Boku wa Tomodachi ga Sukunai ~Lithuanian~:Knyga1 Prologas

Prologas ir veikėjų pristatymas yra labai panašus į plojimą

Šis vertimas priklauso "Teaser" projektams. Visi susidomėjusieji mielai kviečiami pradėti oficialų projektą.

Į lietuvių kalbą išvertė Soryusu.

---

Pasakysiu jums iš karto, visa tai haliucinacija.

Mes atvykę į pietietišką salą.

Nors egzistuoja daugybė skirtingų pietų tropikų salų, šitoks reginys atrodytų savaime iškyla mintyse: lengva apranga, nepakartojama jūra, kokosai, hula šokiai ir t.t. Tai yra tai, ko trokšti iš normalaus vasariško rojaus.

Mes, "Kaimynų klubo" nariai, būtent tokiame rojuje sau maloniai ir leidome laiką.

Išsitiesus ant paplūdimio kėdės pasimėgauti saule, mano dėmesys nukrypo link smėlėto kranto.

Dvi mergaitės drauge linksmai sau statė smėlio pilį.

Mergaitė, kuri atrodė maždaug dešimties – mėlynomis akimis, sidabriniais plaukais ir mokykliniu maudymosi kostiumėliu – yra Marija Takajama.

Nors ji iš tikrųjų atrodo kaip maža mergaitė, ji vienuolė Šventosios Kronikos akademijoje ir taip pat yra Kaimynų klubo konsultantė.

Kita truputį vyresnė mergina šalia Marijos-sensei – su auksiniais plaukais bei raudona ir mėlyna heterochromiškomis akimis – Kobato Hasegava.

Vietoj savo įprastos gotiškos lolitos suknelės, šiandien ji vilki kai ką normalaus.

Kur gi ne. Ji vilki vargiai ją dengiantį maudymosi kostiumėlį.

Kobato yra mano – Kodakos Hasegava – tikra jaunesnioji sesuo.

"Aniki, ar norėtumei sulčių?"

Pasižiūrėjau į šoną, iš kur skilo balsas. Ten stovėjo mielą, dviejų dalių pareo stiliaus maudymosi kostiumėlį vilkintis, gležnas vaikinas su švelnia šypsena veide, rankoje laikęs stiklinę sulčių, kurios kraštą puošė tropikų vaisiai.

"Aa, ačiū."

Priėmęs iš jo sultis, ėmiau jas gerti.

Kėdėje netoli manęs sėdėjo akinius mūvinti mergina, vienoje rankoje laikiusi gėrimą, o kitoje knygą.

Ši kasytę susirišusi, vientisą maudymosi kostiumėlį bei ant viršaus baltą chalatą mūvėjusi mergina yra Rika Šiguma.

Jos skaityta knyga buvo Gundam Unicorn × EVA 01 BL doujinshi's.

"Achacha, še tau~~~♥!"

"Kjaa, šalta~~~♥!"

Prie jūros kranto dvi merginos linksmai taškėsi vandeniu.

Mergina su puošnių raštų bikiniu, šviesiais plaukais, mėlynomis akimis ir puikia figūra yra Sena Kašivazaki.

Jos varžovė buvo tamsiaplaukė, veriančio žvilgsnio mergina, Jozora Mikazuki.

Tam, ką vilkėjo Jozora, visai netiko žodžiai seksualu, miela ar moe, nes tai buvo juodai baltai dryžuotas, nuo kaklo iki kojų dengiantis, viso kūno maudymosi kostiumas.

Toks dviejų džiugiai besišypsančių merginų reginys buvo išties panašus į sceną iš filmo. Vien pažvelgus stipriau ima plakti širdis.

...Nors mums ir yra nutikę keistų dalykų, dabartiniai mes esame neabejotinai real-liferiai (žmonės, gyvenantys pilnavertį gyvenimą tikrovėje).

Neabejotini real-liferiai.

Neįtikėtini real-liferiai.

"Achacha... Neįtikėtini real-liferiai... Kaip linksma, achacha... Visi Kaimynų klube taip puikiai sutaria... Achachacha..."

Bet kaip kad jau prieš tai sakiau, visa tai tik haliucinacija.

"-npai. Prašau, atgaukit protą, senpai... ei."

*BZZBZZBZZ*

“~~~~~~~~~!?”

Elektros srovė perbėgo man per kūną ir mano miglota sąmonė netikėtai buvo sugrąžinta į tikrovę.

Be to, 'elektros srovė' nebuvo metafora, mane iš tikrųjų nutrenkė.

O ta, kuri buvo atsakinga už pažadinimą mane su tazeriu, sėdėjo visai greta.

"Chuchuchu... norėjote sau vienas pabėgti. Nesąžininga, Kodaka-senpai."

Abejingai pasakė baltą chalatą mūvėjusi, kasytę surišusi, akiniuota mergina Rika Šiguma, kurios nervingai trūkčiojančiame veide matėsi nežymi, kiek pamišusi šypsena.

"...Regėjau gražią viziją..."

Tariau jai apmirusiu žvilgsniu.

"O kokia tai buvo vizija?"

"Jozora ir Sena drauge žaidė linksmai besišypsodamos."

"Koks nemoksliškas reginys."

"Sakyt, kad tai net nemoksliška..."

Na, Rika visgi buvo teisi.

Tiesiog neįmanoma, kad jos dvi drauge žaistų linksmai besišypsodamos.

Juk kaip tik šiuo metu štai kas čia dėjosi:

"Ar dar nepradėjo skaudėti? Savo pačios labui, verčiau jau pasiduok, Mėsa..."

Krauju pasruvusiomis akimis pasakė tamsiaplaukė mergina, Jozora Mikazuki.

"Chuchuchu... Ko tau pačiai nepasidavus? Juk jau imi dusti."

Atkirto jai šviesiaplaukė gražuolė Sena Kašivazaki, kurios akys, kaip ir Jozoros, buvo pasruvusios krauju, o šypsena kupina pamišimo.

Staiga, jos abi įsmeigė savo valgomąsias lazdeles į burbuliuojantį puodą ir iš ten išsitraukusios "kažką" juodo, vienu metu įsidėjo sau į burnas.

"Uaaa..."

"Ghuee..."

Panašu, kad bet kuriai iš jų tuoj bus šakės, nes jos abi suklykė nesavu balsu, tarytum būtų visai sugniuždytos.

"K, ghaa, aghaa, aštru, ughaa!"

Baisių kančių perverta išraiška Jozora susiėmė sau už gerklės.

"Uu... Uuuu... Saldu... Ne, ne taip... Tarytum mano burnoje būtų gleivių... Jausmas, lyg man pūtų gerklė... Kaip šlykštu..."

Senos akys pabalo ir lyg upeliais iš jų ėmė bėgti ašaros.

...Tikrovėje mes buvome atsidūrę tikrame pragare.

Prieš visai tai įvykstant, mes buvome šiame mažame, gražiame, vakarietiško stiliaus kambaryje.

Visi septyniese sėdėjome aplink apvalų stalą, padėtą kambario centre.

Stalo vidury stovėjo didelis molinis puodas, kurio pajuodęs turinys toliau burbuliavo, nors ir daugiau jau nebevirė.

Mano dešinėje sėdėjo Rika, tuo tarpu kairėje abitą vilkėjusi sidabraplaukė ir gotiškos lolitos drabužius vilkėjusi auksaplaukė jau abi gulėjo susmukusios.

Sidabraplaukė yra Maria Takajama, o auksaplaukė – Kobato Hasegava.

"Onii-čian... Onii-čian... Velnias, velnias ateina..."

"An-čian, grįžk, tu jo neužmuši..."

Su skausmo kupinomis išraiškomis jos abi kažką keisto kliedėjo per miegus, tarytum būtų sapnavusios košmarą.

Šalia Rikos sėdėjo Jozora.

Šalia Kobato ir Maria-sensei sėdėjo Sena.

O tarytum ten būtų buvęs įspraustas, tarp Jozoros ir Senos sėdėjo mielas, tarnaitės uniformą vilkėjęs vaikinas, Jukimura Kusunoki.

Jukimura tyliai, mechaniškai, pirmyn ir atgal tarp puodo ir savo burnos judino valgomąsias lazdeles.

Nors judėti ir nesiliauna, jo valgomosios lazdelės daugiau nieko nebesugriebia.

Jukimuros akys apmirusios – jis visiškai negyvas.

"...Jukimura... Nejaugi ir tu..."

Sielvartingai sau sumurmėjau.

"Nagi, Kodaka, tu irgi valgyk..."

"Chuchuchu... Pasiskubink. Dabar prasidės galutinis mūšis."

Pasakė Jozora ir Sena, kurių akyse atsispindėjo beprotybė.

Ir taip, su graudžia išraiška veide, ištiesiau valgomąsias lazdeles laikiusią ranką link burbuliuojančio puodo.

Iš troškinio sklido saldus, dvokiantis, rūgštus ir apskritai keistas, nenatūralų šleikštulį keliantis kvapas, kurio pakako, kad imtų trūkčioti oda, o akys ir nosis skausmingai perštėti.

"...Ei, tu tikra, kad čia nėra pridėta kokių tai nuodų...?"

"Turėtų nebūti, Kodaka-senpai... Rikos toksikologinis testas gali tobulai aptikti bet kokius nuodus. Jis turėtų būti nepriekaištingas, bet vis dėlto..."

Kiek neužtikrintai atsakė Rika.

Tai, ką mes čia sau darėme, buvo tamsaus mėsos troškinio vakarėlis.

Viskas prasidėjo prieš kelias dienas

Senos žaistoje galge'je buvo scena, kurioje grupė draugų drauge rengė mėsos troškinio vakarėlį ir tai atsitiktinai pamačiusi Jozora pasakė: "Troškinio valgymas drauge iš tikrųjų yra panašu į tai, ką veiktų gerų draugų kompanija."

Aš ir Sena jai pritarėme.

Tuomet Jozora tarė:

"Tam, kad išvengtume nesėkmių, kai rengsime tokį vakarėlį su savo draugais, mums derėtų pasipraktikuoti jį rengti čia."

"Po pamokų mėsos troškinio vakarėlis drauge su visais" – tai frazė, kuri atvirai kalbant skambėjo gana patraukliai, todėl visi klubo nariai su tuo sutiko.

Kadangi mokyklos taisyklės draudžia viduje naudoti atvirą ugnį, Rika sukūrė puodą, kuriam virti nereikalinga ugnis (kažką panašaus į aukštųjų technologijų dalyką), todėl problema buvo išspręsta.

O sprendžiant kokį troškinį mums reikėtų gaminti, Sena pasakė: "visai tiktų tamsus".

Pasirodo, kažkuriame ten jos žaidime buvo scena, kurioje keletas draugų buvo surengę tamsaus mėsos troškinio vakarėlį, ir tą troškinį valgant jie iš malonumo aikčiodami atrodė nepaprastai laimingi.

Tai išgirdę mes irgi pamanėme, "gal būtų visai ir smagu..."

Galiausiai nusprendus dėl tamsaus troškinio, aš, kaip vienintelis iš klubo narių, kuris mokėjo gaminti, buvau paskirtas paruošti sriubą.

Taigi, savaitgalį ėmiausi ruošti tamsią sriubą, tamsiam troškiniui.

Vėliau išsiaiškinau, jog ne taip supratom ką reiškia tamsaus mėsos troškinio vakarėlis – ne sriuba, bet pačiame kambaryje valgant turi būti tamsu.

Bet kaip ten bebūtų, nors girdėjau, kad jūros gėrybių sultinys gali būti kiek aštrokas, kaip pagrindinius ingredientus naudodamas aštuonkojį ir juodąjį sezamą, sėkmingai pagaminau skanią "juodąją sriubą".

Ir taip ateinantį pirmadienį prieš viskam prasidedant, supyliau savo paruoštą sriubą į Rikos puodą, kambaryje pritemdžiau šviesas, sudėjau kitų atneštus ingredientus ir tamsiojo mėsos troškinio vakarėlis galiausiai prasidėjau.

...Ir štai kokioje situacijoje dabar sėdime.

Mano juodoji sriuba, kurios paruošimui man prireikė šitiek pastangų, dabar skleidė nenusakomą tvaiką, ir nors iš išorės tebeatrodė tokia pat, ji kėlė jausmą, jog buvo tapusi į kažką panašaus lyg purvas.

Nors ir liepiau nedėti nevalgomų dalykų , o apie nuodus negalėjo būti nei kalbos, kodėl gi prieš akimirką aš regėjau haliucinacijas...?

Iki pradedant dėti maistą, visi atrodė laimingi, tačiau skaniam jūrų gėrybių sriubos kvapui ėmus darytis šlykščiu, šypsenos visų veiduose kaipmat dingo.

Kaskart mums drauge iš puodo paėmus maisto, atmosfera kambaryje darėsi vis niūresnė.

Maria-sensei ir Kobato neatlaikė per pirmąsias dešimt minučių.

Ypač tai paveikė Jozorą ir Seną:

"Viskas dėl to, jog tu išsigalvojai tokią durnystę, kaip daryt tamsų mėsos troškinį...!"

"Pati juk pirma pasakei, kad užsigeidei rengti mėsos troškinio vakarėlį!"

"Tu kalčiausia, nes atvikai čia tą savo prasmirdusį surströmming'ą!"

"Tai tokia sardinė, ji negalėjo būt neskani. Užtat tie tavo mangai ir braškės nepalyginamai prastesni!"

...Ir va taip, jos bandė viena kitai suversti kaltę.

Paskui kažkaip išsirutuliojo protu nesuvokiama taisyklė "paskutinis išgyvenęs bus nugalėtojas".

Štai todėl Jukimura dabar negyvas.

Laimei, man pakliuvo palyginti padorūs ingredientai, tokie kaip mėsos kukuliai ir koniaku (mano paties atsinešti), todėl vos ne vos sugebėjau išgyventi, tačiau dėl neseniai kambarį užpildžiusio saldžiai nemalonaus kvapo, vis vien nukeliavau į stebuklų šalį.

Susidarė įspūdis, kad Rikai apmirė skonio pojūtis, ir nors tai galėjo būtų tiek į gerą, tiek į blogą, iš akių buvo matyti, kad ji jau daugiau nebeištvers.

Aš ir Rika drauge įbedėme savo valgomąsias lazdeles į puodą, ir užgniaužę kvapą įsidėjome kažką pajuodusio sau į burnas.

...Nors sriubos skonis buvo pasibjaurėtinas, man pakliuvęs maisto gabalėlis laimei... visgi... visgi, kas čia per brudas...? Sprendžiant iš tekstūros, tai... brokolis?

Antra vertus, panašu, kad Rika pataikė ant kažko tikrai žiauraus:

"...Remiantis Rikos atminties duomenų baze, artimiausias dalykas šio maisto skoniui yra... metanolis."

O tuomet Rika nutilo ir taip pat liovėsi judėti.

"...Net ir tu..."

Kaip bebūtų, tamsaus mėsos troškinio vakarėlis gali vykti linksmai ir darniai tik tada, kai jį rengi su savo gerais draugais

Darnos ir džiugios nuotaikos nei iš tolo nematyti šioje mūsiškėje operoje...

Ir tarytum to būtų buvę maža, visi mūsų klubo nariai atsinešė pačius prasčiausius įmanomus ingredientus, tokius kaip zefyrai, vaisiai, saldumynai ir šiaip keistenybės – dalykai, dėl kurių vėliau esi priverstas gailėtis.

Kaip aš sau galėjau pagalvoti "gal būtų visai ir smagu"...

Aš šitaip to gailiuosi.

"Na, sekantį..."

"Pati žinau..."

Išpiltos prakaito ir bauginančiai besišypsodamos, Jozora ir Sena vėrė viena kitą akimis.

Aš taip pat nenoriai ištiesiau valgomąsias lazdeles ir visi trys kartu kažką išsitraukėme sau iš puodo.

Tuomet sumurdžius tai sau į burnas ir nurijus—

"..................a......a......Aeeeeeeeee—"

"Uvha?!"

Sena pargriuvo atbula!

Akimirksniu pergalinga išraiška pasirodė Jozoros veide, tačiau staiga jis išblyško.

"......U..................Oghee—......"

Ir ji ėmė vemti.

Senos ir Jozoros akys išbalo ir jos abidvi susmuko.

"Ei, pala, ar jums viskas gerai?"

Vis dėlto, tai tik sustiprina mano įsitikinimą, kad joms su galvomis kažkas netvarkoj.

......Fui......Net jų vėmalai juodi...... Kaip šlykštu......

Mane patį ėmė pykinti, todėl kad pravėdinčiau klubo kambarį, atidariau langus ir giliai įkvėpiau iš lauko padvelkusio oro.

Po to išėjau iš kambario susirasti kokį skudurą, kad išvalyčiau vėmalus.

Ką daryt... Aš labiau susirūpinęs dėl vėmalų ant kilimo, o ne žmonių...

Visa tai įvyko viename iš kambarių, esančių Šventosios Kronikos koplyčioje – "Posėdžių kambaryje #4".

Kambaryje, kuris dabar buvo tapęs lavonų pilnu pragaru. Mūsų "Kaimynų klubo" kambaryje.

Kaimynų klubas – nors ir pasižymi didele skirtingų užsiėmimų įvairove, iš esmės klubo nariai tiesiog čia stumia laiką plepėdami, žaisdami žaidimus, kurdami žaidimus, rašydami istorijas, piešdami mangą, lavindamiesi groti muzikos instrumentais, vaidindami, prakdikuodamiesi manzai, darydami šinken zemi (o kaip rašo tose mangose iš elektroninių laiškų, kuriuos atsiunčia tie žymūs neakivaizdiniai kursai – "tai daryk ir tapsi real-lifer'iu"), mokydamiesi bendrauti su nepažįstamaisiais ir galiausiai rengdami tamsaus mėsos troškinio vakarėlius.

...Vis dėlto, net išklausius visą šį užsiėmimų sąrašą, abejoju, kad atsirado bent vienas, kuris sugebėjo suprasti, koks gi šio klubo tikslas.

Mūsų "Kaimynų klubo" tikslas, paprastai tariant – "susirasti draugų".

Su tokia nelaiminga klubo veikla, kuria užsiima tokių nelaimingų žmonių šutvė – su dvejomis savo pagrindinėmis herojėmis, spėjusiomis viena kitą apvemti jau pirmuosiuose dešimt šios knygos puslapių – prasideda labai nelaiminga jų kasdienybės istorija...

Projektai lietuvių kalba

Boku wa Tomodachi ga Sukunai projekto pagrindinis puslapis