėčiau tau sakyti!?”

Pikti nariai tęsė savo silpną priešinimąsi, tačiau Haruhi paprasčiausiai parodė pirštu į mane ir mano laikytą kamerą.

“P… Po galais! Tas!”

Haruhi pažiūrėjo kryptimi, kuria rodė narys, ir apžiūrėjo modelį bei serijos numerį ant kompiuterio. Tada ji ištraukė ištraukė popieriaus lapą iš savo sijono kišenės.

“Aš nuėjau į elektronikos parduotuvę ir paprašiau naujausių modelių sąrašo. Šis neatrodo, kad būtų vienas iš jų.”

Ši mergiotė viską taip skrupulingai suplanavo, kad net baisu darosi.

Apžiūrėjusi visus kitus kompiuterius, Haruhi pirštu bedė į vieną iš jų.

“Aš noriu šito.”

“P… Palauk! Mes jį nusipirkome vos prieš mėnesį!”

“Kamera.”

“… P-Pasiimkit, jūs vagys!”

Kaip kad jis pasakė, mes tikrai buvome vagys.

Haruhi godumas neturėjo ribų. Išlupinėjusi visus kabelius ir laidus, nieko nesvarsčiusi ji pernešė visą įrangą atgal į Literatūros klubą. Tada ji privertė Kompiuterių klubo narius iš naujo prijungti mums laidus ir liepė nutiesti du interneto kabelius iš jų kambario į mūsiškį, kad galėtumėme naudotis internetu. Ji net privertė juos mums įrengti intranetą[20]. Jos niekingi metodai niekuo nesiskiria nuo plėšiko!

“Asahina-san.”

Visą laiką būdamas bejėgis, aš galėjau tik lėtai pakelti išniekintą Asahiną-san, kuri klūpėjo ant grindų, slėpdama savo veidą ir beperstojo verkdama.

“Eikime atgal.”

“Uuuu...”

Haruhi, tu durne, ko negraibei savo pačios krūtis!? Tai, kuri nei nepagalvojusi nusirengia priešais vaikinus, yra niekai! Aš guodžiau Asahiną-san, murmėdamas apie tai, kam po galais Haruhi norėjo kompiuterio.

Na, labai greitai aš tai sužinojau.


Ir tai yra – sukurti Komandos SOS tinklapį!

Na gerai, štai iškyla klausimas: kas gi turėtų sukurti tą tinklalapį?

“Aišku, kad tu!” pareiškė Haruhi.

“Kad jau esi toks laisvas, tai ir gali jį padaryti! Aš užsiėmusi likusių narių ieškojimu!”

Kompiuteris buvo padėtas ant stalo su “Komandos vadės” piramide. Haruhi, pele naršydama internetą, pridūrė:

“Pabaik jį per sekančią dieną ar dvi. Negalėsim nieko daryti be tinklapio.”

Asahinos-san kūnas buvo susmukęs ant stalo, jos pečiai drebėjo, netoli ten, kur sėdėjo Nagato Juki, kuri, kaip visada, tiesiog skaitė savo knygą, į nieką nekreipdama dėmesio. Matyt, kad aš vienintelis, kuris girdėjo, ką sako Haruhi. Neturėjau iš ko rinktis, tik jai paklusti. Bent jau esu tikras, kad taip manė Haruhi.

“Nors tu tai liepi, aš vis tiek bet ko nemoku.”

Atvirai sakant, taip norėjau pasakyti. Aš nepratęs gauti įsakymų iš Haruhi! Vienintelė priežastis, dėl kurios sutikau buvo faktas, kad tai būtent tinklapis. Anksčiau nesu jo daręs, bet tai skamba įdomiai. Ir taip, sekančią dieną mano daug pastangų reikalaujantis tinklapio kūrimas prasidėjo.


Vis dėlto, tai buvo daug lengviau nei galvojau. Kadangi vaikinai iš Kompiuterių klubo jau turėjo įrašę visą programinę įrangą, viskas, ką man reikėjo daryti, tai vadovautis programa, padaryti keletą kopijavimų ir įklijavimų ir tai viskas.

Problema ta, ką man rašyti šiame tinklapyje?

Net dabar, aš vis dar nežinau, kokia Komandos SOS paskirtis, todėl visiškai neturėjau apie ką rašyti. Viršuje parašęs “Sveiki atvykę į Komandos SOS namų puslapį!”, aš paprasčiausiai sustojau. “Pasiskubink ir pabaik, girdi?” Haruhi balsas aidėjo mano galvoje lyg prakeiksmas, todėl turėjau praleisti savo pietų pertrauką, kad tęsčiau tinklapio kūrimą, tuo pat metu valgydamas savo pietus.

“Nagato, ar turi minčių, apie ką reikėtų rašyti?” paklausiau Nagato, kuri, atrodo, čia ateidavo net per pietų pertrauką.

“Ne.”

Ji net nepasižiūrėjo. Žinau, kad tai ne mano reikalas, tačiau man smalsu, ar ji iš viso kreipia dėmesį į pamokas.

Pasukęs akis nuo Nagato atgal prie 17 colių monitoriaus, aš vėl giliai susimąsčiau.

Staiga man toptelėjo problema: kas nutiktų, jei mokykla sužinotų, kad dar nepripažinta draugija naudojasi jų domenu, kad patalpintų tinklapį?

“Viskas bus gerai tol, kol jie apie tai nesužinos!” įsivaizdavai taip atsakančią Haruhi, “Jei tai bus išsiaiškinta, tada mes paprasčiausiai apleisim tinklapį. Tai toks 'kas pirmesnis, tas gudresnis' dalykas, žinai?”

Tai jau tikrai, kai kuriais atvejais aš gana pavydžiu Haruhi jos optimistiško ir pirmyn žvelgiančio požiūrio!

Padaręs keletą tinklapio nuorodų ir parašęs elektroninio pašto adresą – dar šiek tiek per anksti kurti forumą – įkėliau tinklapį, kuris turėjo tik pirmąjį puslapį, be jokių jame esančių smulkmenų.

Turėtų pakakti! Įsitikinęs, kad puslapis užsikrauna, išjungiau kompiuterį. Kai jau norėjau pasirąžyti, buvau apstulbintas, kai aptikau visai šalia už manęs stovinčią Nagato.

Keista, kodėl aš visai neišgirdau jos žingsnių? Neįsivaizdavau, kada Nagato už manęs atsirado. Jos veidas buvo baltas lyg kaukė. Ji spoksojo į mane savo nieko nesakančiu veidu lyg aš būčiau kokia regos testo lenta.

“Imk.”

Ji man padavė labai storą knygą[21], kurią savaime paėmiau. Ji tikrai sunki. Sprendžiant iš viršelio, tai buvo mokslinės fantastikos romanas, kurį prieš kelias dienas skaitė Nagato.

“Tau.”

Tai pasakiusi, Nagato išėjo iš kambario, net nepasisukusi atgal; aš net neturėjau laiko ką nors pasakyti. Kodėl man skolini tokią storą knygą? Tą akimirką nuskambėjo skambutis, skelbiantis pietų pertraukos pabaigą. Regis, nėra daug žmonių, kurie gerbia mano nuomonę.

Nunešęs knygą kietu viršeliu atgal į savo klasę ir atsisėdęs, pajutau, kad kažkas baksnoja man nugarą mechaniniu pieštuku.

“Na, tinklapis baigtas?”

Haruhi laikėsi už suolo kampų ir spoksojo į mane sustingusiu veidu. Pastebėjau, kad jos sąsiuvinis vienur ir kitur buvo pilnas keverzonių. Bandžiau nekreipti dėmesio į klasiokų žvilgsnius ir atsakiau:

“Jau baigiau, tačiau tai labai paprastas, niekam tikęs tinklapis.”

“Tiks, jei tik jis turi elektroninio pašto adresą.”

Tai kodėl negalėjai užregistruoti savo pačios elektroninio pašto adresą?

“Jis netinka! Kas, jei daugybė žmonių nusiųs laiškus ir užtvindys mano paštą?”

Nesuprantu, kaip naujai sukurtas elektroninio pašto adresas gali būti taip greitai užtvindytas laiškais.

“Paslaptis!”

Tai pasakiusi, ji paslaptingai piktai nusišypsojo. Mane dėl viso to apima bloga nuojauta.

“Sužinosi, vos tik šiandien pasibaigs pamokos, bet iki tada, tai visiškai slapta.”

Maldauju, geriau jau niekada man nepasakyk, kas tai yra!

Per šeštą pamoką, Haruhi klasėje nebuvo. Juk negalėjo išeiti namo, ar ne? Tai būtų neįmanoma. Tai turbūt dar vienas blogas ženklas.


Labai greitai atėjo pamokos galas ir aš savaime ėjau link klubo kambario. Nors svarsčiau, kodėl aš šitaip elgiausi, mano žingsniai niekada nesustojo. Galiausiai, pasiekiau klubo kambarį.

“Sveiki!”

Kaip ir tikėjausi, ten sėdėjo Nagato Juki ir Asahina-san.

Žinau, kad aš ne tas, kuris turėtų tai kritikuoti, tačiau tos dvi savo rankose turi tikrai begalę laisvo laiko!

Matydama mane įeinant, Asahina-san pasveikino mane su palengvėjimo išraiška. Atrodo, kad turėjimas vienai leisti laiką su Nagato gali būti tikrai sekinantis.

Vieną akimirką, tu vos vakar nukentėjai nuo Haruhi blogio gniaužtų ir šiandien vis tiek atėjai?

“Kur yra Suzumija-san?”

“Velniai žino. Jos nebuvo klasėje nuo šeštos pamokos. Ji turbūt išėjo iš dar kur nors nuknisti įrangos.”

“Ar aš vėl turėsiu daryti tai, ką vakar mane privertė daryti Suzumija-san…?”

Pamatęs, kaip liūdnai atrodė Asahina-san, aš švelniai ištariau:

“Nesijaudink! Jei ji vėl bandys tau padaryti ką nors keistą, aš padarysiu viską, ką galiu, kad ją sustabdyčiau. Ji negali naudotis tavo kūnu, kad galėtų šantažuoti. Jei turima galvoje grumtynes, manau, kad aš galiu ją nugalėti!”

“Dėkoju.”

Matydamas, kaip mielai man ji nusilenkė, labai panorau ją tvirtai apkabinti. Tačiau, žinoma, aš to nepadariau.

“Tada aš tavimi pasikliausiu.”

“Jokių rūpesčių!”

Nors pakartotinai ją užtikrinau, po penkių minučių visi užtikrinimai buvo išmesti pro langą į jūrą ir išgaravo lyg vandens lašas saulės paviršiuje. Ak, koks aš buvau naivus!

“Liaba!”

Haruhi energingai mus pasveikino ir įlėkė į kambarį, nešdamasi du popierinius maišelius.

“Visi atleiskit, biški užtrukau.”

Kaip gi malonu iš tavo pusės! Kam nors apsėstai, kaip Haruhi, būti maloniai kitiems turbūt mažiausiai svarbus dalykas jos galvoje.

Padėjusi popierinius maišelius ant grindų, Haruhi apsisuko ir užrakino duris. Asahina-san refleksiškai sudrebėjo, išgirdusi durims trakštelint.

“Suzumija, ką ketini šiandien daryti? Būsiu atviras, aš neketinu vėl daryti nieko panašaus į grobimą ar šantažą!”

“Apie ką tu čia šneki? Aš niekada nedaryčiau tokių dalykų!”

Eik tu sau? Tai kaip paaiškintum tą kompiuterį ant stalo?

“Žinoma, kad taikiais būdais! Gerai, pirmi dalykai pirma, žvilgtelkit į šituos.”

Ji iš vieno iš popierinių maišelių ištraukė krūvą kažkokių ranka prirašytų A4 formato lapų.

“Tai skrajutės, skirtos visus supažindinti su Komanda SOS. Buvo tikrai sunku įsmukti į fotokopijavimo kabinetą ir padaryti šias 200 skrajučių!”

Haruhi išdalino mums skrajutes. Tai štai kodėl praleidai pamoką, hm? Gali laikyti save laiminga, kad tavęs nepagavo. Manęs nedomino tai, kas parašyta skrajutėje, bet kadangi paėmiau vieną, galiu taip pat ir perskaityti, kas joje parašyta.


Komandos SOS įkūrimo principai:

Mes, Komanda SOS, pasaulyje ieškome visokiausių antgamtiškų nutikimų. Mes kviečiame visus, kurie patyrė, patiria, ar jaučia, kad patirs kokį nors antgamtišką ar paslaptingą nutikimą, pas mus konsultacijai. Mes stengsimės, kaip galėdami, kad atsakytume į jūsų klausimus. Tačiau prašyčiau atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų nedomina normalūs antgamtiniai nutikimai; tai privalo būti antgamtinis nutikimas, kuris, mūsų nuomone, turi būti labai šokiruojantis. Mūsų elektroninio pašto adresas yra…


Dabar man po truputį pradeda atsirasti supratimas, kam skirta ta Komanda SOS. Panašu, kad Haruhi bet kokia kaina norėjo pasinerti į mokslinės fantastikos, detektyvinius ir fentezi romanus.

“Gerai, laikas eiti išdalinti skrajutes.”

“Kur mes tai darysime?”

“Prie mokyklos įėjimo. Dabar vis dar yra daug mokinių, kurie dar neišėjo namo.”

Taip, taip, taip, kaip pasakysit, ponia. Kai jau buvau beimąs popierinį maišelį su lankstinukais, Haruhi mane sustabdė.

“Tau nereikės eiti, pakaks manęs ir Mikuru-čian.”

“Ką?”

Asahina-san, kuri rankose laikė skrajutę, pasuko galvą, atrodydama suglumusi. Aš pasisukau ir pamačiau, kaip Haruhi kažką grabalioja kitame popieriniame maišelyje ir kažką išima.

“Ta-da!”

Laimingai besišypsanti lyg robotė katė[22], Haruhi ištraukė juodą apdarą. Ne, negali būti! Kai Haruhi ištuštino popierinio maišelio iš ketvirtosios dimensijos turinį, aš iš karto supratau, kodėl ji norėjo, kad tik Asahina-san eitų dalinti skrajučių ir meldžiau, dėl jos geros kloties. Asahina-san, tegul tavo siela ilsisi ramybėje.

Juodas triko, tinklinės pėdkelnės, zuikio ausys, peteliškė, balti rankogaliai ir zuikio uodega. Ar tai ne merginos zuikės kostiumas?!

“K… Kam jie skirti?” droviai paklausė Asahina-san.

“Turėtum suprasti. Apsirengti kaip mergina zuikė!” tiesiai šviesiai pareiškė Haruhi.

“J-Juk tu nenori, kad aš tai vilkėčiau, a-ar ne?”

“Tai aišku! Aš net paruošiau vieną tau!”

“A… Aš jo nevilkėsiu!”

“Nesijaudink, dydis tau tiks tobulai.”

“T-Tai ne problema! J… Juk tu nenori, kad aš jį vilkėčiau prie mokyklos įėjimo, a-ar ne?”

“Nu aišku.”

“Ne! Aš nenoriu!”

“Baik skųstis!”

Viskas; į ją buvo nusitaikyta. Haruhi užšoko ant Asahinos-san lyg motina liūtė, medžiojant bejėgę stirną, ir pradėjo nuplėšinėti jos jūreivės uniformą.

“NEEE…!”

“Dabar būk gera mergaitė ir nespurdėk!” šiurkščiai pasakė Haruhi, tuo pat metu greitai numovė Asahinos-san palaidinukę, tada priėjo prie jos sijono. Kai jau ketinau sustabdyti Haruhi beprotybę, mano akys susitiko su Asahinos-san.

“N… NEŽIŪRĖK!!”

Išgirdęs jos klyksmą, aš paskubomis nubėgau durų link… Po galais! Durys užrakintos! Akimirką užtrukau, kol sugebėjau atrakinti duris ir išskubėti lauk iš kambario.

Prieš išeidamas, kartą greitai žvilgtelėjau – pamačiau, kad Nagato toliau skaitė savo knygą tarytum niekas nevyktų. Ar ji visai neturi ką pasakyti apie visą tai?!

Atsilošiau į duris, iš už jų girdėdamas Asahinos-san klyksmus:

“Kjaa~~!!” “Neee!” “B… Bent jau leisk man pačiai juos nusimauti… Hjaa~~!”

Jie sumaišyti su Haruhi pergalingais šūksniais:

“Teisingai!” “Nusimauk tai! Greičiau!” “Reikėjo elgtis taip, kaip liepiau!”

Po velnių, neversk manęs fantazuoti apie tai, kas vyksta viduje!

Po akimirkos, iš už durų pasigirdo Haruhi balsas.

“Jau gali įeiti!”

Kai įeidamas atsidusau, aš buvau pasveikintas dviejų merginų zuikučių vaizdo. Nesvarbu, ar tai Haruhi, ar Asahina-san, joms abejoms kostiumai puikiai tiko.

Didelė dalis jų nugaros ir iškirptės buvo nepridengtos, tinklinės pėdkelnės dailiai apsivijo jų kojas, o pora zuikio ausų šokinėjo virš jų galvų…

Haruhi liekna, tačiau su geromis proporcijomis; Asahina-san maža, bet jos figūra taip pat tobula. Atvirai kalbant, jos tikra puota mano akims!

Kol dvejojau, ar pasakyti “kostiumas tau tinka” verkiančiai Asahinai-san, Haruhi paklausė:

“Ką manai?”

Ir tu dar turi drąsos klausti, ką aš manau. Ar tavoji makaulė taip baisiai pažeista?!

“Tai pritrauks visų dėmesį. Tokiu atveju, žmonės būtinai ateis gauti skrajučių!” pareiškė Haruhi.

“Jei viešumoje vilkėsi tokius neįprastus drabužius, žmonės keistai į tave žiūrės… Palauk akimirką, kodėl Nagato neturi jo vilkėti?”

“Nusipirkau tik du komplektus. Kadangi jie eina kartu su aksesuarais, jie baisiai brangūs.”

“Iš kur tu iš viso traukei tokius daiktus?”

“Iš interneto.”

“…Aišku.”

Kai pradėjau dvejoti, kada Haruhi tapo aukštesnė nei aš, pastebėjau, kad ji taip pat avi aukštakulnius.

Haruhi paėmė popierinį maišelį, kuriame buvo skrajutės.

“Eime, Mikuru-čian.”

Asahina-san sukryžiavo rankas prieš krūtinę ir maldaujančiai į mane pasižiūrėjo. Galėjau tik spoksoti į ją, vilkinčią merginos zuikutės kostiumą.

Atleisk man, aš visai nepajėgiu atsispirti.

Asahina-san bandė griebtis už stalo ir priešintis, verkdama kaip vaikas, tačiau ji tiesiog neprilygo Haruhi jėgai. Haruhi ją ištempė lauk, ir taip dvi merginos zuikės pradingo iš kambario.

Kai prislėgtas atsisėdau, jausdamasis savimi nuvylęs…

“Tai.”

Nagato Juki parodė į grindis. Aš pasižiūrėjau ir pamačiau ten gulinčias dvejas jūreivių uniformas… Ehem, ar tai, ką aš prieš akimirką mačiau, buvo liemenėlė?

Trumpaplaukė, akiniuota mergina parodė į spintelę kitoje kambario pusėje ir grįžo atgal skaityti savo knygos.

Ar negali pati surinkti jų drabužių?!

Atsidusau ir nuėjau surinkti jų drabužių bei sudėti juos į spintelę. A~! Iš drabužių vis dar gali justi jų kūnų šilumą. Jie vis dar šilti!


Po pusės valandos, išsekusi Asahina-san sugrįžo. Vau, jos akys raudonos kaip zuikio, geriau kol kas nieko nesakyti. Paskubomis padaviau jai kėdę, ir kaip praėjusį kartą, ji paprasčiausiai atsisėdo ir susmuko link stalo, o jos pečiai virpėjo. Panašu, kad ji net neturi jėgų persirengti. Bet matydamas tą jos nuogą nugarą, nežinojau, kur kitur žiūrėti, todėl nusimoviau savo švarką ir apdengiau jos virpančius pečius. Raudančios merginos ir knygų graužikės, kuriai nerūpėjo, kas vyksta, kartu su manimi, kuris buvo visiškai pasimetęs, buvimas kambario atmosferą privedė visų laikų didžiausių žemumų. Tolumoje girdėjosi Beisbolo klubo šauksmai.

Man begalvojant apie tai, kas šįvakar vakarienei, sugrįžo Haruhi. Pirmas dalykas, kurį ji padarė, tai rūsčiai susiraukė:

“Eina jie skradžiais! Kas per velnias, tie suknisti mokytojai! Jie nuolat painiojasi po kojomis!”

Nelabai tikras, kodėl ji tokia pikta, paklausiau:

“Kas per problema?”

“Nespėjau išdalinti nei pusės skrajučių, o atėjo durnas mokytojas ir pareikalavo nustoti juos dalinti! Kas po velnių jam užplaukė?”

Tu prietranka. Jei mokytojai nekreiptų dėmesio į kažką panašaus, kaip mokines, persirengusias į merginas zuikes ir dalinančias skrajutes priešais mokyklos įėjimą, tada tai būtų nenormalu!

“Mikuru-čian buvo vos ne ašarose, mane nuvedė pas direktorių, o tada dar tas Okabė iš Rankinio klubo atsivilko!”

Spėju, kad direktorius ir Okabė turbūt net nežinojo, kur dėti akis, kai turėjo žiūrėti į šitaip apsirengusią tave.

“Nu negaliu, kaip mane tai nervina! Šiandien viskas! Laisvi!”

Haruhi zuikio ausis metė ant grindų ir tada ėmėsi nusirenginėti savo merginos zuikės kostiumą. Aš tuoj pat išsinešdinau lauk iš kambario.

“Kiek laiko tu žadi taip žliumbti? Pasiskubink ir renkis!”

Atsilošiau priešais koridoriaus sieną ir laukiau, kol jos persirengs. Matyt, Haruhi iš tikrųjų negimė ekshibicioniste[23], tiesiog neįsivaizduoja, kokį efektą vaikinams turės jos pusnuogės vaizdas. Priežastis, dėl kurios ji apsirengė zuikės kostiumu, visai nebuvo parodyti savo seksualų kūną, bet labiau pritraukti kitų dėmesį.

Tokiu atveju, ji tikrai negali patirti normalių romantiškų santykių.

Norėčiau, jog ji pagalvotų apie tai, ką mano vaikinai. Bent jau pagalvok apie mane! Nuoširdžiai kalbant, trainiotis su tokiu kvaištelėjusiu žmogumi tikrai sekina. Be to, aš to noriu Asahinos-san labui. Gerai… Nagato, bent jau leisk mums sužinoti, kokia tavo nuomonė!

Kiek vėliau, iš kambario pasirodė Asahina-san, veide turėdama tokią liūdną išraišką, kokią turi žmogus, neišlaikęs egzaminų. Jai reikėjo pasiremti į sieną, nes kitaip ji garantuotai nugriūtų. Nežinodamas, ką turėčiau jai pasakyti, galėjau tik stovėti tylėdamas.

“Kjonai-kun…”

Jos svajingas balsas skambėjo kaip šmėklos iš besivaidenančio nuskendusio kruizinio laivo.

“Jei man nutiks kas nors, dėl ko nebegalėsiu tapti nuotaka, ar tu mane vesi…?”

Erm, ką turėčiau į tai atsakyti? Ir pala, kodėl tu irgi mane vadini Kjonu?

Asahina-san robotišku judesiu man grąžino švarką. Kai jau dvejojau, ar ji puls man į glėbį ir pradės verkti, ji jau buvo nuėjusi.

Velnias… kaip gaila!


Kitą dieną, Asahina-san mokykloje nepasirodė.


Haruhi jau ir taip buvo pakankamai žinoma mokykloje, tačiau po merginų zuikių nutikimo, jos vardas ir ekscentriškumas tapo viena iš mokyklos legendų. Nepasakyčiau, kad man labai rūpi, nes juk aš neatsakingas už Haruhi veiksmus!

Kas man rūpi, yra tai, kad dėl Suzumijos Haruhi veiksmų visi taip pat pradėjo liežuvauti ir apie Asahiną Mikuru. Tai ir keisti žvilgsniai, kuriais į mane žvelgia visi esantys mokykloje.

“Ei, Kjonai… atrodo, jūs ten smagiai leidžiat laiką kartu su Suzumija…”

Po pamokų užjaučiančiu tonu man pasakė Tanigučis. “Nebūčiau pagalvojęs, kad judu tapsi tokiais gerais draugeliais… panašu, kad pasaulyje nieko nėra neįmanomo!”

Ak, užsikišk!

“Vakar buvau baisiai nustebintas! Einant namo pamatyti merginas zuikes, galvojau, kad man pasivaideno!”

Kunikidas prisijungė prie pokalbio, su savimi nešdamasis pažįstamą skrajutę.

“Kas ta Komanda SOS? Ką ji daro?”

Eik ir pasiklausk Haruhi. Aš nežinau ir nei žinoti nenoriu. Net jei žinočiau, visai nenorėčiau tau sakyti!

“Ji prašo suteikti žinių apie antgamtinius įvykius, tačiau ji neapibūdina, kas jie tokie. Ir ką ji turėjo galvoje, sakydama, kad nesirūpina normaliais antgamtiniais nutikimais?”

Net Asakura Rjouko atėjo su manimi pasikalbėti.

“Atrodo, kad jūs užsiimate gana įdomiais dalykais. Visgi, jeigu ketinate daryti kažką perdėto, patariu jums iš karto nustoti. Iš tikrųjų, vakar jūs perlenkėte lazdą.”

Reikėjo ir man neiti.


Haruhi vis dar įsiutusi. Vieną vertus, ji įsiutusi, kad mokytojai sulaikė ją nuo skrajučių dalinimo; antrą vertus, ji įsiutusi, kad Komandos SOS elektroninio pašto dėžutė visiškai tuščia. Tikėjausi, kad bus bent vienas ar du apgavikiški laiškai, tačiau paaiškėjo, kad žmonės turi daugiau sveiko proto, nei galvojau. Turbūt niekas nenorėjo turėti ką nors bendra su Haruhi ir įsivelti į bėdą.

Haruhi susiraukė, žiūrėdama į tuščią pašto dėžutę ir energingai besišvaistydama optine pele.

“Kodėl niekas nesiunčia mums laiškų?”

“Nebuvo nei vakar, nei šiandien. Galbūt visi nors turi patyrimų, apie kuriuos galėtų papasakoti, tačiau nepasitiki tokiu įtartinai atrodančiu klubu, kaip mūsų?”

Bandžiau neįtikinančiai paaiškinti.

Ar esi patyręs kokį nors antgamtinį nutikimą? Taip. O, tiesiog puiku, tada prašau man papasakoti. Gerai, iš tikrųjų…

Tik nereikia! Negali būti, kad kas nors panašaus gali nutikti, gerai? Dabar tu paklausyk, Haruhi! Tokie dalykai nutinka tik mangoje arba romanuose! Tikras gyvenimas labai žiaurus ir griežtas. Dalykai, kaip sąmokslas sunaikinti pasaulį iš paprastos prefektūrinės gimnazijos, mutavę organizmai slankiojantys po priemiesčius ar erdvėlaiviai, paslėpti kalnuose, visi yra neįmanomi. Neįmanomi! Girdi tu mane? Ar dabar jau supratai, ką? Visas tas tavo ekscentriškas elgesys yra pasekmė to, kad neturi kur išleisti savo nelaimingų emocijų, ar ne? Tačiau laikas tau pabusti. Nurimk ir susirask berną, kuris kiekvieną dieną tave palydėtų namo, o sekmadieniais nusivestų į kiną, arba prisijunk prie kokio sporto klubo ir išliek savo energijos perteklių. Su tavo sugebėjimais, akimirksniu pakliūtum į pagrindinę komandą, tapdama aktyvia nare.

…Norėjau pasakyti daugiau, bet buvau sugalvojęs tik iki penkių eilučių, kai Haruhi pradėjo mosuoti kumščiais, todėl geriau čia sustosiu.

“Šiandien Mikuru-čian neatėjo?”

“Gal ji iš viso nebegrįš. Kokia vargšė mergina, tikiuosi, kad vakarykščiai įvykiai jos netraumavo.”

“Velnias, o šiandien buvau jai paruošusi pasimatuoti naują kostiumą!”

“Pati ir matuokis!”

“Tai žinoma, kad aš irgi pasimatuosiu! Tik be Mikuru-čian būtų pernelyg nuobodu.”

Nagato Juki susiliejo su fonu lyg būtų buvusi nematoma. Keista, kodėl esi tokia apsėsta, dėl Asahinos-san; kodėl negali bent sykį aprengti kostiumu Nagato ir priversti jos su tavimi pažaisti? Žinau, kad neturėčiau taip sakyti, bet apie tai pagalvojęs, norėčiau pamatyti, kaip paprastai neišraiškinga Nagato atrodytų tame merginos zuikės kostiume. Ji tikrai suteiktų kitokį jausmą, nei dažnai verkianti Asahina-san.


Persikėlęs mokinys, kurio tikėjosi Haruhi, galiausiai pasirodė.

Haruhi sekančią dieną pranešė man naujienas prieš pamokų pradžią.

“Ar nemanai, kad tai nuostabu? Jis tikrai atvyko!”

Haruhi prie manęs pasilenkė, nepaliaudama kalbėti. Jos ryški šypsena buvo lyg darželinukės, pagaliau gavusios žaislą, kurio taip norėjo.

Nežinau, iš kur ji tai išgirdo, bet persikėlęs mokinys eis į klasę 1-9.

“Tai proga, pasitaikanti tik kartą gyvenime. Gaila, kad jis ne toje pat klasėje, kaip ir mes, bet jis tikrai paslaptingas persikėlęs mokinys, nėra jokių abejonių!”

Tu jo dar net nematei, kaip tu gali žinoti, kad jis paslaptingas persikėlęs mokinys?

“Ar anksčiau nesakiau? Didelis procentas tų, kurie persikelia vidury semestro, yra nenormalūs.”

Iš kur po galais traukei tokią statistiką? Spėju, kad tai savaime paslaptis.

Jei visi, kurie persikelia į kitą mokyklą vidurį gegužės yra nenormalūs, tada visoje Japonijoje begalė paslaptingų persikėlusių mokinių.

Tačiau Haruhi mąstymo būdas negali būti apribotas logikos. Po pirmosios pamokos pabaigos, Haruhi akimirksniu išlėkė lauk iš klasės. Turbūt nuėjo aplankyti 'Paslaptingo Persikėlusio Mokinio' iš klasės 1-9.

Tuoj prieš nuskambant skambučiui, žyminčiam pamokos pradžią, suglumusiu veidu Haruhi sugrįžo.

“Tai ar jis paslaptingas persikėlęs mokinys…?”

“Hmm… nepanašus į tokį.”

Na tai aišku, kad nėra!

“Aš kalbėjau su juo, bet man dar nepakanka informacijos. Gal jis tik užsimaskavęs, kaip normalus žmogus; manau, kad tai labai tikėtina. Vis dėlto, juk nebūna taip, kad jie atskleistų savo tikras tapatybes pačią pirmą dieną, kada persikėlė. Per kitą pertrauką vėl eisiu paklausinėti.”

Prašau, neik vėl klausinėti! Galiu įsivaizduoti 1-9 klasės mokinius, kurie neturi nieko bendra su Haruhi, esančius mirtinai išgąsdintais jos staigaus pasirodymo, kuri prieš nuskubėdama prie jo, sugriebia vieną iš mokinių, kad paklaustų “Kur persikėlęs mokinys?”. Tai arba ją, įsiveržiančią, kai jis kalba su savo draugais ir tardytų išsigandusį persikėlusį mokinį klausimais, kaip “Iš kur tu? Kas tu iš tikrųjų per vienas?”.

Tą akimirką pagalvojau apie kai ką kitą.

“Tas persikėlęs mokinys vaikinas ar mergina?”

“Nors yra galimybė, kad tai maskuotė, atrodo, kad vaikinas.”

Vadinasi, jis ir yra vaikinas!

Panašu, kad Komandai SOS yra proga priimti be manęs dar vieną vyrą narį. Haruhi galbūt tiesiog atsitemps tą persikėlusį mokinį, nesiklaususi jo nuomonės, vien todėl, kad jis naujokas. Antra vertus, jis gali būti ne toks malonus, kaip aš ar Asahina-san. Ar ji tikrai gali atsivesti jį į klubą? Nesvarbu kokia stipriavalė yra Haruhi, kas nors su stipria nuomone paprasčiausiai nekreiptų į ją dėmesio.

Tol, kol turėsim pakankamą skaičių narių, “Suzumijos Haruhi komanda, skirta skleisti džiugesį visame pasaulyje” būtų suformuota kaip draugija. Nesvarbu, mokykla ją pripažins ar ne, žmogus, kuris turės sutvarkyti visą popierizmą ir juodą darbą, tikriausiai bus… aš! Ateinančius trejus metus, aš turėsiu nešti “Suzumijos Haruhi parankinio” vardą ir gyvensiu savo dieneles neviltyje.

Aš nesugalvojau, ką darysiu, baigęs mokyklą, bet žinojau, kad norėjau eiti į universitetą, todėl stebėjau savo elgesį. Bet kol būsiu su Haruhi, panašu, kad šis troškimas niekada neišsipildys.

Ką turėčiau daryti?


Nieko negalėjau sugalvoti.

Žinojau, kad turėjau stoti priešais Haruhi, priversti ją paleisti Komandą SOS, o tada visomis pastangomis bandyti ją perkalbėti savo gimnazijos gyvenimą praleisti paprastai. Turbūt ji nustotų galvoti apie ateivius ir keliautojus laiku, nurimtų ir susirastų vaikiną, arba prisijungtų prie sporto klubo ir pasitenkintų tokiais trimis gimnazijos metais.

Ech, būtų gerai, jei galėčiau tai padaryti!

Jei turėčiau stipresnę valią, nebūčiau taip bejėgiškai įtrauktas į šitą verpetą, kurio centre Suzumija Haruhi. Būčiau taikiai nugyvenęs šiuos trejus gimnazijos metus ir paprastai baigęs mokyklą.

…Vyliausi, kad taip būtų buvę!

Tačiau priežastis, dėl kurios tai sakau, yra keisti nutikimai, kurie man vėliau nutiko; manau, kad jau visi suprantate?

Kur turėčiau pradėti?

Gerai, pradėkime nuo tada, kai persikėlęs mokinys pirmą kartą atkeliavo į mūsų klubo kambarį.

Trečiasis skyrius[edit]

Dėl prastai pagarsėjusio merginų zuikių incidento, Asahinos-san vardas mokykloje taip pat tapo plačiai žinomas. Vis dėlto, pasiėmusį vieną laisvadienį, šiandien ji vėlgi narsiai pasirodė klubo kambary. Kadangi dar neturėjome jokios padorios klubo veiklos, atsinešiau otelo[24] žaidimo lentą, kuri mano namuose buvo giliai nukišta, senai užmiršta, ir besišnekučiuojant su Asahina-san sužaidžiau porą partijų.

Nors ir baigtas, tinklapis buvo visiškai bevertis, nes nesulaukė nei jokių lankytojų, nei bent vieno elektroninio laiško. Iš kompiuterio naudos buvo tik interneto naršymui. Jei vaikinai iš Kompiuterių klubo kada nors apie tai sužinos, mirtinai nusižliumbs.

Sėdėdamas šalia Nagato Juki, kuri kaip visada skaitė savo knygą, su Asahina-san pradėjau žaisti trečią otelo partiją.

“Suzumija-san tikrai užtruko.” žiūrėdama į lentą švelniai tarė Asahina-san.

Matydamas, jog ji nepaveikta ankstesnių įvykių, atsidusau, jausdamas palengvėjimą. Kaip bebūtų, vien galimybės būti viename kambaryje su tokia miela, vyresne mergina pakanka, kad nuo to tau imtų ir apsvaigtų galva.

“Šiandien atvyko persikėlęs mokinys, galiu lažintis, kad nuėjo jo paieškoti.”

“Persikėlęs mokinys?”

Asahina-san lyg mažas paukščiukas pakėlė savo galvelę.

“Haruhi buvo tokia susijaudinusi, kai išgirdo, kad 1-9 klasėje yra persikėlęs mokinys. Matyt, jai baisiai patinka tie persikėlę mokiniai.”

Ant lentos padėjau juodą ir apverčiau baltas figūras.

“A, hm…”

“Ak, taip, Asahina-san, visai nesitikėjau, kad šiandien tu ateisi!”

“Em… kurį laiką dvejojau, tačiau yra kai kas, kas mane domina, todėl galiausiai atėjau.”

Kur aš tai jau anksčiau girdėjau?

“Kas tave domina?”

Taukšt! Savo mažais pirštukais ji apvertė vieną, iš ant lentos buvusių figūrų.

“Em… niekas.”

Apsisukau ir pastebėjau, kaip Nagato spoksojo į lentą. Jos veidas buvo sustingęs lyg molinės lėlės, tačiau po akiniais besislėpusiose akyse matėsi žvilgsnis, kurio man pas ją dar nebuvo tekę matyti.

“…”

Jos žvilgsnis buvo panašus į nustebusio naujagimio kačiuko, pirmą kartą išvydusio šunį. Nusekiau jos žvilgsnį prie savo rankos, kurioje laikiau žaidimo figūrą.

“… Nagato-san, ar nori pažaisti?”

Taip man paklausus, Nagato robotiškai sumirksėjo ir, taip neryškiai, kad, jeigu nelabai atidžiai žiūrėtum, nepastebėtum, linktelėjo galva. Todėl apsikeičiau su Nagato vietomis ir atsisėdau šalia Asahinos-san.

Nagato paėmė vieną iš figūrų ir įdėmiai ją apžiūrinėjo. Sužinojusi, kad figūros drauge sulimpa, nes yra įmagnetintos, ji atitraukė rankas tarytum būtų buvusi išgąsdinta.

“Nagato-san, ar nesi anksčiau žaidusi otelo?”

Ji lėtai pakraipė savo galvą.

“Tada ar žinai taisykles?”

Atsakymas vėlgi buvo neigiamas.

“Na, matai čia, kadangi laikai juodą, tavo tikslas savo juodomis figūromis apsupti baltas figūras. O tada tas apsuptas baltas figūras apverti ir jos tampa juodomis. Galiausiai, laimi tas, kuris turi daugiausiai.”

Pasikeitus priešininkui, Asahina-san ėmė atrodyti labiau sunerimusi. Pastebėjau, kad Asahinos-san pirštai buvo pradėję drebėti ir ji nedrįso pakelti galvos, kad pasižiūrėtų į Nagato. Retkarčiais ji paskubomis žvilgtelėdavo į Nagato ir staigiai nusisukdavo, ką darė daug kartų. Galų gale, Asahina-san nepajėgė susikaupti, todėl žaidime juodieji greitai įgavo akivaizdų pranašumą.

Kodėl? Panašu, jog Asahina-san labai prisibijo Nagato, tik nesupratau kodėl.

Ilgai netrukus juodieji įtikinančiai laimėjo. Kai jos jau ketino pradėti kitą partiją, nusikaltėlė, atsakinga už visą ši balaganą, sugrįžo su savo naująja auka.

“Liaba, atsiprašau, kad priverčiau laukti!”

Haruhi nerūpestingai su mumis pasisveikino, tempdamasi moksleivį už rankovės.

“Čia šiandieninis persikėlęs mokinys iš pirmamečių devintosios klasės, jo vardas…”

Haruhi staiga sustojo ir mirktelėjo jam “tavo eilė” žvilgsniu. Auka pasisuko ir mums nusišypsojo.

“… Koizumis Icukis, malonu su jumis susipažinti.”

Būdamas liekno sudėjimo, jis kėlė energingo vaikino įspūdį. Labai laiminga šypsena, malonios akys ir gražus veidas. Jei jam reikėtų pozuoti viename iš tų prekybos centrų lankstinukų, jis garantuotai sulauktų daugybės gerbėjų. O jeigu jis draugiškas, taptų dar populiaresnis.

“Čia Komandos SOS klubo kambarys. Aš vadė, Suzumija Haruhi. Šitie yra parankiniai nr. 1, nr. 2 ir nr. 3. A, o tu numeris 4, gražiai sutarkite!”

Kas čia per pristatymas?! Paminėti tebuvo tik tavo ir jo vardai!

“Visai neprieštarauju prisijungti.”

Persikėlęs mokinys Koizumis švelniai nusišypsojo:

“O koks čia klubas?”

Jei čia būtų buvę šimtas žmonių, jie neabejotinai manęs klaustų to paties. Daugelis žmonių buvo atėję manęs to paklausti, tačiau niekada į tai neradau atsakymo. Jei kas nors ir gali į tai sumaniai atsakyti, tada jis talentingas, kaip telefoninis sukčius! Vis dėlto, visai neatrodė, kad Haruhi būtų labai susirūpinusi, ir nuotaikingai mums nusišypsojusi, pareiškė:

“Leiski man tau atsakyti, kam gi skirta Komanda SOS, ir tai yra… ”

Haruhi lėtai įkvėpė ir dramatiškai atskleidė gniuždančią tiesą:

“Surasti ateivius, keliautojus laiku, esperus ir su jais pasilinksminti!”


Tą akimirką atrodė, jog pasaulis sustojo.

Na ir absurdiškas pareiškimas. Vienintelės mintys mano galvoje buvo “Nu, taip ir galvojau.” Bet kiti trys taip neatrodė.

Asahina-san buvo visiškai priblokšta, išpūtusi savo akutes ir ausytes, ir spoksojo į džiugiai sau atrodžiusią Haruhi. Nagato Juki elgėsi kaip visada – pasisukusi link Haruhi ji sustojo, lyg jai būtų išsikrovusios baterijos. Mane nustebino tai, kad Nagato akys truputėlį padidėjo. Kažkam, kas nerodo daug emocijų, tai tiesiog pritrenkianti reakcija.

Kalbant apie Koizumį, jis kažkaip mįslingai sau nusišypsojo, buvo sunku pasakyti, ką ta jo šypsena reiškė. Po akimirkos, Koizumis buvo pirmasis, kuris prakalbo.

“A, aišku.”

Tarytum būtų ką nors supratęs, jis pasižiūrėjo į Asahiną-san ir Nagato, ir supratingai linktelėjo.

“Kaip ir tikėtasi iš Suzumijos-san.”

Pareiškęs šį dviprasmišką komentarą, jis tęsė:

“Jokių problemų, aš prisijungiu. Tikiuosi, kad bus malonu su jumis dirbti.”

Jis nusišypsojo, parodydamas savo tviskančiai baltus dantis.

Pala! Kaip tu taip gali priimti jos kvietimą? Ar tu bent klauseis?

Pastebėjęs mano sutrikusią išraišką, Koizumis nelauktai priėjo ir ištiesė man ranką.

“Aš Koizumis. Kadangi aš tik šiandien čia persikėliau, vis dar daug ko nežinau. Malonu susipažinti.”

Paspaudžiau maloniajam Koizumiui ranką.

“Žinoma, aš…”

“Jis Kjonas!”

Haruhi savo noru mane pristatė, o tada pirštu bakstelėjo į kitas dvi: “Ta miela yra Mikuru-čian, o ta keturakė – Juki.”

Bum!

Driokstelėjo garsus triukšmas. Tai buvo Asahina-san, kuri bandydama keltis užkliuvo už savo kėdės, ir kakta nusileido ant otelo lentos.

“Ar tau viskas gerai?”

Išgirdusi Koizumio balsą, Asahina-san sureagavo kaip lėlė, pasukdama galvą į žėrinčiomis akimis į ją žvelgusį persikėlusį mokinį. Hmph! Labai jau erzinantis tas žvilgsnis.

“… M… Man viskas gerai.” tyliai pasakė Asahina-san, droviai žiūrėdama į Koizumį.

“Nuostabu, dabar mes turi penkis narius! Mokykla dėl mūsų nebegalės nieko padaryti!”

Haruhi tęsė:

“Puiku, Komanda SOS pradeda darbą! Visi drauge dirbam ir varom pirmyn!”

Ką tu turi galvoje, sakydama "pradedam darbą", panelyt?

Man nepastebėjus, Nagato jau buvo grįžusi į savo vietą skaityti savo kietaviršelės knygos. Nagato-san, Haruhi jau priskaičiavo tave kaip narę, ar tu tikrai neprieštarauji?


Po to, kai Haruhi pareiškė, kad norėjo Koizumiui aprodyti mokyklą, ir išėjo, Asahina-san taip pat pasakė, kad namuose ji turėjo reikalų, todėl pasilikome tik Nagato ir aš.

Neturėjau nuotaikos žaisti otelą, o žiūrėti kaip Nagato skaito nėra labai jau įdomu, todėl irgi nusprendžiau eiti namo. Pakėliau savo krepšį ir atsisveikinau su Nagato.

“Tada aš jau einu.”

“Ar skaitei knygą?”

Išgirdęs jos žodžius, lioviausi žingsniavęs. Apsisukau aplink ir pamačiau, kad Nagato Juki į mane žiūri savo bejausmėmis akimis.

“Kokią knygą? A, turi galvoje, tą storaviršelę, kurią man paskolinai praėjusią dieną?”

“Taip.”

“A, aš dar jos neskaičiau… Ar turėčiau ją tau grąžinti?”

“Nebūtina.”

Nagato visada kalba be išvedžiojimų, trumpu sakiniu eina tiesiai prie esmės.

“Nepamiršk šiandien paskaityti.”

Kategoriškai tarė Nagato.

“Kai tik sugrįši namo.”

Jos balse jautėsi įsakmus tonas.

Neskaitant būtinų literatūros pamokų, aš retai kada prisiliesdavau prie romanų, bet kadangi Nagato jį parekomendavo, gal turėtų būti visai įdomus.

“… Gerai, tada iki!”

Išgirdusi mano atsakymą, Nagato vėl grįžo skaityti savo knygos.


Štai todėl, tamsoje savo dviratį myniau taip greitai, kaip galėjau.

Atsisveikinęs su Nagato, sugrįžau namo ir pavalgęs vakarienę iš karto nuėjau į savo kambarį pradėti skaityti tą užsienietišką mokslinės fantastikos romaną, kurį ji man įbruko į rankas. Kai jau pradėjau apsvaigti nuo jūros prigrūstų žodžių, nusprendžiau perversti per puslapius, abejodamas ar iš viso pajėgsiu jį perskaityti; tada, iš knygos iškrito žymeklis ir nukrito ant kilimo.

Keista buvo žiūrėti į knygos žymeklį su ant jo atspausdintais gėlėtais raštais. Apverčiau jį aplink ir radau ant jo užrašytą žodžių eilutę:


Šiąnakt septintą valandą lauksiu tavęs parke, prie stoties.


Žodžiai buvo tokie tvarkingi, lyg būtų parašyti tekstų rengykle. Šis paprastai atrodantis raštas buvo panašus į Nagato, nors nebuvau dėl to tikras.

Aš jau kelias dienas turėjau šitą knygą. Tai septintą valandą reiškia septintą valandą tą naktį? O gal tai septintą valandą šiąnakt? Gali būti, kad ji tikėjosi, jog vieną dieną aš galiausiai rasiu šitą žymeklį, ir parke laukė kiekvieną naktį? Ar dėl šios priežasties Nagato paprašė, kad šiąnakt paskaityčiau knygą ir kad šiąnakt atrasčiau tą žymeklį? Net tada, kodėl ji tiesiog nepasakė man tiesiogiai? Be to, aš nežinojau, kodėl ji norėjo mane pasikviesti į parką.

Pasižiūrėjau į laikrodį; dabar jau buvo be penkiolikos septynios. Nors ta stotis yra arčiausiai esanti prie mano mokyklos, iš namų iki ten nuvažiuoti dviračiu užtrukčiau bent 20 minučių. Pagalvojau apie tai kokias dešimt sekundžių.

Prieš išbėgdamas iš kambario į džinsų kišenę įsikišau žymeklį ir nustraksėjau laiptais lyg koks kiškis. Kai priėjau prie paradinių durų, išlindo mano sesuo, besinešusi ledinuką, ir paklausė, “Kur eini, Kjonai-kun?”, į ką atsakiau “Į stotį.”, užšokau ant dviračio, kuris buvo prirakintas prie durų, ir nuvažiavau link tos vietos.

Jei Nagato ten nebus, manau, kad garsiai iš savęs nusijuoksiu.


Bet regis, kad juoktis neteks.

Kadangi buvau gana atsargus dviratininkas, kad atvykčiau iki už stoties buvusio parko, užtrukau iki po septynių dešimt. Parkas buvo tolokai nuo pagrindinio kelio, todėl tuo metu ten nebuvo daug žmonių.

Aplink sklindant traukinių ir mašinų triukšmui, stumdamas dviratį įėjau į parką. Priešais po vienodai išdėstytų šviesos žibintų šviesa galėjau neaiškiai įžiūrėti Nagato Juki liekną figūrą, sėdinčią po vienu iš ilgų parko suoliukų.

Ji tikrai toks žmogus, kurio buvimą nelengva pastebėti. Parke ji taip tyliai sėdėjo, jog jei jos nepažinotum, galėtum ją palaikyti vaiduokliu!

Nagato lėtai atsistojo, lyg marionetė.

Ji vis dar vilkėjo savo mokyklinę uniformą.

“Ar gerai, kad galiausiai atėjau?”

Ji linktelėjo.

“Tik nesakyk, kad čia nelaukei kiekvieną dieną?”

Ji vėl linktelėjo.

“… Ar tai apie ką nors, ko negalėjai man pasakyti mokykloje?”

Nagato linktelėjo ir žengė priešais mane.

“Eime čia.”

Po šių žodžių, ji apsisuko ir nužingsniavo pirmyn. Ji ėjo kaip nindzė: visai nesigirdėjo jokių žingsnių. Galėjau tik nenoriai sekti paskui Nagato, kuri tobulai susiliejo su naktimi.

Po kelių minučių ėjimo ir žiūrėjimo, kaip vėjas švelniai kedena jos plaukus, mes atėjome prie daugiabučio namo, buvusio nelabai toli nuo stoties.

“Štai čia.”

Nagato išsiėmė savo kortelę ir kartą perbraukė per prie įėjimo buvusį aparatą; priešais mus buvusios stiklinės durys atsidarė. Prie įėjimo palikęs savo dviratį, artimai nusekiau paskui Nagato, kuri jau buvo beeinanti link lifto. Lifte atrodė, kad Nagato apie kažką galvoja, bet nieko nesakė, tik spoksojo į aukšto numerių skydą. Galiausiai, liftas pasiekė septintą aukštą.

“Atsiprašau, bet kur mes einame?”

Šiek tiek per vėlai, bet privalėjau paklausti. Nagato, kuri lėtai ėjo per koridorių, atsakė:

“Į mano namus.”

Kaip mat sustojau. Vieną minutėlę! Kodėl Nagato vedasi mane pas save į namus?

“Nesijaudink, viduje daugiau nieko nėra.”

Pala, ką tai turėtų reikšti?

Nagato atidarė 708 buto duris, o tada pasisuko pasižiūrėti į mane.

“Užeik.”

Tu rimtai?

Bandžiau išlikti ramus ir kiek nerimaudamas įžengiau vidun. Kai nusiaviau batus, Nagato uždarė duris.

Mane apėmus jausmui, jog ką tik įlipau į piratų laivą, nuogąstaudamas pasisukau link nelaimę pranašaujančio užsidarančių durų garso.

“Eik vidun.”

Sausai pasakė Nagato ir taip pat nusiavė batus. Jei butas būtų buvęs tamsus, būčiau galėjęs pabėgti. Deja, jis buvo gerai apšviestas, todėl didelis butas atrodė net dar didesnis. Turbūt tai vienas tų kooperatinių butų. Kadangi jis buvo taip arti stoties, jo kaina turėjo būti nežmoniškai didelė.

Bet kodėl atrodė, jog niekas čia negyveno?

Išskyrus svetainę, kurioje stovėjo kotacu[25] su ant jo užtiesta šviesia staltiese, bute nebuvo daugiau nieko. Ant langų nebuvo užuolaidų, o ant dešimties tatami[26] pločio medinių grindų nebuvo patiesto kilimo.

“Sėskis.”

Prieš nueidama į virtuvę pasakė Nagato, todėl atsisėdau prie svetainės stalo.

Priežastys, dėl kurių mergina galėtų pasikviesti vaikiną į savo namus, kai jos tėvų nėra namuose, šaudė mano galvoje, kol Nagato, judėdama lyg mechaninė lėlė, ant stalo padėjo padėklą su mažu arbatinuku bei puodukais, ir santūriai priešais mane atsisėdo, vis dar vilkėdama savo mokyklinę uniformą.

Po to sekė nepakenčiama tyla.

Ji net neįpylė man arbatos, tiesiog sėdėjo ir neišraiškingai į mane žiūrėjo. Tai matydamas, jaučiausi vis labiau ir labiau nejaukiai.

“Erm… kur tavo šeima?”

“Nėra.”

“Na, matau, kad jie ne namuose… ar jie kur nors išėję?”

“Nuo pat pradžių čia buvau vien tik aš.”

“Nejaugi tu gyveni savarankiškai?”

“Taip.”

Oho, pirmametė gimnazistė gyvenanti viena aukštos klasės bute! Tam turi būti kokia nors ypatinga priežastis, ar ne? Jausdamas palengvėjimą atsidusau, sužinojęs, kad nereikės susitikti su Nagato tėvais. Pala! Dabar visai ne laikas jausti palengvėjimą!

“Ak taip, dėl ko norėjai su manimi susitikti?”

Lyg būtų kažką prisiminusi, Nagato pradėjo pilti arbatą į puoduką ir pastūmė jį link manęs.

“Gerk.”

Aš mandagiai pradėjau gerti puoduką arbatos. Visą šį laiką Nagato į mane žiūrėjo lyg stebėdama žirafą zoologijos sode, todėl gerdamas niekaip negalėjau susikaupti.

"Ar skanu?"

“Ar skanu?”

Tai pirmas kartas, kai išgirdau ją užduodant klausimą.

“Jo…”

Kai pabaigiau, padėjau puoduką ant stalo, o Nagato akimirksniu jį man iš naujo pripylė. Kadangi iš naujo pripylė, galiu jį irgi išgerti. Kai tik baigiau, ji pripylė man trečią puoduką. Galiausiai baigėsi arbatinukas. Nagato atsistojo, kad iš naujo jį pripiltų. Tuoj pat ją sustabdžiau.

“Nebereikia man daugiau pilti arbatos, prašau, ar gali pasakyti, kodėl mane čia pasikvietei?”

Tai man pasakius, Nagato sustojo ką dariusi ir vėl sugrįžo į savo sėdimą vietą, lyg atsukta video kasetė. Ji vis tiek nieko nesakė.

“Ar tai kažkas, ko negali pasakyti mokykloje?” pasiteiravau.

Pagaliau, Nagato pajudino savo liesas lūpas.

“Tai apie Suzumiją Haruhi.”

Ji ištiesino savo nugarą ir grakščiai atsisėdo.

“Ir mane.”

Ji trumpam nutilo.

Visai nesuprantu jos kalbėjimo manieros.

“Ką apie Suzumiją ir tave?”

Tą akimirką, Nagato parodė nepatogumo žvilgsnį. Tai pirmas kartas nuo tada, kada ją sutikau, kai pamačiau ją parodant tokią veido išraišką. Tačiau, šis jos emocinis poslinkis labai nežymus; turi būti labai pastabus, kad bent jau jį pastebėtumei.

“Aš negaliu to visiškai perteikti žodžiais, o informacijos perteikime gali būti klaidų. Nepaisant to, klausykis.”


“Suzumija Haruhi ir aš nesame paprasti žmonės.”

Toks dviprasmiškas sakinys vos pokalbio pradžioje.

“Na, aš jau daugmaž tai supratau.”

“Ne tai turėjau omenyje.”

Tęsė Nagato, žvelgdama į savo rankas, gulėjusias jai ant kelių.

“Norėjau pasakyti, apie tai kalbėdama aš neturėjau galvoje asmenybės nukrypimų. Ji ir aš nesame paprasti žmonės, tokie kaip tu.”

Nesuprantu, ką ji čia bandė pasakyti.

“Integruotos Informacijos Minčių Esybė[27], kuri prižiūri šią galaktiką, sukūrė gyvąją humanoidinę sąsają, skirtą bendrauti su kitomis biologinėmis būtybėmis – mane.”

“…”

“Mano darbas stebėti Suzumiją Haruhi ir gautą informaciją tiekti Integruotos Informacijos Minčių Esybei.”

“…”

“Aš tai dariau nuo tada, kai gimiau prieš trejus metus. Per pastaruosius trejus metus, jokių neįprastų veiksnių nebuvo pastebėta, todėl viskas buvo labai stabilu. Tačiau neseniai išorinis veiksnys, kurio negalima ignoruoti, pasirodė šalia Suzumijos Haruhi.”

“…”

“Ir tai esi tu.”

Integruotos Informacijos Minčių Esybė.

Plačioje informacijos jūroje, žinomoje kaip visata, esti daug aušto mąstymo informacijos esybių, kurios neturi materialaus kūno. Šios esybės kilo iš grynos informacijos būsenos. Įvairi informacija susikaupė drauge, jos tapo mąstančiomis, ir galiausiai evoliucionavo rinkdamos kitą informaciją.

Jos esti tik kaip informacija ir neturi materialių kūnų, jos negali būtį aptiktos net pačia pažangiausia optine įranga. Senos, kaip pati visata, jos drauge su ja plečiasi, taip reliatyvioji duomenų bazė tampa vis platesne ir didesne. Nuo šios planetos susiformavimo, tiksliau, nuo šios saulės sistemos susiformavimo, niekas šioje visatoje nėra jiems nežinoma. Jiems, ši planeta Paukščių Tako pakraštyje nėra niekuo ypatinga, kadangi galaktikoje planetų, turinčių mąstančių gyvybės formų kaip ši, yra daugybė, tiek daug, jog jų neįmanoma suskaičiuoti.

Tačiau, kai šios saulės sistemos trečiosios planetos dvikojų gyvybės formų evoliucija tapo sėkminga, šitos gyvybės formos palaipsniui išsiugdė protinius sugebėjimus aktyviai siekti žinių. Ši organinė gyvybės forma, gyvenanti planetoje, žinomoje kaip Žemė, pradėjo tapti svarbi.


“Ilgą laiką, mes tikėjome, kad organinėms gyvybėms formoms, kurios turi ribotą informacijos rinkimo ir perdavimo gebėjimą, galėti įgauti žinias yra neįmanoma.” rimtu tonu pasakė Nagato Juki.

“Integruotos Informacijos Minčių Esybę labai domina visos organinės gyvybės formos, esančios Žemėje. Ji tiki, kad stebėdama, ji gali rasti sprendimą, savo pačios evoliuciniam akligatviui.”

Kitaip nei informacijos esybės, kurios nuo pat pradžių egzistuoja savo tobulame pavidale, žmonės užgimė kaip netobulos organinės gyvybės formos, greitai evoliucionuodamos, plečiant informaciją, kurią jie turėjo, ir naudodami šią informaciją, kurią kaupė ir stiprino, kad toliau save tobulintų. Visoje visatoje esančioms gyvybėms formoms yra įprasta įgauti mąstymą, tačiau tik Žemėje esantys žmonės be perstojo evoliucionavo iki aukšto mąstymo lygio. Integruotos Informacijos Esybę tai labai domino, todėl nusprendė toliau stebėti šiuos žmones.


“Prieš trejus metus, mes atradome labai neįprastą informacijos tašką, kitokį, nei kiti žmonės, esantys ant šios planetos paviršiaus. Informacijos kibirkštys, paskleistos iš tam tikros teritorijos lanko formos salyne[28], akimirksniu padengė visą planetą ir pradėjo plisti link kosmoso. O viso to centras buvo Suzumija Haruhi.”

Mes nežinome, kodėl tai nutiko, nei kokius padarinius tai turės. Net informacijos esybės nepajėgia visiškai apdirbti naujai sukuriamos informacijos.

Dar svarbiau, informacijos kiekis, kurį jie gali apdirbti, yra ribotas, vis dėlto, Suzumija Haruhi sugebėjo pati sukurti informacijos blyksnį.

Didžiulių informacijos kiekių išlaisvinimai iš Suzumijos Haruhi ir toliau vyksta, visiškai atsitiktinais intervalais. Be to, atrodo, kad Suzumija Haruhi pati apie tai visiškai nežino.

Trejus metus aš iš visų perspektyvų dariau įvairiausius individo, žinomo kaip Suzumija Haruhi, tyrimus, tačiau iki dabar nesugebėjau išsiaiškinti jos tikrosios tapatybės. Tuo pat metu, kitos Integruotos Informacijos Esybės dalys nusprendė, kad ji yra informacijos esybių evoliucijos raktas ir tęsė Suzumijos Haruhi analizę…


“Jos esti tik kaip esybės, jos nesugeba kalbėti, todėl negali bendrauti su organinėmis gyvybės formomis. Bet be kalbos, kontaktuoti su žmonėmis būtų neįmanoma, todėl Integruotos Informacijos Minčių Esybė sukūrė mane, kad veikčiau kaip bendravimo tiltas tarp jų ir žmonių.”

Pagaliau, Nagato paėmė savo puoduką ir gurkštelėjo arbatos. Ji turbūt pasakė savo metinę žodžių normą.

“…”

Neįsivaizduoju, kaip atsakyti.

“Suzumijoje Haruhi gali slypėti susinaikinimo potencialas; ji net gali turėti gebėjimą valdyti aplink ją esančią informaciją. Štai todėl čia esu aš, ir taip pat todėl čia esi tu.”

Mano smegenys pradeda susipainioti, todėl pertraukiau ją:

“Atvirai kalbant, visai nebesusigaudau, apie ką tu čia kalbi.”

“Prašau manimi tikėti.”

Nagato žiūrėjo į mane tokiu rimtu žvilgsniu, kokio dar anksčiau nemačiau.

“Yra tik labai ribotas informacijos kiekis, kuris gali būti išreikštas per kalbą. Aš tik terminalinė sąsaja informacijai, gyvenanti kaip organinė ateivė tam, kad galėčiau bendrauti su žmonėmis. Aš negaliu tau perteikti visas Integruotos Informacijos Esybės mintis, todėl, prašau, patikėk.”

Net jei taip sakai, aš vis tiek nepagaunu kampo!

“Aš nesuprantu, kuo čia dėtas aš? Sakykim, aš tikiu, kad tu ateivė, sukurta tos kažkaip vadinamos esybės, bet kodėl tu man visą tai sakai?”

“Nes konkrečiai tu buvai išsirinktas Suzumijos Haruhi. Nesvarbu, ji tai ketino ar ne, kaip Absoliučios Informacijos Esybė, ji vien tik savo mintimis gali įtakoti aplinką. Turi būti kokia nors priežastis, dėl kurios pasirinktas buvai būtent tu.”

“Ne, nėra!”

“Yra. Galbūt Suzumijai Haruhi tu vaidini svarbų, lemianti vaidmenį. Dabar tavo ir Suzumijos abiejų rankose yra beribės galimybės.”

“Tu rimtai?”

“Žinoma.”

Patį pirmą kartą aš atsargiai apžiūrėjau Nagato Juki veidą. Galvojau, kad jai visai nepatiko kalbėti, tačiau dabar, kai ji davė laisvę savo jausmams ir leido laisvai lietis žodžiams, visi tie žodžiai buvo tokie, kokių negalėjau suprasti. Man visada atrodė, kad ji kažkuo keista, bet po to, kai išgirdau šią kalbą, įsitikinau, kad jos keistumas yra net už vaizduotės ribų.

Integruotos Informacijos Minčių Esybė? Gyvoji Humanoidinė Sąsaja?

Negali būti!

“Gerai, manau, turėtum visą tai pasakyti tiesiogiai Haruhi, galiu lažintis, kad ji būtų labai patenkinta. Būsiu atviras, tokios temos manęs nedomina, atleisk dėl to.”

“Integruotos Informacijos Minčių Esybės dauguma yra nuomonės, kad jeigu Suzumija Haruhi sužinos apie jos pačios galias ir būvį, gali ištikti nenumatyta krizė; todėl šiame laiko tarpsnyje mes turime rinktis stebėjimo tęsimą.”

“Juk yra tikimybė, kad aš visą tai pasakysiu Haruhi! Aš tikrai nesuprantu, kodėl man visa tai sakai?”

“Net jeigu tu jai tai pasakysi, ji tikriausiai į tai nekreips dėmesio.”

Tikriausiai, taip.

“Aš nesu vienintelė ateivė, kurią Žemėje apgyvendino Integruotos Informacijos Minčių Esybė. Esybė ketina imtis veiksnaus vaidmens ir stebėti bet kokius pasikeitimus informacijos tėkmėje. Suzumijai Haruhi tu esi svarbus žmogus. Jei bus kokių nors artėjančios krizės ženklų, tu būsi svarbiausias tikslas.”

Atleisk, tačiau manęs į visą tai neįtrauk.

Prašau atleisti, ačiū už arbatą, buvo labai malonu.

Matydama, kaip tuoj išeisiu, Nagato manęs nesustabdė.

Ji nuleido galvą ir žiūrėjo į savo puoduką, atvirsdama atgal į savo neišraiškingą būseną. Turbūt tai tik mano vaizduotė, tačiau iš tikrųjų pagalvojau, kad ji atrodė nepaprastai vieniša.


Kai mano mama paklausė, kur aš buvau, trumpai jai atsakiau ir nuėjau tiesiai į savo kambarį.

Gulėdamas lovoje, pradėjau prisiminti viską, ką sakė Nagato.

Jeigu tikėčiau jos žodžiais, tada Nagato Juki taptų būtybe ne iš šio pasaulio; kitaip tariant, ateive.

Ar būtent ne tokia paslaptinga būtybe, kurios taip karštligiškai kasdien ieško Suzumija Haruhi?

Ir visą šį laiką ji buvo tiesiai mums po nosimis.

… Che… Po galais! Kalbu kaip nevisprotis!

Mano akys pastebėjo storą kietaviršelį romaną, numestą ant lovos kampo. Pakėliau jį ir pasidėjęs ant pagalvės žvilgtelėjau į viršelio paveikslėlį. Nagato turbūt prisigalvojo visų tų keistų fantazijų, nes vienui viena tame bute skaito visus tuos mokslinės fantastikos romanus. Ji turbūt niekada nekalba su niekuo iš savo klasės, įkalinusi save savo pačios pasaulėlyje. Jai reikėtų padėti knygas į šalį, išeiti laukan ir susirasti draugų, pasidžiaugti nuostabiu mokykliniu gyvenimu. Jos emocijų trūkumas trukdo jai sutarti su žmonėmis, o ji būtų labai miela, jei tik ji nusišypsotų.

Manau, rytoj grąžinsiu jai jos knygą… Tiek to, kad jau pasiskolinau, galiu taip pat ir perskaityti.


Sekančia dieną mokykloje.

Kadangi tą dieną turėjau tvarkymosi prievolę, į klubo kambarį atvykau vėliau, nei įprastai, o pats pirmasis dalykas, kurį pamačiau buvo tai, kaip Haruhi skriaudžia Asahiną-san.

“Nespurdėk! Velnias! Būk gera mergaitė ir nejudėk!”

“N… Neee! P… Padėkit~~”

Haruhi buvo jau beveik nurengusi visą besipriešinančios Asahinos-san uniformą.

“KJAA!!!”

Suklykė Asahina-san, kai pastebėjo, kad aš įėjau.

Akimirką, kai pamačiau Asahiną-san tik su liemenėle ir kelnaitėmis, tučtuojau apsisukau ir uždariau pusiau atviras duris.

“Atsiprašau!”

Palaukus dešimt minučių už durų, Asahinos-san mielų dejonių ir Haruhi ekstaziškų klyksmų duetas galiausiai baigėsi. Iš už durų pasigirdo Haruhi balsas.

“Gerai, jau gali įeiti.”

Kai grįžau į kambarį, iš nuostabos sustingau.

Viduje mane sveikino žavingos tarnaitės vaizdas.

Asahina-san, aprengta tarnaitės kostiumu, su ašaromis akyse sėdėjo ant plieninės kėdės. Liūdnai į mane pasižiūrėjusi, ji nulenkė galvą.

Balta prijuostė ant banguotos suknelės, palaidinukė ir baltos pėdkelnės padarė ją tik dar labiau nepakartojamą. Nėriniuotas apgalvis ir didelis drugio formos kaspinas dar labiau padidino jos žavesį. Kokia nepriekaištinga tarnaitė!

“Na? Ar gi ji nemiela?”

Glostydama Asahinos-san plaukus pasakė Haruhi lyg girdama savo pačios rankų darbą.

Aš sutinku iš visos širdies. Nenoriu įžeisti vargšės Asahinos-san, tačiau su tais drabužiais ji tikrai atrodė mielai.

“Šis kostiumas nuostabus, ar ne?”

“Ne, nėra!” švelniai priešinosi Asahina-san.

Apsimečiau, kad to negirdėjau ir pasisukau link Haruhi.

“Kodėl aprengei ją kaip tarnaitę?”

“Nes tarnaičių kostiumai yra seksualūs!”

Baik tu taip tiesmukai atsakinėti!

“Žinai, aš ilgai užtrukau, kol apie jį sugalvojau.”

Nebūtų jokio skirtumo, jei būtum iš viso apie tai negalvojusi.

“Mokyklinėse istorijose privalo būti patrauklus veikėjas kaip Mikuru-čian. Kitaip tariant, be jos istorija negalės prasidėti, ar supranti? Mikuru-čian jau ir taip švelni ir miela, tačiau jei tokios mielos mokyklinukės su puikia figūra neaprengsi tarnaitės kostiumu, nepritrauksi žmonių dėmesio. Dabar vos tik pamatys, visi ją įsimylės. Šitaip, mes garantuotai pasieksime pergalę!”

Ką tu čia iš viso bandai laimėti?

Man bandant sugalvoti, kaip atsakyti, Haruhi iš velniai žino kur išsitraukė skaitmeninį fotoaparatą ir pradėjo daryti nuotraukas atminčiai.

Asahina-san ryškiai raudonai išraudo ir smarkiai papurtė galvą.

“P… Prašau, liaukis fotografuoti!!!”

Asahina-san, tu švaistai laiką, maldaudama gailesčio iš Haruhi, net jei nusilenksi ir atsiklaupsi, nes ji toks žmogus, kuris bet kokiu atveju tęs tai, ką sumąstė.

Kaip ir galvojau, Haruhi savo fotosesijai Asahiną-san privertė visaip pozuoti.

“Chmm…”

“Dabar žiūrėk čia! Palenk truputį smakrą! Pakelk prijuostę! Taip, gera mergaitė! Labiau nusišypsok!”

Haruhi nepaliaujamai įsakinėjo Asahinai-san, tuo pat metu spaudinėdama fotoaparato jungiklį. Jei paklausčiau jos, iš kur gavo tą fotoaparatą, ji garantuotai pasakytų, kad iš kur nors “įsigijo”. Garantuotai pavogė.

Per visą šį fotografavimo siautulį, Nagato Juki kaip visada skaitydama sėdėjo savo vietoje. Nepaisant mūsų trikdančio vakarykščio pokalbio, matydamas jos įprastą šaltumą, atsikvėpiau iš palengvėjimo.

“Kjonai, tavo eilė fotografuoti.”

Haruhi padavė man fotoaparatą ir pasisuko link Asahinos-san. Tada, kaip krokodilas, lėtai artėjantis prie nieko neįtariančio paukštelio, ji priartėjo išskėstomis rankomis prie Asahinos-san pečių.

“A…”

Haruhi nusišypsojo susigūžusiai Asahinai-san.

“Mikuru-čian, pamėginkim tave padaryti dar mielesnę, gerai?”

Tai pasakiusi, Haruhi ėmė atrišinėti Asahinos-san kaspiną, tada greitai atsegė tris jos palaidinukės sagas, beveik akimirksniu apnuogindama didelės Asahinos-san krūtinės iškirptę.

“P-Palauk! Ne… Ką tu darai…!?”

“Nesirūpink, juk niekam nesvarbu, ar ne?”

Aišku, kad svarbu!

Galų gale, Asahina-san buvo priversta padėti rankas ant kelių ir truputį pasilenkti į priekį. Matydamas Asahinos-san gerai sudėtą biustą, kuris buvo tikra priešingybė jos mažam kūnui ir mielam veideliui, aš tuoj pat nusukau akis šalin. Tačiau šitaip nebūčiau galėjęs fotografuoti, todėl neturėdamas kitos išeities, pasukau akis atgal prie fotoaparato, ir daug kartų nuspaudžiau jungiklį, kaip kad įsakė Haruhi.

Vargšelė Asahina-san buvo priversta daryti pozas, kurios dar labiau pabrėžė jos krūtinės išlinkimus, o jai buvo tokia gėda, kad jos veidas tapo net dar raudonesnis. Vis dėlto, net tada, kai buvo bepravirkdama, ji vis tiek kaip galėdama nerangiai stengėsi šypsotis, skleisdama žavesį, kokio dar nebuvau matęs.

Po velnių, atrodo, kad aš baigiu ją įsimylėti.

“Juki, paskolink savo akinius.”

Nagato Juki lėtai pakėlė savo galvą, tada lėtai nusiėmė akinius ir padavė juos Haruhi, o tada lėtai nukreipė savo žvilgsnį atgal prie savo knygos. Tu gali skaityti net be akinių? Haruhi paėmė akinius ir uždėjo juos Asahinai-san.

“Akiniai atrodo dar geriau, jei jie truputį pakrypę. Štai, tai tiesiog tobula! Kjonai, nepamiršk padaryti daugiau keturakės, nekaltos ir puikiai sudėtos tarnaitės nuotraukų!”

Dedant į šalį pokalbį dėl to, ar reikia daryti nuotraukas, ar ne, tiesiog ką tu iš viso ketini daryti su tomis nuotraukomis, kuriose Asahina-san vilki tarnaitės drabužius?

“Mikuru-čian, nuo šiol privalai vilkėti šį kostiumą, kai kiekvieną kartą ateisi klubo užsiėmimams!”

“Kodėl…”

Asahina-san kaip galėdama stengėsi išreikšti prieštaravimą, tačiau Haruhi sučiupo ją ir nesiliaudama ėmė glamonėti jos veidą.

“Kas prašė tavęs būti tokiai mielai? Velnias, net mergina, kaip aš, dabar nebegaliu atsispirti, nuo viso to darymo tau!”

Asahina-san suklykė ir pabandė pabėgti, tačiau veltui, būdama tvirkinančių Haruhi rankų malonėje.

Po velnių, Haruhi, kaip aš tau pavydžiu. Ne, pala, kaip aš iš viso galiu taip pagalvoti?! Aš turėčiau bandyti ją išgelbėti!

“Gerai jau, manau, metas tau liautis!”

Bandžiau išlaisvinti Asahiną-san nuo jos seksualinės priekabiautojos, bet ji tiesiog nepaleido.

“Gana, baik pagaliau!”

“Kas čia tokio? Kodėl tau pačiam neprisijungus?”

Iš tikrųjų visai neprasta mintis, tačiau matydamas, kaip išbąla Asahinos-san veidas, aš, savaime suprantama, nieko neatsakiau.

“Oho, kas čia dedasi?”

Apsisukęs, pamačiau Koizumį Icukį, stovintį prie įėjimo su savo krepšiu.

Jis pirma linksmai pasižiūrėjo į Haruhi, kurios rankos judėjo link Asahinos-san krūtų; tada į mane, kuris bandė sustabdyti Haruhi beprotybę; po to, į nesiliaunančiai drebančią Asahiną-san tarnaitės kostiume; galiausiai, į Nagato, kuri išliko nesusirūpinusia, ramiai skaitančia savo knygą, net be akinių.

“Ar tai kažkoks klubo užsiėmimas?”

“Koizumi-kun, atėjai pačiu metu! Pasilinksminkim su Mikuru-čian!”

Apie ką tu po galais kalbi?!

Koizumis tik šyptelėjo. Prašyčiau, jei tu tikrai sutinki su Haruhi pasiūlymais, tada turi rimtų problemų.

“Ačiū, tačiau ne, man tai atrodo gana baugiai.”

Koizumis pasidėjo savo krepšį ant stalo ir prie sienos išsilankstė vieną iš kėdžių.

Koizumis: "Ar tai kažkoks klubo užsiėmimas?"

“Neprieštaraujate, jei aš tik sėdėsiu ir žiūrėsiu?”

Jis atsisėdo, sukryžiavo kojas ir pasižiūrėjo į mus, lyg stebėtų kokį paradą.

“Nekreipkite į mane dėmesio. Prašyčiau, tęskite.”

Ne! Viskas ne taip! Aš nebandau tvirkinti Asahinos-san! Aš bandau ją išgelbėti!

Galiausiai, sugebėjau įsiterpti tarp Haruhi ir Asahinos-san, ir paskubomis pakėliau Asahiną-san, vos jai nenugriuvus ant grindų. Buvau nustebintas dėl to, kokia lengva ji buvo, kai pasodinau ją ant kėdės. Asahinos-san tarnaitės kostiumas buvo sutaršytas ir netvarkingas, o ji atrodė visiškai išsekusi, tačiau, atvirai kalbant, pagalvojau, kad ji išties atrodė gana seksualiai.

“Na ką gi, mes ir taip padarėme pakankamai nuotraukų.”

Asahina-san buvo tokia išsekusi, kad ji paprasčiausiai susmuko ant stalo. Haruhi nuėmė akinius nuo jos mielo veido ir grąžino juos Nagato.

Nagato tyliai atsiėmė akinius ir užsidėdama juos nepasakė nei žodžio. Tarytum jos begalinės vakarykštės kalbos niekada nebūtų buvę. Vakar ji iš manęs tik pasityčiojo, ar ne?

“Gerai, pradėkime pirmąjį Komandos SOS susirinkimą!”

Netikėtai sušuko Haruhi, kuri stovėjo ant vadės kėdės. Baik gąsdinti žmones staiga šūkaliodama!

“Prieš tai, mes atlikome daug darbo. Pavyzdžiui, dalinome skrajutes ir sukūrėme tinklapį, Komandos SOS reputacija mokykloje pasiekė dangaus aukštumas, todėl skelbiu pirmąjį darbo etapą didele sėkme!”

Kaip Asahinos-san psichinis traumavimas gali būti vadinamas sėkme?!

“Tačiau mūsų pašto dėžutę dar nepasiekė nei vienas elektroninis laiškas, susijęs su paslaptingais nutikimais, ir dar nei vienas neatėjo su mumis pasidalinti mintimis apie savo išgyvenimus.”

Vien reputacija labai nepadės, nes iki dabar ne visi žino, ką šitas klubas daro. Be to, net mokykla nepripažino šito klubo!

“Egzistavo posakis, kad ‘kantrybė – dorybė’, tačiau laikai pasikeitė. Mes juos patys surasime, net jei reikės žemę apversti aukštyn kojomis. Taigi, visi, pradėkime ieškoti!”

“… Ko mes turim ieškoti?”

Kad jau niekas kitas neklausė, nusprendžiau tai padaryti pats.

“Surasti visus šio pasaulio paslaptingus nutikimus! Jei tik labai stengsimės, sugebėsim rasti vieną ar du nutikimus net šiame mieste!”

Tavo pačios mąstymas paslaptis!

Aš pademonstravau savo nenorą, Koizumis tik mįslingai nusišypsojo, Nagato išliko mediniu veidu, tuo tarpu atrodė, kad Asahina-san pasidavė savo lemčiai, būdama pernelyg išsekusi atsakyti. Nepaisydama visų reakcijų, Haruhi pamojavo rankomis ir sušuko:

“Šį šeštadienį, kuris yra rytoj! Mes susitinkame prie šiaurinės stoties prieš devintą ryte! Nevėluokit! Nedalyvaujantiems bus vykdoma egzekucija!”

Ech, tik ne vėl mirties bausmė...?


Ką gi Haruhi ketino daryti su nuotraukomis, kuriose Asahina-san vilki tarnaitės kostiumą? Manau, kad dauguma jūsų atspėjo – ta pakvaišusi mergiotė ketino jas įkelti į pirmąjį tinklapio puslapį, kad aptarimui į tinklapį jos galėtų pritraukti žmones.

Kai apie tai sužinojau, ji jau buvo baigusi jas įkelinėti į pirmąjį puslapį, kad pasveikintų lankytojus. Ji net prirašė asmeninių smulkmenų.

Ar supranti, ką tu darai?! Tai gali pritraukti begalę žmonių!

Kaip galėdamas stengiausi nutraukti jos durną elgesį ir visos nuotraukos buvo pašalintos. Jei Asahina-san būtų sužinojusi, kad nuotraukos, kuriose ji seksualiai pozuoja tarnaitės kostiume, buvo paskleistos po visą pasaulį, ji turbūt būtų vietoje nualpusi.

Aš paskubomis įspėjau ją apie tai, kaip pavojinga dėti tokius asmeninius dalykus į internetą, ir mano nuostabai, bent kartą, Haruhi iš tikrųjų atkreipė dėmesį ir rimtai manęs klausėsi. Galiausiai, lyg ant manęs pykdama, ji niurzgėdama pasakė:

“Ir taip žinau!”

Tada ji labai nenoriai leido man iš puslapio pašalinti nuotraukas. Tą akimirką, aš turėjau jas visas ištrinti, bet būtų pernelyg gaila tai daryti. Taigi, aš slapta jas visas išsaugojau dokumente kietajame diske ir apsaugojau jį slaptažodžiu.

Tik man galima matyti tas nuotraukas!

Ketvirtasis skyrius[edit]

Kas čia per pokštas?! Prašyti mūsų susitikti devintą ryto, savaitgalį! Nors, nepaisant to, aš vis tiek smarkiai myniau dviratį link stoties. Aš toks beviltiškas!

Būdama įsikūrusi miesto viduryje, Kitaguči stotis veikia kaip svarbus geležinkelio centras, ir kiekvieną savaitgalį priešais stotį esanti aikštė būna sausakimša nuo jaunimo. Išskyrus ėjimą į prekybos centrą, esantį netoli stoties, čia nelabai yra ką veikti, todėl dauguma vyksta į didesnį miestą. Mane visada stebino tai, kaip žmonės šiame mieste, kuriame beveik nėra ką veikti, gali taip paprastai gyventi.

Atsitiktinėje vietoje, arčiausiai banko, pastatęs savo dviratį, nubėgau prie turniketo šiaurinėje stoties pusėje. Dar buvo penkios minutės iki devintos valandos, tačiau visi kiti jau buvo atvykę. Haruhi pasuko galvą ir pasakė:

“Tu pavėlavai! Nubaustas!”

“Bet dar nėra devynių.”

“Net jeigu atėjai nepavėlavęs, paskutinis pasirodęs žmogus vis tiek turi būti nubaustas. Tokia taisyklė!”

“Kodėl aš niekada anksčiau negirdėjau šitos taisyklės?”

“Nes aš ją ką tik sugalvojau!”

Vilkėdama marškinėliais, ilgomis rankovėmis, ir medvilniniu sijonu, Haruhi atrodė labai laiminga.

“Turėsi mus visus pavaišinti gėrimais.”

Lengvabūdiškai laikydama rankas ant liemens, Haruhi atrodė daug prieinamesnė, nei įprastai būdama susiraukusi. Negalėdamas ginčytis, aš nuolankiai paklusau jos įsakymui ir nusivedžiau visus į netoli esančią kavinę.

Asahina-san vilkėjo baltą vientisą suknelę ir šviesiai mėlyną megztą bliuskutę. Jos banguoti plaukai ties nugara buvo susegti sege. Kiekvieną kartą, kai ji sujudėdavo, jie truputį pašokdavo, dėl ko ji atrodydavo labai mielai. Jos šypsena suteikė jai gerai išauklėtos žavios merginos įspūdį. Net jos rankinė atrodė madinga.

Koizumis, stovėjęs šalia manęs, vilkėjo rausvus marškinius, o ant viršaus švarką, taip pat šviesiai raudoną sportinį kaklaraištį, dėl kurio atrodė labai oficialiai. Mane tai sunervino, bet turiu pripažinti, jis atrodė gana šauniai, be to, jis už mane aukštesnis.

Nagato, kaip visada, stovėjo gale, vilkėdama savo mokyklinę jūreivės uniformą. Nors į ją visiškai žiūrima, kaip į Komandos SOS narę, iš esmės ji vis dar priklausė Literatūros klubui. Praėjusią naktį išgirdus ją sakant visas tas keistenybes, man pasidarė dar labiau neramu dėl jos šaltos veido išraiškos. Be to, kodėl ji vilki savo mokyklinę uniformą net savaitgalį?

Kai Paslapčių Penketukas įžengė į už kampo buvusią kavinę ir susėdo į savo vietas, padavėja priėjo priimti mūsų užsakymų. Vien tik Nagato rimtai tyrinėjo meniu – žinoma, vis tiek nerodydama jokios veido išraiškos – neskubėdama nuspręsti. Atvirai kalbant, laiko, kurio jai prireikė nuspręsti, ką gerti, būtų užtekę išvirti dubenį rameno[29]!

“Migdolinės arbatos” galiausiai pasakė ji.

Vis dėl to, nėra skirtumo, ką užsisakai, juk aš būsiu tas, kuri turės mokėti.


Haruhi pareiškė šį pasiūlymą:

Mes pasidaliname į dvi grupes. Jei kas nors rastų kažką, kas atrodytų paslaptingai, mes turėtume nedelsiant telefonu su vienas kitu susisiekti, o tada susitikti aptarti, ką daryti toliau. Kai tik viskas baigsis, apžvalgai ir pasiruošimui tolesnei plėtrai bus vykdoma apklausa. Viskas.

“Dabar, traukiam burtus!”

Haruhi iš dantų krapštukų dėklo paėmė penkis dantų krapštukus, tada pažymėjo du krapštukus rašikliu, kurį pasiskolino iš padavėjos. Po to, pirštais apsivijo krapštukus ir padavė mums traukti.

Aš ištraukiau pažymėtą; taip padarė ir Asahina-san, kuri žiūrėdama į savo pažymėtą krapštuką, pasakė, “Hmm, koks derinys…”.

Kažkodėl Haruhi šaltai spoksojo į mane ir Asahiną-san, o po to suriaumojo, “Kjonai, klausais, čia tau ne pasimatymas! Daryk viską rimtai, aišku?”

“Gerai jau!”

Ar aš jai ką tik parodžiau savo mintis? Tiek to, tai nerealu! Viduje aš šokau iš džiaugsmo, matydamas, kaip Asahina-san pasiutusiai raudonuodama žiūri į savo pažymėtą krapštuką. O taip!

“Ko mes tiksliai ieškome?” atsainiai paklausė Koizumis, tuo tarpu Nagato periodiškai gėrė savo arbatą.

Pabaigusi paskutinį kavos su ledu lašą, Haruhi lengvai nubraukė plaukus už ausų.

“Bet ko, kas atrodo įtartinai. Bet kokio dalyko ar bet kokio žmogaus, kuris atrodo keistai. Be to, ieškokite vartų, kurie gali vesti į kitas dimensijas, ir ateivių, užsimaskavusių kaip žmonės.”

Vos neišspjoviau savo gertos mėtinės arbatos. Keista, kodėl Asahinos-san veido išraiška irgi tokia pat? Žinoma, Nagato išliko tokia pat, kaip visada.

“Aišku.” pasakė Koizumis.

Ar tu rimtai kažką supratai?

“Vadinasi, mums reikia ieškoti ateivių, keliautojų laiku, esperų su antgamtinėmis galiomis, ir jų žemėje paliktų ženklų. Aš puikiai supratau.” Džiugiai pasakė Koizumis.

“Teisingai! Koizumi-kun, tu tikrai protingas žmogus! Būtent taip, kaip kad sakei! Kjonai, reikėtų tau iš jo pasimokyti!”

Baik šert jos savimeilę! Susierzinęs pasižiūrėjau į Koizumį, kuris man nusišypsojo ir linktelėjo.

“Gerai! Varom!”

Haruhi įgrūdo man į rankas sąskaitą ir išžingsniavo lauk iš kavinės.

Nežinau, kiek jau kartų tai sakiau, bet pasakysiu dar kartą:

“Ech.”


Rimtai, tai ne pasimatymas! Jei nutversiu tave besilinksminant, užmušiu tave!, ir taip pasakiusi Haruhi išėjo su Koizumiu ir Nagato. Mes atitinkamai turėjome eiti į rytus ir vakarus. Nors aš vis tiek nežinojau, ko mes turėjome ieškoti.

“Ką turėtume daryti?”

Asahina-san pasižiūrėjo į mane, spausdama rankose rankinę. Norėjau eiti namo, bet žinojau, kad tai neįmanoma. Todėl akimirkai apsimečiau, kad mąstau, prieš pasakydamas, “Beprasmiška tiesiog čia stovėti, todėl eime kur netoliese pasivaikščioti.”

“Gerai.”

Asahina-san paslaugiai nuėjo kartu su manimi. Eidama su manimi petys petin ji buvo labai neryžtinga. Kiekvieną kartą, kai ji netyčia atsitrenkdavo į mano petį, ji droviai atšokdavo. Tada ji atrodydavo tokia nekaltutė. Mes ėjome taku prie paupio ir be tikslo judėjome link šiaurės. Jei būtume atėję čia prieš mėnesį, būtume galėję mėgautis žydinčiomis sakuromis[30], o dabar tai tik paprastas pasivaikščiojimas prie paupio.

Kadangi tai yra populiari vaikščiojimo vieta, čia yra daug drauge einančių šeimų ir porų. Nežinantieji tikriausiai pagalvotų, kad mes jaunuolių pora, o ne grupė, ieškanti kažko paslaptingo.

Žiūrėdama į paupį, Asahina-san tyliai sau sumurmėjo “Tai pirmas kartas, kai šitaip einu...”

“Ką tu turi galvoje?”

“……su vaikinu, tik dviese……”

“Man tai labai netikėta. Ar gali būti, kad tu niekada nesusitikinėjai su vaikinu?”

“Ne…”

Pasisukau į Asahiną-san, kurios švelnūs plaukai plazdeno vėjyje, ir paklausiau, “Tikrai? Bet juk yra pakankamai vaikinų, kurie tau prisipažino meilėje, ar ne?”

“Em…”

Asahina-san droviai nulenkė galvą.

“Aš negaliu. Negaliu įsivelti į tokius santykius su kuo nors kitu, bent jau ne šiuo laiku…”

Ji netikėtai nutilo. Belaukiant, kol ji tęs, praėjo trys laimingos poros.

“Kjonai-kun…”

Aš jau buvau pradėjęs skaičiuoti lapus, kurie buvo nukritę upę, kai Asahina-san kreipėsi į mane.

Asahina-san gėdydamasi į mane pasižiūrėjo, ir tada gaivindamasi pasakė:

“Aš turiu tau kai ką pasakyti.”

Jos apvalios, stirnos akis primenančios akys rodė didžiulį ryžtą.

Mes atsisėdome ant suoliuko prie sakurų ir ilgą laiką Asahina-san nekalbėjo. Ji palankė galvą ir sumurmėjo:

“Kur man pradėti? Aš nelabai moku paaiškinti dalykus. Turbūt tu manimi nepatikėsi.”

Galiausiai, ji pakėlė savo galvą ir truputį droviu tonu pradėjo kalbėti.

“Aš nesu iš šio laiko ir amžiaus. Aš atvykau iš ateities.”


“Negaliu tau pasakyti iš kur atvykau ar iš kokios laiko plokštumos. Aš negalėčiau, net jei norėčiau. Perteikti bet kokią informaciją, susijusią su ateitimi, bet kuriam žmogui iš ateities yra griežtai draudžiama – ir todėl prieš keliaudami laiku visi žmonės turi pereiti griežtą protinį užgrūdinimą. Jei ketinčiau ką nors pasakyti, ko negalima, mano atmintis, susijusi su ta informacija, būtų užblokuota.”

Asahina-san giliai įkvėpė ir tęsė:

“Kitaip nei vanduo, tekantis upėje, kiekvienas laiko rėmas sudarytas iš skirtingų plokščių dvimačių plokštumų.”

Nuo pat pradžių nieko nesupratau.

“Em, na, pavyzdžiui taip. Pamėgink įsivaizduoti anime. Kai žiūrime anime, mes matome, kad veikėjai juda vientisai, tačiau, iš tiesų, jie sukurti iš eilės nejudančių paveikslėlių. Panašiai, toks yra ir laikas, skaitmenine forma. Bet jei kaip apibūdinimą naudosiu nejudančius paveikslėlius, tu geriau suprasi.”

“Tarp vieno ir kito laiko rėmo yra vadinamos laiko tarpų ribos. Jos yra, nors tarpų ribų dažnumas beveik lygus nuliui; taigi, tarp skirtingų laiko rėmų nėra tęstinumo. Keliavimas laiku yra mėginimas padaryti trimatį judesį tarp dviejų dvimačių laiko rėmų. Man, kuri iš ateities atvyko į šią laiko plokštumą, yra lyg pridėti papildomą objektą, į nupieštą nejudantį paveikslėlį. Net jei bandyčiau pakeisti istoriją šiame amžiuje, tai nepaveiktų ateities, nes tarp laiko rėmų nėra tęstinumo. Viskas liktų šiame laiko rėme. Tai tas pats, kaip bandyti įterpti kelis žodžius į nejudantį paveikslėlį, iš kelių šimtų nejudančių paveikslėlių: bendras pasakojimas nebūtų paveiktas, tiesa?”

“Laikas kitoks, nei ši upė: kiekviena akimirka priklauso skaitmeninei laiko plokštumai. Ar dabar mane supranti?”

Sudvejojau, ar uždėti ranką ant kaktos, kurią galiausiai vis tiek uždėjau. Laiko plokštuma, skaitmeninė. Šios sąvokos man nieko nereiškia. Kuo čia dėtas keliavimas laiku?

Asahina-san žvilgtelėjo į savo pirštus sandaluose ir tęsė:

“Pasakysiu tau priežastį, dėl kurios atkeliavau į šią laiko plokštumą…”

Tą akimirką pora vaikų praėjo pro mus.

“Prieš trejus metus mes aptikome didelio laiko drebėjimo buvimą. Hmm, tai turėtų būti maždaug prieš trejus metus nuo šiandien, kai Suzumija-san ką tik įstojo į vidurinę. Mes buvome pritrenkti, kai nukeliavome atgal to ištirti, nes negalėjome keliauti toliau į praeitį.”

Kodėl vėl prieš trejus metus?

“Mes priėjome išvadą, kad egzistuoja didelė laiko tarpo riba, tačiau mes nežinome kodėl ji atsirado tik konkrečiame laiko rėme. Mes visai neseniai sužinojome priežastį… atsiprašau, turiu galvoje, neseniai amžiuje, iš kurio atvykau.”

“…Ir kokia ji?”

Juk negali kaltininkė būti ji, ar ne?

“Tai dėl Suzumijos-san.”

Asahina-san pasakė žodžius, kurių nenorėjau išgirsti.

“Ji buvo pačiame ketvirtosios dimensijos centre. Prašau, neklausk kodėl, nes tai uždrausta, todėl negaliu tau sakyti. Tačiau mes esame užtikrinti, kad Suzumija-san buvo ta, kuri užkirto kelią kelionėms į praeitį.”

“…Nemanau, kad Haruhi gali tai sugebėti…”

“Ir aš nemaniau. Atvirai kalbant, paprastam žmogui neįmanoma sutrikdyti laiko plokštumų. Tai vis dar neatskleista paslaptis, o pati Suzumija-san net nežino, jog ji yra visų laiko iškraipymų ir laiko drebėjimų šaltinis. Aš atvykau pas Suzumiją-san, kad galėčiau iš arti stebėti bet kokius naujus pasikeitimus laiko plokštumose… Atsiprašau, negaliu surasti geresnių žodžių tam apibūdinti, sakykim, aš atsakinga už stebėjimą.”

“……”

Buvau visai netekęs žado, kad kažką atsakyčiau.

“Juk tu manim tiki, ar ne?”

“Na… Tiesa, o kodėl tu man visą tai sakai?”

“Nes Suzumija-san tave išsirinko.”

Asahina-san pasisuko ir pasižiūrėjo į mane.

“Aš negaliu to smulkiai paaiškinti. Tačiau, jei teisingai spėju, Suzumijai-san tu esi labai svarbus žmogus. Viskam, ką ji daro, yra priežastis.”

“Vadinasi, Nagato ir Koizumis yra…”

“Jie panašūs į mane, tačiau Suzumija-san nenujaučia, kad būtent ji yra ta, kuri subūrė mus prie jos.”

“Tada, tu žinai, kas jie tokie?”

“Tai slapta informacija.”

“Kas nutiks, jei mes tiesiog paliksime Haruhi vieną?”

“Slapta informacija.”

“Kadangi tu esi iš ateities, tu turėtum žinoti, kas toliau nutiks, tiesa?”

“Slapta informacija.”

“Kas, jei viską pasakysiu Haruhi?”

“Slapta informacija.”

“…”

“Atleisk, aš tikrai negaliu tau pasakyti. Ypač dabar, nes neturiu teisės to daryti.”

Asahina-san pasakė man tai su atsiprašančia išraiška veide.

“Nesvarbu, jei manimi netiki; aš tiesiog norėjau, kad tu apie tai žinotum.”

Prisiminiau, kad jau esu girdėjęs tuos pačius dalykus niūriame, tyliame bute.

“Atsiprašau.”

Matant mane nutylant, Asahinos-san akys pasidarė slegiančiai raudonos.

“Aš labai atsiprašau, kad taip netikėtai visa tai tau papasakojau.”

“Nieko tokio, tikrai……”

Pirma buvo Nagato, kuri pasakė, kad ji Gyvoji Humanoidinė Sąsaja, sukurta ateivių, dabar Asahina-san, tvirtinanti, kad ji iš ateities. Kaip aš galiu tuo tikėti? Kas nors, padėkit man! Padėjęs rankas ant suoliuko, aš netyčia prisiliečiau prie Asahinos-san rankos. Nors aš tik lengvai prisiliečiau prie jos pirštukų, ji juos žaibiškai atitraukė ir nulenkė savo galvą. Tada mes tyliai žiūrėjome į upę.

Bėgo laikas.

“Asahina-san.”

“Taip…?”

“Ar galiu apsimesti, kad šis pokalbis niekada neįvyko? Nepaisant to, ar aš tikiu tavimi, ar ne, tiesiog dabar atidėkim tai į šalį.”

“Gerai.”

Šypsena pasirodė Asahinos-san veide. Tai buvo labai nuostabi šypsena.

“Tokiomis aplinkybėmis, tai geriausias sprendimas. Prašau, elkis su manimi, kaip visada. Aš tavimi pasikliaunu.”

Tai pasakiusi, Asahina-san man žemai nusilenkė. Ei, tau nereikia šitaip stengtis!

“Ar galiu tavęs paklausti vieno dalyko?”

“Kas tai?”

“Prašau man pasakyti savo tikrąjį amžių.”

“Slapta informacija~”

Asahina-san išdykusiai nusišypsojo.

“Slapta informacija~”

Po to, mes ėjome pasivaikščioti po miestą. Nepaisant Haruhi reikalavimo neiti į pasimatimą, aš neketinau jo laikytis. Mes nuėjome apsipirkti į madingų drabužių parduotuves prekybos centre, nerūpestingai valgėme ledus ir ėjome apsidairyti po suvenyrų prekystalius, prie gatvės kampo... įprastus dalykus, kuriuos daro pora, kad prastumtų laiką. Viskas būtų buvę tobula, jei tik būtume galėję susikibti vienas kitam už rankų…

Tuo momentu suskambo mano mobilus: tai buvo Haruhi.

“Mes susitinkam vidurdienį, prie stoties, kur susitikom šįryt.”

Tai pasakiusi, ji padėjo ragelį. Pažiūrėjau į laikrodį ir jau buvo be dešimt dvylika. Neįmanoma, kad mums ten pavyktų suspėti!

“Ar tai buvo Suzumija-san? Ką ji sakė?”

“Ji sakė, kad mes turim susitikti vidurdienį, todėl geriau paskubėkim!”

Čiupau Asahinos-san ranką, žinodamas, kad neturim jokių šansų pasiekti stotį, nebent bėgsim, ir pasileidome bėgti link stoties. Kaip reaguotų Haruhi, jeigu pamatytų mus susikibusius už rankų? Neįsivaizduoju. Turbūt išprotėtų.

“Na, kokie rezultatai?” paklausė mūsų Haruhi, kai pasirodėme.

Mes pavėlavome dešimt minučių ir tai buvo pirmas dalykas, kurį pasakė Haruhi, kai mus pamatė. Ji atrodė gana įsiutusi.

“Ar radot ką nors?”

“Nieko.”

“Ar iš viso bent ieškojot? Juk tiesiog nesitrainiojot aplink, ar ne? O tu Mikuru-čian?”

Asahina-san papurtė galvą.

“O tada ką jūs radot?”

Haruhi nutilo. Koizumis, stovėjęs už jos, pasikrapštė galvą, tuo tarpu Nagato stovėjo nejudėdama.

Po kelių akimirkų, kai niekas nieko nesakė, Haruhi vos nesuurzgė:

“Einam pirma papietauti, o po to tęsim.”

Tu dar nori tęsti?!


Kai mėsaininėje valgėme pietus, Haruhi pareiškė, kad laikas vėl traukti burtus, ir išsitraukė dantų krapštukų, kuriuos anksčiau nukniso iš rytinės kavinės. O ji tai tikrai gerai pasiruošusi!

Koizumis skubiai ištraukė krapštuką.

“Vėl nepažymėtas.”

Kokie balti dantys! Ima atrodyti, kad šitas žmogėnas nuolatos šypsosi!

“Mano taip pat.”

Asahina-san parodė man krapštuką, kurį ji ką tik ištraukė.

“Deja, manasis pažymėtas.”

Atrodė, jog Haruhi darosi vis labiau ir labiau paniurusios nuotaikos ir skubino Nagato traukti krapštuką.

Galų gale, Nagato ir aš buvome sugrupuoti drauge, kol kiti trys buvo kitoje grupėje.

“…”

Haruhi spoksojo į nepažymėtą dantų krapštuką, lyg į žmogų, nužudžiusį jos tėvą, tada pasisuko link manęs ir Nagato, kuri buvo užsiėmusi sūrainio valgymu, ir susiraukė.

Ko tu taip širsti?

“Ketvirtą susitinkam priešais stotį. Būtinai iki tada ką nors surask!”

Tai pasakiusi, vienu gurkšniu pabaigė savo gėrimą.

Šiuo metu mes ėjome į pietus ir šiaurę, mano grupei būnant atsakingai už pietinę pusę. Prieš išsiskiriant, Asahina-san man pamojavo viena savo mažų rankučių. Dėl to viduje pasijutau taip šiltai!

Dabar priešais judrią stotį tuščiai stovėti likome tik aš ir Nagato.

“Ką darysim?”

“……”

Nagato nieko nesakė.

“…Eime.”

Žengiau pirmyn ir pastebėjau, kad ji pradėjo sekti man iš paskos. Matyt, pradedu priprasti prie buvimo drauge su ja.

“Nagato, dėl tų visų dalykų, kuriuos man pasakojai aną dieną…”

“Ką?”

“Aš pradedu tuo po truputį tikėti.”

“Tikrai?”

“Jo.”

“……”

Po šia tuščia atmosfera mes tyliai ėjome aplink stotį.

“Ar turi kokių nors kasdieninių drabužių?”

“……”

“Ką veiki per atostogas?”

“……”

“Ar tau dabar linksma?”

“……”

Taip tą dieną ėjosi mūsų pokalbis.

Nebuvo prasmės be tikslo vaikščioti aplink, todėl nusivedžiau Nagato į naują prie jūros pakrantės buvusią biblioteką, kuri buvo pastatyta tuo pat metu, kai valdžia įsigijo žemę stočiai. Niekada joje nebuvau, nes retai imu knygas iš bibliotekų. Vis dėlto, nors pamaniau, kad užėjęs vidun galėsiu bent kiek pailsėti, teko sužinoti, jog visos vietos užimtos. Turbūt tie žmonės laisvu laiku irgi neturi kur kitur eiti. Kiek pasimetęs, apsižvalgiau po biblioteką, tuo tarpu lyg vaikščiodama per miegus, Nagato jau buvo nuslinkusi prie knygų lentynų. Tegul ji daro, kas jai patinka!

Buvau pratęs dažnai skaityti. Kai buvau pradinėje mokykloje, mano mama skolindavosi knygas su paveikslėliais iš vaikų skyriaus, kad galėčiau jas skaityti. Ten buvo visokių knygų, tačiau prisimenu, kad visos tos, kurias skaičiau, buvo visai įdomios. Vis dėlto, daugiau nebepamenu net jų pavadinimų. Kodėl nustojau skaityti? Kažin kada skaitymas man tapo nuobodus?

Atsitiktinai iš lentynos pasiėmiau knygą ir greitai perverčiau per keletą puslapių, po to atgal ją padėjau ir pasiėmiau kitą. Užtruksiu visą amžinybę, kol šioje knygų jūroje surasiu įdomią, jei geriau nepasidomėsiu. Apie tai begalvodamas, beprasmiškai klaidžiojau tarp knygų lentynų.

Kai nuėjau paieškoti Nagato, radau ją skaitančią priešais storų kietaviršelių knygų lentyną. O jai tikrai patinka tos storos kietaviršelės knygos!

Pagaliau, pamatęs, kad vyras, skaitęs laikraštį, atsistojo nuo savo kėdės, aš nuėjau ir atsisėdau, nešdamasis romaną, kurį atsitiktinai pasiėmiau. Neįmanoma perskaityti knygą, kurios niekada neketinau perskaityti. Po kiek laiko, pajutau, jog darausi mieguistas, ir nulūžau.

Tuo momentu mano kelnių kišenė staigiai suvibravo.

“VHA?!”

Iš nuostabos pašokau. Kai pamačiau, kad visi susiraukę į mane žiūri, prisiminiau, kad buvau bibliotekoje. Nuo veido nusišluostęs seiles išskubėjau lauk iš bibliotekos ir atsiliepiau telefonu, kuris buvo nustatytas į vibravimo režimą.

“Kvailį tu! Ką tu dirbi?!”

Kurtinantis balsas sustaugė man į ausį. Dėl jo pabudau iš savo mieguistumo.

“Kiek, tavo manymu, dabar valandų?!”

“Atleisk, aš tik dabar pabudau...”

“Ką?! Tu durniau!”

Tu mažiausiai tinkama mane vadinti durniumi!

Pasižiūrėjau į savo laikrodį ir jau buvo po pusės penkių. Ji sakė, kad turim susitikti ketvirtą!

“Staigiai velkat čia savo subines! Duodu jums trim sekundžių!”

Baik reikalauti to, kas neįmanoma!

Haruhi šiurkščiai numetus ragelį, atgal į kišenę įsidėjau telefoną ir grįžau į biblioteką. Ten radau Nagato, tebestovinčią toje pat vietoje, skaitančią tai, kas atrodė, kaip stora enciklopedija.

Toliau viskas buvo šiek tiek keblu. Prireikė pakankamai daug laiko bandant pajudinti Nagato, kuri atrodė, lyg būtų toje vietoje įleidusi šaknis, o tada turėjome nueiti prie staliuko, užpildyti blanką, knygos pasiėmimui. Visą šį laiką ignoravau visus Haruhi skambučius.

Kai grįžom į stotį, kartu su Nagato, besinešančia storą filosofinę knygą, lyg kokį neįkainojamą daiktą, parašytą kažkokio užsieniečių rašytojo, labai jau sunkiai ištariama pavarde, ten laukė trys žmonės, visi su skirtingomis reakcijomis. Asahina-san, atrodanti nuvargusi, iš palengvėjimo atsiduso ir nusišypsojo; Koizumis gūžtelėjo pečiais kaip koks mulkis; Haruhi klykavo tarytum būtų ką tik išgėrusi kokios tai užšalusios sriubos.

“Pavėlavai! Nubaustas!”

Nejaugi vėl turėsiu jus vaišinti?


Pagaliau, mes užbaigėme šiandieninę veiklą lauke, iššvaistę savo laiką ir mano pinigus.

“Aš taip pavargau! Suzumija-san ėjo taip greitai, kad man buvo sunku sekti jai iš paskos.” išsiskiriant man pasakė Asahina-san, o tada sušnabždėjo man į ausį “Ačiū tau, kad šiandien mane išklausei.” Tada ji palenkė savo galvą ir droviai nusišypsojo.

Ar visi žmonės iš ateities šitaip elegantiškai šypsosi?

“Taigi, iki!” atsisveikindama man pamojo Asahina-san ir nuėjo. Koizumis paplekšnojo man per petį ir pasakė “Šiandien buvo linksma! Ką galiu pasakyti? Suzumija-san nepaprastai įdomus žmogus. Gaila, kad šiandien negalėjau praleisti daugiau laiko su tavimi, galbūt sekantį kartą.”

Kai išėjo Koizumis su ta savo nervinančia šypsenėle, pastebėjau, kad Nagato jau irgi buvo išėjusi.

Taigi, liko tik į mane spoksanti Haruhi.

“Ką visą dieną šiandien darei?”

“Hmm, ką tokio aš šiandien dariau?”

“Tau nebegalima taip elgtis!”

Panašu, jog Haruhi buvo visai įniršusi.

“Ak taip, o kaip tu? Radai ką nors įdomaus?”

Haruhi įsikando lūpą ir nieko nesakė. Jei jos nesustabdysiu, ji kąs ją tol, kol pradės kraujuoti.

“Na, juk jie nėra tokie neatsargūs, kad leistų taip per vieną dieną juos atrasti.”

Matydama, kad bandau pagerinti jos nuotaiką, Haruhi skubiai nusuko akis šalin.

“Poryt mokykloje darysim apžvalgą.”

Haruhi apsisuko ir nesižvalgydama atgal pradingo minioje.

Galvodamas, kad galiausiai galėsiu grįžti namo, nuėjau prie banko, kad sužinočiau, jog mano dviratis buvo dingęs. Vietoj jo ant žibinto stulpo kabėjo ženklas, skelbiantis “Jūsų dviratis konfiskuotas dėl to, kad buvo pastatytas neleistinoje vietoje”.

Penktasis skyrius[edit]

Atėjo pirmadienis, o lietingojo sezono drėgmė palaipsniui ėmė jaustis mokykloje, kol pasiekė tokį laipsnį, kai visi prakaitavo kaip kiaulės[31]. Jei koks politikas per savo rinkimų kompaniją prižadės ant to kalno įdiegti eskalatorių, jam bus garantuotas mano balsas, kai tik sulauksiu pilnametystės.

Sėdėjau klasėje, vėdinausi kaklą sąsiuviniu, kaip pakaitalu vėduoklei, kai nuskambėjo skambutis ir Haruhi, neįprastai, įėjo paskutinė.

Numetusi savo krepšį prie suolo, pareiškė “Mane irgi pavėdink.”

“Pati gali.”

Haruhi, su kuria nesusitikau nuo tada, kai prieš dvi dienas išsiskyriau priešais stotį, suraukė veidą į rūgščią, nepatenkintą miną. Kai jau galvojau, kad jos veido išraiškos pastarosiomis dienomis darosi mielesnės, šiandien ji atvirto atgal į pikčiurną.

“Klausyk, Suzumija. Ar esi girdėjusi pasakojimą 'Mėlynoji laimės paukštė'[32]?”

“O kas ji?”

“Ne, nieko, nekreipk dėmesio.”

“Nu, tai klausk tada.”

Haruhi kreivai į mane pasižiūrėjo, o tada pasirodė Okabė ir pradėjo pamoką.


Tą dieną klasėje, dėl Haruhi depresijos, niūrumo aura spinduliavo į visas puses, išskirdama nejaukumo jausmą man į nugarą. Niekada anksčiau skambutis, pamokų gale, neskambėjo taip paguodžiančiai. Lyg lauko peliūkštis, bėgantis nuo šėlstančios brūzgynų ugnies, evakavausi į klubo kambarį

Skaitanti Nagato figūra dabar jau buvo toks įprastas klubo fonas, kad ji atrodė lyg neatskiriama kambario puošmena.

Taip pagalvojęs, pasisukau link Koizumio Icukio, kuris jau buvo atėjęs.

“Tik nesakyk, kad ir tu turi ką pasakyti apie Suzumiją?”

Mes čia buvome tik trise. Haruhi šiandien turėjo tvarkymosi prievolę, o Asahina-san buvo dar neatėjusi.

“A, sprendžiant iš tavo žodžių, spėju, kad merginos jau su tavimi kalbėjosi.”

Koizumis greitai žvilgtelėjo į Nagato, kaip visada užsiėmusią knygos skaitymu. Tas jo visažinio tonas mane erzina.

“Susiraskime kitą vietą pokalbiui. Butų neramumų, jei Suzumija-san mus išgirstų.”

Koizumis ir aš nuėjome į valgyklą ir atsisėdome prie vieno iš stalų. Pakeliui, Koizumis man net atnešė puodelį karštos kavos. Žinau, kad dviems vaikinams dalintis tuo pačiu valgyklos stalu yra keista, tačiau nieko čia nepadarysi.

“Kiek tu jau žinai?”

“Tiek, kad Suzumija nėra paprastas žmogus.”

“Tai man viską labai palengvina. Tu esi visiškai teisus.”

Čia kažkoks juokelis? Visi trys Komandos SOS nariai man pasakė, kad Haruhi ne žmogus. Ar globalinis atšilimas jiems taip perkaitino smegenis, kad ten užtrumpino?

“Pirma, pasakyk, kas tu esi iš tikrųjų.”

Kadangi viena pasakė, kad yra ateivė, tuo tarpu kita, kad keliautoja laiku, tai jau numaniau, todėl tęsiau.

“Juk nesakysi, kad esi esperas, ar ne?”

“Nenorėčiau per anksti kalbėti.”

Koizumis nestipriai pasuko puoduką.

“Nors tai nelabai tikslu, tu daugiau ar mažiau teisus – aš esu tai, ką galima vadinti esperu. Iš tiesų, aš turiu antgamtinių galių.”

Tyloje gėriau kavą. Mmm, per saldi, jam reikėjo nupirkti su mažiau cukraus.

“Man būtų labiau patikę nepersikelti į šią mokyklą taip staiga, tačiau pasikeitė aplinkybės. Nebūčiau pagalvojęs, kad tos dvi merginos šitaip greitai priartės prie Suzumijos Haruhi. Prieš tai, jos visada ją tik tyliai stebėjo.”

Baikit elgtis su Haruhi lyg su kokia branginama nykstančia rūšimi!

Pastebėjęs, kad susiraukiu, jis tęsė:

“Na, nurimk. Mes taip pat stengiamės, kaip galime! Mes neketiname kenkti Suzumijai-san, priešingai, mes norime ją apginti nuo pavojaus.”

“Sakai, ‘mes’? Turi galvoj, yra kitų esperų, kaip tu?”

“Na, jų nėra tiek daug, kiek galvoji. Kadangi esu tarp tų, kurie turi žemą rangą, aš nežinau labai daug, tik tiek, kad jų pasaulyje maždaug dešimt. Jie visi stebimi ‘Organizacijos’.”

Šaunu, dabar jau turim ‘Organizaciją’!

“Aš nežinau, iš ko susideda ‘Organizacija’, arba kiek joje yra narių. Atrodo, kad viskas yra tvarkoma vyresnybės viršuje.”

“…… Taigi, šita slapta grupė, ta ‘Organizacija’, ką ji iš viso daro?”

Koizumis sudrėkino lupas atvėsusia kava.

“Kaip jau atspėjai, ‘Organizacija’ buvo įkurta prieš trejus metus, o jų prioritetas – stebėti Suzumiją Haruhi. Trumpai tariant, mes egzistuojame išimtinai vien tam, kad stebėtume Suzumiją Haruhi. Esu tikras, kad dabar jau supranti? Aš nesu vienintelis ‘Organizacijos’ narys šioje mokykloje. Jau buvo keletas žmonių, kurie dar prieš mane čia įsiskverbė; Aš laikinai buvau čia perkeltas, kad jiems padėčiau.”

Staiga man galvoje iššoko Tanigučio veidas. Jis sakė, kad nuo pat vidurinės buvo toje pat klasėje, kaip ir Haruhi. Nejaugi, jis irgi esperas, kaip ir Koizumis?

“Tu juokauji?”

Koizumis apsimetė, kad to negirdėjo, ir tęsė toliau:

“Tačiau galiu garantuoti, kad jie visi Suzumijos-san pusėje.”

Kodėl visiems taip patinka ta Haruhi? Ji tik ekscentriška, pakvaišusi mergiotė, kelianti rūpesčius kitiems žmonėms, jau nekalbant, kad baisi savanaudė. Ar tikrai verta kurti ‘Organizaciją’ ir naudoti visus tuos resursus jos apsaugai? Nors, turiu pripažinti, iš išvaizdos ji patraukli.

“Aš tiksliai nežinau, kas nutiko prieš trejus metus. Buvau labai išsigandęs, nežinojau, ką man daryti. Mano laimei, neilgai trukus mane priėmė ‘Organizacija’, kitaip būčiau nusižudęs, galvodamas, kad kažkas negerai su mano smegenimis.”

O nemanai, kad iki šiandien kažkas negerai su tavo smegenim?

“Na, to negalima paneigti. Vis dėlto, mes jaudinamės dėl daug baisesnių, nenumatytų pasekmių.”

Šypsodamasis iš savo trūkumų, Koizumis atsigėrė iš savo kavos puodelio, ir pradėjo rimtu žvilgsniu į mane žiūrėti.

“Kaip manai, kada buvo pasaulio pradžia?”

Visai netikėtai jis numetė gana neįprastą klausimą.

“Ar ne nuo Didžiojo Sprogimo[33]?”

“Taip dabar mums sako. Tačiau mums egzistuoja kita tikimybė – pasaulis prasidėjo prieš trejus metus.”

Vėl ir vėl pasižiūrėjau į Koizumio veidą. Manau, kad jam ne visi namie.

“Tai neįmanoma! Aš dar puikiai prisimenu, kas nutiko prieš trejus metus. Be to, mano tėvai vis dar gyvi. Aš vis dar turiu tris siūles, kurias gavau, kai būdamas mažas įkritau į griovį. Ir kaip tu paaiškinsi visus tuos dalykus, kuriuos kankinausi kaldamas iš istorijos vadovėlių?”

“Gerai, bet kaip tu gali būti tikras, jog visi žmonės, įskaitant ir tave, nebuvo sukurti su jų ankstesniais prisiminimais? Jei taip yra iš tikrųjų, tada nereikia apsiriboti vien laiku prieš trejus metus. Pasaulyje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų tai, kad pasaulis ir visa jo gyvybė neprasidėjo prie penkias minutes[34].”

“……”

“Pavyzdžiui, pabandyk įsivaizduoti virtualią realybę[35]. Tavo smegenys buvo prijungtos elektros laidais, viskas, ką tu matai, girdi, užuodi, ar net lieti, iš tikrųjų yra perduodama elektriniais signalais per laidus į tavo smegenis, tačiau vis dėlto, tu pats tiki, kad tai, ką tu patiri, yra tikra. Šis taip vadinamas tikras pasaulis iš tiesų stebinančiai trapus.”

“…… Sakykim, aš sutinku su tuo, ką sakei, visai vienodai, jog Žemė buvo sudaryta prieš trejus metus, ar prieš penkias minutes. Kas svarbu, kuo ta tavo ‘Organizacija’ susijusi su Haruhi?”

“‘Organizacijos’ lyderis tiki, kad šis pasaulis iš tikrų yra tik žmogaus sapnas. Mes, ne, visas pasaulis tam žmogui paprasčiausiai tik sapnas. Todėl, kad tai tik sapnas, tam žmogui sukurti ar pakeisti šią realybę – vaikų žaidimas. Ir mes visi puikiai žinome, kas tas žmogus yra.”

Galbūt tik dėl to, kad jis kalbėjo taip mandagiai, Koizumio veidas atrodė stulbinančiai subrendęs.

“Žmonės tą, kuris savo valia gali sukurti ir sunaikinti pasaulį, vadina Dievu.”

……Eik tu sau, Haruhi! Tu jau pasiekei Dievo lygį! Ką dabar darysi?

“Štai todėl ‘Organizacija’ visąlaik buvo itin atsargi. Jei Dievui nebepatiks šis pasaulis, ji gali tiesiog visiškai sunaikinti senąjį ir pakeisti jį nauju. Taip, kaip vaikas, kuriam nebepatinka jo smėlio pilis, nusprendžia ją sugriauti ir pasistatyti naują. Nors šiame pasaulyje yra daugybė neišspręstų problemų, manau, kad jame vis dar yra gerų dalykų, dėl kurių verta toliau gyventi. Štai todėl aš padedu ‘Organizacijai’ saugant pasaulį.”

“Kodėl jūs paprasčiausiai nenueinat ir tiesiogiai nepaprašot Haruhi? Pasakykit jai, kad baigtų naikint pasaulį, ir ji gal paklausys.”

“Žinoma, Suzumija-san to nežino, ji neturi supratimo apie savo pačios galias. Mūsų darbas pasirūpinti, kad ji niekada to nesužinotų ir ramiai nugyventų savo gyvenimą.”

Visą tai pasakęs, Koizumis vėl pradėjo šypsotis.

“Šiuo metu, ji netobulas Dievas, ji negali visiškai savo valia valdyti pasaulio. Nors ji visiškai neevoliucionavo, mes jau matėme keletą to ženklų.”

“Iš kur jūs žinot?”

“Pagalvok, kodėl esperai, tokie kaip aš, taip pat žmonės, kaip Asahina Mikuru ir Nagato Juki, egzistuoja? Todėl, kad Suzumija Haruhi to panorėjo.”

Jei kuris nors esate ateivis, keliautojas laiku, slaideris arba esperas, tada susiraskite mane!

Staiga prisiminiau Haruhi prisistatymą, semestro pradžioje.

“Kadangi ji apie jas dar neišsiaiškino, ji negalės jų pilnai panaudoti, galės tik atsitiktinai, pasąmoniškai jas išlaisvinti. Visgi, per pastaruosius kelis mėnesius, Suzumija-san be perstojo išlaisvino tiek galios, kad žmogus nepajėgtų to net suvokti. Kaip jau žinai, dėl to į jos klubą įstojo Asahina Mikuru, Nagato Juki ir aš.”

Tai reiškia, kad aš vienintelis pašalinis?

“Visai ne. Mums tu esi paslaptingiausia būtybė. Aš gana daug pasidomėjau tavo kilme, jei tu neprieštarauji. Ir galiu tave užtikrinti – tu tiesiog paprastas žmogus, be jokių ypatingų galių.”

Aš turėčiau džiaugtis ar nusiminti?

“Aš taip pat nežinau, tačiau pasaulio lemtis gali būti tavo rankose. Todėl, turi būti atsargus ir neleisti Suzumijai nusivilti šiuo pasauliu.”

“Kad jau manai, kad Haruhi Dievas” pasiūliau aš “Kodėl jums jos nepagrobus, išskrodus ir pažiūrėjus iš ko padarytos jos smegenys? Gal net sužinosit visatos paslaptis!”

“‘Organizacijoje’ iš tikrųjų yra ekstremistų, kurie galvoja taip pat, kaip tu.” pridurdamas linktelėjo Koizumis.

“Tačiau dauguma vis dar galvoja, kad geriausia palikti ją ramybėje. Vis dėlto, jei dėl to Dievas nuliūs, neišvengiamai įvyks katastrofa. Tikiuosi, jog pasaulis išliks toks, koks yra, todėl savaime tikimės, kad Suzumija-san galės ramiai gyventi. Mes nieko neišloštume, jei kiltų nelaimė……”

“……Tada, ką mums daryti?”

“Šito aš nežinau.”

“Ak taip, kas nutiktų, jei Haruhi netikėtai mirtų?”

“Ar pasaulis dėl jos mirties būtų sunaikintas drauge? O gal Dievas paprasčiausiai nustotų egzistavęs? O gal atsirastų naujas, kuris ją pakeistų? Kol tai nenutiko, niekas to nežino.”

Kava, popieriniame puodelyje atšalo. Pastūmiau jį į šalį, nes daugiau nebenorėjau gerti.

“Sakei, kad turi antgamtinių galių?”

“Na, ne visiškai tiksliai, bet daugiau ar mažiau tu teisus.”

“Tada parodyk man savo galais ir aš tavim patikėsiu. Tegul, vėl sušildyk šitą kavą.”

Koizumis linksmai nusišypsojo. Tai pirmas kartas, kai mačiau jį nuoširdžiai šypsantis.

“Atleisk, tačiau aš to negaliu. Mano galios ne taip lengvai perprantamos. Normaliomis sąlygomis, aš iš viso neturiu jokių ypatingų galių. Turiu įvykdyti keletą sąlygų, kol galiu jomis naudotis, tačiau tikiu, kad vieną dieną turėsi progą jas išvysti.”

“Atleisk, kad užlaikiau tave, turbūt dabar jau eisiu namo.”

Tai pasakęs, Koizumis su šypsena veide išėjo.

Stebėjau nueinantį Koizumį, kol jis pradingo, tada pagalvojau paimti popierinį puodelį. Kaip ir maniau, kava toliau buvo šalta.


Kai sugrįžau į klubą, užklupau Asahiną-san stovinčią tik su liemenėle ir kelnaitėmis.

“……”

Asahina-san, rankose laikanti tarnaitės kostiumą, stovėjo plačiai atmerktomis akimis, žiūrėjo į mane, nustėrusį vietoje, rankoje tebelaikantį durų rankeną. Po truputį pradėjo prasižioti jos burna, besiruošianti klykti.

“Atsiprašau!”

Nespėjus jai sušukti, ištraukiau koją, buvusią kambaryje, ir staigiai užtrenkiau duris. Laimei, dėl to galėjau išvengti jos klyksmo.

Rimtai, turėjau pirma pasibelsti. Ne, pala, ji turėjo užsirakinti duris, jei norėjo persirengti!

Kai mąsčiau, ar išsaugoti jos švelnaus, šviesaus, pusnuogio kūno vaizdą savo ilgalaikės atminties saugykloje, iš kitos durų pusės pasigirdo tylus beldimas.

“Dabar jau gali užeiti……”

“Atsiprašau, dėl to.”

“Nieko tokio……”

Žiūrėjau, kaip Asahina-san atidarydama duris nulenkia galvą ir atsiprašo. Ji paraudo ir pasakė:

“Atsiprašau, kad nuolatos demonstruoju savo gėdingąją pusę……”

Iš tikrųjų, aš visai neprieštarauju!

O ji tikrai paklusni mergina, vilki tarnaitės kostiumą, kaip jai liepė Haruhi.

Ji tiesiog pernelyg miela!

Išsigandau, kad jei toliau taip spoksosiu į Asahiną-san, vaizdas, kurį ką tik priėmiau pradės krypti į nepadoriąją pusę. Sukaupęs visą sveiką protą turėjau susigrumti su tais gniuždančiais geismais. Paskubomis atsisėdau į vado vietą ir įsijungiau kompiuterį.

Pastebėjęs, kad kažkas į mane žiūri, pakėliau galvą, ir pastebėjau, kad Nagato Juki dėl įvairumo į mane žiūri. Ji truputį pastūmė akinius aukštyn, po to, vėl grįžo prie savo knygos. Jos judesiai darosi visai žmogiški.

Atvėriau interneto naršyklę ir nuėjau į klubo tinklalapį, tikėdamasis ką nors paredaguoti niekad nesikeičiančiame puslapyje, tačiau nežinojau, kur pradėti. Pamaniau, kad to tinklapio redagavimas yra laiko švaistymas, ir atsidusęs uždarydavau langą. Visgi, štai aš, dvesiantis iš nuobodulio, man taip pat jau įgriso otelas, man reikėjo kaip nors prastumti laiką.

Man sukryžiavus rankas bemurmant po nosimi, netikėtai kažkas priešais mane padėjo šiltos arbatos puoduką. Žvilgtelėjau viršun ir aptikau besišypsančią Asahiną-san, tarnaitės kostiumu, stovinčią su padėklu rankose. Ji visai kaip tikra tarnaitė.

“Dėkoju.”

Mane neseniai kava pavaišino Koizumis, tačiau aš vis tiek su džiaugsmu priėmiau šį šiltos arbatos puodelį.

Po to Asahina-san padėjo dar vieną puodelį prie Nagato, tada priešais ją atsisėdo ir tyliai gurkštelėjo iš savo pačios arbatos puodelio.


Galų gale, tą dieną Haruhi taip ir nepasirodė klubo kambaryje.


“Kodėl vakar neatėjai? Ar nenorėjai daryti apžvalgos?”

Kaip visada, prieš pirmąją pamoką pasisukau ir užkalbinau už savęs buvusią Haruhi.

Vangiai gulėdama ant suolo, smakru remdamasi į paviršių, Haruhi, žiūrėdama susierzinusiu žvilgsniu, pasakė:

“Nenervink! Vakar aš pati viską apžvelgiau!”

Iš karto supratau, kad po pamokų Haruhi viena perėjo visas vietas, į kurias ėjo praėjusį šeštadienį.

“Sudvejojau, kad galbūt ką nors praleidome, todėl pamaniau, kad dėl visa ko dar kartą pereisiu per tas vietas.”

Visada galvojau, kad tik detektyvai galvoja, jog nusikaltėliai sugrįžta į nusikaltimo vieną, bet klydau.

“Čia karšta lyg pragare! Kada mes keisimės mokyklines uniformas? Aš nori vilkėti drabužius, su trumpomis rankovėmis!”

Jie nekeičia sezono iki birželio, o iki gegužės galo liko vos savaitė.

“Suzumija, galbūt aš tai tau jau sakiau anksčiau, bet manau, kad tau reikia liautis ieškoti tų paslaptingų nutikimų ir pabandyti gyventi normalų gimnazistės gyvenimą.”

Ji pakels galvą ir piktai į mane pasižiūrės…… tikėjausi tokios reakcijos, vis dėlto, Haruhi galva liko susmigusi į suolą. Matyt, ji visai išsekusi.

“Normalų gimnazistės gyvenimą? Koks čia per gyvenimas?”

Ji atrodė visai nesudominta.

“Pavyzdžiui, susirasti padorų vaikiną. Gal net susitikinėdama užkliūsi už kokio ateivio. Taip numuštum du paukščius, vienu akmeniu, ne taip ir blogai, ar ne?”

Prieš pasiūlęs tai, pradėjau galvoti apie anos dienos pokalbį su Asahina-san.

“Be to, prie tavęs jau išsirikiavę pakankamai vaikinų. Tau tereikia užgniaužti tą savo ekscentrišką elgesį, ir vaikinas atsiras.”

“Hmp, koks skirtumas, turiu vaikiną, ar ne! Visa ta vadinama meilė tik laikinas galvos supainiojimas, protinė liga.”

Pasakė išsekusi Haruhi, gulėdama ant suolo ir žiūrėdama pro langą.

“Aš iš tikrųjų kartas nuo karto imu galvoti apie tokius dalykus. Juk aš veikli mergina, o mano kūnas turi poreikių. Bet nesu tokia kvaila, jog dėl vienos akimirkos susipainiojimo imčiaus tokių varginančių dalykų. Ir aš pernelyg užsiėmusi, kad eičiau į pasimatymus, juk kas tada nutiks Komandai SOS? Aš ją vos įkūriau!”

Iš tikrųjų, ji dar net neįkurta.

“Tada kodėl tau nesukūrus klubo, susijusio su kokiomis nors pramogomis? Tai garantuotai pritrauktų daugiau narių.”

“Ne.”

Kategoriškai atsisakė Haruhi.

“Aš sukūriau Komandą SOS, nes visi kiti paprasti klubai buvo pernelyg nuobodūs, be to, aš jau suradau mielą merginą kaip Mikuru-čian ir taip pat paslaptingą persikėlusį mokinį! Kodėl niekas dar nenutiko? Ak, jau laikas kam nors keistam nutikti.”

Tai pirmas kartas, kada matau Haruhi tokią nusiminusią, tačiau kartu ir tokią mielą. Tokia miela mergina kaip ji, net kai nesišypso, tikrai graži, ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau dėl to gaila.

Visą likusią dieną Haruhi praleido kietai miegodama. Kas neįtikėtina, tai kad mokytojai to visai nepastebėjo…… Ne, tai turi būti tik sutapimas.


Visgi, nuo šio momento, tyliai prasidėjo keisti dalykai. Kadangi iš pradžių tai nebuvo nieko ypatingo, niekas kitas to dar nepastebėjo, tačiau aš apie tai galvojau visą dieną, nuo pat pirmos pamokos pradžios.

Kol kalbėjausi su Haruhi, mano mintys sukosi apie kai ką kitą. Viskas prasidėjo ryte nuo raštelio palikto mano mokyklos batų spintelėje.

Jame buvo užrašyta:

Po pamokų, kai visi išeis, ateik į klasę 1-5.

Tai buvo akivaizdžiai merginos rašysena.


Kaip tai suprasti? Nepaprastosios padėties posėdis vyko mano galvoje, dėl skirtingų požiūrių.

Pirmasis bylojo: “Tai jau buvo nutikę”, tačiau rašysena skyrėsi, nuo tos, kuri buvo knygos žymeklyje. Nagato, kuri tvirtina, kad yra ateivių Gyvoji Humanoidinė Sąsaja, raštas buvo toks gražus, kad atrodė lyg atspausdintas, visgi šis raštelis kelia gimnazistės rašysenos įvaizdį. Be to, Nagato nebūtų tokia tiesmuka ir nedėtų raštelio į mano batų spintelę.

Antrasis bylojo: “Ar tai galėtų būti Asahina-san?”. Ne, jei tai būtų Asahina-san, ji atsitiktinai neišplėštų popieriaus lapo ir neprikeverzotų raštelio, neparašiusi tikslaus laiko. Būtent, ji savo kruopščiai parašytą laišką įdėtų į voką.

Tarp kitko, keista, jog susitikimo vieta buvo mano klasė. “Nejaugi Haruhi?!” klykė trečiasis požiūris. Tai iš viso neįmanoma, jei tai būtų ji, ji tiesiog netemtų mane į laiptinę ir iš karto pasakytų, ką nori iš manęs sužinoti.

Remdamasis panašiu samprotavimu, atmečiau ir Koizumį. Galiausiai, ketvirtasis požiūris bylojo: “Galbūt tai meilės laiškelis nuo kokios nepažįstamosios?”. Nesirūpinkim dėl to, ar tai meilės laiškas, ar ne, esmė ta, aš esu kažkieno kviečiamas, ir tai neprivalo būti mergina.

“Neįkliūk į tai! Tikriausiai tai durnas Tanigučio ir Kunikido juokelis.” Jo, tai labiausiai tikėtinas požiūris. Įmanoma, kad tas mulkis Tanigučis krėstų tokį beprasmį pokštą, tačiau manau, jam reikėjo daugiau prirašyti.

Apie visą tai galvodamas, beprasmiškai slampinėjau po mokyklą. Po pamokų, Haruhi pasakė, kad blogai jaučiasi ir išėjo namo. Tai puiki proga!

Nusprendžiau pirma nueiti į klubo kambarį. Išprotėčiau, jeigu per anksti nueičiau į klasę laukti kažkokio nepažįstamojo. Be to, jei netikėtai užeitų Tanigučis ir pasakytų “Ei, tu vis dar lauki? Negaliu patikėti, kad pakibai ant tokio menko raštelio, koks tu nekaltas!” įsiusčiau iki pamėlynavimo. Pirma prastumk laiką, žvilgtelėk į klasę, ir po to įsitikinęs, kad nieko aplink nėra, užeik vidun. Taip, nepriekaištingas planas!

Iš pritarimo sau linksėdamas, pasiekiau klubo kambarį. Šįkart, prisiminiau pasibelsti.

“Prašom užeiti.”

Kai tik įsitikinau, kad tai Asahinos-san balsas, atidariau duris. Nesvarbu, kiek kartų pamatau Asahiną-san tarnaitės kostiume, ji vis tiek atrodo tokia žavinga!

“Ilgokai užtrukai, kol atėjai, o kur Suzumija-san?”

Panašu, jog ji vėl verda arbatą.

“Ji išėjo namo, šiandien ji atrodė baisiai pavargusi. Jeigu sieki keršto, dabar tavo proga. Šiuo metu ji atrodo labai paliegusi.”

“Aš neketinu daryti nieko panašaus!”

Mes sėdėjome vienas priešais kitą ir kambaryje gėrėme arbatą, kol Nagato skaitė. Regis, mes atgal atvirtome į beprasmę draugiją, kokia buvome anksčiau.

“Koizumis dar neatėjo?”

“Koizumis-kun buvo anksčiau atėjęs, sakė, kad šiandien turi eiti į darbą, todėl išėjo anksčiau.”

Kažin kokį darbą jis turi? Kad ir kaip ten būtų, aš dabar užtikrintai galiu išbraukti Koizumį ir Haruhi iš savo įtariamųjų, parašiusių tą raštelį, sąrašo.

Kadangi neturėjome ką veikti, kalbėdamasis žaidžiau otelą su Asahina-san. Man laimėjus tris partijas, nustojome žaisti ir nuėjau į internetą paskaityti naujienų, o tą akimirką Nagato užvertė savo knygą. Pastaruoju metu, šį jos poelgį laikėme kaip ženklą, kad laikas užbaigti šiandienos klubo veiklą (nors nežinojome, kokia ta veikla), pradėti susidėti daiktus ir eiti namo.

“Aš turiu persirengti, todėl eik pirma.”

Išgirdęs Asahiną-san tai sakant, išskubėjau lauk iš klubo kambario. Laikrodis rodė pusę šešių, klasėje turėtų daugiau nieko nebebūti, tiesa? Net jai tai buvo Tanigučio pokštas, jam jau būtų nusibodę laukti taip ilgai ir jis būtų išėjęs namo. Nepaisant to, tik dėl visa pikto, porą kartų perbėgau laiptais per viršutinius aukštus.

Tyliame koridoriuje giliai įkvėpiau. Kadangi klasės langai koridoriuje padaryti iš nepermatomo stiklo, negalėjau pro juos matyti, kas vyko viduje, tik oranžinę spalvą, dėl besileidžiančios saulės.


Nesistebėjau tuo, kad kažkas klasėje manęs laukė, tačiau buvau pritrenktas, kai sužinojau, kas tai buvo. Priešais lentą stovėjo žmogus, apie kurį nebūčiau pagalvojęs.

“Tu vėluoji.”

Nusišypsojo Asakura Rjouko.

Ji perbraukė per savo ilgus šilkinius plaukus ir pradėjo eiti tarp suolų. Jos stangrios šlaunys po susiraukšlėjusiu sijonu ir balti kambariniai bateliai labai blaškė dėmesį.

Ji sustojo klasės viduryje ir su šypsena pamojo link manęs.

“Užeik!”

Lyg būčiau įsiurbtas vidun, šis jos veiksmas privertė mane paleisti durų rankeną ir žengti link jos.

“Vadinasi, tai tu……”

“Taip, nustebai?”

Asakura linksmai nusišypsojo. Jos dešinioji veido pusė buvo raudona, dėl besileidžiančios saulės spindulių.

“Tu norėjai su manimi susitikti?”

Tyčia paklausiau grubiu tonu, o Asakura sukikeno ir atsakė:

“Iš tiesų norėjau su tavimi susitikti, aš turiu kai ko tavęs paklausti.”

Šviesus Asakuros veidas dabar pasisuko į mano pusę.

“Ar esi girdėjęs sakant, kad ‘geriau padaryti ir gailėtis, nei gailėtis, kad to visai nepadarei’? Ką apie tai manai?”

“Nelabai žinau, kas tai pasakė, bet manau, prasmė teisinga.”

“Jei yra situacija, kurioje išlaikant tą pačią padėtį viską pablogins, o tu neįsivaizduoji, kaip ją pagerinti, ką tu darytum?”

“Pagerinti? Apie ką tu kalbi? Ekonomiką?”

Nekreipdama dėmesio į mano klausimą, Asakura nusišypsojo ir tęsė:

“Ar nemanai, kad geriau pirma padaryti, o po to susidurti su pasekmėmis? Juk niekas nepasikeis, jei viskas ir toliau taip klostysis.”

“Em, turbūt taip.”

“Ir aš taip galvoju.”

Asakura, laikydama rankas už nugaros, truputį pasilenkė pirmyn.

“Vis dėlto, kadangi mano vadovai nesugeba galvoti apie pašalinius dalykus, jie nepalaiko ryšio su sparčiais šios realybės pokyčiais, aš verčiu save ką nors daryti, kad priversčiau viską vykti sklandžiau. Štai todėl, būdama šioje realybėje, nusprendžiau veikti savo nuožiūra ir priverstinai padaryti keletą pakeitimų.”

Apie ką ji po galais šneka? Tai kažkoks juokelis? Apsižvalgiau po kambarį, svarstydamas, ar Tanigučis slepiasi spintoje su šluotomis ir šepečiais, ar tupi po mokytojo stalu.

“Man atsibodo stebėti nesikeičiančią aplinką, todėl……”

Taip įtemptai žvalgiausi aplink, kad vos girdėjau, ką kalbėjo Asakura.

“Aš tave užmušiu ir pažiūrėsiu, kaip reaguos Suzumija Haruhi.”

Tą akimirką, Asakuros dešinė ranka sutviskėjo ir metalinės šviesos blyksnis praskrido pro mano kaklą.

Maloniai šypsodamasi, Asakura dabar rankoje gniaužė didžiulį armijos peilį.

Man labai pasisekė, kad išvengiau pirmojo smūgio. Nes dabar ant nugaros gulėjau ant grindų, išblyškęs žiūrėdamas į Asakurą. Jei ji mane įvilios į spąstus, negalėsiu pabėgti! Tokia mintis šmėstelėjo man galvoje, ropojant atgal kaip žiogui.

Kodėl Asakura nesekė man iš paskos?

…… Ne, pala! Kas po velnių čia dedasi?! Kodėl Asakura bando mane nudurti su peiliu? Vieną akimirką, ką ji dabar pasakė? Ji nori mane užmušti? Mane užmušti? Už ką?!

“Baik kvailioti!”

Nesugebėjau pasakyti nieko geresnio, tik tą man prilipusią frazę.

“Tai labai pavojinga! Net jei tai netikras peilis, tu mane nežmoniškai išgąsdinai! Liaukis!”

“Tu manai, kad aš juokauju?”

Labai maloniu balsu pasakė Asakura, skambėdama visai nerimtai. Kai dabar pagalvoju, besišypsanti gimnazijos mokinukė, besikesinanti į tavo gyvybę peiliu, skamba nežmoniškai kraupiai. Žodžiais negalima apsakyti, kaip buvau išsigandęs.

“Hmp.”

Asakura paplekšnojo per petį kita peilio puse.

“Tau nepatinka mirtis? Tu nenori mirti? Organinių būtybių mirtis man nereiškia nieko.”

Lėtai atsistojau. Tai turi būti tik pokštas, aš persigandęs tik todėl, kad pernelyg rimtai į tai reaguoju. Toliau sau tai kartojau, nes visa tai pernelyg neįtikėtina. Asakura, uoliai dirbanti ir rimta klasės seniūnė, kuri pamokoje kalba, tik kai būtina, nepakvaištų, net jei susidurtų su baisia nelaime. Kodėl ji griebė peilį ir staiga pareiškė, kad nori mane užmušti?

Vis dėlto, tas peilis tikras, jei nebūčiau išsisukęs, dabar į visas puses taškyčiausi kraujais.

“Nesuprantu, ką tu sakai. Tai daugiau nebejuokinga, gerai? Padėk tą baisų daiktą šalin!”

“Negaliu,” nusišypsojo Asakura savo įprasta, nekalta šypsenėle “nes aš tikrai noriu tavo mirties.”

Ji laikė savo peilį prie liemens ir puolė link manęs. Koks greitis! Tačiau šį kartą buvau pasiruošęs, nes dar prieš tai, kai būtų sujudėjusi Asakura, ketinau pasprukti pro duris… ir atsitrenkiau į sieną.

????

Nėra durų. Langų irgi. Ten, kur turėjo būti langai į koridorių, dabar buvo stora, pilka siena.

Neįmanoma!

“Tai beprasmiška.”

Iš už nugaros artėjo Asakuros balsas.

“Aš turiu šios erdvės informacijos kontrolę, todėl visi išėjimai yra užblokuoti. Iš tikrųjų, tai gana paprasta, tereikia sutrikdyti šio pastato molekulinę struktūrą. Dabar šis kambarys visiškai izoliuotas. Niekas negali patekti vidun, ar lauk iš jo.”

Apsisukau ir pamačiau, kad saulėlydis irgi dingo. Visa klasė apsupta betoninių sienų, paliekant kaboti tik šaltai į suolus šviečiančias lempas.

Negali būti!

Asakuros siluetas lėtai pajudėjo link manęs.

“Siūlau tau liautis priešintis; vis tiek mirsi.”

“……Kas tu iš tikrųjų?”

Nesvarbu, kaip žiūrėjau, aplink mane buvo tik sienos. Jokių durų, jokių langų, nieko! Gal man stogas nuvažiavo?

Aš paklaikusiai blaškiausi tarp suolų, bandydamas kuo toliau pabėgti nuo Asakuros. Tuo tarpu Asakura link manęs judėjo tiesia linija, laisva valia traukdama suolus ir kėdes sau iš kelio. Palyginus su ja, mano kelias visada užblokuotas suolais.

Šis katės ir pelės žaidimas ilgai netruko ir galiausiai buvau įremtas į kampą.

Tokiu atveju……

Nusprendžiau surizikuoti ir mesti kėdę į Asakurą, tačiau kėdė priešais pat Asakurą pasisuko ore ir nuskrido į kitą kambario galą. Kaip tai gali būti įmanoma?!

“Ar nesakiau, kad tai beprasmiška? Viskas šiame kambaryje mano valioje.”

Palauk… Palauk!

Kas čia dedasi? Jei čia ne pokštas ar apgavystė, ir nei aš, nei Asakura neišdurnėjome, kas po galais čia dedasi?!

Aš tave užmušiu ir pažiūrėsiu, kaip reaguos Suzumija Haruhi.

Rjouko: "Aš tave užmušiu ir pažiūrėsiu, kaip reaguos Suzumija Haruhi."

Kodėl vėl Haruhi? Haruhi, na tu ir populiari!

“Reikėjo man taip iš pat pradžių padaryti.”

Asakurai tai pasakius, mano kūnas sustingo. Taip negalima! Tu sukčiauji!

Mano kojos sustingo prie grindų, negalėdamos judėti. Mano rankos nejuda lyg būtų vaškinės – negaliu pajudinti nei piršto! Mano veidas užstrigo žiūrint į grindis, galėjau tik matyti, kaip Asakuros kambariniai bateliai lėtai atsiranda mano regos lauke.

“Kai tik mirsi, Suzumija Haruhi privalės kažkaip reaguoti. Tai gali sukurti didžiulį informacijos sprogimą, iš kurio galbūt ką nors sužinosime. Tokia galimybė gali atsirasti tik kartą gyvenime!”

Žinok, kažkodėl man dzin!

“Dabar mirk!”

Jaučiau, kad Asakura pakelia peilį. Kur ji pradės? Nuo gerklės arterijų, širdies? Jei žinočiau, kaip mirsiu, galėčiau bent pasiruošti. Bent jau leisk man užsimerkti…… Ne, nepajėgiu. K… Kas čia?!

Staiga pajutau suvirpant orą. Į mane pradėjo skristi peilis……

Tą akimirką, pasigirdo garsus trūkinėjimas ir įgriuvo lubos. Betono gabalas užkrito man ant galvos – skauda! Bliamba! Dėl didelio kiekio toliau krentančių nuolaužų buvau apipiltas baltomis dulkėmis ir, turbūt, Asakura irgi. Vis dėlto, negalėjau tuo įsitikinti… ne, pala! Aš vėl galiu judėti! Pakėliau galvą ir pamačiau……

Apstulbinta Asakura – jau ketinusi perrėžti man gerklę. Priešais mane stovėjo, pagavusi ašmenius plikomis rankomis… plikomis rankomis…! liekna Nagato Juki figūra.

“Tavo autonominės programos pernelyg paprastos.”

Savo neemocingu balsus pasakė Nagato.

“Informacijos užblokavimas ties lubų sritimi buvo neužbaigtas. Todėl galėjau tai atrasti ir patekti vidun.”

“Tu nori man sutrukdyti?” ramiai pasakė Asakura. “Kai tik nužudysiu šį žmogų, Suzumija Haruhi būtinai kaip nors reaguos. Tik taip galėsim gauti daugiau informacijos.”

“Tu turėjai būti mano pastiprinimas.” pasakė Nagato, lyg skaitytų kokią mantrą[36], “Toks nepaklusnumas draudžiamas; tu privalai paklusti mano įsakymams.”

“Kas jei atsisakysiu?”

“Tada aš atjungsiu tavo informacijos sąsają.”

“Gal norėtumei pamėginti? Čia aš turiu pranašumą, kadangi ši klasė priklauso mano informacijos kontrolės apimtims.”

“Pradedama vykdyti informacijos sąsajos atjungimo programa.”

Nagato pabaigus, peilis jos rankoje pradėjo ryškiai švytėti. Tada, lyg cukraus kubelis įdėtas į arbatos puodelį, lėtai sklaidėsi, sutrupėjo ir kaip milteliai nubyrėjo ant grindų.

“!!”

Asakura paleido peilį ir pašoko penkis metrus atgal. Matydamas šią sceną, galėjau tik galiausiai suvokti – “eik tu sau, šitos dvi tikrai ne žmonės.”

Vienu šuoliu peršokusi visą atstumą, Asakura grakščiai nusileido ir toliau kaip visada šypsojosi.

Erdvė aplink pradėjo išsikreipti – maždaug taip galiu tai apibūdinti. Asakura, suolai, lubos ir grindys smarkiai raibuliavo; apskritai, viskas priminė tai, kas atrodė lyg skystas metalas, nors nemačiau labai aiškiai.

Kai apie tai galvojau, lyg vidury oro susiformavo kažkas, kas priminė ietis, ir prie ištiestų Nagato delnų sutrupėjo į kristalų gabalus – tik tiek pajėgiau suprasti.

Po sekundės, aplink Nagato nesiliovė kristalizuoti sprogimai, o ant grindų byrėjo milteliai. Kristališki, ietis primenantys daiktai iš visų pusių žaibo greičiu skraidė link mūsų. Tik po kiek laiko išsiaiškinau, kad Nagato tokiu pat greičiu tas ietis atmušinėja.

“Nejudėk.”

Nagato, nenustodama atreminėti jos puolimo, kita ranka patempė mane už kaklaraiščio numetė mane ant žemės, kad už jos slėpčiausi.

“Oi!”

Neaiškus daiktas praskrido man virš galvos ir atsitrenkęs į lentą sudužo į gabalus.

Nagato truputį pakėlė galvą ir tą akimirką iš lubų išaugo daug varveklių, kurie krito ant Asakuros galvos. Asakura pasitraukė greičiu, neįžiūrimu plika akimi, o ant grindų akimirksniu atsirado miškas susmigusių varveklių.

“Šioje erdvėje tau neįmanoma mane nugalėti.” ramiai tarė Asakura. Ji ir Nagato besigrumdamos stovėjo keli metrai viena priešais kitą, tuo tarpu aš tik beviltiškai drybsojau ant žemės, nedrįsdamas atsistoti.

Nagato stovėjo priešais mane, truputį išskėstomis kojomis. Taip, tai labai panašu į ją – ant jos kambarinių batų mažomis raidėmis buvo užrašytas jos vardas. Tada, lyg giedodama giesmę, Nagato kažką[37] tyliai sumurmėjo:


SELECT serijinis_numeris

FROM duomenų_bazė

WHERE kodas=’informacija’

ORDER BY puolamoji_kovos_informacija

HAVING naikinimo_režimas


“Taikinio vardas – Asakura Rjouko, priešiškumas patvirtintas. Atjungiama taikinio organinės informacijos sąsaja.”

Paprasta erdvė klasėje nebeegzistuoja. Viskas pavirto į geometrines figūras ir sukosi kaip kaleidoskope[38], o gal tik man galva sukosi.

“Tu nustosi funkcionuoti anksčiau, nei aš.”

Visame šitame spalvotame miraže neįsivaizdavau, iš kur sklido Asakuros balsas.

Vuuš, pasigirdo vėjo, pjaunančio per orą, garsas.

Nagato man stipriai spyrė kulno galu.

“Ką tu……”

Nespėjus man pabaigti, man pro pat nosį žaibišku greičiu pralėkė neįžiūrima ietis ir nukrito ant grindų.

“Dar pažiūrėsim, kiek ilgai pajėgsi jį ginti. Pamėgink tai!”

Kitą sekundę, Nagato stovėjo priešais mane, suvarpyta tuzino rusvai atrodančių ilgų iečių.

“……”

Paaiškėjo, jog Asakura užpuolė vienu metu Nagato ir mane iš visų pusių. Nagato nepajėgė išsklaidyti ar atmušti dalies iečių, todėl, kad mane apgintų, panaudojo savo kūną. Bet tada aš to gerai nesuvokiau, nes tai nutiko per greitai.

Nagato akiniai nukrito jai nuo veido ir nukritę ant grindų šiek tiek pašoko.

“Nagato!”

“Geriau nejudėk.”

Ramiai tarė Nagato, rodydama į ietis, įstrigusias jai į krūtinę ir pilvą. Po jos kojomis pradėjo atsirasti kraujo bala.

“Man viskas gerai.”

Ne, tu visai neatrodai gerai!

Nagato, net nesuvirpėdama, ištraukinėjo ietis lauk iš savo kūno. Kraujuotos ietys krito ant žemės, sukeldamos ledo garsą, ir po kelių sekundžių pavirsdavo į suolą. Štai iš ko jos padarytos!

“Būdama taip sužalota, nemanau, kad dabar sugebėtum mane sustabdyti. Štai galutinis smūgis!”

Kitame iškrypusios erdvės gale, Asakuros siluetas banguojančiai švytėjo. Jos veide mačiau šypseną. Ji lėtai pakėlė rankas, kurios, jei man neprisisapnavo, švytėjo nuo pečių iki pirštų galų ir dvigubai pailgėjo. Ne, daug labiau nei dvigubai…!

“Prašau, mirk!”

Asakuros rankos toliau tempėsi, besirangydamos kaip kokie čiuptuvai, ir artinosi iš abiejų pusių. Negalėdama judėti, trapi Nagato figūra klaikiai sudrebėjo… Po akimirkos, mano veidas buvo aptaškytas krauju.

Asakuros kairioji ranka įsismeigė į dešinę Nagato pilvo dalį, tuo tarpu dešinioji ranka pervėrė kairiąją krutinės dalį, kiaurai pereidama per nugarą ir sustodama prie klasės sienos. Kraujas tiško iš Nagato kūno, tekėdamas žemyn kojomis, padarydamas kraujo balą dar didesne.

“Baigta.”

Tyliai pasakė Nagato, po to paėmė už čiuptuvų. Nieko nenutiko.

“Kas baigta?” pasakė Asakura, sakydama tai, lyg būtų laimėjusi. “Turi galvoje savo trejus gyvenimo metus?”

“Ne.” ištarė rimtai sužeista Nagato, tarytum nieko jai nebūtų nutikę. “Pradedamas informacijos sąsajos atjungimas.”

Beveik akimirksniu, viskas klasėje pradėjo ryškiai švytėti, nykti ir per kitą akimirką pavirto į dulkes. Suolas priešais mane taip pat pavirto į dulkes ir išsisklaidė.

“Kaip taip gali būti……”

Kristalų smiltelės nesiliaunančiai byrėjo pro lubas ir šįkart būti priblokštai buvo Asakuros eilė.

“Tu tikrai nepakartojama.”

Ietys Nagato kūne irgi pavirto į dulkes.

“Man prireikė daug laiko, kad persiskverbčiau per programą. Tačiau dabar viskas baigta.”

“…… Prieš pradėdama veikti, tu paruošei išskaidymo elementus, ar ne? Nieko keisto, kad pasirodei silpna. Nes iš anksto panaudojai visą savo puolimo informaciją……” nusiminusiai pasakė Asakura, jos rankoms pradėjus išsisklaidyti.

“Ak, kaip gaila, vis dėlto, aš buvau tik pastiprinimas. Galvojau, kad tai bus proga ištrūkti iš šito akligatvio.”

Asakura atgal atvirto į savo paprastą klasiokės būdą ir džiugiai į mane pasižiūrėjo.

“Aš pralaimėjau. Puiku, kad galėsi toliau pagyventi. Bet geriau būk atsargus, Integruotos Informacijos Minčių Esybė nėra tokia vieninga, kaip gali pasirodyti. Joje, kaip ir tarp žmonių, yra ir daugiau tokių, kurie turi kitokią nuomonę. Bus ir daugiau tokių ekstremistų, kaip aš. Ir ką gali žinoti, gal net tie, kurie valdo Nagato-san gali pakeisti savo nuomonę ir nuspręsti verčiau tave nužudyti.”

Asakura jau iki pat krūtinės buvo padengta tviskančių kristalų.

“Iki tada, linkiu tau laimės su Suzumija-san. Iki.”

Tai pasakiusi, Asakura tyliai pavirto į mažą smėlio kalvą, kurios mažos kristalų kruopelytės po truputį nyko, kol visiškai išsisklaidė.

Šitaip, tarp išsibarsčiusių kristalėlių dulkių, gimnazistė, žinoma, kaip Asakura Rjouko, visiškai išnyko iš mūsų mokyklos.

Staiga pasigirdo tylus dunkstelėjimas. Pasisukęs, pamačiau Nagato, gulinčią ant grindų, todėl nuskubėjau prie jos.

“Nagato! Laikykis! Aš iškviesiu greitąją!”

“Nereikia.”

Nagato savo plačiai pramerktomis akimis pažvelgė į lubas.

“Fiziniai pažeidimai man nėra labai svarbūs. Svarbiausia reikia atkurti šią erdvę į jos pradinę būseną.”

Smėlio kristalai aplink nustojo kristi.

“Pašalinamos svetimos medžiagos, vykdoma klasės rekonstrukcija.”

Kai ji baigė, pažįstama 1-5 klasė iš naujo pasirodė prieš mūsų akis. Tai atrodė kaip kasetės atsukimas: viskas klasėje sugrįžo į savo vietas.

Lenta, mokytojo stalas, likusios kėdės ir suolai, viskas išaugo iš balto smėlio ir sugrįžo į savo originalias būsenas, kaip kad mačiau prieš šiandienos pamokų pabaigą. Negaliu apibūdinti to, kas tuomet dėjosi mano galvoje. Jei nebūčiau visko matęs savo akimis, manyčiau, kad šie vaizdai sukurti naujausių kompiuterinės grafikos specialiųjų efektų.

Langai su naujais sveikais stiklais išaugo iš sienų; lauke vėl pasirodė saulėlydis, apšviečiantis mane ir Nagato oranžine šviesa. Bandžiau žvilgtelėti į savo suolą – viskas buvo taip, kaip palikau, o kraujas, aptaškęs mano veidą, buvo visiškai išnykęs. Tai neprilygstama. Tai kaip kažkokia magija!

“Ar tu tikrai sveika?”

Priklaupiau prie Nagato, kuri toliau gulėjo ant grindų. Galvojau, kad ji turės daugybę žaizdų ir skylių savo uniformoje, po to, kai buvo perdurta tų iečių, bet dabar viskas buvo pradingę.

“Apdorojimo galios dabar perjungtos į informacijos valdymą, todėl sąsajos regeneracija buvo atidėta. Pradedamas atkūrimo procesas.”

“Ar tau padėti?”

Nors to nesitikėjau, bet Nagato neprieštaravo ir paėmė man už rankos, o kai jau norėjo keltis—

“A.”

Ji netikėtai aiktelėjo.

“Pamiršau atkurti akinius.”

“……Aš manau, kad tu atrodai mielesnė be akinių. Šiaip ar taip, merginos su akiniais manęs neužveda.”

“Ką reiškia ‘užveda’?”

“Nieko, nekreipk dėmesio.”

“Aišku.”

Dabar ne laikas šnekėt apie tokius niekus. Gailiuosi, kad tai pasakiau. Jei nereikėtų beširdiškai palikti Nagato, iš gėdos tučtuojau bėgčiau iš klasės.

“Ui-su.”

Netikėtai atsidarė klasės durys.

“Pa~mir~šau, pamiršau krepšį~ ”

Dainuodamas savo paties sukurtą dainą, į klasę įžengė Tanigučis.

Tanigučis turbūt net nepagalvojo, kad klasėje gali dar kas nors būti. Kai mus pastebėjo, sustingo iš nuostabos ir plačiai išsižiojo kaip kvailys.

Tuo momentu aš rankose laikiau Nagato, bet jei būtumėte tai matę, būtų galėję pasirodyti, kad aš ją palengva guldau.

“Atleiskite.”

Nepaprastai rimtu balsu pasakė Tanigučis. Tokiu, kokio iš jo dar niekada nebuvau girdėjęs. Net neuždaręs durų, jis tuoj pat išsinešdino iš klasės. Neturėjau laiko net bėgti jam iš paskos.

“Įdomus žmogus.” pasakė Nagato.

Sunkiai atsidusau.

“Ką man daryti~?”

“Palik tai man.” pasakė Nagato, gulėdama mano glėbyje.

“Manipuliavimas informacija – mano stiprioji pusė. Padarysiu taip, kad atrodys, jog Asakura Rjouko persikėlė į kitą mokyklą.”

Štai kaip!

Dabar ne laikas galvoti apie tokius nereikšmingus dalykus. Buvau priblokštas. Kai dabar pagalvoju, aš patyriau nerealų nutikimą! Dabar nebesvarbu, tikiu ar ne tais absurdiškais dalykais, kuriuos man pasakojo Nagato. Kitaip tariant, dabar tam nebėra jokių abejonių! Šis nutikimas privertė mane suprasti situacijos rimtumą. Aš buvau įsitikinęs, kad žūsiu! Jei Nagato nebūtų išlindusi pro lubas, Asakura būtų mane nudėjusi. Išsikraipančios klasės, Asakuros, pavirtusios į pabaisą, ir ramiai ją sunaikinančios Nagato vaizdai įsirėžė man į galvą.

Ar taip Nagato norėjo man parodyti, kad ji tikrai ateivė?

Tarp kitko, aš dabar tapau paslaptingo nutikimo dalyviu. Kaip kad minėjau pačioje pradžioje, išties norėjau būti įtrauktas į tokius nutikimus, tapti antraeiliu veikėju, ir to būtų visai užtekę. Tačiau štai išėjo taip, kad tapau pagrindiniu veikėju! Taip, aš labai norėjau tapti pasakojimo apie ateivius dalyviu, tačiau, kai galiausiai tokiu tapau, visa tai atrodo kiek kitaip.

Nuoširdžiai kalbant, tai mane net labai neramina.

Kuo aš norėjau būti, tai kokiu nors pašaliniu, kuris herojui sunkiu metu maloniai besišypsodamas suteiktų patarimą. Nenoriu, kad mano gyvybei grasintų mano paties klasiokės! Aš vis dar branginu gyvenimą!

Mano mintys kurį laiką kažkur klajojo be tikslo, kol sėdėjau vidurį oranžinių spindulių apšviestos klasės, visai nejausdamas svorio savo rankose.

K…… Kas čia dabar? Ką aš sau mąstau? Dėl to, kad šitiek laiko užsigalvojau, visai nepastebėjau, kad Nagato baigė savo regeneraciją ir tuščia veido išraiška spoksojo į mane.


Kitą diena, Asakura Rjouko klasėje nepasirodė.

Žinoma, tai buvo savaime suprantama, tačiau panašu, kad tik man.

“O… Asakura? Tai kažkaip susiję su jos tėvo darbu, todėl ji turėjo greitai išvykti. Iš tiesų, mokytojai irgi buvo nustebinti, nes mums pranešta buvo tik šį rytą. Jie turėjo išvykti iš šalies, išskrido praėjusią naktį.”

Kai Okabė paskelbė šią pramanytą istoriją, klasėje kilo triukšmas, dauguma merginų šūkaliojo iš nuostabos “Ką?”, “Kodėl?”, vaikinai irgi pradėjo tarp vieni kitų šnabždėtis. Net Okabė atrodė suglumęs. Ir visai nekeista, jog mergiotė už manęs negalėjo dėl to tylėti.

Bum! Ji vožė man kumščiu per nugarą.

“Kjonai, tai privalo būti paslaptingas nutikimas!” Suzumijos Haruhi akys ryškiai švytėjo, jai vėl tapus kupinai jėgų.

Ką turėčiau daryti? Pasakyt jai tiesą?

Žinok, iš tikrųjų, Asakura-san buvo sukurta kažkokios neaiškios būtybės, pavadinimu Integruotos Informacijos Minčių Esybė, Nagato-san yra jos bendradarbė, tačiau jos susiginčijo dėl to, ar reikia mane nudaigoti ar ne. Na, kodėl mane? Jo, kad sužinotų daugiau apie tave, Haruhi. Vis dėlto, Nagato-san ją pavertė į smėlį. Va ir viskas.

Žinoma, kur gi ne. Negalėčiau jai taip pasakyti. Net nenoriu. Apsimesiu, jog visa tai buvo tik haliucinacija, ir tegul taip lieka.

“Pirma atvyksta paslaptingas persikėlęs mokinys, po to mergina paslaptingai išvyksta. Dedasi kažkas įtartina!”

Turėčiau ją pagirti už puikią intuiciją?

“Gal pasikeitė jos tėvo darbovietė?”

“Nei negalvok, kad patikėsiu tokiu apgailėtinu pasiteisinimu!”

“Tikėk ar ne, bet dėl šitos priežasties dauguma mokinių ir persikelia į kitą mokyklą.”

“Na, juk keista! Jie teužtruko vos vieną dieną, kad gautų darbovietės pakeitimo pranešimą, sutiktų ir išsikeltų! Koks tai per darbas?”

“Gal Asakuros tėvas jai iš anksto nepasakė……”

“Neįmanoma! Privalom tai ištirti!”

Norėjau pasakyti, jog darbo perkėlimas buvo tik pasiteisinimas, jie turėjo per naktį pabėgti nuo skolų išmušinėtojų, palikdami kalną skolų, bet nusprendžiau, kad nereikia. Kadangi žmogus, kuris žinojo priežastį, buvau aš.

“Kaip Komandos SOS narė, negaliu leisti tokiam paslaptingam įvykiui likti nepastebėtam!”

Prašau, liaukis!

Po to, kas nutiko vakar, mano požiūris į viską pasikeitė pernakt. Kaip bebūtų, aš juk savo akimis paliudijau tuos antgamtinius dalykus, o bandydamas save įtikinti, kad to niekada nebuvo, priėjau išvadą: arba man buvo haliucinacijos; arba man kažkas negerai su smegenimis; arba pats pasaulis pakankamai pakvaišęs; arba tai tik labai ilgas sapnas.

Tarp kitko, aš netikiu, kad pats pasaulis iš tikrųjų yra virtuali realybė.

Taip, kam nors, kuriam vos sukako 15-iolika, susidurti su gyvenimą keičiančiais posūkiais šiek tiek per anksti!

Kodėl paauglys kaip aš turi kamuotis ties tokiais filosofiniais klausimais, kaip “Pasaulis egzistuoja, ar ne?”. Tai ne dalykai, apie kuriuos turėčiau galvoti! Maldauju, nepridėkit daugiau rūpesčių mano gyvenimui!

Man jų ir taip pakanka!

Šeštasis skyrius[edit]

Kaip ir vakar, šiandien savo batų spintelėje radau dar vieną laišką. Kas pastarosiomis dienomis užėjo žmonėms, kad pradėjo laiškus siuntinėti per batų spinteles?

Vis dėlto, šįkart jis kėlė kiek kitokį įspūdį. Laiškas nebuvo sulenktas išplėšto popieriaus lapas ir nebuvo anoniminis, kaip praėjusį kartą. Kitoje voko pusėje, kuris atrodė kaip vienas tų dailių vokelių, kuriuos gauni su shoujo-mangos[39] žurnalais, kad galėtum siųsti anketas ir panašiai, buvo aiškiai parašytas vardas. Jei akys manęs neišdavė, puikiai žinojau, kieno vardas ant jo buvo užrašytas.

Asahina Mikuru.

Tučtuojau susigrūdau voką į švarko kišenę ir nulėkiau į vyrų tualetą jo perskaityti. Jame, ant popieriaus lapelio, visur pilname šypsenėlių, buvo užrašyti šie žodžiai:


Lauksiu tavęs klubo kambaryje per pietų pertrauką.

Mikuru-čian


Po vakarykščių nutikimų, mano visas požiūris į gyvenimą, pasaulį ir pačią realybę padarė 360 laipsnių salto, lyg koks akrobatas.

Nebenorėjau daugiau niekada patekti į tokią gyvybei grasinančią padėtį.

Tačiau jokiu būdu negalėčiau neiti. Šiaip ar taip, juk tai Asahina-san, kuri šį kartą mane kviečiasi! Nors neturiu jokių įrodymų, kad šis laiškas parašytas Asahinos-san, niekada neabejočiau jo autentiškumu, nes ji tiesiog idealiai priminė tokią, kuri imtųsi šių netiesioginių poelgių. Be to, įsivaizdavus ją spaudžiant rašiklį ir smagiai rašant ant mielo popieriaus lapelio, tai ją puikiai atitinka. O kadangi tai per pietų pertrauką, klubo kambaryje taip pat turėtų būti Nagato, ir kas nors nutiks, manau, ji kaip mat atskubės mane gelbėti.

Prašau, nesakykit, kad aš apgailėtinas bailys. Vis dėlto, aš dar tik gimnazijoje.


Po ketvirtos pamokos, buvau apsuptas: Tanigučio, spoksančio į mane labai prasmingomis akimis; Kunikido, ateinančio su savo priešpiečių dėžute; ir Haruhi, reikalaujančios, kad drauge su ja eičiau į mokytojų kabinetą, tirti Asakuros išvykimo tiesos. Net nepavalgęs pietų, nuskubėjau į klubo kambarį.

Nors buvo tik gegužė, tačiau saulė spigino lyg vasarą. Saulė, kuri lyg būtų buvusi perkrauta anglies, dosniai spinduliavo energiją į Žemę. O galiausiai atėjus vasarai, Japonija pavirsta į natūralią sauną. Vos nuėjęs kelis žingsnius, jaučiau kaip prakaitas skverbiasi man į apatinius.

Po trijų minučių, pasiekiau klubo kambario duris. Pirma pasibeldžiau.

“Prašom užeiti.”

Be jokių abejonių tai buvo Asahinos-san balsas. Puiku, galiu atsipalaiduoti ir užeiti.

Nagato viduje nebuvo, ir, mano nuostabai, Asahinos-san taip pat.

Priešais mane stovėjo ilgaplaukė moteris, atsirėmusi į lango, vedančio į mokyklos kiemą, atbrailą.

Ji vilkėjo baltą bliuskutę ir juodą mini sijoną, kojas apavusi pora šlepečių[40], skirtų mokyklos lankytojams.

Pamačiusi mane, nuskubėjo prie manęs ir džiaugdamasi paėmė mane už rankų.

“Kjonai-kun…… seniai nesimatėme.”

Tai buvo ne Asahina-san, nors ją taip priminė, jog lengvai būtų galima sumaišyti su pačia Asahina-san. Atvirai kalbant, net aš būčiau pagalvojęs, kad tai Asahina-san.

Tačiau tai buvo ne Asahina-san. Mano žinoma Asahina-san buvo ne tokia aukšta, o jos veidas nebuvo toks brandus, jau nekalbant apie krūtinę, kuri negalėjo pernakt paaugti trečdaliu.

Nesvarbu, kaip bežiūrėjau, buvau tikras, kad asmuo, kuris stovėjo priešais mane ir besišypsodamas laikė man už rankų, buvo maždaug dvidešimties ir kėlė visai kitokį įspūdį nei antrametė mokyklinukė Asahina-san. Bet kodėl ji šitaip priminė Asahiną-san?

“Ehem……”

Netikėtai sugalvojau priežastį.

“Ar jūs Asahinos-san…… sesuo?”

Ji trumpam nustebo, tada nusišypsojo, mirktelėjo akimis ir gūžtelėjo pečiais. Net jų šypsenos tokios pat.

“Chi, chi, tai aš!” pasakė ji.

“Aš Asahina Mikuru. Tik tiek, kad atkeliavau iš dar tolimesnės ateities, nei tu mane pažįsti…… Aš visąlaik norėjau su tavimi susitikti.”

Tada turbūt atrodžiau labai kvailai. Žinoma, dabar lengvai galėjau pripažinti, kad Asahina-san iš ateities. Žiūrėdamas į priešais mane stovinčią gražuolę, supratau kokia gražia ji užaugo. Be to, ji aukštesnė, dėl to tapdama seksualesne. Nebūčiau įsivaizdavęs, kad ji taps tokia gražuole.

“A, tu manimi vis dar netiki?”

Asahina-san, vilkėdama sekretorę primenančius drabužius, piktai paklausė.

“Tada aš tau įrodysiu!”

Ji paskubomis pradėjo atsisegti savo bliuskutę. Kai atsegė antrą sagą, ji, mano nuostabai, atskleidė dalį savo krūtinės.

“Žiūrėk, žvaigždutės formos apgamas, matai? Jis nepriklijuotas! Nori paliesti?”

Ant jos kairiosios krūties iš tikrų buvo žvaigždutės formos apgamas. Tik jis išsiskyrė ant jos šviesios odos.

“Dabar tiki manimi?”

Iš kur man tai žinoti? Aš net nepamenu, kad būčiau kada nors matęs apgamą ant Asahinos-san krūtinės. Nors neseniai man teko pamatyti, kaip ji rengėsi merginos zuikės kostiumu, tada visai neatkreipiau dėmesio į tokias mažas smulkmenas.

Kol apie tai mąsčiau, patrauklioji, brandžiai atrodanti Asahina-san tarė:

“Keista. Jei nebūtum pasakęs, jog turiu šį apgamą, pati jo nebūčiau pastebėjusi.”

Sutrikusi Asahina-san linktelėjo galva, po to, lyg kažką supratusi, išpūtė akis ir pašėlusiai išraudo.

“Ė…… O ne, aš ką tik…… T… Tiesa! Mes dar ne…… Ką man daryti?”

Asahina-san rankomis užsidengė veidą ir jį papurtė, būdama vis dar prasegta apykakle.

“Aš suklydau…… Aš…Aš atsiprašau! Prašau, užmiršk, ką tik paskiau!”

Lengva tau pasakyt! Ir prašau, ar galėtum užsisegti? Aš nebežinau, kur man dėti akis!

“Viskas gerai, aš tavim tikiu. Šiuo metu aš galiu patikėti bet kuo.”

“Hm?”

“Ne, nieko, tik kalbu su savimi.”

Nežinomo amžiaus Asahina-san rankomis vis dar laikė savo skruostus, kai pastebėjo, kad šnairuoju į jos bliuskutę, ir susigėdusi paskubomis ją užsisagstė. Patogiai atsisėdusi, sausai atsikosėjo ir pasakė:

“Ar tu tikrai tiki, kad į šią laiko plokštumą atkeliavau iš ateities?”

“Žinoma. Hmm, tai reiškia, kad šiuo metu pasaulyje yra dvi Asahinos-san?”

“Taip, mano praeities aš…… šiuo metu sėdi klasėje ir pietauja su savo klasiokėmis.”

“Ar ta Asahina-san žino, kad tu čia esi?”

“Ne, vis dėlto, ji mano praeitis.”

Aišku.

“Kadangi aš norėjau tau kai ką pasakyti, gavau leidimą apsilankyti šioje laiko plokštumoje. Ak taip, aš prieš tai paprašiau Nagato, kad trumpam paliktu mus vienus.”

Nagato turbūt net nesumirksėjo, pamačiusi šią Asahiną-san.

“…… Ar tu žinai, kas tokia yra Nagato?”

“Atleisk, bet tai slapta informacija. A, aš jau senokai to nesakiau.”

“O aš vos prieš kelias dienas girdėjau, kaip tu tai sakiai.”

“Tu teisus.” pasakė Asahina-san, bilstelėjo sau per galvą, ir parodė liežuvį. Tikrai panašu į ją.

Netikėtai jos veidas surimtėjo.

“Negaliu ilgai čia likti, todėl eisiu prie esmės.”

Tada greičiau reikėjo sakyti!

“Ar esi girdėjęs pasaką ‘Snieguolė’[41]?”

Žiūrėjau į truputį aukštesnę, tačiau nepasikeitusią Asahiną-san. Jos juodos akys buvo truputį sudrėkusios.

“Na, taip……”

“Nepaisant kokių rūpesčių patirtum, noriu, kad prisimintum šią pasaką.”

“Turi galvoj septynis nykštukus, piktą raganą ir užnuodytą obuolį?”

“Taip, tą pačią pasaką ‘Snieguolė’.”

“Aš vakar jau patyriau rūpesčių.”

“Ne… Tai daug rimčiau. Negaliu atskleisti smulkmenų, galiu pasakyti tik tai, kad Suzumija Haruhi bus su tavimi.”

Haruhi? Su manimi? Nori pasakyti, kad mes abu, aš ir ji, kartu į kažką įsivelsime? Kada? Kur?

“……Gali būti, kad Suzumija-san nemanys, jog tai rūpesčiai…… tačiau tau ir visiems kitiems tai bus rimta nelaimė.”

“Tu negali pasakyti smulkmenų… ar ne?”

“Apgailestauju, galiu suteikti tik užuominų. Tai viskas, ką galiu.”

Užaugusioji Asahina-san buvo vos ne ašarose. Taip, tai išraiška, kurią Asahina-san įprastai parodo.

“Užuomina – pasaka ‘Snieguolė’?”

“Taip.”

“Gerai, prisiminsiu.”

Pamačiusi mane linktelint, Asahina-san pasakė, kad dar turi šiek tiek laiko, todėl nostalgiškai apsižvalgė po klubo kambarį. Tada nuėjo ir švelniai paglostė tarnaitės kostiumą.

“Aš jį taip dažnai vilkėdavau! Dabar net norėdama nepajėgčiau.”

“Nors dabar atrodo, kad persirenginėji biuro mergina.”

“Chi, chi, kadangi nebeįtelpu į savo mokyklinę uniformą, turiu apsirengti kaip mokytoja.”

Kai kurie žmonės gimė tam, kad ant jų vilktų kostiumus. Na, paklausiu:

“Kaip dar Haruhi tave aprengs?”

“Paslaptis! Tai pernelyg gėdinga. Be to, pats greitai sužinosi, tiesa?”

Avėdama šlepetes, Asahina-san stovėjo priešais mane. Jos akys vėl buvo keistai sudrėkusios, o skruostai paraudę.

“Tada aš jau eisiu!”

Nors tai pasakė, toliau stovėjo, žiūrėdama į mane. Jos lūpos sujudėjo, lyg ji būtų kažko norėjusi. Galbūt turėjau ją pabučiuoti. Kai ketinau ją apkabinti, ji atsitraukė.

Asahina-san apsisuko ir pasakė:

“Galiausiai, turiu paskutinį prašymą. Prašau, pernelyg nesuartėk su manimi.”

Tai pasakiusi, silpnai atsiduso.

Paskubomis sušukau Asahinai-san, kuri jau bėgo link durų:

“Pasakyk man dar vieną dalyką!”

Kai jau ketino atidaryti duris, Asahina-san sustojo.

“Asahina-san, kiek dabar tau metų?”

Asahina-san apsisuko, sukrėsdama savo plaukus, ir su šypsena, dėl kurios bet kas ją įsimylėtų, pasakė: “Slapta informacija~”


Ir taip užsidarė durys. Net jei būčiau bėgęs iš paskos, tai būtų buvę beprasmiška.

Oho, sunkiai galėjau patikėti, kad kai užaugs Asahina-san atrodys taip patraukliai. Tada staiga pagalvojau apie pirmą jos pasakytą dalyką. “Kjonai-kun…… seniai nesimatėme”. Tai gali reikšti tik vieną: Asahina-san su manimi buvo ilgai nesusitikusi.

“Taip, turbūt.”

Asahina-san turbūt greitai turėjo grįžti į ateitį, ten praleisti kelerius metus, kol vėl sugrįžo į šį laikmetį.

Kažin kiek laiko jai praėjo? Sprendžiant iš to, kaip ji subrendo – sakyčiau penki metai…… o gal tik trys. Merginos drastiškai pasikeičia, kai jos baigia mokyklą. Taip buvo mano pusseserei. Kai ji buvo gimnazijoje, ji visada buvo tyli, sumani mokinukė, kuri visai nepritraukdavo dėmesio. Tačiau, kai tik įstojo į universitetą, iš bjauraus vikšro pavirto į nuostabią plaštakę. Nors nieko gero, aš net nežinau Asahinos-san dabartinio amžiaus, labai abejoju, kad jai 17.

Aš alkanas, grįšiu atgal į klasę.

“……”

Štai tada, įėjo Nagato Juki su savo gerai išlaikytu šaltu veidu, tačiau šiandien ji buvo be akinių. Jos nepridengtas žvilgsnis nukrypo į mane.

“Ei, ar ką tik praeinant nesutikai ko nors, kas labai priminė Asahiną-san.” juokaudamas paklausiau jos.

“Asahinos Mikuru atmaina iš kitos laiko plokštumos. Sutikau ją ryte.”

Nagato tyliai atsisėdo ant kėdės, pasidėjo ant stalo knygą ir ją atsivertė.

“Ji jau iškeliavo, jos nebėra šioje laiko plokštumoje.”

“Ar tu taip pat gali keliauti laiku? Tuo savo Informacijos Esybės dalykėliu?”

“Aš – negaliu. Tačiau judėjimas laiku nėra itin sudėtingas. Tiesiog žmonės dar nesuvokia esminių principų. Laikas yra kaip erdvė – judėti juo nelabai sudėtinga.”

“Gali mane pamokyti?”

“Sąvoka negali būti paaiškinta ir suprasta per kalbą.”

“Tikrai?”

“Tikrai.”

“Tada nėra iš ko rinktis.”

“Nėra.”

Supratęs tuštumą, jaučiamą kalbantis su aidu, nusprendžiau grįžti į klasę. Gal dar turėsiu laiko pavalgyti?

“Nagato, ačiū dėl vakar.”

“Nereikia man dėkoti. Asakuros Rjouko veiksmai buvo mano atsakomybė. Stebėdama buvau neapdairi.”

Jos plaukų sruogos truputį susvyravo.

Ar ji bandė man linktelėti ir atsiprašyti?

“Visgi, geriau atrodai be akinių.”

Ji neatsakė.


Kai norėjau nuskubėti į klasę ir papietauti, prie durų susidūriau su manęs laukiančia Haruhi, ir mano planai akimirksniu žlugo. Matyt, tokia lemtis ir laikas man jau su tuo susitaikyti.

Haruhi, kuri nekantriai manęs laukė koridoriuje, piktai ant manęs suklykė:

“Kur tu visąlaik trainiojais? Galvojau, kad greit grįši – velniai žino, kiek laiko turėjau čia prastypsot, laukdama tavęs!”

Ji neatrodė pikta – labiau kaip maža mergiūkštė, kuri pyksta, kad paslėptų savo nejaukumą.

“Ir nemėgink kvailai pasiteisinti! Paskui mane!” Haruhi užlaužė man ranką ir vėl nutempė į tamsią laiptinę.

Ak, aš toks alkanas!

“Ką tik mokytojų kambaryje paklausiau Okabės. Mokytojai apie Asakuros persikėlimą sužinojo tik šį rytą. Anksti ryte, kažkas paskambinęs ir prisistatęs Asakuros tėvu, pareiškė, kad jie turi skubiai išvykti. Ir žinai kur? Kanadą, Ka-na-dą! Kaip taip? Tai pernelyg įtartina!”

“Ak, nejaugi?”

“Po to, pasakiau, kad buvau gera Asakuros draugė ir paprašiau mokytojų, kaip susisiekti su ja Kanadoje.”

Tik nereikia, kai ji vis dar buvo, tu beveik su ja nekalbėjai.

“Ir žinai, ką mokytojai pasakė? Jie pasakė, jog nežino. Paprastai, jei kas nors išsikelia, palieka savo susisiekimo detales, ar ne? Kažkas čia ne taip.”

“Ne, nėra!”

“Todėl išprašiau Asakuros Rjouko senojo namų adreso, kuriame gyveno prie išsikraustydama. Eisiu ir po pamokų ten apsižvalgysiu. Gal ką nors ten atrasime.”

Kaip visada, ši mergiotė visai nesiklauso, ką kiti jai sako.

Koks skirtumas, nebandysiu jos sustabdyti. Galų gale, juk Haruhi švaisto savo laiką, ne aš.

“O tu irgi eini kartu.”

“Kodėl?!”

Haruhi giliai įkvėpė, ir kaip drakonas, ketinantis padegti visą kaimynystę, taip garsiai sušuko, kad turbūt visa mokykla girdėjo.

“NES TU ESI KOMANDOS SOS NARYS!!!”


Paklusdamas Haruhi įsakymams, paskubomis atsitraukiau, nuėjau į klubo kambarį pasakyti Nagato, kad perduotų žinią Asahinai-san ir Koizumiui, kai jie ateis. Visgi, nebūdamas tikras, ar tylioji ateivė dar labiau neapsunkins situacijos, dėl visa pikto, paėmiau rašiklį ir parašiau ant vienos iš Komandos SOS skrajučių antros pusės:

“Komandai SOS šiandien nėra jokios veiklos – Haruhi” ir užklijavau lapą ant durų.

Nepaisant Koizumio, bent jau Asahinai-san nereikės persirengti į tarnaitės kostiumą.

Dėl to, penktosios pamokos skambutis nuskambėjo man nespėjus nieko pavalgyti. Štai tau ir pietūs.


Meluočiau, jei sakyčiau, kad niekada nesvajojau po pamokų vaikštinėti drauge su mergina, kaip tuose paauglių draminiuose serialuose. Tačiau dabar, kai ši svajonė dabar tapusi tikrove, aš nei iš tolo nelaimingas. Kažin kodėl taip?

“Kažką sakei?”

Paklausė Haruhi, eidama man iš kairės, nešdamasi sąsiuvinio lapą ir žingsniuodama milžiniškais žingsniais. Automatiškai supratau jos klausimą, kaip “Kas tau nepatinka?”

“Ne, visai nieko.”

Mes ėjome nuo kalvos palei geležinkelio bėgiais. Šiek tiek toliau nuo čia buvo Kojouen stotis.

Pagalvojau, kad artėjame prie Nagato namų, tačiau nebūčiau pagalvojęs, kad Haruhi kaip tik ėjo link tos vietos. Mes atkeliavome prie pažįstamo, naujutėlio daugiabučio namo.

“Atrodo, kad Asakura gyveno 505[42] bute.”

“Nieko keisto.”

“Kaip suprast ‘nieko keisto’?”

“Ne, nieko. Be to, kaip tikiesi patekti vidun? Be rakto net į fojė nepateksi.”

Pirštu parodžiau į komunikatorių ir pridūriau:

“Tau reikia įvesti teisingą kodą, kad atidarytum duris. Ar tai žinojai?”

“Ne. Jei taip – tada eisim į apgultį ir kantriai lauksim!”

Ko tu iš viso ketini laukti? Nors kol galvojau, nereikėjo ilgai laukti. Tą akimirką vidutinio amžiaus moteris atidarė paradines duris iš vidaus, panašu, kad eitų apsipirkti. Ji trumpam žvilgtelėjo į mus klausiančiu žvilgsniu ir nuėjo. Prieš pat durims užsidarant, Haruhi nuskubėjo prie durų ir į jų tarpą įkišo batą.

Jo… žinoma, baisiai gudru.

“Greičiau judinkis!”

Taigi, šitaip buvau nutemptas į vestibiulį, tada įėjau į liftą, kuris buvo sustojęs pirmame aukšte. Keliantis liftu įprasta tyliai žiūrėti į aukšto skaičius……

“Ta Asakura…”

Tačiau nepanašu, kad Haruhi pripažintų etiketo egzistavimą.

“…… Su ja labai daug keistų dalykų. Neatrodo, kad ji taip pat būtų lankiusi vietinę vidurinę.”

Na, tai aišku.

“Aš šiek tiek patyrinėjau ir sužinojau, kad ji persikėlė į Šiaurės gimnaziją iš kito miesto. Tai pernelyg įtartina! Šiaurės gimnazija nėra niekuo garsi mokykla ar panašiai, tik paprasta vietinė gimnazija. Kam ji taip vargtų keliauti iš kito miesto, kad lankytų šią mokyklą?”

“Nežinau.”

“Vis dėlto, ji gyvena netoli mokyklos, ir net tokiame prašmatniame nuosavame bute, o ne kokiame už nuomą. Jis turėtų būti beprotiškai brangus. Nejaugi ji visą tą laiką į vidurinę iš šio miesto važinėjo traukiniu?”

“Juk sakiau, kad nežinau.”

“Atrodo, kad reikės sužinoti, nuo kada Asakura pradėjo čia gyventi.”

Liftas sustojo penktame aukšte. Mes tyliai sustojome ir pasižiūrėjome į 505 buto duris. Lentelė su pavarde prie durų jau buvo pašalinta, pažymint, kad butas dabar buvo tuščias. Haruhi pasukinėjo durų rankeną, bet, savaime suprantama, jos buvo užrakintos.

Haruhi sukryžiavo rankas, svarstydama, kaip įsibrauti vidun į butą savo tyrinėjimams, kol aš stovėjau stengdamasis iš visų pastangų nenusižiovauti. Tai visiškas mano laiko švaistymas.

“Susiraskim durininką!”

“Nemanau, kad jis paskolins mums raktą.”

“Ne, aš ketinu jo paklausti, kada Asakura iš čia atsikraustė.”

“Gana, einam namo! Kas iš to, jei ir sužinosim?”

“Ne.”

Nusileidome liftu, sugrįžome į pirmą aukštą ir nuėjome prie durininko posto, buvusio vestibiulyje. Neatrodė, kad kažkas būtų už stiklo, tačiau kai paspaudėme skambutį, lėtai išlindo mažas senis, pražilusia galva.

Jam net nespėjus prabilti, Haruhi ėmė bombarduoti senuką klausimais.

“Atleiskite, mes čia gyvenusios Asakuros-san draugai. Ji šįryt išsikraustė, net nepalikusi savo naujojo adreso, o mes nežinome, kaip su ja susisiekti. Galėtume paklausti, ar žinote, kur ji išsikraustė? Ir prašau, ar galėtume sužinoti, kada Asakura-san pradėjo čia gyventi?”

Kol buvau priblokštas to, kad Haruhi iš tikrųjų mokėjo taip paprastai ir mandagiai kalbėti, atrodė, senis neprigirdi, nes be perstojo atsakydavo “Ką?”, “Kaip sakei?” ir panašiai.

Nepaisant to, Haruhi vis tiek sugebėjo sužinoti iš senio, kad jis taip pat buvo labai nustebintas Asakuros netikėto išsikėlimo. (Net nemačiau atvykstančių nešikų, tačiau visi baldai viduje buvo dingę. Man dėl to vis dar nejauku.) Tai, kad Asakura atsikraustė prieš trejus metus. (Atsimenu, kaip graži maža panelytė tą dieną atnešė man dėžutę saldainių.) Be to, vietoj įmokų mokėjimo, už butą buvo sumokėta grynaisiais vienu kartu. (Jie turbūt buvo baisiai turtingi!) Oho! Jei taip ir toliau, galėtum tapti tikra detektyve!

Senis atrodė patenkintas, kad galėjo pasišnekučiuoti su tokia jauna mergina.

“Tačiau, kai pagalvoju, nors dažnai mačiau tą gražią panelę, nepamenu, kad būčiau matęs jos tėvus.”

“Pamenu, kad ta panelė buvo vardu Rjouko. Išauklėta, daili mergina…”

“Tikėjausi, kad ji bent jau atsisveikins…… kaip gaila. Ak, taip, tu taip pat labai miela!”

Seniui pradėjus taip kalbėtai, Haruhi nusprendė, kad nebeišpeš iš jo daugiau informacijos, todėl mandagiai jam nusilenkė ir pasakė: “Labai ačiū už jūsų pagalbą.”

Tada ji paragino mane eiti lauk. Raginti visai nereikėjo, nes ir taip jau buvau pasiruošęs sekti paskui ją pro duris.

“Ei, vaiki, ta mergužėlė užaugs į tikrą gražuolę, žiūrėk tu man, nepaleisk jos!”

Senis aiškiai nusišnekėjo. Haruhi irgi tai nugirdo, todėl pradėjau jaudintis dėl jos reakcijos. Vis dėlto, ji toliau paskubomis tyliai ėjo pirmyn, o aš irgi tylėjau. Už kelių žingsnių nuo paradinių durų, mes susidūrėme su Nagato, besinešančią savo krepšį ir kelis plastikinius maišelius iš parduotuvės. Jei Nagato, kuri dažniausiai būna klubo kambaryje ir skaito knygą, kol užsidaro mokykla, yra čia, reiškia, kad man išėjus ji irgi greitai išėjo.

“A! Nejaugi tu irgi čia gyveni? Koks sutapimas!”

Nagato linktelėjo savo išblyškusiu veidu. Tik nereikia, kaip tai gali būti tik sutapimas?

“Ar ką nors girdėjai apie Asakurą?”

Ji papurtė galvą.

“Aišku. Jei ką nors apie ją sužinosi, nepamiršk man pasakyti.”

Ji linktelėjo galvą.

Jos plastikiniame maišelyje pastebėjęs kelias maisto skardines ir daržoves, pagalvojau "ji vis dėlto maistą valgo."

“Kas nutiko tavo akiniams?”

Nagato į klausimą neatsakė, tik tyliai į mane pasižiūrėjo. Šiek tiek supanikavau, kad ji taip į mane spoksojo, nors Haruhi visai nelaukdama jos atsakymo, paprasčiausiai gūžtelėjo pečiais ir nepasižiūrėjusi atgal pradėjo eiti. Pakėliau ranką ir atsisveikinimui pamojavau Nagato.

Einant vienam pro kitą, Nagato sušnabždėjo:

“Būk atsargus.”

Dėl ko būti atsargiam šį kartą? Kai jau ketinau apsisukti ir jos paklausti, Nagato jau buvo įėjusi į daugiabutį.


Sekiau paskui Haruhi, kuri be tikslo ėjo palei geležinkelį, atsilikdamas nuo jos dviem ar trimis žingsniais. Jei ir toliau eisime šia kryptimi, dar labiau nutolsiu nuo namų, todėl paklausiau jos, kur einame.

“Niekur konkrečiai.” atsakė ji.

Pasižiūrėjau į Haruhi pakaušį ir pasakiau:

“Tada galiu jau eiti namo?”

Tą akimirką, Haruhi staiga nustojo eiti, žiūrėdama lyg tuoj nugrius į priekį. Tada pasižiūrėjo į mane tokiu išblyškusiai baltu veidu, kaip Nagato.

“Ar kada nors pagalvojai, kokie nereikšmingi esame šioje Žemėje?”

Ji tęsė: “Aš esu, ir niekada to nepamiršiu.”

Haruhi stovėjo prie geležinkelio perėjos, ir pradėjo kalbėti.


“Kai buvau šeštoje klasėje, su savo šeima ėjome į beisbolo rungtynes. Manęs labai nedomino beisbolas, tačiau kai ten nuėjau, buvau priblokšta, kai pamačiau, kiek daug aplink buvo žmonių. Žmonės kitoje stadiono pusėje nuolat judėjo, buvo maži kaip ryžių kruopelytės. Galvojau, kad tada visa šalis susirinko toje vietoje. Todėl paklausiau tėčio, kiek žmonių buvo stadione. Mano tėtis pasakė, kad tą dieną stadionas buvo pilnas, todėl galbūt apie penkiasdešimt tūkstančių.”

“Po rungtynių keliai buvo sausakimši nuo žmonių. Visą tai matydama vėl buvau priblokšta. Ten buvo tiek daug žmonių, tačiau jie tik mažytė šalies dalelytė. Per geografijos pamokas sužinojau, kad Japonijoje gyvena apie šimtas milijonų, todėl grįžau namo ir su skaičiuotuvu paskaičiavusi sužinojau, kad penkiasdešimt tūkstančių yra tik viena dutūkstantoji šalies gyventojų dalis. Buvau priblokšta dar kartą. Aš buvau tik mažytė stadiono su tiek daug žmonių dalelytė, o tiek daug žmonių buvo tik viena dutūkstantoji visos šalies dalis.”

“Prieš tai, aš visada laikiau save ypatinga. Buvau laiminga su savo šeima, jaučiau, kad mano klasėje patys įdomiausi žmonės pasaulyje. Tačiau nuo tada supratau, kad viskas buvo netiesa. Patyrimai mokykloje, kurie atrodė patys laimingiausi dalykai pasaulyje, paaiškėjo, jog egzistuoja kone kiekvienoje mokykloje. Įprastas visų žmonių, gyvenančių visose šalyse, gyvenimas. Kai man tai paaiškėjo, visas pasaulis aplink mane prarado spalvas. Vakarais aš valiausi dantis ir eidavau miegoti, po to pabusdavau ir ryte pusryčiavau. Tokius dalykus gali pamatyti visur.”

“Man viskas pradėjo atrodyti nuobodūs ir beverčiai, kai supratau, kad visi šie dalykai – įprasta žmogaus gyvenimo dalis. Vis dėlto, kadangi pasaulyje yra tiek daug žmonių, maniau kad privalo būti žmogus, kuris gyvena nepaprastą ir jaudinantį gyvenimą. Bet kodėl tas žmogus ne aš?”

“Kol baigiau pradinę, aš nuolatos apie tai galvojau. Todėl, kai pradėjau eiti į vidurinę, nusprendžiau pasikeisti. Norėjau, kad pasaulis sužinotų, jos aš ne mergina, kuri sėdės ir lauks. Aš stengiausi, kaip galėjau, tačiau viskas veltui. Ir dabar aš jau gimnazijoje, vis dar tikiuosi, kad kas nors pasikeis…”

Kai ji baigė, pasižiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, lyg gailėtųsi visą tai pasakiusi, ir sielvartaudama pasižiūrėjo į dangų


Haruhi viską pasakė nenutrūkdama, lyg sakydama kalbą per debatus. Kai ji baigė, pasižiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, lyg gailėtųsi dabar visą tai pasakiusi, ir sielvartaudama pasižiūrėjo į dangų. Pro mus sparčiai pravažiavo traukinys. Dėl gaudžiančio triukšmo, turėjau laiko pagalvoti ar turėčiau patylėti, o gal sugalvoti kažką filosofiško, kad paguosčiau Haruhi.

Žiūrėjau į nuvažiuojantį traukinį, paliekantį Doplerio efekto[43] garsą, ir pasakiau:

“Aišku…”

Pasijutau blogai, kad pajėgiau atsakyti tik tokiu menku atsakymu.

Haruhi rankomis susiglostė plaukus, kurie buvo sutaršyti pravažiuojančio traukinio skersvėjo, ir tada tarė:

“Einu namo.”

Po to, ji nuėjo link ten, iš kur mes atėjome. Nors namo būčiau grįžęs greičiau, jei irgi ten būčiau ėjęs, man pasirodė, kad Haruhi nugara man tyliai sakė “Neik paskui mane”, todėl likau, kur buvau, ir žiūrėjau į nueinančią Haruhi, kol ji dingo man iš akių.

Tiesiog ką aš po galiais visą laiką dariau?


Kai grįžau namo, prie durų radau manęs laukiantį Koizumį.

“Sveikas.”

Jo šypsena atrodė kiek netikra, lyg skirta pasveikinti seną draugą. Jis širdingai man pamojavo, vis dar vilkėdamas uniformą ir nešdamasis savo krepšį, matyt, neseniai grįžus iš mokyklos.

“Noriu ištesėti pažadą, kurį anksčiau tau daviau, todėl tavęs laukiau. Negalvojau, kad taip greitai grįši.”

Koizumis tęsė, šypsodamasis savo nuolatine šypsena.

“Galiu tave trumpam sutrukdyti? Noriu tave pakviesti pamatyti vieną vietą.”

“Kažkas susijęs su Suzumija?”

“Kažkas susijęs su Suzumija-san.”

Atidariau duris ir palikau savo krepšį koridoriuje. Tada pasakęs savo seseriai, kuri buvo ką tik išlindo, kad šiandien truputį vėluosiu, grįžau prie Koizumio.


Po kelių minučių, galėjome keliauti.

Koizumis pamojo taksi, kuri važiavo būtent pro mano namus ir mes nuvažiavome palei pagrindiniu keliu į rytus. Koizumis pasakė vairuotojui važiuoti į didelį miestą už prefektūros. Pigiau būtų buvę traukiniu, bet kadangi moka Koizumis, man nelabai rūpi.

“Gerai, koks tas pažadas, kurį norėjai ištęsėt?”

“Ar nesakei, kad norėjai pamatyti mano galių įrodymą? Dabar yra proga, todėl norėčiau, kad keliautum kartu.”

“Ar taip jau būtina keliauti taip toli?”

“Taip. Aš galiu parodyti savo galias tik tam tikrose vietose ir esant tam tikroms aplinkybėms. Vieta, į kurią judame, atitinka šias sąlygas.”

“Tu vis dar tiki, kad Haruhi yra Dievas?”

Koizumis, kuris drauge su manimi sėdėjo gale, šonu į mane pasižiūrėjo.

“Ar esi girdėjęs apie Antropinį principą?”

“Pirmąkart girdžiu.”

Koizumis vėl nusišypsojo.

“Iš esmės, tai teorija, kad ‘jei kas nors mūsų, kaip žmonių, egzistavimui privalo būti tiesa, tada tai yra tiesa, nes mes iš tiesų egzistuojame’.”

Nepagavau kampo.

“Visata egzistuoja paprasčiausiai todėl, kad esame mes, kurie ją stebi. Kitaip tariant, protingos gyvybės formos, žmonės, sužinojo apie visatos būvimą stebėdami, kaip visata buvo suformuota, atrasdami fizikos dėsnius. Jei žmonės nebūtų evoliucionavę į dabartinį lygį, tada stebėjimas būtų neįmanomas, o tada jie nebūtų sužinoję apie visatos egzistavimą. Tai reiškia, nesvarbu, visata egzistuoja ar ne, žmonėms, kurie dar visiškai neevoliucionavo, tai nedaro jokio skirtumo. Taip yra todėl, kad pilnai evoliucionavusių žmonių akyse, visatos egzistavimas plačiai pripažintas. Tai mąstymo metodas iš žmonių perspektyvos.”

“Koks keistas tas mąstymas! Turiu galvoj, visata egzistuoja, nepaisant žmogus tiki ja, ar ne.”

“Tu teisus. Štai todėl, Antropinis principas ne visiškai mokslinis, o tik filosofinis mąstymo būdas. Tačiau kai kas įdomaus išvedama iš šios teorijos.”

Taksi sustojo prie raudonos šviesoforo šviesos. Vairuotojas žiūrėjo tik į priekį, ir nesivargino pasisukti į mus.

“Kodėl visata pasiekė būtent tokią būseną, jog tapo tinkama gyventi žmonėms? Nežymus pasikeitimas gravitacinėje konstantoje[44] reikštų visiškai kitokią visatą, nei kurioje esame. Kiti dėsnių rinkiniai, kaip pavyzdžiui, Planko konstanta[45], molekulių atominis masės santykis[46], atrodo, lyg būtų sukurti išskirtinai tam, kad žmonės galėtų gyventi šioje visatoje. Ar tai tavęs nestebina?”

Man pradėjo niežėti nugarą. Koizumio pasakoti dalykai skamba kaip iš tų naujai sukurtų religijų dalinamų retorinių brošiūrų, kurių kūrimo principai remiasi mokslinėmis teorijomis.

“Nurimk! Aš netikiu Visagalio Viešpačio egzistavimu, ar Pirminiu Kūrėju, kuris sukūrė žmones. Dauguma mano kolegų mano taip pat. Vis dėlto, yra vienas dalykas, kuris mus neramina.”

Kas neramina?

“Galbūt mes tik klounai, stovintys ant pirštų galų prie pat bedugnės krašto?”

Veido išraiška mano veide turbūt nežmoniškai keista, nes kitaip Koizumis nebūtų taip stipriai juokęsis, kaip kokia višta perekšlė.

“Aš juokauju!”

“Aš rimtai nesuprantu apie kokiu vėjus tu čia šneki.”

Aš aiškiai pasakiau, kad neturiu laiko su tavimi kvailai išsidirbinėti. Gali išleisti? Vairuotojau, ar galite apsisukti? Jei galima, man labiausiai patinka paskutinis pasirinkimas.

“Antropinį principą aš paminėjau tik kaip palyginimą. Mes dar nepradėjome kalbėti apie Suzumiją-san.”

Kas jums užėjo! Kodėl tu, Nagato ir Asahina-san, visi taip pametę galvas dėl tos Haruhi?

“Manau, kad ji labai žavinga asmenybė. Pakaks apie tai. Ar vis dar prisimeni, kaip sakiau, kad pasaulis gali būti sukurtas Suzumijos-san?”

Taip, nors man tai nepatiko, bet iš tikrų prisimenu.

“Ji turi sugebėjimą paversti savo troškimus realybe.”

Koks rimtas pareiškimas.

“Negaliu nebūti toks kategoriškas, nes pasaulis juda link Suzumijos-san svajonių.”

“Suzumija-san visada tikėjo, kad ateiviai egzistavo, todėl atsirado Nagato Juki. Panašiai, ji norėjo susitikti su keliautojais laiku, todėl Asahina Mikuru taip pat pasirodė. Ir taip pat aš prie jos atsiradau dėl tų pačių priežasčių.”

“Ir iš kur tu tai žinai?”

“Prieš trejus metus……”

Vėl tas ‘prieš trejus metus’! Man jau įgriso apie tai girdėti!

“Vieną dieną, netikėtai supratau, kad turiu konkrečių galių, ir dėl kažkokios priežasties visiškai supratau, kaip jomis naudotis. Tuo pat metu sužinojau, kad yra ir kitų kaip aš, kuriems pabudo tokios galios, o jas mums suteikė Suzumija Haruhi. Tai tvirtai žinojau, nors negalėjau to paaiškinti.”

“Gerai, nors jei patikėsiu, kad turi šias galias, aš vis tiek negaliu patikėti, kad Haruhi gali kažką panašaus.”

“Aš taip pat negalėjau. Paprasta mokyklinukė, turinti sugebėjimą pakeisti pasaulį, ne, turbūt tiksliau būtų pasakyti, sugebėjimą sukurti pasaulius! Baisus dalykas tas, kad tai merginai šis pasaulis atrodo nuobodus.”

“Kodėl?”

“Ar nesakiau anksčiau? Jei ji gali savo valia sukurti pasaulius, tada ji gali pradanginti šį pasaulį be pėdsako ir perkurti jį taip, kaip ji nori. Tada, tiesiogine prasme, ateitų pasaulio pabaiga. Negalime patikrinti, ar ši teorija teisinga, ar ne; kas žino, pasaulis, kuris manome, kad yra unikalus, galbūt anksčiau buvo perkurtas daugelį kartų.”

Taip dažnai naudojau žodį “neįtikėtina”, kad dabar man jau reikėjo žodyno.

“Tokiu atveju, kodėl paprasčiausiai nepasakai Haruhi, kas toks esi? Leisk jai žinoti, kad esperai tikrai egzistuoja. Jei žinos, manau ji bus laiminga. Galbūt tada ji ir nebenorės bandyti sunaikinti pasaulio!”

“Tada tai sukeltų dar didesnę problemą. Jei Suzumija-san tikėtų, kad esperų egzistavimas labai įprastas dalykas, tada visas pasaulis toks pavirstų. Visi žinomi fizikos dėsniai būtų iškraipyti: molekulinė konstanta[47], antrasis termodinamikos dėsnis[48], ir visa likusi visata paskęstų chaose.”

“Yra kai kas, ko nesuprantu.” tęsiau “pamenu, kad sakei, jog dėl to, kad Haruhi svajojo susitikti su ateiviais, keliautojais laiku ir esperais, prie jos atsiradai tu, Nagato ir Asahina-san .”

“Taip.”

“Jei tai tiesa, tada kodėl Haruhi apie tai dar nesužinojo? Priešingai, tik aš viską žinau. Ar tai šiek tiek nekeista?”

“Ar manai, kad tai nesuderinama? Net labai yra; Suzumijos-san prieštarauja savo širdyje.”

Prašyčiau, ar galėtum kalbėt suprantamai?!

“Kitaip tariant, ji iš tikrų tikisi ateivių, keliautojų laiku ir esperų egzistavimo. Tačiau jos sveikas protas jai sako, kad tokie dalykai neegzistuoja, ir sukuria vidinį konfliktą. Nors ji gali būti ekscentriška veiksmais ir kalba, jos mąstymas nesiskiria nuo paprasto žmogaus. Jos audringas entuziazmas per pastaruosius mėnesius buvo po truputį aprimęs ir mes džiaugėmės matydami, kad ji stabilizavosi, tačiau staiga nutiko viesulą primenantis pasikeitimas.”

“Ir dėl ko tai?”

“Viskas dėl tavęs.”

Koizumis pakėlė lūpas.

“Jei nebūtum davęs Suzumijai-san kažkokių keistų minčių, dabar mes ir toliau būtume ją stebėję tik iš už scenos.”

“Kuo čia aš dėtas?!”

“Tu buvai tas, kuris ją padrąsino sukurti tą keistą klubą. Tik dėl to pokalbio su tavimi, jai šovė mintis sukurti klubą ir surinkti neįprastus žmones. Todėl už tai turi nešti visišką atsakomybę. Tik dėl tavęs trys grupės, kuriomis labiausiai domisi Suzumija Haruhi, dabar susirinko drauge.”

“……Tai absurdiškas kaltinimas!” neįtikinančiai save gyniau.

Koizumis tik nusišypsojo ir tęsė:

“Bet tai ne vienintelė priežastis.”

Tai pasakęs jis nustojo kalbėti. Kai jau ketinau kažką pasakyti, vairuotojas netikėtai tarė:

“Mes atvažiavome.”

Automobilis sustojo ir durys atsidarė. Su Koizumiu išlipau į pilną žmonių gatvę.


Nors vairuotojas nuvažiavo net nepaėmęs užmokesčio, visai nebuvau nustebęs.

Jei žmonės šiame mieste norėtų apsipirkti, jiems reikėtų tai daryti būtent šioje vietoje. Tai tipiškas vietinis didmiestis su išsišakojusiais metro terminalais, taip pat visokiomis parduotuvėmis ir neįprastais pastatais. Saulėlydis ryškiomis spalvomis maudė judrią gatvę, pilną pėsčiųjų. Kai sankryžoje šviesoforo spalva tapo žalia, kelias akimirksniu užtvino žmonių jūra. Nulipus nuo šaligatvio dėl šios bangos mes trumpam išsiskyrėme.

“Ką čia atsivedęs norėjai man parodyti?”

Lėtai eidamas per pėsčiųjų perėję, Koizumis pasižiūrėjo pirmyn ir pasakė:

“Tau vis dar yra laiko persigalvoti.”

“Aš ir taip jau čia, einam prie reikalo.”

Eidamas šalia manęs, Koizumis staiga paėmė mane už rankos. Ei, ką tu darai?! Šlykštu!

“Atleisk, bet ar galėtum trumpam užsimerkti? Ilgai tai netruks.”

Pasitraukiau, kad išvengčiau susidūrimo su žmogumi biuro kostiumu. Žalia šviesa vis dar degė.

Gerai jau! Taigi, kaip paprašytas užsimerkiau. Vis dar girdėjau daug žingsnių gatvėje, ūžiančius variklius, nesibaigiantį kalbėjimą, visokį triukšmą.

Vedamas Koizumio, į priekį paėjau vieną, du, tris žingsnius, o po to sustojau.

“Jau gali atsimerkti.”

Lėtai atmerkiau akis.


Visas pasaulis buvo apsitraukęs pilku šešėliu.


Buvo labai tamsu. Negalėjau nepakelti galvos link dangaus. Švytinčios oranžinės saulės niekur nebesimatė, o dangus buvo uždengtas niūrių pilkų debesų. Ar tie debesys tikri?

Beribis tamsus horizontas priešais mane išsitempė į visas puses. Vienintelis dalykas, kuris neleido pasauliui visiškai paskęsti tamsybėse, buvo retkarčiais prasiskverbianti šviesa, pakeitusi ryškią saulę, skleisdama silpną švytėjimą pilkame danguje.

Čia visai nebebuvo žmonių.

Be manęs ir Koizumio, stovinčių vidurį perėjos, judri minia, kuri čia buvo vos prieš akimirką, dabar buvo dingusi be pėdsako. Plačioje tamsoje, švietė tik šviesoforai, pasikeisdami į raudoną, kol šoninėje eilėje pasikeisdavo į žalią, nors aplink ant kelio nebuvo nei vienos mašinos. Buvo taip tylu, jog galėjai sudvejoti, ar Žemė irgi nenustojo suktis.

“Dabar mes tarpe tarp dimensijas skiriančios ribos; tai Uždaroji Erdvė, vieta, kuri visiškai atskirta nuo mūsų pasaulio.”

Koizumio balsas šioje tyloje pasidarė ypatingai aiškus.

“Šios perėjos centras yra prieš pat šios Uždarosios Erdvės ’sieną’. Žiūrėk, štai kaip.”

Koizumio ištiesta ranka sustojo viduryje oro, lyg būtų kažko sustabdyta. Pabandžiau padaryti tą patį ir ištiesiau ranką link tos pusės; pasijaučiau lyg liesdamas šaltas plautas daržoves.

Paspaudžiau rankas į elastingos nematomos sienos paviršių, tačiau nepajėgiau pastumti toliau dešimties centimetrų.

“Šios Uždarosios Erdvės spindulys maždaug penki kilometrai. Paprastai, neįmanoma čia patekti naudojantis įprastomis fizinėmis priemonėmis. Viena iš mano galių patekti į tokias erdves.”

Stovint kaip bambuko stiebams, aplinkiniuose pastatuose nešvietė jokia šviesa. Prekybos rajone visų parduotuvių viduje buvo tamsu, tik gatvės lempos blankiai mirgėjo.

“Kas čia per vieta?”

Ne, tikslesnis klausimas turėtų būti “Kas čia per dimensija?”.

“Pakeliui paaiškinsiu” kasdieniškai pasakė Koizumis.

“Nesu labai tikras dėl smulkmenų, tačiau ši dimensija yra netoli mūsiškės…… Sakykim, taip – dimensijas skirianti riba pasirodė štai čia ir mes patekome į jų tarpą. Šiuo momentu, išoriniame pasaulyje toliau verda kasdieninis gyvenimas. Paprastiems žmonėms beveik neįmanoma atsitiktinai patekti į šį pasaulį.”

Mes perėjome gatvę. Koizumis ėjo kryptimi, kuria eiti jau buvo nusprendęs.

“Įsivaizduok apverstą dubenį primenančią, kiaušinio formos dimensiją, o šią vietą kaip jos vidų.”

Mes įėjome į daugiaaukštį daugiabutį namą, tačiau nesimatė nei vieno žmogaus, net nei kruopelytės dulkių.

“Uždarosios Erdvės atsiranda atsitiktinai. Kartais atsiranda kartą per dieną, o kartais vos kartą per kelerius mėnesius. Vis dėlto, aišku viena…”

Mes lipome laiptais aukštyn. Laiptinėje buvo tamsu ir jei nebūčiau iš arti sekęs Koizumio, būčiau pargriuvęs.

“Kai Suzumijos-san mintys tampa nestabilios, atsiranda ši erdvė.”

Mes pasiekėme daugiabučio namo stogą.

“Kai tik Uždaroji Erdvė atsiranda, aš galiu ją pajusti; taip pat gali ir mano kolegos. Iš kur mes tai žinome? Atvirai, net mes patys nenutuokiame. Bet kokiu atveju, mes tiesiog žinome kada ir kur Uždaroji Erdvė atsiras, ir kaip į ją persiskverbti. Negaliu apibūdinti šio jausmo žodžiais.”

Laikiausi į stogo tvorą ir pasižiūrėjau link dangaus; nesijautė jokio vėjo.

“Tai pasikvietei mane čia, kad visą tai pamatyčiau? Čia beveik nieko nėra.”

“Ne, tikrasis dalykas bus po to. Netrukus prasidės.”

Pakaks stumti laiką! Vis dėlto, Koizumis apsimetė, kad nepastebėjo mano nemalonios veido išraiškos.

“Mano sugebėjimai nėra vien Uždarųjų Erdvių pajutimas ir patekimas į jas. Atvirai kalbant, aš galiu nustatyti net Suzumijos-san minčių būseną. Šitas pasaulis lyg pūslė, sukurta Suzumijos-san nestabilios emocinės būklės sukrėtimų, o aš esu vaistas, sukurtas tas pūsles gydyti.”

“Tavo palyginimus baisiai sunku suprasti.”

“Man dažnai taip sako. Tarp kitko, tu tikrai įspūdingas! Visai neatrodai išsigandęs, pamatęs visą šį vaizdą.”

Šią akimirką, be pėdsako pradingstančios Asakuros ir užaugusios Asahinos-san vaizdai sumirgėjo mano galvoje: aš jau per daug turėjau tokių patyrimų.

Netikėtai, Koizumis pakėlė savo galvą ir pažiūrėjo į tolį.

“Atrodo, prasidėjo. Apsisuk ir pasižiūrėk.”

Ir aš tai pamačiau.


Tarp aukštų pastatų tolumoje stovėjo mėlynai švytintis milžinas.


Ties galva jis buvo didesnis nei trisdešimties aukštų pastatas. Sulysusi, ryškiai mėlyno atspalvio figūra, atrodo, buvo padaryta iš kažkokios medžiagos, kuri leido jam švytėti iš vidaus. Kadangi buvo per tamsu, negalėjau įžvelgti jo kontūrų, išskyrus akis ir burną, kurios atrodė šiek tiek tamsesnės, o jo veidas atrodė, kad neturi jokių kitų bruožų.

Kas čia per vienas?

Milžinas lėtai pakėlė ranką ir užsimojo žemyn lyg kirviu.

Šalia buvęs pastatas sugriuvo pusiau; lėtai, lyg sulėtintame filme, betonas, laidai ir nuolaužos nukritusios ant žemės sukėlė kurtinantį triukšmą.

“Mes manome, kad tai Suzumijos-san nusivylimo išraiška. Kiekvieną kartą, kai jos vidinis konfliktas pasiekia tam tikrą ribą, pasirodo šis milžinas ir naikina viską, kas pasitaiko kelyje, kad palengvintų spaudimą, tačiau ji negali leisti šiam daiktui elgtis kaip nori mūsų realybėje, kitaip jis sukels masinį naikinimą. Štai todėl sukuriamos šios Uždarosios Erdvės, kuriose jis gali naikinti. Ar nemanai, kad tai logiška?”

Kiekvieną kartą švytinčiam milžinui užsimojus rankomis, pastatai būna perkirsti pusiau, ir girdisi tik griūnančių pastatų triukšmas, o ne milžino žingsniai.

“Remiantis fizikos dėsniais, tokiam milžinui, kaip jis, dėl savo svorio būtų neįmanoma pastovėti. Vis dėlto, jis gali judėti aplink besvorėje būsenoje. Nors pastatų griovimui reikalingas molekulinės struktūros pakeitimas, nepanašu, kad šie dėsniai jam galiotų. Net armija nepajėgtų jo sustabdyti.”

“Tai ar leisime jam elgtis, kaip jam tinka?”

“Ne, ir dėl to egzistuoju aš. Prašau, pasižiūrėk štai ten.”

Koizumis parodė link milžino. Pasižiūrėjau, kur jis rodė, ir pastebėjau kelis švytinčius raudonus taškus, kurių prieš tai dar nebuvo, dabar skraidančius aplink milžiną. Palyginus su didžiuliu mėlynu milžinu, raudonieji taškai buvo kaip sezamo sėklos. Iš viso jų buvo penki, tačiau kadangi jie skraidė labai greitai, mano akys nespėjo paskui juos sekti. Kaip palydovai, raudonieji taškai sukosi aplink milžiną lyg bandytų jį sustabdyti nuo ėjimo pirmyn.

“Tai mano kolegos, kurie, kaip ir aš, įgavo galių iš Suzumijos-san. Jie kariai, atsakingi už šių milžinų sumedžiojimą.”

Raudonieji taškai įgudusiai išsisukinėjo nuo milžino rankų puolimų, skubiai keisdami skridimo kryptį, ir puldinėjo milžino kūną. Pasirodė, kad milžinas padarytas iš dujų, nes raudonieji taškai tiesiog kiaurai jį perskrisdavo.

Vis dėlto, milžinas neatrodė, kad paisytų raudonųjų taškų puolimų, ir vėl pakėlęs savo ranką sudaužė dar vienos parduotuvės pastatą.

Nepaisant, kaip raudonieji taškai puolė, nepanašu, kad milžinas liautųsi. Raudoni lazerius primenantys spinduliai dabar be perstojo vėrė milžino kūną, tačiau buvau per toli, kad galėčiau suprasti atremtos žalos kiekį. Buvau tikras tik dėl vieno: raudonieji spinduliai nepadarė jokių skylių milžino kūne.

“Ką gi, manau, metas man prie jų prisidėti.”

Koizumio kūnas pradėjo raudonai švytėti, ir greitai, jo švytintis kūnas buvo padengtas raudonu tviskančiu rutuliu. Priešais mane stovėjo nebe žmogus, o didelis švytintis kamuolys.

Tai darosi absurdiška.

Lyg duodamas ženklą, švytintis rutulys pradėjo kilti ir neįtikėtinu greičiu nuskrido tiesiai link milžino.

Kadangi raudonieji rutuliai nesiliovė skraidę, nepajėgiau suprasti, kiek iš viso jų ten buvo, tačiau neturėjo būti daugiau nei dešimt, įskaitant Koizumį. Jie drąsiai skrido link milžino kūno, tačiau tegalėjo per jį perskristi kiaurai. Milžinas tebuvo vos sužeistas, jei iš viso buvo. Kai taip galvojau, vienas iš raudonųjų rutulių staiga priskrido prie milžino riešo ir aplink jį apsuko ratu.

Po akimirkos milžino ranka buvo nupjauta. Šeimininko netekusi ranka nukrito ant žemės ir, kaip mozaika sušvytėjusi, pradėjo darytis permatoma, o po to išsisklaidė lyg sniegas, ištirpdytas saulės. Turbūt, mėlyni dūmai, išeinantys iš sužeisto milžino riešo, turėtų būti kraujas. Priešais vykusi scena buvo tikrai fantastikos dalykas.

Atrodė, kad raudonieji taškai pakeitė savo puolimo pobūdį iš puolimo tiesiai link milžino. Jie artinosi prie milžino, kaip būrys blusų, apsupusių šunį. Raudonieji spinduliai perpjovė per milžino veidą ir jo galva nukrito žemyn; po to, taip pat nukrito jo petys, paskui jį jo viršutinė liemens dalis, kol liko tik keista forma. Krentantys gabalai pradėjo skleisti būdingą mozaikinį švytėjimą, o tada išgaravo ir pradingo.

Kadangi milžinas stovėjo dideliame žemės plote, be jokių kliūčių, galėjau regėti visą procesą nuo pradžios iki pabaigos. Kai nukrito milžino liemuo, likusi kūno dalis taip pat pradėjo sklaidytis, galiausiai išgaruodama į mažesnius nei dulkės lašelius, ir pasklido virš nuolaužų.

Kai viršui sklandę raudonieji taškai įsitikino, kad jų darbas baigtas, jie pradėjo išsiskraidyti į skirtingas puses. Dauguma jų iš karto pradingo; tik vienas skrido link manęs, kol galiausiai nusileido ant daugiabučio pastato stogo. Raudonasis rutulys palaipsniui nustojo švytėti, kol prieš mane vėl stovėjo Koizumis, pretenzingai mojuodamas plaukus, šypsodamasis savo įprasta šypsena.

“Atleisk, kad priverčiau laukti.”

Jis nuskambėjo labai ramiai ir visai neišsekęs.

“Pabaigai, norėčiau tau parodyti dar kai ką įdomaus.”

Koizumis pirštu parodė į dangų. Kažką įtardamas pakėliau galvą ir niūriame pilkame danguje šį tą pamačiau.

Tiesiai virš ten, kur pirma pasirodė milžinas, buvo įtrūkimas, lyg besiperiančio paukščiuko, bandančio prasikalti pro kiaušinio lukštą. Įtrūkimas pradėjo sparčiai plisti kaip voro tinklas.

“Sekdama paskui mėlynojo padaro sunaikinimą, Uždaroji Erdvė bus taip pat sunaikinta. Netrukus prasidės!”

Kai tik Koizumis baigė, dideli įtrūkimai dabar buvo padengę visą priešais buvusį pasaulį, lyg metalinėmis grandinėmis.

Tinklo kraštai pradėjo siaurėti, kol tapo maži, kaip kreivos juodos linijos. Tada, tą akimirką, triokšt!

Iš tikrųjų, aš visai negirdėjau jokio garso. Tiesiog mano smegenys bandė imituoti dūžtančio stiklo garsą. Šviesa persiskverbė pro tarpą danguje, o tada pasklido į visas puses per skliautą. Pajaučiau krentančių saulės spindulių liūtį. Ne, neteisingas žodis: tai labiau priminė viso Tokijo stadiono įtraukiamojo stogo atidarymą, vos per kelias sekundes. Net ne vien stogas, o esmės pradingo visas stadionas!

Garsus triukšmas vėl pradėjo gausti mano ausų būgneliuose, ir instinktyviai užsidengiau ausis. Tai buvo todėl, kad gana ilgai praleidau tylos pasaulyje ir negalėjau taip greitai prisitaikyti.

Kai vėl atsargiai pasiklausiau, girdėjosi įprastas gatvių bruzdesys.

Pasaulis grįžo į savo įprastą būseną.

Nebuvo griūnančių pastatų, pilko dangaus, nei raudonų rutulių, aplink skraidančių ore. Kelias buvo pilnas automobilių ir žmonių. Pažįstamas oranžinis saulės švytėjimas matėsi pro pastatų tarpus. Pasaulis dėkingai sutiko mus tokia šviesa, o už nugarų ištempė ilgus šešėlius

Papūtė švelnus vėjas.


“Ar supranti?”

Koizumis vėl manęs paklausė, kai lipome į taksi, kuri, atrodė, magiškai sustojo priešais mus, kai tik išėjome iš daugiabučio. Kai pasižiūrėjau, supratau, kad mašinoje sėdi tas pats vairuotojas, kaip ir prieš tai.

“Visai nieko.” nuoširdžiai atsakiau.

“Žinojau, kad taip atsakysi.” nusijuokė Koizumis “Tuos mėlynus padarus mes vadiname Avatarais, ir, kaip sakiau anksčiau, jie smarkiai susiję su Suzumijos-san minčių būkle. Mes, žinoma, taip pat. Kai tik atsiranda Uždaroji Erdvė, ir kai tik Avatarai pradeda judėti, mes galime naudotis savo galiomis. Mes galime naudotis tomis galiomis tik Uždarojoje Erdvėje; šiuo metu, aš neturiu jokių galių.”

Tyliai žvilgtelėjau į vairuotojo nugarą.

“Nežinau, kodėl tik mes turime tokias galias, bet manau, kad tai neturi nieko bendro su mūsų tapatybėmis. Tai kaip išlošti loterijoje: nors tikimybės gali būti nepaprastai mažos, kažkas privalo laimėti. Į mane tiesiog pataikė atsitiktinė kulka.”

“Turbūt tokia lemtis.”

Koizumis priverstinai nusišypsojo. Aš toliau tylėjau, nes nežinojau, ką turėčiau pasakyti.

“Mes negalime leisti Avatarams laisvai judėti. Kodėl? Todėl, kad kuo daugiau Avatarai padaro žalos, tuo labiau išsiplečia Uždarosios Erdvės skliautas. Ta, kurią ką tik matei, buvo ganėtinai maža. Jei paliksim jas be priežiūros, jos toliau plėsis, kol padengs visą šalį, net visą pasaulį, ir galiausiai, tas pilkasis pasaulis visiškai pakeis visatą, kurioje gyvename.”

Galiausiai pravėriau burną.

“Iš kur tu tiek daug žinai?”

“Juk sakiau, aš tiesiog žinau, negaliu to paaiškinti. Visiems, kuriuos jungia ‘Organizacija’, yra taip pat. Vieną dieną jie tiesiog staiga žinojo viską apie Suzumiją-san ir kaip ji galėjo paveikti šį pasaulį, o taip pat supratę, kad dabar turėjo antgamtinių galių, jie negalėjo tiesiog leisti toms Uždarosioms Erdvėms toliau likti nepaliestoms. Kai paprasti žmonės sužino apie tokius dalykus, jie paprastai nori sužinoti, ar gali kaip nors padėti. Jei nebūtume nieko dėl to nedarę, mūsų žinomas pasaulis jau būtų buvęs sunaikintas.”

“Ir tai būtų nemalonu.” sumurmėjęs šiuos žodžius, Koizumis nutilo.

Kol pasiekiau namus, mes tyliai žiūrėjome pro šoninį langą.

Automobilis sustojo, ir man lipant lauk, jis vėl prabilo:

“Prašau, nenuleisk akių nuo Suzumijos-san veiksmų. Jos iš pažiūros pastovi minčių būklė pradėjo rodyti sparčių pasikeitimų ženklus. Tai, kas nutiko šiandien, buvo nutikę jau gana seniai.”

Kas iš to, jai aš ją stebėsiu – aš vis tiek nesugebėsiu pakeisti jos nuotaikos!

“Ką galiu pasakyti…… Manau, teisinga tavimi pasikliauti. Tarp mūsų yra skirtingai apie tai galvojančių.”

“Atvirai, aš taip pat nežinau. Tačiau manau, kad gera mintis būtų viską palikti tau, kadangi kai kurie mano kolegos apie kai kuriuos dalykus galvoja pernelyg sudėtingai.”

Nespėjus man atsakyti, Koizumis galvą atgal įkišo į mašiną ir uždarė duris. Kol žiūrėjau, kaip legendinė fantominė taksi nuvažiuoja tolyn, staiga pasijutau labai kvailai, todėl nusprendžiau žygiuoti atgal į namus.

Septintasis skyrius[edit]

Ateivių sukurta humanoidė, mergina, atkeliavusi iš ateities, ir vaikinas esperas, kad įgautų mano pasitikėjimą, visi suteikė man savo tapatybių įrodymus. Jie visi trys dėl skirtingų priežasčių sukasi aplink Haruhi. Vis dėlto, tai visai neblogai. Ne, tai yra blogai. Todėl, kad vis dar nesuprantu vieno dalyko.

Kodėl aš?

Koizumis teigė, kad ateiviai, keliautojai laiku ir esperai visi susirinko prie Haruhi, nes ji tiesiog to troško.

Na, tada kuo čia dėtas aš?

Kodėl aš esu į visą tai įveltas? Aš juk tik paprastas žmogelis. Šimtu procentų normalus. Neturiu jokių staigiai atsiradusių prisiminimų iš praėjusio gyvenimo ar kokių nenusakomų galių. Tiesiog puikiausiai normalus gimnazistas!

Kas iš viso po galais parašė scenarijų šitai istorijai?

O gal kas apsvaigino mane narkotikais ir dėl to aš matau visas šias haliucinacijas? Arba buvau nutrenktas nuodingų elektrinių bangų? Kas per velnias įgrūdo mane į visą tai?

Ar tai tu, Haruhi?


Kur gi ne!


Nieko aš nežinau.

Ir ko aš taip rūpinuosi? Panašu, kad visi atsakymai slypi Haruhi. Ji turėtų rūpintis. Kodėl aš irgi dėl jos turiu nervintis? Tai nesąmonė! Ir aš taip nusprendžiau! Jei yra taip, kaip sako Asahina-san, Nagato ir Koizumis, tai patys tiesiog viską ir pasakykit pačiai Haruhi! Kas tada benutiktų pasauliui – jos atsakomybė; Aš čia niekuo dėtas.

Patys ją kiškit į savo karuselę! Manęs į tai neįtraukit!

Baigiantis dienoms iki vasaros, suprakaitavęs kopiau į kalvą, švarku braukdamas prakaitą. Atsilaisvinęs kaklaraištį, atsisegiau trečią marškinių sagą. Jei ryte buvo jau taip karšta, tai per pietus čia bus tikras pragaras. Man griežiant dantimis ir kopiant per kalną į mokyklą, kažkas pliaukštelėjo man per petį. Sušukau “Neliesk manęs! Man karšta!” ir apsisukęs akyse pamačiau Tanigučio marmūzę.

“Sveikas!”

Tanigučis, dabar eidamas šalia manęs, irgi prakaitavo. “Kaip nervina, mano kruopščiai paruošta šukuosena dėl to prakaito visai sugadinta.” nors tai pasakęs, jis vis tiek atrodė laimingas.

“Klausyk, Taniguči.” įsiterpiau, kol jis beprasmiškai gyrėsi tuo, ką veikė jo šuo, “Aš juk normalus moksleivis, ar ne?”

“Ką?”

Tanigučis nusijuokė, lyg būtų išgirdęs baisiai šmaikštų juokelį.

“Geriau tu pirma pasakyk, ką turi galvoje tuo ‘normalus’, kitaip visas šitas pokalbis neaiškus.”

“Nejaugi?”

“Juokauju! Tu, normalus? Nemanau, kad normalūs moksleiviai pasiguldo merginas vidury tuščios klasės.”

Na, žinoma, Tanigučis nieku gyvu to nepamirštų.

“Aš irgi vaikinas, todėl per daug smulkmenų nekamantinėsiu, turiu savigarbos. Na… supranti?”

Ničnieko.

“Kaip viskas taip susiklostė? Ir su Nagato Juki, kuriai pagal savo vertinimus duočiau ‘A-’!”

Vadinasi, jo vertinimu Nagato – “A-”.

“Iš tikrųjų…”

Aš paaiškinau. Viskas, ką galvojo Tanigučis – kliedesiai, išsigalvojimai, visiškos fantazijos. Taigi, nusprendžiau panaudoti šį paaiškinimą:

Vargšelė Nagato yra Haruhi nepagrįstos Literatūros klubo okupacijos auka. Ji buvo nepaprastai sugniuždyta, nebegalėdama lankytis savo pačios klube. Ji meldė manęs pagalbos, klausė ar yra koks būdas priversti Haruhi palikti jos klubą. Buvau sujaudintas jos nuoširdumo, todėl nusprendžiau padėti šiai vargšei merginai ir nuošalyje su ja pasikalbėti, kur apie tai nesužinotų Haruhi. Haruhi išėjus, klasėje kalbant apie šias jos negandas Nagato nualpo dėl savo chroniškos anemijos. Aš nuskubėjau jos sugauti, neleisdamas nukristi ant grindų, ir tada tu įsiveržei pro duris, Taniguči! Štai kokia ta paprasta iš tikrųjų tiesa!

“Kurgi ne!”

Tai pasakęs jis mane net apspardė. Po galais! Aš tiek užtrukau, kol sukūriau tokią idealią pasiteisinimo istoriją! Negaliu patikėti, kad jo neišdūriau!

“Sakykim, tikiu tais kliedesiais; Tu vis tiek nenormalus. Su niekuo nebendraujanti Nagato Juki ėjo prašyti tavo pagalbos – tai jau kažkas neįprasta!”

“Tik nereikia, Nagato tikrai tokia žinoma?”

“Be to, tu Suzumijos parankinis. Jei tu normalus moksleivis, tada aš normalus kaip vandens blusa[49].”

Tada, klausimėlis:

“Taniguči, ar tu turi supergalių?”

“Ką—?”

Jo ir taip buka išraiška veide pasiekė naujas aukštumas. Jo veidas pasikeitė, lyg jaunos mokyklinukės per darbo interviu pakviestos į totalitarinę sektą.

Jis pasakė: “…Aišku. Reiškia, netgi tu nesi atsparus Suzumijos virusui… Žinok, nors ilgai tavęs nepažinojau, tu buvai šaunus bičas. Prašau, būk atokiau nuo manęs, aš nenoriu irgi užsikrėsti…”

Silpnai trinktelėjau Tanigučiui, dėl ko jis pradėjo nesiliaunamai žvengti. Cha, jei jis esperas, nuo šiandien aš Jungtinių Tautų generalinis sekretorius[50].

Pasiekus laiptus, vedančius prie mokyklos įėjimo, pasijutau dėkingas Tanigučiui, kad su manimi pasikalbėjo, nes nuo kalbų su juo net karštis atlėgo.


Tokiu karštu oru, net Haruhi gali tik gulėti išsekusi ant suolo, ilgesingai žiūrėdama į kalvas tolumoje.

“Kjonai, man karšta!”

Tikrai? Žinok, man irgi.

“Pavėdink mane!”

“Vietoj vėdinęs kitą, geriau pasivėdinsiu pats. Neturiu pakankamai jėgų iš pat ankstyvo ryto, kad tau padėčiau.”

Haruhi toliau tingiai gulėjo ant suolo, be savo įprastai išpūstos ir ryškios auros.

“Kaip manai, ką Mikuru-čian turėtų apsivilkti sekantį kartą?”

Po merginos zuikės ir tarnaitės kostiumo turėtų būti…… pala, bus dar vienas kostiumas?!

“Gal katytės ausys? Arba slaugė? O gal šį kartą ji turėtų apsirengti kaip karalienė?”

Asahinos-san vaizdai sublyksėjo man galvoje – jos išsisukinėjančios, pašėlusiai raustančios ir verčiamos vilkėti visokius kostiumus trapi figūra. Aš pradedu apsvaigti. Ak, ji tokia miela…

Regis, kad Haruhi atspėjo, ką galvojau, ir susiraukė link manęs. Po to lengvai užsikišo plaukus už ausų.

“Atrodai kaip nevisprotis.” nesprendė Haruhi.

Ei, juk pati pradėjai tą temą? Tačiau turbūt ji teisi, nėra prasmės ginčytis.

“Man žiauriai nuobodu!”, išpyškino Haruhi, vėdindamasi sau užantį vadovėliu, o jos lūpos visiškai atrodė kaip heno-ji[51]. Ji buvo panaši į mangos personažę.


Net smarkiai spiginant saulės spinduliams, kažkaip pajėgėme ištverti pragarišką fizinio lavinimo pamoką. Po pamokos, 1-6 klasės kabinete, visi nusimaudami treningus, kurie buvo pavirtę į šlapius skudurus, keikėsi, “Tas sumautas Okabė! Privertė mus visas dvi valandas lakstyti maratoną!”, prieš grįždami į 1-5 klasę.

Dauguma merginų jau buvo persirengusios, tačiau kadangi paskutinė pamoka – klasės valandėlė, kai kurios iš jų, kurios priklausė sporto klubams, savo popamokinei veiklai liko su sportine apranga. Vis dėlto, buvau suglumintas, jog Haruhi, kuri neturėjo nieko bendra su jokiais sporto klubais, taip pat vis dar vilkėjo fizinio lavinimo aprangą.

“Nes karšta.”

Teisingai, tokia jos priežastis.

“Koks skirtumas? Vis tiek turėsiu persirengti, kai nueisiu į klubo kambarį! Neminint to, kad šią savaitę man tvarkytis, o su šitais man lengviau judėti.”

Haruhi ranka laikė smakrą ir žiūrėjo į lauke besikaupiančius lietaus debesis.

“Nebloga mintis.”

Neprasta mintis fizinio lavinimo aprangą padaryti sekančia cosplay[52] tema! Ką? Nejaugi "cosplay" netinkamas žodis? Nežinau, ką ji ketina daryti, tačiau dabar ta mergina kaip galėdama stengiasi persirenginėti gimnazijos moksleive.

“Na, apie ką tu po galais galvoji?”

Haruhi tiksliai atspėjo mano mintis, dėl ko pradėjau svarstyti, ar ji kartais negali skaityti mintis.

“Kol ateisiu į klubo kambarį, draudžiu daryti ką nors keisto Mikuru-čian.”

Ar tai reiškia, kad po to, kai ateisi, galėsiu jai daryti ką nors keisto?

Pasilaikiau tą mintį sau ir nueidamas pakėliau rankas lyg nusikaltėlis iš vesternų, į kurį šerifas nukreipė ginklą.


Kaip paprastai, prieš įeidamas pirma pasibeldžiau, o po to laukiau atsakymo. Kaip lėlytė, sėdinti ant kėdės, miela tarnaitė pasitiko mane ryškiausia šypsena, lyg saulėgrąža sveikinanti saulę. Ak, jaučiuosi taip šiltai!

Nagato skaitė prie stalo, lyg kamelija[53] žydinti pavasarį. Ehem, kaip čia dabar aš jas lyginu?

“Eisiu padaryti arbatos.”

Užsidėjusi apgalvį Asahina-san nuėjo prie aprūdijusio stalo krašto ir atsargiai įdėjo arbatžoles į arbatinuką.

Sėdėjau vadės vietoje, laimingai žiūrėdamas kaip darbuojasi Asahina-san, kai staiga apie kai ką pagalvojau.

Greitai įsijungiau kompiuterį ir palaukiau, kol pasikraus kietasis diskas. Kai tik pasirodė vaizdas, atidariau failą ir įvedžiau slaptažodį “MIKURU”. Kaip buvo galima tikėtis, apdorojimo greitis Kompiuterių klubo naujausio modelio kompiuteryje buvo neįtikėtinas. Akimirksniu nuotraukos su Asahina-san, vilkinčia tarnaitės kostiumą, pasirodė ekrane.

Įsitikinęs, kad Asahina-san užsiėmusi arbatos virimu, vieną iš jų vėl ir vėl padidinau.

Ta nuotrauka buvo iš to karto, kai Haruhi privertė Asahiną-san seksualiai pozuoti. Buvo galima matyti jos gundančią iškirptę, o ten, ant viliojančios kairiosios krūties, buvo maža juoda žymė. Aš pašviesinau tą žymę ir dar labiau ją padidinau; nuotrauka tapo kiek neryški, tačiau pakankamai aiškiai matėsi, kad ten buvo žvaigždutės formos apgamas.

“Tai štai ir jis.”

“Ar ką nors išsiaiškinai?”

Prieš tai, kai Asahina-san padėjo puoduką ant stalo, paskubomis užvėriau visas nuotraukas. Tokiems dalykams esu gana skrupulingas. Žinoma, tuomet, kai Asahina-san prie manęs prieis, ekrane nieko nepamatys.

“Hm, kas čia? Kas tame “MIKURU” faile?”

O ne! Susimoviau!

“Kodėl ant to failo parašytas mano vardas? Kas jame? Nagi, parodyk! Parodyk!”

“Ė, kas jame… hm? Kas žino? Manau, kad nieko. Aha, teisingai, jame nieko nėra.”

“Meluoji!”

Asahina-san pasilenkė virš manęs ir iškišo ranką, bandydama pagriebti pelę man iš rankų. Nė už ką, mergyt! Laikiau pelę, primigtinai jos nepaleisdamas. Tada Asahina-san savo švelniu kūnu atsirėmė į mane, bandydama nusliuogti man per petį. Šalia veido galėjau užuosti jos malonų kvapą.

“Asahina-san, prašau, ar galėtumei mane paleisti…”

“Nagi, tik žvilgtelėsiu!”

Asahina-san, kuri buvo uždėjusi kairią ranką man ant peties, o dešine siekė pelės, buvo visiškai ant manęs; jaučiau, jog padėtis iš blogos tampa dar blogesnė. Jos saldus juokas švelniai sklido man į ausį. Nebegalėdama daugiau pasipriešinti gundymui, mano ranka paleido pelę, ir tuo momentu…

“Ką judu čia darot?”

Buvome sustingdyti ledinio, -273°C[54] šaltumo balso. Haruhi, tebevilkėdama fizinio lavinimo aprangą, nešėsi savo krepšį, o jos veide atsispindėjo baisi išraiška, lyg būtų ką tik pamačiusi, kaip jos tėvas tvirkintų nekaltą merginą.

Po akimirkos, sustingdyta Asahina-san pradėjo judėti. Ji nerangiai pasitraukė nuo mano nugaros, lėtai atsitraukė, o po to lėtai atsisėdo ant kėdės, kaip ASIMO[55] robotas, kuriam beveik išseko baterijos. Jos išblyškęs veidas buvo vos ne ašarose.

Haruhi suprunkštė ir nužingsniavo prie stalo, žvilgčiodama į mane.

“Tai ką, tau patinka tarnaitės kostiumai?”

“Apie ką tu šneki?”

“Mes turim persirengti.”

Na ir pirmyn! Aš ketinu tik tyliai gurkšnoti arbatą, kurią man išvirė Asahina-san.

“Ar nepasakiau, kad turim persirengti?”

Tai kas?

“LAUK!!!”

Buvau tiesiog išspirtas lauk. Nugriuvau į koridorių, o už manęs su trenksmu užsidarė durys.

“Už ką, po velnių?!”

Nespėjau net padėti puoduko. Pirštais nuo marškinių nusišluosčiau išpiltą arbatą ir atsirėmiau į duris.

Keista. Kažkas čia ne taip.

Klasėje Haruhi papratai nei kiek nesivaržydama persirengia, o dabar net išvarė mane iš kambario.

Matyt, ji pradėjo keistis. Galbūt ji pasiekė amžių, kada pradedama gėdytis tokių dalykų. Kadangi 1-5 klasės vaikinai visada išskuba iš klasės, kai tik nuskamba skambutis į fizinio lavinimo pamokas, nelabai kas pastebi, kad ji persirenginėja. Na taip, Asakuros, asmens, kuris įpratino vaikinus prieš fizinį išskubėti, su mumis jau daugiau nebėra.

Kurį laiką prastovėjau už durų. Numaunamų drabužių garsas liovėsi, tačiau vis tiek negirdėjau, kad kas nors mane pakviestų. Ir taip prastovėjau laukdamas visas dešimt minučių.

“Prašau užeiti…”

Iš už durų pasigirdo tylus Asahinos-san balselis. Kai nepriekaištingoji tarnaitė atvėrė man duris, pro jos pečius pamačiau prie stalo paniurusiai sėdinčią Haruhi, savo baltas kojas užkėlusią ant stalo. Ant galvos ji buvo užsidėjusi porą ilgų zuikio ausų ir vilkėjo nostalgiškąjį zuikės kostiumą. Ji nesivargino užsidėti rankogalių ar peteliškės. Ji net nevilkėjo pėdkelnių.

“Nors prie rankų ir nugaros šiek tiek vėsu, šitas kostiumas visai nelaidus orui.”

Tai pasakiusi, Haruhi pasiėmė savo puoduką ir mėgaudamasi atsigėrė arbatos, kol Nagato toliau skaitė savo knygą.

Būdamas apsuptas tarnaitės ir merginos zuikės, nebežinojau, kaip man sureaguoti. Jei kur nors nuvesčiau šias merginas pritraukti klientų, garantuotai užkalčiau pinigų. Apie tai mąstant…

“Oho, kas čia dedasi?”

Keistai nuskambėjo Koizumis, kaip visada sveikindamas visus savo šypsena.

“Šiandien kostiumų vakarėlis? Apgailestauju, kad dabar jo nevilkiu.”

Baik nusišnekėt, neapsunkink visko dar labiau.

“Mikuru-čian, atsisėsk čia.”

Haruhi parodė į priešais ją esančia kėdę. Asahina-san paklusniai atsisėdo, atrodydama įbauginta baisiosios Haruhi. Svarsčiau, ką Haruhi ketina jai daryti, ir pamačiau, kad ji tik bando padaryti kasytę su Asahinos-san rudais plaukais.

Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo pasirodyti, kaip į vyresniąją seserį, tvarkančią jaunesnejai plaukus. Bet kadangi Asahina-san buvo suakmenėjus, o Haruhi žvilgsnis tuščias, ši tariamai šilta scena buvo nepaprastai keista. Panašu, kad Haruhi tik bandė padaryti tarnaitę Asahiną-san su kasyte, ir tai viskas.

Pasižiūrėjau į Koizumį, kuris žiūrėdamas į šia sceną visą laiką šypsojosi ir galiausiai pasakė:

“Nori pažaisti otelą?”

“Gerai, nežaidžiau visą amžinybę.”

Kol juodieji kovojo prieš baltuosius dėl lentos kontrolės, (nebūčiau pagalvojęs, kad Koizumis, kuris gali pavirsti į švytintį rutulį, gali taip nevykusiai žaisti stalo žaidimus) Haruhi Asahinos-san plaukus surišo į kasytę, po to paleido, tada surišo dvi kasytes, tada kuodą…

(Kiekvieną kartą, kai Haruhi paliesdavo Asahiną-san, ji visa sudrebėdavo) tuo tarpu Nagato toliau buvo pasinėrusi į savo knygą.

Aš pradedu vis labiau ir labiau nesuprasti, kam iš viso reikalingas toks susirinkimas!


Taigi, tą dieną Komandos SOS veiklą praleidome ramiai. Tą kartą nenutiko nieko, susijusio su ateiviais iš kitų dimensijų, keliautojais laiku iš ateities, mėlynais milžinais ar švytinčiais raudonais kamuoliais. Niekas nedarė nieko ypatingo, nei kas nors žinojo, ką turėtų daryti. Mes tiesiog leidomės nešami laiko tėkmės, tuščiai leidome mokyklinį gyvenimą. Viskas atrodė visiškai normalu.

Nors buvau nepatenkintas tokiu normaliu gyvenimu, aš visąlaik sau kartojau, “Kam tiek daug galvoju? Turiu dar daug laiko.” ir vėl iš naujo laukdavau sekančios dienos. Net tada buvau pakankamai laimingas. Beprasmiškai ateidavau į šio klubo kambarį ir stebėdavau, kaip Asahina-san uoliai darbuojasi lyg tikra tarnaitė, kaip Nagato sėdi lyg Budos statula, kaip Koizumis skaisčiai šypsosi ir kaip nenuspėjamai svyruoja Haruhi nuotaikos. Visi šie dalykai skleidė normalumo aurą, vis dėlto, visa tai tapo dalimi mano labai patenkinančio mokyklinio gyvenimo. Nors aš patyriau tai, kaip klasiokė bandė mane nužudyti, ir mačiau, kaip nuožmūs monstrai atsiranda pilkame pasaulyje, nebuvau tikras, kad jie nebuvo tik mano vaizduotės kūriniai, hipnozės padariniai arba net kokia haliucinacija.

Vis dar kiek pykau ant Haruhi, kad nusitempė mane į savo klubą, tačiau teisingai pagalvojus, tik dėl jos galėjau taip ramiai bendrauti su tokiais neįprastais žmonėmis. Pastumiant į šalį klausimą, “Kodėl aš?”, galbūt kada nors bus ir kitų normalių žmonių, kaip aš, kurie norės įstoti į šį klubą.

Taip, pastaruoju metu jau ilgokai galvojau apie šią problemą.

Juk bet kas būtų taip pagalvojęs, tiesa?

Visgi, vis vien buvo kažkas, kas niekada taip nebūtų pagalvojęs.

Teisingai, tas kažkas yra Suzumija Haruhi.

Tą naktį, pavalgęs, išsimaudęs ir baigęs pasikartoti rytojaus anglų kalbos pamokai, pasižiūrėjau į laikrodį ir supratau, jog laikas gultis. Atsiguliau į lovą ir atsiverčiau storą storaviršelę knygą, kurią Nagato įgrūdo man į rankas. Pamaniau, kad trumpas paskaitymas nepakenks, todėl atsainiai perskaičiau keletą pirmų puslapių. Istorija buvo stebinančiai įdomi, todėl tęsiau skaityti puslapį po puslapio. Tikrai privalai perskaityti bent vieną knygą, kad suprastum, kaip tai malonu. Pasirodo, skaitymas ne toks jau ir prastas dalykas!

Vis dėlto, per vieną naktį neįmanoma pabaigti tokią storą knygą, todėl perskaitęs vieną labai ilgą pagrindinio veikėjo monologą, padėjau ją į šalį. Miegas mane nugalėjo ir įdėjęs žymeklį su Nagato rašysena į knygą, išjungiau šviesą ir susirangiau po antklode. Po kelių minučių jau buvau sapnų karalystėje.


Ar žinote, kodėl žmonės sapnuoja? Miegas skirstomas į greito akies obuolio trūkčiojimo (REM) ir negreito akies obuolio trūkčiojimo (non-REM) periodiškus ciklus. Non-REM vyksta per pirmas kelias valandas po to, kai žmogus užmiega. Jo smegenys per šią fazę paprastai būna sąstingio būsenos. Fazė, kurioje kūnas neveiksnus, tačiau smegenys tampa šiek tiek aktyvios, vadinama REM. Šioje fazėje atsiranda sapnai. Iki ryto, REM dažnumas padidėja, tai reiškia, kad beveik visi kol pabus sapnuos. Aš sapnuoju kiekvieną naktį, bet kadangi beveik visada pabundu per vėlai, taip skubu į mokyklą, kad paprastai pamirštu, ką sapnavau. Tačiau kartais staiga atsimenu seniai pamirštus sapnus, kuriuos sapnavau prieš daug metų. Tikrai stulbina, kaip sukonstruota ta žmogaus atmintis.

Gerai, gana skiesti. Iš tiesų, man nusispjaut.

Pajaučiau, kad kažkas plekšnoja man per veidą. Eik šalin! Aš pavargęs! Negadink man sapnų!

“……Kjonai.”

Žadintuvas dar net nenuskambėjo. Net jei būtų, būčiau iš karto jį išjungęs, todėl dar buvo likę laiko, kol mama būtų atsiuntusi mano seserį ištempti mane iš lovos.

“Pabusk pagaliau.”

Ne! Noriu dar pamiegoti. Neturiu laiko keistiems sapnams.

“Sakiau, pabusk! Ar negirdi?”

Prie mano kaklo buvusios rankos nepaliaujamai mane purtė. Pagaliau atmerkiau akis, kai pajutau, kad mano pakaušis trenkėsi į kietas grindis.

Kietas grindis?

Būdamas susipainiojęs, sėdėdamas išsitiesiau. Haruhi iš viršaus į mane žiūrėjo ir pasitraukė į šalį, kad nesusimuštume galvomis.

“Ar jau pabudai?”

Klūpėdama šalia manęs buvo jūreivės uniformą vilkinti Haruhi. Jos baltame veide matėsi nerimo išraiška.

“Ar žinai, kokia čia vieta?”

Žinoma, žinau; mes Šiaurės gimnazijoje, mūsų lankomoje mokykloje, o šiuo metu esame prie laiptų, esančių priešais batų spinteles prie mokyklos įėjimo. Nebuvo šviesų, todėl naktį mokykla priešais mus atrodė pilka…

Ne, kažkas negerai.

Viršuje nebuvo naktinio dangaus.

Tik platus pilkas horizontas. Monotoniškas dangus. Nebuvo mėnulio ar žvaigždžių, net nei vieno debesies. Tik pilkas, kaip betoninė siena, dangus.

Tai Uždaroji Erdvė.

Lėtai atsikėliau. Buvau nustebintas, kad nevilkėjau savo pižamos, o buvau mokyklinėje uniformoje.

“Kai pabudau, supratau, kad esu čia ir kad tu šalia manęs. Kas čia dedasi? Kodėl mes mokykloje?”

Haruhi paklausė nepaprastai švelniu balsu. Iš karto jai neatsakiau, vietoj to ištiesiau rankas, kad apsiprasčiau. Dėl skausmo įsižnybus į kitą rankos pusę, uniformos jausmo ant kūno, neatrodė, jog tai būtų sapnas. Išsiroviau porą plaukų. Pajutau, kad tai labai skausminga.

“Haruhi, ar mes čia vieninteliai?”

“Taip. Aš turėjau miegoti po savo antklode. Kodėl mes čia atsiradome? Ir dangus atrodo keistai……”

“Gal matei Koizumį?”

“Ne…… Kodėl jį paminėjai?”

“Ne, tik paklausiau.”

Jei ši Uždaroji Erdvė buvo sukurta drebėjimo ties dimensine riba ar dėl išorinių veiksnių, čia taip pat turėtų būti švytintis milžinas ir Koizumis.

“Kaip bebūtų, dabar eikim iš mokyklos! Gal su kuo nors susitiksim.”

“Kodėl tu visai neatrodai sunerimęs?”

Aš kuo tikriausiai sunerimęs, ypač dėl to, kad čia matau ir tave. Čia ne smėlio dėžė tavo sukurtiems milžinams? O aš perdedu ir tiesiog viską sapnuoju? Visai vienas su Haruhi tuščioje Uždarojoje Erdvėje…… Jei čia būtų Zigmundas Froidas[56], jis galėtų man visa tai išanalizuoti!

Einant link mokyklos vartų laikiausi atstumo nuo Haruhi, bet tada buvome sulaikyti nematomos sienos. Vis dar prisimenu jos sukeliamą elastišką jausmą. Ją šiek tiek galima paspausti, tačiau greitai kita, storesnė siena sulaiko tave nuo mėginimų prasiskverbti toliau.

“……Kas tai?”

Haruhi ištiesė rankas ir pabandė paspausti nematomą sieną, klausinėdama savo išpūstomis akimis. Nuėjau palei stadioną ir pasekiau sieną.

Atrodo, kad mes įkalinti prie mokyklos.

“Nepanašu, kad būtų koks kelias iš mokyklos.”

Nejaučiau jokio vėjo. Tarytum nustojo tekėti net oro srovės.

“Pabandykim galinį išėjimą!”

“Ak taip, ar yra koks būdas, kuriuo galėtume su kuo susisiekti? Paieškokim telefono. Aš neturiu savo mobilaus.”

Jei tai ta pati Uždaroji Erdvė, apie kurią man pasakojo Koizumis, tada susirasti telefoną būtų beprasmiška.

Nepaisant to, mes vis tiek nusprendėme eiti vidun į mokyklos pastatą ir apsižvalgyti. Telefonas turėtų būti mokytojų kambarį.

Tamsoje, visoms šviesoms esant išjungtoms, mokykla atrodė nykiai. Mes praėjome pro batų spinteles ir tyliai įėjome į mokyklą. Pakeliui pirmajame aukšte įjungėme šviesas ir lempos iš karto užsidegė. Nors jos buvo tik šaltos, dirbtinės šviesos, jų pakako, kad aš ir Haruhi galėtume iš palengvėjimo atsidusti.

Įsitikinus, kad to aukšto klasėse nieko nebuvo, nuėjome į mokytojų kambarį. Savaime suprantama, mokytojų kambarys buvo užrakintas, todėl paėmiau netoliese buvusį gesintuvą, išdaužiau langą ir pro jį patekome vidun.

“……Nepanašu, kad veiktų.”

Haruhi pridėjo telefoną prie ausies, bet nieko neišgirdo. Ji bandė surinkti kelis numerius, tačiau nieko iš to neišėjo.

Išėjome iš mokytojų kambario, pakeliui įjungdami visas lempas, ir užlipome laiptais, nes Haruhi pasiūlė mums sugrįžti į savo klasę. Kadangi 1-5 klasė yra viršutiniame aukšte, galbūt ką nors išsiaiškinsime pasižiūrėję iš aukščiau.

Mums einant per koridorių, Haruhi laikėsi pirštais suėmusi už mano švarko rankovės. Nepasikliauk manimi; Aš visai neturiu antgamtinių galių. Jei bijai, kibkis man į ranką. Taip lengviau įsijausiu į nuotaiką.

“Durnius.”

Haruhi piktai į mane pasižiūrėjo, tačiau jos pirštai vis tiek nepaleido mano švarką.

Penktojoje klasėje niekas nebuvo pasikeitę; viskas buvo likę taip, kaip palikome po pamokų.

“……Kjonai, žiūrėk……”

Priėjusi prie lango, Haruhi nutilo. Priėjau prie jos ir pasižiūrėjau į buvusią padėtį.

Visur aplink buvo gilus pilkas pasaulis. Žiūrint iš ketvirto aukšto, pastate esančiame ant kalvos viršūnės, galėjau matyti net už kranto esantį horizontą. Panoramoje matėsi tik tamsa, nebuvo nei vienos švieselės. Atrodė, lyg tai būtų pasaulio pabaiga.

“Kokia čia vieta……”

Panašu, kad ne visa populiacija pradingo, o tikriausiai tik mes pradingome. Matyt, į šią Uždarąją Erdvę mes patekome atsitiktinai.

“Tai keista.”

Sumurmėjo Haruhi ir palietė savo petį.


Nežinodami, kur daugiau eiti, mes grįžome į klubo kambarį, kur dar neseniai praleidome popietę. Kadangi jau buvau pavogęs raktus iš mokytojų kambario, galėjome atrakinti duris ir įeiti.

Mes abu iš palengvėjimo atsidusome, sugrįžus į pažįstamą, gerai apšviesta kambarį.

Įsijungėme radiją, tačiau nesigirdėjo net trukdžių. Klubo kambarys buvo toks tylus, kad girdėjosi tik kaip aš pyliau arbatą. Man nelabai rūpėjo keisti arbatžoles, todėl arbatą užplikiau su panaudotais, visai beskoniais arbatos lapeliais. Haruhi stovėjo priešais mane, neramiai spoksojo į pilką išorinį pasaulį.

“Nori arbatos?”

“Ne.”

Pasiėmiau savo puoduką, išsitraukiau kėdę ir atsisėdau. Gurkštelėjau. Ech, Asahinos-san padaryta arbata daug geresnė nei šita.

“Na kas čia dedasi?! Nesuprantu! Kas čia per vieta? Kodėl aš čia?”

Haruhi stovėjo prie lango ir žiūrėjo laukan; jos siluetas atrodė labai trapus.

“Ir kodėl aš su tavimi?”

“Iš kur man po galais žinoti?”

Haruhi nusibraukė plaukus ir susiraukė, išgirdusi mano atsakymą.

“Einu laukan apsižvalgyti.”, pasakė ji ir pradėjo eiti link durų. Kai jau irgi ketinau atsistoti……

“Tu lik čia, aš tuoj grįšiu.”

Tai pasakiusi, ji paliko kambarį. Labai panašu į Haruhi! Klausantis, kaip išblėsta energingi Haruhi žingsniai, ir gurkšnojant savo beskonės šiltos arbatos, kai kas pasirodė. Tai buvo mažas raudonas švytintis rutulys. Iš pradžių jis buvo stalo teniso kamuoliuko dydžio, po to rutulys švytėdamas kaip jonvabalis lėtai pradėjo didėti, kol galiausiai įgavo žmogišką formą.

“Koizumi, ar tai tu?”

Prieš mane buvo švytintis humanoidas, tačiau negalėjau aiškiai įžiūrėti Koizumio išvaizdos, įskaitant jo akis, nosį ir burną.

“Sveikas.”, atsipalaidavusiai skambantis balsas pasigirdo iš švytinčio objekto.

“Ilgai užtrukai! Galvojau, pasirodysi žmogaus pavidalu……”

“Įvykiai darosi kiek sudėtingi, todėl užtruks, kol paaiškinsiu. Būsiu atviras: tai nepaprastas nutikimas.”, raudona spalva šiek tiek sublykčiojo. “Jei tai būtų paprasta Uždaroji Erdvė, būčiau lengvai į ją prasiskverbęs, tačiau ne šį kartą. Galėjau atsirasti tik šiame neužbaigtame pavidale, be to, man reikėjo pagalbos iš savo kolegų, kol pagaliau galėjau čia patekti, nors šioje būsenoje nepajėgsiu išbūti labai ilgai. Mūsų galios palengva dingsta, net dabar, kai kalbame.”

“Kas čia dedasi? Ar čia esame tik aš ir Haruhi?”

“Taip.”, atsakė Koizumis.

“Tai reiškia, kad galiausiai vyksta tai, ko mes bijojome. Suzumijai-san atsibodo ši tikrovė, todėl ji nusprendė susikurti naują.”

“……”

“Mūsų vyresnybė dabar visiškoje panikoje. Niekas nežino, kas nutiks pasauliu, kai pradingo jo Dievas. Yra tikimybė, kad pasaulis išliks, jei tik Suzumija-san jo pasigailės, nors taip pat yra tikimybė, kad jis pranyks jau po akimirkos.”

“Ką bandai pasakyti……?”

“Paprastai kalbant,” raudona šviesa dabar mirgėjo kaip liepsna “tu ir Suzumija-san dabar esate pradingę iš mūsų pasaulio. Šis pasaulis nėra Uždaroji Erdvė, o greičiau, visiškai nauja Suzumijos-san sukurta tikrovė. Mūsų anksčiau matytos Uždarosios Erdvės turbūt buvo tik treniruotės prieš tai, kai ji nusprendė rimtai perkurti pasaulį.”

Koks įdomus pokštas, bet dabar nežinau, kaip man juoktis. Cha, cha, cha.

“Aš nejuokauju. Šis pasaulis turbūt labiausiai panašus į tokį, kokio Suzumija-san trokšta. Mes dar nesame tikri, kokio pasaulio ji trokšta, tačiau turėtume greitai sužinoti atsakymą.”

“Atidėkim tai į šalį, tikroji problema – kodėl čia esu aš?”

“Tu tikrai nežinai? Tu esi žmogus, kurį išsirinko Suzumija-san. Tu esi vienintelis žmogus visame mūsų pasaulyje, su kuriuo Suzumija-san nori būti. Galvojau, kad tai jau išsiaiškinai.”

Šviesa aplink Koizumį dabar mirgėjo, kaip žibintuvėlis, kuriam baigia išsekti elementai, jo šviesumas aiškiai silpsta. “Man jau nebedaug liko iki mano galimybių ribų. Tokiu atveju, aš su tavimi niekada nebesusitiksiu; nors antra vertus, man kažkaip palengvėja, kad daugiau nebereikės medžioti tų Avatarų.”

“Tai aš dabar turėsiu vienui vienas su Haruhi gyventi šiame pilkame pasaulyje?”

“Šiame pasaulyje jūs esate lyg Adomas ir Ieva. Tiesiog uoliai stenkitės didinant populiaciją ir viskas bus gerai.”

“……Aš tau subinę atspardysiu.”

“Tik juokauju! Dabartinė uždara būsena turbūt tik laikina, todėl labai greitai šis pasaulis taps labai panašus į tą, kurį pažįsti. Vis dėlto, šis pasaulis bus visiškai kitoks, nei iš kurio mes esame. Šiuo metu šis pasaulis gali būti laikomas tikruoju, tuo tarpu originalioji tikrovė turėtų būti laikoma Uždarąja Erdve. Deja, mes dar nežinome šių dviejų pasaulių skirtumų. Jei man pasiseks atgimti šioje naujoje tikrovėje, tikiuosi, kad aprodysi man aplink.”

Tą akimirką, švytintis humanoidiškas objektas pradėjo irti, ir tada lyg gęstanti žvaigždė susitraukė į pradinį stalo teniso kamuoliuko dydį.

“Ar įmanoma mums sugrįžti į buvusį pasaulį?”

“Jei tik to panorės Suzumija-san, tai vis dar gali būti įmanoma. Galėjau tave pažinoti tik labai trumpai; labai gaila, visgi, aš tikrai mėgavausi praleistu laiku su Komanda SOS…… Ak, taip, vos nepamiršau, turiu tau perduoti žinutes nuo abejų Asahinos Mikuru ir Nagato Juki.”

Kol Koizumis visai nepradingo, jis perdavė šią žinutę:

“Asahina Mikuru paprašė manęs jos vietoje atsiprašyti: ji pasakė: ‘Atsiprašau, visa tai mano kaltė’. Tuo tarpu Nagato Juki pasakė: ‘Įsijunk kompiuterį.’”

Po žinutės, jis pradingo kaip žvakės liepsna, užpūsta vėjo.

Nežinau, kodėl Asahina-san turėjo manęs atsiprašyti. Ar Asahina-san padarė man ką nors blogo? Nusprendžiau dabar apie tai negalvoti; verčiau, įvykdžiau Nagato prašymą ir įsijungiau kompiuterį. Pyptelėjus kietajam diskui, ekrane turėjo pasirodyti operacinės sistemos logotipas……Keista, kodėl niekas nepasirodo? OS ekranas, kuris turėjo pasirodyti prieš kelias sekundes, nesirodė; ekranas išliko visai juodas, tik jo viršutiniame kairiajame kampe matėsi baltas rašymo žymeklis. Po to žymeklis pradėjo tyliai judėti ir pasirodė šaltų žodžių eilutė.

JUKI.N > Ar gali tai perskaityti?

Akimirkai buvau nustebintas, tada prisitraukiau klaviatūrą arčiau ir pradėjau rašyti.

‘Taip.’
JUKI.N > Šiuo metu aš dar visiškai nepraradau ryšio su pasauliu, kuriame tu esi.
Tačiau tai tik laiko klausimas, nes atsijungimas turėtų įvykti labai greitai.
Jei tai tiesa, tai paskutinis mūsų pokalbis.
‘Ką turėčiau daryti?’
JUKI.N > Nieko nebegalima padaryti. Neįprastos informacijos gūsis iš šio pasaulio visiškai pradingo.
Integruotos Informacijos Minčių Esybė dėl to labai nusivylusi, nes jie praras galimybę evoliucionuoti.
‘Ką iš viso reiškia ta galimybė evoliucijai? Kuo gi iš viso Haruhi dėta su ta evoliucija?’
JUKI.N > Turėti aukštą intelektą, reiškia galėti greitai ir tiksliai apdoroti informaciją.
Protingos organinės gyvybės formos dėl savo fizinių kūnų apribotos pernelyg netiksliais ir sumaišytais informacijos srautais, todėl negali apdoroti informacijos greitai ir tiksliai.
Todėl evoliucionavusios iki konkrečios pakopos, organinės gyvybės formos nustos evoliucionuoti.
‘O jei be fizinio kūno?’
JUKI.N > Integruotoji Informacijos Minčių Esybė nuo pat pradžių buvo sukurta vien iš informacijos. Jie taip pat tiki, kad jų sugebėjimas apdoroti informaciją galėtų padidėti iki begalybės, kol pati visata perdegtų. Tačiau jie klydo.
Taip, kaip visata turi kraštus, jų evoliucija taip pat turi ribas, bent jau kaip protingos būtybės, išgyvenimui turinčios pasikliauti informacija.
‘O kaip Suzumija?’
JUKI.N > Suzumija Haruhi turi galią iš nieko sukurti masyvius informacijos kiekius.
Tai sugebėjimas, kurio Integruotos Informacijos Minčių Esybė neturi.
Ji gali išlaisvinti informaciją, kurios niekaip per visą savo gyvenimą nepajėgtų apdoroti žmogus, paprasta gyvybės forma.
Integruotos Informacijos Minčių Esybė mano, kad jei šis informacijos kūrimo sugebėjimas butų išanalizuotas, jie galėtų rasti užuominų auto-evoliucijai.

Žymeklis kas akimirką sumirgėjo. Galbūt Nagato dvejoja, kokius žodžius naudoti. Po akimirkos vėl pradėjo lietis žodžiai.

JUKI.N > Aš viską statau už tave.
‘Ką statai?’
JUKI.N > Tikiuosi, kad jūs abu galėsite sugrįžti į šį pasaulį.
Suzumija Haruhi svarbus stebėjimo objektas, ypatingas turtas, kuris visatoje gali pasirodyti tik kartą.
Be to, aš pati asmeniškai taip pat trokštu, kad jūs sugrįžtumėte.

Žodžių spalva pradėjo blukti, lyg būtų nusilpęs elektros tiekimas. Žymeklis toliau rašė žodžius.

JUKI.N > Kitą kartą vėl nueikime į biblioteką.

Žodžiai tamsėjo; nepadėjo net bandžius padidinti ekrano šviesumą. Galiausiai Nagato parašė šiuos du žodžius.

JUKI.N > sleeping beauty_

Brrr Besisukančio kietojo disko garsas privertė mane pašokti iš savo vietos. Švieselė procesoriuje sublyksėjo ir ekrane pasirodė pažįstamas OS logotipas. Visame pasaulyje girdėjosi tik kompiuterio besisukančio ventiliatoriaus garsas.

“Ką man daryti? Koizumi! Nagato!”

Giliai atsidusau ir liūdnai pasukau galvą link lango.


Pro langą nušvito mėlyna šviesa.


Švytintis milžinas dabar stovėjo mokyklos kieme. Kadangi jis buvo taip arti, jis atrodė kaip milžiniška mėlyna siena.

Haruhi įpuolė į kambarį.

“Kjonai! Kažkas pasirodė!”

Stovėdamas prie lango pamačiau Haruhi, kuri vos į mane neatsitrenkė, skubiai sustojo ir atsistojo prie manęs.

“Kas tai? Jis milžiniškas! Ar tai pabaisa? Neatrodo, kad būtų miražas.”

Haruhi skambėjo labai sujaudinta. Jos ankstesnis liūdnas susirūpinimas buvo dingęs. Dabar jos akys tviskėjo nuo entuziazmo. Jose negalėjai rasti jokios baimės.

“Kaip manai, ar tai ateivis? O gal tai koks senovinis superginklas, pažadintas iš jo ilgo miego? Ar dėl jo mes negalime išeiti iš mokyklos?”

Mėlynoji siena sujudėjo. Mano galvoje sumirgėjo vaizdas, kai milžinas be vargo daužo pastatus. Staigiai pačiupau Haruhi ranką ir išlėkiau iš klubo kambario.

“Pala! Palauk, ką tu darai?!”

Kai išskubėjome į koridorių, per orą nugriaudėjo garsus sukrėtimas; greitai prispaudžiau Haruhi prie grindų ir uždengiau ją savo kūnu. Klubų kompleksas smarkiai sudrebėjo. Kieto, sunkaus daikto, žingsniuojančio ant žemės, garsai ir virpesiai sklido man į ausis. Iš to supratau, kad milžino taikinys buvo ne klubų kompleksas, o priešingai, mokyklos pastatas.

Sučiupau Haruhi, kuri buvo tokia priblokšta, kad jos burna prasiverdavo ir užsiverdavo kaip auksinės žuvelės, ir pasileidau bėgti. Stebėtinai, Haruhi paklusniai sekė ir bėgo su manimi.

Mano delnai pradėjo prakaituoti. Haruhi taip pat.

Senajame klubų komplekse nebuvo dulkių. Iš visų jėgų bėgau link laiptinės, temdamas drauge Haruhi. Girdėjosi, kaip milžinas sukelia dar daugiau griovimo.

Nubėgau žemyn laiptais, jausdamas Haruhi kūno karštį, sklindantį per mūsų delnus.

Perėjus mokyklos kiemą, nusileidome žemyn kalva link stadiono. Šią akimirką, greitai žvilgtelėjau į Haruhi. Galėjau suklysti, tačiau ji atrodė labai laiminga. Lyg matyti mergaitę, pabudusią Kalėdų rytą ir prie lovos radusią dovanas, kurių ji visą laiką troško.

Ilgokai nubėgus į tolį, mes apsisukome, pasižiūrėjome aukštyn ir supratome, koks didžiulis buvo milžinas. Milžinas, kurį man parodė Koizumis Uždarojoje Erdvėje buvo toks pat didelis, kaip ir šis, didesnis nei pats pastatas.

Milžinas užsimojo ranka ir mokyklos pastatas subyrėjo. Kadangi keturių aukštų kompleksas jau buvo atplėštas praėjusio smūgio, dabar jis lengvai nugriuvo. Krito nuolaužos ir išsibarstė į visas puses, kartu sukurdamos kurtinantį triukšmą.

Mes paskubomis bėgome per dviejų šimtų metrų ilgio stadioną, kol sustojome. Neįtikėtinas mėlynasis milžinas dabar slankiojo po tamsią monotonišką mokyklą.

Jei nori fotografuoti, fotografuok šituos, o ne kaip Kompiuterių klubo prezidentas graibo Asahinos-san krūtinę, ir tikrai ne tai, kaip Asahina-san vilki visokius kostiumus. Mūsų tinklapis turėtų turėti nuotraukų apie tai, ką dabar matome!

Apie tai man galvojant, Haruhi greitai man į ausį pasakė:

“Ar manai, kad jis mus puls? Man atrodo, kad jis visai nėra blogas, kaip manai?”

“Nežinau.”

Kai atsakiau Haruhi, galvojau apie tai, ką Koizumis man sakė, kai atsivedė mane į Uždarąją Erdvę. Jei leisime šiems “Avatarams” tęsti savo siautėjimą, tada dėl griovimo Uždaroji Erdvė pakeis tikrąjį pasaulį, o tai reiškia, kad šis pilkas pasaulis pakeis pasaulį, iš kurio atkeliavome, bet tada……

Kas nutiks mūsų pasauliui?

Remiantis tuo, ką neseniai pasakė Koizumis, Haruhi kuria visai naują pasaulį. Ar šiame naujame pasaulyje bus Asahina-san ir Nagato, kurias pažinojau? O gal tai bus nerealus pasaulis, kur tie “Avatarai” visur laisvai vaikšto, o ateiviai, keliautojai laiku ir esperai taptų kasdieniškais dalykais? Jei pasaulis tikrai taps tokiu, kokį vaidmenį tada jame vaidinsiu aš?

Agh, gana, beprasmiška bandyti daugiau apie tai galvoti, nes vis tiek nesuprantu. Aš nesuprantu, ką galvoja Haruhi, ir aš neturiu jokių telepatinių galių, kurios leistų man skaityti kitų mintis.

Tą akimirką, išgirdau, kaip prabilo Haruhi.

“Kas iš viso čia dedasi? Tiek šitas pasaulis ar tas milžinas, viskas taip keista!”

Tu juos visus sukūrei, panelyt! Tai aš turėčiau klaust, kodėl mane į visą tai įvėlei?! Koks dar Adomas ir Ieva? Visa tai tiesiog durnystė! Aš netikėsiu tokia sumauta istorija!

Niekada!

“Ar nenori sugrįžti į buvusį pasaulį?”

Ramiai paklausiau.

“Ką sakei?”

Haruhi pasisuko link manęs. Haruhi veidas buvo glotniai šviesus net šiame pilkame pasaulyje, o jos tviskančios akys buvo apsuptos tamsos.

“Mes negalime čia likti amžinai! Čia nėra nei vienos parduotuvės, todėl kai išalksime, nebus kur pavalgyti. Be to, mokykla apsupta nematomos sienos: iš čia nėra jokio kelio. Jei taip ir toliau, mes numirsime iš bado.”

“Hmm, viskas taip nepaprasta, tačiau man nesvarbu. Viskas ilgainiui susitvarkys. Kažkodėl, aš jaučiuosi tiesiog tokia laiminga.”

“O tada kas nutiks Komandai SOS? Tu sukūrei tą klubą! Ar tiesiog jį apleisi?”

“Man jis daugiau neberūpi, nes aš jau dabar patiriu kai ką jaudinančio; man nebereikia daugiau vaikščioti ir ieškoti paslaptingų nutikimų.”

“Tačiau aš noriu sugrįžti į ankstesnį pasaulį.”

Milžinas akimirkai sustabdė mokyklos griovimą.

“Prieš mums atsiduriant šioje keistoje padėtyje, aš nesupratau, kaip mėgau savo gyvenimą, tokį, koks jis buvo. Ten buvo tas kvailys Tanigučis, Kunikidas, Koizumis, Nagato ir Asahina-san, ir dar ta seniai pradingusi Asakura.”

“……Apie ką tu kalbi?”

“Aš tikrai noriu vėl pamatyti šiuos draugus. Dar turiu daug dalykų, kuriuos noriu jiems pasakyti.”

Haruhi palenkė galvą ir po akimirkos tęsė:

“Mes juos pamatysime; šis pasaulis nebus amžinai padengtas tamsos. Kai tik rytas išauš, saulė pakils. Aš dėl to tikra.”

“Ne tai. Šis pasaulis ne toks, koks manai. Aš noriu pamatyti draugus senajame pasaulyje.”

“Aš nesuprantu, apie ką tu kalbi.”

Haruhi piktai į mane pasižiūrėjo, lyg vaikas, iš kurio buvo atimta branginama dovana, parodydama savo pyktį ir liūdesį.

“Ar tau taip pat neįkyrėjo ir atsibodo tas nuobodus pasaulis? Tas pasaulis buvo toks normalus, kad jame visai nebuvo nieko ypatingo. Ar nenori irgi patirti ką nors įdomaus?”

“Anksčiau taip galvodavau.”

Milžinas pradėjo judėti. Jis nuspyrė mokyklos komplekso liekanas ir pajudėjo link kiemo. Pakeliui jis ranka sudavė per mokyklos koridorių, po to smarkiai spyrė į klubų kompleksą. Mokykla, įskaitant mūsų klubo kambarį, buvo palaipsniui sulyginama su žeme.

Pasižiūrėjau pro Haruhi petį ir buvau priblokštas, kai aplink radau kitas švytinčias mėlynas sienas. Vienas, du, trys…… kai suskaičiavau iki penkių, nusprendžiau liautis.

Be raudonųjų rutulių trukdymo, švytintys mėlyni milžinai buvo be jokių atidėliojimų pradėję pilkojo pasaulio naikinimą. Nesuprantu, kas gali būti taip įdomu visame šitame griovime. Kiekvieną kartą, kai sujudėdavo jų rankos ir kojos, viskas, ką jie paliesdavo, akimirksniu pradingdavo. Po kelių momentų, pusė mokyklos buvo nebelikę.

Negalėjau pasakyti, kokia didelė buvo šita Uždaroji Erdvė, nežinojau, ar ši dimensija išsiplės ir pavirs kita tikrove. Šiuo metu mano galva pilna abejonių. Jei šią akimirką senas girtuoklis, sėdintis prie manęs traukinyje, man pasakytų, “Aš tau kai ką pasakysiu, bet tu niekam nepasakok! Aš iš tikrųjų ateivis.” būčiau tuoj pat juo patikėjęs. Nes keistenybės, kurias patiriu per pastarąjį mėnesį patrigubėjo.

Ką aš iš viso galiu padaryti? Jei tai būtų nutikę prieš mėnesį, aš nebūčiau nieko sugalvojęs, tačiau dabar tikėjau, kad galiu. Vis dėlto, jau gavau keletą užuominų.

Kai tik nusprendžiau, pasakiau štai ką:

“Haruhi, per pastarąsias kelias dienas, aš patyriau keletą nepaprastai įdomių dalykų. Nors tu nežinai, yra daugybė įvairių žmonių, kurie tavimi domisi. Net nėra kvaila sakyti, kad pasaulis tiesiogine prasme sukasi aplink tave. Visi mano, kad tu labai ypatingas žmogus ir jie visi tai bandė paremti veiksmais. Nors tu nežinai, tačiau pasaulis darosi labai įdomus.”

Kai paėmiau už Haruhi pečių, supratau, kad vis dar laikiau Haruhi ranką, tuo tarpu Haruhi į mane pasižiūrėjo išraiška, sakančia “Kas tau užėjo?”

Tada, ji pasuko akis nuo manęs link šėlstančių mėlynųjų milžinų, žiūrėdama į juos lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas.

Žvelgdamas į jos švelnų ir glotnų veidą, prisiminiau Nagato “galimybę evoliucijai”, Asahinos-san “laiko iškraipymą” ir Koizumio laikymą Haruhi “Dievu”. Tačiau man, kas Haruhi yra man? Tiesiog kuo aš ją laikau?

Haruhi yra Haruhi, ką daugiau galiu pasakyti? Nors taip neketinau atsakyti. Vis dėlto, aš neturėjau aiškaus atsakymo. Aš žinojau, kad prie to prieisiu, tiesa? Jeigu kas nors bestų pirštu į klasiokę ir paklaustų “Ką tas žmogus tau reiškia?” – ką jūs atsakytumėte?

…… Atleiskit. Aš vėl suku ratais! Man Haruhi nėra paprasta klasiokė, tačiau garantuotai ne kokia “galimybė evoliucijai”, “laiko iškraipymas” ir net ne “Dievas”.

Milžinas pasisuko link stadiono. Nors jis neturėjo jokių tariamų akių, tačiau galėjau aiškiai jausti jo žvilgsnį. Jis žengė žingsnį į mūsų pusę. Jo vienas žingsnis neabejotinai keliasdešimties metrų, kitaip jis nebūtų taip greitai sumažinęs atstumo tarp mūsų, nors ir eijo taip lėtai.

Supratau! Ar Asahina-san nieko dėl to nesakė? Tas pranašavimas! Ir Nagato paskutinė žinutė. Snieguolė ir miegančioji gražuolė. Nagi, net aš žinau, ką reiškia ‘Sleeping Beauty’! Kas panašu abejose šiose istorijose? Mūsų baisioje situacijoje, atsakymas tiesiog pats garsiai šaukia.

Po galais, tai taip kvaila.

Tai pernelyg kvaila! Asahina-san, Nagato. Aš niekada nesutiksiu su tokia atomazga! Niekada!

Mano sveikas protas to reikalavo. Bet žmonės niekada nebuvo gyvybės formos, kurios išgyvenimui pasikliovė tik protu. Galbūt jiems reikėjo to, ką Nagato pavadino “sumaišyta informacija”. Paleidau Haruhi ranką, paėmiau ją už peties ir patraukiau arčiau savęs.

“Kas dabar……?”

“Žinai, man labai patiko tavo kasytė.”

“Ką?”

“Nežinau nuo kada, bet nuo tada aš nenustojau galvoti apie tave su kasyte. Manau, kad ji tau labiausiai tinka.”

“Ką bandai daryti?”

Nekreipdamas dėmesio į Haruhi prieštaravimą pabučiavau ją į lūpas... Aš paėmiau ją už rankos ir tvirtai laikiau, nenorėdamas paleisti.

Jos akys man priešinosi. Nekreipdamas dėmesio į Haruhi prieštaravimą pabučiavau ją į lūpas. Tokiu metu mandagiau užmerkti akis, todėl užsimerkiau. Ir todėl, nežinojau, kokia išraiška buvo Haruhi veide. Ar jos akys buvo plačiai atmerktos dėl šoko? O gal irgi užsimerkė? O gal ji bandė pakelti ranką ir man suduoti? Tačiau net jei ji man trenks, tai nebuvo svarbu, nes ant to aš pastačiau viską. Jei kas nors Haruhi buvo tai padaręs, žinojo koks tai jausmas. Aš paėmiau ją už rankos ir tvirtai laikiau, nenorėdamas paleisti.

Vis dar girdėjau dundesį tolumoje; atrodė, kad milžinai vis dar griauna mokyklos teritoriją. Kai tik apie tai pagalvojau, netikėtai netekau pusiausvyros ir nugriuvau žemyn, o viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kairiojoje savo kūno pusėje pajutau stiprų smūgį. Nesvarbu, ką dariau, negalėjau išlaikyti pusiausvyros. Kai pabandžiau atsisėsti ir atmerkti akis, virš galvos pamačiau pažįstamas lubas ir nustėrau.


Aš buvau savo kambarį, ir kai apsižvalgiau, supratau, kad iškritau iš lovos ant grindų. Žinoma, vilkėjau savo pižamą. Pusė mano sujauktos antklodės drabstėsi ant grindų. Padėjau ranką po nugara ir išsižiojau kaip durnius.

Praėjo daug laiko, kol vėl pajėgiau galvoti.

Būdamas pusiau sapno būsenos, lėtai atsistojau, atvėriau langą ir pažiūrėjau laukan. Pamačiau kelias žybsančias žvaigždes ir šviečiančias gatvės lempas. Įsitikinau, kad buvo šviesų, sklindančių iš kitų žmonių langų, ir už jų judančių siluetų.

Ar tai buvo sapnas? Ar aš visą tai sapnavau?

Aš sapnavau, kad patekau į nerealų pasaulį su mergina, kurią pažinojau, ir pabaigoje ją pabučiavau!

Šitą sapną taip lengva suprasti, kad net Zigmundas Froidas iš manęs garsiai nusižvengtų.

Ech, tikrai norėjau tuoj pat pasikarti.

Galbūt turėčiau būti dėkingas, kad šitoje šalyje ginklai draudžiami, kitaip būčiau griebęs automatą ir be dvejonių nukreipęs sau į galvą. Jei tai būtų buvusi Asahina-san, iš sapno būčiau bent jau gavęs kokios nors detalios savo asmenybės analizės, tačiau susapnavau, kaip pabučiavau Haruhi, iš visų žmonių! Ką po velnių ta mano pasąmonė galvoja?!

Jausdamas nuovargį sėdėjau ant grindų ir laikiausi už galvos, galvodamas, kad jei visa tai tik sapnas, kodėl jis atrodė toks tikras? Prakaituota dešinė ranka ir likusi šiluma mano lūpose……

……Ar tai… ar tai reiškia, kad tai nebe originalusis pasaulis? Ar tai visai naujas pasaulis, kurį sukūrė Haruhi? Ar yra koks būdas tai patvirtinti?

Nėra, nesvarbu, kaip bebandyčiau. Nors tiksliau, aš iš viso nenorėjau galvoti apie tokią problemą. Jei turėčiau pripažinti, kad visa tai buvo tik sapnas, nes sugedo mano smegenys, tada geriau tikėsiu, kad pasaulis buvo sunaikintas. Šiaip ar taip, šiuo metu aš viską neigiu.

Pažiūrėjau į žadintuvą. Pusė trijų ryto.

……Turiu grįžti miegoti.

Ant galvos užsitempiau antklodę, prašydamas savo jau prablaivėjusio proto duoti bent kiek gilaus miego.


Negalėjau užmigti.

Štai todėl šiuo metu aš toks pavargęs, kad man beveik reikėjo šliaužti, kad įkopčiau į tą kalną. Atvirai kalbant, tai mane žudo. Bent jau džiaugiuosi, kad pakeliui nesutikau Tanigučio, kitaip būčiau priverstas klausytis, kaip jis beperstojo nusišneka. Dėl savo begalinės branduolinės sintezės saulė toliau skleidė karštį. Ponia Saulute, aš jūsų maldauju, ar negalėtumėte retkarčiais padaryti pertrauką? Aš baigiu mirtinai iškepti!

Atsisakydamas ateiti tada, kai jo reikėjo, miego demonas dabar suko ratus virš mano galvos, būtent tada, kada mažiausiai to norėjau. Jei taip ir toliau, nežinau kiek ilgai prabūsiu atsibudęs per pirmąją pamoką.

Kai pamačiau mokyklos kompleksą, sustojau ir pasižiūrėjau į seną nusidėvėjusį keturių aukštų pastatą. Prakaituoti mokiniai visi ropojo į mokyklą lyg būrys skruzdžių.

Nutempiau kojas laiptais, o tada į pažįstamą 1-5 klasę, sustojęs už trijų žingsnių nuo lango.

Štai, sėdinčios gale prie lango, pamačiau Haruhi pakaušį. Ką galiu pasakyti? Ji kaip visada po ranka buvo pasidėjusi smakrą ir medine veido išraiška spoksojo laukan.

Iš jos nugaros galėjau pamatyti mažą uodegytę nutįsusią iš jos plaukų ant jos peties. Dabar jos plaukai buvo kiek per trumpi surišti į kasytę, todėl spėju, kad ji ją surišo tiesiog bet kaip?

“Sveika, kaip laikais?”

Padėjau krepšį prie suolo.

“Šlykščiai. Vakar sapnavau baisų košmarą.”

Haruhi pasakė tai ramiu balsu. Ei, žinok, iš tikrųjų praėjusią naktį tu patyrei nepaprastą nutikimą!

“Todėl visai nepamiegojau. Baisiai norėjau pasiimti laisvadienį, tačiau tada mano lankomumas pasidarytų pernelyg mažas.”

“Aišku.”

Atsisėdau ant kietos kėdės ir apžiūrėjau Haruhi veidą. Jos veidą ranka uždengė nuo pat ausies, todėl negalėjau aiškiai įžiūrėti jos išraiškos. Bet kokiu atveju, ji buvo prastos nuotaikos. Bent jau taip sakė jos veidas.

“Klausyk, Haruhi.”

“Ko?”

Pasakiau Haruhi, kurios akys toliau spoksojo laukan:

“Puikiai atrodai su ta kasyte.”

Epilogas[edit]

Leiskite man papasakoti, kas nutiko po to.

Tą popietę Haruhi galiausiai vėl paleido savo plaukus ties pečiais. Jai turbūt pabodo surišti plaukai. Matyt, turėsiu kiek palaukti, kol ji užsiaugins ilgesnius plaukus, prieš bandant ją įtikinti vėl susirišti kasytę.

Per pietų pertrauką pakeliui į tualetą koridoriuje susitikau Koizumį.

“Turiu tau iš visos širdies padėkoti.”

Jis linksmai nusišypsojo.

“Šis pasaulis išliko nepasikeitęs, o Suzumija-san kaip visada tebėra čia. Regis, vien tik tavo dėka mano darbas turės tęstis, ir aš visai ironizuoju. Antra vertus, yra tikimybė, kad šis pasaulis buvo sukurtas vos praėjusią naktį! Bet kokiu atveju, man garbė pažinoti tave ir Suzumiją-san.”

“Atrodo, galėsime drauge praleisti daugiau laiko!” pasakė Koizumis, pamodamas man ranka.

“Pasimatysime po pamokų!”

Per pietų pertrauką nuėjau pasižvalgyti po Literatūros klubo kambarį, ir ten radau sėdinčią Nagato, kaip visada skaitančią savo knygą.

“Šį rytą dviems su pusę valandos, tu ir Suzumija Haruhi buvote pradingę ir šio pasaulio.”

Ji pravėrė burną ir pasakė tik tai. Tada ji vėl nuleido galvą ir toliau skaitė.

“Aš dabar skaitau knygą, kurią tu man prieš tai paskolinai. Per savaitę turėčiau spėti ją tau grąžinti.”

“Aišku.”

Jos galva išliko nuleista.

“Gali man pasakyti, ar daug tokių kaip tu yra šioje planetoje?”

“Daug.”

“Ar tai reiškia, kad bus daugiau tokių, kurie bandys mane užpulti, taip kaip Asakura?”

Dabar Nagato pakėlė galvą ir į mane pasižiūrėjo.

“Aš jiems neleisiu.”

Nusprendžiau jai neminėti bibliotekos.

Po pamokų, klubo kambaryje sutikau Asahiną-san, kuri vietoj tarnaitės kostiumo vilkėjo savo uniformą. Kai ji mane pamatė, ji pribėgo ir mane apkabino.

“Aš taip džiaugiuosi, kad vėl galiu tave pamatyti……”

Asahina-san verkė, paskandinusi savo veidą mano glėbyje.

“Aš galvojau, kad tu niekada……(verkia)……nebesugrįši į šį (verkia) pasaulį……”

Turbūt ji tik dabar suprato, kad yra mane apkabinusi, nes staiga rankomis nustūmė mane nuo savęs.

“Ne, negalima! Jei Suzumija-san tai pamatys, vėl nutiks tas pats dalykas!”

“Nesuprantu, apie ką tu kalbi.”

Žiūrint į apsiašarojusią, nepakartojamą Asahiną-san, aš iš tikrųjų džiaugiausi, kad vėl atgimiau. Mano nuomone, šiame pasaulyje nėra vyro, kuris nepamiltų tokių nekaltų akių.

“Kodėl šiandien nevilki savo tarnaitės kostiumo?”

“Jis skalbiamas.”

Šią akimirką, netikėtai apie kai ką pagalvojau ir parodžiau pirštu sau prie širdies.

“Ak taip, Asahina-san, čia ant savo krūties tu turi žvaigždutės formos apgamą.”

Nusišluosčiusi ašaras nuo akių, Asahina-san pasižiūrėjo labai nustebusi, lyg balandis, pašautas atsitiktinės kulkos.

Ji lėtai apsisuko, patraukė į šoną savo apykaklę, kad pasižiūrėtų po savo marškiniais. Po to labai greitai išraudo jos veidas.

“I… Iš kur tu žinai?! Aš net pati nežinojau! Kada apie tai sužinojai?”

Asahina-san mojavo savo kumštukais ir nesiliaunamai mane trankė, paklaikusiai raudonuodama.

Tavo ateities tu man tai pasakė. Kažin, ar turėčiau pasakyti Asahinai-san tiesą?

“Ką judu čia darot?”

Haruhi priblokštu veidu stovėjo prie durų, tuo tarpu Asahinos-san kumščiai sustingo vidury oro, o jos veidas iškart išblyško. Haruhi piktai nusišypsojo, kaip pikta pamotė, žinanti, kad jos podukra suvalgė užnuodytą obuolį ir netrukus mirs, ir pakėlė savo neštą popierinį maišelį.

“Mikuru-čian! Juk tau jau nusibodo tarnaitės kostiumas, tiesa? Ateik čia! Metas persirengti!”

Haruhi puolė greitai, kaip kovų menų meistras, ir sučiupo Asahiną-san, kuri vis dar buvo sustingusi vietoje.

“N…Neeeee~~!”

Asahina-san nesiliaudama klykė, kol Haruhi jėga nuplėšinėjo nuo jos uniformą.

“Baik muistytis! Priešintis beprasmiška! Laikas slaugės uniformai! Atrodo, jos dabar vadinamos ligoninės tarnautojomis ar kažkaip panašiai, tačiau nėra jokio skirtumo!”

“B…Bent jau užrakink duris!”

Norėjau pasilikti ir pasimėgauti reginiu, tačiau nusprendžiau išeiti laukan ir uždariau duris.

Nors man gaila Asahinos-san, baisiai nekantrauju to, ką pamatysiu, kai vėl prasivers durys.

A, taip, Nagato irgi ten buvo, kaip visada sėdėjo kamputyje ir skaitė savo knygą.


Galiausiai, mokinių tarybai aš pridaviau Komandos SOS paraišką. Nėra jokių šansų, nebent davus kyšį, kad mokinių taryba leis tokiam klubui, kaip “Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Su Suzumijos Haruhi Komanda” egzistuoti.

Todėl truputį pakeičiau pavadinimą į “Draugija, Skirta Padėti Mokinių Tarybai Keičiant Pasaulį”[57] (sutrumpinus – Komanda SOS) ir pakeičiau klubo veiklos santrauką į “suteikti visokias konsultavimo paslaugas žmonėms, susidūrusiems su kokiomis nors problemomis mokykloje ir aktyviai prisidėti prie visuomeninės veiklos.”

Tiksliai nežinau, ką tai reiškia, bet manau, kad viskas bus gerai, jei tik gramatiškai skambės suprantamai. Po to, tiesiog padarysiu šių erzinančių konsultacijų plakatus ir pakabinsiu juos ant skelbimų lentos. Mane apima nuojauta, kad dauguma žmonių, kurie ateis konsultacijoms, turbūt nebus “kažkas įdomaus”.

Antra vertus, Haruhi vadovaujant “Paslaptingų Nutikimų Paieškos” aplink miestą toliau tęsėsi, šiandien jau antrąjį įsimintinąjį kartą. Remiantis precendentu, šiandienos veikla turi įtraukti visos savaitgalio dienos iššvaistymą, beprasmiškai klajojant, tačiau šiandien Asahina-san, Nagato ir net Koizumis, visi pareiškė, kad negalės dalyvauti, nes turi daryti kažką svarbaus, todėl prie bilietų turniketų laukti Haruhi turėjau visai vienas.

Nežinau, ar tie trys kažką rezga, ar nuoširdžiai turėjo padaryti kažką svarbaus. Tačiau kadangi jie iš esmės nėra normalūs žmonės, nieko keisto, jei jiems reikia sutvarkyti kažkokius labai svarbius reikalus kokioje nors vietoje, kurios nesu girdėjęs.

Pasižiūrėjau į savo laikrodį. Dar buvo likę trisdešimt minučių, iki susitikimo laiko. Trisdešimt minučių jau prastovėjau; kitaip tariant, atvykau čia visa valanda anksčiau. Taip padariau ne todėl, kad nekantriai laukiau šiandienos veiklos, o todėl, kad Komanda SOS turi nerašytą taisyklę, jog tas, kuris pasirodo paskutinis, nesvarbu, jis pavėlavo ar ne, turi būti nubaustas. Šiaip ar taip, į šiandienos veiklą įtraukti tik du žmonės.

Pakėliau galvą ir pamačiau pažįstamą, kasdieniškai apsirengusią figūrą. Ji turbūt visai nesitikėjo, kad atvyksiu taip anksti, ir priblokšta sustingo vietoje. Tada ji irzliai ėmė eiti prie manęs. Nežinojau, ar jos antakių suraukimas susijęs su mažu dalyvaujančiųjų skaičiumi, ar faktu, jog aš atvykau anksčiau nei ji. Turėsiu tiesiog jos paklausti, kai nueisime į kavinę. Savaime aišku, moka Haruhi.

Tuomet aš turėsiu su ja pasikalbėti apie daugelį dalykų, pavyzdžiui, ką nuo šiol darys Komanda SOS, kokie bus Asahinos-san kostiumai, pabandysiu ją įtikinti bent kartą pasikalbėti su klasiokėmis, paklausiu, ką ji mano apie Zigmundo Froido psichoanalizę...

Tačiau, man reikia geros temos, kol galėsiu su ja pradėti pokalbį.

Taip, jau nusprendžiau, ką sakysiu. Teisingai, pirma……

……pasikalbėsiu apie ateivius, keliautojus laiku ir esperus.

Pastabos[edit]

  1. Japoniškame originale vartojamas žodis "Santa", tačiau, mano nuomone, lietuviams labiau priimtinesnis "Kalėdų Senelis".
  2. Turima galvoje Kalėdinę dainą "I Saw Mommy Kissing Santa Claus" arba filmą tokiu pat pavadinimu.
  3. Esperas (ESP - Extrasensory perception; liet. "nejutiminis suvokimas") - asmuo, galintis naudotis telepatiniais ar kitais antgamtiniais sugebėjimais. Tikslaus vertimo į lietuvių kalbą neradau (ekstrasensas ar telepatas būtų netikslu), todėl nusprendžiau palikti anglišką variantą.
  4. Kentauro alfa (lot. α Cen / α Centauri) – trečia pagal ryškį žvaigždžių sistema, šviesiausia Kentauro žvaigždyne. Dėl santykinio Kentauro Alfos artumo, sistema dažnai būna „pirmoji laikino apsilankymo vieta“ mokslinėje fantastikoje, filmuose ar kompiuteriniuose žaidimuose.
  5. Jūreivių uniforma (jap. 制服, seifuku ) – nuo XIX a. Japonijoje naudojamos mokyklinės uniformos.
  6. 1-5 Lietuvoje atitiktų 10e klasę.
  7. Slaideris – žmogus, galintis keliauti tarp paralelinių visatų. Terminas kilęs iš amerikiečių televizijos serialo Sliders (liet. čiuožėjai, čiuožikai). Kadangi vėl nėra tikslaus vertimo į lietuvių kalbą, naudoju angliškąjį.
  8. Naskos piešiniai yra didžiuliai geoglifai (piešiniai ant žemės) Naskos dykumoje, Peru. Jie buvo sukurti Naskos kultūros žmonių tarp 200 m. pr. m. e. ir 600 m. e. Aptikta šimtai stilizuotų figūrų. Kadangi daugumą Naskos piešinių, kaip vientisus kompleksus, įmanoma atpažinti tik iš oro, jie tapo daugybės neatsakytų klausimų ir kontraversiškų teorijų šaltiniu.
  9. Ofudas (arba O-fuda, jap. 御札) yra gofu (jap. 護符) arba talismanas naudojamas Šinto šventyklose. Jis taip pat gali būti vadinamas šinpu (jap. 神符). Jis sukuriamas užrašant kami (liet. dievo/dvasios) vardą ir Šinto šventyklos pavadinimą, arba kami atstovą ant popieriaus lapelio, medžio, audinio ar metalo.
  10. Bento (jap. 弁当, bentō) yra vienos porcijos išsinešamas arba namuose paruoštas maistas, dažnai pasitaikantis japonų virtuvėje. Tradicinis bento susideda iš ryžių, žuvies ar mėsos, vienos ar daugiau rūšių marinuotų ar virtų daržovių, įprastai laikomas stačiakampėje dėžutėje.
  11. Lochneso pabaisa (kartais trumpiau – Nesė) yra mistinis didžiulis gyvūnas ar gyvūnų grupė, tariamai gyvenanti Lochneso ežere Škotijoje. Kartu su ječiu, Nesė yra labiausiai žinomas gyvūnas kriptozoologijoje.
  12. Auksinė Savaitė (jap. ゴールデンウィーク, Gōruden Wīku), taip pat žinoma, kaip Ōgata renkyū (jap. 大型連休) arba Ōgon shūkan (jap. 黄金週間), yra japoniškas terminas, taikomas laikotarpiui, per kurį įvyksta šios visuomeninės šventės:
    • Balandžio 29
      • Imperatoriaus gimtadienis (jap. 天皇誕生日, Tennō tanjōbi), iki 1988 m.
      • Žalioji diena (jap. みどりの日, Midori no hi), nuo 1989 iki 2006 m.
      • Šiovos diena (jap. 昭和の日, Shōwa no hi), nuo 2007 m.
    • Gegužės 3
      • Konstitucijos diena (jap. 憲法記念日, Kenpō kinenbi)
    • Gegužės 4
      • Nacionalinė diena (jap. 国民の休日, Kokumin no kyūjitsu), nuo 1985 iki 2006 m.
      • Žalioji diena (jap. みどりの日, Midori no hi), nuo 2007 m.
    • Gegužės 5
      • Vaikų diena (jap. こどもの日, Kodomo no hi)
  13. Geltonoji karštinė arba geltonasis drugys – infekcinė virusinės kilmės liga, kurią platina kai kurie uodai. Ligą sukelia Viscerophilus tropicus grupės virusas, priklausantis arbovirusų B grupei. Plačiai paplitusi Centrinėje bei Pietų Amerikoje, Afrikoje. Pagrindinė profilaktinė priemonė – skiepai.
  14. Spalvos, kurias pasirinko Haruhi, yra susijusios su japoniškais kandži simboliais. Pavyzdžiui, "antradienis" (jap. 火曜日, Kayōbi, liet. "ugnies diena") susideda iš kandži "火" (Ka, liet. "ugnis") ir todėl atitinka raudoną spalvą. Kitos dienos laikosi to paties principo.
  15. Trečiasis Klarko dėsnis
  16. "aa" (jap. ああ) ir "ėė" (jap. ええ) japoniškai gali reikšti "taip/aha/jo". Šiuo atveju, sutrikęs Kjonas netyčiomis sutiko su Asakura.
  17. Albireo (lot. β Cyg / β Cygni / Beta Cyg / Beta Cygni) penkta ryškiausia dvinarė žvaigždė Gulbės žvaigždyne.
  18. Mokslo ir fiskaliniai metai Japonijoje prasideda nuo balandžio mėnesio.
  19. Moe (jap. 萌え) – japoniškas žargonas, dažniausiai naudojamas tarp fandomo, kalbant apie potraukį ir susižavėjimą kokiam nors anime, mangos ar kompiuterinių žaidimų veikėjo bruožui.
  20. Intranetas – privatus kompiuterių tinklas, naudojantis IP technologijas, saugiai dalintis bet kokia organizacijos informacija arba tinklo operacine sistema, tos organizacijos ribose. Terminas naudojama kaip priešingybė internetui, tinklui tarp organizacijų, ir nurodo tinklą organizacijos viduje. Kartais terminas reiškia tik organizacijos internetinį tinklalapį, tačiau gali būti platesnė organizacijos informacinių technologijų infrastruktūros dalis. Prie jo gali prisijungti daug privačių tinklalapių ir sudaryti svarbų vidaus bendradarbiavimo centrą.
  21. Nagato skaitomos knygos.
  22. Doraemon – Japonijoje gerai žinomas animacinis personažas.
  23. Ekshibicionizmas (lot. exhibere – rodyti, demonstruoti) – lytinis nukrypimas demonstruoti lytinius organus. Labiau būdinga vyrams, kadangi moterų anatomija nėra tam pritaikyta.
  24. Otelas (dar vadinamas reversi) – stalo žaidimas, kuriame žaidėjo tikslas žaidimo pabaigoje turėti daugiausiai figūrų.
  25. Kotacu (jap. 炬燵) yra žemas medinis stalas, kurio kraštai padengti čiužiniu ar sunkiu audeklu, ant kurio yra stalo viršus. Po juo yra šildytuvas, dažniausiai įrengtas pačiame stale. Kotacu naudojamas išskirtinai Japonijoje, nors panašus produktas, vadinamas korsi taip pat naudojamas Irane.
  26. Tatami – japoniškas kilimas, tradiciškai tiesiamas ant grindų, bei ploto matavimo vienetas (apie 160 cm2, nors įvairiuose Japonijos regionuose šis skaičius gali svyruoti.) 10 tatami – 16 m2. Japonijoje toks kambarys būtų laikomas nepaprastai dideliu, ypač miestuose, kur nekilnojamo turto kainos yra astronominės.
  27. Japoniškai 'chouhou-touhou-shin-tai' (情报统合思念体).
  28. Nagato turi galvoje Japonijos salyną.
  29. Ramenas (jap ラーメン, rāmen) yra iš Kinijos kilęs japoniškų makaronų patiekalas. Jis patiekiamas mėsos ar žuvies sultinyje, dažnai pagardinamas sojos padažu ar miso (sojų pasta), o garnyrui gali būti naudojama pjaustyta kiauliena (jap. チャーシュー, chāshū), džiovinti jūros kopūstai (jap. 海苔, nori), kamaboko, svogūnų laiškai arba retkarčiais kukurūzai. Beveik kiekviena Japonijos vietovė turi savo rameno paruošimo variantą, nuo tonkocu (kiaulienos su kaulu sultinio) rameno iš Kiūšiū iki miso rameno iš Hokaido.
  30. Sakuros – japoniškos vyšnios. Sakuromis vadinamos kelios vyšnių rūšys: Prunus serrulata, Prunus speciosa, Prunus × yedoensis, Prunus sargentii. Sakuros auginamos kaip dekoratyviniai medžiai. Žiedai įvairių rožinių atspalvių arba balti.
  31. Nors šis posakis puikiai žinoma daugelyje šalių, jis yra neteisingas. Kiaulės negali prakaituoti, nes neturi prakaito liaukų, todėl savo kūnui atvėsinti naudoja vandenį ir purvą.
  32. Mėlynoji laimės paukštė (lietuviškame vertime "Žydroji paukštė") yra belgų rašytojo Moriso Meterlinko 1908 sukurta pjesė-pasaka. Ji laikoma viena geriausiu jo darbu. Istorija prasideda, kai du vaikai, Tiltilas ir Mitilas (ang. "Tyltyl" ir "Mytyl"), išsiųsti fėjos Bérylune iškeliauja į visokias šalis ieškoti mėlynosios laimės paukštės. Vis dėlto, sugrįžę namo tuščiomis rankomis vaikai pamato, kad ta paukštė visą laiką buvo jų namuose esančiame narve. Tiltilas ją vėliau padovanoja sergančiam kaimynui. Vis dėlto, paukštė nuskrenda ir niekada nebesugrįžta. Šios istorijos moralas – daugiau laimės suteikia pati kelionė, o ne pasiektas tikslas, be to, laimė – trumpalaikis dalykas.
  33. Didysis sprogimas (ang. Big Bang) – sąvoka, Didžiojo sprogimo teorijoje nusakanti Visatos atsiradimo momentą. Teorija grindžiama teiginiu, jog galaktikos palaipsniui tolsta viena nuo kitos. Šį teiginį patvirtina stebimų galaktikų šviesos spektro poslinkis, aiškinamas Hablo dėsniu. Remiantis šiuo dėsniu galima nesunkiai apskaičiuoti, jog visos galaktikos prieš maždaug 13,7 milijardų metų buvo viename taške.
  34. Bambos hipotezė (arba omfalo hipotezė) yra 1857 m. Filio Henrio Gose (ang. Philip Henry Gosse) knygoje Omphalos aprašyta idėja, kad Dievas iš karto turėjo sukurti Žemę su kalnais, kanjonais, rieves turinčiais medžiais ir su Adomu ir Ieva, kurie jau iš karto turėjo plaukus, nagus ir bambas, nes kitaip pasaulis nebūtų galėjęs funkcionuoti. Iš to Gose padarė išvadą, kad jokie Žemės arba Visatos amžiaus įrodymai negali būti laikomi patikimais, nes, pagal jo teoriją, ir ką tik sukurta Žemė atrodė taip, lyg būtų iki tol egzistavusi daugybę metų. XX amžiuje šią idėją atgaivino dalis moderniųjų kreacionistų, kurie praplėtė argumentą, sakydami kad ką tik susikurtoje Visatoje iš Žemės netgi matėsi žvaigždės, iš kurių šviesa normaliai turėtų keliauti milijonus metų. Tiesa, daug kreacionistų nesutinka su šia hipoteze ir mano, kad Adomas ir Ieva neturėjo bambų, Edeno sodo medžiai buvo be rievių ir t. t. Kai kurie mąstytojai pastebėjo, kad tikint bambos hipoteze negalima atmesti ir galimybės, kad Visata (kartu su visais mūsų prisiminimais) buvo sukurta prieš 5 minutes. Ši teorija yra kartais vadinama „praeitu ketvirtadienizmu“ (ang. Last Thursdayism"). Toks pavadinimas kilo iš posakio „pasaulis galėjo būti sukurtas ir praeitą ketvirtadienį“ (arba bet kurią kitą dieną). Tokio dalyko net iš principo yra neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti jokiais moksliniais metodais, nes, pasak hipotezės, visi empiriniai duomenys, gauti iš bet kokios medžiagos, atrodytų taip, kad tobulai meluotų apie savo amžių.
  35. Simuliuojama realybė – realybė, simuliuojama (pavyzdžiui, kompiuteriu) taip detaliai, kad ji yra neatskiriama nuo „tikros“ realybės. Radikaliausia simuliuojamos realybės hipotezės forma teigia, kad mes visi gyvename tokioje simuliacijoje. Esamos technologinės priemonės ir mokslo žinios kol kas nepakankamos simuliuojamos realybės sukūrimui, tačiau ši koncepcija yra populiari filosofijoje bei mokslinės fantastikos kūriniuose. Šią teoriją išgarsino filmų trilogija Matrica
  36. Mantra (sanskrito kalba – m., मन्त्र, mantra, pažodžiui: „mąstymo, kalbos instrumentas“, „proto įrankis“) – garsinių skiemenų seka, paprastai tariama arba giedama ją kartojant kelis, keliolika ir dar daugiau kartų, (recituojama), aklamuojama. Kartais dar vadinama džapa. Naudojama indiškos ir apskritai "rytietiškos" kilmės religinėse praktikose medituojant ar panašiose į meditavimą dvasinėse praktikose. Šiuolaikiniai naujieji religiniai judėjimai (Naujasis amžius, angl. "New Age") dažnai gana plačiai naudoja mantras dėmesio sutelkimui ir tam tikrų savybių, galių ugdymui. Kai kurios naujosios afirmacijų praktikos (dvasinė savitaiga) remiasi mantrų naudojimo patirtimi.
  37. SQL (angl. Structured Query Language – „struktūrizuota užklausų kalba“) – populiariausia iš šiuo metu naudojamų kalbų, skirtų aprašyti duomenis ir manipuliuoti jais reliacinių duomenų bazių valdymo sistemose. Sukurta XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje. Pirmoji šią kalbą komerciniame produkte pritaikė korporacija, dabar žinoma Oracle vardu. Ja pasekė ir daug kitų. Nagato pavartoji raktažodžiai skirti duomenų paieškai (išrinkimui), todėl galima suprasti, kad šiuo algoritmu ji didelėje Integruotos Informacijos Minčių Esybės duomenų bazėje susirado būtent Asakurą Rjouko.
  38. Kaleidoskopas yra prietaisas su veidrodžiais, kuris sudaro kintančius raštus. Kaleidoskopas sukuria spalvingą trikampių ratu išsidėliojusių atvaizdų raštą. Kiekvienas veidrodis sukuria menamąjį objektų atvaizdą, taip pat atvaizdų kitame veidrodyje atvaizdą.
  39. Shōjo (jap. 少女, mergaitė) manga daugiau skirta mergaitėms, paauglėms ar bendrai moterims. Pav.: Cat Street, Akuma De Sorou.
  40. Japonams būdingas ypatingas švarumas, kuris kilo iš šintoizmo įsitikinimų. Namuose jiems įprasta avėti kambarines šlepetes. Mokyklose ir universitetuose visi mokiniai avi šlepetes, vadinamas uwabaki, kuriuos laikomos jų asmeninėse spintelėse. Įprastai ten būna papildomų šlepečių jų lankytojams, kurie dėl kažkokios priežasties jų neatsinešė.
  41. Snieguolė yra daugelyje Europos šalių žinoma pasaka, kurių garsiausia versija yra sukurta Brolių Grimų.
  42. Skaičiai 505 primena raides SOS.
  43. Doplerio efektas – bangos dažnio ir ilgio kitimas, kai klausytojas arba šaltinis juda vienas kito atžvilgiu. Doplerio efektas 1842 m. buvo pirmą kartą pastebėtas fiziko Kristiano Doplerio. Šis reiškinys dažniausiai pastebimas garse. Jeigu atstumas tarp klausytojo ir garso šaltinio mažėja, tai bangos frontai sutankėję – girdimas garsas yra aukštesnio dažnio negu šaltinio iš tikrųjų skleidžiamas garsas. Jei šis atstumas didėja, tai bangos frontai reti ir girdimas žemesnio dažnio garsas. Tačiau šviesos reiškiniuose taip pat galime pastebėti Doplerio efektą, todėl kad šviesa irgi sklinda bangomis. Bangų sutankėjimas (garso bangų atveju suvokiamas kaip tono pakilimas) akiai atrodo spalvos pakitimu.
  44. Gravitacijos konstanta (visuotinės traukos konstanta, gravitacinė konstanta arba Niutono konstanta), žymima "G", yra fizikinė proporcingumo konstanta Niutono gravitacijos dėsnyje. Šis dėsnis teigia, kad traukos tarp dviejų kūnų jėga yra proporcinga jų masių sandaugai ir atvirkščiai proporcinga atstumo tarp jų kvadratui.
  45. Planko konstanta (žymima h) yra viena esminių kvantinės fizikos konstantų. Pavadinta pagal jos atradėją Maksą Planką. Formulė h = 6.6261x10-34 Js.
  46. Molekulinė masė, molekulinis svoris – santykinis dydis, rodantis, kiek kartų cheminės medžiagos molekulės masė didesnė už standartinį atominės masės vienetą (amu). Atominis masės vienetas paskaičiuojamas taip, kad anglies-12 izotopo atominė masė būtų lygi 12. Molekulinę masę galima apskaičiuoti sudėjus visų molekulės atomų atomines mases.
  47. Konstanta, apibrėžianti dalelių skaičių viename molyje, vadinama Avogadro skaičiumi, kurio apytikslė reikšmė: NA=6,0221367×1023  mol−1.
  48. "Neįmanomas toks procesas, kurio vienintelis rezultatas būtų iš šildytuvo gautos šilumos pavertimas jai ekvivalentišku darbu." Paprasčiau kalbant, antrasis termodinamikos dėsnis sako, jog uždaroje sistemoje šiluma iš šaltesnio kūno negali būti perduota šiltesniam. Iš šio dėsnio daroma išvada, jog procesas, kurio metu viena energijos forma – darbas – virsta kita – šiluma – yra negrįžtamas. Šiluma gali virsti darbu tik tada, kai vyksta koks nors kompensuojantis procesas.
  49. Dafnijos (lot. daphnia) – smulkūs šokinėjantys gėlųjų vandenų vėžiagyvių (Crustacea) klasės planktoniniai gyvūnai, priklausantys šakotaūsių (Cladocera) būriui. Dar, dėl savo šokinėjančio judėjimo būdo, vadinamos vandens blusomis. Gyvena švariame gėlame vandenyje upėse, ežeruose, tvenkiniuose ir kituose stovinčio vandens telkiniuose, išskyrus "ekstremalias" vietas, tokias kaip karštieji šaltiniai ir pan. 0.2-5 mm dydžio. Daphnia gentyje yra daugiau nei 100 rūšių, paplitusių visame pasaulyje.
  50. Jungtinių Tautų generalinis sekretorius (ang. Secretary-General of the United Nations) – aukščiausias administracinis Jungtinių Tautų pareigūnas ir atitinkamas personalas. Generalinis Sekretorius skiriamas 5 metams Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai ir Saugumo Tarybai rekomendavus. Jungtinių Tautų sekretoriaus pareigos yra tokios pat įvairios kaip ir problemos, kurias sprendžia Jungtinės Tautos. Jų spektras – nuo vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams ginčams. Taip pat kiekvienais metais Generalinis sekretorius Generalinės Asamblėjos metu paskelbia metinį pranešimą, kuriame įvertina Organizacijos veiklą ir išsako savo požiūrį dėl būsimų jos veiklos prioritetų artimiausiu metu. Į Generalinio Sekretoriaus pareigas taip pat įeina Sekretoriato personalo parinkimas.
  51. Henohenomoheji (jap. へのへのもへじ) arba hehenonomoheji (jap.へへののもへじ) yra hiraganos simboliais nupieštas veidas.
  52. Cosplay – japonų subkultūra, kur žmonės rengiasi kaip mėgstami anime, manga, tokusatsu (filmų rūšis), video žaidimų, live-action filmų, fantasy filmų ir t.t. veikėjai. Įprastai, cosplay vadinamas kostiumo vilkėjimas. Tikriems anime gerbėjams cosplay neatsiejama nuo anime ir Japonijoje tai labai populiaru.
  53. Kamelija (lot. Camellia, sin. Thea) – arbatmedinių (Theaceae) šeimos visžalių augalų gentis. Savaime augančios kamelijos – medžiai, auginami – krūmai. Lapai 7-10 cm ilgio, elipsės pavidalo, odiški. Žiedai pavieniai arba po 2-4, susitelkę lapų pažastyse. Žydi rudenį. Vaisius – dėžutė. Gyvena 100 metų ir ilgiau.
  54. Absoliutusis nulis – žemiausia įmanoma temperatūra, kurioje sustoja bet koks šiluminis atomų ir molekulių judėjimas ir nutrūksta šiluminis spinduliavimas. Ši temperatūra lygi -273,15 °C arba 0 K. Realiai ši temperatūra pasiekta niekada nebuvo, tačiau 2003 m. Masačūsetso Technologijos Instituto mokslininkams pavyko pasiekti 450 pK (pikokelvinų) temperatūrą. Tokios temperatūros pasiekiamos magnetiniu aušinimu. Labai žemoje temperatūroje pasireiškia neįprasti fizikiniai reiškiniai: superlaidumas (išnyksta kai kurių laidininkų elektrinė varža), supertakumas (atšalęs helis suteka į jį įstatytą mėgintuvėlį). Medžiagų savybės absoliučiame nulyje kol kas mažai ištirtos, tačiau tyrimai toliau vykdomi, kadangi jų rezultatai žmonijai galėtų atnešti daug naudos. Pavyzdžiui, sukūrus pastovų superlaidininką, būtų galima daug kartų sumažinti energijos nuostolius.
  55. ASIMO (jap. アシモ, ashimo) kompanijos Honda sukurtas humanoidinis robotas, šiuo metu laikomas vienu moderniausių pasaulyje.
  56. Zigmundas Froidas (vok. Sigmund Freud, 1856 m. gegužės 6 d. – 1939 m. rugsėjo 23 d.) – austrų neuropatologas, psichiatras, psichologas, psichoanalizės pradininkas. Froidas vienas pirmųjų tyrė seksualumo formavimąsi, atkreipė dėmesį į vaikystės svarbą psichikos raidai, moksliškai pagrindė pasąmonės buvimą.
  57. Japoniškai Seito shakai o ouen suru sekai-zukuri no tame no hōshi dantai dōkō-kai (生徒社会を応援する世界造りのための奉仕団体)
Grįžti atgal į pagrindinį puslapį Toliau į autoriaus pastabas