Suzumija Haruhi:Knyga2 Skyrius2

Antrasis skyrius

Jau buvo ruduo, tačiau oras kažkodėl nei kiek nesidarė vėsesnis. Tarytum Žemė būtų galiausiai visai sukvailėjusi ir pamiršusi virš Japonijos atnešti rudenį. Vasaros karštis buvo užsitęsęs į begalinius pratęsimus ir jei kas nors čia neateis ir nepelnys home-run'o, nepanašu, kad kada greit pasibaigs. Net jei ir pasibaigs, mane apima nuojauta, kad rudeniui galop atėjus, jis vis vien bus žiemos nuspirtas į šalį.

Haruhi pareiškus "mes gal jau vėluojame", susidėjome savo krepšius ir palikome mokyklą. Pasiutusiu greičiu jai lekiant žemyn ištįsusiu šlaitu, kažin kur gi ji taip skubėjo? Kažkaip man sunku patikėti, jog atsirastų tokių rėmėjų, kurie sutiktų padėti padengti gimnazijos kultūriniam festivaliui kuriamo mėgėjiško filmo išlaidas. Tai dar gal būtų įmanoma, jeigu mes būtume koks Filmų klubas, tačiau mes, kaip bebūtų, neaiškiems tikslams sukurta, nereikšminga, paslaptinga organizacija, apie kurią net po pusmečio dar niekas nežino. Nenustebčiau, jei mums net durų neatidarytų.

Nusileidę nuo kalno, sėdome į priemiestinį traukinį. Po trijų stotelių pasiekėme rajoną, kuriame buvo sakurų apsupta alėja, kuria kartą turėjau progą tik dviese pasivaikštinėti drauge su Asahina-san. Šioje vietoje buvo didžiulis prekybos centras ir prekybos rajonas, dėl ko ši vieta buvo ganėtinai judri ir užimta.

Man ir Asahinai-san sekant iš paskos, Haruhi nuėjo tiesiai į prekybinį rajoną.

"Štai čia."

Pagaliau ši sustojo ir bedė pirštu į elektronikos prekių parduotuvę.

"Aišku." atsakiau.

Ji turbūt ketina šantažuoti parduotuvę, kad gautų iš jų filmavimo įrangos.`

Tik kažin kaip ji ketina tai daryti?

"Kol derėsiuos, judu palaukit čia."

Haruhi įgrūdo man į rankas savo krepšį ir nei nesudvejojusi nuėjo pro stiklines parduotuvės duris.

Asahina-san pasislėpė už manęs, nuolat žvilgčiodama į parduotuvę, kuri buvo apšviesta visų tų prožektorių. Ji buvo kaip kokia pradinukė mergytė, pirmą kartą atėjusi pas draugę į svečius. Iš nugaros bežiūrint į Haruhi, kuri aplink maskatavo rankomis, bekalbėdama su kažkuo, kas atrodė kaip parduotuvės savininkas, troškimas ginti Asahiną-san manyje vis labiau stiprėjo. Jei Haruhi bent pamėgins daryti ką keisto, griebsiu Asahiną-san sau į glėbį ir tučtuojau iš čia pabėgsiu.

Pro vitrinos stiklą matėsi, kaip Haruhi pirma pirštu pabaksnojo į įrangą, tada į save, po to į savininką. Tuo tarpu savininkas be sustojimo linkčiojo. Kažin ar neturėčiau jį įspėti, kad taip lengvai netikėtų ką ji sako?

Po kiek laiko Haruhi apsisuko ir parodė į mus, pasiruošusius sprukti vos tik nutiks kas nors įtartina. Ji maloniai nusišypsojo, pamojavo rankomis ir toliau tęsė savo prezentaciją.

"Ką ji daro...?" paklausė Asahina-san, toliau stovėdama už manęs, kyštelėdama ir vėl paslėpdama savo galvą. Net jei Asahina-san, keliautoja laiku iš ateities, nežino atsakymo, tada nėra jokių šansų, jog aš galėčiau tai žinoti.

"Kas žino? Turbūt reikalauja, kad jie už dyką atiduotų savo geriausią skaitmeninę kamerą."

Ji toks žmogus, kuri net nesuvirpėjusi galėtų padaryti kažką tokio. Ji juk iš tikrųjų tiki, kad ji visatos centras, o visi kiti sukasi aplink ją.

"Kaip įkyru..."

Prisimenu, kad anksčiau apie kažką panašaus kalbėjau su Nagato.

Haruhi mano, kad jos vertybės ir įsitikinimai yra neginčytini. Ji nesupranta, ką galvoja kiti, arba nesuvokia, kad kiti gali galvoti kitaip, nors tiksliau, jai niekada net netoptelėjo galvoje, kad jos mąstysena gali būti iš esmės kitokia nei visų kitų.

Jei žmonės norėtų sukurti keliavimą laiku, pakaktų Haruhi pasodinti į erdvėlaivį. Bet kokiu atveju, jai vis tiek būtų nusispjaut į reliatyvumo teoriją.

Kai tai paminėjau Nagato, tylioji ateivė tik pasakė: "Tavo nuomonė gali būti teisinga."

Nagato tai labai reikšminga. Visiems kitiems – Suzumija Haruhi kelia juoką.

"O, atrodo, jie jau baigė."

Asahinos-san šnabždesys iš užsigalvojimo sugrąžino mane į realybę.

Iš elektronikos parduotuvės Haruhi pasirodė su patenkinta išraiška veide, o rankose nešėsi nedidelę dėžę. Ant jos šono buvo paveikslėlis su prekės pavadinimu. Jei neklystu, tai tikrai buvo kamera.

Kažin kokius grasinimus ji naudojo, kad įbaugintų savo auką?

Gal ji pagrasino sudeginti parduotuvę? O gal pradėti boikoto kampaniją? Arba visą naktį siuntinėti apgavikiškus faksus? Arba ten viską nusiaubti dėl įniršio priepuolio? O gal net pagrasino, kad susisprogdins velniop su visa ta parduotuve?

"Nekalbėk niekų! Aš ne tokia, kuri imtųsi šantažo!"

Laimingai sau žygiavo Haruhi, būnant po stikliniu prekybos rajono stogu.`

"Pirmasis etapas baigtas! Tai pernelyg lengva!"

Sekdamas paskui Haruhi buvau priverstas nešti dėžę su kamera. Bespoksodamas į Haruhi plaukus, krentančius jai ant nugaros, paklausiau:

"Kaip sugebėjai iškaulyti tokį brangų daiktą? Ar dėl to, kad išsiaiškinai nepadorias savininko paslaptis?"

Iš tiesų, patys pirmieji Haruhi žodžiai, išėjus iš parduotuvės, buvo "Mes ją gavom!". Jei savininkas taip noriai dalina daiktus, aš irgi ketinu stoti į eilę. Todėl prašau, pasakyk man savo naudotus stebuklingus žodžius.

Haruhi pasisuko ir šyptelėjo, "Tikrai nieko ypatinga! Tiesiog pasakiau, kad noriu sukurti filmą ir man reikia kameros, o jis atsakė 'gerai'. Nebuvo jokių problemų."

Pradėjo atrodyti, kad nors dabar viskas einasi sklandžiai, sklandžiai čia viskas nepasibaigs. O gal aš tik per daug jaudinuosi?

"Nesijaudink dėl smulkmenų, tiesiog toliau laimingai būk mano tarnu ir viskas bus gerai!"

Deja, po šio pavasario aš iki šiol vis dar tebesinešioju tą nejaukų jausmą, lyg plaukčiau kruiziniu laivu, pavadinimu 'Titanikas'. Norėjau išsiųsti SOS signalą, tačiau, mano nelaimei, aš nemokėjau Morzės abėcėlės, ir nebuvau toks žmogus, kuris galėtų džiaugtis, kai jį vadina tarnu.

Sekdamas paskui Haruhi buvau priverstas nešti dėžę su kamera.

"Nuostabu! Dabar į sekančią parduotuvę!"

Triukšmingoje minioje Haruhi pamojavo rankomis ir nužingsniavo pirmyn. Aš apsikeičiau žvilgsniais su Asahina-san ir nuskubėjau paskui Haruhi.

Šį kartą Haruhi lankėsi žaislų parduotuvėje.

Kaip ir praėjusį kartą, kol Haruhi ėjo derėtis, Asahina-san ir aš likome lauke. Pradėjo darytis aišku, ką ji rezga, nes kiekvieną kartą, kai ji parodydavo į mus, jos pirštas būdavo nukreiptas į Asahiną-san. Jei teisingai atspėjau, ji turbūt naudoja Asahiną-san kaip kokį derybų pasiūlymą. Asahina-san to visgi nepastebėjo, nes smalsiai apžiūrinėjo gaublį, padėtą po vitrinos stiklu.

Po kelių minučių Haruhi grįžo su savimi nešdamasi milžinišką dėžę. Kas šį kartą?

"Ginklai" atsakė Haruhi ir į rankas man vėl įbruko dėžę. Kruopščiai ją apžiūrėjau ir pamačiau, kad tai plastikiniai modeliai; jie atrodė, kaip pistoleto formos ginklai. Ką ji ruošėsi daryti su tokiais daiktais?`

"Mums jų reikės veiksmo scenoms, tiksliau, susišaudymams! Įtemptos kovos yra bet kokio įdomaus filmo sudedamoji dalis. Jei būtų galima, aš taip pat norėčiau susprogdinti visą pastatą. Ar žinai, kur jie pardavinėja sprogmenis? Kažin ar jų yra ūkinių prekių parduotuvėse?"

Iš kur man po velnių žinoti? Bent jau žinau, kad jų nerasi prekybos centre ar internete. Gal jie turi jų kokiam akmens karjere... Norėjau Haruhi tai paminėti, tačiau kaipmat išvijau šią mintį sau iš galvos, nes gali būti, kad ji iš tikrųjų vidury nakties ten įsėlintų ir pasivogtų sau dinamito ir degiklių.

Nuleidau kameros ir plastikinių ginklų modelių dėžes ir papurčiau galvą.

"Tai ką man daryt su tomis dėžėmis?"

"Pirma parsinešk jas namo, o tada rytoj atnešk į klubo kambarį. Dabar pernelyg vargintų nunešti jas atgal į mokyklą."

"Aš?"

"Tu."

Haruhi sukryžiavo rankas ir geranoriškai nusišypsojo. Tai buvo ta retai klasėje matoma šypsena, skirta tik Komandai SOS, ir kiekvieną kartą, kai Haruhi taip nusišypso, man visada tenka viskuo pasirūpinti. Na kas aš jai buvau?

"Atsiprašau..."

Asahina-san mandagiai pakėlė ranką.

"Ką aš turėčiau daryti...?"

"Tu jau gali eiti namo, Mikuru-čian. Tavo darbas šiandien jau baigtas."

Asahina-san sumirksėjo ir žiūrėjo, tarytum ją ką tik būtų apsėdęs lapės demonas. Kadangi viskas, ką Asahinai-san šiandien reikėjo daryti, tai aklai sekioti paskui mane ir Haruhi, ji tikriausiai nesuprato, kokių galų Haruhi iš viso prašė ją eiti drauge, nors aš jau galėjau nutuokti, ką ši rezgė.

Vesdamasi mus į stotį, Haruhi energingai žingsniavo lyg fizinio lavinimo mokytojas. Panašu, kad šiandienos Haruhistų veikla eijo į pabaigą. Dienos laimikis buvo kamera ir keli žaisliniai šautuvai. Vietoj įgudusio derėjimosi Haruhi greičiausiai juos įsigijo visai nepriimtinais būdais. Išlaidų buvo nulis. Kitaip tariant, mes juos gavome nemokamai.

Yra posakis: "Nėra nieko baisesnio, nei gauti kažką, už ką nereikia sumokėti". Tačiau dalykas tas, kad neatrodo, jog Haruhi nerimautų. Jei kas nors žino, kas ją išgąsdintų, prašau, pasakykit man.

Sekančią dieną drauge su savo krepšiu į kalvą vilkau papildomo krovinio.

"Ei, Kjonai! Ką nešiesi? Dovanų geriems vaikučiams?"

Prie manęs pribėgo Tanigučis, mano ir Haruhi klasiokas, primityvus vienaląstis organizmas, įprastas gimnazistas, kurį bet kur gali rasti. 'Įprastas' yra nepaprastai tikslus jo apibūdinimas. Šiuo metu man normalumas yra itin retai sutinkamais dalykas, nes reiškia stebuklingą sąvoką, naudojamą tikrovėje.

Kurį laiką sudvejojau, tada padaviau Tanigučiui į rankas lengvesnį iš dviejų krovinių.

"Kas čia per žaisliniai šautuvai? Nežinojau, kad turi tokių pomėgių."

"Ne aš, o Haruhi."

Trumpai viską paaiškinau Tanigučiui, nors jis buvo gana teisus, laikydamas tai keistu pomėgiu.

"Man sunku įsivaizduoti, kad Suzumija jį išardytų, po to surinktų ir išsaugotų."

Man taip pat sunku įsivaizduoti, bet kas daugiau jei ne Haruhi galėtų tuos daiktus išardyti ir surinkti? Galiu visiems pasakyti, kad kai buvau mažas bandžiau surinkti žaislinį robotą, tačiau nesvarbu kaip stengiausi, paprasčiausiai nesugebėjau prijungti jo dešinio peties, todėl iš nepasitenkinimo jį išmečiau.

"Kaip tau sunku."

Pasakė Tanigučis tonu, visai neskambėjusiu užjaučiančiai.

"Iki šiol vienintelis žmogus, taip ilgai ištempęs su Suzumija, esi tu. Tiesą sakant, geriau ir toliau su ja būk."

Apie ką tu po galais kalbi? Aš jokiu būdu nenoriu būti su Haruhi! Su ta, kuria turėčiau būti, tai Asahina-san. Esu tikras, kad visi taip galvotų.

Tanigučis sukikeno kaip koks gremlinas.

"A, jokiu būdu. Vis dėlto, Asahina-san yra mažasis Šiaurės gimnazijos angelas, visų čia esančių vaikinų širdžių paguoda. Jei nenori, kad pusė mokyklos vaikinų tave surištų ir įgrūstų į maišą, siūlau tau būti labai atsargiam. Manau, jog nenori, kad aš tau smeigčiau peiliu į nugarą, ar ne?"

Na, gerai, tada imsiu antrą geriausią pasirinkimą ir rinksiuos Nagato.

"Tai irgi netinka. Nors gali taip neatrodyti, tačiau ji turi daug slaptų gerbėjų. Ir dėl ko ji nustojo nešioti akinius? Ar ji juos pakeitė į kontaktinius lęšius?"

"Hmm... ko pats jos nepaklausi?"

"Paklausti? Iki šiol nesvarbu, kaip stengiausi, ji visai nekreipdavo dėmesio į tai, ką sakiau. Visi jos klasėje tvirtai tiki, kad vienas jos ištartas žodis gali nulemti dienos likimą."

`Baikit laikyti Nagato Dievu. Kas tai per prietaras? Ji gal neįprasta, bet jos normoms, ji visai normali. Nors aš nelabai žinau, kokios tos jos normos.

"Kad ir kaip būtų, tau geriausiai tinka Suzumija. Tik tu sugebi padoriai su ta durne susišnekėti. Prižiūrėk ją ir kaip įmanoma labiau sumažink aukų skaičių. A, taip, artėja mokyklos festivalis, ką šiai išskirtinei progai ketinate daryt?"

"Manęs neklausk."

Aš ne koks Komandos SOS atstovas, visgi, Tanigučis tęsė: "Net jei paklausčiau Suzumijos, ji man atsakytų kokiais nors kliedesiais, o dar jei tai padaryčiau ne laiku, gal net mane užpultų. Iš Nagato Juki nieko neišpeščiau, nesvarbu kaip klausinėčiau, o prie Asahinos-san negaliu prisiartinti, nes būčiau nulinčiuotas minios, jei tik pabandyčiau su ja pasikalbėti. Štai todėl turiu klausti tavęs."

O jis tai sugeba pasiteisinti. Jo manymu, aš tiesiog ponas gerutis.

"O nesi? Tu panašus į žmogų, kuris toliau su ja eitų, net jei žinotų, kad priešais yra skardis."

Mums artėjant prie mokyklos įėjimo, būdamas labai susierzinęs pagriebiau maišelį iš Tanigučio rankų.

Nežinau, kas slypi vidury Haruhi beprotybės, bet žinau, kad nieko gero. Vis dėlto, aš ne vienintelis su Haruhi šioje pragaištingoje kelionėje. Su manimi yra bent trys kiti. Du iš jų turbūt gali savimi pasirūpinti, tačiau Asahina-san yra kraują stingdančiame pavojuje, nes net neįsivaizduoja, ko tikėtis. Visai neatrodo, kad ji būtų iš ateities. Nors būtent tame ir slypi jos žavesys.

"Štai todėl," paaiškinau Tanigučiui, "kas nors turi ją apginti."

Va, štai ką pagrindinis veikėjas turėtų sakyti. Nors aš ją ginu tik nuo Haruhi seksualinio priekabiavimo. Ir viskas.

Ramiai tęsiau toliau: "Kadangi gavau tokią progą, mano pareiga ją ginti. Man nerūpi, ką sako visi kiti mokyklos vaikinai, jei norit, galite suformuoti džentelmenų aljansą, man nusispjaut."

Tanigučis toliau kikeno kaip gremlinas.

"Geriau žiūrėk po kojomis, nes kiekviena diena yra nauja diena."

Pasakęs tokį grasinimą, kurį naudotų tik klastingas vagis, Tanigučis nuslinko pro mokyklos įėjimą.

Nešdamas savo krepšį ėjau link už klasės esančio koridoriaus, kai pamačiau Haruhi, grūdančią savo daiktus į spintelę. Aš taip pat nuėjau į savo tuščią spintelę padėti kamerą ir žaislinius šautuvus.

"Kjonai, šiandien būsime baisiai užsiėmę."

Net nepasisveikinusi, Haruhi užtrenkė savo spintelę ir nusišypsojo man šilta pavasariška šypsena.

"Mikuru-čian, Juki, ir Koizumiui-kun, aš neleisiu jiems skųstis! Filmo scenarijus mano galvoje jau artėja prie pabaigos. Aš jau net girdžiu dundesį; dabar tereikia tai tik perteikti į ekraną."

"Nejaugi?"

Atsainiai atsakiau ir įėjau į klasę. Mano vieta antra nuo galo paskutinėje eilėje. Nors nuo semestro pradžios mes jau daug kartų keitėmės vietomis, tačiau iki šiol aš niekada negavau vietos gale, nes Haruhi visada gauna vietą už manęs. Nuo pat pradžių maniau, kad tai pernelyg keista būti sutapimu, tačiau vis tiek noriu tikėti, kad tai tik sutapimas.

Jei to sau nekartočiau, tikrai netekčiau tikėjimo žodžiu "sutapimas". Esu tikras, kad bet kas, įsivėlęs į reikalus su Haruhi, pradėtų galvoti kaip aš. Aš lyg vidurio žaidėjas, atsakingas už visų bet kurios komandos kamuolių perėmimą, tuo tarpu Haruhi paklaikusiai besiveržianti puolėja, esanti nuošalėje ir lekianti link vartų. Ji turbūt šitaip nuošalėje, kad artimiausias priešininkas už kilometrų, todėl net jei jai perduos kamuolį, šoninis teisėjas neturės iš ko rinktis ir pakels nuošalės vėliavėlę.`

Haruhi tikriausiai pasakytų, kad teisėjas suklydo. Tada rimtu veidu pareikštų, kad kažkas blogai su taisyklėmis, toliau pasičiuptų kamuolį, nubėgtų už įvarčio linijos ir pareikalautų, kad būtų skiriamas taškas. Tokiu atveju siūlau jai nesiartinti prie regbio.

Kad susitvarkytum su jos neapdairiu elgesiu, geriausias būdas paprasčiausiai apsimesti, jog nieko neįvyko, ir tyliai pasišalinti iš nusikaltimo vietos. Arba tiesiog liautis priešintis ir paklusti tam, ką tik ji sako.

Išskyrus mane, visi mano klasiokai pasirinko pirmąjį variantą.

Taigi, po šeštos pamokos, likus vienai pamokai, Okabė ir kiti mokiniai nieko nesakė dėl to, kad vieta už manęs yra tuščia. Ar jie nepastebėjo? O gal jie pasirinko nepastebėti? O galbūt jie tiesiog nesivargino švaistyti laiką, rūpintis tokiais dalykais? Bet kokiu atveju, visi sutiko, kad geriausiai yra palikti ją ramybėje, todėl nėra svarbu tai žinoti.

Ėjau link klubo kambario, nešdamasis krepšį, dėžes ir blogą nuojautą, ir sustojau priešais Literatūros klubą.

Man pasirodė, kad kažką girdėjau. "Aaa!" buvo mieli Asahinos-san klyksmai, o "Vaa!" buvo siaubą keliantys Haruhi šauksmai. Vėl prasideda iš naujo.

Jei dabar atidaryčiau duris, tikriausiai pamatyčiau nepaprastai malonų vaizdą, tačiau kaip vyras su sveiku protu, užgniaužiau savo troškimus ir kantriai palaukiau už durų.

Po maždaug penkių minučių, švelnūs priešinimosi klyksmai galiausiai liovėsi, o Haruhi turbūt kaip visada užsidėjo rankas ant klubų ir triumfuojančiai išsišiepė. Kaip kiškis niekada negalės nugalėti gyvatės, nėra jokių šansų, kad Asahina-san pajėgtų nugalėti Haruhi.

Pasibeldžiau į duris.

"Užeik!"

Haruhi energingas atsakymas nuaidėjo kambaryje. Atidarydamas duris ir įeidamas į klubo kambarį bandžiau atspėti, kas buvo popieriniuose maišeliuose, kuriuos ji šį rytą atsinešė. Kaip ir tikėjausi, Haruhi pasveikino mane pergalinga šypsena, tačiau ta išraiška man jau buvo atsibodusi. Pasukau savo žvilgsnį link žmogaus, sėdinčio ant plieninės kėdės, ir pajutau, kaip staiga pašoko mano kūno temperatūra.

Ten sėdėjo padavėja ir žiūrėjo į mane ašarotomis akimis.

"..."

Jos plaukai buvo šiek tiek suvelti. Padavėja nuleido galvą ir tylėjo lyg Nagato. Haruhi surišo padavėjos plaukus į dvi kasytes. Stebina tai, kad niekur nesimatė pačios Nagato.

"Na, tai ką manai?"

Haruhi suprunkštė ir manęs paklausė. Kas čia per išraiška, sakanti, kad viskas tik jos dėka? Asahinos-san žavesys yra Dievo dovana, vis dėlto...

Aš iš tikrųjų maniau, kad su šiuo kostiumu ji atrodo puikiai. Kažin, ką galvoja Asahina-san? Juk ji nepaprieštarautų tokioms mano mintims, ar ne? Be to, ar jos sijonas kiek ne per trumpas?

Tyra, kaip 100% sultys, padavėja Asahina-san tvirtai suspaudė savo kumštukus ir sėdėjo labai įsitempusi.

Šis kostiumas tau tobulai tinka; tarytum būtų sukurtas išskirtinai tau. Dėl to, aš trisdešimt sekundžių praspoksojau į Asahiną-san. Netikėtai kažkas patapšnojo man per petį, dėl ko iš netikėtumo vos nepašokau.

"Atleiskite dėl vakar. Šiandien mes vis dar turėjome peržiūrėti scenarijų, tačiau primigtinai prašiau leidimo išeiti anksčiau, kad galėčiau sudalyvauti jūsų šiandienos susitikime."

Koizumis nusišypsojo savo gražiu veidu, o po pažvelgė per mano petį į klubo kambarį.

"Sveiki."

Jis linksmai nusišypsojo.

"Šis kostiumas..."

Koizumis pro mane praėjo, padėjo krepšį ant stalo ir atsisėdo ant vienos iš plieninių kėdžių.

"Tau nuostabiai tinka."

Ir pareiškė savo labai tiesiogią nuomonę. Na, visi tai žino. Ko aš nesuprantu, tai ką padavėja veikia sename prastame kambaryje, o ne kavinėje ar restorane.

"Nes" atsakė Haruhi, "norėjau, kad Mikuru-čian filme vilkėtų šį kostiumą."

Kuo netinka tarnaitės kostiumas?

"Tarnaitės atlieka tik tam tikrus darbus turčiams jų namuose. Padavėjos visai kas kita, jos pasirodo gatvės kioske, kokioje parduotuvėje ar restorane ir suteikia visokias paslaugas už valandinį 730 jenų mokestį."

Nežinau, ar šis valandinis mokestis laikomas dideliu ar mažu, tačiau bet kokiu atveju, nemanau, jog Asahina-san apsirengtų kaip tarnaitė vien tam, kad galėtų dirbti kokiame name. Nors visai kita kalba dėl to, ar Haruhi iš tikrųjų mokėtų už jos paslaugas.

"Baik kabinėtis prie smulkmenų! Svarbiausia tai, ką apie tai manai, o aš manau, kad ji atrodo puikiai."

Gal tu taip galvoji, o kaip dėl Asahinos-san?

"Amm... Suzumija-san... man atrodo, kad šis kostiumas man truputį per mažas..."

Asahina-san turbūt jaudinasi, kad matosi jos kelnaitės, nes visą laiką ji tvirtai tempė žemyn savo sijono kraštą. Tačiau tai dar labiau mane trikdė, ir man net nepastebėjus, mano akys buvo prikaltos prie tos vietos.

"Aš manau, kad jis tau tiesiog puikiai tinka."

Prireikė didžiulių pastangų, kad patraukčiau savo žvilgsnį ir nutaisyčiau jį į Haruhi, kuri šypsojosi kaip graži gėlė, žydinti viduryje miško. Haruhi pasižiūrėjo į mane savo didelėmis ryškiomis akimis.

"Šį kartą mūsų filmo konceptas bus..."

Ji parodė į drebančios Asahinos-san nugarą,

"Tai."

Kaip suprast "tai"? Tu nori kurti dokumentinį filmą apie merginą, dirbančią arbatinėje?

"Ne! Būtų visai neįdomu kurti slaptos kameros šou apie Mikuru-čian kasdieninį gyvenimą. Mums reikia sukurti filmą apie neįprasto žmogaus kasdieninį gyvenimą, tik tada filmas gali būti patrauklus. Dokumentinio filmo apie įprastos gimnazistės kasdieninį gyvenimą kūrimas gali patenkinti jos ego."

Nemanau, kad sukūrus šį filmą Asahina-san būtų labai patenkinta. Mano nuomone, kažkam kitam būtina patenkinti savo ego, o Asahinos-san kasdieninis gyvenimas jau ir taip pakankamai neįprastas, tačiau nusprendžiau apie tai patylėti.

"Kaip Komandos SOS režisierė, aš įvykdysiu savo misiją linksminti liaudį. Tik palaukit! Priversiu visus ploti atsistojus!"

Atidžiai pasižiūrėjęs supratau, kad žodis ant Haruhi "Vadės" rankos raiščio buvo pakeistas į "Režisierė". Kokia tu smulkmeniška.

Patenkinta režisierė, nusiminusi pagrindinio vaidmens aktorė ir pagrindinio vaidmens aktorius, kuris mįslingai šypsosi, tarytum būtų tik pašalinis asmuo, net neįsivaizduoju, kai apibūdinti šią sceną. Šią akimirką prasivėrė klubo kambario durys.

"..."

Pagalvojau, kad tai kažkas kitas, todėl akimirką buvau apimtas siaubo. Pagalvojau, kad mano trumpas gyvenimas galiausiai atėjo į pabaigą, nes pati Mirtis atėjo manęs pasiimti. Aš net pagalvojau, kad esu filmo užkulisiuose, kur Salieris lėtai nužudo Mocartą, jam sukūrus savo Requiem.

"..."

Įprastas išbalęs Nagato veidas pasirodė pro duris. Ji atskleidė tik savo veidą, tuo tarpu jos kūnas buvo padengtas tamsos.

Aš nebuvau vienintelis iš nuostabos netekęs žado. Haruhi ir Asahinai-san nebuvo nei kiek geriau, net Koizumio įprastoje šypsenoje atsispindėjo šiek tiek baimės. Nagato vilkėjo keistą kostiumą, kuriame nejaukiai jaustųsi net Asahina-san. Ji buvo apsigaubusi juoda mantija, apsimovusi tokio pat juodumo smailią skrybėlę, akivaizdžiai raganos kostiumą.

Mums žiūrint sustingusiais žvilgsniais, Nagato, atrodanti kaip Mirtis, tyliai nuėjo į kampe sau skirtą vietą, iš už mantijos išsitraukė krepšį ir storaviršelę knygą, ir padėjo juos ant stalo.

Ignoruodama mūsų sustingusius žvilgsnius, ji pradėjo skaityti savo knygą.

Panašu, kad per mokyklos festivalį ateities būrimui jos klasė naudos šį kostiumą.

Būdama pirmoji, kuri atsigavo nuo šoko, Haruhi apibombardavo Nagato krūva klausimų.

Iš jos vienskiemenių atsakymų priėjome išvadą: tarp jos klasės merginų yra talentinga dizainerė, galėjusi sukurti kostiumą, kuri Nagato patinka visur vilkėti.

Nagato į kambarį įėjo su tokiu siaubą keliančiu kostiumu, gal ji slapta nusprendė savotiškai pasivaržyti su Asahina-san? Jos logiką sunkiau suprasti nei Haruhi!

Šioje tylioje atmosferoje, kurios niekas nedrįso kalbėti, tik Haruhi linksmai šūkaliojo,

"Tai tu galiausiai supratai, Juki! Šis kostiumas tiesiog nepakartojamas!"

Nagato lėtai pasuko akis link Haruhi, o po to sugrąžino savo žvilgsnį prie knygos.

"Šis kostiumas tobulai atitinka mano personažo konceptą! Vėliau pasakyk man, kas tau sukūrė šį kostiumą, norėčiau jai nusiųsti telegramą ir padėkoti už jo pastangas."

Ak, tik nereikia, nusiuntusi jai pasveikinamąją telegramą priversi ją kažką įtarti, jaudintis, kad joje yra kažkokia paslėpta prasmė. Ar negali nešališkai pastebėti, kai visi kiti apie tave galvoja?

Haruhi jau buvo septintam dangui. Niūniuodama 'Turkų Rondo', ji atidarė savo krepšį ir išėmė kelis atspausdinto popieriaus lapus. Tada ji kiekvienam padavė po lapą, spinduliuodama kaip Kintarou, kuris ką tik nugalėjo juodąjį lokį.

Neturėjau iš ko rinktis, tik nukreipti žvilgsnį link popieriaus lapo.

Štai kas buvo ant jo užrašyta:

   "Kovojanti padavėja – Asahinos Mikuru nuotykiai (laikinas pavadinimas)"
     Vaidmenys:
   – Asahina Mikuru – kovojanti padavėja iš ateities
   – Koizumis Icukis – vaikinas esperas
   – Nagato Juki – blogoji ateivė
   – Papildomi – visi kiti

...... O Dieve, kas čia per velnias?! Ji iš tikrųjų atspėjo juos visus teisingai!

Aš buvau visiškai priblokštas. Nežinau, ar ji turėjo nepaprastų dedukcijos įgūdžių, ar ji paprasčiausiai aklai spėjo ir juos visus pataikė teisingai. Aš net pradėjau įtarti, kad ji apsimetė, jog nežino. Lyg niekur nieko galėti taip teisingai tai nustatyti, kas iš viso tai per galia?

Akimirkai buvau netekęs žado, o atsipeikėjau tik kai išgirdau, kad kažkas šalia manęs juokiasi. Tai gali būti tik Koizumis.

"O, supratau......"

Jis atrodė ganėtinai patenkintas; kaip aš jam pavydžiu.

"Kaip man reikėtų tai pasakyti? Matyt, to reikėjo ir tikėtis iš Suzumijos-san? Tik Suzumija-san galėtų sugalvoti tokius veikėjus, paprasčiausiai neįtikėtina."

Nesišypsok taip, verti mane jaustis nepatogiai.

Asahina-san sugriebė A4 formato lapą ir pradėjo drebėti, žiūrėdama į jo turinį.

"A......"

Ji švelniai šūktelėjo ir pasižiūrėjo į mane išraiška, prašančią būti išgelbėtai. Įdėmiai pasižiūrėjęs pastebėjau, kad jos akyse buvo nepaprasto liūdesio su trupučiu priekaištavimo, lyg kokia didžioji sesuo, priekaištaujanti ant vaiko, kad šis iškrėtė piktą pokštą...... Ak, dabar atsiminiau. Po to, kas nutiko prieš šešis mėnesius, aš pasakiau Haruhi apie jų tikrąsias tapatybes. Am, o varge. Ar tai mano kaltė?

Paklaikusiai pasižiūrėjau į Nagato ir pamačiau, kad ateivių sukurta gyvoji humanoidinė sąsaja, vilkinti savo juodą mantiją ir smailią kepurę......

"......"

Toliau tyliai skaitė savo knygą.

"Tai ne tokia didelė problema."

Optimistiškai pasakė Koizumis, nors aš neturėjau nuotaikos juoktis.

"Žinau, kad tai nėra juokinga, tačiau tai ne taip niūru."

"Iš kur tu gali žinoti?"

"Nes tai tik pasiskirstymas vaidmenimis filmui. Suzumija-san iš tikrųjų netiki, kad aš esu esperas. Tai mano vaidinamas sugalvoto filmo pasaulio veikėjas Koizumis Icukis yra esperas."

Koizumis kalbėjo kaip asmeninis korepetitorius, mokantis mokinį su trumpalaike atmintimi.

"Tikrojo pasaulio Koizumis Icukis ir 'Koizumis Icukis' yra du skirtingi žmonės. Nemanau, kad kas nors sumaišytų mane su veikėju, kurį vaidinu. Net jei kas nors sumaišytų, tai tikrai nebūtų Suzumija-san."

"O aš tiesiog negaliu atsipalaiduoti. Niekas negali garantuoti, kad tai ką sakai, yra tiesa."

"Jei ji būtų sumaišiusi tikrąjį pasaulį su išgalvotu, šis pasaulis jau būtų tapęs mokslinės fantastikos pasauliu. Kaip sakiau anksčiau, nors Suzumija-san taip neatrodo, tačiau ji tikrai masto logiškai ir jos mintys apima tikrovės ribas."

Žinoma, aš taip pat žinojau, kad Haruhi visada masto pusiau fantastikos režimu, ir dėl to aš nuolat įsiveliu į visokius keistus nutikimus. O blogiausia tai, kad to kaltininkė Haruhi apie tai pati net nenutuokia.

"Nes mes nepateikėme jai jokių įrodymų."

Ramiai pasakė Koizumis,

"Galbūt vieną dieną viskas pakryps taip, kad jos supratimas bus neišvengiamas, tačiau dabar taip nėra. Gerai, kad Asahinos-san ir Nagato-san valdžia taip pat atstovauja tokį mastymą, todėl tikiu, kad viskas bus gerai, jei taip išliks amžinai."

Aš irgi taip galvojau, nes noriu pamatyti, kaip išsidarko pasaulis. Būtų gaila, jei ateitų pasaulio pabaiga, man net nespėjus pereiti video žaidimo, kurį išleis kitą savaitę.

Koizumis toliau šypsojosi,

"Vietoj jaudinęsis dėl pasaulio, turėtum labiau rūpintis dėl savęs. Mane ir Nagato-san galima lengvai pakeisti kuo nors kitu, tačiau ne tave."

Tam, kad neleisčiau Koizumiui pamatyti mano sudėtingas mintis, apsimečiau, jog susikaupiau ties žaislinio ginklo užtaisymu.

Šiandien Haruhi praleido laiką privertusi Asahiną-san pasimatuoti kostiumą, visiems paskelbusi vaidmenų paskirstymą, o tada pasakė, kad šiandienai viskas baigta. Iš tiesų, ji planavo Asahiną-san, apsirengusią padavėjos kostiumu, patampyti visur po mokyklą, o po to surengti spaudos konferenciją, kad paskelbtų apie savo filmą. Tačiau, kai Asahina-san buvo arti ašarų, aš išbandžiau viską, kad Haruhi atsisakytų šitos minties. Pasakiau jai, kad šioje mokykloje nėra nei Žinių draugijos, nei Žurnalistų draugijos, ir garantuotai jokios Reklamos draugijos. Haruhi pasižiūrėjo į mane, atkišusi lūpas kaip paukščio snapą, pasižiūrėjo žemyn ir pasakė,

"Taip, tu teisus."

Nebūčiau pagalvojęs, kad ji taip greitai pasiduos.

"Geriau iki paskutinės minutės viską laikyti slapta. Kjonai, kaip tokio intelekto žmogus esi visai gudrus. Bus rūpesčių, jei informacija iš anksto nutekės."

Tai ne kažkoks Holivudo ar Honkongo veiksmo filmas; niekam nebus įdomu vogti tavo keistas idėjas.

"Tada Kjonai, tu atsakingas, kad iki rytojaus būtų paruošti ginklai, nes rytoj prasideda filmavimas. Tau taip pat būtina išmokti naudotis kamera. A taip, turi paieškoti programos, kuri galėtų pakrauti video klipus į kompiuterį skaitmeniniam redagavimui, ir......" Ir taip, Haruhi apkrovė mane krūva darbo ir nuėjo namo, niūniuodama "Didžiojo pabėgimo" melodiją

Ji tikrai žino kaip žmonėms sukelti daugybę rūpesčių, nepaisant kaip jie jaučiasi. Na jau tikrai!

Taigi, dabar aš ir Koizumis labai užsiėmę instrukcijos skaitymu ir bandymu išsiaiškinti, kaip iš šio ginklo šaudomos šratinės kulkos.

Persirengusi Asahina-san išėjo namo su žemai nukabintais pečiais. Nagato taip pat pradingo net nesusidėjusi to kostiumo į krepšį, tarytum būtų pakviesta į raganų puotą. Matyt, Nagato atėjo tik parodyti savo kostiumo. Sprendžiant iš jos manieros, to darymui gali būti kažkokia priežastis, nors irgi įmanoma, kad ji atėjo mūsų tik aplankyti. Ji turbūt kažkuo užsiėmusi savo klasėje, pavyzdžiui, pranašavimui su krištoliniu rutuliu.

Mane apėmė jausmas, kad mokykla diena po dienos darosi gyvesnė. Kiekvieną dieną po pamokų trečiarūšiame orkestre trimitai nustoja skambėti nedarniai ir pradeda groti sutartinai; be to, buvo daug žmonių, kiekviename slaptame mokyklos kamputyje karpančių fanerą ir balzą; kiekvieną dieną mokinių skaičius, apsirengusių keistais kostiumais kaip Nagato, augo su kiekviena diena.

Vis dėlto, tai buvo tik mokyklinis renginys, rengiamas paprastoje prefektūtinėje gimnazijoje, nepanašu, kad tai keltų didelį jaudulį. Mano nuomone, daugiausiai tik pusė mokyklos vis dar uoliai bandė mėgautis savo mokykliniu gyvenimu. Antra vertus, mūsų klasė, 1-5, seniai apleido bandymą pasilinksminti per mokyklos festivalį. Tie mokiniai, kurie neįstoję į klubus, tada turbūt turi begalę laisvo laiko, o Tanigučis ir Kunikidas yra tobuli "Klubas Po Pamokų Einam Namo" atstovai.

"Šitas mokyklos festivalis,"

Tanigučis pradėjo.

Tada buvo pietų pertrauka, aš buvau su šiais dviem nereikšmingais antraeiliais veikėjais, kai valgėme iš savo priešpiečių dėžučių.

"Kas dėl mokyklos festivalio?"

Paklausė Kunikidas, o Tanigučis atskleidė šypseną, kuri buvo apgailėtinai šlykšti, palyginus su Koizumio elegantiška šypsena.

"Tikrai super proga."

Maldauju, ar bent tu galėtum nešnekėt kaip Haruhi?! Šypsena Tanigučio veide staiga išblėso,

"Tačiau tai su manimi niekaip nesusiję, mane tiesiog užknisa."

"Kodėl?"

Paklausė Kunikidas

"Nes man visai neatrodo, kad tai linksma. Ir tie nenurimstantys žmonės baisiai mane trikdo, ypač ten, kur vaikinai suporuojami su merginomis. Man norisi juos užmušti!"

Tikriausiai, kad tai vadinamas įsiūtis dėl pavydo?

"O mūsų klasė? Rengia apklausą? Hmp! Tai pernelyg nuobodu! Garantuotai bus koks kvailas klausimas apie tai, kokia tavo mėgstamiausia spalva! Kokia iš viso prasmė rinkti tokią informaciją?"

Jei jau esi toks nepatenkintas, kodėl tada pats nieko kito nepasiūlai? Galbūt tada Haruhi nebūtų turėjusi laiko kurti filmą.

Tanigučis prarijo dešrelę ir pasakė,

"Tokiais pasiūlymais neketinu veltis į bėdą. Ech, aš neprieštarauju pasiūlyti, aš tiesiog nenoriu už viską būti atsakingas, jei pasiūlymas būtų priimtas."

Kunikidas nustojo pjaustyti savo sluoksninį pyragą ir pasakė, "Tu teisus."

"Tik kvaili drįstų išlįsti su tokiais pasiūlymais, arba tokie, kurie jaučia stiprų atsakomybės jausmą, kaip kad Asakura, jei tik čia ji tebebūtų."

Jis paminėjo mokinės vardą, kuri išsikraustė į Kanadą. Mane vis dar išpila šaltas prakaitas, kai kiekvieną kartą išgirstu jos vardą. Nors Nagato padarė, kad Asakura pradingtų, aš buvau jos išvykimo priežastis. Aš taip pat tada nieko nepadariau, kad sukliudyčiau jos pradingimui, todėl dabar per vėlu gailėtis.

"Jo, kaip gaila," pasakė Tanigučis, "Kodėl tokia tobula, protinga mokinė turėjo mus palikti? Ji buvo vienintelė priežastis, dėl kurios buvau dėkingas, kad esu šioje klasėje. Po velnių, kažin ar ne per vėlu paprašyti perkelti mane į kitą klasę?"

"Kurią klasę turi galvoje?" paklausė Kunikidas, "Nagato klasę? O, apie tai kalbant, mačiau ją vaikščiojančią apsirengusią kaip burtininkę, kaip tai suprasti?"

Na, man pačiam neaišku.

"Nagato, hm......"

Tanigučis į mane pasižiūrėjo, jo veidas atrodė, lyg jam netikėtai į galvą būtų šovęs matematikos uždavinys, ir pasakė, tarytum kažką butų supratęs,

"Tai kada tai prasidėjo? Mačiau, kaip tada apkabinai ją klasėje. Tai turbūt vienas iš Suzumijos scenarijų. Tyčia mane išgąsdinot, ar ne? Manęs neapkvailinsit."

Gerai, kad Tanigučis neteisingai suprato visą reikalą, akimirksniu akmuo nukrito nuo mano pečių...... Vieną minutę, ar neatėjai į klasę, nes pamiršai kažką pasiimti? Iš kur mums reikėjo žinoti, kad tu ateisi? ......Žinoma, apie aš jam nesakiau. Tanigučis durnas ir nėra prasmės durniui sakyti, kad jis durnius. Kartais esu dėkingas Dievui, kad nuo gimimo Tanigučį padarė durniumi.

"Apie tai kalbant, tai tikrai buvo nesąmonė."

Dėkingai pasakė Tanigučis, Kunikidas buvo užsiėmęs valgymu, tuo tarpu aš pasižiūrėjau už savęs. Haruhi vieta buvo tuščia, na, ką dabar ji sumastė?

"Aplink mokyklą ieškojau vietos, kur galėčiau filmuoti filmą,"

Pasakė Haruhi,

"Tačiau nebuvo jokios tinkamos vietovės. Mokykloje mes jokiu būdu nesukursime tinkamos atmosferos, einam laukan!"

Nors jai nepatinka atmosfera mokykloje, vien dėl to jai nereikėjo vargi ieškoti judrios vietos. Atrodo, jis pasiryžusi siekti daug.

"Em...... A... Ar aš irgi turiu eiti?"

Įbaugintu balsu paklausė Asahina-san.

"Tai žinoma. Mes negalime būti be savo žvaigždės."

"Š... Šiame kostiume?"

Sudrebėjo Asahina-san, nes kaip ir vakar, šiandien ji vėl buvo priversta vilkėti padavėjos kostiumą, kurį neįsivaizduoju iš kur gavo Haruhi.

"Na, žinoma."

Haruhi linktelėjo galva, tarytum tai būtų savaime suprantamas dalykas, o Asahina-san prisidengė save ir susirangė.

"Ar pernelyg nevargintų, jei tau reikėtų nuolatos persirenginėti? Mes galim net nerasti vietos, kur persirengti. Todėl, tu gali jį vilkėti visą dieną, ar ne? Nagi! Eime!"

"Bent jau leisk man ką nors apsivilkti ant viršaus..."

Maldavo Asahina-san.

"Ne!"

"Bet man pernelyg nejauku."

"Tu ir turi jaustis nejaukiai, kad galėtum suvaidinti švelnią ir drovią! Kaip kitaip tikiesi laimėti Auksinį gaublį?"

Ar mūsų tikslas nebuvo tik per mokyklos festivalį laimėti geriausios veiklos rinkimus?

Šiandien visi komandos nariai susirinko klubo kambaryje. Koizumis taip pat atėjo, jo klasės vaidinimo scenarijus jau buvo nuspręstas, šypsojosi, matydamas vienpusišką Haruhi ir Asahinos-san bendravimą. Nagato čia irgi buvo, nors ji kėlė kitą problemą.

"......"

Ji kaip visada tylėjo, tai buvo niekis, tačiau šiandien ji atrodė keistai. Dėl kažkokios priežasties ji vėl buvo apsirengusi burtininkės kostiumu, kurio atėjo mums parodyti vakar. Iš tikrųjų, jai būtų pakakę jį vilkėti tik per mokyklos festivalio dieną, jai nereikia dabar pradėti nuolatos jį vilkėti.

Atrodė, kad Haruhi labai patinka Nagato juoda mantija ir smaili skrybėlė.

"Dabar tavo vaidmuo 'Piktoji ateivių burtininkė!'"

Ji tučtuojau pakeitė scenarijų. Aš žiūrėjau kaip Haruhi paduoda Nagato į rankas dirigento lazdelę, ant kurios galiuko pritvirtinta dekoratyvinė žvaigždutė, tokia, kuria paprastai puošia Kalėdų eglutes, kol Nagato stovėjo nejudėdama. Kažkodėl, net man nekėlė rūpesčių tai, kad tylioji knygų graužikė vaidino ateivių burtininkės vaidmenį. Galbūt šis vaidmuo Nagato labiau tinka, nei tas Integruotos Informacijos daikčiukas, nes ji tikrai gali naudotis magiškomis galiomis, bent jau mano akimis, todėl tai negali būti netiesa.

Nagato netikėtai pakėlė savo kepurės kraštą ir pasižiūrėjo į mane neišraiškingomis akimis.

"......."

Man nerimą kėlė tai, kaip Haruhi pati nusprendė savo filmui naudotis kostiumais, kurie buvo sukurti kitų klasių veiklai, tačiau jai tokios problemos paprasčiausiai neegzistuoja.

"Kjonai, ar paruošei kamerą? Koizumi-kun, aš pasikliaunu tavimi nešant čia esančius daiktus. Mikuru-čian! Kodėl vis dar laikais nusitvėrusi už stalo? Greičiau, eime!"

Asahinos-san silpnas priešinimasis buvo bergždžias. Haruhi tiesiog pagriebė už padavėjos apykaklės nugaros ir nutempė jos trapią figūrėlę link durų, jai nesiliaunant verkšlenti. Nagato nusekė iš paskos, vilkdama savo apsiausto skverną, tuo tarpu Koizumis ėjo paskutinis, man mirktelėjo ir pradingo į koridorių.

Kai jau svarsčiau, ar man vis dar įmanoma neiti......

"Ei! Kaip mes turime sukurti filmą be operatoriaus!"

Haruhi iškišo galvą pro duris ir plačiai praverta burna garsiai sušuko. Pamatęs žodžius "Didžioji Režisierė" užrašytus ant jos kairiosios rankos raiščio, mane staiga apėmė bloga nuojauta.

Atrodo, kad ši mergiotė į tai žiūri mirtinai rimtai.

Pačios pasiskelbta "Didžioji Režisierė" Haruhi, nepaisant to, kad neturėjo jokios ankstesnės režisierės patirties, rodė kelią; mieloji padavėja nulenkė galvą ir sekė iš paskos, tuo tarpu niūrioji jaunoji ragana slinko paskui kaip šešėlis. Koizumis nešė popierinius maišelius ir skaisčiai šypsojosi...... Aš sekdamas stengiausi kaip galėdamas likti kuo atokiau nuo ekscentriškosios grupės.

Jau pačiupus visų dėmesį perėjus mokyklą, ši Helovyno kostiumų palyda tapo dėmesio centras vos išėjus iš mokyklos. Asahina-san tarp mūsų ėjo nusiminusi. Po dviejų minučių ėjimo ji žemai nukabino savo galvą, trys minutės ir ji jau pašėlusiai raudonuoja, po penkių minučių ji jau praktiškai sklandė ore kaip nusiminęs vaiduoklis.

Haruhi ėjo ryškiai švytėdama, lyg tuoj dangus sudrebėtų, niūniuodama teminę dainą "Heaven and Hell". Jos dešinėje rankoje pamačiau dirbtinį geltoną garsiakalbį, nors net nežinau, kada ji juos pasiruošė, o jos kairioje rankoje režisieriaus kėdutę. Ji žingsniavo, taryrum Mongolų ordos per žalias pievas žygiuojančios į vakarus. Kai jau pradėjau dvejoti, kur ji puls sekantį kartą, pastebėjau, jog pasiekėme traukinių stotį. Haruhi nupirko penkis bilietus ir išdalino visiems po vieną, tada lyg niekur nieko nužygiavo link bilietų turniketų.

"Palauk."

Asahinos-san silpnas priešinimasis buvo bergždžias. Haruhi tiesiog pagriebė už padavėjos apykaklės nugaros ir nutempė jos trapią figūrėlę link durų, jai nesiliaunant verkšlenti. Nagato nusekė iš paskos, vilkdama savo apsiausto skverną...

Paprieštaravau, Asahinai-san dar nespėjus net prabilti. Parodžiau į padavėją, vilkinčią mini sijonėlį, kuri iš visur pritraukė visų žvilgsnius, ir raganą su juoda mantija, kuri stovėjo lyg praeivė, ir pasakiau,

"Tu leisi joms važiuoti traukiniu taip apsirengus?"

"Ar yra problemų?" Haruhi apsimetė, kad nesupranta, ir atsakė, "Jei jos nieko nevilkės, jos gali būti suimtos. Tačiau jos tiesiog puikiai apsirengusios! O gal tu galvojai, kad merginos zuikės kostiumas būtų geriau? Tai kodėl anksčiau nesakei? Visai neprieštaraučiau pakeisti laikinąjį pavadinimą į 'Kovotoja mergina zuikė!'"

Tai neturėtų sakyti kažkas, kas tyčia atsivedė žmogų, apsirengusį padavėjos kostiumu...... Be to, galvojau, kad sakei, jog jau buvai sugalvojusi filmo konceptą? Nesu labai dėl to tikras, bet ar galima tiesiog kaitalioti filmo konceptą, kada tik užsimanai?

Kaip galėdamas bandžiau suprasti, ką po velnių galvojo režisierė.

"Tavo sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių yra gyvybiškai svarbus. Štai taip per stipriausiųjų išgyvenimą gyvybė Žemėje evoliucionavo iki šios dienos. Išnyksi, jei nustosi galvoti. Mes turime išmokti prisitaikyti, kad išgyventume!"

Prisitaikyti prie ko? Jei motina gamta mąstytų, esu tikras, kad pirmas dalykas, kuri ji padarytų, tai išspjautų Haruhi iš atmosferos.

Koizumis nusižemino iki daiktus nešančio besišypsančio vergo, Nagato toliau tylėjo, kol Asahina-san buvo pernelyg išsekusi ką nors pasakyti. Kitaip tariant, aš buvau vienintelis, kuris kalbėjo.

Kaip norėčiau, kad kas nors sugalvotų, ką čia daryti.

Atrodo, kad mūsų tylą Haruhi suprato, kaip tai, kad mes įtemptai susimąstėme dėl jos kalbos.

"A, atvažiuoja traukinys! Mikuru-čian, einam! Šou tuoj prasidės!"

Kaip policininkė, tempianti nusikaltėlę, kurios motyvas vertas gailesčio, Haruhi pastūmė Asahinos-san pečius pro turniketus.

Išėjus iš stoties, pastebėjau, kad tai buvo ta pati stotis, kurioje buvome praėjusią dieną, o priešais mus buvo prekybos rajonas. Man net nespėjus nieko įtarti, supratau, kad Haruhi atėjo į tą pačią parduotuvę, kurioje lankėmės anksčiau. Tai buvo elektronikos prekių parduotuvė, kurioje ji sugebėjo gauti kamerą.

"Atėjau, kaip kad prižadėjau!"

Haruhi energingai įėjo, o savininkas iškišo galvą ir nukreipė savo žvilgsnį į Asahiną-san.

"Hoho."

Savininkas su nepadoriai atrodančia šypsena spoksojo į pagrindinę aktorę, kol Asahina-san stovėjo sustingusi, kaip vienas tų kovinių žaidimų veikėjų, kuris ką išnaudojo visus savo ypatingus manevrus. Po to savininkas pasakė,

"Ji mergina iš praėjusios dienos? Šiandien ji atrodo visai kitaip, hoho. Taigi, mes tavimi pasikliauname."

Dėl ko pasikliaunate? Instinktyviai norėjau žengti žingsnį pirmyn ir uždengti Asahiną-san, kuri drebėjo man už nugaros, tačiau man nespėjus to padaryti, buvau nustumtas Haruhi.

"Dabar prasideda susirinkimas, visi klausykitės."

Su tokia pat šypsena, kurią turėjo per sporto dieną laimėjusi tarpklasines estafečių lenktynes, Haruhi pranešė,

"Dabar pradėsim filmuoti reklamas!"

"Š... šios parduotuvės savininkas, em, jis labai dosnus ir geras. Ši parduotuvė buvo atidaryta Eidžirou senelio, ir jie parduoda viską nuo sausųjų baterijų iki šaldytuvų. O, ir...... em......"

Padavėja sustingusiai šypsojosi, stengdamasi kaip galėdama skaityti iš scenarijaus, kol Nagato stovėjo šalia jos ir laikė ženklą, ant kurio buvo užrašyta "Oomori Elektronika". Dabar jos buvo filmuojamos mano kameros objektyvo.

Asahina-san šypsojosi labai nejaukia šypsena, laikydama mikrofoną, kuris net nebuvo prijungtas.

Koizumis stovėjo už manęs ir kreivai šypsojosi, laikydamas suflerį, ant kurio buvo užrašytas scenarijus. Sufleris iš esmės buvo sąsiuvinis, ant kurio neseniai visai negalvojusi Haruhi parašė žodžius. Sutartinai su Asahinos-san skaitymo greičiu Koizumis vertė sąsiuvinio puslapius.

Mes stovėjome lauke prie elektronikos parduotuvės įėjimo, kuri buvo maždaug vidury prekybos rajono.

Haruhi sukryžiavusi kojas sėdėjo režisierės kėdėje ir raukė antakius dėl Asahinos-san vaidybos.

"Gerai, baigta!"

Ji pliaukštelėjo savo garsiakalbiu per delną ir pasakė,

"Tame visai nebuvo emocijų. Kodėl tu negali jų perteikti? Tiesiog nėra to jausmo 'būtent'."

Kramtydama nagus pasakė ji.

Atrodydamas priblokštas, nustojau filmuoti. Spausdama mikrofoną abiem savo rankutėmis, Asahina-san taip pat nustojo tai, ką darė. Nagato nuo pat pradžių buvo nejudanti, o Koizumis sugebėjo tik šypsotis.

Pėstieji, vaikštantys po prekybos rajoną, iš smalsumo dabar pradėjo rinktis už mūsų.

"Mikuru-čian, tavo išraiška pernelyg sustingusi. Tau reikia šypsotis natūraliau, iš visos širdies. Galvok apie ką nors laimingo, juk dabar esi laiminga? Vis dėlto, tu esi išrinkta būti pagrindine aktore! Per visą gyvenimą tu negalėtum būti laimingesnė!"

Baisiai norėjau tiesiog jai pasakyti "Baik pagaliau durnai elgtis!"

Jei reikėtų sutrumpinti pokalbį tarp Haruhi ir parduotuvės savininko iki dviejų eilučių, manau, kad tai atrodytų maždaug taip:

"Viduryje filmo mes įdėsime jūsų parduotuvės reklamą. Galėsit mums duoti kamerą?"

"Žinoma, jokių problemų."

Savininkas apsigavo, kad iš tikrųjų pasitikėjo saldžiais Haruhi žodeliais, tuo tarpu Haruhi paprasčiausiai pakvaišusi, kad galvoja įdėti reklamą į filmą. Nesu matęs filmo, kuriame pagrindinio vaidmens sustotų vaidinti, kad pareklamuotų kokį produktą. Nebūčiau prieštaravęs, jei tai būtų tik paprastas produkto parodymas, ar kai kuriuose scenose fone nufilmuojant parduotuvės pavadinimą, tačiau dabar mes vietoj filmo filmuojame reklamą.

"Supratau!"

Netikėtai sušuko Haruhi. Ką tu dabar supratai?!

"Apima keistas jausmas, kai matai padavėją, išeinančią iš elektronikos parduotuvės."

Gal dėl to, kad kokį kostiumą išrinkai?

"Koizumi-kun, paduok man tą maišelį. Štai tą, mažesnį."

Haruhi paėmė Koizumio paduotą maišelį, tada pačiupo svajingą Asahiną-san už rankos ir nulėkė į parduotuvę.

"Savininke! Ar yra čia kokia vieta, kur būtų galima persirengti? Em, tiks bet kur. Net tualetas. Tikrai? Tada pasinaudosim sandėliu!"

Net nesuvirpėjusi, ji nutempė Asahiną-san ir pradingo parduotuvėje. Vargšelė Asahina-san visai neturėjo jėgų priešintis ir galėjo tik nerangiai sekti, kai buvo tempiama neįtikėtinos Haruhi jėgos. Galbūt ji buvo pasirengusi padaryti viską, ko paprašys Haruhi, jei tik ši leis nusimauti jai tą kostiumą.

Koizumis, Nagato ir aš likome stovėti lauke, neturėdami ką daryti. Nagato vilkėjo savo juodą kostiumą ir spoksodama į kamerą toliau laikė plastikinį plakatą. Gana įspūdinga, kad jos rankos visai nepavargsta.

Koizumis švelniai man pasakė.

"Atrodo, kad artimiausiu metu man nereikės vaidinti. Aš dalyvauju klasės vaidinime tik todėl, kad visi taip nubalsavo. Jau ir taip vargina, bandant įsiminti visus žodžius, todėl viliuosi, kad šiame vaidmenyje nebus per daug žodžių. ...... O jei taip? Kodėl tau nepamėginus vaidinti pagrindinio vyro vaidmens?"

Haruhi yra ta, kuri sprendžia kas ką vaidina, todėl prašyk jos.

"Ar tu manai, kad aš galėčiau sugebėti atlikti tokią šiurpinančią užduotį? Nedrįstu įsivaizduoti aktoriaus, kuris nurodinėtų ką daryti vyriausiajam prodiuseriui, nes Suzumijos-san įsakymai besąlyginiai. Net nenoriu pagalvoti, kokių atsakomųjų veiksmų ji imtųsi prieš mane, jei taip padaryčiau."

Na, ir aš nenoriu! Nori pasakyti, kad aš sutinku būti operatoriumi, nes man patinka? Be to, mes net nefilmuojame filmo, o regioninę vietinės parduotuvės reklamą. Yra ribos, kiek gali rodyti kaimynystės bendrumo jausmą.

Spėju, kad parduotuvės gale šiuo metu vaidinama paklaikusi scena. Galiu įsivaizduoti išraišką Haruhi veide, kai ji nudrasko drabužius nuo bejėgės Asahinos-san. Kažin, kaip ji šįkart aprengs Asahiną-san. Ar ji niekad nepagalvojo pati vaidinti filme?

"Atleiskit, kad priverčiau laukti!"

Iš dviejų žmonių išėjusių iš parduotuvės, Haruhi žinoma išliko savo uniformoje, tuo tarpu kitos vaizdas privertė mane akimirksniu išvykti kelionėn į prisiminimų pievas. Jau praėjo šeši mėnesiai? Kaip bėga laikas! Kiek daug dalykų nuo tada nutiko! Mėgėjų beisbolo turnyras, viešnagė atsiskyrusioje saloje...... Kai dabar susimąstau, visi jie tapo tokiais laimingais prisiminimais.

...... Kaip taip gali būti?

Tai buvo Asahinos-san debiutinis pasirodymas, tas, po kurio Asahina-san ir Haruhi akimirksniu tavo mokyklos pokalbių tema. Tai buvo nepaprastai apnuoginantis kostiumas, kuris Asahiną-san padarė emociškai traumuota.

Nepriekaištinga, tobula mergina zuikė su ašaromis akyse paraudo ryškiai raudonai ir droviai sekė paskui Haruhi, jos zuikės ausims siūbuojant pirmyn ir atgal.

"Taip, dabar tobula. Vis dėlto, geriau ką nors reklamuoti merginos zuikės kostiume," dviprasmiškai pasakė Haruhi ir apžiūrinėjo Asahiną-san, šypsodamasi patenkinta šypsena. Asahina-san atrodė tiesiog suluošinta, tarytum pusė jos sielos būtų išskridę pro jos pravertas vyšnines lūpas.

"Mikuru-čian, pradedam iš naujo. Esu tikra, kad jau įsiminei tekstą. Kjonai, filmuok."

Kas turės nuotaiką jos klausytis, kai ji šitaip apsirengusi? Kai rodys filmą, esu užtikrintas, kad žiūrovai vietoj to kreips dėmesį tik į Asahinos-san vaidinamą merginą zuikę. Pasiseks, jei ekranas neužsidegs nuo įtemptų žiūrovų žvilgsnių.

"Ir, antras dublis!"

Haruhi sušuko ir staiga pliaukštelėjo garsiakalbiu.

Galiausiai, elektronikos parduotuvės reklamos, kurioje vaidino Asahina-san, kuri būdama skriaudžiama Haruhi, vienu metu šypsojosi ir verkė, filmavimas buvo baigtas. Visas tas reikalas atrodė, kaip žiūrint į užsienietį imtynininką, per kiekvieną kovą manipuliuojamą piktojo agento.

Vis dėlto, šią akimirką aš supratau, kad mes prieš tai lankėmės dar vienoje parduotuvėje. Man nereikia net spėlioti, kad Haruhi jau mąstė ir jiems sukurti reklamą.

Asahina-san mielai šaukė "Aa~!" ir "Kjaa~!" kai Haruhi ją tempė drauge per prekybos rajoną. Tuo tarpu Nagato sekė paskui Koizumį ir mane kaip fantomas, su savo įprasta nykia burtininkės išraiška.

Ant Asahinos-san apnuogintos nugaros uždėjau savo švarką, bandydamas ją bent taip paguosti. Turbūt taip padaręs tik dar labiau padidinau stebėtojų skaičių. Vis dėlto, pasaulyje pilna žmonių, turinčių keistą skonį. Be to, norėčiau kai ką patikslinti, aš tokio skonio neturiu.

Mes nuėjome į antrąją žaislų parduotuvę ir pakartojome tai, ką darėme prieš tai. Žiūrint budrioms smalsių praeivių akims, Asahina-san man graudžiai į mane pasižiūrėjo – tai yra, į kameros objektyvą.

"Ši... Šita žaislų parduotuvė buvo atidaryta Jamacučio Keidžio-san, 28 metų amžiaus, kuris nepaisė savo tėvų prieštaravimų ir metė savo tarnautojo gyvenimą...... Tam, kad išpildytų savo svajones...... Kaip tikėtasi, pardavimai neaugo kaip planuota. Šių metų pirmosios pusės pardavimai buvo vos 80% praėjusių metų, o pardavimų kreivė nukrito link apatinio dešiniojo diagramos kampo...... Todėl... Prašome ateiti ir apsižvalgyti!"

Asahinos-san kalba buvo visiškai neįtikinanti. Ar savininkas Jamacučis-san iš viso priimtų tokią reklamą? Jis turbūt taptų dar labiau prislėgtas, nei dabar. Kas iš vis norėtų, kad moksleivė taip kalbėtų apie jo verslą?

Mergina zuikė dabar buvo priversta nutaikyti jos laikomą šautuvo modelį į viršų.

"Prašome, nesitaikykite juo į žmones, geriau išbandykite jį su tuščiomis skardinėmis!"

Nagato stovėjo už nugaros, abejingai žiūrėjo į priekį, laikydama plastikinį ženklą, ant kurio užrašyta "Jamacučio žaislių parduotuvė". Tai buvo labai keistas reginys. Kadangi Asakura Rjouko atrodė kaip normalus, emocijas turintis, žmogus, tai reiškia, kad ne visos ateivių sukurtos humanoidinės sąsajos elgėsi kaip robotės. Manau, Nagato paprasčiausiai taip elgėsi, nes tyčia buvo taip užprogramuota.

Asahina-san nukreipė šautuvą į tuščias skardines, esančias ant žemės ir į jas iššovė.

"A! Man atrodo, kad skaudėtų, jei iš jo tau pataikytų! Aaaa~~!!!"

Asahina-san droviai šaukė, kol aliuminio skardinės po truputį sulinko kaip avilys. Ši šaudymo demonstracija sukėlė bruzdesį tarp praeivių, nors Asahinos-san taiklumas buvo vos 1%.

Kažkodėl mane apėmė jausmas, kad filmuoti mano skaitmenine kamera visas šias scenas buvo visiškai beprasmiška. Man gaila tiek Asahinos-san, tiek to vyruko, kuris sukūrė šią kamerą, nes ji nebuvo sukurta tokioms kvailystėms.

Ir taip pabaigus filmuoti kvailas reklamas, baigėsi šiandienos veikla.

Pirma mes grįžome į mokyklą, kad išgirstume kaip Haruhi praneša artėjančio filmavimo tvarkaraštį.

"Kadangi rytoj šeštadienis, laisvadienis, visi turit ateiti anksti. Mes renkamės devintą prie Kitaguči stoties, aišku?"

Vien reklamos surijo 15 minučių. Tiesiog kokio ilgumo bus filmas? Niekas nepajėgs pabaigti trijų valandų ilgumo filmo, rodomo per mokyklos festivalį, ir aš taip pat nelabai optimistiškas dėl to, kiek parduosime bilietų.

Galvojau sau apie tai, pastebėjęs kokia liūdna buvo Asahina-san. Išeinant ji važiavo traukiniu apsirengusi kaip padavėja, o grįžtant kaip mergina zuikė. Dabar, atgal persirengusi į savo uniformą, ji klūpėjo ant grindų, atrodydama visiškai bejėgė. Tokiu atveju, pagrindinio moters vaidmens aktorė nulūš per filmavimą.

Pabaigus man gerti Genbi arbatą, kurią padarė Koizumis vietoj Asahinos-san, kuri padėjusi galvą ant stalo ilsėjosi, ir pasakiau,

"Haruhi, ar negali sugalvoti geresnių kostiumų, kuriuos Asahina-san galėtų vilkėti? Ar nėra jokių kitų kovinių kostiumų, kurie labiau tiktų progai? Pavyzdžiui, koks kariuomenės ar komandos šokėjos kostiumas?"

Haruhi pamojavo savo dirigento lazdele, ant kurios galo buvo pritvirtinta žvaigždutė, ir pareiškė,

"Visai neoriginalu vilkėti tokius kostiumus. Tik aprengus ją padavėjos kostiumu gali priversti žiūrovus šaukti 'Oooooo~~!'. Būtina suprasti, ką galvoja publika. Štai ką jie vadina konceptu!"

Labai abejoju, ar ji bent supranta, kas yra konceptas, nors aš galiu tik atsidusti.

"Tiek to...... Paliekame tai nuošalyje. Kodėl pagrindinė veikėja turi būti atkeliavusi iš ateities? Nesuprantu, kokį skirtumą tai daro istorijai!"

Asahina-san gulėdama ant stalo krūptelėjo. Haruhi to nepastebėjo. Aišku, ji nepasidavė,

"Mes vėliau apgalvosim apie tokius dalykus, pasirūpinsim tuo, jei kas nors pareikš nepasitenkinimą."

Ar aš ką tik nepareiškiau nepasitenkinimo?! Atsakyk į prakeiktą klausimą!!!

"Jei pareiškus nepasitenkinimą atsakymas negali būti sugalvotas, tada geriausia tai palikti ramybėje! Vis tiek nėra jokio skirtumo. Svarbiausia, kad tai įdomu!"

Jei tik galėtum jį padaryti įdomiu. Kokia tikimybė, kad sukursi įdomų filmą? Kokia prasmė kurti filmą, kuris įdomus tik režisierei? Bandai būti nominuota Auksinų Aviečių apdovanojimams?

"Kas tai per daiktas? Mūsų vienintelis tikslas – būtų išrinktiems geriausia mokyklos festivalio veikla! Ir jei įmanoma, neprieštaraučiau gauti Auksinį Gaublį. O kad pasiektume šį tikslą, svarbu, kad Mikuru-čian vilkėtų teisingus kostiumus!"

Nesuprantu, kaip kažkas gali ginčytis su tokiomis nesąmonėmis. Mane apima nuojauta, kad Haruhi tai būtina tik dėl to, kad ji susinervino pamačiusi sumautą filmą, kuris netikėtai sugebėjo laimėti Auksinį Gaublį.

Vėl atsidusau ir pasižiūrėjau į šoną. Visa apsirengusi juodai, Nagato sugrįžo į savo kamputį kambaryje ir vėl iš naujo pasinėrė į knygų pasaulį. Kas jai ne taip? Ar ji numirtų, jei šitam kambarį kažko neskaitytų?

"Palauk."

Pažiūrėjęs į skaityti mėgstančią ateivę, staiga apie kai ką pagalvojau,

"Ei, aš vis dar nemačiau scenarijaus."

Ne tik trūksta scenarijaus, aš net nežinau kokia ta istorija. Viskas, ką žinau, tai kad Asahina-san yra padavėja iš ateities, Koizumis – vaikinas esperas, o Nagato – pikta ateivių burtininkė.

"Jis nebūtinas."

Ką Haruhi sau galvoja?! Ji užmerkė akis ir parodė žvaigždute ant dirigento lazdelės į savo kaktą,

"Nes v~~iskas yra čia, scenarijus ir filmo scenos. Tau nereikia dėl nieko nesijaudinti, aš sugalvosiu visas scenas, kurias tau reikės nufilmuoti."

Koks drąsus pareiškimas. Tu turėtum būti ta, kuriai nereikėtų galvoti ir tiesiog spoksoti pro langą. Jei tik elgtumeis bent kiek švelniau ir rimčiau, be vargo galėtum varžytis su Asahina-san.

"Visi, rytoj! Drąsiai žygiuokim pirmyn. Kad pasiektų šlovę, žmogus privalo pradėti pasiruošdamas mintimis. Tai greičiausias būdas į pergalę, visai neišleidus pinigų! Jei išlaisvinsit save iš savo minčių pančių, išlaisvinsit potencialą, apie kurį niekad nežinojot. Toks teisingas būdas!"

Tai turbūt tiktų kovinėje mangoje, tačiau nepaisant to, kaip tu stengsies taukšti apie tai, kaip valdyti proto būseną ar pasiekti tarptautinę sėkmę, Japonijos futbolo rinktinei vis tiek dar ilgas kelias, kol galės laimėti Pasaulinę Taurę.

"Šiandien viskas! Nekantriai laukime rytojaus! Kjonai, nepamiršk kameros, įrangos ir kostiumų. Visi būkit punktualūs!"

Haruhi visa jėga pačiupo savo krepšį ir išlėkė iš kambario. Niūniuodama "Rokio" teminę dainą ji mažėjo eidama per koridorių, o aš pasipiktinęs žiūrėjau į krūvą daiktų, kuriuos turėsiu parsinešti. Na, kuriai organizacijai turiu skųstis, dėl šitos režisierės tironiškų sprendimų?

Iki šiol mūsų mokyklinis gyvenimas buvo visai normalus, tik kad kartais paaštrinamas iki tokio lygio, kad galima netekti savitvardos, dėl Haruhi perdėto entuziazmo kuriant filmą. Jei vyktų apklausa visos šalies gimnazijose, esu tikras, kad yra ir kitų žmonių, kurie ekscentriški kaip mes. Kitaip sakant, jie visi gyvena "normalų" gyvenimą.

Aš nebebuvau užpultas Nagato žmonių; aš nebekeliavau laiku su Asahina-san; ir aš nebesusidūriau su jokiais milžinais, kurie švytėjo kaip mėlyni žemių luitai; galiausiai, aš niekada nebepatyriau jokių absurdiškų žmogžudystės paslapčių su viduj paslėpta tiesa.

Tai buvo normalus mokyklinis gyvenimas.

Artėja mokyklos festivalis, o Haruhi jaudulys dabar baigia pasiekti užvirimo tašką. Endorfinai jos galvoje dabar sukasi kaip žiurkėnas bėgimo ratelyje, čaižomas botagu bėgti garso greičiu.

Bet kaip sakiau, viskas buvo normalu.

...... Turiu galvoje, iki dabar.

Geriau pagalvojus, esu tikras, kad Haruhi jau pradėjo savotiškai save valdyti.

Dar geriau pagalvojus, supratau, kad mes nenufilmavome nei vieno filmo kadro. Viskas, kas buvo skaitmeninėje kameroje, tai klipai, kuriuose mergina zuike apsirengusi Asahina-san reklamavo vietines elektronikos ir žaislų parduotuves. Haruhi režisuotas Komandos SOS filmas net neturėjo struktūros; net istorija buvo paslaptis.

Nors geriau, jei ji išliktų paslaptis.

Net jei galų gale parodytume dokumentinį filmą apie Asahiną-san, pristatinėjančią vietinio prekybos rajono parduotuves, nebūtų jokių problemų. Iš tikrųjų, ar toks filmas ne geriau pritrauktų žiūrovus? Be to, tai naudinga vietinio prekybos rajono ekonomikai, todėl numušami du paukščiai vienu akmeniu. Ak taip, sukurkime Asahinos Mikuru reklamų ypatingąją seriją! Manau, man tai dar labiau patiktų. Norėjau pasakyti, kaip jos operatoriui.

Tačiau pažinodamas Haruhi geriau, nei kas nors kitas, žinau, kad vien tuo ji nebus patenkinta. Ji toliau užsispyrusiai tęs daryti tai, ką užsigeidė. Ji ne toks žmogus, kuris pasiduoda pusiaukelėje.

Kokia rūpesčių kelianti mergina, kuri laikosi įsikibusi savo principų!

Taigi, nuo sekančios dienos, mes vėl iš naujo patekome į keistą ir baisią situaciją. Nežinau, kaip tai apibūdinti... Kaip ten Haruhi tai pasakė?

Kai išlaisvini save nuo savo proto suvaržymų, gali išlaisvinti potencialą, apie kurį niekada nežinojai ......Kažkas panašaus.

Skamba logiškai.

Bet, Haruhi,

Kodėl tik tu esi vienintelė, kurios potencialas išlaisvinamas?

O pati apie tai net nežinai.

Pastabos

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į pirmąjį skyrių

Toliau į trečiąjį skyrių