Baka-Tsuki - User contributions [en]

Suzumiya Haruhi ~Norwegian~

2013-07-05T15:16:09Z

Soryusu:

Suzumiya Haruhi-serien er tilgjengelig på følgende språk:
*[[Suzumiya_Haruhi|English]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7ESpanish%7E|Español (Spanish)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7E_Esperanto_version|Esperanto]]
*[[Suzumiya_Haruhi_(Français)|Français (French)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Vietnamese_version|Tiếng Việt (Vietnamese)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Italian_Version|Italiano (Italian)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EBrazilian_Portuguese%7E|Português do Brasil (Brazilian Portuguese)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version|Bahasa Indonesia (Indonesian)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EPolski%7E|Polski (Polish)]]
*[[Haruhi Suzumiya (Saling Tagalog)|Wikang Tagalog (Tagalog)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_Romanian|Română (Romanian)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Russian~|Русский (Russian)]]
*[[GER_Suzumiya_Haruhi|Deutsch (German)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EKorean%7E|한국어 (Korean)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|Lietuvių (Lithuanian)]]

(Merk: Oversettelsens framgang varierer fra språk til språk.)

== Sammendrag ==

Noe annet enn din gjennomsnittelige japanske videregående-historie! Kyon er en førsteklassing på North High. Sittende bak ham er en intelligent, energisk og veldig lei Suzumiya Haruhi som introduserer seg med å ikke ha interesse for "normale mennesker" og at romvesener, tidsreisere, slidere og espere burde komme fram og melde seg hos henne. Hvorfor er hun så opptatt av ikke-mennesker? "Fordi mennesker ikke er no' morsomt i det hele tatt!" Kyon blir snart rullet inn i denne uvanlige jentas forsøk på å gjøre livet mer interessant, og finner fort ut at verden er mye mer utrolig enn Haruhi noensinne kunne få vite.

== Oversettelse ==

=== Format Standarder ===
'''Hvert kapittel (etter redigering) må følge de godkjente punktene i retningslinjene nedenfor'''
*[[Format_guideline|General Format/Style Guideline]]
*[[Suzumiya_Haruhi:Guideline ~Norwegian~|Project Specific translation and format conventions Norwegian]]

==[[Suzumiya_Haruhi:Registration Page ~Norwegian~|Registrering]]==

'''Oversetterne blir bedt om å [[Suzumiya_Haruhi:Registration Page ~Norwegian~|registrere]] hvilke kapitler de jobber med''' (se [[Format_guideline#Translators|retningslinjene]] for bruk).

== Oppdateringer ==

*Mai 17, 2008
**'''Prosjekt startet'''

*Mai 18, 2008
**''' Lastet opp prologen og første kapittel'''

*Juni 8, 2008
**''' Lastet opp andre kapittel'''

*Juni 13, 2008
**''' Lastet opp kapittel 3'''

*Juni 20, 2008
**''' Lastet opp kapittel 4'''

*Juni 23 2008
**''' Lastet opp kapittel 5'''

*Juli 14 2008
**''' Selv i ferien kommer nå kapittel 6'''

*Juli 19 2008
**''' Første volum er endelig oversatt'''

*August 5 2008
**''' Bambusblad Rhapsody er nå oversatt'''

*November 22 2008
**''' Etter en lang pause har vi endelig kunne legge ut prologen av Suzumiya Haruhis Forsvinning'''

*Januar 6 2009
**'''Prologen til Suzumiya Haruhis kjedsomhet er oversatt. Fra nå av er det to oversettere. '''

== ''Suzumiya Haruhi'' serien, av [[Tanigawa Nagaru]] ==

===Volum 1 - ''Suzumiya Haruhis melankoli '' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Illustrations|Fargeillustrasjoner]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Prologue|Prolog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Chapter1|Kapittel 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Chapter2|Kapittel 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Chapter3|Kapittel 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Chapter4|Kapittel 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Chapter5|Kapittel 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Chapter6|Kapittel 6]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Chapter7|Kapittel 7]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Epilogue|Epilog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Author's Notes|Forfatterens notater]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Editor's Notes|Redaktørens notater]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume1_Translator's Notes|Oversetterens notater og referanser]]

===Volum 2 - ''Suzumiya Haruhis sukk'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume2_Illustrations|Fargeillustrasjoner]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume2_Prologue|Prolog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume2_Chapter1|Kapittel 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume2_Chapter2|Kapittel 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume2_Chapter3|Kapittel 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume2_Chapter4|Kapittel 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume2_Chapter5|Kapittel 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume2_Epilogue|Epilog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume2_Author's Notes|Forfatterens notater]]

===Volum 3 - ''Suzumiya Haruhis kjedsomhet'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume3_Illustrations|Fargeillustrasjoner]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume3_Prologue|Prolog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume3_Boring|Suzumiya Haruhis kjedsomhet]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume3_Bambus|Bambusblad Rhapsody]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume3_Mysterique|Mystérique Varsel]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume3_Lone|Forlatt Øy Syndrom]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume3_Authors's Notes|Forfatterens notater]]

===Volum 4 - ''Suzumiya Haruhis forsvinning'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume4_Illustrations|Fargeillustrasjoner]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume4_Prologue|Prolog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume4_Chapter1|Kapittel 1]] 64%
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume4_Chapter2|Kapittel 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume4_Chapter3|Kapittel 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume4_Chapter4|Kapittel 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume4_Chapter5|Kapittel 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume4_Chapter6|Kapittel 6]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume4_Epilogue|Epilog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume4_Author's Notes|Forfatterens notater]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E:Volume4_Translator's Notes|Oversetterens notater og referanser]]

== Staff==

*Prosjektadministrator: ''Denverdrage''
*Prosjektveileder: ''Ingen''
=== Oversettere ===
'''ACTIVE'''
::*''Ingen''

'''A.W.O.L'''
::*''[[Denverdrage]]''

'''M.I.A'''
::*''[[Mikkbre]]''

'''K.I.A'''
::*''Ingen''

=== Korrekturlesere ===

Dette er prosjektets redigeringsteam.

'''ACTIVE'''
::*''[[Mikkbre]]''
'''A.W.O.L'''
::*''[[Denverdrage]]''
'''R&R'''
::*''None''
'''M.I.A'''
::*''None''
'''K.I.A'''
::*''None''

== Overblikk over serien ==
* Volume 1 - ''The Melancholy of Suzumiya Haruhi'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱 (Publisert June 6, 2003, ISBN 4-04-429201-9)
* Volume 2 - ''The Sighs of Suzumiya Haruhi'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息 (Publisert September 30, 2003, ISBN 4-04-429202-7)
* Volume 3 - ''The Boredom of Suzumiya Haruhi'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈 (Publisert December 27, 2003, ISBN 4-04-429203-5)
* Volume 4 - ''The Disappearance of Suzumiya Haruhi'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失 (Publisert July 31, 2004, ISBN 4-04-429204-3)
* Volume 5 - ''The Rampage of Suzumiya Haruhi'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走 (Publisert September 30, 2004 ISBN 4-04-429205-1)
* Volume 6 - ''The Wavering of Suzumiya Haruhi'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺 (Publisert March 31, 2005, ISBN 4-04-429206-X)
* Volume 7 - ''The Intrigues of Suzumiya Haruhi'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀 (Publisert August 31, 2005, ISBN 4-04-429207-8)
* Volume 8 - ''The Indignation of Suzumiya Haruhi'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨 (Publisert May 1, 2006, ISBN 4-04-429208-6)
* Volume 9 - ''The Dissociation of Suzumiya Haruhi'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂 (Publisert April 1, 2007, ISBN 978-4-04-429209-6)
* Volume 10 - ''The Astonishment of Suzumiya Haruhi (First part)'' / 第十巻: 涼宮ハルヒの驚愕（前） (Publisert May 25, 2011, ISBN 4-04-429210-8)
* Volume 11 - ''The Astonishment of Suzumiya Haruhi (Second part)'' / 第十一巻: 涼宮ハルヒの驚愕（後） (Publisert May 25, 2011)

[[Category:Alternative Languages]]
[[Category:Norwegian]]

Suzumiya Haruhi ~Korean~

2013-07-05T15:15:40Z

Soryusu:

*'''(2012년 4월 23일) - 스즈미야 하루히 시리즈의 대한민국 내 판권을 가지고 있는 대원씨아이와의 불필요한 충돌을 막기 위해 저작권의 대한 문제가 제기될 수 있는 모든 자료가 삭제되었습니다. 이 번역 프로젝트는 이제 버려집니다.'''

[[Image:Haruhiism.png|250px|thumb|Haruhiism]]

스즈미야 하루히 라이트 노벨은 다음 언어로도 볼 수 있습니다:
*[[Suzumiya_Haruhi|English (영어)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7ESpanish%7E|Español (스페인어)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7E_Esperanto_version|Esperanto (에스페란토어)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_(Français)|Français (불어)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Vietnamese_version|Tiếng Việt (베트남어)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Italian_Version|Italiano (이탈리아어)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EBrazilian_Portuguese%7E|Português do Brasil (브라질 포르투갈어)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version|Bahasa Indonesia (인도네시아어)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EPolski%7E|Polski (폴란드어)]]
*[[Haruhi Suzumiya (Saling Tagalog)|Wikang Tagalog (타갈로그어)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_Romanian|Română (루마니아어)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Russian~|Русский (러시아어)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Deutsche~|Deutsch (독일어)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7ENorwegian%7E|Norsk (노르웨이어)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|Lietuvių (리투아니아어)]]

(참고: 각 언어마다 번역의 차이가 있습니다.)

스즈미야 하루히 소설의 한국어 번역 버전입니다.

== 줄거리 ==
그냥 평범한 고교생의 일상물이라구? 글쎄! 키타고등학교 1학년생인 쿈. 그 뒤에 앉은 사람은 왠지 지적이고, 에너지 넘치지만 굉장히 심심해 보이는 스즈미야 하루히. 그리고 첫날 스즈미야 하루히는 평범한 사람은 관심 없다며 우주인이나 미래인, 초능력자 혹은 이세계인만 취급하겠다고 폭탄 발언! 그런데 왜 하루히는 그런 이상한 존재에 매달리는거죠? 그 답은 "그냥 왠지 재밌어 보여서!". 민폐나 끼치고 다니는 이 활기 넘치는 여자아이 스즈미야 하루히와 끌려다니는 일반인 쿈의 혼돈의 카오스한 이야기가 시작됩니다!

{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse; text-align: center;"
|-
| [[Image:Dialog-warning.png|warning]] '''공지''': 판권자와 법적인 충돌을 방지하기 위해 저작권의 대한 문제가 제기될 수 있는 모든 자료가 삭제되었습니다.
|-
|}

== 뉴스 ==
*(2012년 4월 23일) - 스즈미야 하루히 시리즈의 대한민국 내 판권을 가지고 있는 대원씨아이와의 불필요한 충돌을 막기 위해 저작권의 대한 문제가 제기될 수 있는 모든 자료가 삭제되었습니다. 이 번역 프로젝트는 이제 버려집니다.

== 출간물 ==
* 제1권 - 스즈미야 하루히의 우울 / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱 (6월 6일, 2003, ISBN 4-04-429201-9)
* 제2권 - 스즈미야 하루히의 한숨 / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息 (9월 30일, 2003, ISBN 4-04-429202-7)
* 제3권 - 스즈미야 하루히의 무료 / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈 (12월 27일, 2003, ISBN 4-04-429203-5)
* 제4권 - 스즈미야 하루히의 소실 / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失 (7월 31일, 2004, ISBN 4-04-429204-3)
* 제5권 - 스즈미야 하루히의 폭주 / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走 (9월 30일, 2004 ISBN 4-04-429205-1)
* 제6권 - 스즈미야 하루히의 동요 / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺 (3월 31일, 2005, ISBN 4-04-429206-X)
* 제7권 - 스즈미야 하루히의 음모 / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀 (8월 31일, 2005, ISBN 4-04-429207-8)
* 제8권 - 스즈미야 하루히의 분개 / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨 (5월 1일, 2006, ISBN 4-04-429208-6)
* 제9권 - 스즈미야 하루히의 분열 / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂 (4월 1일, 2007, ISBN 978-4-04-429209-6)
* 제10권 - 스즈미야 하루히의 경악 (전) / 第十巻: 涼宮ハルヒの驚愕（前） (5월 25일, 2011, ISBN 4-04-429210-8)
* 제11권 - 스즈미야 하루히의 경악 (후) / 第十一巻: 涼宮ハルヒの驚愕（後） (5월 25일, 2011)

[[Category:Alternative Languages]]
[[Category:Korean]]

Suzumiya Haruhi ~Russian~

2013-07-05T15:14:31Z

Soryusu:

{{Template:STALLED (RUS)}}
[[Image:Haruhiism.png|300px|thumb|Харухизм]]
[[Category:Alternative Languages]]
Проект "Судзумия Харухи" также можно читать на следующих языках:
*[[Suzumiya Haruhi|English (английский)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Brazilian Portuguese~|Português do Brasil (бразильский португальский)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~ Vietnamese version|Tiếng Việt (вьетнамский)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~ Indonesian Version|Bahasa Indonesia (индонезийский)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Spanish~|Español (испанский)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version|Italiano (итальянский)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EKorean%7E|한국어 (корейский)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|Lietuvių (литовский)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Deutsche~|Deutsch (немецкий)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Norwegian~|Norsk (норвежский)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Polski~|Polski (польский)]]
*[[Suzumiya Haruhi Romanian|Română (румынский)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Saling Tagalog~|Wikang Tagalog (тагальский)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_(Français)|Français (французский)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7E_Esperanto_version|Esperanto (эсперанто)]]

== Описание ==
Это не рядовая история о японской школьной жизни! Кён - студент-первокурсник Северной Высшей Школы. Позади него сидит умная, энергичная и отчаянно скучающая Судзумия Харухи, которую, по её словам, не интересуют "обычные люди". Ей хочется познакомиться с экстрасенсами, пришельцами, путешественниками во времени и людьми из параллельных миров. Почему именно с ними? "Потому что обычные люди такие скучные!"
Вскоре Кён вовлекается в разнообразные авантюры необычной девушки, пытающейся сделать жизнь интереснее, и обнаруживает, что окружающий мир гораздо более удивителен, чем Харухи можно позволить о нём узнать...

== Работа над проектом ==
=== [[Suzumiya_Haruhi:Registration_Page_%7ERussian%7E|Регистрация]] ===
Каждый переводчик обязан указать все главы, над которыми он работает (или планирует работать в скором времени), на [[Suzumiya_Haruhi:Registration_Page_%7ERussian%7E|странице регистрации переводчиков]] данного проекта.

=== Оформление ===
Каждая глава после редакторских правок должна отвечать общепринятым требованиям, представленным в следующих документах:
*[[Format_guideline|Общие рекомендации по стилю и оформлению]] (англ.)
*[[Suzumiya_Haruhi:Guideline|Соглашения о переводе и оформлении данного проекта]] (англ.)

=== Содержание и правки ===
В основе некоторых глав лежит перевод китайской версии книг, в котором при переводе японского оригинала были допущены некоторые неточности. Если у вас есть доступ к оригиналам, и вы заметили неточность или ошибку - смело исправляйте. Это Вики, т.е она предназначена именно для совместного редактирования; если вы что-то сделаете "не так", другие редакторы при необходимости всегда смогут отменить ваши исправления. Не ждите разрешения или персонального приглашения - действуйте самостоятельно.

== Серия "Судзумия Харухи" Танигавы Нагару ==
При желании, главы можно читать не в представленном, а в хронологическом порядке. Для этого воспользуйтесь [[Suzumiya_Haruhi:Timeline|Линией времени]] (англ.).

'''Примечание''': несколько первых томов частично или полностью на русском языке можно прочесть на http://www.suzumiya.ru/

===Книга 1: ''Меланхолия Судзумии Харухи'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱===
::*[[Судзумия_Харухи:Книга1_Иллюстрации|Цветные иллюстрации]]
::*[[Судзумия_Харухи:Книга1_Пролог|Пролог]]
::*[[Судзумия_Харухи:Книга1_Глава1|Глава 1]]
::*Глава 2
::*Глава 3
::*Глава 4
::*Глава 5
::*Глава 6
::*Глава 7
::*Эпилог
::*Примечания автора
::*Примечания редакторов
::*Примечания переводчика и сноски
::*Примечания переводчика и заметки

=== Книга 2: ''Тоска Судзумии Харухи'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息 ===
::*[[Судзумия_Харухи:Книга2_Цветные иллюстрации|Цветные иллюстрации]]
::*[[Судзумия_Харухи:Книга2_Пролог|Пролог]]
::*Глава 1
::*Глава 2
::*Глава 3
::*Глава 4
::*Глава 5
::*Эпилог
::*Примечания автора
::*Примечания переводчиков и сноски

=== Книга 3: ''Скука Судзумии Харухи'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈 ===
::*Цветные иллюстрации
::*Пролог
::*Скука Судзумии Харухи
::*Рапсодия бамбукового листа
::*Мистический знак
::*Синдром одинокого острова
::*Примечания автора
::*Примечания переводчиков и сноски

=== Книга 4: ''Исчезновение Судзумии Харухи'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失 ===
::*Цветные иллюстрации
::*Пролог
::*Глава 1
::*Глава 2
::*Глава 3
::*Глава 4
::*Глава 5
::*Глава 6
::*Эпилог
::*Примечания автора
::*Примечания переводчиков и сноски

=== Книга 5: ''Ярость Судзумии Харухи'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走 ===
::*Цветные иллюстрации
::*Пролог - Лето
::*Бесконечная восьмерка
::*Пролог - Осень
::*День Стрельца
::*Пролог - Зима
::*Синдром заснеженной горы
::*Примечания автора
::*Примечания переводчиков и сноски

=== Книга 6: ''Нерешительность Судзумии Харухи'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺 ===
::*Цветные иллюстрации
::*Live A Live
::*Приключения Асахины Микуру. Эпизод 00
::*Влюбившийся с первого взгляда
::*Куда ушла кошка?
::*Меланхолия Асахины Микуру
::*Примечания автора
::*Примечания переводчиков и сноски

=== Книга 7: ''Интриги Судзумии Харухи'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀 ===
::*Цветные иллюстрации
::*Пролог
::*Глава 1
::*Глава 2
::*Глава 3
::*Глава 4
::*Глава 5
::*Глава 6
::*Глава 7
::*Эпилог
::*Примечания автора
::*Примечания переводчиков и сноски

=== Книга 8: ''Негодование Судзумии Харухи'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨 ===
::*Цветные иллюстрации
::*Главный редактор★Вперёд!
::*Блуждающая тень
::*Примечания автора
::*Примечания переводчиков и сноски

=== Книга 9: ''Диссоциация Судзумии Харухи'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂 ===
::*Цветные иллюстрации
::*Пролог
::*Глава 1
::*Глава 2
::*Глава 3
::*Примечания переводчиков и сноски

=== Театр Харухи / ハルヒ劇場 ===
::*Театр Харухи. Акт 1
::*Театр Харухи. Акт 2

== Создатели русской версии ==
Автор идеи: [[user:Kriss|Kriss]]

Поддержка проекта: [[user:Const2k|Const2k]]

=== Переводчики ===
Неактивные: [[user:Kriss|Kriss]], [[user:Florin|Florin]], [[user:F-JAY|F-JAY]]

=== Редакторы ===
Неактивные: [[user:Const2k|Const2k]]

== Даты выхода книг ==
::*Книга 1: "Меланхолия Судзумии Харухи" (вышла 6 июня 2003 г., ISBN 4-04-429201-9)
::*Книга 2: "Тоска Судзумии Харухи" (вышла 30 сентября 2003 г., ISBN 4-04-429202-7)
::*Книга 3: "Скука Судзумии Харухи" (вышла 27 декабря 2003 г., ISBN 4-04-429203-5)
::*Книга 4: "Исчезновение Судзумии Харухи" (вышла 31 июля 2004 г., ISBN 4-04-429204-3)
::*Книга 5: "Ярость Судзумии Харухи" (вышла 30 сентября 2004 г., ISBN 4-04-429205-1)
::*Книга 6: "Нерешительность Судзумии Харухи" (вышла 31 марта 2005 г., ISBN 4-04-429206-X)
::*Книга 7: "Интриги Судзумии Харухи" (вышла 31 августа 2005 г., ISBN 4-04-429207-8)
::*Книга 8: "Негодование Судзумии Харухи" (вышла 1 мая 2006 г., ISBN 4-04-429208-6)
::*Книга 9: "Диссоциация Судзумии Харухи" (вышла 1 апреля 2007 г., ISBN 978-4-04-429209-6)
::*Книга 10: "Изумление Судзумии Харухи" (анонсирована, ISBN 4-04-429210-8)

[[Category:Russian]]

Suzumiya Haruhi (Filipino)

2013-07-05T15:13:09Z

Soryusu:

{{Template:STALLED}}
[[Category:Alternative Languages]]
Nababasa rin ang seryeng Haruhi Suzumiya sa mga sumusunod na wika:
*[[Suzumiya_Haruhi|English (Ingles)]]
*[[SPA_Suzumiya_Haruhi|Español (Kastila)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7E_Esperanto_version|Esperanto]]
*[[Suzumiya_Haruhi_(Français)|Français (Pranses)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Vietnamese_version|Tiếng Việt (Biyetnames)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Italian_Version|Italiano (Italyano)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EBrazilian_Portuguese%7E|Português do Brasil (Portuges Brasilyano)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version|Bahasa Indonesia (Indones)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EPolski%7E|Polski (Polones)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_Romanian|Română (Rumano)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Russian~|Русский (Ruso)]]
*[[GER_Suzumiya_Haruhi|Deutsch (Aleman)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E|Norsk (Noruego)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EKorean%7E|한국어 (Koreano)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|Lietuvių (Litwano)]]

(Paalala: Iba-iba ang progreso ng bawat salin.)

== Buod ng Kuwento ==

Hindi ito basta-bastang kuwentong pampaaralan na Hapones! Isang estudyante sa unang taon sa Mataas na Paaralan ng Norte si Kyon. Nakaupo sa kanyang likuran ang isang matalino, maligalig, ngunit napakawalang-gana na si Haruhi Suzumiya na nagpakilalang walang interes sa mga "normal na tao" at dapat magpakilala sa kanya't makipagkaibigan ang sinumang ekstraterestriyo, manlalakbay ng panahon, o esper. Bakit nga ba mahilig siya sa mga di-tao? "Dahil walang saya ang mga tao!" Mababalot si Kyon sa mga pagsubok ng kakaibang babaeng ito na maging mas interesante ang buhay, at madidiskubreng mas kahanga-hanga ang mundo kaysa sa dapat pang malaman ni Haruhi.

Ang kuwento ay ayon sa salaysay ni Kyon, isa sa mga miyembro ng Brigada SOS. Nasesentro ito kay Haruhi Suzumiya na nasa unang taon ng mataas na paaralan at ang kanyang grupong Brigada SOS (o SOS団エス・オー・エスだん, ''Esuōesu dan'' sa Hapones) na kanyang binuo upang maghanap at makipaglaro sa mga alien, mga taong mula sa hinaharap, mga tao mula sa mga altertibong dimensiyon, at iba pang mga kakaibang nilalang.

== Pagsalin ==

===[[Suzumiya_Haruhi:Registration Page ~Saling Tagalog~|Talaan]]===

'''Pinapayuhan ang mga tagasalin na [[Suzumiya_Haruhi:Registration Page ~Saling Tagalog~|itala]] kung ano ang mga kabanatang isinasalin nila.''' (Tignan ang [[Format_guideline#Translators|mga Panuntunan sa mga Tagasalin]] para sa mga patakaran sa paggamit.)

=== Mga Pamantayan ng Pormat ===

'''Kinakailangang umayon ang bawat kabanatang isinalin sa mga napag-ayunan na'ng mga panuntunan'''

*[[Format_guideline|Pangkalahatang Panuntunan sa Istilo (kung saan aayon, nakasulat sa Ingles)]]
*[[Suzumiya_Haruhi:Saling Tagalog Guideline|Mga Panuntunan sa Pagsalin mula Ingles sa Tagalog]]

== Ang seryeng ''Haruhi Suzumiya '' ni [[Tanigawa Nagaru|Nagaru Tanigawa]] ==

===[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Kabuuang Teksto|Tomo 1 - ''Ang Panglaw ni Haruhi Suzumiya'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱]]===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Mga Larawan|Mga Larawang Kinulayan]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Prologo|Prologo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Kabanata1|Kabanata 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Kabanata2|Kabanata 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Kabanata3|Kabanata 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Kabanata4|Kabanata 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Kabanata5|Kabanata 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Kabanata6|Kabanata 6]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Kabanata7|Kabanata 7]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Epilogo|Epilogo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Liham mula sa Awtor|Liham mula sa Awtor]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo1_Liham mula sa Patnugot|Liham mula sa Patnugot]]
::*[[Haruhi Suzumiya:Tomo1 Mga Palatandaan sa Pagsalin|Mga Palatandaan sa Pagsalin]]

===[[Suzumiya_Haruhi:Tomo2_Kabuuang Teksto|Tomo 2 - ''Ang Buntong Hininga ni Haruhi Suzumiya'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息]] ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo2_Mga Larawan|Mga Larawang Kinulayan]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo2_Prologo|Prologo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo2_Kabanata1|Kabanata 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo2_Kabanata2|Kabanata 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo2_Kabanata3|Kabanata 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo2_Kabanata4|Kabanata 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo2_Kabanata5|Kabanata 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo2_Epilogo|Epilogo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo2_Liham mula sa Awtor|Liham mula sa Awtor]]

===[[Suzumiya_Haruhi:Tomo3_Kabuuang Teksto|Tomo 3 - ''Ang Yamot ni Haruhi Suzumiya'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈]] ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo3_Mga Larawan|Mga Larawang Kinulayan]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo3_Prologo|Prologo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo3_Ang Yamot ni Haruhi Suzumiya|Ang Yamot ni Haruhi Suzumiya]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo3_Rapsodiya ng Dahong Kawayan|Rapsodiya ng Dahong Kawayan]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo3_Ang Misteryosong Simbolo|Ang Misteryosong Simbolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo3_Sindrom ng Lone Island|Sindrom ng Lone Island]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo3_Liham mula sa Awtor|Liham mula sa Awtor]]

===[[Suzumiya Haruhi:Tomo4_Kabuuang Teksto|Tomo 4 - ''Ang Pagkawala ni Haruhi Suzumiya'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失]] ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo4_Mga Larawan|Mga Larawang Kinulayan]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo4_Prologo|Prologo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo4_Kabanata1|Kabanata 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo4_Kabanata2|Kabanata 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo4_Kabanata3|Kabanata 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo4_Kabanata4|Kabanata 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo4_Kabanata5|Kabanata 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo4_Kabanata6|Kabanata 6]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo4_Epilogo|Epilogo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo4_Liham mula sa Awtor|Liham mula sa Awtor]]

===[[Suzumiya Haruhi:Tomo5_Kabuuang Teksto|Tomo 5 - ''Ang Poot ni Haruhi Suzumiya'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走]] ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo5_Mga Larawan|Mga Larawang Kinulayan]]
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo5 Prologo - Tag-init|Prologo - Tag-init]]
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo5 Ang Walang-katapusang Walo|Ang Walang-katapusang Walo]]
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo5 Prologo - Taglagas|Prologo - Taglagas]]
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo5 Ang Araw ng Sagitaryo|Ang Araw ng Sagitaryo]]
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo5 Prologo - Taglamig|Prologo - Taglamig]]
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo5 Sindrom ng Snow Mountain|Sindrom ng Snow Mountain]]
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo5_Liham mula sa Awtor|Liham mula sa Awtor]]

===[[Suzumiya Haruhi:Tomo6_Kabuuang Teksto|Tomo 6 - ''Ang Gambala ni Haruhi Suzumiya'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺]] ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo6_Mga Larawan|Mga Larawang Kinulayan]]
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo6 Live Alive|Live Alive]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo6 Ang Pakikipagsapalaran ni Mikuru Asahina Kabanata 00|Ang Pakikipagsapalaran ni Mikuru Asahina Kabanata 00]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo6 Naakit sa Unang Tingin LOVER|Naakit sa Unang Tingin LOVER]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo6 Saan Napunta ang Pusa?|Saan Napunta ang Pusa?]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo6 Ang Panglaw ni Mikuru Asahina|Ang Panglaw ni Mikuru Asahina]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo6 Liham mula sa Awtor|Liham mula sa Awtor]]

===[[Suzumiya Haruhi:Tomo7_Kabuuang Teksto|Tomo 7 - ''Ang Panukala ni Haruhi Suzumiya'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀]] ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo7_Mga Larawan|Mga Larawang Kinulayan]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo7_Prologo|Prologo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo7_Kabanata1|Kabanata 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo7_Kabanata2|Kabanata 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo7_Kabanata3|Kabanata 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo7_Kabanata4|Kabanata 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo7_Kabanata5|Kabanata 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo7_Kabanata6|Kabanata 6]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo7_Kabanata7|Kabanata 7]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo7_Epilogo|Epilogo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo7_Liham mula sa Awtor|Liham mula sa Awtor]]

===[[Suzumiya Haruhi:Tomo8_Kabuuang Teksto|Tomo 8 - ''Ang Galit ni Haruhi Suzumiya'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨]] ===
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo8_Mga Larawan|Mga Larawang Kinulayan]]
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo8 Pangunahing Patnugot? Diretso!|Pangunahing Patnugot? Diretso!]]
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo8 Ang Naglalakbay na Anino|Ang Naglalakbay na Anino]]
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo8_Liham mula sa Awtor|Liham mula sa Awtor]]

===[[Suzumiya Haruhi:Tomo9_Kabuuang Teksto|Tomo 9 - ''Ang Pagkalas ni Haruhi Suzumiya'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂]] ===
::*[[Suzumiya Haruhi:Tomo9_Mga Larawan|Mga Larawang Kinulayan]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo9_Prologo|Prologo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo9_Kabanata1|Kabanata 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo9_Kabanata2|Kabanata 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tomo9_Kabanata3|Kabanata 3]]

=== Teatro Haruhi / ハルヒ劇場 ===
::*[[Teatro Haruhi, unang yugto|''Teatro Haruhi, unang yugto'' / ハルヒ劇場 act.1]]
::*[[Teatro Haruhi, ika-2 yugto|''Teatro Haruhi, ika-2 yugto'' / ハルヒ劇場 act.2]]

===[[Pakikipagpanayam kay Nagaru Tanigawa|Pakikipagpanayam kay Nagaru Tanigawa]] ===

=== Tagasalin===
::*[[User:EmpressMaruja|Empress Maruja]]
::*[[User:Diesus|Diesus]]
[[category:Tagalog]]

Suzumiya Haruhi ~Polski~

2013-07-05T15:12:06Z

Soryusu:

[[Image:Haruhiism.png|300px|thumb|Haruhiism]]

Seria o Suzumiyi Haruhi jest dotępna w następujących językach:
*[[Suzumiya_Haruhi|English (Angielski)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ESpanish%7E|Español (Hiszpański)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7E_Esperanto_version|Esperanto]]
*[[Suzumiya_Haruhi_(Français)|Français (Francuski)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Vietnamese_version|Tiếng Việt (Wietnamski)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Italian_Version|Italiano (Włoski)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EBrazilian_Portuguese%7E|Português do Brasil (Brazylijski Portugalski)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version|Bahasa Indonesia (Indonezyjski)]]
*'''Polski'''
*[[Haruhi Suzumiya (Saling Tagalog)|Wikang Tagalog (Filipiński)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_Romanian|Romanian (Rumuński)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Russian~|Русский (Rosyjski)]]
*[[GER_Suzumiya_Haruhi|Deutsch (Niemiecki)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7ENorwegian%7E|Norwegian (Norweski)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EKorean%7E|한국어 (Koreański)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|Lietuvių (Litewski)]]

(Notka: Postęp tłumaczenia jest inny w każdej wersji językowej.)

== Streszczenie Historii ==

To nie jest typowa historia o życiu licealisty! Kyon jest uczniem pierwszej klasy Północnej szkoły średniej. Za nim siedzi inteligentna, energiczna i bardzo znudzona Suzumiya Haruhi, która przedstawia się jako osoba której nie obchodzą "normalni ludzie". Ogłasza też że wszyscy obcy, podróżnicy w czasie, osoby z innych wymiarów, albo posiadacze nadprzyrodzonych zdolności mają się do niej przyłączyć. Dlaczego jest tak wybredna co do "normalnych ludzi"? "Przecież ludzie w ogóle nie są interesujący!" Kyon szybko zostaje wplątany w plany tej niezwykłej dziewczyny mające sprawić by życie było ciekawsze. Przy okazji odkrywa że świat jest bardziej niesamowity niż to sobie wyobrażał.
== Tłumaczenie ==

'''Wszyscy chcący pomóc przy tłumaczeniu muszą się [[Suzumiya_Haruhi:Registration Page ~Polski~|zarejestrować]] i powiedzieć nad którymi rozdziałami chcą pracować.''' (pomocna strona [[Format_guideline#Translators|o podstawach użytkowania]]).

Sugeruje się zajrzenie do [[Talk:Suzumiya Haruhi ~Polski~|dyskusji na temat tłumaczenia]] w celu ujednolicenia rozwiązań częstych problemów.

== Aktualności ==

* 7 Luty 2008
**'''Rozpoczęcie projektu!'''

* 14 Luty 2008
**Dodałam Prolog i dalej tłumacze 1 rozdział.

== Seria o ''Suzumiyi Haruhi'' - [[Tanigawa Nagaru]] ==

===Tom 1 - ''Melancholia Suzumiyi Haruhi'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱===
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_1_-_Ilustracje|Kolorowe ilustracje]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_1_-_Prolog|Prolog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_1_-_Rozdział_1|Rozdział 1 (Tłumaczenie: 40%)]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_1_-_Rozdział_2|Rozdział 2 (Tłumaczenie: 38%)]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_1_-_Rozdział_3|Rozdział 3 (Tłumaczenie: 15%)]]
::*Rozdział 4
::*Rozdział 5
::*Rozdział 6
::*Rozdział 7
::*Epilog
::*Notka od Autora
::*Notka od edytora
::*Dopiski od tłumacza

===Tom 2 - ''Wzdychania Suzumiyi Haruhi'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息===
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_2_-_Ilustracje|Kolorowe ilustracje]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_2_-_Prolog|Prolog]]
::*Rozdział 1 (Tłumaczenie: 40%)
::*Rozdział 2
::*Rozdział 3
::*Rozdział 4
::*Rozdział 5
::*Epilog
::*Notka od Autora
::*Dopiski od tłumacza

===Tom 3 - ''Nuda Suzumiyi Haruhi'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈===
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_3_-_Ilustracje|Kolorowe ilustracje]]
::*[[Suzumiya Haruhi (PL) : Tom 3 - Prolog|Prolog]] (Korekta)
::*Nuda Suzumiyi Haruhi (Tłumaczenie 8/27)
::*Rapsodia Liścia Bambusa
::*Tajemniczy znak
::*Syndrom samotnej wyspy
::*Notka od Autora
::*[[Suzumiya Haruhi (PL) : Tom 3 - Notka od Tłumacza|Notka od Tłumacza]]

===Tom 4 - ''Zniknięcie Suzumiyi Haruhi'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失===
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_4_-_Ilustracje|Kolorowe ilustracje]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_4_-_Prolog|Prolog]] (Korekta)
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_4_-_Rozdział_1|Rozdział 1]] (Korekta)
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_4_-_Rozdział_2|Rozdział 2]] (Korekta)
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_4_-_Rozdział_3|Rozdział 3]] (Tłumaczenie: 50%)
::*Rozdział 4
::*Rozdział 5
::*Rozdział 6
::*Epilog
::*Notka od Autora
::*[[Suzumiya_Haruhi_(PL)_:_Tom_4_-_Przypisy|Przypisy od tłumacza]]

===Tom 5 - ''Szał Suzumiyi Haruhi'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume5_Illustrations|Kolorowe ilustracje]]

===Tom 6 - ''Niezdecydowanie Suzumiyi Haruhi'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume6_Illustrations|Kolorowe ilustracje]]

===Tom 7 - ''Intrygi Suzumiyi Haruhi'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume7_Illustrations|Kolorowe ilustracje]]

===Tom 8 - ''Oburzenie Suzumiyi Haruhi'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨===
::*[[Suzumiya Haruhi:Volume8 Illustrations|Kolorowe ilustracje]]

===Tom 9 - ''Rozkojarzenie Suzumiyi Haruhi'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂===
::*[[Suzumiya Haruhi:Volume9_Illustrations|Kolorowe ilustracje]]

== Uczestniczący w projekcie ==

*Project Administrator: [[User:thelastguardian|thelastguardian]]
*Project Supervisor: [[user:Onizuka-gto|Onizuka-gto]]

=== Tłumacze ===
'''Aktywni'''
::*[[user:Mareviq|mareviq]]

'''Kontakt utracony'''
::*''Vibeke''
::*[[user:Pherael|Pherael]]
::*[[user:Cytrus|Cytrus]]
::*[[user:Kamkaw|Kamkaw]]

'''Emerytowani'''
::*[[user:Cain|Cain]]

=== Edytorzy ===

'''Aktywni'''
::*brak

'''Kontakt utracony'''
::*[[user:Vibeke|Vibeke]]

== Wydane tomy ==
* Volume 1 - ''The Melancholy of Suzumiya Haruhi'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱 (Wydany 6 Czerwca 2003, ISBN 4-04-429201-9)
* Volume 2 - ''The Sighs of Suzumiya Haruhi'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息 (Wydany 30 Września 2003, ISBN 4-04-429202-7)
* Volume 3 - ''The Boredom of Suzumiya Haruhi'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈 (Wydany 27 Grudnia 2003, ISBN 4-04-429203-5)
* Volume 4 - ''The Disappearance of Suzumiya Haruhi'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失 (Wydany 31 Lipca 2004, ISBN 4-04-429204-3)
* Volume 5 - ''The Rampage of Suzumiya Haruhi'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走 (Wydany 30 Września 2004 ISBN 4-04-429205-1)
* Volume 6 - ''The Wavering of Suzumiya Haruhi'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺 (Wydany 31 Marca 2005, ISBN 4-04-429206-X)
* Volume 7 - ''The Intrigues of Suzumiya Haruhi'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀 (Wydany 31 Sierpnia 2005, ISBN 4-04-429207-8)
* Volume 8 - ''The Indignation of Suzumiya Haruhi'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨 (Wydany 1 Maja 2006, ISBN 4-04-429208-6)
* Volume 9 - ''The Dissociation of Suzumiya Haruhi'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂 (Wydany 1 Kwietnia 2007, ISBN 978-4-04-429209-6)
* Volume 10 - ''The Astonishment of Suzumiya Haruhi (First part)'' / 第十巻: 涼宮ハルヒの驚愕（前） (Wydany Maja 25 2011, ISBN 4-04-429210-8)
* Volume 11 - ''The Astonishment of Suzumiya Haruhi (Second part)'' / 第十一巻: 涼宮ハルヒの驚愕（後） (Wydany Maja 25 2011)

[[Category:Alternative Languages]]
[[Category:Polish]]

Suzumiya Haruhi (Indonesia)

2013-07-05T15:11:25Z

Soryusu:

[[Image:Haruhi_Sampul_Jilid1.jpg|thumb|300px|Haruhi Sampul Jilid 1]]

'''DILARANG KERAS MENJUAL TERJEMAHAN INI DALAM BENTUK APAPUN. INI ADALAH TERJEMAHAN GRATIS OLEH PENERJEMAH DAN PENYUNTING BUKAN UNTUK KEGIATAN KOMERSIAL'''

Seri novel Suzumiya Haruhi tersedia dalam bahasa-bahasa dibawah ini:
*[[Suzumiya_Haruhi|English]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7ESpanish%7E|Español (Spanish)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7E_Esperanto_version|Esperanto]]
*[[Suzumiya_Haruhi_(Français)|Français (French)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Vietnamese_version|Tiếng Việt (Vietnamese)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Italian_Version|Italiano (Italian)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EBrazilian_Portuguese%7E|Português do Brasil (Brazilian Portuguese)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EPolski%7E|Polski (Polish)]]
*[[Haruhi Suzumiya (Saling Tagalog)|Wikang Tagalog (Tagalog)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_Romanian|Română (Romanian)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Russian~|Русский (Russian)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Deutsche~|Deutsch (German)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7ENorwegian%7E|Norsk (Norwegian)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EKorean%7E|한국어 (Korean)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|Lietuvių (Lithuanian)]]

(Note: Kemajuan terjemahan berbeda untuk setiap versi.)

== Sinopsis Cerita ==

Ini bukan cerita tentang anak SMU Jepang biasa! Kyon adalah murid kelas satu di SMA North High. Duduk di belakangnya adalah murid yang pandai, bersemangat dan sangat mudah bosan, Suzumiya Haruhi, yang memperkenalkan dirinya bahwa dia tidak berminat pada "manusia biasa" dan setiap alien, penjelajah waktu, slider, atau esper harus muncul dan bergabung dengannya. Mengapa dia sangat mengistimewakan makhluk bukan manusia? "Abisnya manusia biasa ga asik banget!" Kyon kemudian terlibat dalam tindakan-tindakan tak biasa si cewek demi berusaha membuat hidupnya lebih mengasikan, dan dia segera mengetahui kalau dunia itu lebih mengejutkan dari apa yang boleh Haruhi ketahui.

== Penerjemahan ==

<noinclude>
{| border="0" cellpadding="0" cellspacing="0" style="margin: 0 0 0 0; font-size: 16px; font-weight: bold;"
| Penerjemah wajib [[Suzumiya_Haruhi_~_Indonesian_Version:Halaman_Registrasi|mendaftarkan]] bab akan diterjemahkan.
|}
</noinclude>
Diharap memperhatikan '''[[Format_guideline#Translators|tata caranya]]'''.

=== Standar Format ===

'''Setiap bab (setelah disunting) harus memenuhi poin-poin yang telah disetujui yang ditekankan pada tata cara di bawah ini'''
*[[Format_guideline|Format Umum/Ragam Pedoman]]
*[[Suzumiya_Haruhi_~_Indonesian_Version:Pedoman|Kaidah format dan terjemahan untuk proyek tertentu]]

== Berita Terbaru ==
*30 Agustus 2012
**Suzumiya Haruhi Jilid 2 Catatan Penulis selesai diterjemahkan oleh [[user:Arczyx|Arczyx]]
*29 Agustus 2012
**Suzumiya Haruhi Jilid 2 Epilog selesai diterjemahkan oleh [[user:Tony Yon|Tony Yon]]
*23 Januari 2010
**Karena terjemahan Inggris telah dihapus oleh sang admin dan kita ga punya RAW novel dan penerjemah Jepang-Indonesia, proyek ini dihentikan untuk sementara.
**Suzumiya Haruhi Jilid 2 Bab 5 sebagian diterjemahkan oleh [[User:Obakasan|Obakasan]]
*17 Januari 2010
**Suzumiya Haruhi Jilid 3 Misterique Sign selesai diterjemahkan oleh [[User:naisugai|naisugai]]

*14 Januari 2010
**Suzumiya Haruhi Jilid 2 Bab 4 selesai diterjemahkan oleh [[User:obakasan|obakasan]]
*1 Januari 2010
**Suzumiya Haruhi Jilid 1 Catatan Penulis selesai diterjemahkan oleh [[User:obakasan|obakasan]]
**Suzumiya Haruhi Jilid 1 Catatan Penyunting selesai diterjemahkan oleh [[User:obakasan|obakasan]]

Berita lama ada [[Berita_Translasi_Suzumiya_Haruhi_ke_Indonesia|disini]].

== Novel berseri ''Suzumiya Haruhi'' oleh [[Tanigawa Nagaru]] ==

===[[Suzumiya_Haruhi_~_Indonesian_Version:Jilid1|Jilid 1 - ''Kemurungan Suzumiya Haruhi'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱]]===
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Ilustrasi|Illustrasi Berwarna]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Prolog|Prolog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Bab01|Bab 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Bab02|Bab 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Bab03|Bab 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Bab04|Bab 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Bab05|Bab 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Bab06|Bab 6]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Bab07|Bab 7]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Epilog|Epilog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Catatan_Penulis|Catatan Penulis]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Catatan_Penyunting|Catatan Penyunting]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid1_Catatan_dan_Referensi_Penerjemah|Catatan dan Referensi Penerjemah]]

===Jilid 2 - ''Keluh-kesah Suzumiya Haruhi'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息===
::*[[Suzumiya_Haruhi_~_Indonesian_Version:Jilid2_Ilustrasi|Illustrasi Berwarna]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid2_Prolog|Prolog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid2_Bab01|Bab 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid2_Bab02|Bab 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid2_Bab03|Bab 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid2_Bab04|Bab 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid2_Bab05|Bab 5]] (42%)
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid2_Epilog|Epilog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid2_Catatan Penulis|Catatan Penulis]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid2_Catatan_dan_Referensi_Penerjemah|Catatan dan Referensi Penerjemah]]

===Jilid 3 - ''Kebosanan Suzumiya Haruhi'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈===
::*[[Suzumiya_Haruhi_~_Indonesian_Version:Jilid3_Ilustrasi|Illustrasi Berwarna]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid3_Prolog|Prolog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid3_Kebosanan_Suzumiya_Haruhi|Kebosanan Suzumiya Haruhi]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid3_Rapsodi_Daun_Bambu|Rapsodi Daun Bambu]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid3_Misterique_sign|Mystérique Sign]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid3_Sindrom Pulau Terpencil|Sindrom Pulau Terpencil]]
::*Catatan Pengarang
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid3_Catatan_dan_Referensi_Penerjemah|Catatan dan Referensi Penerjemah]]

===[[Suzumiya_Haruhi_~_Indonesian_Version:Jilid4|Jilid 4 - ''Hilangnya Suzumiya Haruhi'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失]]===
::*[[Suzumiya_Haruhi_~_Indonesian_Version:Jilid4_Ilustrasi|Illustrasi Berwarna]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid4_Prolog|Prolog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid4_Bab01|Bab 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid4_Bab02|Bab 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid4_Bab03|Bab 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid4_Bab04|Bab 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid4_Bab05|Bab 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid4_Bab06|Bab 6]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid4_Epilog|Epilog]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid4_Catatan_Penulis|Catatan Penulis]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_~_Indonesian_Version:Jilid4_Catatan_dan_Referensi_Penerjemah|Catatan dan Referensi Penerjemah]]

===Jilid 5 - ''Amukan Suzumiya Haruhi'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume5_Illustrations|Illustrasi Berwarna]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid5_Prolog_Musim_Panas|Prolog - Musim Panas]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid5_Endless_Eight|Endless Eight]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid5_Prolog_Musim_Gugur|Prolog - Musim Gugur]]
::*Hari Sagitarius 
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid5_Prolog_Musim_Dingin|Prolog - Musim Dingin]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Jilid5_Sindrom_Gunung_Salju|Sindrom Gunung Salju]]
::*Catatan Penulis
::*[[Suzumiya_Haruhi_~_Indonesian_Version:Jilid5_Catatan_dan_Referensi_Penerjemah|Catatan dan Referensi Penerjemah]]

===Jilid 6 - ''Kebimbangan Suzumiya Haruhi'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume6_Illustrations|Illustrasi Berwarna]]
::*Live A Live
::*Petualangan Asahina Mikuru Episode 00
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Volume6_TERSIHIR_Pada_Pandangan_Pertama|TERSIHIR pada Pandangan Pertama]]
::*Kemanakah Kucing Itu Pergi?
::*Kemurungan Asahina Mikuru
::*Catatan Pengarang
::*Catatan dan Referensi Penerjemah

===Jilid 7 - ''Tipu Daya Suzumiya Haruhi'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume7_Illustrations|Illustrasi Berwarna]]
::*Prolog
::*Bab 1
::*Bab 2
::*Bab 3
::*Bab 4
::*Bab 5
::*Bab 6
::*Bab 7
::*Epilog
::*Catatan Pengarang
::*Catatan dan Referensi Penerjemah

===Jilid 8 - ''Kemurkaan Suzumiya Haruhi'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨===

::*[[Suzumiya Haruhi:Volume8 Illustrations|Illustrasi Berwarna]]
::*Kepala Editor★Maju Terus!
::*Bayangan yang Berkeliaran
::*Catatan Pengarang
::*Catatan dan Referensi Penerjemah

===Jilid 9 - ''Terpisahnya Suzumiya Haruhi'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂===
::*[[Suzumiya Haruhi:Volume9_Illustrations|Illustrasi Berwarna]]
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Volume9_Prologue|Prolog]]
::*Bab 1
::*Bab 2
::*Bab 3
::*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version:Volume9_Catatan dan Referensi Penerjemah|Catatan dan Referensi Penerjemah]]

===Seri Teater Suzumiya Haruhi===
::*[[Suzumiya Haruhi~Indonesian Version:Seri Teater Suzumiya Haruhi Bagian 1|Teater Suzumiya Haruhi Bagian 1]] (28%)
::*Teater Suzumiya Haruhi Bagian 2

===[[Interview with Tanigawa Nagaru|Wawancara dengan Tanigawa Nagaru]]===

== Staf Proyek ==

*Administrator Proyek: [[User:obakasan|obakasan]]
*Supervisor Proyek: [[user:obakasan|obakasan]]

=== Penerjemah ===
'''ACTIVE'''
:*[[User:Tony Yon|Tony Yon]]

'''K.I.A'''
:* [[User:Altux|Altux]]
:* [[User:Nandaka|Nandaka]]
:* [[User:H3lm1-kun|H3lm1-kun]]
:* [[User:Orekun|Orekun]]
:* [[User:Silverhammer|Silverhammer]]
:* [[User:Tangleons|Tangleons]]
:* [[User:V33D12AG0N|V33D12AG0N]]
:* [[User:Furo|Furo]]
:* [[User:Neohybrid_kai|Neohybrid_kai]]
:* [[User:Bedivere|Bedivere]]
:* [[User:obakasan|obakasan]]
:* [[User:Chrhndy|Chrhndy]]
:* [[User:Naisugai|Naisugai]]

=== Penyunting ===
'''ACTIVE'''
:* [[User:xenocross|xenocross]]

'''A.W.O.L'''
:*[[User:obakasan|obakasan]]

== Series Overview ==
* Volume 1 - ''The Melancholy of Suzumiya Haruhi'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱 (Published June 6, 2003, ISBN 4-04-429201-9)
* Volume 2 - ''The Sighs of Suzumiya Haruhi'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息 (Published September 30, 2003, ISBN 4-04-429202-7)
* Volume 3 - ''The Boredom of Suzumiya Haruhi'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈 (Published December 27, 2003, ISBN 4-04-429203-5)
* Volume 4 - ''The Disappearance of Suzumiya Haruhi'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失 (Published July 31, 2004, ISBN 4-04-429204-3)
* Volume 5 - ''The Rampage of Suzumiya Haruhi'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走 (Published September 30, 2004 ISBN 4-04-429205-1)
* Volume 6 - ''The Wavering of Suzumiya Haruhi'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺 (Published March 31, 2005, ISBN 4-04-429206-X)
* Volume 7 - ''The Intrigues of Suzumiya Haruhi'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀 (Published August 31, 2005, ISBN 4-04-429207-8)
* Volume 8 - ''The Indignation of Suzumiya Haruhi'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨 (Published May 1, 2006, ISBN 4-04-429208-6)
* Volume 9 - ''The Dissociation of Suzumiya Haruhi'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂 (Published April 1, 2007, ISBN 978-4-04-429209-6)
* Volume 10 - ''The Astonishment of Suzumiya Haruhi (First part)'' / 第十巻: 涼宮ハルヒの驚愕（前） (Published May 25, 2011, ISBN 4-04-429210-8)
* Volume 11 - ''The Astonishment of Suzumiya Haruhi (Second part)'' / 第十一巻: 涼宮ハルヒの驚愕（後）(Published May 25, 2011)

[[Category:Alternative Languages]]

[[Category:Indonesian]]

Suzumiya Haruhi ~ Italian Version

2013-07-05T15:10:42Z

Soryusu:

{{Template:STALLED}}
[[Category:Alternative Languages]]
La Serie di Suzumiya Haruhi è disponibile anche nelle segeunti lingue:
*[[Suzumiya_Haruhi|English (Inglese)]]
*[[SPA_Suzumiya_Haruhi|Español (Spagnolo)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_(Français)|Français (Francese)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Vietnamese_version|Tiếng Việt (Vietnamita)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EBrazilian_Portuguese%7E|Português do Brasil (Portoghese Brasialiano)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version|Bahasa Indonesia (Indonesiano)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Russian~|Русский (Russo)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EPolski%7E|Polski (Polacco)]]
*[[Haruhi Suzumiya (Saling Tagalog)|Wikang Tagalog (Tagalog)]]

(Nota: Progressi di traduzioni variano a seconda della versione.)

== Sommario ==

Non la solita storia Giapponese fra liceali! Kyon è uno studente del primo anno alla North High. Dietro di lui siede un'intelligente, energica e molto annoiata Suzumiya Haruhi, la quale si presenta affermando che non nutre interesse verso i "normali essere umani" e che alieni, viaggiatori del tempo, sliders, o esper dovrebbero farsi avanti e presentarsi a lei. Perchè è così interessata ai non-umani? "Perchè gli umani non sono assolutamente interessanti!" Kyon viene subito incastrato dai particolari tentativi di questa ragazza di rendere la vita più interessante e presto scopre che il mondo è molto più incredibile di quanto a Haruhi sarà dato sapere.

== Ordine cronologico ==

Se volete leggere i romanzi in ordine cronologico potete fare riferimento alla nostra [[Suzumiya_Haruhi:Timeline|timeline]]

== Aggiornamenti ==

*16 Novembre 2008, Uppati tutti i capitoli tradotti finora.

== La serie ''Suzumiya Haruhi'' , di [[Tanigawa Nagaru]] ==

===Volume 1 - ''La Malinconia di Suzumiya Haruhi'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱 ([[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Testo Completo|Testo Completo]])===
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Immagini a colori|Immagini a colori]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Prologo|Prologo]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Capitolo 1|Capitolo 1]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Capitolo 2|Capitolo 2]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Capitolo 3|Capitolo 3]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Capitolo 4|Capitolo 4]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Capitolo 5|Capitolo 5]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Capitolo 6|Capitolo 6]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Capitolo 7|Capitolo 7]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Epilogo|Epilogo]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Note dell'autore|Note dell'autore]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Note dell'editore|Note dell'editore]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 1 Note del Traduttore|Note del Traduttore]]

===Volume 2 - ''I Sospiri di Suzumiya Haruhi'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息 ===
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 2 Immagini a colori|Immagini a colori]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 2 Prologo|Prologo]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 2 Capitolo 1|Capitolo 1]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 2 Capitolo 2|Capitolo 2]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 2 Capitolo 3|Capitolo 3]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 2 Capitolo 4|Capitolo 4]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 2 Capitolo 5|Capitolo 5]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 2 Epilogo|Epilogo]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 2 Note dell'autore|Note dell'autore]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 2 Note del Traduttore|Note del Traduttore]]

===Volume 3 - ''La Noia di Suzumiya Haruhi'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈 ===
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 3 Immagini a colori|Color Illustrations]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 3_Prologo|Prologo]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 3_La Noia di Suzumiya Haruhi|La Noia di Suzumiya Haruhi]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 3_Rapsodia della foglia di Bamboo|Rapsodia della foglia di Bamboo]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 3_Mystérique Sign.|Mystérique Sign]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 3_Sindrome dell'Isola Solitaria|Sindrome dell'Isola Solitaria]]
::*Note dell'autore
::*Note del traduttore

===Volume 4 - ''La Scomparsa di Suzumiya Haruhi'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失 ===
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 4 Immagini a colori|Color Illustrations]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 4_Prologo|Prologo]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 4_Capitolo 1|Capitolo 1]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 4_Capitolo 2|Capitolo 2]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 4_Capitolo 3|Capitolo 3]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 4_Capitolo 4|Capitolo 4]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 4_Capitolo 5|Capitolo 5]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 4_Capitolo 6|Capitolo 6]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 4_Epilogo|Epilogo]]
::*Note dell'autore
::*Note del traduttore

===Volume 5 - ''La Furia di Suzumiya Haruhi'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走 ===
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 5 Immagini a colori|Color Illustrations]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 5_Prologo - Estate|Prologo - Estate]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 5_Endless Eight|Endless Eight]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 5_Prologo - Autunno|Prologo - Autunno]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 5_Il Giorno del Sagittario|Il Giorno del Sagittario]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 5_Prologo - Inverno|Prologo - Inverno]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 5_Sindrome della montagna innevata|Sindrome della montagna innevata]]
::*Note dell'autore
::*Note del traduttore

===Volume 6 - ''La Frenesia di Suzumiya Haruhi'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺 ===
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 6 Immagini a colori|Color Illustrations]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 6_Live a Live|Live a Live]]
::*Asahina Mikuru's Adventure Episode 00
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 6_Colpo di Fulmine LOVER|Colpo di Fulmine LOVER]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 6_Dov'è andato il gatto?|Dov'è andato il gatto?]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 6_La Malinconia di Asahina Mikuru|La Malinconia di Asahina Mikuru]]
::*Note dell'autore
::*Note del traduttore

===Volume 7 - ''Gli Intrighi di Suzumiya Haruhi'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀 ===
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 7 Immagini a colori|Color Illustrations]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 7_Prologo|Prologo]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 7_Capitolo 1|Capitolo 1]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 7_Capitolo 2|Capitolo 2]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 7_Capitolo 3|Capitolo 3]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 7_Capitolo 4|Capitolo 4]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 7_Capitolo 5|Capitolo 5]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 7_Capitolo 6|Capitolo 6]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 7_Capitolo 7|Capitolo 7]]
::*[[Suzumiya Haruhi ~ Italian Version:Volume 7_Epilogo|Epilogo]]
::*Note dell'autore
::*Note del traduttore

===Volume 8 - ''L'indignazione di Suzumiya Haruhi'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨 ===
::*Immagini a colori
::*Editor in Chief★Straight Ahead!
::*Wandering Shadow
::*Note dell'autore
::*Note del traduttore

===Volume 9 - ''La Separazione di Suzumiya Haruhi'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂 ===
::*Immagini a colori
::*Prologo
::*Capitolo 1
::*Capitolo 2
::*Capitolo 3
::*Note del traduttore

=== Haruhi Theater / ハルヒ劇場 ===
::*[[Haruhi_Theater_act.1|Haruhi Theater act.1'' / ハルヒ劇場 act.1'' Original]] (50% tradotto - inglese)
::*[[Haruhi_Theater_act.1_Version2|Haruhi Theater act.1'' / ハルヒ劇場 act.1'' Preview]] (Completo - inglese)
::*[[Haruhi_Theater_act.2|''Haruhi Theater act.2'' / ハルヒ劇場 act.2]]

===Intervista con Tanigawa Nagaru ===

== Staff ==

*Amministratore del progetto: [[User:Onizuka-gto|Onizuka-gto]]
*Supervisore del progetto: [http://www.ibfree.org/index.php?mforum=oc&showuser=2 Mandorlo]

=== Traduttori ===

::*[http://www.ibfree.org/index.php?mforum=oc&showuser=2 Mandorlo]
::*[http://www.ibfree.org/index.php?mforum=oc&showuser=49 Sakura]
::*[http://www.ibfree.org/index.php?mforum=oc&showuser=91 Null]
::*[http://www.ibfree.org/index.php?mforum=oc&showuser=118 Pess]
::*[[User:Rufio87|Rufio87]]

=== Curatori ===

L'unico curatore del progetto è [http://www.ibfree.org/index.php?mforum=oc&showuser=2 Mandorlo].

Traduzione a cura dell'[http://www.ibfree.org/index.php?mforum=oc&act=idx Otaku-Club].

== Visione d'insieme della serie ==
* Volume 1 - ''La Malinconia di Suzumiya Haruhi'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱 (Pubblicato, 6 Giugno 2003, ISBN 4-04-429201-9)
* Volume 2 - ''I Sospiri di Suzumiya Haruhi'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息 (Pubblicato, 30 Settembre 2003, ISBN 4-04-429202-7)
* Volume 3 - ''La Noia di Suzumiya Haruhi'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈 (Pubblicato, 27 Dicembre 2003, ISBN 4-04-429203-5)
* Volume 4 - ''La Scomparsa di Suzumiya Haruhi'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失 (Pubblicato, 31 Luglio 2004, ISBN 4-04-429204-3)
* Volume 5 - ''La Furia di Suzumiya Haruhi'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走 (Pubblicato, 30 Settembre 2004 ISBN 4-04-429205-1)
* Volume 6 - ''L'esitazione di Suzumiya Haruhi'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺 (Pubblicato, 31 Marzo 2005, ISBN 4-04-429206-X)
* Volume 7 - ''Gli intrighi di Suzumiya Haruhi'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀 (Pubblicato, 31 Agosto 2005, ISBN 4-04-429207-8)
* Volume 8 - ''L'Indignazione di Suzumiya Haruhi'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨 (Pubblicato, 1 Maggio 2006, ISBN 4-04-429208-6)
* Volume 9 - ''La Separazione di Suzumiya Haruhi'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂 (Pubblicato, 1 Aprile 2007, ISBN 978-4-04-429209-6)
* Volume 10 - ''Lo Stupore di Suzumiya Haruhi'' / 第十巻: 涼宮ハルヒの驚愕 (Data da annunciarsi, ISBN 4-04-429210-8)

[[Category:Italian]]

Suzumiya Haruhi tiếng Việt

2013-07-05T15:09:55Z

Soryusu:

<i><p style="font-size:0.9em;">''Suzumiya Haruhi'' tiếng Việt còn có một phiên bản khác ở [[Suzumiya Haruhi ~ Vietnamese version|đây.]]</p></i>
[[Image:Haruhiism.png|300px|thumb|Haruhiism]]

Bộ truyện ''Suzumiya Haruhi'' còn được dịch ra các thứ tiếng:

*[[Suzumiya Haruhi_%7ESpanish%7E|Tiếng Tây Ban Nha (Español)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7E_Esperanto_version|Quốc Tế Ngữ (Esperanto)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_(Français)|Tiếng Pháp (Français)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Italian_Version|Tiếng Ý (Italiano)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EBrazilian_Portuguese%7E|Tiếng Bồ Đào Nha ở Brasil (Português do Brasil)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version|Tiếng Indonesia (Bahasa Indonesia)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EPolski%7E|Tiếng Ba Lan (Polski)]]
*[[Haruhi Suzumiya (Saling Tagalog)|Tiếng Tagalog (Tagalog)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_Romanian|Tiếng Rumani (Română)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Russian~|Tiếng Nga (Русский)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Deutsche~|Tiếng Đức (Deutsch)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7ENorwegian%7E|Tiếng Na Uy (Norsk)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EKorean%7E|Tiếng Hàn (한국어)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|Tiếng Litva (Lietuvių)]]
(Ghi chú: Tiến độ dịch khác nhau trong mỗi phiên bản.)
----

Suzumiya Haruhi (涼宮ハルヒ) là một bộ light novel được viết bởi Nagaru Tanigawa và do Noizi Ito vẽ tranh minh họa.

==Tóm tắt==
Suzumiya Haruhi là một nữ sinh trung học luôn mơ ước được gặp sinh vật ngoài hành tinh, người tương lai hay nhà ngoại cảm vì cô cảm thấy quá buồn chán với những con người bình thường. Với sự gợi ý vô tình của Kyon, Haruhi đã thành lập Quân đoàn SOS để truy tìm những hiện tượng bí ẩn. Các sáng kiến của Haruhi luôn gây biết bao chuyện bi hài cho các thành viên của Quân đoàn SOS, đặc biệt là Kyon. Thế nhưng, liệu Haruhi có tìm được điều mình luôn mong ước?

== Bản dịch ==

=== Chuẩn định dạng ===

*[[Format_guideline|General Format/Style Guideline]]

== Cập nhật ==

*Ngày 18 tháng 7 năm 2011, trang project được mở.
*Ngày 24 tháng 7 năm 2011, hoàn tất đưa tập một lên page

==''Suzumiya Haruhi'', tác giả Nagaru Tanigawa==

===[[Nỗi buồn của Suzumiya Haruhi|Tập 1 - Nỗi buồn của Suzumiya Haruhi]]===

::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 1 Illustration|Illustration]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 1 Mở đầu|Mở đầu]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 1 Chương 1|Chương 1]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 1 Chương 2|Chương 2]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 1 Chương 3|Chương 3]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 1 Chương 4|Chương 4]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 1 Chương 5|Chương 5]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 1 Chương 6|Chương 6]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 1 Chương 7|Chương 7]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 1 Kết thúc|Kết thúc]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 1 Lời tác giả|Lời tác giả]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 1 Lời biên tập viên|Lời biên tập viên]]

===Tập 2 - Tiếng thở dài của Suzumiya Haruhi===

::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 2 Illustration|Illustration]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 2 Mở đầu|Mở đầu]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 2 Chương 1|Chương 1]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 2 Chương 2|Chương 2]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 2 Chương 3|Chương 3]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 2 Chương 4|Chương 4]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 2 Chương 5|Chương 5]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 2 Kết thúc|Kết thúc]]
::*[[Suzumiya Haruhi: Tập 2 Lời tác giả|Lời tác giả]]

==Nhân sự==

===Trưởng nhóm (Leader)===
:*[[User:Shera|Solarius]]

===Người dịch (Translator)===
:*[[User:Shera|Solarius]]

===Biên tập (Editor)===
:*[[User:Shera|Solarius]]

==Chân thành cảm ơn==
* [[User:nhinguyenminh|nhinguyenminh]] vì đã edit page wiki trên baka-tsuki.org
* Tất cả các bạn đã đọc Suzumiya Haruhi tiếng Việt

==Những tập đã được xuất bản==

[[Category:Vietnamese]]

[[Category:Alternative Languages]]

Suzumiya Haruhi ~ Esperanto version

2013-07-05T15:08:22Z

Soryusu:

[[Category:Alternative Languages]]
La Suzumija Haruhi serio estas disponebla en la sekvantaj lingvoj:
*[[Suzumiya_Haruhi|English (La angla)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7ESpanish%7E|Español (La hispana)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_(Français)|Français (La franca)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Vietnamese_version|Tiếng Việt (La vjetnama)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Italian_Version|Italiano (La itala)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EBrazilian_Portuguese%7E|Português do Brasil (La brazila portugala)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version|Bahasa Indonesia (La indonezia)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EPolski%7E|Polski (La pola)]]
*[[Haruhi Suzumiya (Saling Tagalog)|Wikang Tagalog (La tagaloga)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_Romanian|Romanian (La rumana)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Russian~|Русский (La rusa)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Deutsche~|Deutsch (La germana)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7ENorwegian%7E|Norwegian (La norvega)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EKorean%7E|한국어 (La korea)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|Lietuvių (La litova)]]

(Noto: Traduka progreso estas malsama por ĉiu versio.)

== Resumo ==

Ne via norma japana mezlerneja rakonto! Kjon estas studento en la unua jaro ĉe Norda Mezlernejo. Sidanta malantaŭ li estas inteligenta, sprita kaj tre enuanta SUZUMIJA Haruhi, kiu prezentas sin kiel neinteresitan de „normalaj homoj” kaj diras ke eksterteruloj, tempovojaĝantoj, dimensiovojaĝantoj, aŭ telepatiuloj anoncu sin kaj kuniĝu ŝin. Kial ŝi estas tiel precizaa pri nehomoj? „Ĉar homoj tute ne estas amuza!” Kjon estas baldaŭ implikita de la provoj de tiu ĉi knabino pliinteresigi vivon kaj rapide molkovras, ke la mondo estas multe pli mirinda ol Haruhi rajtas scii.

== Tradukado ==

Redaktantoj bonvolu [[Suzumiya Haruhi:Registration Page ~ Esperanto version|registri]] la ĉapitrojn, kiujn vi volas traduki.

Se vi volu kontribui grandan parton de la traduko (ekzemple, tuta ĉapitro), bonvolu kontakti administranto en la forumo [http://www.baka-tsuki.net/forums ĉi tie], antaŭ vi kontribuas. Dankon.

=== Pri nia traduko ===

Nia esperanta traduko de la serio La Melankolio de Suzumija Haruhi estas uzanta ĉi tiun [[Suzumiya Haruhi|anglan tradukon]] kiel bazon (kaj la aliajn tradukojn kiel helpilojn), ĉar ni ne posedas la japanan originalon. Ni kredas, ke la angla versio estas fidela al la japana versio. Sed se ekzistu traduka eraro aŭ iu detalo, kiu aperas en la japana versio sed ne en nia traduko, ne hezitu korekti ĝin.

Legu la [[Talk:Suzumiya_Haruhi_%7E_Esperanto_version|diskutan paĝon]] por ekscii pri nia vortprovizo ktp.

== Ĝisdatigoj ==

* La 29a de novembro 2009
** Komenco de la projekto.

== La ''Suzumija Haruhi'' serio, fare de [[Tanigawa Nagaru|Tanigaŭa Nagaru (angle)]] ==

=== Volumo 1 - ''La Melankolio de Suzumija Haruhi'' / ''The Melancholy of Haruhi Suzumiya'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume1_Illustrations|Koloraj Ilustraĵoj]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo1_Antaŭparolo|Antaŭparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo1_Ĉapitro1|Ĉapitro 1]] '''[100% Tradukita]'''
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo1_Ĉapitro2|Ĉapitro 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo1_Ĉapitro3|Ĉapitro 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo1_Ĉapitro4|Ĉapitro 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo1_Ĉapitro5|Ĉapitro 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo1_Ĉapitro6|Ĉapitro 6]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo1_Ĉapitro7|Ĉapitro 7]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo1_Postparolo|Postparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo1_Notoj de la Verkinto|Notoj de la Verkinto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo1_Notoj de la Redaktanto|Notoj de la Redaktanto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo1_Notoj de la Tradukinto|Notoj de la Tradukintoj kaj Referencoj]]

=== Volumo 2 - ''La Suspiroj de Suzumija Haruhi'' / ''The Sighs of Haruhi Suzumiya'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume2_Illustrations|Koloraj Ilustraĵoj]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo2_Antaŭparolo|Antaŭparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo2_Ĉapitro1|Ĉapitro 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo2_Ĉapitro2|Ĉapitro 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo2_Ĉapitro3|Ĉapitro 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo2_Ĉapitro4|Ĉapitro 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo2_Ĉapitro5|Ĉapitro 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo2_Postparolo|Postparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo2_Notoj de la Verkinto|Notoj de la Verkinto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo2_Notoj de la Redaktanto|Notoj de la Redaktanto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo2_Notoj de la Tradukinto|Notoj de la Tradukintoj kaj Referencoj]]

=== Volumo 3 - ''La Enuo de Suzumija Haruhi'' / ''The Boredom of Haruhi Suzumiya'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume3_Illustrations|Koloraj Ilustraĵoj]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo3_Antaŭparolo|Antaŭparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo3_La Enuo de Suzumija Haruhi|La Enuo de Suzumija Haruhi]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo3_Bambufolia Rapsodio|Bambufolia Rapsodio]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo3_Mistera Simbolo|Mistere Simbolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo3_Sindromo de la Sola Insulo|Sindromo de la Sola Insulo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo3_Postparolo|Postparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo3_Notoj de la Verkinto|Notoj de la Verkinto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo3_Notoj de la Redaktanto|Notoj de la Redaktanto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo3_Notoj de la Tradukinto|Notoj de la Tradukintoj kaj Referencoj]]

=== Volumo 4 - ''La Malapero de Suzumija Haruhi'' / ''The Disappearance of Haruhi Suzumiya'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume4_Illustrations|Koloraj Ilustraĵoj]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo4_Antaŭparolo|Antaŭparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo4_Ĉapitro1|Ĉapitro 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo4_Ĉapitro2|Ĉapitro 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo4_Ĉapitro3|Ĉapitro 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo4_Ĉapitro4|Ĉapitro 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo4_Ĉapitro5|Ĉapitro 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo4_Ĉapitro6|Ĉapitro 6]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo4_Postparolo|Postparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo4_Notoj de la Verkinto|Notoj de la Verkinto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo4_Notoj de la Redaktanto|Notoj de la Redaktanto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo4_Notoj de la Tradukinto|Notoj de la Tradukintoj kaj Referencoj]]

=== Volumo 5 - ''La Tumulto de Suzumija Haruhi'' / ''The Rampage of Haruhi Suzumiya'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume5_Illustrations|Koloraj Ilustraĵoj]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo5_Antaŭparolo - Somero|Antaŭparolo - Somero]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo5_Senfina Aŭgusto|Senfina Aŭgusto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo5_Antaŭparolo - Aŭtuno|Antaŭparolo - Aŭtuno]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo5_Tago de Sagitario|Tago de Sagitario]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo5_Antaŭparolo - Vintro|Antaŭparolo - Vintro]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo5_Neĝmonta Sindromo|Neĝmonta Sindromo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo5_Notoj de la Verkinto|Notoj de la Verkinto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo5_Notoj de la Redaktanto|Notoj de la Redaktanto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo5_Notoj de la Tradukinto|Notoj de la Tradukintoj kaj Referencoj]]

=== Volumo 6 - ''La Ŝanceliĝemo de Suzumija Haruhi'' / ''The Wavering of Haruhi Suzumiya'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume6_Illustrations|Koloraj Ilustraĵoj]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo6_Vivo en Vivo|Vivo en Vivo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo6_La Aventuro de Asahina Mikuru Epizodo 00|La Aventuro de Asahina Mikuru Epizodo 00]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo6_Sorĉita je unua rigardo AMANTO|Sorĉita je unua rigardo AMANTO]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo6_Kien la Kato Iris?|Kien la Kato Iris?]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo6_La Melankolio de Asahina Mikuru|La Melankolio de Asahina Mikuru]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo6_Notoj de la Verkinto|Notoj de la Verkinto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo6_Notoj de la Redaktanto|Notoj de la Redaktanto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo6_Notoj de la Tradukinto|Notoj de la Tradukintoj kaj Referencoj]]

=== Volumo 7 - ''La Intrigoj de Suzumija Haruhi'' / ''The Intrigues of Haruhi Suzumiya'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume7_Illustrations|Koloraj Ilustraĵoj]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo7_Antaŭparolo|Antaŭparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo7_Ĉapitro1|Ĉapitro 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo7_Ĉapitro2|Ĉapitro 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo7_Ĉapitro3|Ĉapitro 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo7_Ĉapitro4|Ĉapitro 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo7_Ĉapitro5|Ĉapitro 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo7_Ĉapitro6|Ĉapitro 6]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo7_Ĉapitro7|Ĉapitro 7]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo7_Postparolo|Postparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo7_Notoj de la Verkinto|Notoj de la Verkinto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo7_Notoj de la Redaktanto|Notoj de la Redaktanto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo7_Notoj de la Tradukinto|Notoj de la Tradukintoj kaj Referencoj]]

=== Volumo 8 - ''La Indigno de Suzumija Haruhi'' / ''The Indignation of Haruhi Suzumiya'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume8_Illustrations|Koloraj Ilustraĵoj]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo8_Antaŭparolo|Antaŭparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo8_Ĉefredaktoro★Rekte antaŭen!|Ĉefredaktoro★Rekte antaŭen!]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo8_La Vaganta Ombro|La Vaganta Ombro]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo8_Notoj de la Verkinto|Notoj de la Verkinto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo8_Notoj de la Redaktanto|Notoj de la Redaktanto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo8_Notoj de la Tradukinto|Notoj de la Tradukintoj kaj Referencoj]]

=== Volumo 9 - ''La Disocio de Suzumija Haruhi'' / ''The Dissociation of Haruhi Suzumiya'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume9_Illustrations|Koloraj Ilustraĵoj]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo9_Antaŭparolo|Antaŭparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo9_Ĉapitro1|Ĉapitro 1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo9_Ĉapitro2|Ĉapitro 2]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo9_Ĉapitro3|Ĉapitro 3]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo9_Notoj de la Verkinto|Notoj de la Verkinto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo9_Notoj de la Redaktanto|Notoj de la Redaktanto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo9_Notoj de la Tradukinto|Notoj de la Tradukintoj kaj Referencoj]]

=== Volumo 10 - ''La Miro de Suzumija Haruhi (Unua parto)'' / ''The Astonishment of Haruhi Suzumiya (First part)'' / 第十巻: 涼宮ハルヒの驚愕（前） ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume10_Illustrations|Koloraj Ilustraĵoj]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo10_Ĉapitro4|Ĉapitro 4]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo10_Ĉapitro5|Ĉapitro 5]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo10_Ĉapitro6|Ĉapitro 6]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo10_Notoj de la Verkinto|Notoj de la Verkinto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo10_Notoj de la Redaktanto|Notoj de la Redaktanto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo10_Notoj de la Tradukinto|Notoj de la Tradukintoj kaj Referencoj]]

=== Volumo 11 - ''La Miro de Suzumija Haruhi (Dua parto)'' / ''The Astonishment of Haruhi Suzumiya (Second part)'' / 第十一巻: 涼宮ハルヒの驚愕（後） ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volume11_Illustrations|Koloraj Ilustraĵoj]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo11_Ĉapitro7|Ĉapitro 7]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo11_Ĉapitro8|Ĉapitro 8]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo11_Ĉapitro9|Ĉapitro 9]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo11_Ĉapitro_Fina|Ĉapitro Fina]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo11_Postparolo|Postparolo]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo11_Notoj de la Verkinto|Notoj de la Verkinto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo11_Notoj de la Redaktanto|Notoj de la Redaktanto]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Volumo11_Notoj de la Tradukinto|Notoj de la Tradukintoj kaj Referencoj]]

===Haruhi-Teatro / ハルヒ劇場 ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Haruhi-Teatro Akto 1|Haruhi-Teatro Akto 1 / ハルヒ劇場 act.1]]
::*[[Suzumiya_Haruhi:Haruhi-Teatro Akto 2|Haruhi-Teatro Akto 2 / ハルヒ劇場 act.2]]

===Historio Speciala - Tago Pluva / Rainy Day ===
::*[[Suzumiya_Haruhi:Tago_Pluva|Tago Pluva / Rainy Day ]]

===[[Intervjuo kun TANIGAŬA Nagara]]===

== Projektanoj ==

=== Tradukantoj ===
* [[User:Osho-Jabbe|Osho-Jabbe]]

=== Redaktantoj ===
* [[User:Osho-Jabbe|Osho-Jabbe]]

== Seria Listo ==
* Volumo 1 - ''La Melankolio de Suzumiya Haruhi'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱 (Eldonita je la 6a de junio 2003, ISBN 4-04-429201-9)
* Volumo 2 - ''La Suspiroj de Suzumiya Haruhi'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息 (Eldonita je la 30a de septembro 2003, ISBN 4-04-429202-7)
* Volumo 3 - ''La Enuo de Suzumiya Haruhi'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈 (Eldonita je la 27a de decembro 2003, ISBN 4-04-429203-5)
* Volumo 4 - ''La Malapero de Suzumiya Haruhi'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失 (Eldonita je la 31a de julio 2004, ISBN 4-04-429204-3)
* Volumo 5 - ''La Tumutlo de Suzumiya Haruhi'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走 (Eldonita je la 30a de septembro 2004 ISBN 4-04-429205-1)
* Volumo 6 - ''La Ŝanceliĝemo de Suzumiya Haruhi'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺 (Eldonita je la 31a de marto 2005, ISBN 4-04-429206-X)
* Volumo 7 - ''La Intrigoj de Suzumiya Haruhi'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀 (Eldonita je la 31a de aŭgusto 2005, ISBN 4-04-429207-8)
* Volumo 8 - ''La Indigno de Suzumiya Haruhi'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨 (Eldonita je la 1a de majo 2006, ISBN 4-04-429208-6)
* Volumo 9 - ''La Disocio de of Suzumiya Haruhi'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂 (Eldonita je la 1a aprilo 2007, ISBN 978-4-04-429209-6)
* Volumo 10 - ''La Miro de Suzumiya Haruhi (Unua parto)'' / 第十巻: 涼宮ハルヒの驚愕（前） (Eldonita je la 25a majo 2011, ISBN 4-04-429210-8)
* Volumo 11 - ''La Miro de Suzumiya Haruhi (Dua parto)'' / 第十一巻: 涼宮ハルヒの驚愕（後） (Eldonita je la 25a majo 2011)

[[Category:Esperanto]]

Suzumiya Haruhi ~Lithuanian~

2013-07-05T15:06:43Z

Soryusu:

[[Image:Haruhiism.png|300px|thumb|Haruhiism]]

Suzumijos Haruhi knygų serija taip pat galima šiomis kalbomis:
*[[Suzumiya Haruhi|English (Anglų)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7ESpanish%7E|Español (Ispanų)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7E_Esperanto_version|Esperanto]]
*[[Suzumiya_Haruhi_(Français)|Français (Prancūzų)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Vietnamese_version|Tiếng Việt (Vietnamiečių)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Italian_Version|Italiano (Italų)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EBrazilian_Portuguese%7E|Português do Brasil (Brazilų Portugalų)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version|Bahasa Indonesia (Indoneziečių)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EPolski%7E|Polski (Lenkų)]]
*[[Haruhi Suzumiya (Saling Tagalog)|Wikang Tagalog (Tagalų)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_Romanian|Română (Rumunų)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Russian~|Русский (Rusų)]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Deutsche~|Deutsch (Vokiečių)]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7ENorwegian%7E|Norsk (Norvegų)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EKorean%7E|한국어 (Korėjiečių)]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|Lietuvių]]
*[[Suzumiya_haruhi_arabic-سوزوميا هاروهي|‎العربية (Arabų)]]

(Pastaba: vertimo progresas skiriasi kiekvienoje versijoje)

== Istorijos santrauka ==

Ne eilinė istorija apie japonų gimnaziją! Kjonas yra pirmametis Šiaurės gimnazijos mokinys. Vietoje už jo sėdi protinga, energinga ir labai nuobodžiaujanti Suzumija Haruhi, kuri prisistato, kaip neturinti susidomėjimo "paprastais žmonėmis" ir kad ateiviai, keliautojai laiku, slaideriai ar esperai turi susirasti ją ir prie jos prisidėti. Kodėl ją taip domina būtent nežmogiškos būtybės? "Nes žmonės visai neįdomūs!". Kjonas greitai būna įveliamas į šios neįprastos merginos bandymus padaryti gyvenimą labiau įdomiu ir greitai sužinos, kad pasaulis daug labiau stebinantis, nei Haruhi kada nors būtų leista sužinoti.
== Vertimas ==

*[[Format_guideline|Bendrosios stiliaus ir dizaino rekomendacijos]] (ang.)
*[[Suzumiya_Haruhi:Guideline|Konkretūs šio projekto vertimo ir stiliaus susitarimai]] (ang.)

'''Norinčių prisidėti prie vertimo prašoma [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E:Registracijos puslapis|užsiregistruoti]] ties kuriais skyriais dirbate''' (dėl naudojimo taisyklių žiūrėkite [[Format_guideline#Translators|į stiliaus ir vertimo susitarimus]] (ang.)).

== Naujienos ==

Su vertimu susijusios naujienos gali būti rastos ''[[Suzumiya Haruhi ~Lithuanian~ Updates|čia]]''.

== ''Suzumijos Haruhi'' knygos - [http://lt.wikipedia.org/wiki/Nagaru_Tanigava Tanigava Nagaru] ==

===[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Pilnas tekstas|1 knyga - ''Suzumijos Haruhi melancholija'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱]]===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Iliustracijos|Knygos iliustracijos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Prologas|Prologas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius1|1 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius2|2 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius3|3 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius4|4 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius5|5 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius6|6 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius7|7 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Epilogas|Epilogas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Autoriaus pastabos|Autoriaus pastabos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Vertėjo pastabos|Vertėjo pastabos]]
::*[http://www.mediafire.com/?jj18hqkwxfefx5q E-knyga pdf formatu]

===[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Pilnas tekstas|2 knyga - ''Suzumijos Haruhi atodūsiai'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息]]===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Iliustracijos|Knygos iliustracijos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Prologas|Prologas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Skyrius1|1 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Skyrius2|2 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Skyrius3|3 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Skyrius4|4 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Skyrius5|5 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Epilogas|Epilogas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Autoriaus pastabos|Autoriaus pastabos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Vertėjo pastabos|Vertėjo pastabos]]

===[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Pilnas tekstas|3 knyga - ''Suzumijos Haruhi nuobodulys'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈]]===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Iliustracijos|Knygos iliustracijos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Prologas|Prologas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Suzumijos Haruhi nuobodulys|Suzumijos Haruhi nuobodulys]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Bambuko lapų rapsodija|Bambuko lapų rapsodija]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Mystérique Sign|Mystérique Sign ''(Paslaptingasis ženklas)'']]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Vienišosios salos sindromas|Vienišosios salos sindromas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Autoriaus pastabos|Autoriaus pastabos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Vertėjo pastabos|Vertėjo pastabos]]

===[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Pilnas tekstas|4 knyga - ''Suzumijos Haruhi pradingimas'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失]]===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Iliustracijos|Knygos iliustracijos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Prologas|Prologas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius1|1 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius2|2 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius3|3 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius4|4 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius5|5 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius6|6 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Epilogas|Epilogas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Autoriaus pastabos|Autoriaus pastabos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Vertėjo pastabos|Vertėjo pastabos]]

===[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Pilnas tekstas|5 knyga - ''Suzumijos Haruhi skubotumas'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走]]===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Iliustracijos|Knygos iliustracijos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Prologas - Vasara|Prologas - Vasara]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Endless Eight|Endless Eight ''(Begalinis Aštuonetas)'']] (5/25 p.)
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Prologas - Ruduo|Prologas - Ruduo]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Šaulio diena|Šaulio diena]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Prologas - Žiema|Prologas - Žiema]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Snieguotojo kalno sindromas|Snieguotojo kalno sindromas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Autoriaus pastabos|Autoriaus pastabos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Vertėjo pastabos|Vertėjo pastabos]]

===[[Suzumija_Haruhi:Knyga6_Pilnas tekstas|6 knyga - ''Suzumijos Haruhi sutrikdymas'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺]]===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga6_Iliustracijos|Knygos iliustracijos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga6_Live A Live|Live A Live ''(Gyvenk Gyvai)'']]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga6_Asahinos Mikuru nuotykiai epizodas 00|Asahinos Mikuru nuotykiai epizodas 00]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga6_Iš pirmo žvilgsnio apkerėtas LOVER|Iš pirmo žvilgsnio apkerėtas LOVER]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga6_Kur dingo katinas?|Kur dingo katinas?]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga6_Asahinos Mikuru melancholija|Asahinos Mikuru melancholija]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga6_Autoriaus pastabos|Autoriaus pastabos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga6_Vertėjo pastabos|Vertėjo pastabos]]

===[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Pilnas tekstas|7 knyga - ''Suzumijos Haruhi užmačios'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀]]===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Iliustracijos|Knygos iliustracijos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Prologas|Prologas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Skyrius1|1 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Skyrius2|2 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Skyrius3|3 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Skyrius4|4 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Skyrius5|5 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Skyrius6|6 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Skyrius7|7 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Epilogas|Epilogas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Autoriaus pastabos|Autoriaus pastabos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga7_Vertėjo pastabos|Vertėjo pastabos]]

===[[Suzumija_Haruhi:Knyga8_Pilnas tekstas|8 knyga - ''Suzumijos Haruhi pyktis'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨]]===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga8_Iliustracijos|Knygos iliustracijos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga8_Vyriausioji redaktorė★Pirmyn į priekį!|Vyriausioji redaktorė★Pirmyn į priekį!]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga8_Wandering Shadow|Wandering Shadow ''(Klajojantis šešėlis)'']]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga8_Autoriaus pastabos|Autoriaus pastabos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga8_Vertėjo pastabos|Vertėjo pastabos]]

===[[Suzumija_Haruhi:Knyga9_Pilnas tekstas|9 knyga - ''Suzumijos Haruhi atsiribojimas'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂]]===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga9_Iliustracijos|Knygos iliustracijos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga9_Prologas|Prologas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga9_Skyrius1|1 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga9_Skyrius2|2 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga9_Skyrius3|3 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga9_Vertėjo pastabos|Vertėjo pastabos]]

===[[Suzumija_Haruhi:Knyga10_Pilnas tekstas|10 knyga - ''Suzumijos Haruhi nuostaba'' (pirma dalis) / 第十巻: 涼宮ハルヒの驚愕（前）]]===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga10_Iliustracijos|Knygos iliustracijos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga10_Skyrius4|4 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga10_Skyrius5|5 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga10_Skyrius6|6 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga10_Vertėjo pastabos|Vertėjo pastabos]]

===[[Suzumija_Haruhi:Knyga11_Pilnas tekstas|11 knyga - ''Suzumijos Haruhi nuostaba'' (antra dalis) / 第十一巻: 涼宮ハルヒの驚愕（後）]]===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga11_Iliustracijos|Knygos iliustracijos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga11_Skyrius7|7 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga11_Skyrius8|8 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga11_Skyrius9|9 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga11_Paskutinis skyrius|Paskutinis skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga11_Epilogas|Epilogas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga11_Autoriaus pastabos|Autoriaus pastabos]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga11_Vertėjo pastabos|Vertėjo pastabos]]

===Lietinga diena / Rainy Day===
::*[[Lietinga diena:Iliustracijos|Iliustracijos]]
::*[[Lietinga diena|Lietinga diena / Rainy Day]]

===Haruhi Teatras / ハルヒ劇場===
::*[[Haruhi_Teatras_act.1|Haruhi Teatras act.1'' / ハルヒ劇場 act.1]]
::*[[Haruhi_Teatras_act.2|Haruhi Teatras act.2'' / ハルヒ劇場 act.2]]

===[[Interviu su Tanigava Nagaru|Interviu su Tanigava Nagaru]]===

==Projekto personalas==

*Projekto Administratorius:
*Projekto Vadovas:

===Vertėjai===

'''Aktyvūs'''

::*[[User:Soryusu|Soryusu]]

===Redaktoriai===

'''Aktyvūs'''

==Išleistos knygos==
* 1 knyga - ''Suzumijos Haruhi melancholija'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱 (Išleista - 2003 birželio 6, ISBN 4-04-429201-9)
* 2 knyga - ''Suzumijos Haruhi atodūsiai'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息 (Išleista - 2003 rugsėjo 30, ISBN 4-04-429202-7)
* 3 knyga - ''Suzumijos Haruhi nuobodulys'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈 (Išleista - 2003 gruodžio 27, ISBN 4-04-429203-5)
* 4 knyga - ''Suzumijos Haruhi pradingimas'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失 (Išleista - 2004 liepos 31, ISBN 4-04-429204-3)
* 5 knyga - ''Suzumijos Haruhi skubotumas'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走 (Išleista - 2004 rugsėjo 30, ISBN 4-04-429205-1)
* 6 knyga - ''Suzumijos Haruhi sutrikdymas'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺 (Išleista - 2005 kovo 31, ISBN 4-04-429206-X)
* 7 knyga - ''Suzumijos Haruhi užmačios'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀 (Išleista - 2005 rugpjūčio 31, ISBN 4-04-429207-8)
* 8 knyga - ''Suzumijos Haruhi pyktis'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨 (Išleista - 2006 gegužės 1, ISBN 4-04-429208-6)
* 9 knyga - ''Suzumijos Haruhi atsiribojimas'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂 (Išleista - 2007 balandžio 1, ISBN 978-4-04-429209-6)
* 10 knyga - ''Suzumijos Haruhi nuostaba (pirma dalis)'' / 第十巻: 涼宮ハルヒの驚愕（前） (Išleista - 2011 gegužės 25, ISBN 4-04-429210-8)
* 11 knyga - ''Suzumijos Haruhi nuostaba (antra dalis)'' / 第十一巻: 涼宮ハルヒの驚愕（後） (Išleista - 2011 gegužės 25)

[[Category:Alternative Languages]]
[[Category:Lithuanian]]

Suzumiya haruhi arabic-سوزوميا هاروهي

2013-07-05T15:06:12Z

Soryusu:

[[Image:Haruhi Projects.jpg|300px|left|thumb|سوزوميا هاروهي]]
<div style="text-align: right;">
<big>
سلسلة احزان سوزوميا هاروهي هي سلسلة قصصية كتبها ناجارو تانيغاوا و هي اشهر سلسلة قصصية من نوعها في اليابان بمبيعات تفيق ال 16 مليون كتاب ، و هي تدور حول مغامرات عصابة س أو س بالعموم و سوزوميا هاروهي بالخصوص

سلسلة احزان سوزوميا هاروهي متوافرة ايضاً باللغات التالية :
*[[Suzumiya Haruhi ~Deutsche~|Deutsch ]]
*[[SPA_Suzumiya_Haruhi|Español ]]
*[[Suzumiya Haruhi_%7E_Esperanto_version|Esperanto]]
*[[Suzumiya_Haruhi_(Français)|Français]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Vietnamese_version|Tiếng Việt ]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Italian_Version|Italiano ]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EBrazilian_Portuguese%7E|Português do Brasil ]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7E_Indonesian_Version|Bahasa Indonesia]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EPolski%7E|Polski ]]
*[[Suzumiya_Haruhi_Romanian|Română ]]
*[[Suzumiya Haruhi ~Russian~|Русский ]]
*[[GER_Suzumiya_Haruhi|Deutsch ]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ENorwegian%7E|Norsk ]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7EKorean%7E|한국어 ]]
*[[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|Lietuvių ]]

== مقدمة ==
قصة عن طلاب مدرسة ثانوية ابعد ما تكون عن العادة ! كيون يقضي سنته الثانوية الأولى في مدرسة الشمال . وراءه تجلس هاروهي : الفتاة الذكية و النشطة ، والتي تعاني من الملل بشدة في نفس الوقت .
هاروهي اعلنت بأنها لا تملك اي اهتمام في البشر العاديين و إذا كان هنالك من ذوي القدرات الخارقة ، المسافرين عبر الزمن او الفضائيين في المدرسة ، فليأتوا لينضموا إلى عصابتها . لماذا تريد هاروهي التعامل مع المخلوقات من غير البشر فقط ؟ " لأن البشر العاديين مملون ! " . يجد كيون نفسه مجروراً من قبل هاروهي يميناً و شمالاً في محاولاتها لجعل حياتها اكثر اثارة و يكتشف بسرعة ، ان العالم اكثر جنوناً بكثير من ما يمكن ان يسمح لهاروهي ان تعرفه .

== تحديثات ==
*13.03.2013 الأنتهاء من المقدمة
*الأنتهاء من الفصل الأول 14.04.2013

== صفحة التسجيل ==
هذه الصفحة للتسجيل للمشاركة في المشروع
[[Suzumiya haruhi Arabic :Registration page|صفحة التسجيل]]

== احزان سوزوميا هاروهي ==
[[Image:Sh_v1_illust_001.jpg|150px|left|thumb|غلاف الجزء الأول]]

:*[[سوزوميا هاروهي-صور الجزء الأول|الصور المرفقة]]
:* [[الجزء الأول :المقدمة|المقدمة]]
:* [[الجزء الأول :الفصل الأول|الفصل الأول]]
:* (80%)[[الجزء الأول :الفصل الثاني|الفصل الثاني]]
:* [[الجزء الأول :الفصل الثالث|الفصل الثالث]]
:* [[الجزء الأول :الفصل الرابع|الفصل الرابع]]
:* [[الجزء الأول :الفصل الخامس|الفصل الخامس]]
:* [[الجزء الأول :الفصل السادس|الفصل السادس]]
:* [[الجزء الأول :الفصل السابع|الفصل السابع]]
:* [[الجزء الأول :الخاتمة|الخاتمة]]
:*[[ملاحظات المترجم :سوزوميا هاروهي|ملاحظات المترجم]]

== تنهدات سوزوميا هاروهي ==
[[Image:Sh_v2_illust_01.jpg|150px|left|thumb|غلاف الجزء الثاني]]
:*[[سوزوميا هاروهي-صور الجزء الثاني|الصور المرفقة]]
:* [[الجزء الثاني:المقدمة|المقدمة]]
:* [[الجزء الثاني:الفصل الأول|الفصل الأول]]
:* [[الجزء الثاني:الفصل الثاني|الفصل الثاني]]
:* [[الجزء الثاني:الفصل الثالث|الفصل الثالث]]
:* [[الجزء الثاني:الفصل الرابع|الفصل الرابع]]
:* [[الجزء الثاني:الفصل الخامس|الفصل الخامس]]
:* [[الجزء الثاني:الخاتمة|الخاتمة]]

== ملل سوزوميا هاروهي ==
[[Image:Sh_v3_illust_01.jpg|150px|left|thumb|غلاف الجزء الثالث]]
:*[[سوزوميا هاروهي-صور الجزء الثالث|الصور المرفقة]]
:* [[الجزء الثالث:المقدمة|المقدمة]]
:* [[الجزء الثالث:الفصل الأول|ملل سوزوميا هاروهي]]
:* [[الجزء الثالث:الفصل الثاني|الحان اوراق الخيزران]]
:* [[الجزء الثالث:الفصل الثالث|حروف غامضة]]
:* [[الجزء الثالث:الفصل الرابع|متلازمة الجزيرة المعزولة]]
:* [[الجزء الثالث:الخاتمة|الخاتمة]]

== القائمون على المشروع ==
* [[User:Ahmsab|Ahmsab]] المترجم/Translator

== الأجزاء الصادرة ==
* الجزء الأول - ''The Melancholy of Suzumiya Haruhi'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱 ( صدر في السادس من يونيو 2003, ISBN 4-04-429201-9)
* الجزء الثاني - ''The Sighs of Suzumiya Haruhi'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息 (صدر في الثلاثين من سبتمبر 2003, ISBN 4-04-429202-7)
* الجزء الثالث - ''The Boredom of Suzumiya Haruhi'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈 (صدر في السابع و العشرين من ديسمبر 2003, ISBN 4-04-429203-5)
* الجزء الرابع - ''The Disappearance of Suzumiya Haruhi'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失 (صدر في الواحد و الثلاثين يوليو 2004, ISBN 4-04-429204-3)
* الجزء الخامس - ''The Rampage of Suzumiya Haruhi'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走 (صدر في الثلاثين من سبتمبر 2004 ISBN 4-04-429205-1)
* الجزء السادس - ''The Wavering of Suzumiya Haruhi'' / 第六巻: 涼宮ハルヒの動揺 (صدر في الواحد و الثلاثين من مارس 2005, ISBN 4-04-429206-X)
* الجزء السابع - ''The Intrigues of Suzumiya Haruhi'' / 第七巻: 涼宮ハルヒの陰謀 (صدر في الواحد و الثلاثين من اغسطس 2005, ISBN 4-04-429207-8)
* الجزء الثامن - ''The Indignation of Suzumiya Haruhi'' / 第八巻: 涼宮ハルヒの憤慨 (صدر في الأول من مايو 2006, ISBN 4-04-429208-6)
* الجزء التاسع - ''The Dissociation of Suzumiya Haruhi'' / 第九巻: 涼宮ハルヒの分裂 (صدر في الأول من ابريل 2007, ISBN 978-4-04-429209-6)
* الجزء العاشر - ''The Astonishment of Suzumiya Haruhi (الجزء الأول)'' / 第十巻: 涼宮ハルヒの驚愕（前） (صدر في الخامس و العشرين من مايو 2011, ISBN 4-04-429210-8)
* الجزء الحادي عشر - ''The Astonishment of Suzumiya Haruhi (الجزء الثاني)'' / 第十一巻: 涼宮ハルヒの驚愕（後）(2011 صدر في الخامس و العشرين من مايو )

</big>

[[Category:Alternative Languages]]
[[Category:Arabic]]

Suzumija Haruhi:Knyga1 Skyrius5

2013-07-01T23:00:36Z

Soryusu:

===Penktasis skyrius===

Atėjo pirmadienis, o lietingojo sezono drėgmė palaipsniui ėmė jaustis mokykloje, kol pasiekė tokį laipsnį, kai visi prakaitavo kaip kiaulės<ref>Nors šis posakis puikiai žinoma daugelyje šalių, jis yra neteisingas. [http://lt.wikipedia.org/wiki/Kiaul%C4%97 Kiaulės] negali prakaituoti, nes neturi [http://lt.wikipedia.org/wiki/Prakaito_liauka prakaito liaukų], todėl savo kūnui atvėsinti naudoja vandenį ir purvą.</ref>. Jei koks politikas per savo rinkimų kompaniją prižadės ant to kalno įdiegti eskalatorių, jam bus garantuotas mano balsas, kai tik sulauksiu pilnametystės.

Sėdėjau klasėje, vėdinausi kaklą sąsiuviniu, kaip pakaitalu vėduoklei, kai nuskambėjo skambutis ir Haruhi, neįprastai, įėjo paskutinė.

Numetusi savo krepšį prie suolo, pareiškė “Mane irgi pavėdink.”

“Pati gali.”

Haruhi, su kuria nesusitikau nuo tada, kai prieš dvi dienas išsiskyriau priešais stotį, suraukė veidą į rūgščią, nepatenkintą miną. Kai jau galvojau, kad jos veido išraiškos pastarosiomis dienomis darosi mielesnės, šiandien ji atvirto atgal į pikčiurną.

“Klausyk, Suzumija. Ar esi girdėjusi pasakojimą 'Mėlynoji laimės paukštė'<ref>[http://en.wikipedia.org/wiki/Bluebird_of_happiness Mėlynoji laimės paukštė] (lietuviškame vertime "Žydroji paukštė") yra belgų rašytojo [http://lt.wikipedia.org/wiki/Maurice_Maeterlinck Moriso Meterlinko] 1908 sukurta pjesė-pasaka. Ji laikoma viena geriausiu jo darbu.

Istorija prasideda, kai du vaikai, Tiltilas ir Mitilas (''ang.'' "Tyltyl" ir "Mytyl"), išsiųsti fėjos Bérylune iškeliauja į visokias šalis ieškoti mėlynosios laimės paukštės. Vis dėlto, sugrįžę namo tuščiomis rankomis vaikai pamato, kad ta paukštė visą laiką buvo jų namuose esančiame narve. Tiltilas ją vėliau padovanoja sergančiam kaimynui. Vis dėlto, paukštė nuskrenda ir niekada nebesugrįžta.

Šios istorijos moralas – daugiau laimės suteikia pati kelionė, o ne pasiektas tikslas, be to, laimė – trumpalaikis dalykas.</ref>?”

“O kas ji?”

“Ne, nieko, nekreipk dėmesio.”

“Nu, tai klausk tada.”

Haruhi kreivai į mane pasižiūrėjo, o tada pasirodė Okabė ir pradėjo pamoką.

Tą dieną klasėje, dėl Haruhi depresijos, niūrumo aura spinduliavo į visas puses, išskirdama nejaukumo jausmą man į nugarą. Niekada anksčiau skambutis, pamokų gale, neskambėjo taip paguodžiančiai. Lyg lauko peliūkštis, bėgantis nuo šėlstančios brūzgynų ugnies, evakavausi į klubo kambarį

Skaitanti Nagato figūra dabar jau buvo toks įprastas klubo fonas, kad ji atrodė lyg neatskiriama kambario puošmena.

Taip pagalvojęs, pasisukau link Koizumio Icukio, kuris jau buvo atėjęs.

“Tik nesakyk, kad ir tu turi ką pasakyti apie Suzumiją?”

Mes čia buvome tik trise. Haruhi šiandien turėjo tvarkymosi prievolę, o Asahina-san buvo dar neatėjusi.

“A, sprendžiant iš tavo žodžių, spėju, kad merginos jau su tavimi kalbėjosi.”

Koizumis greitai žvilgtelėjo į Nagato, kaip visada užsiėmusią knygos skaitymu. Tas jo visažinio tonas mane erzina.

“Susiraskime kitą vietą pokalbiui. Butų neramumų, jei Suzumija-san mus išgirstų.”

Koizumis ir aš nuėjome į valgyklą ir atsisėdome prie vieno iš stalų. Pakeliui, Koizumis man net atnešė puodelį karštos kavos. Žinau, kad dviems vaikinams dalintis tuo pačiu valgyklos stalu yra keista, tačiau nieko čia nepadarysi.

“Kiek tu jau žinai?”

“Tiek, kad Suzumija nėra paprastas žmogus.”

“Tai man viską labai palengvina. Tu esi visiškai teisus.”

Čia kažkoks juokelis? Visi trys Komandos SOS nariai man pasakė, kad Haruhi ne žmogus. Ar globalinis atšilimas jiems taip perkaitino smegenis, kad ten užtrumpino?

“Pirma, pasakyk, kas tu esi iš tikrųjų.”

Kadangi viena pasakė, kad yra ateivė, tuo tarpu kita, kad keliautoja laiku, tai jau numaniau, todėl tęsiau.

“Juk nesakysi, kad esi esperas, ar ne?”

“Nenorėčiau per anksti kalbėti.”

Koizumis nestipriai pasuko puoduką.

“Nors tai nelabai tikslu, tu daugiau ar mažiau teisus – aš esu tai, ką galima vadinti esperu. Iš tiesų, aš turiu antgamtinių galių.”

Tyloje gėriau kavą. Mmm, per saldi, jam reikėjo nupirkti su mažiau cukraus.

“Man būtų labiau patikę nepersikelti į šią mokyklą taip staiga, tačiau pasikeitė aplinkybės. Nebūčiau pagalvojęs, kad tos dvi merginos šitaip greitai priartės prie Suzumijos Haruhi. Prieš tai, jos visada ją tik tyliai stebėjo.”

Baikit elgtis su Haruhi lyg su kokia branginama nykstančia rūšimi!

Pastebėjęs, kad susiraukiu, jis tęsė:

“Na, nurimk. Mes taip pat stengiamės, kaip galime! Mes neketiname kenkti Suzumijai-san, priešingai, mes norime ją apginti nuo pavojaus.”

“Sakai, ‘mes’? Turi galvoj, yra kitų esperų, kaip tu?”

“Na, jų nėra tiek daug, kiek galvoji. Kadangi esu tarp tų, kurie turi žemą rangą, aš nežinau labai daug, tik tiek, kad jų pasaulyje maždaug dešimt. Jie visi stebimi ‘Organizacijos’.”

Šaunu, dabar jau turim ‘Organizaciją’!

“Aš nežinau, iš ko susideda ‘Organizacija’, arba kiek joje yra narių. Atrodo, kad viskas yra tvarkoma vyresnybės viršuje.”

“…… Taigi, šita slapta grupė, ta ‘Organizacija’, ką ji iš viso daro?”

Koizumis sudrėkino lupas atvėsusia kava.

“Kaip jau atspėjai, ‘Organizacija’ buvo įkurta prieš trejus metus, o jų prioritetas – stebėti Suzumiją Haruhi. Trumpai tariant, mes egzistuojame išimtinai vien tam, kad stebėtume Suzumiją Haruhi. Esu tikras, kad dabar jau supranti? Aš nesu vienintelis ‘Organizacijos’ narys šioje mokykloje. Jau buvo keletas žmonių, kurie dar prieš mane čia įsiskverbė; Aš laikinai buvau čia perkeltas, kad jiems padėčiau.”

Staiga man galvoje iššoko Tanigučio veidas. Jis sakė, kad nuo pat vidurinės buvo toje pat klasėje, kaip ir Haruhi. Nejaugi, jis irgi esperas, kaip ir Koizumis?

“Tu juokauji?”

Koizumis apsimetė, kad to negirdėjo, ir tęsė toliau:

“Tačiau galiu garantuoti, kad jie visi Suzumijos-san pusėje.”

Kodėl visiems taip patinka ta Haruhi? Ji tik ekscentriška, pakvaišusi mergiotė, kelianti rūpesčius kitiems žmonėms, jau nekalbant, kad baisi savanaudė. Ar tikrai verta kurti ‘Organizaciją’ ir naudoti visus tuos resursus jos apsaugai? Nors, turiu pripažinti, iš išvaizdos ji patraukli.

“Aš tiksliai nežinau, kas nutiko prieš trejus metus. Buvau labai išsigandęs, nežinojau, ką man daryti. Mano laimei, neilgai trukus mane priėmė ‘Organizacija’, kitaip būčiau nusižudęs, galvodamas, kad kažkas negerai su mano smegenimis.”

O nemanai, kad iki šiandien kažkas negerai su tavo smegenim?

“Na, to negalima paneigti. Vis dėlto, mes jaudinamės dėl daug baisesnių, nenumatytų pasekmių.”

Šypsodamasis iš savo trūkumų, Koizumis atsigėrė iš savo kavos puodelio, ir pradėjo rimtu žvilgsniu į mane žiūrėti.

“Kaip manai, kada buvo pasaulio pradžia?”

Visai netikėtai jis numetė gana neįprastą klausimą.

“Ar ne nuo Didžiojo Sprogimo<ref>[http://lt.wikipedia.org/wiki/Didysis_sprogimas Didysis sprogimas] (''ang.'' Big Bang) – sąvoka, Didžiojo sprogimo teorijoje nusakanti [http://lt.wikipedia.org/wiki/Visata Visatos] atsiradimo momentą. Teorija grindžiama teiginiu, jog [http://lt.wikipedia.org/wiki/Galaktika galaktikos] palaipsniui tolsta viena nuo kitos. Šį teiginį patvirtina stebimų galaktikų šviesos spektro poslinkis, aiškinamas [http://lt.wikipedia.org/wiki/Hablo_d%C4%97snis Hablo dėsniu]. Remiantis šiuo dėsniu galima nesunkiai apskaičiuoti, jog visos galaktikos prieš maždaug 13,7 milijardų metų buvo viename taške.</ref>?”

“Taip dabar mums sako. Tačiau mums egzistuoja kita tikimybė – pasaulis prasidėjo prieš trejus metus.”

Vėl ir vėl pasižiūrėjau į Koizumio veidą. Manau, kad jam ne visi namie.

“Tai neįmanoma! Aš dar puikiai prisimenu, kas nutiko prieš trejus metus. Be to, mano tėvai vis dar gyvi. Aš vis dar turiu tris siūles, kurias gavau, kai būdamas mažas įkritau į griovį. Ir kaip tu paaiškinsi visus tuos dalykus, kuriuos kankinausi kaldamas iš istorijos vadovėlių?”

“Gerai, bet kaip tu gali būti tikras, jog visi žmonės, įskaitant ir tave, nebuvo sukurti su jų ankstesniais prisiminimais? Jei taip yra iš tikrųjų, tada nereikia apsiriboti vien laiku prieš trejus metus. Pasaulyje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų tai, kad pasaulis ir visa jo gyvybė neprasidėjo prie penkias minutes<ref>[http://lt.wikipedia.org/wiki/Bambos_hipotez%C4%97 Bambos hipotezė] (arba omfalo hipotezė) yra 1857 m. Filio Henrio Gose (''ang.'' Philip Henry Gosse) knygoje ''Omphalos'' aprašyta idėja, kad Dievas iš karto turėjo sukurti Žemę su kalnais, kanjonais, rieves turinčiais medžiais ir su Adomu ir Ieva, kurie jau iš karto turėjo plaukus, nagus ir bambas, nes kitaip pasaulis nebūtų galėjęs funkcionuoti. Iš to Gose padarė išvadą, kad jokie Žemės arba Visatos amžiaus įrodymai negali būti laikomi patikimais, nes, pagal jo teoriją, ir ką tik sukurta Žemė atrodė taip, lyg būtų iki tol egzistavusi daugybę metų. XX amžiuje šią idėją atgaivino dalis moderniųjų kreacionistų, kurie praplėtė argumentą, sakydami kad ką tik susikurtoje Visatoje iš Žemės netgi matėsi žvaigždės, iš kurių šviesa normaliai turėtų keliauti milijonus metų. Tiesa, daug kreacionistų nesutinka su šia hipoteze ir mano, kad Adomas ir Ieva neturėjo bambų, Edeno sodo medžiai buvo be rievių ir t. t.

Kai kurie mąstytojai pastebėjo, kad tikint bambos hipoteze negalima atmesti ir galimybės, kad Visata (kartu su visais mūsų prisiminimais) buvo sukurta prieš 5 minutes. Ši teorija yra kartais vadinama „praeitu ketvirtadienizmu“ (''ang.'' Last Thursdayism"). Toks pavadinimas kilo iš posakio „pasaulis galėjo būti sukurtas ir praeitą ketvirtadienį“ (arba bet kurią kitą dieną). Tokio dalyko net iš principo yra neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti jokiais moksliniais metodais, nes, pasak hipotezės, visi empiriniai duomenys, gauti iš bet kokios medžiagos, atrodytų taip, kad tobulai meluotų apie savo amžių.</ref>.”

“……”

“Pavyzdžiui, pabandyk įsivaizduoti virtualią realybę<ref>[http://lt.wikipedia.org/wiki/Simuliuojama_realyb%C4%97 Simuliuojama realybė] – realybė, simuliuojama (pavyzdžiui, kompiuteriu) taip detaliai, kad ji yra neatskiriama nuo „tikros“ realybės. Radikaliausia simuliuojamos realybės hipotezės forma teigia, kad mes visi gyvename tokioje simuliacijoje. Esamos technologinės priemonės ir mokslo žinios kol kas nepakankamos simuliuojamos realybės sukūrimui, tačiau ši koncepcija yra populiari filosofijoje bei mokslinės fantastikos kūriniuose.

Šią teoriją išgarsino filmų trilogija ''[http://lt.wikipedia.org/wiki/Matrica_%281999_filmas%29 Matrica]''</ref>. Tavo smegenys buvo prijungtos elektros laidais, viskas, ką tu matai, girdi, užuodi, ar net lieti, iš tikrųjų yra perduodama elektriniais signalais per laidus į tavo smegenis, tačiau vis dėlto, tu pats tiki, kad tai, ką tu patiri, yra tikra. Šis taip vadinamas tikras pasaulis iš tiesų stebinančiai trapus.”

“…… Sakykim, aš sutinku su tuo, ką sakei, visai vienodai, jog Žemė buvo sudaryta prieš trejus metus, ar prieš penkias minutes. Kas svarbu, kuo ta tavo ‘Organizacija’ susijusi su Haruhi?”

“‘Organizacijos’ lyderis tiki, kad šis pasaulis iš tikrų yra tik žmogaus sapnas. Mes, ne, visas pasaulis tam žmogui paprasčiausiai tik sapnas. Todėl, kad tai tik sapnas, tam žmogui sukurti ar pakeisti šią realybę – vaikų žaidimas. Ir mes visi puikiai žinome, kas tas žmogus yra.”

Galbūt tik dėl to, kad jis kalbėjo taip mandagiai, Koizumio veidas atrodė stulbinančiai subrendęs.

“Žmonės tą, kuris savo valia gali sukurti ir sunaikinti pasaulį, vadina Dievu.”

……Eik tu sau, Haruhi! Tu jau pasiekei Dievo lygį! Ką dabar darysi?

“Štai todėl ‘Organizacija’ visąlaik buvo itin atsargi. Jei Dievui nebepatiks šis pasaulis, ji gali tiesiog visiškai sunaikinti senąjį ir pakeisti jį nauju. Taip, kaip vaikas, kuriam nebepatinka jo smėlio pilis, nusprendžia ją sugriauti ir pasistatyti naują. Nors šiame pasaulyje yra daugybė neišspręstų problemų, manau, kad jame vis dar yra gerų dalykų, dėl kurių verta toliau gyventi. Štai todėl aš padedu ‘Organizacijai’ saugant pasaulį.”

“Kodėl jūs paprasčiausiai nenueinat ir tiesiogiai nepaprašot Haruhi? Pasakykit jai, kad baigtų naikint pasaulį, ir ji gal paklausys.”

“Žinoma, Suzumija-san to nežino, ji neturi supratimo apie savo pačios galias. Mūsų darbas pasirūpinti, kad ji niekada to nesužinotų ir ramiai nugyventų savo gyvenimą.”

Visą tai pasakęs, Koizumis vėl pradėjo šypsotis.

“Šiuo metu, ji netobulas Dievas, ji negali visiškai savo valia valdyti pasaulio. Nors ji visiškai neevoliucionavo, mes jau matėme keletą to ženklų.”

“Iš kur jūs žinot?”

“Pagalvok, kodėl esperai, tokie kaip aš, taip pat žmonės, kaip Asahina Mikuru ir Nagato Juki, egzistuoja? Todėl, kad Suzumija Haruhi to panorėjo.”

''Jei kuris nors esate ateivis, keliautojas laiku, slaideris arba esperas, tada susiraskite mane!''

Staiga prisiminiau Haruhi prisistatymą, semestro pradžioje.

“Kadangi ji apie jas dar neišsiaiškino, ji negalės jų pilnai panaudoti, galės tik atsitiktinai, pasąmoniškai jas išlaisvinti. Visgi, per pastaruosius kelis mėnesius, Suzumija-san be perstojo išlaisvino tiek galios, kad žmogus nepajėgtų to net suvokti. Kaip jau žinai, dėl to į jos klubą įstojo Asahina Mikuru, Nagato Juki ir aš.”

Tai reiškia, kad aš vienintelis pašalinis?

“Visai ne. Mums tu esi paslaptingiausia būtybė. Aš gana daug pasidomėjau tavo kilme, jei tu neprieštarauji. Ir galiu tave užtikrinti – tu tiesiog paprastas žmogus, be jokių ypatingų galių.”

Aš turėčiau džiaugtis ar nusiminti?

“Aš taip pat nežinau, tačiau pasaulio lemtis gali būti tavo rankose. Todėl, turi būti atsargus ir neleisti Suzumijai nusivilti šiuo pasauliu.”

“Kad jau manai, kad Haruhi Dievas” pasiūliau aš “Kodėl jums jos nepagrobus, išskrodus ir pažiūrėjus iš ko padarytos jos smegenys? Gal net sužinosit visatos paslaptis!”

“‘Organizacijoje’ iš tikrųjų yra ekstremistų, kurie galvoja taip pat, kaip tu.” pridurdamas linktelėjo Koizumis.

“Tačiau dauguma vis dar galvoja, kad geriausia palikti ją ramybėje. Vis dėlto, jei dėl to Dievas nuliūs, neišvengiamai įvyks katastrofa. Tikiuosi, jog pasaulis išliks toks, koks yra, todėl savaime tikimės, kad Suzumija-san galės ramiai gyventi. Mes nieko neišloštume, jei kiltų nelaimė……”

“……Tada, ką mums daryti?”

“Šito aš nežinau.”

“Ak taip, kas nutiktų, jei Haruhi netikėtai mirtų?”

“Ar pasaulis dėl jos mirties būtų sunaikintas drauge? O gal Dievas paprasčiausiai nustotų egzistavęs? O gal atsirastų naujas, kuris ją pakeistų? Kol tai nenutiko, niekas to nežino.”

Kava, popieriniame puodelyje atšalo. Pastūmiau jį į šalį, nes daugiau nebenorėjau gerti.

“Sakei, kad turi antgamtinių galių?”

“Na, ne visiškai tiksliai, bet daugiau ar mažiau tu teisus.”

“Tada parodyk man savo galais ir aš tavim patikėsiu. Tegul, vėl sušildyk šitą kavą.”

Koizumis linksmai nusišypsojo. Tai pirmas kartas, kai mačiau jį nuoširdžiai šypsantis.

“Atleisk, tačiau aš to negaliu. Mano galios ne taip lengvai perprantamos. Normaliomis sąlygomis, aš iš viso neturiu jokių ypatingų galių. Turiu įvykdyti keletą sąlygų, kol galiu jomis naudotis, tačiau tikiu, kad vieną dieną turėsi progą jas išvysti.”

“Atleisk, kad užlaikiau tave, turbūt dabar jau eisiu namo.”

Tai pasakęs, Koizumis su šypsena veide išėjo.

Stebėjau nueinantį Koizumį, kol jis pradingo, tada pagalvojau paimti popierinį puodelį. Kaip ir maniau, kava toliau buvo šalta.

Kai sugrįžau į klubą, užklupau Asahiną-san stovinčią tik su liemenėle ir kelnaitėmis.

“……”

Asahina-san, rankose laikanti tarnaitės kostiumą, stovėjo plačiai atmerktomis akimis, žiūrėjo į mane, nustėrusį vietoje, rankoje tebelaikantį durų rankeną. Po truputį pradėjo prasižioti jos burna, besiruošianti klykti.

“Atsiprašau!”

Nespėjus jai sušukti, ištraukiau koją, buvusią kambaryje, ir staigiai užtrenkiau duris. Laimei, dėl to galėjau išvengti jos klyksmo.

Rimtai, turėjau pirma pasibelsti. Ne, pala, ji turėjo užsirakinti duris, jei norėjo persirengti!

Kai mąsčiau, ar išsaugoti jos švelnaus, šviesaus, pusnuogio kūno vaizdą savo ilgalaikės atminties saugykloje, iš kitos durų pusės pasigirdo tylus beldimas.

“Dabar jau gali užeiti……”

“Atsiprašau, dėl to.”

“Nieko tokio……”

Žiūrėjau, kaip Asahina-san atidarydama duris nulenkia galvą ir atsiprašo. Ji paraudo ir pasakė:

“Atsiprašau, kad nuolatos demonstruoju savo gėdingąją pusę……”

Iš tikrųjų, aš visai neprieštarauju!

O ji tikrai paklusni mergina, vilki tarnaitės kostiumą, kaip jai liepė Haruhi.

Ji tiesiog pernelyg miela!

Išsigandau, kad jei toliau taip spoksosiu į Asahiną-san, vaizdas, kurį ką tik priėmiau pradės krypti į nepadoriąją pusę. Sukaupęs visą sveiką protą turėjau susigrumti su tais gniuždančiais geismais. Paskubomis atsisėdau į vado vietą ir įsijungiau kompiuterį.

Pastebėjęs, kad kažkas į mane žiūri, pakėliau galvą, ir pastebėjau, kad Nagato Juki dėl įvairumo į mane žiūri. Ji truputį pastūmė akinius aukštyn, po to, vėl grįžo prie savo knygos. Jos judesiai darosi visai žmogiški.

Atvėriau interneto naršyklę ir nuėjau į klubo tinklalapį, tikėdamasis ką nors paredaguoti niekad nesikeičiančiame puslapyje, tačiau nežinojau, kur pradėti. Pamaniau, kad to tinklapio redagavimas yra laiko švaistymas, ir atsidusęs uždarydavau langą. Visgi, štai aš, dvesiantis iš nuobodulio, man taip pat jau įgriso otelas, man reikėjo kaip nors prastumti laiką.

Man sukryžiavus rankas bemurmant po nosimi, netikėtai kažkas priešais mane padėjo šiltos arbatos puoduką. Žvilgtelėjau viršun ir aptikau besišypsančią Asahiną-san, tarnaitės kostiumu, stovinčią su padėklu rankose. Ji visai kaip tikra tarnaitė.

“Dėkoju.”

Mane neseniai kava pavaišino Koizumis, tačiau aš vis tiek su džiaugsmu priėmiau šį šiltos arbatos puodelį.

Po to Asahina-san padėjo dar vieną puodelį prie Nagato, tada priešais ją atsisėdo ir tyliai gurkštelėjo iš savo pačios arbatos puodelio.

Galų gale, tą dieną Haruhi taip ir nepasirodė klubo kambaryje.

“Kodėl vakar neatėjai? Ar nenorėjai daryti apžvalgos?”

Kaip visada, prieš pirmąją pamoką pasisukau ir užkalbinau už savęs buvusią Haruhi.

Vangiai gulėdama ant suolo, smakru remdamasi į paviršių, Haruhi, žiūrėdama susierzinusiu žvilgsniu, pasakė:

“Nenervink! Vakar aš pati viską apžvelgiau!”

Iš karto supratau, kad po pamokų Haruhi viena perėjo visas vietas, į kurias ėjo praėjusį šeštadienį.

“Sudvejojau, kad galbūt ką nors praleidome, todėl pamaniau, kad dėl visa ko dar kartą pereisiu per tas vietas.”

Visada galvojau, kad tik detektyvai galvoja, jog nusikaltėliai sugrįžta į nusikaltimo vieną, bet klydau.

“Čia karšta lyg pragare! Kada mes keisimės mokyklines uniformas? Aš nori vilkėti drabužius, su trumpomis rankovėmis!”

Jie nekeičia sezono iki birželio, o iki gegužės galo liko vos savaitė.

“Suzumija, galbūt aš tai tau jau sakiau anksčiau, bet manau, kad tau reikia liautis ieškoti tų paslaptingų nutikimų ir pabandyti gyventi normalų gimnazistės gyvenimą.”

Ji pakels galvą ir piktai į mane pasižiūrės…… tikėjausi tokios reakcijos, vis dėlto, Haruhi galva liko susmigusi į suolą. Matyt, ji visai išsekusi.

“Normalų gimnazistės gyvenimą? Koks čia per gyvenimas?”

Ji atrodė visai nesudominta.

“Pavyzdžiui, susirasti padorų vaikiną. Gal net susitikinėdama užkliūsi už kokio ateivio. Taip numuštum du paukščius, vienu akmeniu, ne taip ir blogai, ar ne?”

Prieš pasiūlęs tai, pradėjau galvoti apie anos dienos pokalbį su Asahina-san.

“Be to, prie tavęs jau išsirikiavę pakankamai vaikinų. Tau tereikia užgniaužti tą savo ekscentrišką elgesį, ir vaikinas atsiras.”

“Hmp, koks skirtumas, turiu vaikiną, ar ne! Visa ta vadinama meilė tik laikinas galvos supainiojimas, protinė liga.”

Pasakė išsekusi Haruhi, gulėdama ant suolo ir žiūrėdama pro langą.

“Aš iš tikrųjų kartas nuo karto imu galvoti apie tokius dalykus. Juk aš veikli mergina, o mano kūnas turi poreikių. Bet nesu tokia kvaila, jog dėl vienos akimirkos susipainiojimo imčiaus tokių varginančių dalykų. Ir aš pernelyg užsiėmusi, kad eičiau į pasimatymus, juk kas tada nutiks Komandai SOS? Aš ją vos įkūriau!”

Iš tikrųjų, ji dar net neįkurta.

“Tada kodėl tau nesukūrus klubo, susijusio su kokiomis nors pramogomis? Tai garantuotai pritrauktų daugiau narių.”

“Ne.”

Kategoriškai atsisakė Haruhi.

“Aš sukūriau Komandą SOS, nes visi kiti paprasti klubai buvo pernelyg nuobodūs, be to, aš jau suradau mielą merginą kaip Mikuru-čian ir taip pat paslaptingą persikėlusį mokinį! Kodėl niekas dar nenutiko? Ak, jau laikas kam nors keistam nutikti.”

Tai pirmas kartas, kada matau Haruhi tokią nusiminusią, tačiau kartu ir tokią mielą. Tokia miela mergina kaip ji, net kai nesišypso, tikrai graži, ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau dėl to gaila.

Visą likusią dieną Haruhi praleido kietai miegodama. Kas neįtikėtina, tai kad mokytojai to visai nepastebėjo…… Ne, tai turi būti tik sutapimas.

Visgi, nuo šio momento, tyliai prasidėjo keisti dalykai. Kadangi iš pradžių tai nebuvo nieko ypatingo, niekas kitas to dar nepastebėjo, tačiau aš apie tai galvojau visą dieną, nuo pat pirmos pamokos pradžios.

Kol kalbėjausi su Haruhi, mano mintys sukosi apie kai ką kitą. Viskas prasidėjo ryte nuo raštelio palikto mano mokyklos batų spintelėje.

Jame buvo užrašyta:

''Po pamokų, kai visi išeis, ateik į klasę 1-5.''

Tai buvo akivaizdžiai merginos rašysena.

Kaip tai suprasti? Nepaprastosios padėties posėdis vyko mano galvoje, dėl skirtingų požiūrių.

Pirmasis bylojo: “Tai jau buvo nutikę”, tačiau rašysena skyrėsi, nuo tos, kuri buvo knygos žymeklyje. Nagato, kuri tvirtina, kad yra ateivių Gyvoji Humanoidinė Sąsaja, raštas buvo toks gražus, kad atrodė lyg atspausdintas, visgi šis raštelis kelia gimnazistės rašysenos įvaizdį. Be to, Nagato nebūtų tokia tiesmuka ir nedėtų raštelio į mano batų spintelę.

Antrasis bylojo: “Ar tai galėtų būti Asahina-san?”. Ne, jei tai būtų Asahina-san, ji atsitiktinai neišplėštų popieriaus lapo ir neprikeverzotų raštelio, neparašiusi tikslaus laiko. Būtent, ji savo kruopščiai parašytą laišką įdėtų į voką.

Tarp kitko, keista, jog susitikimo vieta buvo mano klasė. “Nejaugi Haruhi?!” klykė trečiasis požiūris. Tai iš viso neįmanoma, jei tai būtų ji, ji tiesiog netemtų mane į laiptinę ir iš karto pasakytų, ką nori iš manęs sužinoti.

Remdamasis panašiu samprotavimu, atmečiau ir Koizumį. Galiausiai, ketvirtasis požiūris bylojo: “Galbūt tai meilės laiškelis nuo kokios nepažįstamosios?”. Nesirūpinkim dėl to, ar tai meilės laiškas, ar ne, esmė ta, aš esu kažkieno kviečiamas, ir tai neprivalo būti mergina.

“Neįkliūk į tai! Tikriausiai tai durnas Tanigučio ir Kunikido juokelis.” Jo, tai labiausiai tikėtinas požiūris. Įmanoma, kad tas mulkis Tanigučis krėstų tokį beprasmį pokštą, tačiau manau, jam reikėjo daugiau prirašyti.

Apie visą tai galvodamas, beprasmiškai slampinėjau po mokyklą. Po pamokų, Haruhi pasakė, kad blogai jaučiasi ir išėjo namo. Tai puiki proga!

Nusprendžiau pirma nueiti į klubo kambarį. Išprotėčiau, jeigu per anksti nueičiau į klasę laukti kažkokio nepažįstamojo. Be to, jei netikėtai užeitų Tanigučis ir pasakytų “Ei, tu vis dar lauki? Negaliu patikėti, kad pakibai ant tokio menko raštelio, koks tu nekaltas!” įsiusčiau iki pamėlynavimo. Pirma prastumk laiką, žvilgtelėk į klasę, ir po to įsitikinęs, kad nieko aplink nėra, užeik vidun. Taip, nepriekaištingas planas!

Iš pritarimo sau linksėdamas, pasiekiau klubo kambarį. Šįkart, prisiminiau pasibelsti.

“Prašom užeiti.”

Kai tik įsitikinau, kad tai Asahinos-san balsas, atidariau duris. Nesvarbu, kiek kartų pamatau Asahiną-san tarnaitės kostiume, ji vis tiek atrodo tokia žavinga!

“Ilgokai užtrukai, kol atėjai, o kur Suzumija-san?”

Panašu, jog ji vėl verda arbatą.

“Ji išėjo namo, šiandien ji atrodė baisiai pavargusi. Jeigu sieki keršto, dabar tavo proga. Šiuo metu ji atrodo labai paliegusi.”

“Aš neketinu daryti nieko panašaus!”

Mes sėdėjome vienas priešais kitą ir kambaryje gėrėme arbatą, kol Nagato skaitė. Regis, mes atgal atvirtome į beprasmę draugiją, kokia buvome anksčiau.

“Koizumis dar neatėjo?”

“Koizumis-kun buvo anksčiau atėjęs, sakė, kad šiandien turi eiti į darbą, todėl išėjo anksčiau.”

Kažin kokį darbą jis turi? Kad ir kaip ten būtų, aš dabar užtikrintai galiu išbraukti Koizumį ir Haruhi iš savo įtariamųjų, parašiusių tą raštelį, sąrašo.

Kadangi neturėjome ką veikti, kalbėdamasis žaidžiau otelą su Asahina-san. Man laimėjus tris partijas, nustojome žaisti ir nuėjau į internetą paskaityti naujienų, o tą akimirką Nagato užvertė savo knygą. Pastaruoju metu, šį jos poelgį laikėme kaip ženklą, kad laikas užbaigti šiandienos klubo veiklą (nors nežinojome, kokia ta veikla), pradėti susidėti daiktus ir eiti namo.

“Aš turiu persirengti, todėl eik pirma.”

Išgirdęs Asahiną-san tai sakant, išskubėjau lauk iš klubo kambario. Laikrodis rodė pusę šešių, klasėje turėtų daugiau nieko nebebūti, tiesa? Net jai tai buvo Tanigučio pokštas, jam jau būtų nusibodę laukti taip ilgai ir jis būtų išėjęs namo. Nepaisant to, tik dėl visa pikto, porą kartų perbėgau laiptais per viršutinius aukštus.

Tyliame koridoriuje giliai įkvėpiau. Kadangi klasės langai koridoriuje padaryti iš nepermatomo stiklo, negalėjau pro juos matyti, kas vyko viduje, tik oranžinę spalvą, dėl besileidžiančios saulės.

Nesistebėjau tuo, kad kažkas klasėje manęs laukė, tačiau buvau pritrenktas, kai sužinojau, kas tai buvo. Priešais lentą stovėjo žmogus, apie kurį nebūčiau pagalvojęs.

“Tu vėluoji.”

Nusišypsojo Asakura Rjouko.

Ji perbraukė per savo ilgus šilkinius plaukus ir pradėjo eiti tarp suolų. Jos stangrios šlaunys po susiraukšlėjusiu sijonu ir balti kambariniai bateliai labai blaškė dėmesį.

Ji sustojo klasės viduryje ir su šypsena pamojo link manęs.

“Užeik!”

Lyg būčiau įsiurbtas vidun, šis jos veiksmas privertė mane paleisti durų rankeną ir žengti link jos.

“Vadinasi, tai tu……”

“Taip, nustebai?”

Asakura linksmai nusišypsojo. Jos dešinioji veido pusė buvo raudona, dėl besileidžiančios saulės spindulių.

“Tu norėjai su manimi susitikti?”

Tyčia paklausiau grubiu tonu, o Asakura sukikeno ir atsakė:

“Iš tiesų norėjau su tavimi susitikti, aš turiu kai ko tavęs paklausti.”

Šviesus Asakuros veidas dabar pasisuko į mano pusę.

“Ar esi girdėjęs sakant, kad ‘geriau padaryti ir gailėtis, nei gailėtis, kad to visai nepadarei’? Ką apie tai manai?”

“Nelabai žinau, kas tai pasakė, bet manau, prasmė teisinga.”

“Jei yra situacija, kurioje išlaikant tą pačią padėtį viską pablogins, o tu neįsivaizduoji, kaip ją pagerinti, ką tu darytum?”

“Pagerinti? Apie ką tu kalbi? Ekonomiką?”

Nekreipdama dėmesio į mano klausimą, Asakura nusišypsojo ir tęsė:

“Ar nemanai, kad geriau pirma padaryti, o po to susidurti su pasekmėmis? Juk niekas nepasikeis, jei viskas ir toliau taip klostysis.”

“Em, turbūt taip.”

“Ir aš taip galvoju.”

Asakura, laikydama rankas už nugaros, truputį pasilenkė pirmyn.

“Vis dėlto, kadangi mano vadovai nesugeba galvoti apie pašalinius dalykus, jie nepalaiko ryšio su sparčiais šios realybės pokyčiais, aš verčiu save ką nors daryti, kad priversčiau viską vykti sklandžiau. Štai todėl, būdama šioje realybėje, nusprendžiau veikti savo nuožiūra ir priverstinai padaryti keletą pakeitimų.”

Apie ką ji po galais šneka? Tai kažkoks juokelis? Apsižvalgiau po kambarį, svarstydamas, ar Tanigučis slepiasi spintoje su šluotomis ir šepečiais, ar tupi po mokytojo stalu.

“Man atsibodo stebėti nesikeičiančią aplinką, todėl……”

Taip įtemptai žvalgiausi aplink, kad vos girdėjau, ką kalbėjo Asakura.

“Aš tave užmušiu ir pažiūrėsiu, kaip reaguos Suzumija Haruhi.”

Tą akimirką, Asakuros dešinė ranka sutviskėjo ir metalinės šviesos blyksnis praskrido pro mano kaklą.

Maloniai šypsodamasi, Asakura dabar rankoje gniaužė didžiulį armijos peilį.

Man labai pasisekė, kad išvengiau pirmojo smūgio. Nes dabar ant nugaros gulėjau ant grindų, išblyškęs žiūrėdamas į Asakurą. Jei ji mane įvilios į spąstus, negalėsiu pabėgti! Tokia mintis šmėstelėjo man galvoje, ropojant atgal kaip žiogui.

Kodėl Asakura nesekė man iš paskos?

…… Ne, pala! Kas po velnių čia dedasi?! Kodėl Asakura bando mane nudurti su peiliu? Vieną akimirką, ką ji dabar pasakė? Ji nori mane užmušti? Mane užmušti? Už ką?!

“Baik kvailioti!”

Nesugebėjau pasakyti nieko geresnio, tik tą man prilipusią frazę.

“Tai labai pavojinga! Net jei tai netikras peilis, tu mane nežmoniškai išgąsdinai! Liaukis!”

“Tu manai, kad aš juokauju?”

Labai maloniu balsu pasakė Asakura, skambėdama visai nerimtai. Kai dabar pagalvoju, besišypsanti gimnazijos mokinukė, besikesinanti į tavo gyvybę peiliu, skamba nežmoniškai kraupiai. Žodžiais negalima apsakyti, kaip buvau išsigandęs.

“Hmp.”

Asakura paplekšnojo per petį kita peilio puse.

“Tau nepatinka mirtis? Tu nenori mirti? Organinių būtybių mirtis man nereiškia nieko.”

Lėtai atsistojau. Tai turi būti tik pokštas, aš persigandęs tik todėl, kad pernelyg rimtai į tai reaguoju. Toliau sau tai kartojau, nes visa tai pernelyg neįtikėtina. Asakura, uoliai dirbanti ir rimta klasės seniūnė, kuri pamokoje kalba, tik kai būtina, nepakvaištų, net jei susidurtų su baisia nelaime. Kodėl ji griebė peilį ir staiga pareiškė, kad nori mane užmušti?

Vis dėlto, tas peilis tikras, jei nebūčiau išsisukęs, dabar į visas puses taškyčiausi kraujais.

“Nesuprantu, ką tu sakai. Tai daugiau nebejuokinga, gerai? Padėk tą baisų daiktą šalin!”

“Negaliu,” nusišypsojo Asakura savo įprasta, nekalta šypsenėle “nes aš tikrai noriu tavo mirties.”

Ji laikė savo peilį prie liemens ir puolė link manęs. Koks greitis! Tačiau šį kartą buvau pasiruošęs, nes dar prieš tai, kai būtų sujudėjusi Asakura, ketinau pasprukti pro duris… ir atsitrenkiau į sieną.

????

Nėra durų. Langų irgi. Ten, kur turėjo būti langai į koridorių, dabar buvo stora, pilka siena.

Neįmanoma!

“Tai beprasmiška.”

Iš už nugaros artėjo Asakuros balsas.

“Aš turiu šios erdvės informacijos kontrolę, todėl visi išėjimai yra užblokuoti. Iš tikrųjų, tai gana paprasta, tereikia sutrikdyti šio pastato molekulinę struktūrą. Dabar šis kambarys visiškai izoliuotas. Niekas negali patekti vidun, ar lauk iš jo.”

Apsisukau ir pamačiau, kad saulėlydis irgi dingo. Visa klasė apsupta betoninių sienų, paliekant kaboti tik šaltai į suolus šviečiančias lempas.

Negali būti!

Asakuros siluetas lėtai pajudėjo link manęs.

“Siūlau tau liautis priešintis; vis tiek mirsi.”

“……Kas tu iš tikrųjų?”

Nesvarbu, kaip žiūrėjau, aplink mane buvo tik sienos. Jokių durų, jokių langų, nieko! Gal man stogas nuvažiavo?

Aš paklaikusiai blaškiausi tarp suolų, bandydamas kuo toliau pabėgti nuo Asakuros. Tuo tarpu Asakura link manęs judėjo tiesia linija, laisva valia traukdama suolus ir kėdes sau iš kelio. Palyginus su ja, mano kelias visada užblokuotas suolais.

Šis katės ir pelės žaidimas ilgai netruko ir galiausiai buvau įremtas į kampą.

Tokiu atveju……

Nusprendžiau surizikuoti ir mesti kėdę į Asakurą, tačiau kėdė priešais pat Asakurą pasisuko ore ir nuskrido į kitą kambario galą. Kaip tai gali būti įmanoma?!

“Ar nesakiau, kad tai beprasmiška? Viskas šiame kambaryje mano valioje.”

Palauk… Palauk!

Kas čia dedasi? Jei čia ne pokštas ar apgavystė, ir nei aš, nei Asakura neišdurnėjome, kas po galais čia dedasi?!

''Aš tave užmušiu ir pažiūrėsiu, kaip reaguos Suzumija Haruhi.''

[[Image:Sh_v1_05.jpg|thumb|''Rjouko: "Aš tave užmušiu ir pažiūrėsiu, kaip reaguos Suzumija Haruhi."'']]

Kodėl vėl Haruhi? Haruhi, na tu ir populiari!

“Reikėjo man taip iš pat pradžių padaryti.”

Asakurai tai pasakius, mano kūnas sustingo. Taip negalima! Tu sukčiauji!

Mano kojos sustingo prie grindų, negalėdamos judėti. Mano rankos nejuda lyg būtų vaškinės – negaliu pajudinti nei piršto! Mano veidas užstrigo žiūrint į grindis, galėjau tik matyti, kaip Asakuros kambariniai bateliai lėtai atsiranda mano regos lauke.

“Kai tik mirsi, Suzumija Haruhi privalės kažkaip reaguoti. Tai gali sukurti didžiulį informacijos sprogimą, iš kurio galbūt ką nors sužinosime. Tokia galimybė gali atsirasti tik kartą gyvenime!”

Žinok, kažkodėl man dzin!

“Dabar mirk!”

Jaučiau, kad Asakura pakelia peilį. Kur ji pradės? Nuo gerklės arterijų, širdies? Jei žinočiau, kaip mirsiu, galėčiau bent pasiruošti. Bent jau leisk man užsimerkti…… Ne, nepajėgiu. K… Kas čia?!

Staiga pajutau suvirpant orą. Į mane pradėjo skristi peilis……

Tą akimirką, pasigirdo garsus trūkinėjimas ir įgriuvo lubos. Betono gabalas užkrito man ant galvos – skauda! Bliamba! Dėl didelio kiekio toliau krentančių nuolaužų buvau apipiltas baltomis dulkėmis ir, turbūt, Asakura irgi. Vis dėlto, negalėjau tuo įsitikinti… ne, pala! Aš vėl galiu judėti! Pakėliau galvą ir pamačiau……

Apstulbinta Asakura – jau ketinusi perrėžti man gerklę. Priešais mane stovėjo, pagavusi ašmenius plikomis rankomis… plikomis rankomis…! liekna Nagato Juki figūra.

“Tavo autonominės programos pernelyg paprastos.”

Savo neemocingu balsus pasakė Nagato.

“Informacijos užblokavimas ties lubų sritimi buvo neužbaigtas. Todėl galėjau tai atrasti ir patekti vidun.”

“Tu nori man sutrukdyti?” ramiai pasakė Asakura. “Kai tik nužudysiu šį žmogų, Suzumija Haruhi būtinai kaip nors reaguos. Tik taip galėsim gauti daugiau informacijos.”

“Tu turėjai būti mano pastiprinimas.” pasakė Nagato, lyg skaitytų kokią mantrą<ref>[http://lt.wikipedia.org/wiki/Mantra Mantra] (''sanskrito kalba'' – m., मन्त्र, mantra, pažodžiui: „mąstymo, kalbos instrumentas“, „proto įrankis“) – garsinių skiemenų seka, paprastai tariama arba giedama ją kartojant kelis, keliolika ir dar daugiau kartų, (recituojama), aklamuojama. Kartais dar vadinama ''džapa''. Naudojama indiškos ir apskritai "rytietiškos" kilmės religinėse praktikose medituojant ar panašiose į meditavimą dvasinėse praktikose. Šiuolaikiniai naujieji religiniai judėjimai ([http://lt.wikipedia.org/wiki/Naujasis_Am%C5%BEius Naujasis amžius], ''angl.'' "New Age") dažnai gana plačiai naudoja mantras dėmesio sutelkimui ir tam tikrų savybių, galių ugdymui. Kai kurios naujosios afirmacijų praktikos (dvasinė savitaiga) remiasi mantrų naudojimo patirtimi.</ref>, “Toks nepaklusnumas draudžiamas; tu privalai paklusti mano įsakymams.”

“Kas jei atsisakysiu?”

“Tada aš atjungsiu tavo informacijos sąsają.”

“Gal norėtumei pamėginti? Čia aš turiu pranašumą, kadangi ši klasė priklauso mano informacijos kontrolės apimtims.”

“Pradedama vykdyti informacijos sąsajos atjungimo programa.”

Nagato pabaigus, peilis jos rankoje pradėjo ryškiai švytėti. Tada, lyg cukraus kubelis įdėtas į arbatos puodelį, lėtai sklaidėsi, sutrupėjo ir kaip milteliai nubyrėjo ant grindų.

“!!”

Asakura paleido peilį ir pašoko penkis metrus atgal. Matydamas šią sceną, galėjau tik galiausiai suvokti – “eik tu sau, šitos dvi tikrai ne žmonės.”

Vienu šuoliu peršokusi visą atstumą, Asakura grakščiai nusileido ir toliau kaip visada šypsojosi.

Erdvė aplink pradėjo išsikreipti – maždaug taip galiu tai apibūdinti. Asakura, suolai, lubos ir grindys smarkiai raibuliavo; apskritai, viskas priminė tai, kas atrodė lyg skystas metalas, nors nemačiau labai aiškiai.

Kai apie tai galvojau, lyg vidury oro susiformavo kažkas, kas priminė ietis, ir prie ištiestų Nagato delnų sutrupėjo į kristalų gabalus – tik tiek pajėgiau suprasti.

Po sekundės, aplink Nagato nesiliovė kristalizuoti sprogimai, o ant grindų byrėjo milteliai. Kristališki, ietis primenantys daiktai iš visų pusių žaibo greičiu skraidė link mūsų. Tik po kiek laiko išsiaiškinau, kad Nagato tokiu pat greičiu tas ietis atmušinėja.

“Nejudėk.”

Nagato, nenustodama atreminėti jos puolimo, kita ranka patempė mane už kaklaraiščio numetė mane ant žemės, kad už jos slėpčiausi.

“Oi!”

Neaiškus daiktas praskrido man virš galvos ir atsitrenkęs į lentą sudužo į gabalus.

Nagato truputį pakėlė galvą ir tą akimirką iš lubų išaugo daug varveklių, kurie krito ant Asakuros galvos. Asakura pasitraukė greičiu, neįžiūrimu plika akimi, o ant grindų akimirksniu atsirado miškas susmigusių varveklių.

“Šioje erdvėje tau neįmanoma mane nugalėti.” ramiai tarė Asakura. Ji ir Nagato besigrumdamos stovėjo keli metrai viena priešais kitą, tuo tarpu aš tik beviltiškai drybsojau ant žemės, nedrįsdamas atsistoti.

Nagato stovėjo priešais mane, truputį išskėstomis kojomis. Taip, tai labai panašu į ją – ant jos kambarinių batų mažomis raidėmis buvo užrašytas jos vardas. Tada, lyg giedodama giesmę, Nagato kažką<ref>[http://lt.wikipedia.org/wiki/SQL SQL] (''angl.'' Structured Query Language – „struktūrizuota užklausų kalba“) – populiariausia iš šiuo metu naudojamų kalbų, skirtų aprašyti duomenis ir manipuliuoti jais reliacinių duomenų bazių valdymo sistemose. Sukurta XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje. Pirmoji šią kalbą komerciniame produkte pritaikė korporacija, dabar žinoma Oracle vardu. Ja pasekė ir daug kitų.

Nagato pavartoji raktažodžiai skirti duomenų paieškai (išrinkimui), todėl galima suprasti, kad šiuo algoritmu ji didelėje Integruotos Informacijos Minčių Esybės duomenų bazėje susirado būtent Asakurą Rjouko.</ref> tyliai sumurmėjo:

SELECT serijinis_numeris

FROM duomenų_bazė

WHERE kodas=’informacija’

ORDER BY puolamoji_kovos_informacija

HAVING naikinimo_režimas

“Taikinio vardas – Asakura Rjouko, priešiškumas patvirtintas. Atjungiama taikinio organinės informacijos sąsaja.”

Paprasta erdvė klasėje nebeegzistuoja. Viskas pavirto į geometrines figūras ir sukosi kaip kaleidoskope<ref>[http://lt.wikipedia.org/wiki/Kaleidoskopas Kaleidoskopas] yra prietaisas su veidrodžiais, kuris sudaro kintančius raštus. Kaleidoskopas sukuria spalvingą trikampių ratu išsidėliojusių atvaizdų raštą. Kiekvienas veidrodis sukuria menamąjį objektų atvaizdą, taip pat atvaizdų kitame veidrodyje atvaizdą.</ref>, o gal tik man galva sukosi.

“Tu nustosi funkcionuoti anksčiau, nei aš.”

Visame šitame spalvotame miraže neįsivaizdavau, iš kur sklido Asakuros balsas.

''Vuuš'', pasigirdo vėjo, pjaunančio per orą, garsas.

Nagato man stipriai spyrė kulno galu.

“Ką tu……”

Nespėjus man pabaigti, man pro pat nosį žaibišku greičiu pralėkė neįžiūrima ietis ir nukrito ant grindų.

“Dar pažiūrėsim, kiek ilgai pajėgsi jį ginti. Pamėgink tai!”

Kitą sekundę, Nagato stovėjo priešais mane, suvarpyta tuzino rusvai atrodančių ilgų iečių.

“……”

Paaiškėjo, jog Asakura užpuolė vienu metu Nagato ir mane iš visų pusių. Nagato nepajėgė išsklaidyti ar atmušti dalies iečių, todėl, kad mane apgintų, panaudojo savo kūną. Bet tada aš to gerai nesuvokiau, nes tai nutiko per greitai.

Nagato akiniai nukrito jai nuo veido ir nukritę ant grindų šiek tiek pašoko.

“Nagato!”

“Geriau nejudėk.”

Ramiai tarė Nagato, rodydama į ietis, įstrigusias jai į krūtinę ir pilvą. Po jos kojomis pradėjo atsirasti kraujo bala.

“Man viskas gerai.”

Ne, tu visai neatrodai gerai!

Nagato, net nesuvirpėdama, ištraukinėjo ietis lauk iš savo kūno. Kraujuotos ietys krito ant žemės, sukeldamos ledo garsą, ir po kelių sekundžių pavirsdavo į suolą. Štai iš ko jos padarytos!

“Būdama taip sužalota, nemanau, kad dabar sugebėtum mane sustabdyti. Štai galutinis smūgis!”

Kitame iškrypusios erdvės gale, Asakuros siluetas banguojančiai švytėjo. Jos veide mačiau šypseną. Ji lėtai pakėlė rankas, kurios, jei man neprisisapnavo, švytėjo nuo pečių iki pirštų galų ir dvigubai pailgėjo. Ne, daug labiau nei dvigubai…!

“Prašau, mirk!”

Asakuros rankos toliau tempėsi, besirangydamos kaip kokie čiuptuvai, ir artinosi iš abiejų pusių. Negalėdama judėti, trapi Nagato figūra klaikiai sudrebėjo… Po akimirkos, mano veidas buvo aptaškytas krauju.

Asakuros kairioji ranka įsismeigė į dešinę Nagato pilvo dalį, tuo tarpu dešinioji ranka pervėrė kairiąją krutinės dalį, kiaurai pereidama per nugarą ir sustodama prie klasės sienos. Kraujas tiško iš Nagato kūno, tekėdamas žemyn kojomis, padarydamas kraujo balą dar didesne.

“Baigta.”

Tyliai pasakė Nagato, po to paėmė už čiuptuvų. Nieko nenutiko.

“Kas baigta?” pasakė Asakura, sakydama tai, lyg būtų laimėjusi. “Turi galvoje savo trejus gyvenimo metus?”

“Ne.” ištarė rimtai sužeista Nagato, tarytum nieko jai nebūtų nutikę. “Pradedamas informacijos sąsajos atjungimas.”

Beveik akimirksniu, viskas klasėje pradėjo ryškiai švytėti, nykti ir per kitą akimirką pavirto į dulkes. Suolas priešais mane taip pat pavirto į dulkes ir išsisklaidė.

“Kaip taip gali būti……”

Kristalų smiltelės nesiliaunančiai byrėjo pro lubas ir šįkart būti priblokštai buvo Asakuros eilė.

“Tu tikrai nepakartojama.”

Ietys Nagato kūne irgi pavirto į dulkes.

“Man prireikė daug laiko, kad persiskverbčiau per programą. Tačiau dabar viskas baigta.”

“…… Prieš pradėdama veikti, tu paruošei išskaidymo elementus, ar ne? Nieko keisto, kad pasirodei silpna. Nes iš anksto panaudojai visą savo puolimo informaciją……” nusiminusiai pasakė Asakura, jos rankoms pradėjus išsisklaidyti.

“Ak, kaip gaila, vis dėlto, aš buvau tik pastiprinimas. Galvojau, kad tai bus proga ištrūkti iš šito akligatvio.”

Asakura atgal atvirto į savo paprastą klasiokės būdą ir džiugiai į mane pasižiūrėjo.

“Aš pralaimėjau. Puiku, kad galėsi toliau pagyventi. Bet geriau būk atsargus, Integruotos Informacijos Minčių Esybė nėra tokia vieninga, kaip gali pasirodyti. Joje, kaip ir tarp žmonių, yra ir daugiau tokių, kurie turi kitokią nuomonę. Bus ir daugiau tokių ekstremistų, kaip aš. Ir ką gali žinoti, gal net tie, kurie valdo Nagato-san gali pakeisti savo nuomonę ir nuspręsti verčiau tave nužudyti.”

Asakura jau iki pat krūtinės buvo padengta tviskančių kristalų.

“Iki tada, linkiu tau laimės su Suzumija-san. Iki.”

Tai pasakiusi, Asakura tyliai pavirto į mažą smėlio kalvą, kurios mažos kristalų kruopelytės po truputį nyko, kol visiškai išsisklaidė.

Šitaip, tarp išsibarsčiusių kristalėlių dulkių, gimnazistė, žinoma, kaip Asakura Rjouko, visiškai išnyko iš mūsų mokyklos.

Staiga pasigirdo tylus dunkstelėjimas. Pasisukęs, pamačiau Nagato, gulinčią ant grindų, todėl nuskubėjau prie jos.

“Nagato! Laikykis! Aš iškviesiu greitąją!”

“Nereikia.”

Nagato savo plačiai pramerktomis akimis pažvelgė į lubas.

“Fiziniai pažeidimai man nėra labai svarbūs. Svarbiausia reikia atkurti šią erdvę į jos pradinę būseną.”

Smėlio kristalai aplink nustojo kristi.

“Pašalinamos svetimos medžiagos, vykdoma klasės rekonstrukcija.”

Kai ji baigė, pažįstama 1-5 klasė iš naujo pasirodė prieš mūsų akis. Tai atrodė kaip kasetės atsukimas: viskas klasėje sugrįžo į savo vietas.

Lenta, mokytojo stalas, likusios kėdės ir suolai, viskas išaugo iš balto smėlio ir sugrįžo į savo originalias būsenas, kaip kad mačiau prieš šiandienos pamokų pabaigą. Negaliu apibūdinti to, kas tuomet dėjosi mano galvoje. Jei nebūčiau visko matęs savo akimis, manyčiau, kad šie vaizdai sukurti naujausių kompiuterinės grafikos specialiųjų efektų.

Langai su naujais sveikais stiklais išaugo iš sienų; lauke vėl pasirodė saulėlydis, apšviečiantis mane ir Nagato oranžine šviesa. Bandžiau žvilgtelėti į savo suolą – viskas buvo taip, kaip palikau, o kraujas, aptaškęs mano veidą, buvo visiškai išnykęs. Tai neprilygstama. Tai kaip kažkokia magija!

“Ar tu tikrai sveika?”

Priklaupiau prie Nagato, kuri toliau gulėjo ant grindų. Galvojau, kad ji turės daugybę žaizdų ir skylių savo uniformoje, po to, kai buvo perdurta tų iečių, bet dabar viskas buvo pradingę.

“Apdorojimo galios dabar perjungtos į informacijos valdymą, todėl sąsajos regeneracija buvo atidėta. Pradedamas atkūrimo procesas.”

“Ar tau padėti?”

Nors to nesitikėjau, bet Nagato neprieštaravo ir paėmė man už rankos, o kai jau norėjo keltis—

“A.”

Ji netikėtai aiktelėjo.

“Pamiršau atkurti akinius.”

“……Aš manau, kad tu atrodai mielesnė be akinių. Šiaip ar taip, merginos su akiniais manęs neužveda.”

“Ką reiškia ‘užveda’?”

“Nieko, nekreipk dėmesio.”

“Aišku.”

Dabar ne laikas šnekėt apie tokius niekus. Gailiuosi, kad tai pasakiau. Jei nereikėtų beširdiškai palikti Nagato, iš gėdos tučtuojau bėgčiau iš klasės.

“Ui-su.”

Netikėtai atsidarė klasės durys.

“Pa~mir~šau, pamiršau krepšį~ ”

Dainuodamas savo paties sukurtą dainą, į klasę įžengė Tanigučis.

Tanigučis turbūt net nepagalvojo, kad klasėje gali dar kas nors būti. Kai mus pastebėjo, sustingo iš nuostabos ir plačiai išsižiojo kaip kvailys.

Tuo momentu aš rankose laikiau Nagato, bet jei būtumėte tai matę, būtų galėję pasirodyti, kad aš ją palengva guldau.

“Atleiskite.”

Nepaprastai rimtu balsu pasakė Tanigučis. Tokiu, kokio iš jo dar niekada nebuvau girdėjęs. Net neuždaręs durų, jis tuoj pat išsinešdino iš klasės. Neturėjau laiko net bėgti jam iš paskos.

“Įdomus žmogus.” pasakė Nagato.

Sunkiai atsidusau.

“Ką man daryti~?”

“Palik tai man.” pasakė Nagato, gulėdama mano glėbyje.

“Manipuliavimas informacija – mano stiprioji pusė. Padarysiu taip, kad atrodys, jog Asakura Rjouko persikėlė į kitą mokyklą.”

Štai kaip!

Dabar ne laikas galvoti apie tokius nereikšmingus dalykus. Buvau priblokštas. Kai dabar pagalvoju, aš patyriau nerealų nutikimą! Dabar nebesvarbu, tikiu ar ne tais absurdiškais dalykais, kuriuos man pasakojo Nagato. Kitaip tariant, dabar tam nebėra jokių abejonių! Šis nutikimas privertė mane suprasti situacijos rimtumą. Aš buvau įsitikinęs, kad žūsiu! Jei Nagato nebūtų išlindusi pro lubas, Asakura būtų mane nudėjusi. Išsikraipančios klasės, Asakuros, pavirtusios į pabaisą, ir ramiai ją sunaikinančios Nagato vaizdai įsirėžė man į galvą.

Ar taip Nagato norėjo man parodyti, kad ji tikrai ateivė?

Tarp kitko, aš dabar tapau paslaptingo nutikimo dalyviu. Kaip kad minėjau pačioje pradžioje, išties norėjau būti įtrauktas į tokius nutikimus, tapti antraeiliu veikėju, ir to būtų visai užtekę. Tačiau štai išėjo taip, kad tapau pagrindiniu veikėju! Taip, aš labai norėjau tapti pasakojimo apie ateivius dalyviu, tačiau, kai galiausiai tokiu tapau, visa tai atrodo kiek kitaip.

Nuoširdžiai kalbant, tai mane net labai neramina.

Kuo aš norėjau būti, tai kokiu nors pašaliniu, kuris herojui sunkiu metu maloniai besišypsodamas suteiktų patarimą. Nenoriu, kad mano gyvybei grasintų mano paties klasiokės! Aš vis dar branginu gyvenimą!

Mano mintys kurį laiką kažkur klajojo be tikslo, kol sėdėjau vidurį oranžinių spindulių apšviestos klasės, visai nejausdamas svorio savo rankose.

K…… Kas čia dabar? Ką aš sau mąstau? Dėl to, kad šitiek laiko užsigalvojau, visai nepastebėjau, kad Nagato baigė savo regeneraciją ir tuščia veido išraiška spoksojo į mane.

Kitą diena, Asakura Rjouko klasėje nepasirodė.

Žinoma, tai buvo savaime suprantama, tačiau panašu, kad tik man.

“O… Asakura? Tai kažkaip susiję su jos tėvo darbu, todėl ji turėjo greitai išvykti. Iš tiesų, mokytojai irgi buvo nustebinti, nes mums pranešta buvo tik šį rytą. Jie turėjo išvykti iš šalies, išskrido praėjusią naktį.”

Kai Okabė paskelbė šią pramanytą istoriją, klasėje kilo triukšmas, dauguma merginų šūkaliojo iš nuostabos “Ką?”, “Kodėl?”, vaikinai irgi pradėjo tarp vieni kitų šnabždėtis. Net Okabė atrodė suglumęs. Ir visai nekeista, jog mergiotė už manęs negalėjo dėl to tylėti.

''Bum!'' Ji vožė man kumščiu per nugarą.

“Kjonai, tai privalo būti paslaptingas nutikimas!” Suzumijos Haruhi akys ryškiai švytėjo, jai vėl tapus kupinai jėgų.

Ką turėčiau daryti? Pasakyt jai tiesą?

Žinok, iš tikrųjų, Asakura-san buvo sukurta kažkokios neaiškios būtybės, pavadinimu Integruotos Informacijos Minčių Esybė, Nagato-san yra jos bendradarbė, tačiau jos susiginčijo dėl to, ar reikia mane nudaigoti ar ne. Na, kodėl mane? Jo, kad sužinotų daugiau apie tave, Haruhi. Vis dėlto, Nagato-san ją pavertė į smėlį. Va ir viskas.

Žinoma, kur gi ne. Negalėčiau jai taip pasakyti. Net nenoriu. Apsimesiu, jog visa tai buvo tik haliucinacija, ir tegul taip lieka.

“Pirma atvyksta paslaptingas persikėlęs mokinys, po to mergina paslaptingai išvyksta. Dedasi kažkas įtartina!”

Turėčiau ją pagirti už puikią intuiciją?

“Gal pasikeitė jos tėvo darbovietė?”

“Nei negalvok, kad patikėsiu tokiu apgailėtinu pasiteisinimu!”

“Tikėk ar ne, bet dėl šitos priežasties dauguma mokinių ir persikelia į kitą mokyklą.”

“Na, juk keista! Jie teužtruko vos vieną dieną, kad gautų darbovietės pakeitimo pranešimą, sutiktų ir išsikeltų! Koks tai per darbas?”

“Gal Asakuros tėvas jai iš anksto nepasakė……”

“Neįmanoma! Privalom tai ištirti!”

Norėjau pasakyti, jog darbo perkėlimas buvo tik pasiteisinimas, jie turėjo per naktį pabėgti nuo skolų išmušinėtojų, palikdami kalną skolų, bet nusprendžiau, kad nereikia. Kadangi žmogus, kuris žinojo priežastį, buvau aš.

“Kaip Komandos SOS narė, negaliu leisti tokiam paslaptingam įvykiui likti nepastebėtam!”

Prašau, liaukis!

Po to, kas nutiko vakar, mano požiūris į viską pasikeitė pernakt. Kaip bebūtų, aš juk savo akimis paliudijau tuos antgamtinius dalykus, o bandydamas save įtikinti, kad to niekada nebuvo, priėjau išvadą: arba man buvo haliucinacijos; arba man kažkas negerai su smegenimis; arba pats pasaulis pakankamai pakvaišęs; arba tai tik labai ilgas sapnas.

Tarp kitko, aš netikiu, kad pats pasaulis iš tikrųjų yra virtuali realybė.

Taip, kam nors, kuriam vos sukako 15-iolika, susidurti su gyvenimą keičiančiais posūkiais šiek tiek per anksti!

Kodėl paauglys kaip aš turi kamuotis ties tokiais filosofiniais klausimais, kaip “Pasaulis egzistuoja, ar ne?”. Tai ne dalykai, apie kuriuos turėčiau galvoti! Maldauju, nepridėkit daugiau rūpesčių mano gyvenimui!

Man jų ir taip pakanka!
<noinclude>
===Pastabos===
<references/>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius4|ketvirtąjį skyrių]]
| Toliau į [[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius6|šeštąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

User:Soryusu

2013-07-01T22:08:33Z

Soryusu:

Jei tu, mano brangus anoniminis skaitytojau, esi viena tų vargšių sielų, kurios visgi mėgsta mano lėkštus vertalus ir dėl kažkokios priežasties dar neprarado vilties sulaukti daugiau šių lėkštų vertalų, palengvink mano dalią padėdamas išravėti vėžį mano rašliavoje, kurio privėliau savo ankstyvojoje karjeroje, nes pastaruoju metu aš su tuo ir tevargstu, ar bent jau diskusijų puslapyje mane įvertink ir parašyk konstruktyvios kritikos. Jei turi laiko skaityti šį puslapį, tam irgi turi.

Aš žinau, kad čia lankais. Rusų spam-bot'ai apsilankymų skaitliuką Haruhi pagrindiniame puslapyje iki 10000 visgi nebūtų prisukę. Padėk man padėti tau padėti mums visiems, gerai?

Mano vertimų sąrašas:
==Suzumija Haruhi==
===1 knyga - ''Suzumijos Haruhi melancholija'' / 第一巻: 涼宮ハルヒの憂鬱===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Prologas|Prologas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius1|1 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius2|2 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius3|3 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius4|4 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius5|5 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius6|6 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius7|7 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Epilogas|Epilogas]]

===2 knyga - ''Suzumijos Haruhi atodūsiai'' / 第二巻: 涼宮ハルヒの溜息===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Prologas|Prologas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Skyrius1|1 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Skyrius2|2 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Skyrius3|3 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Skyrius4|4 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Skyrius5|5 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga2_Epilogas|Epilogas]]

===3 knyga - ''Suzumijos Haruhi nuobodulys'' / 第三巻: 涼宮ハルヒの退屈===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Prologas|Prologas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Suzumijos Haruhi nuobodulys|Suzumijos Haruhi nuobodulys]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Bambuko lapų rapsodija|Bambuko lapų rapsodija]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Mystérique Sign|Mystérique Sign ''(Paslaptingasis ženklas)'']]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Vienišosios salos sindromas|Vienišosios salos sindromas]]

===4 knyga - ''Suzumijos Haruhi pradingimas'' / 第四巻: 涼宮ハルヒの消失===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Prologas|Prologas]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius1|1 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius2|2 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius3|3 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius4|4 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius5|5 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius6|6 skyrius]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Epilogas|Epilogas]]

===5 knyga - ''Suzumijos Haruhi skubotumas'' / 第五巻: 涼宮ハルヒの暴走===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Prologas - Vasara|Prologas - Vasara]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Endless Eight|Endless Eight ''(Begalinis Aštuonetas)'']] (5/25 p.)
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Prologas - Ruduo|Prologas - Ruduo]]
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga5_Prologas - Žiema|Prologas - Žiema]]

===10 knyga - ''Suzumijos Haruhi nuostaba'' (pirma dalis) / 第十巻: 涼宮ハルヒの驚愕（前）===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga10_Skyrius4|4 skyrius]]

===11 knyga - ''Suzumijos Haruhi nuostaba'' (antra dalis) / 第十一巻: 涼宮ハルヒの驚愕（後）===
::*[[Suzumija_Haruhi:Knyga11_Skyrius9|9 skyrius]]

==Sveiki atvykę į N.H.K!==
::*[[Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Prologas|Prologas]]
::*1 skyrius. Kario gimimas
::**[[Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Skyrius1_Dalis1|Pirmoji dalis]]
::**[[Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Skyrius1_Dalis2|Antroji dalis]]
::*2 skyrius. Džihadas
::**[[Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Skyrius2_Dalis1|Pirmoji dalis]]
::**[[Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Skyrius2_Dalis2|Antroji dalis]]
::*3 skyrius. Susitikimas
::**[[Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Skyrius3_Dalis1|Pirmoji dalis]]

==Kiti vertimai==
::*[[Shakugan no Shana ~Lithuanian~:Knyga1 Prologas|Shakugan no Shana - Prologas]]
::*[[Spice & Wolf ~Lithuanian~:Knyga1 Prologas|Spice & Wolf - Prologas]]
::*[[Boku wa Tomodachi ga Sukunai ~Lithuanian~:Knyga1 Prologas|Boku wa Tomodachi ga Sukunai - Prologas]]
::*[[Sword_Art_Online ~Lithuanian~:Knyga1_Prologas|Sword Art Online - Prologas]]
::*[[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius1|Sword Art Online - 1 skyrius]]
::*[[Hyouka ~Lithuanian~:Knyga1_Skyrius1|Hyouka - Prologas]]
::*[[Maria-sama ga Miteru ~Lithuanian~:Knyga1_Prologas|Maria-sama ga Miteru - Prologas]]

Sword Art Online:Knyga1 Autoriaus pastabos

2013-06-10T11:36:20Z

Soryusu:

===Autoriaus žodis===

Aš parašiau Sword Art Online dalyvavimui "Dengeki Light Novel Awards" prieš septynerius metus, 2002, ir tai buvo pirmoji mano parašyta novelė.

Bet kai aš kažkaip sugebėjau tai užbaigti, rankraštis buvo daug ilgesnis nei 120 puslapių, kas tuo metu buvo leistina riba. Kadangi aš neturėjau nei įgūdžių nei noro sutrumpinti jį taip jog atitiktų ribą, aš nusisukau į sieną ir sumurmėjau "Man tai neberūpi..."

Bet dėl savo silpnos asmenybės, aš negalėjau ištrinti viso rankraščio taigi pagalvojau "kodėl nepatalpinus to internete?"; Tą rudenį aš sukūriau tinklapį. Laimei aš gavau daug gerų atsiliepimų iš daug įvairių žmonių. Su tuo kaip savo motyvacija, aš toliau tęsiau rašyti; Aš parašiau tęsinį, šalutinę istoriją, tuomet dar vieną tęsinį. Aš tai tęsiau ir prieš man pastebint jau buvo praėję šešeri metai.

Kai aš nusprendžiau vėl pabandyti jau buvo 2008. Aš parašiau dar vieną istoriją (kuri vėl buvo daug ilgesnė nei leistina riba, tačiau aš šiaip ne taip sugebėjau sutrumpinti ją iki 120 puslapių) ir pateikiau ją Dengeki Light Novel Award. Ačiū žymiai sėkmei, aš sugebėjau laimėti didįjį prizą. Bet mano sėkmė tuo nesibaigė. Aš vis dar negaliu pamiršti laimės ir susijaudinimo kurį jaučiau kai mano redaktorius skaitė "SAO" kurį toliau apgalvotai plėčiau.

Tiesa jog aš taip pat buvau sunerimęs. Taip buvo dėl tiek daug istorijos bėdų jog net negaliu pradėti jų čia vardinti. Didžiausia mano dvejojimo priežastis buvo "ar tikrai gerai tiesiog imti viską ką aš parašiau ir išspausdinti?"

Bet priežastis dėl kurios nusprendžiau spausdinti buvo tinkamas tam laikas; Aš tik buvau baigęs rašyti, visuomenė ėmė daugiau sužinoti apie internetinius žaidimus, o svarbiausia reikia dėkoti Miki "jo darbas yra jo mylimoji" Kazuma (aš buvau sukrėstas kaip jam pavyko peržiūrėti mano rankraštį su tokiu užimtu grafiku). Jei ne šios priežastys man nebūtų pavykę išspausdinti šios istorijos. Jei aš nebūčiau pasinaudojęs šia laiminga įvykių grandine aš niekada nebūčiau žaidėju... tai yra autorium! Tai išvada kurią aš priėjau ir galiausiai sugebėjau išspausdinti "Sword Art Online 1: Aincrad" popieriuje.

Ši istorija buvo mano pradinis taškas, toliau rašiusiam tema "argi internetiniai žaidimai nėra dar viena tikrovė?". Aš tikiuosi jog man pavyks pasiekti šio kelio pabaigą kartu su jumis, skaitytojai.

Aš reiškiu didžiausią padėką Acec, kuris sugebėjo praskaidrinti šią istoriją daugybę puikių dizainų ir nupiešti gyvai atrodančius ir besikaunančius veikėjus, nepaisant sunkios 'netolimos ateities virtualaus žaidimo' temos. Taip pat dėkoju savo redaktoriui Miki, kuris nuodugniai perskaitė mano problemų pilną rankraštį ir suteikė jam naują gyvenimą.

Taip pat aš noriu padėkoti žmonėms kurie taip ilgai mane skatino skaitydami "Sword Art Online" mano tinklapyje. Jei ne jų paskatinimas, "Kawahara Reki" niekada nebūtų nebūtų išėjęs į pasaulį, ką jau kalbėti apie šią knygą.

Ir galiausiai, aš didžiai dėkingas visiems kas perskaitė šią knygą iki pabaigos!

2009m. sausio 28d., Kawahara Reki.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius25|dvidešimt penktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga2_Prologas|antrosios knygos prologą]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:1 knyga

2013-06-10T11:28:54Z

Soryusu: Created page with "{{:Sword Art Online:Volume 1 Illustrations}} {{:Sword_Art_Online_~Lithuanian~:Knyga1_Prologas}} {{:Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius1}} {{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius2}} {{:..."

{{:Sword Art Online:Volume 1 Illustrations}}
{{:Sword_Art_Online_~Lithuanian~:Knyga1_Prologas}}
{{:Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius1}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius2}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius3}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius4}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius5}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius6}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius7}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius8}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius9}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius10}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius11}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius12}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius13}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius14}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius15}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius16}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius17}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius18}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius19}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius20}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius21}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius22}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius23}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius24}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Skyrius25}}
{{:Sword Art Online:Knyga1_Autoriaus_pastabos}}
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga2|antrąją knygą]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius25

2013-06-10T11:13:59Z

Soryusu:

===25 skyrius===

Ore buvo justi įvairių kvapų mišinys.

Mane sukrėtė faktas jog vis dar esu gyvas.

Oras kuris patekdavo į mano nosį buvo gausu informacijos. Pirmiausia užuodžiau dezinfekcijos priemonių kvapą. Tuomet pajutau saulėje išdžiovintų drabužių, saldų vaisių aromatą ir savo pačio kūno kvapą.

Aš lėtai pravėriau akis. Akimirką pasijutau tarsi du galingi balti spinduliai pervėrė mano mintis, taigi aš greitai vėl užmerkiau akis.

Praėjus šiek tiek laiko dvejodamas aš vėl atvėriau akis. Nesuskaičiuojama daugybė spalvų sumirgėjo mano akyse. Tik tada aš pastebėjau mano akis dengiantį didelį kiekį skysčio.

Aš sumirksėjau bandydamas juo nusikratyti. Bet skystis toliau tekėjo. Tas skystis buvo ašaros.

Aš verkiu. Kodėl? Mano širdyje buvo nuožmus ir gilus netekties jausmas. Balsai toliau skambėjo mano galvoje, tarsi kažkas šauktų mano vardą.

Aš primerkiau akis priešais ryškią šviesą ir galiausiai sugebėjau atsikratyti ašarų.

Jaučiau jog guliu ant kažko minkšto. Virš savęs galėjau matyti kažką panašaus į lubų plokštes. Ten buvo eilės lygių, rusvai rudų plokščių, iš kurių keletas švytėjo tarsi už jų būtų šviesos. Savo matymo kampe galėjau matyti metalinę angą, pro kurią buvo tyliai pučiamas oras.

Oro kondicionierius... kitais žodžiais tariant, aparatas. Kaip kažkas panašaus gali čia būti? Joks kalvis negali pagaminti aparato nesvarbu kokio aukšto lygio jo įgūdžiai. Jei tai ką mačiau tikrai yra aparatas – tuomet ši vieta nėra—

Tai nėra Aincrad.

Aš plačiai atvėriau akis. Nuo vienos minties mano sąmonė pilnai pabudo. Aš greitai pasikėliau—

Bet mano kūnas visai manęs neklausė. Aš negalėjau sutelkti jokios jėgos. Nors mano dešinys petys pajudėjo keletą centimetrų, jis iškart parkrito atgal.

Tegalėjau judinti savo dešinę ranką. Aš pakėliau ją virš savo kūno ir pridėjau prie akių.

Akimirką aš negalėjau patikėti jog ši nualinta ranka tikrai yra mano. Su tokia ranka aš jokiais būdais negaliu laikyti kardo. Kai aš atidžiau ištyrinėjau nesveikai baltą odą, galėjau matyti daugybę ją dengiančių plaukų kuokštelių. Po oda galėjau matyti mėlynas venas, o sulenkimuose raukšleles. Visa tai mane baugino; viskas buvo taip realistiška, taip biologiškai jog atrodė nenormalu.

Riešo vidinėje pusėje gabalėlis pleistro prilaikė adatą, nuo kurios ėjo ilgas laidas, ir atrodė jog ji skirta kažkam leisti. Mano akys sekė palei kabelį ir pasiekė maišelį pakabintą ant sidabrinio stovo. Pakelyje vis dar buvo dvi trečiosios kažkokio keisto oranžinio skysčio, kuris lašėjo pastoviu ritmu.

Aš pajudinau kairę ranką ir pabandžiau ką nors pajausti. Mano kūnas buvo nuogas ir gulėjo ant lovos padarytos iš kažkokios didelio tankio gelio medžiagos. Kadangi jo temperatūra buvo šiek tiek mažesnė nei mano kūno, aš galėjau justi manimi lėtai slenkantį šaltį. Staiga mano atmintyje iškilo prisiminimas; kadaise aš mačiau naujienų pranešimą jog tokio tipo lovos buvo sukurtos judėti negalintiems pacientams. Ji apsaugo nuo infekcijų patekimo ant odos ir suskaido kūno atliekas.

Aš apžvelgiau savo aplinką. Tai buvo mažas kambarys. Jo sienos tokios pat paprastos baltos spalvos kaip ir lubos. Mano dešinėje buvo neįprastai didelis langas su užtrauktomis užuolaidomis. Aš negalėjau matyti lauke esančio vaizdo, bet buvo matyti pro medžiagą šviečianti saulės šviesa. Kairėje gelinės lovos pusėje stovėjo keturratis metalinis vežimėlis, o ant jo rotanginis krepšelis. Krepšelio viduje buvo puokštė paprastai atrodančių gėlių, kurios ir skleidė malonų aromatą. Už vežimėlio buvo uždarytos stačiakampio formos durys.

Pagal visą šia informaciją tai turėtų būti ligoninės palata, ir aš vienintelis čia esantis žmogus.

Aš vėl pažvelgiau į savo pakeltą dešinę ranką ir staiga kai ką sugalvojau. Aš pamojau savo ranka suspaudęs rodomąjį ir vidurinį pirštus.

Nieko neatsitiko. Nebuvo nei garso efekto nei pasirodančio meniu lango. Šįkart aš mostelėjau stipriau, po to padariau tai vėl. Kiekvieną kartą rezultatas buvo toks pat.

Taigi tai tikrai nėra SAO. Tuomet tai kažkokia kita virtuali realybė?

Bet per visus mano penkis pojūčius plūstanti informacija siūlė kitą galimybę. Tai – tikrasis pasaulis. Tai buvo pasaulis kurį palikau prieš dvejus metus ir į kurį nebesitikėjau vėl sugrįžti.

Tikrasis pasaulis – prireikė daug laiko suprasti šių paprastų žodžių prasmę. Man ilgą laiką kardų ir kovų pasaulis buvo vienintelė realybė. Aš vis dar negalėjau patikėti jog to pasaulio nebėra, jog aš nebesu tame pasaulyje.

Tuomet aš grįžau?

—Nors aš taip galvojau, dėl to aš nepasijaučiau tikrai laimingu. Aš jaučiausi šiek tiek sutrikęs ir jaučiau netekties jausmą.

Ar tai tas atlygis kurį Kayaba minėjo už žaidimo perėjimą? Aš tikrai miriau tame pasaulyje ir mano kūnas buvo visiškai sunaikintas. Aš su tuo susitaikiau, netgi buvau tuo patenkintas.

Taip – būtų buvę gerai ei būčiau taip ir išnykęs. Toje ryškioje šviesoj, ištirpęs, sunykęs, ir tuomet dingęs kartu su visu likusiu pasauliu, kartu su ja—

"Ak..."

Aš nesąmoningai išleidau garsą. Aštrus skausmas pervėrė gerklę kurios nenaudojau dvejus metus. Bet man tai visai nerūpėjo. Aš palčiai atvėriau akis ir pasakiau vieną žodį, vieną vardą pasirodžiusį mano mintyse.

"A...su...na"

Asuna. Skausmas įsirėžęs giliai į mano širdį vėl suliepsnojo. Asuna, mano mylima žmona, kuri kartu su manimi žiūrėjo pasaulio pabaigą...

Ar visa tai tebuvo sapnas...? Graži iliuzija kurią mačiau virtualiame pasaulyje...? Šios sutrikusios mintys pasirodė mano galvoje.

Ne, ji egzistavo. Neįmanoma jog visos dienos kurias mes praleidome besijuokdami, beverkdami, ir kartu miegodami tebuvo sapnas.

Kayaba pasakė – "Kiritai, Asuna, sveikinu perėjus žaidimą." Jis tikrai tai pasakė. Jei jis įskaitė mane į išgyvenusiųjų sąrašą, tuomet Asuna taip pat turėjo grįžti į šį pasaulį.

Vos tik apie tai pagalvojau mano esybę užpildė meilė ir troškimas jos troškimas. Aš norėjau su ja susitikti. Norėjau ją paliesti. Norėjau ją pabučiuoti. Norėjau išgirsti jos balsą kviečiant mane vardu.

Aš įtempiau visas savo kūno raumenis ir pabandžiau atsistoti. Tik tada supratau jog aplink mano galvą apvyniotas dirželis. Savo pirštais aš grabinėjau aplink kol galiausiai po smakru radau dirželio sagtį ir ją atsegiau. Ant mano galvos buvo kažkas sunkaus. Aš pasinaudojau abejomis rankomis ir šiaip ne taip sugebėjau tai nusiimti.

Aš atsisėdau ir spoksojau į daiktą esantį mano rankose. Tai buvo lygus, mėlynas šalmas. Iš gale esančios dėžutės išėjo tokios pat spalvos laidas, kuris tęsėsi iki pat grindų. Tai buvo – NerveGear. Dėl jo aš buvau užstrigęs tame pasaulyje dvejus metus. Jo energija buvo išjungta. Mano atsiminimuose tai buvo spindintis šalmas; bet dabar spalvos buvo išblukę. Kai kur iš po nusilupusių dažų buvo matyti lydinys iš kurio jis buvo pagamintas.

Jame buvo saugomi visi mano kito pasaulio prisiminimai – mane staiga užvaldė ši mintis ir aš paglosčiau šalmo paviršių.

Tikriausiai aš daugiau jo nebeužsidėsiu. Bet jis puikiai atliko savo tikslą...

Aš sumurmėjau mintyse prieš padėdamas šalmą ant lovos. Dienos kai aš šio daikto pagalba koviausi jau praeityje. Dabar yra kitas dalykas kurį turiu padaryti šiame pasaulyje.

Staiga mane pasiekė triukšmas lauke. Įtempęs ausis aš galėjau girdėti įvairius garsus, tarsi jie sakytų jog mano klausa galiausiai grįžo į normalią būseną.

Aš aiškiai girdėjau kalbančių ir šaukiančių žmonių balsus. Aš taip pat girdėjau greitų žingsnis ir judinamų lovų ratų skleidžiamą garsą.

Nėra jokio būdo žinoti ar Asuna yra šioje ligoninėje. SAO žaidėjai yra iš visos Japonijos, taigi šansai jog ji čia gana maži. Bet aš pradėsiu savo paiešką čia. Nesvarbu kiek tai užtruks, aš būtinai ją rasiu.

Aš nusiklojau užklotą. Ant mano silpno kūno buvo daugybė kabelių. Galbūt ten buvo uždėti elektrodai, jog sustabdyti raumenų degeneraciją. Aš sugebėjau visus juos nusiimti. Mano lovos krašte sumirksėjo oranžinė LED lemputė ir pasigirdo garsus aliarmas, bet aš visa tai ignoravau.

Aš ištraukiau lašelinės adatą ir galiausiai išlaisvinau savo kūną. Tuomet pastačiau kairę koją ant grindų ir sutelkiau jėgas bandydamas atsistoti. Mano kūnas po truputį kilo, bet jaučiau jog mano keliai bet kurią minutę pasiduos ir tai privertė mane karčiai nusišypsoti; mano antžmogiško jėgos parametro niekur nesimatė.

Atramai aš suėmiau lašelinės stovą ir galiausiai sugebėjau atsistoti. Apsižvalgęs po kambarį tame pačiame vežimėlyje kur buvo krepšelis su gėlėmis aš radau ligoninės drabužius ir jais apsirengiau.

Atlikus šiuos paprastus veiksmus mano kvėpavimas jau buvo nelygus. Mano raumenys, kurie nebuvo naudoti dvejus metus, ėmė protestuoti skausmu. Bet aš negaliu taip lengvai skųstis.

Greičiau, greičiau. Galėjau girdėti mane skatinantį balsą. Visa mano esybė priklausė jai. Mano kova nesibaigė kol aš turėsiu Asuną – Yuuki Asuna savo rankose.

Vietoj kardo tvirtai laikydamas stovą, aš atrėmiau į jį savo kūną ir žengiau pirmus žingsnius link durų.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius24|dvidešimt ketvirtą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Autoriaus pastabos|autoriaus pastabas]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius24

2013-06-10T11:01:53Z

Soryusu:

===24 skyrius===

Kai atgavau sąmonę supratau jog esu ne šiame pasaulyje.

Čia, dėl saulėlydžio atrodė tarsi visas dangus dega.

Aš stovėjau ant storų krištolinių grindų. Po skaidriomis plytelėmis lėtai slinko oranžiniai debesys. Kai pakėliau galvą iki horizonto buvo matyti saulėlydžio nudažyti debesys. Jiems tolstant, beribis dangus keitėsi iš šviesiai oranžinės į kruvinai raudoną, tuomet į purpurinį atspalvį. Nors ir negarsiai aš galėjau girdėti pučiantį vėją.

Tai buvo mažas krištolinis diskas plaukiojantis tarp debesų viduryje nieko. Ar aš vis dar SAO... ar pomirtiniame pasaulyje?

Aš ištyrinėjau savo kūną. Odinis apsiaustas, ilgos pirštinės, visa mano apranga buvo tokia pati kaip ir prieš mirštant, išskyrus tai jog viskas tapo kažkaip permatoma. Tai nebuvo tik mano įranga, nes netgi plikos mano kūno vietos švytėjo saulėlydžio spalvomis tarsi būtų padarytos ir pusiau permatomo stiklo.

Aš pakėliau ranką ir mostelėjau pirštu. Lydimas pažįstamo garso efekto pasirodė langas. Taigi ši vieta vis dar SAO viduje.

Bet atsidaręs langas neturėjo nei avataro nei meniu sąrašo. Tuščias ekranas tik rodė pranešimą [Vykdoma Paskutinė Fazė, baigta 54%]. Kai aš į tai žiūrėjau skaičius pakilo iki 55%. Iš pradžių aš maniau jog dvasia mirs kartu su kūnu, bet kas gi čia vyko?

Gūžtelėdamas uždariau langą, ir staiga už savęs išgirdau balsą.

"Kiritai..."

Tai buvo lyg balsas iš rojaus. Mano kūną sukrėtė šokas.

Prašau nebūk tik mano vaizduote – aš maldavau lėtai apsisukdamas aplink.

Ji stovėjo su fone esančiu degančiu dangumi.

Jos ilgi plaukai lengvai draikėsi vėjuje. Bet nors jos švelnus, besišypsantis veidas buvo per mano rankos atstumą, aš negalėjau nei kiek pasijudinti.

Jaučiausi jog jei nors sekundei nusuksiu žvilgsnį ji išnyks – todėl aš toliau tyliai į ją spoksojau. Ji taip pat buvo pusiau permatoma, ir ten stovėdama buvo pačiu gražiausiu dalyku pasaulyje, spindinti besileidžiančios saulės šviesoje.

Aš sulaikiau savo ašaras ir sugebėjau nusišypsoti. Beveik šnibždėdamas aš pasakiau:

"Atleisk. Aš taip pat miriau..."

"...Kvailys."

Kai ji šypsodamasi tą pasakė jos veidu tekėjo ašaros. Aš išskėčiau rankas ir švelniai pašaukiau ją vardu:

"Asuna..."

Verkdamas aš tvirtai laikiau ją savo rankose. Aš prisiekiau daugiau jos nepaleisti. Nesvarbu kas beatsitiktų, aš daugiau jos nepaleisiu:

Po ilgo bučinio mes galiausiai sugebėjome atitraukti ir pažvelgti vienas į kitą. Buvo daug dalykų apie paskutinę kovą apie kuriuos norėjau su ja pasikalbėti, dėl kurių norėjau jos atsiprašyti. Bet jaučiau jog nėra reikalo tą išsakyti žodžiais. Vietoj to aš pasukau žvilgsnį į beribį dangų ir pravėriau burną:

"Tai... Kokia tai vieta?"

Asuna lėtai nusuko žvilgsnį žemyn ir parodė pirštu. Aš pažvelgiau į tą pusę.

Gerokai žemiau nei mes buvome – kažkas plaukiojo danguje. Jis buvo kūgio su nukirpta viršūne formos ir buvo padarytas iš daugybės aukštų uždengiančių vienas kitą. Kai aš sutelkiau žvilgsnį netgi galėjau matyti mažus kalnus, miškus, ežerus ir miestus.

"Aincrad..."

Kai aš tai sumurmėjau Asuna tyliai linktelėjo. Nebuvo įmanoma suklysti. Tai buvo Aincrad. Didžiulė sklandanti pilis dreifavo beribiame danguje. Tame kardų pasaulyje kovodami mes praleidome du metus, tačiau štai jis dabar po mumis.

Prieš atvykdamas čia aš mačiau Aincrad išorę kažkokiame informaciniame leidinyje apie SAO. Bet tai buvo pirmasis kartas kai tai mačiau savomis akimis. Aš sulaikiau kvapą kai mane apėmė pagarbą keliantis jausmas.

Plieninė pilis – buvo naikinama.

Mums tyliai bežiūrint dalis žemiausio aukšto išsiskaidė į daugybę dalelių. Įtempęs ausis galėjau girdėti išsisklaidantį griausmingą garsą.

"Ak..."

Asuna švelniai sušuko. Atskilo didelė žemutinio aukšto dalis ir daugybė pastatų, medžių ir upių nukrito ir pradingo debesų jūroje. Kažkur toje zonoje buvo mūsų namas. Karčiai saldus liūdesys perverdavo mano krūtinę kaskart atskilus aukštui pilies, kurioje buvo du metai mūsų prisiminimų.

Su Asuna savo rankose aš atsisėdau ant platformos pakraščio.

Aš jaučiausi neįprastai ramiai. Nors aš nežinojau kas mums nutiko ar kas atsitiks, aš nejaučiau jokio nerimo. Aš pasiekiau tai ką turėjau padaryti, ir dėl to praradau savo virtualų gyvenimą, ir su savo mylima mergina žiūriu šio pasaulio pabaigą. Man to užteko – mano širdis buvo patenkinta.

Asuna turėjo jaustis taip pat. Mano rankose ji pusiau pravėrusi akis žiūrėjo į griūvantį Aincrad. Aš švelniai glosčiau jos plaukus.

"Įspūdingas vaizdas."

Staiga šalia išgirdau balsą. Kai mudu su Asuna pasisukome į dešinę, pamatėme ten stovintį vyrą.

Tai buvo Kayaba Akihiko.

Jis pasirodė ne kaip raudonasis paladinas Heathcliff, bet savo tikrojoje SAO kūrėjo formoje. Jis dėvėjo baltus marškinius su kaklaraiščiu, o ant viršau baltą chalatą. Tik dvi žvilgančios akys jo aštriame veide atrodė lygiai taip pat. Bet tos dvi akys žiūrėdavo į nykstančią pilį buvo pripildytos švelnios šviesos. Jo kūnas kaip ir mūsų taip pat buvo pusiau permatomas.

Nors vos prieš kelias minutes aš su juo koviausi, jį pamačius mano ramumas neišnyko. Galbūt atėję į šią vietą visą pyktį ir neapykantą mes palikome Aincrad. Aš nusukau žvilgsnį nuo Kayabos ir vėl pažvelgiau į pilį.

"Kas gi iš tikrųjų vyksta?"

"Tikriausiai tai vadinti... metaforiniu atvaizdavimu."

Kayabos balsas taip pat buvo gana taikus.

"Šiuo metu, SAO pagrindinis kompiuteris esantis Argus būstinės 5 rūsio aukšte ir viduryje visos savo atminties ištrynimo. Per kitas dešimt minučių šis pasaulis bus visiškai ištrintas."

"Kaip dėl ten gyvenančių žmonių... kas jiems nutiko?"

Asuna staiga paklausė.

"Nereikia jaudintis. Vos prieš akimirką—"

Kayaba pajudino ranką ir pažvelgė į atsivėrusį langą.

"Visi likę 6147 žaidėjai buvo sėkmingai atjungti."

Tai reiškė jog Kleinas, Agilis ir visi kiti žmonės su kuriais susipažinau per šiuos du metus sugebėjo saugiai grįžti į kitą pusę.

Aš stipriai užmerkiau akis ir prieš klausdamas kito klausimo leidau nuriedėti ašarai:

"...Kaip dėl tų kurie mirė? Abu mes taip pat mirėme, tačiau toliau čia egzistuojame. Argi tai nereiškia jog gali ir kitus keturis tūkstančius gražinti į tikrąjį pasaulį?"

Kayabos išraiška nepasikeitė. Jis užvėrė langą, įsikišo ranką į kišenė ir pasakė:

"Gyvenimas negali būti taip lengvai atgaivintas. Jų sąmonės nesugrįš. Mirę išnyks – šis faktas išlieka tikru kiekviename pasaulyje/ Aš sukūriau šią vietą nes norėjau su jumis pasikalbėti – paskutinį kartą."

Ar tai kai kas ką turėtų sakyti žmogus nužudęs keturis tūkstančius žmonių? Nors aš taip galvojau, dėl kažkokios keistos priežasties aš nejutau pykčio. Vietoj to mano galvoje iškilo kitas klausimas. Tai esminis klausimas kurį visi žaidėjai, ne, visi žinodami apie šį incidentą būtų paklausę:

"Kodėl – tu tai padarei...?"

Aš galėjau justi Kayabą karčiai nusišypsant. Po ilgos tylos jis galiausiai prakalbo:

"Kodėl—? Aš tai pamiršau prieš daug laiko. Kodėl gi aš tai padariau? Nuo tada kai buvo atrasta FullDive sistema— Ne, netgi prieš tai, aš norėjau sukurti pilį, vietą kuri viršytų tikro pasaulio nustatytus limitus. Tuomet, tais finaliniais momentais... Aš taip pat pamačiau pranokstamas mano pasaulio taisykles... "

Kayaba pažiūrėjo taikiomis akimis į mane, tačiau iškart jas nusuko į šalį.

Kayabos chalatas kaip ir Asunos plaukai plazdėjo stiprėjančiame vėjuje. Pusė pilies jau buvo sunaikinta. Alagade, miestas pilnas prisiminimų, buvo barstomas vėjuje ir sugeriamas debesų.

Kayaba kalbėjo toliau:

"Argi mes visi nuo pat vaikystės neturime svajonių? Aš jau pamiršau kokio amžiaus buvau kai mane pradėjo žavėti sklandančios plieninės pilies vaizdas... tai buvo vizija kuri neišnyko, kad ir kiek prabėgo laiko. Kai aš senau, vaizdinis tapo vis daugiau ir daugiau realistiškesniu, vis labiau ir labiau atviru. Palikti tikrą pasaulį ir skristi tiesiai į tą pilį... ilgą laiką tai buvo mano vienintelė svajonė. Žinai Kiritai, aš vis dar tikiu – jog kažkuriame kitame pasaulyje, ta pilis vis dar egzistuoja—"

Staiga aš pasijaučiau lyg būčiau gimęs tame pasaulyje, kuriame svajojau tapti kariu. Vaikinas vieną dieną sutinka merginą šviesiai rudomis akimis. Jie įsimyli, galiausiai susituokia, ir gyvena ilgai ir laimingai mažame name viduryje miškų—

"Taip... Tai būtų puiku."

Aš sumurmėjau. Mano rankose esanti Asuna taip pat linktelėjo.

Tarp mūsų vėl įsivyravo tyla. Aš nusukau žvilgsnį į tolį ir pamačiau jog pradėjo irti ir kitos pilies dalys. Tolumoje galėjau matyti beribę debesų jūrą ir raudoną dangų praryjamą baltos šviesos. Erozija pradėjo plisti į visas puses ir lėtai artėjo čionai.

"Ak, pamiršau tai paminėti. Kiritai, Asuna.... Sveikinu perėjus žaidimą."

Jam tai pasakius mes pažvelgėme į Kayabą. Ramia veide išraiška jis pažvelgė į mus žemyn.

"Na ką gi – aš jau turėčiau keliauti."

Papūtė vėjas ir regis išskaidė jo figūrą – kai mes pastebėjome, jo niekur nebebuvo matyti. Tik raudona saulė toliau švietė per krištolinė plokštę. Mes vėl buvome vieni.

Įdomu kur jis nuėjo? Ar jis grįžo į tikrąjį pasaulį?

Ne – jis neturėtų. Jis turėtų būti ištrynęs savo pačio mintis ir išėjęs ieškoti tikrojo Aincrad kažkur kitame pasaulyje.

Buvo belikęs pilies viršus. Ėmė griūti 76-as aukštas, kurio taip ir nebepamatėme. Šviesos šydas trinantis pasaulį palaipsniui artėjo link mūsų. Kai virpanti aura paliesdavo debesis ir padangę, jie išnykdavo ir pavirsdavo į nieką.

Aš galėjau matyti raudonus rūmus ir jų didingus bokštus aukščiausiame Aincrad aukšte. Jei žaidimas būtų vykęs kaip planuota, ten mes būtume susikovę su paskutiniu bosu, Heathcliff.

Netgi kai išnyko viršutinio aukšto pagrindas, apleisti rūmai toliau plūduriavo ore, tarsi priešindamiesi savo likimui. Viduryje oranžinio dangaus likę raudoni rūmai atrodė kaip plaukiojančios pilies širdis.

Galiausiai raudonieji rūmai taip pat buvo sunaikinti. Jie suiro, pradedant nuo apačios ir kylant į viršų, ir išsiskaidė į daugybė fragmentų išnykusių debesyse. Aukščiausias bokštas išnyko beveik tuo pat metu kai šviesos šydas prarijo jo aplinką. Didžiulė Aincrad pilis buvo visiškai sunaikinta, ir visa kas liko tebuvo keletas debesų ir ši maža platforma kurioje sėdėjo Asuna ir aš.

Mes tikriausiai nebeturėjome daug laiko. Mes tik naudojomės trumpu Kayabos mums suteiktu laiku. Kartu su šio pasaulio išnykimu, NerveGear atliks savo finalinę funkciją ir ištrins visa kas iš mūsų likę.

Aš uždėjau rankas ant Asunos skruostų ir lėtai prispaudžiau savo lūpas prie jos. Tai buvo paskutinis mūsų bučinys. Aš troškau išnaudoti kiekvieną paskutinę sekundę ir įrėžti ją giliai į savo sielą.

"Aš manau jog tai atsisveikinimas..."

Asuna papurtė galvą.

"Ne, tai nėra. Mes kartu išnyksime, taigi būsime kartu, amžinai."

Ji sušnibždėjo aiškiu balsu prieš mano rankose apsisukdama ir pažvelgdama tiesiai į mane. Tuomet ji šiek tiek pasuko galvą ir nusišypsojo.

"Ei, Kiritai, gal gali pasakyti savo vardą? Tikrąjį vardą?"

Iš pradžių aš nesupratau, bet tuomet suvokiau jog ji klausia mano kito pasaulio vardo, to kurį palikau prieš dvejus metus.

Atrodė jog dienos kai gyvenau kitu vardu ir kitą gyvenimą yra tarsi pasakos iš kažkokio tolimo pasaulio. Aš pasakiau savo vardą kai jis išplaukė iš mano atminties gelmių, jausdamasis kažkaip emocionaliai.

"Kirigaya... Kirigaya Kazuto. Praeitą mėnesį man turėjo sukakti šešiolika."

Tuo momentu, pajutau tarsi ėmė tiksėti kito manęs laikas. Kazuto sąmonė, kuri buvo giliai palaidota karyje Kirite, lėtai iškilo atgal. Jutau lyg šarvai kuriais buvau save apsupęs šiame pasaulyje byra dalis po dalies.

"Kirigaya... Kazuto...."

Asuna ištarė mano vardą, sutelkdama dėmesį į kiekvieną jo skiemenį, tuomet šiek tiek suglumusia veido išraiška ji nusijuokė.

"Taigi tu esi jaunesnis už mane. Aš esu... Yuuki... Asuna. Šiemet septyniolikos."

Yuuki... Asuna. Yuuki Asuna. Savo mintyse aš vėl ir vėl kartojau šiuos penkis skiemenis.

Staiga aš supratau jog mano skruostais teka ašaros.

Mano emocijos ėmė keistis viduryje šio amžino saulėlydžio. Skaudus jausmas sukrėtė visą mano esybę, tarsi mano širdis būtų plėšiama perpus. Pirmą kartą nuo atvykimo į šį pasaulį mano skruostais laisvai tekėjo ašaros. Aš pajutau gumulą savo gerklėje, suspaudžiau abu savo kumščius ir pradėjau garsiai verkti kaip mažas vaikas.

"Aš atsiprašau... atsiprašau... aš pažadėjau... parsiųsti... tave atgal... į kitą pusę... bet aš..."

Aš nebegalėjau toliau tęsti. Pabaigoje, aš negalėjau apsaugoti man brangiausio žmogaus. Dėl mano silpnybės, jos kadaise šviesus ir saulėtas takas baigėsi. Mano apgailestavimai tapo ašaromis ir nesiliaudami tekėjo iš mano akių.

"Viskas gerai... Viskas gerai..."

Asuna taip pat verkė. Nesiliaudamos tekėjo žibančios ašaros primenančios mažus brangakmenius.

"Aš buvau tikrai laiminga. Laikas kai aš sutikau Kazutą ir gyvenau kartu su juo, buvo pats maloniausias laikas mano visame gyvenime. Ačiū... Aš myliu tave..."

Priešais mus buvo pasaulio pabaiga. Plieninė pilis ir beribė debesų jūra buvo išnaikinta ryškios šviesos, šiame pasaulyje palikdama tik mus.

Asuna ir aš stipriai apsikabinome laukdami paskutinių momentų.

Jausmas buvo tarsi mūsų emocijos būtų gryninamos šviesos. Mano viduje teliko meilė Asunai. Aš toliau kviečiau ją vardu, netgi kai viskas buvo ardoma ir sklaidoma.

Mano regėjimą pripildė šviesa. Viskas buvo uždengiama tyro balto šydo ir išsiskaidžius į mažas šviesos daleles išnykdavo. Asunos šypsena susimaišė su šį pasaulį užtvindžiusia šviesa.

—Aš myliu tave... Aš myliu tave—

Kai išnyko paskutinės mano sąmonės dalelės jos balsas skambėjo kaip saldus varpo dūžis.

Finalinė mus skirianti linija išnyko ir mes tapome vienu.

Mūsų sielos susigėrė viena į kitą, susijungė, ir išsiskaidė.

Galiausiai mes išnykome.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius23|dvidešimt trečią skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius25|dvidešimt penktą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius23

2013-06-10T10:50:50Z

Soryusu:

===23 skyrius===

Kayaba suspaudė lūpas ir dramatiškai išskėtė rankas.

"Tai tikrai stebina. Argi tai ne kaip iš RPG scenarijaus? Turėjo būti neįmanoma atsigauti iš paralyžiaus... Taigi tokie dalykai iš tikrųjų atsitinka..."

Bet jo balsas manęs nepasiekė. Jaučiausi lyg visos mano emocijos sudegė, tarsi apimtas nevilties krisčiau į bedugnę.

Nebebuvo priežasties ką nors daryti.

Toliau kautis šiame pasaulyje, grįžti į tikrąjį pasaulį, ar netgi toliau gyventi, viskas prarado prasmę. Aš turėjau nusižudyti kai mano nesugebėjimas ir jėgų trūkumas privedė prie mano gildijos narių mirties. Jeigu būčiau tai padaręs, nebūčiau sutikęs Asunos, ir nebūčiau vėl padaręs tos pačios klaidos.

Neleisti Asunai nusižudyti – koks kvailas ir lengvabūdiškas pasakymas. Aš nieko nesupratau. Štai šitaip – širdimi pripildyta tuštumos, kaip aš galėčiau toliau gyventi...

Aš tuščiai žiūrėjau į Asunos rapyrą, kuri spindėdama gulėjo ant žemės. Aš paėmiau ja kaire ranka.

Tame ginkle aš ieškojau Asunos egzistencijos pėdsakų, bet nieko nebuvo. Ant to neraiškaus spindinčio paviršiaus nebuvo nieko primenančio jo šeimininką. Su savo kardu dešinėje rankoje ir Asunos kairiojoje, aš lėtai atsistojau.

Niekas nebesvarbu. Aš tenoriu eiti jos ieškoti prisimindamas tą trumpą kartu praleistą laiką.

Aš pamaniau jog kažkas esantis už manęs mane pašaukė.

Bet aš nesustojau ir toliau ėjau link Kayabos iškėlęs savo dešinį kardą. Aš žengiau keletą nestabilių žingsnių ir dūriau į jį savo kardu.

Kayaba žiūrėjo į apgailėtinus mano judesius, kurių negalima pavadinti nei įgūdžiu nei ataka – jis lengvai savo skydu atrėmė mano smūgį ir nusviedė kardą į šalį, kai jo ilgas kardas dešinėje rankoje pervėrė mano krūtinę.

Be emocijų aš žiūrėjau į metalinį daiktą esantį giliai mano krūtinėje. Aš daugiau apie nieką negalvojau. Liko tik tuščias susitaikymas jog viskas jau baigėsi.

Savo matymo kampe aš galėjau matyti lėtai mažėjančią HP juostą. Aš nežinau ar tai vyko dėl besitęsiančios mano kovos akceleracijos, bet galėjau matyti kiekvieną nykstantį tašką. Aš užmerkiau akis, tikėdamasis jog išvalius mintis mano sąmonėje pasirodys Asunos šypsena.

Bet nors aš užmerkiau akis, HP juosta neišnyko. Ji mirksėjo ir mažėjo negailestingu greičiu. Jaučiausi tarsi dievas vadinamas sistema, kuri iki šiol toleravo mano egzistavimą, dabar laukė paskutinių mano momentų. Liko tik dešimt taškų, dabar penki taškai, dabar—

Staiga aš pajutau pyktį kokio iki šiol dar nebuvau patyręs.

Tai buvo šis niekšas. Jis nužudė Asuną. Jos kūrėjas Kayaba tėra tik jos dalis. Tas kuris suplėšė Asunos kūną ir išnaikino jos dvasią buvo dabar mane supanti būtybė – pati sistemos valia, virtualus mirties dievas besišaipantis iš žaidėjų kvailumo ir be gailesčio mojuojantis dalgiu—

Kas po velniais mes esame? Ar mes tik daugybė idiotiškų lėlių pačios SAO sistemos kontroliuojamų nenutraukiamų stygų?

Lyg pašiepdamas mano pyktį mano HP juosta išnyko. Mano matymo lauke pasirodė purpurinis pranešimas [Jūs miręs]. Tai buvo dievo komanda mirti.

Ledinis šaltis apėmė mano kūną. Mano pojūčiai atbuko. Aš jutau nesuskaičiuojamą daugybę kodo eilučių ardant, pjaustant ir naikinant mano esybę. Šaltis pasiekė mano kaklą ir tuomet mano galvą. Jutimas, garsas, regėjimas, viskas tapo miglota. Mano visas kūnas ėmė skaidytis – tapdamas šukių poligonais – prieš išsibarstydamas į visas puses—

Manai jog aš leisiu tam atsitikti?

Aš plačiai atvėriau akis. Aš galėjau matyti. Aš vis dar mačiau Kayabos veidą, kurio kardas buvo giliai mano krūtinėje, ir jo nustebusią išraišką.

Galbūt mano pagreitėję pojūčiai sugrįžo, kadangi mano avataro mirtis, kuri paprastai įvykdavo per akimirką, atrodo lyg sulėtėjusi. Mano kūno kontūrai buvo neryškūs, ir šen bei ten išnykdavo atsiskyrusios šviesos dalelės. Bet aš vis dar egzistavau. Aš vis dar buvau gyvas.

"Hiiiiyaaaa!"

Aš iš visų jėgų surikau. Aš rėkiau ir priešinausi. Priešinausi sistemai, absoliučiam dievui.

Jog apsaugotų mane, drovi ir išlepinta Asuna tik savo valios galia nusikratė neišgydomą paralyžių ir atsistojo priešais ataką kurios neįmanoma užblokuoti. Kaip dabar aš galiu pasitraukti nieko nepadaręs. Aš negaliu dabar žūti, jokiais būdais. Net jei aš ir negaliu išvengti mirties – aš turiu – bent jau—

Kaire ranka aš tvirčiau suspaudžiau rankeną. Tarsi traukdamas gija aš susigrąžinau savo pojūčius. Grįžo jausmas jog kažką laikau kairėje rankoje. Asunos rapyra – aš galėjau justi jos turėtą ryžtą. Aš girdėjau ją sakant būti stipriam.

Mano kairioji ranka ėmė lėtai judėti. Jos forma buvo iškreipta ir su kiekvienu mažiausiu judesiu nuo jos atsiskirdavo gabaliukai/ Bet aš nesustojau. Po truputį jog pakelti save ji apėmė visą mano sielą.

Galbūt tai buvo mano įžūlaus pasipriešinimo kaina, bet mano kūnu plito neįsivaizduojamas skausmas. Bet aš sukandau dantis ir judėjau toliau. Tik keliasdešimties centimetrų atstumas atrodė neįtikėtinai toli. Mano kūnas buvo tarsi sušalęs. Tik mano kairioji ranka dar galėjo justi, tačiau šaltumas greitai plito ir toje dalyje. Mano kūnas buvo kaip ledo skulptūra su nuolat nuo jos krentančiomis dalelėmis.

Bet galiausiai sidabrinė rapyra pasiekė Kayabos krūtinės centrą. Kayaba nejudėjo. Jo nustebimo išraiška jau buvo dingusi – vietoj jos buvo švelni, taiki šypsena.

Mano ranka nuėjo likusį atstumą, pusiau vedama mano ryžtingumo, ir pusiau kažkokios nepaaiškinamos jėgos. Kayaba užmerkė akis ir priėmė smūgį kai rapyra be garso pervėrė jo kūną. Jo HP juosta taip pat išnyko.

Akimirką mes paprasčiausiai stovėjome, su kardais kyšančias iš abiejų kūnų. Aš panaudojau paskutines jėgas jog pakelti galvą ir pažvelgti į dangų.

Ar to – pakanka...?

Nors aš negalėjau išgirsti atsakymo, galėjau justi nedidelę šilumą apsupančią mano ranką. Galiausiai aš paleidau savo kūną, kuris buvo beveik visai subyrėjęs.

Kai mano mintys grimzdo gilyn į tamsą, aš galėjau justi mano ir Kayabos kūnus tuo pat metu išsiskaidant į tūkstančius dalelių. Nuskambėjo pažįstamas dviejų dūžtančių objektų garsai, susijungę į vieną. Kai viskas neįtikėtinu greičiau buvo vis toliau ir toliau, aš galėjau silpnus balsus kviečiančius mane vardu. Aš supratau jog tai turi būti Kleino ir Agilio balsai. Tuomet, tuo momentu, neemocianalus sistemos balsas pranešė—

『Žaidimas ką tik pereitas — Žaidimas ką tik pereitas — Žaidimas...』
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius22|dvidešimt antrą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius24|dvidešimt ketvirtą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius22

2013-06-10T10:41:15Z

Soryusu:

===22 skyrius===

Kova tesėsi ilgiau nei valandą.

Kai ji galiausiai baigėsi atrodė jog prabėgo amžinybė. Kai didžiulis monstro kūnas išsiskaidė į daugybę fragmentų, niekas neturėjo jėgų net džiaugtis. Visi arba atsisėdo ant obsidianinių grindų arba sunkiai kvėpuodami visiškai atsigulė.

Tai – baigta...?

Taip – tai baigta—

Kai mes apsikeitėme šiomis mintimis, jutau tarsi mano ir Asunos "jungtis" taip pat nutrūko. Nuovargis staiga užklupo mano kūną ir aš priklaupiau ant grindų. Mudu su Asuna sėdėjome atsirėmę į vienas kito nugaras, jausdamiesi tartum kurį laiką nieko negalėsime daryti.

Mes abu išgyvenome – bet net jeigu taip ir galvojau, aš tiesiog negalėjau džiaugtis esama situacija. Mirė per daug žmonių. Po pirmų trijų mirčių kovos pradžioje, dūžtančių žmonių garso efektas pastoviu tempu vis nuskambėdavo, ir po šešto aš prisiverčiau nebeskaičiuoti.

"Kiek daug – mirė...?"

Padususiu balsu paklausė mano kairėje sėdintis Kleinas. Agilis, kuris gulėjo šalia jo išskėtęs rankas bei kojas, taip pat pasisuko į šią pusę.

Jog atverti žemėlapį aš mostelėjau ranka ir suskaičiavau jame esančius žalius taškus. Aš atėmiau čia esančių žmonių skaičių, iš žmonių skaičiaus buvusio pradžioje.

"—Keturiolika mirę."

Nors pats suskaičiavau aš negalėjau patikėti šiuo skaičiu.

Visi jie buvo aukšto lygio, įgudę kariai patyrę daugybę kovų. Net jeigu ir negalime iškart pabėgti ar pasigydyti, mes turėtume daug aukų jei kovosime metodu, pirmiausia garantuojančiu išgyvenimą – štai ką visi galvojo, bet—

"...Neįmanoma..."

Agilio balse nebuvo nei krislelio jo įprasto raiškumo. Išgyvenusius užgulė slegianti nuotaika.

Mes tepraėjome tris ketvirtąsias kelio – vis dar likę dvidešimt penki aukštai. Nors čia yra tūkstančiai žaidėjų, tik keli šimtai vis dar rimtai pasiryžę pereiti žaidimą. Jei kiekviename aukšte bus patirta tiek nuostolių kaip šitame, tuomet didelis šansas jog – tik vienas žmogus susikaus su paskutiniu bosu.

Jei taip nutiktų, paskutinis likęs tikriausiai būtų tas žmogus...

Aš nusukau savo žvilgsnį atgal į kambario gilumą. Tarp visų sėdinčių ant grindų, viena raudonai apsirengusi figūra vis dar stovėjo tiesiai. Tas asmuo buvo Heathcliff.

Žinoma jis nebuvo nei kiek nenukentėjęs. Kai aš susitelkiau į jį, pasirodė žymeklis rodantis jo HP, ir aš galėjau pasakyti jog jis patyrė gana daug žalos. Iki pat pabaigos jis blokavo kaulinį dalgį, prieš kurį mudu su Asuna vos sugebėjome atsilaikyti dviese. Nebūtų keista jei jis susmuktų nuo nuovargio, nesvarbu kiek HP jis turi.

Bet jo ramioje figūroje nebuvo justi jokio nuovargio. Tai buvo tvirtumas kuriuo sunku patikėti. Buvo tarsi – jis kokia kovos mašina...

Kadangi dėl nuovargio mano mintys dar buvo miglotos, aš toliau spoksojau į Heathcliff veido šoną. Legendos išraiška buvo rami. Jis tyliai žiūrėjo į sėdinčius Kraujo Riterių narius ir kitus žaidėjus. Jo akys buvo pilnos šilumos ir gailestingumo – tarsi—

Tarsi jis žiūrėtų į būrį baltų pelių žaidžiančių neišvengiamame narve.

Tuomet mano kūną nukratė šiurpas.

Mano mintys iškart tapo aiškios. Mano kūnas atšalo, pradedant pirštų galiukais ir paplito iki pat smegenų. Tai buvo keista nuojauta. Neįmanoma idėja kaip sėkla užvaldė mano mintis, ir iš jos augo įtarimas.

Heathcliff akių išraiška, jo rodomas ramumas, tai nebuvo žvilgsnis raminantis jo komandos draugus. Jis nebuvo tokiame pat lygmenyje kaip mes. Jo išraiška siūlė pasigailėjimą iš kažkokios tolimo vietos aukštai virš mūsų – tai buvo Dievo išraiška...

Aš pagalvojau apie nežmonišką reakcijos greitį kurį Heathcliff parodė per mūsų dvikovą. Jis toli peržengė žmogiško būtybės ribas. Ne, aš ne taip pasakiau; tai smarkiai peržengė SAO nustatytus limitus žaidėjams.

Galima pridėti ir įprastą jo elgesį; jis buvo stipriausios gildijos lyderis, tačiau niekada nedavė jokių įsakymų ir paprasčiausiai žiūrėjo kaip dalykais rūpinasi kiti žaidėjai. Galbūt taip nebuvo todėl jog jis pasitikėjo savo vyrais – galbūt jis susilaikė nes žinojo tai, ko nežino paprasti žaidėjai!

Jo gyvavimas nepriklausė nuo mirties žaidimo taisyklių. Tačiau jis nebuvo NPC. Nebuvo jokio būdo, jog programa galėtų padaryti maloningą išraišką.

Jei jis nebuvo nei NPC, nei normalus žaidėjas, tebuvo vienintelė galimybė. Bet kaip aš galiu tai patvirtinti? Nėra jokio būdo... Nei vieno.

Ne, yra. Tai būdas kurį galiu pabandyti tik čia ir dabar.

Aš pažvelgiau į Heathcliff HP juostą. Ji buvo sumažėjusi po sunkios kovos. Bet ji nepasiekė 50%. Ji buvo vos, vos mėlynoje zonoje.

Nei vienas žmogus nėra matęs jog jo HP pasiektų geltoną ribą. Jis turėjo neįveikiamą gynybą, su kuria niekas negalėjo lygintis.

Per dvikovą su manimi, jo išraiška pasikeitė vos tik jo HP priartėjo prie vidurio taško. Tai neturėtų įvykti dėl baimės, jog HP pasieks geltoną zoną.

Tai buvo – tikriausiai—

Aš tvirčiau suspaudžiau dešinėje rankoje esantį kardą. Mažais judesiais aš atitraukiau savo dešinė koją. Aš sulenkiau klubus ir atsistojau žemo puolimo poza. Heathcliff nepastebėjo nei vieno iš mano veiksmų. Jo žvilgsnis buvo nukreiptas į pavargusius gildijos narius.

Jeigu mano spėjimas neteisingas, tuomet aš būsiu pažymėtas kaip nusikaltėlis ir be gailesčio ištremtas.

Jei taip nutiks... Atsiprašau...

Aš pažvelgiau į šalia sėdinčia Asuną. Ji pakėlė galvą ir mūsų akys susitiko.

"Kiritai...?

Nuostaba apėmė Asuną, kurios burna judėjo, tačiau neišleido nei garso. Bet tuo metu mano koja atsispyrė nuo žemės.

Tarp manęs ir Heathcliff buvo dešimt metrų. Aš bėgau pilnu greičiu, savo kūnu beveik liesdamas žemę, ir iškart jį pasiekiau. Aš pakreipiau savo kardą ir smogiau iš apačios į viršų. Tai buvo paprastas vienos rankos kardo įgūdis "Pykčio Smaigalys". Kadangi tai silpnas įgūdis, jis neturėtų nužudyti Heathcliff net jei ir bus kritinis smūgis. Bet jei mano spėjimas teisingas—

Kardas kirto iš kairės, palikdamas ryškiai mėlynos šviesos uodegą. Heathcliff sureagavo stebinančiu greičiu, ir jo veide pasirodė šokas. Bandydamas apsisaugoti jis iškart pakėlė skydą.

Bet per mūsų dvikovą aš jau mačiau jį atliekant šį judesį daugybę kartų, todėl aiškiai jį prisiminiau. Mano kardas virto šviesos blyksniu, viduryje pakeitė kursą, ir perbraukęs skydo šoną toliau skriejo link krūtinės.

Bet prieš kardui į jį pataikant, jis buvo sustabdytas nematomos sienos. Mano ranką sukrėtė stiprus šokas. Suspindėjo purpurinės spalvos kibirkštis ir tarp mūsų pasirodė tokios pat spalvos sistemos pranešimas.

[Nemirtingas Objektas]. Tai nebuvo statusas kurį galėjo gauti silpnos būtybės kaip mes, žaidėjai, galėjome gauti. Ko Heathcliff bijojo per dvikovą turi būti jo dieviško apsaugos atskleidimas.

"Kiritai, ką gi tu—?"

Asuna, kuri po mano atakos iš nuostabos sušukusi nubėgo paskui mane, pamačiusi pranešimą staiga sustingo vietoje. Aš, Heathcliff, Kleinas, ir visi kiti žaidėjai taip pat nei kiek nejudėjo. Viduryje šios tylos sistemos pranešimas tyliai išnyko.

Aš nuleidau kardą ir lengvai atšokau atgal, didindamas tarp manęs ir Heathcliff esantį atstumą. Asuna žengė kelis žingsnius į priekį ir atsistojo šalia manęs.

"Sistemos suteiktas nemirtingumas... Kaip tai įmanoma... gildijos lyderi...?"

Netgi išgirdęs Asunos sumišusį balsą Heathcliff neatsakė. Jis paprasčiausiai rūsčiai į mane žiūrėjo. Abejose rankose laikydamas kardus, aš pravėriau burną ir pradėjau kalbėti:

"Tai tiesa slypinti už šios legendos. Jo HP buvo apsaugota sistemos ir nenukrisdavo iki geltonos zonos, nesvarbu kas jam atsitiktų. Nemirtingumo statusas... neskaitant NPC, jį gali turėti tik sistemos administratoriai. Bet šis žaidimas neturi administratorių, galbūt išskyrus vieną žmogų..."

Tuo metu aš nustojau kalbėti ir pažvelgiau į viršų.

"...Nuo atvykimo aš visada svarsčiau... Iš kur jis mus stebi manipuliuodamas šį pasaulį. Bet aš pamiršau paprastą tiesą, tokią kurią turėtų žinoti net maži vaikai."

Aš pažvelgiau į raudonąjį paladiną ir tęsiau:

"'Nėra nieko nuobodžiau kaip žiūrėti kažkieno kito žaidimą.' Argi tai ne tiesa?..... Kayaba Akihiko?"

Buvo pribloškianti tyla, lyg visi būtų sustingę.

Heathcliff be jokių jausmų spoksojo į mane. Aplink mus esantys žaidėjai nepajudino nei raumens. Ne, tiksliau būtų sakyti jog jie negalėjo pajudinti.

Asuna žengė žingsnį priešais mane. Jos akyse nebuvo jokių emocijų, lyg jos būtų bedugnės tuštumos. Ji atvėrė burną ir prakalbo sausu, vos girdimu balsu.

"Lyderi... Ar tai... tiesa...?"

Heathcliff ignoravo jos klausimą. Vietoj to jis šiek tiek palenkė galvą ir paklausė manęs:

"...Galbūt galėtum pasakyti kaip tai supratai?"

"...Pirmą kartą supratau jog kažkas negerai per mūsų dvikovą, kadangi tavo greitis finaliniais momentais buvo paprasčiausiai per didelis."

"Kaip ir tikėtasi. Tai didžiulė mano klaida. Aš buvau priblokštas tavo greičio taigi galiausiai turėjo pasinaudoti sistemos pagalba virš jos limitų."

Kai Heathcliff linktelėjo, jo veidas galiausiai atskleidė kitą išraišką; jo lūpos šiek tiek pajudėjo, suformuodamos karčią šypseną.

"Originaliai prieš tai atskleidžiant aš tikėjausi pasiekti 95-ajį aukštą."

Kai jis peržvelgė žaidėjus jo šypsena pasikeitė į vieną iš rodančių autoritetą. Tuomet raudonasis paladinas užtikrintai pareiškė:

"—Taip. Aš esu Kayaba Akihiko. Aš taip pat finalinis bosas laukiantis jūsų paskutiniame aukšte."

Aš jutau šalia manęs esančią Asuną susvyruojant. Nepasukdamas žvilgsnio, kad ją prilaikyti aš ištiesiau ranką.

"...Tavo gana keistas skonis. Kai pagalvoji jog stipriausias žaidėjas staiga tampa nuožmiausiu finaliniu bosu."

"Nejaugi nemanai jog tai įdomus scenarijus? Pagal mano planą tai turėjo sukelti šoko bangą visame Aincrad, bet aš niekada nemaniau jog apie mane sužinos tepraėjus trims ketvirtosioms žaidimo. Aš žinojau jog tu nenuspėjamiausias žaidimo faktorius, bet aš niekada neįsivaizdavau jog tu turi tokį potencialą."

Kaip šio žaidimo kūrėjas įkalinęs tūstančius žaidėjų, Kayaba Akihiko nusišypsojo taip jog net dabar galiu prisiminti, ir gūžtelėjo pečiais. Kayabos išraiškos visiškai skyrėsi nuo Paladino Heathcliff. Bet ta nesuprantama, nuožmi išvaizda kažkaip priminė tą neraiškų avatarą nusileidusį priešais mus prieš dvejus metus.

Karčiai šypsodamasis Kayba tęsė toliau:

"... Aš tikėjausi jog tu būsi žaidėjas stovintis priešais mane žaidimo pabaigoje. Iš dešimt unikalių įgūdžių, "Dvigubi Ašmenys" duodami žaidėjui su didžiausiu reakcijos greičiu, kuris atliks herojaus rolę kovoje prieš paskutinį bosą, nesvarbu ar jis laimi ar pralaimi. Bet tu parodei jėgą viršijančią mano viltis, nesvarbu ar tai tavo greitis ar įžvalga. Na... Tikriausiai toks nenuspėjamas įvykių vystymasis yra esminė internetinių RPG žaidimų dalis..."

Tuo momentu, vienas iš sustingusių žaidėjų lėtai atsistojo. Jis buvo vienas iš Kraujo Riterių lyderių. Jo tariamai šiurkščios akys prisipildė kankinančios agonijos.

"Tu...... Tu....... Kaip drįsti paimti mūsų lojalumą – mūsų viltis..... ir..... ir..... ir visiškai tai išniekinti—!"

Jis pakėlė didžiulę alebardą ir surikęs puolė. Nebuvo laiko jį sustabdyti. Mes tegalėjome žiūrėti kaip jis smogia savo ginklu į Kayabą—

Bet Kayaba buvo vienu žingsniu priekyje. Jis mostelėjo kaire ranka ir ėmė greitai manipuliuoti pasirodžiusiu meniu; vyras iškart sustojo ore ir garsiai nukrito ant žemės. Aplink jo HP juostą švytėjo paralyžių rodantis žalias kontūras. Tačiau Kayaba čia nesustojo ir toliau judino savo ranką.

"Ak... Kiritai...!"

Aš pasisukau ir pamačiau ant žemės klūpančią Asuną. Tai nebuvo tik ji, visi žaidėjai išskyrus Kayabą ir mane, dejuodami nepatogiomis pozomis buvo ant žemės.

Įsidėjęs kardus, aš priklaupiau jog atremti viršutinę Asunos kūno dalį ir paėmiau ją už rankos. Tuomet aš pažvelgiau atgal į Kayabą.

"...Ką tu darysi? Ar ketini mus nužudyti jog paslėptum tiesą...?"

"Žinoma ne, aš niekada nedaryčiau kai ką tokio neprotingo."

Raudonai apsirengęs vyras nusišypsojo ir papurtė galvą.

"Bet kadangi situacija pasiekė tokį tašką, aš neturiu kito pasirinkimo. Aš pagreitinsiu savo planą ir lauksiu jūsų atvykimo "Raudonojo Nefrito Pilyje" paskutiniame aukšte. Gaila jog turėsiu palikti Kraujo Riterius, kaip ir fronto linijos žaidėjus, kuriuos atsargiai ugdžiau kovai prieš galingus priešus 90-ajame ir didesniuose aukštuose. Bet aš tikiu jog visi jūs turite pakankamai jėgų pasiekti aukščiausią aukštą. Bet... prieš tai..."

Kayaba staiga nustojo kalbėjęs ir sutelkė į mane savo žvilgsnį, pilną triuškinančios valios jėgos. Tuomet jis įbedė savo kardą į obsidinines grindis, ir per orą nuskambėjo šaižus tačiau aiškus metalo atgarsis.

"Kiritai, kadangi tu supratai tikrąją mano tapatybę, aš apdovanoju tave galimybe: gali kautis su manimi vienas prieš vieną, čia ir dabar. Žinoma, aš pašalinsiu savo nemirtingumo statusą. Jeigu laimėsi, žaidimas bus iškart pereitas, ir visi žaidėjai galės atsijungti. Ką pasakysi...?"

Vos tik tai išgirdusi Asuna ėmė spurdėti mano rankose, bandydama pajudinti savo paralyžiuotą kūną ir purtydama galvą.

"Ne, Kiritai...! Jis pirma bando tavimi atsikratyti... Dabar... Dabar tu turi atsitraukti...!"

Mano instinktai sakė jog tai geriausias veiksmas. Šis vaikinas administratorius galintis įsikišti į sistemos darbą. Net jeigu jis sako jog tai bus sąžininga kova, nėra jokio būdo žinoti ar jis kažkokiu būdu nemanipuliuoja sistema. Dabar geriausias pasirinkimas būtų atsitraukti ir kartu su kitais sugalvoti atsakomąją priemonę.

Bet...

Ką gi jis sakė? Jog jis išaugino Kraujo Riterius? Jog mes tikrai galėsime pasiekti...?

"Koks šlamštas..."

Aš nesąmoningai sumurmėjau išdžiuvusiu balsu.

Šis vyras savo sukurtame pasaulyje įkalino tūkstančius žaidėjų, ir keturis tūkstančius jau nužudė elektromagnetinėmis bangomis. Jis žiūrėjo kaip žaidėjai pagal jo planą kvailai ir apgailėtinai grumiasi. Tai turi būti pati maloniausia žaidėjo valdytojo patirtis.

Aš pagalvojau apie Asunos praeitį, kuria ji su manimi pasidalino 22-ajame aukšte. Aš prisiminiau jos išlietas ašaras kai ji buvo mano rankose. Šis vyras esantis priešais mane sukūrė šį pasaulį savo malonumui ir daugybę kartų nuskriaudė Asuną, versdamas ją smarkiai nukentėti; aš jokiais būdais negalėjau atsitraukti.

"Gerai. Baikime tai."

Aš lėtai linktelėjau.

"Kiritai...!"

Po Asunos palaužto riksmo, aš nuleidau žvilgsnį į figūrą esančią mano rankose. Širdį pervėrė skausmas tarsi man būtų perverta krūtinė, tačiau aš kažkaip sugebėjau išspausti šypseną.

"Atleisk. Bet aš negaliu... dabar pabėgti..."

Jog kažką pasakytų Asuna pravėrė burną, bet pusiaukelėje pasidavė ir pabandė nusišypsoti. Jos skruostu nuriedėjo ašara.

"Tu neketini.... savęs paaukoti...?"

"Žinoma... Aš tikrai laimėsiu. Aš laimėsiu ir padarysiu galą šiam pasauliui."

"Gerai. Aš tavimi pasitikiu."

Net jeigu aš pralaimėsiu ir mirsiu, tu turi gyventi toliau – nors aš norėjau tai pasakyti, aš negalėjau prisiversti. Vietoj to aš tegalėjau stipriai laikyti jos dešinę ranką.

Paleidęs jos ranką aš paguldžiau Asunos kūną ant obsidianinių grindų ir atsistojau. Aš lėtai artėjau prie Kayabos, kuris tyliai į mus žiūrėjo, ir šaižiai išsitraukiau abu savo kardus.

"Kiritai! Sustok—!"

"Kiritai—!"

Kai aš pasukau galvą į garso šaltinį, pamačiau desperatiškai bandančius atsikleti Kleiną ir Agilį. Pirmiausia aš susitelkiau ties Agiliu ir tyliai jam linktelėjau.

"Agili, ačiū jog iki šiol palaikei karių klasės žaidėjus. Žinau jog didžiąją dalį uždirbtų pinigų tu išleidai padėdamas žaidėjams viduriniuose aukštuose."

Aš nusišypsojau didžiuliam vaikinui plačiai atmerktomis akimis ir pasukau žvilgsnį.

Katanos karys, su paprasta skarele ir pilnai barzdotais skruostais, plūkėsi ant grindų tarsi vis dar bandydamas atrasti žodžius.

Aš pažvelgiau tiesiai į tas gilias akis ir giliai įkvėpiau. Šį kartą, kad ir kaip stengiausi, negalėjau valdyti savo drebančio balso.

"Kleinai. Tą kartą... Aš tikrai atsiprašau... jog tave palikau. Aš visada to gailėjausi."

Vos tik užkimusiu balsu baigiau šia trumpą kalbą, kažkas sumirgėjo mano seno draugo akių kampučiuose, ir viena po kitos ėmė riedėti ašaros.

Jam iš akių riedant ašaroms, Kleinas stengėsi atsistoti šaukdamas šiurkščiu balsu kuris atrodė tuoj palūš:

"Tu... Tu niekše! Kiritai! Neatsiprašinėk! Dabar neatsiprašinėk! Aš tau neatleisiu! Iki kol tu pakvisi mane pietų tikrame pasaulyje, aš tikrai tau neatleisiu!!"

Aš linktelėjau Kleinui kuris norėjo toliau šaukti.

"Taip, aš pažadu. Kitą kartą aš pamatysiu tave kitoje pusėje."

Dešine ranka aš iškėliau nykštį.

Galiausiai aš atsisukau į merginą kuri man leido pasakyti žodžius kurie dvejus metus buvo giliai mano širdyje.

Aš pažvelgiau į besišypsančią Asuną kurios veidas buvo uždengtas ašaromis—

Mintyse aš jos atsiprašiau ir vėl atsisukau atgal. Aš pažvelgiau į Kayabą, vis dar turintį absoliutaus pranašumo išraišką, ir pravėriau burną:

"...Atleisk, tačiau aš turiu paprašyti vieno dalyko."

"Kas gi tai?"

"Aš neketinu pralaimėti, tačiau jei mirsiu – ar gali neleisti Asunai nusižudyti, nors jau trumpam laiko tarpui?"

Nustebęs Kayaba pakėlė antakį, bet atsakydamas į mano prašymą ramiai linktelėjo.

"Gerai. Aš padarysiu jog ji negalėtų palikti Salemburgo."

"Kiritai, ne!! Tu negali, tu negali šitaip pasielgti—!!"

Pro ašaras sušuko Asuna. Aš neatsigręžiau atgal. Aš patraukiau savo dešinę pėdą atgal, iškišęs kairįjį kardą į priekį aš nuleidau dešinį, ir atsistojau savo poza.

Kayaba manipuliuodamas meniu padarė HP juostas tokio pat lygio. Jos buvo prieš pat raudoną zoną, kur vienas stiprus smūgis nuspręstų kovos baigtį.

Po to virš jo galvos pasirodė sistemos pranešimas [pakeistas į mirtingą objektą]. Kayaba tuomet užvėrė langus, iš žemės ištraukė kardą ir iškėlė jį už savo kryžiaus formos skydo.

Mano viskas buvo ramu ir aišku. Mintys kaip Atleisk, Asuna išnyko vos tik aš iki skustuvo aštrumo sustiprinau savo kovos instinktus.

Atvirai kalbant, aš nežinojau kokie mano šansai laimėti. Jei kalbant tik apie kardų įgūdžius, praeitoje dvikovoje jis nebuvo už mane geresnis. Bet tai galioja tik jei jis nepasinaudos 'pagalbiniu mechanizmu', kuomet jis galėtų judėti kol aš sustingęs stovėčiau vietoje.

Viskas priklausė nuo Kayabos savigarbos. Pagal tai ką jis sakė, jis planavo mane įveikti tik "Šventojo Kardo" pagalba. Tokiu atveju mano vienintelė išgyvenimo viltis yra nugalėti jį prieš jam pasinaudojant kokiu nors specialiu gebėjimu.

Įtampa tarp manęs ir Heathcliff didėjo. Atrodė tarsi oras dreba nuo iš mudviejų besiveržiančių žudikiškų ketinimų. Tai nebebuvo dvikova; tai buvo kova iki mirties. Teisingai – aš ketinu—

"Tave nužudyti...!!"

Šaižiai sušukęs aš šoviau į priekį.

Mažindamas atstumą aš horizontaliai užsimojau dešiniuoju kardu. Kayaba tai lengvai užblokavo savo skydu. Pažiro spiečius žiežirbų ir akimirką mūsų veidai buvo apšviesti.

Metalo susidūrimo garsas buvo tarsi signalas kovos pradžiai; mūsų kardai iškart ėmė judėti pavojingu greičiu dominuodami aplink mus esančią erdvę.

Ši kova buvo keisčiausia, tačiau pati žmogiškiausia iš visų iki šiol dalyvautų kovų. Abu jau buvome parodę vienas kitam savo įgūdžius. Be to, šis žmogus sukūrė "Dvigubus Ašmenis", taigi lengvai permatė įprastas įgūdžių kombinacijas. Štai kodėl jis užblokavo visas mano atakas per praeitą dvikovą.

Aš negalėjau pasitikėti sistemos siūlomomis kombinacijomis; aš turėjau pasikliauti savo pačio įgūdžiais ir instinktais kaip mojuoti kardu, tokiu sistemos pagalba neveikdavo, bet dėl pagreitintų pojūčių aš vis tiek galėjau judinti rankas dideliu greičiu. Aš netgi galėjau matyti šešėlinius atspindžius, ir beveik atrodė tarsi mano rankose yra keliasdešimt kardų. Bet—

Kayaba visus juos blokavo pribloškiančiu tikslumu. Jis taip pat puldavo vos tik atsirasdavo menkiausia spraga. Neatrodė jog situacija greitai pasikeis. Aš susitelkiau į Heathcliff akis bandydamas įskaityti bent dalelę priešo minčių ir reakcijų. Galiausiai to rezultate mes apsikeitėme žvilgsniais.

Bet Kayabos—Heathcliff bronzinės akys buvo šaltos ir keliančios neviltį. Jose nebuvo jokių praeitą kartą rodytų žmogiškumo pėdsakų.

Staiga mano stuburu perbėgo šiurpulys.

Mano oponentas buvo kai kas be gailesčio nužudęs keturis tūkstančius žaidėjų. Ar normali žmogiška būtybė gali padaryto tokį dalyką? Keturių tūkstančių mirtis, keturių tūkstančių apmaudas, jis galėjo tai atlaikyti ir išlikti visiškai ramiu – jis nebuvo žmogumi, jis buvo monstras.

"Aaaaaaaah!"

Aš sušukau jog pašalinčiau mažytį baimės dalelę atsiradusią mano minčių gilumoje. Aš dar pagreitinau savo judesius ir per sekundę į jį smogiau nesuskaitomą daugybę smūgių. Bet Kayabos išraiška nepasikeitė. Jis užblokavo visas mano atakas savo kryžiaus skydu ir kardu tokiu greičiu, jog plika akimi to neįmanoma pamatyti.

Ar jis su manimi tik žaidžia—!?

Mano baimė tapo nervingumu. Ar įmanoma jog Kayaba tik ginasi ir gali kada nori kontratakuoti, būdamas tikras jog gali išgyventi tiesioginį mano smūgį?

Šis įtarimas užvaldė mano mintis. Jam nuo pat pradžių nereikėjo jokio 'pagalbos mechanizmo'.

"Po šimts.....!"

Tokiu atveju – o jeigu šitaip—?!

Aš pakeičiau puolimo būdą ir aktyvavau "Užtemimą", aukščiausio lygio Dvigubų Ašmenų įgūdį. <...>, mano kardai paleido dvidešimt septynias nuoseklias atakas link Kayabos—

Bet – Kayaba laukė kol aš pasinaudosiu sudėtiniu įgūdžiu sukurtu sistemos. Nuo dvikovos pradžios jo veido išraiška pirmą kartą pasikeitė. Ji buvo visiškai priešinga nuo rodomos praeitą kartą – tai buvo žmogaus užtikrinto pergale šypsena.

Aš supratau savo klaidą bos pradėjęs sudėtinę ataką. Šiais paskutiniais momentais vietoj savęs aš pasitikėjau sistema. Bet įgūdžio sustabdyti jau buvo nebeįmanoma, ir vos tik ataka baigsis, trumpai aš negalėsiu nieko daryti. Be to Kayaba nuspėjo visus mano smūgius, nuo sudėtinės atakos pradžios iki pat paskutinio smūgio.

Žiūrėdamas kaip Kayaba mojuoja savo skydu akinančiu greičiu, tiksliai žinodamas kur kiekvienas smūgis smogs ir taip atremdamas mano atakas, aš mintyse sumurmėjau:

Atleisk – Asuna... Bent jau tu – išgyvensi—

Dvidešimt septintoji ataka pataikė į skydo vidurį, paskleisdama žiežirbų lietų. Tuomet, su veriančiu metalo cypimu, mano kairiojoje rankoje esantis kardas sudužo.

"Na, tai atsisveikinimas – Kiritai."

Kol aš apstulbęs stovėjau, Kayaba iškėlė savo kardą aukštai virš manęs. Kardas sužibėjo raudona spalva. Tuomet kraujo raudonumo kardas leidosi link manęs—

Tuo momentu, stiprus, ryškus balsas nuskambėjo mano galvoje.

Aš – apsaugosiu – Kiritą!!

Tarp manęs ir Kayabos raudonojo kardas neįtikėtinu greičiu įsiveržė žmogaus siluetas. Priešais mano akis plazdėjo ilgi, šviesiai rudi plaukai.

Asuna – kaip—!?

Ji stovėjo priešais mane, nors turėjo būti sukaustyta paralyžiaus. Ji drąsiai ištiesino krūtinę ir į šalis plačiai ištiesė rankas.

Kayabos veide pasirodė šokas. Bet niekas nebegalėjo sustabdyti atakos. Viskas judėjo sulėtintai kai ilgas kardas perrėžė Asunos petį iki pat krūtinės, ir ten galiausiai sustojo.

Kai ji atbulai griuvo į mane aš ištiesiau abi rankas. Be jokio garso į parkrito į mano rankas.

Kai jos žvilgsnis sutiko manąjį, Asuna silpnai nusišypsojo. Jos HP juosta – išnyko.

Laikas sustojo.

Saulėlydis. Pieva. Švelnus vėjelis. Šiek tiek šaltokas oras.

Mes abu sėdime ant kalvos ir žiūrime į auksinį ežerą spindintį dėl besileidžiančios saulės.

Šiugždančių lapų garsas. Į lizdus grįžtančių paukščių garsas.

Ji švelniai laiko mano ranka, tuomet atremia savo galvą į mano petį.

Pro šalį plaukia debesys. Tuomet viena po kitos ima atsirasti žvaigždės, žybčiojančios vakaro danguje.

Mes žiūrime į po truputį besikeičiantį pasaulį.

Galiausiai ji kai ką pasako:

"Aš šiek tiek pavargusi. Ar galiu ant tavęs prigulti?"

Šypsodamasis aš atsakiau.

"Taip, žinoma. Gerai pailsėk—"

Asuna esanti mano rankose šypsojosi taip pat kaip ir tą kartą, jos akys pilnos beribės meilės. Bet to meto svoris iš šiluma visiškai išnyko.

Po truputį Asunos kūną apgaubė auksinė šviesa. Mažos šviesos šukės ėmė kristi ir išsiskaidyti.

"Tai tik juokas, tiesa...? Asuna... tai... tai... "

Aš išlemenau drebančiu balsu. Bet beširdė šviesa vis labiau šviesėjo ir tada—

Iš Asunos akių ištekėjo ašara, kuri prieš išnykdama akimirką sužibėjo. Jos lūpos judėjo lėtai lėtai, lyg iš jų ji bandytų išspausti paskutinį balsą.

A t l e i s k

S u d i e

Jos kūnas ėmė sklaidytis—

Akinanti šviesa sprogo mano rankose, virsdama daugybe plunksnų kurios sklandė ore.

Ir neliko nei pėdsako jos kūno.

Aš tyliai sušukau ir desperatiškai bandžiau atgal į savo rankas surinkti išsibarsčiusią šviesą. Bet lyg nešamos vėjo auksinės plunksnos pakilo aukštai į orą, kur išsiskaidė ir išnyko. Ir šitaip jos kūnas galutinai išnyko.

Taip neturėjo atsitikti. Taip negalėjo atsitikti. Tai negalėjo. Tai tik—

Beveik griūdamas aš atsiklaupiau ant žemės, kai paskutinė plunksna nusileido mano delne ir išnyko.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius21|dvidešimt pirmą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius23|dvidešimt trečią skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius14

2013-06-10T10:07:52Z

Soryusu:

===14 skyrius===

"Ka...? Kas tai!?"

"Ką gi turi omenyje? Tu žinai kas tai yra. Dabar greičiau, kelkis!"

Dalykas į kurį mane įspraudė Asuna buvo nauji drabužiai. Nors jis buvo tokio pat dizaino kaip ir mano ankstesnis paltas, šia buvo akinamai baltas. Vienas didelis kryžius buvo man ant nugaros, o ant abiejų rankogalių du mažesni; visi trys buvo ryškiai raudonos spalvos. Be jokios abejonės tai buvo Kraujo Riterių uniforma.

"...A-Aš sakiau jog noriu ko nors paprasto..."

"Tai ir yra gana paprasta. Taip, tai tau tinka!!"

Visoms jėgoms apleidus mano kūną aš pasinėriau į akmeninę kėdę. Aš vis dar gyvenau antrajame Agilio parduotuvės aukšte. Ši vieta jau tapo mano katastrofos pastoge, taigi apgailėtinas parduotuvės savininkas tegalėjo miegoti paprastoje lovoje esančioje pirmame aukšte. Vienintelė priežastis kodėl jis vis dar manęs neišvijo jog Asuna kiekvieną dieną ateidavo padėti dirbti parduotuvėje. Tai buvo geriausia reklamavimosi galimybė kokią tik jis galėjo gauti.

Man besėdint kėdėje aš atsidusau, ir Asuna priėjusi atsisėdo ant porankio, kuris tapo jos vieta. Su šypsena ji sudrebino kėdę, lyg dabartinė mano padėtis jai būtų juokinga, ir tarsi kažką sugalvojusi suplojo rankomis.

"Ak, mes turėtumėme tinkamai pasisveikinti. Kaip šios gildijos narė, aš tikiuosi jog mes sutarsime."

Jai staiga nusilenkus, prieš atsakydamas aš ištiesinau nugarą.

"A-Aš taip pat tikiuosi jog mes sutarsime... bet, aš tik paprastas narys kai tu tuo metu esi sublyderė, taigi..."

Aš smiliumi perbraukiau Asunos stuburą.

"Aš daugiau nebegalėsiu daryti tokių dalykų—"

"Kyaa!"

Surikusi mano viršininkė trenkė savo pavaldiniui per galvą. Tuomet ji nepatenkinta priėjo prie priešais esančios kėdės ir į ją atsisėdo.

Mus užliūliavo tingi rudens saulė.

Nuo mano pralaimėjimo prieš Heathcliff praėjo dvi dienos. Kadangi aš nebuvau toks kuris netesi savo žodžio, kaip ir susitarėme aš prisijungiau prie Kraujo Riterių. Gildija skyrė dvi dienas pasiruošti, taigi nuo rytojaus aš klausysiu jų įsakymų ir tyrinėsiu 75-ojo aukšto labirintą.

Prisijungti prie gildijos, hm—

Išgirdusi mano tylų atodūsį Asuna pažvelgė į mano pusę.

"...Tu į tai įsivėlei per mane."

"Et, nieko tokio. Man tai gera galimybė. Bet kokiu atveju aš jau buvau pradėjęs jausti žaidimo vienam limitus..."

"Man palengvėjo tai išgirdus... Ei, Kiritai..."

Asunos šviesiai rudos akys pažvelgė tiesiai į mane.

"Ar gali man pasakyti kodėl tu vengi gildijų... vengi žmonių..? Aš nemanau jog tai vien dėl to jog tu esi beta testuotojas ar unikalaus įgūdžio turėtojas, kadangi tu labai malonus žmogus."

Aš nukreipiau savo žvilgsnį žemyn ir lėtai supau savo kėdę.

"...Prieš daug laiko... daugiau nei prieš metus, jei tiksliau, aš buvau prisijungęs prie gildijos..."

Aš pasakiau šiuos žodžius taip lengvai, jog tai mane nustebino. Galbūt taip buvo dėl to jog atrodė jog Asunos žvilgsnis sugebės ištirpdyti skausmą perveriantį mane, kiekvieną kartą apie tai pagalvojus.

"Jie man pasiūlė vietą kai aš atsitiktinai sutikau juos labirinto zonoje ir jiems padėjau... Tai buvo maža gildija iš šešių narių, įskaitant mane, ir ji turėjo įdomų pavadinimą: 'Juodosios Pilnaties Katės'."

Asuna švelniai nusišypsojo.

"Lyderis buvo geras žmogus. Jis buvo dviejų rankų lazdų naudotojas Keitas. Bet kokioje situacijoje jis visuomet pirmiausia galvodavo apie savo gildijos narius, taigi visi juo labai pasitikėjo. Jis man sakė jog ieško puolėjo, kadangi dauguma narių naudojo tolimo nuotolio ginklus...

Tiesą sakant jų lygiai buvo daug žemesni už mano. Ne, aš turėčiau sakyti jo aš buvau per daug užsikėlęs savąjį.

Jeigu aš būčiau pasakęs savo lygį, Keitas nebūtų galvojęs manęs pakviesti. Bet aš pradedąs pavargti kiekvieną dieną vienam eiti į Labirintą, ir šeimyniška "Juodųjų Pilnaties Kačių " atmosfera sukėlė man pavydą. Atrodė lyg jie yra tikrojo pasaulio draugai, kadangi jų pokalbiai neturėjo jokio nepatogumo ir atstumo paprastai esančio internetinio žaidimo pokalbiuose; tai mane ypač traukė.

Atvirai kalbant aš neturėjau teisės norėti kitų globos. Aš praradau šią teisę tuomet kai nusprendžiau tapti vienišu žaidėju ir savanaudiškai keltis savo lygį. Bet aš numalšinau savo vidinius balsus ir prisijungiau prie gildijos, nuslėpdamas savo lygį ir beta testuotojo praeitį.

Keitas paprašė manęs vieną iš ieties naudotojų ištreniruoti į skydo ir kardo naudotoją, kadangi tuomet, įskaitant mane, būtų trys puolėjai, ir gildija sudarytų subalansuotą grupę.

Man patikėtas ieties naudotojas buvo tyli mergina su plaukais iki pečių vardu Sači. Kai mes buvome supažindinti, su drovia šypsena ji pasakė jog nors ir yra ilgalaikė žaidėja, dėl savo asmenybės ji nesugebėjo susirasti daug draugų. Kada tik nebūdavo gildijos užsiėmimų aš turėjau būti su ja ir mokyti kaip naudoti vienos rankos kardą.

Sači ir aš daugeliu aspektu buvome panašūs. Mes abu nemokėjome tinkamai bendrauti su žmonėmis, buvome linkę užsidaryti savyje, ir vis tik bijojome vienatvės.

Tuomet vieną dieną jis staiga pasakė jog ji bijo mirti, jog yra išsigandusi šio mirties žaidimo ir nenori eiti treniruotis.

Po šio jos pareiškimo aš tegalėjau pasakyti "Aš neleisiu tau mirti". Aš negalėjau nieko daugiau pasakyti nes vis dar bandžiau paslėpti savo lygį. Išgirdusi mano atsakymą ji šiek tiek paverkė ir išspaudė šypseną.

Kitą dieną mes visi, išskyrus Keitą, ėjome į labirintą. Keitas nėjo su mumis nes išvyko derėtis dėl namo mūsų HQ, kurį ruošėmės pirkti iš mūsų sutaupytų pinigų.

Nors labirintas į kurį ėjome jau buvo pereitas, jame vis dar buvo netyrinėtų zonų. Kai mes jau ruošėmės išeiti vienas narys aptiko lobių skrynią. Aš rekomendavau ją palikti, nes mes buvo netoli fronto linijos ir monstrai buvo aukšto lygio. Be to aš nepasitikėjau narių spąstų šalinimo įgūdžiais. Bet kadangi tik Sači ir aš prieštaravome skrynios atidarymui, mes pralaimėjome 3 prieš 2.

Tai buvo spąstai, vieni iš blogiausių. Vos tik atvėrus skrynią suskambėjo ausis veriantis aliarmas ir iš kiekvieno kambario įėjimo pradėjo plūsti monstrai. Mes iškart pabandėme pabėgti teleportuodamiesi.

Bet spąstai buvo dvigubi. Kambarys buvo Anti-Kristalinė Zona – mūsų kristalai neveikė.

Monstrų buvo per daug jog atsilaikyti. Kiti nariai visiškai pasimetė ir be tikslo bėgiojo aplink. Aš bandžiau praskinti kelią pasinaudodamas iki šiol slėptu aukštos klasės kardo įgūdžiu, bet panikuodami nariai nesugebėjo praeiti laiku. Vienas po kito jų HP pasiekė nulį, ir jie surikdavo prieš sprogdami į mažyčius fragmentus. Aš maniau pavyks išsaugoti bent Sači ir nesustodamas mosavau kardu.

Bet buvo per vėlu. Aš pamačiau Sači ištiesiant ranką link manęs, kai monstras ją negailestingai perkirto. Jos akys vis dar pasitikėjo jai subyrant lyg stiklo statulai ir išnykstant. Iki pat pabaigos Sači pasitikėjo manimi; bet kadangi mano žodžiai buvo silpni ir paviršutiniški, jie tapo tiesiog tuščiu pažadu, melu.

Keitas laukė mūsų užeigoje, kuri buvo laikina gildijos bazė, su naujais HQ raktais rankoje. Kai į užeigą grįžau aš vienas, aš paaiškinau Keitui kas atsitiko. Netardamas nė žodžio jis klausėsi iki kol aš baigiau, tuomet paklausė manęs:

"Kaip tu išgyvenai?"

Tuomet aš atskleidžiau savo tikrąjį lygį ir jog buvau beta testuotoju.

Keitas spoksojo į mane kaip aš būčiau kažkas pasišlykštėtino, tuomet pasakė vieną dalyką.

"Beateris kaip tu neturėjo jokios teisės prie mūsų prisijungti."

Šie žodžiai pervėrė mane lyg plieninis kardas.

"...Kas nutiko... tam žmogui...?"

"Jis nusižudė."

Kėdėje esantis Asunos kūnas sudrebėjo.

"Jis nušoko nuo aukšto pakraščio. Tikriausiai prakeikdamas mane... iki pat pabaigos..."

Jaučiau nutrūkstantį savo balsą. Papasakojus šiuos atsiminimus, uždarytus giliai širdyje, sugrįžo tuo metu išgyventos emocijos. Aš sukandau dantis. Nors aš norėjau siekti paguodos pas Asuną, balsas mano galvoje sušnibždėjo. "Tu neturi teisės to daryti", taigi man beliko vienintelis pasirinkimas – stipriai suspausti kumščius.

"Aš juos nužudžiau. Jei aš nebūčiau slėpęs fakto jog esu beta testuotojas, aš būčiau sugebėjęs juos įtikinti palikti skrynią. Tai buvau aš... Aš nužudžiau Keitą... ir Sači..."

Plačiai pravėręs akis pro sukąstus dantis aš prievarta ištariau šiuos žodžius.

Asuna staiga atsistojo, žengė du žingsnius link manęs, ir pradėjo abejomis rankomis glamonėti mano veidą. Šiltai šypsodamasi ji pritraukė savo grąžų veidą arčiau manojo.

"Aš nemirsiu."

Ji tai sušnibždėjo, tačiau balsas buvo labai aiškus. Aš jutau jėgas apleidžiant mano įsitempusį kūną.

"Nes aš... Aš esu kai kas, kas tave apgins."

Tai pasakiusi Asuna pritraukė mano galvą sau prie krūtinės ir ją apkabino. Jutau mane apsupančią minkštą ir šiltą tamsumą.

Kai aš užmerkiau akis, mano mintys peržengė tamsų mano minčių šydą ir aš pamačiau Juodųjų Kačių narių veidus; visi jie sėdėjo už užeigos prekystalio, paskendę oranžinėje šviesoje.

Man negalima atleisti. Aš niekada neišsimokėsiu už savo nusikaltimus.

Bet nepaisant to, veidai likę mano atmintyje šypsojosi.

Kitą dieną aš užsidėjau savo akinamai baltą apsiaustą ir kartu su Asuna nuėjau į Grandumą esantį 55-ajame aukšte.

Nuo šiandien aš pradėsiu dirbti kaip Kraujo Riterių narys. Tačiau priešingai kitoms penkių narių grupėms Asuna pasinaudojo savo įtaka ir leido mums suformuoti dviejų žmonių grupę; taigi tikrovėje tai niekuo nesiskyrė nuo vakar dienos.

Bet HQ laukiantys nurodymai buvo visiškai netikėti.

"Treniruotė...?"

"Taip. Mes sudarysime grupę iš keturių žmonių ir eisime per 55-ojo aukšto labirintą kol pasieksime 56-ojo aukšto gyvenamąją zoną."

Tai pasakęs žmogus buvo vienas iš keturių buvusių prie stalo kai aš Kalbėjau su Heathcliff. Jis buvo didžiulis vyras su plonomis šviesiaplaukėmis garbanomis ir tikriausiai buvo kirvių naudotojas.

"Palauk Godfri! Kiritas ketina..."

Asunai pradėjus ginčytis Godfris pakėlė vieną antakį ir atsakė galbūt net per daug pasitikinčiu balsu.

" Netgi sub-lyderė turi paklusti taisyklėms. Man nesvarbu prie kokios grupės jis prisijungs eidamas tyrinėti. Kaip būrio vadas aš privalau išbandyti jo galimybes. Net jeigu jis ir yra unikalaus įgūdžio turėtojas, mes nežinome ar jis bus mums naudingas."

"S-Su Kirito jėga nėra jokių galimybių jog jis sukels nepatogumų..."

Aš nuraminau susijaudinusią Asuną ir prakalbau:

"Jeigu nori pamatyti aš tau parodysiu. Bet aš nenoriu švaistyti laiko tokio žemo lygio labirinte. Ar greitai pereiti per jį vienu kartu tau tiktų?"

Rodydamas nepasitenkinimą Godfris užvėrė burną ir išėjo sakydamas:

"Po trisdešimties minučių ateik prie vakarinių miesto vartų."

"Koks gi tai nusistatymas!?"

Iš pasipiktinimo Asuna batu spyrė į plieninę koloną.

"Atsiprašau Kiritai. Galbūt būtų buvę geriau jei būtume pabėgę..."

"Jeigu būtume tai padarę visi gildijos nariai sutartinai prakeiktų mane mirti."

Aš nusišypsojau ir žaismingai sudaviau Asunai per galvą.

"Uuuu, aš maniau jog šiandien būsime kartu... Galbūt turėčiau eiti su tavimi...?"

"Aš greitai grįšiu. Tiesiog palauk čia."

"Taip... Būk atsargus..."

Asuna nenoriai linktelėjo. Pamojavęs aš išėjau iš HQ.

Bet kai atvykau į paskirtą vietą – vakarinius Grandumo vartus – aš pamačiau kai ką dar labiau šokiruojančio.

Šalia Godfrio stovėjo žmogus kurį šiame pasaulyje mažiausiai norėjau matyti – Kuradelis.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius13|tryliktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius15|penkioliktą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius21

2013-06-09T23:25:22Z

Soryusu:

===21 skyrius===

Prie 75-ojo aukšto Kolinijos miesto teleportacijos vartų stovėjo akivaizdžiai aukšto lygio žaidėjų grupė, taigi aš supratau jog tai boso grupė. Kai mudu su Asuna žengėme pro vartus ir pasukome link jų, jie visi užvėrė b burnas ir įtemptai žvelgė į mūsų pusę. Kai kurie iš jų padarė gildijos pasisveikinimą.

Kadangi buvau priblokštas iš nuostabos aš nustojau eiti. Bet Asuna atsakydama taip pat pasisveikino ir niuktelėjo man į šoną.

"Nagi Kiritai, tu dabar lyderis, taigi turi tinkamai su jais pasisveikinti!"

Aš nerangiai su jais pasisveikinau. Iki šiol aš dalyvavau daugybėje boso kovų, bet tai buvo pirmasis kartas kai sulaukiau tiek dėmesio.

"Ei!"

Kažkas sudavė man per pečius, ir apsisukęs aš pamačiau katanos naudotoją Kleiną, besišypsantį po savo skarele. Mano nuostabai šalia jo stovėjo didžiulis Agilio kūnas, pilnai apsirengęs ir su dviejų rankų kirviais rankose.

"Ką......? Jūs taip pat dalyvaujate?"

"Kodėl tu nustebęs? Ar tu nevertini mūsų per blogai?"

Pasipiktinęs sušuko Agilis.

"Išgirdęs jog jums sunkiai sekasi aš netgi palikau savo parduotuvę. Kai pagalvoji jog nevertini mano nesavanaudiškos aukos..."

Aš trenkiau į Agilio ranką, kai jis pareiškė tai perdėtais kūno judesiais.

"Aš puikiai suprantu tavo sentimentus. Taigi kai mes dalysimės daiktais tavęs galima neskaičiuoti, tiesa?"

"Na. Ta-Tai šiek tiek..."

Kai nutilo jo drebantis balsas, Asuna ir Kleinas vienu metu prapliupo juokais. Tai greitai paplito tarp kitų žaidėjų ir pašalino visų nerimą.

Lygiai pirmą valandą atvyko keletas naujų žaidėjų. Tai buvo Heathcliff, apsirengęs savo raudonu apsiaustu ir rankose laikantis skydą su didžiuliu kryžiumi, ir kiti elitiniai Kraujo Riterių nariai. Pamačius atvykėlius žaidėjus vėl užgulė įtempta atmosfera.

Jeigu lyginti tik lygius ir parametrus, už mano ir Asunos jie tikriausiai būtų didesni tik pačio Heathcliff. Bet jų koordinacija atspindėjo jų komandos jėgą. Išskyrus raudonas ir baltas gildijos spalvas, jų šarvai ir ginklai buvo visiškai kitokie; tačiau jų ryšių galia buvo daug didesnė už matytus tame "Armijos" padalinyje.

Paladinas ir keturi jo pavaldiniai žengė tiesiai link mūsų, kas perskyrė susirinkusius žaidėjus į dvi dalis. Kleinas ir Agilis buvo priversti atsitraukti kelis žingsnius atgal, kai tuo tarpu Asuna ramiai su jais pasisveikino.

Sustojęs Heathcliff mums linktelėjo ir ėmė kalbėti su visa grupe:

"Atrodo jau visi susirinko. Ačiū jums už tai. Manau jog visi čia esantys supranta dabartinę situaciją. Tai bus sunki kova, bet aš tikiu jog su jūsų jėga mes atsilaikysime. Mes turime kovoti dėl mūsų laisvės nuo šio žaidimo—!"

Heathcliff sušukus galingu balsu, kiti žaidėjai prisijungė savo įkvepiančiu riaumojimu. Aš buvau nustebintas charizmos kuri traukė kitus žaidėjus kaip magnetas. Buvo stebinantis dalykas matyti žmogų su tokiomis lyderiavimo savybėmis tarp užkietėjusių žaidėjų kuriems paprastai trūkdavo socialinių įgūdžių, o galbūt šis pasaulis paskatino jo talentų atsiradimą? Aš svarsčiau ką jis darė tikrajame pasaulyje...

Tarsi pajutęs ano žvilgsnį Heathcliff pasisuko į mano pusę, ir šypsodamasis pasakė:

"Kiritai, aš laukiu tavo pastangų. Tikiuosi jog pilnai išnaudosi savo 'Dvigubus Ašmenis'."

Jo tyliame ir švelniame balse nebuvo girdėti nei įtampos, nei baimės. Buvo neįmanoma nesistebėti kaip Heathcliff pavyksta išlaikyti tokį ramų požiūrį, nepaisant netrukus įvyksiančios sunkios kovos.

Man tyliai linktelėjus Heathcliff pasisuko į žaidėjus ir iškėlė savo ranką aukštai į orą.

"Tuomet mes pradėsime. Aš atversiu koridorių vedantį tiesiai į zoną priešais boso kambarį."

Tai sakydamas jis išsiėmė tamsiai mėlyną kristalą, taip tarp žaidėjų sukeldamas ūžesį ir pagarbą.

Normalūs teleportacijos kristalai gali teleportuoti naudotoją tik į pasirinkto miesto teleportacijos vartus, bet Hetahcliff išimtas daiktas buvo "Koridoriaus Kristalas", kuris galėjo atverti teleportacijos vartus į bet kokią žaidėjo pažymėtą vietą. Be jokios abejonės tai buvo išskirtinai naudingas daiktas.

Bet kadangi jis buvo toks naudingas, kristalas buvo itin retas ir neparduodamas NPC parduotuvėse. Jį buvo galima gauti tik iš labirintuose rastų lobių skrynių ar gauti nukovus monstrą, taigi tik keletas žaidėjų net ir turėdami juos norėdavo su jais skirtis. Priežastis dėl kurios žaidėjai nustebo buvo ne reto daikto pamatymas, bet tai jog Heathcliff buvo pasiruošęs jį panaudoti.

Hetahcliff iškėlė kristalą, nekreipdamas dėmesio į kitų žaidėjų spoksojimą, ir suriko:

"Koridoriau atsiverk."

Nepaprastai brangus kristalas sudužo ir pasirodė mėlynos šviesos verpetas.

"Visi, paskui mane."

Peržvelgęs visą grupę, Heathcliff, su už nugaros plazdančiais drabužiais, įšoko į mėlyną šviesą. Jo kūną apėmė mėlyna šviesa ir jis iškart išnyko. Nieko nelaukdami paskui jį nusekė keturi jo pasekėjai.

Kažkuriuo metu aplink aikštę pradėjo rinktis daug žmonių. Jie tikriausiai išgirdo apie boso kovą ir atėjo mūsų išlydėti. Lydimi padrąsinamų šūksnių kariai vienas po kito žengė į šviesą.

Greitai likome tik mudu su Asuna. Mes pažvelgėme vienas į kitą ir vos vos linktelėję susikibę rankomis kartu šokome į mėlynos šviesos verpetą.

Kai dingo apsvaigimas nuo teleportacijos, aš atvėriau akis ir pamačiau jog mes jau labirinte. Tai buvo nepaprastai platus koridorius, su dvejomis eilėmis storų kolonų ir vartais pabaigoje.

75-ojo aukšto labirintas buvo padarytas iš vos permatomo obsidiano. Ne taip kaip neapdirbti ir grubūs labirintai žemesniuose aukštuose, šiame akmenys buvo lygiai nupoliruoti ir sudėti kartu be jokių tarpų. Oras buvo šaltas ir drėgnas, plonas miglos sluoksnis dengė grindis.

Tarytum sušalusi Asuna užsidengė rankomis ir pasakė:

"......Kažkaip...... Nujaučiu kažką negero..."

"Taip..."

Aš sutikau.

Per dvejus metus mes perėjome 74 labirintus ir nukovėme tokį patį skaičių bosų. Įgiję tiek patirties mes galime apytiksliai nuspėti boso jėgą tik pažvelgę į jo urvą.

Trisdešimt žaidėjų aplink mus atsidarinėjo langus ir tikrino užsidėtą aprangą; visų jų išraiškos buvo labai rimtos.

Aš nuvedžiau Asuną už kolonos ir apvijau ranką aplink jos liekną kūną. Artėjant kovai vėl prasiveržė mano sulaikytas nerimas. Mano kūnas netgi pradėjo drebėti.

"...Nesijaudink."

Asuna sušnibždėjo man į ausį.

"Aš tave apsaugosiu."

"Ne... Nėra taip jog aš bijočiau kautis..."

"Fufu."

Asuna tyliai nusijuokė it tęsė:

"Taigi... Tu taip pat turėsi mane apsaugoti Kiritai."

"Taip... Būtinai."

Prieš išsiskiriant aš dar kartą suspaudžiau aplink Asuną esančia ranką. Heathcliff, kuris dabar jau buvo pasiėmęs savo kryžiaus formos skydą, žvangindamas savo apranga prakalbo.

"Ar visi pasiruošę? Mes neturime jokios informacijos apie boso elgsenos būdą. Kraujo Riteriai atsakingi už priešo atakų sulaikymą; visi kiti turėtų pasinaudoti šia proga išanalizuoti priešo puolimo taktikas ir tinkamai kontratakuoti."

Visi tyliai linktelėjo.

"Tuomet – pirmyn."

Heathcliff tyliai tarė. Tuomet jis ryžtingai žengė prie durų ir jų viduryje uždėjo ranką. Tai privertė visus smarkiai įsitempti.

Aš paliečiau šalia esančių Agilio ir Kleino pečius, ir jiems atsisukus pasakiau:

"Nemirkite."

"Heh, geriau jaudinkis dėl savęs."

"Aš neturiu jokių ketinimų mirti prieš susikraudamas turtus iš šiandienos kovoje gautų daiktų."

Kai jie davė arogantiškai nuteiktus atsakymus, ėmė garsiai vertis durys. Žaidėjai pasiruošė ginklus, taigi aš taip pat išsitraukiau savo kardus. Aš pažvelgiau į Asuną, kuri rankoje laikė rapyrą, ir jai linktelėjau.

Heathcliff paskutinis iš skydo išsitraukė savo kardą. Tuomet jis iškėlė savo ranką aukštai į orą ir sušuko:

"—Pradėti kovą!"

Tuomet jis žengė pro plačiai atvertus vartus į kambarį, su visais kitais žmonėmis jam už nugaros.

Kambarys atrodė kaip milžiniškas kupolas. Jis atrodė tokio pat pločio kaip ir arena kurioje aš kovojau su Heathcliff. Tamsios sienos kilo aukštai į orą ir užsilenkė virš mūsų galvų. Vos tik visi trisdešimt du žaidėjai suėjo į kambarį ir sustojo į rikiuotę – durys už nugaros su trenksmu užsidarė. Dabar jų nebeįmanoma atidaryti nebent mirs bosas arba mes būsime sunaikinti.

Ilgą momentą visa grupė nutilo. Nors mes stebėjome aplinkines grindis, bosas vis dar nepasirodė. Lėtai slenkant vienai sekundei po kitos, laikas tampė mūsų nervus.

"Ei— "

Vos tik kažkas nebegalėjo daugiau iškęsti tylos...

"Virš mūsų!!"

Šalia manęs sušuko Asuna. Nustebęs aš pažvelgiau į viršų.

Ant kupolo lubų – jis buvo ten.

Jis buvo neįprastai didelis ir ilgas.

Šimtakojis—!?

Pamaniau vos tik jį pamatęs. Jis buvo maždaug dešimties metrų ilgio. Bet kūnas padalytas į daug dalių labiau priminė žmogaus stuburą nei vabzdį. Iš kiekvieno sujungimo kyšojo kaulinės kojos. Kai nukreipiau žvilgsnį per jo kūną, ji vis plonėjo kol pasirodė šlykšti kaukolė. Tai nebuvo žmogaus kaukolė. Glotnios kaukolės pabaigoje buvo dvi poros į viršų nukreiptų akiduobių, su viduje rusenančiomis mėlynomis liepsnomis. Nasrai buvo atsikišę į priekį su eile aštrių dantų viduje, o dvi masyvios dalgius primenančios rankos buvo prisitvirtinusios abiejose kaukolės pusėse.

Kai aš sutelkiau į jį žvilgsnį, kartu su geltonu žymekliu pasirodė monstro vardas: "The Skullreaper" – skeletinis medžiotojas-žudikas.

Kai šokiruoti žaidėjai žiūrėjo kaip šimtakojis savo daugybe kojų ropoja lubomis, jis staiga plačiai išskėtė kojas – ir nėrė tiesiai link mūsų.

"Nestovėkite ten! Išsisklaidykite!"

Šaižus Heathcliff balsas pervėrė orą. Žaidėjai galiausiai atsitokėjo ir ėmė judėti. Mes taip pat skubėjome pasišalinti iš numatomos nusileidimo vietos.

Bet trys žmonės esantys tiesiai toje vietoje kur nėrė šimtakojis buvo šiek tiek per lėti. Jie paprasčiausiai stovėjo ir žiūrėjo į viršų nežinodami kuria kryptimi judėti.

"Čionai!"

Aš greitai sušukau. Trys žaidėjai nusikratė sąstingio ir ėmė bėgti link manęs—

Bet tuo metu už jų nusileido šimtakojis smarkiai sudrebindamas grindis. Dėl to trys žaidėjai prarado savo pusiausvyrą, o šimtakojis užsimojęs savo dešine ranka – kuri buvo didžiulio kaulinio dalgio formos ir ilga kaip žmogus— smogė ja tiesiai į juos.

Visiems trims žaidėjams buvo vienu metu perrėžtos nugaros ir jie nuskriejo oru. Jiems skrendant oru jų HP greitai mažėjo – pro geltoną zoną ir raudonos zonos—

"—!?"

Visų jų HP pasiekė nulį, ir trys ore esantys kūnai sudužo į daugybę smulkių fragmentų. Garso efektai susijungė į vieną.

"——!!"

Aš jutau kaip šalia manęs esanti Asuna sulaiko kvapą. Aš jutau kaip mano kūnas stingsta iš baimės.

Jie mirė – po vieno smūgio—?!

SAO sistemoje, kuri naudojo lygius ir įgūdžius, maksimalus HP kildavo kartu su lygiu; taigi aukštesnis lygis reiškė jog yra sunkiau žūti nesvarbu kokie bebūtų kovojimo įgūdžiai. Ši grupė sudaryta tik iš aukšto lygio žaidėjų, taigi net jei tai ir bosas, visi turėtų atsilaikyti bent prieš trumpą sudėtinę ataką— štai ką visi galvojo. Vis dėlto tik vienu smūgiu—

"Tai... tai neįmanoma..."

Asuna sumurmėjo dirbtiniu balsu.

Skeletinis šimtakojis ką tik atėmęs trijų žmonių gyvybes iškart pakėlė savo viršutinę kūno dalį ir garsiai riaumodamas puolė kitą grupę.

"Ahhhh—!!"

Suriko panikuodami tos pusės žaidėjai. Kaulinis dalgis vėl pakilo aukštai į orą.

Tuo kritišku momentu, tiesiai priešais dalgį iššoko figūra. Tai buvo Heathcliff. Jis iškėlė savo didelį skydą ir užblokavo ataką, sukeldamas kurtinantį garsą ir kibirkščių lietų.

Bet buvo du dalgiai. Kol kairioji ranka toliau atakavo Heathcliff, jis iškėlė savo dešinį dalgį ir smogė juo į sustingusius žaidėjus.

"Velnias......!"

Aš bėgau beveik nesąmoningai, lyg skrisdamas trumpindamas atstumą, ir jį įveikęs atsistojau tiesiai prieš dalgį. Tuomet aš sukryžiavau kardus ir blokavau ataką.

Mano kūną sukrėtė drebinantis poveikis. Bet – dalgis nesustojo. Sukeldamas žiežirbas dalgis nustumdamas mano kardus stūmėsi į priekį ir artėjo prie manęs.

Jis per daug galingas—!

Tuo momentu, lydimas šviesos uodegos atskriejo naujas kardas ir smogė į dalgį. Nuskambėjo susidūrimo garsas. Kadangi tuo metu dalgis susilpnėjo, aš iškart ėmiau iš visų jėgų stumti ir priverčiau dalgį atsitraukti.

Šalia manęs Asuna žvilgtelėjo į mano pusę ir pasakė:

"Jei trenksime tuo pačiu metu – mes galime užblokuoti atakas. Jei tai mes, tuomet tai įmanoma!!"

"Gera – taip ir darykime!"

Aš linktelėjau. Vien tik žinojimas jog šalia manęs yra Asuna suteikė man beribės jėgos.

Kai dalgis vėl horizontaliai į mus smogė, kad atremtumėme smūgį mudu su Asuna metėmės į dešinę pusę. Mūsų kardai sutartinai smogė į dalgį, ir šį kartą atmuštas buvo jis.

Aš sustiprinau savo balsą ir surikau:

"Mes sustabdysime dalgius! Visi pulkite jo šonus!"

Atrodė tarsi mano balsas pabudino visus iš kažkokio burto. Žaidėjai šaukė, pakėlė ginklus, ir puolė skeletinio šimtakojo kūną. Keletas smūgių giliai perrėžė priešo kūną ir galiausiai boso HP šiek tiek sumažėjo.

Bet iškart po to, aš išgirdau keleto žaidėjų riksmus. Vėl atrėmęs dalgį aš surizikavau pažvelgti ir pamačiau keletą pargriuvusių žmonių, numuštų ietį primenančio kaulo esančio šimtakojo uodegos gale.

"Argh...!"

Aš sukandau dantis. Mes turėtume padėti, bet Asuna ir aš, kaip ir Heathcliff, kuris šiek tiek toliau gynėsi prieš kairįjį dalgį, negalėjome atsitraukti.

"Kiritai...!"

Išgirdęs Asunos balsą aš pažvelgiau į ją.

—Ne! Jei mes išsiblaškysime į mus pataikys!

—Taip, tu teisi... Jis vėl artėja!!

—Blokuok vertikaliu kirčiu iš apačios!

Mes susikalbėjome tik apsikeisdami žvilgsniais ir blokavome dalgį tobulai sinchroniškais judesiais.

Mes prisivertėme ignoruoti kartas nuo karto girdimus riksmus ir susikoncentravome ties priešo atakų blokavimu. Mums net nereikėjo kalbėti ar žiūrėti į vienas kitą. Tarsi mes būtume susijungę vienas su kitu. Priešas atakavo taip greit jog net nepalikdavo laiko įkvėpti, bet mes vis tiek sugebėdavome atremti tuo pat metu aktyvuodami tą patį įgūdį.

Ir tada – kai aš iš visų jėgų koviausi dėl savo gyvybės, aš patyriau jausmą kurio prieš tai niekada nebuvau jautęs. Tai buvo visiškai siurrealistiška patirtis – lyg mudu su Asuna susijungėme į vieną asmenį ir mojuojame vienu kardu. Dėl blokuojamų priešo smūgių mūsų HP nuolat po truputį mažėjo, bet mums tokie dalykai jau seniai neberūpėjo.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius20|dvidešimtą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius22|dvidešimt antrą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius20

2013-06-09T22:08:14Z

Soryusu:

===20 skyrius===

"Žvalgymo grupė buvo nušluota—!?"

Kai pirmą kartą po dviejų savaičių atvykome į Kraujo Riterių HQ buvome pasveikinti šokiruojančiomis naujienomis.

Mes buvome viename iš aukštesniųjų metalinio bokšto aukštų, konferencijų kambaryje dideliais langais, kur aš pirmą kartą kalbėjau su Heathcliff. Heathcliff sėdėjo pusapvalio stalo centre, apsirengęs savo įprastiniu ilgu apsiaustu. Kiti gildijos lyderiai sėdėjo abejose jo pusėse, tik šįkart nebuvo Godfrio.

Hathcliff suglaudė savo kaulėtus pirštus priešais savo veidą ir paniuręs linktelėjo.

"Tai nutiko vakar. 75-ojo aukšto žemėlapiavimas užtruko gana ilgai, tačiau mums pavyko baigti be jokių nuostolių. Nors mes tikėjomės jog šį bosą nugalėti bus sunku..."

Aš jaučiau jog šitaip gali atsitikti. To priežastis jog iš visų bosų, tik 25-ojo ir 50-ojo aukštų buvo nepaprastai dideli ir galingi, todėl per jų kovas buvo patirta daug nuostolių.

Kova prieš dvigalvį milžiną 25-ajame aukšte beveik sunaikino elitinius "Armijos" karius, kas buvo pagrindinė priežastis dėl jų kaip organizacijos nepripažinimo. Kai šešiarankis monstras, atrodantis kaip metalinė Budos statula, per 50-ojo aukšto kovą pradėjo nuožmią ataką, daugybė žaidėjų iš baimės teleportaviosi be leidimo, ir beveik sugriovė fronto liniją. Jeigu pastiprinimas būtų nors kiek vėlavęs, mus būtų visiškai sunaikinę. Tiesą sakant, asmuo vienas pats atsilaikęs iki kol atvyko pagalba stovėjo priešais mane.

Jeigu išskirtinai stiprus bosas laukdavo kas dvidešimt penktą aukštą, tuomet labai tikėtina jog šis bosas taip pat toks bus.

"...Taigi, aš nusiunčiau dvidešimties žmonių tyrinėjimo grupę, sudarytą iš penkių skirtingų gildijų."

Heathcliff tęsė monotonišku balsu. Kadangi jo akys buvo tik pusiau atvertos, buvo neįmanoma pasakyti kokie jausmai slėpėsi už jo vario spalvos akių.

"Jie tyrinėjo ypač atsargiai. Dešimt iš jų pasiliko už durų kaip atsarginiai... bet kai pirmieji dešimt pasiekė kambario centrą, bosui pasirodžius durys užsivėrė. Pagal už durų likusių laukti žmonių ataskaitas, durys buvo užsivėrusios daugiau nei penkias minutes, ir niekas ką jie darė, įskaitant bandymus atrakinti duris ar jas išlaužti, nedarė jokio efekto. Kai durys galiausiai atsivėrė—"

Heathcliffo lūpų kampučiai įsitempė. Akimirkai jis užmerkė akis ir tęsė toliau.

"Kambaryje nieko nebuvo. Bosas ir dešimt vyrų jau buvo išnykę. Nebuvo jokių teleportacijos ženklų. Jie negrįžo... ir aš kai ką nusiunčiau patikrinti mirusiųjų sąrašo metaliniame monumente Juodojo Metalo Pilyje, jog tai patvirtintų..."

Likusios dalies jis nepasakė garsiai ir paprasčiausiai papurtė galvą. Šalia manęs Asuna sulaikė kvapą ir silpnu balsu išspaudė žodžius:

"Dešimt... žmonių... Kaip gi tai nutiko...?"

"Anti kristalinis laukas...?"

Atsakydamas į mano klausimą Heathcliff trumpai linktelėjo.

"Tai vienintelis paaiškinimas. Pagal Asunos ataskaitą 74-asis aukštas buvo toks pat, taigi tikriausiai nuo šiol visi boso kambariai turės anti kristalinius laukus."

"Po šimts..."

Aš nusikeikiau. Jei avarinis pabėgimas neįmanomas, šansai jog žmonės žus dėl netikėtų aplinkybių drastiškai išauga. Mes neturėsime jokių aukų – tai buvo pats svarbiausias nurodymas kurį reikėjo sekti stengiantis pereiti žaidimą. Bet nenukovus bosų žaidimo pereiti neįmanoma...

"Tai vis labiau tampa tikru mirties žaidimu..."

"Tačiau dėl to mes negalime nustoti bandyti pereiti žaidimą..."

Hetahcliff užvėrė akis ir prakalbo tyliu, bet ryžtingu balsu:

"Be anti kristalinio lauko, vos tik pasirodžius bosui taip pat užblokuojamas išėjimas. Tokiu atveju mes tegalime atakuoti didžiausia įmanoma žaidėjų komanda, kuriai dar galima komanduoti ir ją kontroliuoti. Iš pradžių aš nenorėjau jūsų kviesti kadangi jūs ką tik susituokėte, bet aš tikiuosi jog jūs suprantate mūsų dilemą."

Aš atsakiau gūžtelėdamas pečiais.

"Mes padėsime. Bet mano prioritetas Asunos saugumas. Jeigu iškils pavojinga situacija, aš pirmiausia galvosiu apie ją ir tik po to apie likusią grupę."

Heathcliff beveik nepastebimai nusišypsojo.

"Tas kuris nori apginti kitą gali atskleisti savo didžiausią jėgą. Aš laukiu tavo pasiekimų mūšio lauke. Puolimas prasidės po trijų valandų. Įskaitant judu turėtų dalyvauti trisdešimt du žmonės. Susitiksime priešais 75-ojo aukšto miesto Kolinijos teleportacijos vartus pirmą valandą. Galite eiti."

Jam baigus, raudonasis paladinas ir jo vyrai atsistojo ir paliko kambarį.

"Trys valandos – ką mes turėtume daryti?"

Asuna paklausė išsiblaškiusiai sėsdamasi ant metalinio suoliuko. Aš paprasčiausiai tyliai ją stebėjau jos kūną, kuris buvo uždengtas balta kovine uniforma su raudonomis dekoracijomis, jos ilgus šilkinius plaukus, jos spindinčias rudas akis – ji buvo graži kaip neįkainojamas brangakmenis.

Kai ji pastebėjo jog aš spoksau į ją nepasukdamas žvilgsnio, Asuna paraudo ir droviai šypsodamasi paklausė:

"Ka...? Kas?"

Dvejodamas aš pravėriau burną.

"...Asuna..."

"Ką?"

"... Prašau nesupyk ir paklausyk manęs. Ši boso kova šiandien... ar gali joje nedalyvauti ir čia laukti mano sugrįžimo?"

Iš pradžių Asuna įdėmiai į mane pažvelgė, melancholiška išraiška nuleido galvą ir pasakė:

"...Kodėl tu tai sakai...?"

"Nepaisant to ką sakė Heathcliff, mes negalime nuspėti kas atsitiks vietoje kur negali būti naudojami kristalai. Aš tikrai bijau... kai galvoju... jog tau kažkas nutiks..."

"... Tu nori jog aš laukčiau saugioje vietoje, kai tu vienas eisi į pavojingą kovą?"

Asuna atsistojo ir ryžtingai priėjo prie manęs. Jos akys liepsnojo užsidegimu.

"Jeigu aš tai padaryčiau ir tu negrįžtum, tuomet aš nusižudyčiau. Aš ne tik prarasčiau priežastį gyventi, aš taip pat negalėčiau sau atleisti už tai jog laukiau čia nieko nedarydama. Jeigu to nori pabėgti, tuomet mes pabėgsime kartu. Jei tai yra tai ką tu nori daryti, man tai tinka."

Ji baigė ir savo dešinės rankos pirštų galais palietė savo krūtinės centrą. Jos akys sušvelnėjo ir veide pasirodė šilta šypsena.

"Bet žinai... Visi dalyvaujantys šiandienos kovoje bijo, ir visi jie nori pabėgti. Tačiau nepaisant savo baimės, jie vis tiek sutiko prisijungti. Taip yra todėl jog lyderis ir Kiritas... todėl jog juos veda du stipriausiai žmonės šiame pasaulyje... štai ką aš galvoju... žinau jog tau nepatinka atsakomybė. Bet aš tikiuosi jog tu pabandysi, tik šį kartą, ne tik dėl jų, bet taip pat ir dėl mūsų... Kad mes galėtume grįžti į tikrą pasaulį, kad galėtume vėl susitikti; Aš tikiuosi jog kartu mes padarysime viską ką galime."

Aš pakėliau dešinę ranką ir švelniai suspaudžiau Asunos ranką. Iš širdies gelmių mane užplūdo jausmas, jog aš nenoriu jos prarasti.

"...Atleisk.. akimirkai aš tapau silpnu. Tiesą sakant aš tikrai norėčiau, jog galėtume kartu pabėgti. Aš nenoriu, kad tu mirtum, ir nenoriu pats mirti. Mes neturime..."

Aš pažvelgiau į Asunos akis ir kalbėjau toliau:

"Nieko tokio jei mes negrįšime į tikrąjį pasaulį... Aš noriu toliau su tavimi gyventi tame miško namelyje. Dviese... amžinai..."

Likusia ranka Asuna susiėmė už krūtinės. Ji užmerkė akis ir susiraukė, lyg bandydama kažką iškėsti. Tuomet pro jos lūpas prasiveržė nusiminęs atodūsis.

"Taip... Tai tikrai buvo kaip sapnas... Būtų puiku jei mes galėtume tai padaryti... Kartu leisti dienas... amžinai..."

Ji čia sustojo ir įsikando į lūpą tarsi paleisdama beviltišką norą. Tuomet ji atvėrė akis ir rimtai nusiteikusi pažvelgė į mane.

"Kiritai, ar tu kai kada apie tai galvojai...? Kas šiuo metu vyksta su mūsų tikraisiais kūnais?"

Išgirdęs šį netikėtą klausimą aš likau be žado. Tai tikriausiai buvo kai kas apie ką galvojo visi žaidėjai. Bet kadangi nebuvo jokio būdo susisiekti su išoriniu pasauliu, buvo beprasmiška apie tai galvoti. Nors visi buvo išsigandę, jie taip pat vengdavo konfrontuojančių klausimų.

"Ar atsimeni? Tas žmogaus... Kayabos Akihikos instrukcijas žaidimo pradžioje. Jis sakė jog NerveGear leidžia dviejų valandų atjungimą. Bet to priežastis buvo..."

"...Perkelti mūsų kūnus į tinkamas medicinos įstaigas..."

Man tai sumurmėjus Asuna linktelėjo.

"Tuomet po keleto dienų, maždaug valandą visi buvo atjungti, tiesa?"

Kažkas panašaus tikrai įvyko. Aš žiūrėjau į atjungimo įspėjimą ir jaudinausi ar po dviejų valandų NerveGear mane nužudys.

"Aš manau jog tuomet visi buvo perkelti į ligonines. Neįmanoma namų sąlygomis du metus rūpintis žmogumi be sąmonės. Jie tikriausiai perkėlė mus į ligonines ir vėl mus prijungė..."

"...Taip, manau tu teisi..."

"Jei mūsų kūnai guli ant lovų, išlikdami gyvi tik dėl daugybės prie jų prijungtų kabelių... Aš nemanau jog tokioje situacijoje jie amžinai išliks saugiais."

Mane staiga apėmė baimė jog mano kūnas ima nykti; jog patvirtinti mūsų egzistavimą aš apkabinau Asuną.

"...Kitais žodžiais sakant... nesvarbu ar mes pereisime žaidimą ar ne... visada bus laiko limitas..."

"...Ir šis laiko limitas kiekvienam skirtingas... Kadangi kalbėti apie «kitą pusę» čia yra tabu, aš apie tai su niekuo nekalbėjau... Bet tu kitoks. Aš... Aš noriu šalia tavęs praleisti visą savo gyvenimą. Aš noriu iš tikrųjų su tavimi susitikinėti, iš tikrųjų susituokti, tuomet kartu pasenti. Taigi... taigi..."

Ji negalėjo tęsti. Asuna įsikniaubė į mano krūtinę ir leido tekėti ašaroms. Aš lėtai glosčiau jos nugarą, kad padėti pasakyti paskutinius žodžius.

"Taigi... Dabar mes neturime kito pasirinkimo, tik kautis..."

Mano baimės niekur nedingo. Bet kaip aš galiu pasiduoti kai Asuna kiek galėdama stengiasi sukurti mums ateitį, tuo pat metu iš visų jėgų stengdamasi nepalūžti.

Viskas gerai – viskas bus tikrai gerai. Kol mes kartu, tai tikrai—

Įtempęs rankas aš stipriai apkabinau Asuną, stengdamais atsikratyti klaikaus jausmo, kuris grasino mane užvaldyti.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius19|devynioliktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius21|dvidešimt pirmą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius19

2013-06-09T21:53:00Z

Soryusu:

===19 skyrius===

Po trijų dienų, ryte, Nishida mus informavo, jog ketina eiti žvejoti vietinio dievo. To pasižiūrėti susirinks apie trisdešimt žmonių, nes atrodo jis apie tai pasakė savo draugams žvejams.

"Tai neramina. Asuna... Ką mes turėtume daryti?"

"Hm~mmm..."

Tiesa sakant mes dėl to nesidžiaugėme. Mes atvykome čia pasislėpti nuo apkalbinėtojų ir Asunos fanų, taigi jautėmės neryžtingai pasirodydami prieš tiek daug žmonių.

"O jeigu šitaip?!"

Asuna suėmė savo plaukus ir pastūmė juos į viršų. Tuomet ji dideliu šaliku uždengė veidą iki pat akių. Ji čia nesustojo ir paspaudusi keletą mygtukų meniu lange užsidėjo neišvaizdų paltą.

"T-Taip. Gana neblogai. Atrodai kaip tinkama fermerio žmona."

"...Ar tai komplimentas?"

"Žinoma. Mano atveju jie manęs neatpažins jei neužsidėsiu kovinės aprangos."

Dar net nepakilus saulei aš išėjau iš namų su Asuna, nešančia iškylos krepšelį. Ji galėjo jį iškviesti mums jau ten nuėjus, tačiau ji tvirtino, jog tai dalis maskuotės.

Kaip ankstyvoje žiemoje diena buvo gana šilta. Valandėlę paėjėję didelių pušų mišku, galiausiai galėjome tarp kamienų matyti spindintį vandenį. Jau buvo susirinkę daug žmonių. Man nervingai priartėjus, pažįstama ryžtinga figūra nusijuokdama mums pamojo.

"Wa-ha-ha, tai palengvėjimas jog šiandien toks gražus oras!"

"Sveikas, Nishida"

Asuna ir aš palenkėme savo galvas. Jis mums pasakė, jog susirinkę įvairių amžiaus grupių žmonės yra Nishidos vadovaujamos žvejybos gildijos nariai. Mes nervingai visus pasveikinome, bet atrodo niekas neatpažino Asunos.

Kalbant apie kitus dalykus, Nishida buvo daug aktyvesnis negu aš įsivaizdavau. Savo kompanijoje jis turėjo būti geru komandos lyderiu. Atmosfera jau buvo gana gera, kadangi prieš mūsų atvykimą jau buvo surengtos žvejojimo rungtynės.

"Eh~ taigi, galiausiai prasidės šiandienos pagrindinis renginys."

Nishida tai garsiai pranešė eidamas link mūsų su ilga meškere rankoje, ir pagyvėję žiūrovai sveikino jį pritarimo šūksniais. Aš pažiūrėjau į jo nešamą meškerę, mano akys ėmė daug negalvodamos sekti ja žemyn , kai mane nustebino daiktas esantis jos pabaigoje.

Tai buvo driežas, be to nenormaliai didelis. Jis buvo suaugusiojo rankos dilbio ilgio. Nuodingai atrodanti raudona ir juoda oda švytėjo tarsi rodydama savo šviežumą.

"Hiiii—"

Asuna pastebėjo tai vėliau už mane ir sustingusiu veidu žengė kelis žingsnius atgal. Jei tai yra masalas, tuomet tai ką mes bandome pagauti turi būti neįtikima.

Bet prieš man spėjant ko nors paklausti, Nishida pasisuko į ežerą ir pakėlė meškerę. Trumpai šūktelėjęs, jis užsimojo įspūdinga forma, ir driežas ore nupiešęs arką tėškėsi į vandenį.

Žvejojant SAO nebuvo beveik jokio laukimo laiko. Vos tik įdedi masalą į vandenį, arba per keliasdešimt sekundžių užkimba žuvis, arba netenki masalo. Žiūrėdami kaip valas skęsta vandenyje mes nevalingai nurijome seiles.

Vos po kelių akimirkų, meškerė keletą kartų sutrūkčiojo. Bet Nishida nei kiek nepajudėjo.

"Tai, tai čia Nishida!"

"Vis dar per anksti!"

Už Nishidos akinių spindėjo akys, kurios paprastai priklausydavo geraširdžiam seneliui, spindėjo šviesa. Nishida toliau nejudėdamas žiūrėjo į trūkčiojantį meškerės galą.

Tuomet meškerė sutrūkčiojo smarkiau.

"Dabar!"

Nishida išlenkė savo mažą kūną atgal ir traukė meškere visu savo kūnu. Vos tik pasižiūrėjęs į lyną aš galėjau pasakyti jog jis tikrai įtemptas, ir girdėjosi tam tikras garso efektas.

"Jis prarijo masalą!! Likusią dalį aš patikiu tau!!"

Aš atsargiai patraukiau Nishidos man paduotą meškerę, bet ji nei kiek nepajudėjo. Jausmas buvo lyg kabliukas būtų prisikabinęs prie kažko, kas pritvirtinta prie žemės. Aš pažvelgiau atgal į Nishidą, jaudindamasis ar žuvis tikrai užkibo, ir tuomet po akimirksnio—

Po jėgos proveržio lynas ėmė grimzti į vandenį.

"Ahhh!"

Aš greitai įrėžiau savo kojas į žemę ir vėl patraukiau. Taikomos jėgos matuoklis greitai perkopė normalaus rėžimo lygį.

"Ar galima ją taip tempti?"

Aš paklausiau Nishidos jaudindamasis dėl meškerės ištvermės.

"Ji aukščiausios kokybės! Gali traukti kiek tik nori!"

Nishida palinksėjo, jo veidas iš susijaudinimo buvo raudonas. Aš patogiau paėmiau meškerę ir pradėjau traukti visa savo jėga. Meškerė viduryje susilenkė ir tapo didžiule U.

Kiekvienas žaidėjas pasikėlęs lygį gali keltis jėgos arba miklumo parametrus. Kirvio naudotojai kaip Agilis rinktųsi jėgą, o rapyros naudotojai kaip Asuna susitelktu ties greitumu. Nors aš buvau normalus kardų naudotojas ir kėliausi abu, asmeniškai šiek tiek labiau mėgau kelti vikrumą nei jėgą.

Bet atrodo aš laiminėjau šį tempimo karą, tikriausiai todėl, jog mano pačio lygis toks didelis. Aš lėtai žingsniavau atgal, nuolat traukdamas šį didžiulį daiktą iš vandens.

"Ak, aš galiu jį matyti!!"

Asuna pasilenkė virš vandens ir atkreipė į jį dėmesį. Aš buvau tolėliau nuo ežero atsilošęs atgal taigi negalėjau pasižiūrėti. Žiūrovai pagarsėjo ir pribėgo pasižiūrėti į vandenį, kuris tolstant nuo kranto greitai gilėjo. Aš negalėjau nuslopinti savo smalsumo ir sutelkiau visą jėga į meškerės tempimą.

"...?"

Staiga kažkas išgąsdino visus žiūrovus pasilenkusius virš vandens. Kiekvienas atsitraukė kelis žingsnius atgal.

"Kas negerai...?"

Man nepabaigus kalbėti visi jie apsisuko ir nubėgo tolyn. Netgi Nishida ir Asuna prabėgo pro skirtingus mano šonus, abu baltais veidais. Aš jau norėjau atsigręžti atgal į juos pažiūrėti, kai– man iš rankų dingo svoris ir aš parkritau ant užpakalio.

Ak, ar nutrūko virvė!?

Taip pagalvojęs aš numečiau meškerę ir nubėgau link ežero. Tą akimirką žvilgus vandens paviršius staiga pakilo aukštyn.

"Eh—!?"

Plačiai išplėtęs akis aš sustingau vietoje, kai mano ausis pasiekė tolimas Asunos balsas:

"Kiritai——, tai pavojinga——!!!"

Apsisukęs aš pamačiau Asuną, Nishidą ir visus kitus užlipusius ant ežero kranto pylimo, kas buvo gana toli nuo manęs. Išgirdęs už manęs besitaškantį vandenį, aš galiausiai ėmiau suprasti situaciją. Neramiai jausdamasis aš atsisukau atgal.

Žuvis stovėjo.

Tiksliau gyvis buvo kaip Latimeria, jungtis tarp žuvų ir reptilijų, išskyrus tai jog šis daugiau pasižymėjo reptilijų savybėmis. Jis stovėjo ten ant žolės savo šešiomis galingomis kojomis ir žvelgė žemyn į mane, kai nuo jo kaip kriokliai tekėjo vanduo.

Aš pasakiau "žiūrėjo žemyn", nes tas padaras buvo ne žemesnis nei du metrai. Jo burna, kuri atrodė lyg galėtų praryti visą karvę, buvo šiek tiek aukštesnėje pozicijoje nei mano galva, ir iš jos kyšojo pažįstama driežo koja.

Iš kiekvienos milžiniškos galvos pusės, teisiai į manąsias žvelgė krepšinio kamuolio dydžio akys. Automatiškai atsirado geltonas žymeklis pažymėdamas jį kaip monstrą.

Nishida sakė mums jog vietinis dievas buvo monstras kitokia prasme nei tiek kurie pasirodydavo laukuose.

Bet kaip gi jis skyrėsi? Šis daiktas yra monstras kiekviena to žodžio prasme.

Aš priverstinai nusišypsojau ir žengiau kelis žingsnius atgal. Tuomet aš apsisukau ir nubėgau tolyn. Didžioji žuvis griausmingai suriaumojo ir nusekė paskui mane žingsniais drebinančiais žemę.

Bėgdamas taip tarsi skrisčiau aš pasiekiau miklumo parametro limitą. Po keletos sekundžių aš pasiekiau Asuną ir garsiai pasiskundžiau:

"T-T-Tai buvo nesąžininga! Pabėgti vienai be manęs!!"

"Uwa, dabarnelaikastaisakytiKiritai!!"

Aš apsisukau ir pamačiau artėjančią milžinišką žuvį, kuri judėjo gana greitai nepaisant jos nenormalaus dydžio.

"Ooh, jis bėga ant žemės... Taigi tai dvikvėpė žuvis...?"

"Kiritai, dabar ne laikas sakyti tokius beprasmiškus dalykus!! Mes turėtume kuo greičiau pabėgti!!"

Šį kartą iš baimės sušuko Nishida. Daugybė žiūrovų buvo šokiruoti, ir keletas sėdėjo ant žemės blankiomis išraiškomis.

"Kiritai, ar atsinešei savo ginklus?"

Asuna paklausė priartinusi savo galvą prie manosios. Taip, tokioje situacijoje būtų gana sudėtinga visus suvaldyti ir pabėgti—

"Atleisk, neatsinešiau..."

"Na ką gi, tuomet aš neturiu pasirinkimo..."

Asuna pakratė galvą ir nusisuko į artėjančios žuvies pusę. Ji ėmė greitai ir užtikrintai manipuliuoti meniu.

Nishidai ir kietiems su nuostaba žiūrint, Asuna atsukusi mums nugarą nusiėmė savo paltą ir šaliką. Jos kaštoniniai plaukai atspindėdami saulę suplazdėjo vėjyje.

Nors ji dėvėjo tik ilgą žolės spalvos sijoną ir kanapinius marškinius, ant jos kairiojo klubo kaip veidrodis žibėjo rapyra. Ji skambiai išsitraukė ją dešine ranka, ir ryžtingai laukė artėjančios žuvies.

Nishida, kuris stovėjo šalia manęs, galiausiai grįžo į savo pojūčius ir rėkdamas ėmė purtyti mano ranką:

"Kiritai! Tavo žmona pavojuje!"

"Ne, mes galime leisti jai su tuo susitvarkyti."

"Ką gi tu sakai!? Aš-Jei tu ketini taip sakyti, tuomet aš..."

Iš netoliese esančio draugo jis pačiupo meškerę ir tragiška išraiška pasiruošė skubėti pas Asuną. Aš kuo greičiau sulaikiau senąjį žvejį.

Gigantiškoji žuvis nei kiek nepristabdė. Ji atvėrė savo milžinišką burną, kurioje buvo nesuskaitoma daugybė aštrių dantų, ir visu kūnu metėsi į priekį lyg bandydama praryti visą Asuną vienu metu. Asuna nusuko savo kairiąją pusę į šalį nuo žuvies, kai tuo tarpu jos dešinioji ranka lydima šviesos srauto šovė į priekį.

Kartu su sprogimo grasu iš žuvies burnos išsiveržė akinantis šviesos blyksnis. Žuvis buvo išmesta aukštai į orą, bet Asuna net nepajudėjo iš savo vietos.

Net jei ir monstro dydis kėlė baimę, aš spėjau jog jo lygis negali būti labai didelis. Jokiais būdais monstras iš tokio žemo aukšto, ypač iš su žvejojimu susijusio renginio, negali būti itin stiprus. Šiaip ar taip SAO laikėsi įprastos internetinių žaidimų tvarkos.

Žuvis su trenksmu parkrito ant žemės, po Asunos atakos jos HP smarkiai sumažėjo. Tuomet Asuna negailestingai pradėjo nuoseklių atakų grandinę, vertą jos titulo "Blyksnis".

Nishida ir kiti žiūrovai be žado žiūrėjo kaip Asuna lyg šokdama gracingai žingsniuoja, pradedama vieną įgūdį po kito. Ar juos pavergė Asunos grožis ar galia? Aš maniau jog tikriausiai abu.

Kai Asuna priblokšdama visus aplink ją esančius žmones mojavo kardu, ji pamatė jog jos oponento HP pasiekė raudoną zoną, ir atšoko atgal, taip padidindama atstumą tarp jų. Vos nusileidusi ji iškart ėmėsi puolimo. Ji metėsi į priekį link žuvies, palikdama šviesos uodegą, lyg ji pati būtų kometa. Tai buvo vienas aukščiausio rapyros lygio įgūdžių: "Žibantis Dūris".

Su garsu panašiu į garso bangą, kometa pervėrė žuvį nuo burnos iki uodegos. Kai Asuna slysdama sustojo, už jos nugaros esantis didžiulis monstras išsiskaidė į daugybę šviesos fragmentų. Nuskambėjo garsus dužimo garsas sukėlęs dideles bangas ežero paviršiuje.

Asuna pasidėjo rapyra ir abejingai priėjo prie mūsų. Nishida ir kiti žvejai liko plačiai pravėrę burnas, negalėdami net pajudėti.

"Ei, geras darbas."

"Nesąžininga versti kautis mane vieną. Kitą kartą tu man perki pietus."

"Dabar mes dalinamės pinigus."

"Ak, tiesa..."

Kai mudu su Asuna atsipailaidavę kalbėjome, Nishida galiausiai sugebėjo sumirksėti ir praverti savo burną.

"...Ak, tai buvo nuostabu... Ponia, jūs tikrai stipri. Galbūt tai šiek tiek nemandagu, bet kokio lygio jūs esate...?"

Mudu su Asuna pažvelgėme vienas į kitą. Ilgiau kalbėti šia tema mums būtų pavojinga.

"Per-Prieš tai, žiūrėkit, žuvis išmetė daiktą."

Asuna savo lange paspaudė keletą dalykų ir jos rankose atsirado sidabrinė meškerė. Kadangi ją išmetė renginio monstras, tai tikriausiai neparduodamas retas daiktas.

"Oh, ooh, tai!?"

Nishida spindinčiomis akimis paėmė meškerę. Visi žiūrovai taip pat tuo susidomėjo. Kai aš jau maniau jog mes saugiai išvengėme krizės...

"Ar...Ar tu Asuna iš Kraujo Riterių...?"

Jaunas žaidėjas žengė keletą žingsnių arčiau Asunos ir intensyviai žiūrėjo į jos veidą. Tuomet jis prašviesėjo.

"Taip, tu esi! Aš netgi turiu nuotrauką!!"

"Ak..."

Asuna priverstinai nusišypsojo ir žengė keletą žingsnių atgal. Žiūrovai tuomet padvigubino savo susijaudinimą.

"Tai, tai garbė! Iš taip arti pamatyti besikaunančią Asuną... Ak taip! Gal, gal galiu gauti autogra..."

Jaunas vyras staiga nustojo kalbėti ir keletą kartų pažvelgė į mane, po to į Asuną. Galiausiai nustebęs jis sumurmėjo:

"Ar... Ar judu... susituokę...?"

Dabar buvo mano eilė išspausti šypseną. Kai mudu stovėjome su netikromis šypsenomis, visur aplink pasigirdo kančios šūksniai. Tik Nishida toliau mirksėjo nesuprasdamas kas vyksta.

Šitaip vos po dviejų savaičių pasibaigė mūsų slaptas medaus mėnuo. Bet mes tikriausiai turėtume galvoti jog mums pasisekė, jog pabaigoje galėjome sudalyvauti tokiame smagiame renginyje.

Tą naktį mes gavome pranešimą iš Heathcliff, kuriame buvo prašoma dalyvauti 75-ojo aukšto boso kovoje.

Kitą rytą.

Kai aš sėdėjau ant lovos ir spoksojau į žemę, Asuna, kuri jau buvo baigusi ruoštis, žvangindama savo metaliniais batų padais priėjo prie manęs.

"Ei, tu negali likti amžinai."

"Bet praėjo tik dvi savaitės."

Aš vaikiškai atsakiau ir pakėliau galvą. Bet aš negalėjau paneigti jog buvo tikrai patrauklu po tiek laiko vėl pamatyti Asuną jos baltai-raudonoje uniformoje.

Kadangi mes laikinai palikome gildiją, galėjome atmesti pasiūlymą. Bet paskutinė žinutės eilutė sakanti jog "keletas žmonių jau mirė" mus smarkiai paveikė.

"Na, mes bent jau turėtume nueiti paklausyti kas vyksta. Nagi, jau laikas!"

Kai ji paplojo man per nugarą, galiausiai aš nenoriai atsistojau ir atvėriau aprangos langą. Kadangi dabar mes nebuvome dalis gildijos, aš užsidėjau savo įprastą juodą apsiaustą ir minimalistinį šarvų rinkinį, tuomet įsidėjau savo kardus į ant nugaros sukryžiuotas makštis. Atrodė, jog sunkus svoris ant mano nugaros skundžiasi jog taip ilgai prabuvo inventoriuje. Greitu judesiu aš juos šiek tiek ištraukiau, ir vėl įdėjau atgal; per kambarį nuskambėjo garsus ir aiškus žvangančio metalo garsas.

"Taip. Ši išvaizda tau tinka geriausiai."

Asuna nusišypsojo ir apkabino mano dešinę ranką. Aš atsigręžiau atgal ir atsisveikinau su mūsų naujaisiais namais, į kuriuos kurį laiką negrįšime.

"...Greičiau vis tai baikime ir grįžkime atgal."

"Taip!"

Mes pažiūrėjome vienas į kitą ir linktelėjome. Tuomet mes atidarėme duris ir žengėme į šaltą žiemos orą.

22-ojo aukšto vartų aikštėje mes radome su meškere stovintį ir mūsų laukiantį Nishidą. Mes jam pasakėme kada ketinome išvykti.

"Ar galime šiek tiek pasikalbėti?"

Aš sutikdamas linktelėjau ir mes vienas šalia kito susėdome ant aikštėje esančio suolo. Nishida ėmė lėtai kalbėti spoksodamas į viršutinius aukštus.

"Tiesą sakant... iki šiandien istorijos apie tai kaip žmonės viršutiniuose aukštuose kaunasi norėdami pereiti žaidimą skambėjo lyg iš kito pasaulio... Galbūt aš jau praradau viltį, jog kai kada paliksiu šią vietą."

Mudu tyliai klausėmės.

"Jūs tikriausiai jau žinote, bet IT sfera tobulėja bene kasdien. Aš pradėjau savo karjerą kai dar buvau jaunas, taigi vis dar suspėdavau su industrija. Bet dabar kai buvau pasišalinęs dvejiems metams, aš supratau, jog to padaryti nebeįstengsiu. Kadangi aš nežinau ar man pavyks atgauti darbą ar ne, ar būčiau laikomas kliuviniu ir paprasčiausiai išmestas į šalį, aš maniau, jog man geriausia likti čia ir toliau žvejoti—

Jis nustojo kalbėti ir suformavo šypseną savo sename, raukšlėtame veide. Aš nežinojau ką sakyti. Nemanau jog aš galiu įsivaizduoti dalykus kuriuos jis prarado kai buvo įkalintas SAO.

"Aš taip pat—"

Asuna staiga pradėjo kalbėti.

"Iki laikotarpio pieš pusę metų, aš taip pat galvojau apie tokius dalykus ir kiekvieną naktį verkdavau viena. Kiekvienai dienai čia prabėgus, aš jaučiau jog viskas: mano draugai, mano šeima, ėjimas į koledžą, viskas susiję su tikru pasauliu yra naikinama. Miegodama aš visada sapnuodavau kitą pasaulį... Aš maniau jog viskas ką galiu padaryti tai sustiprėti, greičiau pereiti žaidimą, ir vienintelis kelias tai padaryti tai fanatiškai tobulinti savo ginklo įgūdžius."

Aš nustebęs pažvelgiau į Asuną. Nors į kitus aš daug dėmesio nekreipdavau... per mūsų susitikimus aš niekada nieko panašaus nejausdavau. Na, bet tai ne pirmas kartais kai blogai atspėju kito asmenybę...

Asuna sugavo mano žvilgsnį ir šyptelėjusi tęsė toliau.

"Bet dieną prieš maždaug pusę metų, kai aš tik teleportavausi į miestą fronto linijoje, aš pamačiau kažką snaudžiantį aikštės žolėje. Jis atrodė gana aukšto lygio, taigi aš supykau ir pasakiau, 'Jeigu jau turi laiko, eik į požemį ir bandyk pereiti didesnę jo dalį...!'"

Tuomet ji užsidengė ranka burną ir nusijuokė.

"Tuomet tas asmuo netikėtai atsakė 'Tai geriausias Aincrad sezonas, ir oro nustatymai tikrai geri. Būtų apmaudu eiti į požemį tokią gražią dieną.' Tuomet jis parodė į šalia jo esančią vietą ir pasakė, 'Kodėl tau taip pat nenusnūdus?' Jis buvo toks nemandagus."

Asuna nustojo šypsotis; prieš jai tęsiant jos akys nuklydo kažkur į tolį:

"Bet tai ką jis pasakė mane nustebino. Aš supratau jog 'šis žmogus iš tikrųjų gyvena šiame pasaulyje'. Jis nesirūpino, jog praranda dienas tikrame pasaulyje, ir vietoj to stengėsi kuo geriau išnaudoti dienas šiame pasaulyje. Aš atradau jog iš tikrųjų yra tokių žmonių kaip jis, taigi išsiunčiau savo gildijos narius ir pabandžiau prigulti netoli jo. Kadangi vėjas buvo toks malonus... tinkamos šilumos, aš užmigau. Tą kartą aš nesapnavau jokių košmarų. Tai tikriausiai buvo pirmas kartas kai nuo patekimo į šį pasaulį taip gerai išsimiegojau. Kai aš pabudau, jau buvo popietė, ir tas asmuo į mane nekantriai žiūrėjo. Tas asmuo buvo jis..."

Baigusi Asuna stipriai suspaudė mano ranką. Aš jaučiausi labai nesmagiai. Aš prisiminiau kažką panašaus, bet...

"Atleisk Asuna... Mano žodžiai neturėjo jokios gilios prasmės; aš tiesiog norėjau nusnūsti..."

"Aš žinojau tai ir tau nepasakius!"

Asuna susiraukė, bet prieš atsisukusi į Nishidą nusišypsojo ir tęsė toliau."

"Nuo tos dienos... Aš ėjau miegoti galvodama apie jį, ir todėl mano košmarai išnyko. Aš sužinojau kuriame mieste jis įsikūręs ir kartas nuo karto skirdavau šiek tiek laiko jį aplankyti... Tuomet pradėjau laukti tokių dienų... Kai aš supratau jog įsimylėjau, aš buvau labai laiminga ir prisiekiau branginti šią emociją. Tai buvo pirmasis kartas kai pamaniau jog patekimas į šį pasaulį yra puikus dalykas..."

Asuna nuleido galvą, trindama akis ranka su pirštine, ir tuomet giliai įkvėpė.

"Kiritas yra mano dviejų čia praleistų metų prasmė. Jis taip pat įrodymas jog aš gyva, ir priežastis laukti rytojaus. Aš užsidėjau NerveGear ir atvykau į šį pasaulį, jog su juos susitikčiau... Nishida... Galbūt ne man tai derėtų sakyti, bet aš manau jog tu tikrai kažką pasiekei šiame pasaulyje. Be jokios abejonės tai virtualus pasaulis, jog viskas ką matome ir liečiame yra imitacijos sukurtos iš duomenų. Bet mums, mūsų širdys egzistuoja šioje realybėje. Jei tai tiesa, viskas ką čia patiriame tai pat turi būti tikra."

Nishida nuolat mirksėjo ir keletą kartų linktelėjo. Jo akys esančios už akinių buvo sudrėkę. Aš taip pat iš visų jėgų stengiausi sulaikyti ašaras.

Tai buvau aš, aš pamaniau. Aš buvau išgelbėtas, kai nebegalėjau rasti priežasties gyventi, šiame ar tikrame pasaulyje.

"...Taip. Taip, tu teisi..."

Nishida vėl pažvelgė į dangų ir prakalbo.

"Tai ką aš čia išgirdau yra neįkainojama patirtis. Penkių metrų aukščio žuvies pagavimas taip pat... Atrodo jog mano gyvenimas nebuvo beprasmis. Jis tikrai nebuvo beprasmis."

Nishida kartą linktelėjo ir atsistojo.

"Ak, atrodo aš sugaišau per daug jūsų laiko. Aš tikrai tikiu jog jei tokie žmonės kaip jūs kovoja jog mus išlaisvintų, mes greitai galėsime grįžti į tikrąjį pasaulį... Nors aš niekuo negaliu jums padėti, aš bent jus skatinsiu ir palaikysiu."

Nishida paėmė mūsų rankas ir jas papurtė.

"Mes grįšime. Kai tai įvyks, prašau palaikyti mums kompaniją."

Kai aš pažadėjau savo rodomuoju pirštu, Nishida palinksėjo su didele šypsena veide ir iš akių riedančiomis ašaromis.

Mes stipriai paspaudėme Nishidos ranką ir nuėjome link teleportacijos vartų. Kai mes įėjome į vietą mirguliuojančią tarsi miražas, aš ir Asuna pažvelgėme vienas į kitą ir tuo pat metu pravėrėme burnas:

"Teleportacija – Grandumas!"

Matymo lauką pradėjusi uždengti mėlyna šviesa ištrynė Nishidos vaizdą, kuris vis dar mums mojavo.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius18|aštuonioliktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius20|dvidešimtą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius18

2013-06-09T21:37:05Z

Soryusu:

===18 skyrius===

Prie mano meškerės pritvirtinta plūdė nei karto nepajudėjo. Man bežiūrint į nuo ežero vandens ratilų atsispindinčią saulę mano sąmonę apėmė mieguistumas.

Aš plačiai nusižiovavau ir ištraukiau meškerę. Jos gale švytėjo sidabrinis kabliukas; mano uždėtas masalas buvo dingęs.

Daugiau nei dešimt dienų praėjo nuo tada kai atsikėlėme į 2-ąjį aukštą. Jog galėtume kiekvieną dieną gauti maisto, aš ištryniau savo dviejų rankų kardo įgūdį, kurį prieš daug laiko trumpai treniravau, ir pakeičiau jį žvejojimo įgūdžiu. Bet dėl kažkokios priežasties aš tiesiog negalėjau nieko pagauti. Treniravimosi taškai ką tik perkopė 600, taigi aš nesitikėjau didelio laimikio, bet maniau jog iki dabar jau turėjau nors ką pagauti. Vietoj to, aš paprasčiausiai leidau dieną po dienos eikvodamas masalo dėžutes nusipirktas kaimelyje.

"Gah, tai taip erzina..."

Aš sumurmėjau savo nusiskundimus, numečiau į šalį meškerę, ir atsiguliau ant žemės. Virš vandens švilpiantis vėjas buvo ledinis, bet Asunos siuvimo įgūdžiu pasiūtas paltas neleido man sušalti. Asuna vis dar buvo viduryje to įgūdžio mokymosi, taigi paltas nebuvo toks geras kai rūbai iš NPC parduotuvių. Bet kadangi jį įmanoma naudoti ir jis išlaikė mane šiltą, nebuvo jokių problemų.

Aincrade buvo "Kipariso mėnuo", kas reiškė jog tuo metu Japonijoje buvo lapkritis. Nors tai beveik žiema, žvejyba SAO neturėjo nieko bendro su sezonais. Galbūt taip buvo dėl to, jog aš išnaudojau visą savo sėkmę gaudamas gražią žmoną.

Man pradėjus apie tai galvoti, visą mano esybę užpildė laimė, ir veide pasirodė plati šypsena. Tuomet staiga, mano ausis pasiekė balsas.

"Kaip gi tau sekėsi?"

Iš nustebimo aš pašokau ir apsisukęs pamačiau stovintį vyrą.

Jis buvo apsisiautęs storais rūbais, įskaitant kepurę su ausų atvartais, ir rankose kaip ir aš turėjo meškerę. Bet stebinantis dalykas buvo jo amžius. Nesvarbu kaip aš į jį žiūrėjau, jis atrodė maždaug penkiasdešimties. Akys už metalinių akinių rėmelių rodė senjoro amžių. Tarp užkietėjusių SAO žaidimo mėgėjų, buvo nepaprastai reta pamatyti ką nors tokio amžiaus. Tiesa sakant, prieš tai aš niekada nei vieno nemačiau. Galbūt—?

"Aš nesu NPC."

Lyg perskaitęs mano mintis jis karčiai nusišypsojo ir lėtai nusileido nuo kalnelio.

"A-Atsiprašau. Aš tiesiog stebėjausi..."

"Ne, nieko tokio. Tai suprantama. Aš tikriausiai seniausias čia esantis žaidėjas."

Jo sveikas kūnas sudrebėjo kai jis iš širdies nusijuokė "Wa-ha-ha"

"Atleisk man."

Jis pasakė ir atsisėdo šalia manęs. Nuo šlaunies jis nusiėmė masalo dėžutę, nerangiai atvėręs iššokantį meniu pasiėmė meškerę, ir ant jos uždėjo masalą.

"Mano vardas Nishida. Čia aš esu žvejys. Japonijoje aš dirbau vyriausiuoju prižiūrėtoju Tohto Broadband Connection kompanijoje. Atsiprašau, jos su savimi neturiu vizitinės kortelės."

Jis vėl nusijuokė.

Aš jau galėjau daugmaž atspėti jo buvimo žaidime priežastį. Tohto buvo tinklo operatorius dirbantis kartu su Argus. Jie buvo atsakingi SAO serverių tinklo priežiūrą.

"Aš Kiritas. Aš neseniai atsikėliau čia iš aukštesnių aukštų. Nishida... tikriausiai... prižiūrėjo SAO tinklo ryšį...?"

"Aš tam vadovavau."

Linktelėdamas pasakė Nishida. Su komplikuotais jausmais aš pažvelgiau į jį. Tai reiškė, jog jis į visa tai pakliuvo tik dėl savo darbo.

"Haha, mano vyresnieji sakė jog nėra reikalo prisijungti, bet aš negaliu ramiai jaustis jei pats nepamatau savo darbo, ir dėl seno vyro jaudinimosi, aš patekau į tokią situaciją."

Tai sakydamas jis užsimojo meškere įspūdingai sklandžiu judesiu, ir buvo galima matyti jog jis turi meistriškumą, būdingą įgudusiam žvejui. Atrodo jam taip pat patiko kalbėti, nes jis tęsė nelaukdamas mano atsakymo:

"Be manęs dar yra maždaug dvidešimt senių atsidūrusių čia dėl įvairių priežasčių. Dauguma jų saugiai gyvena Pradiniame mieste, bet aš daug labiau mėgaujuosi buvimu čia, nei paprasčiausiu valgymu triskart per dieną.

Jis šiek tiek pakėlė savo meškerę.

"Aš be galo ieškojau gerų upių ir ežerų, ir galiausiai užtikau šią vietą."

"Oi, tikrai... Na, šiame aukšte beveik nėra jokių monstrų."

Išgirdęs mano žodžius Nishida tik nusišypsojo, bet nieko neatsakė. Tuomet jis manęs paklausė:

"Ar aukštesniuose aukštuose yra kokių gerų žvejojimo vietų?"

"Hmmm... Na, visas 61-asis aukštas yra ežeras, na gal labiau jūra, ir sakoma, jog ten galima pagauti tikrai didelių žuvų."

"Ohh! Aš turėčiau ten kada nors apsilankyti."

Tuo metu meškerės plūdė ėmė greitai skęsti. Nishida negaišo laiko ir ėmė traukti. Atrodė, jog jo žvejuba gana aukšto lygio, kaip ir jo gebėjimas žvejoti.

"Woah, ji milžiniška!"

Man įsitempus į priekį, Nishida ramiai vyniojo meškerės valą ir greitai ištraukė tviskančia žuvį. Žuvis keletą kartų pliaukštelėjo per jo rankas ir išnyko jo inventoriuje.

"Nuostabu...!"

Nishida droviai nusišypsojo ir atsakydamas pakėlė galvą:

"Tai nieko sunkaus. Tau tereikia pasikelti žvejybos įgūdį."

Tuomet besikasydamas viršugalvį jis pridėjo:

"Bet net jeigu aš jas ir pagaunu, aš vis tiek nežinau kaip jas tinkamai paruošti... Aš norėčiau valgyti sashimi ar ant grotelių keptą žuvį, bet aš negaliu nei vieno pagaminti be sojos padažo."

"Ak... Taip..."

Aš trumpam suabejojau. Mes čia atsikėlėme jog išvengtume kitų žmonių, bet aš supratau jog šis žmogus nesidomės apkalbomis ir gandais.

"... Aš žinau kai ką, ko skonis kaip sojos padažo..."

"Ką!?"

Nishida pasilenkė arčiau žiūrėdamas į mane iš už rėmelių spindinčiomis akimis.

Kai Asuna sutiko mane ir pamatė Nashida, iš nuostabos jai išsiplėtė akys, tačiau ji greit nusišypsojo ir pasakė:

"Sveikas sugrįžęs. Svečias?"

"Taip, tai Nishida, žvejys. Ir—"

Mano balsas nutilo kai aš pasisukau į Nishidą ir nebuvau tikras kaip pristatyti Asuną. Tuomet Asuna nusišypsojo senajam žvejui ir pristatė save:

"Aš jo žmona, Asuna. Sveikas atvykęs į mūsų namus."

Ji užtikrintai linktelėjo.

Nishida plačiai atvėręs burną spoksojo į Asuną. Asuna buvo apsirengusi paprastą ilgą sijoną, prijuostę su palaidine, o ant galvos užsirišusi skarelę. Ji labai skyrėsi nuo įspūdingos KoB karės įvaizdžio, bet jos grožis nepasikeitė.

Keletą kartų sumirksėjęs Nishida galiausiai grįžo į savo pojūčius ir pasakė:

"Ah, ahh, aš atsiprašau. Akimirką aš buvau užburtas. Aš Nishida. Atsiprašau, jog taip pas jus įsiveržiu..."

Jis pasikasė galvą ir nusijuokė.

Į Nishidos pagautą žuvį Asuna sutelkė visus savo įspūdingus kepimo įgūdžius, ir ant stalo atnešė sashimi ir keptą žuvį, su sojos padažu kaip prieskoniu. Kai po namus pasklido namų gamybos sojos padažo kvapas, Nishida iš pasitenkinimo išplėtė savo šnerves.

Skonis labiau priminė geltonuodegės paruoštos su tinkamu aliejaus kiekiu, nei gėlo vandens žuvies skonį. Pagal Nishida reikėjo bent 950 žvejybos taškų, jog būtų įmanoma ją pagauti. Po trumpo pokalbio, visi trys susikaupėme ties valgymu lazdelėmis.

Po akimirksnio lėkštės buvo tuščios, ir Nishida laikydamas rankose karštos arbatos puodelį palaimingai atsiduso.

"...Ak, tai tikrai sotu. Ačiū. Kas galėjo pagalvoti, kad šiame pasaulyje egzistuoja sojos padažas..."

"Tai pagaminta namuose. Jei nori gali pasiimti jo su savimi.

Iš virtuvės Asuna paėmė mažą buteliuką ir padavė jį Nishidai. Aš pamaniau jog tai gera idėja nesakyti jam recepto. Asuna tuomet nusišypsojo ir pasakė dėkingam Nishidai:

"Nesijaudinkit dėl to; juk jūs mums atnešėte tokią gerą žuvį."

Tuomet ji tęsė:

"Kiritas dar nieko nepagavo."

Po šios staigios atakos aš tyliai gurkštelėjau arbatos ir atsakiau:

"Ežerai šitoje vietovėje per daug sunkūs."

"Ne, nelabai. Tik ežeras kuriame žvejojo Kiritas."

"Eh..."

Nishidos atsakymas paliko mane be žado. Asuna susiėmė už pilvo ir ėmė nesustodama juoktis.

"Kodėl jie taip padarė...?"

"Na tiesa sakant tame ežere..."

Prieš tęsdamas Nishida pritildė balsą, taigi aš ir Asuna pasilenkėme į priekį.

"Aš manau jog jame gyvena vietinis dievas."

"Vietinis dievas?"

Mums su Asuna kartu atkartojus, Nishida nusišypsojo ir pasitaisęs akinius kalbėjo toliau:

"Gyvenvietės daiktų parduotuvėje yra vienas masalas daug brangesnis už kitus. Man buvo įdomu kokios jo galimybės, taigi kartą aš nusprendžiau nusipirkti jį pabandymui."

Aš instinktyviai nurijau seiles.

"Bet su tuo masalu aš negalėjau nieko pagauti. Išbandęs jį įvairiose vietose, aš galiausiai nusprendžiau pabandyti tame aukšto sudėtingumo lygio ežere."

"Ar tu ką nors pagavai...?"

"Na, kažkas prarijo masalą."

Nishida giliai linktelėjo, ir jo išraiška pasikeitė į apgailestaujančią:

"Bet su savo jėga aš negalėjau jo ištraukti, tad galiausiai kartu praradau ir savo meškerę. Aš tesugebėjau paskutiniais momentais pamatyti šešėlį. Jis nebuvo tik milžiniškas; galima jį vadinti monstru, bet kitokia prasme nei tiek, kurie pasirodo laukuose.

Jis plačiais išskėtė rankas. Tai tikriausiai buvo jo reikšmingos šypsenos priežastis kai aš pasakiau "Šiame aukšte beveik nėra monstrų."

"Uwa, aš noriu tai pamatyti!"

Spindinčiomis akimis sušuko Asuna. Tuomet Nišida sugavęs mano žvilgsnį pasakė:

"Taigi aš turiu pasiūlymą – Kiritai, ar tu pasitiki savo jėgos parametru...?"

"Na, jo turėtų pakakti..."

"Tuomet kaip dėl žvejojimo kartu? Aš išlaikysiu iki kol jis pačiups masalą, tuomet likusią dalį paliksiu tau."

"Hmm, taigi mes "Keisimės" žvejodami... Ar tai įmanoma...?"

Aš palenkiau galvą į šoną.

"Išbandykime tai Kiritai! Tai skamba įdomiai!"

Asuna pasakė tai su jos veidu aiškiai matomu susijaudinimu. Bet tiesa jog aš taip pat buvau susidomėjęs.

"Na tuomet pabandykim."

Man atsakius Nishidos veide išplito šypsena.

"Štai koks pasitikėjimas, wa-ha-ha."

Tą naktį.

Sušukusi "šaltašalta" Asuna įropojo į lovą, ir prispaudusi savo kūną prie manojo išleido pasitenkinimo garsą. Ji mieguistai sumirksėjo ir nusišypsojo tartum ką tik apie kažką pagalvojusi.

"...Čia yra tiek daug skirtingų žmonių."

"Jis buvo gana įdomus, ar ne?"

"Taip."

Asuna staiga nustojo šypsotis ir sumurmėjo.

"Iki šiol aš koviausi viršutiniuose aukštuose. Aš visiškai pamiršau jog yra žmonių gyvenančių normalų gyvenimą..."

"Aš nenoriu pasakyti, jog mes ypatingi; bet kadangi mes pakankamai didelio lygio kautis fronto linijoje, manau jog tai reiškia jog esame jiems įsipareigoję."

"...Aš niekada apie tai šitaip negalvojau... Aš visada jaučiausi jog tapti stipresniam tėra būdas išgyventi."

"Manau jog nuo šiol tavimi pasitikės daug žmonių. Žinoma įskaitant ir mane."

"...Išskyrus, su mano asmenybe, kalbos apie tokias viltis man kelia norą pabėgti."

"Ak tu."

Kai Asuna iš nepasitenkinimo susiraukė, aš glosčiau jos plaukus ir tikėjausi jog toks gyvenimas tęsis šiek tiek ilgiau. Dėl Nishidos ir kitų žaidėjų, kai kada mes vis tiek turėsime sugrįžti į fronto liniją. Bet bent jau dabar—

Remiantis Agilio ir Kleino man atsiustomis žinutėmis, aš žinojau, jog jiems sunkiai sekasi pereiti 75-ąjį aukštą. Tačiau iš pat savo širdies gilumos aš tikėjau, jog šiuo metu pats svarbiausias dalykas yra mano gyvenimas su Asuna.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius17|septynioliktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius19|devynioliktą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius17

2013-06-09T21:27:13Z

Soryusu:

===17 skyrius===

SAO sistemoje buvo galimi keturių tipų santykiai tarp žaidėjų.

Pirmasis buvo žmonės kurie vienas kito nepažinojo. Kitas buvo draugai. Žmonės įtraukę vienas kitą į draugų sąrašą galėjo iš bet kurios vietos siusti trumpas žinutes. Jie taip pat galėjo žinoti vienas kito vietą žemėlapyje.

Trečiasis tipas buvo gildijos draugai. Neskaitant aukščiau išvardintų privalumų jie taip pat gaudavo nedidelį parametrų padidėjimą kai sudarydavo grupę su nariais iš tos pačios gildijos. Tačiau jie turėdavo atiduoti šiek tiek uždirbtų Col gildijos mokesčiams.

Iki šiol aš ir Asuna buvome draugai bei tos pačios gildijos nariai, nepaisant fakto, jog šiuo metu darėme pertrauką. Bet mes nusprendėme pradėti paskutinį santykių tipą.

Santuoką— nors susituokti buvo labai paprasta. Tereikėdavo kitam žmogui nusiųsti pasipiršimo pranešimą, ir kitam asmeniui jį priėmus jie tapdavo susituokusiais. Tačiau skirtumas tarp susituokusių ir draugų ar gildijos narių buvo nepalyginamai didelis.

Vedybos SAO reiškė visų daiktų ir informacijos dalinimąsi. Buvo galima bet kada pasižiūrėti vienas kito parametrų langus, ir netgi inventoriai būdavo sujungti į vieną. Kitais žodžiais tariant, partneriui būdavo patikimos svarbiausios apsaugos priemonės. Aincrade, kuri išdavystės ir apgavystės buvo gana dažnos, netgi tarp artimiausių porelių tik keletas nusprendė susituokti. Žinoma dar viena svarbi priežastis – ypač išbalansuotas vyrų-moterų santykis.

22-asis aukštas buvo viena iš mažiausiai apgyvendintų vietų visame Aincrad. Kadangi tai buvo vienas iš žemesnių aukštų, jis buvo ypač didelis; tačiau didžiąją jo dalį užėmė miškai ir daugybė aplink išsibarsčiusių ežerų; todėl gyvenamoji zona buvo tokia maža, jog ą geriausiu atveju galima pavadinti kaimu. Monstrai retai pasirodydavo šio aukšto laukuose, ir kadangi šio labirinto lygis buvo išskirtinai mažas, šis aukštas buvo pereitas per tris dienas ir dauguma žaidėjų nieko daug iš jo neatsiminė.

Gyventi mudu su Asuna nusprendėme nusipirkti mažą, apvalų namą 22-ojo aukšto miškuose. Nors jis ir buvo mažas, SAO žaidime vis tiek reikėjo nemažos pinigų sumos namui nusipirkti. Asuna pasisiūlė parduoti savo namą Salemburge, bet aš tam smarkiai priešinausi, kadangi parduoti taip puikiai apstatytą namą buvo per daug apgailėtina. Taigi galų gale mes surinkome visus savo retus daiktus ir su Agilio pagalba juos pardavę, sugebėjome surinkti reikiamą pinigų sumą namui.

Nors liūdnai nusiteikęs Agilis pasakė jog jei norime galime naudotis antruoju jo parduotuvės aukštu, aš maniau jog pradėti jaunavedžių gyvenimą krautuvėje būtų per daug tragiška. Be to, aš net nenorėjau įsivaizduoti kas nutiktų jei faktas jog visų mėgstama Asuna susituokė taptų visiems žinomu. Aš galvojau, jog mes turėtume taikiai praleisti savo dienas retai gyvenamame 22-ajame aukšte.

"Uwa— Koks gražus vaizdas!"

Asuna palinko į priekį ir išlindo pro miegamojo langą; nors tai buvo vadinama miegamuoju, visame name tebuvo du kambariai.

Peizažas lauke buvo tikrai atimantis žadą. Tai buvo netoli Aincrad pakraščio, taigi įmanoma vienu metu matyti spindinčius ežerus, žalius miškus, ir beribį dangų. Kadangi paprastai mes gyvendavome su šimtu metru aukščiau esančiomis lubomis, atviras dangus suteikė nepaaiškinamą laisvės jausmą.

"Tik neiškrisk bežiūrėdama į kraštovaizdį."

Aš nustojau rūšiuoti namų apyvokos daiktus ir rankomis apsivijau Asuną. Ši moteris dabar yra mano žmona – man taip pagalvojus, žiemoje ryškiai šviečiančios saulės šiluma, nuostabus nuostabos jausmas, ir nuostaba, kaip toli mes pažengėme, užplūdo mane vienu metu.

Iki kol aš užstrigau šiame žaidime, aš tebuvau vaikas einantis ir grįžtantis iš mokyklos be jokio tikslo gyvenime. Bet dabar, tikrasis pasaulis tapo tolima praeitimi.

Jei-Jei šis žaidimas būtų pereitas, mes galėtume grįžti į tikrąjį pasaulį... tai buvo tai ko visi žaidėjai, įskaitant Asuną ir mane, norėjo. Bet kiekvienąkart apie tai pagalvojęs negalėjau sau nieko padaryti ir jaučiausi neramiai. Pats to nesuprasdamas aš ėmiau smarkiau rankomis spausti Asuną.

" Tai skauda, Kiritai... Ar kažkas negerai...?"

"A-Atleisk... Ei, Asuna..."

Akimirką aš nustojau kalbėti tačiau turėjau pabaigti klausti.

"...Mūsų santykiai, ar tai tik žaidime...? Ar jie išnyks vos tik mes grįšime į tikrąjį pasaulį...?"

"Aš supyksiu Kiritai."

Asuna apsisuko ir pažvelgė į mane akimis pilnomis emocijų.

"Net jeigu tai ir būtų paprastas žaidimas o ne ši keista situacija, aš taip paprastai nepamėgčiau kito žmogaus."

Ji abejomis rankomis suspaudė mano skruostus ir pasakė:

"Aš čia kai ką išmokau, ir tai yra, jog reikia nuolat bandyti ir niekada nepasiduoti. Jei mes grįšime į tikrąjį pasaulį, aš būtinai vėl susirasiu Kiritą, ir vis dar tave mylėsiu."

Kiek kartų aš stebėjausi Asunos atvira ir stipria širdimi? Ar galbūt manoji buvo per silpna.

Bet net jeigu aš ir buvau silpnasis, tai vis tiek gerai. Aš ilgą laiką buvau pamiršęs kaip jauku pasikliauti kitu žmogumi, ir žinoti, kad jis pasikliauna tavimi. Aš nežinojau, kaip ilgai mes galėsime ten likti, bet visą tą laiką mes bent būsime toli nuo mūšio lauko—

Aš leidau savo mintims nuklysti ir sutelkiau savo jausmus į mano rankose esantį švelnumą bei malonų aromatą.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius16|šešioliktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius18|aštuonioliktą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius16

2013-06-09T21:21:57Z

Soryusu:

===16 skyrius===

Asuna pasakė jog būdama Grandume ji sekė žemėlapį.

Vos tik išnyko Godfrio signalas, ji per penkias minutes nubėgo penkis kilometrus, kas mums užtruko penkias valandas. Kai aš nurodžiau jog tai viršija ištvermės parametro limitus, nežymiai šypsodamasi ji atsakė:

"Tai meilės galia."

Grįžę į gildijos HQ mes paaiškinome Heathcliff kas atsitiko ir paprašėme laikinai palikti gildiją. Kai Asuna kaip priežastį pateikė "nepasitikėjimą gildija", Heathcliff valandėlę tyliai pagalvojo, tačiau vis dėlto davė sutikimą. Tuomet paslaptingai šypsodamasis jis pasakė paskutinį dalyką:

"Bet jūs greitai grįšite į kovos lauką."

Kai palikome HQ, jau buvo vakaras. Susikibę rankomis mes kartu ėjome link teleportacijos vartų aikštės.

Neivienas iš mūsų nekalbėjo.

Kai mes ėjome tarp tamsių plieninių bokštų šešėlių ir oranžinės šviesos sklindančios iš plaukiojančios pilies išorės, aš svarsčiau iš kur kilo Kuradelio neapykanta.

Šiame pasaulyje buvo gana daug žmonių kurie mėgavosi darydami nusikaltimus. Nuo vagių ir plėšikų iki šaltakraujių žudikų kaip Kuradelis iš "Besijuokiančio karsto"; gandai sako jog nusikaltėlių skaičius jau siekė tūkstantį. Apie juos žmonės jau galvojo kaip ir apie monstrus – jog tai normalus reiškinys.

Bet apie tai pagalvojus, aš maniau jog jie tikrai keista grupė. Turėtų būti akivaizdu jog kitų žaidėjų žalojimas be jokios abejonės sumažins žaidimo perėjimo galimybes. Kitaip sakant, jie nenorėjo palikti žaidimo.

Tačiau sutikęs Kuradelį, aš nemaniau jog tai jam tinka. Jis nei padėjo nei trukdė žaidimo perėjimui; jis tik nustojo galvoti. Neprisimindamas praeities ir negalvodamas apie ateitį jis paprasčiausiai bandė įgyvendinti savo nesibaigiančius troškimus, kas paskatino jo niekšiškų ketinimų augimą—

Tuomet kaip dėl manęs? Aš negalėjau užtikrintai pasakyti jos rimtai stengiausi pereiti žaidimą. Tiksliau būtų sakyti jog aš nuolat tyrinėdavau labirintus dėl patirties taškų. Jei aš kovojau tik tam, kad sustiprėti, pasijusti viršesniu už kitus, tuomet kažkur giliai savyje aš taip pat nenorėjau, jog šis pasaulis baigtųsi—?

Staiga pasijutau lyg metalinė plokštė esanti po kojomis ėmė skęsti. Aš nustojau eiti ir stipriau suspaudžiau Asunos dešinę ranką, į kurią buvau įsikabinęs.

"...?"

Asuna pakreipė galvą ir pažiūrėjo į mane. Aš nuleidau galvą ir prabilau lyg kalbėdamas su savimi:

"...Nesvarbu kas atsitiks... aš įsitikinsiu jo tu... grįžtum į tą pasaulį..."

"..."

Šį kartą Asuna stipriau suėmė ranką.

"Kai ateis laikas, mes grįšime kartu."

Baigusi ji nusišypsojo.

Patys to nesuprasdami mes atvykome į teleportacijos vartų aikštę. Tik keletas žaidėjų vaikščiojo aplink, susigūžę dėl šalto vėjo, pranašaujančio artėjančią žiemą.

Aš pasisukau ir pažvelgiau tiesiai į Asuną.

Aš pamaniau jog šiluma sklindanti iš jos stiprios valios yra vienintelė šviesa vedanti mane reikiama kryptimi.

"Asuna... šiąnakt... aš noriu būti su tavimi..."

Aš pasakiau tai negalvodamas.

Aš nenoriu nuo jos trauktis. Artimas susidūrimas su mirtimi pažadino niekada nejaustą siaubingą mirties baimę, kuria vis dar negalėjau nusikratyti.

Jei pasilikčiau vienas šiąnakt aš tikrai sapnuočiau košmarus. Aš sapnuočiau to asmens beprotybę, kaip jo kardas lenda į mane, ir jausmą kurį jaučiau perdurdamas jį savo dešine ranka.; aš buvau tuo tikras.

Asuna spoksojo į mane plačiai atvėrusi akis, lyg supratusi mano prašymo priežastį—

Tuomet, šiek tiek paraudusi ji palinksėjo.

Asunos namai Salemburge, kuriuos lankiau antrą kartą, vis dar buvo prabangiai įrengti; tačiau šį kartą jie priėmė mane su jaukia šiluma. Kambaryje esantys objektai rodė savininko išsiskiriantį stilių. Bet nepaisant to, Asuna pasakė:

"U-Uwa— čia taip netvarkinga. Pastarosiomis dienomis aš čia dažnai negrįždavau ir..."

Nusijuokusi "hehe" ji nedrąsiai nusišypsojo ir sutvarkė išsimėčiusius daiktus.

"Aš greitai paruošiu vakarienę. Tiesiog perskaityk laikraštį ar ką panašaus ir lauk."

"Ak, gerai."

Pažiūrėjęs kaip Asuna nusiima kovinę aprangą, užsideda prijuostę ir dingsta virtuvėje aš nugrimzdau į sofą. Tuomet aš paėmiau didelį laikraštį esantį ant stalo. Nors mes jį ir vadinome laikraščiu, tai tebuvo gandų kolekcija surinka iš informacija besikeičiančių žaidėjų. Bet kadangi šiame pasaulyje trūko pramogų, laikraštis tapo svarbiu žiniasklaidos šaltiniu su daug prenumeratorių. Laikraštis buvo tik keturių puslapių, ir aš tiesiog pažvelgiau į pirmąjį prieš susierzinęs numesdamas laikraštį į šalį. Tai padariau todėl jog titulinio puslapio antraštė buvo dvikova tarp manęs ir Heathcliff.

[Naujo įgūdžio Dvigubi Ašmenys naudotojas sutriuškintas Šventojo Kardo]

Po antrašte buvo mano nuotrauka, kurioje aš tysojau ant žemės priešais Heathcliff, padaryta per Įrašymo Kristalą. Galima sakyti jog aš dar labiau prisidėjau prie nenugalimojo Heathcliff legendos.

Na galbūt nukritus mano įgūdžio viltims jie tiek daug prie manęs nebepristos... aš padėjau sau surasti lengvai priimamą pasiteisinimą. Tuomet, man pradėjus peržiūrinėti savo inventorių, iš virtuvės atsklido viliojantis aromatas.

Vakarienės pirmasis patiekalas buvo kepsnys pagamintas iš karvę primenančio monstro mėsos ir patiektas su Asunos specialiu sojos padažu. Nors ingredientų klasė nebuvo labai aukšta, skonis buvo tiesiog tobulas.

Asuna šypsodamasi mane stebėjo kai aš kimšau mėsą sau į burną.

Kai mes pabaigę vakarienę atsisėdome ant sofos skersai vienas kito ir gėrėme arbatą, Asuna dėl kažkokios priežasties tapo labai kalbia. Nesustodama ji kalbėjo apie temas kaip, kad kurios rūšies ginklus ji mėgsta, kuriuose aukštuose yra jos mėgstamiausios lankytinos vietos.

Iš pradžių aš nustebęs jos klausiausi, bet tuomet Asuna staiga nutilo, kas privertė mane sunerimti. Ji sėdėjo visiškai ramiai ir spoksojo į arbatos puodelį lyg bandydama kažką surasti. Jos išraiška buvo labai rimta, beveik tokia kaip ruošiantis kovai.

"...Ei, kas negerai..."

Bet prieš man baigiant kalbėti, Asuna garsiai žvangindama padėjo puodelį ant stalo, ir pašokusi iš savo vietos pranešė:

"...Gerai!"

Ji priėjo prie palangės, palietė sieną jog atverti Kambario Valdymo Meniu, ir išjungė visas šviesas. Kambarį iškart apgaubė tamsa; iškart prasidėjo mano skenavimo įgūdžio pagalbinis gebėjimas ir pakeitė mano paprastą matymą į naktinį.

Kambarys buvo nudažytas blausiai mėlyna šviesa, ir Asuna švytėjo nuo žibinto stulpų šviesos sklindančios pro langą. Nors aš buvau suglumintas jos elgesio, jos grožis privertė mane sulaikyti kvapą.

Jos ilgi plaukai atrodė tamsiai mėlyni, o jos lieknos rankos ir kojos buvo išlindę iš po tunikos atspindėdamos silpną šviesą, taigi atrodė jog jos švyti.

Valandėlę Asuna ramiai stovėjo prie lango. Kadangi jos galva buvo nuleista aš negalėjau matyti jos išraiškos. Ji taip pat laikė ranką sau ant krūtinės ir atrodo dėl kažko abejojo.

Kai aš jau norėjau paklausti kas vyksta, Asuna pradėjo judinti savo kairę ranką. Jos nykštys ir smilius judėjo per orą, ir lydimas garso efekto pasirodė meniu.

Mėlyno tono tamsoje Asunos pirštai judėjo per šviečiantį purpurinį meniu langą. Atrodo ji manipuliavo kairiuoju meniu kuris valdė žaidėjo aprangą.

Vos tik aš tai pagalvojau, išnyko jos dėvimos kojinės iki kelių, ir priešais mano akis atsivėrė jos elegantiški kojų išlinkiai. Jos pirštai vėl pajudėjo, ir šį kartą buvo nuimtas trumpas, vienos dalies apsiaustas. Aš negalėjau nieko padaryti ir plačiai atvėriau burną ir plėčiau akis kol jos tapo apvaliomis; mano mintys visiškai sustojo.

Asuna dabar dėvėjo tik apatinius drabužius. Maži balti drabužiai kurie vos uždengė jos krūtinę ir juosmenį.

"N-Nežiūrėk... į šią pusę..."

Ji pasakė silpnu ir drebančiu balsu. Bet nors ji tai pasakė, aš vis tiek negalėjau pasukti savo akių į šalį.

Abejodama Asuna bandė uždengti savo krūtinę rankomis; bet pakėlusi galvą ir pažvelgusi tiesiai į mane, ji gracingai jas nuleido.

Aš patyriau šoką kuris buvo panašus kaip mano kūną būtų palikusi dvasia, ir aš tegalėjau blankia išraiška į ją žiūrėti.

Žodis "Graži" net nepradėtų jos apibūdinimo. Jos oda nusidažiusi mėlynomis šviesos dalelėmis buvo minkšta ir glotni. Jos plaukai atrodė lyg padaryti iš geriausio šilko. Jos krūtis buvo išlinkę taip tobulai, jog ironiškai atrodė, kad nei vienas egzistuojantis grafikos variklis negalėtų to sugeneruoti. Jos kojų išlinkis prasidedantis jos ploname liemenyje vertė galvoti apie laukinio gyvūno gracingumą.

Buvo neįmanoma patikėti jog jos išvaizda tėra 3D vaizdas. Jei reikėtų tai apibūdinti, tai buvo lyg dievo sukurta skulptūra su po to įpūsta gyvybe.

Per registravimosi proceso kalibraciją NerveGear surinkta informacija nustatydavo žaidėjo avataro kūno stilių. Turint tai mintyse, tokio tobulo kūno egzistavimą galima vadinti stebuklu.

Aš spoksojau į jos beveik nuogą kūną lyg siela būtų palikusi mano kūną. Jeigu Asuna nebūtų uždengusi savęs abejomis rankomis ir pravėrusi burnos kalbėti, aš į ją tebespoksočiau ir po valandos.

Asunos veidas buvo toks raudonas, jog aš galėjau tai pasakyti net mėlyno atspalvio kambaryje esančioje prieblandoje. Ji nuleido galvą ir prakalbo:

"K-Kiritai, nusiimk ir savo drabužius... Ne-nesmagu vienai tokiai būti."

Tai išgirdęs aš galiausiai supratau Asunos veiksmų prasmę.

Kitais žodžiais tariant, ji suprato ką aš sakiau – jog noriu praleisti naktį su ja, gilesne prasme nei aš norėjau.

Vos tik tai supratęs, aš puoliau į be galo didelę paniką. To pasėkoje aš padariau didžiausia klaidą savo gyvenime.

"Err... Ne, matai, aš tiesiog pagalvojau... jog būtų gerai jei mes šiąnakt liktume – kartu kambaryje..."

"Ką...?"

Man kvailai atsakius savo nuoširdžiomis mintimis, šįkart pravėrusi burną sutingo Asuna. Tuomet jos veide pasirodė intensyvus pyktis bei susigėdimas.

"Tu... Tu..."

Jos suspaustas dešinys kumštis atskleidė beveik matomus žudikiškus ketinimus.

"Kvailys—!!"

Asunos kumštis, kuris greitai pasiekė greitį siekiantį ištvermės parametro ribą, prieš pat smogdamas man į veidą buvo sustabdytas Nusikaltimo Prevencijos Kodo ir išleido garsų triukšmą lydimą puokštės purpurinių kibirkščių.

"A-Ahh—! Palauk!! Aš atsiprašau, aš atsiprašau! Pamirš ką aš sakiau!"

Aš bandžiau pasiaiškinti pašėlusiai mojuodamas rankomis aplink Asuną, kuri nekreipdama į mane dėmesio ruošėsi vėl smogti.

"Aš atsiprašau, aš buvau neteisus!! B..Bet, bet kokiu atveju, argi.... tai... galima d-daryti...? SAO...?"

Asuna sumažino savo atakos stovėseną ir buvo šiek tiek nustebinta, tačiau vis tiek įniršusi. Tuomet ji paklausė:

"Tu, tu nori pasakyti jog nežinai...?"

"Ne, nežinau..."

Tuomet, Asunos išraiška iš piktos staiga pasikeitė į susigėdusią, ir ji ėmė pasakoti silpnu balsu:

"...Tai... Nustatymų meniu, pačioje apačioje... yra nustatymas pavadinimu 'Išjungti Etikos Kodą'."

Tai buvo pirmasis kartas kai aš girdėjau apie tokį dalyką. Aš tikras jog tokio dalyko nebuvo beta testo metu, ir tai nebuvo paminėta instrukcijoje. Galima pagalvoti jog tai dar viena kaina kurią turi mokėti už buvimą solo žaidėju ir neturėjimą jokių kitų interesų išskyrus kovą.

Bet ši informacija iškėlė klausimą apie kurį negalėjau negalvoti. Kadangi dar nebuvau atgavęs savo gebėjimo kaip reikiant mąstyti, aš netyčia pasakiau jį garsiai.

"...Ar tu... Ar tu kai kada tai darei...?"

Asunos kumštis ir vėl pažėrė spiečių kibirkščių priešais mano veidą.

"Ž-Žinoma ne, kvailį—!! Aš tiesiog girdėjau tai iš kitų merginų gildijoje!!"

Aš greitai atsiklaupiau ant žemės ir be galo jos atsiprašinėjau. Praėjo keletas minučių kai galiausiai pavyko ją nuraminti.

Ant stalo liko viena deganti žvakė; jos ploni šviesos spinduliai silpnai švytėjo ant mano rankose miegančios Asunos odos. Aš švelniai perbėgau pirštu per jos baltą nugarą; šiltas ir glotnus jausmas nukeliavęs mano pirštų galiukais buvo absoliučiai svaiginantis.

Asuna lėtai atvėrė akis ir pažvelgė į mane. Ji dukart sumirksėjo ir nusišypsojo.

"Atsiprašau. Ar aš tave pažadinau?"

"Taip. Aš sapnavau keistą sapną. Apie tikrą pasaulį..."

Ji toliau šypsojo trindama veidą į mano krūtinę.

"Sapne, aš svarsčiau ar patekimas į Aincrad ir susitikimas su tavimi tebuvo sapnas, ir aš buvau tikrai išsigandusi. Tai palengvėjimas... jog visa tai nėra sapnas."

"Tu tikrai keista. Argi tu nenori grįžti?"

"Žinoma, kad noriu. Aš noriu grįžti, bet nenoriu, jog viskas kas čia įvyko išnyktų. Nors... tai mums užtruko... bet šie dveji metai man yra brangūs. Dabar aš tuo tikra."

Asuna staiga surimtėjo ir paėmė mano dešinė ranką, kurią buvau uždėjęs jai ant peties, ir pridėjusi ją prie krūtinės tvirtai apkabino.

"...Aš tikrai atsiprašau Kiritai. Aš turėjau... aš turėjau tai išspręsti pati..."

Aš giliai įkvėpiau ir iškvėpiau.

"Ne... Kuradelio taikinys, žmogus jį tokiu padaręs buvau aš. Tai buvo mano kova."

Aš lėtai palinksėjau žiūrėdamas į Asunos akis.

Ašaros susiformavo jos šviesiai rudose akyse ir Asuna prispaudė savo lūpas prie laikomos rankos. Aš galėjau justi jų švelnų judėjimą.

"Aš taip pat... iškęsiu tai su tavimi. Kartu su tavimi aš nešiu kiekvieną tavo naštą. Aš pažadu. Nuo šiol aš tave tikrai apginsiu..."

Tai buvo—

Žodžiai kurių iki šiol nei karto negalėjau ištarti. Tačiau šiuo metu, mano lūpos drebėjo, ir aš galėjau justi garsus besiformuojančius mano gerklėje, pačioje mano sieloje.

"Aš taip pat."

Labai plonas balsas nuaidėjo ore.

"Aš taip pat tave apsaugosiu."

Nors tai buvo paprasti žodžiai, aš juos pasakiau patetiškai tyliai ir nepatikimai. Paėmęs Asunos ranką aš karčiai nusišypsojau ir pasakiau:

"Asuna... Tu tikrai stipri. Už mane tu daug stipresnė..."

Tai išgirdusi Asuna keletą kartų sumirksėjo ir nusišypsojo.

"Ne, aš nesu. Tikrame pasaulyje aš paprastai slepiuosi už kitų žmonių. Aš netgi pati nepirkau šio žaidimo."

Ji nusijuokė tartum pagalvojusi apie kažką juokingo.

"Tai yra kai kas ką nusipirko mano vyresnis brolis, bet jis staiga turėjo išvykti dėl verslo; taigi man teko žaisti per atidarymo dieną. Dėl to jis buvo tikrai nusivylęs. Dabar jis turėtų būti tikrai piktas jog aš užėmiau jį dvejiems metams."

Aš pagalvojau jog Asuna dar nelaimingesnė čia vietoj jo atėjusi, bet tiesiog palinksėjau.

"...Turėtum greičiau jį grąžinti ir atsiprašyti."

"Taip... Aš stengsiuosi dar labiau..."

Tačiau Asuna tai sakydamas kažkur nutolo, nuleido akis tarsi kažko bijodama, ir priartino savo kūną arčiau manojo.

"Umm... Kiritai, žinau jog tai prieštarauja tam ką anksčiau sakiau... bet gal galime trumpam palikti fronto liniją?"

"Hmm...?"

"Kažkodėl aš išsigandusi... Mes galiausiai sugebėjome perteikti savo jausmus, taigi jaučiuosi it kažkas blogo nutiks jei iškart grįšime į fronto liniją... Galbūt aš tiesiog šiek tiek pavargusi."

Aš tyliai glosčiau Asunos plaukus ir palinksėjau taip švelniai, jog nustebinau pats save.

"Taip, tu teisi... Aš taip pat šiek tiek pavargęs..."

Net jeigu skaičiai ir nesikeitė kasdien kovotos kovos sukaupė daug nematomo nuovargio. Tai ypač tinka situacijoms kaip, kad šiandien. Netgi stiprus lankas sulūš jei bus traukiamas pernelyg stipriai. Mums tikrai reikėjo pertraukos.

Aš jutau impulsą skatinantį negailestingai kovoti nutolstant kažkur tolyn. Šiuo metu aš tenorėjau sustiprinti tarp mūsų esantį ryšį.

Aš apsivijau Asuną rankomis, paslėpiau savo veidą jos šilkiniuose plaukuose ir prakalbau:

"22-ojo aukšto šiaurės vakaruose, tarp miškų ir ežerų... yra mažas kaimelis. Tai gera vieta be jokių monstrų. Ten parduodami keli kotedžai. Dviese mes galime ten įsikelti.. ir tada..."

Man nustojus kalbėti Asuna pažvelgė į mane.

"Tada...?"

Aš sugebėjau pajudinti sustingusį liežuvį ir kalbėjau toliau.

"... ten, ten susituokime."

Tobulos šypsenos kurią tą akimirką Asuna parodė aš nepamiršiu jos visą savo gyvenimą.

"Gerai..."

Ji nežymiai palinksėjo kai didelė ašara riedėjo jos raudonu skruostu.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius15|penkioliktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius17|septynioliktą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius15

2013-06-09T21:03:46Z

Soryusu:

===15 skyrius===

"...Kas gi tai?"

Aš tyliai paklausiau Godfrio.

"Hmm, aš jau žinau kas tarp judviejų atsitiko. Bet kadangi nuo šiol esate komandos draugai iš tos pačios gildijos, aš pamaniau jog tai gera proga išspręsti jūsų nesantaiką."

Man žiūrint į viršų galvą pakėlusį ir besijuokiantį Godfrė, Kuradelis lėtai prie manęs priėjo.

"..."

Aš įsitempiau ir pasirengiau reaguoti bet kokioje situacijoje. Nors mes ir buvo saugiojoje zonoje, negalėjai žinoti ką jis gali padaryti.

Bet priešingai mano visiems spėjimams, Kuradelis staiga nusilenkė. Jo veidą dengė plaukai ir jis sumurmėjo vos girdimu balsu.

"Aš... atsiprašau už praeitą kartą sukeltas problemas..."

Šį kartą aš buvau tikrai šokiruotas. Iš nustebimo man nukaro žandikaulis ir aš likau be žodžių.

"Aš daugiau taip grubiai nebesielgsiu... Tikiuosi jog man atleisi..."

Pro jo ilgus neplautus plaukus aš negalėjau matyti jo veido išraiškos.

"Ak.. taip..."

Priverstinai linktelėdamas aš svarsčiau kas gi čia atsitiko. Ar jis pasidarė asmenybės keitimo operaciją ar kažką panašaus?

" Taip, taip. Na tuo dabar jau pasirūpinta!!"

Godfris vėl širdingai nusijuokė. Aš jaučiausi tikrai įtariai; Kuradelis tikrai kažką sugalvojo, bet žiūrėdamas į jo nuleistą galvą aš negalėjau atspėti ką. Perdėtų emocijų kontrastui SAO sunkiai atvaizduodavo subtilias išraiškas. Šiuo metu aš tegalėjau priimti atsiprašymą, bet priminiau sau būti atsargiam.

Po kiek laiko atvyko paskutinis narys ir mes patraukėme link labirinto. Vos tik man pradėjus eiti savu tempu Godfris sustabdė mane šiurkščiu balsu:

"Palauk...Šiandienos treniruotė bus kaip įmanoma realesnėmis sąlygomis. Aš noriu pamatyti kaip susidorojate su pavojingomis situacijomis, taigi paimsiu visus jūsų kristalus."

"... Netgi mūsų teleportacijos kristalus?"

Atsakydamas Godfris tik palinksėjo. Aš suabejojau. Kristalai, ypač teleportacijos, buvo paskutinė saugumo priemonė mirties žaidime. Aš niekada be jų nebuvau. Aš jau norėjau atsisakyti, bet ši problema gali pastatyti Asuną į problematišką situaciją, taigi nusprendžiau susilaikyti.

Matydamas kaip Kuradelis ir kiti nariai klusniai atidavė kristalus, aš neturėjau kito pasirinkimo kaip sekti jų pavyzdžiu. Po to Godfris netgi atidžiai patikrino mano inventorių.

"Hmm, gerai. Tuomet eime!"

Po Godfrio įsakymo mes išėjome iš Grandumo ir patraukėme link Labirinto Zonos matomos toli vakaruose.

55-ojo aukšto treniruočių zona buvo apleista dykvietė beveik neturinti augalijos. Aš norėjau greičau baigti treniruotę taigi pasiūliau nubėgti iki labirinto, bet mano pasiūlymas buvo atmestas vienu Godfrio rankos mostelėjimu. Tikriausiai todėl jog jis kėlė savo jėgos parametrus ir nekreipė dėmesio į ištvermę. Aš tegalėjau pasiduoti ir toliau eiti pro nesibaigiančią dykumą.

Keletą kartų susidūrėme su monstrais. Kai taip atsitikdavo aš neturėjau laiko laukti Godfrio įsakymų taigi paprasčiausiai iškart juos perkirsdavau.

Galiausiai praėjus keletą aukštų, akmenuotų kalnų, pasirodė kalkakmenio labirinto vaizdas...

"Gerai, mes darome pertrauką!"

Kai Godfris pranešė tai savo grubiu balsu, grupė sustojo.

"..."

Aš norėjau tiesiog greitai praeiti pro labirintą; bet kadangi supratau jog mano pasiūlymas vis tiek būtų atmestas, aš paprasčiausiai atsidusau ir atsisėdau ant akmens. Jau buvo beveik vidurdienis.

"Aš išdalinsiu maistą."

Tuomet Godfris iškvietė keturis odinius maišelius ir metė juos nariams. Aš viena ranka sugavau savąjį ir nieko nesitikėdamas jį atvėriau. Viduje buvo butelis vandens ir šiek tiek kietos duonos parduodamos NPC parduotuvėse.

Aš atvėriau butelį ir nurijau gurkšnį keikdamas savo nesėkmę; jei viskas būtų pavykę kaip planuota, šiuo metu valgyčiau Asunos paruoštus sumuštinius.

Tuomet aš staiga pastebėjau Kuradelį sėdintį ant tolimo akmens. Jis net nepalietė savo maišelio, ir akys esančios po ilgais plaukais tamsiai žvelgė į mūsų pusę.

Į ką gi jis žiūrėjo...?

Šaltas jausmas perliejo mano kūną. Jis kažko laukė. Tas kažkas... Tai tikriausiai—

Aš iškart numečiau butelį į šalį ir bandžiau iš burnos išspjauti skystį.

Bet jau buvo per vėlu. Mane staiga apleido jėgos ir aš suklupau. Mano matymo kampe pasirodė HP linija; ji buvo apsupta žalios linijos kurios paprastai ten nebūdavo.

Nėra jokios abejonės; tai buvo paralyžiaus nuodai.

Apsižvalgęs pamačiau jog Godfris ir kiti nariai taip pat rangėsi ant žemės. Aš iškart su kairiu dilbiu bandžiau pasiekti savo krepšelio vidų, bet tai tik dar labiau padidino mano paniką. Aš jau atidaviau visus priešnuodžio kristalus Godfriui. Aš vis dar turėjau stebuklingą gėrimą, bet jis neturėjo jokio efekto prieš paralyžių.

"Ku... kukuku..."

Įkyrus juokas pasiekė mano ausis. Sėdėdamas ant akmens Kuradelis buvo abejomis rankomis susiėmęs už pilvo ir iš juoko susilenkęs. Jo plačiai atmerktos akys atskleidė pamišusią ekstazę kurią puikiai prisiminiau.

"Waha! Haha! Hyahahahaha!!"

Jis kvatojosi palenkęs galvą į dangų, akivaizdžiai nebegalėdamas savęs kontroliuoti. Godris nustėręs į jį spoksojo.

"Kas...? Kas gi tai...? Argi ne tu... paruošei vandenį... Kuradeli..."

"Godfri! Greičiau pasinaudok priešnuodžio kristalu!!!"

Išgirdęs mano balsą Godfris galiausiai pradėjo kratyti jo šone esantį krepšelį.

"Hya—!!"

Keistai rėkdamas Kuradelis nušoko nuo akmens ir batu nuspyrė Godfrio kairę ranką. Žalias kristalas išriedėjo iš Godfrio rankų. Kuradelis jį paėmė, tuomet įkišęs ranką į Godfrio krepšelį išėmė likusius kristalus, ir įsidėjo į savąjį maišelį.

Viskas baigta.

"Kuradeli... Ką tu darai...? Ar tai kažkoks... treniravimosi pratimas?"

"Be-protis!!"

Pasakė Kuradelis spirdamas į burną Godfriui, kuris vis dar nesuprato situacijos ir kalbėjo šiuos kvailus dalykus.

"Argh!"

Godfrio HP šiek tiek sumažėjo, ir tuo pat metu Kuradelio žymeklis iš geltonos spalvos pasikeitė į oranžinę, reiškiančia nusikaltėlio statusą. Bet tai nieko nepakeitė. Nebuvo jokių šansų jog kas nors praeis pro aukštą kuris jau yra pereitas.

"Godfri, aš visada maniau jog tu esi idiotas, bet niekada nesupratau, kad tu toks beviltiškas. Ar tavo smegenys sudarytos iš raumenų?"

Kuradelio šaižus juokas atsikartojo per visą dykvietę.

"Dar yra daug dalykų kuriuos noriu tau pasakyti... bet aš nenoriu švaistyti savo laiko su užkandžiais..."

Kalbėdamas Kuradelis išsitraukė savo dviejų rankų kardą. Jis iškėlė jį aukštai į orą ir ištempė savo ploną kūną. Jam mojuojant kardu ant plonų ašmenų atsispindėjo saulės šviesa.

"Kuradeli P-Palauk! Tu... Ką... Ką gi tu sakai...? Argi... Argi tai ne treniruotė...?"

"Tiesiog užsičiaupk ir mirk."

Kuradelis iškošė žodžius ir negailestingai smogė kardu žemyn. Nuskambėjus niūriam ir prislopintam garsui Godfrio HP smarkiai sumažėjo.

Godfris galiausiai suvokė situacijos rimtumą ir ėmė rėkti. Bet jau buvo per vėlu.

Dukart, triskart, negailestingai žibėdamas kardas leidosi žemyn, ir su kiekvienu smūgiu Godfrio HP pastebimai mažėjo. Tuomet kai HP pasiekė raudoną ribą, Kuradelis sustojo.

Vos tik aš pamaniau, kad ir koks pamišęs jis neįvykdys žmogžudystės, Kuradelis atvirkščiai paėmė kardo rankeną ir lėtai įstūmė ją į Godfrį. Godrio HP po truputį mažėjant Kuradelis kardą pradėjo spausti visu savo svoriu.

"Aaaaaaaahhh!!"

"Hyahahahaha!!"

Godfrio verkšlenimams tapus garsesniems Kuradelis įmaišė savo keistą riksmą. Kardas lėtai slinko į Godfrio kūną mažindamas jo HP pastoviu greičiu—

Kol kiti nariai ir aš tyliai stebėjome, Kuradelio kardas visiškai pervėrė Godfrį, ir tuo pat metu jo HP pasiekė nulį. Godfris tikriausiai nesuprato kas vyksta net tada kai jo kūnas išsiskaidė į nesuskaičiuojamą daugybę šukių.

Kuradelis lėtai ištraukė kardą iš žemės, ir apsukęs galvą kaip lėlė su laikrodžio mechanizmu pažvelgė į kitus narius.

"Ah!! Ahhh!! "

Išleidę šiuos trumpus riksmus narys mosikavo aplink bandydamas pabėgti. Neįprastais žingsniais Kuradelis ėmė eiti link jo.

"...Aš nieko prieš tave neturiu... Bet pagal mano scenarijų, tik aš galiu grįžti gyvas..."

Sau murmėdamas jis pakėlė kardą.

"Aaaahh!!"

"Tu nori išgirsti~? Matai, mūsų grupė—~"

Jis nuleido kardą žemyn; jo ausys buvo kurčios riksmams.

"Dykumoje buvo užpulta grupės Žaidėjų Žudikų—"

Dar vienas mostas.

"Mes drąsiai kovėmės, bet visi trys mirė—"

Ir dar vienas.

"Aš likau vienas, bet prieš grįždamas į HQ sugebėjau išvyti nusikaltėlius ir išgyventi—"

Po ketvirtos atakos grupės nario HP išnyko. Nuskambėjo mano kūną suvirpinantis garso efektas. Bet Kuradelis atrodė lyg išgirdęs deivės balsą. Palaimingu veidu jis stovėjo sprogimo šukių sūkuryje.

Tai nebuvo jo pirmasis kartas...

Aš buvau tuo tikras. Galbūt jo žymeklis į oranžinę spalvą pasikeitė tik prieš keletą akimirkų, bet buvo daugybė niekingų būdų žudyti išlaikant žymeklio spalvą. Tačiau šio fakto supratimas nieko neišsprendė.

Galiausiai Kuradelis pasisuko į mano pusę, jo veide atsispindėjo nekontroliuojamas džiaugsmas. Jis lėtai prie manęs priėjo, žeme tempdamas savo kardą ir sukeldamas nepakeliamą garsą.

"Ei."

Jis pritūpė prie manęs, vis dar sudribusio ant žemės, ir pašnibždėjo.

"Dėl tokio idioto kaip tu, aš turėjau nužudyti du nekaltus žmones."

"Bet dėl to atrodai gana laimingas."

Aš atsakiau desperatiškai ieškodamas būdo išsisukti iš šios situacijos. Vienintelis judantis dalykai buvo mano burna ir kairė ranka. Kadangi paralyžius neleido atverti meniu lango, siųsti žinučių taip pat neįmanoma. Nors ir žinojau jog tuo nieko nepasieksiu, aš stengiausi judinti savo kairiąją ranka, kuri buvo Kuradelio nematomoje vietoje, ir tęsiau pokalbį.

"Kodėl toks žmogus kaip tu prisijungė prie Kraujo Riterių? Nusikaltėlių gauja tau būtų labiau tikusi."

"Keh, kodėl tu klausi tokio akivaizdaus dalyko? Tai dėl tos merginos."

Jis pasakė tai gergždžiančiu balsu ir apsilaižė lūpas. Kai supratau jog jis kalba apie Asuną man užvirė kraujas.

"Tu niekše...!"

"Woah, kodėl tu į mane taip spoksai? Juk tai tik žaidimas, argi ne...? Nesijaudink. Aš prižiūrėsiu tavo brangiąją sublyderę. Šiaip ar taip aš turiu daug naudingų daiktų."

Kuradelis pakėlė užnuodytą vandens butelį ir pakratė jį jog sukelti pliuškenimosi garsus. Tuomet jis nerangiai mirktelėjo ir kalbėjo toliau.

"Ir tu pasakei kai ką įdomaus, jog nusikaltėlių gildija man labiau tiktų."

"...Na tai tiesiog tiesa...."

"Aš tave gyriau. Tu gana įžvalgus."

"Kekekeke."

Atrodė, kad Kuradelis besijuokdamas kažką svarsto. Staiga jis nuo kairės rankos nusiėmė pirštinę. Jis atsiraitojo savo apatinių marškinių rankovę ir atsuko savo pliką dilbio apačią.

"...!!"

Kai aš pamačiau kas ten yra – mano kvėpavimas staiga sustojo. Tai buvo tatuiruotė. Tatuiruotė priminė manga stiliaus karikatūrą vaizduojančią rašalo juodumo karstą. Karsto dangčio viršuje burna ir pora akių suformavo šypsnį; iš vidaus išėjo balti skeleto rankos kaulai.

"Ta... emblema yra... 'Besijuokiantis Karstas'?"

Aš paklausiau sausu balsu. Kuradelis nusišypsojo ir palinksėjo.

"Besijuokiantis Karstas" buvo didžiausia ir blogiausia žaidėjų žudymo gildija visame Aincrad. Juos vedė šaltas ir klastingas lyderis, vykdęs nesibaigiančius eksperimentus ieškodamas naujų žmonių žudimo būdų; pabaigoje jo nužudytų žmonių skaičius pasiekė triženklį skaičių.

Žaidėjai kartą bandė išspręsti problemą derybomis, bet visi pasiuntiniai buvo iškart nužudyti. Mes net negalėjome suprasti kodėl jie žudė žmones, kadangi tai tik sumažindavo žaidimo perėjimo galimybes, ir todėl negalėjome tinkamai su jais pasikalbėti. Nelabai seniai, žaidėjai siekiantys pereiti žaidimą suformavo pavergiamąją grupę, prilygstančią boso žudymo grupėms, ir galiausiai sunaikino gildiją po kelių ilgų bei kruvinų kovų.

Aš ir Asuna taip pat buvome toje grupėje. Bet informacija kažkur nutekėjo, ir žudikai buvo pasiruošę ir mūsų laukė. Siekdamas apsaugoti savo komandos draugus, įsiūčio pagautas aš atsitiktinai nužudžiau du Besijuokiančio Karsto narius.

"Ar tai... dėl keršto? Tu išgyvenęs Besijuokiančio Karsto narys?"

Aš paklausiau trūkinėjančiu balsu. Kuradelis praktiškai išspjovė atsakymą.

"Heh, jokiu būdu. Kodėl aš daryčiau kai ką tokio kvailo? Prie Besijuokiančio Karsto aš prisijungiau tik neseniai, ir bet kokiu atveju tik dvasia. Iš jų aš išmokau paralyžiaus techniką... Ak, tai nuobodu."

Jis atsistojo beveik mechaniniais judesiais ir vėl pakėlė kardą.

"Na mes kalbėjome pakankamai ilgai. Nuodais tuoj nustos veikti, taigi aš turėčiau baigti dabar. Aš svajojau apie šią akimirką... nuo tos dvikovos..."

Ugnis degė jo akyse, ir jos buvo atvertos taip plačiai jog tapo apskritimais. Jo besišypsanti burna iškišo liežuvį, ir jis netgi atsistojo ant pirštų galų ruošdamasis smogti kardu.

Prieš pat jam pradedant judėti, besinaudodamas tik kairiosios rankos riešu aš mečiau metimo adatą. Nors aš taikiausi į jo veidą, kur žala buvo didžiausia, tikslumo bauda esanti dėl paralyžiaus privertė mane nepataikyti, ir plieninė adata įsmigo į Kuradelio kairiąją ranką. Kuradelio HP sumažėjo labai nežymiai, o aš patekau į visiškai beviltišką situaciją.

"...Tai skaudėjo..."

Kuradelis suraukė antakius ir išlenkė savo lūpas į viršų. Tuomet jis savo kardo smaigaliu bedė į mano kairiąją ranką. Iš pradžių jis jį pasuko dukart, paskui triskart.

"Arhg...!"

Nors aš nejaučiau jokio skausmo, kartu su paralyžiaus efektu mano kūnu perėjo nemalonus nervų stimuliavimo jausmas. Kiekvieną kartą ašmenims įsibedant į mano ranką mano HP mažėjo lėtai, bet stabiliai.

Vis dar čia...? Nuodų veikimas vis dar nesibaigia...?"

Aš sukandau dantis ir laukiau momento kai mano kūnas bus išlaisvintas. Paralyžiaus trukmė priklausė nuo nuodų stiprumo, bet dauguma paralyžiaus nuodų nustodavo veikti po maždaug penkių minučių.

Kuradelis ištraukė kardą ir dūrė į mano kairė koją. Nemalonus paralyžiaus jausmas vėl perėjo per mano kūną, ir sistema negailestingai skaičiavo žalą.

"Na...? Kaip gi tai...? Koks jausmas žinoti jog netrukus mirsi..? Pasakyk man..."

Kuradelis tai beveik sušnibždėjo ir įdėmiai spoksojo į mano veidą.

"Pasakyk kažką išsišokėli... Verk ir rėk jog nenori mirti..."

Mano HP nukrito žemiau vidurio ribos ir pasikeitė į geltoną spalvą. Paralyžius vis dar veikė. Mano kūnas atšalo, lyg mirtis gaubtų mane stingdančiu oru, savo šalčiu lėtai kopdama mano pėdomis.

SAO žaidime aš mačiau daug žaidėjų mirčių. Išsiskaidydami į daugybę fragmentų ir išnykdami visi jie turėjo vienodas veido išraiškas; visada būdavo ta pati mąstymo išraiška, klausianti, "Ar aš tikrai tiesiog šitaip mirsiu?"

Tikriausiai taip buvo todėl jog giliai širdyse neivienas iš mūsų nenorėjome priimti absoliučios žaidimo taisyklės. Mes paprasčiausiai nenorėjome tikėti jog mirtis žaidime reiškia tikrą mirtį.

Mes visi viltingai spėjome, jog "Galbūt mūsų HP pasiekus nulį ir mums išnykus mes tiesiog grįšime į tikrąjį pasaulį." Žinoma tu turėjai pats mirti jog sužinotum kas iš tikrųjų atsitiks. Jeigu apie tai taip galvotum, mirtis būtų vienas iš būdų pasprukti iš žaidimo—

"Ei, ei, sakyk ką nors. Aš tikrai tave žudau."

Kuradelis ištraukė iš kojos kardą ir šį kardą bedė į pilvą. Mano HP žymiai sumažėjo ir pasiekė radoną pavojaus zoną. Bet jaučiausi lyg tai manęs neliestų, lyg tai vyktų kitame tolimame pasaulyje. Net kai aš buvau kankinamas kardo, mano mintys patraukė tamsiu keliu, lyg jas pamažu dengtų sunkus ir storas audinys.

Bet tada – stipri baimė suspaudė mano širdį.

Asuna. Jei aš išnyksiu ir paliksiu šį pasaulį, Asuna pateks į Kuradelio rankas ir patirs tokį patį skausmą kaip ir aš. Ta galimybė suformavo nepakeliamą skausmą ir privertė pabusti mano sąmonę.

"Kaaaah!!"

Aš pravėriau akis, sučiupau į pilvą įsmeigtą kardą, ir visa turima jėga ėmiau jį traukti. Man buvo belikę dešimt procentų HP. Nustebęs Kuradelis tuomet sušuko.

"Huh...? Huh? Kas gi tai, tu bijai mirties?"

"Taip... aš... dar negaliu mirti..."

"Heh!! Hyahaha!! Taip man labiau patinka!!"

Kuradelis juokėsi lyg apsigimęs paukštis ir ėmė savo svoriu spausti kardą. Sistema atliko eilę komplikuotų skaičiavimų pagal mano ir Kuradelio jėgą, ir nusprendė rezultatą.

Galinis rezultatas – kardas vėl ėmė leistis, lėtai bet pastoviu greičiu. Mane apėmė baimė bei neviltis.

Ar tai pabaiga?

Ar aš tuojau mirsiu? Palikdamas Asuną šiame beprotiškame pasaulyje?

Aš priešinausi pamažu artėjančiam kardui ir iš manęs kylančiai nevilčiai.

"Mirk—!! Miiiiiiirk—!!"

Kuradelis suriko veriamu balsu.

Žudikiški ketinimai perėmė spindinčio kardo formą ir artėjo centimetras po centimetro. Tuomet galiausiai kardo galiukas pasiekė mano kūną – ir lėtai lindo gilyn...

Tuo momentu praūžė vėjo gūsis.

Tai buvo gilaus raudonio ir skaičiai baltos spalvos gūsis.

"Huh...!?"

Su šiuo nustebimo šūksniu žudikas ir jo kardas buvo išmesti aukštai į orą. Netekęs žado aš spoksojau į pasirodžiusio žmogaus siluetą.

"...Aš nepavėlavau... aš nepavėlavau... Ačiū Dievui... aš nepavėlavau..."

Jos drebantis balsas skambėjo mieliau nei angelo sparnų plasnojimas. Jos lūpos smarkiai drebėjo ir ji parkritusi ant kelių pažiūrėjo į mane.

"Gyvas... Tu gyvas, tiesa, Kiritai...?"

"...Taip... Aš vis dar gyvas..."

Mano balsas buvo toks silpnas jog mane nustebino. Asuna kartą linktelėjo ir iš krepšelio išsiėmė rožinį kristalą, tuomet uždėjusi ranką man ant krūtinės sušuko.

"Išgyk!"

Kristalas sudužo ir mano HP juosta iškart užsipildė. Patvirtinusi mano išgijimą Asuna man sušnibždėjo:

"...Palauk čia. Aš greitai tuo pasirūpinsiu..."

Tuomet Asuna atsistojo, elegantiškai išsitraukė rapyrą, ir ėmė eiti.

Jos taikinys Kuradelis vis dar ruošėsi atsikelti nuo žemės. Pamatęs koks žmogus link jo artėja jis plačiai išplėtė akis.

"A-Asuna... K-Kaip tu čia patekai...? T-Tai, treniruotė, taip, viduryje treniruotės įvyko incidentas..."

Lyg turėdamas spyruoklę Kuradelis atšoko, savo nervingu balsu bandydamas suformuluoti pasiteisinimą. Bet jam nespėjus baigti, Asunos dešinė ranka šmėkštelėjo ir jos kardo galiukas perplėšė Kuradelio burną. Ji netapo nusikaltėle kadangi jos oponentas jau turėjo oranžinį kursorių.

"Ahh!!"

Kuradelis ranka uždengė savo burną, atsilošė atgal ir akimirkai sustingo. Tuomet jam išsitiesinus jo akys buvo pilnos įniršio.

"Tu kale... Tai nuėjo per toli... Heh, nieko tokio. Aš tiesiog taip pat pasirūpinsiu ir tavimi..."

Bet jis sustojo sakinio viduryje; vos tik patogiai paėmusi savo kardą ji ėmė įnirtingai atakuoti. Jos rapyra piešė daugybė šviesos linijų, kai ji kirto ir dūrė į Kuradelį neįtikėtinu greičiu. Netgi aš negalėjau matyti jos kardo trajektorijos, o aš buvau keletą lygių didesnis už ją. Aš tik žiūrėjau kaip angelas lyg šokdamas mojuoja savo kardu.

Tai buvo dangiška. Asuna be jokių emocijų nustūmė savo oponentą, jos ilgi šviesiai rudos spalvos plaukai bangavo vėjyje, o jos kūną buvo apgaubę pykčio kibirkštys; tai buvo neapibūdinamai gražu.

"Ah!! Kaaa!!"

Kuradelis jau ėmė panikuoti, audringai mojuodamas kardu ir net neįbrėždamas Asunos. Jo HP pastebimai sumažėjus nuo geltonos zonos iki raudonos, Kuradelis galiausiai numetė kardą į šalį ir aukštai iškėlęs rankas į orą suriko.

"G-Gerai!! Gerai!! Aš atsiprašau!!"

Jis parklupo ant kelių ir maldavo.

"A-Aš paliksiu gildiją! Aš daugiau niekada nepasirodysiu priešais tavo akis!! Taigi—"

Asuna tyliai klausėsi jo verksmų.

Ji lėtai pakėlė savo kardą ir jo rankeną paėmė kita puse. Dėl nervingumo jos plonos rankos įsitempė, ir pasijudino dar keletą centimetrų lyg ruoštųsi smogti Kuradeliui. Tuo metu žudikas pradėjo rėkti dar garsiau.

"Heeek! A-Aš nenoriu mirti—!!"

Kardas sustojo lyg pataikęs į nematomą sieną. Jos plonas kūnas ėmė drebėti.

Aš galėjau justi Asunos vidinį konfliktą, jos baimę ir pyktį.

Pagal tai ką žinojau, žaidime jie niekada nieko nenužudė. Kadangi žaidėjui žuvus šiame pasaulyje jis žūva ir tikrajame, žaidėjų žudymas šiame žaidime lygus tikrai žmogžudystei.

—Taip. Sustok Asuna. Tu neturėtum to daryti.

Sau tai surikus, tuo pačiu metu aš pagalvojau visai priešingą dalyką.

—Ne, neabejok. Tai ir yra tai ko jis siekia.

Po 0.1 sekundės mano spėjimas tapo realybe.

"Ahahahaha!"

Aš nebuvau tikras kada Kuradelis vėl paėmė kardą, bet staiga surikęs jis juo smogė.

Asunos rapyra sužvangėjo ir iškrito ir dešinės rankos.

"Ah...!?"

Asunai sušukus ir praradus balansą, virš jos galvos sužibėjo metalas.

"Sublydere, tu vis dar smaaaaaaaaaaarkai per naivi!!"

Su klyksmu pilnu beprotybės Kuradelis be abejonės smogė žemyn, piešdamas tamsiai raudoną šviesos liniją.

"Ahhhhhhh!!"

Šį kartą surikau aš. Aš atsispyriau dešine koja, kuri tik atsigavo iš po paralyžiaus, ir nuskriejau keletą metrų, dešine ranka nustumdamas Asuną į šoną, o kairėje rankoje esančiu kardu blokuodamas Kuradelio kardą.

<nowiki>*</nowiki>Dunkst*

Lydima šio nemalonaus garso, mano kairė ranka atsiskyrė nuo alkūnės. Po HP juosta sumirksėjo kūno dalies netekimo piktograma. Kol iš mano kairės rankos tekėjo raudonos šviesos linijos, mano dešinė ranka ištiesino pirštus, ir—

Aš dūriau ranką į plyšį tarp Kuradelio storų šarvų ir mano ranka sušvytėjo geltonai lysdama gilyn į žudiko pilvą.

Aš sėkmingai pasipriešinau su artimo nuotolio įgūdžiu "Aprėpimas", kuris iškart pašalino paskutinius 20% Kuradelio HP. Jo sulysęs kūnas šalia manęs smarkiai suvirpėjo, tuomet prarado visas jėgas ir susmuko.

Kai jo didysis kardas parkrito ant žemės ir sužvangėjo, jis sušnibždėjo man į ausį:

"Tu... žudike..."

Jis nusijuokė išleisdamas "kuku" garsą.

Kuradelio kūnas sudužo į daugybę stiklinių fragmentų. Aš buvau nustumtas vėsios išsisklaidančių poligonų bangos ir parkritau ant nugaros.

Kurį laiką mano išsekusios, sustingusios smegenys fiksavo tik pučiančio vėjo garsą.

Tuomet aš išgirdau nereguliarius žingsnius žvyre. Pasukęs savo žvilgsnį aš galėjau matyti trapią figūrą tuščia veido išraiška einančią link manęs.

Asuna nuleidusi galvą netvirtai prie manęs priėjo, ir tuomet parkrito ant kelių lyg marionetė nukirstomis stygomis. Nors ji siekė manęs savo dešine ranka, prieš rankai mane pasiekiant ji staiga ją atitraukė.

"...Aš atsiprašau... Dėl manęs... Visa tai dėl manęs..."

Asuna prisivertė tai pasakyti drebančiu balsu, jos veide atsispindėjo sielvartas. Ašaros išriedėjo iš jos didelių akių ir krito ant žemės kaip žibantys brangakmeniai. Savo išdžiūvusia gerkle aš vos sugebėjau pasakyti kažką trumpo:

"Asuna... "

"Aš atsiprašau... aš... daugiau... nesusitiksiu su Kiritu... d ... daugiau."

Aš įsitempiau jog ištiesinti savo kūną, kuris galiausiai pradėjo grįžti į normalią būseną. Dėl patirtos sukrečiančios žalos mano kūnas vis dar teikė nemalonų jausmą, bet aš apkabinau Asuną su dešine ir suluošinta kaire ranka. Tuomet aš uždengiau jos gražias, vyšnines lūpas savosiomis.

"...!"

Asuna sustingo ir bandė nustumti mane į šalį, bet aš iš visų jėgų laikiau jos mažą kūną. Tai be jokios abejonės pažeidė manierų prevencinį kodą. Šiuo metu priešais Asuna turėjo pasirodyti sistemos pranešimas, ir jeigu ji paspaustų Gerai, aš būčiau iškart perkeltas į Juodojo Metalo Pilies kalėjimą.

Bet mano rankos nerodė jokių atsipalaidavimo ženklų. Palikęs jos lūpas, aš perbraukiau jos skruostą prieš paslėpdamas savo veidą jos kaklo išlinkime. Tuomet aš sušnibždėjau:

"Mano gyvybė priklauso tau, Asuna. Taigi aš naudosiu ją tau. Liksiu su tavimi iki pabaigos."

Savo kaire ranka, kuri turėjo trijų minučių kūno dalies netekimo statusą, aš prisitraukiau Asuną arčiau. Asuna virpančiai įkvėpė ir atsakydama pašnibždėjo:

"...A-Aš taip pat tave saugosiu. Aš ginsiu tave amžinai. Taigi..."

Ji nebegalėjo toliau kalbėti. Taigi aš klausiausi Asunos kūkčiojimo, o mūsų rankos tvirtai laikė vienas kitą.

Mūsų kūnų šiluma ėmė po truputį tirpdyti mano ledinę širdį.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius14|keturioliktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius16|šešioliktą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius14

2013-06-09T20:37:35Z

Soryusu:

===14 skyrius===

"Ka...? Kas tai!?"

"Ką gi turi omenyje? Tu žinai kas tai yra. Dabar greičiau, kelkis!"

Dalykas į kurį mane įspraudė Asuna buvo nauji drabužiai. Nors jis buvo tokio pat dizaino kaip ir mano ankstesnis paltas, šia buvo akinamai baltas. Vienas didelis kryžius buvo man ant nugaros, o ant abiejų rankogalių du mažesni; visi trys buvo ryškiai raudonos spalvos. Be jokios abejonės tai buvo Kraujo Riterių uniforma.

"...A-Aš sakiau jog noriu ko nors paprasto..."

"Tai ir yra gana paprasta. Taip, tai tau tinka!!"

Visoms jėgoms apleidus mano kūną aš pasinėriau į akmeninę kėdę. Aš vis dar gyvenau antrajame Agilio parduotuvės aukšte. Ši vieta jau tapo mano katastrofos pastoge, taigi apgailėtinas parduotuvės savininkas tegalėjo miegoti paprastoje lovoje esančioje pirmame aukšte. Vienintelė priežastis kodėl jis vis dar manęs neišvijo jog Asuna kiekvieną dieną ateidavo padėti dirbti parduotuvėje. Tai buvo geriausia reklamavimosi galimybė kokią tik jis galėjo gauti.

Man besėdint kėdėje aš atsidusau, ir Asuna priėjusi atsisėdo ant porankio, kuris tapo jos vieta. Su šypsena ji sudrebino kėdę, lyg dabartinė mano padėtis jai būtų juokinga, ir tarsi kažką sugalvojusi suplojo rankomis.

"Ak, mes turėtumėme tinkamai pasisveikinti. Kaip šios gildijos narė, aš tikiuosi jog mes sutarsime."

Jai staiga nusilenkus, prieš atsakydamas aš ištiesinau nugarą.

"A-Aš taip pat tikiuosi jog mes sutarsime... bet, aš tik paprastas narys kai tu tuo metu esi sublyderė, taigi..."

Aš smiliumi perbraukiau Asunos stuburą.

"Aš daugiau nebegalėsiu daryti tokių dalykų—"

"Kyaa!"

Surikusi mano viršininkė trenkė savo pavaldiniui per galvą. Tuomet ji nepatenkinta priėjo prie priešais esančios kėdės ir į ją atsisėdo.

Mus užliūliavo tingi rudens saulė.

Nuo mano pralaimėjimo prieš Heathcliff praėjo dvi dienos. Kadangi aš nebuvau toks kuris netesi savo žodžio, kaip ir susitarėme aš prisijungiau prie Kraujo Riterių. Gildija skyrė dvi dienas pasiruošti, taigi nuo rytojaus aš klausysiu jų įsakymų ir tyrinėsiu 75-ojo aukšto labirintą.

Prisijungti prie gildijos, hm—

Išgirdusi mano tylų atodūsį Asuna pažvelgė į mano pusę.

"...Tu į tai įsivėlei per mane."

"Et, nieko tokio. Man tai gera galimybė. Bet kokiu atveju aš jau buvau pradėjęs jausti žaidimo vienam limitus..."

"Man palengvėjo tai išgirdus... Ei, Kiritai..."

Asunos šviesiai rudos akys pažvelgė tiesiai į mane.

"Ar gali man pasakyti kodėl tu vengi gildijų... vengi žmonių..? Aš nemanau jog tai vien dėl to jog tu esi beta testuotojas ar unikalaus įgūdžio turėtojas, kadangi tu labai malonus žmogus."

Aš nukreipiau savo žvilgsnį žemyn ir lėtai supau savo kėdę.

"...Prieš daug laiko... daugiau nei prieš metus, jei tiksliau, aš buvau prisijungęs prie gildijos..."

Aš pasakiau šiuos žodžius taip lengvai, jog tai mane nustebino. Galbūt taip buvo dėl to jog atrodė jog Asunos žvilgsnis sugebės ištirpdyti skausmą perveriantį mane, kiekvieną kartą apie tai pagalvojus.

"Jie man pasiūlė vietą kai aš atsitiktinai sutikau juos labirinto zonoje ir jiems padėjau... Tai buvo maža gildija iš šešių narių, įskaitant mane, ir ji turėjo įdomų pavadinimą: 'Juodosios Pilnaties Katės'."

Asuna švelniai nusišypsojo.

"Lyderis buvo geras žmogus. Jis buvo dviejų rankų lazdų naudotojas Keita. Bet kokioje situacijoje jis visuomet pirmiausia galvodavo apie savo gildijos narius, taigi visi juo labai pasitikėjo. Jis man sakė jog ieško puolėjo, kadangi dauguma narių naudojo tolimo nuotolio ginklus...

Tiesą sakant jų lygiai buvo daug žemesni už mano. Ne, aš turėčiau sakyti jo aš buvau per daug užsikėlęs savąjį.

Jeigu aš būčiau pasakęs savo lygį, Keita nebūtų galvojęs manęs pakviesti. Bet aš pradedąs pavargti kiekvieną dieną vienam eiti į Labirintą, ir šeimyniška "Juodųjų Pilnaties Kačių " atmosfera sukėlė man pavydą. Atrodė lyg jie yra tikrojo pasaulio draugai, kadangi jų pokalbiai neturėjo jokio nepatogumo ir atstumo paprastai esančio internetinio žaidimo pokalbiuose; tai mane ypač traukė.

Atvirai kalbant aš neturėjau teisės norėti kitų globos. Aš praradau šią teisę tuomet kai nusprendžiau tapti vienišu žaidėju ir savanaudiškai keltis savo lygį. Bet aš numalšinau savo vidinius balsus ir prisijungiau prie gildijos, nuslėpdamas savo lygį ir beta testuotojo praeitį.

Keita paprašė manęs vieną iš ieties naudotojų ištreniruoti į skydo ir kardo naudotoją, kadangi tuomet, įskaitant mane, būtų trys puolėjai, ir gildija sudarytų subalansuotą grupę.

Man patikėtas ieties naudotojas buvo tyli mergina su plaukais iki pečių vardu Sachi. Kai mes buvome supažindinti, su drovia šypsena ji pasakė jog nors ir yra ilgalaikė žaidėja, dėl savo asmenybės ji nesugebėjo susirasti daug draugų. Kada tik nebūdavo gildijos užsiėmimų aš turėjau būti su ja ir mokyti kaip naudoti vienos rankos kardą.

Sachi ir aš daugeliu aspektu buvome panašūs. Mes abu nemokėjome tinkamai bendrauti su žmonėmis, buvome linkę užsidaryti savyje, ir vis tik bijojome vienatvės.

Tuomet vieną dieną jis staiga pasakė jog ji bijo mirti, jog yra išsigandusi šio mirties žaidimo ir nenori eiti treniruotis.

Po šio jos pareiškimo aš tegalėjau pasakyti "Aš neleisiu tau mirti". Aš negalėjau nieko daugiau pasakyti nes vis dar bandžiau paslėpti savo lygį. Išgirdusi mano atsakymą ji šiek tiek paverkė ir išspaudė šypseną.

Kitą dieną mes visi, išskyrus Keita, ėjome į labirintą. Keita nėjo su mumis nes išvyko derėtis dėl namo mūsų HQ, kurį ruošėmės pirkti iš mūsų sutaupytų pinigų.

Nors labirintas į kurį ėjome jau buvo pereitas, jame vis dar buvo netyrinėtų zonų. Kai mes jau ruošėmės išeiti vienas narys aptiko lobių skrynią. Aš rekomendavau ją palikti, nes mes buvo netoli fronto linijos ir monstrai buvo aukšto lygio. Be to aš nepasitikėjau narių spąstų šalinimo įgūdžiais. Bet kadangi tik Sachi ir aš prieštaravome skrynios atidarymui, mes pralaimėjome 3 prieš 2.

Tai buvo spąstai, vieni iš blogiausių. Vos tik atvėrus skrynią suskambėjo ausis veriantis aliarmas ir iš kiekvieno kambario įėjimo pradėjo plūsti monstrai. Mes iškart pabandėme pabėgti teleportuodamiesi.

Bet spąstai buvo dvigubi. Kambarys buvo Anti-Kristalinė Zona – mūsų kristalai neveikė.

Monstrų buvo per daug jog atsilaikyti. Kiti nariai visiškai pasimetė ir be tikslo bėgiojo aplink. Aš bandžiau praskinti kelią pasinaudodamas iki šiol slėptu aukštos klasės kardo įgūdžiu, bet panikuodami nariai nesugebėjo praeiti laiku. Vienas po kito jų HP pasiekė nulį, ir jie surikdavo prieš sprogdami į mažyčius fragmentus. Aš maniau pavyks išsaugoti bent Sachi ir nesustodamas mosavau kardu.

Bet buvo per vėlu. Aš pamačiau Sachi ištiesiant ranką link manęs, kai monstras ją negailestingai perkirto. Jos akys vis dar pasitikėjo jai subyrant lyg stiklo statulai ir išnykstant. Iki pat pabaigos Sachi pasitikėjo manimi; bet kadangi mano žodžiai buvo silpni ir paviršutiniški, jie tapo tiesiog tuščiu pažadu, melu.

Keita laukė mūsų užeigoje, kuri buvo laikina gildijos bazė, su naujais HQ raktais rankoje. Kai į užeigą grįžau aš vienas, aš paaiškinau Keita kas atsitiko. Netardamas nė žodžio jis klausėsi iki kol aš baigiau, tuomet paklausė manęs:

"Kaip tu išgyvenai?"

Tuomet aš atskleidžiau savo tikrąjį lygį ir jog buvau beta testuotoju.

Keita spoksojo į mane kaip aš būčiau kažkas pasišlykštėtino, tuomet pasakė vieną dalyką.

"Beateris kaip tu neturėjo jokios teisės prie mūsų prisijungti."

Šie žodžiai pervėrė mane lyg plieninis kardas.

"...Kas nutiko... tam žmogui...?"

"Jis nusižudė."

Kėdėje esantis Asunos kūnas sudrebėjo.

"Jis nušoko nuo aukšto pakraščio. Tikriausiai prakeikdamas mane... iki pat pabaigos..."

Jaučiau nutrūkstantį savo balsą. Papasakojus šiuos atsiminimus, uždarytus giliai širdyje, sugrįžo tuo metu išgyventos emocijos. Aš sukandau dantis. Nors aš norėjau siekti paguodos pas Asuną, balsas mano galvoje sušnibždėjo. "Tu neturi teisės to daryti", taigi man beliko vienintelis pasirinkimas – stipriai suspausti kumščius.

"Aš juos nužudžiau. Jei aš nebūčiau slėpęs fakto jog esu beta testuotojas, aš būčiau sugebėjęs juos įtikinti palikti skrynią. Tai buvau aš... Aš nužudžiau Keita... ir Sachi..."

Plačiai pravėręs akis pro sukąstus dantis aš prievarta ištariau šiuos žodžius.

Asuna staiga atsistojo, žengė du žingsnius link manęs, ir pradėjo abejomis rankomis glamonėti mano veidą. Šiltai šypsodamasi ji pritraukė savo grąžų veidą arčiau manojo.

"Aš nemirsiu."

Ji tai sušnibždėjo, tačiau balsas buvo labai aiškus. Aš jutau jėgas apleidžiant mano įsitempusį kūną.

"Nes aš... Aš esu kai kas, kas tave apgins."

Tai pasakiusi Asuna pritraukė mano galvą sau prie krūtinės ir ją apkabino. Jutau mane apsupančią minkštą ir šiltą tamsumą.

Kai aš užmerkiau akis, mano mintys peržengė tamsų mano minčių šydą ir aš pamačiau Juodųjų Kačių narių veidus; visi jie sėdėjo už užeigos prekystalio, paskendę oranžinėje šviesoje.

Man negalima atleisti. Aš niekada neišsimokėsiu už savo nusikaltimus.

Bet nepaisant to, veidai likę mano atmintyje šypsojosi.

Kitą dieną aš užsidėjau savo akinamai baltą apsiaustą ir kartu su Asuna nuėjau į Grandumą esantį 55-ajame aukšte.

Nuo šiandien aš pradėsiu dirbti kaip Kraujo Riterių narys. Tačiau priešingai kitoms penkių narių grupėms Asuna pasinaudojo savo įtaka ir leido mums suformuoti dviejų žmonių grupę; taigi tikrovėje tai niekuo nesiskyrė nuo vakar dienos.

Bet HQ laukiantys nurodymai buvo visiškai netikėti.

"Treniruotė...?"

"Taip. Mes sudarysime grupę iš keturių žmonių ir eisime per 55-ojo aukšto labirintą kol pasieksime 56-ojo aukšto gyvenamąją zoną."

Tai pasakęs žmogus buvo vienas iš keturių buvusių prie stalo kai aš Kalbėjau su Heathcliff. Jis buvo didžiulis vyras su plonomis šviesiaplaukėmis garbanomis ir tikriausiai buvo kirvių naudotojas.

"Palauk Godfri! Kiritas ketina..."

Asunai pradėjus ginčytis Godfris pakėlė vieną antakį ir atsakė galbūt net per daug pasitikinčiu balsu.

" Netgi sub-lyderė turi paklusti taisyklėms. Man nesvarbu prie kokios grupės jis prisijungs eidamas tyrinėti. Kaip būrio vadas aš privalau išbandyti jo galimybes. Net jeigu jis ir yra unikalaus įgūdžio turėtojas, mes nežinome ar jis bus mums naudingas."

"S-Su Kirito jėga nėra jokių galimybių jog jis sukels nepatogumų..."

Aš nuraminau susijaudinusią Asuną ir prakalbau:

"Jeigu nori pamatyti aš tau parodysiu. Bet aš nenoriu švaistyti laiko tokio žemo lygio labirinte. Ar greitai pereiti per jį vienu kartu tau tiktų?"

Rodydamas nepasitenkinimą Godfris užvėrė burną ir išėjo sakydamas:

"Po trisdešimties minučių ateik prie vakarinių miesto vartų."

"Koks gi tai nusistatymas!?"

Iš pasipiktinimo Asuna batu spyrė į plieninę koloną.

"Atsiprašau Kiritai. Galbūt būtų buvę geriau jei būtume pabėgę..."

"Jeigu būtume tai padarę visi gildijos nariai sutartinai prakeiktų mane mirti."

Aš nusišypsojau ir žaismingai sudaviau Asunai per galvą.

"Uuuu, aš maniau jog šiandien būsime kartu... Galbūt turėčiau eiti su tavimi...?"

"Aš greitai grįšiu. Tiesiog palauk čia."

"Taip... Būk atsargus..."

Asuna nenoriai linktelėjo. Pamojavęs aš išėjau iš HQ.

Bet kai atvykau į paskirtą vietą – vakarinius Grandumo vartus – aš pamačiau kai ką dar labiau šokiruojančio.

Šalia Godfrio stovėjo žmogus kurį šiame pasaulyje mažiausiai norėjau matyti – Kuradelis.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius13|tryliktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius15|penkioliktą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius14

2013-06-09T20:36:40Z

Soryusu:

===14 skyrius===

"Ka...? Kas tai!?"

"Ką gi turi omenyje? Tu žinai kas tai yra. Dabar greičiau, kelkis!"

Dalykas į kurį mane įspraudė Asuna buvo nauji drabužiai. Nors jis buvo tokio pat dizaino kaip ir mano ankstesnis paltas, šia buvo akinamai baltas. Vienas didelis kryžius buvo man ant nugaros, o ant abiejų rankogalių du mažesni; visi trys buvo ryškiai raudonos spalvos. Be jokios abejonės tai buvo Kraujo Riterių uniforma.

"...A-Aš sakiau jog noriu ko nors paprasto..."

"Tai ir yra gana paprasta. Taip, tai tau tinka!!"

Visoms jėgoms apleidus mano kūną aš pasinėriau į akmeninę kėdę. Aš vis dar gyvenau antrajame Agilio parduotuvės aukšte. Ši vieta jau tapo mano katastrofos pastoge, taigi apgailėtinas parduotuvės savininkas tegalėjo miegoti paprastoje lovoje esančioje pirmame aukšte. Vienintelė priežastis kodėl jis vis dar manęs neišvijo jog Asuna kiekvieną dieną ateidavo padėti dirbti parduotuvėje. Tai buvo geriausia reklamavimosi galimybė kokią tik jis galėjo gauti.

Man besėdint kėdėje aš atsidusau, ir Asuna priėjusi atsisėdo ant porankio, kuris tapo jos vieta. Su šypsena ji sudrebino kėdę, lyg dabartinė mano padėtis jai būtų juokinga, ir tarsi kažką sugalvojusi suplojo rankomis.

"Ak, mes turėtumėme tinkamai pasisveikinti. Kaip šios gildijos narė, aš tikiuosi jog mes sutarsime."

Jai staiga nusilenkus, prieš atsakydamas aš ištiesinau nugarą.

"A-Aš taip pat tikiuosi jog mes sutarsime... bet, aš tik paprastas narys kai tu tuo metu esi sublyderė, taigi..."

Aš smiliumi perbraukiau Asunos stuburą.

"Aš daugiau nebegalėsiu daryti tokių dalykų—"

"Kyaa!"

Surikusi mano viršininkė trenkė savo pavaldiniui per galvą. Tuomet ji nepatenkinta priėjo prie priešais esančios kėdės ir į ją atsisėdo.

Mus užliūliavo tingi rudens saulė.

Nuo mano pralaimėjimo prieš Heathcliff praėjo dvi dienos. Kadangi aš nebuvau toks kuris netesi savo žodžio, kaip ir susitarėme aš prisijungiau prie Kraujo Riterių. Gildija skyrė dvi dienas pasiruošti, taigi nuo rytojaus aš klausysiu jų įsakymų ir tyrinėsiu 75-ojo aukšto labirintą.

Prisijungti prie gildijos, hm—

Išgirdusi mano tylų atodūsį Asuna pažvelgė į mano pusę.

"...Tu į tai įsivėlei per mane."

"Et, nieko tokio. Man tai gera galimybė. Bet kokiu atveju aš jau buvau pradėjęs jausti žaidimo vienam limitus..."

"Man palengvėjo tai išgirdus... Ei, Kiritai..."

Asunos šviesiai rudos akys pažvelgė tiesiai į mane.

"Ar gali man pasakyti kodėl tu vengi gildijų... vengi žmonių..? Aš nemanau jog tai vien dėl to jog tu esi beta testuotojas ar unikalaus įgūdžio turėtojas, kadangi tu labai malonus žmogus."

Aš nukreipiau savo žvilgsnį žemyn ir lėtai supau savo kėdę.

"...Prieš daug laiko... daugiau nei prieš metus, jei tiksliau, aš buvau prisijungęs prie gildijos..."

Aš pasakiau šiuos žodžius taip lengvai, jog tai mane nustebino. Galbūt taip buvo dėl to jog atrodė jog Asunos žvilgsnis sugebės ištirpdyti skausmą perveriantį mane, kiekvieną kartą apie tai pagalvojus.

"Jie man pasiūlė vietą kai aš atsitiktinai sutikau juos labirinto zonoje ir jiems padėjau... Tai buvo maža gildija iš šešių narių, įskaitant mane, ir ji turėjo įdomų pavadinimą: 'Juodosios Pilnaties Katės'."

Asuna švelniai nusišypsojo.

"Lyderis buvo geras žmogus. Jis buvo dviejų rankų lazdų naudotojas Keita. Bet kokioje situacijoje jis visuomet pirmiausia galvodavo apie savo gildijos narius, taigi visi juo labai pasitikėjo. Jis man sakė jog ieško puolėjo, kadangi dauguma narių naudojo tolimo nuotolio ginklus...

Tiesą sakant jų lygiai buvo daug žemesni už mano. Ne, aš turėčiau sakyti jo aš buvau per daug užsikėlęs savąjį.

Jeigu aš būčiau pasakęs savo lygį, Keita nebūtų galvojęs manęs pakviesti. Bet aš pradedąs pavargti kiekvieną dieną vienam eiti į Labirintą, ir šeimyniška "Juodųjų Pilnaties Kačių " atmosfera sukėlė man pavydą. Atrodė lyg jie yra tikrojo pasaulio draugai, kadangi jų pokalbiai neturėjo jokio nepatogumo ir atstumo paprastai esančio internetinio žaidimo pokalbiuose; tai mane ypač traukė.

Atvirai kalbant aš neturėjau teisės norėti kitų globos. Aš praradau šią teisę tuomet kai nusprendžiau tapti vienišu žaidėju ir savanaudiškai keltis savo lygį. Bet aš numalšinau savo vidinius balsus ir prisijungiau prie gildijos, nuslėpdamas savo lygį ir beta testuotojo praeitį.

Keita paprašė manęs vieną iš ieties naudotojų ištreniruoti į skydo ir kardo naudotoją, kadangi tuomet, įskaitant mane, būtų trys puolėjai, ir gildija sudarytų subalansuotą grupę.

Man patikėtas ieties naudotojas buvo tyli mergina su plaukais iki pečių vardu Sachi. Kai mes buvome supažindinti, su drovia šypsena ji pasakė jog nors ir yra ilgalaikė žaidėja, dėl savo asmenybės ji nesugebėjo susirasti daug draugų. Kada tik nebūdavo gildijos užsiėmimų aš turėjau būti su ja ir mokyti kaip naudoti vienos rankos kardą.

Sachi ir aš daugeliu aspektu buvome panašūs. Mes abu nemokėjome tinkamai bendrauti su žmonėmis, buvome linkę užsidaryti savyje, ir vis tik bijojome vienatvės.

Tuomet vieną dieną jis staiga pasakė jog ji bijo mirti, jog yra išsigandusi šio mirties žaidimo ir nenori eiti treniruotis.

Po šio jos pareiškimo aš tegalėjau pasakyti "Aš neleisiu tau mirti". Aš negalėjau nieko daugiau pasakyti nes vis dar bandžiau paslėpti savo lygį. Išgirdusi mano atsakymą ji šiek tiek paverkė ir išspaudė šypseną.

Kitą dieną mes visi, išskyrus Keita, ėjome į labirintą. Keita nėjo su mumis nes išvyko derėtis dėl namo mūsų HQ, kurį ruošėmės pirkti iš mūsų sutaupytų pinigų.

Nors labirintas į kurį ėjome jau buvo pereitas, jame vis dar buvo netyrinėtų zonų. Kai mes jau ruošėmės išeiti vienas narys aptiko lobių skrynią. Aš rekomendavau ją palikti, nes mes buvo netoli fronto linijos ir monstrai buvo aukšto lygio. Be to aš nepasitikėjau narių spąstų šalinimo įgūdžiais. Bet kadangi tik Sachi ir aš prieštaravome skrynios atidarymui, mes pralaimėjome 3 prieš 2.

Tai buvo spąstai, vieni iš blogiausių. Vos tik atvėrus skrynią suskambėjo ausis veriantis aliarmas ir iš kiekvieno kambario įėjimo pradėjo plūsti monstrai. Mes iškart pabandėme pabėgti teleportuodamiesi.

Bet spąstai buvo dvigubi. Kambarys buvo Anti-Kristalinė Zona – mūsų kristalai neveikė.

Monstrų buvo per daug jog atsilaikyti. Kiti nariai visiškai pasimetė ir be tikslo bėgiojo aplink. Aš bandžiau praskinti kelią pasinaudodamas iki šiol slėptu aukštos klasės kardo įgūdžiu, bet panikuodami nariai nesugebėjo praeiti laiku. Vienas po kito jų HP pasiekė nulį, ir jie surikdavo prieš sprogdami į mažyčius fragmentus. Aš maniau pavyks išsaugoti bent Sachi ir nesustodamas mosavau kardu.

Bet buvo per vėlu. Aš pamačiau Sachi ištiesiant ranką link manęs, kai monstras ją negailestingai perkirto. Jos akys vis dar pasitikėjo jai subyrant lyg stiklo statulai ir išnykstant. Iki pat pabaigos Sachi pasitikėjo manimi; bet kadangi mano žodžiai buvo silpni ir paviršutiniški, jie tapo tiesiog tuščiu pažadu, melu.

Keita laukė mūsų užeigoje, kuri buvo laikina gildijos bazė, su naujais HQ raktais rankoje. Kai į užeigą grįžau aš vienas, aš paaiškinau Keita kas atsitiko. Netardamas nė žodžio jis klausėsi iki kol aš baigiau, tuomet paklausė manęs:

"Kaip tu išgyvenai?"

Tuomet aš atskleidžiau savo tikrąjį lygį ir jog buvau beta testuotoju.

Keita spoksojo į mane kaip aš būčiau kažkas pasišlykštėtino, tuomet pasakė vieną dalyką.

"Beateris kaip tu neturėjo jokios teisės prie mūsų prisijungti."

Šie žodžiai pervėrė mane lyg plieninis kardas.

"...Kas nutiko... tam žmogui...?"

"Jis nusižudė."

Kėdėje esantis Asunos kūnas sudrebėjo.

"Jis nušoko nuo aukšto pakraščio. Tikriausiai prakeikdamas mane... iki pat pabaigos..."

Jaučiau nutrūkstantį savo balsą. Papasakojus šiuos atsiminimus, uždarytus giliai širdyje, sugrįžo tuo metu išgyventos emocijos. Aš sukandau dantis. Nors aš norėjau siekti paguodos pas Asuną, balsas mano galvoje sušnibždėjo. "Tu neturi teisės to daryti", taigi man beliko vienintelis pasirinkimas - stipriai suspausti kumščius.

"Aš juos nužudžiau. Jei aš nebūčiau slėpęs fakto jog esu beta testuotojas, aš būčiau sugebėjęs juos įtikinti palikti skrynią. Tai buvau aš... Aš nužudžiau Keita... ir Sachi..."

Plačiai pravėręs akis pro sukąstus dantis aš prievarta ištariau šiuos žodžius.

Asuna staiga atsistojo, žengė du žingsnius link manęs, ir pradėjo abejomis rankomis glamonėti mano veidą. Šiltai šypsodamasi ji pritraukė savo grąžų veidą arčiau manojo.

"Aš nemirsiu."

Ji tai sušnibždėjo, tačiau balsas buvo labai aiškus. Aš jutau jėgas apleidžiant mano įsitempusį kūną.

"Nes aš... Aš esu kai kas, kas tave apgins."

Tai pasakiusi Asuna pritraukė mano galvą sau prie krūtinės ir ją apkabino. Jutau mane apsupančią minkštą ir šiltą tamsumą.

Kai aš užmerkiau akis, mano mintys peržengė tamsų mano minčių šydą ir aš pamačiau Juodųjų Kačių narių veidus; visi jie sėdėjo už užeigos prekystalio, paskendę oranžinėje šviesoje.

Man negalima atleisti. Aš niekada neišsimokėsiu už savo nusikaltimus.

Bet nepaisant to, veidai likę mano atmintyje šypsojosi.

Kitą dieną aš užsidėjau savo akinamai baltą apsiaustą ir kartu su Asuna nuėjau į Grandumą esantį 55-ajame aukšte.

Nuo šiandien aš pradėsiu dirbti kaip Kraujo Riterių narys. Tačiau priešingai kitoms penkių narių grupėms Asuna pasinaudojo savo įtaka ir leido mums suformuoti dviejų žmonių grupę; taigi tikrovėje tai niekuo nesiskyrė nuo vakar dienos.

Bet HQ laukiantys nurodymai buvo visiškai netikėti.

"Treniruotė...?"

"Taip. Mes sudarysime grupę iš keturių žmonių ir eisime per 55-ojo aukšto labirintą kol pasieksime 56-ojo aukšto gyvenamąją zoną."

Tai pasakęs žmogus buvo vienas iš keturių buvusių prie stalo kai aš Kalbėjau su Heathcliff. Jis buvo didžiulis vyras su plonomis šviesiaplaukėmis garbanomis ir tikriausiai buvo kirvių naudotojas.

"Palauk Godfri! Kiritas ketina..."

Asunai pradėjus ginčytis Godfris pakėlė vieną antakį ir atsakė galbūt net per daug pasitikinčiu balsu.

" Netgi sub-lyderė turi paklusti taisyklėms. Man nesvarbu prie kokios grupės jis prisijungs eidamas tyrinėti. Kaip būrio vadas aš privalau išbandyti jo galimybes. Net jeigu jis ir yra unikalaus įgūdžio turėtojas, mes nežinome ar jis bus mums naudingas."

"S-Su Kirito jėga nėra jokių galimybių jog jis sukels nepatogumų..."

Aš nuraminau susijaudinusią Asuną ir prakalbau:

"Jeigu nori pamatyti aš tau parodysiu. Bet aš nenoriu švaistyti laiko tokio žemo lygio labirinte. Ar greitai pereiti per jį vienu kartu tau tiktų?"

Rodydamas nepasitenkinimą Godfris užvėrė burną ir išėjo sakydamas:

"Po trisdešimties minučių ateik prie vakarinių miesto vartų."

"Koks gi tai nusistatymas!?"

Iš pasipiktinimo Asuna batu spyrė į plieninę koloną.

"Atsiprašau Kiritai. Galbūt būtų buvę geriau jei būtume pabėgę..."

"Jeigu būtume tai padarę visi gildijos nariai sutartinai prakeiktų mane mirti."

Aš nusišypsojau ir žaismingai sudaviau Asunai per galvą.

"Uuuu, aš maniau jog šiandien būsime kartu... Galbūt turėčiau eiti su tavimi...?"

"Aš greitai grįšiu. Tiesiog palauk čia."

"Taip... Būk atsargus..."

Asuna nenoriai linktelėjo. Pamojavęs aš išėjau iš HQ.

Bet kai atvykau į paskirtą vietą – vakarinius Grandumo vartus – aš pamačiau kai ką dar labiau šokiruojančio.

Šalia Godfrio stovėjo žmogus kurį šiame pasaulyje mažiausiai norėjau matyti – Kuradelis.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius13|tryliktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius15|penkioliktą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius13

2013-06-09T20:27:36Z

Soryusu:

===13 skyrius===

Naujai atidaryta 75-ojo aukšto gyvenamoji zona buvo miestas primenantis senovės Romą. Pagal žemėlapį jo pavadinimas "Kolinija". Dėka didelio skaičiaus įsikūrusių kovotojų ir prekeivių, bei žmonių nedalyvaujančių žaidimo perėjime ir tiesiog atėjusių apsižvalgyti, mieste jau buvo daug veiklos. Be to šiandien čia vyks retas renginys, taigi jau nuo pat ryto pro teleportacijos vartus plūdo svečiai.

Didžioji miesto dalis buvo sudaryta iš kvadratinių kalkakmenio blokų. Vienas pastatas išskyrė iš kitų šventyklas primenančių pastatų ir vandens kanalų; tai buvo milžiniškas koliziejus iškilęs priešais vartų aikštę. Tai buvo puiki vieta mano ir Heathcliff kovai. Bet...

"Ugnies kvapo kukurūzų spragėsiai tik dešimt Col už puodelį! Dešimt Col!"

"Parduodamas šaltas juodas alus~!"

Daugybė pirklių pardavinėjo savo prekes priešais koliziejaus įėjimą; jie šaukė ilgai žiūrovų eilei ir pardavinėjo keistai atrodančius užkandžius bei gėrimus.

"...Tai, kas po šimts tai yra...?"

Sukrėstas prieš mane atsivėrusio vaizdo aš tegalėjau paklausti prie manęs stovinčios Asunos.

"A-Aš nežinau..."

"Ei, ar ne Kraujo Riterių narys pardavinėja bilietus!? Kaip po galais to tapo tokiu dideliu renginiu!?"

"A-Aš nežinau..."

"Ar tai tikrasis Heathcliff tikslas...?"

"Ne, aš manau jog tai vyriausiojo finansininko Daizeno darbas. Jis tikrai nepraleistų tokios progos."

Asunai nusijuokus aš įtraukiau pečius ir pasijutau visiškai bejėgiu.

"... Pabėkime Asuna. Mes galime gyventi mažoje gyvenvietėje dvidešimtame aukšte ir arti laukus."

"Man tai tinka, bet..."

Tuomet erzindama Asuna pridėjo:

"Tu tiiikrai susigadinsi savo vardą jei dabar pabėgsi."

"Po šimts..."

"Na tai juk tavo pačio kaltė? O... Daizenai."

Pakėlęs galvą pamačiau link mūsų krypuojantį storą vyrą; jis buvo toks platus jog buvo neįmanoma surasti žmogų kuriam labiau netiktų raudonai-balta Kraujo Riterių uniforma.

Plačiai išsišiepęs jis pradėjo su mumis kalbėti:

"Kirito dėka mes uždirbame daug pinigų! Jeigu tu tai darytum bent kartą per mėnesį būčiau tikrai dėkingas!"

"Jokiu būdu!!"

"Eime, laukimo kambarys štai čia. Nagi, šituo keliu."

Aš susitaikiau su savo likimu ir nusekiau paskui jį. Man net neberūpėjo kas atsitiks.

Laukimo kambarys buvo maža patalpa sujungta su arena. Palydėjęs mane iki įėjimo Daizenas pasakė kažką apie statymų kainų pareguliavimą ir išnyko. Aš net nebeturėjau energijos iškeikti. Iš laukimo kambario aš galėjau girdėti daugybę neaiškių šūksnių; atrodo jog auditorija jau susirinkusi.

Kai likome dviese Asuna abejomis rankomis suėmė mano delną ir rimtai prakalbo.

"...net jeigu tai ir Pirmo Smūgio mačas, bus pavojinga jei į tave pataikys tiesioginis kritinis smūgis. Ypač dėl to jog daug lyderio judesių net nėra žinoma, turi pasiduoti vos tik pajusi, kad kažkas negerai, supratai? Aš tau niekada neatleisiu jei vėl padarysi ką nors tokio pavojingo kaip praeitą kartą!"

"Turėtum daugiau jaudintis dėl Heathcliff"

Aš nusišypsojau ir paliečiau abejus Asunos pečius.

Pranešimui pareiškus dvikovos pradžią minia išleido griausmingą šūksnį. Aš šiek tiek išsitraukiau abejus savo kardus ir įdėjau atgal lydint garsui *žvangt*, tuomet pradėjau eiti link aikštėje esančio taisyklingo žiedo.

Žemesnės arenos vietos supančios areną buvo sausakimšos. Mano spėjimu ten buvo bent tūkstantis žiūrovų. Galėjau priekinėse eilėse matyti Kleiną ir Agilį, šaukiančius pavojingus dalykus, kaip kad "Sutriuškink jį" ir "Nužudyk jį".

Pasiekęs arenos centrą aš sustojau. Tuomet iš priešingo laukimo kambario pasirodė raudonas siluetas ir šūksniai pasidarė dar intensyvesni.

Priešingai normaliai Kraujo Riterių uniformai, kuri buvo raudona ir balta, Heathcliff dėvėjo raudoną apsiaustą. Nors jis kaip ir aš beveik nedėvėjo šarvų, kairėje rankoje laikė skaisčiai baltą kryžiaus formos skydą, iš karto patraukusį mano dėmesį. Atrodo jo kardas buvo įdėtas į skydą, nes iš jo viršaus kyšojo kryžiaus formos rankena.

Heatchcliff ramiai prie manęs priėjo. Žvilgtelėjęs į minią, karčiai šypsodamasis jis prakalbo.

"Turiu atsiprašyti Kiritai. Aš tikrai nenumaniau jog tai atsitiks."

"Aš ketinu paprašyti savo pinigų dalies."

"Ne... Po šios kovos tu būsi mūsų gildijos dalis. Aš priskirsiu šią dvikovą kaip vieną iš gildijos misijų."

Heathcliff tuomet nustojo šypsotis, o jo akys pradėjo skleisti triuškinančią energiją. Įbaugintas, nesąmoningai žengiau žingsnį atgal. Tikrovėje mes tikriausiai gulėjome vietose toli nuo vienas kito, ir tiesiog dalijomės skaitmenine informacija. Bet aš vis tiek pajutau kažką, ką galima apibūdinti tik kaip žudikiškus ketinimus.

Mano mintys persijungė į kovos rėžimą, ir akys atrėmė Heathcliff žvilgsnį, atrodė, kad garsus žiūrovų palaikymas tolsta. Prieš man tai suprantant, mano pojūčiai pradėjo greitėti, ir atrodė jog net aplinkos spalvos pasikeitė.

Heathcliff nusuko žvilgsnį ir pradėjo eiti į vietą esančią dešimt metrų nuo manęs. Tuomet jis pakėlė dešinę ranką ir net nežiūrėdamas į meniu ėmė jį valdyti. Priešais mane pasirodė dvikovos pranešimas. Aš sutikau ir pasirinkau pirmo smūgio rėžimą.

Prasidėjo laikmatis. Aš vos begirdėjau aplink sklindančius šauksmus.

Mano pulsas padažnėjo. Aš nugalėjau paskutinius abejonės gabaliukus ir išleidau savo troškimą kovoti. Tuomet tuo pačiu metu išsitraukiau abejus kardus. Aš negalėjau laimėti prieš tokį oponentą jei jau pradžioje nekovosiu iš visų jėgų.

Heathcliff iš savo skydo išsitraukė ploną, ilgą kardą ir atsistojo kovos stovėsena.

Jis stovėjo atsukęs į mane savo skydą, o dešinę savo kūno pusę nukreipęs nuo manęs. Jo laikysenoje aš nejutau jokios priverstinės jėgos. Aš supratau jog bandymas atspėti jo veiksmus tik dar labiau mane sutrikdytų, ir nusprendžiau paprasčiausiai iškart pulti visa savo jėga.

Nors nei vienas iš mūsų nežiūrėjome į langą, mes pradėjome vos tik pasirodžius pranešimui "Dvikova".

Bėgdamas aš sumažinau savo poziciją; man bėgant kūnas beveik lietė grindis.

Prieš pat pasiekdamas Heathcliff aš apsisukau ir smogiau savo dešiniu kardu smūgį iš apačios, į kairę jo pusę. Jis buvo užblokuotas kryžiaus formos skydo ir sukėlė spiečių žiežirbų. Bet mano ataka buvo dalis dviejų smūgiu sudėtinės atakos. Po... sekundė po mano pirmo smūgio, mano kairysis kardas užlindo už skydo. Tai buvo Dvigubų Ašmenų puolimo tipo ataka "Dvigubas Apskritimas".

Smūgis iš kairės buvo atremtas ilgo kardo; jo apskritas šviesos efektas nutrūko viduryje. Nors tai ir buvo nuviliantis dalykas, šis judesys tebuvo signalas kovos pradžiai. Pasinaudodamas kardo įgūdžio jėga, aš padidinau tarp mūsų esančia distanciją ir vėl puoliau savo oponentą.

Šį kartą Heathcliff pasipriešino puldamas savo skydu. Jo dešinė ranka buvo paslėpta už jo milžiniško kryžiaus formos skydo, kas darė ją sunkiai pastebimą.

"Che!"

Bandydamas išvengti atakos aš pasitraukiau į dešinę. Aš maniau jog jei liksiu Heathcliff skydo pusėje, aš turėsiu užtektinai laiko sureaguoti net jeigu negalėsiu matyti trajektorijos.

Tačiau tuomet Heathcliff pajudino savo skydą horizontaliai.

"Haa!"

Išleidęs šį žemą šūksnį jis atliko duriamąją ataką su savo skydu. Jis artėjo prie manęs palikdamas skaisčiai baltos spalvos uodegą.

"Ahh!!"

Aš sugebėjau apsisaugoti sukryžiuodamas du kardus. Galingas smūgio poveikis sukrėtė visą mano kūną ir nuskraidino mane keletą metrų. Kad neparkrisčiau aš įbedžiau savo dešinį kardą į žemę ir prieš nusileisdamas apsiverčiau ore.

Tai buvo netikėta, bet atrodo, kad skydas gali būti naudojamas ir kaip ginklas. Tam tikra prasme tai buvo panašu į Dvigubus Ašmenis. Pradžioje aš maniau jog didelis atakos greitis leis man laimėti pirmojo smūgio dvikovą; bet atrodo, kad aš klydau.

Heathcliff puolė mane, mažindamas atstumą ir neduodamas laiko man atsigauti. Jo dešinėje rankoje esantis kardas su kryžiaus formos rankena dūrė į mane greičiu galinčiu konkuruoti su Asunos "Žaibu".

Kadangi oponentas pradėjo savo sudėtinę ataką, aš tegalėjau naudoti abejus savo kardus gynybai. Prieš dvikovą Asuna kiek galėdama daugiau papasakojo apie "Šventąjį Kardą"; bet atrodo jog vien žinių nepakanka. Taigi aš tegalėjau pasitikėti momentiniais sprendimais blokuodamas artėjančius smūgius.

Pasinaudojęs savo kairiu kardu atremti paskutinį iš aštuonių sudėtinių atakos smūgių, smūgį iš apačios, aš iškart dešine ranka pabandžiau vieno smūgio kardo įgūdį "Vorpal Ataka".

"Hya... aaa!"

Lydimas metalinio reaktyvinio variklio garso, kardo įgūdis prieš pataikydamas į skydo centrą paliko raudoną taką savo kelyje. Aš jaučiausi lyg pataikęs į akmeninę sieną; tačiau jog pabaigtų ataką mano rankos judėjo toliau.

*Claang!!* Nuskambėjo susidūrimo garsas, ir šį kartą nustumtas buvo Heathcliff. Aš negalėjau pilnai perdurti jo skydo, bet jaučiausi "prasiskverbęs" pro jo gynybą. Heathcliff HP šiek tiek sumažėjo, bet nepakankamai jog kova būtų baigta.

Heathcliff vikriai nusileido ir padidino tarp mūsų esantį atstumą.

"...įspūdingas reakcijos laikas."

"Panašiau jog tavo gynyba per daug tobula...!!"

Tai sakydamas aš vėl puoliau. Heathcliff taip pat pakėlė savo kardą ir prie manęs priartėjo.

Mes pradėjome keistis smūgiais akinančiu greičiu. Mano kardas blokuotas jo skydo; jo kardas atremtas manuoju. Aplink mus nuolat atsirasdavo įvairios spalvos šviesos uodegos, o areną drebino kardų susidūrimo garsai. Kartas nuo karto praslysdavo nedidelis smūgis, ir mūsų HP po truputį mažėjo. Net jeigu abu žaidėjai nesugebėtų smogti švaraus smūgio, HP nukritus mažiau 50% ribos, oponentas būtų paskelbtas nugalėtoju.

Bet aš dėl to nebesirūpinau. Aš linksmai jaučiau save greitėjant, nes tai buvo pirmas kartas kai sutikau tokį stiprų oponentą nuo įstrigimo SAO. Kiekvieną kartą paaštrėjus mano pojūčiams, mano atakos greitis šiek tiek padidėdavo.

Aš vis dar nepasiekiau savo limito. Aš vis dar galiu tapti greitesniu. Suspėk paskui mane jei gali, Heathcliff!!!

Atskleidęs visas savo turimas jėgas, aš pasinėriau į laukinį kardų kovos malonumą. Aš tikriausiai juokiausi. Kardų susidūrimams intensyvėjant, abiejų pusių HP mažėjo iki kol buvo netoli 50% ribos.

Tuo pat metu Heathcliff filosofiškas veidas parodė emocijų žybsnį.

Kas tai buvo? Nervingumas? Aš pajutau jog jo smūgių greitis šiek tiek sumažėjo.

"Haaaa!"

Tuo metu aš nustojau gintis ir pradėjau ataką abejais savo kardais: "Starbust Stream". Mano kardai nuskubėjo link Heathcliff liepsnodami lyg saulės žybsnis.

"Argh..!!"

Saugodamasis Heathcliff pakėlė kryžiaus formos skydą. Bet aš ignoravau jį ir toliau smūgiavau jį iš dešinė, kairės, viršaus ir apačios. Tuo metu jo reakcija dar labiau sulėtėjo.

—Aš galiu prasiveržti!!

Aš buvau tikras jog paskutinis smūgis pralauš jo gynybą. Jo skydui esant per toli dešinėje, mano švystelėjo į kairę, piešdama šviesos trajektoriją. Jei šis smūgis pasieks tikslą, jo HP tikrai nukris žemiau vidurio ribos, ir aš laimėsiu ko—

Tuomet, tuo momentu, buvo sukrėstas mano pasaulis.

"—!?"

Kaip man tai apibūdinti? Atrodė jog iš manęs buvo paimta dalis laiko.

Keletą dešimtųjų sekundžių, atrodė jog aplink mane viskas sustingo; viskas išskyrus Heathcliff. Skydas kuris turėjo būti dešinėje staiga pasirodė kairėje, lyg aš žiūrėčiau sustabdyto judesio animaciją, ir blokavo mano kardą.

"Ka—!?"

Po blokuotos atakos aš sustingau lemtingą momentą. Nebuvo jokio šanso jog Heathcliff praras tokią progą.

Ilgas kardas dešinėje rankoje pradėjo vieno smūgio įgūdį, kuris judėjo link manęs bjauriu tikslumu, nuspręsiančiu mačo pabaigą. Aš kritau į nemalonią krūvą. Savo akies kraštu aš galėjau matyti purpurinį sistemos pranešimą, skelbiantį kovos pabaigą.

Mano kovos būsena išnyko. Net ir smegenims pradėjus vėl girdėti aplinkinius šūksnius, aš paprasčiausiai ten gulėjau, apie nieką negalvodamas.

"Kiritai!!"

Asuna pribėgo prie manęs ir pakračiusi grąžino mane atgal į mano pojūčius.

"Ak...taip...man viskas gerai."

Asuna jaudindamasi pažiūrėjo į mano tuščią išraišką.

Aš pralaimėjau—?

Aš vis dar negalėjau patikėti. Heathcliff nežemiškas greitis finaliniais momentais peržengė žaidėjo ribas – bet kokio žmogaus ribas. Aš netgi mačiau jo avatarą sudarančius daugiakampius dėl neįmanomo greičio akimirkai išsikraipant.

Atsisėdęs ant žemės, aš pakėliau galvą ir pažvelgiau į Heathcliff veidą.

Bet dėl kažkokios priežasties laimėtojas buvo piktas. Raudonasis paladinas pažvelgė į mus savo metalinėmis akimis, tuomet apsisuko ir netaręs nei žodžio nuėjo į savo laukimo kambarį, lydimas griausmingų sveikinimo šūksnių.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius12|dvyliktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius14|keturioliktą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius13

2013-06-09T20:26:49Z

Soryusu:

===13 skyrius===

Naujai atidaryta 75-ojo aukšto gyvenamoji zona buvo miestas primenantis senovės Romą. Pagal žemėlapį jo pavadinimas "Kolinija". Dėka didelio skaičiaus įsikūrusių kovotojų ir prekeivių, bei žmonių nedalyvaujančių žaidimo perėjime ir tiesiog atėjusių apsižvalgyti, mieste jau buvo daug veiklos. Be to šiandien čia vyks retas renginys, taigi jau nuo pat ryto pro teleportacijos vartus plūdo svečiai.

Didžioji miesto dalis buvo sudaryta iš kvadratinių kalkakmenio blokų. Vienas pastatas išskyrė iš kitų šventyklas primenančių pastatų ir vandens kanalų; tai buvo milžiniškas koliziejus iškilęs priešais vartų aikštę. Tai buvo puiki vieta mano ir Heathcliff kovai. Bet...

"Ugnies kvapo kukurūzų spragėsiai tik dešimt Col už puodelį! Dešimt Col!"

" Parduodamas šaltas juodas alus~!"

Daugybė pirklių pardavinėjo savo prekes priešais koliziejaus įėjimą; jie šaukė ilgai žiūrovų eilei ir pardavinėjo keistai atrodančius užkandžius bei gėrimus.

"...Tai, kas po šimts tai yra...?"

Sukrėstas prieš mane atsivėrusio vaizdo aš tegalėjau paklausti prie manęs stovinčios Asunos.

"A-Aš nežinau..."

"Ei, ar ne Kraujo Riterių narys pardavinėja bilietus!? Kaip po galais to tapo tokiu dideliu renginiu!?"

"A-Aš nežinau..."

"Ar tai tikrasis Heathcliff tikslas...?"

"Ne, aš manau jog tai vyriausiojo finansininko Daizeno darbas. Jis tikrai nepraleistų tokios progos."

Asunai nusijuokus aš įtraukiau pečius ir pasijutau visiškai bejėgiu.

"... Pabėkime Asuna. Mes galime gyventi mažoje gyvenvietėje dvidešimtame aukšte ir arti laukus."

"Man tai tinka, bet..."

Tuomet erzindama Asuna pridėjo:

"Tu tiiikrai susigadinsi savo vardą jei dabar pabėgsi."

"Po šimts..."

"Na tai juk tavo pačio kaltė? O... Daizenai."

Pakėlęs galvą pamačiau link mūsų krypuojantį storą vyrą; jis buvo toks platus jog buvo neįmanoma surasti žmogų kuriam labiau netiktų raudonai-balta Kraujo Riterių uniforma.

Plačiai išsišiepęs jis pradėjo su mumis kalbėti:

"Kirito dėka mes uždirbame daug pinigų! Jeigu tu tai darytum bent kartą per mėnesį būčiau tikrai dėkingas!"

"Jokiu būdu!!"

"Eime, laukimo kambarys štai čia. Nagi, šituo keliu."

Aš susitaikiau su savo likimu ir nusekiau paskui jį. Man net neberūpėjo kas atsitiks.

Laukimo kambarys buvo maža patalpa sujungta su arena. Palydėjęs mane iki įėjimo Daizenas pasakė kažką apie statymų kainų pareguliavimą ir išnyko. Aš net nebeturėjau energijos iškeikti. Iš laukimo kambario aš galėjau girdėti daugybę neaiškių šūksnių; atrodo jog auditorija jau susirinkusi.

Kai likome dviese Asuna abejomis rankomis suėmė mano delną ir rimtai prakalbo.

"... net jeigu tai ir Pirmo Smūgio mačas, bus pavojinga jei į tave pataikys tiesioginis kritinis smūgis. Ypač dėl to jog daug lyderio judesių net nėra žinoma, turi pasiduoti vos tik pajusi, kad kažkas negerai, supratai? Aš tau niekada neatleisiu jei vėl padarysi ką nors tokio pavojingo kaip praeitą kartą!"

"Turėtum daugiau jaudintis dėl Heathcliff"

Aš nusišypsojau ir paliečiau abejus Asunos pečius.

Pranešimui pareiškus dvikovos pradžią minia išleido griausmingą šūksnį. Aš šiek tiek išsitraukiau abejus savo kardus ir įdėjau atgal lydint garsui *žvangt*, tuomet pradėjau eiti link aikštėje esančio taisyklingo žiedo.

Žemesnės arenos vietos supančios areną buvo sausakimšos. Mano spėjimu ten buvo bent tūkstantis žiūrovų. Galėjau priekinėse eilėse matyti Kleiną ir Agilį, šaukiančius pavojingus dalykus, kaip kad "Sutriuškink jį" ir "Nužudyk jį".

Pasiekęs arenos centrą aš sustojau. Tuomet iš priešingo laukimo kambario pasirodė raudonas siluetas ir šūksniai pasidarė dar intensyvesni.

Priešingai normaliai Kraujo Riterių uniformai, kuri buvo raudona ir balta, Heathcliff dėvėjo raudoną apsiaustą. Nors jis kaip ir aš beveik nedėvėjo šarvų, kairėje rankoje laikė skaisčiai baltą kryžiaus formos skydą, iš karto patraukusį mano dėmesį. Atrodo jo kardas buvo įdėtas į skydą, nes iš jo viršaus kyšojo kryžiaus formos rankena.

Heatchcliff ramiai prie manęs priėjo. Žvilgtelėjęs į minią, karčiai šypsodamasis jis prakalbo.

"Turiu atsiprašyti Kiritai. Aš tikrai nenumaniau jog tai atsitiks."

"Aš ketinu paprašyti savo pinigų dalies."

"Ne... Po šios kovos tu būsi mūsų gildijos dalis. Aš priskirsiu šią dvikovą kaip vieną iš gildijos misijų."

Heathcliff tuomet nustojo šypsotis, o jo akys pradėjo skleisti triuškinančią energiją. Įbaugintas, nesąmoningai žengiau žingsnį atgal. Tikrovėje mes tikriausiai gulėjome vietose toli nuo vienas kito, ir tiesiog dalijomės skaitmenine informacija. Bet aš vis tiek pajutau kažką, ką galima apibūdinti tik kaip žudikiškus ketinimus.

Mano mintys persijungė į kovos rėžimą, ir akys atrėmė Heathcliff žvilgsnį, atrodė, kad garsus žiūrovų palaikymas tolsta. Prieš man tai suprantant, mano pojūčiai pradėjo greitėti, ir atrodė jog net aplinkos spalvos pasikeitė.

Heathcliff nusuko žvilgsnį ir pradėjo eiti į vietą esančią dešimt metrų nuo manęs. Tuomet jis pakėlė dešinę ranką ir net nežiūrėdamas į meniu ėmė jį valdyti. Priešais mane pasirodė dvikovos pranešimas. Aš sutikau ir pasirinkau pirmo smūgio rėžimą.

Prasidėjo laikmatis. Aš vos begirdėjau aplink sklindančius šauksmus.

Mano pulsas padažnėjo. Aš nugalėjau paskutinius abejonės gabaliukus ir išleidau savo troškimą kovoti. Tuomet tuo pačiu metu išsitraukiau abejus kardus. Aš negalėjau laimėti prieš tokį oponentą jei jau pradžioje nekovosiu iš visų jėgų.

Heathcliff iš savo skydo išsitraukė ploną, ilgą kardą ir atsistojo kovos stovėsena.

Jis stovėjo atsukęs į mane savo skydą, o dešinę savo kūno pusę nukreipęs nuo manęs. Jo laikysenoje aš nejutau jokios priverstinės jėgos. Aš supratau jog bandymas atspėti jo veiksmus tik dar labiau mane sutrikdytų, ir nusprendžiau paprasčiausiai iškart pulti visa savo jėga.

Nors nei vienas iš mūsų nežiūrėjome į langą, mes pradėjome vos tik pasirodžius pranešimui "Dvikova".

Bėgdamas aš sumažinau savo poziciją; man bėgant kūnas beveik lietė grindis.

Prieš pat pasiekdamas Heathcliff aš apsisukau ir smogiau savo dešiniu kardu smūgį iš apačios, į kairę jo pusę. Jis buvo užblokuotas kryžiaus formos skydo ir sukėlė spiečių žiežirbų. Bet mano ataka buvo dalis dviejų smūgiu sudėtinės atakos. Po... sekundė po mano pirmo smūgio, mano kairysis kardas užlindo už skydo. Tai buvo Dvigubų Ašmenų puolimo tipo ataka "Dvigubas Apskritimas".

Smūgis iš kairės buvo atremtas ilgo kardo; jo apskritas šviesos efektas nutrūko viduryje. Nors tai ir buvo nuviliantis dalykas, šis judesys tebuvo signalas kovos pradžiai. Pasinaudodamas kardo įgūdžio jėga, aš padidinau tarp mūsų esančia distanciją ir vėl puoliau savo oponentą.

Šį kartą Heathcliff pasipriešino puldamas savo skydu. Jo dešinė ranka buvo paslėpta už jo milžiniško kryžiaus formos skydo, kas darė ją sunkiai pastebimą.

"Che!"

Bandydamas išvengti atakos aš pasitraukiau į dešinę. Aš maniau jog jei liksiu Heathcliff skydo pusėje, aš turėsiu užtektinai laiko sureaguoti net jeigu negalėsiu matyti trajektorijos.

Tačiau tuomet Heathcliff pajudino savo skydą horizontaliai.

"Haa!"

Išleidęs šį žemą šūksnį jis atliko duriamąją ataką su savo skydu. Jis artėjo prie manęs palikdamas skaisčiai baltos spalvos uodegą.

"Ahh!!"

Aš sugebėjau apsisaugoti sukryžiuodamas du kardus. Galingas smūgio poveikis sukrėtė visą mano kūną ir nuskraidino mane keletą metrų. Kad neparkrisčiau aš įbedžiau savo dešinį kardą į žemę ir prieš nusileisdamas apsiverčiau ore.

Tai buvo netikėta, bet atrodo, kad skydas gali būti naudojamas ir kaip ginklas. Tam tikra prasme tai buvo panašu į Dvigubus Ašmenis. Pradžioje aš maniau jog didelis atakos greitis leis man laimėti pirmojo smūgio dvikovą; bet atrodo, kad aš klydau.

Heathcliff puolė mane, mažindamas atstumą ir neduodamas laiko man atsigauti. Jo dešinėje rankoje esantis kardas su kryžiaus formos rankena dūrė į mane greičiu galinčiu konkuruoti su Asunos "Žaibu".

Kadangi oponentas pradėjo savo sudėtinę ataką, aš tegalėjau naudoti abejus savo kardus gynybai. Prieš dvikovą Asuna kiek galėdama daugiau papasakojo apie "Šventąjį Kardą"; bet atrodo jog vien žinių nepakanka. Taigi aš tegalėjau pasitikėti momentiniais sprendimais blokuodamas artėjančius smūgius.

Pasinaudojęs savo kairiu kardu atremti paskutinį iš aštuonių sudėtinių atakos smūgių, smūgį iš apačios, aš iškart dešine ranka pabandžiau vieno smūgio kardo įgūdį "Vorpal Ataka".

"Hya... aaa!"

Lydimas metalinio reaktyvinio variklio garso, kardo įgūdis prieš pataikydamas į skydo centrą paliko raudoną taką savo kelyje. Aš jaučiausi lyg pataikęs į akmeninę sieną; tačiau jog pabaigtų ataką mano rankos judėjo toliau.

*Claang!!* Nuskambėjo susidūrimo garsas, ir šį kartą nustumtas buvo Heathcliff. Aš negalėjau pilnai perdurti jo skydo, bet jaučiausi "prasiskverbęs" pro jo gynybą. Heathcliff HP šiek tiek sumažėjo, bet nepakankamai jog kova būtų baigta.

Heathcliff vikriai nusileido ir padidino tarp mūsų esantį atstumą.

"...įspūdingas reakcijos laikas."

"Panašiau jog tavo gynyba per daug tobula...!!"

Tai sakydamas aš vėl puoliau. Heathcliff taip pat pakėlė savo kardą ir prie manęs priartėjo.

Mes pradėjome keistis smūgiais akinančiu greičiu. Mano kardas blokuotas jo skydo; jo kardas atremtas manuoju. Aplink mus nuolat atsirasdavo įvairios spalvos šviesos uodegos, o areną drebino kardų susidūrimo garsai. Kartas nuo karto praslysdavo nedidelis smūgis, ir mūsų HP po truputį mažėjo. Net jeigu abu žaidėjai nesugebėtų smogti švaraus smūgio, HP nukritus mažiau 50% ribos, oponentas būtų paskelbtas nugalėtoju.

Bet aš dėl to nebesirūpinau. Aš linksmai jaučiau save greitėjant, nes tai buvo pirmas kartas kai sutikau tokį stiprų oponentą nuo įstrigimo SAO. Kiekvieną kartą paaštrėjus mano pojūčiams, mano atakos greitis šiek tiek padidėdavo.

Aš vis dar nepasiekiau savo limito. Aš vis dar galiu tapti greitesniu. Suspėk paskui mane jei gali, Heathcliff!!!

Atskleidęs visas savo turimas jėgas, aš pasinėriau į laukinį kardų kovos malonumą. Aš tikriausiai juokiausi. Kardų susidūrimams intensyvėjant, abiejų pusių HP mažėjo iki kol buvo netoli 50% ribos.

Tuo pat metu Heathcliff filosofiškas veidas parodė emocijų žybsnį.

Kas tai buvo? Nervingumas? Aš pajutau jog jo smūgių greitis šiek tiek sumažėjo.

"Haaaa!"

Tuo metu aš nustojau gintis ir pradėjau ataką abejais savo kardais: "Starbust Stream". Mano kardai nuskubėjo link Heathcliff liepsnodami lyg saulės žybsnis.

"Argh..!!"

Saugodamasis Heathcliff pakėlė kryžiaus formos skydą. Bet aš ignoravau jį ir toliau smūgiavau jį iš dešinė, kairės, viršaus ir apačios. Tuo metu jo reakcija dar labiau sulėtėjo.

—Aš galiu prasiveržti!!

Aš buvau tikras jog paskutinis smūgis pralauš jo gynybą. Jo skydui esant per toli dešinėje, mano švystelėjo į kairę, piešdama šviesos trajektoriją. Jei šis smūgis pasieks tikslą, jo HP tikrai nukris žemiau vidurio ribos, ir aš laimėsiu ko—

Tuomet, tuo momentu, buvo sukrėstas mano pasaulis.

"—!?"

Kaip man tai apibūdinti? Atrodė jog iš manęs buvo paimta dalis laiko.

Keletą dešimtųjų sekundžių, atrodė jog aplink mane viskas sustingo; viskas išskyrus Heathcliff. Skydas kuris turėjo būti dešinėje staiga pasirodė kairėje, lyg aš žiūrėčiau sustabdyto judesio animaciją, ir blokavo mano kardą.

"Ka—!?"

Po blokuotos atakos aš sustingau lemtingą momentą. Nebuvo jokio šanso jog Heathcliff praras tokią progą.

Ilgas kardas dešinėje rankoje pradėjo vieno smūgio įgūdį, kuris judėjo link manęs bjauriu tikslumu, nuspręsiančiu mačo pabaigą. Aš kritau į nemalonią krūvą. Savo akies kraštu aš galėjau matyti purpurinį sistemos pranešimą, skelbiantį kovos pabaigą.

Mano kovos būsena išnyko. Net ir smegenims pradėjus vėl girdėti aplinkinius šūksnius, aš paprasčiausiai ten gulėjau, apie nieką negalvodamas.

"Kiritai!!"

Asuna pribėgo prie manęs ir pakračiusi grąžino mane atgal į mano pojūčius.

"Ak...taip...man viskas gerai."

Asuna jaudindamasi pažiūrėjo į mano tuščią išraišką.

Aš pralaimėjau—?

Aš vis dar negalėjau patikėti. Heathcliff nežemiškas greitis finaliniais momentais peržengė žaidėjo ribas – bet kokio žmogaus ribas. Aš netgi mačiau jo avatarą sudarančius daugiakampius dėl neįmanomo greičio akimirkai išsikraipant.

Atsisėdęs ant žemės, aš pakėliau galvą ir pažvelgiau į Heathcliff veidą.

Bet dėl kažkokios priežasties laimėtojas buvo piktas. Raudonasis paladinas pažvelgė į mus savo metalinėmis akimis, tuomet apsisuko ir netaręs nei žodžio nuėjo į savo laukimo kambarį, lydimas griausmingų sveikinimo šūksnių.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius12|dvyliktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius14|keturioliktą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius12

2013-06-09T20:04:54Z

Soryusu:

===12 skyrius===

"...! Kiritai!!"

Jau beveik riksmais virtę Asunos šauksmai privertė mane nubusti. Man atsisėdus galvą pervėrė skausmas ir dėl to mano veidas persikreipė.

"Owww..."

Aš apsižvalgiau ir supratau jog mes vis dar boso kambaryje. Mėlynos šviesos fragmentai sklandė kambaryje. Atrodo, jog sąmonę buvau praradęs tik kelioms sekundėms.

Asuna klūpėjo ant žemės, veidu tiesiai priešais mane. Jos antakiai buvo suraukti, ir ji kandžiojo savo lūpą. Atrodė jog ji tuoj verks.

"Tu kvailį...! Kodėl...!?"

Ji sušuko ir įšokusi į mano rankas apkabino. Mane tai taip sukrėtė, jog aš trumpam pamiršau savo skausmą, iš nustebimo tegalėjau mirksėti.

"...Nespausk manęs taip stipriai. Priversi mano HP išnykti."

Aš juokaudamas pasakiau, bet Asuna į tai atsakė piktu žvilgsniu. Į mano burną ji įkišo mažą buteliuką. Į mano burną tekantis skystis buvo aukštos kokybės stebuklingas gėrimas, citrinų sulčių ir žalios arbatos skonio. Jis turėtų pilnai grąžinti mano HP per maždaug penkias minutes, tačiau nuovargis išliks gana ilgam laikui.

Asuna patikrino ar aš jį visą išgėriau. Jog paslėptų (....) ji padėjo savo kaktą man ant peties.

Išgirdęs žingsnius aš pakėliau galvą ir pamačiau artėjantį Kleiną. Atrodo jis apgailestavo, kad mums trukdo, tačiau vis tiek prakalbo.

"Mes baigėme gydyti visus likusius Armijos narius, bet Kobertas ir du jo vyrai jau mirę..."

"...Taip. Tai pirmas kartas nuo 67-ojo aukšto kai kažkas mirė per boso kovą..."

"Tai net nebuvo kova. Tas idiotas Kobertas... Nieko negali padaryti jei esi miręs..."

Kleinas išrėžė žodžius. Tuomet jis giliai atsiduso, papurtė galvą ir bandydamas pakeisti nuotaiką paklausė manęs.

"Bet grįžtant prie temos, kas po šimts ten buvo!?"

"...Ar aš tikrai turiu tau tai aiškinti?"

"Žinoma! Aš niekada nesu matęs nieko panašaus!"

Aš staiga supratau jog išskyrus Asuna, visi esantys šiame kambaryje žiūrėjo į mane laukdami mano atsakymo.

"...Tai papildomas įgūdis: "Dvigubi Ašmenys"."

Kleino grupė bei išgyvenę Armijos nariai buvo nustebę.

Priklausant nuo tipo visus ginklų įgūdžius reikėjo išmokti tam tikra tvarka. Tarkim kardai; Iki kol sąraše pasirodydavo "Rapyra" ir "Dviejų rankų Kardas" reikėdavo daug treniruoti vienos rankos kardo tiesaus dūrio įgūdį.

Tad natūralu, kad Kleinas domėjosi ir skatino mane pasakoti toliau.

"Sąlygos kurios turi būti įvykdytos?"

"Jei žinočiau jau būčiau visiems pasakęs."

Man purtant galvą, Kleinas atsiduso ir sumurmėjo.

"Tu teisus..."

Ginklų įgūdžiai kurie neturėjo aiškių atsiradimo sąlygų buvo vadinami papildomais įgūdžiais. Kartais tai buvo vadinama atsitiktinėmis sąlygomis. To pavyzdys būtų Kleino "Katana". Bet "Katana" nebuvo labai retas įgūdis ir pasirodydavo jei nuolat treniruodavai Lenkto Kardo įgūdį.

Daugiau nei dešimt iki šiol atrastų papildomų įgūdžių, įskaitant "Katana", turėjo bent dešimt juos naudojančių žmonių. Vienintelės išimtys buvo mano "Dvigubi ašmenys" ir kito vyro papildomas įgūdis.

Šie du tikriausiai skirti tik vienam žmogui, taigi jie turėtų būti vadinami "Unikaliais Įgūdžiais". Iki šiol aš slėpiau savo įgūdžio egzistavimą. Bet nuo šiandien žinia jog aš turiu unikalų įgūdį greitai pasklis po pasaulį. Nebuvo jokio būdo jį paslėpti panaudojus jį prieš tiek daug žmonių.

"Aš nusivylęs Kiritai. Tu net man nepasakei jog turi tokį neįtikėtiną įgūdį."

"Aš būčiau tau pasakęs jei žinočiau atsiradimo sąlygas. Bet tikrai, aš niekaip negalėjau suprasti kaip tai atsitiko."

Aš atsakiau į Kleino skundą gūžtelėdamas pečiais.

Šiuose žodžiuose nebuvo nė dalelės melo. Maždaug prieš metus, aš atvėriau savo įgūdžių langą ir radau "Dvigubi Ašmenys". Aš neturėjau jokio supratimo dėl ko jie atsirado.

Nuo tada šį įgūdį treniruodavai tik kai šalia nieko nebūdavo. Net tada kai pilnai jį įvaldžiau, aš retai jį naudodavau prieš monstrus, nebent tai būdavo kritinis atvejis. Išskyrus tai jog naudodavai jį jog apsisaugoti, aš paprasčiausiai nemėgau tokio įgūdžio dėl pritraukiamo dėmesio.

Aš netgi maniau jog būtų geriau jei pasirodytų dar vienas Dvigubų Ašmenų naudotojas—

Aš pasikasiau aplink ausis ir sumurmėjau.

"...jei būtų žinoma jog aš turiu tokį retą įgūdį, žmonės ne tik prikibtų prie manęs dėl informacijos... tai gali pritraukti ir kitokių problemų..."

Kleinas palinksėjo.

"Internetinių žaidimų žaidėjai greitai ima pavydėti. Žinoma aš toks nesu, kadangi aš suprantantis vaikinas, bet yra daugybė pavydžių žmonių. Neminint..."

Kleinas staiga nustojo kalbėti ir pažiūrėjo į Asuną, kuri vis dar buvo mane stipriai apkabinusi, ir prasmingai nusišypsojo.

"...Na, tiesiog manyk, kad kančia tai dar vienas treniravimosi būdas, jaunasis Kiritai."

"Taigi tau tai tik kažkieno kito problema...?"

Kleinas pasilenkė ir sudavė man per petį, tuomet jis apsisuko ir pradėjo eiti link išgyvenusių "Armijos" narių.

"Ei, vaikinai, manote jog sugebėsite patys grįžti į HQ?"

Vienas iš jų palinksėjo atsakydamas į Kleino klausimą. Jis buvo vaikinas atrodantis kaip paauglys.

"Gerai. Pasakykite savo vyresniesiems kas čia šiandien nutiko, ir, kad jie vėl nedarytų tokių kvailų dalykų."

"Taip... ir, err.... ačiū."

"Dėkokite jam."

Kleinas su savo nykščiu nurodė į mano pusę. Armijos žaidėjai netvirtai atsistojo, pasisuko link Asunos ir manęs, vis dar sėdinčius ant grindų, ir giliai nusilenkė prieš išeidami iš kambario. Vos pasiekę koridorių jie vienas po kito pasinaudojo teleportacijos kristalais.

Išnykus mėlynoms šviesoms, Kleinas uždėjęs rankas sau ant klubų prakalbo.

"Taigi, pažiūrėkim...Mes tesime į 75-ajį aukštą ir ten atversime vartus. O kaip tu? Tu šios dienos žmogus, nori tai daryti?"

"Ne, paliksiu tai jums. Aš visiškai išsekęs."

"Tokiu atveju... būk atsargus pakeliui namo"

Kleinas palinksėjo ir davė signalą savo komandos draugams. Šeši žmonės žengė pro didžiules duris kambario kampe. Už jų turėtų būti laiptai į kitą aukštą. Katanos karys sustojo priešais duris ir apsisuko.

"Ei... Kiritai. Žinai, kai tu šokai gelbėti Armijos narių..."

"...Kas dėl to?"

"Aš buvau... na, tikrai laimingas. Tai viskas ką norėjau pasakyti. Dar kada pasimatysime."

Aš nesuprantu ką jis nori pasakyti. Man šiek tiek pakreipus galvą, Kleinas parodė į viršų nukreiptus nykščius ir atidaręs duris dingo kartu su visa savo grupe.

Boso kambaryje likome tik aš ir Asuna. Mėlynos liepsnos kurios ankščiau apšvietė kambarį jau buvo dingę, ir grėsminga atmosfera buvusi kambaryje išnyko be pėdsakų. Švelni šviesa esanti koridoriuje dabar pateko ir į kambarį. Neliko nei ženklo kovos.

Aš kažką pasakiau Asunai, kuri vis dar buvo atrėmusi savo galvą į mane.

"Ei... Asuna..."

"...Aš buvau tokia išsigandusi... Aš nežinojau ką aš daryčiau... jei tu mirtum."

Jos drebantis balsas buvo silpnesnis nei aš kai kada girdėjau.

"...Ką gi tu kalbi? Juk tu puolei pirma."

Aš pasakiau tai švelniai padėdamas ranką jai ant peties. Jeigu aš suspausiu ją per stipriai pasirodys manierų pažeidimo signalas, bet tai nebuvo situacija kurioje turėčiau dėl to jaudintis.

Kai aš švelniau traukiau ją arčiau savęs, mano ausys beveik praleido jos silpną balsą.

"Aš padarysiu trumpą pertrauką nuo gildijos."

"D-Darysi pertrauką...? Kodėl?"

"...Aš sakiau jog ketinu būti su tavimi grupėje... Ar jau pamiršai?"

Vos tik tai išgirdau...

Kažkur giliai mano širdyje, išsiveržė jausmas kuris gali būti apibūdinamas tik kaip stiprus troškimas ir ilgesys. Tai mane nustebino.

Aš – vienišas žaidėjas Kiritas – buvau žmogus kuris apleido visus kitus, kad išlaikytų save gyvą šiame pasaulyje. Aš buvau bailys atsukęs nugarą savo vieninteliam draugui ir pabėgęs nuo jo prieš dvejus metus, dieną, kai viskas prasidėjo.

Žmogus kai aš, kuris neturėjo jokios teisės norėti komandos draugo – ką jau kalbėti apie kažką daugiau.

Aš tai jau supratau skausmingu ir nepamirštamu keliu. Aš prisiekiau daugiau nenorėti, niekada nebetrokšti kitų globos.

Bet—

Mano kairė ranka, kuri jau buvo sustingusi, nenorėjo paleisti Asunos pečio. Aš tiesiog negalėjau atitraukti savęs nuo jos virtualios kūno šilumos.

Su nesuprantamais jausmais aš paslėpiau šį konfliktą savyje, ir trumpai atsakiau.

"...Gerai."

Išgirdusi mano atsakymą, ant mano peties esanti Asunos galva nežymiai palinksėjo.

Kita diena.

Nuo šio ryto aš slėpiausi Agilio parduotuvės antrajame aukšte. Aš sėdėjau supamojoje kėdėje sukryžiavęs savo kojas, gerdamas keisto skonio arbatą, kuri, kaip aš supratau, tikriausiai yra brokuotas produktas. Aš buvau gana prastos nuotaikos.

Visas Algade—Ne, tikriausiai visas Aincrad diskutavo vakar dienos įvykius.

Aukšto perėjimas, kas reiškė naujo miesto atidarymą, buvo pakankamai medžiagos pradėti daug paskalų. Bet šį kartą buvo įmaišyta ir keletas kitokių gandų, kaip kad "Demonas nušlavė visą Armijos būrį" ir "Dvynių Kardų karys pats vienas nukovė demoną su penkiasdešimt smūgių"... Turėtų būti limitas kiek smarkiai galima perdėti dalykus.

Kažkaip jie sužinojo kur aš gyvenu. To pasekmė – nuo ankstaus ryto kariai ir informacijos prekeiviai rikiavosi aplink mano namą. Galiausiai aš turėjau pasinaudoti teleportacijos kristalu, kad galėčiau pabėgti.

"Aš persikraustysiu... Į kokį super kaimišką aukštą, į kaimelį kuriame manęs niekas neras..."

Man be perstojo murmant nusiskundimus, prie manęs priėjo besišypsantis Agilis.

"Ei, nebūk toks. Gerai bent kartą per gyvenimą tapti įžymiu. Kodėl tau nesurengus pristatymo? Aš pasirūpinsiu bilietais ir vieta..."

"Jokiu būdu!"

Aš sušukau ir dešine ranka mečiau puodelį, taikydamasis į vietą esančią apie penkiasdešimt centimetrų į dešinę nuo Agilio galvos. Bet iš įpročio aš padariau judesį kuris aktyvavo mano Ginklo Metimo įgūdį ir sviedė puodelį link sienos dideliu greičiu. Puodelis paliko šviesos pėdsaką prieš dideliu garsu rėždamasis į sieną. Laimei kambarys buvo nesunaikinamas objektas, taigi nieko daugiau, išskyrus atsiradusią sistemos žymą. "Nemirtingas Objektas", neatsitiko. Jeigu aš būčiau pataikęs į baldą, jis būtų tikrai sunaikintas.

"Ah, ar tu bandai mane nužudyti!?"

Po parduotuvės savininko perdėto šūksnio, kaip atsiprašymo ženklą aš pakėliau dešinę ranką, ir vėl atsilenkiau atgal ant kėdės.

Agilis tyrinėjo brangenybes gautas per vakar dienos kovą. Kars nuo karto jis išleisdavo keistą garsą, kuris tikriausiai reiškė jog jis rado kažką vertingo.

Gautus pinigus aš planavau lygiai pasidalinti su Asuna, bet mūsų susitartas laikas jau buvo praėjęs o ji vis dar neatvyko. Aš jau nusiunčiau jai pranešimą, taigi ji turėtų žinoti kur aš esu...

Vakar mes išsiskyrėme 74-ojo aukšto teleportacijos vartuose. Ji sakė jog ketina prašyti pertraukos ir persikėlė į 55-ame aukšto mieste Grandume esantį Kraujo Riterių HQ. Aš paklausiau ar turėčiau eiti kartu su ja, prisimenant bėdas kurių ji turėjo su Kuradeliu, bet ji su šypsena atsakė jog viskas gerai, taigi aš apleidau tą idėją.

Nuo mūsų susitarto laiko jau praėjo dvi valandos. Jeigu ji taip vėlavo, galbūt jai kas nors atsitiko? Galbūt turėjau eiti su ja? Norėdamas numalšinti nerimą aš vienu gurkšniu išgėriau arbatos puodelį.

Vos tik baigiau išgerti visą arbatą esančia arbatinuke, o Agilis baigė tyrinėti mano daiktus, išgirdau kažką bėgant laiptais. Greitai su trenksmu atsivėrė durys.

"Ei, Asuna..."

Aš beveik pasakiau "Tu vėluoji", tačiau sustojau. Asuna kaip paprastai buvo savo uniformoje, bet jos veidas buvo išbalęs ir akys spindėjo nerimu. Ji sudėjo rankas sau ant krūtinės, dukart ar triskart įkando sau į lūpą ir pasakė:

"Ką mes turėtume daryti... Kiritai..."

Beveik verkdama ji prisivertė kalbėti toliau:

"Atsitiko... kai kas blogo..."

Išgėrus naujai išvirtos arbatos, į Asunos veidą pamažu grįžo gyvybė, ir šiek tiek neryžtingai ji pradėjo pasakoti. Pajutęs atmosferą Agilis pasitraukė atgal į pirmąjį aukštą.

"Vakar... kai grįžau į HQ Grandume, apie viską kas atsitiko aš pranešiau savo gildijos lyderiui. Tuomet aš pasakiau jog noriu padaryti pertrauką nuo gildijos ir grįžau namo... Maniau jog aš gausiu leidimą per reguliarų rytinį susitikimą..."

Asuna, kuri sėdėjo priešais mane, nuleido akis ir prieš tęsdama stipriau suspaudė arbatos puodelį.

"Lyderis... sakė jog aš galiu padaryti pertrauką nuo gildijos. Bet yra viena sąlyga... Jis sakė kad... jis nori kovoti.. su Kiritu..."

"Ką...?"

Trumpam aš negalėjau suprasti ką ji pasakė. Kovoti...? Ar tai reiškė dvikovą? Ką bendro turėjo dvikova ir Asunos pertrauka nuo gildijos?

Kai aš paklausiau šių klausimų...

"Aš taip pat nežinau..."

Žiūrėdama į grindis Asuna papurtė galvą.

"Aš bandžiau jį įtikinti jog nėra jokios prasmės tai daryti... bet jis manęs neklausė..."

"Bet... tai problematiška. Jam pasiūlyti tokias sąlygas..."

Aš sumurmėjau ir gildijos lyderio vaizdas šmėstelėjo mano mintyse.

"Žinau. Lyderis paprastai palieka mus ramybėje kai mes planuojame kaip pereiti aukštus, jau nekalbant apie gildijos veiklą. Tačiau aš nežinau kodėl šį kartą..."

Nors Kraujo Riterių vadas labai charizmatiška, kas sukeldavo susižavėjimą ne tik jo gildijos nariams, bet ir beveik visiems priekinių linijų žmonėms, jis niekada neduodavo instrukcijų ar įsakymų. Per bosų kovas aš keletą kartų koviausi šalia jo ir gerbiau jo sugebėjimą išlaikyti tvarką nepratariant nei vieno žodžio.

Tokiam vyrukui staiga paprieštarauti iškeliant sąlygą jog aš su juo kovočiau, ką gi tai galėtų reikšti?

Nors aš buvau galutinai sutrikęs, aš prakalbau norėdamas nuraminti Asuna.

"...Na, pirma nueikime į Grandumą. Aš pats pabandysiu su juo pakalbėti."

"Taip... Atleisk jog visada pridarau tau bėdos..."

"Aš mielai bet ką padarysiu, nes tu mano..."

Man sustojus sakinio viduryje Asuna viltingai į mane pažvelgė.

"...svarbus grupės draugas."

Asuna iš pradžių susiraukė iš nepasitenkinimo, tuomet šiltai nusišypsojo.

Stipriausias Vyras, Gyva Legenda, Paladinas, ir t.t. – Kraujo Riterių lyderis turėjo tiek titulų jos neužtektų rankų jiems suskaičiuoti.

Jo vardas buvo Heathcliff. Prieš mano "Dvigubiems ašmenims" tampant plačiai žinomiems, jis buvo žinomas kaip vienintelis unikalaus įgūdžio turėtojas tarp šešių tūkstančių Aincad žaidėjų.

Jo papildomas įgūdis buvo kardo ir skydo kombinacija, kurie abu buvo kryžiaus formos, leidžianti naudotojui laisvai rinktis tarp puolimo ir gynybos. Tai buvo pavadinta "Šventuoju Kardu". Aš pats keletą kartų tai mačiau ir pastebėjau jog nuostabiausias įgūdžio dalykas tai triuškinanti gynyba. Gandai sako jog niekas nėra matęs jo HP pasiekiant geltoną ribą. Per 50-ojo aukšto boso kovą, kuri žaidėjams sukėlė daug nuostolių, jis sugebėjo pilnas dešimt minučių prieš bosą atsilaikyti vienas. Šis pasiekimas dar ir šiandien yra populiari pokalbių tema.

Nebuvo jokios ginklo galinčio perverti Heathcliff skydą.

Tai buvo viena labiausiai pripažintų Aincrad principų.

Su Asuna atvykus į 55-ajį aukštą jaučiau neapibūdinamą nerimą. Žinoma aš neketinau sukryžiuoti kardus su Heathcliff. Aš paprasčiausiai ketinau paprašyti priimti Asunos prašymą dėl pertraukos; tai buvo mano vienintelis tikslas.

Grandumas, 55-ojo aukšto gyvenamoji zona, buvo pramintas "Plieno Miestu". Taip buvo todėl jog Grandumas, ne taip kaip kiti miestai padaryti iš akmens, daugiausia susidarė iš aukštų bokštų pagamintų iš blizgančio metalinio plieno. Kadangi mieste buvo didelis skaičius kalvių, čia buvo nemažai gyventojų. Tačiau gatvėse nebuvo jokių medžių ar žalumos, kas darė įspūdį jog miestas buvo žiauriai negailestingas siaučiant žiemos vėjams.

Mes palikome vartų aikštę ir ėjome keliu padarytų iš plieno plokščių pritvirtintų kniedėmis. Asunos žingsniai atrodė sunkūs; galbūt taip buvo todėl jog ji bijojo to kas gali atsitikti.

Mes ėjome tarp plieninių bokštų maždaug dešimt minučių kol prieš mus pasirodė dar didesnis bokštas. Sidabrinės ietys kyšojo virš didžiulių vartų, šaltame vėjyje plevėsavo baltos vėliavos su raudonu kryžiumi. Tai buvo Kraujo Riterių gildijos HQ.

Asuna sustojo priešais mane. Ji valandėlę pažiūrėjo aukštyn į bokštą ir tuomet pasakė:

"Prieš tai HQ buvo mažas namas 39-ojo aukšto kaimiškoje gyvenvietėje. Visi ištisai skundėsi jog jis buvo per mažas ir perpildytas. Aš nesu prieš gildijos plėtimąsi... bet šis miestas per šaltas ir man nepatinka..."

"Tiesiog greičiau visą baikime; tuomet galėsime eiti suvalgyti ką nors šilto."

"Tu visada kalbi apie valgymą."

Asuna nusišypsojo ir savo kairiąja ranka švelniai suėmė mano dešinės rankos pirštus. Ji į mane net nepažvelgė, sumišusį dėl tokio elgesio, ir tiesiog keletą sekundžių taip ir stovėjo.

"Gerai, įkrova baigta!"

Tuomet ji paleido mano ranką ir ilgai žingsniai nuėjo link bokšto. Aš suskubau sekti paskui ją.

Užlipę laiptais atsidūrėme priešais plačiai atvertus vartus, kurie buvo saugomi dviejų itin ginkluotų sargybinių su ilgomis ietimis kiekvieno šone. Asuna ėjo link jų, savo batais eidama per grindis ir sukeldama žvangėjimo garsą. Jai priartėjus abu sargybiniai pasveikino ją nuo žemės pakeldami savo ietis.

"Ačiū už jūsų sunkų darbą."

Po šio glausto atsakymo ir dėl užtikrinto žingsniavimo, buvo sunku patikėti jog tai ta pati prislėgta mergina prieš valandą buvusi Agilio parduotuvėje. Sekdamas netoli Asunos aš praėjau sargybinius ir kartu su ją įėjau į bokštą.

Kaip ir kiti pastatai Grandume, šis bokštas buvo pagamintas iš juodo plieno. Pirmas aukštas buvo erdvus vestibiulis, bet šiuo metu čia nebuvo nei vieno žmogaus.

Galvodami jog viduje dar šalčiau nei lauke, mes perėjome iš mozaikos sudėtas grindis, kurios buvo kruopščiai surinktos ir daugybės metalo gabaliukų, ir priėjome sraigtinius laiptus.

Laiptais lipome į viršų; mūsų žingsniai aidėjo vestibiulyje. Laiptų buvo tiek daug jog žmogus su žemais gyvybingumo parametrais būtų pusiaukelėje išgriuvęs. Po nesuskaičiuojamos daugybės durų aš pradėjau jaudintis kiek aukščiau dar turėsime lipti. Galiausiai Asuna sustojo priešais plienines duris.

"Tai...?"

"Taip..."

Asuna palinksėjo o jos veidas išdavė nerimą. Bet atrodo ji greitai priėmė sprendimą. Pakėlusi dešinę ranką ji garsiai pabeldė, ir nelaukdama atsakymo įėjo. Iš kambario plūstant šviesai aš prisimerkiau.

Viduje buvo kambarys užimantis visą bokšto aukštą. Visos sienos buvo padarytos iš permatomo stiklo langų. Pro juos sklindanti šviesa nudažė kambarį monotoniška pilka spalva.

Kambario viduryje stovėjo didelis pusapvalis stalas, už jo ant kėdžių sėdėjo penki vyrai. Aš niekada nemačiau keturių esančių šonuose, bet esantį viduryje puikiai žinojau. Jis buvo paladinas Heathcliff.

Jis neatrodė taip įspūdingai. Jo amžius buvo maždaug dvidešimt penkeri. Jo veido bruožai buvo aštrūs kaip mokslininko, virš jo kaktos kabėjo sruoga plieno-pilkumo plaukų. Prabangus raudonas apsiaustas esantis ant aukšto, plono kūno darė jį panašesnį į šiame pasaulyje neegzistuojančius burtininkus nei į karį su kardu.

Bet pastebimiausias bruožas buvo jo akys. Tos paslaptingos žalvarinės akys skleidė stiprų magnetizmą kuris priblokšdavo žmones. Tai net nebuvo mano pirmasis susitikimas su juo; bet tiesą sakant, aš vis tiek jaučiausi įbaugintas.

Asuna priėjo prie stalo, savo batais sukeldama aidą, ir grakščiai pasisveikino.

"Aš atvykau atsisveikinti."

Atsakydamas Heathcliff karčiai nusišypsojo.

"Nėra kur skubėti. Leisk pirma su juo pasikalbėti."

Tai sakydamas jis pažiūrėjo į mano pusę. Aš nusiėmiau savo gobtuvą ir atsistojau šalia Asunos.

"Ar tai mūsų pirmas susitikimas ne boso kovoje, Kiritai?"

"Ne... Mes šiek tiek kalbėjomės per 67-ojo aukšto strateginį susitikimą."

Pats to nejausdamas aš atsakiau formaliu tonu.

Heathcliff nežymiai linktelėjęs ant stalo suglaudė savo rankas.

"Tai buvo sunki kova. Mes beveik patyrėme nuostolių savo gildijoje. Nors mus vadina geriausia gildija, mums visada trūksta žmonių. O tu dabar bandai atimti vieną iš brangiausių bei geriausių žaidėjų."

"Jei ji tokį brangi, kaip dėl atidesnio jos sargybinių rinkimo?"

Po mano kandžios replikos labiausiai dešinėje esantis žmogus, su besikeičiančia veido išraiška pradėjo stotis. Bet Heatchliff mostelėjęs ranka jį sustabdė.

"Aš įsakiau Kuradeliui grįžti į savo namus ir apmąstyti savo klaidas. Aš turiu atsiprašyti už jums sukeltas bėdas. Bet, mes negalime tiesiog sėdėti čia ir leisti išsivesti mūsų sublyderę Kiritai—"

"Jeigu nori ją pasiimti – laimėk ją savo kardu, su "Dvigubais Ašmenimis". Jei kovosi prieš mane ir laimėsi, Asuna gali su tavimi eiti. Bet jei pralaimėsi turėsi prisidėti prie Kraujo Riterių."

"..."

Aš pajutau jog pradedu po truputį suprasti šį paslaptingą žmogų.

Jis buvo apsėstas kardų dvikovų. Dar daugiau, jis turėjo nepalaužiamą pasitikėjimą savo įgūdžiais. Jis buvo beviltiška persona negalintis atsisakyti žaidėjo garbės nors ir yra įkalintas šiame neišvengiamame mirties žaidime. Kitaip sakant jis yra toks pat kaip ir aš.

Išgirdusi Heathcliff žodžius Asuna, kuri iki šios buvo tyli, pravėrė burną ir prakalbo lyg nebegalėtų to iškęsti.

"Lyderi, aš nesakiau, kad palieku gildiją. Aš tiesiog nori trumpam išeiti, pagalvoti apie keletą dalykų..."

Aš uždėjau ranką ant Asunos peties, kurios žodžiai tapo labiau įaudrinti, ir žengiau žingsnį į priekį. Aš tiesiogiai atrėmiau Heathcliff žvilgsnį ir mano burna judėjo beveik pati.

"Gerai. Jeigu nori kalbėti per kardus, aš tam neprieštarauju. Mes tai nuspręsime dvikova."

"Auu--!Kvailyskvailyskvailys!!!"

Mes buvome grįžę į Algade, Agilio parduotuvės antrąjį aukštą. Išvijęs smalsų krautuvininką atgal į pirmą aukštą, aš bandžiau nuraminti Asuną.

"Aš iš visų jėgų stengiausi jį įtikinti to turėjai tiesiog eiti ir tai pasakyti!!!"

Asuna sėdėjo ant akmeninės kėdės, kurioje buvau aš, porankio, ir naudojo savo tvirtai sugniaužtus kumščius mane kamuoti.

"Aš atsipašau! Aš laaaaabai atsiprašau! Aš tiesiog ėjau su minia ir..."

Man švelniai sugriebus jos kumščius ji galiausiai nusiramino; tačiau dabar ji buvo susiraukusi. Aš turėjau priversti save nesijuokti tarp didžiulio jos elgesio skirtumo čia ir gildijos HQ.

"Nieko tokio. Mes nusprendėme naudoti pirmo smūgio taisykles, taigi nėra jokio pavojaus. Be to, juk nėra taip jog aš neturiu jokių galimybių laimėti..."

"Uu<nowiki>~~~~</nowiki>..."

Asuna išleido piktą garsą ir sukryžiavo savo plonas, ilgas kojas.

"...Kai aš pamačiau Kirito "Dvigubus Ašmenis" aš pamaniau, kad tavo įgūdis visai kitame lygyje. Bet tas pats ir su lyderio "Šventuoju Kardu"... Kai kas galėtų sakyti jog jų galios užtektų sunaikinti žaidimo balansui. Tiesą sakant aš nežinau kas laimės... Bet ką tu ketini daryti? Jeigu tu pralaimėsi nesvarbu, kad aš negalėsiu pasiimti pertraukos, bet tu būsi priverstas prisijungti prie Kraujo riterių Kiritai."

"Na priklausomai nuo to kaip galvosi, galima sakyti jog aš vis tiek pasieksiu savo tikslą."

"Eh? Kodėl?"

Aš turėjau privesti savo burną atsiverti, kad galėčiau atsakyti.

"Err, na, kol... kol Asuna yra su manimi, aš neprieštarauju prisijungimui prie gildijos."

Praeityje aš niekad nebūčiau to pasakęs, net jeigu to reikėtų išsaugoti savo gyvybę. Iš nuostabos Asunos akys išsiplėtė, jos veidas tapo toks raudonas, kaip prinokęs obuolys. Tuomet dėl kažkokios priežasties ji nutilo, ir atsikėlusi nuėjo prie lango.

Pro Asunos pečius aš galėjau girdėti kasdienius Algade garsus, kurie buvo girdimi besileidžiant saulei.

Ką aš pasakiau buvo tiesa, bet aš vis dar jaučiausi blogai dėl tapimo gildijos dalimi. Man prisiminus gildijos vardą, kuriai aš priklausiau ir kurios šiandien jau nebėra, aštrus skausmas pervėrė mano širdį.

Na, aš neturiu jokių ketinimų pralaimėti.

Aš pagalvojau ir atsikėlęs iš kėdės priėjau prie Asunos.

Greitai po to, Asuna švelniai padėjo savo galvą ant mano dešinio peties.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius11|vienuoliktą skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius13|tryliktą skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online ~Czech Version~

2013-06-01T13:33:56Z

Soryusu:

[[Image:Sword_Art_Online_Vol_01_cover.jpg|thumb|Volume 1 Cover]]
Sword Art Online (japonsky ソードアート・オンライン, Sódo Áto Onrain) je japonská sci-fi série light novel od Reki Kawahary, spisovatele proslulého sérií Accel World s podobným námětem. Série light novel byla převedena již do tří mang, jednoho anime seriálu a dle jejího námětu bude 14. března 2013 v Japonsku vydána i hra Sword Art Online: Infinity Moment pro PSP.

Série Swort Art Online jsou také dostupné v jiných jazycích:
*[[Sword_Art_Online|English (Englisch)]]
*[[Sword_Art_Online_Bahasa_Indonesia|Bahasa Indonesia (Indonesisch)]]
*[[Sword_Art_Online_~Italian_Version~|Italiano (Italienisch)]]
*[[Sword_Art_Online_PL|Polski (Polnisch)]]
*[[Sword_Art_Online_~Russian_Version~|Русский (Russisch)]]
*[[Sword_Art_Online_~Brazilian_Portuguese~|Português Brasileiro (Brasilianisch-Portogisisch)]]
*[[Sword_Art_Online_~Vietnamese_Version~|Tiếng Việt (Vietnamesisch)]]
*[[Sword_Art_Online_~Versión_Española~|Español (Spanisch)]]
*[[Sword_Art_Online_(Français)|Français (Französisch)]]
*[[Sword_Art_Online_BE|Nederlands (Dutch)]]
*[[Sword_Art_Online_Saling Tagalog|Filipino (Tagalog)]]
*[[Sword_Art_Online_Bikol|Bikolano]]
*[[Sword_Art_Online ~Lithuanian~|Lietuvių (Lithuanian)]]
*[[Sword Art Online Hungarian Version|Magyar (Hungarian)]]

Česká verze se připravuje.

==Příběh==
Z tajemné MMO hry nové generace zvané Sword Art Online (SAO) se není možné odhlásit dříve, než bude dosaženo poslední úrovně a hra tím bude pokořena. Smrt ve hře znamená i smrt v reálném světě.
Bez informací o této kruté pravdě se přibližně 10 000 hráčů připojuje do SAO a tím se nevědomky stávají účastníky této krvavé bitvy.
Hlavní mužský protagonista zvaný Kirito ihned přijímá krutou pravdu o této MMO hře a v herním světě, tvořeném obrovským plovoucím zámkem zvaným Aincrad riskantně bojuje jako sólový hráč s jediným cílem - pokořit hru.
Avšak pozdější setkání a přijmutí pozvání do společné skupiny od hlavné ženské protagonistky, hráčky Asuny, expertky přes boj s kordy, se stává pro Kirita osudovým.

Sword Art Online je legendární novela jejíž čtenost na autorových osobních stránkách překročila hranici 6,5 milionů čtenářů.

==Časová osa==
[[SAO_Timeline|Upozornění: Stránka s časovou osou obsahuje mnoho spoilerů ohledně hry. Byli jste varováni!.]]

==Překlad==
===[[Sword Art Online ~Czech Version~:Registration Page|Registrace]]===

Ti, kteří si přejí podílet se na překladu by nejdříve měli kontaktovat vedoucího překladu.

'''Prosíme překladatele, aby si [[Sword Art Online ~Czech Version~:Registration Page|zarezervovali]] kapitoly, které překládají.'''

===Formátovací standardy===
'''Každá kapitola (po dokončení překladu) musí dodržovat všeobecné formátovací standardy.'''
*[[Format_guideline|Všeobecný návod: Úprava a formátování stránek]] (anglicky)
*[[Sword Art Online:Names and Terminology Guideline|Specifický návod pro SAO: Použitá jména a terminologie]] (anglicky, může obsahovat spoilery)

==Svazky==
===Svazek 1 - Aincrad ([[Sword Art Online: Svazek 1|Full Text]])===
<div>
<div style="float: left; margin-right: 20px; text-align:left;">
*[[Sword Art Online:Volume 1 Illustrations|Ilustrace]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Prologue|Prolog]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 1|Kapitola 1]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 2|Kapitola 2]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 3|Kapitola 3]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 4|Kapitola 4]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 5|Kapitola 5]]
</div>
<div style="float: left; margin-right: 58px; text-align:left;">
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 6|Kapitola 6]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 7|Kapitola 7]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 8|Kapitola 8]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 9|Kapitola 9]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 10|Kapitola 10]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 11|Kapitola 11]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 12|Kapitola 12]]
</div>
<div style="float: left; margin-right: 58px; text-align:left;">
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 13|Kapitola 13]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 14|Kapitola 14]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 15|Kapitola 15]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 16|Kapitola 16]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 17|Kapitola 17]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 18|Kapitola 18]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 19|Kapitola 19]]
</div>
<div style="float: left; margin-right: 58px; text-align:left;">
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 20|Kapitola 20]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 21|Kapitola 21]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 22|Kapitola 22]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 23|Kapitola 23]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 24|Kapitola 24]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Chapter 25|Kapitola 25]]
*[[Sword Art Online ~Czech Version~:Volume 1 Author Notes|Poznámky autora]]</div>
</div>
<br style="clear: both;" />

[[Category:Alternative Languages]]
[[Category:Czech]]

Talk:Main Page

2013-06-01T13:31:33Z

Soryusu: /* Missing alternative languages on the main page */ new section

== Onizuka-gto ==
Thanks for your initial work, I remember reading it and was really disappointed when I got the end, and realised this wasn't touched for a loooong time.

Thanks for inspiring me to jump into Wikipedia to sort out the Haruhi anime/manga/novel page.

Salutation, comrade!
May Haruhi Suzumiya bless you!

:

[[User:Onizuka-gto|Onizuka-gto]] 10:17, 16 April 2006 (PDT)

==Credit Due==
Not to be too eager to claim credit, since I haven't done that much, yet -- but might I suggest that at least some of the other contributing translators/proofreaders are credited on the front page of the Suzumiya Haruhi project pages? --[[User:Freak Of Nature|Freak Of Nature]] 08:04, 20 April 2006 (PDT)

== Translations as text files ==

I was wondering if someone could possibly put together a script to clean formatting for the translations, putting together an ePub for this is a pain in the ass sometimes :/

== April fool? ==
So that I can't visit this website on yesterday is a lie. Right? ^^" [[User:118.172.49.162|118.172.49.162]] 06:05, 2 April 2008 (PDT)

== Oops!! ==

On the left side bar, we have Ginban Kaleidoscope before Ghost Hunt! It should be the other way around! could someone fix this (I don't think I can, and if could, I wouldn't know how).

PS. While were working with the sidebar, should Utsuro no Hako to Zero no Maria be put up? we have over a volume, and don't seem to be missing anything.

== Out of Curiosity ==

I wonder how many (non-bot) people have tried to contact Thelastguardian at "thelastguardian@hotmailNOSPAM.comNOSPAM"

My guess is none. However, a few have probably tried to contact him/her at "thelastguardian@hotmailNOSPAM.com"
Copy and paste is really convenient, most of the time...

== IMTranslator Aid ==

Why not use Firefox's IMTranslator addon to translate into rough drafts and then correct the mistakes? Just a thought. [[User:Zero2001|Zero2001]] 19:58, 16 April 2011 (UCT)

It would be extremely helpful both in translating and speeding up the translation of Visual Novel Scripts. [[User:Zero2001|Zero2001]] 02:09, 17 April 2011 (UCT)

== would it be possible to implement semi-protection on this page? ==

It would prevent all the random spam from getting on without an account. Or are there reasons to not do so, technical or otherwise?

I'm also thinking that this would be a great idea. I had enough of tromadol addiction or something like that.

== Suplementy ==

Hello everyone

First of all sorry that I write in this topic but I have some technical problem with the use of this forum. When I'm trying to enter in the appropriate topic, I received a 404 error It's about the only topic in which I was able to enter. Do you have the same problems? What's going on?

---------
These are possible causes:
Please check your antivirus/firewall.
Are you in Japan? (Viewing is not supported from there, for obvious reasons)
Are you using an updated browser? Try another to be sure.

== Navigation Bar ==

It seems that all of the "To Aru Majutsu no Index" pages are now "Toaru Majutsu no Index," but the navigation bar on the left still has the older spelling. Not a broken link, just mildly irritating to see it need a redirect. [[User:CarVac|CarVac]] 23:46, 5 May 2011 (UCT)

Well, as for me, when I check the chapters, it's always 'To Aru' instead of 'Toaru'. [[User:Kira0802|Kira0802]] 00:48, 6 May 2011 (UCT)

Do you really want me to redirect all the links...? Thing is, the name got romanised into Toaru, but since we were using 'To Aru', the chapters are listed as 'To Aru...'. Gosh, I got 10+ volumes to redirect if that's the case...--[[User:Teh Ping|Teh Ping]] 04:42, 6 May 2011 (UCT)

I don't mind one way or the other, just shouldn't we be consistent? [[User:CarVac|CarVac]] 08:19, 6 May 2011 (UCT)

To be honest, you're not going to get me to do all those link changes -_-. I know I prefer consistency, but I don't think it's much of a problem with the chapters (unless you're using direct links). Right now, Oni isn't around at the moment, so I don't think that the link on the navigation bar will be changed anytime soon.--[[User:Teh Ping|Teh Ping]] 12:53, 7 May 2011 (UCT)

== weird naming error & strange orphan page ==

i found a weird page while googling the 7 volume series "Accel World" (it has recently recieved a manga adaptation). Apparently, there's a page for it here(5th on google) but because it was named wrong no-one here can find/see/access it. It's at [[Database:title=accel world]]. someone with an account should move/rename it to [[Accel World]] and add it to teasers or something.

The problem with that is, that it doesnt have a teaser at the moment. I think this page was created as a test a while ago... --[[User:Darklor|Darklor]] 02:37, 19 May 2011 (UCT)

See [[Database]]. Sigh... branched off into a separate wiki, which subsequently died. We now have a set of pages that are linked to by nothing. Do we want to try to revive this? I can see how it would be useful for attracting translators to projects that don't have a wiki page, especially ones that are forum shy, but other than that, I don't see any merit in it. most series that get an anime get a wiki all to themselves, anyway. Unless someone expresses some interested in restarting it, it would probably be better to delete the whole section. --[[User:Saganatsu|Saganatsu]] 06:15, 19 May 2011 (UCT)

== Affiliates ==

Shouldn't B-T affiliate itself with other translation groups that do lightnovels? I really liked how B-T linked to cetranslation on the frontpage to expand this community to other translation groups. Isn't it B-T's goal to expand the publicity of light novels to get them published in the language that promotes the most amount of interest from its readers? It would be awesome to see series listed on the left under a sub group (Affilates) [just like how theres Light Novels and Visual Novels] and list other light novels that are being translated from other sites. These links could link back to the original site like how Durarara!! was done. There is no other light novel database site that does this and I wish it would be B-T that would build a bigger community towards all translation groups. You might have to talk with other translation websites about it, but it would be every light novel reader's dream to find out that there are many other interesting series out there. [[User:Lp113|Lp113]] 19:12, 13 January 2012 (CST)

== Navigation ==
Can you make a navigation page, to list all the projects?

The light novels menu is incredibly long, such a long drop down menu doesn't help navigation.

[[Special:Contributions/70.24.244.198|70.24.244.198]] 23:59, 24 March 2012 (CDT)

==Monogatari Series in the Light Novels menu==
It used to say "Bakemonogatari" but was changed to "Monogatari" because the series expanded beyond Bakemonogatari, but the problem is, "Monogatari Series" is in the same position, so it's not in alphabetical order like the rest of the list. Can someone fix this?

== Densetsu no Yūsha no Densetsu in the 'Light Novels' menu ==

The Densetsu no Yūsha no Densetsu series is listed in the 'Light Novels' menu as "Dai Densetsu no Yūsha no Densetsu", which is the name of the series that is the sequel to the Densetsu no Yūsha no Densetsu series. It wold make more sense to use "Densetsu no Yūsha no Densetsu" in the menu because that is the actual series name. Can someone please change this?

== The ruling on Original Light Novels section. ==

Can someone explain to me the ruling on presenting a new light novel?
I have been working on materials and concepts for one, and now I want to present the story to the OLN section of BTsuki.

== tlwiki link broken ==

Now the page send to this link
http://www.tsukuru.info/tlwiki/index.php?title=Main_Page

but the new link is:
http://tlwiki.org/index.php?title=Main_Page
:still broken -- [[User:Ninjamask|Ninjamask]] ([[User talk:Ninjamask|talk]]) 17:34, 30 November 2012 (CST)

== To all of the people who make baka-tsuki possible ==
Thank you very much for your hard work! =D --[[User:Dright|Dright]] ([[User talk:Dright|talk]]) 20:24, 6 February 2013 (CST)

== talk page archiving ==

To the staff members of Baka-Tsuki:

Have there been any previous agreements on how to handle talk pages or the archiving of those on this project? Because there are no help pages, I'm just trying to ask that here. On Wikipedia, they say that "It is customary to periodically archive old discussions on a talk page when that page becomes too large. Bulky talk pages may be hard to navigate, contain obsolete discussion, or become a burden for users with slow Internet connections or computers." See [http://en.wikipedia.org/wiki/Help:Archiving_a_talk_page Help:Archiving a talk page]. I think that at least the pages should be archived, if they become to long, as for example with 30+ obsolete discussions. If nobody cares, they could even be dumped. --[[User:Unkalibriert|Unkalibriert]] 06:22, 10 February 2013 (CST)

== Mistake in the Android App Section ==

Just a minor mistake: "a App" should be "an App"
--[[User:Dan.|Dan.]] ([[User talk:Dan.|talk]]) 00:12, 20 February 2013 (CST)

== index page ==

Is there an index page? The sidebar list is all well and good, but it'd be easier to read if there was an index page.

-- [[Special:Contributions/65.92.180.137|65.92.180.137]] 03:48, 19 March 2013 (CDT)

== Watchlist & protection logs ==

Is there any way to hide protection logs from my Watchlist? I just got 46 emails when several Haganai pages were simultaneously protected. I didn't find anything in the Watchlist preferences that looked like it would be helpful. Can anybody help me with this? --[[User:Dan.|Dan.]] ([[User talk:Dan.|talk]]) 22:48, 29 March 2013 (CDT)

== Page suggestions ==

May i suggest that a page containing a list of all Light Novel adaptations anime be created? Because some people (including me) tends to see whether the series we like was already made into an anime or not. Also, by being adapted into anime most people (me) would feel a lot accepting into reading a new series, because i have many series that i didn't read just because the title is confusing and that the cover's artwork is messy.

Also, it would be nice to see updates of what chapters you guys have just finished in one box, so i also want to suggest to put the said box on the front page so that we don't have to visit each series just to know if it's already updated or not (and twitter is not really reliable :/)

== Question. ==

Can I ask a question? If I want to know about something where do I post it? I am new here because I just recently started reading Light Novels. Also while I'm asking is Date A Live Volume 5 Chapter 5 really blank? Also is Volume 4 Chapter 6 the start of Volume 4?

:You're probably not going to get any answers here. You might want to try the talk page for the series/chapter that you have the question about or the [http://www.baka-tsuki.org/forums/ forum]. --[[User:Dan.|Dan.]] ([[User talk:Dan.|talk]]) 13:56, 6 April 2013 (CDT)

== Missing alternative languages on the main page ==

Someone should update the alternative language list on the main page. Bulgarian, Dutch, Croatian, Bikolano and Arabic are missing. --[[User:Soryusu|Soryusu]] ([[User talk:Soryusu|talk]]) 08:31, 1 June 2013 (CDT)

Sword Art Online:Atnaujinimai

2013-06-01T12:21:11Z

Soryusu:

==2013==

===Balandis===

* Balandžio 04, 2013
** '''Projekto pradžia'''
** Pridėtas pirmos knygos prologas ir pirmasis skyrius

* Balandžio 05, 2013
** Pridėtas pirmos knygos antras skyrius
** Pridėtas pirmos knygos trečias skyrius
** Pridėtas pirmos knygos ketvirtas skyrius
** Išverstas pirmos knygos penktas skyrius

* Balandžio 07, 2013
** Pridėtas pirmos knygos šeštas skyrius

* Balandžio 19, 2013
** Pridėtas pirmos knygos septintas skyrius

* Balandžio 28, 2013
** Pridėtas pirmos knygos aštuntas skyrius

===Gegužė===
* Gegužės 12, 2013
** Pridėtas pirmos knygos devintas skyrius
** Pridėtas pirmos knygos dešimtas skyrius
** Pridėtas pirmos knygos vienuoliktas skyrius
* Gegužės 29, 2013
** Pridėtas trečios knygos prologas
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga 3 Prologas

2013-06-01T12:17:02Z

Soryusu:

===Prologas===

Išdėstyti lyg kuklus žvaigždynas buvo trys ryškiai žali taškeliai.

Kirigaya Suguha ištiesė savo dešinės rankos pirštą, liesdama švieseles.

LED rodikliai rodė esamą FullDive modelio VR aparato "NerveGear" veikimo būseną. Rodikliai, esantys šalmo priekinėje dalyje, rodė – iš dešinės – pagrindinę galią, tinklo sujungimą ir cerebrinį (smegenų) sujungimą. Momentas, kai švieselė kairiausiame krašte taptų raudona, žymėtų šalmo naudotojo smegenų sunaikinimą.

Šio šalmo savininkas gulėjo ant erdvios želinės lovos, viduryje visiškai baltos ligoninės palatos, paskendęs nepažadinamame miege. Ne, tai nebuvo tikslus apibūdinimas. Iš tiesų, jo siela šiuo metu dieną ir naktį kovėsi kažkokioje tolimoje paralelinėje visatoje – rizikuodama jo bei kitų kelių tūkstančių žmonių, laikomų belaisviais žaidėjais laisve.

"Broli..."

Suguha pašaukė tyliai miegantį savo brolį, Kazutą.

"Jau praėjo dveji metai, ar ne... Žinai, aš kitą kartą busiu vidurinės mokyklos mokinė... Jei greitai nesugrįši, anksčiau ar vėliau tave pralenksiu..."

Ji nuleido pirštą nuo LED, nuvesdama liniją brolio skruostu. Ilgos komos metu, Kazuto raumenys ėmė nykti ir tokia aštri linija suteikė jo profiliui perdėtai moterišką aurą, nepaisant jo ir taip ne itin vyriškų bruožų. Net jo motina juokavo, vadindama jį "Miegančiąja Gražuole".

Suplonėjo ne tik jo veidas. Visas jo kūnas tapo lieknas ir išsekęs – jis buvo apgailėtinos būsenos, palyginus su Suguha, kuri treniravosi Kendo nuo mažų dienų – jo kūno svoris dabar buvo neabejotinai per mažas. Ji svarstė, jei šitai tęstųsi, ar jis visiškai išnyktų...? Pastaruoju metu ją kankino tokia baimė.

Tačiau Suguha tramdė ašaras ligoninės palatoje nuo praeitų metų. Tuo metu Vidaus Reikalų ir Ryšių Ministerijos "SAO Incidento Countermeasure Komandos" narys jiems pranešė. Valstybės tarnautojas – ilgais kirpčiukais, krintančiais ant jo akinių juodais rėmeliais ir vilkintis daugiau ar mažiau gerbiamo žmogaus rūbais – jiems neaiškiu balsu pranešė, kad jos brolio "lygis" buvo aukščiausias iš tų kelių procentų žaidime – kad jis nuolat ėjo į pavojingas fronto linijas kovoti ir buvo vienas iš nedaugelio laiminčių žaidėjų.

Buvo patvirtinta, kad šiandien jos brolis taip pat kovojo mirtiną kovą. Todėl Suguha čia ir neverks. Be to, ji pamanė paimsianti jį už rankos, kad jį palaikytų.

"Sėkmės... Sėkmės, broli."

Kaip ir visada, Kazuto kaulėtą dešinę ranką apsivijo abi jos rankos – kol ji tyloje nuoširdžiai meldėsi, jai iš už nugaros staiga pasigirdo balsas.

"Ah, atėjai, Suguha."

Ji apsisuko, susijaudinusi.

"O, mama..."

Ta, kuri ten stovėjo, buvo jos motina, Midori. Šios ligoninės palatos stumdomos durys naudojo motorinį mechanizmą, todėl darinėjimo garsas buvo baisiai tylus; todėl Suguha ir neišgirdo kaip įėjo jos mama.

Tada Midori, vikriai pamerkusi puokštelę kosmėjų iš savo dešinės rankos į vazą prie lovos, prisėdo ant kėdės šalia Suguhos. Tikriausiai grįžtanti iš savo darbovietės, ji vilkėjo medvilninę palaidinę su siauromis džinsinėmis kelnėmis ir odinį švarkelį viršuje, suteikiantį jai šiurkštoką išvaizdą. Matydamas jos neryškų makiažą bei plaukus, kurie buvo paprasčiausiai surišti už nugaros, negalėtum suprasti, kuriai kitais metais sukaks keturiasdešimt. Nors būtų galima kaltinti jos vadovaujančiosios redaktorės darbą kompiuterinės informacijos žurnale, ji pati neturėjo nė menkiausio ketinimo elgtis pagal amžių – taigi galėtum sakyti, kad Suguhai mama buvo labiau kaip vyresnė sesuo.

"Mama, atėjai laiku. Nejaugi korektūra jau baigta?"

Pasakė Suguha ir Midori nusijuokė.

"Aš per prievartą pasprukau ir atėjau. Ne visada dažnai čia ateinu, bet nors šiandien."

"Tiesa... Šiandien brolio... gimtadienis, ar ne?"

Abi minutėlę patylėjo, atidžiai stebėdamos lovoje miegantį Kazutą. Užuolaida sujudėjo, saulėlydžio nudažytam vėjo gūseliui patekus į palatą, ir ore švelniai pasklidus kosmėjų aromatui.

"Kazutui... jau 16 metų, ar ne..."

Tarstelėjo Midori ir atsiduso.

"...Dar ir dabar pamenu tą nutikimą lyg jis būtų buvęs vakar. Tada, kai Minetaka ir aš svetainėje žiūrėjome filmą ir staiga iš už nugaros Kazutas pasakė, 'Prašau, papasakok man apie tikruosius mano tėvus'."

Suguha pažvelgė į Midori žaviai rausvas lūpas, kuriose pasirodė nostalgiška kandi šypsena.

"Tada buvau labai nustebusi. Kazutui tebuvo 10 metų. Kol Suguha įstos į vidurinę mokyklą... tai buvo paslaptis, kuria ketinome saugoti dar 7 metus, bet jis išsiaiškino apie ištrintus savo Juki Net įrašus."

Kai Suguha tai išgirdo pirmą kartą, prieš nustebdama ji taip pat šyptelėjo kaip ir jos motina.

"Tai tikrai visai kaip brolis, ar ne?"

"Mes buvome taip nustebę, kad net neapsimetėme įskaudinti ar kad nieko nežinome. Atrodo, tokia buvo Kazuto strategija ir vėliau Minetaka pasakė 'mus pričiupo' ir labai sutriko."

"Ah, haha" nusijuokė abi ir kurį laiką žiūrėjo į miegantį Kazutą, netardamos nė žodžio.

Brolis, Kirigaya Kazutas, kuris visada gyveno kartu su Suguha nuo akimirkos, kai ji pradėjo suprasti pasaulį aplink save, iš tiesų buvo jos "pusbrolis".

Sutuoktinių Kirigaya Minetako ir Midori vaikas buvo Suguha, o Kazutas buvo Midori sesers; tai reiškė, kad jis buvo Suguhos tetos sūnus. Jos teta ir jos vyras, neturėdami pasirinkimo, paliko nė metukų neturintį vienintelį savo vaiką ir žuvo nelaimingo atsitikimo metu. Rimti jų sužeidimai galiausiai užbaigė jų gyvybes ir Midori teko prisiimti Kazuto globą sau.

Šitai Suguhai žiemą prieš dvejus metus papasakojo abu jos tėvai, kai tuo metu Kazutas buvo įkalintas virtualios realybės žaidime pavadinimu "Sword Art Online". Jau ir taip šio įvykio sukrėsta, Suguha buvo visiškai sutrikusi; ji teiravosi Midori, kodėl jai to nepapasakojo anksčiau, kodėl ji buvo vienintelė, kuriai niekas nieko nesakė, ir savo sumišimą išliejo ant Midori.

Praėjo dveji metai, tačiau susvetimėjimo jausmas vis dar glūdėjo giliai širdyje, jausmas tos, kuri buvo vienintelė nieko nežinanti. Tačiau per šį laikotarpį ji pamažu ėmė suprasti, ką tada jautė jos tėvai.

Jų pradinis planas papasakoti visą tiesą Suguhai po jos įstojimo į vidurinę mokyklą buvo pagreitintas, trumpiau tariant, abu tėvai nenoriai nusprendė tiesą apie jos šeimą jai pasakyti, kol Kazutas dar gyvas. Nuo SAO įvykio pradžios praėjus vos mėnesiui, žuvo beprotiškas skaičius žmonių: 2000. Tokiomis sąlygomis jie abu negalėjo nieko padaryti, tik pasiruošti užtikrintai Kazuto mirčiai. Bent jau po visko jie nesigailėtų, kad Suguha "to nežinojo", taip, štai ką abu jos tėvai tikriausiai galvojo.

Vis dar apnikta prieštaringų emocijų, Suguha dažnai lankė šią palatą, kurioje gulėjo Kazutas, ir rimtai mąstė. Mąstė, apie brolį, kuris iš tiesų nėra jos tikras brolis ir apie tai, kas buvo prarasta.

Neilgai trukus ji priėjo išvados, kad nebuvo nieko.

Niekas nepasikeis. Niekas nebus įskaudintas. Kaip ir prieš sužinodama tiesą, taip ir dabar ji, kaip visada, tiesiog meldė Kazuto gerovės ir jo sugrįžimo.

Iki šiol, per šiuos dvejus metus, tik į pusę Suguhos maldos buvo atsakyta.

"...Ei, Mama."

Žiūrėdama į jo veidą, Suguha tyliai prašneko.

"Taip?"

"...Brolis, nuo pat pagrindinės mokyklos jis tik tinklo žaidimus ir težaisdavo, tiesa... Kaip manai, ar tai susiję?"

Šis klausimas, neužsimenantis, kad jis nėra Kirigaya šeimos vaikas, tuoj pat privertė Midori papurtyti galvą.

"Ne, tai nesusiję. Tai todėl, kad šis vaikis būdamas šešerių sukonstravo savadarbę mašiną iš atliekų mano kambaryje. Sakyčiau, paveldėjo mano PC maniakės kraują. Psichiškai, savaime aišku."

Švelniai šypsodamasi, Suguha alkūne kumštelėjo motinos ranką.

"Be kita ko, būdama vaikas, Mama taip pat mėgo žaidimus, bent jau tai girdėjau iš močiutės."

"Iš tiesų; žaidžiau tinklo žaidimus nuo pat pradinės mokyklos. Dėl Kazuto net nėra ko jaudintis."

Jos vėl nuoširdžiai nusikvatojo, Midori sutelkė savo mylinčias akis į lovą.

"...Tačiau, nesvarbu kokiame žaidime, niekada nebuvau geriausia žaidėja. Neturėjau pakankamai kantrybės ir ryžto. Šis kraujas nebūdingas man, jis būdingas tau. Tu net tęsei Kendo treniruotes aštuonerius metus, tavyje teka tas pats kraujas, būtent šitaip Kazutas dabar išgyvena. Anksčiau ar vėliau jis gali netikėtai sugrįžti."

'Šlept', Midori padėjo ranką Suguhai ant galvos ir atsistojo.

"Taigi, aš išeinu pirma. Tu taip pat nesusivėlink."

"Gerai, supratau."

Suguha linktelėjo ir Midori dar kartą pažiūrėjusi į Kazutą švelniai ištarė "Su gimimo diena". Tada keletą kartų greitai sumirksėjo, apsisuko ir greitai išėjo iš ligoninės palatos.

Suguha suėmė uniformos sijono kraštą abiem rankomis, giliai įkvėpė ir dar kartą pažiūrėjo į šalmo, dengiančio jos brolio galvą, LED rodiklius.

Žalios švieselės, rodančios tinklo ir cerebrinio sujungimų būseną, nuolat greitai mirksėjo.

Šiuo metu, kitame tinklo gale buvo SAO serveris ir Kazuto sąmonė, o per NerveGear nuolat vyko nesuskaičiuojamų signalų mainai.

Nežinia, kur dabar buvo jos brolis. Jis galėjo klaidžioti niūriuose požemiuose su žemėlapiu rankoje. Jis galėjo vertinti prekę naudotų daiktų krautuvėje. O galbūt sutiko siaubingą pabaisą ir dabar galėjo drąsiai stoti į kovą su ja.

Ji švelniai ištiesė abi rankas ir vėl suėmė jo liesą baltą dešiniąją ranką.

Kazuto lytėjimo pojūčiai buvo visiškai nutraukti NerveGear šalmo ties medulla oblongata (apatine smegenų kamieno dalimi) prieš pasiekiant smegenis. Tačiau žiūrėdama į liečiamą odą, Suguha tikėjo, kad jos padrąsinimas neabejotinai jį pasiekė.

Taip buvo todėl, kad Suguha vėl tai jautė. Šio jaunuolio, jos brolio, kuris iš tiesų yra jos pusbrolis, siela spinduliuoja stiprią šilumą. Jis turėjo tvirtą tikslą ir tikrai išgyvens ir sugrįš į tikrąjį pasaulį.

Žybsinčią auksinę šviesa iš už baltos užuolaidos greitai pakeitė ryškiai raudona ir tada purpurinė; net kai atėjo laikas, kai palatą apgaubė blanki šviesa, Suguha toliau ten sėdėjo. Nejudėdama ji įdėmiai klausėsi savo brolio nedrąsaus kvėpavimo.

Iš ligoninės buvo atsiųsta skubi žinutė apie Kazuto pabudimą. Tai įvyko po mėnesio, 2024 metų lapkričio 7 dieną.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Volume_3_Illustrations|knygos iliustracijas]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga_3_1_skyrius|pirmąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga 3 Prologas

2013-06-01T12:15:36Z

Soryusu:

===Prologas===

Išdėstyti lyg kuklus žvaigždynas buvo trys ryškiai žali taškeliai.

Kirigaya Suguha ištiesė savo dešinės rankos pirštą, liesdama švieseles.

LED rodikliai rodė esamą FullDive modelio VR aparato "NerveGear" veikimo būseną. Rodikliai, esantys šalmo priekinėje dalyje, rodė – iš dešinės – pagrindinę galią, tinklo sujungimą ir cerebrinį (smegenų) sujungimą. Momentas, kai švieselė kairiausiame krašte taptų raudona, žymėtų šalmo naudotojo smegenų sunaikinimą.

Šio šalmo savininkas gulėjo ant erdvios želinės lovos, viduryje visiškai baltos ligoninės palatos, paskendęs nepažadinamame miege. Ne, tai nebuvo tikslus apibūdinimas. Iš tiesų, jo siela šiuo metu dieną ir naktį kovėsi kažkokioje tolimoje paralelinėje visatoje – rizikuodama jo bei kitų kelių tūkstančių žmonių, laikomų belaisviais žaidėjais laisve.

"Broli..."

Suguha pašaukė tyliai miegantį savo brolį, Kazutą.

"Jau praėjo dveji metai, ar ne... Žinai, aš kitą kartą busiu vidurinės mokyklos mokinė... Jei greitai nesugrįši, anksčiau ar vėliau tave pralenksiu..."

Ji nuleido pirštą nuo LED, nuvesdama liniją brolio skruostu. Ilgos komos metu, Kazuto raumenys ėmė nykti ir tokia aštri linija suteikė jo profiliui perdėtai moterišką aurą, nepaisant jo ir taip neitin vyriškų bruožų. Net jo motina juokavo, vadindama jį "Miegančiąja Gražuole".

Suplonėjo ne tik jo veidas. Visas jo kūnas tapo lieknas ir išsekęs – jis buvo apgailėtinos būsenos, palyginus su Suguha, kuri treniravosi Kendo nuo mažų dienų – jo kūno svoris dabar buvo neabejotinai per mažas. Ji svarstė, jei šitai tęstųsi, ar jis visiškai išnyktų...? Pastaruoju metu ją kankino tokia baimė.

Tačiau Suguha tramdė ašaras ligoninės palatoje nuo praeitų metų. Tuo metu Vidaus Reikalų ir Ryšių Ministerijos "SAO Incidento Countermeasure Komandos" narys jiems pranešė. Valstybės tarnautojas – ilgais kirpčiukais, krintančiais ant jo akinių juodais rėmeliais ir vilkintis daugiau ar mažiau gerbiamo žmogaus rūbais – jiems neaiškiu balsu pranešė, kad jos brolio "lygis" buvo aukščiausias iš tų kelių procentų žaidime – kad jis nuolat ėjo į pavojingas fronto linijas kovoti ir buvo vienas iš nedaugelio laiminčių žaidėjų.

Buvo patvirtinta, kad šiandien jos brolis taip pat kovojo mirtiną kovą. Todėl Suguha čia ir neverks. Be to, ji pamanė paimsianti jį už rankos, kad jį palaikytų.

"Sėkmės... Sėkmės, broli."

Kaip ir visada, Kazuto kaulėtą dešinę ranką apsivijo abi jos rankos – kol ji tyloje nuoširdžiai meldėsi, jai iš už nugaros staiga pasigirdo balsas.

"Ah, atėjai, Suguha."

Ji apsisuko, susijaudinusi.

"O, mama..."

Ta, kuri ten stovėjo, buvo jos motina, Midori. Šios ligoninės palatos stumdomos durys naudojo motorinį mechanizmą, todėl darinėjimo garsas buvo baisiai tylus; todėl Suguha ir neišgirdo kaip įėjo jos mama.

Tada Midori, vikriai pamerkusi puokštelę kosmėjų iš savo dešinės rankos į vazą prie lovos, prisėdo ant kėdės šalia Suguhos. Tikriausiai grįžtanti iš savo darbovietės, ji vilkėjo medvilninę palaidinę su siauromis džinsinėmis kelnėmis ir odinį švarkelį viršuje, suteikiantį jai šiurkštoką išvaizdą. Matydamas jos neryškų makiažą bei plaukus, kurie buvo paprasčiausiai surišti už nugaros, negalėtum suprasti, kuriai kitais metais sukaks keturiasdešimt. Nors būtų galima kaltinti jos vadovaujančiosios redaktorės darbą kompiuterinės informacijos žurnale, ji pati neturėjo nė menkiausio ketinimo elgtis pagal amžių – taigi galėtum sakyti, kad Suguhai mama buvo labiau kaip vyresnė sesuo.

"Mama, atėjai laiku. Nejaugi korektūra jau baigta?"

Pasakė Suguha ir Midori nusijuokė.

"Aš per prievartą pasprukau ir atėjau. Ne visada dažnai čia ateinu, bet nors šiandien."

"Tiesa... Šiandien brolio... gimtadienis, ar ne?"

Abi minutėlę patylėjo, atidžiai stebėdamos lovoje miegantį Kazutą. Užuolaida sujudėjo, saulėlydžio nudažytam vėjo gūseliui patekus į palatą, ir ore švelniai pasklidus kosmėjų aromatui.

"Kazutui... jau 16 metų, ar ne..."

Tarstelėjo Midori ir atsiduso.

"...Dar ir dabar pamenu tą nutikimą lyg jis būtų buvęs vakar. Tada, kai Minetaka ir aš svetainėje žiūrėjome filmą ir staiga iš už nugaros Kazutas pasakė, 'Prašau, papasakok man apie tikruosius mano tėvus'."

Suguha pažvelgė į Midori žaviai rausvas lūpas, kuriose pasirodė nostalgiška kandi šypsena.

"Tada buvau labai nustebusi. Kazutui tebuvo 10 metų. Kol Suguha įstos į vidurinę mokyklą... tai buvo paslaptis, kuria ketinome saugoti dar 7 metus, bet jis išsiaiškino apie ištrintus savo Juki Net įrašus."

Kai Suguha tai išgirdo pirmą kartą, prieš nustebdama ji taip pat šyptelėjo kaip ir jos motina.

"Tai tikrai visai kaip brolis, ar ne?"

"Mes buvome taip nustebę, kad net neapsimetėme įskaudinti ar kad nieko nežinome. Atrodo, tokia buvo Kazuto strategija ir vėliau Minetaka pasakė 'mus pričiupo' ir labai sutriko."

"Ah, haha" nusijuokė abi ir kurį laiką žiūrėjo į miegantį Kazutą, netardamos nė žodžio.

Brolis, Kirigaya Kazutas, kuris visada gyveno kartu su Suguha nuo akimirkos, kai ji pradėjo suprasti pasaulį aplink save, iš tiesų buvo jos "pusbrolis".

Sutuoktinių Kirigaya Minetako ir Midori vaikas buvo Suguha, o Kazutas buvo Midori sesers; tai reiškė, kad jis buvo Suguhos tetos sūnus. Jos teta ir jos vyras, neturėdami pasirinkimo, paliko nė metukų neturintį vienintelį savo vaiką ir žuvo nelaimingo atsitikimo metu. Rimti jų sužeidimai galiausiai užbaigė jų gyvybes ir Midori teko prisiimti Kazuto globą sau.

Šitai Suguhai žiemą prieš dvejus metus papasakojo abu jos tėvai, kai tuo metu Kazutas buvo įkalintas virtualios realybės žaidime pavadinimu "Sword Art Online". Jau ir taip šio įvykio sukrėsta, Suguha buvo visiškai sutrikusi; ji teiravosi Midori, kodėl jai to nepapasakojo anksčiau, kodėl ji buvo vienintelė, kuriai niekas nieko nesakė, ir savo sumišimą išliejo ant Midori.

Praėjo dveji metai, tačiau susvetimėjimo jausmas vis dar glūdėjo giliai širdyje, jausmas tos, kuri buvo vienintelė nieko nežinanti. Tačiau per šį laikotarpį ji pamažu ėmė suprasti, ką tada jautė jos tėvai.

Jų pradinis planas papasakoti visą tiesą Suguhai po jos įstojimo į vidurinę mokyklą buvo pagreitintas, trumpiau tariant, abu tėvai nenoriai nusprendė tiesą apie jos šeimą jai pasakyti, kol Kazutas dar gyvas. Nuo SAO įvykio pradžios praėjus vos mėnesiui, žuvo beprotiškas skaičius žmonių: 2000. Tokiomis sąlygomis jie abu negalėjo nieko padaryti, tik pasiruošti užtikrintai Kazuto mirčiai. Bent jau po visko jie nesigailėtų, kad Suguha "to nežinojo", taip, štai ką abu jos tėvai tikriausiai galvojo.

Vis dar apnikta prieštaringų emocijų, Suguha dažnai lankė šią palatą, kurioje gulėjo Kazutas, ir rimtai mąstė. Mąstė, apie brolį, kuris iš tiesų nėra jos tikras brolis ir apie tai, kas buvo prarasta.

Neilgai trukus ji priėjo išvados, kad nebuvo nieko.

Niekas nepasikeis. Niekas nebus įskaudintas. Kaip ir prieš sužinodama tiesą, taip ir dabar ji, kaip visada, tiesiog meldė Kazuto gerovės ir jo sugrįžimo.

Iki šiol, per šiuos dvejus metus, tik į pusę Suguhos maldos buvo atsakyta.

"...Ei, Mama."

Žiūrėdama į jo veidą, Suguha tyliai prašneko.

"Taip?"

"...Brolis, nuo pat pagrindinės mokyklos jis tik tinklo žaidimus ir težaisdavo, tiesa... Kaip manai, ar tai susiję?"

Šis klausimas, neužsimenantis, kad jis nėra Kirigaya šeimos vaikas, tuoj pat privertė Midori papurtyti galvą.

"Ne, tai nesusiję. Tai todėl, kad šis vaikis būdamas šešerių sukonstravo savadarbę mašiną iš atliekų mano kambaryje. Sakyčiau, paveldėjo mano PC maniakės kraują. Psichiškai, savaime aišku."

Švelniai šypsodamasi, Suguha alkūne kumštelėjo motinos ranką.

"Be kita ko, būdama vaikas, Mama taip pat mėgo žaidimus, bent jau tai girdėjau iš močiutės."

"Iš tiesų; žaidžiau tinklo žaidimus nuo pat pradinės mokyklos. Dėl Kazuto net nėra ko jaudintis."

Jos vėl nuoširdžiai nusikvatojo, Midori sutelkė savo mylinčias akis į lovą.

"...Tačiau, nesvarbu kokiame žaidime, niekada nebuvau geriausia žaidėja. Neturėjau pakankamai kantrybės ir ryžto. Šis kraujas nebūdingas man, jis būdingas tau. Tu net tęsei Kendo treniruotes aštuonerius metus, tavyje teka tas pats kraujas, būtent šitaip Kazutas dabar išgyvena. Anksčiau ar vėliau jis gali netikėtai sugrįžti."

'Šlept', Midori padėjo ranką Suguhai ant galvos ir atsistojo.

"Taigi, aš išeinu pirma. Tu taip pat nesusivėlink."

"Gerai, supratau."

Suguha linktelėjo ir Midori dar kartą pažiūrėjusi į Kazutą švelniai ištarė "Su gimimo diena". Tada keletą kartų greitai sumirksėjo, apsisuko ir greitai išėjo iš ligoninės palatos.

Suguha suėmė uniformos sijono kraštą abiem rankomis, giliai įkvėpė ir dar kartą pažiūrėjo į šalmo, dengiančio jos brolio galvą, LED rodiklius.

Žalios švieselės, rodančios tinklo ir cerebrinio sujungimų būseną, nuolat greitai mirksėjo.

Šiuo metu, kitame tinklo gale buvo SAO serveris ir Kazuto sąmonė, o per NerveGear nuolat vyko nesuskaičiuojamų signalų mainai.

Nežinia, kur dabar buvo jos brolis. Jis galėjo klaidžioti niūriuose požemiuose su žemėlapiu rankoje. Jis galėjo vertinti prekę naudotų daiktų krautuvėje. O galbūt sutiko siaubingą pabaisą ir dabar galėjo drąsiai stoti į kovą su ja.

Ji švelniai ištiesė abi rankas ir vėl suėmė jo liesą baltą dešiniąją ranką.

Kazuto lytėjimo pojūčiai buvo visiškai nutraukti NerveGear šalmo ties medulla oblongata (apatine smegenų kamieno dalimi) prieš pasiekiant smegenis. Tačiau žiūrėdama į liečiamą odą, Suguha tikėjo, kad jos padrąsinimas neabejotinai jį pasiekė.

Taip buvo todėl, kad Suguha vėl tai jautė. Šio jaunuolio, jos brolio, kuris iš tiesų yra jos pusbrolis, siela spinduliuoja stiprią šilumą. Jis turėjo tvirtą tikslą ir tikrai išgyvens ir sugrįš į tikrąjį pasaulį.

Žybsinčią auksinę šviesa iš už baltos užuolaidos greitai pakeitė ryškiai raudona ir tada purpurinė; net kai atėjo laikas, kai palatą apgaubė blanki šviesa, Suguha toliau ten sėdėjo. Nejudėdama ji įdėmiai klausėsi savo brolio nedrąsaus kvėpavimo.

Iš ligoninės buvo atsiųsta skubi žinutė apie Kazuto pabudimą. Tai įvyko po mėnesio, 2024 metų lapkričio 7 dieną.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Volume_3_Illustrations|knygos iliustracijas]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga_3_1_skyrius|pirmąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga 3 Prologas

2013-06-01T12:15:11Z

Soryusu:

==Prologas==

Išdėstyti lyg kuklus žvaigždynas buvo trys ryškiai žali taškeliai.

Kirigaya Suguha ištiesė savo dešinės rankos pirštą, liesdama švieseles.

LED rodikliai rodė esamą FullDive modelio VR aparato "NerveGear" veikimo būseną. Rodikliai, esantys šalmo priekinėje dalyje, rodė – iš dešinės – pagrindinę galią, tinklo sujungimą ir cerebrinį (smegenų) sujungimą. Momentas, kai švieselė kairiausiame krašte taptų raudona, žymėtų šalmo naudotojo smegenų sunaikinimą.

Šio šalmo savininkas gulėjo ant erdvios želinės lovos, viduryje visiškai baltos ligoninės palatos, paskendęs nepažadinamame miege. Ne, tai nebuvo tikslus apibūdinimas. Iš tiesų, jo siela šiuo metu dieną ir naktį kovėsi kažkokioje tolimoje paralelinėje visatoje – rizikuodama jo bei kitų kelių tūkstančių žmonių, laikomų belaisviais žaidėjais laisve.

"Broli..."

Suguha pašaukė tyliai miegantį savo brolį, Kazutą.

"Jau praėjo dveji metai, ar ne... Žinai, aš kitą kartą busiu vidurinės mokyklos mokinė... Jei greitai nesugrįši, anksčiau ar vėliau tave pralenksiu..."

Ji nuleido pirštą nuo LED, nuvesdama liniją brolio skruostu. Ilgos komos metu, Kazuto raumenys ėmė nykti ir tokia aštri linija suteikė jo profiliui perdėtai moterišką aurą, nepaisant jo ir taip neitin vyriškų bruožų. Net jo motina juokavo, vadindama jį "Miegančiąja Gražuole".

Suplonėjo ne tik jo veidas. Visas jo kūnas tapo lieknas ir išsekęs – jis buvo apgailėtinos būsenos, palyginus su Suguha, kuri treniravosi Kendo nuo mažų dienų – jo kūno svoris dabar buvo neabejotinai per mažas. Ji svarstė, jei šitai tęstųsi, ar jis visiškai išnyktų...? Pastaruoju metu ją kankino tokia baimė.

Tačiau Suguha tramdė ašaras ligoninės palatoje nuo praeitų metų. Tuo metu Vidaus Reikalų ir Ryšių Ministerijos "SAO Incidento Countermeasure Komandos" narys jiems pranešė. Valstybės tarnautojas – ilgais kirpčiukais, krintančiais ant jo akinių juodais rėmeliais ir vilkintis daugiau ar mažiau gerbiamo žmogaus rūbais – jiems neaiškiu balsu pranešė, kad jos brolio "lygis" buvo aukščiausias iš tų kelių procentų žaidime – kad jis nuolat ėjo į pavojingas fronto linijas kovoti ir buvo vienas iš nedaugelio laiminčių žaidėjų.

Buvo patvirtinta, kad šiandien jos brolis taip pat kovojo mirtiną kovą. Todėl Suguha čia ir neverks. Be to, ji pamanė paimsianti jį už rankos, kad jį palaikytų.

"Sėkmės... Sėkmės, broli."

Kaip ir visada, Kazuto kaulėtą dešinę ranką apsivijo abi jos rankos – kol ji tyloje nuoširdžiai meldėsi, jai iš už nugaros staiga pasigirdo balsas.

"Ah, atėjai, Suguha."

Ji apsisuko, susijaudinusi.

"O, mama..."

Ta, kuri ten stovėjo, buvo jos motina, Midori. Šios ligoninės palatos stumdomos durys naudojo motorinį mechanizmą, todėl darinėjimo garsas buvo baisiai tylus; todėl Suguha ir neišgirdo kaip įėjo jos mama.

Tada Midori, vikriai pamerkusi puokštelę kosmėjų iš savo dešinės rankos į vazą prie lovos, prisėdo ant kėdės šalia Suguhos. Tikriausiai grįžtanti iš savo darbovietės, ji vilkėjo medvilninę palaidinę su siauromis džinsinėmis kelnėmis ir odinį švarkelį viršuje, suteikiantį jai šiurkštoką išvaizdą. Matydamas jos neryškų makiažą bei plaukus, kurie buvo paprasčiausiai surišti už nugaros, negalėtum suprasti, kuriai kitais metais sukaks keturiasdešimt. Nors būtų galima kaltinti jos vadovaujančiosios redaktorės darbą kompiuterinės informacijos žurnale, ji pati neturėjo nė menkiausio ketinimo elgtis pagal amžių – taigi galėtum sakyti, kad Suguhai mama buvo labiau kaip vyresnė sesuo.

"Mama, atėjai laiku. Nejaugi korektūra jau baigta?"

Pasakė Suguha ir Midori nusijuokė.

"Aš per prievartą pasprukau ir atėjau. Ne visada dažnai čia ateinu, bet nors šiandien."

"Tiesa... Šiandien brolio... gimtadienis, ar ne?"

Abi minutėlę patylėjo, atidžiai stebėdamos lovoje miegantį Kazutą. Užuolaida sujudėjo, saulėlydžio nudažytam vėjo gūseliui patekus į palatą, ir ore švelniai pasklidus kosmėjų aromatui.

"Kazutui... jau 16 metų, ar ne..."

Tarstelėjo Midori ir atsiduso.

"...Dar ir dabar pamenu tą nutikimą lyg jis būtų buvęs vakar. Tada, kai Minetaka ir aš svetainėje žiūrėjome filmą ir staiga iš už nugaros Kazutas pasakė, 'Prašau, papasakok man apie tikruosius mano tėvus'."

Suguha pažvelgė į Midori žaviai rausvas lūpas, kuriose pasirodė nostalgiška kandi šypsena.

"Tada buvau labai nustebusi. Kazutui tebuvo 10 metų. Kol Suguha įstos į vidurinę mokyklą... tai buvo paslaptis, kuria ketinome saugoti dar 7 metus, bet jis išsiaiškino apie ištrintus savo Juki Net įrašus."

Kai Suguha tai išgirdo pirmą kartą, prieš nustebdama ji taip pat šyptelėjo kaip ir jos motina.

"Tai tikrai visai kaip brolis, ar ne?"

"Mes buvome taip nustebę, kad net neapsimetėme įskaudinti ar kad nieko nežinome. Atrodo, tokia buvo Kazuto strategija ir vėliau Minetaka pasakė 'mus pričiupo' ir labai sutriko."

"Ah, haha" nusijuokė abi ir kurį laiką žiūrėjo į miegantį Kazutą, netardamos nė žodžio.

Brolis, Kirigaya Kazutas, kuris visada gyveno kartu su Suguha nuo akimirkos, kai ji pradėjo suprasti pasaulį aplink save, iš tiesų buvo jos "pusbrolis".

Sutuoktinių Kirigaya Minetako ir Midori vaikas buvo Suguha, o Kazutas buvo Midori sesers; tai reiškė, kad jis buvo Suguhos tetos sūnus. Jos teta ir jos vyras, neturėdami pasirinkimo, paliko nė metukų neturintį vienintelį savo vaiką ir žuvo nelaimingo atsitikimo metu. Rimti jų sužeidimai galiausiai užbaigė jų gyvybes ir Midori teko prisiimti Kazuto globą sau.

Šitai Suguhai žiemą prieš dvejus metus papasakojo abu jos tėvai, kai tuo metu Kazutas buvo įkalintas virtualios realybės žaidime pavadinimu "Sword Art Online". Jau ir taip šio įvykio sukrėsta, Suguha buvo visiškai sutrikusi; ji teiravosi Midori, kodėl jai to nepapasakojo anksčiau, kodėl ji buvo vienintelė, kuriai niekas nieko nesakė, ir savo sumišimą išliejo ant Midori.

Praėjo dveji metai, tačiau susvetimėjimo jausmas vis dar glūdėjo giliai širdyje, jausmas tos, kuri buvo vienintelė nieko nežinanti. Tačiau per šį laikotarpį ji pamažu ėmė suprasti, ką tada jautė jos tėvai.

Jų pradinis planas papasakoti visą tiesą Suguhai po jos įstojimo į vidurinę mokyklą buvo pagreitintas, trumpiau tariant, abu tėvai nenoriai nusprendė tiesą apie jos šeimą jai pasakyti, kol Kazutas dar gyvas. Nuo SAO įvykio pradžios praėjus vos mėnesiui, žuvo beprotiškas skaičius žmonių: 2000. Tokiomis sąlygomis jie abu negalėjo nieko padaryti, tik pasiruošti užtikrintai Kazuto mirčiai. Bent jau po visko jie nesigailėtų, kad Suguha "to nežinojo", taip, štai ką abu jos tėvai tikriausiai galvojo.

Vis dar apnikta prieštaringų emocijų, Suguha dažnai lankė šią palatą, kurioje gulėjo Kazutas, ir rimtai mąstė. Mąstė, apie brolį, kuris iš tiesų nėra jos tikras brolis ir apie tai, kas buvo prarasta.

Neilgai trukus ji priėjo išvados, kad nebuvo nieko.

Niekas nepasikeis. Niekas nebus įskaudintas. Kaip ir prieš sužinodama tiesą, taip ir dabar ji, kaip visada, tiesiog meldė Kazuto gerovės ir jo sugrįžimo.

Iki šiol, per šiuos dvejus metus, tik į pusę Suguhos maldos buvo atsakyta.

"...Ei, Mama."

Žiūrėdama į jo veidą, Suguha tyliai prašneko.

"Taip?"

"...Brolis, nuo pat pagrindinės mokyklos jis tik tinklo žaidimus ir težaisdavo, tiesa... Kaip manai, ar tai susiję?"

Šis klausimas, neužsimenantis, kad jis nėra Kirigaya šeimos vaikas, tuoj pat privertė Midori papurtyti galvą.

"Ne, tai nesusiję. Tai todėl, kad šis vaikis būdamas šešerių sukonstravo savadarbę mašiną iš atliekų mano kambaryje. Sakyčiau, paveldėjo mano PC maniakės kraują. Psichiškai, savaime aišku."

Švelniai šypsodamasi, Suguha alkūne kumštelėjo motinos ranką.

"Be kita ko, būdama vaikas, Mama taip pat mėgo žaidimus, bent jau tai girdėjau iš močiutės."

"Iš tiesų; žaidžiau tinklo žaidimus nuo pat pradinės mokyklos. Dėl Kazuto net nėra ko jaudintis."

Jos vėl nuoširdžiai nusikvatojo, Midori sutelkė savo mylinčias akis į lovą.

"...Tačiau, nesvarbu kokiame žaidime, niekada nebuvau geriausia žaidėja. Neturėjau pakankamai kantrybės ir ryžto. Šis kraujas nebūdingas man, jis būdingas tau. Tu net tęsei Kendo treniruotes aštuonerius metus, tavyje teka tas pats kraujas, būtent šitaip Kazutas dabar išgyvena. Anksčiau ar vėliau jis gali netikėtai sugrįžti."

'Šlept', Midori padėjo ranką Suguhai ant galvos ir atsistojo.

"Taigi, aš išeinu pirma. Tu taip pat nesusivėlink."

"Gerai, supratau."

Suguha linktelėjo ir Midori dar kartą pažiūrėjusi į Kazutą švelniai ištarė "Su gimimo diena". Tada keletą kartų greitai sumirksėjo, apsisuko ir greitai išėjo iš ligoninės palatos.

Suguha suėmė uniformos sijono kraštą abiem rankomis, giliai įkvėpė ir dar kartą pažiūrėjo į šalmo, dengiančio jos brolio galvą, LED rodiklius.

Žalios švieselės, rodančios tinklo ir cerebrinio sujungimų būseną, nuolat greitai mirksėjo.

Šiuo metu, kitame tinklo gale buvo SAO serveris ir Kazuto sąmonė, o per NerveGear nuolat vyko nesuskaičiuojamų signalų mainai.

Nežinia, kur dabar buvo jos brolis. Jis galėjo klaidžioti niūriuose požemiuose su žemėlapiu rankoje. Jis galėjo vertinti prekę naudotų daiktų krautuvėje. O galbūt sutiko siaubingą pabaisą ir dabar galėjo drąsiai stoti į kovą su ja.

Ji švelniai ištiesė abi rankas ir vėl suėmė jo liesą baltą dešiniąją ranką.

Kazuto lytėjimo pojūčiai buvo visiškai nutraukti NerveGear šalmo ties medulla oblongata (apatine smegenų kamieno dalimi) prieš pasiekiant smegenis. Tačiau žiūrėdama į liečiamą odą, Suguha tikėjo, kad jos padrąsinimas neabejotinai jį pasiekė.

Taip buvo todėl, kad Suguha vėl tai jautė. Šio jaunuolio, jos brolio, kuris iš tiesų yra jos pusbrolis, siela spinduliuoja stiprią šilumą. Jis turėjo tvirtą tikslą ir tikrai išgyvens ir sugrįš į tikrąjį pasaulį.

Žybsinčią auksinę šviesa iš už baltos užuolaidos greitai pakeitė ryškiai raudona ir tada purpurinė; net kai atėjo laikas, kai palatą apgaubė blanki šviesa, Suguha toliau ten sėdėjo. Nejudėdama ji įdėmiai klausėsi savo brolio nedrąsaus kvėpavimo.

Iš ligoninės buvo atsiųsta skubi žinutė apie Kazuto pabudimą. Tai įvyko po mėnesio, 2024 metų lapkričio 7 dieną.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Volume_3_Illustrations|knygos iliustracijas]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga_3_1_skyrius|pirmąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius11

2013-06-01T11:51:48Z

Soryusu:

===11 skyrius===

Mūsų nelaimei pakeliui mes susidūrėme su Driežažmogių grupe. Iki kol atvykome į viršutinio aukšto koridorių, jau buvo prabėgę trisdešimt minučių, o mes vis dar neprisivijome armijos narių.

"Galbūt pabėgimui jie jau pasinaudojo kristalais?"

Kleinas juokaudamas pasakė, bet nei vienas iš mūsų netikėjo jog jie galėjo taip padaryti. To pasekoje, eidami ilgu koridoriumi mes patys nejausdami paspartinome savo žingsnį.

Kai mes buvome jau maždaug pusiaukelėje, nuo sienų atsimušė mūsų baimes patvirtinantis garsas. Mes staiga sustojome paklausyti.

"Ahhhh..."

Tolstantis garsas kurį ką tik girdėjome be jokios abejonės buvo riksmas.

Bet jis nepriklausė monstrui. Mes pažvelgėme vienas į kitą ir ėmėme bėgti. Dėl mūsų didelės ištvermės aš ir Asuna bėgome greičiau už kitus, ir tarp mūsų bei Kleino grupės greitai atsirado tarpas. Bet nebuvo laiko dėl to rūpintis. Per spindintį mėlyną koridorių mes bėgome kaip vėjas, tik šį kartą į priešingą pusę nei praeitą kartą.

Greitai mes pasiekėme milžiniškas dvigubas duris. Jos jau buvo atviros, ir mes galėjome matyti viduje liepsnojančias mėlynas šviesas ir milžinišką šešėlį greitai judantį kambario gelmėse. Mus pasiekė trūkčiojančio riksmo ir metalo žvangesio garsai.

"Ne...!"

Asuna sielvartingai suriko ir padidino greitį. Aš sekiau netoli jos. Mūsų kojos vos lietė grindis, lyg mes virtualiai skrietume per orą. Aš supratau jog mes jau pasiekėme sistemos pagalbos limitą. Tuo metu pro šalį žybsėjo abejose pusėse esančios kolonos.

Mums priartėjus prie durų Asuna greitai sumažino greitį. Mūsų batai sukėlė žiežirbas, ir mes šiaip ne taip sugebėjome sustoti tiesiai priešais vartus.

"Ei! Ar jums viskas gerai!?"

Aš sušukau ir pasilenkiau į priekį jog viską apžiūrėčiau.

Vidus – atrodė kaip pragaras.

Visur ant grindų degė melsvai-baltos liepsnos. Viso to viduryje stovėjo milžiniška figūra, jos kūnas spindėjo lyg būtų padarytas iš metalo. Tai buvo mėlynasis demonas – The Gleameyes.

Mosuodamas didžiuliu lenktu kardu, Gleameyes iš savo kalnų ožkos galvos pradėjo kvėpuoti ugnimi. Jam padaryta žala nesiekė net vienos-trečiosios visų jo gyvybių. Kitoje kambario pusėje buvo būrys siluetų, kurie palyginus su monstru buvo miniatiūriniai. Tai buvo armijos nariai, kurie grūmėsi dėl savo gyvybių.

Dabar jie nebeturėjo jokios tvarkos. Aš patikrinau jų skaičių ir iškart pastebėjau, kad dviejų trūksta. Būtų gerai jei jie paspruko pasinaudoję teleportacijos daiktu, bet—

Man taip bemąstant, į vieną iš jų pataikė lenktas demono kardas ir jis nuskrido oru. Jo HP sumažėjo iki raudonos ribos. Aš nežinau kaip tai atsitiko, bet demonas sugebėjo atsistoti tarp Armijos narių ir išėjimo, todėl jie negalėjo net bėgti. Aš sušukau parkritusiam žaidėjui.

"Ką tu darai!? Pasinaudok teleportacija!"

Vyriškis pažvelgė į mano pusę. Jo veide buvo galima įžvelgti liepsnos atspindžius bei didelę neviltį. Tuomet jis sušuko:

"Tai neįmanoma...! K-Kristalai neveikia!!"

"Kas...?"

Aš pritrūkau žodžių. Ar tai reiškė jos šis kambarys tai "Anti – Kristalinė Zona"? Tai buvo reti spąstai retkarčiais pasitaikantys požemiuose, bet to niekada nebuvo boso kambaryje.

"Kaip tai...!?"

Asuna įkvėpė oro. Tai buvo atvejis kai mes negalėjome tiesiog pulti jų gelbėti. Tuomet žaidėjas, kuris buvo kitoje demono pusėje, pakėlė savo kardą ir sušuko.

"Ką gi tu sakai!! Išsilaisvinimo Armija nežino tokio žodžio kaip pasitraukti!! Kaukitės!! Liepiu jums kautis!!"

Neabejotinai tai buvo Koberto balsas.

"Tu šunsnuki!"

Aš surėkiau. Faktas jog du žmonės jau pradingo zonoje kur negalima naudoti kristalų – tai reiškė, kad jie jau nebegyvi, jau išnykę. Kai kas ko reikėjo vengti visomis priemonėmis jau įvyko, ir šis idiotas vis dar sako tokius dalykus? Aš jaučiau savo kraują užverdant pykčiu.

Tuomet atvyko Kleinas kartu su savo grupės nariais.

"Ei, kas vyksta!?"

Aš greitai apibūdinau esamą situaciją. Viską išgirdęs Kleinas apsiniaukė.

"Ar...Ar mes negalime nieko padaryti...?"

Galbūt mes galėtume nubėgti ir padaryti jiems pabėgimo kelią. Bet kadangi avarinis pabėgimas šiame kambaryje neįmanomas, negalėjome ignoruoti galimybės jog vienas iš mūsų taip pat gali mirti. Mes tiesiog neturėjome pakankamai žmonių. Man taip bemąstant, Kobertas kažkaip sugebėjo sugrąžinti savo vyrus į rikiuotę ir sušuko.

"Puolam—!"

Du iš dešimties jau buvo praradę beveik visą HP ir gulėjo ant žemės. Kiti keturi sudarė dvi linijas po keturis žmones, su Kobertu centre, kuris vedė į ataką aukštai iškėlęs kardą.

"Ne—!!"

Bet mano balsas jų nepasiekė.

Tai buvo tokia beprasmiška ataka. Jei visi aštuoni puls vienu metu, jie negalės tinkamai naudoti savo kardų įgūdžių, ir tai prisidės prie dar didesnės sumaišties. Jie turėtų kautis gindamiesi, vis keisdami vieną žmogų darantį žalą.

Demonas išsitiesė ir prieš išspjaudamas akinančią ugnies srovę, suriaumojo žemę drebinančiu riksmu. Atrodo jog ugnis skaitėsi kaip žalą daranti ataka, ir visi aštuoni sulėtėjo, kai juos pasiekė ir prarijo liepsnos. Demonas išnaudojo šį šansą ir sumojavo savo milžinišku kardu. Žmogaus kūnas buvo išmestas į orą, virš demono galvos, ir smarkiai nusileido prieš mus.

Tai buvo Kobertas.

Jo HP išnyko. Lyg negalėdamas patikėti tuo kas įvyko, jis lėtai judino savo lūpas.

–Tai neįmanoma

Jis tyliai pasakė. Tuomet, lydimas nervus tampančio garso efekto kuris pervėrė mūsų sielas, jo kūnas išsiskaidė į daugiakampių sūkurį. Po šios beprasmiškos mirties, šalia manęs esanti Asuna trumpai suriko.

Pradingus jų lyderiui, Armijos nariai iškart pateko į chaosą. Jie bėgo aplink rėkdami. Visų jų HP jau buvo žemiau vidurio ribos.

"Ne... Ne... Daugiau nebe..."

Išgirdęs nenatūralų Asunos balsą, aš pažvelgiau į ją. Aš iškarto suskubau pačiupti jos ranką...

Bet jau buvo per vėlu.

"Ne—!!"

Tai surikusi Asuna nubėgo lyg vėjo gūsis. Ji išsitraukė savo rapyrą ir lyg žaibas puolė "The Gleameyes".

"Asuna!!"

Aš surikau. Nebeturėdamas kito pasirinkimo, aš išsitraukiau savo kardą ir nubėgau paskui ją.

"Et, kas bebūtų!!"

Kleinas ir jo grupė sušuko ir nusekė paskui mus.

Asunos beprotiškas smūgis pataikė į demono nugarą, kol jo dėmesys buvo nukreiptas kitur. Bet jo HP beveik visai nesumažėjo.

Gleameyes suriaumojo, apsisuko ir smogė iš viršaus savo lenktu kardu. Kad išvengtų Asuna iš karto žengė žingsnelį į šoną, bet ji negalėjo pilnai išvengti ir buvo parblokšta smūgio bangos. Be jokio dvejojimo link jos artėjo kitas smūgis.

"Asuna—!!"

Aš jaučiau nuo baimės šąlant visą kūną, kai aš atsistojau tarp Asunos ir ašmenų. Mano kardas vos spėjo atremti ataką laiku. Po smūgio pajutau kūną apimantį apsvaigimą.

Nuo abiejų kardų sklindant žiežirboms, demono kardas atsitrenkė į grindis tik per kelis centimetrus nuo Asunos. Žemėje jis padarė didžiulę skylę, sukeldamas sprogimą primenantį garsą.

"Atsitrauk!"

Aš sušukau ir pasiruošiau demono atakoms. Jo kardas mane puolė su triuškinančia jėga, jaučiausi lyg vienas smūgis galėtų atimti mano gyvybę. Aš net negalėjau kontratakuoti.

Gleameyes technika buvo paprasčiausi dviejų rankų kardo įgūdžiai. Bet jie buvo šiek tiek pakeisti, kas darė juos neįskaitomus. Aš susikoncentravau į gynybą išvengiant bei atremiant smūgius. Bet jo atakos buvo velniškai galingos ir su kiekvienu smūgiu po truputį mažino mano HP.

"Argh!!"

Galiausiai vienas iš jo smūgių į mane pataikė. Aš pajutau pribloškiantį smūgio poveikį, ir mano HP nepaprastai sumažėjo.

Mano įgūdžiai bei apranga smarkiai skyrėsi nuo tos kurią naudojo tankai. Jeigu aš toliau tai tęsiu, tai mane prives prie mirties. Mirties baimė sukėlė virpulį mano kūne. Aš net nebegalėjau bandyti pabėgti.

Tebuvo vienintelis dalykas kurį galėjau padaryti. Aš turėjau jį pulti su viskuo ką turėjau kaip žalos darytojas.

"Asuna! Kleinai! Užlaikykite jį dešimt sekundžių!"

Aš sušukau ir blokuodamas demono smūgį smarkiai smogiau, kad galėtume apsikeisti. Tuomet aš parkritau ant žemės ir nuriedėjau į šalį. Kleinas iškart užėmė mano vietą ir nepraleido demono su savo katana.

Bet Kleino katana ir Asunos rapyra buvo ginklai pasikliaunantys savo greičiu, taigi jiems trūko svorio. Aš supratau jog bus nelengva blokuoti didžiulį demono kardą. Vis dar būdamas ant grindų kaire ranka atidariau meniu.

Negalėjau sau leisti padaryti nei vienos klaidos. Greitai plakančia širdimi, aš pradėjau judinti dešinės rankos pirštus. Aš greitai perėjau per savo daiktų sąrašą, vieną iš jų išsirinkau ir uždėjau jį ant tuščio ploto savo aprangos profilyje. Tuomet aš atvėriau savo įgūdžių langą ir pakeičiau savo ginklo įgūdį.

Visa tai pabaigęs, aš paspaudžiau OK mygtuką ir užvėriau langą. Patvirtinęs ant pečių atsiradusį papildomą svorį, aš pakėliau galvą ir sušukau:

"Baigiau!!"

Aš mačiau kaip smūgis pataikė į Kleiną, ir jam atsitraukiant jo HP sumažėjo. Paprastai gydymuisi jis būtų pasinaudojęs kristalu, bet tai šiame kambaryje buvo neįmanoma. Dabar Asuna kovojo su demonu, ir vos per keletą sekundžių jos HP buvo mažiau nei pusė ir pasiekė geltoną zoną.

Išgirdusi mane Asuna, kuri buvo atsukusi man nugarą, palinksėjo, ir prieš atlikdama durtinį įgūdį sušuko.

"Yaaaa!"

Orą perskrodė šviesos blyksnis ir sukeldamas kibirkštis smogė į Gleameyes ginklą. Garsiai nuskambėjus susidūrimui, atstumas tarp Asunos ir demono padidėjo.

"Keičiamės!!"

Aš nepraleidau progos ir iškart pradėjau puolimą. Demonas greitai atsigavo iš apsvaigimo būsenos ir aukštai iškėlė kardą. Dešine ranka laikydamas kardą aš atrėmiau demono ašmenis, kurie skriejo liepsnas primenančia trajektorija. Tuomet savo kaire ranka pasiekia savo nugarą ir suėmiau naujojo kardo rankeną. Aš jį ištraukiau ir smogiau vienu sklandžiu judesiu. Po pirmo taiklaus smūgio demono HP pastebimai sumažėjo.

"Kwuaaaaa!"

Iš įtūžio suriaumojo demonas ir pabandė dar vieną smūgį iš viršaus. Šį kartą aš sukryžiavau abu kardus ir pilnai atrėmiau smūgį. Kadangi jo stovėsena tapo nestabilia nusprendžiau nuo gynybos pereiti prie sudėtinės atakos.

Mano dešinysis kardas kirto horizontaliai link demono vidurio. Mano kairysis kardas sekė iš kart po to, kirsdamas vertikaliai. Dešinėn, kairėn, tuomet vėl dešinėn. Aš mojavau savo kardais lyg nervai esantys mano smegenyse būtų paspartėję. Viena po kito skambėjo susidūrusio metalo garsai ir ore žybčiojo baltos švieselės.

Tai buvo papildomas įgūdis kurį slėpiau nuo kitų, "Dvigubi Ašmenys", ir technika kurią dabar naudojau buvo aukštos klasės kardų įgūdis "Starbust Stream", šešiolikos smūgių sudėtinė ataka.

"Ahhhhh!!"

Nekreipdamas dėmesio į keletą smūgių kuriuos demono kardas sugebėjo blokuoti, aš toliau rėkiau negailestingai kapodamas savo kardais. Mano akys pradėjo kaisti, demonas buvo vienintelis dalykas kurį galėjau matyti. Nors demono kardas kartais į mane dar pataikydavo, atrodė jog šie smūgiai vyksta kažkokiame tolimame pasaulyje. Tuo tarpu adrenalinas toliau plūdo į mano kūną, ir mano smegenų bangos sudrebėdavo kiekvieną kartą kai kardas pasiekdavo savo tikslą.

Greičiau, greičiau. Mano smūgių ritmas jau buvo dukart didesnis už normalų greitį, bet dėl paaštrėjusių pojūčių tai vis dar atrodė lėtai. Aš tęsiau savo ataką tempu kuris atrodė lenkia net sistemos pagalbą.

"...Ahhhhhhhhh!!"

Su šiuo šūksniu aš smogiau paskutinį iš šešiolikos smūgių, kuris pervėrė The Gleameyes krūtinę.

"Kkaaaaaaahh!!"

Kai mano pojūčiai sugrįžo, aš supratau jog aš ne vienintelis rėkiau. Milžiniškas demonas riaumojo palenkęs savo galvą į lubas, iš jo burnos ir lūpų veržėsi didžiulės liepsnos.

Tuomet jo kūnas sustingo, ir vos tik aš tai pastebėjau—

The Gleameyes išsiskaidė į nesuskaičiuojamą daugybę mėlynų šukių. Visame kambaryje lijo mėlynos spalvos fragmentais.

Tai...baigta...?

Jausdamasis apsvaigęs dėl kovos padarinių, iš įpročio aš dar kartą sumojavau savo abejais kardais, ir tik po to įsidėjau juos atgal sau ant nugaros. Aš iškart patikrinau savo HP. Raudona linija sudaryta tik iš kelių taškų. Kai aš niekuo nesirūpindamas žiūrėjau į savo HP, pajutau kaip mano kūną apleidžia visos jėgos, ir be jokio garso susmukau ant žemės.

Mano regėjimą aptemdė tamsa.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius10|dešimtąjį skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius12|dvyliktąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius10

2013-06-01T11:36:46Z

Soryusu:

===10 skyrius===

Mes nesustodami bėgome kol pasiekėme saugią zoną kažkur labirinto viduryje. Aš jaučiau jog į mus kelis kartus taikėsi monstrai, bet tiesą sakant, mes nebuvome tinkamos būsenos su jais kautis.

Mes įbėgome į didelį kambarį kuris ir buvo saugi zona, ir atsirėmę į sieną vienas šalia kito nuslydome ant grindų. Giliai įkvėpę mes pažiūrėjome vienas į kitą ir...

"...Ha."

Abu vienu metu pradėjome juoktis. Jeigu būtume patikrinę žemėlapį, būtume iškart žinoję, kad bosas nepaliko savo kambario. Bet mes net neturėjome minties sustoti patikrinti.

"Ahahaha, ah, – mes bėgome tikrai greitai!"

Asuna žvaliai nusijuokė.

"Seniai nebėgau taip lyg nuo to priklausytų mano gyvybė. Na, tu bėgai dar greičiau už mane!"

"..."

Aš negalėjau to paneigti. Asuna toliau juokėsi iš mano paniurusio veido ir jai prireikė daug pastangų nustoti.

"...Jis atrodė gana stiprus."

Rimtai nusiteikusi pasakė Asuna.

"Taip. Atrodo jis turi vieną ginklą – kardą, tačiau tikriausiai taip pat moka kelias specialias atakas."

"Turėsime surinkti daug puolėjų su gera gynyba ir nuolatos juos keisti."

"Mums reikės maždaug dešimt žmonių su skydais... Bet kokiu atveju šiuo metu mes turėtume tiesiog išsiaiškinti kaip jis kovoja."

"...Skydas."

Galvodama Asuna pažvelgė į mano pusę.

"K-Kas negerai?"

"Tu kažką slepi."

"Ką tu nori tuo pasakyti...?"

"Bet juk tai keista. Didžiausias vienos rankos kardų privalumas jog kitoje rankoje gali laikyti skydą. Bet aš tavęs su juo niekada nemačiau. Aš skydo neturiu nes tai sulėtintų mano atakos greitį, kai kurie žmonės taip pat jo neturi nes jaudinasi dėl savo stiliaus. Bet tau nei vienas iš šių dalykų netinka... Tai įtartina."

Ji pataikė tiesiai į dešimtuką. Aš turėjau slaptą įgūdį kurio niekada nenaudojau priešais kitus žmones.

Taip dariau ne vien dėl to, kad įgūdžiai svarbus dalykas jog išgyventi, tačiau visiems apie jį sužinojus aš nenorėjau dar labiau išsiskirti iš kitų.

Bet jeigu tai ji – jeigu ji sužinotų, neturėtų nieko atsitikti...

Taip galvodamas aš pravėriau burną jog kažką pasakyčiau.

"Tiek to, tai nesvarbu. Šiaip ar tai nagrinėti kitų žmonių įgūdžius yra nemandagu."

Ji tai tiesiog pavertė juokais. Dabar kai praradau savo progą aš tiesiog sumurmėjau keletą žodžių savo burnoje. Tuomet Asuna patikrino laiką ir jos akys išsiplėtė.

"Ak, jau trys. Jau vėlu, suvalgykime pietus."

"Ką!?"

Aš negalėjau paslėpti savo susijaudinimo.

"T-Tai ruošta tavo pačios?"

Asuna be žodžių nusišypsojo ir greitai manipuliavo savo meniu. Nusiėmusi pirštinę jį iškvietė mažą krepšelį. Taigi yra bent vienas dalykas būnant su ja grupėje – man taip grubiai galvojant, Asuna staiga pažvelgė į mane.

"...Apie ką bloga ką tik galvojai?"

"N-Nieką. Svarbiau, valgykime."

Asuna susiraukė, tačiau vis tiek iš krepšelio išėmė du popierinius paketus ir vieną padavė man. Aš pravėriau įpakavimą ir viduje radau sumuštinį ,su daug daržovių ir kepta mėsa, įdėta į dvi apvalias duonos riekes. Iš vidaus sklido paprikos kvapas. Staiga, aš pasijutau alkanas ir atsikandau didelį kąsnį.

"Tai... tikrai skanu..."

Aš atsikandau dukart, triskart iš eilės ir tuomet išreiškiau savo nuoširdų įvertinimą. Forma atrodė panaši į kažką Europietiško, kaip NPC restoranuose siūlomas maistas, bet skonis buvo kitoks. Šios toks rūgštumas bei saldumas buvo tikrai panašus į Japonų greitą maistą, kurį valgydavau prieš dvejus metus. Aš greitai suvalgiau milžinišką sumuštinį, jausdamasis lyg tuoj apsiverksiu dėl nostalgiško skonio.

Suvalgęs paskutinį kąsnį bei išgėręs Asunos duotą arbatą, aš atsidusau.

"Kaip tau pavyko pagaminti tokį skonį...?"

"Tai rezultatas metų treniruočių bei eksperimentų. Aš tai sukūriau išanalizavusi duomenis kaip viiiiiiiisi augalai veikia skonio atkūrimo programą. Tai yra glogvos sėkla, šublo lapas bei calimo vanduo."

Tai pasakiusi Asuna iš savo krepšio išsiėmė du mažus buteliukus, viena iš jų atidarė ir padažė savo pirštą. Ant rodomojo piršto buvo kažkoks neapibūdinama medžiaga, lipni, rausvos spalvos. Tuomet ji pasakė.

"Praverk savo burną."

Aš nežinojau kas tai yra, tačiau dėl reflekso pravėriau savo burną, ir Asuna į ją įdėjo medžiagą. Lipni substancija tiksliai pataikė į mano burną, ir jos skonis mane labai nustebino.

"...Tai majonezas!"

"O tai yra abilpos pupos, tai lapai, ir urasapi kaulai."

Paskutinis skambėjo lyg priešnuodžio ingredientas, tačiau skystis atsidūrė mano burnoje man apie tai nespėjus pagalvoti. Šio skonis nustebino mane dar labiau nei prieš tai buvusio. Tai tikrai buvo sojos padažas. Mane taip nustebino šis skonis jos aš pačiupau Asunos ranką ir įdėjau jos pirštą sau į burną.

"Kya!!"

Ji suriko ir spoksodama į mane išplėšė ranką. Tačiau pasižiūrėjusi į mano veido išraišką ėmė juoktis.

"Su juo buvo ir sumuštinis."

"...Tai neįtikėtina! Tobula! Tu galėtum iš to susikrauti turtus!"

Tiesa sakant, sumuštinis buvo dar skanesnis nei vakarykštė Ragu triušio mėsa.

"T-Tikrai?"

Asuna nedrąsiai nusišypsojo.

"Ne, geriau nepardavinėk. Tuomet jo nebeliks man."

"Uwa, to toks godus!... Jeigu nori, aš kai kada tau jo dar pagaminsiu."

Ji tyliai pridėjo paskutinę sakinio dalį ir tyliai atsirėmė į mano petį. Kai kambarį pripildė raminanti tyla, aš netgi pamiršau jog dabar esu fronto linijoje, vietoje, kurioje kovojome su savo gyvybėmis pavojuje.

Jeigu aš tai galėčiau valgyti kiekvieną dieną, aš pasiryžčiau persikelti į Salemburgą... šalia Asunos namo... Pats to nesuvokdamas aš pradėjau apie tai mąstyti, ir kai jau norėjau tai garsiai pasakyti—

Staiga, žvangančių šarvų garsas pranešė apie kitos žaidėjų grupės atvykimą. Mes greitai padidinome atstumą tarp jų.

Aš pažvelgiau į šešių žmonių grupės lyderį ir atsipalaidavau. Tai buvo katanos stiliaus kovotojas, kurį Aincrad aš pažinojau ilgiausiai.

"O, Kiritai! Seniai nesimatėme!"

Aš atsistojau ir pasisveikinau su aukšta persona, kuri mane atpažinusi pradėjo eiti į šią pusę.

"Kleinai, tu vis dar gyvas?"

"Tu toks pat ciniškas kaip ir visada. Kodėl iš visų žmonių tu esi gru-pė-je..."

Katanos stiliaus kovotojo akys išsiplėtė pamačius Asuną, kuri gretai supakavusi daiktus atsistojo.

"...jūs tikriausiai jau esate susitikę per bosų kovas, tačiau aš vis tiek jus supažindinsiu. Šis vaikinas yra Kleinas iš 'Fuurinkazan' gildijos, o tai yra Asuna iš 'Kraujo riterių'."

Man ją pristačius Asuna lengvai linktelėjo, tačiau Kleinas stovėjo plačiai pravėręs burną bei akis.

"Ei, sakyk ką nors. Ar tu lagini?"

Kai aš jį iš šono niuktelėjau, Kleinas galiausiai užvėrė burną ir prisistatė pačiu mandagiausiu būdu.

"L-Labas!!!! Aš tik vaikinas v-v-vardu Kleinas! Vienišas! Dvidešimt-ketverių!"

Kai sumišęs Kleinas kvailai atsakė aš jam vėl niuktelėjau, šįkart smarkiau. Bet Kleinui dar net nespėjus baigti kalbėti, jo grupės nariai pribėgo ir taip pat pradėjo prisistatinėti.

Jie sakė jog visi "Fuurinkazano" gildijos nariai pažinojo vienas kitą dar prieš SAO pradžią. Kleinas visus juos saugojo bei mokė, neprarasdamas nei vieno nario, kol kiekvienas iš jų galėjo kovoti fronto linijoje. Jis sugebėjo vilkti naštą nuo kurios dėl baimės aš pabėgau prieš du metus, dieną, kai prasidėjo šis mirties žaidimas.

Ignoruodamas giliai širdyje esančią neapykantą sau, aš pradėjau kalbėti su Asuna.

"Jie nėra blogi žmonės, jeigu ignoruosi jų lyderio banditišką veidą."

Šį kartą Kleinas kaip galėdamas smarkiau suspaudė mano koją. Tai pamačiusi Asuna pradėjo juoktis, nesugebėdama ilgiau susilaikyti. Kleinas nedrąsiai nusišypsojo, tačiau greitai sugrįžo į normalią būseną ir paklausė manęs balsu, pilnu žudikiškų ketinimų.

"K-Kaip tai nutiko Kiritai!?"

Kol aš stovėjau nežinodamas ką atsakyti, Asuna savo tyru balsu atsakė už mane:

"Malonu susipažinti. Mes nusprendėme kurį laiką būti vienoje grupėje. Tikiuosi sutarsime."

Aš buvau priblokštas to ką išgirdau. Man galvojant ''Eh!? Tai nebuvo tik šiandienai!?'', Kleinas ir jo grupės nariai nuolat keitė išraiškas tarp pykčio bei depresijos. Galiausiai grieždamas dantimis Kleinas pažvelgė į mane pykčio pilnomis akimis.

"Kiritai, tu šunsnuki..."

Aš nulenkiau savo pečius ir pamaniau jog iš to bus sunku išsisukti. Tuomet...

Iš to pačio tarpdurio pro kurį neseniai atėjo Fuurinakazano nariai pasigirdo žingsniai. Dėl keisto uniformų garso Asuna įsitempė, ir pačiupusi mano ranką sušnibždėjo.

"Kiritai, tai 'Armija'!"

Aš iškarto pasisukau ir tarpdurį, ir kaip ir tikėjausi, pasimatė smarkiai ginkluotas dalinys kurį matėme miške. Kleinas pakėlė ranką ir taip sukvietė savo kompanionus prie sienos. Grupė įžygiavo į kambarį, vis dar dviguboje rikiuotėje, tačiau ji nebebuvo tokia tvarkinga kaip miškuose. Jų žingsniai buvo sunkesni, ir jie atrodė pavargę.

Jie sustojo priešais mus, saugiojoje zonoje. Priešais esantis vyras davė įsakymą "Ramiai", po kurio vienuolika žmonių susmuko ant grindų. Net nepažvelgęs į juos vyriškis pradėjo eiti link mūsų.

Dabar atidžiau pasižiūrėjus, jo įranga skyrėsi nuo kitų. Jo šarvai buvo labai aukštos kokybės, o ant krūtinės buvo išgraviruotas Aincrad formos ornamentas – ko nei vienas kitas iš vienuolikos neturėjo.

Jis sustojo priešais mus ir nusiėmė šalmą. Jis buvo gana aukštas ir buvo maždaug keturiasdešimties metų amžiaus. Jis buvo smailaus veido, labai trumpų plaukų, po antakiais buvo pora smailėjančių akių, o burna buvo tvirtai užverta. Jis peržvelgė mus savo akimis, ir pradėjo kalbėti su manimi, stovinčiu grupės priekyje.

"Aš Leitenantas Pulkininkas Kobertas iš Aincrad Išsilaisvinimo Pajėgų."

Kas per velnias? Originaliai "Armija" buvo žmonių sugalvotas vardas skirtas jiems pašiepti. Kada tai tapo jų oficialiu vardu? Ir "Leitenantas Pulkininkas"? Susierzinęs aš glaustai atsakiau:

"Kiritas, vienišius."

Jis palinksėjo ir arogantiškai paklausė:

"Ar jau ištyrinėjote vietas esančias toliau?"

"...Taip. Išžemėliapiavome visas vietas iki pat boso kambario."

"Hmm. Tuomet tikiuosi jog gali suteikti mums žemėlapio duomenis."

Aš buvau nustebintas jo nusistatymo. Bet už manęs esantis Kleinas supyko.

"Ką? Suteikti jums!? Tu šunsnuki, ar bent žinai koks sunkus darbas yra žemėlapiavimas!?"

Jis suriko kimiu balsu. Netyrinėtų vietovių žemėlapiai buvo svarbi informacija. Juo taip pat buvo galima už didelę kainą parduoti lobių medžiotojams, kurie ieškojo lobių skrynių.

Vos tik išgirdęs Kleino balsą, armijos vaikinas pakėlė vieną antakį ir garsiai paskelbė.

"Mes kovojame už žaidėjų kaip tu laisvę."

Jis iškėlė smakrą į priekį ir tęsė.

"Jūsų pareiga yra mums padėti!"

—Žodis ''arogancija'' turi egzistuoti žmonėms su tokiomis pažiūromis. Armija net nebuvo priekinėse linijose visus metus.

"Palauk akimirką, kaip tu gali..."

"Tu, tu šunsnuki."

Asuna ir Kleinas, kurie stovėjo abejose mano pusėse, abu žengė į priekį kalbėdami balsais, pilnais pykčio. Aš praskėčiau rankas ir juos sulaikiau.

"Viskas gerai. Grįžęs į miestą aš vis tiek ketinau tuo pasidalinti."

"Ei, ei! Tu per daug malonus Kiritai!"

"Aš neturiu jokių planų pardavinėti žemėlapius už pinigus."

Tai pasakęs aš atvėriau mainų langą ir nusiunčiau informaciją vaikinui pasivadinusiam Leitenantas Pulkininkas Kobertas. Jis priėmė jį be jokių išraiškos pokyčių ir pasakė:

"Ačiū už bendradarbiavimą."

Jis tai tarė be kruopelytės dėkingumo, ir tuomet nusisukęs patraukė atgal.

Aš pasakiau jo nugarai:

"Patarimas iš manęs, geriau neatakuokite to boso."

Kobertas pažvelgė atgal.

"...Tai nuspręsiu aš."

"Neseniai mes tikrinome boso kambarį. Tai nėra kai kas ką gali su bet kuo pulti. Be to, tavo vyrai atrodo pavargę."

"...Mano vyrai nėra tokie verksniai jog pavargtų dėl tokio dalyko!"

Susierzinusiai atsakydamas Kobertas pabrėžė "Mano vyrai". Bet vyrai esantys ant grindų atrodo su juo nesutiko.

"Kelkitės jūs niekam tikusios šiukšlės!"

Po Koberto komandos, drebėdami jie atsistojo ir susiformavo dvejomis eilėmis. Kobertas į mus net nepažvelgė ir grįžęs ir rikiuotės priekį jis davė ženklą savo ranka. Dvylika vyrų pakėlė savo ginklus ir vėl pradėjo žygiuoti, vis toliau žvangindami savo šarvus.

Nors jie vis dar turėjo 100% savo HP, sunkios SAO kovos palikdavo nematomą nuovargį. Nors mūsų tikrieji kūnai ir nejudina nė raumens, bet nuovargio jausmas likdavo iki tol kol mes pamiegodavome ar pasiilsėdavome šitoje pusėje. Pagal tai ką mačiau, Armijos žaidėjai jau yra išsekę, kadangi jie nėra pratę kovoti fronto linijoje.

"...Įdomu ar jiems viskas bus gerai..."

Kleinas prakalbo nerimastingu balsu po to kai Armijos nariai išnyko koridoriuje kuris vedė į kitą aukštą, ir nebesigirdėjo jų žingsnių garso. Jis tikrai buvo geras žmogus.

"Juk jie nėra tokie kvaili jog pradėtų kovą prieš bosą...?"

Asuna taip pat nerimavo. Koberto balse tikrai buvo kažkas reiškiančio neatsargumą.

"...Galbūt mes turėtume greitai žvilgtelėti ką jie daro...?"

Man tai pasakius, ne tik Kleinas ir Asuna, bet visi penki jo grupės nariai sutiko.

...ir jie sako, kad aš per daug malonus...

Kai aš greitai patikrinau savo aprangą ir pradėjau eiti, kai mano ausis pasiekė garsas—

Aš supratau, kad Kleinas kažką šnibžda Asunai. Aš svarsčiau ar jam vis dar neužtenka smūgių, kai mane nustebino jų pokalbis.

"Ah – Asuna, kaip man tai pasakyti... šis vyrukas, Kiritas, prašau gerai juo rūpintis. Nors jam nelabai sekasi su žodžiais, nėra labai juokingas bei yra dėl kovos pamišęs idiotas."

Aš atsitraukiau atgal ir kaip galėdamas smarkiau trūktelėjau Kleino galvos raištį.

"K-Ką gi tu kalbi!?"

"B-Bet."

Katanos karys pakėlė galvą ir pasikasė savo barzdą.

"Tai nepaprastas įvykis jog su kažkuo esi grupėje. Net jeigu tu įsimylėjai Asuna, tai vis tiek didelis žingsnis į priekį. Štai kodėl aš—"

"A-Aš jos neįsimylėjau!"

Aš pradėjau ginčytis. Bet dėl kažkokios priežasties, Kleinas, jo grupės nariai, ir netgi Asuna į mane žiūrėdami pradėjo šypsotis. Aš negalėjau nieko daugiau padaryti tik atsisukti atgal ir toliau eiti.

Tuomet aš išgirdau Asuną pareiškiant:

"Palik jį man!"

Aš nubėgau į kitą aukštą vedantį koridorių, savo batais sukeldamas didelį triukšmą.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius9|devintąjį skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius11|vienuoliktąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius9

2013-06-01T11:02:41Z

Soryusu:

===9 skyrius===

Prabėgo daugiau nei metai nuo tada kai Kraujo Riteriai tapo stipriausia gildija.

Nuo tada gildijos lyderis, "Legendinis žmogus", ir sublyderė Asuna "Blyksnis" tapo žinomi kaip geriausi kariai visame Aincrad. Dabar aš turėjau galimybę stebėti Asuną, kuri buvo ištreniravusi rapyros-kardo įgūdžius, kovoje prieš normalų monstrą.

Mes buvome pačiame kovos įkarštyje, mūsų priešas buvo skeletinis karys pavadinimu "Demoniškas Tarnas". Jis buvo daugiau nei dviejų metrų aukščio, dešinėje rankoje laikė didelį tiesų kardą o kairėje apvalų metalinį skydą ir buvo apsuptas nykios mėlynos šviesos.

Bet Asuna jam nepasidavė.

"Hrrrrgrrrr!"

Sušukęs šį keistą šūksnį, skeletas keletą kartų sumojavo kardu, kelyje palikdamas mėlynas linijas. It buvo keturių smūgių sudėtinis įgūdis "Vertikalus Kvadratas". Keletą žingsnių atsitraukęs aš nekantriai žiūrėjau kaip Asuna žengė į kairę bei dešinę, elegantiškai išvengdama visų smūgių.

Net jeigu tai buvo 2-prieš-1 situacija, mes negalėjome kartu kovoti prieš pilnai apsiginklavusį priešą. Tai nebuvo uždrausta sistemos, tačiau kai du žmonės kovodavo netoli vienas kito ir mojuodavo kardais pirmyn ir atgal greičiau nei akis gali pamatyti, tai labiau kliudydavo nei padėdavo. Taigi kovojant grupėje buvo naudojamas komandinio darbo įgūdis "keitimasis".

Po visų keturių nepataikytų smūgių Demoniško Tarno stovėsena šiek tiek sutriko. Asuna nepraleido progos ir pradėjo kontrataką.

Sidabrinio-balto kardo staigūs smūgiai vienas po kito įspūdingai pasiekė savo tikslą, ir skeleto HP sumažėjo. Kiekvienas atskiras smūgis daug žalos nedarė, tačiau smūgių skaičius buvo neįtikėtinas.

Po trijų trumpų dūrių skeleto gynyba šiek tiek pagerėjo, ir Asuna pakeitusi stilių dukart smogė į jo kojas. Tuomet, jos kardo galiukui žibant akinančiai balta spalva, ji smogė du stiprius smūgius į viršų bei apačią.

Tai buvo aštuonių smūgių derinys. Tai tikriausiai buvo aukšto lygio kardų įgūdis pavadinimu "Žvaigždžių Lietus". Taip tiksliai pataikyti šiais plonais ašmenimis, kurie paprastais būdavo neefektyvūs prieš tokius priešus, buvo neįtikėtinų įgūdžių įrodymas.

Jėga kuri sumažino skeleto HP maždaug trisdešimt procentų taip pat buvo nuostabi, tačiau mano labiausiai sužavėjo kovos elegancija. Tai tikriausiai tai ką žmonės vadina kardų šokiu.

Asuna nebyliai stovinčiam man, lyg turėdama akis savo pakaušyje.

"Kiritai, keičiamės!"

"Ak, gerai!"

Aš nuskubėjau į kovą, ir tuo pačiu metu Asuna atliko stiprų dūrį.

Skeletas savo kairėje rankoje esančiu skydu atrėmė smūgį ir pasipylė žiežirbos. Bet to ir buvo tikėtasi. Priešas atrėmęs stiprią ataką trumpam apsvaigo, taigi negalėjo atremti kitos atakos.

Žinoma Asuna taip pat buvo apsvaigusi kai jos smūgis buvo atremtas, bet svarbiausia buvo "spraga".

Aš iškarto puoliau su atakos tipo įgūdžiu. Viduryje kovos sukurti spragą ir apsikeisti vietomis su savo partneriu ir buvo vadinama "keitimu".

Akies krašteliu įsitikinęs kad Asuna pasitraukė iš puolimo zonos, aš įnirtingai puoliau priešą. Nebent tu esi meistras kaip ji, prieš priešus kaip šis Demoniškas Tarnas efektyviausios buvo paprastos kertamosios atakos. Šiuo atveju geriausiai tiktų smūgio tipo ginklai kaip kad vėzdas. Bet aš, ir tikriausiai Asuna, neturėjome jokių smūgio tipo įgūdžių.

Mano panaudotas "Vertikalus Kvadratas" smogė keturis kartus ir smarkiai sumažino priešo HP. Skeletas reagavo lėtai. Taip buvo todėl, kad monstrai turėjo polinkį šiek tiek užtrukti kai staiga pasikeisdavo priešo atakos modelis. Vakar aš turėjau praleisti daug laiko, kad tai būtų įmanoma padaryti kovoje prieš Driežažmogį, bet kai turi partnerį, tereikia vieno pasikeitimo. Tai buvo didžiausias kovos grupėje privalumas.

Aš išvengiau kontratakos ir pradėjau vieną iš pagrindinių įgūdžių, kad pabaigti šią kovą. Aš smogiau stiprų smūgį iš viršaus į jo dešinė pusę, tuomet pasukęs riešą smogiau atgal ta pačia trajektorija, smūgiu panašiu į golfo lazdos smūgiavimą. Kiekvieną kartą kardui smogus į priešo kūną, kuris buvo sudarytas vien iš kaulų, pasigirsdavo smūgio garsas ir žybtelėdavo oranžinė šviesa.

Skeletas manydamas, kad kitas smūgis bus iš viršaus pakėlė skydą, tačiau aš nepateisinau jo lūkesčių ir taranavau jį savo dešiniu pečiu. Tuomet į svyruojantį skeletą aš smogiau vertikalų smūgį, ir nesustodamas vėl jį taranavau, šįkart savo dešiniu pečiu. Tai buvo įgūdis kuris leido sukurti stiprių atakų grandinę sujungiant smūgius su priešo smūgiavimu: "Meteoro Lūžis". Nenoriu girtis, tačiau tai buvo įgūdis reikalaujantis kovos be ginklo bei vienos rankos kardo įgūdžių.

Priešo HP smarkiai sumažėjo ir dabar buvo raudoną ribą. Aš sutelkiau visas jėgas į finalinį septynių atakų derinio smūgį – horizontalų kirtį iš kairės. Kardas piešdamas spindinčią arką pataikė tiesiai į skeleto kaklą. Trakštelėjęs lūžo kaulas ir į orą nuskrido kaukolė, o kūnas parkrito ant žemės lyg marionetė nukirptomis stygomis.

"Mes laimėjome!!"

Asuna pliaukštelėjo man per nugarą, kur jau buvo mano kardas.

Mes atidėjome daiktų pasidalinimą ir pradėjome eiti.

Iki šiol su monstrais kovėmės keturis kartus, tačiau nepatyrėme beveik jokios žalos. Kadangi Asunos stilius buvo trumpi dūriai o manasis sudaryti ilgas įgūdžių grandines, tai išvargindavo AI – algoritmų prasme, ne CPU apdorojimo galimybe – ir leido mūsų įgūdžiams gerai derėti. Tikriausiai tarp mūsų lygių taip pat nedidelis skirtumas.

Mes atsargiai ėjome per nuostabų koridorių, kurio šonuose stovėjo kolonos. Su mano skenavimo įgūdžiu nebuvo jokių galimybių, kad mus užpuls, tačiau mūsų žingsnių aidas mane vis tiek neramino. Labirinte nebuvo jokių šviesos šaltinių, bet aplinka skleidė silpną, paslaptingą švytėjimą, taigi buvo galima gan gerai matyti.

Aš atsargiai ištyrinėjau koridorių atspindintį šviesiai mėlyną spalvą.

Prieš tai buvusiame aukšte labirintas buvo padarytas iš raudonai-balto kalkakmenio. Bet pakilus aukščiau, visa buvo padaryta iš akmens skleidžiančio lipšniai mėlyną spalvą. Kolonos buvo išgraviruotos įspūdingais bet klaikiais piešiniais, ir po mūsų kojomis uždengdamas grindis bėgo vanduo. Galima sakyti jog atmosfera tapo "sunkesne". Žemėlapyje nebebuvo daug tuščių plotų. Jei mano spėjimas teisingas, prie mus esantis plotas tikriausiai—

Koridoriaus pabaigoje mūsų laukė pora žaliai-mėlynų durų. Ant durų esantys raižiniai buvo panašūs į esančius ant kolonų. Net jei tai ir buvo pasaulis padarytas vien iš duomenų, nepaaiškinama aura smelkėsi pro tas duris.

"...Ar tai...?"

"Tikriausiai...? Tai boso kambarys."

Asuna tvirtai suspaudė mano palto rankovę.

"Ką mes turėtume daryti...? Mums nieko nenutiks jei tik pasižiūrėsime, tiesa?"

Priešingai šiems drąsiems žodžiams, jos balsas skambėjo neramiai. Net jei ji ir yra aukščiausios klasės karė, atrodo tokie dalykai jai vis tiek baisūs. Na, to galima tikėtis. Aš tai pat buvau išsigandęs.

"...Dėl visa ko pasiruoškime teleportavimosi akmenis."

"Taip."

Asuna palinksėjo ir iš kišenės išsiėmė mėlyną kristalą. Aš taip pat pasiruošiau savąjį.

"Pasiruošusi...? Aš tuojau jas atidarysiu..."

Asunai tvirtai laikantis mano rankos, kaire ranka, kuria taip pat laikiau teleportavimosi kristalą, paliečiau duris. Jei taip būtų tikras pasaulis, mano rankos skęstų prakaite.

Man lėtai stumiant duris, kurios buvo dukart už mane aukštesnės, jos darėsi stebinančiai lengvai. Vos tik jos pradėjo judėti, abejos durys atsidarė taip greitai, jos mes su Asuna likome sumišę. Mums stovint sulaikius kvapą, milžiniškos durys baigė judėti ir galingu trenksmu atskleidė mums kas yra viduje.

—Ar bent taip manėme; viduje buvo visiška tamsa. Šviesa sklindanti iš koridoriaus nepasiekė to kambario. Tamsi juoduma nieko neatskleidė, kad ir kiek spoksojome.

"..."

Vos tik man pravėrus burną, šiek tiek toliau švilpdamos užsidegė dvi baltai-mėlynos liepsnelės, tuomet dar pora, ir dar pora.

<nowiki>*</nowiki>Whoooooosh*... Besitęsiant šiam garsui, akimirksniu atsirado takas vedantis į kambario vidurį. Tako pabaigoje buvo didelis ugnies stulpas, ir stačiakampis kambarys nušvito mėlyna spalva. Jis buvo labai erdvus. Atrodė, kad visos neištyrinėtos vietos žemėlapyje buvo šis vienas kambarys.

Lyg norėdama nusiraminti Asuna įsikibo į mano ranką, bet šiuo metu aš negalėjau mėgautis šiuo jausmu. Taip buvo todėl, kad tiesiai už ugnies stulpo pradėjo atsirasti milžiniška figūra.

Siaubingas kūnas buvo nusėtas išsipūtusiais raumenimis. Oda buvo tamsiai mėlyna, ir galva esanti virš plonų krūtinės šarvų buvo ne žmogaus, bet kalnų ožkos.

Abiejuose galvos šonuose buvo lenkti ragai. Jo akys, kurios taip pat degė skaisčiai mėlyna spalva, buvo susitelkusios į mus. Jo žemutinė kūno dalis buvo padengta tamsiai mėlynu kailiu tačiau ir už ugnies jis nebuvo labai gerai matomas, tačiau atrodė jos jis yra toks pat kaip ir gyvulio. Paprastai sakant, tai buvo demonas.

Tarp mūsų ir kambario vidurio kuriame stovėjo demonas buvo nemažas atstumas. Nepaisant to, mes sustingę stovėjome vietoje, negalėdami pajudinti nė vieno raumens. Iš visų ankščiau kovotų monstrų tai buvo pirmasis turintis demono formą. Dėka nesuskaičiuojamos daugybės žaistų RPG žaidimų aš buvau prie jų pripratęs, tačiau dabar iš tikrųjų jį pamačius aš negalėjau sulaikyti savo kūne kylančios baimės.

Aš neryžtingai sutelkiau į jį žvilgsnį ir perskaičiau pasirodžiusius žodžius: "The Gleameyes". Tai neabejotinai buvo šio aukšto bosas. Priekyje esantis žodis „The" buvo to įrodymas. Gleameyes – akys kurios švyti.

Tiek perskaičius, mėlynasis demonas staiga pradėjo kratyti savo ilgą snukį ir suklykė. Mėlynos liepsnos smarkiai sudrebėjo ir visa kambarys ėmė vibruoti. Jam pakėlus kardą iš nosies bei burnos pradėjo veržtis ugnis. Tuomet demonas pradėjo pulti neįtikėtinu greičiu – priversdamas drebėti žemę – ir neleisdamas mums net pagalvoti.

"Ahhhhhhhhhhhh!"

"Kyaaaaaaaaaaaa!"

Mes pradėjome rėkti, ir tuo pačiu metu pasisukę 180° ėmėme bėgti kaip galėdami greičiau. Žinojome, kad teoriškai bosas negali išeiti iš savo kambario, bet mes negalėjome ten pasilikti. Patikėdami savo kūnus iki šiol treniruotiems ištvermės parametrams mes bėgome per koridorių lyg vėjo gūsis.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius8|aštuntąjį skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius10|dešimtąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius9

2013-06-01T10:59:57Z

Soryusu:

===8 skyrius===

Prabėgo daugiau nei metai nuo tada kai Kraujo Riteriai tapo stipriausia gildija.

Nuo tada gildijos lyderis, "Legendinis žmogus", ir sublyderė Asuna "Blyksnis" tapo žinomi kaip geriausi kariai visame Aincrad. Dabar aš turėjau galimybę stebėti Asuną, kuri buvo ištreniravusi rapyros-kardo įgūdžius, kovoje prieš normalų monstrą.

Mes buvome pačiame kovos įkarštyje, mūsų priešas buvo skeletinis karys pavadinimu "Demoniškas Tarnas". Jis buvo daugiau nei dviejų metrų aukščio, dešinėje rankoje laikė didelį tiesų kardą o kairėje apvalų metalinį skydą ir buvo apsuptas nykios mėlynos šviesos.

Bet Asuna jam nepasidavė.

"Hrrrrgrrrr!"

Sušukęs šį keistą šūksnį, skeletas keletą kartų sumojavo kardu, kelyje palikdamas mėlynas linijas. It buvo keturių smūgių sudėtinis įgūdis "Vertikalus Kvadratas". Keletą žingsnių atsitraukęs aš nekantriai žiūrėjau kaip Asuna žengė į kairę bei dešinę, elegantiškai išvengdama visų smūgių.

Net jeigu tai buvo 2-prieš-1 situacija, mes negalėjome kartu kovoti prieš pilnai apsiginklavusį priešą. Tai nebuvo uždrausta sistemos, tačiau kai du žmonės kovodavo netoli vienas kito ir mojuodavo kardais pirmyn ir atgal greičiau nei akis gali pamatyti, tai labiau kliudydavo nei padėdavo. Taigi kovojant grupėje buvo naudojamas komandinio darbo įgūdis "keitimasis".

Po visų keturių nepataikytų smūgių Demoniško Tarno stovėsena šiek tiek sutriko. Asuna nepraleido progos ir pradėjo kontrataką.

Sidabrinio-balto kardo staigūs smūgiai vienas po kito įspūdingai pasiekė savo tikslą, ir skeleto HP sumažėjo. Kiekvienas atskiras smūgis daug žalos nedarė, tačiau smūgių skaičius buvo neįtikėtinas.

Po trijų trumpų dūrių skeleto gynyba šiek tiek pagerėjo, ir Asuna pakeitusi stilių dukart smogė į jo kojas. Tuomet, jos kardo galiukui žibant akinančiai balta spalva, ji smogė du stiprius smūgius į viršų bei apačią.

Tai buvo aštuonių smūgių derinys. Tai tikriausiai buvo aukšto lygio kardų įgūdis pavadinimu "Žvaigždžių Lietus". Taip tiksliai pataikyti šiais plonais ašmenimis, kurie paprastais būdavo neefektyvūs prieš tokius priešus, buvo neįtikėtinų įgūdžių įrodymas.

Jėga kuri sumažino skeleto HP maždaug trisdešimt procentų taip pat buvo nuostabi, tačiau mano labiausiai sužavėjo kovos elegancija. Tai tikriausiai tai ką žmonės vadina kardų šokiu.

Asuna nebyliai stovinčiam man, lyg turėdama akis savo pakaušyje.

"Kiritai, keičiamės!"

"Ak, gerai!"

Aš nuskubėjau į kovą, ir tuo pačiu metu Asuna atliko stiprų dūrį.

Skeletas savo kairėje rankoje esančiu skydu atrėmė smūgį ir pasipylė žiežirbos. Bet to ir buvo tikėtasi. Priešas atrėmęs stiprią ataką trumpam apsvaigo, taigi negalėjo atremti kitos atakos.

Žinoma Asuna taip pat buvo apsvaigusi kai jos smūgis buvo atremtas, bet svarbiausia buvo "spraga".

Aš iškarto puoliau su atakos tipo įgūdžiu. Viduryje kovos sukurti spragą ir apsikeisti vietomis su savo partneriu ir buvo vadinama "keitimu".

Akies krašteliu įsitikinęs kad Asuna pasitraukė iš puolimo zonos, aš įnirtingai puoliau priešą. Nebent tu esi meistras kaip ji, prieš priešus kaip šis Demoniškas Tarnas efektyviausios buvo paprastos kertamosios atakos. Šiuo atveju geriausiai tiktų smūgio tipo ginklai kaip kad vėzdas. Bet aš, ir tikriausiai Asuna, neturėjome jokių smūgio tipo įgūdžių.

Mano panaudotas "Vertikalus Kvadratas" smogė keturis kartus ir smarkiai sumažino priešo HP. Skeletas reagavo lėtai. Taip buvo todėl, kad monstrai turėjo polinkį šiek tiek užtrukti kai staiga pasikeisdavo priešo atakos modelis. Vakar aš turėjau praleisti daug laiko, kad tai būtų įmanoma padaryti kovoje prieš Driežažmogį, bet kai turi partnerį, tereikia vieno pasikeitimo. Tai buvo didžiausias kovos grupėje privalumas.

Aš išvengiau kontratakos ir pradėjau vieną iš pagrindinių įgūdžių, kad pabaigti šią kovą. Aš smogiau stiprų smūgį iš viršaus į jo dešinė pusę, tuomet pasukęs riešą smogiau atgal ta pačia trajektorija, smūgiu panašiu į golfo lazdos smūgiavimą. Kiekvieną kartą kardui smogus į priešo kūną, kuris buvo sudarytas vien iš kaulų, pasigirsdavo smūgio garsas ir žybtelėdavo oranžinė šviesa.

Skeletas manydamas, kad kitas smūgis bus iš viršaus pakėlė skydą, tačiau aš nepateisinau jo lūkesčių ir taranavau jį savo dešiniu pečiu. Tuomet į svyruojantį skeletą aš smogiau vertikalų smūgį, ir nesustodamas vėl jį taranavau, šįkart savo dešiniu pečiu. Tai buvo įgūdis kuris leido sukurti stiprių atakų grandinę sujungiant smūgius su priešo smūgiavimu: "Meteoro Lūžis". Nenoriu girtis, tačiau tai buvo įgūdis reikalaujantis kovos be ginklo bei vienos rankos kardo įgūdžių.

Priešo HP smarkiai sumažėjo ir dabar buvo raudoną ribą. Aš sutelkiau visas jėgas į finalinį septynių atakų derinio smūgį – horizontalų kirtį iš kairės. Kardas piešdamas spindinčią arką pataikė tiesiai į skeleto kaklą. Trakštelėjęs lūžo kaulas ir į orą nuskrido kaukolė, o kūnas parkrito ant žemės lyg marionetė nukirptomis stygomis.

"Mes laimėjome!!"

Asuna pliaukštelėjo man per nugarą, kur jau buvo mano kardas.

Mes atidėjome daiktų pasidalinimą ir pradėjome eiti.

Iki šiol su monstrais kovėmės keturis kartus, tačiau nepatyrėme beveik jokios žalos. Kadangi Asunos stilius buvo trumpi dūriai o manasis sudaryti ilgas įgūdžių grandines, tai išvargindavo AI – algoritmų prasme, ne CPU apdorojimo galimybe – ir leido mūsų įgūdžiams gerai derėti. Tikriausiai tarp mūsų lygių taip pat nedidelis skirtumas.

Mes atsargiai ėjome per nuostabų koridorių, kurio šonuose stovėjo kolonos. Su mano skenavimo įgūdžiu nebuvo jokių galimybių, kad mus užpuls, tačiau mūsų žingsnių aidas mane vis tiek neramino. Labirinte nebuvo jokių šviesos šaltinių, bet aplinka skleidė silpną, paslaptingą švytėjimą, taigi buvo galima gan gerai matyti.

Aš atsargiai ištyrinėjau koridorių atspindintį šviesiai mėlyną spalvą.

Prieš tai buvusiame aukšte labirintas buvo padarytas iš raudonai-balto kalkakmenio. Bet pakilus aukščiau, visa buvo padaryta iš akmens skleidžiančio lipšniai mėlyną spalvą. Kolonos buvo išgraviruotos įspūdingais bet klaikiais piešiniais, ir po mūsų kojomis uždengdamas grindis bėgo vanduo. Galima sakyti jog atmosfera tapo "sunkesne". Žemėlapyje nebebuvo daug tuščių plotų. Jei mano spėjimas teisingas, prie mus esantis plotas tikriausiai—

Koridoriaus pabaigoje mūsų laukė pora žaliai-mėlynų durų. Ant durų esantys raižiniai buvo panašūs į esančius ant kolonų. Net jei tai ir buvo pasaulis padarytas vien iš duomenų, nepaaiškinama aura smelkėsi pro tas duris.

"...Ar tai...?"

"Tikriausiai...? Tai boso kambarys."

Asuna tvirtai suspaudė mano palto rankovę.

"Ką mes turėtume daryti...? Mums nieko nenutiks jei tik pasižiūrėsime, tiesa?"

Priešingai šiems drąsiems žodžiams, jos balsas skambėjo neramiai. Net jei ji ir yra aukščiausios klasės karė, atrodo tokie dalykai jai vis tiek baisūs. Na, to galima tikėtis. Aš tai pat buvau išsigandęs.

"...Dėl visa ko pasiruoškime teleportavimosi akmenis."

"Taip."

Asuna palinksėjo ir iš kišenės išsiėmė mėlyną kristalą. Aš taip pat pasiruošiau savąjį.

"Pasiruošusi...? Aš tuojau jas atidarysiu..."

Asunai tvirtai laikantis mano rankos, kaire ranka, kuria taip pat laikiau teleportavimosi kristalą, paliečiau duris. Jei taip būtų tikras pasaulis, mano rankos skęstų prakaite.

Man lėtai stumiant duris, kurios buvo dukart už mane aukštesnės, jos darėsi stebinančiai lengvai. Vos tik jos pradėjo judėti, abejos durys atsidarė taip greitai, jos mes su Asuna likome sumišę. Mums stovint sulaikius kvapą, milžiniškos durys baigė judėti ir galingu trenksmu atskleidė mums kas yra viduje.

—Ar bent taip manėme; viduje buvo visiška tamsa. Šviesa sklindanti iš koridoriaus nepasiekė to kambario. Tamsi juoduma nieko neatskleidė, kad ir kiek spoksojome.

"..."

Vos tik man pravėrus burną, šiek tiek toliau švilpdamos užsidegė dvi baltai-mėlynos liepsnelės, tuomet dar pora, ir dar pora.

<nowiki>*</nowiki>Whoooooosh*... Besitęsiant šiam garsui, akimirksniu atsirado takas vedantis į kambario vidurį. Tako pabaigoje buvo didelis ugnies stulpas, ir stačiakampis kambarys nušvito mėlyna spalva. Jis buvo labai erdvus. Atrodė, kad visos neištyrinėtos vietos žemėlapyje buvo šis vienas kambarys.

Lyg norėdama nusiraminti Asuna įsikibo į mano ranką, bet šiuo metu aš negalėjau mėgautis šiuo jausmu. Taip buvo todėl, kad tiesiai už ugnies stulpo pradėjo atsirasti milžiniška figūra.

Siaubingas kūnas buvo nusėtas išsipūtusiais raumenimis. Oda buvo tamsiai mėlyna, ir galva esanti virš plonų krūtinės šarvų buvo ne žmogaus, bet kalnų ožkos.

Abiejuose galvos šonuose buvo lenkti ragai. Jo akys, kurios taip pat degė skaisčiai mėlyna spalva, buvo susitelkusios į mus. Jo žemutinė kūno dalis buvo padengta tamsiai mėlynu kailiu tačiau ir už ugnies jis nebuvo labai gerai matomas, tačiau atrodė jos jis yra toks pat kaip ir gyvulio. Paprastai sakant, tai buvo demonas.

Tarp mūsų ir kambario vidurio kuriame stovėjo demonas buvo nemažas atstumas. Nepaisant to, mes sustingę stovėjome vietoje, negalėdami pajudinti nė vieno raumens. Iš visų ankščiau kovotų monstrų tai buvo pirmasis turintis demono formą. Dėka nesuskaičiuojamos daugybės žaistų RPG žaidimų aš buvau prie jų pripratęs, tačiau dabar iš tikrųjų jį pamačius aš negalėjau sulaikyti savo kūne kylančios baimės.

Aš neryžtingai sutelkiau į jį žvilgsnį ir perskaičiau pasirodžiusius žodžius: "The Gleameyes". Tai neabejotinai buvo šio aukšto bosas. Priekyje esantis žodis „The" buvo to įrodymas. Gleameyes – akys kurios švyti.

Tiek perskaičius, mėlynasis demonas staiga pradėjo kratyti savo ilgą snukį ir suklykė. Mėlynos liepsnos smarkiai sudrebėjo ir visa kambarys ėmė vibruoti. Jam pakėlus kardą iš nosies bei burnos pradėjo veržtis ugnis. Tuomet demonas pradėjo pulti neįtikėtinu greičiu – priversdamas drebėti žemę – ir neleisdamas mums net pagalvoti.

"Ahhhhhhhhhhhh!"

"Kyaaaaaaaaaaaa!"

Mes pradėjome rėkti, ir tuo pačiu metu pasisukę 180° ėmėme bėgti kaip galėdami greičiau. Žinojome, kad teoriškai bosas negali išeiti iš savo kambario, bet mes negalėjome ten pasilikti. Patikėdami savo kūnus iki šiol treniruotiems ištvermės parametrams mes bėgome per koridorių lyg vėjo gūsis.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius7|septintąjį skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius10|dešimtąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius8

2013-06-01T10:23:27Z

Soryusu:

===8 skyrius===

Oras miško take buvo šiltas. Atrodė lyg vakar nakties nejaukus jausmas tebuvo iliuzija. Ryto saulė švietė pro medžių šakas, taip sukurdama auksinius šviesos stulpus, kuriuose skraidė drugeliai. Gaila, tačiau jie tebuvo vizualiniai efektai, taigi net juos nusivijus jų sugauti buvo neįmanoma.

Traškiai eidama per minkštą pomiškį, Asuna erzindama pasakė.

"Tu visada dėvi tą patį dalyką"

Ah.

Aš pažvelgiau žemyn į savo kūną: palaidas juodas apsiaustas, kelnės, bei tokios pat spalvos marškiniai. Aš taip pat nedėvėjau jokių virtualių šarvų.

"Na ir kas? Jeigu turi pakankamai pinigų rūbams, geriau nusipirkti ką nors pavalgyti..."

"Ar tu dėvi juodus rūbus dėl praktinių tikslų? Ar taip išreiški save?"

"N-Na, o kaip gi tu? Tu visuomet dėvi šį baltą bei raudoną dalyką..."

Bekalbėdamas, dėl įpročio net pats to nejausdamas pradėjau skenuoti teritoriją. Čia nebuvo jokių monstrų. Bet—

"Aš nieko negaliu padaryti. Tai mano gildijos uni... hm? Kodėl?"

"Palauk šiek tiek..."

Aš šiek tiek pakėliau dešinę ranką ir nutraukiau Asuną. Mano skenavimo ploto krašte buvo žaidėjas. Kai aš susitelkiau į už mane esančias vietas, pradėjo mirksėti daug žalių žymeklių, kurie rodė jog už manęs yra daug žaidėjų.

Nebuvo jokių galimybių jog tai banditų grupė. Banditai visuomet medžiodavo už save silpnesnius žaidėjus, taigi retai pasirodydavo fronto linijoje, kur rinkdavosi visi stipriausi žaidėjai. Dar svarbiau, jog žaidėjui įvykdžius nusikaltimą, jo žymeklis pasikeisdavo į oranžinį, ir neatsikeisdavo atgal gana ilgą laiką. Tačiau mane neramino jų skaičius.

Per pagrindinį meniu aš atidariau žemėlapį, ir nustačiau jį į rodymo rėžimą, jog Asuna taip pat galėtų jį matyti. Apylinkių žemėlapis buvo papildytas mano skenavimo rezultatais ir rodė žalius žymeklius. Jų buvo dvylika.

"Tai gana daug..."

Pritardamas aš palinksėjau. Paprastai jei grupėje būdavo tiek žaidėjų, tapdavo sunkiau kovoti, taigi paprastai grupę sudarydavo penki ar šeši žmonės.

"Pažiūrėk kiek jų daug."

Švieselių minia žygiuodama dvejomis tvarkingomis linijomis sparčiai artėjo. Tai buvo galima pamatyti pavojingame požemyje, bet tokia taisyklinga formuotė retai pasitaikydavo laukuose.

Jeigu būtų buvę įmanoma pamatyti jų lygius, galbūt būtume atspėję ką jie daro, tačiau žaidėjai pirmą kartą sutikę kitą žaidėją negali matyti net jų vardo. Taip buvo numatyta sistemos jog būtų sunkiau žudyti kitus žaidėjus, tačiau tai taip pat nepaliko kitos galimybės kaip tik spėti jų lygį iš įrangos bei apsiginklavimo.

Aš uždariau žemėlapį ir pažvelgiau į Asuną.

"Mes turime į juos pasižiūrėti. Iki kol jie praeis pasislėpkime už to medžio."

"Taip, tu teisus."

Įsitempusi linktelėjo Asuna. Mes perlipome nedidelę kalvą ir pasislėpėme už krūmo, kuris buvo maždaug mūsų ūgio. Tai buvo gera vieta stebėti praeinančią grupę.

"Ak..."

Asuna staiga pažvelgė į savo drabužius. Raudoną bei baltą uniformą buvo gana lengvai pastebima tarp žalių augalų.

"Ką aš turėčiau daryti? Aš daugiau nieko neturiu..."

[[Image:Sword Art Online Vol 01 - 132.jpg|thumb]]

Taškai dabar buvo gana arti ir buvo netoli matymo nuotolio.

"Atleisk man."

Aš pravėriau savo paltą ir juo taip pat uždengiau Asuną. Asuna trumpam rūsčiai į mane pažiūrėjo tačiau leido man ją uždengti. Paltas neatrodė labai gražiai, tačiau suteikė didelį slėpimosi bonusą. Be didelio skenavimo įgūdžio turėtų būti sunku mus pastebėti.

"Na jis nėra labai gražus, tačiau gana naudingas, tiesa?"

"Aš nežinau!... Ša, jie čia!"

Asuna sušnibždėjo ir prie lūpų pridėjo piršta. Aš pasilenkiau žemiau, ir mano ausis pasiekė žingsnių garsas.

Galiausiai mes galėjome matyti taku einančią grupę.

Visi jie buvo kariai. Visi jie dėvėjo tokius pat juodus metalinius šarvus bei žalius kovinius rūbus. Visa jų apranga buvo praktiško dizaino, išskyrus ant kiekvieno skydo esantį pilies paveikslėlį.

Priekiniai šeši turėjo vienos rankos kardus, o galiniai šešias alebardas. Visų jų antveidžiai buvo nuleisti, taigi buvo neįmanoma pamatyti jų veido išraiškų. Mums bežiūrint į dvylika tobula tvarka bežygiuojančių žaidėjų, aš netgi pradėjau galvoti jog tai sistemos valdomi NPC.

Dabar aš buvau tikras. Jie buvo milžiniškos grupės "Armija" nariai, kuri buvo įsikūrusi pirmame aukšte. Aš jaučiau Asuna sulaikant savo kvapą.

Paprastiems žmonėms jie nebuvo priešai. Iš tikrųjų, juos galima laikyti grupe skiriančia daugiausia pastangų jog sustabdytų nusikaltimus.

Bet jų metodai buvo gana šiurkštūs, ir buvo sakoma jog jie puola oranžinius žaidėjus – kurie buvo taip vadinami dėl jų žymeklio spalvos – vos tik juos radę, neklausdami jokių klausimų. Tuomet jie iš oranžinių žaidėjų viską atimdavo ir įkalinto juos Juodo Metalo Pilies požemyje. Gandai apie tai ką jie darydavo nepasiduodantiems žaidėjams buvo gana baisūs.

Jie taip pat keliaudavo dideliais būriais ir perimdavo visos medžiojimo zonos plotą, taigi tarp žaidėjų buvo žinoma jog jie "Turėtų niekada nesiartinti prie "Armijos"". Na, jie paprastai veikdavo 50-ąjame aukšte ir žemiau, stiprindami savo grupę ir išlaikydami tvarką, taigi buvo keista matyti juos priekinėse linijose—

Mums tyliai žiūrint, dvylika gerai ginkluotų karių, lydimi jų šarvų bei batų žvangėjimo, pradingo miške.

Žinant jog visi žaidėjai sugebėjo gauti šią programą, buvo galima sakyti jog visi įkalinti SAO žaidime buvo žaidimų maniakai, rasė, neturinti jokių ryšių su žodžiu "Taisyklės". Nepaisant to, faktas jog šie žaidėjai vis dar judėjo tokia lygia formuote buvo neįtikėtinas. Galbūt jie buvo stipriausias "Armijos" būrys.

Įsitikinę jog jie dingo iš žemėlapio ribų, Asuna ir aš atsidusome iš palengvėjimo.

"...Gandas, tai tiesa..."

Aš sušnibždėjau Asunai, vis dar uždengęs ją savo apsiaustu.

"Gandas?"

"Taip. Per gildijos susirinkimą girdėjau jog "Armija" keičia savo veikimo būdą ir pradėjo pasirodyti aukštesniuose aukštuose. Kadaise jie buvo grupė, kuri bandė pereiti žaidimą, tiesa? Bet po žalos patirtos 25-ajame aukšte, jie pradėjo telktis ties grupės stiprinimu ir nustojo kovoti fronto linijose. – Taigi, užuot kaip ankščiau į labirintus ėję milžiniškomis grupėmis ir taip sukeldami didelį šurmulį, jie nusprendė siųsti mažesnius elitinius dalinius jog parodytų jog jie vis dar stengiasi pereiti žaidimą. Raportas skelbė jog pirmasis dalinys turėtų greitu laiku pasirodyti."

"Taigi jie reklamuoja savo įgūdžius. Bet ar jie tikrai gali taip įsiveržti į netyrinėtą plotą...? Jie atrodė gana aukštų lygių, bet..."

"Galbūt... jie bandys nugalėti bosą..."

Kiekviename labirinte buvo bosas saugantis laiptus į kitą aukštą. Jie daugiau nebeatsirasdavo ir buvo labai stiprūs, bet įgauta reputacija bei populiarumas būtų milžiniški. Tai būtų labai efektyvi reklama.

"Taigi jie surinko šiuos žmones...? Bet tai vis tiek kvaila. Niekas dar net nematė 74-ojo aukšto boso. Paprastai žmonės siunčia žvalgybos grupes jog išanalizuoti boso jėgą bei kovos modelį."

"Netgi gildijos veikia kartu jog nugalėtų bosą. Galbūt jie dar tą patį...?"

"Nežinau... Na, jie taip pat turėtų žinoti jog šitaip kovoti prieš bosą yra beprasmiška. Mes turėtume paskubėti. Tikiuosi jog su jais daugiau nebesusidursime."

Aš atsikėliau ir buvau šiek tiek nusivylęs, kad turiu paleisti Asuną. Išeidama Asuna suvirpėjo.

"Jau beveik žiema... Aš taip pat turėčiau nusipirkti paltą. Iš kokios parduotuvės tu jį pirkai?"

"Hmm... Tai tikriausiai buvo parduotuvė vakariniame Algade."

"Tuomet nuvesk mane ten kai baigsime tyrinėti."

Tai pasakiusi Asuna pašokusi švelniai nusileido ant tako. Dėl sistemos šokimas man taip pat nebuvo problema.

Mūsų laimei mes išėjome iš miško nesutikę nei vieno monstro, ir prieš mus pasirodė pieva pilna mėlynų gėlių. Takas vedė tiesiai per pievą ir baigėsi Labirinto Zonoje.

Aukščiausioje bokšto vietoje yra milžiniškas kambarys, kuriame bosas saugo kito aukšto laiptus – šiuo atveju 75-ojo. Jeigu bosas būtų nugalėtas ir kas nors nuvyktų į kito aukšto gyvenvietę bei aktyvuotų teleportacijos vartus, šis aukštas būtų pereitas.

"Miesto Atidarymas" būtų švenčiamas didelės minios susirinkusios iš iš žemesnių aukštų apžiūrėti naujo miesto, ir visa vieta taptu labai gyva, lyg vyktų koks festivalis. Jau buvo praėję devynios dienos nuo aktyvaus 74-ojo aukšto tyrinėjimo. Jau buvo laikas kam nors atrasti bosą.

Bokštas buvo cilindrinis pastatas padarytas iš raudonai-rudo kalkakmenio. Mes su Asuna šioje vietoje buvome daugybę kartų, bet buvo neįmanoma jaustis neįbaugintam šio milžiniško pastato dydžio. Ir vis dėlto tai buvo tik viena šimtoji viso Aincrad. Tai buvo beviltiškas noras, bet slapčia aš norėjau pamatyti milžinišką skraidančią pilį iš išorės.

Mes negalėjome matyti "Armijos" dalinio. Jie tikriausiai jau įėjo į vidų. Mes ėjome link įėjimo, nejučiomis spartindami savo žingsnį.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius7|septintąjį skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius9|devintąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius7

2013-06-01T10:14:12Z

Soryusu:

===7 skyrius===

9 ryto.

Tądien nustatytas oras buvo šaltokas, ir ryto migla vis dar buvo vis dar neišsisklaidžiusi. Iš išorės sklindanti šviesa atsispindėjo nuo miglos, nudažydama aplinką citrinų geltonio spalva.

Pagal Aincrado kalendorių, dabar buvo "Uosio Mėnuo", kas reiškė jog orai kas dieną rudenės. Temperatūra buvo kiek šaltoka, darydama jį gaiviausiu metų mėnesiu. Bet šiuo metu aš jaučiausi ne per geriausiai.

Aš laukiau Asunos 74-ojo aukšto gyvenamosios zonos vartų aikštėje. Dėl kažkokios priežasties praeitą naktį negalėjau užmigti, ir savo lovoje Algade tegalėjau vartytis nuo vieno šono ant kito. Manau jog man pavyko užmigti šiek tiek po trijų nakties. SAO žaidime buvo daug funkcijų padedančių žaidėjui, deja, mygtuko kuris priverstų tave užmigti nebuvo.

Kad ir kaip keista, priešingas dalykas egzistavo. Su laiku susijusiuose nustatymuose, buvo dalykas vadinamas "Žadintuvu" kuris priversdavo žaidėją atsibusti iš miego. Žinoma, pasirinkimas ar toliau miegoti ar ne priklausė nuo tavęs pačio, tačiau aš sugebėjau sukaupti pakankamai jėgų ir išlipti iš lovos, kai sistema mane pažadino dešimt minučių prieš dešimtą.

Galbūt tingesnių žaidėjų palaiminimui, čia nebuvo reikalo praustis ar keisti drabužius – nors kai kurie keistesni žaidėjai vis tiek kasdien maudydavosi. Bet kadangi netgi NerveGear negalėjo pilnai atkurti aplinkos skystyje, vonia nebuvo labai tikroviška. Pabudęs šiek tiek per vėlai, per dvidešimt sekundžių aš užsidėjau visą įrangą, ir praėjau pro Algado vartus kad patekčiau čia, kur šiek tiek susierzinęs dėl miego trūkumo, jos laukiau, bet—

"Ji vėluoja..."

Jau buvo dešimt minučių po devintos. Vienas po kito vartuose pasirodydavo darbštūs žaidėjai ir eidavo labirinto link.

Neturėdamas ką veikti, aš apžiūrinėjau labirinto žemėlapį, savo įgūdžių užbaigtumą – visą statistiką kuria puikiai pažinojau.

Ahh, norėčiau turėti nešiojamą žaidimų konsolę, ar bent kažką panašaus.

Aš buvau priblokštas šios netikėtos minties. Norėti žaisti žaidimą esant žaidime, mano situacija blogėja.

Galbūt turėčiau grįžti ir toliau miegoti... aš netgi pradėjau galvoti. Vartuose pasirodė dar vienas mėlynos spalvos teleportacijos efektas, kurį mačiau jau dievas žino kiek kartų. Žiūrėjau nieko per daug nesitikėdamas. Tačiau tuomet—

"Kyaaaaa! Pasitraukite iš kelio—!"

"Ahhhhhh!?"

Dažniausiai besiteleportuojantys žaidėjai atsirasdavo ant žemės, bet šis asmuo atsirado būdamas metrą virš žemės ir – skriejo oru tiesiai į mane.

"Huh, huh...!?"

Nespėjus sugauti ar išvengti, mes parkritome ant žemės. Aš smarkiai sutrenkiau savo galvą į akmeninį grindinį, ir jeigu mes nebūtumėme buvę gyvenvietėje, bučiau praradęs kelis HP taškus.

Tai reiškė – kad kažkoks idiotas žaidėjas, šoko pro kitoje pusėje esančius vartus ir šitaip pasirodė čia. Šitokia mintis ramiai šmėstelėjo mano galvoje. Vis dar šiek tiek apsvaigęs, aš pakėliau savo ranką bandydamas nustumti ant manęs esantį idiotą.

"...Hmm?"

Mano mintys užsiregistravo kažką keisto ir apimančio visą mano ranką. Aš du kartus tai suspaudžiau, tuomet dar tris kartus jog suprasti kas kitokio elastingo buvo mano rankoje.

"K-Kya-!!"

Staiga mano ausyse pasigirdo garsus riksmas ir mano galva vėl atsitrenkė į žemę. Tuo pačiu metu svoris esantis ant manęs kažkur dingo.

Priešais mane sėdėjo moteriško lyties žaidėja, dėvėdama balta ir raudona uniforma bei sijoną siekiantį kelius, su sidabriškai balta rapyra savo dėkle. Ir dėl kažkokios priežasties ji į mane žiūrėjo veriamu žvilgsniu, pilnu pykčio. Jos veidas išreiškė didžiausią įmanomą efektą ir buvo raudonas iki pat ausų, o jos dvi rankos rankos buvo apsaugančiai sukryžiuotos aplink krūtinę- ... Krūtinę...?

Aš iškart galėjau atspėti ką buvau sučiupęs savo dešine ranka. Tuo pačiu metu, galbūt šiek tiek per vėlai, supratau kokioje pavojingoje situacijoje aš buvau. Visi būdai kaip išvengti pavojingos situacijos, kurie iki tol buvo giliai įstrigę mano galvoje, staiga išnyko. Kol aš suspaudžiau bei vėl ištiesiau savo dešinę ranką, nežinodamas ką su ja daryti, pravėriau burną.

"E-Ei. Labas rytas, Asuna."

Pyktis jos akyse dar smarkiau suliepsnojo. Be jokios abejonės tai buvo žvilgsnis žmogaus, kuris tuojau išsitrauks savo ginklą.

Aš pradėjau analizuoti "pabėgimo" planą kai staiga vartai vėl sužibo mėlyna šviesa. Su nustebimu Asuna pažvelgė atgal ir ir greitai atsikėlusi pasislėpė už manęs.

"Eh...?"

"Nežinodamas kodėl, aš taip pat atsistojau. Vartai sužibėjo dar smarkiau ir jų viduryje pasirodė atvykėlis. Šį kartą žaidėjas nusileido ant žemės.

Šviesai išnykus aš atpažinau ten stovintį žmogų, bei įspūdingą baltą apsiaustą su ant jo esančiu raudonu simboliu. Šis žmogus, kuris dėvėjo KoB uniformą ir nešėsi kardą, kuris atrodė per daug dekoruotas, buvo ilgaplaukis Asunos sargybinis sekęs ją praėjusią dieną. Jo vardas buvo Kuradelis, ar kažkas panašaus.

Pamatęs už manęs esančia Asuną, Kuradelis dar labiau susiraukė. Jis neatrodė labai senas. Jis turėjo būti šiek tiek vyresnis nei dvidešimties, tačiau ant veido esančios raukšlės jį sendino. Jis sukando dantis taip garsiai, jog mes beveik galėjome girdėti, ir prabilo su vos slepiamu pykčiu.

"A-Asuna, tu neturėtum šitaip elgtis...!"

Išgirdęs tą beveik isterišką balsą, aš pagalvojau Tai tuojau taps komplikuota ir įtraukiau savo pečius. Žiūrėdamas spindinčiomis akimis Kuradelis vėl prabilo.

"Asuna, grįžkim į gildijos būstinę."

"Ne. Man šiandien net neturiu jokių pareigų!... Ir Kuradeli, kodėl taip anksti ryte tu stovėjai priešais mano namus?"

Už manęs piktai atsakė Asuna.

"Fufu, aš žinojau jog kažkas panašaus atsitiks, daugiau jau mėnesį vis eidavau į Salemburgą stebėti tavo namų."

Aš galėjau tik nustebti dėl išdidaus Kuradelio atsakymo. Asuna taip pat sustingo. Po ilgos tylos, ji prisivertė paklausti.

"Tai... Tai nėra dalis lyderio įsakymo...?"

"Mano pareiga yra tave lydėti. Stebėti tavo namus taip pat į tai įeina..."

"Ką tu turi galvoje įeina, idiote!"

Kuradelis priėjo, tapdamas vis piktesniu ir susierzinusiu, ir nustūmęs mane iš kelio pagriebė Asunos ranką.

"Man atrodo jog tu nesupranti. Prašau, nebūk tokia... Dabar, grįžkime atgal į gildijos būstinę."

Asuna atrodo išsigando balso kuris atrodė skambėjo lyg Kuradelis vos valdytųsi. Ji metė į mane maldaujamą žvilgsnį.

Tiesa sakant, aš svarsčiau ar turėčiau bėgti, kaip kad visada tai darydavau. Bet pamačius Asunos akis mano ranka pati pradėjo judėti. Aš sučiupau Kuradelio dešinę ranką, tą kuri tuo metu laikė Asuną, ir suspaudžiau kiek galėjau neiššaukiant nusikaltimo prevencijos kodo.

"Atleisk, tačiau aš šiandien pasiskolinu tavo sublyderę."

Šie žodžiai skambėjo kvailai netgi mano ausims, bet aš jau nebegalėjau atsitraukti. Kuradelis, iki šiol mane ignoravęs, suraukė veidą ir patraukė ranką.

"Tu...!"

Jis suriko ausį rėžiančiu balsu. Net jeigu sistema pervertindavo išraiškas, šiame balse vis tiek buvo kažkas keisto.

"Aš garantuosiu Asunos saugumą. Juk mes neketiname kautis prieš bosą. Gali vienas grįžti į gildijos būstinę."

"N...Nejuokink manęs! Lyg toks apgailėtinas žaidėjas kaip tu galėtų apsaugoti Asuną!!"

"Tikriausiai geriau nei tu."

"Tu akiplėšiškas kvaily...! Jeigu tai giriesi, manau esi pasiruošęs tai įrodyti...?"

Kuradelis, kurio veidas dabar buvo baltas, su dešine ranka iškvietė meniu ir greitai juo manipuliavo. Greitai priešais mane pasirodė pusiau permatomas pranešimas. Dar neskaitęs aš galėjau atspėti kas jame parašyta.

[Kuradelis pareikalavo 1 prieš 1 dvikovos. Ar priimate?]

Po šiomis neraiškiomis raidėmis buvo Taip/Ne mygtukai ir keletas kitų pasirinkimų. Aš pažvelgiau į šalia manęs stovinčia Asuną. Ji negalėjo matyti žinutės, bet atrodo suprato kas vyksta. Aš maniau jog ji bandys mane sulaikyti, bet mano nuostabai ji palinksėjo.

"...ar tai gerai? Ar tai nesukels problemų gildijoje...?"

Asuna atsakė į mano pašnibždėtą klausimą.

"Viskas gerai. Aš pati pranešiu lyderiui kas įvyko."

Atsakydamas aš palinksėjau, tuomet paspaudžiau Taip ir pasirinkau "Pirmo smūgio" rėžimą.

Šią kovą galima laimėti smogus aiškų smūgį arba perpus sumažinus oponento HP. Pranešimas pasikeitė į [Jūs priėmėte 1 – prieš 1 kovą prieš Kuradelį], ir po juo atsirado 60 sekundžių laikmatis. Vos tik jis jam pasiekus 0, mieste galiojanti HP apsaugos sistema dings, ir prasidės kova.

Kuradelis savaip interpretavo Asunos sutikimą.

"Žiūrėk Asuna! Aš įrodysiu, kad nėra tinkamesnių žmonių tavo palydai!"

Jis sušuko vos nuslėpdamas pasitenkinimą, ir, lydimas žvangesio, nuo liemens išsitraukė dvejoms rankoms skirtą kardą.

Prieš išsitraukdamas savo vienos rankos kardą aš įsitikinau, jog Asuna pasitraukė. Kaip ir buvo galima tikėtis iš žinomos gildijos nario, jo kardas atrodė daug geriau už manąjį. Tai nebuvo vien dydžio skirtumas tarp vienos ir dviejų rankų kardų. Mano kardas buvo paprastas bei praktiškas ginklas, kai tuo tarpu Kuradelio – pilnai dekoruotas aukščiausios klasės amatininko.

Kai mes, laukdami kol laikmatis pasieks 0, stovėjome per penkis metrus vienas nuo kito, aplink mus pradėjo rinktis žmonės. Tai nebuvo labai keista. Mes stovėjome vartų aikštėje, pačiame miesto viduryje, ir mes abu buvome gana gerai žinomi žaidėjai.

"Solo žaidėjas Kiritas kovoja prieš KoB narį!"

Kai kažkas tai sušuko, šen bei ten pasigirdo palaikymai. Kadangi dvikovos paprastai vykdavo dviems draugams lyginant savo įgūdžius, visi žiūrovai šūkavo bei švilpavo, ignoruodami iki to privedusią situaciją.

Tačiau laikmačiui skaičiuojant vis mažiau sekundžių, viskas pradėjo nykti. Aš pajutau šaltą giją pereinančią mano kūną, kaip būdavo kaunantis su monstrais. Aš susitelkiau, kad galėčiau suprasti aplink Kuradelį esančia atmosferą, kuris susierzinęs vis šen bei ten žvilgčiojo, ir išnagrinėjau jo stovėseną bei jo pėdos judesius.

Žmonės buvo linkę parodyti tam tikrus įpročius prieš naudodami įgūdį. Nesvarbu ar tai puolimo ar gynybos įgūdis, ar jis prasidėtų iš aukštai ar žemai, jei jų kūnas atskleisdavo tokią informaciją, tai tapdavo kritine klaida.

Kuradelio kardas nuo jo kūno vidurio buvo palinkęs šiek tiek atgal, o apatinė kūno dalis taip pat buvo sulenkta. Tai buvo aiškus ženklas, jog jis ruošėsi smogti iš aukštai. Žinoma jis galėjo apsimesti. Aš taip pat buvau atpalaidavęs bei nuleidęs savo kardą, bandydamas parodyti, jog mano pirmoji ataka bus silpnas smūgis į jo apatinę kūno dalį. Ieškant apgaulių buvo galima pasitikėti tik savo patirtimi bei "nuojauta".

Laikmačiui pasiekus vienaženklius skaičius, aš uždariau langą. Aš net nebegirdėjau aplink mane esančio triukšmo.

Aš mačiau kaip Kuradeliui, kuris vis žvilgčiojo į mane, tuomet į pranešimo langą, tuomet vėl į mane, įsitempė raumenys. Tarp mūsų pasirodė žodis [DVIKOVA!!], ir aš pašokau. Iš po mano bato padų sklido žiežirbos, ir mano petys skrosdamas orą vertė jį švilpti.

Neprabėgo nei akimirka kai Kuradelis taip pat pradėjo judėti. Tačiau jo veidas išdavė nuostabą, kadangi aš sudaužiau viltis jo naudosiu žemą gynybos stiliaus įgūdį, ir vietoj to puoliau.

Kuradelio pirma ataka, kaip ir spėjau, buvo aukštas dviejų rankų kardo įgūdis: "Lavina". Jei gynyba būtų per silpna, besiginantis gal ir atremtų smūgį, tačiau dėl smūgio poveikio negalėtų iškart kontratakuoti; tuo metu šį įgūdį panaudojęs žaidėjas laimėtų laiko ir galėtų vėl atstatyti stovėseną, kadangi puolimas būtų padidinęs tarp jų esantį atstumą. Tai buvo labai geras aukšto lygio įgūdis. Na, bent jau prieš monstrus.

Aš, iškarto numatęs Kuradelio veiksmus, pasirinkau puolimo tipo įgūdį "Garso Šuolis". Jei mes abu tęsime puolimą mūsų smūgiai susidurs.

Jeigu aš žiūrėčiau tik į įgūdžio stiprumą, jo būtų galingesnis, ir dviejų atakų susidūrimo atveju sistema suteiktų pirmenybę stipresnei atakai. Tokiu atveju mano kardas butų atremtas, ir jo įgūdis, nors ir susilpnintas, užbaigtų šią kovą. Tačiau aš netaikiau į patį Kuradelį.

Tarp tarp mūsų sparčiai mažėjo. Tačiau mano suvokimas taip pat pagreitėjo, ir jaučiausi lyg būtų sulėtėjęs laikas, Aš nebuvau tikras ar tai sistemos rezultatas, ar savybė kurią turėjo visi žmonės. Aš tiesiog žinojau, jog galiu matyti jo judesius.

Kardas, kuris buvo palinkęs atgal, artėdamas prie manęs pradėjo švytėti oranžine spalva. Jo parametrai, kaip ir galima tikėtis iš geriausios gildijos, turėtų būti gana aukšti, kadangi laikas kurio reikėjo įgūdžiui prasidėti buvo trumpesnis nei aš tikėjausi. Ryškiai šviesdamas kardas puolė pirmyn. Jei smūgis pataikytų į mane, nebuvo jokių abejonių, kad aš patirčiau pakankamai žalos, jog dvikova pasibaigtų. Kuradelio veidas rodė jo ekstazę dėl šios neabejotinos pergalės. Bet—

[Image:Sword Art Online Vol 01 - 124.jpg|thumb]]

Mano kardas, pradėjęs pirmas, judėjo šiek tiek greičiau, ir spindėdamas žaliai, pasvirusia trajektorija smogė jo kardui, prieš pat jam pabaigiant ataką. Žaidimas apskaičiavo mano kardo padarytą žalą, sukeldamas didelę kibirkštį.

Dar vienas ginklų susidūrimo rezultatas buvo "Ginklo Lūžis". Tai galėjo įvykti tik kai smarkus smūgis pataikydavo į silpnąją ginklo vietą.

Bet aš buvau tikras jog jis sulūš. Ginklai su daug papuošimų buvo mažo patvarumo.

Kaip ir tikėjausi – lydimas ausį veriančio garso – Kuradelio dviejų rankų kardas sulūžo. Efektas buvo lyg kokio sprogimo.

Mes prasilenkėme ore ir nusileidome ten, iš kur kitas pašoko. Nulūžusi kardo pusė sukosi ore, atspindėdama saulės šviesą, ir susmigo į tarp mūsų esančia akmeninę žemę. Po to, abi kardo pusės, viena esanti Kuradelio rankose, kita susmigusi į žemę, išsiskaidė į daugybę daugiakampių fragmentų.

Aikštę apėmė tyla. Visi žiūrovai stovėjo sustingę, pravertomis burnomis. Bet po to kai aš nusileidau, atsistojau, ir kaip visada pamojavau kardu iš kairės į dešinę, jie pradėjo sveikinti pritarimo šūksniais.

"Nuostabu!"

"Ar jis iš tikrųjų į tai taikėsi!?"

Išgirdęs jog visi ima kritikuoti trumpą kova, aš atsidusau. Net jeigu tai buvo tik viena įgūdis, aš nesidžiaugiau visiems jį viešai atskleidęs.

Rankoje laikydamas kardą aš pradėjau eiti link atsisėdusio bei nugara nusisukusio Kuradelio. Ta nugara, uždengta balto apsiausto, smarkiai drebėjo. Specialiai garsiai įsidėjęs kardą, aš negarsiai pasakiau.

"Jeigu nori vėl kovoti su nauju ginklu, aš neprieštarauju... Bet to užtenka, tiesa?"

Kuradelis net nepažvelgė į mane. Abi rankas nuleidęs ant žemės, jis nusipurtė. Bet greitai, beveik girgždančiu balsu jis pasakė "Aš pasitraukiu".

Iš kart po to, lygiai ten pat kur buvo ir kovos pradžios užrašas, pasirodė keletas purpurinių eilių, šį kartą skelbiančių kovos pabaigą ir laimėtoją. Pasigirdo dar vieni sveikinimai, ir Kuradelis sukrėstas atsistojo ir sušuko žiūrovams.

"Į ką jūs žiūrit!? Dinkit iš čia!"

Tuomet jis lėtai pasisuko į mane.

"Tu... Aš tave nužudysiu... Aš tikrai tave nužudysiu..."

Aš negaliu paneigti, jog tos akys mane šiek tiek išgąsdino.

Emocijos esančios SAO atrodė šiek tiek perdėtos, bet net ir taip galvojant, neapykanta degančios Kuradelio akys atrodė baisiau nei bet kokio monstro.

Kol aš nustebęs stovėjau, kažkas atsirado šalia manęs.

"Kuradeli, aš įsakau tau kaip Kraujo Riterių sublyderė. Aš atleidžiu tave nuo sargybinio pozicijos. Grįžk atgal į HQ, ir pasilik ten iki kol gausi tolesnius nurodymus."

Asunos išraiška bei žodžiai buvo šalti. Bet už jų aš pajutau kančią, todėl pats to nejausdamas jai ant peties uždėjau ranką. Asuna šiek tiek palenkė savo sustingusį bei įtemptą kūną.

"...K...Kas...gi..."

Šis garsas vos pasiekė mūsų ausis. Visa kita, tikriausiai eilė keiksmų, pasiliko jo burnoje. Kuradelis į mus spoksojo. Nebuvo jokios abejonės jog jis galvojo užpulti mus savo rezerviniu ginklu, nors ir žinojo jog jį sustabdys nusikaltimo prevencijos kodas.

Bet jis šiaip ne taip sugebėjo susivaldyti, ir iš apsiausto kišenės išsiėmė teleportacijos kristalą. Jis aukštai jį iškėlė, spausdamas jį taip stipriai jog rodėsi jis tuoj sulūš, ir suniurzgėjo "Teleportacija... Grandumas." Jo kūnui nykstant mėlynoje šviesoje jis vis dar žiūrėjo į mus neapykantos pilnomis akimis.

Šviesai išnykus aikštę apėmė karti tyla. Žiūrovai atrodė priblokšti Kuradelio pykčio, tačiau greitai išsiskirstė mažomis grupelėmis ir pasišalino. Galiausiai likau tik aš ir Asuna.

Ką aš turėčiau sakyti? Aš vis kartojau tai mintyse, bet kadangi vienas gyvenau jau dvejus metus, nieko naudingo nesugalvojau. Aš net net nemaniau jog noriu įsitikinti, jog padariau gerą dalyką.

Galiausiai Asuna atsitraukė ir prabilo trapiu balsu.

"...Atleisk. Aš tave į visa tai įvėliau."

"Ne... Man nieko nenutiko, bet ar tau bus viskas gerai?"

Lėtai purtydama galvą, geriausios gildijos sublyderė nusišypsojo narsiai, tačiau silpnai.

"Taip, aš manau jog mane taip pat galima kaltinti dėl žiauriai primetamų taisyklių, tam, kad kuo greičiau pereiti žaidimą..."

"Aš manau... jog tu nieko dėl to negali padaryti. Jeigu jie nebūtų turėję ko nors panašaus kaip tu, tempas būtų buvęs daug lėtesnis. Na, tai nėra tai ką tingus vienišas žaidėjas kaip aš turėtų sakyti... Ah, aš ne tai norėjau pasakyti."

Aš net nebežinojau ką bandau pasakyti, taigi pradėjau kalbėti pirmas kilusias mintis.

"...Taigi, niekas negali tau nieko pasakyti dėl to jog, tu... atsipalaiduoji su tokiu nerūpestingu žaidėju kaip aš."

Atsakydama į tai Asuna sutrikusi kelis kartus sumirksėjo, tuomet šiek tiek karčiai nusišypsojo ir sušvelnino savo veidą.

"...Gerai, tuomet aš sakau ačiū. Aš mėgausiuosi šia diena kiek tik galiu, bei patikėsiu tau puolėjo poziciją."

Ji energingai pasisuko ir pradėjo eiti keliu vedančiu iš miesto.

"Ką? Ei! Puolimas turėtų vykti pamainomis!"

Nors ir skundžiausi, aš išleidau palengvėjimo atodūsį ir nusekiau švelniai banguojančius kaštono-rudumo plaukus.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius6|šeštąjį skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius8|aštuntąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius6

2013-06-01T10:13:50Z

Soryusu:

===6 skyrius===

Salmeburgas buvo gražus miestas su pilimi 61-ajame aukšte.

Jis nebuvo labai didelis. Tačiau miestas, su pilimi, kurios centre buvo dangų siekiantys bokštai, buvo subtiliai pastatytas iš balto granito, kuris kontrastingai derėjo su visur aplink esančia žalia lapija. Čia buvo gana daug parduotuvių taigi nemažai žaidėjų norėjo naudoti šia vietą kaip namų miestą. Bet kadangi namai buvo beprotiškai brangūs – jie turėjo būti bent trimis kartais brangesni nei Alagade – buvo beveik neįmanoma jų įpirkti nebent buvai aukšto lygio.

Kai aš kartu su Asuna atvykome į Salemburgo teleportacijos vartus, saulė jau buvo beveik nusileidusi ir paskutiniai saulės spinduliai nudažė gatves tamsiai purpurine spalva.

Didžiąją dalį 61-ojo aukšto užėmė ežeras, o Salemburgas buvo šio ežero viduryje esančioje saloje, taigi buvo galima matyti kaip, lyg kokiame paveiksle, atsispindi besileidžianti saulė.

Aš susižavėjęs spoksojau į miestą, ir netekau žado, kai už miesto esantis didžiulis ežeras suspindo mėlyna bei raudona spalva. Na, NerveGear nebuvo labai sunku sukurti tokius šviesos efektus su naujos kartos CPU ir jų deimantiniais puslaidininkiais.

Teleportacijos vartai buvo aikštėje esančioje priešais pilį bei pagrindinę gatvę, kurios abiejose pusėse driekėsi lempų eilės. Gatvė buvo šiaurinėje pusėje ir tęsėsi per visą miestą. Parduotuvės bei namai buvo tvarkingai išdėstyti, ir netgi čia vaikštinėjantys NPC atrodė kažkaip gerai apsirengę. Aš praskėčiau rankas ir giliai įkvėpiau, nes netgi oras skyrėsi nuo esančio Algade.

"Hmmm. Jis didelis ir turi keletą žmonių. Man patinka jog čia daug erdvės."

"Tai kodėl nepersikraustai?"

"Aš neturiu net panašios pinigų sumos" aš atsakiau gūžtelėdamas pečiais. Tuomet aš nutaisiau rimtą veido išraišką ir neryžtingai paklausiau.

"...Svarbiau, ar tikrai gerai? Ten..."

"..."

Supratusi ką aš bandau pasakyti, Asuna nuleidusi galvą apsisuko ir su bato galu palietė grindis.

"...Tiesa, jog keletą kartų nutiko blogų dalykų, kai aš buvau viena. Bet man paskirti sargybinius jau šiek tiek per daug, tiesa? Aš sakiau, kad man jų nereikia, bet... nariai sakė, jog tai gildijos politika."

Ji tęsė prislopintu balsu.

"Praeityje, gildija buvo maža ir lyderis kviesdavo žmones individualiai su jais kalbėdamas. Bet didėjant narių skaičiui, ji pradėjo keistis... Tuomet kai mūsų gildija buvo pradėta vadinti geriausia, kažkas pasidarė šiek tiek keista."

Ji nustojo kalbėti ir šiek tiek pasisuko. Žiūrint į jos akis atrodė, jog ji norėjo manimi pasikliauti ir aš nesąmoningai nustojau kvėpuoti.

Aš turėjau kažką pasakyti. Aš pagalvojau, tačiau ką savanaudis solo žaidėjas kaip aš galėčiau sakyti? Tyloje aš keletą sekundžių į ją žiūrėjau.

Asuna pirma nusuko žvilgsnį. Paskendusi švelnioje šviesoje ji žiūrėjo į ežerą, ir lyg norėdama nusikratyti nesmagumo pasakė.

"Na tai nieko svarbaus, taigi tu neturėtum jaudintis! Jei mes nepaskubėsime nusileis saulė."

Asuna nuėjo pirma, o aš nusekiau iš paskos. Mes praėjome nemažai žaidėjų tačiau nė vienas į ją nespoksojo.

Aš čia buvau apsistojęs tik keletą dienų, kai čia buvo fronto linija, taigi aš niekada nespėjau tinkamai apsižvalgyti. Bežiūrint į delikačius drožinius puošiančius miestą, aš pamaniau, jog šiek tiek pagyventi tokiame mieste nebūtų taip jau blogai, man kilo spontaniška mintis. Bet aš atsikračiau šios minties ir nusprendžiau, jog bus geriau jei tik retkarčiais atvyksiu čia apsidairyti.

Namas, kuriame gyveno Asuna buvo mažas, tačiau gražus, triaukštis pastatas į kurį galėjai patekti iš centro keletą minučių eidamas rytų kryptimi. Žinoma, tai buvo pirmas kartas kai aš čia atėjau. Dabar, kai aš apie tai pagalvojau, su šia mergina aš kalbėjau tik per boso kovų konferencijas; ir mes netgi niekada prieš tai kartu nebuvome NPC restorane. Kai aš tai suvokiau, staiga įsitempęs aš sustojau priešais duris, ir paklausiau.

"Ar tai... gerai? Na žinai..."

"Kas? Juk aš pirma tai pasiūliau, ir nebuvo jokios kitos vietos kuri, tiktų kepimui, taigi mes neturime pasirinkimo!"

Asuna nusuko galvą užbėgo aukštyn laiptais. Aš sukaupiau savo ryžtą ir nusekiau paskui ją.

"D-Dovanok."

Dvejodamas aš atvėriau duris ir stovėjau, netekęs žado.

Aš niekada nemačiau tokių tvarkingų namų. Plati svetainė/valgomasis bei šalia esanti virtuvė turėjo baldus pagamintus iš šviesaus medžio, kurie buvo dekoruoti samanų žalumo audiniu. Visi jie tikriausiai buvo aukščiausios kokybės žaidėjų pagaminti daiktai.

Bet visa tai nebuvo per daug dekoruota, ir nevertė jaustis nepatogiai. Tai visiškai skyrėsi nuo mano namų. Aš jaučiausi labai laimingas, jog nepakviečiau jos į savo namus.

"Erm... kiek visa tai kainavo...?"

Atsakymas į mano materialistinį klausimą.

"Hmm-, su namu bei baldais, maždaug 4000k? Aš einu persirengti, tai gali kur nori prisėsti."

Ji nerūpestingai atsakė ir pradingo tarpduryje. "k" buvo tūkstančių trumpinys. 4000k reiškė keturis milijonus Col. Aš praktiškai gyvenau fronto linijose, taigi pabandęs aš galėjau susitaupyti tokią sumą. Bet aš visada viską iššvaistydavau kažkokiam keistam daiktui, ar už akies užkliuvusiam kardui, taigi niekada nesutaupydavau. Aš išbariau save, kas man buvo nebūdinga, ir paskendau purioje sofoje.

Netrukus pasirodė Asuna, pilnai persirengusi į paprastą baltą tuniką ir sijonu iki kelių. Na aš sakau pasikeitė bet čia nėra tikro nusirengimo bei apsirengimo. Viskas ką reikia padaryti tai pakeisti savo aprangą savo figūrai statistikos lange. Bet buvo keletas sekundžių kai žaidėjas likdavo tik su apatiniais drabužiais. Taigi nebent jie būdavo labai drąsus vyriškos giminės žaidėjai, dauguma, ypač merginos, nekeisdavo drabužių priešais kitus žaidėjus. Nors mūsų kūnai ir tėra daugybė duomenų paverstų 3D vaizdu, po dviejų metų toks mąstymas tapo miglotu, ir tuo metu mano akys be jokio gailesčio apžiūrinėjo Asunos plikas rankas bei kojas.

Asuna, nieko nežinodama apie mano vidinį konfliktą, kandžiai į mane pažvelgė ir pasakė.

"Ar ketini likti tai apsirengęs?"

Aš greitai atvėriau savo meniu ekraną ir nusiėmiau odinį paltą bei kardą. Tuo pačiu aš išėmiau "Ragu Triušio mėsą", kuri buvo moliniame dubenyje, ir padėjau ant stalo priešais mane.

"Taigi tai legendinis S-klasės ingredientas–... ką aš turėčiau pagaminti?"

"V-Virėjo rekomendacija."

"Oh...? Na tuomet, gaminkim troškinį."

Asuna pasuko į kitą kambarį; aš nusekiau.

Virtuvė buvo didelė, ir įvairūs įrenginiai esantys šalia orkaitės atrodė daug kainuojantys. Asuna du kartus paspaudė orkaitės paviršių, iššokusiame lange nustatė laiką, ir iš spintelės ištraukė metalinį puodą. Į jį ji sudėjo žalią mėsą, tuomet keletą žolių, ir prieš uždengdama dangčiu pripylė į jį vandens.

"Jeigu aš iš tikrųjų gaminčiau, man reikėtų įvairiai pasiruošti. Bet SAO, tai taip greita jog net neįdomu."

Besiskųsdama ji uždėjo puodą ant orkaitės ir paspaudė meniu esantį "Pradėti" mygtuką. Vis dar tiksint 300 sekundžių, jis preciziškai judėjo gamindama įvairius papildomus patiekalus. Aš apstulbęs žiūrėjau kaip ji vaikščiojo, nepadarydama nei vienos klaidos valdant meniu ar atliekant tikrus veiksmus.

Vos po penkių minučių, stalas buvo pilnai paruoštas, ir mudu su Asuna atsisėdome vienas priešais kitą. Priešais mane lėkštėje esantis rudas troškinys atrodė itin gardžiai. Kylantis garai viliojo mane savo kvapu. Gausus bei glotnus padažas dengė mėsą, ir jame esančios kremo baltumo priemaišos atrodė itin žaviai.

Mes pakėlėme savo šaukštus, ir jutome jog net laikas sakant "Ačiū už valgį" trunka per ilgai. Tuomet mes suvalgėme kąsnį geriausio SAO egzistuojančio maisto. Savo burnoje aš jutau karštį bei prieskonius, ir atsikandus mėsos, ištekėjo viduje esančios sultys.

Valgymas SAO neatkūrė maisto atsikandimo jausmo. Vietoj to žaidimas naudojo "Skonio Reprodukcijos Variklį" kurį sukūrė Argo bei su jais susiję aplinkos programavimo dizaineriai.

Tai siųsdavo iš anksto užprogramuotus pojūčius "valgant" įvarius valgius ir galėjo priversti vartotoją jaustis lyg jis iš tikrųjų valgytų tikrame pasaulyje. Iš pradžių tai buvo sukurta žmonės kurie laikėsi dietos ar turėjo riboti savo valgomo maisto kiekį, ir kad pavyktų apgauti smegenis buvo siunčiami netikri signalai informuojantys apie karštį, skonį bei kvapą. Kitaip sakant, mūsų tikrieji kūnai tuo metu nieko nevalgė, ir visa kas vyko tebuvo programos simuliacija mūsų smegenyse.

Bet tokioje situacijoje galvoti apie tokius dalykus buvo nešaunu. Aš, be jokios abejonės, valgiau geriausią iš visų ragautų valgių nuo pat prisijungimo. Aš ir Asuna nesakėme nei žodžio ir tęsėme procesą, per kurį su savo šaukštais sėmėme sriubą ir dėjome ją į burną.

Galiausiai, kai mes jau ištuštinome savo indus – visomis žodžio prasmėmis, lyg troškinys iš tikrųjų būtų egzistavęs – ir priešais save palikome tuščias lėkštes ir padėjome šaukštus, Asuna giliai atsiduso.

"Ah... Aš gerai padariau jog iki šiol išgyvenau..."

Aš visiškai su ja sutikau. Jausdamas pilnumą su malonumu, po ilgo laiko pilnai patenkinus pagrindinį poreikį, aš gurkštelėjau paslaptingai kvepiančios arbatos. Ar ką tik valgytos mėsos ar šiuo metu geriamos arbatos skonis egzistuoja tikrame pasaulyje? Ar tai sukurta žmogaus manipuliuojant sistemą? Aš nekryptingai svarsčiau šias mintis.

Asuna, sėdinti priešais mane ir abejomis rankomis laikydama arbatos puodelį, nutraukė tylą kuri užsitęsė keletą minučių po vaišių.

"Tai kažkaip keista... Kaip man tai išreikšti, aš jaučiuosi lyg būčiau gimusi šiame pasaulyje ir gyvenusi čia iki dabar, ar kažkas panašaus."

"...Aš taip pat. Pastaruoju metu buvo dienų kai aš visai negalvojau apie kitą pasaulį. Ir tai ne tik aš... Šiomis dienomis nebėra daug žmonių kurie būtų apsėsti dėl 'perėjimo' ar 'pabėgimo'."

"Tempas taip pat sulėtėjo. Dabar fronto linijoje bėra maždaug penki šimtai žaidėjų. Ir tai ne vien dėl pavojaus... Visi jau priprato prie šio pasaulio..."

Aš paprasčiausiai spoksojau į dailų Asunos veidą, atspindintį oranžinę lempų šviesą.

Tas veidas, jis tikrai buvo ne žmogaus. Su lygia oda ir spindinčiais plaukais, jis buvo per gražus jog priklausytų gyvybės formai. Bet man, veidas nebeatrodė kaip padarytas iš daugybės daugiakampių. Aš galėjau priimti jog tai yra tai. Jeigu aš sugrįžčiau į tikrą pasaulį ir pamatyčiau tikrą žmogų, aš tikriausiai jausčiausi gana nervingai.

Ar aš tikrai maniau jog noriu grįžti atgal... į tą pasaulį...?

Aš buvau suglumęs dėl tokios staigios minties. Aš atsikeldavau anksti ir rinkdavau patirties taškus tyrinėdamas žemėlapį. Ar tai tikrai buvo todėl jog norėjau pasprukti iš žaidimo?

Praeityje aš todėl tai dariau. Aš norėjau kuo greičiau ištrūkti iš šio mirties žaidimo, kuriame niekada nežinojai kada mirsi. Bet dabar aš jau pripratau prie žaidimo—

"Bet aš noriu grįžti."

Asuna pasakė aiškiu balsu lyg pamačiusi mano vidinį konfliktą. Aš pakėliau savo galvą.

Dėl kažkokios priežasties Asuna man nusišypsojo ir tęsė toliau.

"Kadangi vis dar yra tiek daug dalykų, kurių nepadariau."

Aš noriai tam palinksėjau.

"Taip, tikriausiai turime stengtis kiek galime. Aš negalėsiu pažvelgti į mus palaikančios technikų klasės žaidėjų veidus, jei mes ne..."

It norėdamas nusikratyti vidinio konflikto atsigėriau didelį gurkšnį arbatos. Paskutinis auštas vis dar gana toli. Bus laiko apie visa tai pagalvoti jį pasiekus.

Jausdamasis keistai keistai atvirai, aš įdėmiai žvelgiau į Asuną stengdamasis atrasti tinkamus žodžius išreikšti savo dėkingumą. Tuomet Asuna pakėlė veidą ir pamojo ranka, sakydama.

"N-N-Ne."

"K-Ką?"

"Kai kurie vyriškos giminės atstovai nutaisę tokią išraišką man prisipažino."

"Kas per...?"

Nusiviliančiai, nors aš ir įvaldžiau savo kovos įgūdžius, aš dar niekada nebuvau to patyręs, taigi paprasčiausiai pravėriau ir vėl užvėriau savo burną, niekaip negalėdamas papriekaištauti.

Pažvelgusi į mane Asuna nusijuokė. Aš turėjau atrodyti gana kvailai.

"Taigi nėra nei vieno su kuo tu būtum artimas?"

"Kas gi čia blogo...? Na, tai vis tiek gerai, bet kokiu atveju aš vienišas žaidėjas."

"Na kadangi tu žaidi MMORPG, tu turėtum turėti keletą draugų."

Asuna pašalino savo šypseną ir paklausė, lyg staiga būtų tapusi mokytoja ar vyresniąja seserimi.

"Ar niekada negalvojai prisijungti prie gildijos?"

"Eh...?"

"Aš suprantu jog beta testuotojui kaip tu sunku priprasti prie grupių, bet..."

Jos išraiška vėl pasikeitė į rimta.

"Po 70-ojo aukšto, atsiranda vis daugiau atsitiktinių variantų monstrų algoritmuose."

Aš taip pat tai pajutau. Ar programuotojai specialiai suplanavo jog CPU taktikos taptų sunkiau įskaitomos, ar tai buvo rezultatas dėl pačios programos mokymosi? Jei antras variantus yra tiesa, žaidimas vis sunkėtų.

"Jeigu tu esi vienas, bus vis sunkiau išsisukti iš netikėtų situacijų. Tu negali visada pabėgti. Grupėje būtų daug lengviau."

"Aš turiu pakankamai saugumo priemonių. Ačiū už tavo patarimą, bet... gildijos yra tik... ir..."

Būtų buvę geriau jei aš būčiau čia ir sustojęs, tačiau aš pradėjau girtis.

"Mano atveju grupės nariai man daugiau būtų našta nei pagalba."

"O, tikrai?"

<nowiki>*</nowiki>Žybtelėjimas*, rodėsi lyg sidabrinis ruožas perkirto orą esantį priešais mane, ir kol aš spėjau šį smūgį užregistruoti, Asunos peilis jau buvo man priešais nosį. Tai paprastas rapyros įgūdis "Linijinis". Gerai, aš sakau paprastas, bet dėl Asunos milžiniško miklumo, greitis buvo neįtikėtinas. Tiesą sakant, aš net negalėjau matyti ginklo trajektorijos.

Su priverstine šypsena, pasiduodamas aš iškėliau rankas.

"...Gerai, tu išimtis."

"Hmmph"

Nuobodžiaudama ji atitraukė peilį, ir tuomet savo pirštais sukdama jį aplink pasakė kai ką netikėto.

"Tuomet sudaryk su manimi grupę. Kaip grupės kovai prieš bosą vadovė, aš pasižiūrėsiu ar tu toks stiprus kaip kad gandai sako. Aš tau parodžiau jog esu pakankamai gera. Taip pat šios savaitės laiminga spalva yra juoda.

"Ką gi tu sakai!?"

Aš vos neparkritau po šio absurdiško pareiškimo ir pašėlusiai ieškojau argumento prie jį.

"Jei... Jei tu ketini tai daryti, kaip gi dėl tavo gildijos!?"

"Nėra taip jog mes turėtume tam tikrą lygių normą."

"Tada kaip dėl tavo sargybinių?"

"Aš juos paliksiu."

Norėdamas laimėti šiek tiek laiko prie lūpų pridėjau puodelį, bet supratau jog jis jau tuščias. Su pasipūtusia išraiška Asuna paėmė iš manęs puodelį, ir pripildė jį karštu skysčiu iš puodo.

Tiesa sakant – tai buvo patrauklus pasiūlymas. Beveik bet kuris vaikinas norėtų sudaryti grupę su gražiausia mergina visame Aincrad. Bet būtent dėl to, aš vis savęs klausiau kodėl toks garsus asmuo kaip Asuna norėtų sudaryti grupę su manimi?

Galbūt ji manęs gailėjosi nes buvau vienišas žaidėjas? Kai kas ką aš pasakiau beveik nesąmoningai, kai buvau pripildytas negatyvių minčių, vos netapo mano pražūtimi.

"Fronto linijose pavojinga."

Asunos peilis vėl pakilo, tik šį kartą žibėjo dar ryškesne šviesa nei prieš tai. Aš kaip galėdamas greičiau palinksėjau. Netgi svarstydamas kodėl ji pasirinko mane, kuris nebuvo labai pastebimas tarp kitų bandančiu pereiti žaidimą žaidėjų, su pasiryžimu aš pasakiau.

"G-Gerai. Tuomet... Lauksiu tavęs rytoj 9 ryto, priešais 74-ojo aukšto vartus."

Asuna atsakė savimi pasitikinčia šypsena ir nuleido ranką.

Nežinodamas kaip ilgai galiu būti moters namuose nebūdamas nemandagiu, vos tik pabaigėme valgyti aš atsisveikinau. Kai Asuna mane palydėjo iki laiptų apačios, ji šiek tiek pasuko galvą į šalį ir prakalbo.

"Na... Aš tikriausiai turiu tau padėkoti. Maistas buvo tikrai geras."

"Ah, aš taip pat. Norėčiau dar kartą paprašyti tavo pagalbos... Bet nemanau jog kai kada pavyks vėl gauti kažką panašaus."

"O, netgi paprasto maisto skonis kitoks jei esi pakankamai įgudęs."

Asuna atsakė prieš pakeldama galvą jog pasižiūrėtų į dangų, kuris buvo visiškai padengtas nakties tamsos. Bet žinoma, buvo neįmanoma pamatyti nei vienos žvaigždės. Dangus užsibaigė ties šimto metrų riba, niūria metalo bei betono danga. Aš taip pat pakėliau galvą ir sumurmėjau.

"...Ši situacija, šis pasaulis, ar tai yra tai ką Kayaba Akihiko norėjo sukurti...?"

Mes abu negalėjome atsakyti į šį klausimą, kuris buvo pusiau nukreiptas man.

Kayaba, kuris tikrai stebėjo šį pasaulį kažkur pasislėpęs, ką gi jis galvojo? Po kruvino sąmyšio pradžioje, prasidėjusi taiki situacija jį patenkintų ar nuviltų? Nebuvo jokio būdo tai sužinoti.

Kai Asuna tyliai prie manęs priėjo, aš galėjau justi nežymią šilumą savo rankoje. Ar aš tai įsivaizdavau, ar galbūt tai buvo visada ištikimo stimuliatoriaus rezultatas?

2022 Lapkričio 6 buvo diena kai prasidėjo žaidimas, ir dabar jau artėja 2024 Spalio pabaiga. Netgi šiandien, po beveik dviejų metų, iš kitos pusės neatėjo jokia žinutė, ką jau kalbėti apie pagalbos ženklus. Viskas ką mes galėjome daryti tai gyventi ir eiti, žingsnis po žingsnio, iki viršūnės.

Man taip begalvojant praėjo dar viena Aincrad diena. Bet kur mes ėjome, ar kas mūsų laukė pabaigoje, visa tai tik daugybė dalykų kurių mes vis dar nežinome. Priekyje esantis kelias ilgas, o šviesa silpna. Bet – čia yra ir gerų dalykų.

Kai aš žiūrėjau į milžinišką geležinį dangtį, leidau savo vaizduotei skrieti į nežinomą pasaulį kurį dar turiu pamatysiu.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius5|penktąjį skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius7|septintąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius5

2013-06-01T10:13:30Z

Soryusu:

===5 skyrius===

Pabaigęs kovą su grėsmingu priešu, kuris klaidžiojo septyniasdešimt ketvirtojo aukšto labirinto zonoje, aš prisiminiau savo praeitį. Netrukus prisiminiau ir kuriuo keliu turėčiau eiti, o pamatęs šviesą sklindančią pro išėjimą, aš išleidau palengvėjimo atodūsį.

Aš ištuštinau savo galvą nuo minčių, ir greitai praėjęs koridorių įkvėpiau šviežio, gryno oro.

Priešais mane siauras takas vedė į tankų, peraugusį mišką. Už manęs, labirinto zona iš kurios aš ką tik išėjau kilo aukštai į dangų - o jei konkrečiau – iki kito aukšto apačios.

Kadangi žaidimo tikslas buvo pasiekti pilies viršų, požemiai šiame pasaulyje nebuvo požeminiai labirintai, bet egzistavo kaip bokštai. Tačiau pagrindai nepasikeitė: jo viduje buvo monstrai stipresni už sutiktus laukuose, o bosas buvo sunkiausiai pasiekiamas.

Šiuo metu yra ištyrinėta, arba kitais žodžiais "žemėlapiuota", 80% 74-ojo aukšto labirinto zonos. Per keletą dienų tikriausiai bus atrastas boso kambarys, ir bus suburta didelio masto komanda. Tuomet net aš, vienišas žaidėjas, dalyvausiu.

Aš nusišypsojau tuo pačiu metu jausdamas nekantrumą bei susierzinimą, ir pradėjau eiti taku.

Šiuo metu mano gimtasis miestas yra didžiausias visame Aincrad – "Algade", kuris yra penkiasdešimtajame aukšte. Na, lyginant vien tik dydžiu, "Pradinis miestas" buvo didesnis, bet ta vieta tapo "Armijos" operacijų bazine vieta, taigi ten buvo šiek tiek nemalonu vaikščioti.

Vos tik perėjau tamsėjančius laukus, prieš mane nusidriekė senų medžių miškas. Jeigu tuo mišku eičiau maždaug trisdešimt minučių, atvykčiau į 74-ojo aukšto "Namų zoną" kur galėčiau pasinaudoti "Teleportacijos vartais" jog atsirasti Algade.

Aš galėčiau pasinaudoti momentinės teleportacijos daiktais savo inventoriuje jog iškarto sugrįžti į Algade. Bet kadangi tai buvo gana brangu, aš galėjau juos naudoti tik pavojingose situacijose. Vis dar buvo laiko iki kol saulė visiškai išnyks, taigi aš atsispyriau norui kuo greičiau grįžti į namus ir įžengiau į mišką.

Kaip taisyklė, kiekvieno Aincrad aukšto kraštai, išskyrus palaikančius ramsčius, buvo atviri dangui. Nuo šviesos sklindančios pro tą plyšį medžiai nusidažė ugnies raudonumo spalva. Migla sklindanti tarp šviesos spindulių ryškiai švytėjo atspindėdama saulėlydžio šviesą. Paukščių giesmė, kuri buvo būdinga dienai, dabar vos besigirdėjo, kai tuo tarpu vėjyje besisūpuojančių šakų garsas atrodė padidėjęs.

Aš gana gerai žinojau jog šiose apylinkėse aš galėčiau kautis su monstrais net pusiau miegodamas, bet baimę kuri ateina su tamsa buvo sunku nuslopinti. Mane pripildė panašus jausmas, kaip tada, kai buvau vaikas ir pasiklydęs bandžiau rasti kelią namo.

Bet nebuvo taip jog man šis jausmas nepatiktų. Gyvendamas ten, kitoje pusėje, aš buvau pamiršęs apie šią primityvią baimę. Vienišumo jausmas, kurį patiri kai keliauji per tyrus, o aplinkui nieko nematyti kad ir kiek žiūrėtum – tai galima vadinti RPG esme.

Kol aš buvau apimtas nostalgiškų prisiminimų, mano ausis pasiekė riksmas, kurio ankščiau niekada nebuvau girdėjęs.

Jis suskambėjo tik akimirką, aiškiai ir aukštu tonu, lyg nendrinis vamzdelis. Aš sustabdžiau savo žingsnį, ir atsargiai ieškojau pusės, iš kurios pasigirdo garsas. Jei tu pamatei ar išgirdai kažką ko prieš tai šiame pasaulyje niekada nepatyrei, tai reiškė, jog tau arba labai pasisekė, arba labai nepasisekė.

Būdamas vienišu žaidėju aš ištreniravau savo "Ieškoti priešų" įgūdį. Šis įgūdis leido išvengti pasalų, o labiau jį ištobulinus jis žaidėjui suteikdavo papildomą galimybę aptikti monstrus kurie "slepiasi". Šio įgūdžio padedamas aš pastebėjau monstrą, už 10 metrų besislepiantį krūmuose.

Jis nebuvo labai didelis, ir turėjo žalią kailį jog galėtų paslėpti save lapuose, bei ausis ilgesnes už visą kūną. Kai aš į jį susikoncentravau, jis automatiškai tapo mano taikiniu ir su jo vardu pasirodė geltonas žymeklis.

Vos tik perskaitęs vardą aš sulaikiau kvapą: "Ragu triušis". Jis buvo pakankamai retas ir vadinamas "super".

Tai buvo pirmas kartas kai aš jį mačiau. Apkūnus triušis gyvenantis krūmuose nebuvo labai stiprus, taip pat nesuteikė daug patirties taškų, bet—

Iš savo diržo aš tyliais išsitraukiau metimo peilį. Mano "Peilių Metimo Įgūdis" nebuvo labai aukštas. Aš paprasčiausiai jį pasirinkau kaip atšaką savo įgūdžių medyje. Bet aš girdėjau jog Ragu Triušis buvo greičiausias iš visų žinomų monstrų, taigi aš nepasitikėjau savo kardu jį gaudydamas.

Aš turėjau vieną progą prieš priešui mane pastebint. Melsdamasis mintyse aš pakėliau peilį, ir atsistojau "Vieno Šūvio" poza.

Kad ir kokio žemo lygio buvo mano įgūdis,su dideliu miklumu mano ranka atsitraukė atgal, ir sviedė peilį,lydimą mėlyno spindesio. Jis vieną kartą sušvytėjo ir pranyko medžiuose. Vos tik pradėjau ataką, žymeklis, rodantis Ragu Triušio vietą, pakeitė spalvą į raudoną ir virš jo pasirodė HP juosta.

Iš pusės, į kurią mečiau savo peilį, pasigirdo šaižus riksmas. HP juosta šiek tiek susvyravo ir nukrito iki nulio. Pasigirdo pažįstamas dūžtančių daugiakampių garsas.

Aš suspaudžiau savo kairę ranką į kumštį. Pakėlęs dešinę ranką aš atidariau pagrindinį meniu. Aš greitai atvėriau inventorių, ir ji buvo pačiame naujai gautų daiktų viršuje: "Ragu Triušio mėsa". Tai buvo retas daiktas kurį buvo galima parduoti kitiems žaidėjams už daugiau nei šimtą tūkstančių Col. Tiek pinigų užtektų pasisiūti geriausią rinkinį šarvų, ir vis dar liktų.

Tokios kainos priežastis buvo gana paprasta – tai buvo pats skaniausias ingredientas tarp visų kitų ingredientų įmanomų žaidime.

Valgymas buvo beveik vienintelis malonumas SAO žaidime, bet dažniausiai vienintelis dalykas kurį valgydavai buvo sriuba bei duona, kurios skonis buvo lyg ji atvežta iš atokaus Europos kampelio – na aš to negalėjau žinoti, tačiau faktas jog ji buvo labai paprasta. Keletas žaidėjų po ilgų apmąstymų išsitreniravo savo kepimo įgūdį, tam, jog kiti žaidėjai galėtų pasimėgauti įvairesniu maistu. Bet tokių žmonių buvo sunku sutikti, taigi visi žaidėjai troško įvairesnių skonių.

Žinoma, mano situacija nedaug skyrėsi nuo kitų, ir man visai patiko sriuba bei balta duona kurią pardavinėjo mano dažnai lankomas NPC restoranas. Tačiau kartas nuo karto mane užvaldydavo noras suvalgyti nors kąsnį sultingos mėsos.

Aš žiūrėjau į vardą ir svarsčiau ką daryti. Šansai jog kada nors vėl gausiu tokį ingredientą buvo labai maži. Jei atvirai – aš labai norėjau tai suvalgyti. Bet kuo didesnis ingrediento lygis, tuo daugiau įgūdžio reikėjo jog ją paruošti valgiui. Taigi aš turėjau atrasti meistro lygio kepėją, jog man galėtų tai paruošti.

Bet aš nei vieno nežinojau. Na, tiesą sakant aš žinojau keletą, tačiau dabar jų ieškoti būtų buvęs erzinantis dalykas. Taip pat jau laikas įsigyti naują aprangos rinkinį. Todėl aš nusprendžiau mėsą parduoti.

Lyg norėdamas atsikratyti bet kokių apgailestavimų aš uždariau langą ir pasinaudodamas savo įgūdžiu patikrinau aplink mane esantį plotą. Šansai jog priekinėse linijose pasirodys banditai buvo labai maži, bet turėdamas savo rankose S-klasės daiktą, niekada negali būti per daug atsargus.

Vos tik tai pardavęs aš galėsiu prisipirkti tiek teleportavimosi daiktų, kiek tik man reikės, taigi aš nusprendžiau sumenkinti riziką ir pradėjau naršyti savo krepšelį.

Daiktas kurį ištraukiau buvo kristalo formos, lyg aštuoniašonis stulpas, švytintis ryškiai mėlyna šviesa. Šiame pasaulyje, kuriame nebuvo "Magijos", keletas egzistuojančių magiškų daiktų buvo brangakmenių formos. Mėlynas buvo momentinei teleportacijai, rožinis HP atgavimui, žalias priešnuodžiams ir t.t. Jie visi buvo patogūs daiktai, suteikiantys greitus rezultatus, tačiau buvo brangūs. Taigi daugeliu atveju žmonės pirma pasitraukdavo iš kovos ir tuomet naudodavo pigesnius daiktus, kaip kad lėtai veikiantys stebuklingi gėrimai.

Sakydamas sau, jog tai be jokios abejonės kritinė situacija, aš suėmiau mėlyną kristalą ir sušukau.

"Teleportacija! Algade!"

Pasigirdo atgaivinantis keleto varpelių garsas ir kristalas esantis mano rankose suskilo į gabalėlius. Tuo pačiu metu mano kūną apsupo mėlyna šviesa, ir iš mano akių lyg tirpdamas išnyko miškas. Trumpam sušvytėjo ryškesnė šviesa,tuomet išnyko, ir teleportacija buvo baigta. Šiugždančių lapų garsą pakeitė kalvio kūjo taukšėjimas, ir mano ausis užplūdo miesto garsai.

Vieta kurioje aš atsiradau buvo "Teleportacijos Vartai", esantys Algade viduryje.

Viduryje apvalios aikštės stovėjo metaliniai vartai, kylantys į dangų daugiau nei 5 metrus. Viduje sūkuriavo oras, lyg per miražą, ir žmonės kurie jau teleportavosi ar tuo metu tai darė įeidavo ir išeidavo.

Nuo aikštės į visas keturias puses tiesėsi keturi dideli keliai, ir jų šonuose buvo daugybė mažų parduotuvių. Žaidėjai siekiantys trumpos atgaivos po dienos tyrinėjimų bendravo vieni su kitais priešais maisto užkandines ar barus.

Jei kas nors bandytų Algade apibūdinti Algade vienu žodžiu, tai būtų "netvarkingas".

Čia nebuvo didelių gatvių, kaip kad Pradiniame Mieste, ir susikertančios siauros gatvelės gaubė visą miestą. Čia buvo galima rasti parduotuvių, kuriose buvo sunku suprasti kas yra pardavinėjama, taip pat užeigų kurios atrodė lyg įėjęs daugiau nebeišeisi.

Tiesą sakant buvo daug žaidėjų kurie netyčia nuklydo į vieną iš Algade gatvelių ir klaidžiojo keletą dienų kol surado kaip išeiti. Aš čia gyvenau beveik metus, bet vis dar negaliu pusės jų prisiminti. Netgi NPC čia buvo keisti, su sunkiai nuspėjamomis klasėmis. Tai leido manyti jog visi kurie šiomis dienomis Algade naudojo kaip gimtąjį miestą buvo keisti.

Bet man patiko šių gatvių jausmas. Aš neperdėčiau sakydamas jog vienintelis metas kuomet jausdavausi taikoje buvo tuomet, kai gėriau keistai kvepiančią arbatą kampinėje parduotuvėje, kurioje dažnai lankiausi. To priežastis buvo jog aš jaučiausi šiek tiek sentimentaliai, nes ji man priminė elektronikos parduotuvę į kurią dažnai... – ne, tiesą sakant ne, ar bent aš taip tikėjausi.

Mąstydamas jog prieš grįžtant į namus reikia parduoti mėsą, aš patraukiau link parduotuvės.

Jei aš išeisiu iš centrinės aikštės palei kelią vedantį į vakarus, po truputį prasiskynęs kelią pro minią aš atvykčiau į parduotuvę. Viduje buvo taip ankšta, jog penki žaidėjai ten jaustųsi per daug suvaržytai. Ji taip pat turėjo žaidėjų parduotuvei būdingą netvarkingumą: įrankiai, ginklai ir net maisto ingredientai buvo kartu sumaišyti.

Parduotuvės savininkas intensyviai derėjosi.

Yra du keliai parduoti daiktus. Pirmas parduoti juos NPC, sistemos valdoma veikėjui. Tai darant nebuvo jokio pavojaus būti apgautam, bet kaina visuomet buvo ta pati. Jog sustabdyti infliaciją, kainos buvo nustatytos mažesnės nei tikra rinkos kaina.

Kitas būdas buvo keistis su kitais žaidėjais. Šiuo atveju gerai pasiderėjęs tu galėjai parduoti daiktą už aukštesnę kainą, tačiau turėjai surasti ką nors kas tai pirktų. Po sandėrio įvykdymo nesutarimai tarp žaidėjų taip pat buvo gana dažni.

Todėl atsirado prekybininkai kurie specializavosi daiktų prekyboje.

Pirkliai negalėjo išgyventi vien iš prekybos. Kaip ir technikų klasės, jie turėjo pusė savo įgūdžių vietų užpildyti su kova nesusijusiais įgūdžiais. Bet tai nereiškė jog jie galėjo neiti į laukus. Prekybininkai kovoti dėl su technikais dėl daiktų bei ingredientų, ir žinoma jiems buvo sunkiau nei kariams. Jiems buvo sunku pajausti tą neįprastą jausmą nukovus priešą.

Taigi jie pasirinko šias klases tam, jog galėtų kilniai padėti kas dieną priekinėse linijose besikaunantiems žaidėjams. Taigi paslapčia aš juos labai gerbiau.

...Na, aš juos gerbiau, tačiau tuo pat metu veikėjas esantis priešais mane buvo labai toli nuo pasiaukojančio.

"Gerai, sutarta! Dvidešimt penki "Smėlio Driežo kailiai" už penkis šimtus Col!"

Šios mano dažnai lankomos parduotuvės savininkas Agilis, su savo stora ranka sudavė per nugarą savo besiderančiam oponentui, silpnai atrodančiam ietininkui.

Oponentas atrodo svarstė, bet vos tik pažiūrėjęs į Agilio veidą, kuris atrodė pakankamai bauginančiai jog priminė užsigrūdinusio kario – nors tiesą sakant Agilis buvo aukščiausios klasės karys bei prekybininkas – jis skubiai įdėjo daiktus į mainų langą ir paspaudė OK.

"Kaip visada, ačiū! Apsilankykite ir vėl!"

Agilis paskutinį kartą sudavė ietininkui per nugarą ir skaisčiai nusišypsojo. Smėlio Driežo kailius buvo galima nudoti sukurti aukštos klasės šarvus. Aš maniau jog penki šimtai, kad ir kaip žiūrėtum, buvo per mažai. Bet aš tylėjau ir žiūrėjau kaip ietininkas išeina. Priimk tai kaip pamoką niekada nenusileisti besiderant, aš pasakiau sau mintyse.

"Ei, tu atlieki savo verslą taip pat begėdiškai kaip ir visada."

Man tai pasakius plikas milžinas atsisuko į mano pusę ir nusišypsojo.

"Ei, Kiritai. Mūsų parduotuvės moto yra pirkti pigiai ir parduoti pigiai" jis pasakė be jokio gailesčio.

"Na aš šiek tiek įtarus dėl ′parduoti pigiai′ dalies, bet tai nesvarbu. Aš taip pat noriu kai ką parduoti."

"Tu nuolatinis, taigi aš negaliu tavęs apgauti. Gerai, pažiūrėkim..."

Tai pasakęs Agilis ištempė savo storą, trumpą kaklą ir pasižiūrėjo į mano siūlomą mainų langą.

SAO žaidime avatarai buvo mūsų tikrų kūnų kopijos, kurios buvo sukurtos per skenavimą bei kalibraciją. Bet kiekvieną kartą pažvelgus į Agilį aš svarsčiau, kaip kas nors gali turėti jam taip tinkantį kūną.

Visi 180 jo kūno centimetrų buvo sausakimši raumenų bei riebalų, ir ant viso to esanti galva atrodė lyg tinkanti profesionalių imtynininkų piktadariui. Ir jis taip pat pasikeitė savo šukuoseną, vieną iš kelių dalykų kurį buvo galima keisti, į pliką. Efektas buvo panašus kaip barbariško monstro.

Nepaisant to, ji turėjo žavų veidą kuris atrodė vaikiškai kai jis šypsojosi. Jis atrodė maždaug 26-29 metų, bet aš negalėjau atspėti ką jis veikė tikrame pasaulyje. Šiame pasaulyje neklausti apie "Kitą pusę" buvo visiems savaime suprantama taisyklė.

Vos tik pamačius mainų langą jo akys išsiplėtė.

"Oho, tai S-klasės retas daiktas. "Ragu Triušio mėsa", tai pirmas kartas kai aš ją iš tikrųjų tai matau... Kiritai, juk tu nesi vargšas? Argi neturi minčių tai suvalgyti?"

"Žinoma, kad turiu. Būtų sunku dar kartą gauti kažką panašaus... Bet gana sunku rasti ką nors kas galėtų tai paruošti..."

Tuomet kažkas esantis man už nugaros palietė mano petį.

"Kiritai."

Tai buvo moteriškas balsas. Nebuvo daug moteriškos lyties žaidėjų kurie žinojo mano vardą. Tiesa sakant šioje situacijoje galėjo būti tik vienas žaidėjas. Aš suėmiau ranką esančią ant mano kairiojo peties ir pasakiau.

"Kepėjas surastas."

"K-Ką?"

Su jos ranka manojoje, ji sumikčiojo žvelgdama įtariu žvilgsniu.

Mažas veidas, kurį supo į lygiai dvi dalis padalinti ilgi bei tiesūs kaštoniniai plaukai, buvo kiaušinio formos, ir jos dvi migdolo formos akys buvo beveik akinančios. Jos plonas kūnas buvo padengtas raudona bei balta kovine riterį primenančia uniforma. Čia taip pat buvo elegantiška sidabriškai balta rapyra, įdėta į baltą odinį dėklą.

Jos vardas buvo Asuna. Ji buvo tokia garsi jog beveik visi SAO ją žinojo.

Tam buvo daug priežasčių, bet pirmoji ta, jog ji buvo viena iš nedaugelio moteriškos lyties žaidėjų, ir ji turėjo veidą kuriam nieko netrūko.

Tai sunku pasakyti šiame pasaulyje, kur visi turėjo savo tikrus kūnus, tačiau gražios moterys buvo itin retos. Tikriausiai buvo įmanoma suskaičiuoti tokias gražias žaidėjas kaip Asuna ant savo pirštų.

Dar viena jos populiarumo priežastis buvo jos raudona bei balta uniforma kuri priklausė gildijai "Kraujo Riteriai". Jos nariai buvo vadinami KoB paėmus pirmuosius "Kraujo Riteriai"(angl. Knights of Blood) inicialus. Ir iš daugelio gildijų, visi juos pripažino geriausiais.

Nors jie buvo vidutinio dydžio gildija sudaryta iš maždaug trisdešimt žaidėjų, visi jie buvo aukšto lygio patyrę kariai, o jų gildijos lyderis buvo stipriausias žaidėjas ir beveik SAO legenda. Taip pat, priešingai jos subtiliai formai, Asuna buvo gildijos sublyderė. Jos kardo įgūdžiai buvo tokie išskirtiniai jo jai buvo suteiktas pavadinimas "Blyksnis".

Taigi jos išvaizda bei kardo įgūdžiai buvo šešių tūkstančių žaidėjų zenite. Būtų keista jei ji nebūtų tapusi garsia. Ji turėjo daugybę fanų, bet tarp jų buvo keletas persekiotojų kurie ją virtualiai garbino. Taip pat buvo tokių kurie jos nekentė, taigi atrodo jai nėra labai lengva.

Na, kadangi ji buvo aukščiausios klasės karė, neturėtų būti daug tokių kurie tiesiogiai mestų jai iššūkį. Bet kadangi gildija norėjo parodyti jog yra visada pasiruošę ją ginti, ją dažnai sekdavo du ar daugiau sargybinių. Netgi dabar, už keleto žingsnių stovėjo du vyrai, pilnai apsirengę metaliniais šarvais be KoB uniformomis. Vienas iš jų, kurio plaukai buvo surišti į uodegą, spoksojo į manę ir suėmė Asuną už rankos.

Aš paleidau jos ranką, papurčiau savąją į jo pusę ir atsakiau.

"Kas naujo, Asuna? Jog tu ateini į tokį šiukšlyną?"

Žmogaus kurio plaukai buvo surišti į uodegą bei parduotuvės savininko veidai sudrebėjo. Pirmojo kadangi aš nepavadinau Asunos pagal jos titulą, šios vietos savininko todėl jog pavadinau jo parduotuvę šiukšlynu. Tačiau parduotuvės savininkas...

"Ilgai nesimatėm, Agili."

...išgirdęs Asunos pasisveikinimą šiltai nusišypsojo.

Asuna atsisuko atgal į mane ir nepatenkinta papūtė lūpą.

"Ei, kas gi tai? Po visų tų bėdų kurias patyriau jog pamatyčiau ar vis dar esi gyvas boso kovai kuri netrukus įvyks."

"Tu mane jau pridėjai kaip draugą, taigi galėjai tai pasakyti paprasčiausiai ten pasižiūrėjusi. Bet kokiu atveju vienintelis būdas kaip galėjai mane rasti, tai pasinaudoti žemėlapyje esančiu draugo sekikliu."

Vos tik atsakiau, Asuna nusuko galvą.

Būdama sublydere ji buvo atsakinga už žaidimo progresą. Į tą darbą taip pat įėjo savanaudžių vienišių žaidėjų, kaip aš, ieškojimas ir grupės formavimas kovai. Bet iš tikrųjų ateiti pas mane pamatyti, turėtų būti limitas kaip atsidavęs žmogus gali būti.

Žiūrėdama į mano pusiau-pavargusią bei pusiau-nustebusią veido išraišką, Asuna prieš sakydama su judesiu labai panašiu į smakro pakėlimą, ant savo klubų susidėjo rankas.

"Na svarbiausia jog tu dar gyvas. S-svarbiau už tai, ką tu turi galvoje? Tu kažką sakei apie kepėją ar kažką panašaus."

"Ak, tiesa. Koks šiuo metu yra tavo kepimo įgūdžio lygis?

Kiek aš žinojau, Asuna buvo ypač susikoncentravusi ties kepimo lygiu vos tik ji rasdavo laiko tarp kardo treniruočių. Ji atsakė mano klausimą su išdidžia šypsena.

"Klausykis ir nustebk! Aš "Įvaldžiau" jį praeitą savaitę.

"Ką!?"

Ji... tikra kvailė.

Aš sekundę pagalvojau, tačiau žinoma, garsiai to nepasakiau.

Treniruoti įgūdžius buvo labai nuobodu bei užėmė daug laiko, ir "Įvaldyti" buvo galima tik pakėlus jų lygį 1000 kartų. Prie to pačio, lygiai neturėjo nieko bendro su įgūdžiais, ir didėjo tik renkant patirties taškus. Kartu su lygiais kilo HP, jėga, ištvermė bei "Įgūdžių Vietos", kurie nurodydavo kiek įgūdžių gali išmokti.

Šiuo metu aš turiu dvylika vietų, bet vieninteliai pilnai įvaldyti buvo mano vienos rankos kardo tiesus smūgis, Priešo Paieška, ir mano Ginklo Gynybos įgūdis. Tai reiškė jog ši mergina praleido daug laiko ir pastangų įgūdžiui, kuris neturėjo jokios reikšmės kovoje.

"...Na aš noriu tavęs paprašyti kai ką padaryti, ir tam reikalingas tas įgūdis."

Aš pamojau jai prieiti arčiau ir nustačiau savo langą į rodymo rėžimą jog ji galėtų jį matyti. Asuna įtartinai į pažiūrėjo, ir jos akys išsiplėtė pamačius daikto vardą.

"Uwa!! Tai... Tai S-klasės maisto ingredientas!?"

"Keiskimės. Jeigu tu jį paruoši, aš tau leisiu atsikasti."

Man nes nespėjus nustoti kalbėti, dešinė "Blyksnio" Asunos ranka suėmė mane už apykaklės. Tuomet ji pritraukė savo veidą per kelis centimetrus nuo manojo.

"Duok. Man. Pusę!!"
[[Image:Sword Art Online Vol 01 - 092.jpg|thumb]]

Mano krūtinė sustojo per šią netikėtą pasalą, ir aš negalvodamas palinksėjau. Kai aš atsigavau jau buvo per vėlu, ir ji iš susijaudinimo mojavo rankomis. Na manykim jog tai geras dalykas jog galiu žiūrėti į šį dailų veidą iš taip arti, aš įtikinau save.

Aš uždariau langą ir žiūrėdamas į Agilio veidą pasakiau.

"Atsiprašau. Aš sustabdysiu mainus."

"Ne. Nieko tokio, bet... Ei, mes juk draugai, tiesa? Na? Ar negali duoti man paragauti...?"

"Aš tau duosiu aštuonių šimtų žodžių esė apie tai."

"N-Nebūk toks!"

Kai aš šaltakraujiškai atsukau Agiliui nugarą, jis sušuko balsu kuris skambėjo lyg būtų pasaulio pabaiga. Man nuėjus, Asuna sučiupo mano palto rankovę.

"Kepimas gerai, bet kur mes tai darysime?"

"Ah..."

Jeigu ketini ruošti maistą, tuomet tau reikia šiek tiek kepimui skirtos įrangos, kaip kad viryklė ir orkaitė, taip pat ir ingredientų. Nebuvo taip jog mano namuose to nebūtų, bet aš negalėjau pakviesti KoB sublyderės į tokią netvarkingą vietą.

Asuna pažiūrėjo į mane lyg negalėdama patikėti.

"Na, tavo namai vistiek neturėtų reikiamos įrangos. Bet tik šį kartą aš galėčiau tai patiekti savo namuose."

Ji pasakė kai ką šokiruojančio ramiu balsu.

Asuna ignoravo mane, kuris stovėjo sustingęs lyg būčiau pastrigęs kol mano smegenys tai apdorojo, pasisuko į sargybinius ir pasakė.

"Aš netrukus ketinu teleportuotis į "Salemburgą", taigi galite eiti. Ačiū už jūsų sunkų darbą."

"A-Asuna! Ateiti į lūšnynus buvo pakankamai blogai, bet pakviesti ką nors tokį įtartiną kaip jis į savo namus. K-Ką tu galvoji!?"

Aš negalėjau patikėti tuo ką aš ką tik išgirdau. Jis turi būti vienas iš jos garbintojų. Taip galvodamas aš pažiūrėjau į Asuną, ir jos veidas rodė susierzinimą.

"Gerai, galbūt ir galima jį vadinti įtartinu, bet jo įgūdžiai neabejotini. Jis tikriausiai dešimt lygių virš tavęs Kuradeli."

"Ką-Ką tu sakai? Jog aš neprilygstu tokiam...!"

Vyro balsas nuskambėjo per visą gatvę. Jis spoksojo į mane stipriai primerktomis akimis. Tuomet jo veidas prašviesėjo lyg jis staiga kai ką suprato.

"Tiesa... Tu, tu tikrai esi 'Beateris!'"

Beateris buvo žodis sudarytas iš "Beta testuotojas" ir "Cheateris". Šis žodis buvo skirtas žmonėms kurie naudojo nesąžiningas priemones, ir buvo keiksmažodis SAO žaidime. Aš jį girdėjau daugelį kartų. Tačiau, kad ir kiek kartų tai girdėjau, jis vis dar mane giliai žeidė. Žmogaus, kuris pirmasis man tai pasakė ir kadaise buvo mano draugas, staiga pasirodė mano mintyse.

"Taip. Tu teisus."

Kai aš be jokios išraiškos tai patvirtinau, vaikinas pradėjo susijaudinęs kalbėti.

"Asuna, tokiems niekas daugiau nerūpi tik jie patys. Nieko nepasieksi būdama su tokiais žmonėmis!"

Asuna, kuri iki šiol buvo rami, iš pasišlykštėjimo suraukė antakius. Minia staiga pasirodė ir še bei ten buvo girdėti žodžiai "KoB" ir "Asuna".

Asuna apsižvalgė aplink ir pasakė vyrui kuris kas minutę darėsi vis labiau susijaudinęs.

"Prašau šiandien mane palikti. Tai įsakymas."

Ji grubiai ištarė ir pačiupo mano diržą kaire ranka. Tuomet ji pradėjo eiti link aikštės vartų, tempdama mane iš paskos.

"Err... ei! Ar tikrai gerai jį šitaip palikti?"

"Viskas gerai!"

Na aš neturėjau priežasties skųstis. Mes praėjome pro minią palikę du sargybinius bei Agilį, kuris vis dar buvo nusivylęs. Kai aš paskutinį kartą pažvelgiau atgal, mane lydėjo įtūžusio Kuradelio žvilgsnis.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius4|ketvirtąjį skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius6|šeštąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius3

2013-06-01T10:12:26Z

Soryusu:

===3 skyrius===

<nowiki>*</nowiki>Ding, ding*... Garsiai nuskambėjo skambučio garsas – ar veikiau perspėjamasis signalas – kuris privertė mane ir Kleiną iš netikėtumo pašokti.

"Ah..."

"Kas tai!?"

Mes sušukome tuo pačiu metu ir pažvelgėme vienas į kitą plačiai išplėtę akis.

Mane ir Kleiną apsupo mėlyna šviesa. Už mėlyno šydo, mano matymo lauke esančios lygumos nesustodamos bluko.

Aš tai buvau patyręs keletą kartų per beta testavimą. Tai buvo "Teleportacija" kurią inicijavo tam tikras daiktas. Aš neturėjau būtino daikto ir nesušukau reikiamos komandos. Ar operatoriai atliko priverstinę teleportaciją? Jei taip, kodėl mums apie tai nieko nebuvo pranešta?

Kol aš intensyviai masčiau, šviesa aplink mane supulsavo smarkiau ir mane apsupo tamsa.

Kai mėlyna šviesa išnyko, aplinka vėl buvo aiškiai matoma. Tačiau tai nebebuvo saulės apšviesta lyguma.

Platus kelias grįstas akmenimis. Viduramžiškos gatvės apsuptos gatvės žibintų ir tolumoje blausią šviesą skleidžiantys rūmai.

Tai buvo "Pradinio Miesto" centrinė aikštė – žaidimo pradžios vieta.

Aš pažvelgiau į šalia manęs stovintį Kleiną, kuris buvo pravėręs burną. Tada į bruzdančią žmonių minią kuri mus supo.

Žiūrint į pritrenkiamai grąžius žmones su įvairia apranga ir skirtinga plaukų spalva, nekilo abejonių jog jie tokie patys žaidėjai kaip ir aš. Čia buvo maždaug dešimt tūkstančių žmonių. Tikriausiai visi, kurie tuo metu buvo prisijungę, buvo priverstinai perkelti į centrinę aikštę.

Keletą sekundžių visi tik dairėsi aplinkui ir nieko nekalbėjo.

Tada šen bei ten pasigirdo keletas murmesių, kurie greitai pradėjo garsėti.

"Kas vyksta?"

"Ar mes jau galime atsijungti?"

"Nejau jie negali greičiau tuo pasirūpinti?"

Karts nuo karto buvo galima išgirsti tokius komentarus.

Kai žmonės tapo labiau susierzinę, buvo galima girdėti riksmus kaip:

"Ar tai juokas?"

"Eikit po velnių GM!"

Tuomet staiga...

Kažkas sušuko garsiau už visus šiuos komentarus.

"Ah... Pažiūrėkit į viršų!"

Mes su Kleinu beveik automatiškai pakėlėme akis į viršų. Ten mus pasitiko keistas vaizdas.

Antro aukšto apačia, esanti šimtą metrų virš mūsų, buvo sudėta iš raudonų langelių.

Atidžiau pasižiūrėjęs pamačiau jog raštas sudarytas iš dviejų susikertančių frazių: raudona spalva parašytų žodžių [ Pavojus ] ir [ Sistemos pranešimas ].

Trumpam aš buvau nustebęs, bet tuomet pagalvojau "Tikriausiai operatoriai dabar pradės mus informuoti", ir įtampą mano pečiuose truputį atlėgo.

Plepėjimas aikštėje nutilo, ir buvo justi jog visi laukia kas bus pasakyta toliau.

Tačiau, tai kas nutiko vėliau nebuvo tai ko aš tikėjausi.

Šios struktūros viduryje, lėtai pradėjo bėgti skystis kuris atrodė lyg kraujas. Jis bėgo greičiu pabrėžiančiu savo klampumą, tačiau nekrito visą kelią žemyn, o pradėjo formuotis į figūrą.

Pasirodė dvidešimties metrų aukščio figūra, dėvinti plačius drabužius su klostėmis bei gaubtu.

Ne, tai nebuvo visiškai teisingas apibūdinimas. Iš ten kur mes žiūrėjome, buvo aiškiai matyti gaubto vidus – ten nebuvo veido. Jis buvo visiškai tuščias. Mes galėjome nesunkiai įžiūrėti vidinį drabužį ir žalią išsiuvinėjimą gobtuvo viduje. Tas pats buvo ir apsiausto viduje, jo kraštuose galėjome matyti tik šešėlius.
[[image:Sword Art Online Vol 01 - 043.jpg|thumb]]

Aš jau buvau matęs šį apsiaustą. Tai buvo tokie patys rūbai kokius dėvėjo Argus darbuotojai, kurie dirbo GM beta testo metu. Tuomet, vyrai GM turėjo senų burtininkų veidus su ilga barzda, o moterys atrodė kaip akiniuotos mergaitės. Galbūt dabar jie naudojo apsiaustą dėl laiko trūkumo paruošti normalų avatarą, bet tuščia vieta gobtuvo viduje sukėlė nepaaiškinamą nerimo jausmą.

Daugybė žmonių esančių netoli manęs turėjo jaustis panašiai.

"Ar tai GM?"

"Kodėl jis neturi veido?"

Buvo daug tokių šnibždesių.

Tuomet dešinė rankovė pajudėjo lyg juos nutildydama.

Iš ilgos rankovės raukšlių pasirodė balta pirštinė. Bet ši rankovė, kaip ir visas rūbas, nedengė jokio kūno.

Tuomet kairė rankovė taip pat buvo šiek tiek pakelta į viršų, ir su dvejomis tuščiomis pirštinėmis ištiestomis priešais tūkstančius žaidėjų, beveidė persona atvėrė burną – ne, tiesiog buvo justi jog ji tai padarė. Tuomet kažkur iš aukštai pasigirdo žemas, ramus vyriškas balsas.

『Žaidėjai, sveikinu jus visus atvykus į mano pasaulį.』

Aš negalėjau suprasti.

"Mano pasaulį"? Jei tas raudonas apsiaustas yra GM, jis tikrai turi dieviškų galių leidžiančių keisti pasaulį pagal jo norą, bet kodėl dabar jis tai nurodo? Priblokšti, Kleinas ir aš pasižiūrėjome vienas į kitą. Beveidis raudonas apsiaustas nuleido rankas ir kalbėjo toliau.

『Mano vardas yra Kayaba Akihiko. Šiuo metu, aš vienintelis žmogus kuris gali valdyti šį pasaulį.』

"Ką!?"

Mano kūnas sustingo nuo šoko, ir sekundei gniužulas susiformavo mano gerklėje (galbūt ir mano gerklėje tikrame pasaulyje).

Kayaba — Akihiko!!

Aš žinojau šį vardą. Buvo neįmanoma jog aš jo nežinočiau.

Šis žmogus, žaidimo dizaineris bei kvantinės fizikos genijus, buvo atsakingas už Argus iškilimą (kuri prieš keletą metų buvo tik viena iš daugelio mažų kompanijų) į vieną didžiausių lyderiaujančių kompanijų.

Jis taip pat buvo SAO vystymosi direktorius, ir tuo pačiu metu, NerveGear projektuotojas.

Kaip užkietėjęs žaidėjas, aš laba gerbiau Kayaba. Aš pirkau visus žurnalus, kurie rašė apie jį, ir skaičiau keletą jo interviu tol, kol beveik mokėjau juos atmintinai. Aš beveik galėjau matyti jį su baltu darbiniu chalatu, kurį jis visada dėvėjo, vien tik išgirdęs jo balsą.

Bet jis visada pasilikdavo užkulisiuose, atsisakydamas bendrauti su žiniasklaida. Jis niekada nebuvo GM, tai kodėl dabar jis tai daro?

Aš priverčiau savo galvoti, bandydamas suprasti situaciją. Bet žodžiai kurie atėjo iš tuščio gobtuvo skambėjo lyg jie norėtų pasityčioti iš mano pastangų suprasti.

『Aš manau jog dauguma jau pamatė jog "Atsijungti" pradingo iš pagrindinio meniu. Tai ne klaida. Visai tai yra dalis "Sword Art Online" sistemos.』

"Dalis... sistemos?" palūžęs sumurmėjo Kleinas.

Pranešimas tęsėsi savo žemu balsu, kuris skambėjo lyg norėdamas viską nutildyti.

『Iki tol kol jūs pasieksite šios pilies viršų, jūs negalite atsijungti savo laisva valia.』

Šios pilies? Iš pradžių aš negalėjau suprasti. Juk "Pradiniame mieste" nėra pilies.

Tuomet, kitas dalykas kurį pasakė Kayaba, pašalino visą mano sumišimą.

『...taip pat, NerveGear darbo sutrukdymas arba pašalinimas iš išorės griežtai draudžiamas. Jeigu toks dalykas bus bandomas...』

Tylos momentas.

Dešimties tūkstančių žaidėjų tyla buvo triuškinanti. Lėtai buvo ištarti ir kiti žodžiai.

『...signalų sensoriai esantys NerveGear atliks smarkų elektromagnetinį impulsą, kuris sunaikins smegenis ir sustabdys visas gyvybines funkcijas.』

Keletą sekundžių ištikti šoko aš ir Kleinas spoksojome vienas į kitą.

Mano smegenys atsisakė tikėti tuo ką išgirdo. Bet Kayabos trumpas teiginys pervėrė nuožmiai pervėrė mano kūną.

Sunaikins mūsų smegenis.

Kitais žodžiais sakant, mus nužudys.

Bet koks vartotojas išjungęs NerveGear ar atsisegęs dirželį ir jį nusiėmęs žus. Štai ką Kayaba ką tik pasakė.

Žmonės minioje pradėjo murmėti, bet nevienas nerėkė ar panikavo. Taigi arba visi, kaip ir aš, vis dar negalėjo ar atsisakė suprasti.

Kleinas lėtai pakėlė dešinę ranką bandydamas apčiuopti NerveGear, kur jis buvo tikrame pasaulyje. Tai padaręs jis sausai nusijuokė ir prakalbo.

"Haha... ką gi jis sako? Jis tikriausiai pamišo? Jis kalba nesąmones. NerveGear... tai tik žaidimas. Sunaikinti mūsų smegenis... Kaip jis ruošiasi tai padaryti? Ar ne, Kiritai?"

Jo balsas nutrūko sulig paskutiniu šauksmu. Kleinas į mane spoksojo, bet aš negalėjau palinksėti sutikdamas.

Nesuskaičiuojama daugybė signalo daviklių NerveGear šalme skleidė mažus elektromagnetinius impulsus, jog būtų įmanoma siųsti virtualius signalus į smegenis.

Jie gali tai vadinti naujausia ultratechnologija, bet jos principas buvo toks pat kaip ir tam tikro jau per 40 metų Japonijoje naudojamo prietaiso – mikrobangų krosnelės.

Jeigu būtų užtektinai energijos, buvo įmanoma jog NerveGear suvirpintų vandens daleles smegenyse, ir iškepinti jas karštyje susidariusiame dėl trinties. Bet...

"...teoriškai tai įmanoma, bet... jis turi blefuoti. Nes jeigu mes atjungsime NerveGear, nėra jokio būdo sukelti tokio stiprumo bangas. Nebent būtų tam tikra didelės talpos baterija... viduje..."

Kleinas atspėjo priežastį dėl kurios aš nustojau kalbėti.

"Ji... yra," jis beveik surėkė, su blankia veido išraiška. "30 procentų įrangos svorio yra baterijoje. Bet... tai beprotiška! Kas jeigu staiga dingtų elektra ar kažkas panašaus!?"

Kayaba pradėjo aiškinti, lyg išgirdęs ką Kleinas ką tik pasakė.

『Jei būti šiek tiek konkretesniam, atjungimas nuo elektros dešimčiai minučių, sistemos atjungimas daugiau nei dviems valandoms, ar bet koks bandymas NerveGear atidaryti, ardyti, ar naikinti, lems smegenų sunaikinimo sekos startą. Apie šias sąlygas buvo pranešta išorinio pasaulio vyriausybei ir visuomenei per masinę spaudą. Nepaisant to, buvo keletas atvejų kai draugai ar artimieji nepaisė šių įspėjimų ir bandė per jėgą pašalinti NerveGear. Rezultatas...』

Metališkas balsas trumpam atsikvėpė.

『...deja 212 žaidėjų jau amžiams išėjo iš iš šio bei tikrojo pasaulio.』

Pasigirdo ilgas šaižus riksmas. Bet dauguma žaidėjų nenorėjo ar negalėjo patikėti tuo kas jiems buvo pasakyta, todėl tiesiog stovėjo išsižioję ar su perkreiptomis šypsenomis.

Mano galva badė atmesti tai ką Kayaba ką tik pasakė, tačiau mano kūnas mane išdavė ir mano keliai pradėjo smarkiai drebėti.

Savo silpnais keliais aš žengiau kelis žingsnius atgal ir sugebėjau apsisaugoti nuo parkritimo, tačiau Kleinas parkrito ant užpakalio, o jo veidas buvo be gyvybės ženklų.

213 žaidėjų jau...

Ši frazė vis kartojosi mano galvoje.

Jei tai ką Kayaba sakė buvo tiesa, daugiau nei 200 žaidėjų jau mirė?

Tarp jų turėjo būti beta testuotojų, tokių kaip aš. Galbūt aš net žinojau keleto jų vardus ir avatarus. Šiems žmonėms buvo sudegintos smegenys... ir jie mirė. Štai ką ką tik pasakė Kayaba.

"...aš tuo netikiu... aš tuo netikiu..." išvargusiu balsu pradėjo kartoti Kleinas, vis dar sėdintis ant žemės. "Jis tik bando mus įbauginti. Kaip jis padarytų tokį dalyką? Baik juokauti ir išleisk mus. Mes neturime laiko žaisti pagal tavo nesveiką atidarymo ceremoniją. Taip... visai tai tik renginys. Atidarymo šou, ar ne?"

Savo galvoje aš rėkiau tą patį dalyką.

Bet lyg norėdamas panaikinti mūsų viltis, Kayabos dalykiškas balsas tęsė savo paaiškinimą.

『Žaidėjai, jums nėra reikalo rūpintis jūsų kūnais likusiais tikrame pasaulyje. Šiuo metu, visos TV, radijo laidos bei internetinė žiniasklaida nuolat informuoja apie šia situaciją, įskaitant ir faktą apie tam tikrą mirčių skaičių. Pavojus jog NerveGear bus nuo jūsų pašalintas jau pradingo. Po kelių akimirkų, pasinaudojant dvejomis valandomis kurias aš daviau, visi jūs būsite perkelti į ligonines ar panašias institucijas kur jumis bus gerai pasirūpinta. Taigi jūs galite atsipalaiduoti... ir susitelkti ties žaidimo perėjimu.』

"Ką...?"

Galiausiai pradėjau įtūžusiai šaukti.

"Ką tu sakai!? Pereiti žaidimą!? Tu nori jog mes žaistume tokioje situacijoje!?"

Aš šaukiau, spoksodamas į raudoną apsiaustą išsiliejusį iš antro aukšto apačios.

"Tai jau nebe žaidimas!!"

Tuomet Kayaba Akihiko tęsė savo monotonišku balsu.

『Bet aš prašau suprasti jog "Sword Art Online" jau nėra paprastas žaidimas. Tai kita tikrovė... Nuo šiol, bet koks prisikėlimas žaidime daugiau nebeveiks. Vos tik jūsų HP pasieks 0, jūsų avataras išnyks amžiams. Ir tuo pat metu...』

Aš per daug lengvai galėjau atspėti ką jis ruošėsi sakyti.

『...NerveGear sunaikins jūsų smegenis.』

Staiga, mano skrandžio gilumoje užvirė noras garsiai nusijuokti. Aš tai nuraminau.

Ilga, horizontali juosta švietė viršutiniame – kairiajame mano matymo kampe. Kai aš į ją susitelkiau, ant jos atsirado skaičiai 342/342.

Gyvybės taškai. Mano gyvybinė energija...

Vos tik jie pasieks nulį, aš mirsiu – elektromagnetinės bangos iškepins mano smegenis ir mane ištiks staigi mirtis. Štai ką Kayaba pasakė.

Be jokios abejonės tai žaidimas kuriame yra statoma tavo gyvybė. Kitais žodžiais sakant, mirties žaidimas.

Aš miriau ne mažiau nei 100 kartų, per dvejus beta testo mėnesius. Aš atgimdavau, šiek tiek susigėdijęs, šiaurėje nuo pagrindinės aikštės esančiuose "Juodosios Geležies Rūmuose", ir grįždavau atgal į medžiojimo plotus.

Tai ir buvo RPG: toks žaidimas kuriame tu miršti ir mokaisi, tuo pačiu keldamasis lygį. Bet dabar tu negali? Vos tik miršti, prarandi savo gyvybę? Ir prie to pačio... tu negali sustoti žaisti?

"... jokiu būdu" aš švelniai suniurnėjau.

Koks sveiko proto žmogus tokiomis sąlygomis eitų į laukus? Žinoma visi liktų mieste, kur saugu.

Tada, lyg skaitydamas mano (ir galbūt visų kitų žaidėjų) mintis, buvo pranešta kita žinutė.

『Žaidėjai, yra tik vienas būdas išsilaisvinti iš žaidimo. Kaip jau sakiau ankščiau, jūs turite pasiekti Aincrad viršų, šimtąjį aukštą, ir nugalėti ten esantį finalinį bosą. Visi žaidėjai kurie tuo metu vis dar bus gyvi, automatiškai atsijungs iš žaidimo. Aš duodu jums savo žodį.』

Dešimt tūkstančių žaidėjų stovėjo tyloje.

Tuomet aš supratau ką Kayaba turėjo omenyje sakydamas "pasiekti pilies viršų".

"Šios pilies" reiškė milžinišką pirmą aukštą, kuriame buvo įkalinti visi žaidėjai, su papildomais devyniasdešimt devyniais aukštais virš jo, kurie kilo aukštai į dangų. Jis kalbėjo apie patį Aincrad.

"Pereiti... visus šimtą aukštų!?" Kleinas staiga sušuko. Jis greitai atsikėlė ir pakėlė kumštį į dangų.

"Ir kaip tu manai mes tai padarysime? Aš girdėjau jog kilti į viršų buvo ypač sunku jau beta testo metu!"

Tai buvo tiesa. Per du beta testo mėnesius, tūkstantis beta testo žaidėjų sugebėjo pasiekti tik šeštą aukštą. Net jeigu dabar yra dešimt tūkstančių žaidėjų, kiek laiko užtruks pereiti visus 100 aukštų?

Dauguma privertinai čia atsiradusių žaidėjų turėtų klausti savęs šio retorinio klausimo.

Įtempta tyla galiausiai užleido vietą tyliam murmėjimui. Bet nebuvo jokių baimės ar nevilties ženklų.

Dauguma žmonių turėtų vis dar būti sutrikę ar tai "tikras pavojus" ar "rimtai paruoštas atidarymo renginys". Viskas ką Kayaba pasakė skambėjo taip bauginančiai,jog atrodė netikra.

Aš palenkiau savo galvą atgal jog pažiūrėti į tuščiavidurį apsiaustą, ir pabandžiau priversti save priimti dabartinę situaciją.

Aš daugiau negaliu atsijungti. Aš negaliu grįžti į savo kambarį ir savo gyvenimą. Vienintelis būdas visa tai atgauti, tik jei kas nors nugalės paskutinį bosą šimtajame plaukiojančios pilies aukšte. Jei tuo metu mano HP nors kartą pasieks nulį – aš mirsiu. Aš mirsiu tikra mirtimi ir išnyksiu amžiams.

Bet...

Kad ir kaip bandžiau priimti tuos faktus, tai buvo neįmanoma. Tik prieš penkias ar šešias valandas šalia savo mamos valgiau maistą, ir dalyvavau trumpoje diskusijoje su savo seserimi. Tuomet užlipau savo namo laiptais.

Dabar aš negaliu į visa tai sugrįžti? Ir dabar čia yra tikrovė?

Raudonas apsiaustas, kuris visada buvo vienu žingsniu priešais mus, perbraukė per orą savo dešine pirštine ir prakalbo balsu be jokių emocijų.

『Aš jums įrodysiu jog tai vienintelė tikrovė. Jūsų inventoriuose bus dovana nuo manęs. Prašau tai patvirtinti.』

Vos tik tai išgirdau aš sudėjau nykštį su pirštu ir patraukiau žemyn. Visi žaidėjai padarė taip pat ir visa aikštė prisipildė varpelio garsų.

Pasirodžiusiame meniu aš paspaudžiau mygtuką "Inventorius", ir pačiame mano daiktų viršuje jį radau.

Daikto vardas – "Rankinis Veidrodis".

Kodėl jis mums jį davė? Vis dar svarstydamas, aš paspaudžiau ant vardo ir pasirinkau "Paversti į objektą" mygtuką. Iš karto po to, pasigirdo garso efekto skambesys, ir pasirodė mažas, stačiakampio formos veidrodis.

Aš neryžtingai jį paėmiau bet nieko neatsitiko. Jis tik rodė mano avataro veidą, kurį kurdamas patyriau daug vargų.

Aš pasukau galvą ir pažiūrėjau į Kleiną. Samurajus blankiu žvilgsniu žiūrėjo į veidrodį.

...Tada.

Staiga Kleiną ir avatarus aplink mus apsupo balta šviesa. Vos tik aš tai pastebėjau, mane ji taip pat apsupo ir aš galėjau matyti vien baltą spalvą.

Beveik po 2,3 sekundžių aplinka vėl atsirado, lygiai tokia pat kokia buvo...

Ne.

Veidas priešais mane buvo ne tas prie kurio aš jau pripratau.

Šarvai pagaminti iš kartu sutvirtintų metalinių plokščių, skarelė, ir smailūs raudoni plaukai buvo tokie pat. Bet veidas pasikeitė į visai kitą formą. Jo ilgos, nusmailintos akys tapo įdubusiomis ir pradėjo ryškiau švytėti. Jo delikati ir didelė nosis tapo lenkta, ir menka barzda atsirado ant jo skruostų ir smakro. Jeigu avataras buvo jaunas ir dėl nieko nesijaudinantis samurajus, šis buvo puolęs karys – ar galbūt banditas.

Trumpam aš pamiršau apie situaciją ir sumurmėjau.

"Kas... tu?"

Tokie patys žodžiai atėjo ir iš žmogaus esančio priešais mane.

"Ei... kas tu?"

Tuomet mane apėmė stipri nuojauta, ir aš supratau ką Kayabos dovana "Rankinis veidrodis" reiškė.

Aš skubėdamas pakėliau veidrodį, ir į mane atgal spoksojo veidas.

Ant galvos tvarkingai gulėjo juodi plaukai, iš po šiek tiek ilgesnių plaukų matėsi dvi silpnai atrodančios akys, ir delikatus veidas dėl kurio žmonės net dabar mane dažnai sumaišo su mergina, kai apsirengęs kasdieniais drabužiais einu su savo seserimi.

Ramaus kario veido kurį prieš kelias sekundes turėjo "Kiritas" daugiau nebebuvo. Veidas esantis veidrodyje...

Buvo mano tikrasis veidas, nuo kurio taip sunkiai bandžiau pabėgti.

"Ah... tai aš..."

"Tu Kleinas!?" "Tu Kiritas!?"

[[image:Sword Art Online Vol 01 - 057.jpg|thumb]]

Mūsų balsai taip pat pasikeitė. Galbūt balso moduliatorius nustojo veikti. Bet mes neturėjome laiko tokiems dalykams.

Veidrodžiai iškrito iš mūsų rankų ir nukrito ant žemės. Tuomet jie buvo sunaikinti lydimi tylaus dužimo garso.

Kai aš apsižvalgiau aplinkui, minia jau nebuvo pripildyta žmonių kurie atrodė lyg veikėjai iš fantastinio žaidimo. Jų vietą užėmė daugybė normaliai atrodančių jaunų žmonių. Kažką panašaus buvo galima pamatyti jei tikrame pasaulyje žaidimo pristatymo vietoje surinktum daug žmonių ir aprengtum juos šarvais. Skausmingai, net lyčių koeficientas smarkiai pasikeitė.

Kaip gi tai buvo įmanoma? Kleinas ir aš, ir tikriausiai visi čia esantys žaidėjai, pasikeitė iš avatarų kurie visai nepriminė tikrovės. Žinoma, patik tekstūra buvo lyg iš daugiakampių sudarytas modelis ir atrodė šiek tiek keistai, tačiau ji buvo beveik bauginančiai tiksli. Atrodė, lyg pati įranga turėjo viso kūno skenerį.

-Skenuoti.

"Ak... tiesa!"

Aš pasižiūrėjau į Kleiną ir prisiverčiau kalbėti.

"NerveGear turi didelio jautrumo signalo sensorius, dengiančius visą galvą. Taigi įmanoma pasakyti ne tik kaip atrodo mūsų smegenys, bet ir mūsų veidai..."

"B-Bet, kaip įranga gali žinoti kaip atrodo mūsų kūnai... Pavyzdžiui, kokio mes ūgio?"

Kleinas pasakė tyliai, dairydamasis į šalis ir tyrinėdamas aplinkinius.

Vidutinis žaidėjų ūgis, kurie dabar žiūrėjo į savo ir kitų veidus su įvairiomis išraiškomis, buvo akivaizdžiai sumažėjęs po "pasikeitimo". Aš, tikriausiai Kleinas taip pat, nusistatėme savo ūgį lygų mūsų tikrajam, jog išvengti papildomo svorio trukdančio judėti. Bet dauguma žaidėjų pasidarė save maždaug 10-20 centimetrų aukštesniais.

Tai nebuvo viskas. Žaidėjų apimtis ir sudėjimas taip pat padidėjo. Nebuvo jokio būdo jog NerveGear galėtų tai žinoti.

Kleinas atsakė į klausimą.

"Ah... palauk. Aš nusipirkau NerveGear vakar todėl vis dar prisimenu. Tai buvo dalis diegimo... kaip tai buvo vaidinama, kalibracija? Na nesvarbu, tai darant tu turėjai paliesti savo kūną šen bei ten, galbūt tai ir buvo tai...?"

"Ak, teisingai... štai kas buvo..."

Kalibracija vyko tuomet kai NerveGear matavo "kiek turi pajudinti savo ranką jog pasiekti kūną". Tai buvo atliekama tam, jog būtų galima tiksliai atkurti judėjimo jausmą žaidime. Taigi NerveGear savo viduje turėjo tikslias mūsų formas.

Taigi buvo įmanoma iš poligonų padaryti beveik tobulas žmonių kopijas. To tikslas taip pat buvo gana aiškus.

"...Tikrovė," aš suniurnėjau. "Jis sakė jog dabar čia yra tikrovė. Jog šis iš daugiakampių sudarytas avataras... ir mūsų HP yra tikras kūnas ir tikras gyvenimas. Tam jog priverstų mus tuo patikėti, jis sukūrė tobulas mūsų kopijas..."

"Bet... Žinai, Kiritai."

Kleinas pasikasė galvą ir jo akys esančios žemiau skarelės jam šaukiant suspindo.

"Kodėl? Kodėl po velnių jis tai daro...?"

Aš neatsakiau, tik nurodžiau į viršų.

"Palauk šiek tiek. Tikriausiai po akimirkos jis tai atsakys"

Kayaba manęs nenuvylė. Po kelių sekundžių balsas, skambantis šiek tiek pasipūtėliškai, pasigirdo iš kraujo raudonumo dangaus.

『Jums tikriausiai įdomu, "Kodėl?" Kodėl aš – SAO ir NerveGear kūrėjas, Kayaba Akihiko – tai darau? Ar tai koks nors teroristinis aktas? Ar jis tai daro dėl išpirkos?』

Tuo metu Kayabos balsas, kuris iki šiol buvo oficialus ir blankus, pradėjo rodyti keletą emocijų. Staiga žodis "įsijautimas" atsirado mano mintyse, nors tai jokiu būdu negalėjo būti tiesa.

『Tai nėra priežastys dėl kurių aš tai darau. Man daugiau net nėra priežasčių ar tikslo tai daryti. Priežastis yra... jog ši situacija visada buvo mano tikslas. Sukurti ir stebėti šį pasaulį buvo priežastis dėl kurios aš sukūriau NerveGear ir SAO. Ir dabar, viskas yra įvykdyta.』

Po trumpos pauzės Kayabos balsas, vėl be jokių emocijos ženklų, prabilo.

『...Aš baigiau oficialius "Sword Art Online" apmokymus. Žaidėjai – linkiu jums sėkmės.』

Paskutinis sakinys nusitęsė su silpnu aidu.

Milžiniškas apsiaustas be garso pakilo ir jo gobtuvas pradėjo skęsti, lyg tirpdamas, sistemos žinutėse kurios dengė dangų...

Jo pečiai, tuomet krūtinė, tuomet dvi rankos ir kojos susiliejo su raudonu paviršiumi, ir trumpam atsirado paskutinė raudona dėmė. Iš karto po to, sistemos pranešimas kuris dengė dangų pradingo taip pat staigiai kaip ir atsirado.

Palengva sugrįžo virš aikštės pučiančio vėjo bei BGM kurį grojo NPC orkestras garsai.

Žaidimas sugrįžo į savo įprastinę būseną, išskyrus tai jos pasikeitė keletas taisyklių.

Tuomet – galiausiai.

Dešimties tūkstančių minia pradėjo tinkamai reaguoti.

"Tai pokštas, tiesa...? Kas per nesąmonė? Juk tai pokštas!?"

"Baikit kvailioti! Išleiskit mane! Išleiskit mane iš čia!"

"Ne! Tu negali! Netrukus aš turiu susitikimą!"

"Man tai nepatinka! Aš noriu namo! Aš noriu namo!!!!!"

Šauksmai. Reikalavimai. Šūksniai. Prakeiksmai. Maldavimai. Riksmai.

Žmonės kurie per keletą minučių iš žaidėjų pasikeitė į kalinius susigūžė susiėmę už galvos, mojavo rankomis, griebė vienas kitą ir garsiai prisiekinėjo.

Visame viso šito viduryje, mano mintys vėl tapo aiškios.

Tai... tikrovė.

Visa ką pasakė Kayaba Akihiko buvo tiesa. Jeigu taip tikrai yra, to buvo galima tikėtis. Butų keista to nesitikėti. Genialumas buvo viena pusė, kuri jį darė viliojančiai patraukliu.

Dabar tam tikrą laiko tarpą aš negaliu sugrįžti į tikrovę – galbūt keletą mėnesiu o gal net ilgiau. Per tą laiką aš negalėsiu matyti ar pasikalbėti su savo mama ar seserimi. Buvo įmanoma jog aš daugiau tokios progos ir nebeturėsiu. Jei aš mirsiu čia—

Aš mirsiu ir tikrovėje.

NerveGear, buvęs žaidimo įrenginiu, dabar tapo šio kalėjimo užraktu ir mirties įrankiu, galinčiu sunaikinti mano smegenis.

Aš lėtai įkvėpiau ir iškvėpiau, ir pravėriau savo burną.

"Kleinai, trumpam ateik čia."

Aš paėmiau kario ranką, kuris atrodo buvo daug senesnis už mane tikrame pasaulyje, ir prasiskyniau kelią pro šėlstančią minią.

Iš minios mes išėjome gana greitai, galbūt todėl jog buvome netoli pakraščio. Mes įėjome į vieną iš daugelio iš aikštės išeinančių gatvių ir įšokome į nejudančio vežimo šešėlį.

"...Kleinai," aš vėl pašaukiau jį vardu.

Jis vis dar turėjo blankią išraišką. Aš tęsiau kalbą, bandydamas kuo rimčiau skambėti.

"Paklausyk manęs. Aš išeinu iš miesto ir einu į kitą gyvenvietę. Eik su manimi."

Po skarele Kleinas plačiai atvėrė akis. Aš toliau kalbėjau, prisiverdamas ištarti žodžius.

"Jei tai ką jis sakė yra tiesa, tam kad išgyventi mes turėsime save sustiprinti. Juk žinai jog MMORPG yra kova tarp žaidėjų dėl resursų. Tik žmonės kurie gauna daugiausiai pinigų ir patirties taškų gali tapti stipresniais... Žmonės kurie tai supras sumedžios visus monstrus esančius aplink "Pradinį miestą". Tu amžiais turėsi laukti kol monstrai vėl atsiras. Dabar eiti į kitą gyvenvietę būtų geriau. Aš žinau kelią ir visas pavojingas vietas, todėl aš galiu ten nueiti, net būdamas pirmo lygio."

Kaip man tai buvo gana ilga kalba. Bet nepaisant to, jis toliau tylėjo.

Tuomet po keleto sekundžių jo veidas apsiblausė.

"Bet... Bet žinai Kiritai. Aš jau sakiau ankščiau jog ilgai stovėjau eilėje su savo draugais jog nusipirkti šį žaidimą. Jie turėtų būti prisijungę ir tikriausiai dabar yra aikštėje. Aš negaliu... eiti be jų."

"..."

Aš atsidusau ir prikandau lūpą.

Aš lengvai galėjau suprasti ką Kleinas bandė pasakyti savo nervingu žvilgsniu.

Jis... buvo šviesus ir su juo buvo lengva sutarti, ir jis tikriausiai gana gerai rūpinosi kitais žmonėmis. Jis tikisi jog aš pasiimsiu visus jo draugus kartu su juo.

Bet aš tiesiog negalėjau palinksėti.

Jei tai būtų tik Kleinas, aš galėjau jį nuvesti į kitą gyvenvietę saugodamas nuo agresyvių monstrų. Bet jų būtų dviem daugiau – ne, net jei vienas žmogus prisijungtų – būtų per daug pavojinga.

Jei kas nors pakeliui mirtų, jie mirtų taip kaip Kayaba pranešė.

Visa atsakomybė žinoma kristų man, kuris pasiūlė išeiti iš "Pradinio miesto" ir nesugebėjo apsaugoti savo komandos draugo.

Aš negalėjau vilkti tokios sunkios naštos. Aš niekada to negalėčiau. Tai buvo tiesiog neįmanoma.

Kleinas atrodo perskaitė visus mano rūpesčius kurie buvo mano galvoje. Šypsena pasirodė jo šiek tiek barzdotame veide ir jis papurtė galvą.

"Ne... Aš negaliu vis tavimi pasikliauti. Aš buvau gildijos vadovas praeitame žaidime kurį žaidžiau. Aš nepražūsiu. Tiesiog pasinaudosiu technikomis kurias tu mane iki šiol išmokei. Ir... vis dar yra galimybė jog tai buvo tik piktas juokas ir mes visi būsime atjungti. Taigi nesirūpink mumis ir eik į gyvenvietę."

"..."

Užvėręs burną, aš buvau pritrenktas neryžtingumo, kokio dar niekada nejutau savo gyvenime.

Tuomet pasakiau žodžius kurie mane persekios dvejus metus.

"...Gerai," aš palinksėjau, atsitraukiau, ir išdžiuvusia gerkle pasakiau.

"Na, išsiskirkim čia. Jei kas atsitiks, atsiųsk man žinutę... Iki pasimatymo, Kleinai."

Kleinas pašaukė mane kai aš nuleidau akis ir pasisukau eiti.

"Kiritai!"

"..."

Aš nukreipiau į jį klausiamą žvilgsnį, bet jis nieko nesakė. Tik jo skruostas šiek tiek sudrebėjo.

Aš kartą sumojavau ir pasisukau į šiaurės vakarus, kryptį kurioje buvo gyvenvietė kurią naudosiu kaip savo bazę.

Kai aš žengiau maždaug penkis žingsnius, iš už mano nugaros sušuko balsas.

"Ei, Kiritai! Tu atrodai gražiai tikrame pasaulyje! Mano tipo!"

Aš karčiai nusišypsojau ir sušukau per petį.

"Ši išvaizda tau taip pat tinka dešimt kartų geriau!"

Tuomet aš atsukau nugarą pirmajam draugui šiame pasaulyje, ir nubėgau tolyn.

Keletą minučių pabėgęs vingiuotomis gatvėmis, aš atsigręžiau atgal. Žinoma ten nieko nebuvo.

Aš ignoravau keistą suspaustos krūtinės jausmą ir bėgau.

Aš desperatiškai bėgau į šiaurės-vakarų "Pradinio miesto" vartus, pro didelius laukus ir gilų mišką, ir mažą kaimelį esantį už viso šito – tuomet už jo į nesibaigiantį, vienišą išgyvenimo žaidimą.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius2|antrąjį skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius4|ketvirtąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius7

2013-06-01T10:09:40Z

Soryusu:

===7 skyrius===

9 ryto.

Tądien nustatytas oras buvo šaltokas, ir ryto migla vis dar buvo vis dar neišsisklaidžiusi. Iš išorės sklindanti šviesa atsispindėjo nuo miglos, nudažydama aplinką citrinų geltonio spalva.

Pagal Aincrado kalendorių, dabar buvo "Uosio Mėnuo", kas reiškė jog orai kas dieną rudenės. Temperatūra buvo kiek šaltoka, darydama jį gaiviausiu metų mėnesiu. Bet šiuo metu aš jaučiausi ne per geriausiai.

Aš laukiau Asunos 74-ojo aukšto gyvenamosios zonos vartų aikštėje. Dėl kažkokios priežasties praeitą naktį negalėjau užmigti, ir savo lovoje Algade tegalėjau vartytis nuo vieno šono ant kito. Manau jog man pavyko užmigti šiek tiek po trijų nakties. SAO žaidime buvo daug funkcijų padedančių žaidėjui, deja, mygtuko kuris priverstų tave užmigti nebuvo.

Kad ir kaip keista, priešingas dalykas egzistavo. Su laiku susijusiuose nustatymuose, buvo dalykas vadinamas "Žadintuvu" kuris priversdavo žaidėją atsibusti iš miego. Žinoma, pasirinkimas ar toliau miegoti ar ne priklausė nuo tavęs pačio, tačiau aš sugebėjau sukaupti pakankamai jėgų ir išlipti iš lovos, kai sistema mane pažadino dešimt minučių prieš dešimtą.

Galbūt tingesnių žaidėjų palaiminimui, čia nebuvo reikalo praustis ar keisti drabužius – nors kai kurie keistesni žaidėjai vis tiek kasdien maudydavosi. Bet kadangi netgi NerveGear negalėjo pilnai atkurti aplinkos skystyje, vonia nebuvo labai tikroviška. Pabudęs šiek tiek per vėlai, per dvidešimt sekundžių aš užsidėjau visą įrangą, ir praėjau pro Algado vartus kad patekčiau čia, kur šiek tiek susierzinęs dėl miego trūkumo, jos laukiau, bet—

"Ji vėluoja..."

Jau buvo dešimt minučių po devintos. Vienas po kito vartuose pasirodydavo darbštūs žaidėjai ir eidavo labirinto link.

Neturėdamas ką veikti, aš apžiūrinėjau labirinto žemėlapį, savo įgūdžių užbaigtumą – visą statistiką kuria puikiai pažinojau.

Ahh, norėčiau turėti nešiojamą žaidimų konsolę, ar bent kažką panašaus.

Aš buvau priblokštas šios netikėtos minties. Norėti žaisti žaidimą esant žaidime, mano situacija blogėja.

Galbūt turėčiau grįžti ir toliau miegoti... aš netgi pradėjau galvoti. Vartuose pasirodė dar vienas mėlynos spalvos teleportacijos efektas, kurį mačiau jau dievas žino kiek kartų. Žiūrėjau nieko per daug nesitikėdamas. Tačiau tuomet—

"Kyaaaaa! Pasitraukite iš kelio—!"

"Ahhhhhh!?"

Dažniausiai besiteleportuojantys žaidėjai atsirasdavo ant žemės, bet šis asmuo atsirado būdamas metrą virš žemės ir – skriejo oru tiesiai į mane.

"Huh, huh...!?"

Nespėjus sugauti ar išvengti, mes parkritome ant žemės. Aš smarkiai sutrenkiau savo galvą į akmeninį grindinį, ir jeigu mes nebūtumėme buvę gyvenvietėje, bučiau praradęs kelis HP taškus.

Tai reiškė – kad kažkoks idiotas žaidėjas, šoko pro kitoje pusėje esančius vartus ir šitaip pasirodė čia. Šitokia mintis ramiai šmėstelėjo mano galvoje. Vis dar šiek tiek apsvaigęs, aš pakėliau savo ranką bandydamas nustumti ant manęs esantį idiotą.

"...Hmm?"

Mano mintys užsiregistravo kažką keisto ir apimančio visą mano ranką. Aš du kartus tai suspaudžiau, tuomet dar tris kartus jog suprasti kas kitokio elastingo buvo mano rankoje.

"K-Kya-!!"

Staiga mano ausyse pasigirdo garsus riksmas ir mano galva vėl atsitrenkė į žemę. Tuo pačiu metu svoris esantis ant manęs kažkur dingo.

Priešais mane sėdėjo moteriško lyties žaidėja, dėvėdama balta ir raudona uniforma bei sijoną siekiantį kelius, su sidabriškai balta rapyra savo dėkle. Ir dėl kažkokios priežasties ji į mane žiūrėjo veriamu žvilgsniu, pilnu pykčio. Jos veidas išreiškė didžiausią įmanomą efektą ir buvo raudonas iki pat ausų, o jos dvi rankos rankos buvo apsaugančiai sukryžiuotos aplink krūtinę- ... Krūtinę...?

Aš iškart galėjau atspėti ką buvau sučiupęs savo dešine ranka. Tuo pačiu metu, galbūt šiek tiek per vėlai, supratau kokioje pavojingoje situacijoje aš buvau. Visi būdai kaip išvengti pavojingos situacijos, kurie iki tol buvo giliai įstrigę mano galvoje, staiga išnyko. Kol aš suspaudžiau bei vėl ištiesiau savo dešinę ranką, nežinodamas ką su ja daryti, pravėriau burną.

"E-Ei. Labas rytas, Asuna."

Pyktis jos akyse dar smarkiau suliepsnojo. Be jokios abejonės tai buvo žvilgsnis žmogaus, kuris tuojau išsitrauks savo ginklą.

Aš pradėjau analizuoti "pabėgimo" planą kai staiga vartai vėl sužibo mėlyna šviesa. Su nustebimu Asuna pažvelgė atgal ir ir greitai atsikėlusi pasislėpė už manęs.

"Eh...?"

"Nežinodamas kodėl, aš taip pat atsistojau. Vartai sužibėjo dar smarkiau ir jų viduryje pasirodė atvykėlis. Šį kartą žaidėjas nusileido ant žemės.

Šviesai išnykus aš atpažinau ten stovintį žmogų, bei įspūdingą baltą apsiaustą su ant jo esančiu raudonu simboliu. Šis žmogus, kuris dėvėjo KoB uniformą ir nešėsi kardą, kuris atrodė per daug dekoruotas, buvo ilgaplaukis Asunos sargybinis sekęs ją praėjusią dieną. Jo vardas buvo Kuradelis, ar kažkas panašaus.

Pamatęs už manęs esančia Asuną, Kuradelis dar labiau susiraukė. Jis neatrodė labai senas. Jis turėjo būti šiek tiek vyresnis nei dvidešimties, tačiau ant veido esančios raukšlės jį sendino. Jis sukando dantis taip garsiai, jog mes beveik galėjome girdėti, ir prabilo su vos slepiamu pykčiu.

"A-Asuna, tu neturėtum šitaip elgtis...!"

Išgirdęs tą beveik isterišką balsą, aš pagalvojau Tai tuojau taps komplikuota ir įtraukiau savo pečius. Žiūrėdamas spindinčiomis akimis Kuradelis vėl prabilo.

"Asuna, grįžkim į gildijos būstinę."

"Ne. Man šiandien net neturiu jokių pareigų!... Ir Kuradeli, kodėl taip anksti ryte tu stovėjai priešais mano namus?"

Už manęs piktai atsakė Asuna.

"Fufu, aš žinojau jog kažkas panašaus atsitiks, daugiau jau mėnesį vis eidavau į Salemburgą stebėti tavo namų."

Aš galėjau tik nustebti dėl išdidaus Kuradelio atsakymo. Asuna taip pat sustingo. Po ilgos tylos, ji prisivertė paklausti.

"Tai... Tai nėra dalis lyderio įsakymo...?"

"Mano pareiga yra tave lydėti. Stebėti tavo namus taip pat į tai įeina..."

"Ką tu turi galvoje įeina, idiote!"

Kuradelis priėjo, tapdamas vis piktesniu ir susierzinusiu, ir nustūmęs mane iš kelio pagriebė Asunos ranką.

"Man atrodo jog tu nesupranti. Prašau, nebūk tokia... Dabar, grįžkime atgal į gildijos būstinę."

Asuna atrodo išsigando balso kuris atrodė skambėjo lyg Kuradelis vos valdytųsi. Ji metė į mane maldaujamą žvilgsnį.

Tiesa sakant, aš svarsčiau ar turėčiau bėgti, kaip kad visada tai darydavau. Bet pamačius Asunos akis mano ranka pati pradėjo judėti. Aš sučiupau Kuradelio dešinę ranką, tą kuri tuo metu laikė Asuną, ir suspaudžiau kiek galėjau neiššaukiant nusikaltimo prevencijos kodo.

"Atleisk, tačiau aš šiandien pasiskolinu tavo sublyderę."

Šie žodžiai skambėjo kvailai netgi mano ausims, bet aš jau nebegalėjau atsitraukti. Kuradelis, iki šiol mane ignoravęs, suraukė veidą ir patraukė ranką.

"Tu...!"

Jis suriko ausį rėžiančiu balsu. Net jeigu sistema pervertindavo išraiškas, šiame balse vis tiek buvo kažkas keisto.

"Aš garantuosiu Asunos saugumą. Juk mes neketiname kautis prieš bosą. Gali vienas grįžti į gildijos būstinę."

"N...Nejuokink manęs! Lyg toks apgailėtinas žaidėjas kaip tu galėtų apsaugoti Asuną!!"

"Tikriausiai geriau nei tu."

"Tu akiplėšiškas kvaily...! Jeigu tai giriesi, manau esi pasiruošęs tai įrodyti...?"

Kuradelis, kurio veidas dabar buvo baltas, su dešine ranka iškvietė meniu ir greitai juo manipuliavo. Greitai priešais mane pasirodė pusiau permatomas pranešimas. Dar neskaitęs aš galėjau atspėti kas jame parašyta.

[Kuradelis pareikalavo 1 prieš 1 dvikovos. Ar priimate?]

Po šiomis neraiškiomis raidėmis buvo Taip/Ne mygtukai ir keletas kitų pasirinkimų. Aš pažvelgiau į šalia manęs stovinčia Asuną. Ji negalėjo matyti žinutės, bet atrodo suprato kas vyksta. Aš maniau jog ji bandys mane sulaikyti, bet mano nuostabai ji palinksėjo.

"...ar tai gerai? Ar tai nesukels problemų gildijoje...?"

Asuna atsakė į mano pašnibždėtą klausimą.

"Viskas gerai. Aš pati pranešiu lyderiui kas įvyko."

Atsakydamas aš palinksėjau, tuomet paspaudžiau Taip ir pasirinkau "Pirmo smūgio" rėžimą.

Šią kovą galima laimėti smogus aiškų smūgį arba perpus sumažinus oponento HP. Pranešimas pasikeitė į [Jūs priėmėte 1 – prieš 1 kovą prieš Kuradelį], ir po juo atsirado 60 sekundžių laikmatis. Vos tik jis jam pasiekus 0, mieste galiojanti HP apsaugos sistema dings, ir prasidės kova.

Kuradelis savaip interpretavo Asunos sutikimą.

"Žiūrėk Asuna! Aš įrodysiu, kad nėra tinkamesnių žmonių tavo palydai!"

Jis sušuko vos nuslėpdamas pasitenkinimą, ir, lydimas žvangesio, nuo liemens išsitraukė dvejoms rankoms skirtą kardą.

Prieš išsitraukdamas savo vienos rankos kardą aš įsitikinau, jog Asuna pasitraukė. Kaip ir buvo galima tikėtis iš žinomos gildijos nario, jo kardas atrodė daug geriau už manąjį. Tai nebuvo vien dydžio skirtumas tarp vienos ir dviejų rankų kardų. Mano kardas buvo paprastas bei praktiškas ginklas, kai tuo tarpu Kuradelio – pilnai dekoruotas aukščiausios klasės amatininko.

Kai mes, laukdami kol laikmatis pasieks 0, stovėjome per penkis metrus vienas nuo kito, aplink mus pradėjo rinktis žmonės. Tai nebuvo labai keista. Mes stovėjome vartų aikštėje, pačiame miesto viduryje, ir mes abu buvome gana gerai žinomi žaidėjai.

"Solo žaidėjas Kiritas kovoja prieš KoB narį!"

Kai kažkas tai sušuko, šen bei ten pasigirdo palaikymai. Kadangi dvikovos paprastai vykdavo dviems draugams lyginant savo įgūdžius, visi žiūrovai šūkavo bei švilpavo, ignoruodami iki to privedusią situaciją.

Tačiau laikmačiui skaičiuojant vis mažiau sekundžių, viskas pradėjo nykti. Aš pajutau šaltą giją pereinančią mano kūną, kaip būdavo kaunantis su monstrais. Aš susitelkiau, kad galėčiau suprasti aplink Kuradelį esančia atmosferą, kuris susierzinęs vis šen bei ten žvilgčiojo, ir išnagrinėjau jo stovėseną bei jo pėdos judesius.

Žmonės buvo linkę parodyti tam tikrus įpročius prieš naudodami įgūdį. Nesvarbu ar tai puolimo ar gynybos įgūdis, ar jis prasidėtų iš aukštai ar žemai, jei jų kūnas atskleisdavo tokią informaciją, tai tapdavo kritine klaida.

Kuradelio kardas nuo jo kūno vidurio buvo palinkęs šiek tiek atgal, o apatinė kūno dalis taip pat buvo sulenkta. Tai buvo aiškus ženklas, jog jis ruošėsi smogti iš aukštai. Žinoma jis galėjo apsimesti. Aš taip pat buvau atpalaidavęs bei nuleidęs savo kardą, bandydamas parodyti, jog mano pirmoji ataka bus silpnas smūgis į jo apatinę kūno dalį. Ieškant apgaulių buvo galima pasitikėti tik savo patirtimi bei "nuojauta".

Laikmačiui pasiekus vienaženklius skaičius, aš uždariau langą. Aš net nebegirdėjau aplink mane esančio triukšmo.

Aš mačiau kaip Kuradeliui, kuris vis žvilgčiojo į mane, tuomet į pranešimo langą, tuomet vėl į mane, įsitempė raumenys. Tarp mūsų pasirodė žodis [DVIKOVA!!], ir aš pašokau. Iš po mano bato padų sklido žiežirbos, ir mano petys skrosdamas orą vertė jį švilpti.

Neprabėgo nei akimirka kai Kuradelis taip pat pradėjo judėti. Tačiau jo veidas išdavė nuostabą, kadangi aš sudaužiau viltis jo naudosiu žemą gynybos stiliaus įgūdį, ir vietoj to puoliau.

Kuradelio pirma ataka, kaip ir spėjau, buvo aukštas dviejų rankų kardo įgūdis: "Lavina". Jei gynyba būtų per silpna, besiginantis gal ir atremtų smūgį, tačiau dėl smūgio poveikio negalėtų iškart kontratakuoti; tuo metu šį įgūdį panaudojęs žaidėjas laimėtų laiko ir galėtų vėl atstatyti stovėseną, kadangi puolimas būtų padidinęs tarp jų esantį atstumą. Tai buvo labai geras aukšto lygio įgūdis. Na, bent jau prieš monstrus.

Aš, iškarto numatęs Kuradelio veiksmus, pasirinkau puolimo tipo įgūdį "Garso Šuolis". Jei mes abu tęsime puolimą mūsų smūgiai susidurs.

Jeigu aš žiūrėčiau tik į įgūdžio stiprumą, jo būtų galingesnis, ir dviejų atakų susidūrimo atveju sistema suteiktų pirmenybę stipresnei atakai. Tokiu atveju mano kardas butų atremtas, ir jo įgūdis, nors ir susilpnintas, užbaigtų šią kovą. Tačiau aš netaikiau į patį Kuradelį.

Tarp tarp mūsų sparčiai mažėjo. Tačiau mano suvokimas taip pat pagreitėjo, ir jaučiausi lyg būtų sulėtėjęs laikas, Aš nebuvau tikras ar tai sistemos rezultatas, ar savybė kurią turėjo visi žmonės. Aš tiesiog žinojau, jog galiu matyti jo judesius.

Kardas, kuris buvo palinkęs atgal, artėdamas prie manęs pradėjo švytėti oranžine spalva. Jo parametrai, kaip ir galima tikėtis iš geriausios gildijos, turėtų būti gana aukšti, kadangi laikas kurio reikėjo įgūdžiui prasidėti buvo trumpesnis nei aš tikėjausi. Ryškiai šviesdamas kardas puolė pirmyn. Jei smūgis pataikytų į mane, nebuvo jokių abejonių, kad aš patirčiau pakankamai žalos, jog dvikova pasibaigtų. Kuradelio veidas rodė jo ekstazę dėl šios neabejotinos pergalės. Bet—

[Image:Sword Art Online Vol 01 - 124.jpg|thumb]]

Mano kardas, pradėjęs pirmas, judėjo šiek tiek greičiau, ir spindėdamas žaliai, pasvirusia trajektorija smogė jo kardui, prieš pat jam pabaigiant ataką. Žaidimas apskaičiavo mano kardo padarytą žalą, sukeldamas didelę kibirkštį.

Dar vienas ginklų susidūrimo rezultatas buvo "Ginklo Lūžis". Tai galėjo įvykti tik kai smarkus smūgis pataikydavo į silpnąją ginklo vietą.

Bet aš buvau tikras jog jis sulūš. Ginklai su daug papuošimų buvo mažo patvarumo.

Kaip ir tikėjausi – lydimas ausį veriančio garso – Kuradelio dviejų rankų kardas sulūžo. Efektas buvo lyg kokio sprogimo.

Mes prasilenkėme ore ir nusileidome ten, iš kur kitas pašoko. Nulūžusi kardo pusė sukosi ore, atspindėdama saulės šviesą, ir susmigo į tarp mūsų esančia akmeninę žemę. Po to, abi kardo pusės, viena esanti Kuradelio rankose, kita susmigusi į žemę, išsiskaidė į daugybę daugiakampių fragmentų.

Aikštę apėmė tyla. Visi žiūrovai stovėjo sustingę, pravertomis burnomis. Bet po to kai aš nusileidau, atsistojau, ir kaip visada pamojavau kardu iš kairės į dešinę, jie pradėjo sveikinti pritarimo šūksniais.

"Nuostabu!"

"Ar jis iš tikrųjų į tai taikėsi!?"

Išgirdęs jog visi ima kritikuoti trumpą kova, aš atsidusau. Net jeigu tai buvo tik viena įgūdis, aš nesidžiaugiau visiems jį viešai atskleidęs.

Rankoje laikydamas kardą aš pradėjau eiti link atsisėdusio bei nugara nusisukusio Kuradelio. Ta nugara, uždengta balto apsiausto, smarkiai drebėjo. Specialiai garsiai įsidėjęs kardą, aš negarsiai pasakiau.

"Jeigu nori vėl kovoti su nauju ginklu, aš neprieštarauju... Bet to užtenka, tiesa?"

Kuradelis net nepažvelgė į mane. Abi rankas nuleidęs ant žemės, jis nusipurtė. Bet greitai, beveik girgždančiu balsu jis pasakė "Aš pasitraukiu".

Iš kart po to, lygiai ten pat kur buvo ir kovos pradžios užrašas, pasirodė keletas purpurinių eilių, šį kartą skelbiančių kovos pabaigą ir laimėtoją. Pasigirdo dar vieni sveikinimai, ir Kuradelis sukrėstas atsistojo ir sušuko žiūrovams.

"Į ką jūs žiūrit!? Dinkit iš čia!"

Tuomet jis lėtai pasisuko į mane.

"Tu... Aš tave nužudysiu... Aš tikrai tave nužudysiu..."

Aš negaliu paneigti, jog tos akys mane šiek tiek išgąsdino.

Emocijos esančios SAO atrodė šiek tiek perdėtos, bet net ir taip galvojant, neapykanta degančios Kuradelio akys atrodė baisiau nei bet kokio monstro.

Kol aš nustebęs stovėjau, kažkas atsirado šalia manęs.

"Kuradeli, aš įsakau tau kaip Kraujo Riterių sublyderė. Aš atleidžiu tave nuo sargybinio pozicijos. Grįžk atgal į HQ, ir pasilik ten iki kol gausi tolesnius nurodymus."

Asunos išraiška bei žodžiai buvo šalti. Bet už jų aš pajutau kančią, todėl pats to nejausdamas jai ant peties uždėjau ranką. Asuna šiek tiek palenkė savo sustingusį bei įtemptą kūną.

"...K...Kas...gi..."

Šis garsas vos pasiekė mūsų ausis. Visa kita, tikriausiai eilė keiksmų, pasiliko jo burnoje. Kuradelis į mus spoksojo. Nebuvo jokios abejonės jog jis galvojo užpulti mus savo rezerviniu ginklu, nors ir žinojo jog jį sustabdys nusikaltimo prevencijos kodas.

Bet jis šiaip ne taip sugebėjo susivaldyti, ir iš apsiausto kišenės išsiėmė teleportacijos kristalą. Jis aukštai jį iškėlė, spausdamas jį taip stipriai jog rodėsi jis tuoj sulūš, ir suniurzgėjo "Teleportacija... Grandumas." Jo kūnui nykstant mėlynoje šviesoje jis vis dar žiūrėjo į mus neapykantos pilnomis akimis.

Šviesai išnykus aikštę apėmė karti tyla. Žiūrovai atrodė priblokšti Kuradelio pykčio, tačiau greitai išsiskirstė mažomis grupelėmis ir pasišalino. Galiausiai likau tik aš ir Asuna.

Ką aš turėčiau sakyti? Aš vis kartojau tai mintyse, bet kadangi vienas gyvenau jau dvejus metus, nieko naudingo nesugalvojau. Aš net net nemaniau jog noriu įsitikinti, jog padariau gerą dalyką.

Galiausiai Asuna atsitraukė ir prabilo trapiu balsu.

"...Atleisk. Aš tave į visa tai įvėliau."

"Ne... Man nieko nenutiko, bet ar tau bus viskas gerai?"

Lėtai purtydama galvą, geriausios gildijos sublyderė nusišypsojo narsiai, tačiau silpnai.

"Taip, aš manau jog mane taip pat galima kaltinti dėl žiauriai primetamų taisyklių, tam, kad kuo greičiau pereiti žaidimą..."

"Aš manau... jog tu nieko dėl to negali padaryti. Jeigu jie nebūtų turėję ko nors panašaus kaip tu, tempas būtų buvęs daug lėtesnis. Na, tai nėra tai ką tingus vienišas žaidėjas kaip aš turėtų sakyti... Ah, aš ne tai norėjau pasakyti."

Aš net nebežinojau ką bandau pasakyti, taigi pradėjau kalbėti pirmas kilusias mintis.

"...Taigi, niekas negali tau nieko pasakyti dėl to jog, tu... atsipalaiduoji su tokiu nerūpestingu žaidėju kaip aš."

Atsakydama į tai Asuna sutrikusi kelis kartus sumirksėjo, tuomet šiek tiek karčiai nusišypsojo ir sušvelnino savo veidą.

"...Gerai, tuomet aš sakau ačiū. Aš mėgausiuosi šia diena kiek tik galiu, bei patikėsiu tau puolėjo poziciją."

Ji energingai pasisuko ir pradėjo eiti keliu vedančiu iš miesto.

"Ką? Ei! Puolimas turėtų vykti pamainomis!"

Nors ir skundžiausi, aš išleidau palengvėjimo atodūsį ir nusekiau švelniai banguojančius kaštono-rudumo plaukus.

<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius6|šeštąjį skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius8|aštuntąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius6

2013-05-31T15:36:26Z

Soryusu:

===6 skyrius===

Salmeburgas buvo gražus miestas su pilimi 61-ajame aukšte.

Jis nebuvo labai didelis. Tačiau miestas, su pilimi, kurios centre buvo dangų siekiantys bokštai, buvo subtiliai pastatytas iš balto granito, kuris kontrastingai derėjo su visur aplink esančia žalia lapija. Čia buvo gana daug parduotuvių taigi nemažai žaidėjų norėjo naudoti šia vietą kaip namų miestą. Bet kadangi namai buvo beprotiškai brangūs – jie turėjo būti bent trimis kartais brangesni nei Alagade – buvo beveik neįmanoma jų įpirkti nebent buvai aukšto lygio.

Kai aš kartu su Asuna atvykome į Salemburgo teleportacijos vartus, saulė jau buvo beveik nusileidusi ir paskutiniai saulės spinduliai nudažė gatves tamsiai purpurine spalva.

Didžiąją dalį 61-ojo aukšto užėmė ežeras, o Salemburgas buvo šio ežero viduryje esančioje saloje, taigi buvo galima matyti kaip, lyg kokiame paveiksle, atsispindi besileidžianti saulė.

Aš susižavėjęs spoksojau į miestą, ir netekau žado, kai už miesto esantis didžiulis ežeras suspindo mėlyna bei raudona spalva. Na, NerveGear nebuvo labai sunku sukurti tokius šviesos efektus su naujos kartos CPU ir jų deimantiniais puslaidininkiais.

Teleportacijos vartai buvo aikštėje esančioje priešais pilį bei pagrindinę gatvę, kurios abiejose pusėse driekėsi lempų eilės. Gatvė buvo šiaurinėje pusėje ir tęsėsi per visą miestą. Parduotuvės bei namai buvo tvarkingai išdėstyti, ir netgi čia vaikštinėjantys NPC atrodė kažkaip gerai apsirengę. Aš praskėčiau rankas ir giliai įkvėpiau, nes netgi oras skyrėsi nuo esančio Algade.

"Hmmm. Jis didelis ir turi keletą žmonių. Man patinka jog čia daug erdvės."

"Tai kodėl nepersikraustai?"

"Aš neturiu net panašios pinigų sumos" aš atsakiau gūžtelėdamas pečiais. Tuomet aš nutaisiau rimtą veido išraišką ir neryžtingai paklausiau.

"...Svarbiau, ar tikrai gerai? Ten..."

"..."

Supratusi ką aš bandau pasakyti, Asuna nuleidusi galvą apsisuko ir su bato galu palietė grindis.

"...Tiesa, jog keletą kartų nutiko blogų dalykų, kai aš buvau viena. Bet man paskirti sargybinius jau šiek tiek per daug, tiesa? Aš sakiau, kad man jų nereikia, bet... nariai sakė, jog tai gildijos politika."

Ji tęsė prislopintu balsu.

"Praeityje, gildija buvo maža ir lyderis kviesdavo žmones individualiai su jais kalbėdamas. Bet didėjant narių skaičiui, ji pradėjo keistis... Tuomet kai mūsų gildija buvo pradėta vadinti geriausia, kažkas pasidarė šiek tiek keista."

Ji nustojo kalbėti ir šiek tiek pasisuko. Žiūrint į jos akis atrodė, jog ji norėjo manimi pasikliauti ir aš nesąmoningai nustojau kvėpuoti.

Aš turėjau kažką pasakyti. Aš pagalvojau, tačiau ką savanaudis solo žaidėjas kaip aš galėčiau sakyti? Tyloje aš keletą sekundžių į ją žiūrėjau.

Asuna pirma nusuko žvilgsnį. Paskendusi švelnioje šviesoje ji žiūrėjo į ežerą, ir lyg norėdama nusikratyti nesmagumo pasakė.

"Na tai nieko svarbaus, taigi tu neturėtum jaudintis! Jei mes nepaskubėsime nusileis saulė."

Asuna nuėjo pirma, o aš nusekiau iš paskos. Mes praėjome nemažai žaidėjų tačiau nė vienas į ją nespoksojo.

Aš čia buvau apsistojęs tik keletą dienų, kai čia buvo fronto linija, taigi aš niekada nespėjau tinkamai apsižvalgyti. Bežiūrint į delikačius drožinius puošiančius miestą, aš pamaniau, jog šiek tiek pagyventi tokiame mieste nebūtų taip jau blogai, man kilo spontaniška mintis. Bet aš atsikračiau šios minties ir nusprendžiau, jog bus geriau jei tik retkarčiais atvyksiu čia apsidairyti.

Namas, kuriame gyveno Asuna buvo mažas, tačiau gražus, triaukštis pastatas į kurį galėjai patekti iš centro keletą minučių eidamas rytų kryptimi. Žinoma, tai buvo pirmas kartas kai aš čia atėjau. Dabar, kai aš apie tai pagalvojau, su šia mergina aš kalbėjau tik per boso kovų konferencijas; ir mes netgi niekada prieš tai kartu nebuvome NPC restorane. Kai aš tai suvokiau, staiga įsitempęs aš sustojau priešais duris, ir paklausiau.

"Ar tai... gerai? Na žinai..."

"Kas? Juk aš pirma tai pasiūliau, ir nebuvo jokios kitos vietos kuri, tiktų kepimui, taigi mes neturime pasirinkimo!"

Asuna nusuko galvą užbėgo aukštyn laiptais. Aš sukaupiau savo ryžtą ir nusekiau paskui ją.

"D-Dovanok."

Dvejodamas aš atvėriau duris ir stovėjau, netekęs žado.

Aš niekada nemačiau tokių tvarkingų namų. Plati svetainė/valgomasis bei šalia esanti virtuvė turėjo baldus pagamintus iš šviesaus medžio, kurie buvo dekoruoti samanų žalumo audiniu. Visi jie tikriausiai buvo aukščiausios kokybės žaidėjų pagaminti daiktai.

Bet visa tai nebuvo per daug dekoruota, ir nevertė jaustis nepatogiai. Tai visiškai skyrėsi nuo mano namų. Aš jaučiausi labai laimingas, jog nepakviečiau jos į savo namus.

"Erm... kiek visa tai kainavo...?"

Atsakymas į mano materialistinį klausimą.

"Hmm-, su namu bei baldais, maždaug 4000k? Aš einu persirengti, tai gali kur nori prisėsti."

Ji nerūpestingai atsakė ir pradingo tarpduryje. "k" buvo tūkstančių trumpinys. 4000k reiškė keturis milijonus Col. Aš praktiškai gyvenau fronto linijose, taigi pabandęs aš galėjau susitaupyti tokią sumą. Bet aš visada viską iššvaistydavau kažkokiam keistam daiktui, ar už akies užkliuvusiam kardui, taigi niekada nesutaupydavau. Aš išbariau save, kas man buvo nebūdinga, ir paskendau purioje sofoje.

Netrukus pasirodė Asuna, pilnai persirengusi į paprastą baltą tuniką ir sijonu iki kelių. Na aš sakau pasikeitė bet čia nėra tikro nusirengimo bei apsirengimo. Viskas ką reikia padaryti tai pakeisti savo aprangą savo figūrai statistikos lange. Bet buvo keletas sekundžių kai žaidėjas likdavo tik su apatiniais drabužiais. Taigi nebent jie būdavo labai drąsus vyriškos giminės žaidėjai, dauguma, ypač merginos, nekeisdavo drabužių priešais kitus žaidėjus. Nors mūsų kūnai ir tėra daugybė duomenų paverstų 3D vaizdu, po dviejų metų toks mąstymas tapo miglotu, ir tuo metu mano akys be jokio gailesčio apžiūrinėjo Asunos plikas rankas bei kojas.

Asuna, nieko nežinodama apie mano vidinį konfliktą, kandžiai į mane pažvelgė ir pasakė.

"Ar ketini likti tai apsirengęs?"

Aš greitai atvėriau savo meniu ekraną ir nusiėmiau odinį paltą bei kardą. Tuo pačiu aš išėmiau "Ragu Triušio mėsą", kuri buvo moliniame dubenyje, ir padėjau ant stalo priešais mane.

"Taigi tai legendinis S-klasės ingredientas–... ką aš turėčiau pagaminti?"

"V-Virėjo rekomendacija."

"Oh...? Na tuomet, gaminkim troškinį."

Asuna pasuko į kitą kambarį; aš nusekiau.

Virtuvė buvo didelė, ir įvairūs įrenginiai esantys šalia orkaitės atrodė daug kainuojantys. Asuna du kartus paspaudė orkaitės paviršių, iššokusiame lange nustatė laiką, ir iš spintelės ištraukė metalinį puodą. Į jį ji sudėjo žalią mėsą, tuomet keletą žolių, ir prieš uždengdama dangčiu pripylė į jį vandens.

"Jeigu aš iš tikrųjų gaminčiau, man reikėtų įvairiai pasiruošti. Bet SAO, tai taip greita jog net neįdomu."

Besiskųsdama ji uždėjo puodą ant orkaitės ir paspaudė meniu esantį "Pradėti" mygtuką. Vis dar tiksint 300 sekundžių, jis preciziškai judėjo gamindama įvairius papildomus patiekalus. Aš apstulbęs žiūrėjau kaip ji vaikščiojo, nepadarydama nei vienos klaidos valdant meniu ar atliekant tikrus veiksmus.

Vos po penkių minučių, stalas buvo pilnai paruoštas, ir mudu su Asuna atsisėdome vienas priešais kitą. Priešais mane lėkštėje esantis rudas troškinys atrodė itin gardžiai. Kylantis garai viliojo mane savo kvapu. Gausus bei glotnus padažas dengė mėsą, ir jame esančios kremo baltumo priemaišos atrodė itin žaviai.

Mes pakėlėme savo šaukštus, ir jutome jog net laikas sakant "Ačiū už valgį" trunka per ilgai. Tuomet mes suvalgėme kąsnį geriausio SAO egzistuojančio maisto. Savo burnoje aš jutau karštį bei prieskonius, ir atsikandus mėsos, ištekėjo viduje esančios sultys.

Valgymas SAO neatkūrė maisto atsikandimo jausmo. Vietoj to žaidimas naudojo "Skonio Reprodukcijos Variklį" kurį sukūrė Argo bei su jais susiję aplinkos programavimo dizaineriai.

Tai siųsdavo iš anksto užprogramuotus pojūčius "valgant" įvarius valgius ir galėjo priversti vartotoją jaustis lyg jis iš tikrųjų valgytų tikrame pasaulyje. Iš pradžių tai buvo sukurta žmonės kurie laikėsi dietos ar turėjo riboti savo valgomo maisto kiekį, ir kad pavyktų apgauti smegenis buvo siunčiami netikri signalai informuojantys apie karštį, skonį bei kvapą. Kitaip sakant, mūsų tikrieji kūnai tuo metu nieko nevalgė, ir visa kas vyko tebuvo programos simuliacija mūsų smegenyse.

Bet tokioje situacijoje galvoti apie tokius dalykus buvo nešaunu. Aš, be jokios abejonės, valgiau geriausią iš visų ragautų valgių nuo pat prisijungimo. Aš ir Asuna nesakėme nei žodžio ir tęsėme procesą, per kurį su savo šaukštais sėmėme sriubą ir dėjome ją į burną.

Galiausiai, kai mes jau ištuštinome savo indus – visomis žodžio prasmėmis, lyg troškinys iš tikrųjų būtų egzistavęs – ir priešais save palikome tuščias lėkštes ir padėjome šaukštus, Asuna giliai atsiduso.

"Ah... Aš gerai padariau jog iki šiol išgyvenau..."

Aš visiškai su ja sutikau. Jausdamas pilnumą su malonumu, po ilgo laiko pilnai patenkinus pagrindinį poreikį, aš gurkštelėjau paslaptingai kvepiančios arbatos. Ar ką tik valgytos mėsos ar šiuo metu geriamos arbatos skonis egzistuoja tikrame pasaulyje? Ar tai sukurta žmogaus manipuliuojant sistemą? Aš nekryptingai svarsčiau šias mintis.

Asuna, sėdinti priešais mane ir abejomis rankomis laikydama arbatos puodelį, nutraukė tylą kuri užsitęsė keletą minučių po vaišių.

"Tai kažkaip keista... Kaip man tai išreikšti, aš jaučiuosi lyg būčiau gimusi šiame pasaulyje ir gyvenusi čia iki dabar, ar kažkas panašaus."

"...Aš taip pat. Pastaruoju metu buvo dienų kai aš visai negalvojau apie kitą pasaulį. Ir tai ne tik aš... Šiomis dienomis nebėra daug žmonių kurie būtų apsėsti dėl 'perėjimo' ar 'pabėgimo'."

"Tempas taip pat sulėtėjo. Dabar fronto linijoje bėra maždaug penki šimtai žaidėjų. Ir tai ne vien dėl pavojaus... Visi jau priprato prie šio pasaulio..."

Aš paprasčiausiai spoksojau į dailų Asunos veidą, atspindintį oranžinę lempų šviesą.

Tas veidas, jis tikrai buvo ne žmogaus. Su lygia oda ir spindinčiais plaukais, jis buvo per gražus jog priklausytų gyvybės formai. Bet man, veidas nebeatrodė kaip padarytas iš daugybės daugiakampių. Aš galėjau priimti jog tai yra tai. Jeigu aš sugrįžčiau į tikrą pasaulį ir pamatyčiau tikrą žmogų, aš tikriausiai jausčiausi gana nervingai.

Ar aš tikrai maniau jog noriu grįžti atgal... į tą pasaulį...?

Aš buvau suglumęs dėl tokios staigios minties. Aš atsikeldavau anksti ir rinkdavau patirties taškus tyrinėdamas žemėlapį. Ar tai tikrai buvo todėl jog norėjau pasprukti iš žaidimo?

Praeityje aš todėl tai dariau. Aš norėjau kuo greičiau ištrūkti iš šio mirties žaidimo, kuriame niekada nežinojai kada mirsi. Bet dabar aš jau pripratau prie žaidimo—

"Bet aš noriu grįžti."

Asuna pasakė aiškiu balsu lyg pamačiusi mano vidinį konfliktą. Aš pakėliau savo galvą.

Dėl kažkokios priežasties Asuna man nusišypsojo ir tęsė toliau.

"Kadangi vis dar yra tiek daug dalykų, kurių nepadariau."

Aš noriai tam palinksėjau.

"Taip, tikriausiai turime stengtis kiek galime. Aš negalėsiu pažvelgti į mus palaikančios technikų klasės žaidėjų veidus, jei mes ne..."

It norėdamas nusikratyti vidinio konflikto atsigėriau didelį gurkšnį arbatos. Paskutinis auštas vis dar gana toli. Bus laiko apie visa tai pagalvoti jį pasiekus.

Jausdamasis keistai keistai atvirai, aš įdėmiai žvelgiau į Asuną stengdamasis atrasti tinkamus žodžius išreikšti savo dėkingumą. Tuomet Asuna pakėlė veidą ir pamojo ranka, sakydama.

"N-N-Ne."

"K-Ką?"

"Kai kurie vyriškos giminės atstovai nutaisę tokią išraišką man prisipažino."

"Kas per...?"

Nusiviliančiai, nors aš ir įvaldžiau savo kovos įgūdžius, aš dar niekada nebuvau to patyręs, taigi paprasčiausiai pravėriau ir vėl užvėriau savo burną, niekaip negalėdamas papriekaištauti.

Pažvelgusi į mane Asuna nusijuokė. Aš turėjau atrodyti gana kvailai.

"Taigi nėra nei vieno su kuo tu būtum artimas?"

"Kas gi čia blogo...? Na, tai vis tiek gerai, bet kokiu atveju aš vienišas žaidėjas."

"Na kadangi tu žaidi MMORPG, tu turėtum turėti keletą draugų."

Asuna pašalino savo šypseną ir paklausė, lyg staiga būtų tapusi mokytoja ar vyresniąja seserimi.

"Ar niekada negalvojai prisijungti prie gildijos?"

"Eh...?"

"Aš suprantu jog beta testuotojui kaip tu sunku priprasti prie grupių, bet..."

Jos išraiška vėl pasikeitė į rimta.

"Po 70-ojo aukšto, atsiranda vis daugiau atsitiktinių variantų monstrų algoritmuose."

Aš taip pat tai pajutau. Ar programuotojai specialiai suplanavo jog CPU taktikos taptų sunkiau įskaitomos, ar tai buvo rezultatas dėl pačios programos mokymosi? Jei antras variantus yra tiesa, žaidimas vis sunkėtų.

"Jeigu tu esi vienas, bus vis sunkiau išsisukti iš netikėtų situacijų. Tu negali visada pabėgti. Grupėje būtų daug lengviau."

"Aš turiu pakankamai saugumo priemonių. Ačiū už tavo patarimą, bet... gildijos yra tik... ir..."

Būtų buvę geriau jei aš būčiau čia ir sustojęs, tačiau aš pradėjau girtis.

"Mano atveju grupės nariai man daugiau būtų našta nei pagalba."

"O, tikrai?"

<nowiki>*</nowiki>Žybtelėjimas*, rodėsi lyg sidabrinis ruožas perkirto orą esantį priešais mane, ir kol aš spėjau šį smūgį užregistruoti, Asunos peilis jau buvo man priešais nosį. Tai paprastas rapyros įgūdis "Linijinis". Gerai, aš sakau paprastas, bet dėl Asunos milžiniško miklumo, greitis buvo neįtikėtinas. Tiesą sakant, aš net negalėjau matyti ginklo trajektorijos.

Su priverstine šypsena, pasiduodamas aš iškėliau rankas.

"...Gerai, tu išimtis."

"Hmmph"

Nuobodžiaudama ji atitraukė peilį, ir tuomet savo pirštais sukdama jį aplink pasakė kai ką netikėto.

"Tuomet sudaryk su manimi grupę. Kaip grupės kovai prieš bosą vadovė, aš pasižiūrėsiu ar tu toks stiprus kaip kad gandai sako. Aš tau parodžiau jog esu pakankamai gera. Taip pat šios savaitės laiminga spalva yra juoda.

"Ką gi tu sakai!?"

Aš vos neparkritau po šio absurdiško pareiškimo ir pašėlusiai ieškojau argumento prie jį.

"Jei... Jei tu ketini tai daryti, kaip gi dėl tavo gildijos!?"

"Nėra taip jog mes turėtume tam tikrą lygių normą."

"Tada kaip dėl tavo sargybinių?"

"Aš juos paliksiu."

Norėdamas laimėti šiek tiek laiko prie lūpų pridėjau puodelį, bet supratau jog jis jau tuščias. Su pasipūtusia išraiška Asuna paėmė iš manęs puodelį, ir pripildė jį karštu skysčiu iš puodo.

Tiesa sakant – tai buvo patrauklus pasiūlymas. Beveik bet kuris vaikinas norėtų sudaryti grupę su gražiausia mergina visame Aincrad. Bet būtent dėl to, aš vis savęs klausiau kodėl toks garsus asmuo kaip Asuna norėtų sudaryti grupę su manimi?

Galbūt ji manęs gailėjosi nes buvau vienišas žaidėjas? Kai kas ką aš pasakiau beveik nesąmoningai, kai buvau pripildytas negatyvių minčių, vos netapo mano pražūtimi.

"Fronto linijose pavojinga."

Asunos peilis vėl pakilo, tik šį kartą žibėjo dar ryškesne šviesa nei prieš tai. Aš kaip galėdamas greičiau palinksėjau. Netgi svarstydamas kodėl ji pasirinko mane, kuris nebuvo labai pastebimas tarp kitų bandančiu pereiti žaidimą žaidėjų, su pasiryžimu aš pasakiau.

"G-Gerai. Tuomet... Lauksiu tavęs rytoj 9 ryto, priešais 74-ojo aukšto vartus."

Asuna atsakė savimi pasitikinčia šypsena ir nuleido ranką.

Nežinodamas kaip ilgai galiu būti moters namuose nebūdamas nemandagiu, vos tik pabaigėme valgyti aš atsisveikinau. Kai Asuna mane palydėjo iki laiptų apačios, ji šiek tiek pasuko galvą į šalį ir prakalbo.

"Na... Aš tikriausiai turiu tau padėkoti. Maistas buvo tikrai geras."

"Ah, aš taip pat. Norėčiau dar kartą paprašyti tavo pagalbos... Bet nemanau jog kai kada pavyks vėl gauti kažką panašaus."

"O, netgi paprasto maisto skonis kitoks jei esi pakankamai įgudęs."

Asuna atsakė prieš pakeldama galvą jog pasižiūrėtų į dangų, kuris buvo visiškai padengtas nakties tamsos. Bet žinoma, buvo neįmanoma pamatyti nei vienos žvaigždės. Dangus užsibaigė ties šimto metrų riba, niūria metalo bei betono danga. Aš taip pat pakėliau galvą ir sumurmėjau.

"...Ši situacija, šis pasaulis, ar tai yra tai ką Kayaba Akihiko norėjo sukurti...?"

Mes abu negalėjome atsakyti į šį klausimą, kuris buvo pusiau nukreiptas man.

Kayaba, kuris tikrai stebėjo šį pasaulį kažkur pasislėpęs, ką gi jis galvojo? Po kruvino sąmyšio pradžioje, prasidėjusi taiki situacija jį patenkintų ar nuviltų? Nebuvo jokio būdo tai sužinoti.

Kai Asuna tyliai prie manęs priėjo, aš galėjau justi nežymią šilumą savo rankoje. Ar aš tai įsivaizdavau, ar galbūt tai buvo visada ištikimo stimuliatoriaus rezultatas?

2022 Lapkričio 6 buvo diena kai prasidėjo žaidimas, ir dabar jau artėja 2024 Spalio pabaiga. Netgi šiandien, po beveik dviejų metų, iš kitos pusės neatėjo jokia žinutė, ką jau kalbėti apie pagalbos ženklus. Viskas ką mes galėjome daryti tai gyventi ir eiti, žingsnis po žingsnio, iki viršūnės.

Man taip begalvojant praėjo dar viena Aincrad diena. Bet kur mes ėjome, ar kas mūsų laukė pabaigoje, visa tai tik daugybė dalykų kurių mes vis dar nežinome. Priekyje esantis kelias ilgas, o šviesa silpna. Bet – čia yra ir gerų dalykų.

Kai aš žiūrėjau į milžinišką geležinį dangtį, leidau savo vaizduotei skrieti į nežinomą pasaulį kurį dar turiu pamatysiu.

{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius5|penktąjį skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius7|septintąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga1 Skyrius5

2013-05-31T15:15:03Z

Soryusu:

===5 skyrius===

Pabaigęs kovą su grėsmingu priešu, kuris klaidžiojo septyniasdešimt ketvirtojo aukšto labirinto zonoje, aš prisiminiau savo praeitį. Netrukus prisiminiau ir kuriuo keliu turėčiau eiti, o pamatęs šviesą sklindančią pro išėjimą, aš išleidau palengvėjimo atodūsį.

Aš ištuštinau savo galvą nuo minčių, ir greitai praėjęs koridorių įkvėpiau šviežio, gryno oro.

Priešais mane siauras takas vedė į tankų, peraugusį mišką. Už manęs, labirinto zona iš kurios aš ką tik išėjau kilo aukštai į dangų - o jei konkrečiau – iki kito aukšto apačios.

Kadangi žaidimo tikslas buvo pasiekti pilies viršų, požemiai šiame pasaulyje nebuvo požeminiai labirintai, bet egzistavo kaip bokštai. Tačiau pagrindai nepasikeitė: jo viduje buvo monstrai stipresni už sutiktus laukuose, o bosas buvo sunkiausiai pasiekiamas.

Šiuo metu yra ištyrinėta, arba kitais žodžiais "žemėlapiuota", 80% 74-ojo aukšto labirinto zonos. Per keletą dienų tikriausiai bus atrastas boso kambarys, ir bus suburta didelio masto komanda. Tuomet net aš, vienišas žaidėjas, dalyvausiu.

Aš nusišypsojau tuo pačiu metu jausdamas nekantrumą bei susierzinimą, ir pradėjau eiti taku.

Šiuo metu mano gimtasis miestas yra didžiausias visame Aincrad – "Algade", kuris yra penkiasdešimtajame aukšte. Na, lyginant vien tik dydžiu, "Pradinis miestas" buvo didesnis, bet ta vieta tapo "Armijos" operacijų bazine vieta, taigi ten buvo šiek tiek nemalonu vaikščioti.

Vos tik perėjau tamsėjančius laukus, prieš mane nusidriekė senų medžių miškas. Jeigu tuo mišku eičiau maždaug trisdešimt minučių, atvykčiau į 74-ojo aukšto "Namų zoną" kur galėčiau pasinaudoti "Teleportacijos vartais" jog atsirasti Algade.

Aš galėčiau pasinaudoti momentinės teleportacijos daiktais savo inventoriuje jog iškarto sugrįžti į Algade. Bet kadangi tai buvo gana brangu, aš galėjau juos naudoti tik pavojingose situacijose. Vis dar buvo laiko iki kol saulė visiškai išnyks, taigi aš atsispyriau norui kuo greičiau grįžti į namus ir įžengiau į mišką.

Kaip taisyklė, kiekvieno Aincrad aukšto kraštai, išskyrus palaikančius ramsčius, buvo atviri dangui. Nuo šviesos sklindančios pro tą plyšį medžiai nusidažė ugnies raudonumo spalva. Migla sklindanti tarp šviesos spindulių ryškiai švytėjo atspindėdama saulėlydžio šviesą. Paukščių giesmė, kuri buvo būdinga dienai, dabar vos besigirdėjo, kai tuo tarpu vėjyje besisūpuojančių šakų garsas atrodė padidėjęs.

Aš gana gerai žinojau jog šiose apylinkėse aš galėčiau kautis su monstrais net pusiau miegodamas, bet baimę kuri ateina su tamsa buvo sunku nuslopinti. Mane pripildė panašus jausmas, kaip tada, kai buvau vaikas ir pasiklydęs bandžiau rasti kelią namo.

Bet nebuvo taip jog man šis jausmas nepatiktų. Gyvendamas ten, kitoje pusėje, aš buvau pamiršęs apie šią primityvią baimę. Vienišumo jausmas, kurį patiri kai keliauji per tyrus, o aplinkui nieko nematyti kad ir kiek žiūrėtum – tai galima vadinti RPG esme.

Kol aš buvau apimtas nostalgiškų prisiminimų, mano ausis pasiekė riksmas, kurio ankščiau niekada nebuvau girdėjęs.

Jis suskambėjo tik akimirką, aiškiai ir aukštu tonu, lyg nendrinis vamzdelis. Aš sustabdžiau savo žingsnį, ir atsargiai ieškojau pusės, iš kurios pasigirdo garsas. Jei tu pamatei ar išgirdai kažką ko prieš tai šiame pasaulyje niekada nepatyrei, tai reiškė, jog tau arba labai pasisekė, arba labai nepasisekė.

Būdamas vienišu žaidėju aš ištreniravau savo "Ieškoti priešų" įgūdį. Šis įgūdis leido išvengti pasalų, o labiau jį ištobulinus jis žaidėjui suteikdavo papildomą galimybę aptikti monstrus kurie "slepiasi". Šio įgūdžio padedamas aš pastebėjau monstrą, už 10 metrų besislepiantį krūmuose.

Jis nebuvo labai didelis, ir turėjo žalią kailį jog galėtų paslėpti save lapuose, bei ausis ilgesnes už visą kūną. Kai aš į jį susikoncentravau, jis automatiškai tapo mano taikiniu ir su jo vardu pasirodė geltonas žymeklis.

Vos tik perskaitęs vardą aš sulaikiau kvapą: "Ragu triušis". Jis buvo pakankamai retas ir vadinamas "super".

Tai buvo pirmas kartas kai aš jį mačiau. Apkūnus triušis gyvenantis krūmuose nebuvo labai stiprus, taip pat nesuteikė daug patirties taškų, bet—

Iš savo diržo aš tyliais išsitraukiau metimo peilį. Mano "Peilių Metimo Įgūdis" nebuvo labai aukštas. Aš paprasčiausiai jį pasirinkau kaip atšaką savo įgūdžių medyje. Bet aš girdėjau jog Ragu Triušis buvo greičiausias iš visų žinomų monstrų, taigi aš nepasitikėjau savo kardu jį gaudydamas.

Aš turėjau vieną progą prieš priešui mane pastebint. Melsdamasis mintyse aš pakėliau peilį, ir atsistojau "Vieno Šūvio" poza.

Kad ir kokio žemo lygio buvo mano įgūdis,su dideliu miklumu mano ranka atsitraukė atgal, ir sviedė peilį,lydimą mėlyno spindesio. Jis vieną kartą sušvytėjo ir pranyko medžiuose. Vos tik pradėjau ataką, žymeklis, rodantis Ragu Triušio vietą, pakeitė spalvą į raudoną ir virš jo pasirodė HP juosta.

Iš pusės, į kurią mečiau savo peilį, pasigirdo šaižus riksmas. HP juosta šiek tiek susvyravo ir nukrito iki nulio. Pasigirdo pažįstamas dūžtančių daugiakampių garsas.

Aš suspaudžiau savo kairę ranką į kumštį. Pakėlęs dešinę ranką aš atidariau pagrindinį meniu. Aš greitai atvėriau inventorių, ir ji buvo pačiame naujai gautų daiktų viršuje: "Ragu Triušio mėsa". Tai buvo retas daiktas kurį buvo galima parduoti kitiems žaidėjams už daugiau nei šimtą tūkstančių Col. Tiek pinigų užtektų pasisiūti geriausią rinkinį šarvų, ir vis dar liktų.

Tokios kainos priežastis buvo gana paprasta – tai buvo pats skaniausias ingredientas tarp visų kitų ingredientų įmanomų žaidime.

Valgymas buvo beveik vienintelis malonumas SAO žaidime, bet dažniausiai vienintelis dalykas kurį valgydavai buvo sriuba bei duona, kurios skonis buvo lyg ji atvežta iš atokaus Europos kampelio – na aš to negalėjau žinoti, tačiau faktas jog ji buvo labai paprasta. Keletas žaidėjų po ilgų apmąstymų išsitreniravo savo kepimo įgūdį, tam, jog kiti žaidėjai galėtų pasimėgauti įvairesniu maistu. Bet tokių žmonių buvo sunku sutikti, taigi visi žaidėjai troško įvairesnių skonių.

Žinoma, mano situacija nedaug skyrėsi nuo kitų, ir man visai patiko sriuba bei balta duona kurią pardavinėjo mano dažnai lankomas NPC restoranas. Tačiau kartas nuo karto mane užvaldydavo noras suvalgyti nors kąsnį sultingos mėsos.

Aš žiūrėjau į vardą ir svarsčiau ką daryti. Šansai jog kada nors vėl gausiu tokį ingredientą buvo labai maži. Jei atvirai – aš labai norėjau tai suvalgyti. Bet kuo didesnis ingrediento lygis, tuo daugiau įgūdžio reikėjo jog ją paruošti valgiui. Taigi aš turėjau atrasti meistro lygio kepėją, jog man galėtų tai paruošti.

Bet aš nei vieno nežinojau. Na, tiesą sakant aš žinojau keletą, tačiau dabar jų ieškoti būtų buvęs erzinantis dalykas. Taip pat jau laikas įsigyti naują aprangos rinkinį. Todėl aš nusprendžiau mėsą parduoti.

Lyg norėdamas atsikratyti bet kokių apgailestavimų aš uždariau langą ir pasinaudodamas savo įgūdžiu patikrinau aplink mane esantį plotą. Šansai jog priekinėse linijose pasirodys banditai buvo labai maži, bet turėdamas savo rankose S-klasės daiktą, niekada negali būti per daug atsargus.

Vos tik tai pardavęs aš galėsiu prisipirkti tiek teleportavimosi daiktų, kiek tik man reikės, taigi aš nusprendžiau sumenkinti riziką ir pradėjau naršyti savo krepšelį.

Daiktas kurį ištraukiau buvo kristalo formos, lyg aštuoniašonis stulpas, švytintis ryškiai mėlyna šviesa. Šiame pasaulyje, kuriame nebuvo "Magijos", keletas egzistuojančių magiškų daiktų buvo brangakmenių formos. Mėlynas buvo momentinei teleportacijai, rožinis HP atgavimui, žalias priešnuodžiams ir t.t. Jie visi buvo patogūs daiktai, suteikiantys greitus rezultatus, tačiau buvo brangūs. Taigi daugeliu atveju žmonės pirma pasitraukdavo iš kovos ir tuomet naudodavo pigesnius daiktus, kaip kad lėtai veikiantys stebuklingi gėrimai.

Sakydamas sau, jog tai be jokios abejonės kritinė situacija, aš suėmiau mėlyną kristalą ir sušukau.

"Teleportacija! Algade!"

Pasigirdo atgaivinantis keleto varpelių garsas ir kristalas esantis mano rankose suskilo į gabalėlius. Tuo pačiu metu mano kūną apsupo mėlyna šviesa, ir iš mano akių lyg tirpdamas išnyko miškas. Trumpam sušvytėjo ryškesnė šviesa,tuomet išnyko, ir teleportacija buvo baigta. Šiugždančių lapų garsą pakeitė kalvio kūjo taukšėjimas, ir mano ausis užplūdo miesto garsai.

Vieta kurioje aš atsiradau buvo "Teleportacijos Vartai", esantys Algade viduryje.

Viduryje apvalios aikštės stovėjo metaliniai vartai, kylantys į dangų daugiau nei 5 metrus. Viduje sūkuriavo oras, lyg per miražą, ir žmonės kurie jau teleportavosi ar tuo metu tai darė įeidavo ir išeidavo.

Nuo aikštės į visas keturias puses tiesėsi keturi dideli keliai, ir jų šonuose buvo daugybė mažų parduotuvių. Žaidėjai siekiantys trumpos atgaivos po dienos tyrinėjimų bendravo vieni su kitais priešais maisto užkandines ar barus.

Jei kas nors bandytų Algade apibūdinti Algade vienu žodžiu, tai būtų "netvarkingas".

Čia nebuvo didelių gatvių, kaip kad Pradiniame Mieste, ir susikertančios siauros gatvelės gaubė visą miestą. Čia buvo galima rasti parduotuvių, kuriose buvo sunku suprasti kas yra pardavinėjama, taip pat užeigų kurios atrodė lyg įėjęs daugiau nebeišeisi.

Tiesą sakant buvo daug žaidėjų kurie netyčia nuklydo į vieną iš Algade gatvelių ir klaidžiojo keletą dienų kol surado kaip išeiti. Aš čia gyvenau beveik metus, bet vis dar negaliu pusės jų prisiminti. Netgi NPC čia buvo keisti, su sunkiai nuspėjamomis klasėmis. Tai leido manyti jog visi kurie šiomis dienomis Algade naudojo kaip gimtąjį miestą buvo keisti.

Bet man patiko šių gatvių jausmas. Aš neperdėčiau sakydamas jog vienintelis metas kuomet jausdavausi taikoje buvo tuomet, kai gėriau keistai kvepiančią arbatą kampinėje parduotuvėje, kurioje dažnai lankiausi. To priežastis buvo jog aš jaučiausi šiek tiek sentimentaliai, nes ji man priminė elektronikos parduotuvę į kurią dažnai... – ne, tiesą sakant ne, ar bent aš taip tikėjausi.

Mąstydamas jog prieš grįžtant į namus reikia parduoti mėsą, aš patraukiau link parduotuvės.

Jei aš išeisiu iš centrinės aikštės palei kelią vedantį į vakarus, po truputį prasiskynęs kelią pro minią aš atvykčiau į parduotuvę. Viduje buvo taip ankšta, jog penki žaidėjai ten jaustųsi per daug suvaržytai. Ji taip pat turėjo žaidėjų parduotuvei būdingą netvarkingumą: įrankiai, ginklai ir net maisto ingredientai buvo kartu sumaišyti.

Parduotuvės savininkas intensyviai derėjosi.

Yra du keliai parduoti daiktus. Pirmas parduoti juos NPC, sistemos valdoma veikėjui. Tai darant nebuvo jokio pavojaus būti apgautam, bet kaina visuomet buvo ta pati. Jog sustabdyti infliaciją, kainos buvo nustatytos mažesnės nei tikra rinkos kaina.

Kitas būdas buvo keistis su kitais žaidėjais. Šiuo atveju gerai pasiderėjęs tu galėjai parduoti daiktą už aukštesnę kainą, tačiau turėjai surasti ką nors kas tai pirktų. Po sandėrio įvykdymo nesutarimai tarp žaidėjų taip pat buvo gana dažni.

Todėl atsirado prekybininkai kurie specializavosi daiktų prekyboje.

Pirkliai negalėjo išgyventi vien iš prekybos. Kaip ir technikų klasės, jie turėjo pusė savo įgūdžių vietų užpildyti su kova nesusijusiais įgūdžiais. Bet tai nereiškė jog jie galėjo neiti į laukus. Prekybininkai kovoti dėl su technikais dėl daiktų bei ingredientų, ir žinoma jiems buvo sunkiau nei kariams. Jiems buvo sunku pajausti tą neįprastą jausmą nukovus priešą.

Taigi jie pasirinko šias klases tam, jog galėtų kilniai padėti kas dieną priekinėse linijose besikaunantiems žaidėjams. Taigi paslapčia aš juos labai gerbiau.

...Na, aš juos gerbiau, tačiau tuo pat metu veikėjas esantis priešais mane buvo labai toli nuo pasiaukojančio.

"Gerai, sutarta! Dvidešimt penki "Smėlio Driežo kailiai" už penkis šimtus Col!"

Šios mano dažnai lankomos parduotuvės savininkas Agilis, su savo stora ranka sudavė per nugarą savo besiderančiam oponentui, silpnai atrodančiam ietininkui.

Oponentas atrodo svarstė, bet vos tik pažiūrėjęs į Agilio veidą, kuris atrodė pakankamai bauginančiai jog priminė užsigrūdinusio kario – nors tiesą sakant Agilis buvo aukščiausios klasės karys bei prekybininkas – jis skubiai įdėjo daiktus į mainų langą ir paspaudė OK.

"Kaip visada, ačiū! Apsilankykite ir vėl!"

Agilis paskutinį kartą sudavė ietininkui per nugarą ir skaisčiai nusišypsojo. Smėlio Driežo kailius buvo galima nudoti sukurti aukštos klasės šarvus. Aš maniau jog penki šimtai, kad ir kaip žiūrėtum, buvo per mažai. Bet aš tylėjau ir žiūrėjau kaip ietininkas išeina. Priimk tai kaip pamoką niekada nenusileisti besiderant, aš pasakiau sau mintyse.

"Ei, tu atlieki savo verslą taip pat begėdiškai kaip ir visada."

Man tai pasakius plikas milžinas atsisuko į mano pusę ir nusišypsojo.

"Ei, Kiritai. Mūsų parduotuvės moto yra pirkti pigiai ir parduoti pigiai" jis pasakė be jokio gailesčio.

"Na aš šiek tiek įtarus dėl ′parduoti pigiai′ dalies, bet tai nesvarbu. Aš taip pat noriu kai ką parduoti."

"Tu nuolatinis, taigi aš negaliu tavęs apgauti. Gerai, pažiūrėkim..."

Tai pasakęs Agilis ištempė savo storą, trumpą kaklą ir pasižiūrėjo į mano siūlomą mainų langą.

SAO žaidime avatarai buvo mūsų tikrų kūnų kopijos, kurios buvo sukurtos per skenavimą bei kalibraciją. Bet kiekvieną kartą pažvelgus į Agilį aš svarsčiau, kaip kas nors gali turėti jam taip tinkantį kūną.

Visi 180 jo kūno centimetrų buvo sausakimši raumenų bei riebalų, ir ant viso to esanti galva atrodė lyg tinkanti profesionalių imtynininkų piktadariui. Ir jis taip pat pasikeitė savo šukuoseną, vieną iš kelių dalykų kurį buvo galima keisti, į pliką. Efektas buvo panašus kaip barbariško monstro.

Nepaisant to, ji turėjo žavų veidą kuris atrodė vaikiškai kai jis šypsojosi. Jis atrodė maždaug 26-29 metų, bet aš negalėjau atspėti ką jis veikė tikrame pasaulyje. Šiame pasaulyje neklausti apie "Kitą pusę" buvo visiems savaime suprantama taisyklė.

Vos tik pamačius mainų langą jo akys išsiplėtė.

"Oho, tai S-klasės retas daiktas. "Ragu Triušio mėsa", tai pirmas kartas kai aš ją iš tikrųjų tai matau... Kiritai, juk tu nesi vargšas? Argi neturi minčių tai suvalgyti?"

"Žinoma, kad turiu. Būtų sunku dar kartą gauti kažką panašaus... Bet gana sunku rasti ką nors kas galėtų tai paruošti..."

Tuomet kažkas esantis man už nugaros palietė mano petį.

"Kiritai."

Tai buvo moteriškas balsas. Nebuvo daug moteriškos lyties žaidėjų kurie žinojo mano vardą. Tiesa sakant šioje situacijoje galėjo būti tik vienas žaidėjas. Aš suėmiau ranką esančią ant mano kairiojo peties ir pasakiau.

"Kepėjas surastas."

"K-Ką?"

Su jos ranka manojoje, ji sumikčiojo žvelgdama įtariu žvilgsniu.

Mažas veidas, kurį supo į lygiai dvi dalis padalinti ilgi bei tiesūs kaštoniniai plaukai, buvo kiaušinio formos, ir jos dvi migdolo formos akys buvo beveik akinančios. Jos plonas kūnas buvo padengtas raudona bei balta kovine riterį primenančia uniforma. Čia taip pat buvo elegantiška sidabriškai balta rapyra, įdėta į baltą odinį dėklą.

Jos vardas buvo Asuna. Ji buvo tokia garsi jog beveik visi SAO ją žinojo.

Tam buvo daug priežasčių, bet pirmoji ta, jog ji buvo viena iš nedaugelio moteriškos lyties žaidėjų, ir ji turėjo veidą kuriam nieko netrūko.

Tai sunku pasakyti šiame pasaulyje, kur visi turėjo savo tikrus kūnus, tačiau gražios moterys buvo itin retos. Tikriausiai buvo įmanoma suskaičiuoti tokias gražias žaidėjas kaip Asuna ant savo pirštų.

Dar viena jos populiarumo priežastis buvo jos raudona bei balta uniforma kuri priklausė gildijai "Kraujo Riteriai". Jos nariai buvo vadinami KoB paėmus pirmuosius "Kraujo Riteriai"(angl. Knights of Blood) inicialus. Ir iš daugelio gildijų, visi juos pripažino geriausiais.

Nors jie buvo vidutinio dydžio gildija sudaryta iš maždaug trisdešimt žaidėjų, visi jie buvo aukšto lygio patyrę kariai, o jų gildijos lyderis buvo stipriausias žaidėjas ir beveik SAO legenda. Taip pat, priešingai jos subtiliai formai, Asuna buvo gildijos sublyderė. Jos kardo įgūdžiai buvo tokie išskirtiniai jo jai buvo suteiktas pavadinimas "Blyksnis".

Taigi jos išvaizda bei kardo įgūdžiai buvo šešių tūkstančių žaidėjų zenite. Būtų keista jei ji nebūtų tapusi garsia. Ji turėjo daugybę fanų, bet tarp jų buvo keletas persekiotojų kurie ją virtualiai garbino. Taip pat buvo tokių kurie jos nekentė, taigi atrodo jai nėra labai lengva.

Na, kadangi ji buvo aukščiausios klasės karė, neturėtų būti daug tokių kurie tiesiogiai mestų jai iššūkį. Bet kadangi gildija norėjo parodyti jog yra visada pasiruošę ją ginti, ją dažnai sekdavo du ar daugiau sargybinių. Netgi dabar, už keleto žingsnių stovėjo du vyrai, pilnai apsirengę metaliniais šarvais be KoB uniformomis. Vienas iš jų, kurio plaukai buvo surišti į uodegą, spoksojo į manę ir suėmė Asuną už rankos.

Aš paleidau jos ranką, papurčiau savąją į jo pusę ir atsakiau.

"Kas naujo, Asuna? Jog tu ateini į tokį šiukšlyną?"

Žmogaus kurio plaukai buvo surišti į uodegą bei parduotuvės savininko veidai sudrebėjo. Pirmojo kadangi aš nepavadinau Asunos pagal jos titulą, šios vietos savininko todėl jog pavadinau jo parduotuvę šiukšlynu. Tačiau parduotuvės savininkas...

"Ilgai nesimatėm, Agili."

...išgirdęs Asunos pasisveikinimą šiltai nusišypsojo.

Asuna atsisuko atgal į mane ir nepatenkinta papūtė lūpą.

"Ei, kas gi tai? Po visų tų bėdų kurias patyriau jog pamatyčiau ar vis dar esi gyvas boso kovai kuri netrukus įvyks."

"Tu mane jau pridėjai kaip draugą, taigi galėjai tai pasakyti paprasčiausiai ten pasižiūrėjusi. Bet kokiu atveju vienintelis būdas kaip galėjai mane rasti, tai pasinaudoti žemėlapyje esančiu draugo sekikliu."

Vos tik atsakiau, Asuna nusuko galvą.

Būdama sublydere ji buvo atsakinga už žaidimo progresą. Į tą darbą taip pat įėjo savanaudžių vienišių žaidėjų, kaip aš, ieškojimas ir grupės formavimas kovai. Bet iš tikrųjų ateiti pas mane pamatyti, turėtų būti limitas kaip atsidavęs žmogus gali būti.

Žiūrėdama į mano pusiau-pavargusią bei pusiau-nustebusią veido išraišką, Asuna prieš sakydama su judesiu labai panašiu į smakro pakėlimą, ant savo klubų susidėjo rankas.

"Na svarbiausia jog tu dar gyvas. S-svarbiau už tai, ką tu turi galvoje? Tu kažką sakei apie kepėją ar kažką panašaus."

"Ak, tiesa. Koks šiuo metu yra tavo kepimo įgūdžio lygis?

Kiek aš žinojau, Asuna buvo ypač susikoncentravusi ties kepimo lygiu vos tik ji rasdavo laiko tarp kardo treniruočių. Ji atsakė mano klausimą su išdidžia šypsena.

"Klausykis ir nustebk! Aš "Įvaldžiau" jį praeitą savaitę.

"Ką!?"

Ji... tikra kvailė.

Aš sekundę pagalvojau, tačiau žinoma, garsiai to nepasakiau.

Treniruoti įgūdžius buvo labai nuobodu bei užėmė daug laiko, ir "Įvaldyti" buvo galima tik pakėlus jų lygį 1000 kartų. Prie to pačio, lygiai neturėjo nieko bendro su įgūdžiais, ir didėjo tik renkant patirties taškus. Kartu su lygiais kilo HP, jėga, ištvermė bei "Įgūdžių Vietos", kurie nurodydavo kiek įgūdžių gali išmokti.

Šiuo metu aš turiu dvylika vietų, bet vieninteliai pilnai įvaldyti buvo mano vienos rankos kardo tiesus smūgis, Priešo Paieška, ir mano Ginklo Gynybos įgūdis. Tai reiškė jog ši mergina praleido daug laiko ir pastangų įgūdžiui, kuris neturėjo jokios reikšmės kovoje.

"...Na aš noriu tavęs paprašyti kai ką padaryti, ir tam reikalingas tas įgūdis."

Aš pamojau jai prieiti arčiau ir nustačiau savo langą į rodymo rėžimą jog ji galėtų jį matyti. Asuna įtartinai į pažiūrėjo, ir jos akys išsiplėtė pamačius daikto vardą.

"Uwa!! Tai... Tai S-klasės maisto ingredientas!?"

"Keiskimės. Jeigu tu jį paruoši, aš tau leisiu atsikasti."

Man nes nespėjus nustoti kalbėti, dešinė "Blyksnio" Asunos ranka suėmė mane už apykaklės. Tuomet ji pritraukė savo veidą per kelis centimetrus nuo manojo.

"Duok. Man. Pusę!!"
[[Image:Sword Art Online Vol 01 - 092.jpg|thumb]]

Mano krūtinė sustojo per šią netikėtą pasalą, ir aš negalvodamas palinksėjau. Kai aš atsigavau jau buvo per vėlu, ir ji iš susijaudinimo mojavo rankomis. Na manykim jog tai geras dalykas jog galiu žiūrėti į šį dailų veidą iš taip arti, aš įtikinau save.

Aš uždariau langą ir žiūrėdamas į Agilio veidą pasakiau.

"Atsiprašau. Aš sustabdysiu mainus."

"Ne. Nieko tokio, bet... Ei, mes juk draugai, tiesa? Na? Ar negali duoti man paragauti...?"

"Aš tau duosiu aštuonių šimtų žodžių esė apie tai."

"N-Nebūk toks!"

Kai aš šaltakraujiškai atsukau Agiliui nugarą, jis sušuko balsu kuris skambėjo lyg būtų pasaulio pabaiga. Man nuėjus, Asuna sučiupo mano palto rankovę.

"Kepimas gerai, bet kur mes tai darysime?"

"Ah..."

Jeigu ketini ruošti maistą, tuomet tau reikia šiek tiek kepimui skirtos įrangos, kaip kad viryklė ir orkaitė, taip pat ir ingredientų. Nebuvo taip jog mano namuose to nebūtų, bet aš negalėjau pakviesti KoB sublyderės į tokią netvarkingą vietą.

Asuna pažiūrėjo į mane lyg negalėdama patikėti.

"Na, tavo namai vistiek neturėtų reikiamos įrangos. Bet tik šį kartą aš galėčiau tai patiekti savo namuose."

Ji pasakė kai ką šokiruojančio ramiu balsu.

Asuna ignoravo mane, kuris stovėjo sustingęs lyg būčiau pastrigęs kol mano smegenys tai apdorojo, pasisuko į sargybinius ir pasakė.

"Aš netrukus ketinu teleportuotis į "Salemburgą", taigi galite eiti. Ačiū už jūsų sunkų darbą."

"A-Asuna! Ateiti į lūšnynus buvo pakankamai blogai, bet pakviesti ką nors tokį įtartiną kaip jis į savo namus. K-Ką tu galvoji!?"

Aš negalėjau patikėti tuo ką aš ką tik išgirdau. Jis turi būti vienas iš jos garbintojų. Taip galvodamas aš pažiūrėjau į Asuną, ir jos veidas rodė susierzinimą.

"Gerai, galbūt ir galima jį vadinti įtartinu, bet jo įgūdžiai neabejotini. Jis tikriausiai dešimt lygių virš tavęs Kuradeli."

"Ką-Ką tu sakai? Jog aš neprilygstu tokiam...!"

Vyro balsas nuskambėjo per visą gatvę. Jis spoksojo į mane stipriai primerktomis akimis. Tuomet jo veidas prašviesėjo lyg jis staiga kai ką suprato.

"Tiesa... Tu, tu tikrai esi 'Beateris!'"

Beateris buvo žodis sudarytas iš "Beta testuotojas" ir "Cheateris". Šis žodis buvo skirtas žmonėms kurie naudojo nesąžiningas priemones, ir buvo keiksmažodis SAO žaidime. Aš jį girdėjau daugelį kartų. Tačiau, kad ir kiek kartų tai girdėjau, jis vis dar mane giliai žeidė. Žmogaus, kuris pirmasis man tai pasakė ir kadaise buvo mano draugas, staiga pasirodė mano mintyse.

"Taip. Tu teisus."

Kai aš be jokios išraiškos tai patvirtinau, vaikinas pradėjo susijaudinęs kalbėti.

"Asuna, tokiems niekas daugiau nerūpi tik jie patys. Nieko nepasieksi būdama su tokiais žmonėmis!"

Asuna, kuri iki šiol buvo rami, iš pasišlykštėjimo suraukė antakius. Minia staiga pasirodė ir še bei ten buvo girdėti žodžiai "KoB" ir "Asuna".

Asuna apsižvalgė aplink ir pasakė vyrui kuris kas minutę darėsi vis labiau susijaudinęs.

"Prašau šiandien mane palikti. Tai įsakymas."

Ji grubiai ištarė ir pačiupo mano diržą kaire ranka. Tuomet ji pradėjo eiti link aikštės vartų, tempdama mane iš paskos.

"Err... ei! Ar tikrai gerai jį šitaip palikti?"

"Viskas gerai!"

Na aš neturėjau priežasties skųstis. Mes praėjome pro minią palikę du sargybinius bei Agilį, kuris vis dar buvo nusivylęs. Kai aš paskutinį kartą pažvelgiau atgal, mane lydėjo įtūžusio Kuradelio žvilgsnis.

{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online_~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius4|ketvirtąjį skyrių]]
| Toliau į [[Sword_Art_Online:Knyga1_Skyrius6|šeštąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>