Suzumija Haruhi:Knyga1 Skyrius2

Antrasis skyrius

Taigi, nuojauta manęs neapgavo.

Po pamokos, Haruhi neišlėkė iš klasės kaip visada. Šį kartą, ji jėga pagriebė mane už rankos, išsitempė iš klasės ir nuvilko mane per koridorių, viršun laiptais, kol pagaliau sustojo priešais duris, vedančias ant stogo.

Tos durys dažniausiai užrakintos, o ketvirto aukšto laiptinė, pasirodo, buvo naudojama kaip Menų klubo rakandų saugykla. Milžiniškos drobės, beveik sulūžę paveikslų rėmai, karo dievų skulptūros nudaužytomis nosimis ir panašūs niekniekiai buvo sukrauti šitoje mažoje laiptinėje, dėl ko siaura erdvė tapo dar siauresne.

Ką ji bando pasiekti atvesdama mane čia?

“Bendradarbiauk.”

Pasakė Haruhi laikydama pagriebusi mane už kaklaraiščio. Ji žiūrėjo į mane savo veriančiu žvilgsniu, nutaikytu į mano galvos apačią, todėl pasijutau tarytum ji man grasintų.

“Dėl ko bendradarbiauti?”

Apsimečiau nežinančiu.

“Padėti sukurti naują klubą!”

“Gerai, tada pasakyk, kodėl būtent aš privalau tau padėti sukurti kažką, ką tu tiesiog čia ėmei ir sugalvojai?”

“Nes aš turiu surasti kambarį klubui, taip pat narių, todėl tu turėsi sužinoti kokius dokumentus reikia sutvarkyti mokyklai.”

Ji net nesiklauso. Nustūmiau Haruhi ranką.

“Kokį klubą tu bandai sukurti?”

“Koks skirtumas! Svarbiausia pirma jį sukurti!”

Labai abejoju, kad mokykla leis sukurti klubą, kurio veikla nežinoma.

“Dabar klausyk! Šiandien po pamokų, tu eik sužinot ką ten reikia padaryti, o aš surasiu kambarį klubui. Aišku?”

‘NE!’

Jei būčiau taip atsakęs, tikrai būčiau buvęs nužudytas. Kol dvejojau kaip atsakyti, Haruhi jau buvo apsisukusi ir nubėgusi žemyn laiptais, palikdama pasimetusį moksleivį stovėti vieną dulkėtoje laiptinėje.

“…Aš dar net nepasakiau, kad sutinku padėti…”

Ech, sakyti tai gipso skulptūrai beprasmiška. Galėjau tik sliūkinti atgal, bandydamas sugalvoti, kaip visa tai paaiškinsiu savo smalsiems klasiokams.

Keliami reikalavimai, kuriant naują “draugiją”:

Penki ar daugiau narių. Klubą remiantis mokytojas, klubo pavadinimas, klubo pirmininkas ir klubo veiklos/tikslų santrauka – po to reikia gauti leidimą iš mokinių tarybos vykdomojo komiteto. Klubo veikla privalo atitikti mokyklos kūrybingumo ir geros nuotaikos filosofiją. Atsižvelgiant į tos veiklos atsiliepimus ir pasiekimus, vykdomasis komitetas nuspręs ar paversti tą draugiją į “popamokinę grupę”. Be to, draugijoms mokykla neskiria jokių lėšų.

Man nereikėjo tiksliai ieškoti kokie reikalavimai, nes jie visi išvardinti mokinio vadovėlio gale.

Su nariais bus lengva; dėl skaičiaus galima rasti bet ką, taigi, tai ne problema. Remiantį mokytoją rasti bus sunkiau, bet manau sugebėsiu. Na, pavadinimui tiks kas nors neagresyvaus. O klubo pirmininkė, be abejonės, pati Haruhi.

Deja, galiu lažintis, kad mūsų klubo veiklos/tikslų santrauka tikrai neatitiks mokyklos “meniškumo ir geros nuotaikos”.

Nors nepanašu, kad Haruhi yra toks žmogus, kuriam labai rūpėtų taisyklės.

Kai pamokos pabaigoje nuskambėjo skambutis, Haruhi vėl pademonstravo savo siaubingai žvėrišką jėgą, pačiupdama mane už švarko rankovės, ir ištempė mane iš klasės lyg pagrobėjas. Reikėjo labai pavargti, kad įsitikinčiau, jog nepalikau savo krepšio klasėje.

“Kur mes einame?”

Paklausiau nes, na, vis dėlto, aš normalus.

“Į klubo kambarį.”

Haruhi, tokia kupina jėgų, kad net galėtų išspardyti priešais lėtai judančius žmones, paprastai atsakė trumpu sakiniu ir laikė burną užčiauptą. Prašau, ar galėtumei pirma bent jau paleisti mano ranką?

Kai išėjome pro pirmo aukšto išėjimą, nuėjome į kitą pastatą, o po to aukštyn laiptais. Įėjome į tamsų koridorių ir jo vidury Haruhi sustojo. Žinoma, sustojau ir aš.

Priešais mus buvo durys.

Literatūros klubas

Sulenkta lentelė su pavadinimu buvo priklijuota prie durų.

“Štai ir jis.”

Net nepasibeldusi Haruhi atidarė duris ir nedvejodama įžengė į vidų. Žinoma, sekiau jai iš paskos.

Kambarys buvo stebinančiai didelis, o gal taip tik atrodė, nes jame buvo tik stačiakampis stalas, metalinės kėdės ir knygų lentyna. Iš keleto įtrūkimų lubose ir sienose matėsi koks senas buvo šis pastatas.

Tarytum būtų buvusi kambario dalis, ant metalinės kėdės vienumoje sėdėjo mergina ir skaitė labai storą knygą, storu viršeliu.

“Nuo šiol čia bus mūsų klubo kambarys!”

Haruhi išskleidė rankas ir oficialiai tai paskelbė. Jos veidas švytėjo ta savo energinga šypsena. ‘Jei tik ji taip nusišypsotų klasėje…’ sau pagalvojau, bet neišdrįsau to pasakyti garsiai.

“Palauk, kokia čia vieta?”

“Kultūros ir meno klubų pastatas. Šita vieta turi meno ir muzikos klases Meno ir Orkestro klubams. Klubai ir draugijos, kuriems pakanka paprasto kambario, savo veikla užsiima šiame pastate, žinomam kaip Senasis Kompleksas. O šis kambarys priklauso Literatūros klubui.”

“O kas tada atsitiks Literatūros klubui?”

“Po to kai visi trečiamečiai šį pavasarį baigė mokyklą, klubas turi nulį narių. Kadangi nebuvo surinkta naujų narių, klubas bus panaikintas. Be to, ši pirmametė yra vienintelė jų nauja narė.”

“Tai reiškia, kad klubas dar nebuvo panaikintas!”

“Beveik! Klubas su vienu nariu yra toks pats kaip ir be narių.”

Tu kvaiša! Ar dabar bandai užgrobti kitų žmonių klubus? Trumpam pasižiūrėjau į Literatūros klubo merginą.

Ji buvo akiniuota ir trumpaplaukė.

Haruhi šitaip triukšmavo, tačiau mergina nei karto net nepakėlė galvos. Ji atrodė sustingusi, tik retkarčiais pirštais perverčianti puslapį, visiškai nekreipianti dėmesio į mus. Panašu, kad ši mergina taip pat keista!

Patyliukais paklausiau Haruhi:

“Ką darysi dėl tos merginos?”

“Ji sakė, kad jai nesvarbu!”

“Tikrai?”

“Jau klausiau jos per pietų pertrauką. Pasakiau, kad reikia, jog ji paskolintų man šį kambarį, o ji atsakė ‘prašom’, jei tik ramiai galės skaityti savo knygą. Kai dabar pagalvoji – ji gana keista.”

Tik pažiūrėk kas kalba.

Šį kartą atidžiau pasižiūrėjau į keistąją Literatūros klubo merginą.

Jos oda buvo išblyškusi, o veidas nerodė jokių emocijų. Jos pirštai judėjo ritmiškai kaip roboto. Jos trumpi plaukai uždengė jos veidą, todėl norėjosi nuimti jos akinius, kad galėtum geriau į ją pasižiūrėti. Ji kėlė nepastebimos lėlės įvaizdį. Kitaip tariant, paslaptinga ir neemocinga keistuolė!

Turbūt pastebėjusi mano nepageidaujamą apžiūrinėjimą, mergina staiga pakėlė galvą ir pirštais pastūmė akinius ant nosies.

Pro tuos lęšius pamačiau į mane žiūrinčias sodrios spalvos akis. Nei jos akys, nei lūpos nerodė jokių emocijų, beveik kaip kaukė. Ji buvo kitokia nei Haruhi – jos veidas buvo toks, kuris iš esmės nerodė jokių emocijų ženklų.

“Nagato Juki”

Iš jos tono gali suprasti, kad dauguma žmonių užmirštų jos vardą po trijų sekundžių nuo jo išgirdimo.

Nagato Juki akimirką į mane pasižiūrėjo, o tada lyg praradusi susidomėjimą, nukreipė dėmesį atgal į savo knygą.

“Taigi, Nagato-san,” kreipiausi, “Ši mergina nori panaudoti tavo klubo kambarį kitam dar nepavadintam klubui. Ar tu neprieštarauji?”

“Ne.”

Nagato žvilgsnis nei karto neapleido knygos.

“Bet tai gali kelti tau rūpesčių.”

“Nesvarbu.”

“Galbūt net būsi išvaryta?”

“Neprieštarauju.”

Nors ji atsakė nedelsdama, ji nerodė jokios veido išraiškos. Atrodė, kad jai tikrai į viską nusispjaut.

“Gerai, tada viskas nuspręsta.” staiga pertraukė Haruhi.

Ji tai ištarė baisiai patenkinta, todėl mane aplankė bloga nuojauta.

“Nuo šiol mes po pamokų susitiksime šitame kambaryje. Privalai ateiti! Jei ne – tu lavonas.”

Taip ji pasakė šypsodamasi kaip žydinti sakura. Nenoriai linktelėjau galva.

Maldauju, aš dar nenoriu mirti!

Taigi, mes dabar radome kambarį klubui, tačiau dokumentų tvarkyme progreso nebuvo visai. Mes vis dar nebuvome nusprendę klubo pavadinimo ar kokia veikla ketiname užsiimti. Klausiau Haruhi apie visus šiuos dalykus, bet, atrodo, ji turi kitų minčių.

“Visa tai galime nuspręsti vėliau!” garsiai paskelbė Haruhi. “Šiuo metu svarbiausia surinkti narių. Mums vis dar reikia dar bent dvejų narių.”

Tai ką, Literatūros klubo mergina irgi priskaičiuota? Juk negalėjai Nagato Juki paprasčiausiai palaikyti klubo aksesuaru, ar ne?

“Nesijaudink. Greitai surinksiu žmonių. Jau turiu kai ką galvoje.”

Kaip aš galiu nesijaudinti? Mano nerimas tik dar labiau padidėjo!

Sekančią dieną po pamokų, po to kai atsisakiau Tanigučio ir Kunikido pasiūlymo su jais eiti namo, nenoriai tempiau kojas klubo kambario link.

Haruhi tik sušuko “Tu eik pirmas!” ir išlėkė lauk iš klasės greičiu, kurio lengvosios atletikos klubui šitaip nepaprastai reikėjo. Ji buvo tokia greita, kad pradėjau galvoti ar tik neturi ji įsidėjusi kokių greitintuvų savo batuose. Nežinau, ar ji taip skubėjo rasti naujų narių, ar buvo šiaip padūkusi, nes buvo vienu žingsniu arčiau susitinkant su kažkuo nežemišku?

Kita vertus, man tereikia nešti savo krepšį, todėl į Literatūros klubo kambarį ėjau neskubėdamas.

Įėjęs į klubo kambarį, išvydau, kad Nagato Juki jau buvo viduje, skaitydama savo knygą sėdėjo lygiai toje pačioje vietoje, dėl ko mane apėmė dėža vu jausmas. Lėtai prie jos prisiartinau, bet kaip ir vakar, jos galva buvo palaidota knygoje, o į mane nekreipė dėmesio. Ar tas Literatūros klubas buvo toks jau grynai skaitymo klubas? Kodėl tada ji visąlaik skaitytų?

Tyla kambaryje.

“…Ką skaitai?”

Paklausiau, nebegalėdamas daugiau pakęsti tylos. Nagato Juki atsakė pakeldama knygą ir parodydama jos viršelį. Mano akys pamatė daugybę nesuprantamų užsienietiškų žodžių; panašu į kažkokį mokslinės fantastikos romaną.

“Įdomu?”

Nagato Juki atsakė tuščiu tonu, prieš tai nerodydama pastangų pastūmusi savo akinius aukštyn:

“Unikalu.”

Panašu, kad ji atsakys į viską, ko paklausiu.

“Kuri dalis?”

“Viskas.”

“Tai tau patinka skaityti?”

“Ganėtinai.”

“Aišku…”

“…”

Vėl tylu.

Ar dabar jau galėčiau eiti namo?

Taip pagalvojau dėdamas krepšį ant stalo. Kai jau rengiausi atsisėsti ant plieninės kėdės, lyg būtų išspirtos su trenksmu atsidarė durys.

“Ei, atsiprašau, kad vėluoju! Ilgai užtrukau, kol pagavau šią mergiūkštę!”

Pagaliau pasirodė Haruhi, mojuodama mums viena ranka. Kitoje rankoje laikė kažkieno kito riešą – ji pagrobė kitą žmogų! Kai Haruhi įėjo į kambarį, dėl kažkokios priežasties užrakino duris. Trakšt! Išgirdusi šį garsą mažoji mergina nejaukiai sudrebėjo.

Oho, ji tikrai graži.

Ji privalo būti Haruhi “išrinktoji kandidatė”.

“K… Ką tu darai?”

Mergina taip pasakė beveik verdama.

“K-Kokia čia vieta? Kodėl čia mane atvedei? Ir, k-kodėl užrakini duris? Ko iš manęs nori?”

"Leiskite man ją pristatyti, čia Asahina Mikuru-čian."

“Patylėk!”

Haruhi sulojo taip šiurkščiai, kad mergina paprasčiausiai tylėdama sustingo.

“Leiskite man ją pristatyti, čia Asahina Mikuru-čian.”

Paskelbusi merginos vardą, Haruhi nustojo kalbėti. Panašu, kad tai visas pristatymas.

Kambarys vėl paskendo tyloje. Haruhi atrodė patenkinta savo “puikiai atliktu darbu”; Nagato Juki kaip visada skaitė savo knygą, į mus visai nereaguodama; na, o mergina vardu Asahina Mikuru buvo paprasčiausiai persigandusi kvailiukė. Ei, kodėl niekas nebekalba? Taigi, pradėjau pokalbį:

“Iš kur tu ją pagrobei?”

“Tai ne pagrobimas! Aš tik priverčiau ją eiti kartu su manimi.”

Juk tai lygiai tas pats!

“Radau ją užsisvajojusią antramečių klasėje, taigi, ten ją ir sučiupau. Per pertraukas ištyrinėjau visus mokyklos užkampius, todėl jau buvau mačiusi ją keletą kartų.”

Tai štai ką tu darydavai per pertraukas, kai tavęs niekada nebuvo galima rasti klasėje. Ne, palauk, dabar ne laikas apie tai galvoti.

“Juk ji mūsų senpai!”

“Na ir kas?”

Žiūrėjau į ją negalėdamas patikėti. Varge, ši mergiotė net negalvoja, ką daro!

“Gerai tada… sakyk, kodėl tau reikėjo rasti ją, ė, Asahiną Mikuru-san, ar ne?”

“Nu, tu pasižiūrėk.”

Haruhi staiga bedė pirštu į Asahinos Mikuru nosį, priversdama ją tuoj atsitraukti.

“Argi ji ne miela?”

Tai kai kas, ką pasakytų tik pavojingas pagrobėjas! Štai ką apie tai galvojau.

„Mano nuomone, moe personažai yra itin svarbūs!“ tęsė ji.

„…Atsiprašau, ką dabar pasakei?“

„Sakiau moe! Moe! Iš esmės, dauguma detektyvinių istorijų turi kelis personažus, kurie žmones sujaudintų ir sukeltų gailestį.“

Aš savaime pasisukau ir apžiūrėjau Asahiną Mikuru: ji turėjo gležną kūną, o jos veidą lengvai buvo galima sumaišyti su pradinukės. Jos rudi truputį garbanoti plaukai draikėsi jai už jos nugaros. Jos pora didelių šuniuko akučių skleidė „prašau, apgink mane“ aurą. Jos pusiau atvertos lūpos atskleidė baltų kaip dramblio kaulas dantų eilutę, kuri, kartu su jos mažu veiduku, sukūrė tobulą derinį. Jei jai kas duotų stebuklingą lazdelę su blizgančiu brangakmeniu, galbūt ji pavirstu į mažą fėją! Aargh~... Ką po velnių aš sau galvoju?!

„Ir tai dar ne viskas!“

Haruhi kupina pasitikėjimo nusišypsojo ir tada rankomis sugriebė Asahiną Mikuru iš už nugaros.

„Kjaaa!!!“

Asahina-san staiga suklykė. Bet Haruhi buvo tam abejinga, per jos jūreivės uniformą įsikabinusi į jos krūtis.

„Aaaaa!“

„Ji tokia mažutė, tačiau jos krūtys didesnės nei mano! Mielas veidas ir didelės krūtys taip pat yra svarbus žmones sujaudinantis veiksnys!“

Aš tuoj nualpsiu.

„Oho, jos tiesiog didžiulės.“

Haruhi rankomis įsikibo į Asahinos-san uniformą ir pradėjo ją grabalioti. Liaukis, tu iškrypėle!

„Tai mane nervina! Jos veidukas toks meilutis, o krūtys didesnės nei mano!“

„G-Gelbėkit!!“

Asahina-san ryškiai raudonai išraudoraudo. Ji bandė savo rankomis ir kojomis išsilaisvinti, tačiau jos jėga net neprilygo jos prievartautojai. Kai Haruhi rankos pradėjo slinkti prie Asahinos-san sijono, aš nebegalėjau daugiau to pakęsti ir atplėšiau iškrypusią mergiotę nuo Asahinos-san.

„Ar išdurnėjai?“

„Bet jos tikrai milžiniškos! Rimtai! Kodėl tau pačiam nepamėginus?“

Asahina-san silpnai sudejavo.

„Atsisakysiu.“

Tai viskas ką sugebėjau pasakyti.

Mane nustebino tai, kad per visą šį sambrūzdį Nagato Juki toliau skaitė savo knygą, nei karto nepakeldama galvos. Kas negerai tai merginai?

Staiga kai ką pagalvojau.

„Ei, pala, negali būti, kad… vienintelė priežastis dėl kurios čia atsivedei Asahiną-san yra todėl, kad ji miela ir turi dideles krūtis?“

„Nu tai aišku!“

Ji apsigimusiai durna.

„Toks talismanas, kaip ji, yra būtinas!“

Nė velnio nebūtinas! Kas iš viso tai sugalvojo?

Asahina-san susitvarkė savo suglamžytą uniformą ir pakėlė savo galvą pasižiūrėti į mane. Ei, nežiūrėk taip į mane, dedi mane į nejaukią padėtį.

„Mikuru-čian,“ paklausė Haruhi, „ar priklausai kokiems nors kitiems klubams?“

„T…Taip… Kaligrafijos klubui…“

„Išeik iš jo! Tik trukdys mūsų klubo veiklai.“

Haruhi savanaudiškumui nebuvo ribų.

Asahinos-san veido išraiška atrodė kaip aukos kokioje nors žmogžudystės mįslėje, žiūrėdama į mane akimis, kurios maldavo būti išgelbėtos. Tada pasirodė, kad ji staiga pastebėjo Nagato Juki būvimą. Jos akys išsipūtė ir parodė truputį neryžtingumo. Po akimirkos ji atsiduso ir sušnabždėjo tyliu balsu:

„Aišku… Supratau.“

Ką tu ką tik supratai?

„Aš išeisiu iš Kaligrafijos klubo ir įstosiu į šį…”

Jos balsas buvo kupinas liūdesio.

„Bet aš nežinau, ką daro Literatūros klubas.“

„Mes nesame Literatūros klubas.“ patikslino Haruhi.

Matydamas sutrikusią Asahiną-san, aš skubiai ėmiausi aiškinti.

„Mes tik laikinai skolinamės šį kambarį mūsų klubo veiklai. Klubas, į kurį įstojai, iš tikrųjų yra nauja draugija, kurią Suzumija Haruhi sukurs netolimoje ateityje. Mes nežinome kokia veikla užsiimsime; net neturime pavadinimo.“

„…Ką…?“

„O ji, sėdinti štai ten, yra tikroji Literatūros klubo narė.“

„O…“

Asahina-san stovėjo be žodžių, o jos miela burnytė buvo pusiau išsižiojusi. Jos reakcija? Visiškai normali.

„Tai ne problema!“

Tokia linksma, lyg nesijautė atsakinga už nieką, Haruhi stipriai pliaukštelėjo Asahinai-san per petį.

„Ką tik sugalvojau pavadinimą!“

„…Gerai, išgirskim.“ pasakiau su nuliu entuziazmo.

Jei įmanoma, aš visai nenoriu jo išgirsti! Bet kadangi jau paklausiau, Suzumija Haruhi savo skardžiu balsu garsai paskelbė pavadinimą, kurį ką tik sugalvojo.

Kaip visi žino, viskas prasidėjo nuo paprastos ir naivios Suzumijos Haruhi svajonės ir ne dėl kokios kitos priežasties. Ir štai… mūsų naujojo klubo vardas buvo nuspręstas:

Komanda SOS!

Sekai wo

Ooini moriagerutame no

Suzumiya Haruhi no Dan

"Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Su Suzumijos Haruhi Komanda", sutrumpinus – Komanda SOS.

Jau galite juoktis.

Bet kol pats to negalėjau, stovėjau netekęs žado.

Kodėl „Komanda“? Juk turėtų būti „Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Su Suzumijos Haruhi Draugija“, bet kadangi klubas vis dar neįvykdė minimalių reikalavimų tapti draugija ir niekas gerai nežinojo kam iš viso skirtas klubas, Haruhi paprastai atsakė:

„Tokiu atveju pavadinkim komanda!“

Ir taip klubo pavadinimas šlovingai gimė. Išgirdusi pavadinimą Asahina-san liūdnai užsičiaupė. Nagato Juki galima išskaičiuoti kaip pašalinę, o aš nežinojau, ką sakyti. Ir taip, pasiūlymas dėl naujojo klubo pavadinimo buvo priimtas, vienam balsavus už ir trim susilaikius. Komanda SOS pradeda savo veikla! Tai toks nuostabus įvykis!

Ech, daryk ką tu nori.

Haruhi paliepusi kasdien po pamokų čia rinktis, šiandienos veikla buvo užbaigta. Iš nugaros žvelgiant į Asahiną-san, kuri nukabinusi pečius netvirtu žingsniu ėjo per koridorių, ji atrodė nepaprastai liūdna.

„Asahina-san.“

„Taip?“

Asahina-san žiūrėjo į mane savo nekaltu veidu, kuris net neatrodė vyresnis už mano.

„Tu neprivalai prisijungti prie tokio keisto klubo, jei nenori! Nesirūpink dėl jos. Aš kaip nors jai paaiškinsiu.“

„Ne.“

Ji sustojo, sumirksėjo ir nusišypsojo:

„Viskas gerai. Aš noriu prisijungti.“

„Bet juk tai gali būti nuobodus klubas!“

„Nesvarbu; juk tu taip pat prisijungei?“

Ne! Nesvarbu ar aš prisijungiau, ar ne!

„Turbūt tokia absoliuti pasekmė šitame laiko lygmenyje…“

Ji pasakė tai žiūrėdama savo apvaliomis akimis kažkur į tolumą.

„Ką tai turėtų reikšti?“

„Be to, mane sudomino Nagato-san buvimas…“

„Sudomino?“

„Ė? Ne, nieko.“

Asahina-san kupina nerimo pakraipė galvą, drauge supurtydama savo banguotus plaukus.

Tada Asahina-san nusišypsojo, atrodydama nejaukiai, ir žemai nusilenkė.

„Aš galiu sukelti rūpesčių, todėl nuo šiol prašau būti kantriam dėl manęs.“

„Tau nereikia taip… dedi mane į keblią padėtį…“

„Prašau nuo šiol vadink mane tiesiog Mikuru-čian.“

Ji nusišypsojo.

Ji tokia miela, kad net svaigina!

Pokalbis, kurį turėjau su Haruhi vieną dieną:

„Žinai, ko mums dar reikia?“

„Iš kur gi man žinoti?“

„Manau, mums reikia rasti paslaptingą persikėlusį mokinį.“

„Pageidaučiau, kad sukonkretintumei sąvoką 'paslaptingas'.“

„Tie, kurie persikelia po dvejų mėnesių nuo mokslo metų pradžios, tikrai yra neabejotinai paslaptingi persikėlę mokiniai. Kaip tu manai?“

„Gal tai todėl, kad persikėlė jų tėvų darbovietės ir jie tiesiog privalo keliauti kartu.“

„Ne, tai būtų pernelyg priverstina ir nenatūralu!“

„Tai kas tau natūralu? Labai norėčiau sužinoti.“

„Paslaptingas persikėlęs mokinys… kada jie iš viso pasirodo?“

„Trumpai tariant, į mano nuomone tau visiškai nusispjaut, ar ne?“

Gandai pradėjo sklisti mokykloje, kad Haruhi ir aš kažką rezgame.

„Ei, ką judu su Suzumija rezgate?”

Ir savaime suprantama, štai Tanigučis ateitų manęs to paklausti.

„Tik nesakyk, kad pradėjot susitikinėt?“

Aišku, kad ne! Atvirai kalbant, aš labiausiai noriu sužinoti, ką aš po velnių darau!

„Tik neprisigalvokit daryti ką nors pernelyg absurdiško, jūs nebe vidurinėje! Jei jie sužinos, kad tu vandalizavai mokyklos aikštę ar ką panašaus, gali būti nušalintas!“

Jei Haruhi kvailiotų viena, galėčiau į ją nekreipti dėmesio. Tačiau dabar turiu rūpintis Nagato Juki ir Asahina Mikuru – negaliu rizikuoti, kad jos į tai įsiveltų. Kai supratau, kad šitaip dėl jų rūpinuosi, staiga ėmiau savim net didžiuotis.

Tik problema ta, kad man vienam neįmanoma sustabdyti pamišusį Haruhi ekspresą.

“Aš šitaip noriu kompiuterio!”

Nuo tada, kai buvo įkurta Komanda SOS, be stačiakampio stalo, plieninių kėdžių ir knygų lentynos Literatūros klube pradėjo atsirasti vis daugiau ir daugiau daiktų.

Dabar kampe stovėjo nešiojama drabužių kabykla, termosas, puodukai, CD/MD grotuvas, šaldytuvas, magnetofonas, keptuvė, dubuo ir visokie kiti virtuvės reikmenys. Kas dabar? Ar ji ketina su mumis čia gyventi?

Tuo metu Haruhi sėdėjo ant rašomojo stalo, kurį nudžiovė iš velniai žino kur. Dėl kažkokios priežasties, juoda trikampė piramidė užrašu “Komandos vadė” stovėjo ant stalo.

“Šiame informacijos amžiuje mes net neturime kompiuterio. Taip negalima!”

Kas taip sakė?

Kad ir kaip būtų, šiandien buvo susirinkę visi nariai. Nagato Juki buvo savo įprastoje vietoje, skaitė knygą storu viršeliu, apie krentantį nedidelį Saturno palydovą ar kažką panašaus. Asahina-san, kuri neprivalėjo ateiti, vis tiek paklusniai atkeliavo ir sėdėjo ant plieninės kėdės, atrodydama susipainiojusi.

Haruhi nušoko nuo suolo ir pribėgo prie manęs su blogą žadančia šypsena.

“Todėl ketinu dabar vieną gauti.” pasakė Haruhi lyg medžiotoja, ieškanti sau grobio.

“Gauti vieną, turi galvoje kompiuterį? Iš kur? Juk neplanuoji apiplėšti elektronikos prekių parduotuvę, ar ne?”

“Tai aišku, ne! Tai kai kur daug arčiau!”

“Paskui mane!” Asahina-san ir aš paklusau Haruhi įsakymams ir pasekiau paskui ją per koridorių, kol galiausiai pasiekėme už dvejų kambarių esantį Kompiuterių klubą.

Aišku...

“Štai, imk.”

Haruhi man padavė vienkartinę kamerą.

“Dabar atidžiai klausykis! Išdėstysiu tau planą ir bet kokia kaina privalai jo laikytis! Turėsi tik vieną progą.”

Haruhi patempė mane žemyn ir man į ausį pašnabždėjo savo “planą”.

“Ką!? Taip negalima!”

“O kam rūpi?”

Tai aišku, kad tau nerūpi! Pasisukau į suglumusiai atrodančią Asahiną-san, bandydamas mirksint ją įspėti.

Tučtuojau iš čia bėk!

Tačiau Asahina-san nustebo ir pradėjo rausti. O ne, ji visai ne apie tą pagalvojo.

Kai jau ketinau išgelbėti Asahiną-san nuo garantuotos pražūties, Haruhi pasibeldė į Kompiuterių klubo kambarį.

“Laba diena—! Atėjau iš jūsų pasiimti kompiuterio—!”

Išdėstymas buvo panašus, bet, palyginus su mūsiškiu, šis kambarys buvo siauresnis. Kiekvienas iš vienodai išdėstytų stalų turėjo stacionarų kompiuterį su CD garso kolonėlėmis. Kompiuterių ventiliatorių sukimasis buvo vienintelis garsas, kuris girdėjosi kambaryje.

Keturi vaikinai, sėdintys savo vietose, rašantys klaviatūromis, visi nukreipė savo galvas link durų, kad pamatytų, ką ketina daryti Haruhi.

“Kas čia vadovauja?”

Haruhi pasipūtusiai nusišypsojo. Mokinys atsistojo ir atsakė:

“Aš prezidentas, kuo galiu padėti?”

“Ar turiu iš naujo kartot? Juk ką tik pasakiau: duok man kompiuterį.”

Bevardis Kompiuterių klubo prezidentas nutaisė “Kas per velnias?” veido išraišką ir smarkiai papurtė galvą.

“Negalime. Kadangi mokykla nepakankamai mus finansuoja, šie kompiuteriai nupirkti už mūsų sunkiai uždirbtus pinigus! Mes negalime tiesiog jų atiduoti jums už dyką. Ar jūs manote, kad mes kvailiai?”

“O kam rūpi? Mums vieno pakaks, jūs ir taip daug turit!”

“Na… palauk, o kas jūs iš viso tokie?”

“Aš Suzumija Haruhi, Komandos SOS vadė, o šitie du yra parankiniai nr. 1 ir nr. 2.”

Pala, kas nusprendė, kad mes tavo parankiniai?!

“Komandos SOS vardu įsakau: tuoj pat atiduok kompiuterį! Man nereikia jokių pasiteisinimų!”

“Aš nežinau, kas jūs per vieni, bet jokiu būdu! Galit patys nusipirkti savo kompiuterį!"

“Kad jau taip sakai, elgsimės savaip.”

Haruhi akys narsiai sutviskėjo. O ne, tai blogas ženklas!

Haruhi stumtelėjo Asahiną-san, kuri šalia jos stovėjo priblokšta, link prezidento, o tada pačiupo jo ranką ir uždėjo ant Asahinos-san krūties.

“Kjaaa~~!!”

“Ką!?”

Trakšt!

Skambant jų dviejų klyksmams, aš nuspaudžiau kameros jungiklį.

Haruhi sučiupo Asahiną-san, neleisdama jai pabėgti, kol kita ranka dar stipriau spaudė prezidento ranką į Asahinos krūtį.

“Kjonai! Dar vieną!”

Aš nenoriai dar kartą nuspaudžiau jungiklį. Asahina-san, bevardis prezidente, jums nuoširdžiausi mano atsiprašymai. Kai Haruhi jau ketino pakišti prezidento ranką po Asahinos-san sijonu, prezidentas galiausiai išsilaisvino.

“KĄ TU PO VELNIŲ DARAI?!”

Haruhi grakščiai pamojavo pirštu priešais baisiai išraudusį prezidentą.

“A-a-a! Dabar mes turime fotografinių įkalčių, kuriuose tu seksualiai priekabiauji prie mūsų komandos narių! Jei nenori, kad mokykla sužinotų apie šias nuotraukas, tada atiduok kompiuterį!”

“Tai absurdiška!”

Įtūžęs prezidentas suprotestavo. Žmogau, aš visiškai suprantu, kaip tu jautiesi.

“Tu jėga sugriebei mane už rankos! Aš nekaltas!”

“Ak, nejaugi? Gali mėginti aiškintis, bet kas tavim patikės?”

Pasisukau ir pasižiūrėjau į Asahiną-san, gulinčią ant grindų, suparalyžiuotą. Tikriausiai ji buvo tokia sukrėsta, jog ją visai apleido jėgos.

Antra vertus, prezidentas toliau priešinosi.

“Mano nariai paliudys mano nekaltumą! Aš tai padariau prieš savo valią!”

Visi trys nariai, kurie stovėjo priblokšti, įnirtingai linkčiojo galvomis.

“Teisingai!”

“Prezidentas nekaltas!”

Jei Haruhi galėtų jūsų klausytis, tada ji nebūtų Suzumija Haruhi.

“Gerai, tada tiesiog pasakysiu, kad jūs visa gauja išžaginote Mikuru-čian!”

Tą akimirką, visų veidai išbalo, įskaitant mano ir Asahinos-san. Varge tu mano, ar ji privalėjo prie to prieiti?

“S… Suzumija-san…!”

Asahina-san beviltiškai apsivijo rankomis Haruhi kojas, bet Haruhi paprasčiausiai paspyrė jas šalin. Haruhi papūtė krūtinę ir arogantiškai pareiškė:

“Tai kaip? Atiduosit ar ne?”

Prezidento veidas nuo raudono tapęs baltas, galiausiai pajuodavo.

Galų gale, jis pasidavė.

“Pasiimk vieną ir nešdinkis!”

Tai pasakęs, prislėgtasis prezidentas atsisėdo. Jo nariai nuskubėjo prie jo.

“Prezidente!”

“Laikykis!”

“Ar tau viskas gerai?”

Prezidento galva nulinko lyg marionetės, kurios virvelės buvo nutrauktos. Matydamas tokią palaužtą figūrą, net būdamas Haruhi pagalbininkas, negaliu neišlieti liūdesio ašaros dėl jo.

“Kuris naujausias modelis?”

Na tu ir abejinga!

“Kodėl turėčiau tau sakyti!?”

Pikti nariai tęsė savo silpną priešinimąsi, tačiau Haruhi paprasčiausiai parodė pirštu į mane ir mano laikytą kamerą.

“P… Po galais! Tas!”

Haruhi pažiūrėjo kryptimi, kuria rodė narys, ir apžiūrėjo modelį bei serijos numerį ant kompiuterio. Tada ji ištraukė ištraukė popieriaus lapą iš savo sijono kišenės.

“Aš nuėjau į elektronikos parduotuvę ir paprašiau naujausių modelių sąrašo. Šis neatrodo, kad būtų vienas iš jų.”

Ši mergiotė viską taip skrupulingai suplanavo, kad net baisu darosi.

Apžiūrėjusi visus kitus kompiuterius, Haruhi pirštu bedė į vieną iš jų.

“Aš noriu šito.”

“P… Palauk! Mes jį nusipirkome vos prieš mėnesį!”

“Kamera.”

“… P-Pasiimkit, jūs vagys!”

Kaip kad jis pasakė, mes tikrai buvome vagys.

Haruhi godumas neturėjo ribų. Išlupinėjusi visus kabelius ir laidus, nieko nesvarsčiusi ji pernešė visą įrangą atgal į Literatūros klubą. Tada ji privertė Kompiuterių klubo narius iš naujo prijungti mums laidus ir liepė nutiesti du interneto kabelius iš jų kambario į mūsiškį, kad galėtumėme naudotis internetu. Ji net privertė juos mums įrengti intranetą. Jos niekingi metodai niekuo nesiskiria nuo plėšiko!

“Asahina-san.”

Visą laiką būdamas bejėgis, aš galėjau tik lėtai pakelti išniekintą Asahiną-san, kuri klūpėjo ant grindų, slėpdama savo veidą ir beperstojo verkdama.

“Eikime atgal.”

“Uuuu...”

Haruhi, tu durne, ko negraibei savo pačios krūtis!? Tai, kuri nei nepagalvojusi nusirengia priešais vaikinus, yra niekai! Aš guodžiau Asahiną-san, murmėdamas apie tai, kam po galais Haruhi norėjo kompiuterio.

Na, labai greitai aš tai sužinojau.

Ir tai yra – sukurti Komandos SOS tinklapį!

Na gerai, štai iškyla klausimas: kas gi turėtų sukurti tą tinklalapį?

“Aišku, kad tu!” pareiškė Haruhi.

“Kad jau esi toks laisvas, tai ir gali jį padaryti! Aš užsiėmusi likusių narių ieškojimu!”

Kompiuteris buvo padėtas ant stalo su “Komandos vadės” piramide. Haruhi, pele naršydama internetą, pridūrė:

“Pabaik jį per sekančią dieną ar dvi. Negalėsim nieko daryti be tinklapio.”

Asahinos-san kūnas buvo susmukęs ant stalo, jos pečiai drebėjo, netoli ten, kur sėdėjo Nagato Juki, kuri, kaip visada, tiesiog skaitė savo knygą, į nieką nekreipdama dėmesio. Matyt, kad aš vienintelis, kuris girdėjo, ką sako Haruhi. Neturėjau iš ko rinktis, tik jai paklusti. Bent jau esu tikras, kad taip manė Haruhi.

“Nors tu tai liepi, aš vis tiek bet ko nemoku.”

Atvirai sakant, taip norėjau pasakyti. Aš nepratęs gauti įsakymų iš Haruhi! Vienintelė priežastis, dėl kurios sutikau buvo faktas, kad tai būtent tinklapis. Anksčiau nesu jo daręs, bet tai skamba įdomiai. Ir taip, sekančią dieną mano daug pastangų reikalaujantis tinklapio kūrimas prasidėjo.

Vis dėlto, tai buvo daug lengviau nei galvojau. Kadangi vaikinai iš Kompiuterių klubo jau turėjo įrašę visą programinę įrangą, viskas, ką man reikėjo daryti, tai vadovautis programa, padaryti keletą kopijavimų ir įklijavimų ir tai viskas.

Problema ta, ką man rašyti šiame tinklapyje?

Net dabar, aš vis dar nežinau, kokia Komandos SOS paskirtis, todėl visiškai neturėjau apie ką rašyti. Viršuje parašęs “Sveiki atvykę į Komandos SOS namų puslapį!”, aš paprasčiausiai sustojau. “Pasiskubink ir pabaik, girdi?” Haruhi balsas aidėjo mano galvoje lyg prakeiksmas, todėl turėjau praleisti savo pietų pertrauką, kad tęsčiau tinklapio kūrimą, tuo pat metu valgydamas savo pietus.

“Nagato, ar turi minčių, apie ką reikėtų rašyti?” paklausiau Nagato, kuri, atrodo, čia ateidavo net per pietų pertrauką.

“Ne.”

Ji net nepasižiūrėjo. Žinau, kad tai ne mano reikalas, tačiau man smalsu, ar ji iš viso kreipia dėmesį į pamokas.

Pasukęs akis nuo Nagato atgal prie 17 colių monitoriaus, aš vėl giliai susimąsčiau.

Staiga man toptelėjo problema: kas nutiktų, jei mokykla sužinotų, kad dar nepripažinta draugija naudojasi jų domenu, kad patalpintų tinklapį?

“Viskas bus gerai tol, kol jie apie tai nesužinos!” įsivaizdavai taip atsakančią Haruhi, “Jei tai bus išsiaiškinta, tada mes paprasčiausiai apleisim tinklapį. Tai toks 'kas pirmesnis, tas gudresnis' dalykas, žinai?”

Tai jau tikrai, kai kuriais atvejais aš gana pavydžiu Haruhi jos optimistiško ir pirmyn žvelgiančio požiūrio!

Padaręs keletą tinklapio nuorodų ir parašęs elektroninio pašto adresą – dar šiek tiek per anksti kurti forumą – įkėliau tinklapį, kuris turėjo tik pirmąjį puslapį, be jokių jame esančių smulkmenų.

Turėtų pakakti! Įsitikinęs, kad puslapis užsikrauna, išjungiau kompiuterį. Kai jau norėjau pasirąžyti, buvau apstulbintas, kai aptikau visai šalia už manęs stovinčią Nagato.

Keista, kodėl aš visai neišgirdau jos žingsnių? Neįsivaizdavau, kada Nagato už manęs atsirado. Jos veidas buvo baltas lyg kaukė. Ji spoksojo į mane savo nieko nesakančiu veidu lyg aš būčiau kokia regos testo lenta.

“Imk.”

Ji man padavė labai storą knygą, kurią savaime paėmiau. Ji tikrai sunki. Sprendžiant iš viršelio, tai buvo mokslinės fantastikos romanas, kurį prieš kelias dienas skaitė Nagato.

“Tau.”

Tai pasakiusi, Nagato išėjo iš kambario, net nepasisukusi atgal; aš net neturėjau laiko ką nors pasakyti. Kodėl man skolini tokią storą knygą? Tą akimirką nuskambėjo skambutis, skelbiantis pietų pertraukos pabaigą. Regis, nėra daug žmonių, kurie gerbia mano nuomonę.

Nunešęs knygą kietu viršeliu atgal į savo klasę ir atsisėdęs, pajutau, kad kažkas baksnoja man nugarą mechaniniu pieštuku.

“Na, tinklapis baigtas?”

Haruhi laikėsi už suolo kampų ir spoksojo į mane sustingusiu veidu. Pastebėjau, kad jos sąsiuvinis vienur ir kitur buvo pilnas keverzonių. Bandžiau nekreipti dėmesio į klasiokų žvilgsnius ir atsakiau:

“Jau baigiau, tačiau tai labai paprastas, niekam tikęs tinklapis.”

“Tiks, jei tik jis turi elektroninio pašto adresą.”

Tai kodėl negalėjai užregistruoti savo pačios elektroninio pašto adresą?

“Jis netinka! Kas, jei daugybė žmonių nusiųs laiškus ir užtvindys mano paštą?”

Nesuprantu, kaip naujai sukurtas elektroninio pašto adresas gali būti taip greitai užtvindytas laiškais.

“Paslaptis!”

Tai pasakiusi, ji paslaptingai piktai nusišypsojo. Mane dėl viso to apima bloga nuojauta.

“Sužinosi, vos tik šiandien pasibaigs pamokos, bet iki tada, tai visiškai slapta.”

Maldauju, geriau jau niekada man nepasakyk, kas tai yra!

Per šeštą pamoką, Haruhi klasėje nebuvo. Juk negalėjo išeiti namo, ar ne? Tai būtų neįmanoma. Tai turbūt dar vienas blogas ženklas.

Labai greitai atėjo pamokos galas ir aš savaime ėjau link klubo kambario. Nors svarsčiau, kodėl aš šitaip elgiausi, mano žingsniai niekada nesustojo. Galiausiai, pasiekiau klubo kambarį.

“Sveiki!”

Kaip ir tikėjausi, ten sėdėjo Nagato Juki ir Asahina-san.

Žinau, kad aš ne tas, kuris turėtų tai kritikuoti, tačiau tos dvi savo rankose turi tikrai begalę laisvo laiko!

Matydama mane įeinant, Asahina-san pasveikino mane su palengvėjimo išraiška. Atrodo, kad turėjimas vienai leisti laiką su Nagato gali būti tikrai sekinantis.

Vieną akimirką, tu vos vakar nukentėjai nuo Haruhi blogio gniaužtų ir šiandien vis tiek atėjai?

“Kur yra Suzumija-san?”

“Velniai žino. Jos nebuvo klasėje nuo šeštos pamokos. Ji turbūt išėjo iš dar kur nors nuknisti įrangos.”

“Ar aš vėl turėsiu daryti tai, ką vakar mane privertė daryti Suzumija-san…?”

Pamatęs, kaip liūdnai atrodė Asahina-san, aš švelniai ištariau:

“Nesijaudink! Jei ji vėl bandys tau padaryti ką nors keistą, aš padarysiu viską, ką galiu, kad ją sustabdyčiau. Ji negali naudotis tavo kūnu, kad galėtų šantažuoti. Jei turima galvoje grumtynes, manau, kad aš galiu ją nugalėti!”

“Dėkoju.”

Matydamas, kaip mielai man ji nusilenkė, labai panorau ją tvirtai apkabinti. Tačiau, žinoma, aš to nepadariau.

“Tada aš tavimi pasikliausiu.”

“Jokių rūpesčių!”

Nors pakartotinai ją užtikrinau, po penkių minučių visi užtikrinimai buvo išmesti pro langą į jūrą ir išgaravo lyg vandens lašas saulės paviršiuje. Ak, koks aš buvau naivus!

“Liaba!”

Haruhi energingai mus pasveikino ir įlėkė į kambarį, nešdamasi du popierinius maišelius.

“Visi atleiskit, biški užtrukau.”

Kaip gi malonu iš tavo pusės! Kam nors apsėstai, kaip Haruhi, būti maloniai kitiems turbūt mažiausiai svarbus dalykas jos galvoje.

Padėjusi popierinius maišelius ant grindų, Haruhi apsisuko ir užrakino duris. Asahina-san refleksiškai sudrebėjo, išgirdusi durims trakštelint.

“Suzumija, ką ketini šiandien daryti? Būsiu atviras, aš neketinu vėl daryti nieko panašaus į grobimą ar šantažą!”

“Apie ką tu čia šneki? Aš niekada nedaryčiau tokių dalykų!”

Eik tu sau? Tai kaip paaiškintum tą kompiuterį ant stalo?

“Žinoma, kad taikiais būdais! Gerai, pirmi dalykai pirma, žvilgtelkit į šituos.”

Ji iš vieno iš popierinių maišelių ištraukė krūvą kažkokių ranka prirašytų A4 formato lapų.

“Tai skrajutės, skirtos visus supažindinti su Komanda SOS. Buvo tikrai sunku įsmukti į fotokopijavimo kabinetą ir padaryti šias 200 skrajučių!”

Haruhi išdalino mums skrajutes. Tai štai kodėl praleidai pamoką, hm? Gali laikyti save laiminga, kad tavęs nepagavo. Manęs nedomino tai, kas parašyta skrajutėje, bet kadangi paėmiau vieną, galiu taip pat ir perskaityti, kas joje parašyta.

Komandos SOS įkūrimo principai:

Mes, Komanda SOS, pasaulyje ieškome visokiausių antgamtiškų nutikimų. Mes kviečiame visus, kurie patyrė, patiria, ar jaučia, kad patirs kokį nors antgamtišką ar paslaptingą nutikimą, pas mus konsultacijai. Mes stengsimės, kaip galėdami, kad atsakytume į jūsų klausimus. Tačiau prašyčiau atkreipti dėmesį į tai, kad mūsų nedomina normalūs antgamtiniai nutikimai; tai privalo būti antgamtinis nutikimas, kuris, mūsų nuomone, turi būti labai šokiruojantis. Mūsų elektroninio pašto adresas yra…

Dabar man po truputį pradeda atsirasti supratimas, kam skirta ta Komanda SOS. Panašu, kad Haruhi bet kokia kaina norėjo pasinerti į mokslinės fantastikos, detektyvinius ir fentezi romanus.

“Gerai, laikas eiti išdalinti skrajutes.”

“Kur mes tai darysime?”

“Prie mokyklos įėjimo. Dabar vis dar yra daug mokinių, kurie dar neišėjo namo.”

Taip, taip, taip, kaip pasakysit, ponia. Kai jau buvau beimąs popierinį maišelį su lankstinukais, Haruhi mane sustabdė.

“Tau nereikės eiti, pakaks manęs ir Mikuru-čian.”

“Ką?”

Asahina-san, kuri rankose laikė skrajutę, pasuko galvą, atrodydama suglumusi. Aš pasisukau ir pamačiau, kaip Haruhi kažką grabalioja kitame popieriniame maišelyje ir kažką išima.

“Ta-da!”

Laimingai besišypsanti lyg robotė katė, Haruhi ištraukė juodą apdarą. Ne, negali būti! Kai Haruhi ištuštino popierinio maišelio iš ketvirtosios dimensijos turinį, aš iš karto supratau, kodėl ji norėjo, kad tik Asahina-san eitų dalinti skrajučių ir meldžiau, dėl jos geros kloties. Asahina-san, tegul tavo siela ilsisi ramybėje.

Juodas triko, tinklinės pėdkelnės, zuikio ausys, peteliškė, balti rankogaliai ir zuikio uodega. Ar tai ne merginos zuikės kostiumas?!

“K… Kam jie skirti?” droviai paklausė Asahina-san.

“Turėtum suprasti. Apsirengti kaip mergina zuikė!” tiesiai šviesiai pareiškė Haruhi.

“J-Juk tu nenori, kad aš tai vilkėčiau, a-ar ne?”

“Tai aišku! Aš net paruošiau vieną tau!”

“A… Aš jo nevilkėsiu!”

“Nesijaudink, dydis tau tiks tobulai.”

“T-Tai ne problema! J… Juk tu nenori, kad aš jį vilkėčiau prie mokyklos įėjimo, a-ar ne?”

“Nu aišku.”

“Ne! Aš nenoriu!”

“Baik skųstis!”

Viskas; į ją buvo nusitaikyta. Haruhi užšoko ant Asahinos-san lyg motina liūtė, medžiojant bejėgę stirną, ir pradėjo nuplėšinėti jos jūreivės uniformą.

“NEEE…!”

“Dabar būk gera mergaitė ir nespurdėk!” šiurkščiai pasakė Haruhi, tuo pat metu greitai numovė Asahinos-san palaidinukę, tada priėjo prie jos sijono. Kai jau ketinau sustabdyti Haruhi beprotybę, mano akys susitiko su Asahinos-san.

“N… NEŽIŪRĖK!!”

Išgirdęs jos klyksmą, aš paskubomis nubėgau durų link… Po galais! Durys užrakintos! Akimirką užtrukau, kol sugebėjau atrakinti duris ir išskubėti lauk iš kambario.

Prieš išeidamas, kartą greitai žvilgtelėjau – pamačiau, kad Nagato toliau skaitė savo knygą tarytum niekas nevyktų. Ar ji visai neturi ką pasakyti apie visą tai?!

Atsilošiau į duris, iš už jų girdėdamas Asahinos-san klyksmus:

“Kjaa~~!!” “Neee!” “B… Bent jau leisk man pačiai juos nusimauti… Hjaa~~!”

Jie sumaišyti su Haruhi pergalingais šūksniais:

“Teisingai!” “Nusimauk tai! Greičiau!” “Reikėjo elgtis taip, kaip liepiau!”

Po velnių, neversk manęs fantazuoti apie tai, kas vyksta viduje!

Po akimirkos, iš už durų pasigirdo Haruhi balsas.

“Jau gali įeiti!”

Kai įeidamas atsidusau, aš buvau pasveikintas dviejų merginų zuikučių vaizdo. Nesvarbu, ar tai Haruhi, ar Asahina-san, joms abejoms kostiumai puikiai tiko.

Didelė dalis jų nugaros ir iškirptės buvo nepridengtos, tinklinės pėdkelnės dailiai apsivijo jų kojas, o pora zuikio ausų šokinėjo virš jų galvų…

Haruhi liekna, tačiau su geromis proporcijomis; Asahina-san maža, bet jos figūra taip pat tobula. Atvirai kalbant, jos tikra puota mano akims!

Kol dvejojau, ar pasakyti “kostiumas tau tinka” verkiančiai Asahinai-san, Haruhi paklausė:

“Ką manai?”

Ir tu dar turi drąsos klausti, ką aš manau. Ar tavoji makaulė taip baisiai pažeista?!

“Tai pritrauks visų dėmesį. Tokiu atveju, žmonės būtinai ateis gauti skrajučių!” pareiškė Haruhi.

“Jei viešumoje vilkėsi tokius neįprastus drabužius, žmonės keistai į tave žiūrės… Palauk akimirką, kodėl Nagato neturi jo vilkėti?”

“Nusipirkau tik du komplektus. Kadangi jie eina kartu su aksesuarais, jie baisiai brangūs.”

“Iš kur tu iš viso traukei tokius daiktus?”

“Iš interneto.”

“…Aišku.”

Kai pradėjau dvejoti, kada Haruhi tapo aukštesnė nei aš, pastebėjau, kad ji taip pat avi aukštakulnius.

Haruhi paėmė popierinį maišelį, kuriame buvo skrajutės.

“Eime, Mikuru-čian.”

Asahina-san sukryžiavo rankas prieš krūtinę ir maldaujančiai į mane pasižiūrėjo. Galėjau tik spoksoti į ją, vilkinčią merginos zuikutės kostiumą.

Atleisk man, aš visai nepajėgiu atsispirti.

Asahina-san bandė griebtis už stalo ir priešintis, verkdama kaip vaikas, tačiau ji tiesiog neprilygo Haruhi jėgai. Haruhi ją ištempė lauk, ir taip dvi merginos zuikės pradingo iš kambario.

Kai prislėgtas atsisėdau, jausdamasis savimi nuvylęs…

“Tai.”

Nagato Juki parodė į grindis. Aš pasižiūrėjau ir pamačiau ten gulinčias dvejas jūreivių uniformas… Ehem, ar tai, ką aš prieš akimirką mačiau, buvo liemenėlė?

Trumpaplaukė, akiniuota mergina parodė į spintelę kitoje kambario pusėje ir grįžo atgal skaityti savo knygos.

Ar negali pati surinkti jų drabužių?!

Atsidusau ir nuėjau surinkti jų drabužių bei sudėti juos į spintelę. A~! Iš drabužių vis dar gali justi jų kūnų šilumą. Jie vis dar šilti!

Po pusės valandos, išsekusi Asahina-san sugrįžo. Vau, jos akys raudonos kaip zuikio, geriau kol kas nieko nesakyti. Paskubomis padaviau jai kėdę, ir kaip praėjusį kartą, ji paprasčiausiai atsisėdo ir susmuko link stalo, o jos pečiai virpėjo. Panašu, kad ji net neturi jėgų persirengti. Bet matydamas tą jos nuogą nugarą, nežinojau, kur kitur žiūrėti, todėl nusimoviau savo švarką ir apdengiau jos virpančius pečius. Raudančios merginos ir knygų graužikės, kuriai nerūpėjo, kas vyksta, kartu su manimi, kuris buvo visiškai pasimetęs, buvimas kambario atmosferą privedė visų laikų didžiausių žemumų. Tolumoje girdėjosi Beisbolo klubo šauksmai.

Man begalvojant apie tai, kas šįvakar vakarienei, sugrįžo Haruhi. Pirmas dalykas, kurį ji padarė, tai rūsčiai susiraukė:

“Eina jie skradžiais! Kas per velnias, tie suknisti mokytojai! Jie nuolat painiojasi po kojomis!”

Nelabai tikras, kodėl ji tokia pikta, paklausiau:

“Kas per problema?”

“Nespėjau išdalinti nei pusės skrajučių, o atėjo durnas mokytojas ir pareikalavo nustoti juos dalinti! Kas po velnių jam užplaukė?”

Tu prietranka. Jei mokytojai nekreiptų dėmesio į kažką panašaus, kaip mokines, persirengusias į merginas zuikes ir dalinančias skrajutes priešais mokyklos įėjimą, tada tai būtų nenormalu!

“Mikuru-čian buvo vos ne ašarose, mane nuvedė pas direktorių, o tada dar tas Okabė iš Rankinio klubo atsivilko!”

Spėju, kad direktorius ir Okabė turbūt net nežinojo, kur dėti akis, kai turėjo žiūrėti į šitaip apsirengusią tave.

“Nu negaliu, kaip mane tai nervina! Šiandien viskas! Laisvi!”

Haruhi zuikio ausis metė ant grindų ir tada ėmėsi nusirenginėti savo merginos zuikės kostiumą. Aš tuoj pat išsinešdinau lauk iš kambario.

“Kiek laiko tu žadi taip žliumbti? Pasiskubink ir renkis!”

Atsilošiau priešais koridoriaus sieną ir laukiau, kol jos persirengs. Matyt, Haruhi iš tikrųjų negimė ekshibicioniste, tiesiog neįsivaizduoja, kokį efektą vaikinams turės jos pusnuogės vaizdas. Priežastis, dėl kurios ji apsirengė zuikės kostiumu, visai nebuvo parodyti savo seksualų kūną, bet labiau pritraukti kitų dėmesį.

Tokiu atveju, ji tikrai negali patirti normalių romantiškų santykių.

Norėčiau, jog ji pagalvotų apie tai, ką mano vaikinai. Bent jau pagalvok apie mane! Nuoširdžiai kalbant, trainiotis su tokiu kvaištelėjusiu žmogumi tikrai sekina. Be to, aš to noriu Asahinos-san labui. Gerai… Nagato, bent jau leisk mums sužinoti, kokia tavo nuomonė!

Kiek vėliau, iš kambario pasirodė Asahina-san, veide turėdama tokią liūdną išraišką, kokią turi žmogus, neišlaikęs egzaminų. Jai reikėjo pasiremti į sieną, nes kitaip ji garantuotai nugriūtų. Nežinodamas, ką turėčiau jai pasakyti, galėjau tik stovėti tylėdamas.

“Kjonai-kun…”

Jos svajingas balsas skambėjo kaip šmėklos iš besivaidenančio nuskendusio kruizinio laivo.

“Jei man nutiks kas nors, dėl ko nebegalėsiu tapti nuotaka, ar tu mane vesi…?”

Erm, ką turėčiau į tai atsakyti? Ir pala, kodėl tu irgi mane vadini Kjonu?

Asahina-san robotišku judesiu man grąžino švarką. Kai jau dvejojau, ar ji puls man į glėbį ir pradės verkti, ji jau buvo nuėjusi.

Velnias… kaip gaila!

Kitą dieną, Asahina-san mokykloje nepasirodė.

Haruhi jau ir taip buvo pakankamai žinoma mokykloje, tačiau po merginų zuikių nutikimo, jos vardas ir ekscentriškumas tapo viena iš mokyklos legendų. Nepasakyčiau, kad man labai rūpi, nes juk aš neatsakingas už Haruhi veiksmus!

Kas man rūpi, yra tai, kad dėl Suzumijos Haruhi veiksmų visi taip pat pradėjo liežuvauti ir apie Asahiną Mikuru. Tai ir keisti žvilgsniai, kuriais į mane žvelgia visi esantys mokykloje.

“Ei, Kjonai… atrodo, jūs ten smagiai leidžiat laiką kartu su Suzumija…”

Po pamokų užjaučiančiu tonu man pasakė Tanigučis. “Nebūčiau pagalvojęs, kad judu tapsi tokiais gerais draugeliais… panašu, kad pasaulyje nieko nėra neįmanomo!”

Ak, užsikišk!

“Vakar buvau baisiai nustebintas! Einant namo pamatyti merginas zuikes, galvojau, kad man pasivaideno!”

Kunikidas prisijungė prie pokalbio, su savimi nešdamasis pažįstamą skrajutę.

“Kas ta Komanda SOS? Ką ji daro?”

Eik ir pasiklausk Haruhi. Aš nežinau ir nei žinoti nenoriu. Net jei žinočiau, visai nenorėčiau tau sakyti!

“Ji prašo suteikti žinių apie antgamtinius įvykius, tačiau ji neapibūdina, kas jie tokie. Ir ką ji turėjo galvoje, sakydama, kad nesirūpina normaliais antgamtiniais nutikimais?”

Net Asakura Rjouko atėjo su manimi pasikalbėti.

“Atrodo, kad jūs užsiimate gana įdomiais dalykais. Visgi, jeigu ketinate daryti kažką perdėto, patariu jums iš karto nustoti. Iš tikrųjų, vakar jūs perlenkėte lazdą.”

Reikėjo ir man neiti.

Haruhi vis dar įsiutusi. Vieną vertus, ji įsiutusi, kad mokytojai sulaikė ją nuo skrajučių dalinimo; antrą vertus, ji įsiutusi, kad Komandos SOS elektroninio pašto dėžutė visiškai tuščia. Tikėjausi, kad bus bent vienas ar du apgavikiški laiškai, tačiau paaiškėjo, kad žmonės turi daugiau sveiko proto, nei galvojau. Turbūt niekas nenorėjo turėti ką nors bendra su Haruhi ir įsivelti į bėdą.

Haruhi susiraukė, žiūrėdama į tuščią pašto dėžutę ir energingai besišvaistydama optine pele.

“Kodėl niekas nesiunčia mums laiškų?”

“Nebuvo nei vakar, nei šiandien. Galbūt visi nors turi patyrimų, apie kuriuos galėtų papasakoti, tačiau nepasitiki tokiu įtartinai atrodančiu klubu, kaip mūsų?”

Bandžiau neįtikinančiai paaiškinti.

Ar esi patyręs kokį nors antgamtinį nutikimą? Taip. O, tiesiog puiku, tada prašau man papasakoti. Gerai, iš tikrųjų…

Tik nereikia! Negali būti, kad kas nors panašaus gali nutikti, gerai? Dabar tu paklausyk, Haruhi! Tokie dalykai nutinka tik mangoje arba romanuose! Tikras gyvenimas labai žiaurus ir griežtas. Dalykai, kaip sąmokslas sunaikinti pasaulį iš paprastos prefektūrinės gimnazijos, mutavę organizmai slankiojantys po priemiesčius ar erdvėlaiviai, paslėpti kalnuose, visi yra neįmanomi. Neįmanomi! Girdi tu mane? Ar dabar jau supratai, ką? Visas tas tavo ekscentriškas elgesys yra pasekmė to, kad neturi kur išleisti savo nelaimingų emocijų, ar ne? Tačiau laikas tau pabusti. Nurimk ir susirask berną, kuris kiekvieną dieną tave palydėtų namo, o sekmadieniais nusivestų į kiną, arba prisijunk prie kokio sporto klubo ir išliek savo energijos perteklių. Su tavo sugebėjimais, akimirksniu pakliūtum į pagrindinę komandą, tapdama aktyvia nare.

…Norėjau pasakyti daugiau, bet buvau sugalvojęs tik iki penkių eilučių, kai Haruhi pradėjo mosuoti kumščiais, todėl geriau čia sustosiu.

“Šiandien Mikuru-čian neatėjo?”

“Gal ji iš viso nebegrįš. Kokia vargšė mergina, tikiuosi, kad vakarykščiai įvykiai jos netraumavo.”

“Velnias, o šiandien buvau jai paruošusi pasimatuoti naują kostiumą!”

“Pati ir matuokis!”

“Tai žinoma, kad aš irgi pasimatuosiu! Tik be Mikuru-čian būtų pernelyg nuobodu.”

Nagato Juki susiliejo su fonu lyg būtų buvusi nematoma. Keista, kodėl esi tokia apsėsta, dėl Asahinos-san; kodėl negali bent sykį aprengti kostiumu Nagato ir priversti jos su tavimi pažaisti? Žinau, kad neturėčiau taip sakyti, bet apie tai pagalvojęs, norėčiau pamatyti, kaip paprastai neišraiškinga Nagato atrodytų tame merginos zuikės kostiume. Ji tikrai suteiktų kitokį jausmą, nei dažnai verkianti Asahina-san.

Persikėlęs mokinys, kurio tikėjosi Haruhi, galiausiai pasirodė.

Haruhi sekančią dieną pranešė man naujienas prieš pamokų pradžią.

“Ar nemanai, kad tai nuostabu? Jis tikrai atvyko!”

Haruhi prie manęs pasilenkė, nepaliaudama kalbėti. Jos ryški šypsena buvo lyg darželinukės, pagaliau gavusios žaislą, kurio taip norėjo.

Nežinau, iš kur ji tai išgirdo, bet persikėlęs mokinys eis į klasę 1-9.

“Tai proga, pasitaikanti tik kartą gyvenime. Gaila, kad jis ne toje pat klasėje, kaip ir mes, bet jis tikrai paslaptingas persikėlęs mokinys, nėra jokių abejonių!”

Tu jo dar net nematei, kaip tu gali žinoti, kad jis paslaptingas persikėlęs mokinys?

“Ar anksčiau nesakiau? Didelis procentas tų, kurie persikelia vidury semestro, yra nenormalūs.”

Iš kur po galais traukei tokią statistiką? Spėju, kad tai savaime paslaptis.

Jei visi, kurie persikelia į kitą mokyklą vidurį gegužės yra nenormalūs, tada visoje Japonijoje begalė paslaptingų persikėlusių mokinių.

Tačiau Haruhi mąstymo būdas negali būti apribotas logikos. Po pirmosios pamokos pabaigos, Haruhi akimirksniu išlėkė lauk iš klasės. Turbūt nuėjo aplankyti 'Paslaptingo Persikėlusio Mokinio' iš klasės 1-9.

Tuoj prieš nuskambant skambučiui, žyminčiam pamokos pradžią, suglumusiu veidu Haruhi sugrįžo.

“Tai ar jis paslaptingas persikėlęs mokinys…?”

“Hmm… nepanašus į tokį.”

Na tai aišku, kad nėra!

“Aš kalbėjau su juo, bet man dar nepakanka informacijos. Gal jis tik užsimaskavęs, kaip normalus žmogus; manau, kad tai labai tikėtina. Vis dėlto, juk nebūna taip, kad jie atskleistų savo tikras tapatybes pačią pirmą dieną, kada persikėlė. Per kitą pertrauką vėl eisiu paklausinėti.”

Prašau, neik vėl klausinėti! Galiu įsivaizduoti 1-9 klasės mokinius, kurie neturi nieko bendra su Haruhi, esančius mirtinai išgąsdintais jos staigaus pasirodymo, kuri prieš nuskubėdama prie jo, sugriebia vieną iš mokinių, kad paklaustų “Kur persikėlęs mokinys?”. Tai arba ją, įsiveržiančią, kai jis kalba su savo draugais ir tardytų išsigandusį persikėlusį mokinį klausimais, kaip “Iš kur tu? Kas tu iš tikrųjų per vienas?”.

Tą akimirką pagalvojau apie kai ką kitą.

“Tas persikėlęs mokinys vaikinas ar mergina?”

“Nors yra galimybė, kad tai maskuotė, atrodo, kad vaikinas.”

Vadinasi, jis ir yra vaikinas!

Panašu, kad Komandai SOS yra proga priimti be manęs dar vieną vyrą narį. Haruhi galbūt tiesiog atsitemps tą persikėlusį mokinį, nesiklaususi jo nuomonės, vien todėl, kad jis naujokas. Antra vertus, jis gali būti ne toks malonus, kaip aš ar Asahina-san. Ar ji tikrai gali atsivesti jį į klubą? Nesvarbu kokia stipriavalė yra Haruhi, kas nors su stipria nuomone paprasčiausiai nekreiptų į ją dėmesio.

Tol, kol turėsim pakankamą skaičių narių, “Suzumijos Haruhi komanda, skirta skleisti džiugesį visame pasaulyje” būtų suformuota kaip draugija. Nesvarbu, mokykla ją pripažins ar ne, žmogus, kuris turės sutvarkyti visą popierizmą ir juodą darbą, tikriausiai bus… aš! Ateinančius trejus metus, aš turėsiu nešti “Suzumijos Haruhi parankinio” vardą ir gyvensiu savo dieneles neviltyje.

Aš nesugalvojau, ką darysiu, baigęs mokyklą, bet žinojau, kad norėjau eiti į universitetą, todėl stebėjau savo elgesį. Bet kol būsiu su Haruhi, panašu, kad šis troškimas niekada neišsipildys.

Ką turėčiau daryti?

Nieko negalėjau sugalvoti.

Žinojau, kad turėjau stoti priešais Haruhi, priversti ją paleisti Komandą SOS, o tada visomis pastangomis bandyti ją perkalbėti savo gimnazijos gyvenimą praleisti paprastai. Turbūt ji nustotų galvoti apie ateivius ir keliautojus laiku, nurimtų ir susirastų vaikiną, arba prisijungtų prie sporto klubo ir pasitenkintų tokiais trimis gimnazijos metais.

Ech, būtų gerai, jei galėčiau tai padaryti!

Jei turėčiau stipresnę valią, nebūčiau taip bejėgiškai įtrauktas į šitą verpetą, kurio centre Suzumija Haruhi. Būčiau taikiai nugyvenęs šiuos trejus gimnazijos metus ir paprastai baigęs mokyklą.

…Vyliausi, kad taip būtų buvę!

Tačiau priežastis, dėl kurios tai sakau, yra keisti nutikimai, kurie man vėliau nutiko; manau, kad jau visi suprantate?

Kur turėčiau pradėti?

Gerai, pradėkime nuo tada, kai persikėlęs mokinys pirmą kartą atkeliavo į mūsų klubo kambarį.

Pastabos

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į pirmąjį skyrių

Toliau į trečiąjį skyrių