Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Skyrius3 Dalis1 - Revision history

Soryusu at 19:41, 6 April 2012

2012-04-06T19:41:58Z

Soryusu at 11:28, 4 April 2012

2012-04-04T11:28:25Z

← Older revision		Revision as of 11:28, 4 April 2012
Line 3:		Line 3:
	====Pirma dalis====		====Pirma dalis====

	Nepaisant visko, man teko sugrįžti atgal į gyvenimą, nors dėl vakarykštės akistatos mano depresija buvo gilesnė nei Baikalo ežeras ar Marianų įduba.		Nepaisant visko, man teko sugrįžti atgal į gyvenimą, nors dėl vakarykštės akistatos mano depresija buvo gilesnė nei Baikalo ežeras<ref>http://lt.wikipedia.org/wiki/Baikalo_e%C5%BEeras</ref> ar Marianų įduba.<ref>http://lt.wikipedia.org/wiki/Marian%C5%B3_%C4%AFduba</ref>

	Pirmąkart per šitiek mėnesių aš išėjau laukan į dienos šviesą ir žengiau į šurmuliuojantį miestą. Tai buvo toks narsus ir didvyriškas poelgis, jog aš neabejotinai nusipelniau jūros aplodismentų iš viso pasaulio. Nepaprastai savimi didžiavausi.		Pirmąkart per šitiek mėnesių aš išėjau laukan į dienos šviesą ir žengiau į šurmuliuojantį miestą. Tai buvo toks narsus ir didvyriškas poelgis, jog aš neabejotinai nusipelniau jūros aplodismentų iš viso pasaulio. Nepaprastai savimi didžiavausi.
Line 25:		Line 25:
	Tada tai ir suvokiau. Šiandien susirasiu sau nepilnos dienos darbą.		Tada tai ir suvokiau. Šiandien susirasiu sau nepilnos dienos darbą.

	Kodėl gi ne? Jei negaliu pradėti karjeros, pradžiai galiu apsiriboti ir nepilnos dienos darbu. Taip padarius, mano statusas pakiltų nuo "hikikomorio" iki "freeterio". Abu terminai reiškė menkavertiškumą, tačiau freeteris skambėjo žymiai sveikiau nei hikikomoris. Taigi, nedelsdamas pradėjau ieškotis sau darbo.		Kodėl gi ne? Jei negaliu pradėti karjeros, pradžiai galiu apsiriboti ir nepilnos dienos darbu. Taip padarius, mano statusas pakiltų nuo "hikikomorio" iki "freeterio"<ref>http://en.wikipedia.org/wiki/Freeter</ref>. Abu terminai reiškė menkavertiškumą, tačiau freeteris skambėjo žymiai sveikiau nei hikikomoris. Taigi, nedelsdamas pradėjau ieškotis sau darbo.

	Nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau žurnalą su darbo skelbimais. Paskubomis eidamas namo, ėmiau kruopščiai nagrinėti jo turinį.		Nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau žurnalą su darbo skelbimais. Paskubomis eidamas namo, ėmiau kruopščiai nagrinėti jo turinį.
Line 47:		Line 47:
	"Ei, pažiūrėk į tai. Kaip bjauru."		"Ei, pažiūrėk į tai. Kaip bjauru."

	"Tai juk bedarbis hikikomoris. ~~Kokia~~ menkysta."		"Tai juk bedarbis hikikomoris. Koks menkysta."

	"Geriau jau eitum atgal į savo butą. Šis miestas ne vieta tokiam kaip tu."		"Geriau jau eitum atgal į savo butą. Šis miestas ne vieta tokiam kaip tu."
Line 55:		Line 55:
	Ak, kaip aš noriu namo.		Ak, kaip aš noriu namo.

	Norėjau grįžti į savo blankų, jaukų, šešių tatami, vieno kambario butą, įsilįsti į lovą, užmerkti akis ir daugiau apie nieką nebegalvoti. Tačiau negalėjau. Nuo to būtų tik blogiau. Kaip bebūtų, jeigu taip padaryčiau, jie tik dar labiau mane užgauliotų. Privalau tai iškęsti. Tai kova, kurioje turiu parodyti ką galiu.		Norėjau grįžti į savo blankų, jaukų, šešių tatami vieno kambario butą, įsilįsti į lovą, užmerkti akis ir daugiau apie nieką nebegalvoti. Tačiau negalėjau. Nuo to būtų tik blogiau. Kaip bebūtų, jeigu taip padaryčiau, jie tik dar labiau mane užgauliotų. Privalau tai iškęsti. Tai kova, kurioje turiu parodyti ką galiu.

	Iš tikrųjų, aš kaip ir nujaučiau, kad kažkas panašaus nutiks, nuo pat pradžių žinojau, kad jie jokiu būdu nepaliks manęs ramybėje, kai pradėsiu savo sugrįžimą į visuomenę. Štai todėl ir negalėjau sau leisti pralaimėti. Versdamasis užgniaužti nerimą, kuris su kiekvienu žingsniu augo manyje, sparčiai pasiekiau savo tikslą.		Iš tikrųjų, aš kaip ir nujaučiau, kad kažkas panašaus nutiks, nuo pat pradžių žinojau, kad jie jokiu būdu nepaliks manęs ramybėje, kai pradėsiu savo sugrįžimą į visuomenę. Štai todėl ir negalėjau sau leisti pralaimėti. Versdamasis užgniaužti nerimą, kuris su kiekvienu žingsniu augo manyje, sparčiai pasiekiau savo tikslą.
Line 67:		Line 67:
	Taip, išaušo ta akimirka.		Taip, išaušo ta akimirka.

	Turėjau sukaupti drąsą ir žengti pirmąjį žingsnį. Priverstinai pravėriau duris ir įžengiau į kavinę. Įsivaizdavau kaip merginai prie kasos pateiksiu savo reziume ir energingai pareikšiu "Girdėjau, kad jūs čia siūlote darbą."		Turėjau sukaupti drąsą ir žengti pirmąjį žingsnį. Priverstinai pravėriau duris ir įžengiau į kavinę. Įsivaizdavau kaip merginai prie kasos pateiksiu savo reziume ir energingai pareikšiu "Girdėjau, kad jūs čia siūlote darbą!"

	Pradėjau kalbėti, tačiau mano žodžiai nutrūko vidurį sakinio.		Pradėjau kalbėti, tačiau mano žodžiai nutrūko vidurį sakinio.
Line 105:		Line 105:
	Kaip galėdamas greičiau išskubėjau iš kavinės.		Kaip galėdamas greičiau išskubėjau iš kavinės.

	Pakeliui namo užsukau į parduotuvę nusipirkti alaus bei ''šiočiū''.		Pakeliui namo užsukau į parduotuvę nusipirkti alaus bei šiočiū<ref>http://en.wikipedia.org/wiki/Sh%C5%8Dch%C5%AB</ref>.

	Leskit man mirti. Mirti tiesiog čia pat vietoj.		Leskit man mirti. Mirti tiesiog čia pat vietoj.
Line 209:		Line 209:
	Bandžiau trankyti į duris.		Bandžiau trankyti į duris.

	Vis tiek jokio atsakymo. Iš vidaus girdėjosi tik nesikeičiančios anime dainos frazės. Tai buvo "Fancy Lala" teminė daina.		Vis tiek jokio atsakymo. Iš vidaus girdėjosi tik nesikeičiančios anime dainos frazės. Tai buvo "Fancy Lala"<ref>http://en.wikipedia.org/wiki/Fancy_Lala</ref> teminė daina.

	"Aš Fancy Lala—"		"Aš Fancy Lala—"
Line 257:		Line 257:
	Pirmąkart po ketverių metų, taip netikėtai įvyko mūsų susitikimas.		Pirmąkart po ketverių metų, taip netikėtai įvyko mūsų susitikimas.
	<noinclude>		<noinclude>
			===Pastabos===
			<references/>
	{\| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"		{\| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
	\|-		\|-

Soryusu: Created page with "===Trečiasis skyrius. Susitikimas=== ====Pirma dalis==== Nepaisant visko, man teko sugrįžti atgal į gyvenimą, nors dėl vakarykštės akistatos mano depresija buvo gilesn..."

2012-03-25T12:47:46Z

Created page with "===Trečiasis skyrius. Susitikimas=== ====Pirma dalis==== Nepaisant visko, man teko sugrįžti atgal į gyvenimą, nors dėl vakarykštės akistatos mano depresija buvo gilesn..."

New page

===Trečiasis skyrius. Susitikimas===

====Pirma dalis====

Nepaisant visko, man teko sugrįžti atgal į gyvenimą, nors dėl vakarykštės akistatos mano depresija buvo gilesnė nei Baikalo ežeras ar Marianų įduba.

Pirmąkart per šitiek mėnesių aš išėjau laukan į dienos šviesą ir žengiau į šurmuliuojantį miestą. Tai buvo toks narsus ir didvyriškas poelgis, jog aš neabejotinai nusipelniau jūros aplodismentų iš viso pasaulio. Nepaprastai savimi didžiavausi.

Tačiau viskas buvo veltui.

Iš visko buvo telikusi tik neviltis. Aš daugiau šitaip nebegaliu!

Grįžęs atgal į savo butą, užsidariau kambaryje ir ėmiausi alkoholyje skandinti savo sielvartingas mintis. Atsisėdęs prie kotacu, šūkavau "Sakės! Atnešk man dar sakės!". Visgi, tai tebuvo tik man pačiam skirti tušti žodžiai, kurie tą niūrų vakarą mano šešių tatami ploto bute aidėjo kupini graudinančio liūdesio.

Po kotacu jau voliojosi keletas tuščių alaus skardinių. Iš kaimyninio buto griaudėjusios anime dainos vis labiau pjovė man per nervus, todėl gėriau tik dar sparčiau.

Man ėmė baisiai suktis galva, dariausi vis labiau apsvaigęs.

Dar truputį. Tik dar truputį ir viską užmiršiu.

***

Kitą rytą atsigavęs po praėjusios dienos širdgėlos, nusprendžiau kaip galėdamas greičiau ištrūkti iš savo hikikomoriško gyvenimo.

Tada tai ir suvokiau. Šiandien susirasiu sau nepilnos dienos darbą.

Kodėl gi ne? Jei negaliu pradėti karjeros, pradžiai galiu apsiriboti ir nepilnos dienos darbu. Taip padarius, mano statusas pakiltų nuo "hikikomorio" iki "freeterio". Abu terminai reiškė menkavertiškumą, tačiau freeteris skambėjo žymiai sveikiau nei hikikomoris. Taigi, nedelsdamas pradėjau ieškotis sau darbo.

Nuėjau į parduotuvę ir nusipirkau žurnalą su darbo skelbimais. Paskubomis eidamas namo, ėmiau kruopščiai nagrinėti jo turinį.

Kuris? Kuris darbas man tiktų labiausiai?

Fizinį darbą iš karto atmečiau. Kaip bebūtų, aš nenoriu daryti nieko, kas mane vargintų. O mintis dirbti parduotuvėje taip pat atrodė atstumianti. Aš niekaip netikčiau tokiam klientų aptarnavimo darbui.

Tada... O!

"Mangos kavinė, 700 jenų už valandą."

Nėra jokių abejonių – šis darbas man tinka tobulai! Juk mažo miesto mangos kavinėje neturėtų būti pernelyg daug lankytojų, o kai nuobodžiaučiau, galėčiau prie kasos skaityti sau mangą. Panašu į tikrai paprastą darbą. Tai man tiktų idealiai.

Su tokiomis mintimis, pasirašiau reziume ir pergalingai palikau savo butą.

Ta mangos kavinė buvo įsikūrusi už metro stoties, prie makdonaldo. Eidamas ten niūriai kiūtinau per gyvenamąjį rajoną, dvelkiant vėsiam balandžio orui. O kadangi tai buvo pirmas kartas per daugelį mėnesių, kai dienos metu buvau išėjęs į miestą, man ir vėl trukdė "jie". Bežingsniuojant ties šaligatvio kraštu, N.H.K. operatyviniai trukdymo agentai taip negailestingai iš manęs tyčiojosi, jog mano pečiai tiesiog nukaro.

Tai buvo nepaprastai žiaurios trukdymo priemonės.

"Ei, pažiūrėk į tai. Kaip bjauru."

"Tai juk bedarbis hikikomoris. Kokia menkysta."

"Geriau jau eitum atgal į savo butą. Šis miestas ne vieta tokiam kaip tu."

Praeivės namų šeimininkės, mokyklinukės ir vyresnės moteriškės, visos praeidamos murmėjo tokius dalykus. Aš visiškai išblyškau.

Ak, kaip aš noriu namo.

Norėjau grįžti į savo blankų, jaukų, šešių tatami, vieno kambario butą, įsilįsti į lovą, užmerkti akis ir daugiau apie nieką nebegalvoti. Tačiau negalėjau. Nuo to būtų tik blogiau. Kaip bebūtų, jeigu taip padaryčiau, jie tik dar labiau mane užgauliotų. Privalau tai iškęsti. Tai kova, kurioje turiu parodyti ką galiu.

Iš tikrųjų, aš kaip ir nujaučiau, kad kažkas panašaus nutiks, nuo pat pradžių žinojau, kad jie jokiu būdu nepaliks manęs ramybėje, kai pradėsiu savo sugrįžimą į visuomenę. Štai todėl ir negalėjau sau leisti pralaimėti. Versdamasis užgniaužti nerimą, kuris su kiekvienu žingsniu augo manyje, sparčiai pasiekiau savo tikslą.

Galiausiai pasiekiau "Break Time" – mažą, jaukiai atrodančią mangos kavinukę už stoties, turėjusią nuo šiol tapti mano darbo vieta. Esu tvirtai pasiryžęs nuo rytojaus čia kasdien dirbti.

Mano išsigelbėjimas nuo hikikomoriško gyvenimo neišvengiamai artėjo.

Nors buvau kiek susirūpinęs dėl to, kad vien nuo vaikščiojimo po miestą dienos metu man atsirado šitoks nerimas, tikriausiai man tereikėjo prie to priprasti. Jeigu sugebėsiu tapti freeteriu, mano perdėta neurozė turėtų tučtuojau išnykti.

Taip, išaušo ta akimirka.

Turėjau sukaupti drąsą ir žengti pirmąjį žingsnį. Priverstinai pravėriau duris ir įžengiau į kavinę. Įsivaizdavau kaip merginai prie kasos pateiksiu savo reziume ir energingai pareikšiu "Girdėjau, kad jūs čia siūlote darbą."

Pradėjau kalbėti, tačiau mano žodžiai nutrūko vidurį sakinio.

Prie prekystalio, kur eilėje buvo išrikiuotos peleninės, virduliai ir kavinukai, ant kėdės sėdėjo ir skaitė mangą viena ten buvusi kavinės darbuotoja. Jos profilis ir įdėmus žvilgsnis, verčiant ''shoujo'' mangos puslapius, sukėlė man keistą jausmą, jog aš anksčiau jau esu ją matęs.

Iš tikrųjų, aš mačiau ją vos praėjusią dieną.

Bestovint prie kasos, žodžiai "siūlote darbą" sustingo mano lūpose, tarytum mano kūnas būtų suakmenėjęs. Pajutusi mano buvimą, ji nukreipė savo dėmesį šalin nuo ant jos kelių buvusios mangos.

Mūsų žvilgsniai susitiko.

Tai buvo ta jaunoji religinė pamokslautoja, Misaki-čian.

Kitaip nei vakar, ji vilkėjo paprastus džinsus, kokius tarp jaunimo daugelis vilki. Aplink ją nebebuvo tos tokios ryškios, šventeiviškos auros. Kai tik tai suvokiau, mano širdis ėmė plaukti dešimt kartų sparčiau. Minčių verpetas ėmė šėlti mano galvoje.

Kaip gi gali tikintysis dirbti mangos kavinėje? Ar tai nepažeidžia kokio nors ten religinio įsako? Ne, ne, tai visai ne mano reikalas – tačiau ar ji prisimena kas aš toks? Jei taip, man visiškai šakės. Mano darbe jokiu būdu negali būti tokių, kurie žino mano paslaptį. Aš tiesiog nesugebėčiau drauge su tokiu dirbti. Ką daryt, jei ji prisimins? Turiu iš čia bėgti! Tai pati tinkamiausia ir logiškiausia išeitis, todėl turiu tiesiog nešti iš čia muilą!

Vis dėlto, kai jau rengiausi nešti iš ten kudašių, religingoji mergina į mane kreipėsi. Pakeisdama savo rimtą išraišką, ji pasižiūrėjo į mane ta pačia, pašaipia, jos veidui tikusia vakarykštės dienos šypsena. Tyliu balsu ji manęs paklausė:

"Girdėjai, kad mes čia, ką?"

Aiškiai jaučiau žymų skirtumą tarp to, kaip ji kreipėsi į mane ir to, kaip ji tikriausiai elgtųsi su įprastais klientais. Nėra jokių abejonių, jog mergina suprato, kad aš buvau tas vakarykštis, kvaištelėjęs hikikomoris. Šaltas prakaitas nubėgo man per kaklą. Norėjau bėgti. Norėjau kaip galima greičiau ištrūkti iš tos vietos.

Vis dėlto, privalėjau jai deramai atsakyti ir atsiimti jai prieš tai ištartus žodžius. Taip paprastai, kaip tik įmanoma, taip natūraliai, kaip tik buvo galima įsivaizduoti, privalėjau jai kažką atsakyti.

"Mm-mmo... mėgstat motociklus?"

Ką aš čia po velnių svaigstu?

"Nu jo, aš tai žiauriai mėgstu... motociklus, žinai. Gali lėkt kaip vėjas." Keletas gale sėdėjusių kavinės lankytojų atkreipė į mane dėmesį. "Aš tiesiog dievinu variklio griausmą! Na, o ką tu manai? Ar norėtumei kada nors su manimi pasivažinėti?"

Dabar tai man galas!

"Nors tiesą sakant, aš niekada nesu juo važiavęs! Cha cha cha cha cha cha...! Na gerai, iki."

Kaip galėdamas greičiau išskubėjau iš kavinės.

Pakeliui namo užsukau į parduotuvę nusipirkti alaus bei ''šiočiū''.

Leskit man mirti. Mirti tiesiog čia pat vietoj.

Tačiau aš nemirsiu. Todėl, kad šiandien gražus oras. Ir todėl vietoj to, kad mirčiau, verčiau jau prisigersiu ir viską užmiršiu.

Visiškai viską užmiršiu.

Prisigersiu... Aš prisigersiu.

***

Vėl šūkavau "Sakės! Atnešk man dar sakės!", tačiau tai tebuvo tik man pačiam skirti tušti žodžiai, kurie tą niūrų vakarą mano šešių tatami ploto bute aidėjo kupini graudinančio liūdesio. Aš norėjau verkti.

Dėl visko kalta ji. Tik dėl jos mano didysis išsivadavimo nuo hikikomoriškojo gyvenimo planas baigėsi tokia visiška nesėkme. Troškau turėti galią prakeikti žmones mirtinais prakeiksmais.

Ta kalė.... Ta kalė! P-P-Po velnių! Nėra abejonių, kad jie net šią akimirką iš manęs juokiasi. Nėra abejonių, kad buvau tapęs grynu pajuokos objektu.

"Viršininke, šiandien į kavinę buvo atėjęs toks trenktas hikikomoris."

"Hm, tikrai, Misaki-čian?"

"Panašu, kad jis čia buvo užsimanęs dirbti. Toks šiukšlė hikikomoris, tipo, geriau jau žinotų savo vietą!"

"Tikra teisybė. Toks šlykštus, bedarbis, iš universiteto išmestas hikikomoris niekaip nesugebėtų sugrįžti į visuomenę."

Ir šitaip, jos be paliovos manimi naudojosi kaip tema savo pašaipiems pokalbiams. Ak, kaip taip galima? Tai nedovanotina. Aš už tai neatleisiu.

Todėl aš atkeršysiu. Nedelsiant atkeršysiu. Prisiekiu, kad aš jums parodysiu—

"......"

Vis dėlto, kaip hikikomoris, nesugebėjau sugalvoti veiksmingų būdų jiems atkeršyti. Todėl nusprendžiau verčiau pasiduoti ir pamąstyti apie ką nors kitą, ką nors, kas praskaidrintų man nuotaiką. Noriu pamiršti blogus ir galvoti tik apie linksmus dalykus.

O kalbant apie linksmus dalykus, vis dar tebėra N.H.K.

Kai jaučiu skausmą ir kančias, man tereikia pagalvoti apie sąmokslą, kurį paslapčiomis rezgė N.H.K. Taip padaręs kaipmat pasijuntu bent truputį geriau.

N.H.K., N.H.K...

"Štai kaip! Supratau!"

Sušukau.

"Ta mergina buvo specialioji N.H.K. agentė!"

Garsiai skelbiau tokius pareiškimus.

Visgi, nepaisant mano lūkesčių, nuo to nepasijutau nei kiek geriau.

"Ech." suniurnėjau sau prieš pabaigdamas alų ir šiočiū.

Man skauda galvą. Iš kaimyninio aidėjusios anime dainos žiauriai nervino.

Pačiam nepastebėjus, nežinia kaip tapau klaikiai girtas. Mano nuotaika vis labiau ir labiau krypo į blogąją pusę. Ateityje nepajėgiau įžvelgti jokių vilčių. Jaučiau, kad jei viskas links kaip yra, taip ir numirsiu vienišas, sielvartaujantis ir atrodydamas kaip paskutinis šunsnukis.

"...Daugiau nebegaliu, daugiau nebegaliu, daugiau nebegaliu!" be paliovos kartojau.

Ir vis dėlto, anime dainos toliau nesiliovė sklisti iš kaimyninio buto. Jose dažnai kartojosi tokie pozityvūs žodžiai kaip "meilė", svajonė", "romantika", "viltis", ką buvo ganėtinai ironiška klausytis. Tokiam, kuris netekęs bet kokių perspektyvų, tai skambėjo kaip piktdžiugiškas sarkazmas. Tai draskė mane iš pykčio ir liūdesio.

Kodėl gi būtent šiandien mano kaimynas tiek ilgai didžiuliu garsu garsu leidžia tas anime dainas? Paprastai jis tai daro dieną, tačiau dabar jau buvo vidurys nakties.

Ir tada netikėtai aš supratau.

Ar gali būti, kad tai koks naujas manęs užgauliojimo būdas?

Užgauliojimas tokiam apgailėtinam durniui kaip aš, kuris net nesugeba tapti freeteriu?

"......"

Jei taip, aš neatleisiu.

Pabandžiau trenkti kumščiu į sieną.

Nebuvo jokių ženklų, kad anime dainų garsai liautųsi skambėję.

Spyriau į sieną.

Jokios reakcijos.

...N-Nedrįskit iš manęs tyčiotis!

Jie visi, visi iš manęs tyčiojasi.

Bliamba. Aš jums parodysiu!

Aš priversiu jus gailėtis!

Gėriau, dariausi dar labiau girtesnis, kol ėmė apmirti mano pojūčiai.

Aš ateinu! Aš jums parodysiu!

Čia jūs esate kaltieji.

Atsikėliau nuo kotacu ir vos negriūdamas nuėjau atidaryti durų.

Nusvirduliavęs prie kaimyno 202 buto, būdamas pasibaisėtinai girtas atsistojau priešais duris ir ėmiau pleškinti skambutį.

"Din-dilin, din-dilin, din-dilin—"

Vis dėlto, jokio atsakymo.

Bandžiau trankyti į duris.

Vis tiek jokio atsakymo. Iš vidaus girdėjosi tik nesikeičiančios anime dainos frazės. Tai buvo "Fancy Lala" teminė daina.

"Aš Fancy Lala—"

Kraujas ėmė veržtis man į galvą.

Pasukau už durų rankenos. Jos nebuvo užrakintos.

Man neberūpėjo, kas nutiks.

"Ė!" pasidavęs įsiūčiui įpuoliau vidun ir surikau, "Junk lauk tą šūdą!"

Ir tą akimirką.

"......"

Aš jį pamačiau.

Žmogų, sėdėjusį prie kompiuterio ant kambario gale stovėjusio rašomojo stalo, klausiusįjį pro ant sienos įrengtas kolonėles skambėjusios muzikos.

Supratęs apie netikėtą svečio pasirodymą, jis lėtai link manęs pasisuko ant savo besisukančios kėdės.

Jis— verkė.

Jam iš akių palengva bėgo ašaros.

Ir lyg to būtų buvę maža, aš žinojau kas jis buvo toks.

"......"

Buvau netekęs žodžių. Negalėjau patikėti savo akimis.

Nusišluostęs ašaras, jis žiūrėjo į mane nuostabos kupina išraiška.

Jis pasilenkė į priekį ir įdėmiau pažvelgė į mano veidą.

Po akimirkos tylos—

Jis drebančiu balsu man tarė:

"...Sa-Satai-san?"

Nėra jokių abejonių.

Tai buvo Jamazakis.

Pirmąkart po ketverių metų, taip netikėtai įvyko mūsų susitikimas.
<noinclude>
{| border="1" cellpadding="5" cellspacing="0" style="margin: 1em 1em 1em 0; background: #f9f9f9; border: 1px #aaaaaa solid; padding: 0.2em; border-collapse: collapse;"
|-
| Grįžti atgal į [[Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~|pagrindinį puslapį]]
| Grįžti atgal į [[Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Skyrius2_Dalis2|antrojo skyriaus antrąją dalį]]
| Toliau į [[Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Skyrius3_Dalis2|trečiojo skyriaus antrąją dalį]]
|-
|}
</noinclude>

← Older revision		Revision as of 19:41, 6 April 2012
Line 51:		Line 51:
	"Geriau jau eitum atgal į savo butą. Šis miestas ne vieta tokiam kaip tu."		"Geriau jau eitum atgal į savo butą. Šis miestas ne vieta tokiam kaip tu."

	Praeivės namų šeimininkės, mokyklinukės ir vyresnės moteriškės, visos praeidamos murmėjo tokius dalykus. ~~Aš visiškai~~ išblyškau.		Praeivės namų šeimininkės, mokyklinukės ir vyresnės moteriškės, visos praeidamos murmėjo tokius dalykus. Visai išblyškau.

	Ak, kaip aš noriu namo.		Ak, kaip aš noriu namo.

	Norėjau grįžti į savo blankų, jaukų, šešių tatami vieno kambario butą, įsilįsti į lovą, užmerkti akis ir daugiau apie nieką nebegalvoti. Tačiau negalėjau. Nuo to būtų tik blogiau. Kaip bebūtų, jeigu taip padaryčiau, jie tik dar labiau mane užgauliotų. Privalau tai iškęsti. Tai kova, kurioje ~~turiu~~ parodyti ką galiu.		Norėjau grįžti į savo blankų, jaukų, šešių tatami vieno kambario butą, įsilįsti į lovą, užmerkti akis ir daugiau apie nieką nebegalvoti. Tačiau negalėjau. Nuo to būtų tik blogiau. Kaip bebūtų, jeigu taip padaryčiau, jie tik dar labiau mane užgauliotų. Privalau tai iškęsti. Tai kova, kurioje turėjau parodyti ką galiu.

	Iš tikrųjų, aš kaip ir nujaučiau, kad kažkas panašaus nutiks, nuo pat pradžių žinojau, kad jie jokiu būdu nepaliks manęs ramybėje, kai pradėsiu savo sugrįžimą į visuomenę. Štai todėl ir negalėjau sau leisti pralaimėti. Versdamasis užgniaužti nerimą, kuris su kiekvienu žingsniu augo manyje, sparčiai pasiekiau savo tikslą.		Iš tikrųjų, aš kaip ir nujaučiau, kad kažkas panašaus nutiks, nuo pat pradžių žinojau, kad jie jokiu būdu nepaliks manęs ramybėje, kai pradėsiu savo sugrįžimą į visuomenę. Štai todėl ir negalėjau sau leisti pralaimėti. Versdamasis užgniaužti nerimą, kuris su kiekvienu žingsniu augo manyje, sparčiai pasiekiau savo tikslą.
Line 71:		Line 71:
	Pradėjau kalbėti, tačiau mano žodžiai nutrūko vidurį sakinio.		Pradėjau kalbėti, tačiau mano žodžiai nutrūko vidurį sakinio.

	Prie prekystalio, kur eilėje buvo išrikiuotos peleninės, virduliai ir kavinukai, ant kėdės sėdėjo ir skaitė mangą viena ten buvusi kavinės darbuotoja. Jos profilis ir įdėmus žvilgsnis, verčiant ''shoujo'' mangos puslapius, sukėlė man keistą jausmą, jog aš anksčiau jau ~~esu~~ ją matęs.		Prie prekystalio, kur eilėje buvo išrikiuotos peleninės, virduliai ir kavinukai, ant kėdės sėdėjo ir skaitė mangą viena ten buvusi kavinės darbuotoja. Jos profilis ir įdėmus žvilgsnis, verčiant ''shoujo'' mangos puslapius, sukėlė man keistą jausmą, jog aš anksčiau jau buvau ją matęs.

	Iš tikrųjų, aš mačiau ją vos praėjusią dieną.		Iš tikrųjų, aš mačiau ją vos praėjusią dieną.
Line 83:		Line 83:
	Kitaip nei vakar, ji vilkėjo paprastus džinsus, kokius tarp jaunimo daugelis vilki. Aplink ją nebebuvo tos tokios ryškios, šventeiviškos auros. Kai tik tai suvokiau, mano širdis ėmė plaukti dešimt kartų sparčiau. Minčių verpetas ėmė šėlti mano galvoje.		Kitaip nei vakar, ji vilkėjo paprastus džinsus, kokius tarp jaunimo daugelis vilki. Aplink ją nebebuvo tos tokios ryškios, šventeiviškos auros. Kai tik tai suvokiau, mano širdis ėmė plaukti dešimt kartų sparčiau. Minčių verpetas ėmė šėlti mano galvoje.

	Kaip gi gali tikintysis dirbti mangos kavinėje? Ar tai nepažeidžia kokio nors ten religinio įsako? Ne, ne, tai visai ne mano reikalas – ~~tačiau~~ ar ji prisimena kas aš toks? Jei taip, man visiškai šakės. Mano darbe jokiu būdu negali būti tokių, kurie žino mano paslaptį. Aš tiesiog nesugebėčiau drauge su tokiu dirbti. Ką daryt, jei ji prisimins? Turiu iš čia bėgti! Tai pati tinkamiausia ir logiškiausia išeitis, todėl turiu tiesiog nešti iš čia muilą!		Kaip gi gali tikintysis dirbti mangos kavinėje? Ar tai nepažeidžia kokio nors ten religinio įsako? Ne, ne, tai visai ne mano reikalas – svarbiau, ar ji prisimena kas aš toks? Jei taip, man visiškai šakės. Mano darbe jokiu būdu negali būti tokių, kurie žino mano paslaptį. Aš tiesiog nesugebėčiau drauge su tokiu dirbti. Ką daryt, jei ji prisimins? Turiu iš čia bėgti! Tai pati tinkamiausia ir logiškiausia išeitis, todėl turiu tiesiog nešti iš čia muilą!

	Vis dėlto, kai jau rengiausi ~~nešti~~ iš ten ~~kudašių~~, religingoji mergina į mane kreipėsi. Pakeisdama savo rimtą išraišką, ji pasižiūrėjo į mane ta pačia, pašaipia, jos veidui tikusia vakarykštės dienos šypsena. Tyliu balsu ji manęs paklausė:		Vis dėlto, kai jau rengiausi iš ten nešdintis, religingoji mergina į mane kreipėsi. Pakeisdama savo rimtą išraišką, ji pasižiūrėjo į mane ta pačia, pašaipia, jos veidui tikusia vakarykštės dienos šypsena. Tyliu balsu ji manęs paklausė:

	"Girdėjai, kad mes čia, ką?"		"Girdėjai, kad mes čia, ką?"
Line 93:		Line 93:
	Vis dėlto, privalėjau jai deramai atsakyti ir atsiimti jai prieš tai ištartus žodžius. Taip paprastai, kaip tik įmanoma, taip natūraliai, kaip tik buvo galima įsivaizduoti, privalėjau jai kažką atsakyti.		Vis dėlto, privalėjau jai deramai atsakyti ir atsiimti jai prieš tai ištartus žodžius. Taip paprastai, kaip tik įmanoma, taip natūraliai, kaip tik buvo galima įsivaizduoti, privalėjau jai kažką atsakyti.

	"Mm-mmo... ~~mėgstat~~ motociklus?"		"Mm-mmo... mėgsti motociklus?"

	Ką aš čia po velnių svaigstu?		Ką aš čia po velnių svaigstu?
Line 131:		Line 131:
	"Tikra teisybė. Toks šlykštus, bedarbis, iš universiteto išmestas hikikomoris niekaip nesugebėtų sugrįžti į visuomenę."		"Tikra teisybė. Toks šlykštus, bedarbis, iš universiteto išmestas hikikomoris niekaip nesugebėtų sugrįžti į visuomenę."

	Ir šitaip, ~~jos~~ be paliovos ~~manimi naudojosi~~ kaip tema ~~savo~~ pašaipiems pokalbiams. Ak, kaip taip galima? Tai nedovanotina. Aš už tai neatleisiu.		Ir šitaip, be paliovos buvau naudojamas kaip tema jų pašaipiems pokalbiams. Ak, kaip taip galima? Tai nedovanotina. Aš už tai neatleisiu.

	Todėl aš atkeršysiu. Nedelsiant atkeršysiu. Prisiekiu, kad aš jums parodysiu—		Todėl aš atkeršysiu. Nedelsiant atkeršysiu. Prisiekiu, kad aš jums parodysiu—
Line 159:		Line 159:
	Man skauda galvą. Iš kaimyninio aidėjusios anime dainos žiauriai nervino.		Man skauda galvą. Iš kaimyninio aidėjusios anime dainos žiauriai nervino.

	Pačiam nepastebėjus, nežinia kaip tapau klaikiai girtas. Mano nuotaika vis labiau ir labiau krypo į blogąją pusę. Ateityje nepajėgiau įžvelgti jokių vilčių. Jaučiau, kad jei viskas ~~links~~ kaip yra, taip ir numirsiu vienišas, sielvartaujantis ir atrodydamas kaip paskutinis šunsnukis.		Pačiam nepastebėjus, nežinia kaip tapau klaikiai girtas. Mano nuotaika vis labiau ir labiau krypo į blogąją pusę. Ateityje nepajėgiau įžvelgti jokių vilčių. Jaučiau, kad jei viskas liks kaip yra, taip ir numirsiu vienišas, sielvartaujantis ir atrodydamas kaip paskutinis šunsnukis.

	"...Daugiau nebegaliu, daugiau nebegaliu, daugiau nebegaliu!" be paliovos kartojau.		"...Daugiau nebegaliu, daugiau nebegaliu, daugiau nebegaliu!" be paliovos kartojau.

	Ir vis dėlto, anime dainos toliau nesiliovė sklisti iš kaimyninio buto. Jose dažnai kartojosi tokie pozityvūs žodžiai kaip "meilė", svajonė", "romantika", "viltis", ką buvo ganėtinai ironiška klausytis. Tokiam, kuris netekęs bet kokių perspektyvų, tai skambėjo kaip piktdžiugiškas sarkazmas. Tai draskė mane iš pykčio ir liūdesio.		Ir vis dėlto, anime dainos toliau nesiliovė sklisti iš kaimyninio buto. Jose dažnai kartojosi tokie pozityvūs žodžiai kaip "meilė", "svajonė", "romantika", "viltis", ką buvo ganėtinai ironiška klausytis. Tokiam, kuris netekęs bet kokių perspektyvų, tai skambėjo kaip piktdžiugiškas sarkazmas. Tai draskė mane iš pykčio ir liūdesio.

	Kodėl gi būtent šiandien mano kaimynas tiek ilgai didžiuliu ~~garsu~~ garsu leidžia tas anime dainas? Paprastai jis tai daro dieną, tačiau dabar jau buvo vidurys nakties.		Kodėl gi būtent šiandien mano kaimynas tiek ilgai didžiuliu garsu leidžia tas anime dainas? Paprastai jis tai daro dieną, tačiau dabar jau buvo vidurys nakties.

	Ir tada netikėtai aš supratau.		Ir tada netikėtai aš supratau.