Suzumija Haruhi:Knyga3 Vienišosios salos sindromas - Revision history

Soryusu at 13:53, 20 February 2013

2013-02-20T13:53:23Z

Soryusu at 23:56, 27 July 2012

2012-07-27T23:56:35Z

Show changes

Soryusu at 21:46, 9 October 2011

2011-10-09T21:46:03Z

Show changes

Soryusu at 16:53, 27 July 2011

2011-07-27T16:53:13Z

Show changes

Soryusu at 14:42, 6 July 2011

2011-07-06T14:42:53Z

Show changes

Soryusu at 22:04, 13 March 2011

2011-03-13T22:04:50Z

← Older revision		Revision as of 22:04, 13 March 2011
Line 1,274:		Line 1,274:

	Tai nutiko trečiosios dienos rytą.		Tai nutiko trečiosios dienos rytą.

			`Visą antrąją dieną praleidome be paliovos valgydami ir linksmindamiesi, o kadangi vakarop oras dar labiau pablogėjo, lyg atsukta kasetė pasikartojo vakarykštis balius. Trečiąją dieną pabudau draskomas pagirių galvos skausmo, ir jei Koizumis nebūtų manęs pažadinęs, turbūt būčiau tebemiegojęs valgomajame drauge su Haruhi ir Asahina-san.

			Pravėriau užuolaidas. Trečiosios dienos rytą audra toliau tęsėsi.

			"Kažin, ar rytoj galėsim grįžti namo?"

			Bandydamas atsikratyti svaigulio, nusiprausiau veidą po šaltu vandeniu, ir vos pajėgdamas eiti tiesia linija, apdairiai nusileidau laiptais, stengdamasis nepargriūti.

			Valgomajame prie stalo jau sėdėjo Haruhi ir Asahina-san su tokiomis pat apgailėtinomis minomis kaip ir manoji, bei Koizumis ir Nagato su savo įprastomis veido išraiškomis.

			Tamaru broliai buvo dar nenusileidę. Matyt, neatlaikė, gerdami dvi naktis iš eilės. Iš atminties galėjau atgaminti vaizdus, kaip apvertusi butelį aukštyn kojom Haruhi jiems abiem per stiklinių kraštus pilstė vyną. Būdama blaiva Haruhi jau elgiasi nutrūktgalviškai, o dar pridėjus alkoholio jos siautėjimas pasiekia tokį mastą, jog vien pagalvojus apie jos vakarykštį darkymasį, pakanka, kad pora laipsnių padidėtų mano galvos skausmas. Tvirtai pasiryžau daugiau negerti nei lašo.

			"Daugiau nebegersiu vyno."

			Haruhi veide atsispindėjo praėjusio vakaro atsiminimai.

			"Nesuprantu kodėl, bet visi mano prisiminimai apie tai, kas nutiko po vakarienės atrodo pradingę. Juk dėl to šitaip apmaudu, tiesa? Jaučiuosi lyg būčiau iššvaisčiusi begalę laiko. Ech, nebenoriu daugiau prisigerti. Šiąnakt bus "Non-Alcohol Day"!"

			Iš esmės, gimnazistai iš viso neturėtų gerti, nors turbūt man reiktų pagirti Haruhi vien už tai, kad bent kartą ji pasakė kažką atsakingo. Antra vertus, ta svajinga Asahinos-san išraiška, kai ji apgirtusi, buvo tokia gundanti, jog tiesiog priverčia pagalvoti, kad saikingas kiekis gal ne taip ir blogai.

			"Tuomet, nuspręsta."

			Sutikdamas Koizumis tuoj pat linktelėjo ir pasakė Mori-san, kuri tuomet link mūsų stūmė vežimėlį su pusryčiais:

			"Šį vakarą atsisakysime alkoholio. Mums pakaks ir gaiviųjų gėrimų."

			"Supratau."

			Mori-san mandagiai nusilenkė ir pradėjo ant stalo patiekti lėkštes su kiaušiniene ir kumpiu.

			Mums pabaigus valgyti pusryčius Tamaru broliai taip ir nepasirodė prie stalo. Kadangi Keiičis-san rytais dažniausiai jaučiasi prastai, jo nepasirodymo buvo galima tikėtis, tačiau ne Jutako-san. Tą akimirką...

			"Brangūs svečiai."

			Priešais mus pasirodė Arakavas-san ir Mori-san. Jo įprastai ramiame liokajaus veide pastebėjau nerimo išraišką. Mane dėl to apima bloga nuojauta.

			"Kas nutiko?", pasiteiravo jo Koizumis, "Ar kilo kokių nors problemų?"

			"Taip.", atsakė Arakavas-san, "Manau, tai būtų galima įvardinti kaip problemą. Mori-san prieš akimirką buvo apsilankiusi Jutako-san kambaryje."

			Mori-san linktelėjo, patvirtindama liokajaus žodžius.

			"Kadangi durys buvo neužrakintos, be leidimo užėjau vidun, tačiau pamačiau, kad jo viduje nėra."

			Žiūrėdama į ant stalo ištiestą staltiesę, išraiškingu balsu pasakė Mori-san.

			"Kambarys buvo tuščias. Net nebuvo jokių ženklų, kad lovoje būtų miegota."

			"Beje, aš pabandžiau vidaus telefonu susisiekti su šeimininku, tačiau nesulaukiau jokio atsakymo."

			Išgirdusi Arakavo-san žodžius, Haruhi padėjo savo rankoje laikytą stiklinę sulčių.

			"Ką visa tai reiškia? Jutakas-san dingo, tuo tarpu Keiičis-san neatsiliepia telefonu?"

			"Paprastai tai įvardijant, taip ir yra.", atsakė Arakavas-san.

			"Ar galite įeiti į Keiičio-san kambarį? Ar turite atsarginį raktą?"

			"Atsarginius raktus turiu visiems kambariams išskyrus šeimininko. Kadangi jo kambaryje yra daug įvairių verslo dokumentų, imantis atsargumo priemonių, tik jis vienintelis turi raktą."

			Lyg tamsus debesis ėmė lūkuriuoti bloga nuojauta, apgaubdama du trečdalius mano širdies. Vilos savininkas, neišeinantis iš savo kambario, ir jo brolis, kuris buvo kažkur pradingęs...

			Arakavas-san šiek tiek linktelėjo:

			"Aš netrukus ketinu aplankyti šeimininko kambarį ir būčiau dėkingas, jeigu eitumėte drauge su manimi. Tikiuosi, kad klystu, tačiau mane apima bloga nuojauta."

			Haruhi staiga metė į mane žvilgsnį. Ką gi ji juo bandė pasakyti?

			"Manau, turime eiti."

			Tučtuojau atsistojo Koizumis.

			"Galbūt jis taip negaluoja, jog negali net atsikelti. Mums gali reikėti išlaužti duris."

			Haruhi staiga pašoko nuo kėdės,

			"Kjonai, eime! Tai nežada nieko gero. Juki, Mikuru-čian, judvi irgi eikit drauge!"

			Tą akimirką, Haruhi veide atsispindėjo iki tol nematyto rimtumo išraiška.

			Trumpai nupasakosiu kas nutiko po to.

			Keiičio-san kambarys buvo trečiame aukšte. Kad ir kiek būtume besibeldę, nesulaukėme jokio atsakymo. Koizumis pabandė pasukinėti durų rankeną, tačiau jos vis tiek neatsidarė. Storos ąžuolinės durys dabar prieš mus stovėjo lyg siena, užtverdama kelią.

			Pakeliui ten mes taip pat užsukome į Tamaru Jutako-san kambarį. Kaip kad mums minėjo Mori-san, patalynė atrodė nepaliesta, tarytum niekas nebūtų joje miegojęs. Kur gi jis galėjo dingti? Galbūt jie abu užsirakinę Keiičio-san kambaryje?

			"Kambarys užrakintas iš vidaus, vadinasi, kas nors privalo būti viduje."

			Giliai susimąstęs Koizumis pasirėmė pirštais smakrą ir prabilo negirdėtai įsitempusiu tonu,

			"Regis, mes nebeturime iš ko rinktis. Mums reikia išlaužti duris. Padėtis darosi rimta, brangi kiekviena akimirka!"

			Taigi, mes drauge išsirikiavome priešais duris ir ėmėme jas taranuoti lyg būrys regbio žaidėjų. Rikiuotę sudarė trys žmonės – aš, Koizumis ir Arakavas-san. Esu tikras, kad Nagato vos vienu pirštu be vargo galėtų jas išlaužti, tačiau visų akivaizdoje ji tikrai negalėjo naudoti savo apgaulingos magijos. Stebint akyloms trijų Komandos SOS merginų ir Mori-san akimis, mes trise be paliovos narsiai veržėmės pro duris. Kai jau mano peties kaulai tiesiog ėmė klykti iš skausmo—

			Duris galiausiai prasiveržė lyg šaltinis.

			Iš inercijos aš, Koizumis ir Arakavas-san lyg lavina įsiveržėme vidun į kambarį. O tada...

			Taip, mes sugrįžome į pradinę sceną. Galiausiai pavijome dabartinį tvarkaraštį. Jau laikas sugrįžti į realųjį laiką.

			.........

			......

			...

Soryusu at 16:42, 18 February 2011

2011-02-18T16:42:28Z

← Older revision		Revision as of 16:42, 18 February 2011
Line 1,223:		Line 1,223:
	"Nu žinot, audrai prasidėjus, dabar čia tikrai nuošali sala. Tokioje situacijoje gali atsidurti tik kartą gyvenime, kažkas galbūt nutiks!"		"Nu žinot, audrai prasidėjus, dabar čia tikrai nuošali sala. Tokioje situacijoje gali atsidurti tik kartą gyvenime, kažkas galbūt nutiks!"

	Asahina-san aiktelėjo, visur bėgiodama sunerimusiomis akimis, tuo tarpu Koizumis ir Nagato kaip įprastai išliko su sau būdingomis išraiškomis.		Asahina-san aiktelėjo, visur bėgiodama sunerimusiomis akimis, tuo tarpu Koizumis ir Nagato kaip įprastai išliko su sau būdingomis darbinėmis išraiškomis.

			Dar vos vakar bangos buvo visai ramios, tačiau dabar buvo pasiekusios pavojaus statusą, apie plaukiojimą laivu geriau jau nei negalvoti. Jei visa tai tęsis iki poryt, mes iš tikrųjų prieš savo norą būsime įkalinti nuošalioje saloje, taip kaip ir norėjo Haruhi. "Closed circle"? Negali būti.

			Koizumis nusišypsojo, bandydamas visus nuraminti:

			"Šis taifūnas juda ganėtinai greitai, todėl manau, kad dar iki poryt turėtų nurimti. Jis netikėtai prasidėjo, netikėtai turėtų ir pasibaigti."

			Pasak orų prognozės, taip ir turėtų būti. Vis dėlto, vakarykštėje orų prognozėje nieko neminėjo apie artėjantį taifūną! Iš kieno gi galvos išlindo ta audra?

			"Tai tik sutapimas."

			Lengvabūdiškai tarė Koizumis.

			"Tai įprastas gamtinis reiškinys. Galima net sakyti, kad savotiška vasaros orų tradicija, tiesa? Kiekvienais metais būna po didelį taifūną."

			"Šiandien žadėjom eiti tyrinėti salą, bet turėsim tai atšaukti."

			Piktai pasakė Haruhi.

			"Nieko nepadarysi, susiraskim kokį užsiėmimą viduje."

			Regis, kad pirminis šios išvykos tikslas visai išgaravo Haruhi iš galvos, o jos vietą visiškai užėmė noras pasilinksminti. Už tai verta ir pagirti. Neturiu jokio noro vargti nusibastyti kažkur iki kito salos galo, kad rasčiau ant kranto išplautą ir įstrigusį tarp uolų kokį nors milžinišką neatpažinto padaro lavoną.

			Koizumis pareiškė savo pasiūlymą:

			"Esu tikras, kad čia yra žaidimų kambarys. Eisiu paprašysiu Keiičio-san, kad leistų mums juo pasinaudoti. Ką labiau norėtumėte pažaisti, ''mahjong'ą'' ar biliardą? Galime paruošti ir stalo tenisą stalą."

			Haruhi tuoj pat sutiko:

			"Tuomet surenkim ''ping-pongo'' turnyrą! Pirmąjį Komandos SOS lygos čempionatą! Žaisime ratų sistema. O tas, kuris užims paskutinę vietą, grįžtant keltu turės visus pavaišinti sultimis. Pasidavinėti draudžiama!"

			Žaidimų kambarys buvo įsikūręs rūsyje. Erdvioje salėje buvo mahjong'o ir biliardo stalas, jie net turėjo ruletę ir bakaros stalą. Ar tie Koizumio giminaičiai čia slapta įkūrę kažkokį tai kazino?

			"Na?", su nekalta šypsena veide paklausė Koizumis, traukdamas prie sienos pastatytą sulankstomą stalo teniso stalą.

			Po įnirtingos dvikovos su manimi, Haruhi laimėjo tą stalo teniso turnyrą. Tuomet ji surengė mahjong'o varžybas, tačiau be Koizumio niekas iš kitas iš Komandos SOS narių nemokėjo jo žaisti, todėl teko mokytis žaidžiant. Vėliau prie mūsų taip pat prisijungė Tamaru broliai, atgaivindami apmirusį žaidimą. Haruhi akivaizdžiai nesusigaudė taisyklėse ir laiminėjo vieną partiją po kitos, rinkdama trikdančius derinius, tenkinančius jos pačios įgeidžius, tokius kaip ''"Nishoku Zetsu Ichimon", "Chantamodoki", "Iishanten Kanashibari"'' ir panašiai. Na, jie mane prajuokino, todėl tegul sau būna. Be to, juk mes vis tiek nežaidžiam iš pinigų.

			"''Ron''! Šitas turbūt vertas kokių dešimties tūkstančių taškų."

			"Suzumija-san, čia ''yakuman''."

			Paslapčiomis atsidusau. Gal geriau tiesiog nusiteikti optimistiškai ir paprasčiausiai mėgautis šia išvyka. Iš visko sprendžiant, nelabai tikėtina, kad nežinia kur iš jūros gelmių išnirs koks milžiniškas monstras, ar kad iš miško pasirodys čionykščiai. Kaip gi bebūtų, čia juk nuošali sala, esanti kažkur vidury vandenyno – keistenybėms iš išorės čia ne taip jau ir lengva patekti.

			Taip sau galvodamas, nusprendžiau atsipalaiduoti. Nors Tamaru Keiičis-san, Jutakas-san, Arakavas-san ir Mori-san yra Koizumio pažįstami, jie visi atrodo visiškai normalūs. Tam, kad įvyktų koks keistas nutikimas, mums dar trūksta papildomų veikėjų.

			"Tikiuosi, kad viskas ir toliau taip eisis". Toks buvo mano troškimas.

			Deja, dangiškasis išankstinių užsakymų biuras darbavosi baisiai jau prastai. O galimas daiktas, kad jų viršininkas liepė jiems nepriimti mano užsakymo.

			Tai nutiko trečiosios dienos rytą.

Soryusu at 04:33, 15 February 2011

2011-02-15T04:33:18Z

← Older revision		Revision as of 04:33, 15 February 2011
Line 1,206:		Line 1,206:

	Tas jo susirūpinęs tonas kažkaip išliko mano atminties glūdumoje.		Tas jo susirūpinęs tonas kažkaip išliko mano atminties glūdumoje.

			Tą naktį, regis, kad man išsijungus atgal į savo lovą buvau parvilktas Koizumio. Ar bent jau taip man Koizumis vėliau pasakė su ta savo ironiška šypsenėle. Jis dar sakė, kad drauge su Haruhi išsidirbinėjome pačiais gėdingiausiais būdais, bet kadangi aš nieko panašaus neatsimenu, apsimesiu, kad to ir negirdėjau. Tegul tai būna eilinis Koizumio juokelis.

			Ypač sekančią dieną, kuomet nutiko kai kas, kas visai į šalį nustūmė girtuokliavimo reikalus.

			Antrosios dienos rytą netikėtai prasidėjo audra.

			Smarkus lietus įstrižai čaižė namo sienas, o nuožmus vėjas grėsmingai staugė. Vilą supantis miškas gaudė tarytum ten būtų gyvenę demonai.

			"Na ir nesiseka. Vos atvykom ir taifūnas prasidėjo."

			Pasakė Haruhi, nepatenkintai žiūrėdama pro langą. Mes buvome susirinkę Haruhi kambaryje ir tarėmės, kaip šiandien turėtume praleisti dieną.

			Tai buvo tada, kai mes jau buvome papusryčiavę. Keiičis-san prie stalo nepasirodė. Arakavas-san mums paaiškino, kad Keiičis-san rytais visada prastai jaučiasi, todėl labai retai būna, jog iki vidurdienio jis būtų atsikėlęs.

			"Nu žinot, audrai prasidėjus, dabar čia tikrai nuošali sala. Tokioje situacijoje gali atsidurti tik kartą gyvenime, kažkas galbūt nutiks!"

			Asahina-san aiktelėjo, visur bėgiodama sunerimusiomis akimis, tuo tarpu Koizumis ir Nagato kaip įprastai išliko su sau būdingomis išraiškomis.

Soryusu at 04:34, 8 February 2011

2011-02-08T04:34:20Z

← Older revision		Revision as of 04:34, 8 February 2011
Line 1,178:		Line 1,178:

	Pasižiūrėjau į Asahiną-san, kuri su kiekvienu kąsneliu vis labiau išpūsdavo akis; tuomet į Nagato, kuri nors ir daug nevalgė, netikėtai vis tiek nesiliovė valgomosiomis lazdelėmis rankioti maistą; o tuomet į Koizumį, kuris džiugiai šnekučiavosi su Jutaku-san.		Pasižiūrėjau į Asahiną-san, kuri su kiekvienu kąsneliu vis labiau išpūsdavo akis; tuomet į Nagato, kuri nors ir daug nevalgė, netikėtai vis tiek nesiliovė valgomosiomis lazdelėmis rankioti maistą; o tuomet į Koizumį, kuris džiugiai šnekučiavosi su Jutaku-san.

			"Ar norėtumei ko nors išgerti?"

			Paklausė Mori-san, vilkėjusi savo tarnaitės kostiumą, šiuo metu visąlaik vaidindama padavėjos vaidmenį. Šypsodamasi, ji rankoje laikė siaurą, ilgą butelį. Regis, vynas. Nors nepriimtina nepilnamečiams siūlyti alkoholio, nusprendžiau vis tiek paprašyti vienos taurės. Anksčiau niekada nesu ragavęs vyno, bet žmogus juk turi būti bent šiek tiek linkęs rizikuoti. Be to, pamačius žavingą Mori-san šypseną, man kažkaip tapo sunku atsisakyti.

			"A, ką ten Kjonas geria? Aš irgi noriu."

			Ir taip Haruhi paprašius, pilnos vyno taurės atsidūrė visų rankose.

			Matyt, štai tada košmaras ir prasidėjo.

			Tą dieną aš sužinojau, kad Asahina-san buvo visiškai neatspari alkoholiui, Nagato buvo grėsminga gėrikė, tuo tarpu Haruhi – tiesiog apgailėtina girtuoklė.

			Dėl šių aplinkybių, aš gana daug išgėriau, todėl mano atmintis tapo labai jau miglota, tačiau tikrai atsimenu kaip Haruhi pasiėmusi vyno butelį, be perstojo iš jo maukė, daužydama Keiičiui-san per galvą.

			"Jo... Tu tai žmogus! Už tai, kad mus pasikvietei, paliksiu tau Mikuru-čian! Padaryk iš jos tarnaitę! Nes dabar ta megiūkštė visai beviltiška!"

			Atsimenu, kad kažkas panašaus nutiko. O gal ne.

			Tikroji tarnaitė Mori-san lyg kėglius ant stalo išdėliojo vyno butelius ir mikliai nulupusi vaisių krepšelyje buvusius obuolius ir kriaušes, patiekė mums kaip desertą. Tuo tarpu Asahina-san, tarnaitė, kuri priklausė tik mūsų klubo kambariui, visai išraudusiu veidu jau gulėjo kniūbsčia ant stalo.

			Nagato vieną po kitos tuštino Mori-san jai pripiltas vyno taures. Neįsivaizduoju, kaip jos kūne vyksta alkoholizė, bet neatrodė, kad alkoholis jai darytų kokį nors poveikį. Ji tuštino taures lyg banginis siurbtų jūros vandenį.

			Jutakas-san iš smalsumo pasiteiravo:

			"Ar jai tikrai viskas gerai?"

			Tas jo susirūpinęs tonas kažkaip išliko mano atminties glūdumoje.

Soryusu at 21:02, 6 February 2011

2011-02-06T21:02:36Z

← Older revision		Revision as of 21:02, 6 February 2011
Line 1,152:		Line 1,152:

	Haruhi sušuko mums balsu, primenančiu įspėjančiąją sireną. Tiesą sakant, aš kaip ir neprieštarauju. Neskaičiuojant Haruhi, vien galėti stovėti šalia Asahinos-san buvo būtent tai, ko aš norėjau. Gavęs iš Koizumio pasą, su pripūstu kamuoliu nuėjau per svilinantį smėlį.		Haruhi sušuko mums balsu, primenančiu įspėjančiąją sireną. Tiesą sakant, aš kaip ir neprieštarauju. Neskaičiuojant Haruhi, vien galėti stovėti šalia Asahinos-san buvo būtent tai, ko aš norėjau. Gavęs iš Koizumio pasą, su pripūstu kamuoliu nuėjau per svilinantį smėlį.

			Kai pasijutome pavargę, grįžome atgal į vilą, išsimaudėme ir nuėjome ilsėtis į savo kambarius. Žvaigždėms nusėjus dangų, Mori-san nusivedė mus į valgomąjį.

			Vakarienės metas.

			Tą vakarą vakarienė buvo iš tiesų rėžianti akį. Nežinau, ar tai buvo tam, kad išpildytų Asahinos-san norą, tačiau mūsų visų lėkštėse buvo marinuota žuvis. Būdamas įpratęs prie skurdo, sėdėjau įsitempęs, kai visą tai pamačiau. Aš galėsiu visą tai valgyti už dyką? Tikrai?

			"Prašau, vaišinkitės."

			Keiičis-san nusišypsojo ir pademonstravo savo dosnumą.

			"Laikykite tai mano atsidėkojimu už tai, kad turėjote taip toli atvykti. Visgi, man tiesiog nuobodu čia būti vienui vienam. Tiesą sakant, aš gana išrankus, kviesdamasis svečius, bet Icukio-kun draugai čia visada laukiami."

			Dėl kažkokios priežasties, palyginus su tada, kai jį matėm pirmąjį kartą, Keiičis-san buvo apsirengęs labai formaliai. Jis vilkėjo juodą smokingą ir buvo užsirišęs kaklaraištį. Ant stalo buvo tiek rytietiškų, tiek vakarietiškų valgių: tarp jų buvo kažko panašaus į ''carpaccio'', ''meunière'', įvairių garuose ruoštų bei visokių kitokių patiekalų. Vienintelis, kuris naudojosi peiliu ir šakute, buvo Keiičis-san, tuo tarpu mes iš karto paprašome valgomųjų lazdelių.

			"Kaip skanu! Kas tai pagamino?"

			Paklausė Haruhi, rodydama tokį apetitą, jog galėtum jai siūlyti tapti valgymo čempione.

			"Liokajus Arakavas taip pat yra ir virėjas. Jo sugebėjimai visai neblogi, ar ne?"

			"Aš privalau jam padėkoti. Vėliau būtinai jį pakvieskite."

			Pasakė Haruhi, tarytum būtų buvusi kokia gurmanė, kuri ką tik pavakarieniavo aukštos klasės restorane.

			Pasižiūrėjau į Asahiną-san, kuri su kiekvienu kąsneliu vis labiau išpūsdavo akis; tuomet į Nagato, kuri nors ir daug nevalgė, netikėtai vis tiek nesiliovė valgomosiomis lazdelėmis rankioti maistą; o tuomet į Koizumį, kuris džiugiai šnekučiavosi su Jutaku-san.

← Older revision		Revision as of 13:53, 20 February 2013
Line 75:		Line 75:
	Tada buvo pats vasaros įkarštis, liepos viduryje. Saulė šitaip kepino, jog tiesiog troškau, kad ji bent kartą išeitų atostogų.		Tada buvo pats vasaros įkarštis, liepos viduryje. Saulė šitaip kepino, jog tiesiog troškau, kad ji bent kartą išeitų atostogų.

	Aš kaip visada leidau laiką mūsų pogrindinėje vadavietėje, kuri anksčiau buvo ~~literatūros~~ klubo kambarys, ir mėgavausi Asahinos-san arbata. Nors jau buvau atsigavęs po vidurio semestro testų rezultatų, vos pradėdavau galvoti apie man gresiančias pataisas, nebegalėdavau atsipalaiduoti. Tuo metu vienintelis mano pasirinkimas buvo tiesiog imti ir nuo visko pabėgti.		Aš kaip visada leidau laiką mūsų pogrindinėje vadavietėje, kuri anksčiau buvo Literatūros klubo kambarys, ir mėgavausi Asahinos-san arbata. Nors jau buvau atsigavęs po vidurio semestro testų rezultatų, vos pradėdavau galvoti apie man gresiančias pataisas, nebegalėdavau atsipalaiduoti. Tuo metu vienintelis mano pasirinkimas buvo tiesiog imti ir nuo visko pabėgti.

	Akimirksniu sugebėjau sugalvoti pačių įvairiausių būdų, kaip save įtikinti, kad realybė, kurioje esu, yra paprasčiausias melas. Man sunkiai besvarstant, kurį visgi iš jų panaudoti......		Akimirksniu sugebėjau sugalvoti pačių įvairiausių būdų, kaip save įtikinti, kad realybė, kurioje esu, yra paprasčiausias melas. Man sunkiai besvarstant, kurį visgi iš jų panaudoti......
Line 531:		Line 531:
	"Kiek dar truks, kol ten atvyksime?"		"Kiek dar truks, kol ten atvyksime?"

	"Sprendžiant iš šio kelto greičio, sakyčiau - maždaug šešias valandas. Pagal planus, jie turėtų mūsų laukti uoste. Tuomet iš ten jų kateriu plauksime dar maždaug pusvalandį, kol pasieksime salą ir joje esantį dvarą. Iš tikrųjų, aš pats anksčiau ten nesu buvęs, todėl tiksliai nežinau, kaip ten viskas yra."		"Sprendžiant iš šio kelto greičio, sakyčiau – maždaug šešias valandas. Pagal planus, jie turėtų mūsų laukti uoste. Tuomet iš ten jų kateriu plauksime dar maždaug pusvalandį, kol pasieksime salą ir joje esantį dvarą. Iš tikrųjų, aš pats anksčiau ten nesu buvęs, todėl tiksliai nežinau, kaip ten viskas yra."

	"Tai garantuotai turi būti nepaprastas dvaras. Ar žinai projektuotojo pavardę?"		"Tai garantuotai turi būti nepaprastas dvaras. Ar žinai projektuotojo pavardę?"
Line 1,529:		Line 1,529:
	Akimirką jos žvilgančios akys pažvelgė į mane ir taip nepastebimai, jog tik aš suprasčiau, linktelėjo... ar bent jau taip man pasirodė.		Akimirką jos žvilgančios akys pažvelgė į mane ir taip nepastebimai, jog tik aš suprasčiau, linktelėjo... ar bent jau taip man pasirodė.

	Kadangi būsiu drauge su Haruhi, mums neturėtų grėsti joks pavojus. O net jeigu kas nors keisto ir nutiktų, Nagato juk ramiai sau nesėdės. Tuo save užtikrinau iš atminties atgamindamas prisiminimus apie tai, kas nutiko ~~kompiuterių~~ klubo prezidento bute.		Kadangi būsiu drauge su Haruhi, mums neturėtų grėsti joks pavojus. O net jeigu kas nors keisto ir nutiktų, Nagato juk ramiai sau nesėdės. Tuo save užtikrinau iš atminties atgamindamas prisiminimus apie tai, kas nutiko Kompiuterių klubo prezidento bute.

	"Eime, Kjonai."		"Eime, Kjonai."
Line 2,234:		Line 2,234:
	\| Grįžti atgal į [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E\|pagrindinį puslapį]]		\| Grįžti atgal į [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E\|pagrindinį puslapį]]
	\| Grįžti atgal į [[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Mystérique_Sign\|Mystérique Sign]]		\| Grįžti atgal į [[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Mystérique_Sign\|Mystérique Sign]]
	\| ~~Pirmyn~~ į [[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Autoriaus_pastabos\|autoriaus pastabas]]		\| Toliau į [[Suzumija_Haruhi:Knyga3_Autoriaus_pastabos\|autoriaus pastabas]]
	\|-		\|-
	\|}		\|}
	</noinclude>		</noinclude>