Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius6 - Revision history

Soryusu at 14:05, 20 February 2013

2013-02-20T14:05:32Z

← Older revision		Revision as of 14:05, 20 February 2013
Line 261:		Line 261:
	Bebūnant sesers ir motinos draugijoje, mano smegenyse sukosi įvairios mintys.		Bebūnant sesers ir motinos draugijoje, mano smegenyse sukosi įvairios mintys.

	Kaip būtų buvę, jei viskas būtų likę kaip tada? Nagato, Asahina-san ir Koizumis būtų tiesiog paprasti žmonės, be jokių beprotiškų tapatybių. Nagato būtų nekalbia, knygas mėgstančia ~~literatūros~~ klubo nare, Asahina-san būtų aukštumų gėlelę primenančia aukštesnės klasės mokine, Koizumis būtų paprasčiausiu kitoje mokykloje besimokančiu persikėlusiu mokiniu.		Kaip būtų buvę, jei viskas būtų likę kaip tada? Nagato, Asahina-san ir Koizumis būtų tiesiog paprasti žmonės, be jokių beprotiškų tapatybių. Nagato būtų nekalbia, knygas mėgstančia Literatūros klubo nare, Asahina-san būtų aukštumų gėlelę primenančia aukštesnės klasės mokine, Koizumis būtų paprasčiausiu kitoje mokykloje besimokančiu persikėlusiu mokiniu.

	O galiausiai Haruhi būtų truputį savito charakterio gimnaziste.		O galiausiai Haruhi būtų truputį savito charakterio gimnaziste.
Line 393:		Line 393:
	Ir todėl aš noriu jiems visą tai aiškiai išrėžti.		Ir todėl aš noriu jiems visą tai aiškiai išrėžti.

	Juk jie be vargo galėjo suteikti šiai Nagato Juki geresnį charakterį. Prieš tapdama žmogžude, Asakura buvo visų klasėje mėgiama, linksma ir šneki, o savaitgaliais su draugėmis lakstydavo po parduotuves. Akivaizdu, kad jie galėjo sukurti tokį charakterį. Tuomet kodėl gi jie nustatė kitą būti liūdna, vieniša, kambaryje užsidariusia ir vien tik knygas skaitančia mergina? Kitaip nebūtų atrodžius kaip ~~literatūros~~ klubo narė? Nebūtų kritusi Haruhi į akis? Kas po velnių prisigalvojo tokių dalykų?		Juk jie be vargo galėjo suteikti šiai Nagato Juki geresnį charakterį. Prieš tapdama žmogžude, Asakura buvo visų klasėje mėgiama, linksma ir šneki, o savaitgaliais su draugėmis lakstydavo po parduotuves. Akivaizdu, kad jie galėjo sukurti tokį charakterį. Tuomet kodėl gi jie nustatė kitą būti liūdna, vieniša, kambaryje užsidariusia ir vien tik knygas skaitančia mergina? Kitaip nebūtų atrodžius kaip Literatūros klubo narė? Nebūtų kritusi Haruhi į akis? Kas po velnių prisigalvojo tokių dalykų?

	Tą akimirką pastebėjau, kad pernelyg stipriai spaudžiau Nagato ranką. Vis dėlto, knygas mėgstančioji organinė androidė už tokį mano elgesį nieko nepasakė.		Tą akimirką pastebėjau, kad pernelyg stipriai spaudžiau Nagato ranką. Vis dėlto, knygas mėgstančioji organinė androidė už tokį mano elgesį nieko nepasakė.
Line 409:		Line 409:
	\| Grįžti atgal į [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E\|pagrindinį puslapį]]		\| Grįžti atgal į [[Suzumiya_Haruhi_%7ELithuanian%7E\|pagrindinį puslapį]]
	\| Grįžti atgal į [[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius5\|penktąjį skyrių]]		\| Grįžti atgal į [[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Skyrius5\|penktąjį skyrių]]
	\| ~~Pirmyn~~ į [[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Epilogas\|epilogą]]		\| Toliau į [[Suzumija_Haruhi:Knyga4_Epilogas\|epilogą]]
	\|-		\|-
	\|}		\|}
	</noinclude>		</noinclude>

Soryusu at 00:57, 16 July 2011

2011-07-16T00:57:42Z

← Older revision		Revision as of 00:57, 16 July 2011
Line 369:		Line 369:
	"Neįmanoma patvirtinti, jog man vėl neatsiras anomalus elgesys. Kol aš čia egzistuosiu, toliau kaupsis mano vidinės klaidos. Yra tokia tikimybė. Tai labai pavojinga."		"Neįmanoma patvirtinti, jog man vėl neatsiras anomalus elgesys. Kol aš čia egzistuosiu, toliau kaupsis mano vidinės klaidos. Yra tokia tikimybė. Tai labai pavojinga."

	"Pasakyk, ~~kas jie eitų nachui~~!"		"Pasakyk jiems, kad tai mėšlas!"

	~~[Tie, kurie žiūrėdami šią Haruhi filmo sceną taip pagalvojo, pakelia ranką.]~~

	Girdėdama mane keikiantis, Nagato neištarusi nei žodžio keliais milimetrais kilstelėjo galvą. Ji net mirktelėjo.		Girdėdama mane keikiantis, Nagato neištarusi nei žodžio keliais milimetrais kilstelėjo galvą. Ji net mirktelėjo.
Line 391:		Line 389:
	Kuo toliau kalbėjau, tuo labiau augo mano pyktis.		Kuo toliau kalbėjau, tuo labiau augo mano pyktis.

	Net neįsivaizduoju, kiek tos Integruotos Informacijos Minčių Esybės chėbra pažengusi. Tikriausiai neįtikėtinai protingos būtybės. Turbūt tokie, kurie gali per dvi sekundes apskaičiuoti trilijoninį pi ~~skaičių~~ po kablelio ir naudotis visokiausiais gąsdinančiai įmantriais sugebėjimais.		Net neįsivaizduoju, kiek tos Integruotos Informacijos Minčių Esybės chėbra pažengusi. Tikriausiai neįtikėtinai protingos būtybės. Turbūt tokie, kurie gali per dvi sekundes apskaičiuoti trilijoninį skaičiaus ''pi'' skaitmenį po kablelio ir naudotis visokiausiais gąsdinančiai įmantriais sugebėjimais.

	Ir todėl aš noriu jiems visą tai aiškiai išrėžti.		Ir todėl aš noriu jiems visą tai aiškiai išrėžti.

	Juk jie be vargo galėjo suteikti šiai Nagato Juki geresnį charakterį. Prieš tapdama žmogžude, Asakura buvo visų klasėje mėgiama, linksma ir šneki, o savaitgaliais su draugėmis lakstydavo po parduotuves. Akivaizdu, kad jie galėjo sukurti tokį charakterį. Tuomet kodėl gi nustatė kitą būti liūdna, vieniša, kambaryje užsidariusia ir vien tik knygas skaitančia mergina? Kitaip nebūtų atrodžius kaip literatūros klubo narė? Nebūtų kritusi Haruhi į akis? Kas po velnių prisigalvojo tokių dalykų?		Juk jie be vargo galėjo suteikti šiai Nagato Juki geresnį charakterį. Prieš tapdama žmogžude, Asakura buvo visų klasėje mėgiama, linksma ir šneki, o savaitgaliais su draugėmis lakstydavo po parduotuves. Akivaizdu, kad jie galėjo sukurti tokį charakterį. Tuomet kodėl gi jie nustatė kitą būti liūdna, vieniša, kambaryje užsidariusia ir vien tik knygas skaitančia mergina? Kitaip nebūtų atrodžius kaip literatūros klubo narė? Nebūtų kritusi Haruhi į akis? Kas po velnių prisigalvojo tokių dalykų?

	Tą akimirką pastebėjau, kad pernelyg stipriai spaudžiau Nagato ranką. Vis dėlto, knygas mėgstančioji organinė androidė už tokį mano elgesį nieko nepasakė.		Tą akimirką pastebėjau, kad pernelyg stipriai spaudžiau Nagato ranką. Vis dėlto, knygas mėgstančioji organinė androidė už tokį mano elgesį nieko nepasakė.

Soryusu at 13:06, 10 July 2011

2011-07-10T13:06:57Z

Show changes

Soryusu at 00:46, 10 July 2011

2011-07-10T00:46:57Z

Soryusu at 00:36, 10 July 2011

2011-07-10T00:36:34Z

@@ Line 62: / Line 62: @@
 O va taip visai ir nebuvo.
+[[Image:Sh_v4_c6_01.jpg|thumb|''Koizumis švelniai šyptelėjo, Asahinos-san didžiuliai ašarų lašai toliau  krito ant grindų, o Haruhi nusisuko šalin, iš pirmo žvilgsnio atrodydama  supykusi.'']]
 "Taip. Paprašiau, kad mums padėtų 'Organizacija'. Būtumei galėjęs čia pigiai miegoti nors ir ištisus metus. Vis dėlto, man nepaprastai palengvėja, kad pabudai vos po trejų dienų. Ne, pinigai čia tikrai niekuo dėti. Mano viršininkai norėjo tiesiog nusukti man sprandą, už tai kad būdamas drauge leidau kažkam tokio nutikti. Reikėjo net raštiško atsiprašymo."
@@ Line 351: / Line 351: @@
 "Integruotos Informacijos Minčių Esybės."
-Ramiai pasakė Nagato, tarytum su ja pačia tai būtų visai nesusiję.
+Ramiai pasakė Nagato, tarytum su ja pačia tai būtų visai nesusiję.`

Soryusu at 02:34, 9 July 2011

2011-07-09T02:34:13Z

← Older revision		Revision as of 02:34, 9 July 2011
Line 265:		Line 265:
	O galiausiai Haruhi būtų truputį savito charakterio gimnaziste.		O galiausiai Haruhi būtų truputį savito charakterio gimnaziste.

	Juk pasakojimas būtų galėjęs prasidėti ir nuo ten.		Juk pasakojimas būtų galėjęs prasidėti ir nuo ten. Nebereikėtų kaip nors bandyti suvokti tikrovės, rūpintis dėl vykusių pasaulio pasikeitimų. Tiesiog su ta išsikraipiusia kasdienybe nieko bendra nebeturėjęs pasakojimas.

			Esu tikras, jog ten aš nebeturėčiau jokio vaidmens. Galėčiau sau ramiai leisti mokyklinį gyvenimą, o po to ramiai baigti mokyklą.

			Kur aš būčiau laimingesnis?

			Manau, jau žinau.

			Man būtent "dabartyje" buvo linksma. Priešingu atveju, ar visas tas rizikavimas gyvybe nebūtų bergždžias?

			Štai ir klausimas. Ką gi jūs rinktumėtės? Atsakymas turėtų būti akivaizdus. O gal tik man vienam taip atrodo?

			Mano šeimai galiausiai išėjus, o ligoninėje atėjus laikui gesinti šviesas, aš tiesiog spoksojau į lubas. Kadangi neturėjau ką daugiau daryti, užmerkiau akis ir pasinėriau į tamsą.

			Tos trys pastarosios dienos. Tas tris dienas šio pasaulio aš praleido miegodamas, ar bent jau taip man pasakė.

			Tokiu atveju...

			Šis pasaulis taip pat privalėjo būti pakeistas.

			Šis pasaulis buvo pakeistas dukart. Kitaip tariant, kad būtų atkurtas tos Nagato pakeistas pasaulis, jis turėjo būti dar kartą pakeistas. O kas tada padarė tą antrąjį pakeitimą?

			Tai negalėjo būti Haruhi. Per tas tris dienas ji nebeturėjo tokių galių, o šio pasaulio Haruhi apie pasaulio pakeitimą net nenutuokė.

			Tuomet, kas gi?

			Sugebėti akimirksniu plika ranka sustabdyti Asakuros peilį būtų galėjusi—

			Tik Nagato.

			Visgi, prieš prarasdamas sąmonę aš juk mačiau dvi Asahinas-san. Be suaugusiosios ten buvo manoji Asahina-san. Šiame pasaulyje esanti, mano puikiai pažįstama, iš ateities atkeliavusi žavingoji mergina iš aukštesnės klasės.

			Be to, ten buvo dar vienas žmogus, kurio balsas taip pat atrodė svarbus. Pačioje pabaigoje man prabilęs, kažkur labai girdėtas balsas.

			Pasistengiau prisiminti kam jis priklausė ir greitai tapo aišku, kad visai nereikėjo stengtis.

			Tai buvo mano balsas.

			"Aišku, tai štai kaip buvo."

			Kitaip tariant...

			Aš turėsiu dar kartą sugrįžti į tą laiką. Į tą ankstyvą gruodžio aštuonioliktosios rytą, drauge su šio laikmečio Asahina-san ir Nagato.

			Tik tada pasauliui bus sugrąžinta dabartinė būsena.

			Asahinos-san užduotis bus atgabent mane ir Nagato į tą laikmetį. Nagato užduotis bus ištaisyti tas tris kvaištelėjusias dienas ir tą nebesivaldžiusią save. Nors nežinau, ar ji vėl pasinaudos tomis Haruhi ar Integruotos Informacijos Minčių Esybės galiomis.

			Aš irgi turiu užduotį.

			Na, juk visgi turiu? Tuo metu aš girdėjau savo balsą. Dėl to, kad girdėjau, dabar egzistuoju dabartinis aš. Tam, kad aš likčiau aš, aš savo praeities aš turiu pasakyti šiuos žodžius:

			"Atleisk. Nors galėjau, turėjau tau nepadėti. Bet nesijaudink. Man irgi skaudėjo. Na, viskuo kitu mes kaip nors pasirūpinsim. Ne, jau žinom kaip. Tu irgi greitai suprasi. Dabar tiesiog miegok."

			Kartodamas stengiausi juos įsiminti. Regis, taip turėtų ir būti. Nors negaliu garantuoti, kad viskas atitinka žodis žodin, esmė turėtų maždaug sutapti.

			Vietoj peiliu nusmeigtojo manęs, suleidimo įrankio panaudojimas taip pat buvo perleistas į dabartinio manęs rankas.

			Supratau ir priežastį, dėl kurios negalėjau būti išgelbėtas nuo beprotės Asakuros užpuolimo. Sprendžiant iš to ateities aš balso, tuo metu jis visai neatrodė, kad būtų lėkte ten atskubėjęs, todėl tikriausiai iš anksto buvo kur nors netoliese pasislėpęs. Drauge su Asahina-san ir Nagato, laukdami tobulos akimirkos pasirodyti. Nei per anksti, nei per vėlai. Aš privalau būti Asakuros nudurtas, kadangi tuometiniam aš tai neabejotinai įvykęs dalykas. Arba kaip pasakytų Asahina-san:

			"Tai iš anksto nulemtas įvykis."

			Nors jau buvo vėlyva naktis, toliau neketinau miegoti.

			Aš laukiau. Ko gi aš laukiau? Argi tai ne akivaizdu? Tos, kuri iš čia turėjusių ateiti dar nebuvo atėjusi. Tos, apie kurią vien pamanyti, jog ji neateis, būtų visiška nesąmonė.

			Man gulėjus lovoje ir toliau spoksojus į lubas, prieš vidurnaktį mano kantrybė atsipirko. Lankymo valandos buvo jau seniai pasibaigusios.

			Palatos durys lėtai atsidarė ir koridoriaus šviesoje ant grindų pasirodė maža figūra.

			Tai buvo mano paskutinis šiandieninis lankytojas – jūreivės uniformą vilkėjusi Nagato Juki.

			Nagato kaip visada neišraiškingai pasakė:

			"Už viską atsakinga esu aš."

			Girdėdamas šį raminančiai monotonišką balsą, pasijutau lyg būčiau beprotiškai jo išsiilgęs.

			"Šiuo metu yra svarstoma mano bausmė."

			Pakėliau galvą ir paklausiau:

			"Kieno svarstoma?"

			"Integruotos Informacijos Minčių Esybės."

			Ramiai pasakė Nagato, tarytum su ja pačia tai būtų visai nesusiję.

Soryusu at 02:27, 8 July 2011

2011-07-08T02:27:32Z

← Older revision		Revision as of 02:27, 8 July 2011
Line 209:		Line 209:
	"Atrodo priverčiau jus nerimauti. Atsiprašau."		"Atrodo priverčiau jus nerimauti. Atsiprašau."

	"T-Tai gerai, jei tik supranti. Šiaip ar taip, juk tai vadės pareiga rūpintis dėl savo komandos narių!"		"T-Tai gerai, jei tik supranti. Šiaip ar taip, juk tai vadės pareiga rūpintis dėl savo komandos narių!"`

			Besiklausant Haruhi malonaus ausiai bambėjimo, pasigirdo tylus beldimas į duris. Koizumis žvitriai atsistojo ir atidarė stumiamąsias duris.

			Ten stovėjusiam trečiajai lankytojai mane pamačius:

			"A. Aa, aaa...."

			Ji aiktelėjo pasimetusiu balsu, toliau su vaza rankose tebestovėdama tarpduryje. Purių plaukų, stebuklingo žavesio vaikiško veido, smulkutė, tačiau ne ką mažiau kerinti Šiaurės gimnazijos antrametė.

			"O... Asahina-san, sveika."

			Gal reikėjo pasakyti seniai nesimatėme, bet juk dabartiniam man tai visai nebeaišku.

			"''Unkščia''..."

			Iš Asahinos-san akių lašais pasipylė ašaros.

			"Kaip džiaugiuosi... Kaip aš džiaugiuosi..."

			Labai troškau ją taip, kaip tą praėjusį kartą apkabinti, ir ką gili žinoti, galbūt Asahina-san galvojo apie tą patį, visai pamiršusi padėti vazą, toliau nepaliaujamai verkdama.

			"Na kam gi taip? Jis juk tik biški susitrenkė galvą ir nualpo. Aš tai visąlaik žinojau. Tas Kjonas negalėtų nepabust."

			Pasakė kažkaip tai įtemptu balsu, į mane net nežiūrėjusi Haruhi.

			"Juk aš tai nusprendžiau. Komanda SOS dirba kasdien, ištisus metus. Absoliučiai visi privalo dalyvauti. Nežadu priimti tokių apgailėtinų pasiteisinimų, kaip galvos susitrenkimas ar patirta koma. Aišku? Kjonai, trys pravaikštos dienos tau brangiai kainuos. Už tai bus bausmė, bausmė! Ir dar delspinigiai!"

			Koizumis švelniai šyptelėjo, Asahinos-san didžiuliai ašarų lašai toliau krito ant grindų, o Haruhi nusisuko šalin, iš pirmo žvilgsnio atrodydama supykusi.

			Visą tai stebėdamas, linktelėjau ir gūžtelėjau pečiais.

			"Supratau. Kiek, įskaitant delspinigius, aš turėčiau sumokėti?"

			Haruhi į mane paspoksojo ir nusišypsojo taip, lyg nei nebūtų buvusi supykusi. Na ji ir lengvabūdiška.

			Čia pat vietoje buvau nuteistas tris dienas visus vaišinti kavinėje, todėl regis, jog man net nereikės keisti savo kasdienybės.

			"Ir dar,"

			Nejaugi bus daugiau?

			"Nu, nes mokestis už rūpinimąsi yra visai kitas reikalas. Būtent, Kjonai. Per mūsų Kalėdų vakarėlį apsirengęs elnio kostiumu turėsi surengti pasirodymą. Ir turėsi tai daryti tol, kol mes visi pradėsim raitytis iš juoko! Jei bus nuobodu, nuspirsiu tave į kitą dimensiją! Tuo pačiu galėsi pasirodyti ir per vaikų vakarėlį. Aišku?"

			Lyg nuo prizmės tviskant jos akims, Haruhi vėl bedė į mane pirštu.

			Pabudimas buvo savaime geras dalykas, tačiau ligoninę man iš karto nebuvo galima palikti. Apklausinėtas atskubėjusio terapeuto, buvau nutemptas į laboratoriją ir įkištas į visokiausius aparatus. Jie buvo tiek įsismarkavę, jog net kilo įspūdis, kad jie bando iš manęs padaryti kiborgą, nors asmeniškai vos nepadvėsiau iš nuobodulio. Papildomai čia turėjau praleisti dar parą, kad jie galėtų toliau stebėti mano būklę ir atlikti įvairių tyrimų, todėl šiąnakt man vėl teks miegoti savo palatoje. Nors ir sakau vėl, iš tikrųjų šiandien juk man buvo pirmoji diena, o kadangi manęs niekada nėra buvę paguldę į ligoninę, tai gali būti visai puiki proga.

			Prieš pat išeinant Haruhi, Koizumiui ir Asahinai-san, manęs aplankyti atėjo manoji motušė ir sesuo. Su jomis kalbėdama, Haruhi atrodė labai mandagi, o tai, kad ji gali turėti tiek savitvardos, mane gana nustebino.

			Bebūnant sesers ir motinos draugijoje, mano smegenyse sukosi įvairios mintys.

			Kaip būtų buvę, jei viskas būtų likę kaip tada? Nagato, Asahina-san ir Koizumis būtų tiesiog paprasti žmonės, be jokių beprotiškų tapatybių. Nagato būtų nekalbia, knygas mėgstančia literatūros klubo nare, Asahina-san būtų aukštumų gėlelę primenančia aukštesnės klasės mokine, Koizumis būtų paprasčiausiu kitoje mokykloje besimokančiu persikėlusiu mokiniu.

			O galiausiai Haruhi būtų truputį savito charakterio gimnaziste.

			Juk pasakojimas būtų galėjęs prasidėti ir nuo ten.

Soryusu at 00:43, 6 July 2011

2011-07-06T00:43:37Z

@@ Line 49: / Line 49: @@
 "Ar toks tavo pirmasis klausimas pabudus? Iš tavo žodžių atrodytų tarytum suvoktumei, kokioje situacijoje esi atsidūręs. Kad atsakyčiau į tavo klausimą, dabar gruodžio dvidešimt pirma, po penkių popiet."
-"Dvidešimt pirma..."`
+"Dvidešimt pirma..."
 "Taip, šiandien buvo jau trečia diena, kai buvai be sąmonės."
@@ Line 121: / Line 121: @@
 "Na, juo tapai tu. Galiausiai mums nusprendus patiems pasisiūti elnio kostiumą, ketinome eiti į miestą nusipirkti būtiniausių dalykų ir mums belipant laiptais tu ir nukritai."
-"Skamba kaip durnystė kažkokia."
+"Skamba kaip durnystė kažkokia."`

Soryusu at 12:12, 5 July 2011

2011-07-05T12:12:14Z

← Older revision		Revision as of 12:12, 5 July 2011
Line 5:		Line 5:
	Mano ausį pasiekė kažkoks tykus šnaresys.		Mano ausį pasiekė kažkoks tykus šnaresys.

	~~Man iš~~ tamsos palengva sugrįžus sąmonei, ėmiau apdujusiai galvoti.		Iš tamsos palengva mano sugrįžus sąmonei, ėmiau apdujusiai galvoti.

	Galbūt visa tai tebuvo tik sapnas. Susapnavus kokį nors žiauriai įdomų sapną, tas nerealumo įspūdis trunka vos kokias penkias minutes. Nuėjus valytis dantis smulkmenos jau būna susiliejusios, o nuėjus pusryčiauti, išgaruoja be pėdsako, pasiliekant tik jausmui, kad tai buvo "žiauriai įdomus sapnas". Daugybę kartų esu tai patyręs.		Galbūt visa tai tebuvo tik sapnas. Susapnavus kokį nors žiauriai įdomų sapną, tas nerealumo įspūdis trunka vos kokias penkias minutes. Nuėjus valytis dantis smulkmenos jau būna susiliejusios, o nuėjus pusryčiauti, išgaruoja be pėdsako, pasiliekant tik jausmui, kad tai buvo "žiauriai įdomus sapnas". Daugybę kartų esu tai patyręs.
Line 61:		Line 61:
	"Mano dėdės pažįstamas yra šios ligoninės vadovas, todėl tau buvo skirtas ypatingas gydymas — tai štai kaip nutiko."		"Mano dėdės pažįstamas yra šios ligoninės vadovas, todėl tau buvo skirtas ypatingas gydymas — tai štai kaip nutiko."

	~~Ova~~ taip visai ir nebuvo.		O va taip visai ir nebuvo.

	"Taip. Paprašiau, kad mums padėtų 'Organizacija'. Būtumei galėjęs čia pigiai miegoti nors ir ištisus metus. Vis dėlto, man nepaprastai palengvėja, kad pabudai vos po trejų dienų. Ne, pinigai čia tikrai niekuo dėti. Mano viršininkai norėjo tiesiog nusukti man sprandą, už tai kad būdamas drauge leidau kažkam tokio nutikti. Reikėjo net raštiško atsiprašymo."		"Taip. Paprašiau, kad mums padėtų 'Organizacija'. Būtumei galėjęs čia pigiai miegoti nors ir ištisus metus. Vis dėlto, man nepaprastai palengvėja, kad pabudai vos po trejų dienų. Ne, pinigai čia tikrai niekuo dėti. Mano viršininkai norėjo tiesiog nusukti man sprandą, už tai kad būdamas drauge leidau kažkam tokio nutikti. Reikėjo net raštiško atsiprašymo."
Line 75:		Line 75:
	"Tai visgi nepameni? Nereikia tikėtis neįmanomo. Juk gavai siaubingą smūgį į galvą."		"Tai visgi nepameni? Nereikia tikėtis neįmanomo. Juk gavai siaubingą smūgį į galvą."

	~~Apsigraibiau ranka~~ galvą. Čia irgi tebuvo tik plaukai. Nebuvo nei tvarsčių ar kokio apsauginio tinklelio.		Ranka apsigraibiau galvą. Čia irgi tebuvo tik plaukai. Nebuvo nei tvarsčių ar kokio apsauginio tinklelio.

	"Na taip. Stebina tai, kad nepatyrei jokių sužalojimų. Nebuvo jokio vidinio kraujavimo, o smegenų funkcijose nerasta jokių sutrikimų. Terapeutas visai pasimetė, nesuprasdamas, kas su tavimi blogai."		"Na taip. Stebina tai, kad nepatyrei jokių sužalojimų. Nebuvo jokio vidinio kraujavimo, o smegenų funkcijose nerasta jokių sutrikimų. Terapeutas visai pasimetė, nesuprasdamas, kas su tavimi blogai."
Line 121:		Line 121:
	"Na, juo tapai tu. Galiausiai mums nusprendus patiems pasisiūti elnio kostiumą, ketinome eiti į miestą nusipirkti būtiniausių dalykų ir mums belipant laiptais tu ir nukritai."		"Na, juo tapai tu. Galiausiai mums nusprendus patiems pasisiūti elnio kostiumą, ketinome eiti į miestą nusipirkti būtiniausių dalykų ir mums belipant laiptais tu ir nukritai."

	"~~Durnystė~~ kažkokia."		"Skamba kaip durnystė kažkokia."

Soryusu at 02:00, 5 July 2011

2011-07-05T02:00:43Z

← Older revision		Revision as of 02:00, 5 July 2011
Line 49:		Line 49:
	"Ar toks tavo pirmasis klausimas pabudus? Iš tavo žodžių atrodytų tarytum suvoktumei, kokioje situacijoje esi atsidūręs. Kad atsakyčiau į tavo klausimą, dabar gruodžio dvidešimt pirma, po penkių popiet."		"Ar toks tavo pirmasis klausimas pabudus? Iš tavo žodžių atrodytų tarytum suvoktumei, kokioje situacijoje esi atsidūręs. Kad atsakyčiau į tavo klausimą, dabar gruodžio dvidešimt pirma, po penkių popiet."

	"Dvidešimt pirma..."		"Dvidešimt pirma..."`

			"Taip, šiandien buvo jau trečia diena, kai buvai be sąmonės."

			"Kokia čia vieta?"

			"Privati ligoninė."

			Apsižvalgiau aplink. Aš gulėjau lovoje, kažkokiame prašmatniame vienam žmogui skirtame kambary. Buvau paguldytas į asmeninę palatą. Nebūčiau pagalvojęs, kad mano šeima tokia turtinga.

			"Mano dėdės pažįstamas yra šios ligoninės vadovas, todėl tau buvo skirtas ypatingas gydymas — tai štai kaip nutiko."

			Ova taip visai ir nebuvo.

			"Taip. Paprašiau, kad mums padėtų 'Organizacija'. Būtumei galėjęs čia pigiai miegoti nors ir ištisus metus. Vis dėlto, man nepaprastai palengvėja, kad pabudai vos po trejų dienų. Ne, pinigai čia tikrai niekuo dėti. Mano viršininkai norėjo tiesiog nusukti man sprandą, už tai kad būdamas drauge leidau kažkam tokio nutikti. Reikėjo net raštiško atsiprašymo."

			Trys dienos prieš dvidešimt pirmąją būtų aštuonioliktoji. Kažin kas gi ten man nutiko tą dieną... A, jo, tiksliai, tą dieną aš vos mirtinai nenukraujavau, todėl mane ir atvežė į ligoninę... Ne, pala, kažkas čia ne taip.

			Nedrąsiai pasižiūrėjau į savo vilkėtus ligoninės drabužius ir apsičiupinėjau savo dešinį šoną.

			Ten nieko nebuvo. Nejutau nei skausmo, nei niežulio, tik kutenimą. Per tris dienas toks sužalojimas jokiais būdais neužgytų. Nebent kas nors būtų mane užlopęs.

			"Dėl kokios priežasties aš čia esu? Nes netekau sąmonės?"

			"Tai visgi nepameni? Nereikia tikėtis neįmanomo. Juk gavai siaubingą smūgį į galvą."

			Apsigraibiau ranka galvą. Čia irgi tebuvo tik plaukai. Nebuvo nei tvarsčių ar kokio apsauginio tinklelio.

			"Na taip. Stebina tai, kad nepatyrei jokių sužalojimų. Nebuvo jokio vidinio kraujavimo, o smegenų funkcijose nerasta jokių sutrikimų. Terapeutas visai pasimetė, nesuprasdamas, kas su tavimi blogai."

			Vis dėlto, Koizumis po to pridūrė:

			"Bet juk mums teko išvysti kaip tu nugarmėjai laiptais. O tai buvo tiktai neapsakomas nukritimas. Atvirai kalbant, mes tiesiog pamėlynavome. Smūgio sukeltas garsas buvo toks baisus, jog atrodė, kad užmigai visam laikui. Ar papasakoti apie tai, kas tada nutiko?"

			"Varyk."

			Kaip paaiškėjo, beeinant iš klubų pastato, man paslydo koja ar nutiko dar velniai žino kas ir ant galvos nudardėjęs žemyn tiesiog taip dėjau ''Tekšt!'' į grindis ant makaulės ir labanaktis.

			Koizumio paaiškinime tai skambėjo įtikinamiau.

			"Buvo siaubinga. Iškvietėme greitąją ir drauge nugabenome visiškai nebereaguojantį tave į ligoninę. Tai buvo pirmas kartas, kada mačiau Suzumiją-san tokią išblyškusią. A, Nagato-san buvo ta, kuri iškvietė greitąją. Jos savitvarda tave ir išgelbėjo."

			"O kaip reagavo Asahina-san?"

			Koizumis gūžtelėjo pečiais.

			"Tikriausiai taip, kaip ir įsivaizduoji. Ji į tave įsikibo ir verkdama be paliovos ėmė šaukti tavo vardą."

			"Kelintą valandą visa tai nutiko? Ir prie kurių laiptų?"

			Nesustodamas šaudžiau klausimus. Juk kalbant apie aštuonioliktąją, kai pasikeitė pasaulis, aš jau pačią pirmąją dieną puoliau į paniką.

			"To taip pat nepameni? Netrukus po vidurdienio. Komanda SOS buvo ką tik užbaigusi savo susirinkimą ir mes visi penki išsiruošėme eiti apsipirkti."

			Apsipirkti?

			"Nejaugi net tai dingo tau iš atminties? Tikrai turėtum tai prisiminti, juk neapsimetinėji, kad pamiršai?"

			"Nu tik pasakok tu pagaliau."

			Koizumis švelniai šyptelėjo.

			"Tos dienos susirinkimo tema buvo, em, Kalėdų dieną Suzumijos-san kaimynystėje vykstantis vaikų vakarėlis, kuriame mūsų Komanda SOS ketina atlikti savo kviestinį pasirodymą. Šitaip yra siekiama kuo efektingiau panaudoti Asahinos-san Kalėdų Senelės kostiumą. Tai bus širdį glostanti šventė, per kurią vaidindama Kalėdų Senelės vaidmenį ji dalins vaikučiams dovanas. Visą tai surengė Suzumija-san."

			Kaip visada, dirba kas tik jai užplaukia.

			"Vis dėlto, buvo išreikšta mintis, jog būtų netikroviška, jei Kalėdų Senelė būtų viena. Taigi, Suzumija-san parašė scenarijų, kuriame kas nors būtų aprengtas elnio kostiumu, ant kurio įjodama Asahina-san pasirodytų scenoje. Kas gi buvo tas laimingasis, kuris traukiant burtus gavo šį vaidmenį? Ar jau atsimeni?"

			Nei biški. Tas, kuri gali atsiminti tai, ko atmintyje nėra nei buvę, yra pagarbos vertas melagis. Ir jam derėtų gydytis kitokioje ligoninėje. Nors Koizumiui tai sakyti buvo beprasmiška.

			"Na, juo tapai tu. Galiausiai mums nusprendus patiems pasisiūti elnio kostiumą, ketinome eiti į miestą nusipirkti būtiniausių dalykų ir mums belipant laiptais tu ir nukritai."

			"Durnystė kažkokia."

← Older revision		Revision as of 00:46, 10 July 2011
Line 355:		Line 355:
	Be jokios abejonės, Nagato seniai žinojo ką ji padarys gruodžio 18-ąją, nes su suaugusiąja Asahina-san buvau nukeliavęs susitikti su Nagato prieš trejus metus. Ir tai žinodama, stengėsi kaip nors užkirsti tam kelią. Vis dėlto, tai vis tiek turėjo įvykti. Kartais net žinodamas, kas nutiks ateityje, tiesiog negali to išvengti. Ne, juk galėjo...		Be jokios abejonės, Nagato seniai žinojo ką ji padarys gruodžio 18-ąją, nes su suaugusiąja Asahina-san buvau nukeliavęs susitikti su Nagato prieš trejus metus. Ir tai žinodama, stengėsi kaip nors užkirsti tam kelią. Vis dėlto, tai vis tiek turėjo įvykti. Kartais net žinodamas, kas nutiks ateityje, tiesiog negali to išvengti. Ne, juk galėjo...

	"Vis dėlto," pertraukiau ją, "jeigu jau prieš trejus žinojai apie tą bug'ą, juk bet kada galėjai mums pasakyti, ar ne? Po mokyklos festivalio, ar net prieš beisbolo turnyrą. Tokiu atveju, galiausiai atėjus gruodžio aštuonioliktajai būčiau lengvai ~~pasirūpinęs~~. Būčiau galėjęs tuojau pat visus surinkti drauge ir sugrįžti į trejus metus į praeitį."		"Vis dėlto," pertraukiau ją, "jeigu jau prieš trejus metus žinojai apie tą bug'ą, juk bet kada galėjai mums pasakyti, ar ne? Po mokyklos festivalio, ar net prieš beisbolo turnyrą. Tokiu atveju, galiausiai atėjus gruodžio aštuonioliktajai būčiau galėjęs lengvai viskuo pasirūpinti. Būčiau galėjęs tuojau pat visus surinkti drauge ir sugrįžti į trejus metus į praeitį."

	Nagato veide tebedengė šypsenos nerodanti veido išraiška.		Nagato veide tebedengė šypsenos nerodanti veido išraiška.
Line 363:		Line 363:
	"Juk palikai man avarinio išėjimo programą. To visiškai pakako."		"Juk palikai man avarinio išėjimo programą. To visiškai pakako."

	Jai ~~bedėkodamas~~ ėmiau justi pyktį. Ne ant Nagato ir ne ant savęs.		Jai dėkodamas ėmiau justi pyktį. Ne ant Nagato ir ne ant savęs.

	Tarp palatos sienų tyliai nuskambėjo blankus balsas:		Tarp palatos sienų tyliai nuskambėjo blankus balsas:
Line 373:		Line 373:
	[Tie, kurie žiūrėdami šią Haruhi filmo sceną taip pagalvojo, pakelia ranką.]		[Tie, kurie žiūrėdami šią Haruhi filmo sceną taip pagalvojo, pakelia ranką.]

	Girdėdama mane keikiantis, Nagato neištarusi nei žodžio keliais milimetrais kilstelėjo ~~savo~~ galvą. Ji net mirktelėjo.		Girdėdama mane keikiantis, Nagato neištarusi nei žodžio keliais milimetrais kilstelėjo galvą. Ji net mirktelėjo.

	Ištiesiau savo vienintelę laisvą ranką ir paėmiau už jos gležnos išblyškusios rankos. Nagato nesipriešino.		Ištiesiau savo vienintelę laisvą ranką ir paėmiau už jos gležnos išblyškusios rankos. Nagato nesipriešino.
Line 381:		Line 381:
	Tam aš turiu savo stipriausią kozirį. Man tereikia pasakyti "Aš esu Džonas Smitas."		Tam aš turiu savo stipriausią kozirį. Man tereikia pasakyti "Aš esu Džonas Smitas."

	Nu jo, galių aš gal turiu nedaugiau nei kempinė, tačiau Haruhi jomis tiesiog absurdiškai aptekusi. Vos tik Nagato pradingtų, aš viską Haruhi atskleisčiau ir ji manim patikėtų. Ir tada mes leistumėmės į žygį ieškoti Nagato. Net jei Nagato bosas būtų ką nors jai padaręs ir kur nors ją paslėpęs, Haruhi juk kaip nors tai sutvarkytų. Aš ją privesčiau. O drauge tikriausiai į tai įsiveltų ir Koizumis su Asahina-san. O iš kur susižinosiu, kuriam ten visatos užkampį kabo ta Integruotos Informacijos Minčių Esybė? Pasiklausiu, kas žino.		Nu jo, galių aš gal turiu nedaugiau nei kempinė, tačiau Haruhi jomis tiesiog absurdiškai aptekusi. Vos tik Nagato pradingtų, aš viską Haruhi atskleisčiau ir ji manim patikėtų. O tada mes leistumėmės į žygį ieškoti Nagato. Net jei Nagato bosas būtų ką nors jai padaręs ir kur nors ją paslėpęs, Haruhi juk kaip nors tai sutvarkytų. Aš ją privesčiau. O drauge tikriausiai į tai įsiveltų ir Koizumis su Asahina-san. O iš kur susižinosiu, kuriam ten visatos užkampį kabo ta Integruotos Informacijos Minčių Esybė? Pasiklausiu, kas žino.

	Nagato mūsų bendražygė. Jeigu kas nors iš Komandos SOS pradingtų, Haruhi nesėdėtų sau sudėjusi rankas. Ir ne vien Nagato, bet taip pat jeigu aš, Koizumis ar Asahina-san netikėtai pradingtume, net jei ir savo valia, ta mergiščia nei už ką mums to neleistų. Trūks plyš mus susigrąžintų. Va tokia jau ta Suzumija Haruhi. Egoistiška, savanaudė, nesupratinga, rūpesčius kelianti, didi mūsų komandos vadė.		Nagato mūsų bendražygė. Jeigu kas nors iš Komandos SOS pradingtų, Haruhi nesėdėtų sau sudėjusi rankas. Ir ne vien Nagato, bet taip pat jeigu aš, Koizumis ar Asahina-san netikėtai pradingtume, net jei ir savo valia, ta mergiščia nei už ką mums to neleistų. Trūks plyš mus susigrąžintų. Va tokia jau ta Suzumija Haruhi. Egoistiška, savanaudė, nesupratinga, rūpesčius kelianti, didi mūsų komandos vadė.

	Įtemptai ~~žiūrėjau~~ į Nagato.		Įtemptai pažvelgiau į Nagato.

	"Jei jie ~~bus kažkuo nepatenkinti~~, mes drauge su Haruhi visiškai perkursim pasaulį. Panašų į tą trijų dienų, kur tu egzistuoji, o Integruotos Informacijos Minčių Esybė – ne. Net neabejoju, kad dėl to jie biški labiau nusimintų. Kokie dar stebėjimai, tegul susikiša jie tuos savo stebėjimus!"		"Jei jie kažkaip reikš nepasitenkinimą, mes drauge su Haruhi visiškai perkursim pasaulį. Panašų į tą trijų dienų, kur tu egzistuoji, o Integruotos Informacijos Minčių Esybė – ne. Net neabejoju, kad dėl to jie biški labiau nusimintų. Kokie dar stebėjimai, tegul susikiša jie tuos savo stebėjimus!"

	Kuo toliau kalbėjau, tuo labiau augo mano pyktis.		Kuo toliau kalbėjau, tuo labiau augo mano pyktis.

	Neįsivaizduoju, kiek tos Integruotos Informacijos Minčių Esybės chėbra pažengusi. Tikriausiai neįtikėtinai protingos būtybės. Turbūt tokie, kurie gali per dvi sekundes apskaičiuoti trilijoninį pi skaičių po kablelio ir naudotis visokiausiais gąsdinančiai ~~pažengusiais~~ sugebėjimais.		Neįsivaizduoju, kiek tos Integruotos Informacijos Minčių Esybės chėbra pažengusi. Tikriausiai neįtikėtinai protingos būtybės. Turbūt tokie, kurie gali per dvi sekundes apskaičiuoti trilijoninį pi skaičių po kablelio ir naudotis visokiausiais gąsdinančiai įmantriais sugebėjimais.

	~~Todėl~~ aš ir noriu jiems visą tai aiškiai išrėžti.		Ir todėl aš noriu jiems visą tai aiškiai išrėžti.

	Juk jie be vargo galėjo suteikti šiai Nagato Juki geresnį charakterį. Prieš tapdama žmogžude, Asakura buvo visų klasėje mėgiama, linksma ir šneki, o savaitgaliais su draugėmis ~~eidavo apsipirkinėt~~. Jie juk akivaizdžiai galėjo sukurti tokį charakterį. Tuomet kodėl gi nustatė kitą būti liūdna, vieniša, kambaryje užsidariusia ir vien tik knygas skaitančia mergina? Kitaip nebūtų atrodžius kaip literatūros klubo narė? Nebūtų kritusi Haruhi į akis? Kas po velnių prisigalvojo tokių dalykų?		Juk jie be vargo galėjo suteikti šiai Nagato Juki geresnį charakterį. Prieš tapdama žmogžude, Asakura buvo visų klasėje mėgiama, linksma ir šneki, o savaitgaliais su draugėmis lakstydavo po parduotuves. Jie juk akivaizdžiai galėjo sukurti tokį charakterį. Tuomet kodėl gi nustatė kitą būti liūdna, vieniša, kambaryje užsidariusia ir vien tik knygas skaitančia mergina? Kitaip nebūtų atrodžius kaip literatūros klubo narė? Nebūtų kritusi Haruhi į akis? Kas po velnių prisigalvojo tokių dalykų?

	Tą akimirką pastebėjau, kad pernelyg stipriai spaudžiau Nagato ranką. Vis dėlto, knygas ~~mėgstanti~~ organinė androidė už tokį mano elgesį nieko nepasakė.		Tą akimirką pastebėjau, kad pernelyg stipriai spaudžiau Nagato ranką. Vis dėlto, knygas mėgstančioji organinė androidė už tokį mano elgesį nieko nepasakė.

	~~Nagato tiesiog~~ į mane ~~žiūrėjo ir~~ lėtai linktelėjo.		Tiesiog į mane žiūrėjusi Nagato lėtai linktelėjo.

	"Perduosiu."		"Perduosiu."