Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius5 - Revision history

Soryusu at 14:08, 20 February 2013

2013-02-20T14:08:10Z

Soryusu at 13:35, 5 July 2011

2011-07-05T13:35:49Z

Soryusu at 00:53, 1 July 2011

2011-07-01T00:53:30Z

← Older revision		Revision as of 00:53, 1 July 2011
Line 405:		Line 405:
	"Kjonai-kun! Saugokis......! Kjaa!!"		"Kjonai-kun! Saugokis......! Kjaa!!"

	Vos tik Asahina-san suklykė, kažkas trenkėsi man į nugarą. Bum, stiprus smūgis sudrebino mano kūną ir kartu nuo gatvės žibinto atsiradusį šešėlį. ~~Jame~~ buvo susiliejęs kažkieno kito šešėlis. Ką? Kas tai toks?		Vos tik Asahina-san suklykė, kažkas trenkėsi man į nugarą. Bum, stiprus smūgis sudrebino mano kūną ir kartu nuo gatvės žibinto atsiradusį šešėlį. Su juo buvo susiliejęs kažkieno kito šešėlis. Ką? Kas tai toks?

	"Neleisiu tau skriausti Nagato."		"Neleisiu tau skriausti Nagato."
Line 419:		Line 419:
	"Chu chu."		"Chu chu."

	Nusišypsojusios šypsotis neturėjusios kaukės šypsena. Staigiu judesiu Asakura nuo manęs atsitraukė, išplėšdama man šone styrojusį ilgą kruviną peilį.		Nusišypsojusios šypsotis neturėjusios kaukės šypsena. Staigiu judesiu Asakura nuo manęs atsitraukė, išplėšdama man šone styrojusį ilgą, kruviną peilį.

	Netekau pusiausvyros ir ~~sukdamasis~~ lyg ~~grąžtas~~, kritau ant žemės. ~~Gulint~~ man priešais akis – Nagato kojas apleido jėgos ir ji susmuko ant kelių. Jos lūpos tirtėjo.		Netekau pusiausvyros ir besisukdamas lyg vilkelis, kritau ant žemės. Gulinčiam man priešais akis – Nagato kojas apleido jėgos ir ji susmuko ant kelių. Jos lūpos net tirtėjo.

	"Asakura... -san?"		"Asakura... -san?"
Line 427:		Line 427:
	Visur taškydama mano kraują, tarytum pasisveikindama Asakura pamojavo savo šveicarišku armijos peiliu.		Visur taškydama mano kraują, tarytum pasisveikindama Asakura pamojavo savo šveicarišku armijos peiliu.

	"Teisingai, Nagato-san. Čia kuo ~~tikriausia~~ aš. Aš pašalinsiu viską, kas tau kels grėsmę. Dėl to aš čia ir esu."		"Teisingai, Nagato-san. Čia kuo tikriausiai aš. Aš pašalinsiu viską, kas tau kels grėsmę. Dėl to aš čia ir esu."

	Asakura sukikeno.		Asakura sukikeno.

	"Juk tu to norėjai. Tiesa?"		"Juk tu to ir norėjai. Tiesa?"

	Melas. Nagato jokiu būdu to nenorėtų. Ji ne tokia, kuri paprasčiausiai imtų ir žudytų paukštį vien už tai, kad jis čiulba ne taip, kaip jai patinka. Tikrai ne. Nagato ėmus neįprastai elgtis, ji atkūrė ir tą nenormalią Asakurą. Ji tėra tik Nagato šešėlis...		Melas. Nagato jokiu būdu to nenorėtų. Ji ne tokia, kuri paprasčiausiai imtų ir žudytų paukštį vien už tai, kad jis čiulba ne taip, kaip jai patinka. Tikrai ne. Nagato ėmus neįprastai elgtis, ji atkūrė ir tą nenormalią Asakurą. Ji tėra tik Nagato šešėlis...
Line 439:		Line 439:
	"Pribaigsiu tave. Gali jau mirti. Tu verti Nagato-san kentėti. Skauda? Ir turėtų. Gerai tuo pasimėgauk, nes tai paskutinis jausmas, kurį jausi savo gyvenime."		"Pribaigsiu tave. Gali jau mirti. Tu verti Nagato-san kentėti. Skauda? Ir turėtų. Gerai tuo pasimėgauk, nes tai paskutinis jausmas, kurį jausi savo gyvenime."

	Ji lėtai užsimojo peiliu, kurio smaigalys buvo nukreiptas man į širdį. Aš be paliovos kraujavau. Juk vien tai ~~jau nėra~~ mirtina...? Vos sąmoningas miglotai apie tai pagalvojau. Man blėso tikrovės jausmas. Taigi, Žmogžude Asakura, vadinasi, tai tokia tavo misija? Nagato Juki pastiprinimas...		Ji lėtai užsimojo peiliu, kurio smaigalys buvo nukreiptas man į širdį. Aš be paliovos kraujavau. Juk vien jau tai mirtina...? Vos sąmoningas, miglotai apie tai pagalvojau. Man blėso tikrovės jausmas. Taigi, Žmogžude Asakura, vadinasi, tai tokia tavo misija? Nagato Juki pastiprinimas...

	Peilis ėmė leistis žemyn...		Peilis ėmė leistis žemyn...
Line 459:		Line 459:
	Tylus aiktelėjimas su prikibusiu klaustuku pasigirdo iš ant žemės parkritusios Nagato. Jos akiniuose atsispindėjo žibintų šviesa, todėl negalėjau įžiūrėti jos išraiškos. Baimė, o gal nuostaba...		Tylus aiktelėjimas su prikibusiu klaustuku pasigirdo iš ant žemės parkritusios Nagato. Jos akiniuose atsispindėjo žibintų šviesa, todėl negalėjau įžiūrėti jos išraiškos. Baimė, o gal nuostaba...

	"Kodėl? ~~Tu juk~~...? Kaip gi..."		"Kodėl? Juk tu...? Kaip gi..."

	Asakura ~~sušuko~~. Atrodo, ji tai sakė peilį sustabdžiusiai merginai, tačiau jos priešininkė toliau tylėjo ir nieko neatsakė.		Sušuko Asakura. Atrodo, ji tai sakė peilį sustabdžiusiai merginai, tačiau jos priešininkė toliau tylėjo ir nieko neatsakė.

	Šalia savęs ~~girdėjau~~ Asahinos-san balsą.		Šalia savęs ėmiau girdėti Asahinos-san balsą.

	"Atleisk man, Kjonai-kun... Aš turėjau žinoti..."		"Atleisk man, Kjonai-kun... Aš turėjau žinoti..."
Line 483:		Line 483:
	"Atleisk. Nors galėjau, turėjau tau nepadėti. Bet nesijaudink. Man irgi skaudėjo. Na, viskuo kitu mes kaip nors pasirūpinsim. Ne, jau žinom kaip. Tu irgi greitai suprasi. Dabar tiesiog miegok."		"Atleisk. Nors galėjau, turėjau tau nepadėti. Bet nesijaudink. Man irgi skaudėjo. Na, viskuo kitu mes kaip nors pasirūpinsim. Ne, jau žinom kaip. Tu irgi greitai suprasi. Dabar tiesiog miegok."

	Ką jis ten šneka, ir kas ten toks šneka, ir kaip ten kažkuo kažkaip ~~pasirūpinsi~~? Man priešais akis susimaišius pribaigiamos Asakuros, į žemę rankomis besirėmusios akiniuotos Nagato Juki, dviejų Asahinų-san ir kitos mokyklos uniformą vilkinčios Haruhi vaizdams...		Ką jis ten šneka, ir kas ten toks šneka, ir kaip ten kažkuo kažkaip pasirūpinsit? Man priešais akis susimaišius pribaigiamos Asakuros, į žemę rankomis besirėmusios, akiniuotos Nagato Juki, dviejų Asahinų-san ir kitos mokyklos uniformą vilkinčios Haruhi vaizdams...

	Aš netekau sąmonės.		Aš netekau sąmonės.

Soryusu at 23:57, 30 June 2011

2011-06-30T23:57:59Z

@@ Line 37: / Line 37: @@
 "A!"
-Savaime surikau. Visgi, manau, kad tai buvo neišvengiama reakcija. Pritūpusi, Nagato netik prilietė mano riešą savo lūpomis, tačiau taip pat parodė ir savo dantis. Taip, kaip per filmo kūrimą, kai ji užpuolinėjo Asahiną-san ją kandžiodama.
+Savaime surikau. Visgi, manau, kad tai buvo neišvengiama reakcija. Pritūpusi, Nagato netik lūpomis prilietė mano riešą, tačiau taip pat parodė ir savo dantis. Taip, kaip per filmo kūrimą, kai ji užpuolinėjo Asahiną-san ją kandžiodama.
 Tiesą sakant, visai neskaudėjo. Tai buvo panašu į vieną tų nepiktų Šiamiseno įkandimų, bandant jį paglostyti, nors katino dantys suleisti man į odą vis tiek dūrė. Tuo tarpu Nagato įkandimas visiškai nekėlė skausmo, tarytum jos seilėse būtų buvę kokios nors nuskausminančios medžiagos. Lyg uodo įgėlimas.
+[[Image:Sh_v04_ch5_01.jpg|thumb|''Pritūpusi, Nagato netik lūpomis prilietė mano riešą, tačiau taip pat parodė ir savo dantis. '']]
 Penkias ar dešimt sekundžių pabuvusi kandusi man ranką, Nagato lėtai pakėlė galvą.
@@ Line 404: / Line 404: @@
 "Kjonai-kun! Saugokis......! Kjaa!!"

Soryusu at 01:38, 30 June 2011

2011-06-30T01:38:57Z

← Older revision		Revision as of 01:38, 30 June 2011
Line 309:		Line 309:
	Tuomet galiu tave apšviesti:		Tuomet galiu tave apšviesti:

	—Juk ~~tai~~ tu paspaudei "Enter" klavišą, ar ne?		—Juk tu paspaudei "Enter" klavišą, ar ne?`

			Avarinio išėjimo programa. Įrankis, kurį tau paliko Nagato.

			Ready?

			Į tą klausimą tu atsakei "Yes".

			Ar ne tiesa?

			Mūsų Nagato-sama turėjo šitiek vargti, kad tau sukurtų stabilų pasaulį, o tu visą tai atstūmei. Kai tik balandį sutikai Suzumiją Haruhi, tu kaip mat pripažinai tą prakeiktų kvailysčių kupiną pasaulį. Tu norėjai sugrįžti į tą beprotybės pasaulį, kuriame po mokyklą lyg niekur nieko slankioja ateiviai, keliautojai laiku ir esperai.

			Na kodėl? Juk tai tu be perstojo verkšleni? Juk tai tu nuolatos dejuoji dėl savo kančių?

			Tokiu atveju juk tau geriau reikėjo tiesiog nekreipt į tą avarinio išėjimo programą? Pasirinkęs pasilikti, Haruhi, Asahiną-san, Koizumį ir Nagato pažinotum kaip paprastus mokyklos draugus, ir kaip visada Haruhi jums vadovaujant, galėtumei sau laimingai gyventi. Kadangi Haruhi nebeturėtų jokių galių, nebereikėtų kvaršinti galvos dėl kokių nors kasdienybę gadinančių nutikimų.

			Tame pasaulyje Haruhi būtų tiesiog paprasta mergiote, mėgstančia visiems nurodinėti, Asahina-san jokių ypatingų keliautojos laiku bruožų neturinčia, žavinga moe veikėja, Koizumis eiliniu gimnazistu, nebepriklausančiu jokioms įtartinoms grupuotėms, ir galiausiai Nagato būtų drovia, knygas mėgstančia mergina, neturinčia vykdyti jokių keistų misijų, neturinčia naudoti jokių keistų galių, neturinčia kažką stebėti ar tokį kažką-san ginti. Na taip, ji toliau liktų neišraiškinga, tačiau vis tiek nusijuoktų iš nevykusių juokelių, o po to nejaukiai paraustų. O laikui bėgant, po truputį atvertų širdį. Ji juk galėjo tapti tokiu žmogučiu.

			Tu išsižadėjai šitokio ramaus gyvenimo.

			Na kodėl gi?

			Klausiu dar sykį. Dabar jau paskutinį. Žmoniškai atsakyk.

			Ar aš manau, kad dėl Betvarkės Deivės Haruhi ir jos sukeltų košmariškų nutikimų man buvo linksma? Atsakyk!

			"Žinoma, kad buvo."

			Atsakau aš.

			"Juk ir taip aišku, kad linksma. Neklausk tokių akivaizdžių dalykų."

			Jeigu kas nors to paklaustas iš tikrųjų atsakytų, jog jam tai neatrodo įdomu, tada tas žmogus pats tikriausias kvailys. Turintis trisdešimt kartų mažiau nuovokos nei Haruhi.

			Juk čia yra ateivių, keliautojų laiku ir esperų!

			Vos vieno visai pakaktų, o čia aplink laksto net trys įdomūs veikėjai! O kadangi čia kaip priedas yra ir Haruhi, išlįstų ir dar daugiau "mistery power"! Man tai tiesiog negali būti neįdomu. Tokiam, kuris dar drįstų tokioj situacijoj reikšti nepasitenkinimą, iškart atspardyčiau subinę.

			"Štai kaip."

			Tariau. Būtų galima sakyti, kad galiausiai atsivėriau.

			"Vis tik man labiau patinka ankstesnis pasaulis. Šis man tiesiog netinka. Atleisk, Nagato. Man patinka ne dabartinė, o ankstesnioji tu. Be to, tu geriau atrodai be akinių."

			Ši Nagato atsisuko ir pasižiūrėjo į mane įtaria išraiška.

			"Apie ką tu kalbi...?"

			Mano pažįstama Nagato Juki jokiu būdu nepasakytų kažką panašaus.

			Ji nieko nežinojo apie tas tris dienas, nuo to ryto, kai pastebėjau keistenybes, iki dabar. Savaime suprantama. Juk ši Nagato vos prieš akimirką atgimė, ji dar net nebuvo manęs sutikusi. Ji net neturėjo prisiminimų apie tai, kokia apstulbusia išraiška ji žiūrėjo į mane, kai aš tada įsiveržiau į literatūros klubą.

			Šios Nagato atmintyje buvo tik tas perdirbtas bibliotekos prisiminimas. Be jo, vieninteliai mūsų bendri prisiminimai tik apie tai, kas vyksta šiuo metu.

			Pasak Koizumio, tada, kai aš ir Haruhi vieni buvome įkalinti toje pilkoje Uždarojoje Erdvėje, Haruhi bandė sukurti naują pasaulį.

			Nagato tikriausiai pasinaudojo ta galia. Kažkaip ji perėmė ar pasisavino tą galią, kad sukurtų šį pasaulį.

			Baisiai jau patogi ta galia. Juk visi yra kada nors pagalvoję, kad norėtų galėti viską pradėti iš naujo ar savo naudai pakeisti pačią tikrovę.

			Vis dėlto, paprastai juk tai neįmanoma. Bet juk taip ir geriau. Aš nenoriu viską pradėti nuo nulio. Štai todėl drauge su Haruhi aš ir sugrįžau iš Uždarosios Erdvės.

			Tuo tarpu šį kartą tiesiog ta begalinė dieviškoji galia nežinia kaip iš Haruhi atsidūrė pas Nagato. Vietoj Haruhi, kuri pasaulį keitė pasąmoniškai, savitvardos netekusi Nagato, kuri tai padarė tyčia.

			"Nagato."

			Žengiau žingsnį link priešais mane stovėjusios, smulkutės, sustingusios figūros. Nagato toliau nejudėdama žiūrėjo į mane.

			"Nesvarbu, kiek turėčiau tai sakyti, mano atsakymas bus toks pat. Sugrąžink viską, kaip buvo anksčiau. Sugrąžink save, kokia buvai anksčiau. Vėl ką nors nuveikime klubo kambarį. Tik paprašyk ir aš padėsiu. Pastaruoju metu Haruhi juk taip jau nebesiautėja. Neprivalai naudoti tos galios, kad prievarta viską pakeistumei. Juk viskas ir taip buvo gerai."

			Už akinių buvusiose akyse matėsi baimės atspalvis.

			"Kjonai-kun..."

			Asahina-san timptelėjo man už rankovės ir pasakė:

			"Šiai Nagato-san ką nors sakyti beprasmiška. Visgi, ji juk pakeitė ir save. Ši Nagato-san nebeturi jokių galių... Ji tiesiog paprasta mergina..."

			Staiga prisiminiau.

			Ilgaplaukę Haruhi, vadinusią mane Džonu. Jokią dievybę ar dar velniai žino ką, o tiesiog paprastą mergina, kuri net nesudvejojusi įsibrovė į Šiaurės gimnaziją. Žėrinčiomis akimis prasiklausiusią mano pasakojimo apie Komandą SOS ir šūktelėjus "Skamba smagiai!" sau išsišiepusią.

			Savąja puikiąja šypsena besišypsojusį Koizumį, sakiusį, kad jam patinka toji Haruhi. Su keblia išraiška veide mano sportinę aprangą vilkėjusį, gabųjį persikėlusį mokinį.

			Kvietimą stoti į klubą man įbrukusią, pas save į butą pasikvietusią, apie mane savo netikrame prisiminime pasakojusią, akiniuotąją Nagato. Staiga panorau dar bent kartą išvysti tą jos iš aušrą primenančią šypseną.

			Aš jų daugiau niekada nebesutiksiu. Atvirai kalbant, negaliu sakyt, jog man visai nėra apmaudu. Vis dėlto, jie juk iš tiesų netikri. Tai ne mano Haruhi, Koizumis, Nagato ir Asahina-san. Gaila, kad negalėjau atsisveikinti, tačiau aš sugrįšiu pas savo Haruhi, Koizumį, Nagato ir Asahiną-san. Aš nusprendžiau.

			"Atleisk."

			Paėmiau pistoletą ir nukreipiau į ją. Pamatęs kaip Nagato kūnas akimirksniu sustingo, ėmiau justi baisią kaltę. Tačiau iki čia nuėjus, dvejoti beprasmiška.

			"Netrukus viskas vėl bus taip, kaip buvę. Vėl drauge galėsim visur keliauti. Pirma, per Kalėdų vakarėlį pasimėgausim mūsų troškiniu, o vėliau vyksim į vilą kalnuose. Šį kartą tu galėsi būti detektyve. Tikra Didingąja Super Detektyve, kuri galėtų išnarplioti bet kokią bylą, vos tik jai įvykus. Ką manai? Juk tai..."

			"Kjonai-kun! Saugokis......! Kjaa!!"

Soryusu at 01:36, 29 June 2011

2011-06-29T01:36:48Z

← Older revision		Revision as of 01:36, 29 June 2011
Line 239:		Line 239:
	Toliau kruopščiai stebėjau Nagato suglumusią išraišką. Trapioji literatūros klubo narė dabar atrodė net dar labiau nejaukiai. Regėdamas šį jos bejėgiškumą, mintyse ištariau:		Toliau kruopščiai stebėjau Nagato suglumusią išraišką. Trapioji literatūros klubo narė dabar atrodė net dar labiau nejaukiai. Regėdamas šį jos bejėgiškumą, mintyse ištariau:

	...Žinai, Nagato, mes tai vadiname emocijomis.		...Žinai, Nagato, mes tai vadiname emocijomis.`

			Kadangi buvo sukurta apatiška, jos reakcija savaime buvo nepalyginamai stipresnė. Tikriausiai kartais ji norėjo imti verkti, įniršti ir tiesiog sušukti "Nebegaliu daugiau tavęs pakęst!". Ne, net jei taip negalvojo, turėjo galvoti. Mes turėjome jai lesti. Dėl to kaltas ir aš. Aš įpratau be perstojo užkrauti visą naštą ant Nagato pečių. Pamaniau sau, kad jeigu tik Nagato viskuo pasirūpins, galėsiu sau kaip koks durnelis nustot galvoti. Aš didesnis kvailys net už Haruhi. Neturiu jokios teisės kam nors priekaištauti.

			Kol galų gale, Nagato – ją tai privedė prie minties pakeisti pasaulį.

			Bug'as? Klaida?

			Kur gi ne. Nieko panašaus.

			Tai buvo Nagato troškimas. Ji troško šitokio normalaus pasaulio.

			Palikdama tik mano prisiminimus, o visą kitą, įskaitant ir save, pakeisdama.

			Atsakymas į pastarąsias kelias dienas mane kamavusį klausimą dabar galiausiai buvo aiškus.

			—Kodėl gi aš vienintelis buvau likęs nepaveiktas?

			Atsakymas paprastas. Ji norėjo, kad nuspręsčiau aš.

			Ar pakeistasis pasaulis geresnis? Ar ankstesnysis pasaulis geresnis? Scenarijų rinktis man.

			"Po velnių."

			Koks dar suknistas pasirinkimas?

			Jei iš tikrųjų būčiau tenorėjęs tik Komandos SOS, būčiau galėjęs apsieiti ir be rizikavimo atkurti pasaulį. Nors Haruhi ir Koizumis mokėsi kitoj vietoj, tai juk visai menka problema. Paprasčiausiai galėtume tai laikyti savo popamokiniu užsiėmimu. Šis paslaptingasis klubas galėtų tiesiog toliau šlaistytis mūsų įprastoje kavinėje. Ten, kaip ir visada, Haruhi prisigalvotų visokiausių durnysčių, Koizumis sau sėdėtų išsišiepęs, Asahina-san atrodytų baisiausiai pasimetusi, tuo tarpu aš su pagiežinga išraiška veide tiesiog traukčiau akis kur nors šalin – štai toks reginys šmėstelėjo man galvoje. Galiausiai ir Nagato, net būdama tokiu jautriu charakteriu, vis tiek ten būtų, patyliukais skaitydama knygą. O vis dėlto...

			Tai nebūtų mano pažinota Komanda SOS. Nagato ne ateivė, Asahina-san nebe keliautoja laiku, Koizumis tiesiog paprastas žmogus, o Haruhi be jokių neįtikėtinų galių. Tiesiog paprasta gerų draugelių kompanija.

			Ar tai nėra nuostabu? Ar tai nėra net dar geriau?

			Ką gi aš apie tai galvojau? Ką gi aš maniau apie tą begalę Haruhi sukeltų beprotiškų nutikimų?

			Velniop visą tai.

			Raminkis tu pagaliau.

			Visai išdurnėjai?

			Tu man jau įkyrėjai.

			"........."

			Mano širdį pervėrė skausmas.

			Aš buvau eilinis pilietis, prieš savo valią įpainiojamas į daugybę varginančių situacijų, paprastas moksleivis, kuris nenoriai kamavosi, kad išpildytų Haruhi nepagrįstus reikalavimus. Tai turėjo būti mano vaidmuo.

			Taigi, aš. Taip, tu. Aš turiu sau klausimą. Todėl malonėk atidžiai klausytis. O po to atsakyk. Išsisukinėti nuo klausimo draudžiama. Pakaks "Yes" arba "No". Aišku? Štai ir klausimas:

			—Ar nemanai, kad toks nekasdieniškas mokyklinis gyvenimas yra linksmas?

			Atsakyk, aš. Gerai pagalvok. Tai kaip? Kodėl gi tau nepasidalinus savo mintimis? Nagi, paklausom.

			Būti Haruhi gainiojamam ratais, būti užpultam ateivių, iš keliautojų laiku išgirsti keistų tauškalų, iš esperų išgirsti dar daugiau keistų tauškalų, būti įkalintam Uždarojoje Erdvėje, išvysti siautėjančius avatarus, turėti kalbantį katiną, be aiškios priežasties keliauti laiku, ir visų svarbiausiai privalėti laikytis griežtos taisyklės, visą tai laikyti paslaptyje nuo Haruhi, kad vienintelė nieko nežinodama paslaptingųjų nutikimų beieškančioji Komandos SOS komandos vadė toliau būtų sau laiminga, visiškai nenutuokianti, jog iš tikrųjų tai ji yra kalta dėl visos šios didžiulės betvarkės.

			Ar manai, kad toks pasaulis yra įdomus?

			O gal, kad tai nervus ėdanti, iki gyvo kaulo įkyrėjusi kvailystė, su kuria nebenori turėti nieko bendra? Cha! Argi tai ne tiesa? Trumpai tariant, aš galvoju štai taip:

			—Tas pasaulis visai neįdomus.

			Ar ne taip? Juk taip ir yra? Tu manai, jog Haruhi užknisa, o visa, kas su ja susiję, varo tik liūdesį. Štai todėl visa tai tau ir neatrodo įdomu. Nesakyk, kad taip nėra. Juk akivaizdu.

			O vis dėlto, iš tikrųjų tau buvo linksma. Kadangi šitaip tau įdomiau.

			Klausi, kodėl aš tai žinau?

			Tuomet galiu tave apšviesti:

			—Juk tai tu paspaudei "Enter" klavišą, ar ne?

Soryusu at 23:36, 26 June 2011

2011-06-26T23:36:16Z

@@ Line 43: / Line 43: @@
 Penkias ar dešimt sekundžių pabuvusi kandusi man ranką, Nagato lėtai pakėlė galvą.
-"Tavo kūno paviršius buvo apgaubtas kontržvalgybinių veiksmų gynybiniu šydu ir apsauginiu lauku."
+"Tavo kūno paviršius buvo apgaubtas kontržvalgybinių veiksmų apsauginiu šydu ir gynybiniu lauku."
 Pasakė Nagato be jokio paraudimo ar drovėjimosi. Kita vertus, abejomis rankomis užsidengusi burną, Asahina-san (vyresnioji) atrodė ganėtinai nustebusi. Pasižiūrėjau į savo riešą, kuriame jaučiau keistą nutirpimą. Ant jo buvo dvi vampyro įkandimo žymes primenančios skylutės, kurios dar man bežiūrint dingo be pėdsako. Taip, kaip Asahinai-san kuriant filmą, man į kūną buvo įleista ypatingųjų Nagato nanomašinų.
@@ Line 167: / Line 167: @@
 Vis dėlto, negaliu skubėti. Turiu palaukti kol pabaigs, kaip kad patarė Nagato. Privalau palaukti, kol "ji" pakeis pasaulį, ir tik tada šauti atkūrimo programą. Priešingu atveju, nebeegzistuos istorija, kurioje aš aktyvavau avarinio išėjimo programą. Nors nevisai tai supratau, Nagato ir Asahina-san (vyresnioji) tai labai aiškiai pabrėžė. Jos dvi gi supranta kaip veikia ta laiko tėkmė. Aš juk visai nesuprantu. O kadangi niekaip ir nesuprasiu, geriau tiesiog laikysiuosi suprantančiųjų nurodymų. Ta Nagato niekada nemeluotų, visąlaik būdama mūsų pusėje, su oria išraiška savo veide......
-Tvirtai suėmiau Nagato man duotą adatinį šautuvą ir tyliai laukiau tos akimirkos.
+Tvirtai suėmiau Nagato man duotą adatinį šautuvą ir tyliai laukiau tos akimirkos.`

Soryusu at 00:35, 26 June 2011

2011-06-26T00:35:56Z

← Older revision		Revision as of 00:35, 26 June 2011
Line 99:		Line 99:
	"Em... Mes atvykome."		"Em... Mes atvykome."

	Man iš po kojų prapuolęs tvirtos žemės jausmas buvo vėl sugrįžęs.		Man iš po kojų prapuolęs tvirtos žemės jausmas buvo vėl sugrįžęs.`

			Pro kojines jutau sklindantį žemės šaltį. Tuo pat metu sugrįžo ir kūną veikusi žemės trauka. Pykinimo jausmas išnyko lyg jo nei nebūtų buvę.

			"Jau gali atsimerkti. Kaip gerai, mes Nagato-san nurodytoje vietoje... ir laike."

			Pasižiūrėjau viršun. Naktiniame danguje spindėjo žiemos meto žvaigždynai, o dėl švaresnio oro jie matėsi kur kas geriau nei vasarą. Pasukęs galvą iš karto atpažinau virš gyvenamųjų namų kyšantį Šiaurės gimnazijos pastato stogą.

			Apsižvalgiau aplink, bandydamas išsiaiškinti, kur dabar buvau. Nors buvau apgaubtas nakties tamsa, dėl to nebuvo jokios abejonės. Aš čia buvau vos prieš kelias valandas. Prisiminiau vietą, kurioje drauge buvau su kasyte susirišusia Haruhi ir fizinio lavinimo aprangą vilkinčiu Koizumiu.

			Tai buvo ta pati vieta, kurioje Haruhi ir Koizumis persirengė. Turbūt... sutapimas.

			Ką gi, koks dabar laikas?

			Pasižiūrėjusi į savo laikrodį, Asahina-san (vyresnioji) atsakė:

			"Dabar gruodžio 18-oji, aštuoniolika po keturių ryto. Po maždaug penkių minučių bus pakeistas pasaulis."

			Nuo tada, kai 20-ąją paspaudžiau "Enter" ir nukeliavau trejus metus į praeitį, 18-oji būtų prieš dvi dienas. Tą dieną pabudau visai nenutuokdamas apie tai, kas nutiko, ir kaip visada nuėjęs į mokyklą, puoliau į visišką paniką, išvydęs, kad Šiaurės gimnazija buvo neatpažįstamai pasikeitusi. Vietoj pradingusios Haruhi, atsirado turėjusi nebeegzistuoti Asakura, bei manęs nebepažinojusi Asahina-san ir paprastu žmogumi tapusi Nagato.

			Viskas prasidėjo čia. Viskam prasidedant dabartinis aš esu netoliese, kad galėčiau neleisti viskam prasidėti. Dėl šios priežasties dabar aš čia esu.

			Man bepasineriant į gilius apmąstymus...

			"A, pamiršau pasiimti batus."

			Suglumusiai sumurmėjo Asahina-san (vyresnioji).

			Juk keliavome neavėdami batų, tiesiai iš svetainės. Kaip ir buvo galima tikėtis iš mūsų išsiblaškėlės Asahinos-san, net laiko tėkmė bejėgė ją pakeisti.

			"Tikiuosi, kad Nagato-san man juos pasaugos."

			Jos sunerimę žodžiai man pačiam leido bent trumpam atsipalaiduoti. Manau, jiems nieko nenutiks. Ji juk trejus metus išsaugojo tanzaku, todėl batų tikrai turėtų neišmesti. Tereikės tik pas ją nueiti ir paprašyti jos patikrint spintelę......

			Lengvabūdiškai apie tai begalvojant, staiga man per kūną lyg elektros srovė perbėgo šiurpas.

			Kadangi iš vasaros vėl buvau peršokęs į žiemą, jau nekalbant, kad stovėjau sau basas, buvo nepaprastai šalta. Tuojau pamaniau apsivilkti rankoje laikytą mokyklinį švarką, kai pastebėjau apglėbusią save rankomis ir susigūžusią Asahiną-san (vyresniąją). Na, tokioje žemoje temperatūroje vilkint tik bliuskutę ir mini sijoną, turėtų būti siaubingai šalta.

			"Prašau, apsivilk."

			Apgaubiau jos virpančius pečius savo apsiaustu. Net pats didžiavausi savo riterišku poelgiu.

			"A, ačiū. Atsiprašau."

			Nereikia atsiprašinėti, tai niekis. Jei prieš trejus metus nebūtumei manęs laukusi, aš niekaip nebūčiau iki čia nusikapanojęs. Vien už tai galėčiau dėl tavęs čia plikai išsirengti.

			"Chi."

			Asahina-san (vyresnioji) šyptelėjo pusei liaudies kojas pakertančia, nepakartojamo žavesio ir mielumo derinio šypsena, tačiau tuoj pat vėl surimtėjo.

			"Jau netrukus."

			Galbūt ir gerai, kad pamiršome batus, nes eidami nebesukėlinėjome nei garso. Nors nepaisant to, aš ir Asahina-san (vyresnioji) vis tiek pro Šiaurės gimnazijos vartus tipenome net užgniaužę kvapą. Sustojome už kampo ir lyg medžiotojai persekiojantys savo grobį, iškišę tik galvas žvelgėme į priešais tamsoje paskendusį kelią.

			Aplink nebuvo daug gatvės žibintų, o priešais vartus stovėjo vos vienas. Tik ta vieta buvo blankiai apšviesta. Nors šviesa ir nebuvo labai ryški, jos pakako, kad būtų galima įžiūrėti, ar kas nors ten buvo.

			"Ateina......"

			Asahina-san (vyresnioji) man ant peties padėjo savo šiltą ranką, o prie ausies jaučiau jos įsitempusį, tačiau saldų alsavimą. Paprastai tai akimirksniu būtų mane apkerėję, tačiau šiuo metu šitokia reakcija visiškai buvo išgaravusi man iš galvos.

			Iš nakties tamsos po gatvės žibinto šviesa pasirodė erdvėlaikio keitėja.

			Šiaurės gimnazijos uniforma. Asmuo, kurį mums įvardijo Nagato. "Ji" buvo atsakinga už mūsų pasaulio pakeitimą, Komandos SOS narių išskyrimą ir visų pavertimą paprastais žmonėmis. Palikdama tik mano prisiminimus, o visų kitų prisiminimus ir istoriją visiškai pakeisdama.

			"Ji" jau rengėsi tai daryti.

			Vis dėlto, negaliu skubėti. Turiu palaukti kol pabaigs, kaip kad patarė Nagato. Privalau palaukti, kol "ji" pakeis pasaulį, ir tik tada šauti atkūrimo programą. Priešingu atveju, nebeegzistuos istorija, kurioje aš aktyvavau avarinio išėjimo programą. Nors nevisai tai supratau, Nagato ir Asahina-san (vyresnioji) tai labai aiškiai pabrėžė. Jos dvi gi supranta kaip veikia ta laiko tėkmė. Aš juk visai nesuprantu. O kadangi niekaip ir nesuprasiu, geriau tiesiog laikysiuosi suprantančiųjų nurodymų. Ta Nagato niekada nemeluotų, visąlaik būdama mūsų pusėje, su oria išraiška savo veide......

			Tvirtai suėmiau Nagato man duotą adatinį šautuvą ir tyliai laukiau tos akimirkos.

Soryusu: Created page with "===Penktasis skyrius=== "............" Man toliau nežinant ką sakyti, Nagato pasisuko link Asahinos-san (vyresniosios). "Perduosiu taikinio erdvėlaikio koordinates." "..."

2011-06-25T00:50:33Z

Created page with "===Penktasis skyrius=== "............" Man toliau nežinant ką sakyti, Nagato pasisuko link Asahinos-san (vyresniosios). "Perduosiu taikinio erdvėlaikio koordinates." "..."

New page

===Penktasis skyrius===

"............"

Man toliau nežinant ką sakyti, Nagato pasisuko link Asahinos-san (vyresniosios).

"Perduosiu taikinio erdvėlaikio koordinates."

"A, žinoma."

Lyg paklusnus šuo, norintis pasisveikinti, Asahina-san (vyresnioji) ištiesė ranką.

"Prašau..."

Nagato pirštu palietė Asahinos-san (vyresniosios) delną, o po to vėl palengva jį atitraukė... Ir viskas? Visgi, regis, kad Asahinai-san (vyresniajai) to visiškai pakako.

"Supratau, Nagato-san. Mums tereikia ištaisyti ten esančią "ją", tiesa? Tai neturėtų būti sunku, kadangi tuo metu "ji" turėtų nebeturėti jokių galių..."

Atrodydama pasiryžusi, keliautoja laiku sugniaužė ranką, kai tuomet ateivė pasakė:

"Palaukite."

Nebemūvėdama akinių ir rodydama savo nepridengtą veidą, Nagato abejingai pridūrė:

"Dabartiniame būvyje jūs taip pat būtumėte įtraukti į erdvėlaikio pakeitimą. Privalo būti panaudotos atsakomosios priemonės."

Ji tyliai ištiesė ranką.

"Ranką."

Kam tau ji? Ji nori su manimi irgi pasisveikinti? Man paklusniai atkišus savo ranką, Nagato paėmė už mano riešo savo lediniais pirštais, akimirką priversdama mano širdį plakti greičiau.

"............"

Staiga Nagato pritraukė savo veidą man prie rankos.

"A!"

Savaime surikau. Visgi, manau, kad tai buvo neišvengiama reakcija. Pritūpusi, Nagato netik prilietė mano riešą savo lūpomis, tačiau taip pat parodė ir savo dantis. Taip, kaip per filmo kūrimą, kai ji užpuolinėjo Asahiną-san ją kandžiodama.

Tiesą sakant, visai neskaudėjo. Tai buvo panašu į vieną tų nepiktų Šiamiseno įkandimų, bandant jį paglostyti, nors katino dantys suleisti man į odą vis tiek dūrė. Tuo tarpu Nagato įkandimas visiškai nekėlė skausmo, tarytum jos seilėse būtų buvę kokios nors nuskausminančios medžiagos. Lyg uodo įgėlimas.

Penkias ar dešimt sekundžių pabuvusi kandusi man ranką, Nagato lėtai pakėlė galvą.

"Tavo kūno paviršius buvo apgaubtas kontržvalgybinių veiksmų gynybiniu šydu ir apsauginiu lauku."

Pasakė Nagato be jokio paraudimo ar drovėjimosi. Kita vertus, abejomis rankomis užsidengusi burną, Asahina-san (vyresnioji) atrodė ganėtinai nustebusi. Pasižiūrėjau į savo riešą, kuriame jaučiau keistą nutirpimą. Ant jo buvo dvi vampyro įkandimo žymes primenančios skylutės, kurios dar man bežiūrint dingo be pėdsako. Taip, kaip Asahinai-san kuriant filmą, man į kūną buvo įleista ypatingųjų Nagato nanomašinų.

"Tu taip pat."

Baimindamasi Nagato, Asahina-san taip pat droviai ištiesė drebančią ranką.

"...Jau senokai man to nedarei. Tuo metu aš tau sukėliau šitiek rūpesčių..."

"Man tai pirmas kartas."

"A, t-tiesa, pamiršau......"

Stipriai užmerkusi akis, keliautoja laiku priėmė ateivės bučinį ant riešo, paslaptingųjų nanomašinų suleidimui trukus trumpiau nei man, ir galiausiai baigus, ji sausai atkosėjo.

"Ką gi, keliaukime, Kjonai-kun. Nuo dabar prasidės tikrasis darbas."

Labai tikiuosi, šis apšilimas ir taip jau baisiai ilgas buvo. Nors į tai dėjau begalę pastangų, nenoriu to kada nors daugiau daryti.

"Dėkui."

Stengdamasis išlikti kaip galima ramesne išraiška, padėkojau būto šeimininkei. Tylos įsikūnijimu buvusi Nagato nieko neatsakė. Jos išraiškoje nesijautė jokios savimonės. Vis dėlto, nežinau kodėl, tačiau stovinčios Nagato siluetas man atrodė nepaprastai vienišas. Juk taip ir buvo, kaip kad ir anksčiau buvau pamanęs?

"Iki pasimatymo, Nagato. Būtinai lauk, kol aš ir Haruhi pasirodysime literatūros klubo kambaryje."

Tarytum lėlės, kuriai buvo įkvėpta gyvybė, judesiu, ateivių sukurta organinė gyvybės forma linktelėjo galvą.

"Lauksiu."

Šis tylus balsas privertė suprasti apie neįprasto liūdesio buvimą mano širdyje. Vis dėlto, apie šio nuliūdimo priežasties ieškojimą teko užmiršti greičiau nei apie užgesintos cigaretės dūmą, Asahinai-san (vyresniajai) pasakius:

"Kai išvengtumei laikligės,"

Ji tvirtai paėmė mane už pečių.

"Užmerk akis."

Padariau kaip lieptas. Priešais save jutau stovinčią Asahiną-san, laikiusią mano rankas.

"Kjonai-kun..."

Jos švelnus šnabždesys skambėjo nepaprastai maloniai. Nejaugi ji ketina mane pabučiuoti?

"Pradėkim."

Prašau, prašau, kiek tik tau širdis geidžia, kuo aistringiau, tuo geriau. Ir man apie tai begalvojant...

Mane apėmė dramatiškas svaigulys. Laimei, kad užsimerkiau. Nors net jei nebūčiau, man vis tiek būtų užtemę akyse. Tai buvo lyg važiavimas amerikietiškais kalneliais be apsaugų. Darėsi nebeaišku, ar kraujas buvo traukiamas man iš kūno, ar jis tekėjo man į smegenis. Toliau sklandant nesvarumo būsenoje, net užsimerkus atrodė, kad man sukasi akyse. Nepraradau sąmonės vien tiek dėl šilumos, sklidusios iš Asahinos-san (vyresniosios) rankų.

Kiek gi minučių aš taip prabuvau? O gal valandų? Netekau bet kokios laiko ir erdvės nuovokos. Aš daugiau nebeiškęsiu. Mane pykina, Asahina-san...

Man jau be jokio taktiškumo bandant užčiuopti ką nors, į ką būčiau galėjęs nusivemti...

"Em... Mes atvykome."

Man iš po kojų prapuolęs tvirtos žemės jausmas buvo vėl sugrįžęs.

← Older revision		Revision as of 14:08, 20 February 2013
Line 67:		Line 67:
	Stengdamasis išlikti kaip galima ramesne išraiška, padėkojau būto šeimininkei. Tylos įsikūnijimu buvusi Nagato nieko neatsakė. Jos išraiškoje nesijautė jokios savimonės. Vis dėlto, nežinau kodėl, tačiau stovinčios Nagato siluetas man atrodė nepaprastai vienišas. Juk taip ir buvo, kaip kad ir anksčiau buvau pamanęs?		Stengdamasis išlikti kaip galima ramesne išraiška, padėkojau būto šeimininkei. Tylos įsikūnijimu buvusi Nagato nieko neatsakė. Jos išraiškoje nesijautė jokios savimonės. Vis dėlto, nežinau kodėl, tačiau stovinčios Nagato siluetas man atrodė nepaprastai vienišas. Juk taip ir buvo, kaip kad ir anksčiau buvau pamanęs?

	"Iki pasimatymo, Nagato. Būtinai lauk, kol aš ir Haruhi pasirodysime ~~literatūros~~ klubo kambaryje."		"Iki pasimatymo, Nagato. Būtinai lauk, kol aš ir Haruhi pasirodysime Literatūros klubo kambaryje."

	Tarytum lėlės, kuriai buvo įkvėpta gyvybė, judesiu, ateivių sukurta organinė gyvybės forma linktelėjo galvą.		Tarytum lėlės, kuriai buvo įkvėpta gyvybė, judesiu, ateivių sukurta organinė gyvybės forma linktelėjo galvą.
Line 207:		Line 207:
	"Visa tai buvo tavo darbas, tiesa?"		"Visa tai buvo tavo darbas, tiesa?"

	Tai buvo ta akinius mūvėjusi Nagato. Po 18-osios vienintele likusia ~~literatūros~~ klubo kambario valdytoja tapusi Nagato Juki. Nebe kokia ateivė ar dar velniai žino kas, o tik drovi, knygas mėgstanti mergina.		Tai buvo ta akinius mūvėjusi Nagato. Po 18-osios vienintele likusia Literatūros klubo kambario valdytoja tapusi Nagato Juki. Nebe kokia ateivė ar dar velniai žino kas, o tik drovi, knygas mėgstanti mergina.

	Ši akiniuotoji Nagato dabar atrodė net dar labiau nustebusi, negalėdama suprasti, kas čia dedasi.		Ši akiniuotoji Nagato dabar atrodė net dar labiau nustebusi, negalėdama suprasti, kas čia dedasi.
Line 237:		Line 237:
	Tai vienas tų elementarių dalykų. Net nuo programos ribų nukrypti negalinčiam dirbtiniam intelektui ar tokių mikroschemų net neturinčiam robotui, laikui bėgant būdinga atsirasti tam tikriems dėsningumams. Tu to nesupranti, tačiau aš suprantu. Haruhi turbūt irgi.		Tai vienas tų elementarių dalykų. Net nuo programos ribų nukrypti negalinčiam dirbtiniam intelektui ar tokių mikroschemų net neturinčiam robotui, laikui bėgant būdinga atsirasti tam tikriems dėsningumams. Tu to nesupranti, tačiau aš suprantu. Haruhi turbūt irgi.

	Toliau kruopščiai stebėjau Nagato suglumusią išraišką. Trapioji ~~literatūros~~ klubo narė dabar atrodė net dar labiau nejaukiai. Regėdamas šį jos bejėgiškumą, mintyse ištariau:		Toliau kruopščiai stebėjau Nagato suglumusią išraišką. Trapioji Literatūros klubo narė dabar atrodė net dar labiau nejaukiai. Regėdamas šį jos bejėgiškumą, mintyse ištariau:

	...Žinai, Nagato, mes tai vadiname emocijomis.		...Žinai, Nagato, mes tai vadiname emocijomis.
Line 359:		Line 359:
	Mano pažįstama Nagato Juki jokiu būdu nepasakytų kažką panašaus.		Mano pažįstama Nagato Juki jokiu būdu nepasakytų kažką panašaus.

	Ji nieko nežinojo apie tas tris dienas, nuo to ryto, kai pastebėjau keistenybes, iki dabar. Savaime suprantama. Juk ši Nagato vos prieš akimirką atgimė, ji dar net nebuvo manęs sutikusi. Ji net neturėjo prisiminimų apie tai, kokia apstulbusia išraiška ji žiūrėjo į mane, kai aš tada įsiveržiau į ~~literatūros~~ klubą.		Ji nieko nežinojo apie tas tris dienas, nuo to ryto, kai pastebėjau keistenybes, iki dabar. Savaime suprantama. Juk ši Nagato vos prieš akimirką atgimė, ji dar net nebuvo manęs sutikusi. Ji net neturėjo prisiminimų apie tai, kokia apstulbusia išraiška ji žiūrėjo į mane, kai aš tada įsiveržiau į Literatūros klubą.

	Šios Nagato atmintyje buvo tik tas perdirbtas bibliotekos prisiminimas. Be jo, vieninteliai mūsų bendri prisiminimai tik apie tai, kas vyksta šiuo metu.		Šios Nagato atmintyje buvo tik tas perdirbtas bibliotekos prisiminimas. Be jo, vieninteliai mūsų bendri prisiminimai tik apie tai, kas vyksta šiuo metu.
Line 491:		Line 491:
	\| Grįžti atgal į [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E\|pagrindinį puslapį]]		\| Grįžti atgal į [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E\|pagrindinį puslapį]]
	\| Grįžti atgal į [[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius4\|ketvirtąjį skyrių]]		\| Grįžti atgal į [[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius4\|ketvirtąjį skyrių]]
	\| ~~Pirmyn~~ į [[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius6\|šeštąjį skyrių]]		\| Toliau į [[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius6\|šeštąjį skyrių]]
	\|-		\|-
	\|}		\|}
	</noinclude>		</noinclude>

← Older revision		Revision as of 13:35, 5 July 2011
Line 17:		Line 17:
	"Supratau, Nagato-san. Mums tereikia ištaisyti ten esančią "ją", tiesa? Tai neturėtų būti sunku, kadangi tuo metu "ji" turėtų nebeturėti jokių galių..."		"Supratau, Nagato-san. Mums tereikia ištaisyti ten esančią "ją", tiesa? Tai neturėtų būti sunku, kadangi tuo metu "ji" turėtų nebeturėti jokių galių..."

	Atrodydama pasiryžusi, keliautoja laiku sugniaužė ranką, kai ~~tuomet~~ ateivė pasakė:		Atrodydama pasiryžusi, keliautoja laiku sugniaužė ranką, kai tada ateivė pasakė:

	"Palaukite."		"Palaukite."
Line 75:		Line 75:
	Šis tylus balsas privertė suprasti apie neįprasto liūdesio buvimą mano širdyje. Vis dėlto, apie šio nuliūdimo priežasties ieškojimą teko užmiršti greičiau nei apie užgesintos cigaretės dūmą, Asahinai-san (vyresniajai) pasakius:		Šis tylus balsas privertė suprasti apie neįprasto liūdesio buvimą mano širdyje. Vis dėlto, apie šio nuliūdimo priežasties ieškojimą teko užmiršti greičiau nei apie užgesintos cigaretės dūmą, Asahinai-san (vyresniajai) pasakius:

	"~~Kai~~ išvengtumei laikligės,"		"Kad išvengtumei laikligės,"

	Ji tvirtai paėmė mane už pečių.		Ji tvirtai paėmė mane už pečių.
Line 99:		Line 99:
	"Em... Mes atvykome."		"Em... Mes atvykome."

	Man iš po kojų prapuolęs tvirtos žemės jausmas buvo vėl sugrįžęs.`		Man iš po kojų prapuolęs tvirtos žemės jausmas buvo vėl sugrįžęs.

	Pro kojines jutau sklindantį žemės šaltį. Tuo pat metu sugrįžo ir kūną veikusi žemės trauka. Pykinimo jausmas išnyko lyg jo nei nebūtų buvę.		Pro kojines jutau sklindantį žemės šaltį. Tuo pat metu sugrįžo ir kūną veikusi žemės trauka. Pykinimo jausmas išnyko lyg jo nei nebūtų buvę.
Line 167:		Line 167:
	Vis dėlto, negaliu skubėti. Turiu palaukti kol pabaigs, kaip kad patarė Nagato. Privalau palaukti, kol "ji" pakeis pasaulį, ir tik tada šauti atkūrimo programą. Priešingu atveju, nebeegzistuos istorija, kurioje aš aktyvavau avarinio išėjimo programą. Nors nevisai tai supratau, Nagato ir Asahina-san (vyresnioji) tai labai aiškiai pabrėžė. Jos dvi gi supranta kaip veikia ta laiko tėkmė. Aš juk visai nesuprantu. O kadangi niekaip ir nesuprasiu, geriau tiesiog laikysiuosi suprantančiųjų nurodymų. Ta Nagato niekada nemeluotų, visąlaik būdama mūsų pusėje, su oria išraiška savo veide......		Vis dėlto, negaliu skubėti. Turiu palaukti kol pabaigs, kaip kad patarė Nagato. Privalau palaukti, kol "ji" pakeis pasaulį, ir tik tada šauti atkūrimo programą. Priešingu atveju, nebeegzistuos istorija, kurioje aš aktyvavau avarinio išėjimo programą. Nors nevisai tai supratau, Nagato ir Asahina-san (vyresnioji) tai labai aiškiai pabrėžė. Jos dvi gi supranta kaip veikia ta laiko tėkmė. Aš juk visai nesuprantu. O kadangi niekaip ir nesuprasiu, geriau tiesiog laikysiuosi suprantančiųjų nurodymų. Ta Nagato niekada nemeluotų, visąlaik būdama mūsų pusėje, su oria išraiška savo veide......

	Tvirtai suėmiau Nagato man duotą adatinį šautuvą ir tyliai laukiau tos akimirkos.`		Tvirtai suėmiau Nagato man duotą adatinį šautuvą ir tyliai laukiau tos akimirkos.

	Ramiais žingsniais priėjusi prie Šiaurės gimnazijos vartų, "ji" sustojo, kad pasižiūrėtų į tamsoje paskendusį, apšiurusį mokyklos pastatą.		Ramiais žingsniais priėjusi prie Šiaurės gimnazijos vartų, "ji" sustojo, kad pasižiūrėtų į tamsoje paskendusį, apšiurusį mokyklos pastatą.
Line 239:		Line 239:
	Toliau kruopščiai stebėjau Nagato suglumusią išraišką. Trapioji literatūros klubo narė dabar atrodė net dar labiau nejaukiai. Regėdamas šį jos bejėgiškumą, mintyse ištariau:		Toliau kruopščiai stebėjau Nagato suglumusią išraišką. Trapioji literatūros klubo narė dabar atrodė net dar labiau nejaukiai. Regėdamas šį jos bejėgiškumą, mintyse ištariau:

	...Žinai, Nagato, mes tai vadiname emocijomis.`		...Žinai, Nagato, mes tai vadiname emocijomis.

	Kadangi buvo sukurta apatiška, jos reakcija savaime buvo nepalyginamai stipresnė. Tikriausiai kartais ji norėjo imti verkti, įniršti ir tiesiog sušukti "Nebegaliu daugiau tavęs pakęst!". Ne, net jei taip negalvojo, turėjo galvoti. Mes turėjome jai lesti. Dėl to kaltas ir aš. Aš įpratau be perstojo užkrauti visą naštą ant Nagato pečių. Pamaniau sau, kad jeigu tik Nagato viskuo pasirūpins, galėsiu sau kaip koks durnelis nustot galvoti. Aš didesnis kvailys net už Haruhi. Neturiu jokios teisės kam nors priekaištauti.		Kadangi buvo sukurta apatiška, jos reakcija savaime buvo nepalyginamai stipresnė. Tikriausiai kartais ji norėjo imti verkti, įniršti ir tiesiog sušukti "Nebegaliu daugiau tavęs pakęst!". Ne, net jei taip negalvojo, turėjo galvoti. Mes turėjome jai lesti. Dėl to kaltas ir aš. Aš įpratau be perstojo užkrauti visą naštą ant Nagato pečių. Pamaniau sau, kad jeigu tik Nagato viskuo pasirūpins, galėsiu sau kaip koks durnelis nustot galvoti. Aš didesnis kvailys net už Haruhi. Neturiu jokios teisės kam nors priekaištauti.
Line 309:		Line 309:
	Tuomet galiu tave apšviesti:		Tuomet galiu tave apšviesti:

	—Juk tu paspaudei "Enter" klavišą, ar ne?`		—Juk tu paspaudei "Enter" klavišą, ar ne?

	Avarinio išėjimo programa. Įrankis, kurį tau paliko Nagato.		Avarinio išėjimo programa. Įrankis, kurį tau paliko Nagato.
Line 377:		Line 377:
	Žengiau žingsnį link priešais mane stovėjusios, smulkutės, sustingusios figūros. Nagato toliau nejudėdama žiūrėjo į mane.		Žengiau žingsnį link priešais mane stovėjusios, smulkutės, sustingusios figūros. Nagato toliau nejudėdama žiūrėjo į mane.

	"Nesvarbu, kiek turėčiau tai sakyti, mano atsakymas bus toks pat. Sugrąžink viską, kaip buvo anksčiau. Sugrąžink save, kokia buvai anksčiau. Vėl ką nors nuveikime klubo ~~kambarį~~. Tik paprašyk ir aš padėsiu. Pastaruoju metu Haruhi juk taip jau nebesiautėja. Neprivalai naudoti tos galios, kad prievarta viską pakeistumei. Juk viskas ir taip buvo gerai."		"Nesvarbu, kiek turėčiau tai sakyti, mano atsakymas bus toks pat. Sugrąžink viską, kaip buvo anksčiau. Sugrąžink save, kokia buvai anksčiau. Vėl ką nors nuveikime klubo kambary. Tik paprašyk ir aš tau padėsiu. Pastaruoju metu Haruhi juk taip jau nebesiautėja. Neprivalai naudoti tos galios, kad prievarta viską pakeistumei. Juk viskas ir taip buvo gerai."

	Už akinių buvusiose akyse matėsi baimės atspalvis.		Už akinių buvusiose akyse matėsi baimės atspalvis.
Line 389:		Line 389:
	Staiga prisiminiau.		Staiga prisiminiau.

	Ilgaplaukę Haruhi, vadinusią mane Džonu. Jokią dievybę ar dar ~~velniai žino~~ ką, o tiesiog paprastą mergina, kuri net nesudvejojusi įsibrovė į Šiaurės gimnaziją. Žėrinčiomis akimis prasiklausiusią mano pasakojimo apie Komandą SOS ir šūktelėjus "Skamba smagiai!" sau išsišiepusią.		Ilgaplaukę Haruhi, vadinusią mane Džonu. Jokią dievybę ar dar kažin ką, o tiesiog paprastą mergina, kuri net nesudvejojusi įsibrovė į Šiaurės gimnaziją. Žėrinčiomis akimis prasiklausiusią mano pasakojimo apie Komandą SOS ir šūktelėjus "Skamba smagiai!" sau išsišiepusią.

	Savąja puikiąja šypsena besišypsojusį Koizumį, sakiusį, kad jam patinka toji Haruhi. Su keblia išraiška veide mano sportinę aprangą vilkėjusį, gabųjį persikėlusį mokinį.		Savąja puikiąja šypsena besišypsojusį Koizumį, sakiusį, kad jam patinka toji Haruhi. Su keblia išraiška veide mano sportinę aprangą vilkėjusį, gabųjį persikėlusį mokinį.

	Kvietimą stoti į klubą man įbrukusią, pas save į butą pasikvietusią, apie mane savo netikrame prisiminime pasakojusią, akiniuotąją Nagato. Staiga panorau dar bent kartą išvysti tą jos iš aušrą primenančią šypseną.		Kvietimą stoti į klubą man įbrukusią, pas save į butą pasikvietusią, apie mane savo netikrame prisiminime pasakojusią, akiniuotąją Nagato. Staiga panorau dar bent kartą išvysti tą jos aušrą primenančią šypseną.

	Aš jų daugiau niekada nebesutiksiu. Atvirai kalbant, negaliu sakyt, jog man visai nėra apmaudu. Vis dėlto, jie juk iš tiesų netikri. Tai ne mano Haruhi, Koizumis, Nagato ir Asahina-san. Gaila, kad negalėjau atsisveikinti, tačiau aš sugrįšiu pas savo Haruhi, Koizumį, Nagato ir Asahiną-san. Aš nusprendžiau.		Aš jų daugiau niekada nebesutiksiu. Atvirai kalbant, negaliu sakyt, jog man visai nėra apmaudu. Vis dėlto, jie juk iš tiesų netikri. Tai ne mano Haruhi, Koizumis, Nagato ir Asahina-san. Gaila, kad negalėjau atsisveikinti, tačiau aš sugrįšiu pas savo Haruhi, Koizumį, Nagato ir Asahiną-san. Aš nusprendžiau.
Line 405:		Line 405:
	"Kjonai-kun! Saugokis......! Kjaa!!"		"Kjonai-kun! Saugokis......! Kjaa!!"

	Vos tik Asahina-san suklykė, kažkas trenkėsi man į nugarą. Bum, stiprus smūgis sudrebino mano kūną ir kartu nuo gatvės žibinto atsiradusį šešėlį. Su juo buvo susiliejęs kažkieno kito šešėlis. Ką? Kas tai toks?		Vos tik Asahina-san suklykė, kažkas trenkėsi man į nugarą. ''Bum'', stiprus smūgis sudrebino mano kūną ir kartu nuo gatvės žibinto atsiradusį šešėlį. Su juo buvo susiliejęs kažkieno kito šešėlis. Ką? Kas tai toks?

	"Neleisiu tau skriausti Nagato."		"Neleisiu tau skriausti Nagato."