Suzumija Haruhi:Knyga1 Skyrius5
Penktasis skyrius[edit]
Atėjo pirmadienis, o lietingojo sezono drėgmė palaipsniui ėmė jaustis mokykloje, kol pasiekė tokį laipsnį, kai visi prakaitavo kaip kiaulės[1]. Jei koks politikas per savo rinkimų kompaniją prižadės ant to kalno įdiegti eskalatorių, jam bus garantuotas mano balsas, kai tik sulauksiu pilnametystės.
Sėdėjau klasėje, vėdinausi kaklą sąsiuviniu, kaip pakaitalu vėduoklei, kai nuskambėjo skambutis ir Haruhi, neįprastai, įėjo paskutinė.
Numetusi savo krepšį prie suolo, pareiškė “Mane irgi pavėdink.”
“Pati gali.”
Haruhi, su kuria nesusitikau nuo tada, kai prieš dvi dienas išsiskyriau priešais stotį, suraukė veidą į rūgščią, nepatenkintą miną. Kai jau galvojau, kad jos veido išraiškos pastarosiomis dienomis darosi mielesnės, šiandien ji atvirto atgal į pikčiurną.
“Klausyk, Suzumija. Ar esi girdėjusi pasakojimą 'Mėlynoji laimės paukštė'[2]?”
“O kas ji?”
“Ne, nieko, nekreipk dėmesio.”
“Nu, tai klausk tada.”
Haruhi kreivai į mane pasižiūrėjo, o tada pasirodė Okabė ir pradėjo pamoką.
Tą dieną klasėje, dėl Haruhi depresijos, niūrumo aura spinduliavo į visas puses, išskirdama nejaukumo jausmą man į nugarą. Niekada anksčiau skambutis, pamokų gale, neskambėjo taip paguodžiančiai. Lyg lauko peliūkštis, bėgantis nuo šėlstančios brūzgynų ugnies, evakavausi į klubo kambarį
Skaitanti Nagato figūra dabar jau buvo toks įprastas klubo fonas, kad ji atrodė lyg neatskiriama kambario puošmena.
Taip pagalvojęs, pasisukau link Koizumio Icukio, kuris jau buvo atėjęs.
“Tik nesakyk, kad ir tu turi ką pasakyti apie Suzumiją?”
Mes čia buvome tik trise. Haruhi šiandien turėjo tvarkymosi prievolę, o Asahina-san buvo dar neatėjusi.
“A, sprendžiant iš tavo žodžių, spėju, kad merginos jau su tavimi kalbėjosi.”
Koizumis greitai žvilgtelėjo į Nagato, kaip visada užsiėmusią knygos skaitymu. Tas jo visažinio tonas mane erzina.
“Susiraskime kitą vietą pokalbiui. Butų neramumų, jei Suzumija-san mus išgirstų.”
Koizumis ir aš nuėjome į valgyklą ir atsisėdome prie vieno iš stalų. Pakeliui, Koizumis man net atnešė puodelį karštos kavos. Žinau, kad dviems vaikinams dalintis tuo pačiu valgyklos stalu yra keista, tačiau nieko čia nepadarysi.
“Kiek tu jau žinai?”
“Tiek, kad Suzumija nėra paprastas žmogus.”
“Tai man viską labai palengvina. Tu esi visiškai teisus.”
Čia kažkoks juokelis? Visi trys Komandos SOS nariai man pasakė, kad Haruhi ne žmogus. Ar globalinis atšilimas jiems taip perkaitino smegenis, kad ten užtrumpino?
“Pirma, pasakyk, kas tu esi iš tikrųjų.”
Kadangi viena pasakė, kad yra ateivė, tuo tarpu kita, kad keliautoja laiku, tai jau numaniau, todėl tęsiau.
“Juk nesakysi, kad esi esperas, ar ne?”
“Nenorėčiau per anksti kalbėti.”
Koizumis nestipriai pasuko puoduką.
“Nors tai nelabai tikslu, tu daugiau ar mažiau teisus – aš esu tai, ką galima vadinti esperu. Iš tiesų, aš turiu antgamtinių galių.”
Tyloje gėriau kavą. Mmm, per saldi, jam reikėjo nupirkti su mažiau cukraus.
“Man būtų labiau patikę nepersikelti į šią mokyklą taip staiga, tačiau pasikeitė aplinkybės. Nebūčiau pagalvojęs, kad tos dvi merginos šitaip greitai priartės prie Suzumijos Haruhi. Prieš tai, jos visada ją tik tyliai stebėjo.”
Baikit elgtis su Haruhi lyg su kokia branginama nykstančia rūšimi!
Pastebėjęs, kad susiraukiu, jis tęsė:
“Na, nurimk. Mes taip pat stengiamės, kaip galime! Mes neketiname kenkti Suzumijai-san, priešingai, mes norime ją apginti nuo pavojaus.”
“Sakai, ‘mes’? Turi galvoj, yra kitų esperų, kaip tu?”
“Na, jų nėra tiek daug, kiek galvoji. Kadangi esu tarp tų, kurie turi žemą rangą, aš nežinau labai daug, tik tiek, kad jų pasaulyje maždaug dešimt. Jie visi stebimi ‘Organizacijos’.”
Šaunu, dabar jau turim ‘Organizaciją’!
“Aš nežinau, iš ko susideda ‘Organizacija’, arba kiek joje yra narių. Atrodo, kad viskas yra tvarkoma vyresnybės viršuje.”
“…… Taigi, šita slapta grupė, ta ‘Organizacija’, ką ji iš viso daro?”
Koizumis sudrėkino lupas atvėsusia kava.
“Kaip jau atspėjai, ‘Organizacija’ buvo įkurta prieš trejus metus, o jų prioritetas – stebėti Suzumiją Haruhi. Trumpai tariant, mes egzistuojame išimtinai vien tam, kad stebėtume Suzumiją Haruhi. Esu tikras, kad dabar jau supranti? Aš nesu vienintelis ‘Organizacijos’ narys šioje mokykloje. Jau buvo keletas žmonių, kurie dar prieš mane čia įsiskverbė; Aš laikinai buvau čia perkeltas, kad jiems padėčiau.”
Staiga man galvoje iššoko Tanigučio veidas. Jis sakė, kad nuo pat vidurinės buvo toje pat klasėje, kaip ir Haruhi. Nejaugi, jis irgi esperas, kaip ir Koizumis?
“Tu juokauji?”
Koizumis apsimetė, kad to negirdėjo, ir tęsė toliau:
“Tačiau galiu garantuoti, kad jie visi Suzumijos-san pusėje.”
Kodėl visiems taip patinka ta Haruhi? Ji tik ekscentriška, pakvaišusi mergiotė, kelianti rūpesčius kitiems žmonėms, jau nekalbant, kad baisi savanaudė. Ar tikrai verta kurti ‘Organizaciją’ ir naudoti visus tuos resursus jos apsaugai? Nors, turiu pripažinti, iš išvaizdos ji patraukli.
“Aš tiksliai nežinau, kas nutiko prieš trejus metus. Buvau labai išsigandęs, nežinojau, ką man daryti. Mano laimei, neilgai trukus mane priėmė ‘Organizacija’, kitaip būčiau nusižudęs, galvodamas, kad kažkas negerai su mano smegenimis.”
O nemanai, kad iki šiandien kažkas negerai su tavo smegenim?
“Na, to negalima paneigti. Vis dėlto, mes jaudinamės dėl daug baisesnių, nenumatytų pasekmių.”
Šypsodamasis iš savo trūkumų, Koizumis atsigėrė iš savo kavos puodelio, ir pradėjo rimtu žvilgsniu į mane žiūrėti.
“Kaip manai, kada buvo pasaulio pradžia?”
Visai netikėtai jis numetė gana neįprastą klausimą.
“Ar ne nuo Didžiojo Sprogimo[3]?”
“Taip dabar mums sako. Tačiau mums egzistuoja kita tikimybė – pasaulis prasidėjo prieš trejus metus.”
Vėl ir vėl pasižiūrėjau į Koizumio veidą. Manau, kad jam ne visi namie.
“Tai neįmanoma! Aš dar puikiai prisimenu, kas nutiko prieš trejus metus. Be to, mano tėvai vis dar gyvi. Aš vis dar turiu tris siūles, kurias gavau, kai būdamas mažas įkritau į griovį. Ir kaip tu paaiškinsi visus tuos dalykus, kuriuos kankinausi kaldamas iš istorijos vadovėlių?”
“Gerai, bet kaip tu gali būti tikras, jog visi žmonės, įskaitant ir tave, nebuvo sukurti su jų ankstesniais prisiminimais? Jei taip yra iš tikrųjų, tada nereikia apsiriboti vien laiku prieš trejus metus. Pasaulyje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų tai, kad pasaulis ir visa jo gyvybė neprasidėjo prie penkias minutes[4].”
“……”
“Pavyzdžiui, pabandyk įsivaizduoti virtualią realybę[5]. Tavo smegenys buvo prijungtos elektros laidais, viskas, ką tu matai, girdi, užuodi, ar net lieti, iš tikrųjų yra perduodama elektriniais signalais per laidus į tavo smegenis, tačiau vis dėlto, tu pats tiki, kad tai, ką tu patiri, yra tikra. Šis taip vadinamas tikras pasaulis iš tiesų stebinančiai trapus.”
“…… Sakykim, aš sutinku su tuo, ką sakei, visai vienodai, jog Žemė buvo sudaryta prieš trejus metus, ar prieš penkias minutes. Kas svarbu, kuo ta tavo ‘Organizacija’ susijusi su Haruhi?”
“‘Organizacijos’ lyderis tiki, kad šis pasaulis iš tikrų yra tik žmogaus sapnas. Mes, ne, visas pasaulis tam žmogui paprasčiausiai tik sapnas. Todėl, kad tai tik sapnas, tam žmogui sukurti ar pakeisti šią realybę – vaikų žaidimas. Ir mes visi puikiai žinome, kas tas žmogus yra.”
Galbūt tik dėl to, kad jis kalbėjo taip mandagiai, Koizumio veidas atrodė stulbinančiai subrendęs.
“Žmonės tą, kuris savo valia gali sukurti ir sunaikinti pasaulį, vadina Dievu.”
……Eik tu sau, Haruhi! Tu jau pasiekei Dievo lygį! Ką dabar darysi?
“Štai todėl ‘Organizacija’ visąlaik buvo itin atsargi. Jei Dievui nebepatiks šis pasaulis, ji gali tiesiog visiškai sunaikinti senąjį ir pakeisti jį nauju. Taip, kaip vaikas, kuriam nebepatinka jo smėlio pilis, nusprendžia ją sugriauti ir pasistatyti naują. Nors šiame pasaulyje yra daugybė neišspręstų problemų, manau, kad jame vis dar yra gerų dalykų, dėl kurių verta toliau gyventi. Štai todėl aš padedu ‘Organizacijai’ saugant pasaulį.”
“Kodėl jūs paprasčiausiai nenueinat ir tiesiogiai nepaprašot Haruhi? Pasakykit jai, kad baigtų naikint pasaulį, ir ji gal paklausys.”
“Žinoma, Suzumija-san to nežino, ji neturi supratimo apie savo pačios galias. Mūsų darbas pasirūpinti, kad ji niekada to nesužinotų ir ramiai nugyventų savo gyvenimą.”
Visą tai pasakęs, Koizumis vėl pradėjo šypsotis.
“Šiuo metu, ji netobulas Dievas, ji negali visiškai savo valia valdyti pasaulio. Nors ji visiškai neevoliucionavo, mes jau matėme keletą to ženklų.”
“Iš kur jūs žinot?”
“Pagalvok, kodėl esperai, tokie kaip aš, taip pat žmonės, kaip Asahina Mikuru ir Nagato Juki, egzistuoja? Todėl, kad Suzumija Haruhi to panorėjo.”
Jei kuris nors esate ateivis, keliautojas laiku, slaideris arba esperas, tada susiraskite mane!
Staiga prisiminiau Haruhi prisistatymą, semestro pradžioje.
“Kadangi ji apie jas dar neišsiaiškino, ji negalės jų pilnai panaudoti, galės tik atsitiktinai, pasąmoniškai jas išlaisvinti. Visgi, per pastaruosius kelis mėnesius, Suzumija-san be perstojo išlaisvino tiek galios, kad žmogus nepajėgtų to net suvokti. Kaip jau žinai, dėl to į jos klubą įstojo Asahina Mikuru, Nagato Juki ir aš.”
Tai reiškia, kad aš vienintelis pašalinis?
“Visai ne. Mums tu esi paslaptingiausia būtybė. Aš gana daug pasidomėjau tavo kilme, jei tu neprieštarauji. Ir galiu tave užtikrinti – tu tiesiog paprastas žmogus, be jokių ypatingų galių.”
Aš turėčiau džiaugtis ar nusiminti?
“Aš taip pat nežinau, tačiau pasaulio lemtis gali būti tavo rankose. Todėl, turi būti atsargus ir neleisti Suzumijai nusivilti šiuo pasauliu.”
“Kad jau manai, kad Haruhi Dievas” pasiūliau aš “Kodėl jums jos nepagrobus, išskrodus ir pažiūrėjus iš ko padarytos jos smegenys? Gal net sužinosit visatos paslaptis!”
“‘Organizacijoje’ iš tikrųjų yra ekstremistų, kurie galvoja taip pat, kaip tu.” pridurdamas linktelėjo Koizumis.
“Tačiau dauguma vis dar galvoja, kad geriausia palikti ją ramybėje. Vis dėlto, jei dėl to Dievas nuliūs, neišvengiamai įvyks katastrofa. Tikiuosi, jog pasaulis išliks toks, koks yra, todėl savaime tikimės, kad Suzumija-san galės ramiai gyventi. Mes nieko neišloštume, jei kiltų nelaimė……”
“……Tada, ką mums daryti?”
“Šito aš nežinau.”
“Ak taip, kas nutiktų, jei Haruhi netikėtai mirtų?”
“Ar pasaulis dėl jos mirties būtų sunaikintas drauge? O gal Dievas paprasčiausiai nustotų egzistavęs? O gal atsirastų naujas, kuris ją pakeistų? Kol tai nenutiko, niekas to nežino.”
Kava, popieriniame puodelyje atšalo. Pastūmiau jį į šalį, nes daugiau nebenorėjau gerti.
“Sakei, kad turi antgamtinių galių?”
“Na, ne visiškai tiksliai, bet daugiau ar mažiau tu teisus.”
“Tada parodyk man savo galais ir aš tavim patikėsiu. Tegul, vėl sušildyk šitą kavą.”
Koizumis linksmai nusišypsojo. Tai pirmas kartas, kai mačiau jį nuoširdžiai šypsantis.
“Atleisk, tačiau aš to negaliu. Mano galios ne taip lengvai perprantamos. Normaliomis sąlygomis, aš iš viso neturiu jokių ypatingų galių. Turiu įvykdyti keletą sąlygų, kol galiu jomis naudotis, tačiau tikiu, kad vieną dieną turėsi progą jas išvysti.”
“Atleisk, kad užlaikiau tave, turbūt dabar jau eisiu namo.”
Tai pasakęs, Koizumis su šypsena veide išėjo.
Stebėjau nueinantį Koizumį, kol jis pradingo, tada pagalvojau paimti popierinį puodelį. Kaip ir maniau, kava toliau buvo šalta.
Kai sugrįžau į klubą, užklupau Asahiną-san stovinčią tik su liemenėle ir kelnaitėmis.
“……”
Asahina-san, rankose laikanti tarnaitės kostiumą, stovėjo plačiai atmerktomis akimis, žiūrėjo į mane, nustėrusį vietoje, rankoje tebelaikantį durų rankeną. Po truputį pradėjo prasižioti jos burna, besiruošianti klykti.
“Atsiprašau!”
Nespėjus jai sušukti, ištraukiau koją, buvusią kambaryje, ir staigiai užtrenkiau duris. Laimei, dėl to galėjau išvengti jos klyksmo.
Rimtai, turėjau pirma pasibelsti. Ne, pala, ji turėjo užsirakinti duris, jei norėjo persirengti!
Kai mąsčiau, ar išsaugoti jos švelnaus, šviesaus, pusnuogio kūno vaizdą savo ilgalaikės atminties saugykloje, iš kitos durų pusės pasigirdo tylus beldimas.
“Dabar jau gali užeiti……”
“Atsiprašau, dėl to.”
“Nieko tokio……”
Žiūrėjau, kaip Asahina-san atidarydama duris nulenkia galvą ir atsiprašo. Ji paraudo ir pasakė:
“Atsiprašau, kad nuolatos demonstruoju savo gėdingąją pusę……”
Iš tikrųjų, aš visai neprieštarauju!
O ji tikrai paklusni mergina, vilki tarnaitės kostiumą, kaip jai liepė Haruhi.
Ji tiesiog pernelyg miela!
Išsigandau, kad jei toliau taip spoksosiu į Asahiną-san, vaizdas, kurį ką tik priėmiau pradės krypti į nepadoriąją pusę. Sukaupęs visą sveiką protą turėjau susigrumti su tais gniuždančiais geismais. Paskubomis atsisėdau į vado vietą ir įsijungiau kompiuterį.
Pastebėjęs, kad kažkas į mane žiūri, pakėliau galvą, ir pastebėjau, kad Nagato Juki dėl įvairumo į mane žiūri. Ji truputį pastūmė akinius aukštyn, po to, vėl grįžo prie savo knygos. Jos judesiai darosi visai žmogiški.
Atvėriau interneto naršyklę ir nuėjau į klubo tinklalapį, tikėdamasis ką nors paredaguoti niekad nesikeičiančiame puslapyje, tačiau nežinojau, kur pradėti. Pamaniau, kad to tinklapio redagavimas yra laiko švaistymas, ir atsidusęs uždarydavau langą. Visgi, štai aš, dvesiantis iš nuobodulio, man taip pat jau įgriso otelas, man reikėjo kaip nors prastumti laiką.
Man sukryžiavus rankas bemurmant po nosimi, netikėtai kažkas priešais mane padėjo šiltos arbatos puoduką. Žvilgtelėjau viršun ir aptikau besišypsančią Asahiną-san, tarnaitės kostiumu, stovinčią su padėklu rankose. Ji visai kaip tikra tarnaitė.
“Dėkoju.”
Mane neseniai kava pavaišino Koizumis, tačiau aš vis tiek su džiaugsmu priėmiau šį šiltos arbatos puodelį.
Po to Asahina-san padėjo dar vieną puodelį prie Nagato, tada priešais ją atsisėdo ir tyliai gurkštelėjo iš savo pačios arbatos puodelio.
Galų gale, tą dieną Haruhi taip ir nepasirodė klubo kambaryje.
“Kodėl vakar neatėjai? Ar nenorėjai daryti apžvalgos?”
Kaip visada, prieš pirmąją pamoką pasisukau ir užkalbinau už savęs buvusią Haruhi.
Vangiai gulėdama ant suolo, smakru remdamasi į paviršių, Haruhi, žiūrėdama susierzinusiu žvilgsniu, pasakė:
“Nenervink! Vakar aš pati viską apžvelgiau!”
Iš karto supratau, kad po pamokų Haruhi viena perėjo visas vietas, į kurias ėjo praėjusį šeštadienį.
“Sudvejojau, kad galbūt ką nors praleidome, todėl pamaniau, kad dėl visa ko dar kartą pereisiu per tas vietas.”
Visada galvojau, kad tik detektyvai galvoja, jog nusikaltėliai sugrįžta į nusikaltimo vieną, bet klydau.
“Čia karšta lyg pragare! Kada mes keisimės mokyklines uniformas? Aš nori vilkėti drabužius, su trumpomis rankovėmis!”
Jie nekeičia sezono iki birželio, o iki gegužės galo liko vos savaitė.
“Suzumija, galbūt aš tai tau jau sakiau anksčiau, bet manau, kad tau reikia liautis ieškoti tų paslaptingų nutikimų ir pabandyti gyventi normalų gimnazistės gyvenimą.”
Ji pakels galvą ir piktai į mane pasižiūrės…… tikėjausi tokios reakcijos, vis dėlto, Haruhi galva liko susmigusi į suolą. Matyt, ji visai išsekusi.
“Normalų gimnazistės gyvenimą? Koks čia per gyvenimas?”
Ji atrodė visai nesudominta.
“Pavyzdžiui, susirasti padorų vaikiną. Gal net susitikinėdama užkliūsi už kokio ateivio. Taip numuštum du paukščius, vienu akmeniu, ne taip ir blogai, ar ne?”
Prieš pasiūlęs tai, pradėjau galvoti apie anos dienos pokalbį su Asahina-san.
“Be to, prie tavęs jau išsirikiavę pakankamai vaikinų. Tau tereikia užgniaužti tą savo ekscentrišką elgesį, ir vaikinas atsiras.”
“Hmp, koks skirtumas, turiu vaikiną, ar ne! Visa ta vadinama meilė tik laikinas galvos supainiojimas, protinė liga.”
Pasakė išsekusi Haruhi, gulėdama ant suolo ir žiūrėdama pro langą.
“Aš iš tikrųjų kartas nuo karto imu galvoti apie tokius dalykus. Juk aš veikli mergina, o mano kūnas turi poreikių. Bet nesu tokia kvaila, jog dėl vienos akimirkos susipainiojimo imčiaus tokių varginančių dalykų. Ir aš pernelyg užsiėmusi, kad eičiau į pasimatymus, juk kas tada nutiks Komandai SOS? Aš ją vos įkūriau!”
Iš tikrųjų, ji dar net neįkurta.
“Tada kodėl tau nesukūrus klubo, susijusio su kokiomis nors pramogomis? Tai garantuotai pritrauktų daugiau narių.”
“Ne.”
Kategoriškai atsisakė Haruhi.
“Aš sukūriau Komandą SOS, nes visi kiti paprasti klubai buvo pernelyg nuobodūs, be to, aš jau suradau mielą merginą kaip Mikuru-čian ir taip pat paslaptingą persikėlusį mokinį! Kodėl niekas dar nenutiko? Ak, jau laikas kam nors keistam nutikti.”
Tai pirmas kartas, kada matau Haruhi tokią nusiminusią, tačiau kartu ir tokią mielą. Tokia miela mergina kaip ji, net kai nesišypso, tikrai graži, ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau dėl to gaila.
Visą likusią dieną Haruhi praleido kietai miegodama. Kas neįtikėtina, tai kad mokytojai to visai nepastebėjo…… Ne, tai turi būti tik sutapimas.
Visgi, nuo šio momento, tyliai prasidėjo keisti dalykai. Kadangi iš pradžių tai nebuvo nieko ypatingo, niekas kitas to dar nepastebėjo, tačiau aš apie tai galvojau visą dieną, nuo pat pirmos pamokos pradžios.
Kol kalbėjausi su Haruhi, mano mintys sukosi apie kai ką kitą. Viskas prasidėjo ryte nuo raštelio palikto mano mokyklos batų spintelėje.
Jame buvo užrašyta:
Po pamokų, kai visi išeis, ateik į klasę 1-5.
Tai buvo akivaizdžiai merginos rašysena.
Kaip tai suprasti? Nepaprastosios padėties posėdis vyko mano galvoje, dėl skirtingų požiūrių.
Pirmasis bylojo: “Tai jau buvo nutikę”, tačiau rašysena skyrėsi, nuo tos, kuri buvo knygos žymeklyje. Nagato, kuri tvirtina, kad yra ateivių Gyvoji Humanoidinė Sąsaja, raštas buvo toks gražus, kad atrodė lyg atspausdintas, visgi šis raštelis kelia gimnazistės rašysenos įvaizdį. Be to, Nagato nebūtų tokia tiesmuka ir nedėtų raštelio į mano batų spintelę.
Antrasis bylojo: “Ar tai galėtų būti Asahina-san?”. Ne, jei tai būtų Asahina-san, ji atsitiktinai neišplėštų popieriaus lapo ir neprikeverzotų raštelio, neparašiusi tikslaus laiko. Būtent, ji savo kruopščiai parašytą laišką įdėtų į voką.
Tarp kitko, keista, jog susitikimo vieta buvo mano klasė. “Nejaugi Haruhi?!” klykė trečiasis požiūris. Tai iš viso neįmanoma, jei tai būtų ji, ji tiesiog netemtų mane į laiptinę ir iš karto pasakytų, ką nori iš manęs sužinoti.
Remdamasis panašiu samprotavimu, atmečiau ir Koizumį. Galiausiai, ketvirtasis požiūris bylojo: “Galbūt tai meilės laiškelis nuo kokios nepažįstamosios?”. Nesirūpinkim dėl to, ar tai meilės laiškas, ar ne, esmė ta, aš esu kažkieno kviečiamas, ir tai neprivalo būti mergina.
“Neįkliūk į tai! Tikriausiai tai durnas Tanigučio ir Kunikido juokelis.” Jo, tai labiausiai tikėtinas požiūris. Įmanoma, kad tas mulkis Tanigučis krėstų tokį beprasmį pokštą, tačiau manau, jam reikėjo daugiau prirašyti.
Apie visą tai galvodamas, beprasmiškai slampinėjau po mokyklą. Po pamokų, Haruhi pasakė, kad blogai jaučiasi ir išėjo namo. Tai puiki proga!
Nusprendžiau pirma nueiti į klubo kambarį. Išprotėčiau, jeigu per anksti nueičiau į klasę laukti kažkokio nepažįstamojo. Be to, jei netikėtai užeitų Tanigučis ir pasakytų “Ei, tu vis dar lauki? Negaliu patikėti, kad pakibai ant tokio menko raštelio, koks tu nekaltas!” įsiusčiau iki pamėlynavimo. Pirma prastumk laiką, žvilgtelėk į klasę, ir po to įsitikinęs, kad nieko aplink nėra, užeik vidun. Taip, nepriekaištingas planas!
Iš pritarimo sau linksėdamas, pasiekiau klubo kambarį. Šįkart, prisiminiau pasibelsti.
“Prašom užeiti.”
Kai tik įsitikinau, kad tai Asahinos-san balsas, atidariau duris. Nesvarbu, kiek kartų pamatau Asahiną-san tarnaitės kostiume, ji vis tiek atrodo tokia žavinga!
“Ilgokai užtrukai, kol atėjai, o kur Suzumija-san?”
Panašu, jog ji vėl verda arbatą.
“Ji išėjo namo, šiandien ji atrodė baisiai pavargusi. Jeigu sieki keršto, dabar tavo proga. Šiuo metu ji atrodo labai paliegusi.”
“Aš neketinu daryti nieko panašaus!”
Mes sėdėjome vienas priešais kitą ir kambaryje gėrėme arbatą, kol Nagato skaitė. Regis, mes atgal atvirtome į beprasmę draugiją, kokia buvome anksčiau.
“Koizumis dar neatėjo?”
“Koizumis-kun buvo anksčiau atėjęs, sakė, kad šiandien turi eiti į darbą, todėl išėjo anksčiau.”
Kažin kokį darbą jis turi? Kad ir kaip ten būtų, aš dabar užtikrintai galiu išbraukti Koizumį ir Haruhi iš savo įtariamųjų, parašiusių tą raštelį, sąrašo.
Kadangi neturėjome ką veikti, kalbėdamasis žaidžiau otelą su Asahina-san. Man laimėjus tris partijas, nustojome žaisti ir nuėjau į internetą paskaityti naujienų, o tą akimirką Nagato užvertė savo knygą. Pastaruoju metu, šį jos poelgį laikėme kaip ženklą, kad laikas užbaigti šiandienos klubo veiklą (nors nežinojome, kokia ta veikla), pradėti susidėti daiktus ir eiti namo.
“Aš turiu persirengti, todėl eik pirma.”
Išgirdęs Asahiną-san tai sakant, išskubėjau lauk iš klubo kambario. Laikrodis rodė pusę šešių, klasėje turėtų daugiau nieko nebebūti, tiesa? Net jai tai buvo Tanigučio pokštas, jam jau būtų nusibodę laukti taip ilgai ir jis būtų išėjęs namo. Nepaisant to, tik dėl visa pikto, porą kartų perbėgau laiptais per viršutinius aukštus.
Tyliame koridoriuje giliai įkvėpiau. Kadangi klasės langai koridoriuje padaryti iš nepermatomo stiklo, negalėjau pro juos matyti, kas vyko viduje, tik oranžinę spalvą, dėl besileidžiančios saulės.
Nesistebėjau tuo, kad kažkas klasėje manęs laukė, tačiau buvau pritrenktas, kai sužinojau, kas tai buvo. Priešais lentą stovėjo žmogus, apie kurį nebūčiau pagalvojęs.
“Tu vėluoji.”
Nusišypsojo Asakura Rjouko.
Ji perbraukė per savo ilgus šilkinius plaukus ir pradėjo eiti tarp suolų. Jos stangrios šlaunys po susiraukšlėjusiu sijonu ir balti kambariniai bateliai labai blaškė dėmesį.
Ji sustojo klasės viduryje ir su šypsena pamojo link manęs.
“Užeik!”
Lyg būčiau įsiurbtas vidun, šis jos veiksmas privertė mane paleisti durų rankeną ir žengti link jos.
“Vadinasi, tai tu……”
“Taip, nustebai?”
Asakura linksmai nusišypsojo. Jos dešinioji veido pusė buvo raudona, dėl besileidžiančios saulės spindulių.
“Tu norėjai su manimi susitikti?”
Tyčia paklausiau grubiu tonu, o Asakura sukikeno ir atsakė:
“Iš tiesų norėjau su tavimi susitikti, aš turiu kai ko tavęs paklausti.”
Šviesus Asakuros veidas dabar pasisuko į mano pusę.
“Ar esi girdėjęs sakant, kad ‘geriau padaryti ir gailėtis, nei gailėtis, kad to visai nepadarei’? Ką apie tai manai?”
“Nelabai žinau, kas tai pasakė, bet manau, prasmė teisinga.”
“Jei yra situacija, kurioje išlaikant tą pačią padėtį viską pablogins, o tu neįsivaizduoji, kaip ją pagerinti, ką tu darytum?”
“Pagerinti? Apie ką tu kalbi? Ekonomiką?”
Nekreipdama dėmesio į mano klausimą, Asakura nusišypsojo ir tęsė:
“Ar nemanai, kad geriau pirma padaryti, o po to susidurti su pasekmėmis? Juk niekas nepasikeis, jei viskas ir toliau taip klostysis.”
“Em, turbūt taip.”
“Ir aš taip galvoju.”
Asakura, laikydama rankas už nugaros, truputį pasilenkė pirmyn.
“Vis dėlto, kadangi mano vadovai nesugeba galvoti apie pašalinius dalykus, jie nepalaiko ryšio su sparčiais šios realybės pokyčiais, aš verčiu save ką nors daryti, kad priversčiau viską vykti sklandžiau. Štai todėl, būdama šioje realybėje, nusprendžiau veikti savo nuožiūra ir priverstinai padaryti keletą pakeitimų.”
Apie ką ji po galais šneka? Tai kažkoks juokelis? Apsižvalgiau po kambarį, svarstydamas, ar Tanigučis slepiasi spintoje su šluotomis ir šepečiais, ar tupi po mokytojo stalu.
“Man atsibodo stebėti nesikeičiančią aplinką, todėl……”
Taip įtemptai žvalgiausi aplink, kad vos girdėjau, ką kalbėjo Asakura.
“Aš tave užmušiu ir pažiūrėsiu, kaip reaguos Suzumija Haruhi.”
Tą akimirką, Asakuros dešinė ranka sutviskėjo ir metalinės šviesos blyksnis praskrido pro mano kaklą.
Maloniai šypsodamasi, Asakura dabar rankoje gniaužė didžiulį armijos peilį.
Man labai pasisekė, kad išvengiau pirmojo smūgio. Nes dabar ant nugaros gulėjau ant grindų, išblyškęs žiūrėdamas į Asakurą. Jei ji mane įvilios į spąstus, negalėsiu pabėgti! Tokia mintis šmėstelėjo man galvoje, ropojant atgal kaip žiogui.
Kodėl Asakura nesekė man iš paskos?
…… Ne, pala! Kas po velnių čia dedasi?! Kodėl Asakura bando mane nudurti su peiliu? Vieną akimirką, ką ji dabar pasakė? Ji nori mane užmušti? Mane užmušti? Už ką?!
“Baik kvailioti!”
Nesugebėjau pasakyti nieko geresnio, tik tą man prilipusią frazę.
“Tai labai pavojinga! Net jei tai netikras peilis, tu mane nežmoniškai išgąsdinai! Liaukis!”
“Tu manai, kad aš juokauju?”
Labai maloniu balsu pasakė Asakura, skambėdama visai nerimtai. Kai dabar pagalvoju, besišypsanti gimnazijos mokinukė, besikesinanti į tavo gyvybę peiliu, skamba nežmoniškai kraupiai. Žodžiais negalima apsakyti, kaip buvau išsigandęs.
“Hmp.”
Asakura paplekšnojo per petį kita peilio puse.
“Tau nepatinka mirtis? Tu nenori mirti? Organinių būtybių mirtis man nereiškia nieko.”
Lėtai atsistojau. Tai turi būti tik pokštas, aš persigandęs tik todėl, kad pernelyg rimtai į tai reaguoju. Toliau sau tai kartojau, nes visa tai pernelyg neįtikėtina. Asakura, uoliai dirbanti ir rimta klasės seniūnė, kuri pamokoje kalba, tik kai būtina, nepakvaištų, net jei susidurtų su baisia nelaime. Kodėl ji griebė peilį ir staiga pareiškė, kad nori mane užmušti?
Vis dėlto, tas peilis tikras, jei nebūčiau išsisukęs, dabar į visas puses taškyčiausi kraujais.
“Nesuprantu, ką tu sakai. Tai daugiau nebejuokinga, gerai? Padėk tą baisų daiktą šalin!”
“Negaliu,” nusišypsojo Asakura savo įprasta, nekalta šypsenėle “nes aš tikrai noriu tavo mirties.”
Ji laikė savo peilį prie liemens ir puolė link manęs. Koks greitis! Tačiau šį kartą buvau pasiruošęs, nes dar prieš tai, kai būtų sujudėjusi Asakura, ketinau pasprukti pro duris… ir atsitrenkiau į sieną.
????
Nėra durų. Langų irgi. Ten, kur turėjo būti langai į koridorių, dabar buvo stora, pilka siena.
Neįmanoma!
“Tai beprasmiška.”
Iš už nugaros artėjo Asakuros balsas.
“Aš turiu šios erdvės informacijos kontrolę, todėl visi išėjimai yra užblokuoti. Iš tikrųjų, tai gana paprasta, tereikia sutrikdyti šio pastato molekulinę struktūrą. Dabar šis kambarys visiškai izoliuotas. Niekas negali patekti vidun, ar lauk iš jo.”
Apsisukau ir pamačiau, kad saulėlydis irgi dingo. Visa klasė apsupta betoninių sienų, paliekant kaboti tik šaltai į suolus šviečiančias lempas.
Negali būti!
Asakuros siluetas lėtai pajudėjo link manęs.
“Siūlau tau liautis priešintis; vis tiek mirsi.”
“……Kas tu iš tikrųjų?”
Nesvarbu, kaip žiūrėjau, aplink mane buvo tik sienos. Jokių durų, jokių langų, nieko! Gal man stogas nuvažiavo?
Aš paklaikusiai blaškiausi tarp suolų, bandydamas kuo toliau pabėgti nuo Asakuros. Tuo tarpu Asakura link manęs judėjo tiesia linija, laisva valia traukdama suolus ir kėdes sau iš kelio. Palyginus su ja, mano kelias visada užblokuotas suolais.
Šis katės ir pelės žaidimas ilgai netruko ir galiausiai buvau įremtas į kampą.
Tokiu atveju……
Nusprendžiau surizikuoti ir mesti kėdę į Asakurą, tačiau kėdė priešais pat Asakurą pasisuko ore ir nuskrido į kitą kambario galą. Kaip tai gali būti įmanoma?!
“Ar nesakiau, kad tai beprasmiška? Viskas šiame kambaryje mano valioje.”
Palauk… Palauk!
Kas čia dedasi? Jei čia ne pokštas ar apgavystė, ir nei aš, nei Asakura neišdurnėjome, kas po galais čia dedasi?!
Aš tave užmušiu ir pažiūrėsiu, kaip reaguos Suzumija Haruhi.
Kodėl vėl Haruhi? Haruhi, na tu ir populiari!
“Reikėjo man taip iš pat pradžių padaryti.”
Asakurai tai pasakius, mano kūnas sustingo. Taip negalima! Tu sukčiauji!
Mano kojos sustingo prie grindų, negalėdamos judėti. Mano rankos nejuda lyg būtų vaškinės – negaliu pajudinti nei piršto! Mano veidas užstrigo žiūrint į grindis, galėjau tik matyti, kaip Asakuros kambariniai bateliai lėtai atsiranda mano regos lauke.
“Kai tik mirsi, Suzumija Haruhi privalės kažkaip reaguoti. Tai gali sukurti didžiulį informacijos sprogimą, iš kurio galbūt ką nors sužinosime. Tokia galimybė gali atsirasti tik kartą gyvenime!”
Žinok, kažkodėl man dzin!
“Dabar mirk!”
Jaučiau, kad Asakura pakelia peilį. Kur ji pradės? Nuo gerklės arterijų, širdies? Jei žinočiau, kaip mirsiu, galėčiau bent pasiruošti. Bent jau leisk man užsimerkti…… Ne, nepajėgiu. K… Kas čia?!
Staiga pajutau suvirpant orą. Į mane pradėjo skristi peilis……
Tą akimirką, pasigirdo garsus trūkinėjimas ir įgriuvo lubos. Betono gabalas užkrito man ant galvos – skauda! Bliamba! Dėl didelio kiekio toliau krentančių nuolaužų buvau apipiltas baltomis dulkėmis ir, turbūt, Asakura irgi. Vis dėlto, negalėjau tuo įsitikinti… ne, pala! Aš vėl galiu judėti! Pakėliau galvą ir pamačiau……
Apstulbinta Asakura – jau ketinusi perrėžti man gerklę. Priešais mane stovėjo, pagavusi ašmenius plikomis rankomis… plikomis rankomis…! liekna Nagato Juki figūra.
“Tavo autonominės programos pernelyg paprastos.”
Savo neemocingu balsus pasakė Nagato.
“Informacijos užblokavimas ties lubų sritimi buvo neužbaigtas. Todėl galėjau tai atrasti ir patekti vidun.”
“Tu nori man sutrukdyti?” ramiai pasakė Asakura. “Kai tik nužudysiu šį žmogų, Suzumija Haruhi būtinai kaip nors reaguos. Tik taip galėsim gauti daugiau informacijos.”
“Tu turėjai būti mano pastiprinimas.” pasakė Nagato, lyg skaitytų kokią mantrą[6], “Toks nepaklusnumas draudžiamas; tu privalai paklusti mano įsakymams.”
“Kas jei atsisakysiu?”
“Tada aš atjungsiu tavo informacijos sąsają.”
“Gal norėtumei pamėginti? Čia aš turiu pranašumą, kadangi ši klasė priklauso mano informacijos kontrolės apimtims.”
“Pradedama vykdyti informacijos sąsajos atjungimo programa.”
Nagato pabaigus, peilis jos rankoje pradėjo ryškiai švytėti. Tada, lyg cukraus kubelis įdėtas į arbatos puodelį, lėtai sklaidėsi, sutrupėjo ir kaip milteliai nubyrėjo ant grindų.
“!!”
Asakura paleido peilį ir pašoko penkis metrus atgal. Matydamas šią sceną, galėjau tik galiausiai suvokti – “eik tu sau, šitos dvi tikrai ne žmonės.”
Vienu šuoliu peršokusi visą atstumą, Asakura grakščiai nusileido ir toliau kaip visada šypsojosi.
Erdvė aplink pradėjo išsikreipti – maždaug taip galiu tai apibūdinti. Asakura, suolai, lubos ir grindys smarkiai raibuliavo; apskritai, viskas priminė tai, kas atrodė lyg skystas metalas, nors nemačiau labai aiškiai.
Kai apie tai galvojau, lyg vidury oro susiformavo kažkas, kas priminė ietis, ir prie ištiestų Nagato delnų sutrupėjo į kristalų gabalus – tik tiek pajėgiau suprasti.
Po sekundės, aplink Nagato nesiliovė kristalizuoti sprogimai, o ant grindų byrėjo milteliai. Kristališki, ietis primenantys daiktai iš visų pusių žaibo greičiu skraidė link mūsų. Tik po kiek laiko išsiaiškinau, kad Nagato tokiu pat greičiu tas ietis atmušinėja.
“Nejudėk.”
Nagato, nenustodama atreminėti jos puolimo, kita ranka patempė mane už kaklaraiščio numetė mane ant žemės, kad už jos slėpčiausi.
“Oi!”
Neaiškus daiktas praskrido man virš galvos ir atsitrenkęs į lentą sudužo į gabalus.
Nagato truputį pakėlė galvą ir tą akimirką iš lubų išaugo daug varveklių, kurie krito ant Asakuros galvos. Asakura pasitraukė greičiu, neįžiūrimu plika akimi, o ant grindų akimirksniu atsirado miškas susmigusių varveklių.
“Šioje erdvėje tau neįmanoma mane nugalėti.” ramiai tarė Asakura. Ji ir Nagato besigrumdamos stovėjo keli metrai viena priešais kitą, tuo tarpu aš tik beviltiškai drybsojau ant žemės, nedrįsdamas atsistoti.
Nagato stovėjo priešais mane, truputį išskėstomis kojomis. Taip, tai labai panašu į ją – ant jos kambarinių batų mažomis raidėmis buvo užrašytas jos vardas. Tada, lyg giedodama giesmę, Nagato kažką[7] tyliai sumurmėjo:
SELECT serijinis_numeris
FROM duomenų_bazė
WHERE kodas=’informacija’
ORDER BY puolamoji_kovos_informacija
HAVING naikinimo_režimas
“Taikinio vardas – Asakura Rjouko, priešiškumas patvirtintas. Atjungiama taikinio organinės informacijos sąsaja.”
Paprasta erdvė klasėje nebeegzistuoja. Viskas pavirto į geometrines figūras ir sukosi kaip kaleidoskope[8], o gal tik man galva sukosi.
“Tu nustosi funkcionuoti anksčiau, nei aš.”
Visame šitame spalvotame miraže neįsivaizdavau, iš kur sklido Asakuros balsas.
Vuuš, pasigirdo vėjo, pjaunančio per orą, garsas.
Nagato man stipriai spyrė kulno galu.
“Ką tu……”
Nespėjus man pabaigti, man pro pat nosį žaibišku greičiu pralėkė neįžiūrima ietis ir nukrito ant grindų.
“Dar pažiūrėsim, kiek ilgai pajėgsi jį ginti. Pamėgink tai!”
Kitą sekundę, Nagato stovėjo priešais mane, suvarpyta tuzino rusvai atrodančių ilgų iečių.
“……”
Paaiškėjo, jog Asakura užpuolė vienu metu Nagato ir mane iš visų pusių. Nagato nepajėgė išsklaidyti ar atmušti dalies iečių, todėl, kad mane apgintų, panaudojo savo kūną. Bet tada aš to gerai nesuvokiau, nes tai nutiko per greitai.
Nagato akiniai nukrito jai nuo veido ir nukritę ant grindų šiek tiek pašoko.
“Nagato!”
“Geriau nejudėk.”
Ramiai tarė Nagato, rodydama į ietis, įstrigusias jai į krūtinę ir pilvą. Po jos kojomis pradėjo atsirasti kraujo bala.
“Man viskas gerai.”
Ne, tu visai neatrodai gerai!
Nagato, net nesuvirpėdama, ištraukinėjo ietis lauk iš savo kūno. Kraujuotos ietys krito ant žemės, sukeldamos ledo garsą, ir po kelių sekundžių pavirsdavo į suolą. Štai iš ko jos padarytos!
“Būdama taip sužalota, nemanau, kad dabar sugebėtum mane sustabdyti. Štai galutinis smūgis!”
Kitame iškrypusios erdvės gale, Asakuros siluetas banguojančiai švytėjo. Jos veide mačiau šypseną. Ji lėtai pakėlė rankas, kurios, jei man neprisisapnavo, švytėjo nuo pečių iki pirštų galų ir dvigubai pailgėjo. Ne, daug labiau nei dvigubai…!
“Prašau, mirk!”
Asakuros rankos toliau tempėsi, besirangydamos kaip kokie čiuptuvai, ir artinosi iš abiejų pusių. Negalėdama judėti, trapi Nagato figūra klaikiai sudrebėjo… Po akimirkos, mano veidas buvo aptaškytas krauju.
Asakuros kairioji ranka įsismeigė į dešinę Nagato pilvo dalį, tuo tarpu dešinioji ranka pervėrė kairiąją krutinės dalį, kiaurai pereidama per nugarą ir sustodama prie klasės sienos. Kraujas tiško iš Nagato kūno, tekėdamas žemyn kojomis, padarydamas kraujo balą dar didesne.
“Baigta.”
Tyliai pasakė Nagato, po to paėmė už čiuptuvų. Nieko nenutiko.
“Kas baigta?” pasakė Asakura, sakydama tai, lyg būtų laimėjusi. “Turi galvoje savo trejus gyvenimo metus?”
“Ne.” ištarė rimtai sužeista Nagato, tarytum nieko jai nebūtų nutikę. “Pradedamas informacijos sąsajos atjungimas.”
Beveik akimirksniu, viskas klasėje pradėjo ryškiai švytėti, nykti ir per kitą akimirką pavirto į dulkes. Suolas priešais mane taip pat pavirto į dulkes ir išsisklaidė.
“Kaip taip gali būti……”
Kristalų smiltelės nesiliaunančiai byrėjo pro lubas ir šįkart būti priblokštai buvo Asakuros eilė.
“Tu tikrai nepakartojama.”
Ietys Nagato kūne irgi pavirto į dulkes.
“Man prireikė daug laiko, kad persiskverbčiau per programą. Tačiau dabar viskas baigta.”
“…… Prieš pradėdama veikti, tu paruošei išskaidymo elementus, ar ne? Nieko keisto, kad pasirodei silpna. Nes iš anksto panaudojai visą savo puolimo informaciją……” nusiminusiai pasakė Asakura, jos rankoms pradėjus išsisklaidyti.
“Ak, kaip gaila, vis dėlto, aš buvau tik pastiprinimas. Galvojau, kad tai bus proga ištrūkti iš šito akligatvio.”
Asakura atgal atvirto į savo paprastą klasiokės būdą ir džiugiai į mane pasižiūrėjo.
“Aš pralaimėjau. Puiku, kad galėsi toliau pagyventi. Bet geriau būk atsargus, Integruotos Informacijos Minčių Esybė nėra tokia vieninga, kaip gali pasirodyti. Joje, kaip ir tarp žmonių, yra ir daugiau tokių, kurie turi kitokią nuomonę. Bus ir daugiau tokių ekstremistų, kaip aš. Ir ką gali žinoti, gal net tie, kurie valdo Nagato-san gali pakeisti savo nuomonę ir nuspręsti verčiau tave nužudyti.”
Asakura jau iki pat krūtinės buvo padengta tviskančių kristalų.
“Iki tada, linkiu tau laimės su Suzumija-san. Iki.”
Tai pasakiusi, Asakura tyliai pavirto į mažą smėlio kalvą, kurios mažos kristalų kruopelytės po truputį nyko, kol visiškai išsisklaidė.
Šitaip, tarp išsibarsčiusių kristalėlių dulkių, gimnazistė, žinoma, kaip Asakura Rjouko, visiškai išnyko iš mūsų mokyklos.
Staiga pasigirdo tylus dunkstelėjimas. Pasisukęs, pamačiau Nagato, gulinčią ant grindų, todėl nuskubėjau prie jos.
“Nagato! Laikykis! Aš iškviesiu greitąją!”
“Nereikia.”
Nagato savo plačiai pramerktomis akimis pažvelgė į lubas.
“Fiziniai pažeidimai man nėra labai svarbūs. Svarbiausia reikia atkurti šią erdvę į jos pradinę būseną.”
Smėlio kristalai aplink nustojo kristi.
“Pašalinamos svetimos medžiagos, vykdoma klasės rekonstrukcija.”
Kai ji baigė, pažįstama 1-5 klasė iš naujo pasirodė prieš mūsų akis. Tai atrodė kaip kasetės atsukimas: viskas klasėje sugrįžo į savo vietas.
Lenta, mokytojo stalas, likusios kėdės ir suolai, viskas išaugo iš balto smėlio ir sugrįžo į savo originalias būsenas, kaip kad mačiau prieš šiandienos pamokų pabaigą. Negaliu apibūdinti to, kas tuomet dėjosi mano galvoje. Jei nebūčiau visko matęs savo akimis, manyčiau, kad šie vaizdai sukurti naujausių kompiuterinės grafikos specialiųjų efektų.
Langai su naujais sveikais stiklais išaugo iš sienų; lauke vėl pasirodė saulėlydis, apšviečiantis mane ir Nagato oranžine šviesa. Bandžiau žvilgtelėti į savo suolą – viskas buvo taip, kaip palikau, o kraujas, aptaškęs mano veidą, buvo visiškai išnykęs. Tai neprilygstama. Tai kaip kažkokia magija!
“Ar tu tikrai sveika?”
Priklaupiau prie Nagato, kuri toliau gulėjo ant grindų. Galvojau, kad ji turės daugybę žaizdų ir skylių savo uniformoje, po to, kai buvo perdurta tų iečių, bet dabar viskas buvo pradingę.
“Apdorojimo galios dabar perjungtos į informacijos valdymą, todėl sąsajos regeneracija buvo atidėta. Pradedamas atkūrimo procesas.”
“Ar tau padėti?”
Nors to nesitikėjau, bet Nagato neprieštaravo ir paėmė man už rankos, o kai jau norėjo keltis—
“A.”
Ji netikėtai aiktelėjo.
“Pamiršau atkurti akinius.”
“……Aš manau, kad tu atrodai mielesnė be akinių. Šiaip ar taip, merginos su akiniais manęs neužveda.”
“Ką reiškia ‘užveda’?”
“Nieko, nekreipk dėmesio.”
“Aišku.”
Dabar ne laikas šnekėt apie tokius niekus. Gailiuosi, kad tai pasakiau. Jei nereikėtų beširdiškai palikti Nagato, iš gėdos tučtuojau bėgčiau iš klasės.
“Ui-su.”
Netikėtai atsidarė klasės durys.
“Pa~mir~šau, pamiršau krepšį~ ”
Dainuodamas savo paties sukurtą dainą, į klasę įžengė Tanigučis.
Tanigučis turbūt net nepagalvojo, kad klasėje gali dar kas nors būti. Kai mus pastebėjo, sustingo iš nuostabos ir plačiai išsižiojo kaip kvailys.
Tuo momentu aš rankose laikiau Nagato, bet jei būtumėte tai matę, būtų galėję pasirodyti, kad aš ją palengva guldau.
“Atleiskite.”
Nepaprastai rimtu balsu pasakė Tanigučis. Tokiu, kokio iš jo dar niekada nebuvau girdėjęs. Net neuždaręs durų, jis tuoj pat išsinešdino iš klasės. Neturėjau laiko net bėgti jam iš paskos.
“Įdomus žmogus.” pasakė Nagato.
Sunkiai atsidusau.
“Ką man daryti~?”
“Palik tai man.” pasakė Nagato, gulėdama mano glėbyje.
“Manipuliavimas informacija – mano stiprioji pusė. Padarysiu taip, kad atrodys, jog Asakura Rjouko persikėlė į kitą mokyklą.”
Štai kaip!
Dabar ne laikas galvoti apie tokius nereikšmingus dalykus. Buvau priblokštas. Kai dabar pagalvoju, aš patyriau nerealų nutikimą! Dabar nebesvarbu, tikiu ar ne tais absurdiškais dalykais, kuriuos man pasakojo Nagato. Kitaip tariant, dabar tam nebėra jokių abejonių! Šis nutikimas privertė mane suprasti situacijos rimtumą. Aš buvau įsitikinęs, kad žūsiu! Jei Nagato nebūtų išlindusi pro lubas, Asakura būtų mane nudėjusi. Išsikraipančios klasės, Asakuros, pavirtusios į pabaisą, ir ramiai ją sunaikinančios Nagato vaizdai įsirėžė man į galvą.
Ar taip Nagato norėjo man parodyti, kad ji tikrai ateivė?
Tarp kitko, aš dabar tapau paslaptingo nutikimo dalyviu. Kaip kad minėjau pačioje pradžioje, išties norėjau būti įtrauktas į tokius nutikimus, tapti antraeiliu veikėju, ir to būtų visai užtekę. Tačiau štai išėjo taip, kad tapau pagrindiniu veikėju! Taip, aš labai norėjau tapti pasakojimo apie ateivius dalyviu, tačiau, kai galiausiai tokiu tapau, visa tai atrodo kiek kitaip.
Nuoširdžiai kalbant, tai mane net labai neramina.
Kuo aš norėjau būti, tai kokiu nors pašaliniu, kuris herojui sunkiu metu maloniai besišypsodamas suteiktų patarimą. Nenoriu, kad mano gyvybei grasintų mano paties klasiokės! Aš vis dar branginu gyvenimą!
Mano mintys kurį laiką kažkur klajojo be tikslo, kol sėdėjau vidurį oranžinių spindulių apšviestos klasės, visai nejausdamas svorio savo rankose.
K…… Kas čia dabar? Ką aš sau mąstau? Dėl to, kad šitiek laiko užsigalvojau, visai nepastebėjau, kad Nagato baigė savo regeneraciją ir tuščia veido išraiška spoksojo į mane.
Kitą diena, Asakura Rjouko klasėje nepasirodė.
Žinoma, tai buvo savaime suprantama, tačiau panašu, kad tik man.
“O… Asakura? Tai kažkaip susiję su jos tėvo darbu, todėl ji turėjo greitai išvykti. Iš tiesų, mokytojai irgi buvo nustebinti, nes mums pranešta buvo tik šį rytą. Jie turėjo išvykti iš šalies, išskrido praėjusią naktį.”
Kai Okabė paskelbė šią pramanytą istoriją, klasėje kilo triukšmas, dauguma merginų šūkaliojo iš nuostabos “Ką?”, “Kodėl?”, vaikinai irgi pradėjo tarp vieni kitų šnabždėtis. Net Okabė atrodė suglumęs. Ir visai nekeista, jog mergiotė už manęs negalėjo dėl to tylėti.
Bum! Ji vožė man kumščiu per nugarą.
“Kjonai, tai privalo būti paslaptingas nutikimas!” Suzumijos Haruhi akys ryškiai švytėjo, jai vėl tapus kupinai jėgų.
Ką turėčiau daryti? Pasakyt jai tiesą?
Žinok, iš tikrųjų, Asakura-san buvo sukurta kažkokios neaiškios būtybės, pavadinimu Integruotos Informacijos Minčių Esybė, Nagato-san yra jos bendradarbė, tačiau jos susiginčijo dėl to, ar reikia mane nudaigoti ar ne. Na, kodėl mane? Jo, kad sužinotų daugiau apie tave, Haruhi. Vis dėlto, Nagato-san ją pavertė į smėlį. Va ir viskas.
Žinoma, kur gi ne. Negalėčiau jai taip pasakyti. Net nenoriu. Apsimesiu, jog visa tai buvo tik haliucinacija, ir tegul taip lieka.
“Pirma atvyksta paslaptingas persikėlęs mokinys, po to mergina paslaptingai išvyksta. Dedasi kažkas įtartina!”
Turėčiau ją pagirti už puikią intuiciją?
“Gal pasikeitė jos tėvo darbovietė?”
“Nei negalvok, kad patikėsiu tokiu apgailėtinu pasiteisinimu!”
“Tikėk ar ne, bet dėl šitos priežasties dauguma mokinių ir persikelia į kitą mokyklą.”
“Na, juk keista! Jie teužtruko vos vieną dieną, kad gautų darbovietės pakeitimo pranešimą, sutiktų ir išsikeltų! Koks tai per darbas?”
“Gal Asakuros tėvas jai iš anksto nepasakė……”
“Neįmanoma! Privalom tai ištirti!”
Norėjau pasakyti, jog darbo perkėlimas buvo tik pasiteisinimas, jie turėjo per naktį pabėgti nuo skolų išmušinėtojų, palikdami kalną skolų, bet nusprendžiau, kad nereikia. Kadangi žmogus, kuris žinojo priežastį, buvau aš.
“Kaip Komandos SOS narė, negaliu leisti tokiam paslaptingam įvykiui likti nepastebėtam!”
Prašau, liaukis!
Po to, kas nutiko vakar, mano požiūris į viską pasikeitė pernakt. Kaip bebūtų, aš juk savo akimis paliudijau tuos antgamtinius dalykus, o bandydamas save įtikinti, kad to niekada nebuvo, priėjau išvadą: arba man buvo haliucinacijos; arba man kažkas negerai su smegenimis; arba pats pasaulis pakankamai pakvaišęs; arba tai tik labai ilgas sapnas.
Tarp kitko, aš netikiu, kad pats pasaulis iš tikrųjų yra virtuali realybė.
Taip, kam nors, kuriam vos sukako 15-iolika, susidurti su gyvenimą keičiančiais posūkiais šiek tiek per anksti!
Kodėl paauglys kaip aš turi kamuotis ties tokiais filosofiniais klausimais, kaip “Pasaulis egzistuoja, ar ne?”. Tai ne dalykai, apie kuriuos turėčiau galvoti! Maldauju, nepridėkit daugiau rūpesčių mano gyvenimui!
Man jų ir taip pakanka!
Pastabos[edit]
- ↑ Nors šis posakis puikiai žinoma daugelyje šalių, jis yra neteisingas. Kiaulės negali prakaituoti, nes neturi prakaito liaukų, todėl savo kūnui atvėsinti naudoja vandenį ir purvą.
- ↑ Mėlynoji laimės paukštė (lietuviškame vertime "Žydroji paukštė") yra belgų rašytojo Moriso Meterlinko 1908 sukurta pjesė-pasaka. Ji laikoma viena geriausiu jo darbu. Istorija prasideda, kai du vaikai, Tiltilas ir Mitilas (ang. "Tyltyl" ir "Mytyl"), išsiųsti fėjos Bérylune iškeliauja į visokias šalis ieškoti mėlynosios laimės paukštės. Vis dėlto, sugrįžę namo tuščiomis rankomis vaikai pamato, kad ta paukštė visą laiką buvo jų namuose esančiame narve. Tiltilas ją vėliau padovanoja sergančiam kaimynui. Vis dėlto, paukštė nuskrenda ir niekada nebesugrįžta. Šios istorijos moralas – daugiau laimės suteikia pati kelionė, o ne pasiektas tikslas, be to, laimė – trumpalaikis dalykas.
- ↑ Didysis sprogimas (ang. Big Bang) – sąvoka, Didžiojo sprogimo teorijoje nusakanti Visatos atsiradimo momentą. Teorija grindžiama teiginiu, jog galaktikos palaipsniui tolsta viena nuo kitos. Šį teiginį patvirtina stebimų galaktikų šviesos spektro poslinkis, aiškinamas Hablo dėsniu. Remiantis šiuo dėsniu galima nesunkiai apskaičiuoti, jog visos galaktikos prieš maždaug 13,7 milijardų metų buvo viename taške.
- ↑ Bambos hipotezė (arba omfalo hipotezė) yra 1857 m. Filio Henrio Gose (ang. Philip Henry Gosse) knygoje Omphalos aprašyta idėja, kad Dievas iš karto turėjo sukurti Žemę su kalnais, kanjonais, rieves turinčiais medžiais ir su Adomu ir Ieva, kurie jau iš karto turėjo plaukus, nagus ir bambas, nes kitaip pasaulis nebūtų galėjęs funkcionuoti. Iš to Gose padarė išvadą, kad jokie Žemės arba Visatos amžiaus įrodymai negali būti laikomi patikimais, nes, pagal jo teoriją, ir ką tik sukurta Žemė atrodė taip, lyg būtų iki tol egzistavusi daugybę metų. XX amžiuje šią idėją atgaivino dalis moderniųjų kreacionistų, kurie praplėtė argumentą, sakydami kad ką tik susikurtoje Visatoje iš Žemės netgi matėsi žvaigždės, iš kurių šviesa normaliai turėtų keliauti milijonus metų. Tiesa, daug kreacionistų nesutinka su šia hipoteze ir mano, kad Adomas ir Ieva neturėjo bambų, Edeno sodo medžiai buvo be rievių ir t. t. Kai kurie mąstytojai pastebėjo, kad tikint bambos hipoteze negalima atmesti ir galimybės, kad Visata (kartu su visais mūsų prisiminimais) buvo sukurta prieš 5 minutes. Ši teorija yra kartais vadinama „praeitu ketvirtadienizmu“ (ang. Last Thursdayism"). Toks pavadinimas kilo iš posakio „pasaulis galėjo būti sukurtas ir praeitą ketvirtadienį“ (arba bet kurią kitą dieną). Tokio dalyko net iš principo yra neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti jokiais moksliniais metodais, nes, pasak hipotezės, visi empiriniai duomenys, gauti iš bet kokios medžiagos, atrodytų taip, kad tobulai meluotų apie savo amžių.
- ↑ Simuliuojama realybė – realybė, simuliuojama (pavyzdžiui, kompiuteriu) taip detaliai, kad ji yra neatskiriama nuo „tikros“ realybės. Radikaliausia simuliuojamos realybės hipotezės forma teigia, kad mes visi gyvename tokioje simuliacijoje. Esamos technologinės priemonės ir mokslo žinios kol kas nepakankamos simuliuojamos realybės sukūrimui, tačiau ši koncepcija yra populiari filosofijoje bei mokslinės fantastikos kūriniuose. Šią teoriją išgarsino filmų trilogija Matrica
- ↑ Mantra (sanskrito kalba – m., मन्त्र, mantra, pažodžiui: „mąstymo, kalbos instrumentas“, „proto įrankis“) – garsinių skiemenų seka, paprastai tariama arba giedama ją kartojant kelis, keliolika ir dar daugiau kartų, (recituojama), aklamuojama. Kartais dar vadinama džapa. Naudojama indiškos ir apskritai "rytietiškos" kilmės religinėse praktikose medituojant ar panašiose į meditavimą dvasinėse praktikose. Šiuolaikiniai naujieji religiniai judėjimai (Naujasis amžius, angl. "New Age") dažnai gana plačiai naudoja mantras dėmesio sutelkimui ir tam tikrų savybių, galių ugdymui. Kai kurios naujosios afirmacijų praktikos (dvasinė savitaiga) remiasi mantrų naudojimo patirtimi.
- ↑ SQL (angl. Structured Query Language – „struktūrizuota užklausų kalba“) – populiariausia iš šiuo metu naudojamų kalbų, skirtų aprašyti duomenis ir manipuliuoti jais reliacinių duomenų bazių valdymo sistemose. Sukurta XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje. Pirmoji šią kalbą komerciniame produkte pritaikė korporacija, dabar žinoma Oracle vardu. Ja pasekė ir daug kitų. Nagato pavartoji raktažodžiai skirti duomenų paieškai (išrinkimui), todėl galima suprasti, kad šiuo algoritmu ji didelėje Integruotos Informacijos Minčių Esybės duomenų bazėje susirado būtent Asakurą Rjouko.
- ↑ Kaleidoskopas yra prietaisas su veidrodžiais, kuris sudaro kintančius raštus. Kaleidoskopas sukuria spalvingą trikampių ratu išsidėliojusių atvaizdų raštą. Kiekvienas veidrodis sukuria menamąjį objektų atvaizdą, taip pat atvaizdų kitame veidrodyje atvaizdą.
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į ketvirtąjį skyrių | Toliau į šeštąjį skyrių |
