Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius4 - Revision history

Soryusu at 14:09, 20 February 2013

2013-02-20T14:09:58Z

← Older revision		Revision as of 14:09, 20 February 2013
Line 596:		Line 596:
	\| Grįžti atgal į [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E\|pagrindinį puslapį]]		\| Grįžti atgal į [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E\|pagrindinį puslapį]]
	\| Grįžti atgal į [[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius3\|trečiąjį skyrių]]		\| Grįžti atgal į [[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius3\|trečiąjį skyrių]]
	\| ~~Pirmyn~~ į [[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius5\|penktąjį skyrių]]		\| Toliau į [[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius5\|penktąjį skyrių]]
	\|-		\|-
	\|}		\|}
	</noinclude>		</noinclude>

Soryusu at 16:48, 20 June 2011

2011-06-20T16:48:41Z

Show changes

Soryusu at 14:33, 20 June 2011

2011-06-20T14:33:11Z

Show changes

Soryusu at 00:00, 18 June 2011

2011-06-18T00:00:05Z

Show changes

Soryusu at 20:50, 13 June 2011

2011-06-13T20:50:09Z

← Older revision		Revision as of 20:50, 13 June 2011
Line 270:		Line 270:
	"Dėl kokios priežasties visa tai nutiko? Suprantu, kad mano ateitis pasikeitė. Tačiau, kada gi ji pasikeitė?"		"Dėl kokios priežasties visa tai nutiko? Suprantu, kad mano ateitis pasikeitė. Tačiau, kada gi ji pasikeitė?"

	"Bus geriau, jei smulkmenų pasiteirausi iš šio laikmečio Nagato. Vis dėlto, galiu pasakyti tau vieną dalyką: pasikeitimas laiko plokštumoje, iš kurios tu atvykai, įvyko po trejų metų nuo 'dabar', ankstų gruodžio 18-osios rytą."		"Bus geriau, jei smulkmenų pasiteirausi iš šio laikmečio Nagato-san. Vis dėlto, galiu pasakyti tau vieną dalyką: pasikeitimas laiko plokštumoje, iš kurios tu atvykai, įvyko po trejų metų nuo 'dabar', ankstų gruodžio 18-osios rytą."`

			Man tai būtų prieš dvi dienas. Pasikeitimas laiko plokštumoje. Tokiu atveju... Vėl pabandžiau prisiminti tas dvi Koizumio pasiūlytas tikimybes. Vadinasi, teisinga buvo ta ne paralelinio pasaulio teorija.

			"Teisingai. Nakties metu STC informacija... em, visas pasaulis pasikeitė. Išliko nepasikeitę tik tavo prisiminimai. Tai buvo milžiniškas erdvėlaiko drebėjimas, kurį buvo galima aptikti net tolimoje ateityje."

			Negaliu sakyti, kad manęs nedomino kas ta STC ar erdvėlaikio drebėjimas, tačiau dabar neturėjau laiko lyg ''tsukkomi'' kamantinėti jos tokių nereikšmingų dalykų. Yra ir svarbesnių klausimų:

			"Asahina-san, ar čia laukei, nes tu esi ta, kuri turi ištaisyti tą didžiulį ateities išsidarkymą, į kurį net pats įsivėliau?"

			"Man vienai tai būtų neįmanoma.", jos veidas pasidarė niūrus. "Mums reikalinga Nagato-san pagalba. Žinoma, neišsiverstume ir be tavęs Kjonai-kun."

			"Kas už visą tai atsakingas? Nors negaliu įsivaizduoti ką nors kitą nei Haruhi."

			"Ne."

			Nustojusi šypsotis, rimtai pasakė Asahina-san.

			"Tai ne Suzumija-san. Kaltininkas yra kai kas kitas."

			"Koks nors naujas veikėjas? Iš kažkur išdygęs nežinomas padugnė slaideris—?"

			"Ne."

			Pertraukusi, Asahina-san pasakė man kažkodėl nusiminusiai skambėjusiu balsu:

			"Tai kai kas, ką tu puikiai pažįsti."

			Pasižiūrėjusi į savo laikrodį, Asahina-san (vyresnioji) pasakė, kad vis dar yra laiko ir ėmė nostalgiškai kalbėti apie savo prisiminimus su Komanda SOS. Man visa tai yra šių metų prisiminimai, tuo tarpu jai tai įvyko prieš daugelį metų. Ji pradėjo kalbėti apie tai, kaip, Haruhi ją pagrobus, buvo atitempta į klubo kambarį, buvo priversta persirengti merginos zuikės kostiumu, per Tanabatą rašė norus, nuošaliojoje saloje dalyvavo žmogžudystės dramoje, per O-bon festivalį vilkėjo jukatą, visai komandai drauge susirinkus darė vasaros namų darbus, apie kvailystes nutikusias filmuojant filmą... Prisiminimams palengva sugrįžtant iš mano atminties gelmių, Asahina-san (vyresnioji) ėmė kalbėti vis lėčiau ir lėčiau.

			Tikėjausi, kad jai išsprūs ir koks mano ateities epizodas, tačiau ši Asahina-san ypač atsargi ir apsiribojo tik paprastomis pokalbių temomis.

			"Nors reikėjo patirti daug vargų, visa tai puikūs prisiminimai."

			Tarytum šiuo sakiniu būtų viską apibendrinusi, Asahina-san liovėsi kalbėti ir ėmė tyliai į mane žiūrėti.

			Man besvarstant, ką turėčiau atsakyti į šias jos mintis, man ant peties nukrito kažkas švelnaus ir šilto. Tai buvo Asahinos-san (vyresniosios) galva. Ką gi galėjo reikšti šis jos poelgis? Jos į mane atsirėmusio kūno svoris buvo lygus auksui – jos malonaus kvapo verpetai ir kūno prisilietimas žadino visas mano jusles ir audrino visokiausias nederamas mintis, bandančias iš manęs padaryti tikrą pašlemėką. Ką ji siekė man pasakyti tuo saldžiu nuo jos marškinių sklindančiu kvapu? O gal norėjo ką nors iš manęs pajusti? Užmerkusi akis ir atsilošusi galvą ant mano peties, Asahina-san (vyresnioji) nieko nesakė, tačiau galėjau justi kaip juda jos vyšninės lūpos. Nors jos balso nesigirdėjo, ji tikrai kažką šnabždėjo. Kažin kas tai buvo?

			Negali būti... Aš vėl ėmiau skrajoti po fantazijų pasaulį. Nejaugi ši Asahina-san taip pat užmigs, kad pasirodytų dar kita Asahina-san ir vėlgi man pasakytų kažką tai keisto? Ir taip, aš likčiau čia amžiams susitikinėti su begale vis iš kito laikmečio atvykusių Asahinų-san... Bliamba, mano mintys susipainiojusios lyg skalbiniai skalbimo mašinoje. Ką gi po velnių aš čia sau galvoju? Malonėkit kas nors man paaiškinti!

			Asahina-san taip prabuvo prie manęs prisiglaudusi kokią minutę.

			"Chi chi."

			Tarytum būtų galėjusi perskaityti mano mintis, ji nusišypsojo ir pasakė:

			"Jau beveik laikas. Eime."

			Ji atsistojo lyg nieko nebūtų nutikę, ir nors buvo apmaudu, aš irgi privalėjau nusileisti ant žemės. Ji teisi, jau laikas eiti. Em... Pala, o kur?

			Mūsų antroji stotelė.

			Asahinos-san laikrodis rodė, kad jau buvo be kelių minučių dešimta vakaro. Tai laikas, kada jau buvau pabaigęs savo vaidmenį kaip pirmametės Haruhi sėbro, prisidėjusio prie jos šunybės Rytų vidurinės stadione piešti tas terliones, pasiėmęs raudančią Asahiną-san už rankos ir nuėjęs pas Nagato į butą. Tam "man" laikas jau buvo sustabdytas.

			Laikas vėl nueiti į svečius pas Nagato.

			"Bet prieš tai,"

			Asahina-san nusišypsojo nuoširdžia, žvaigždėtą dangų primenančia šypsena.

			"Juk pirmiau turi padaryti dar kai ką, tiesa?"

			Šiek tiek paėjėję už parko, pasiekėme gyvenamąjį rajoną.

			Laikydamasis Asahinos-san nurodymų, pasukau į skersgatvį.

			Priešais tamsiu keliu lyg vėjas skuodė mažo žmogaus siluetas. Pro jos trumparankovius marškinėlius ir šortus kyšojo pora gležnų rankų ir kojų, o jos neįprastai ilgi plaukai plaikstėsi į šalis, jai skubant tolyn į priekį.

			"Ei!"

			Tolumoje marškinėlius ir šortus vilkėjusi žema figūra lėtai pasuko galvą. Įsitikinęs, kad ji manęs nemato, sudėjau rankas drauge ir sušukau iš visų plaučių:

			"Pasirūpink Džonu Smitu, kuris paskleis džiugesį visame pasaulyje!"

			Paskubomis žvilgtelėjusi į mano pusę, pirmametė mergiščia kažko tai supyko ir apsisukusi nulėkė pirmyn.

			Ji turbūt pamanė, kad ji vis tiek galės mane susirasti, jei nueis į Šiaurės gimnaziją, ir be jokių dvejonių sau nuėjo. Žvelgdamas į tuos pusiau ilgus tamsius plaukus, patylomis pridūriau:

			"Būtinai tai atsimink, Haruhi. Tą Džoną Smitą..."

			Iš visos širdies meldžiausi, kad ši vis dar dvylikametė Haruhi ir toliau Rytų vidurinėje būtų ta nenuorama Haruhi.

			Nepamiršk, kad aš čia buvau.

Soryusu at 22:36, 10 June 2011

2011-06-10T22:36:36Z

← Older revision		Revision as of 22:36, 10 June 2011
Line 174:		Line 174:
	"Labas vakaras, Kjonai-kun."		"Labas vakaras, Kjonai-kun."

	Ji pažvelgė į mane man puikiai pamenamo žavesio veidu ir pasveikino mane savo kerinčia šypsena.		Ji pažvelgė į mane man puikiai pamenamo žavesio veidu ir pasveikino mane savo kerinčia šypsena.`

			"Seniai nesimatėme. Bent jau 'tau'."

			Taip pasakė suaugusioji Asahina-san ir primerkė man akį. Tai išties buvo šypsena, kurią man teko išvysti prieš penkis mėnesius.

			Su vaikiška palengvėjimo išraiška veide, Asahina-san (vyresnioji) pasakė:

			"Visgi, kaip džiaugiuosi, kad čia tave vėl sutikau. Iš tikrųjų, jau buvau net išsigandusi, kad kažkur suklydau."

			Vis dar būdama gana neapdairi, Asahina-san mielai kyštelėjo liežuvį. Tai buvo toks žavus gestas, jog galėjo suminkštinti kaulus žmogaus kūne. Vis dėlto, jei dabar išskysiu, viskas bus per nieką.

			Ši Asahina-san žinojo, ką man reikėjo daryti toliau.

			Stengdamasis suvaldyti savo visai susipainiojusį liežuvį, prabilau:

			"Asahina-san, tu žinojai, kad aš čia vėl atsirasiu... Tu žinojai, kad aš dar kartą sugrįšiu į šią vietą ir laiką, tiesa?"

			"Taip." linktelėjo galva Asahina-san. "Nes tai buvo iš anksto nulemtas įvykis."

			"Kai tą Tanabatos dieną, kai mažoji Asahina-san nugabeno mane į Tanabatą, prieš trejus metus... kitaip sakant į dabar, tai buvai tu, kuri jai taip nurodė, ar ne?"

			"Taip, tai buvo visiškai būtina. Priešingu atveju, juk dabartinis tu čia nebūtumei, tiesa?"

			Jei nebūčiau nuėjęs Rytų vidurinės stadione piešti tų keverzonių, nebūčiau pasakęs pirmametei Haruhi, kad esu Džonas Smitas. Žinoma, tai būtų reiškę, kad ta Haruhi, kuri buvo pirmamete Koujouen akademijoje, būtų nežinojusi to vardo. Kitaip tariant, man nebūtų pavykę rasti ryšio. Juk be to vardo, tarp manęs ir tos Haruhi, su kuria dar neseniai buvau, visiškai nebūtų buvę jokios sąsajos, ko pasekoje mes penkiese nebūtume susirinkę klubo kambaryje, o avarinio išėjimo programa nebūtų buvusi paleista.

			Tą akimirką man į galvą šovė klausimas. Tas kitas Džonas Smitas... Nejaugi?

			"Tai esi tu, Kjonai-kun. Dabartinis tu."

			Asahina-san (vyresnioji) nusišypsojo man nuostabios lyg balta rožė šypsena.

			"Truputį vargina kalbėtis stovint, todėl susiraskime kur nors vietą atsisėsti. Mes dar turime laiko."

			Jos šypsenoje ir žodžiuose buvo užtektinai galios, kad iš mano kūno išguitų bet kokias abejones ir nerimą.

			Tai, kad čia yra Asahina-san (vyresnioji), reiškia, kad su ateitimi viskas tvarkoje. Tai ne ateitis, kurioje po gruodžio 18-osios pasaulis išprotėjo. Tai mano ir mane pažinojusių Haruhi ir Asahinos-san ateitis.

			Privalo būti būdas visą tai išspręsti.

			Dėl įgautas pasitikėjimo savimi ėmiau jausti palengvėjimą, o tai tik dar labiau sustiprindama, ji tęsė:

			"Nuo šiol būti tavo vedle bus mano darbas. Vis dėlto, vėliau sprendimus turėsi daryti savarankiškai. Tada aš tik laikysiuosi tavo nurodymų."

			Opo to taip primerkė akį, jog galėjo pakirsti man kojas.

			Mes sugrįžome į parką ir atsisėdome ant suoliuko, ant kurio prieš akimirką sėdėjo "aš" ir Asahina-san. Prieš atsisėsdama, Asahina-san švelniai paglostė suoliuką, tarytum būtų liestųsi protėvių relikviją. Surimtėjęs, aš taip pat atsisėdau. Suoliukas vis dar buvo šiltas nuo prieš penkis mėnesius čia į trejus metus į praeitį atkeliavusio mano ir Asahinos-san kūnų šilumos.

			Paskubomis paklausiau:

			"Kas nutiko laiko tėkmei? Kiek suprantu, tas laikmetis, kuriame anksčiau buvau, ir ši Tanabata yra susieti. Priešingu atveju, nebūčiau galėjęs čia atsirasti. Tada, Asahina-san... Ar tai reiškia, kad tarp tavo ateities ir tos pakeistos ateities, kurioje prieš tai buvau, nėra jokios ryšio?"

			"Aš negaliu tau paaiškinti detalių."

			Taip ir galvojau. Juk tai viena tų slaptų informacijų.

			"Ne."

			Asahina-san (vyresnioji) papurtė galvą.

			"Aš negaliu tau viso to paaiškinti taip, kad tu suprastumei. Mūsų STC teorija paremta savitais terminais. Žodžiais neįmanoma tai suprantamai paaiškinti. Ar vis dar pameni, kai pirmąjį kartą tau papasakojau apie savo tikrąją tapatybę?"

			Sėdint prie upės kranto ir aplink krentant sakurų žiedlapiams, Asahina-san, kurią laikiau tiesiog žavia aukštesnės klasės mokine, atskleidė man pribloškiančią tiesą, jog yra keliautoja laiku.

			"Juk tada sakei, kad visiškai nieko nesupratai, ar ne? Šiuo atveju būtų taip pat. Aš tik dar labiau tave supainiočiau."

			Asahina-san (vyresnioji) primerkusi vieną akį lengvai stuktelėjo sau per viršugalvį. Kad ir ką ji bedarytų, kiekvienas jos poelgis tiesiog toks gundantis.

			"Tai sąvoka, kurią neįmanoma paaiškinti žodžiais, ją galima perteikti tik kokiais nors kitokias būdais. Ar supranti?"

			Man nėra jokių vilčių suprasti. Nors man jau ėmė svaigti galva, tarytum bandydama išmokyti pradinuką diferencialinių skaičiavimų, Asahina-san toliau stengėsi viską paaiškinti:

			"Am, visgi, tu greitai suprasi. Užtikrinu tave. Tai viskas, ką dabar galiu tau pasakyti."

			Greitai suprasi — atrodo, kad prieš vasaros atostogas man kažkas yra tai sakę. Teisingai, tai buvo Nagato... Pala.

			Staiga mano smegenų sinapsėse blykstelėjus įkvėpimui, atsakiau štai taip:

			"Prieš vasaros atostogas... Per tą nutikimą su milžinišku urviniu svirpliu Nagato sakė.... Ji sakė, kad ateities kompiuteriai nebe tokie kaip dabartiniai, ar tai reiškia... "

			"O, tai bent, tu vis dar tai prisimeni? Teisingai. Mūsų epochoje kompiuteriai ir internetą atitinkanti sistema, em... nėra paremta materija ir egzistuoja savotiška neapčiuopiama forma mūsų galvose. TPDD taip pat."

			Daiktas, kuris neturėjo, bet vis tiek buvo pradingęs.

			"Tai laiko mašina?"

			"''Time Plane Destroid Device.''"

			Ar tai neturėjo būti slapta informacija?

			"Na, anksčiau man tai buvo įslaptinta, tuo tarpu dabar man suvaržymai šiek tiek švelnesni. Turėjau uoliai dirbti, kad tiek pasiekčiau."

			Asahina-san išdidžiai papūtė krūtinę, nedaug trūkstant, kad imtų ir ištrūktų jos bliuskutės sagos. Fiziškai neįmanomoms kūno proporcijoms pasirodžius priešais mano akis, paprastai nustėrčiau nuo tokio reginio, tačiau, deja, mano protas dabar nebuvo nusiteikęs šiais vaizdais sotinti mano akių apetitą. Vėl paklausiau:

			"Dėl kokios priežasties visa tai nutiko? Suprantu, kad mano ateitis pasikeitė. Tačiau, kada gi ji pasikeitė?"

			"Bus geriau, jei smulkmenų pasiteirausi iš šio laikmečio Nagato. Vis dėlto, galiu pasakyti tau vieną dalyką: pasikeitimas laiko plokštumoje, iš kurios tu atvykai, įvyko po trejų metų nuo 'dabar', ankstų gruodžio 18-osios rytą."

Soryusu at 01:25, 6 June 2011

2011-06-06T01:25:48Z

@@ Line 10: / Line 10: @@
 "Na, pro kur dabar išeiti..."
-Taip sau pasakęs, atsidariau savo batų spintelę. Jos viduje buvo kažkieno kito šlepetės—buvau tikras, kad jos ne mano. Tučtuojau atmečiau tikimybę, kad kas nors atsidarė ne savo spintelę ir per klaidą apsimovė mano batus. Dabar buvo vasara, o tai reiškia, jog aš vėlgi atsidūriau kitame erdvėlaikyje. Iš tiesų neįtikėtina, kad aš turiu šitokią vaizduotę. Dabartinis šios batų spintelės savininkas buvau ne aš, o kažkas iš šio pasaulio ar laikmečio. Tai mane mažiau stebino nei tikėjausi, tikriausiai, jog jau buvau pripratęs prie tokių nerealių dalykų, o gal jau buvau tapęs nejautrus tokiems pribloškiantiems įvykiams.
+Taip sau pasakęs, atsidariau savo batų spintelę. Jos viduje buvo kažkieno kito šlepetės — net neabejojau, kad jos ne mano. Tučtuojau atmečiau tikimybę, kad kas nors atsidarė ne savo spintelę ir per klaidą apsimovė mano batus. Dabar buvo vasara, o tai reiškia, jog aš vėlgi atsidūriau kitame erdvėlaikyje. Iš tiesų neįtikėtina, kad aš turiu šitokią vaizduotę. Dabartinis šios batų spintelės savininkas buvau ne aš, o kažkas iš šio pasaulio ar laikmečio. Tai mane mažiau stebino nei tikėjausi, tikriausiai, jog jau buvau pripratęs prie tokių nerealių dalykų, o gal jau buvau tapęs nejautrus tokiems pribloškiantiems įvykiams.
 "Nieko nepadarysi."
@@ Line 80: / Line 80: @@
 Gundančiai žavinga Asahina-san (vyresnioji) ir laukimo režime esanti Nagato Juki.
-Šie du žmonės, kurie galėjo man padėti, buvo štai čia, šiame laikmetyje.
+Šie du žmonės, kurie galėjo man padėti, buvo štai čia, šiame laikmetyje.`

Soryusu: Created page with " ===Ketvirtasis skyrius=== Visi, kurie yra tai patyrę, puikiai žino kaip baisu naktį vienam vaikščioti po mokyklą. Ant peties užsikabinau švarką ir lėtai išėjau ..."

2011-05-29T21:51:02Z

Created page with " ===Ketvirtasis skyrius=== Visi, kurie yra tai patyrę, puikiai žino kaip baisu naktį vienam vaikščioti po mokyklą. Ant peties užsikabinau švarką ir lėtai išėjau ..."

New page

===Ketvirtasis skyrius===

Visi, kurie yra tai patyrę, puikiai žino kaip baisu naktį vienam vaikščioti po mokyklą.

Ant peties užsikabinau švarką ir lėtai išėjau iš klubo kambario. Lipdamas žemyn laiptais, tarytum nindzė stengiausi nesukelti nei menkiausio garso. Kaskart pasiekęs kampą, visąlaik apsižvalgydavau, prieš judėdamas toliau, kas man baisiai tampė nervus. Neįsivaizdavau, kokiu metu dabar buvau šioje Šiaurės gimnazijoje, tačiau turėčiau rūpesčių, jei mane pastebėtų budintis mokytojas. Net nežinočiau kaip man reikėtų tai paaiškinti. Norėčiau, kad man pačiam kas nors visą tai paaiškintų.

Dėl drėgno oro ėjau suprakaitavęs, kol galiausiai pasiekiau paradines duris.

"Na, pro kur dabar išeiti..."

Taip sau pasakęs, atsidariau savo batų spintelę. Jos viduje buvo kažkieno kito šlepetės—buvau tikras, kad jos ne mano. Tučtuojau atmečiau tikimybę, kad kas nors atsidarė ne savo spintelę ir per klaidą apsimovė mano batus. Dabar buvo vasara, o tai reiškia, jog aš vėlgi atsidūriau kitame erdvėlaikyje. Iš tiesų neįtikėtina, kad aš turiu šitokią vaizduotę. Dabartinis šios batų spintelės savininkas buvau ne aš, o kažkas iš šio pasaulio ar laikmečio. Tai mane mažiau stebino nei tikėjausi, tikriausiai, jog jau buvau pripratęs prie tokių nerealių dalykų, o gal jau buvau tapęs nejautrus tokiems pribloškiantiems įvykiams.

"Nieko nepadarysi."

Be abejo, lauke nedera avėti kambarines šlepetes, tačiau neturėjau kitos išeities. Dabar man svarbiausia buvo išsinešdinti iš mokyklos. Kaip ir tikėjausi, naktį mokyklos durys buvo tvirtai užrakintos. Taigi, ant pirštų galų nutipenau link artimiausio lango, pasukau už rankenos ir atsargiai jį atvėriau. Giliai įkvėpiau naktinio vėjo kvapo ir iššokau laukan ant akmeninių laiptų, prie kurių Haruhi mane pažadino, kai buvome atsidūrę Uždarojoje Erdvėje.

Kokiai dešimčiai sekundžių sustojau, o po to įsitikinęs, kad niekas manęs nematė, ėmiau judėti toliau.

Lauke karštis nei kiek nesiskyrė. Tai buvo tipiškos drėgnos japoniškos vasaros temperatūra. Kadangi prieš tai buvau stingdančiame žiemos šaltyje, mano prakaito liaukos dabar šitaip be reikalo atsivėrinėjo. Nusišluosčiau nuo veido prakaitą savo ilga žieminio švarko rankove ir pajudėjau link vartų. Atsidūrus laike, viskas tapo paprasta – mokyklos neegzistuojančios apsaugos dėka, man tereikėjo tik perlipti per metalinę tvorą. Tai padaręs, pakėliau nuo žemės anksčiau permestą švarką ir žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, svarsčiau, ką gi turėčiau daryti toliau.

Šiuo metu man svarbiausia buvo sužinoti, koks dabar mėnuo, kokia diena, kokia valanda ir kokia minutė. Vis dėlto, juk gali būti didžiulis laiko skirtumas tarp ateities ir praeities. `

Pirmiausia nusprendžiau nusileisti nuo kalvos. Pakeliui turėtų būti parduotuvė. Jei tiesiog įeičiau į netoliese esantį namą ir paklausčiau "Kokia šiandien diena?" mane turbūt palaikytų pamišėliu ir praneštų atitinkamoms institucijoms, todėl verčiau nueiti kur nors, kur man nereikėtų niekieno klausti, kad sužinočiau datą.

"Visgi, na ir karšta..."

Man jau ir taip buvo karšta dėl to, kad vilkėjau žieminę uniformą, tačiau dabar dar ir mano kelnės nuo viso to prakaito prisiklijavo man prie kojų. Tuo metu kuo tikriausiai nekenčiau tų sintetinių audinių sukūrėjo. Jau nekalbant apie tai, kad ta uniforma žiemą visai nelaiko šilumos, jos rimtai niekam tikusios.

Tai, kad ėmiau skųstis dėl tokių dalykų, reiškė, kad mano smegenys vėl pradeda veikti kaip pridera. Užuot stirčiau nuo žiemos šalčio ir laukčiau, kol pagaliau ateis pavasaris, geriau jau mosuodamas sau vėduokle inkšiu dėl vasaros karščio. Vis dėlto, aš juk turiu per daug prisiminimų iš savo pirmosios vasaros gimnazijoje. Dauguma jų buvo fiziškai ir protiškai sekinantys, tačiau kai galiausiai visa tai baigėsi, tai nebuvo taip ir blogai. Bent jau pamačiau Asahiną-san vilkinčią maudymosi kostiumėlį. O žiemą Komanda SOS iki šiol dar beveik neturėjo jokių užsiėmimų.

Po penkiolikos minučių ėjimo, man begalvojant apie mėsos troškinį, kurio skonio paragauti negavau progos, galiausiai pamačiau apšviestą iškabą. Tai buvo parduotuvė, į kurią pakeliui namo retkarčiais užsukdavau nusipirkti ką nors užkasti. Bent jau regis, kad dar nebuvo laikas, kada parduotuvės užsidaro.

Negalėjau sulaukti, kol atsidarys automatinės durys, ir vos tik patekau vidun, pažvelgiau į sieną. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad priprasčiau prie kondicionuojamo oro vėsumo, kol ugningu žvilgsniu spoksojau į ant sienos kabantį analoginį laikrodį.

Pusė devynių.

Kadangi dabar jau tamsu, turėtų būti pusė devynių vakaro.

Okokia data? Kokia šiandien diena, mėnuo ir metai? Prie prekystaliobuvo sudėta įvairių laikraščių. Tiks bet kuris. Nuo viršauspasiėmiau pirmą pasitaikiusį sporto dienraštį ir atsivertęs,kaip galima greičiau jį peržvelgiau. Turinys buvo nesvarbus, nesnet jei visa ta informacija buvo skiedalai, man tai nekėlė jokiųproblemų. Net jei tai beprotiškiausios fantazijos iškeptastrečiarūšis bulvarinis skaitalas, jie tiek nepersistengtų, kadlapo viršuje rašytų netikrą datą.

Mano klajojantis žvilgsnis staiga sustojo ir aš tai pamačiau.

Laimingieji skaičiai, su kuriais visur susidurdavau, pasirodė man priešais akis.

Kokie tai buvo metai? Tarytum būčiau bandęs praryti popierių, atidžiai pasitikslinau, kurie metai ten buvo atspausdinti. Parduotuvės kasininkas žvilgtelėjo į mane susierzinusiu žvilgsniu, tačiau dabar man tai visiškai nerūpėjo.

Vėl ir vėl pasižiūrėjau į keturženklį numerį. Iš tų metų, kuriuose dar neseniai kenčiau šaltą gruodį, man reikėjo atimti metus, kurie buvo atspausdinti šiame sporto dienraštyje. Lengvas matematikos uždavinys. Net vaikas sugebėtų tai išspręsti.

"Tai štai kaip, Nagato..."

Pakėliau akis nuo laikraščio ir žiūrėdamas į lubas, giliai atsidusau.

Nacionalinis Tanabatos festivalis.

Šiandien buvo liepos 7-oji prieš trejus metus.

Tanabata prieš trejus metus... Kas gi nutiko tą dieną?

"Šių metų" Tanabata buvo tarytum rapsodija; užrašius savo norus ir pakabinus juos ant bambuko stiebo, priėmiau Asahinos-san kvietimą ir nukeliavau laiku į šią dieną. Po to sutikau suaugusios Asahinos-san versiją, kuri paprašė manęs tą naktį nueiti į Rytų vidurinę. Tuomet susitikau su pirmamete, per tvorą tuomet besiropščiančia Haruhi, ir buvau jos nusitemptas drauge padėti mokyklos stadione balta kreida parašyti žinutę kosmosui.

Po to, nusivedžiau Asahiną-san (jaunesniąją), kuri buvo pametusi savo kažkokį į laiko mašiną panašų daiktą TPDD, į Nagato butą, ir ten mudu pramiegojome trejus metus, kas mums leido sugrįžti ten, iš kur buvome atvykę...

"Tai reiškia..."

Tai paprasčiau nei atimtis. Man tereikėjo prisiminti tai, ką dariau tą dieną. Būtent, aš pagaliau tai supratau. Būtiną sąlygą atkurti pamišusiam pasauliui.

Taip juk ir turi būti, ar ne?

Mano kojos stipriai drebėjo, tačiau ne iš baimės, o greičiau jau dėl jaudulio supratus, kad reikėjo padaryti kai ką nepaprastai svarbaus.

Prieš trejus metus. Tanabata. Rytų vidurinė. Piktogramos. Džonas Smitas.

Visos iš pažiūros nesusijusios smulkmenos ėmė sietis, kol galiausiai priėjau išvadą. Tai buvo labai paprasta ir aiški išvada. Dar kartą sau tai ištariau:

"Tai reiškia..."

"Jos" yra "čia".

Gundančiai žavinga Asahina-san (vyresnioji) ir laukimo režime esanti Nagato Juki.

Šie du žmonės, kurie galėjo man padėti, buvo štai čia, šiame laikmetyje.