Baka-Tsuki - User contributions [en]

Suzumija Haruhi:Knyga1 Skyrius1

2019-02-26T13:16:59Z

Tomas0132:

===Pirmasis skyrius===

Taigi, įstojau į vietinę gimnaziją. Iš pradžių gailėjausi šio sprendimo, nes mano naujoji mokykla stovėjo ant labai jau aukštos kalvos viršaus. Net pavasarį mokiniai sukaisdavo ir suprakaituodavo vien nuo lipimo stačiu keliu – aišku, iš mano ketinimų „apsilankyti mokykloje laisvalaikiu“ nieko gero neišeis. Kiekvieną kartą, kai prisimindavau tai, na ir dar tai, kad turėsiu šią procedūrą kartoti ateinančius trejus metus, mane apimdavo nuovargis ir liūdesys. Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl ir ėjau daug sparčiau ir galbūt todėl tada buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti 10 minučių anksčiau, tačiau, kaip visi žinote, miegas saldžiausias tada, kai jau reikia keltis. Nenorėjau švaistyti šių brangių 10 minučių, todėl atsisakiau šios minties, kuri reiškė, kad man reikės kartoti šią rytinę treniruotę ateinančius trejus metus. Tai dar labiau varė į depresiją.

Dėl šios priežasties per laiką švaistančią priėmimo ceremoniją mano veidas atrodė susiraukęs ir vienišas. Visi kiti turėjo „pradedant naują kelionę“ veido išraišką; žinot, tą unikalią „nors ir neužtikrintą, tačiau kupiną lūkesčių“, kurią nutaiso kiekvienas einantis į naują mokyklą. Bet tik ne mano atveju – daug ankstesnių mano klasiokų iš vidurinės taip pat ketino eiti į šią mokyklą. Be to, dar keli kiti mano draugai taip pat čia buvo. Todėl aš ir nebuvau toks sujaudintas ar sunerimęs.

Vaikinai vilkėjo sportinius švarkus, o merginos jūreivių uniformas<ref>[http://en.wikipedia.org/wiki/Sailor_fuku Jūreivių uniforma] (''jap.'' 制服, ''seifuku'' ) – nuo XIX a. Japonijoje naudojamos mokyklinės uniformos.</ref>. Oho, na ir keistas derinys. Turbūt tam miegą varančiam direktoriui, rėžusiam kalbą ant pakilos, patiko jūreivių uniformos. Begalvojant apie šiuos beprasmius dalykus, kvailoji ceremonija pagaliau pasibaigė. Aš kartu su savo naujaisiais ne itin ryžtingais bendraklasiais, įžengiau į klasę 1-5<ref>1-5 Lietuvoje atitiktų 10<sup>e</sup> klasę.</ref>.

Mūsų auklėtojas, mokytojas Okabė, su savo valandą prieš veidrodį praktikuota šypsena, atsistojo priešais klasę ir prisistatė. Pirma pasakė tai, kad jis buvo fizinio lavinimo mokytojas ir vadovavo mokyklos rankinio komandai. Tada jis pradėjo pasakoti apie tuos laikus, kai lankė universitetą, kaip žaidė rankinio komandoje ir net laimėjo čempionatą, ir tai kaip šiai mokyklai baisiai trūko rankinio žaidėjų, ir tai, kad kiekvienas prisijungęs prie komandos tučtuojau būtų tapęs nuolatiniu nariu. O paskui kliedėjo apie tai, kad rankinis pats įdomiausias sportas pasaulyje ir taip toliau. Kai jau ėmiau galvoti, jog jis jau niekada nebebaigs, staiga išpyškino:

„Dabar visi prisistatykime!”

Na, tai gana įprastas dalykas, todėl nebuvau nustebęs. Vienas paskui kitą, žmonės kairiojoje klasės pusėje pradėjo prisistatinėti. Jie pakeldavo ranką, pasakydavo savo vardą, savo buvusios mokyklos pavadinimą, ir kitus nereikšmingus dalykus, tokius kaip jų hobiai ar mėgstamas maistas. Kai kurie viską pramurmėdavo, o kelių prisistatymai buvo pakankamai įdomūs, tuo tarpu kai kurie pasakojo nevykusius pokštus, dėl kurių smarkiai nukrisdavo klasės temperatūra. Visiems prisistatinėjant artėjo ir mano eilė. Aš pradedu jaudintis! Visi turėtų suprasti, kaip aš dabar jaučiuosi, tiesa?

Po to, kai sugebėjau užbaigti savo kruopščiai apgalvotą, minimalaus ilgio prisistatymą, pernelyg neužstringdamas ties savo žodžiais, atsisėdau, jausdamas tą palengvėjimą, kai padarai kažką nemalonaus, tačiau būtino. Atėjus eilei, atsistojo žmogus, buvęs už manęs, ir – ėm, aš to turbūt nepamiršiu visą likusį savo gyvenimą – pasakė žodžius, ilgam tapusius pašnekesių tema.

„Aš Suzumija Haruhi. Baigiau Rytų vidurinę.“

Iki dabar šis prisistatymas vis dar buvo normalus, todėl nesivarginau apsisukti, kad pasižiūrėčiau į ją. Tiesiog spoksojau į priekį ir klausiausi jos išraiškingo balso.

„Paprasti žmonės man neįdomūs. Jei kuris nors esate ateivis, keliautojas laiku, slaideris<ref>Slaideris – žmogus, galintis keliauti tarp paralelinių visatų. Terminas kilęs iš amerikiečių televizijos serialo [http://en.wikipedia.org/wiki/Sliders ''Sliders''] (''liet.'' čiuožėjai, čiuožikai). Kadangi vėl nėra tikslaus vertimo į lietuvių kalbą, naudoju angliškąjį.</ref> arba esperas, tada susiraskite mane! Viskas!”

O va tai išgirdęs privalėjau apsisukti.

Ji turėjo ilgus, tamsokus plaukus. Jos gražus veidas buvo kupinas drąsos ir metantis iššūkį, kai visa klasė spoksojo į ją. Jos rimtumas ir ryžtingumas švytėjo pro jos tviskančias akis ir ilgus antakius. Jos mažos lūpos buvo stipriai suspaustos. Toks buvo mano pirmasis įspūdis apie šią merginą. Vis dar prisimenu, koks tviskantis buvo jos šviesus kaklas – paaiškėjo, kad ji tikra gražuolė.

Haruhi savo provokuojančiomis akimis lėtai peržvelgė klasę, sustojo pasižiūrėti į mane (aš buvau plačiai išsižiojęs) ir po to net nenusišypsojusi atsisėdo.

Ar ji bandė sukelti įspūdį?

Manau, tuo metu visų galvos buvo pilnos klaustukų ir nei vienas nežinojo kaip jiems derėjo reaguoti. „Ar turėčiau juoktis?“ – niekas to nežinojo.

Na, sprendžiant iš pabaigos, ji nebandė sukelti įspūdį ar prajuokinti, nes jos veidas visada atrodo rimtas.

Ji visada rimta.

Sprendžiant iš to, kas nutiko – tai privalo būti tiesa.

Po kažkur trisdešimt sekundžių, kai tylos fėjos nustojo skrajoti po klasę, šiek tiek dvejodamas auklėtojas davė ženklą sekančiam žmogui tęsti ir įtempta atmosfera atslūgo.

Taip mes ir susitikome.

Tiesiog nepamirštama. Norėčiau tikėti, kad tai tebuvo tik sutapimas.

Po to, kai pirmąją dieną ji pasičiupo visų dėmesį, Haruhi atvirto į nekaltą gimnazijos mokinukę.

Tai buvo tik tyla prieš audrą! Dabar pagaliau visą tai supratau.

Šiaip ar taip, visi į šią mokyklą atėjo iš vienos iš keturių šio miesto vidurinių – daugiausia, mokiniai su vidutiniais pažymiais. Tai, žinoma, apėmė ir Rytų vidurinę; todėl čia turėtų būti tų, kurie baigė kartu su Haruhi ir žinotų, ką tas jos tylėjimas reiškė.

Deja, nepažinojau nei vieno buvusio Rytų vidurinės mokinio, todėl niekas negalėjo man paaiškinti, kokia rimta gi buvo situacija. Dėl šios priežasties, kelios dienos po to sprogdinančio prisistatymo, padariau kai ką, ko niekada nepamiršiu – prieš pamokų pradžią pabandžiau su ja pasikalbėti.

Ir taip mano nesėkmių domino pradėjo kristi, o aš buvau tas, kuris pastūmė pirmąjį iš jų!

Matot, kai Haruhi tyliai sėdi savo vietoje, ji atrodo lyg normali, miela mergina, todėl nusprendžiau sėdėti priešais ją, kad geriau su ja susipažinčiau. Aš iš tikrųjų maniau, kad tai pavyks. Koks aš naivus. Prašau, kas nors įkrėskit man proto!

Žinoma, pokalbį pradėjau nuo to įvykio.

„Ei, labas.“

Aš paprastai sau pasukau link jos galvą su nerūpestinga šypsena veide.

„Kai kalbėjai apie visokius dalykus per prisistatymą, ar tu kalbėjai rimtai?“

„Kokius ‘dalykus per prisistatymą’?“

„Apie ateivius ir panašiai.“

„O tu ateivis?“

„…Ne.“

„Jei ne, tai ko tu nori?“

„…Ne, nieko.“

„Tada nekalbėk su manimi. Švaistai mano laiką.“

Jos žvilgsnis buvo toks ledinis, kad net nepastebėjau, kaip sumurmėjau „atsiprašau“. Niekindama Suzumija Haruhi patraukė savo žvilgsnį nuo manęs ir ėmėsi žiūrėti į lentą.

Ketinau atšauti jai vieną kitą žodelį, bet nepajėgiau nieko gero suregzti. Laimei, tą akimirką į klasę įėjo auklėtojas ir mane išgelbėjo.

Nusiminęs, galvą pasukau atgal į savo suolą, kai pastebėjau, kad keletas žmonių su dideliu susidomėjimu mane stebėjo. Žinoma, tai mane labai sunervino. Bet po to, kai žvilgsniu atšoviau atgal į juos, pastebėjau, kad jų veiduose buvo ta pati paliegusi veido išraiška. O kai kurie iš gailesčio man net linktelėjo.

Kaip kad sakiau, iš pradžių labai susierzinau, bet paskui sužinojau, jog jie visi yra baigė Rytų vidurinę.

Dėl šio pirmojo, siaubingai pasibaigusio susidūrimo su Haruhi, nusprendžiau, kad kol kas man, dėl savo paties saugumo, derėtų pasilaikyti atokiau nuo jos. Taip begalvojant, prabėgo savaitė.

Vis dėlto, man vis tiek būnant šios klasės dalimi, čia visada buvo žmonių, norėjusių pasikalbėti su antakius suraukusiąja, piktai kalbančiąja Haruhi.

Dauguma tų žmonių buvo tos nenuoramos merginos; vos tik pamato, kad viena iš bendraklasių pradeda atsiskirti nuo kitų, jos bando būti draugiškos ir jai padėti. Tai būtų be galo nuostabus dalykas, bet joms reikėtų pirma bent jau pasitikrinti, kas gi jų taikinys!

„Labas, matei vakar tą serialą per teliką. Tą, kur 9 valandą rodė.“

„Ne.“

„Ė, o kodėl?“

„Nežinau.“

„Pažiūrėk. Net jei ir pradėsi žiūrėti nuo vidurio, vis tiek viską suprasi. Nori, kad papasakočiau tau praėjusią seriją?“

„Tu mane nervini!“

Būtų daug geriau, jei ji paprasčiausiai emocijų nerodančiu veidu atsakytų "ne". Bet kur gi tau, ji privalėjo parodyti savo nekantrumą tiek žodžiais, tiek balsu. Tai privertė jos auką pagalvoti, kad ši pasielgė kažkaip blogai. Ir galiausiai, jis (ji) sugebėdavo išmekenti tik „Aišku… tada aš tik…“, savęs paklausti „Ką aš ne taip pasakiau?“ ir nusliūkinti šalin.

Neliūdėk; tu nepasakei nieko blogo. Čia kaltos Suzumijos Haruhi smegenys.

Nors aš ne prieš valgyti vienas, nenorėjau, kad kiti pagalvotų, jog buvau koks vienišius, kai visi valgė priešpiečius su savo draugais. Štai todėl, nors man ir nelabai nerūpėjo, jei kiti ne taip supras, valgiau priešpiečius kartu su Kunikidu, draugu iš vidurinės, ir Rytų vidurinę baigusiu Tanigučiu, kuris sėdėjo šalia manęs.

Mes pradėjome kalbėtis apie Haruhi.

„Ar bandei kalbėtis su Suzumija?“ nekaltai paklausė manęs Tanigučis. Aš linktelėjau.

„O tada ji atsakė kažką keisto ir tu nebežinojai kaip reaguoti?“

„Būtent!“

Tanigučis įsidėjo į burną perpjautą virtą kiaušinį, sukramtė ir pasakė:

„Jei tu tai merginai patiktum, ji nekalbėtų tokių keistų dalykų. Viskas, ką aš galiu patarti – pasiduok. Jau turėtum suprasti, kad ji nenormali. Aš buvau su ja vienoje klasėje trejus metus iš eilės; žinau, kokia ji.“

Jis pasinaudojo šiuo sakiniu kaip įžanga savo kalbai.

„Ji be perstojo daro visokius trikdančius dalykus. Maniau, kad ji bent jau bandys valdytis po to, kai įstojo į gimnaziją; akivaizdu, kad ne. Girdėjai jos prisistatymo kalbą, tiesa?“

„Turi galvoje ateivius?“

Įsiterpė Kunikidas, užsiėmęs ašakų rankiojimu iš savo keptos žuvies.

„Aha. Vidurinėje ji nuolatos sakė ir darė daugybę keistenybių. Pavyzdžiui, mokykloje įvykęs vandalizmas.“

„Kas nutiko?“

„Žinai tą įrankį, su kuriuo kalkėmis braižomos linijos stadionuose, ar ne? Kaip jis ten vadinasi… Žodžiu, naktį ji įsėlino į mokyklą ir tuo daiktu nupiešė didelį didelį simbolį vidury aikštės.“

Tanigučis piktai šypsojosi – turbūt prisiminė tą nutikimą.

„Tai žiauriai nustebino. Tą dieną į mokyklą nuėjau ankščiau ir pamačiau didžiulius apskritimus ir trikampius. Nesupratau, ką jie turėjo reikšti, todėl nuėjau į ketvirtą aukštą pasižiūrėti iš aukščiau. Nepadėjo – vis tiek nesupratau, kas ten buvo per simboliai.”

„A, atrodo esu juos matęs. Ar nebuvo laikraštis parašęs apie tai straipsnio? Net su sraigtasparniu buvo nufotografavę! Tie simboliai atrodė kaip netaisyklinga Naskos piktograma<ref>[http://lt.wikipedia.org/wiki/Naskos_pie%C5%A1iniai Naskos piešiniai] yra didžiuliai [http://lt.wikipedia.org/wiki/Geoglifas geoglifai] (piešiniai ant žemės) [http://en.wikipedia.org/wiki/Sechura_Desert Naskos dykumoje], [http://lt.wikipedia.org/wiki/Peru Peru]. Jie buvo sukurti [http://lt.wikipedia.org/wiki/Naskos_kult%C5%ABra Naskos kultūros] žmonių tarp 200 m. pr. m. e. ir 600 m. e. Aptikta šimtai stilizuotų figūrų. Kadangi daugumą Naskos piešinių, kaip vientisus kompleksus, įmanoma atpažinti tik iš oro, jie tapo daugybės neatsakytų klausimų ir kontraversiškų teorijų šaltiniu.</ref>.“ pasakė Kunikidas.

Nepamenu, kad būčiau anksčiau apie tai girdėjęs.

„Jo, aš irgi jį skaičiau. Antraštėje buvo kažkas panašaus į „Nežinomas vandalas nakties metu užpuolė vidurinę mokyklą“, ar ne? Na, pabandyk atspėti, kas gi iškrėtė šį pokštą?“

„Nejaugi ji?“

„Pati prisipažino. Nėra jokių abejonių. Savaime suprantama, ji buvo iškviesta į direktoriaus kabinetą. Visi mokytojai ten buvo, klausinėjo, kodėl ji taip pasielgė.“

„Na, ir kodėl?“

„Nežinau,“ paprastai atsakė Tanigučis, bandydamas nuryti kąsnį ryžių.

„Girdėjau, kad ji atsisakė ką nors sakyti. Juk aišku, kai ji tuo savo žvilgsniu į tave spokso, norisi atsisakyti bet kokių ketinimų. Vieni sakė, ji nupiešė tą simbolį, kad prišauktų NSO, kiti – kad tai stebuklingas simbolis, naudojamas iškviesti pabaisas ar kad ji bandė atidaryti vartus į kitus pasaulius, ir taip toliau… Buvo daug spėlionių, tačiau kol kaltinamoji atsisako kalbėti, mes niekada nesužinosime, ar šie gandai buvo tiesa, ar ne. Tai iki šiol išliko mįsle.“

Dėl kažkokios priežasties, įsivaizdavau Haruhi su savo pikta išraiška veide, naktį uoliai piešiančią linijas vidury mokyklos aikštės. Ji būtinai turėjo iš anksto sandėlyje būti pasiruošusi piešimo įrankius ir kalkes; gal net nusipirko žibintuvėlį! Toje blyškioje geltonoje jo šviesoje Suzumija Haruhi atrodė labai rimtai ir liūdnai… Gerai, tai buvo tik mano vaizduotė.

Bet tiesą sakant, panašu, kad Suzumija Haruhi iš tikrųjų taip elgėsi tam, kad prišauktų NSO ar pabaisas, ar net dimensinius vartus. Turbūt jai reikėjo dirbti visą naktį toje aikštėje, nors niekas ir nepasirodė, o viskas, kas jai buvo likę, tai tik nuovargis – galvojau sau.

„Tai ne viskas, ką ji nuveikė!“

Tanigučis toliau įniko pabaigti savo priešpiečius.

„Kartą ryte įėjau į klasę ir pamačiau, kad visi suolai buvo išstumti į koridorių arba, kad ant mokyklos stogo nupiešta žvaigždė. O dar kitą kartą visoje mokykloje prilipdė O-fudų<ref> [http://en.wikipedia.org/wiki/Ofuda Ofudas] (arba O-fuda, ''jap.'' 御札) yra ''gofu'' (''jap.'' 護符) arba talismanas naudojamas [http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0into Šinto] šventyklose. Jis taip pat gali būti vadinamas ''šinpu'' (''jap.'' 神符). Jis sukuriamas užrašant [http://en.wikipedia.org/wiki/Kami kami] (''liet.'' dievo/dvasios) vardą ir Šinto šventyklos pavadinimą, arba kami atstovą ant popieriaus lapelio, medžio, audinio ar metalo.</ref>…žinai, tų tokių kiniškųjų talismanų, kuriuos klijuoja vampyrams ant kaktos. Aš tiesiog negaliu jos suprasti.“

Teisingai, Suzumijos Haruhi tuo metu klasėje nebuvo, nes kitaip mes negalėtume taip šnekučiuotis. Nors pagalvojus, net jei ir būtų girdėjusi, jai tai turbūt net nebūtų rūpėję. Dažniausiai, Suzumija Haruhi tuojau pat išeina iš klasės vos pasibaigus ketvirtai pamokai, o grįžta netrukus prieš penktąją. Ji nesinešioja bento<ref>
[http://en.wikipedia.org/wiki/Bento Bento] (''jap.'' 弁当, bentō) yra vienos porcijos išsinešamas arba namuose paruoštas maistas, dažnai pasitaikantis japonų virtuvėje. Tradicinis bento susideda iš ryžių, žuvies ar mėsos, vienos ar daugiau rūšių marinuotų ar virtų daržovių, įprastai laikomas stačiakampėje dėžutėje.</ref>, todėl spėju, kad ji eina pasimėgauti savo priešpiečiais į valgyklą; bet tam, kad suvalgytum priešpiečius nereikia visos valandos, tiesa? Be to, po kiekvienos pamokos ji kažin kur dingsta. Kur gi ji visąlaik eina…?

„Bet dar ji ir populiari tarp vaikinų!“

Prabilo Tanigučis:

„Ji graži, sportiška ir protinga. Nors ji ir keista, jeigu tik laiko liežuvį už dantų, ji visai nieko.“

„Iš kur tu visa tai sužinojai?“ paklausė Kunikidas, turėdamas dvigubai pilnesnę priešpiečių dėžutę nei Tanigučis.

„Buvo laikotarpis, kai ji nuolatos keitė vaikinus. Kiek girdėjau, ilgiausi santykiai truko savaitę, o trumpiausi baigėsi 5 minutės po prisipažinimo meilėje. Vienintelė priežastis, dėl kurios Suzumija metė visus savo vaikinus, buvo – 'aš neturiu laiko bendrauti su paprastais žmonėmis!'.“

Atrodė, kad Tanigučis kalba iš savo patirties. Pastebėjęs mano žvilgsnį, jis ganėtinai sutriko.

„Taip man sakė kiti! Tikrai! Kažkodėl ji atmetė visus jų pasiūlymus. Iki trečiųjų metų visi tai suprato; taigi, niekas daugiau nebenorėjo jai prisipažinti. Turiu keistą nuojautą, kad gimnazijoje istorija pasikartos. Taigi, iš karto tave perspėju: pasiduok. Tai tau sako tas, kuris buvo vienoje klasėje su ja.“

Kalbėk ką nori, ji manęs taip nedomina.

Tanigučis įsidėjo savo tuščią priešpiečių dėžutę į krepšį ir piktai šyptelėjo.

„Jeigu man reikėtų rinktis, aš rinkčiaus ją – Asakurą Rjouko.“

Tanigučis linktelėjo smakru į būrį merginų, už kelių suolų. Besišnekučiuojančiųjų grupės viduryje, su džiugia šypsena, sėdėjo Asakura Rjouko.

„Sprendžiant iš mano analizės – ji neabejotinai patenka į 'Žavingiausių pirmamečių trejetuką'.“

„Tu patikrinai kiekvieną šios mokyklos pirmametę?“

„Sugrupavau visas merginas į kategorijas nuo A iki D ir patikėk – aš įsiminiau tik A kategorijos merginų vardus. Patirti gimnazijos gyvenimą gali tik kartą – aš noriu, kad manasis būtų kuo laimingesnis.“

“Tai ta Asakura Rjouko-san A kategorijos?” paklausė Kunikidas.

“Ji – AA+! Nagi, vien tik pažiūrėk į veidą, o jos charakteris privalo būti nuostabus.”

Net neatsižvelgiant į egoistiškas Tanigučio replikas, reikia pripažinti, kad Asakuros Rjouko žavesys buvo tikrai kitoks nei Suzumijos Haruhi.

Pirmiausia, ji buvo labai graži; plius, ji visada turėjo tą globėjišką įvaizdį suteikiančią šypseną. Antra, jos charakteris iš tikrųjų sutampa su Tanigučio apibūdinimu. Pastaruoju metu niekas daugiau nebedrįso kalbinti Suzumijos Haruhi, išskyrus Asakurą Rjouko. Nesvarbu, kokia grubi būdavo Suzumija Haruhi, Asakura Rjouko vis tiek retkarčiais bandydavo ją prakalbinti. Ji buvo tokio darbštaus būdo, jog beveik atrodė, kad ji yra klasės seniūnė. Trečia, iš to, kaip ji vienintelė atsakinėjo į mokytojų klausimus, galėjai suprasti, kad ji buvo be galo protinga. Ji visąlaik atsakinėjo į klausimus teisingai – turbūt mokytojų akyse ji buvo pirmūnė. O galiausiai, ji nepaprastai populiari tarp merginų. Semestras prasidėjo vos prieš savaitę, o jai jau puikiai sekasi būti klasės merginų centre. Atrodė, lyg ji nukrito iš dangaus ir gimė su tokiu nepaprastu patrauklumu.

Palyginus su nuolatos susiraukusia, mokslinės fantastikos apsėsta Suzumija Haruhi, pasirinkimas buvo akivaizdus. Nors vis tiek mūsų didvyriui Tanigučiui šios abi kandidatės neprieinamos. Tiesiog neįmanoma, kad jam pasisektų su bent viena iš jų.

Tada vis dar buvo balandis ir tuo metu Suzumija iš tikrųjų elgėsi palyginti gerai. Man tai buvo ganėtinai ramus mėnuo. Bent jau buvo likęs mėnuo, kol Haruhi pradėjo elgtis keistai.

Nors net ir tuo metu aš pastebėjau keletą neįprastų Haruhi poelgių.

Kodėl aš taip sakau?

Pavyzdys nr. 1: Ji kasdien keitė savo šukuoseną. Be to, pastebėjau, kad ji laikėsi kažkokio dėsningumo. Pirmadienį Haruhi ateidavo į mokyklą savo ilgus plaukus niekur nesurišdama. Kitą dieną, ji susipindavo vieną kasytę. Kad ir kaip nenoriu to pripažinti, jai tokia šukuosena atrodė gražiai. Toliau, sekančią dieną ji susipindavo dvi kasytes, o dar kitą – tris; galiausiai penktadienį ant galvos ji turėdavo keturias kaspinais surištas kasytes. Jos elgesys tikrai paslaptingas!

Pirmadienis = 0, antradienis = 1, trečiadienis = 2…

Bėgant savaitės dienoms, augo ir jos kasyčių skaičius; sekantį pirmadienį visas procesas prasidėdavo iš naujo. Tik negalėjau suprasti, kodėl ji taip elgėsi. Remiantis ankstesne logika, sekmadienį ji turėtų turėti šešias kasytes… Staiga užsimaniau pamatyti jos šukuoseną sekmadienį.

Pavyzdys nr. 2: Fizinio lavinimo pamokoms 1-5 ir 1-6 klasės yra sujungiamos ir vyksta kartu, atskiriant vaikinus ir merginas. Kai reikia persirengti, merginos eina į 1-5 klasę, o vaikinai – į 1-6. Tai reiškia, kad vaikinai iš mūsų klasės (1-5) persirengti turi eiti į kitą klasę.

Deja, Haruhi visiškai nekreipė dėmesio į vaikinus mūsų klasėje ir nusimaudavo savo jūreivės uniformą jiems dar neišėjus.

Tarytum vaikinai jai būtų buvę tas pats kaip kokie moliūgai ar bulvių maišai ir jai į juos nusispjaut. Be jokios veido išraiškos, ji numesdavo savo uniformą ant suolo ir pradėdavo mautis treningus.

Tuomet, Asakura Rjouko išvarydavo akis išsproginusius ir sustingusius vaikinus, įskaitant ir mane, lauk iš klasės.

Sklandė gandai, kad merginos, kartu su savo lydere Asakura Rjouko, bandė kalbėtis su Haruhi, kad ši taip nebesielgtų, tačiau beprasmiškai. Per kiekvieną fizinio lavinimo pamoką Haruhi nekreipdavo dėmesio į likusią klasės dalį ir nusimaudavo uniformą net nepasižiūrėjusi. Ir taip, vos nuskambėjus skambučiui, mes vaikinai būdavome tuojau pat išprašyti iš klasės – Asakuros Rjouko pageidavimu.

Bet žinot, Haruhi turi puikią figūrą… ėm, dabar ne laikas apie tai kalbėti.

Pavyzdys nr. 3: Po pamokų Haruhi dingdavo be žinios. Vos tik nuskambėdavo mokyklos skambutis, ji griebdavo savo krepšį ir išbėgdavo iš klasės. Logiškai pamaniau, kad ji nudroždavo tiesiai namo. Nebūčiau net pagalvojęs, kad nueitų ir dalyvautų visuose mokyklos klubuose. Vieną dieną galėjai ją pamatyti perdavinėjančią kamuolį Krepšinio klube, o kitą – siuvinėjančią pagalvėlę Siuvinėjimo klube. Jau sekančią dieną galėjai ją pamatyti mojuojančia lazda Ledo ritulio klube. Atrodo, ji buvo įstojusi ir į Beisbolo klubą. Taigi, ji paprasčiausiai buvo įstojusi į kiekvieną sporto klubą, esantį mūsų mokykloje. Visi klubai bandė ją įkalbėti iš tikrųjų įstoti, bet visus prašymus ji atmetė. Jos paaiškinimas buvo: “Mane nervina kasdien užsiimti ta pačia klubo veikla.”. Dienos pabaigoje ji taip ir neįstodavo nei į vieną klubą.

Ką ta mergiotė bandė pasiekti?

To pakako, kad beveik akimirksniu žinios apie “keistą pirmametę” pasklistų po visą mokyklą. Per mėnesį nebeliko nei vieno žmogaus, kuris nežinotų kas tokia buvo Suzumija Haruhi. Gegužės mėnesį dar buvo žmonių, kurie nežinojo kas toks buvo direktorius, o štai Suzumijos Haruhi vardas buvo žinomas visiems.

Taigi, vykstant visiems šiems nutikimams – o Haruhi, kaip visada, būnant jų priežastimi – atėjo gegužė.

Nors aš asmeniškai manau, kad likimas mažiau tikėtinas nei Lochneso pabaisa<ref> [http://lt.wikipedia.org/wiki/Lochneso_pabaisa Lochneso pabaisa] (kartais trumpiau – Nesė) yra mistinis didžiulis gyvūnas ar gyvūnų grupė, tariamai gyvenanti [http://lt.wikipedia.org/wiki/Lochneso_e%C5%BEeras Lochneso ežere] [http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0kotija Škotijoje]. Kartu su ječiu, Nesė yra labiausiai žinomas gyvūnas [http://lt.wikipedia.org/wiki/Kriptozoologija kriptozoologijoje].</ref>, bet jeigu tasai likimas kažkokioje nežinomoje vietoje aktyviai įtakoja žmonių gyvenimus, tada turbūt mano lemties ratas jau buvo pradėjęs suktis. Įmanoma, kad kažkur tolimuose kalnuose, yra koks senolis, kuris uoliai perrašinėja mano likimą.

Pasibaigus Auksinės Savaitės<ref>[http://en.wikipedia.org/wiki/Golden_Week_%28Japan%29 Auksinė Savaitė] (''jap.'' ゴールデンウィーク, Gōruden Wīku), taip pat žinoma, kaip ''Ōgata renkyū'' (''jap.'' 大型連休) arba ''Ōgon shūkan'' (''jap.'' 黄金週間), yra japoniškas terminas, taikomas laikotarpiui, per kurį įvyksta šios visuomeninės šventės:

* Balandžio 29
**Imperatoriaus gimtadienis (''jap.'' 天皇誕生日, Tennō tanjōbi), iki 1988 m.
**Žalioji diena (''jap.'' みどりの日, Midori no hi), nuo 1989 iki 2006 m.
**Šiovos diena (''jap.'' 昭和の日, Shōwa no hi), nuo 2007 m.
* Gegužės 3
**Konstitucijos diena (''jap.'' 憲法記念日, Kenpō kinenbi)
* Gegužės 4
**Nacionalinė diena (''jap.'' 国民の休日, Kokumin no kyūjitsu), nuo 1985 iki 2006 m.
**Žalioji diena (''jap.'' みどりの日, Midori no hi), nuo 2007 m.
* Gegužės 5
**Vaikų diena (''jap.'' こどもの日, Kodomo no hi)</ref> atostogoms, ėjau į mokyklą net nežinodamas kuri tada buvo savaitės diena. Nenatūraliai saulėtas gegužės oras svilino mano odą ir permerkė mane prakaitu – be to, visai neatrodė, kad ta stati kalva kada nors pasibaigs. Na ko ta Žemė nori? Ar ji kenčia nuo geltonosios karštinės<ref>[http://lt.wikipedia.org/wiki/Geltonasis_drugys Geltonoji karštinė] arba geltonasis drugys – infekcinė virusinės kilmės liga, kurią platina kai kurie uodai. Ligą sukelia ''Viscerophilus tropicus'' grupės virusas, priklausantis arbovirusų B grupei. Plačiai paplitusi Centrinėje bei Pietų Amerikoje, Afrikoje. Pagrindinė profilaktinė priemonė – skiepai.</ref> arba dar bala žino kito?

“Ei, Kjonai.”

Iš nugaros kažkas pliaukštelėjo per petį. Tai buvo Tanigučis.

Jo švarkas netvarkingai kabojo ant pečių, o kaklaraištis buvo susiglamžęs ir nukrypęs į šoną.

“Kur buvai išvažiavęs per Auksinę Savaitę?”

“Vežiau sesutę pas senelę į kaimą.”

“Kaip nuobodu.”

“Gerai jau, o ką tu tada nuveikei?”

“Visa laiką dirbau.”

“Nepanašus tu į tokį.”

“Kjonai, tu dabar gimnazijoje – kodėl vis dar vežioji sesutę pamatyti senelę su seneliu? Turi bent jau atrodyti kaip gimnazistas.”

Tarp kitko, Kjonas esu aš. Mano teta buvo ta, kuri pirmoji mane taip pavadino. Prieš kelerius metus, mano seniai bematyta tetulė netikėtai pareiškė – “Dievulėliau, koks Kjonas didelis užaugo!”. Mano sesutei tai pasirodė be galo juokinga ir taip pat ėmė mane vadinti Kjonu. Po to, visa likusi istorija – mano draugai, išgirdę mano seserį vadinant mane Kjonu, nusprendė daryti tą patį. Nuo tos dienos Kjonas tapo mano pravarde. Po velnių, mano sesuo anksčiau mane vadindavo ''“Onii-čian”''!

“Mūsų šeimoje tradicija pusbroliams susitikti per Auksinę Savaitę.” kopdamas į kalvą atsakiau aš.

Dėl prakaitavimo jausmo pasijutau nemaloniai.

Tanigučis, šnekus kaip visada, gyrėsi kaip darbe buvo sutikęs gražių merginų ir kaip ketino išleisti sutaupytus pinigus pasimatymams ir panašiai. Atvirai kalbant, temos apie ką žmonės svajoja ar koks įspūdingas ar mielas yra kažkieno augintinis, mano nuomone, yra nuobodžiausių pokalbių temų pasaulyje sąraše.

Besiklausydamas Tanigučio pasimatymų tvarkaraščio (paaiškėjo, kad jo nesulaiko net tokios nereikšmingos problemos kaip nebuvimas tų, kurios norėtų su juo susitikinėti), mes priėjome mokyklos vartus.

Kai įėjau į klasę, Suzumija Haruhi jau sėdėjo vietoje, už mano suolo ir spoksojo laukan. Ji ant galvos turėjo du į kuodus panašius bumbulus; matyt šiandien trečiadienis. Po to, kai atsisėdau, dėl kažkokios priežasties, kurios nežinau, o vienintelis galimas paaiškinimas buvo tai, kad man nuvažiavo stogas, prieš tai pats nesuprasdamas, aš dar kartą kalbėjausi su Suzumija Haruhi.

“Tu kasdien keiti šukuoseną dėl ateivių?”

Lyg robotas, Suzumija Haruhi lėtai pasuko savo veidą į mane ir pasižiūrėjo savo mirtinai rimta veido išraiška. Atvirai kalbant, buvo pakankamai baugu.

“Kada pastebėjai?”

Jos tonas buvo toks šaltas, lyg ji kalbėtu su akmeniu šalikelėje.

Akimirkai nutilau pagalvoti.

“Hmm… senokai.”

“Tikrai?”

Atrodydama susierzinusi, Haruhi delnu pasirėmė smakrą.

“Mano nuomone, kiekviena savaitės diena atspindi skirtingą reikšmę.”

Tai buvo pirmas kartas, kada mes normaliai kalbėjomės!

“Spalvomis<ref>Spalvos, kurias pasirinko Haruhi, yra susijusios su japoniškais [http://lt.wikipedia.org/wiki/Kand%C5%BEi kandži] simboliais. Pavyzdžiui, "antradienis" (''jap.'' 火曜日, ''Kayōbi'', ''liet.'' "ugnies diena") susideda iš kandži "火" (Ka, ''liet.'' "ugnis") ir todėl atitinka raudoną spalvą. Kitos dienos laikosi to paties principo.</ref>: pirmadienis reiškia geltoną spalvą, antradienis – raudoną, trečiadienis – mėlyną, ketvirtadienis – žalią, penktadienis – auksinę, šeštadienis – rudą, o sekmadienis – baltą.”

Iš dalies suprantu, ką ji bando pasakyti.

“Tada tai reiškia, kad jeigu panaudosime skaičius išreikšti spalvai, pirmadienis bus nulis, o sekmadienis – šeši, tiesa?”

“Teisingai.”

“Bet ar neturėtų pirmadienis būti vienas?”

“O kas klausė tavo nuomonės?”

“… Jo, teisingai.”

Tikriausiai nepatenkinta mano atsakymu, Haruhi piktai pasižiūrėjo į mane. O aš tiesiog nejaukiai ten sėdėjau ir leidau bėgti laikui.

“Ar nesu kažkur anksčiau tavęs mačiusi? Kažkada seniai?”

“Atrodo, ne.”

Man atsakius, mokytojas Okabė mikliai įėjo į klasę ir taip pasibaigė mūsų pirmasis pokalbis.

Nors mūsų pirmasis pokalbis nebuvo niekuo ypatingas, tai galėjo būti tas permainų taškas, kurio ieškojau!

Antra vertus, vienintelė proga, kada galėjau pasikalbėti su Haruhi, buvo mažas laiko tarpas prieš prasidedant pamokoms, nes per pertraukas klasėje jos paprastai nėra. Bet kadangi aš sėdžiu priešais ją, esu visiškai užtikrintas, kad mano šansai pasikalbėti su ja daug didesni nei kitų.

Tačiau kas mane labiausiai nustebino yra tai, kad Haruhi iš tikrųjų man žmoniškai atsakė. Aš iš viso galvojau, jog ji atrėš – “Tu mane nervini, mulki, užsikišk! Koks skirtumas!”. Turbūt aš toks pat keistas, kaip ir ji, jei radau drąsos su ja imti ir pasikalbėti.

Todėl, kai kitą dieną atėjau į mokyklą ir vietoj trejų kasyčių išvydau tai, kad Haruhi savo ilgus tiesius plaukus buvo nusikirpusi trumpai, pasijutau kažkaip nelaimingas.

Jos iki liemens užaugę plaukai buvo nutrumpinti ties pečiais. Turiu omenyje, nors jai tokia šukuosena ir tinka, ji nusikirpo savo plaukus sekančią dieną man su ja apie tai pasikalbėjus! Aš jai akivaizdžiai nepatinku. Po velnių!

Kai paklausiau jos, kokia priežastis, deja, ši atsakė:

“Šiaip sau.”

Ji atsakė savo įprastu susierzinusiu tonu, bet daugiau neparodė jokių ypatingų emocijų.

Ji nežadėjo man pasakyti priežasties.

Bet to ir tikėjausi, taigi viskas gerai.

“Ar tu tikrai bandei įstoti į visus mokyklos klubus?”

Nuo tos dienos kalbėjimas su ja per trumpą laiko tarpą prieš pamokas tapo kasdieniniu įpročiu. Aišku, jeigu pats nebandydavau pradėti pokalbio, Haruhi nerodydavo jokios reakcijos. Be to, jei kalbėčiau apie vakar rodytą televizijos laidą ar koks dabar oras ir panašiai – tai ji palaikytu “kvailomis temomis” – ji tiesiog nekreiptų į mane dėmesio. Puikiai tai žinodamas, kalbėdamas su ja visada kruopščiai išsirinkdavau pokalbio temą.

“Ar yra koks įdomesnis klubas nei kiti? Norėčiau nuspręsti, į kurį reikėtų pačiam įstoti.”

“Nėra.”

Kategoriškai atsakė Haruhi.

“Visiškai nėra.”

Ji dar kartą tai pabrėžė, o po to lėtai iškvėpė. Ji ką, dūsauja?

“Galvojau, kad gimnazijoje bus bent šiek tiek geriau. Galiausiai, čia tas pats privalomasis švietimas. Visai niekas nepasikeitė. Atrodo, įstojau į netinkamą mokyklą.”

Panele, kokiu kriterijumi naudojaisi, kai sprendei, kurią mokyklą lankysi?

“Visi sporto ir kultūriniai klubai vienodi. Jei tik mokykloje būtų keletas šaunių klubų…”

“Na, o kas tau davė teisę spręsti, kuris klubas paprastas ir kuris ne?”

“Užsičiaupk. Jei klubas man patinka, tada jis šaunus; priešingu atveju – jis nevykęs.”

“Tikrai? Žinojau, kad taip ir pasakysi.”

“Hmp.”

Susierzinusi ji nusuko savo veidą šalin, pažymėdama šiandieninio pokalbio pabaigą.
[[Image:Sh_v1_01.jpg|thumb|''Susierzinusi ji nusuko savo veidą šalin, pažymėdama šiandieninio pokalbio pabaigą.'']]

Kitą dieną:

“Aną dieną šį bei tą nugirdau… šiaip tai nieko svarbaus… Ar tiesa, kad metei visus savo vaikinus?”

“Kodėl vėl turiu tai girdėti iš tavęs?”

Ji nusibraukė plaukus ant pečių ir pažiūrėjo į mane savo ryškiomis juodomis akimis. Varge, neskaitant jos buvimo be jokios veido išraiškos, regis, ši piktoji dažnokai atsiranda jos veide.

“Ar ten tasai Tanigučis tau pasakė? Ech, negaliu patikėti, kad aš su tuo idiotu vienoje klasėje net pabaigus vidurinę. Jis kartais ne vienas iš tų persekiojančių pamišėlių, ar ne?”

“Atrodo, ne.” pagalvojau.

“Nežinau, ką girdėjai, bet koks skirtumas, dauguma turbūt vis vien tiesa.”

“Nejaugi nebuvo nei vieno, su kuriuo būtum norėjusi rimtai draugauti?”

“Visiškai nei vieno!”

Panašu, kad visiškas kažko atmetimas yra jos moto.

“Visi iki vieno buvo kvailiai, aš tiesiog negaliu imti su tokiais rimtai draugauti. Kiekvienas iš jų pasikviesdavo sekmadienį susitikti prie traukinių stoties, tada aišku eidavome į kiną, atrakcionų parką ar kokias rungtynes. O dienos pabaigoje visada išvapėdavo ‘iki rytojaus’!”

“Nematau tame nieko blogo!” sau pagalvojau; tačiau garsiai to ištarti neišdrįsau. Jei Haruhi pasakė, kad taip blogai, tada blogai ir privalo būti.

“O galiausiai, būtinai telefonu prisipažins, kad nori tapti pora. Eikit velniop! Tokį svarbų dalyką būtina pasakyti akis į akį.”

Užjaučiu tuos vaikinus. Padaryti tokį svarbų – bent jau jiems – prisipažinimą tai, kuri į tave žiūri kaip į kirminą, priverstų nejaukiai pasijusti beveik kiekvieną. Pabūgtų vien pamatę jos veido išraišką. Įsivaizdavau, ką tie vargšai sau galvojo, kai atsakiau Haruhi:

“Hm, tu teisi. Aš pasikviesčiau merginą ir pasakyčiau jai tiesiogiai.”

“Kam po velnių rūpi, ką tu galvoji!”

Kas per… Ar vėl kažką blogai pasakiau?

“Bėda ta, ar visi vaikinai pasaulyje tokie silpnapročiai padarai? Tai nedavė man ramybės nuo pat vidurinės.”

Dabar dar blogiau, nei tada!

“Na, o kokį vaikiną laikai 'įdomiu'? Vis dėlto, privalo būti ateivis?”

“Man tiktų ateiviai ar kas nors panašaus, svarbiausia, kad nebūtų paprasti žmonės. Gali būti ir vaikinas, ir mergina.”

“Kodėl visada primygtinai nori kažko, kas nėra žmogus?”

Kai tai pasakiau, Haruhi pasižiūrėjo į mane su panieka.

“Nes žmonės visai neįdomūs!”

“Na… gal tu ir teisi.”

Net aš negalėjau paprieštarauti šiai Haruhi minčiai; jei paaiškėtų, kad ana žavi persikėlusi mokinė yra pusiau žemietė, pusiau ateivė, net aš pagalvočiau, kad tai šaunu. Jei Tanigučis, šiuo metu sėdintis netoli manęs, šnipinėjantis mane ir Haruhi, yra detektyvas iš ateities, tai būtų dar šauniau. Jei paaiškėtų, kad Asakura Rjouko, kuri kažkodėl man šypsojosi, turi kažkokių antgamtinių galių, tuomet mano mokyklinis gyvenimas taptų labiau jaudinantis, nei kada nors galėčiau pasvajoti.

Tačiau visa tai neįmanoma – nei ateiviai, nei keliautojai laiku, nei antgamtinės galios neegzistuoja šiame pasaulyje. Na gerai, sakykim, kad jie egzistuoja. Jie tiesiog nepasirodys prieš mus, paprastus žmogelius ir pasakys “Labas, iš tikrųjų aš ateivis”.

“TODĖL!”

Haruhi staiga atsistojo ir nuvertė savo kėdę, priversdama visus atsisukti ir pasižiūrėti į ją.

“TODĖL AŠ ŠITAIP STENGIUOS!!!”

“Atleiskite, kad vėluoju!”

Visąlaik optimistiškas mokytojas Okabė, būdamas šiek tiek uždusęs, įpuolė į klasę. Kai pamatė, kad visi spokso į Haruhi, stovinčią sugniaužtais kumščiais, akimis nukreiptomis į lubas, jis taip pat nustebo ir tiesiog stovėjo sustingęs.

“Ė… Netrukus prasidės pamoka!”

Haruhi nedelsiant atsisėdo ir spoksojo į suolo kampą. Ech!

Apsisukau, o visa klasė padarė tą patį ir taip pat pasuko galvas. Tada mokytojas Okabė, akivaizdžiai pasimetęs dėl sambrūzdžio, nusvirduliavo prie pakylos ir tyliai atsikosėjo.

“Atsiprašau, kad pavėlavau. Ė… Taigi, pradėkime!”

Jis dar kartą pakartojo ir atmosfera klasėje grįžto į įprastą – nors būtent tokios atmosferos Haruhi labiausiai negalėjo pakęsti.

Galbūt tiesiog jau toks gyvenimas?

Bet tiesą sakant, giliai širdyje aš labai pavydžiu Haruhi jos požiūrio į gyvenimą.

Ji vis dar turi troškimą pamatyti ką nors iš antgamtinio pasaulio, kurio aš jau senai išsižadėjau, ir entuziastingai bando pasiekti savo svajonę. Jei nieko nepasieksim sėdėdami vietoje ir laukdami, tai patys juos pasikvieskim! Štai todėl Haruhi ir krečia dalykus, kaip baltų linijų braižymas vidury mokyklos aikštės, simbolių tepliojimas ant mokyklos stogo ir užkeiktų popierinių talismanų kabinėjimas visur.

Ech.

Nežinau, kada Haruhi pradėjo daryti keistenybes, dėl kurių kiti palaikė ją okultiste. Laukimas niekur nenuves, tai kodėl nesurengus keletą keistų apeigų jiems prišaukti? O viską išbandžius, deja, nieko nenutikdavo. Galbūt todėl Haruhi veide visada ta “velniop visą pasaulį” veido išraiška.

“Ei, Kjonai.”

Po pamokos, Tanigučis, suglumusiu veidu, bandė įremti mane į kampą. Taniguči, su tokiu veidu atrodai kaip visiškas silpnaprotis!

“Tik tyliau! Man nesvarbu, ką sakai. Tiesiog kokį magišką burtažodį panaudojai?”

“Kokį dar burtažodį?”

Smarkiai pažengusi technologija yra neatsiejama nuo magijos<ref>[http://en.wikipedia.org/wiki/Clarke%27s_three_laws Trečiasis Klarko dėsnis]</ref>. Atsakydamas Tanigučiui prisiminiau šią frazę. Jis pirštu parodė į šiuo metu tuščią Haruhi vietą.

“Tai pirmas kartas, kada mačiau, kad Suzumija su kažkuo taip ilgai kalbėtų! Apie ką judu kalbėjot?”

Na, ė, apie ką jau tokio mes kalbėjome? Aš tiesiog uždaviau jai porą paprastų klausimų, tai viskas.

“Tai nesuvokiama!”

Tanigučis sarkastiškai nutaisė nuostabos apimtą veido išraišką, o tada iš už jo nugaros išlindo Kunikidas.

“Kjonui visada patikdavo keistos merginos.”

Ei, nekalbėk dalykų, galinčių sukelti nesusipratimą.

“Nesvarbu, kad Kjonui patinka keistos merginos. Aš negaliu suprasti kodėl Suzumija iš viso su tavim turėtų kalbėti? Visai nesuprantu.”

“Gal Kjonas toks pat keistas kaip ir ji?”

“Tikriausiai. Turiu galvoje, negali tikėtis, kad kas nors tokia pravarde kaip 'Kjonas' būtų normalus.”

Kjonas, Kjonas, Kjonas, baikit mane taip vadinti! Paprasčiausiai vadinkit mane mano tikru vardu, o ne ta kvaila pravarde! Bent jau norėčiau, kad sesuo vėl imtų mane vadinti “Onii-čian”!

“Aš taip pat norėčiau tai sužinoti.”

Lyg iš niekur pasigirdo malonus merginos balsas. Pakėliau galvą ir, žinoma, pamačiau nekaltą, besišypsantį Asakuros Rjouko veidą.

“Jau anksčiau keletą kartų bandžiau prakalbinti Suzumiją-san, bet nieko nepešdavau. Ar galėtumei mane pamokyti, kaip turėčiau su ja kalbėti?”

Apsimečiau, kad trumpam apie tai galvoju; iš tikrųjų, visai negalvojau.

“Nežinau.”

Tai išgirdusi Asakura nusišypsojo.

“Dabar man labai palengvėja. Ji daugiau nebegalėjo būti tokia atsiskyrusi nuo visų klasiokų, todėl nuostabu, kad tapai jos draugu.”

Asakura Rjouko rūpinasi ja taip, kaip klasės seniūnė, nes, na, ji ir yra klasės seniūnė. Ji buvo išrinkta klasės seniūne per praėjusią klasės susirinkimą.

“Draugu, ką?”

Dvejodamas palenkiau galvą. Nejaugi iš tikrųjų taip? Juk kai kalbu su Haruhi, ji visada žiūri susiraukusi!

“Tau reikia ir toliau padėti Suzumijai-san, kad ji pradėtų sutarti ir su visais kitais. Vis dėlto, mes visi vienoje klasėje, todėl mes tavimi pasikliausime!”

Ech, net jei ir sakai taip, aš net nežinau, ką turėčiau daryti!

“Jei man reikės ką nors pasakyti Suzumijai-san, galėsiu tiesiog paprašyti tavęs jai perduoti!”

Ne, palauk! Aš nesu jos atstovas!

“Prašau?“ nuoširdžiai paprašė ji, suglausdama delnus.

Susidūręs su jos prašymu, galėjau tik neaiškiai atsakyti “ėrm” ir “aa…”<ref>"aa" (''jap.'' ああ) ir "ėė" (''jap.'' ええ) japoniškai gali reikšti "taip/aha/jo". Šiuo atveju, sutrikęs Kjonas netyčiomis sutiko su Asakura.</ref>. Asakura tai suprato kaip “taip” ir nusišypsojo savo skaisčia šypsena, o tada sugrįžo pas kitas merginas. Man pamačius, kad tos kitos merginos taip pat į mane žiūrėjo, mano širdis nukrito į skardžio dugną.

“Kjonai, juk mes irgi draugai, ar ne…?” spoksodamas į mane įtariai paklausė Tanigučis.

“Kas po velnių čia dedasi?”

Net Kunikidas linktelėjo, užmerkęs akis ir sukryžiavęs rankas.

Po velnių! Kodėl aplink mane gauja kvailių?

Atrodo, kažkas nusprendė, kad kiekvieną mėnesį visi klasėje turėjo pasikeisti sėdėjimo vietas.

Taigi, klasės seniūnė Asakura Rjouko surašė visų vietų numerius ant mažų popieriaus skiaučių, sudėjo jas į sausainių skardinę ir liepė visiems iš jos traukti. Aš gavau antrą vietą nuo galo eilėje prie lango, pro kurį matėsi mokyklos kiemas. Spėkit kas užėmė galinę vietą už manęs? Teisingai. Tai pikčiurna Haruhi!

“Kodėl vis dar nenutiko nieko įdomaus? Pavyzdžiui, vienas paskui kitą pradeda pradingti pradinukai arba randami mokytojai nužudyti rūbinėje?”

“Baik sakyti tokius baisius dalykus!”

“Buvau įstojusi į Paslapčių Tyrinėjimo Grupę.”

“O? Kas nutiko?”

“Ji buvo tiesiog kvaila. Nenutiko nieko įdomaus! Visi nariai buvo detektyvinių romanų mėgėjai ir nei vienas net nebuvo panašus į detektyvą!”

“Ar tai nėra normalu?”

“Daug tikėjausi iš Antgamtinių Tyrinėjimų Grupės.”

“Nejaugi?”

“Bet paaiškėjo, kad jie gauja pamišėlių okultistų. Ar tau tai skamba linksmai?”

“Nelabai.”

“Ak, kaip nuobodu! Kodėl šita mokykla neturi nei vieno bent šiek tiek įdomaus klubo?

“Na, nieko dėl to nepadarysi.”

“Galvojau, kad pabaigusi vidurinę susidursiu su keletu tikrai šaunių klubų. Ech, čia tas pats kaip bandyti patekti į pagrindinę lygą, bet paskui sužinoti, kad mokykla, kurią lankai, net neturi beisbolo komandos.”

Haruhi atrodė lyg būtų kokia šmėkla, pasirengusi nukeliauti į tūkstančius šventyklų, kad nors prakeiktų. Ji su panieka spoksojo į dangų ir sunkiai atsiduso.

Turėčiau jos gailėtis?

Nežinau, kokius klubus mėgsta Haruhi. Gal net ji pati nežino atsakymo. Ji paprasčiausiai nori “nuveikti kažką įdomaus”. Kas tas “kažkas įdomus”? Ar tai turi sietis su žmogžudystės mįslės išaiškinimu? NSO ieškojimu? Arba egzorcizmu? Manau, kad net ji pati nežino.

“Manau, kad nieko negali padaryti, jei jų nėra.”

Nusprendžiau pareikšti savo nuomonę.

“Vis dėlto, dauguma žmonių yra patenkinti esama padėtimi. Na, o tie, kurie nėra, bando sukurti arba atrasti kažką, kas patobulintų civilizaciją. Kažkas norėjo skraidyti, todėl sukūrė lėktuvus. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl buvo sukurti automobiliai ir traukiniai. Tačiau tokius dalykus sukuria tik žmonės, turintys ypatingų talentų. Tik genijai gali paversti tuos vaizduotės kūrinius į tikrovę. O mes, paprasti mirtingieji, tiesiog turime laimingai nugyventi savo gyvenimėlius. Neturėtumėme elgtis impulsyviai tik todėl, kad trokštame nuotykių.”

“Užsikišk.”

Haruhi tiesiog nutraukė mano gana puikią kalbą, ar bent jau taip pats maniau, ir nusuko galvą į kitą pusę. Panašu, kad dabar ji labai blogos nuotaikos. Antra vertus, kada gi ji tokia nėra? Aš prie to jau pripratau.

Mergiotei turbūt nerūpi niekas, nebent tai susiję su antgamtinėmis galiomis, kurios žymiai lenkia tikrovę. Deja, pasaulyje jų nėra. Tikrai ne.

Tegyvuoja fizikos dėsniai! Tik dėl jūsų mes, paprasti žmogeliai, galime ramiai sau gyventi. Nors Haruhi, aišku, dėl to ir yra nepatenkinta.

Juk aš normalus, tiesa?

Kažkas turėjo būti to priežastimi.

Gal ją sukėlė kažkas dar prieš mūsų pokalbį?

Nes aš to visai nesitikėjau!

Šilta saulutė visiems klasėje kėlė mieguistumą. Kai jau lenkiau galvą ir pradėjau užsnūsti, galinga jėga čiupo mane už apykaklės ir patempė atgal. Kadangi ta jėga buvo tokia stipri, mano pakaušis trenkėsi į suolo už manęs atbrailą. Iš akių staiga ištryško ašaros.

“Ką tau užplaukė!?”

Įsiutęs apsisukau ir pasižiūrėjau į Haruhi, viena ranka vis dar laikančią mano apykaklę, ir besišypsančią tokia didele ir ryškia šypsena kaip atogrąžų saulė – iš tikrųjų, tai pirmas kartas, kada mačiau ją šypsantis. Jei šypsenas būtų galima matuoti kaip temperatūrą, tada jos šypsena būtų kaip atogrąžų miško.

“Sugalvojau!”

Ei, nespjaudyk ant manęs!

“Kaip ankščiau apie tai nepagalvojau?”

Haruhi akys tviskėjo taip ryškiai kaip Albireo Alfa<ref>[http://en.wikipedia.org/wiki/Albireo Albireo] (''lot.'' β Cyg / β Cygni / Beta Cyg / Beta Cygni) penkta ryškiausia dvinarė žvaigždė [http://lt.wikipedia.org/wiki/Gulb%C4%97_%28%C5%BEvaig%C5%BEdynas%29 Gulbės žvaigždyne].</ref> žvaigždė. Ji įdėmiai į mane spoksojo. Dvejodamas paklausiau:

“Ką tu sugalvojai?”

“Jei jis neegzistuoja, galiu jį sukurti pati!”

“Ką sukurti?”

“Klubą!”

Man staiga suskaudo galvą ir tai nesusiję su tuo, kad prieš akimirką mano galva trenkėsi į suolą.

“Nejaugi? Nuostabi idėja. Dabar gali mane paleisti?”

“Kas tau? Turėtum labiau džiaugtis!”

“Apie tavo idėją pasikalbėsim vėliau. Dabar tiesiog noriu, kad suprastum, kur esame, o paskui galėsi pasidalinti savo džiaugsmu su manimi. Tik pirmiausiai biški nusiramink, gerai?”

“Kaip suprasti?”

“Pamoka vis dar vyksta.”

Haruhi pagaliau paleido mano apykaklę. Susiėmiau už savo pritrenktos makaulės ir lėtai apsisukau. Tada pastebėjau, kad visi klasėje į mus žiūrėjo apimti siaubo. Nauja, ką tik universitetą baigusi mokytoja, rankoje laikiusi kreidą, žiūrėjo į mane ir atrodė, kad tuoj ims verkti.

Daviau Haruhi ženklą greičiau sėstis ir gūžtelėjau pečiais vargšei mokytojai.

Prašau, tęskite pamoką.

Išgirdau, kaip Haruhi kažką sumurmėjo ir nenoriai atsisėdo. Tada mokytoja ėmė toliau rašyti ant lentos…

Įkursi naują klubą?

Hmmmm…

Tik nesakyk, kad aš jau tapau nariu?

Skaudanti galva tik dar labiau padidina mano nerimą.
<noinclude>
===Pastabos===
<references/>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Prologas|prologą]]
| Toliau į [[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius2|antrąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Suzumija Haruhi:Knyga1 Prologas

2019-02-26T12:16:44Z

Tomas0132:

===Prologas===

Kada aš nustojau tikėti Kalėdų Seneliu<ref>Japoniškame originale vartojamas žodis [http://en.wikipedia.org/wiki/Santa_Claus "Santa"], tačiau, mano nuomone, lietuviams labiau priimtinesnis "Kalėdų Senelis".</ref>? Tiesą sakant, toks kvailas klausimas man neturi jokios reikšmės. Bet visgi jeigu paklaustumėte, kada aš nustojau tikėti, kad tas raudoną kostiumą vilkintis senis yra Kalėdų Senelis, tada aš užtikrintai jums atsakyčiau: aš juo iš viso niekada netikėjau. Žinojau, kad Kalėdų Senelis, kuris pasirodė per mano darželio Kalėdų vakarėlį, buvo apsišaukėlis, ir dabar, kai apie tai pagalvoju, visi mano bendraklasiai taip pat atrodė netikintys, žiūrėdami kaip mūsų mokytojas apsimetinėja Kalėdų Seneliu. Nors aš ir niekada nemačiau mamos besibučiuojant su Kalėdų Seneliu<ref>Turima galvoje Kalėdinę dainą [http://en.wikipedia.org/wiki/I_Saw_Mommy_Kissing_Santa_Claus "I Saw Mommy Kissing Santa Claus"] arba [http://en.wikipedia.org/wiki/I_Saw_Mommy_Kissing_Santa_Claus_%28film%29 filmą] tokiu pat pavadinimu.</ref>, buvau pakankamai protingas, abejoti tik per Kalėdas dirbusio senio egzistavimu.

Vis dėlto, turėjo praeiti šiek tiek daugiau laiko, kol supratau, jog ateivių, keliautojų laiku, vaiduoklių, pabaisų ir esperų<ref>[http://en.wikipedia.org/wiki/Esper Esperas] ([http://en.wikipedia.org/wiki/Extrasensory_perception ESP] - ''Extrasensory perception''; ''liet.'' "nejutiminis suvokimas") - asmuo, galintis naudotis telepatiniais ar kitais antgamtiniais sugebėjimais. Tikslaus vertimo į lietuvių kalbą neradau (ekstrasensas ar telepatas būtų netikslu), todėl nusprendžiau palikti anglišką variantą.</ref> tuose specialiųjų efektų prikimštuose ‘geriečiai prieš blogiukų organizaciją’ anime taip pat neegzistavo. Ne, palaukit, galbūt aš tai ir supratau, tiesiog nenorėjau to pripažinti. Giliai širdyje aš vis dar troškau, kad tie ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos, esperai, ir blogio organizacijos staiga imtų ir atsirastų. Palyginus su šiuo mano nuobodžiu, paprastu gyvenimėliu, pasaulis tose tviskančiuose filmuose buvo daug įdomesnis; aš taip pat norėjau gyventi tokiame pasaulyje!

Norėjau būti tas, kuris išgelbėtų ateivių pagrobtą merginą, kurią jie įkalino kupolo formos tvirtovėje. Aš norėjau būti tas, kuris savo drąsa, protu ir patikimuoju lazeriniu ginklu kovoja prieš piktadarius iš ateities, bandančius pakeisti istoriją savo pačių naudai. Aš norėjau būti tas, kuris ištremia demonus ir pabaisas vienu užkeikimu, kovoti prieš mutantus ar aiškiaregius iš blogio organizacijų, ir kovoti telekinetinėse kovose!

Bet palaukit, reikia nusiraminti. Jeigu aš tikrai būčiau užpultas ateivių ar kažko ten panašaus, kaip aš galėčiau prieš juos kovoti? Aš juk neturiu jokių ypatingų galių!

Na tada, o jei taip: vieną dieną, paslaptingas naujokas persikelia į mano klasę. Išskyrus tai, kad jis iš tikrųjų ateivis ar yra atkeliavęs iš ateities, ir dar jis turi telepatinių sugebėjimų. Kai jis įsivelia į kovą su blogiukais, viskas ką man reikia padaryti, tai rasti būdą kaip įsivelti į tą jo karą. Jis pasirūpintų kovomis, o aš tiesiog būčiau jo pašalinis pagalbininkas. O Dieve, tai tiesiog nuostabu, aš toks gudrus!

Arba galbūt, jei tai nepavyktų, tada va taip: vieną dieną, paslaptinga galia pabunda manyje, na, kažkas panašaus į telekinetinį ar telepatinį sugebėjimą. Tada sužinočiau, kad yra daug tokių žmonių, turinčių panašių galių, ir tada kokia nors antgamtinė bendruomenė mane pas save priimtų. Taip aš tapčiau šios organizacijos dalimi ir kovočiau prieš bloguosius mutantus.

Deja, tikrovė stebinančiai žiauri… Niekas nepersikėlė į mano klasę. Man niekada neteko pamatyti NSO. Kai nueidavau į vietas, kur sklido gandai, jog ten vaidenasi, niekas nepasirodydavo. Dvi valandos įtempto spoksojimo į pieštuką neprivertė jo pajudėti nei per milimetrą, o žiūrėjimas į klasioko pakaušį taip pat neatskleidė jokių jo minčių. Galėjau tik liūdėti dėl to, kad fizikos dėsniai buvo tokie jau normalūs. Aš lioviausi žiūrėti laidas apie NSO ir kreipti dėmesį į antgamtiškus televizijos pranešimus, nes pagaliau save įtikinau, jog visa tai neįmanoma. Netgi pasiekiau ribą, kai pradėjau jausti nostalgiją tiems dalykams.

Baigęs vidurinę aš visiškai išaugau iš to svajonių pasaulio ir tvirtai nusileidau ant realybės. 1999 metais nenutiko nieko, nors vis dar tikėjausi, kad kas nors nutiks; žmonija nebegrįžo į mėnulį ir nenukeliavo toliau už jo. Turbūt, jei viskas taip ir toliau klostysis, būsiu seniai miręs, kai bus galima užsisakyti kelionę iš Žemės į Alfa Kentaurą<ref>[http://lt.wikipedia.org/wiki/Kentauro_alfa Kentauro alfa] (''lot.'' α Cen / α Centauri) – trečia pagal ryškį žvaigždžių sistema, šviesiausia [http://lt.wikipedia.org/wiki/Kentauras_%28%C5%BEvaig%C5%BEdynas%29 Kentauro žvaigždyne]. Dėl santykinio Kentauro Alfos artumo, sistema dažnai būna „pirmoji laikino apsilankymo vieta“ mokslinėje fantastikoje, filmuose ar kompiuteriniuose žaidimuose.</ref>.

Su tokiomis kasdieniškomis mintimis galvoje, tapau paprastu, lengvabūdišku gimnazistu. Tai yra, kol vieną dieną sutikau Suzumiją Haruhi.
<noinclude>
===Pastabos===
<references/>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Iliustracijos|knygos iliustracijas]]
| Toliau į [[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius1|pirmąjį skyrių]]
|-
|}
</noinclude>

Sword Art Online:Knyga 4 5 skyrius

2019-02-26T11:47:52Z

Tomas0132:

'''5 Skyrius'''

„Apči!”

Lyfa, Silfų rasės kovotoja, greitai užsidengė burną abiem rankom po sprodaus, netinkančio damai čiaudulio.

Ji pasižiūrėjo link šventyklos įėjimo, išsigandusi, kad blogio dievas ją išgirdo ir įkiš savo milžinišką veidą vidun.

Laimei, vienintelis dalykas, įeinantis vidun buvo krentantis sniegas. Kai sniegas priartėdavo prie ugnies, degančios ant šventyklos grindų, jis pavirsdavo į garų debesėlį ir išnykdavo.

Lyfa susirietė prie galinės sienos, kasydama storą savo mantijos kailinę apykaklę.

„Haa...“

Atsidusdama, Lyfa pradėjo šildytis prie greta esančios ugnies. Ji pasijuto patogiau ir jau greitai suprato beužmieganti.

Maža, akmeninė šventykla kurioje jie buvo, buvo apie keturių metrų ilgio, pločio ir aukščio. Sienos ir lubos buvo dekoruotos klaikių monstrų reljefais, kurie atrodė lyg judėtų ugnies šviesoje; tai nebuvo pats maloniausias interjeras. Pasukusi savo žvilgsnį į šoną, Lyfa pamatė savo kompanioną atsirėmusį į sieną, pradedantį snausti, jo taikus – gal kvailas – veidas kilnojosi aukštyn žemyn kaip laivas plūduriuojantis uoste.

„ Ei, pabusk –“

Šnabždėdama, Lyfa timptelėjo jo smailią ausį. Vienintelis atsakas buvo niurnėjimas, kuris skambėjo kaip „munyamunya“. Jo sterblėje buvo kita konpanionė, saldžiai mieganti susirietusi į kamuoliuką fėja.

„Ei, jei užmigsi, tu atsijungsi!“

Ji vėl timptelėjo jam už ausies. Dėl to jo galva nusileido jai ant kelių, o jis ją sukinėjo tarsi ieškodamas patogesnės padėties.

Lyfos kūnas sustingo iš gėdos. Ji tuščiai gniaužė rankas, kol svarstė, kokį metodą toliau bandyti jam pažadinti.

Nenuostabu, kad jis užmigo, suprato ji, pasižiūrėjusi į apatinį dešinį kampą savo regos lauke. Vis dėlto, juk tikrame pasaulyje jau po dviejų nakties. Paprastai Lyfa jau būtų atsijungusi ir saldžiai miegotų savo lovoje.

Tiesa, Jötunheimras ir Alfheimas buvo pasauliai, sukurti žaidimų kompanijos. Kažkur tikrame pasaulyje, Japonijos metropolyje Tokijuje, buvo serverio mašina, o kur esame dabar, tai tik joje esantis virtualus pasaulis. Lyfa ir jos konpanionas egzistavo čia kaip žmonės naudojantys FullDive siejimo mašiną, vadinamą <<AmuSphere>>.

Iš tiesų, palikti virtualų pasaulį buvo gana lengva. Paprasčiausiai reikėjo ištiesti savo rodomąjį ir vidurinįjį kairės rankos pirštus, pamosuoti jais, kad atsidarytų žaidimo meniu ir paspausti <<Atsijungti>> mygtuką. Dar galima paprasčiausiai atsigulti ir užmigti; AmuSphere pajustų vartotojo sulėtėjusią smegenų bangų veiklą ir automatiškai atsijungtų. Iš ryto vartotojai patogiai atsibustų savo lovose.

Vis dėlto, buvo tam tikra priežastis, kodėl Lyfa ir jos konpanionas negalėjo čia užmigti.

Galiausiai nusprendusi pasielgti išdykėliškai, Lyfa sugniaužė savo kairę ranką ir stipriai trūktelėjo savo partnerio dygius, juodus plaukus.

Švilpt! Kartu su atgaivinančio garso sprogimu, geltona šviesa, kuri nusakė grįžtančios kulkos ataką, aktyvavosi. Lyfos
konpanionas išleido keistą, išgąstingą garsą ir puolė į priekį. Iškart susiėmęs savo skaudančią galvą abiem rankom, jis pažiūrėjo aplink ir pamatė besišypsančią Lyfą.

„Labas rytas, Kirito.“

„...O, labas rytas.“

Jos kompanionas buvo spriganų rasės. Jo oda buvo juosva, plaukai juodi ir, jei ne susirūpinusi mina, būtų galima jį palaikyti herojumi iš shounen mangos.

„...Aš, aš užmigau?“

„Ir tu netgi gavai nemokamą pagulėjimą ant kelių; turėtum būti dėkingas, kad išsisukai tik su vienu smūgiu.“

„...Kadangi buvau nemandagus, atsiprašydamas leidžiu tau pasinaudoti mano keliais gulėjimui jei norėtum, Lyfa...“

„Nereikia!“

Lyfa greitai nusisuko metusi skersą žvilgsnį į Kirito.

„Nekalbėk nesąmonių – gal susapnavai kokių šaunių pabėgimo idėjų?“

„Kalbant apie sapnus, aš jau ruošiausi suvalgyti šį nuostabiai atrodantį pudingą su daugybe ledų.“

Galvodama, kad elgėsi kaip kvailė klausdama, Lyfos pečiai susmuko ir ji atsisuko atgal į šventyklos įėjimą. Snaigės šoko tamsoje siaučiančiame vėjyje, bet nieks daugiau nejudėjo.

Štai tai buvo – priežastis, kodėl jie negalėjo atsijungti. Kirito, Lyfa ir Yui, mieganti Kirito sterblėje, buvo įkalinti Jötunheimre, negalėdami ištrūkti į paviršių.

Žinoma, jei jie būtų tiesiog norėję palikti žaidimą, tai būtų lengva. Tačiau ši šventykla nei buvo saugioje zonoje, nei tai buvo užeiga. Taigi, jei jie dabar grįžtų į realybę, jų virtualūs, besieliai kūnai liktu čia tam tikrą laiko tarpą. Virtualūs kūnai palikti neprižiūrėti traukdavo monstrus ir jų bejėgiai kūnai būtų sunaikinti, kas reikštų greitą mirtį. Tuomet jie būtų nusiųsti atgal į <<Silvianą>>. Jei taip nutiktų, tai kokia tada būtų prasmė keliauti iki čia iš Silfų teritorijos?

Kelionės, kurios ėmėsi Lyfa ir Kirito, tikslas buvo pasiekti Alfheimo sostinę - <<Aaruną>>.

Jie paliko Silfų teritoriją šiandien ryte, tiksliau, vakar vakare. Praėję milžinišką mišką ir keletą kasyklų tunelių, jie buvo užpulti iš pasalų Salamandrų grupės. Atrėmę puolimą, jie susitiko su Silfų Lorde Sakuya, sulaukė iš jos padėkos ir išvyko, viskas pradėjo rimti apie pirmą nakties.

Tuo metu Lyfa ir Kirito jau buvo išbuvę FullDive ištisas aštuonias valandas, išskyrus laiką nueiti į tualetą ir trumpam pailsėti. Kadangi Aaruno vis dar nebuvo matyt ir jis dar tikrai toli, jie nusprendė sustoti pirmame pasitaikiusiame kaime, kurį užtiks ir atsijungti. Tą akimirką, pora pamatė kaimą miško viduryje ir, džiaugdamiesi dėl savo laimės, nusileido jame.
Tada, net jei tai būtų buvę problematiška, jie turėjo patikrinti žemėlapį, kad pasitikslintų kaimo pavadinimą ir užeigos egzistavimą. Ir kas galėjo pagalvoti....

„...Ir kas galėjo pagalvoti, kad kaimas ištiesų buvo mimikrinis monstras...“

Kirito, kuris atrodė galvojo tą patį, atsiduso. Lyfa irgi atsiduso ir linktelėjo.

„Tiesa... Kas sakė, kad jokie monstrai nepasirodo Aaruno plynaukštėje?“

„ Aš manau, kad tai buvai tu.“

„Neprisimenu sakiusi kažką panašaus.“

Su šiuo lengvu, geraširdišku pajuokavimu, jie vėl atsiduso unisonu.

Nusileidę šiame keistame kaime, dairydamiesi jie nematė jokių gyventojų – NPC. Vis dar galvodami, kad čia turėtų būti bent užeigos šeimininkas, jie nuėjo į didžiausią pastatą kaime, kai...

Visi trys kaimo pastatai sugriuvo. Kas buvo užeiga staiga tapo mėsingu gabalu. Vis dėlto, jie neturėjo laiko tuo stebėtis, mat žemėje po kojomis atsivėrė skylė iš tos pačios mėsingos medžiagos. Tai buvo milžiniškas kirmino tipo monstras, kuris laukė po žeme su savo raukšlėm žemės paviršiuje, kad galėtų įvilioti vidun savo auką.

Kirito su Yui savo kišenėje ir Lyfa buvo įtraukti į kirmino burną stripraus siurbimo. Kol žliuožė kirmino gerkle, Lyfa buvo įsitikinusi, kad mirtis būnant suvirškintam kirmino virškinimo sultyse yra tikriausiai blogiausias būdas mirti kokį ji buvo patyrusi metus žaisdama ALO.

Jų laimei, pasirodė, kad kirminas neturėjo skrandžio. Jų kelionė po virškinamąjį traktą truko geras tris minutes, kol jie buvo be ceremonijų pašalinti pro kitą kirmino galą, gleivėmis padengtą Lyfos kūną krėtė šiurpas ir pasibjaurėjimo jausmas. Kai pabandė sulėtinti savo kritimą naudodamasi sparnais, ji pradėjo panikuoti.

Ji negalėjo skristi. Kad ir kiek jėgų sutelkė į savo mentes, ji negalėjo pajudinti sparnų. Ji krito tiesiai į juodumą su Kirito netoliese, ir su trenksmu jie nusileido gilioje sniego pusnyje.

Lyfa pirmoji atsigavo ir išsilaisvino iš pusnies, ir, pažvelgusi į viršų, ji pamatė ne mėnulį, bet akmeninį skliautą besitęsiantį kiek beužmatė. ‘Nieko keisto, kad negalėjau skristi, juk čia urvas,‘ Lyfa galvojo apžiūrėdama aplinką.
Kol ji dairėsi aplink, nenormali figūra atsirado netoli pusnies, kur ji nukrito. Tai neabejotinai buvo <<blogio-dievų-klasės monstras>>, kokį ji buvo mačiusi tik paveikslėliuose.

Šalia jos Kirito iškišo savo galvą iš sniego. Prieš jam spėjus ką nors pasakyti, ji greitai uždengė jo burną, supradama jų baisią situaciją. Jie buvo bekraštyje požemio pasaulyje, <<Jötunheimre>>, sunkiausiame ALO lauke. Kitaip tariant, tas milžiniškas kirminas nebuvo spąstai sugauti maistui, bet skirtas tam, kad perkeltų žaidėjus į šią ledo karalystę.

Maždaug kaip penkiaaukštis namas, daugybę kojų turintis blogio-dievas pagaliau pasitraukė. Tada Lyfos grupė rado šią šventyklą, kurioje pasislėpė, ir galvojo ką toliau daryti. Deja, nebuvo jokio greito ir lengvo kelio palikti šią vietą, kai skraidyti neįmanoma. Jie žiūrėjo į ugnį sedėdami nugaromis į sieną apie valandą, taigi, iki dabar.

„Na... prieš sukurdamas išsigelbėjimo planą, aš turiu sužinoti apie Jötunheimrą, nes apie šią vietą turiu nulį žinių...“

Kirito pagaliau išsklaidė mieguistumą, pasižiūrėjo į tamsą aiškiomis, juodomis akimis ir prabilo.

„Tikrai, prieš atvykstant čia, Silfų lordė pasakė kažką, kai aš daviau jai pinigus. ‚ Aš manau, kad uždirbtum tiek daug pinigų, reikėtų sumedžioti blogio-dievą Jötunheimre‘ ar kažką panašaus.“

„Ak, taip, ji taip sakė.“

Lyfa linktelėjo prisimindama.

Prieš kirminui juos praryjant, Kirito ir Lyfa susitiko su Silfų ir Kait Silfų lordais konferencijoje ir kovėsi su didelėmis priešų Salamandrų pajėgomis, kurios netikėtai juos užpuolė. Vėliau, Kirito tiems patiems lordams davė didelę pinigų sumą, kai išgirdo, jog jie stokojo lėšų. Priimdama šiuos pinigus, Silfų lordė Sakuya tirai pasakė kažką tokio.

„... Jei jau apie tai prakalbom, Kirito, iš kur tu gavai visus tuos pinigus?“

Netikėtas klausimas išmušė iš vėžių Kirito minčių traukinį ir privertė jį susipainioti žodžiuose.

„Tai, ak, keli mano pažįstami man juos davė. Jie anksčiau žaidė šį žaidimą, bet dabar turėjo nustoti jį žaidę...“

„Na, jei jau taip sakai...“

Tai buvo gana įprasta istorija. Žaidėjas, paliekantis žaidimą, atiduoda savo pinigus ir įrangą draugams ar pažįstamiems. Lyfa nusprrendė patikėti tuo ir sugrįžo prie pirminės pokalbio temos.

„ Tai kokia ta problema? Kas nors susiję su tuo, ką pasakė Sakuya?“

„ Na, jei lordė sakė kažką panašaus, vadinasi turi būti žaidėjų, medžiojančių šiame lauke, tiesa?“

„ Turėtų būti.“

„Taigi, be to, kad milžiniškas šliužas yra vienpusė kelionė, turėtų būti ir kitas būdas įeiti ir išeiti iš šio lauko.“
Pagaliau suprasdama, ką Kirito turėjo galvoje, ji palinksėjo pritardama.

„ Turėtų būti... , bet kaip ir tau, man tai pirmas kartas, todėl aš nesu ten buvusi. Aaruno mieste yra didžiuliai požemiai rytuose, vakaruose, pietuose ir šiaurėje, kurių žemiausi aukštai turėtų turėti laiptus vedančius į Jötunheimrą. Ta vieta turėtų būti...“

Lyfa kaire ranka iškvietė meniu ir atidarė žemėlapį. Ji pamatė, kad Jötunheimras yra beveik apskritas, viskas aplink juos išskyrus dabartinę jų buvimo vietą buvo pilka, kadangi ji niekada ten nebuvo buvusi. Ji palietė žemėlapį dešiniuoju smiliumi, nurodydama taškus viršuje, apačioje, kairėje ir dešinėje.

„ Jie turėtų būti čia, čia, čia ir čia. Dabar esame šventykloje tarp centro ir pietvakarinės sienos, taigi arčiausi laiptai turėtų būti pietiniai arba vakariniai. Tačiau...“
Lyfos pečiai susmuko prieš jai ištariant kitą pastabą.

„Visi požemių laiptai turi blogio-dievo klasės sargus.“

„ Tie blogio-dievai, kokio jie stiprumo?“

Lyfa nepatikliai pasižiūrėjo į Kirito prieš atsakydama į jo klausimą.

„Kad ir koks tu stiprus, šį kartą to nepakaks. Sklinda gandai, kad kai ši zona buvo pirmą kartą atidaryta, Salamanderiai pasiuntė žemyn didėlę grupę. Jie buvo visiškai sutriuškinti pirmo sutikto blogio-dievo klasės monstro. Generolas Eugenijus, su kuriuo netgi tau sunkiai sekėsi kautis, neatlaikė daugiau nei dešimt sekundžių prieš jį.“

„... Čia tai bent!“

„ Kad galėtum čia medžioti, turi būti gerai apsišarvavęs žaidėjas, vos ne žmogus–skydas, su galingais puolėjais ir mažiausiai aštuoniais žaidėjais, besirūpinančiais pagalba ir gydymu. Mes esame du lengvai apsiginklavę kariai; prieš mums spėjus ką nors padaryti, būtume sutrypti ir nužudyti.“

„ Norėčiau to išvengti.“
Kirito linktelėjo, bet išgirdęs apie tokį iššūkį atrodė toks susijaudinęs, kad net jo švervės virpėjo. Lyfa, matydama tai, pasirūpino pridėti dar vieną perspėjimą.

„ Bet prieš tai, yra 99% tikimybė, kad mes nepasieksime laiptų. Tokios ilgos distancijos bėgimas pritrauktų blogio-dievus ir būsime negyvi dar prieš nusitaikant į juos.“

„Suprantu... ir mes negalime skraidyti šioje teritorijoje.“

„Taip. Kad atkurtume skraidymo galią, mums reikėtų saulės arba mėnulio šviesos. Bet, kaip matai, nė vienas iš jų čia nėra pasiekiamas... Vienintelė išimtis yra Impų žaidėjai, kurie gali šiek tiek skraidyti po žeme...“

Čia jos žodžiai nutrūko ir jie pasižiūrėjo į vienas kito sparnus. Silfės Lyfos tamsiai žali sparnai ir Springgano Kirito pilki sparnai prarado savo švytėjimą ir suvyto. Vienintels dalykas, rodantis, kad jie yra fėjos buvo jų smailios ausys, kadangi jie negalėjo skraidyti.

„Taigi, mūsų paskutinė viltis yra sutikti vieną iš tų didžiųjų blogio-dievų medžiotojų komandų, kurias Lyfa prieš tai minėjo, prisijungti prie jų ir sugrįžti atgal į žemės paviršių.“

„ Skamba daumaž teisingai.“

Lyfa nukreipė savo žvilgsnį į lauką už mažos šventyklos linksėdama.

Už plonos mėlynos tamsos, už plataus sniego ir ledo miško stovėjo statinys panašus į tvirtovę. Žinoma, jį kontroliavo pats stipriausias Boso-lygio blogio-dievas ir jo pakalikai; artinimasis prie tos vietos reikštų labai nemalonią mirtį. Natūralu, kad kitų žaidėjų čia nepavyks rasti.

„Jötunheimras pakeitė paviršiuje esančius požemius į sunkiausio lygio. Tas požemis pridėtas visai neseniai. Taigi, kartų, kai medžiotojų grupė buvo čia nusileidusi, skaičius akivaizdžiai neviršijo dešimt. Tikimybė jiems netyčia prisiartinti prie šios šventyklos gali būti mažesnė nei mums nukauti blogio-dievo klasės monstrą vieniems.“

„Spėju, tai bus mūsų laimės išbandymas.“

Kirito šiek tiek šyptelėjo, tada dešiniu smiliumi bakstelėjo galvą beveik dešimties centimetrų ūgio mergaitei, miegančiai ant jo kelių.

„ Ei, Yui... pabusk.“

Pamirksėjusi akimis su ilgomis blakstienomis du ar tris kartus, jos mažas, rausva suknele apgaubtas , kūnas šovė į viršų. Ji uždėjo dešinę ranką ant savo skruosto, ištiesė į viršų kairę ranką aukštai virš savęs ir nusižiovavo. Šis judesys buvo toks mielas, kad Lyfa galėjo tik sužavėta spoksoti.

„ Aaaa... Labas rytas, tėti, Lyfa.“

Mažoji fėja pasisveikino su jais savo skaidriu it varpelis balseliu. Kirito kalbėjo su ja labai švelniai.

„ Labas rytas, Yui. Deja, vis dar naktis, ir mes vis dar po žeme. Atsiprašau, kad trukdau tave, bet gal galėtum paieškoti kitų žaidėjų netoliese?“

„ Taip, supratau. Prašau palaukti...“

Yui linktelėjo ir užsimerkė.

Oficialus šios mažos fėjos, Yui, kurią Kirito nešiojosi kartu su savim, vardas buvo << Navigacijos fėja>>. Kol žaidėjas mokėjo papildomą mokestį, jis galėjo išsikviesti tokią per savo meniu langą. Tačiau iš to, ką Lyfa yra girdėjusi, navigacijos fėjos turėtų duoti tik paprastą informaciją, kurią sistema laiko tinkama. Taip pat jos turėtų kalbėti sintezuotu balsu ir neturėti emocijų. Ji niekada negirdėjo apie turinčia asmenybę ar bent jau vardą.

‚ Jei dažnai išsikvieti tą pačią navigacijos fėją, ar ji tampa tokia draugiška?‘ galvojo Lyfa laukdama Yui atsakymo.
Kai ji atvėrė savo akis, jos ausys nusviro iš nusivilimo, ir ji papurtė savo lygius, ilgus, varno juodumo plaukus.

„ Atsiprašau, aš negaliu pamatyti jokio signalo, rodančio kitus žaidėjus mano duomenų srityje. Prieš tai, jei tik aš būčiau pastebėjusi, kad tas kaimas nebuvo užregistruotas žemėlapyje...“

Matydama mažąją fėją liūdnai nuleidusią galvą nuo savo vietos ant Kirito dešinio kelio, Lyfa pirštų galiukais švelniai paglostė Yui galvą.

„ Ne, tai ne tavo kaltė, Yui. Tada aš tavęs prašiau perspėti mus apie artimus žaidėjus kaip pirmenybę. Tau nereikia būti tokiai liūdnai.“

„...Ačiū, Lyfa.“

Žiūrėdama į drėgnas Yui akis, Lyfa negalėjo patikėti, kad ši maža fėja yra tik parastas programinis kodas. Ji nuoširdžai nusišypsojo, palietė maža Yui veidelį ir vėl savo dėmesį nukreipė į Kirito.

„ Na, jei jau taip nutiko, viskas ką mes galim padaryti tai stengtis iš visų jėgų.“

„ Bandyti... bandyti ką?“

Lyfa nusišypsojo bebaime šypsena Kirito, kuris galėjo tik pasimetęs mirksėti.

„ Aš tik noriu tai pabandyti – galim ar ne mes dviese pasiekti laiptus vedančius į paviršių. Sedėdami čia tik švaistom laiką.“

„ Bet, bet tu juk ką tik sakei, kad tai yra visiškai neįmanoma...“

„ Aš sakiau, kad tai yra 99% neįmanoma. Bet aš noriu rizikuoti ta 1% galimybe. Kol mes, išsiaiškinę kaip juda blogio-dievai ir laikysimės jų nepastebėti, atsargūs judesiai turėtų būti įmanomi.“

„ Lyfa, tu nuostabi!“

Yui suplojo rankomis ir Lyfa atsakė mirktelėjimu prieš atsistodama.

Vis dėlto, Kirito sugriebė Lyfos rankovę ir trūktelėjo ją atgal.

„K-ką?“

Lyfa griuvo atgal į savo vietą. Ji pradėjo protestuoti, bet tamsios akys spoksančios į jos akis iš arti ją nutildė. Kol jis laikė jos žvilgsnį, iki tol atsipalaidavęs Kirito kreipėsi į ją tvirtu tonu.

„Ne, tu turėtum atsijungti. Aš pasaugosiu tavo avatarą, kol jis pradings.“

„Eh?! Ko-kodėl?“

„Dabar pusė trijų. Argi nesakei, kad tu moksleivė? Šiandien dėl manęs buvai FullDive daugiau nei aštuonias valandas. Aš
negaliu tau leisti likti su manimi dar ilgiau.“

„...“

Staigus Kirito komentaras paliko ją be žado, bet jis paprasčiausiai pasižiūrėjo į ją ir ramiai tęsė.

„Net jei eitume tiesiai, mes nežinome kiek tai užtruktų. Jei išvengtume kiekvieno didelio monstro aptikimo srities, tai prailgintų mūsų kelionės atstumą. Net jei mes pasiektume laiptus, jau būtų rytas. Yra priežastis, dėl kurios aš turiu nuvykti į Aaruną, bet šiandien yra darbo diena, todėl aš manau, kad tu turėtum atsijungti.“

„Ne, man viskas gerai. Tik vieną kartą nemiegosiu visą naktį...“

Per prievartą išspausdama šypseną, Lyfa papurtė galvą.

Kirito, paleisdamas Lyfos rankovę, nuleido galvą, kad pasakytų savo paskutinius žodžius.

„ Ačiū už keliavimą su manimi taip toli, Lyfa. Jei ne tu, aš tikriausiai būčiau užtrukęs keletą dienų vien informacijos rinkimui. Bet tavo dėka, man prireikė tik pusės dienos čia nusigauti. Nesvarbu, kiek aš tau dėkočiau, to nebūtų gana.“

„...“

Negalėdama nugalėti skausmo krūtinėje, gimusio iš šių netikėtų žodžių, Lyfa galėjo tik neefektyviai sugniaužti savo kumščius.
Lyfa nebuvo tikra, kodėl šie žodžiai žeidė ją taip stipriai, bet jos burna sujudėjo instinktyviai ir grubiai išspjovė žodžius.

„ ...Aš to nedarau vien tik dėl tavęs.“

„A?‘

Kirito pakėlė galvą. Lyfa vengė akių kontakto su juo ir tęsė kietu balsu.

„ Aš... Aš norėjau vykti, štai kaip aš atsidūriau čia. Aš tikiuosi tu supranti bent jau tai. Ką čia kalbi apie prievartinę kelionę? Ar manai, kad aš nekenčiau keliauti visą šį kelią su tavimi?“

Jos susikaupusios emocijos buvo aptiktos AmuSphere ir jis bandė ašarų migla uždengti jos akis – ji buvo priversta tankai mirksėti. Kad išsilaisvintų iš supanikavusio Yui žvligsnio tarp jos ir Kirito, Lyfa nusisuko į šventyklos įėjimą ir atsistojo.

„ Aš... manau, kad šiandienos nuotykis buvo geriausias, kokį esu patyrusi ALO. Buvo daug jaudinančių dalykų. Galiausiai, aš taip pat pradėjau galvot, kad šis pasaulis yra kita realybė, aš buvau bepradedanti tikėti!“

Lyfa nusišluostė ašaras dešine ranka ir jau ruošėsi eiti į lauką, kai staiga –

Didžiulis, keistas garsas, kuris nebuvo nei griaustinis, nei žemės drebėjimas, pasigirdo netoliese.

„BORURURU!“ Tas riaumojimas, be abejonės, sklido iš milžiniško monstro burnos. Paskui, žemė pradėjo drebėti, ir pasigirdo griausmingas žingsnių garsas.