Suzumija Haruhi:Knyga3 Mystérique Sign

Mystérique Sign (Paslaptingasis ženklas)

Kaip ir buvo galima tikėtis, per semestro pabaigos testus Haruhi pagijo iš savo melancholiškos būklės ir vėl pradėjo daryti tai, kad ir ką ji po galais norėjo. Kalbant apie mane, atrodo, kad visas šis išlaisvintas liūdesys, lyg estafetės lazdelė, buvo perduotas į mano rankas, todėl buvau visiškoje kančių viršūnėje. Kiekvienas išdalintas popieriaus lapas privertė mane jaustis vis blogiau ir blogiau. Turbūt savo melancholija aš tiek pat dalinausi su Tanigučiu. Per vidurio semestro testus mes buvome tarytum ginklo broliai, kurie drauge bandė praskristi ties pačia skridimo aukščio riba, ir meldėmės, kad nesudužtumėm, net kai raudonasis susimovimo rašiklis buvo aiškiai mus pagavęs savo radare. Žmogus – tai tik mąstantis gyvūnas, kuris nori, kad šalia jo būtų kas nors, kas bent jau tiek pat kvailas, kaip ir jis. Jei toks šalia yra, gali pasijusti palyginti ramus. Nors antra vertus, priežasties, dėl kurios būtų galima atsipalaiduoti, visiškai nėra.

Vietoje už manęs testą atlikinėjo Haruhi, kuriai kažkodėl visada lieka laisvo laiko. Likus maždaug trisdešimt minučių iki testo pabaigos, buvo galima išgirsti, kaip ji snaudžia ant savo suolo.

Kaip nervina.

Testų metu visų klubų veikla yra sustabdoma, tačiau kadangi Komanda SOS dėl kažkokios priežasties veikia visus metus, nors niekas to ir neprašė, mes toliau tęsėme savo veiklą, lyg tai būtų įprasta diena, taip kaip vakar ir užvakar. Panašu, kad mokyklos nuostatai negalioja Komandos SOS veiklai. Nors tai savaime suprantama, nes jau nuo pat pradžių visas šis reikalas buvo klaida. Ir kadangi mūsų mįslingoji komanda net nėra klubas, ar kažkas panašaus, nėra jokių problemų. Tokie jau tos mūsų Haruhi nuostatai.

Panašiai, kaip praėjusią dieną. Kai jau galiausiai buvau sukaupęs visą valią iš paskutiniųjų pasimokyti, Haruhi tiesiog pačiu tinkamiausiu metu pagriebė mane už rankos ir drauge nusitempė į klubo kambarį.

"Trumpam į tai pažiūrėk!"

Pasakė Haruhi, pirštu rodydama į kompiuterio ekraną, kurį ne taip seniai pagrobė iš kito klubo.

Neturėjau iš ko rinktis, todėl pažiūrėjau. Atvertoje grafikos rengyklėje buvo matyti kažkokios nesuprantamos terlionės. Tai atrodė kaip ratu susisukęs girtas kaspinuotis – gal paveikslėlis, raidės ar kažkokia piktograma. Net nežinojau, ką apie tai galvoti – tarytum tai būtų nupiešta kokio darželinuko.

"Kas čia?"

Atvirai paklausiau.

Haruhi nedelsiant atsakė, nutaisydama savo burną lyg anties snapą,

"Ar ir taip neaišku?"

"Ne-a. Visai neaišku. Šiandieninį moderniosios japonų kalbos testą buvo lengviau suprasti, nei tai."

"Ką tu čia nusišneki? Tas testas buvo toks lengvas, kad net tavo mažoji sesutė būtų gavusi idealų rezultatą!"

Kjonas: "Ne-a. Visai neaišku. Šiandieninį moderniosios japonų kalbos testą buvo lengviau suprasti, nei tai."

Jos žodžiai rimtai pradeda mane nervinti.

"Tai mano Komandos SOS emblema!"

Ji atsakė švytinčiu iš pasididžiavimo veidu, tarytum ką tik būtų atlikusi kažką neįtikėtino.

"Emblema?", paklausiau.

"Taip. Emblema.", atsakė Haruhi.

"Čia? Tai sugebėtų įžiūrėti tik paryčiais namo grįžtantis girtas ofiso tarnautojas, amžinai svajojantis gauti paaukštinimą, ir dėl to ištisus du mėnesius dirbantis kiaurai per naktis ir savaitgalius."

"Nu tai atidžiau pasižiūrėk! Matai, vidury užrašyta 'Komanda SOS', ar ne?"

Na, negaliu užtikrintai sakyti, kad to nematau, tačiau garsiai nesakau, kad užtikrintai nematau, ar čia yra kažkas tokio, ar ne. Na ką, kiek aš čia į krūvą suvėliau neiginių? Jei kas turite laisvo laiko, suskaičiuokit, nes man pačiam nesinori.

"Čia tu turi daugiausiai laisvo laiko! Be to, tu juk vis tiek neisi ruoštis testui."

Tavo žiniai, vos aš prieš akimirką buvau kupinas užsidegimo. Nors, kai dabar pagalvojau, tu visiškai teisi.

"Aš ketinu jį uždėti ant Komandos SOS tinklapio pirmojo puslapio."

Na, taip, mes iš tikrųjų turime tokį daiktą. Vis dėlto, šis gailestį keliantis tinklapis iš viso ir teturi tik pirmąjį puslapį.

"Mes visai nesulaukiame lankytojų. Tai tiesiog nepriimtina! Be to, mes negavom nei vieno paslaptingo elektroninio laiško. Ir vis tik dėl to, kad tu man sutrukdei! Tikėjausi, kad galėsiu žmones pritraukti su tomis erotiškomis Mikuru-čian nuotraukomis."

Visos aistringos tarnaitės Asahinos-san nuotraukos – mano! Su niekuo neketinu jomis dalintis. Tai garantuotai vienas tų dalykų, kurių šiame pasaulyje vien už pinigus nenusipirksi.

"Tu gal ir sukūrei tinklapį, bet jis laaaabai nuobodus, ar nesutinki? Jame visai nėra nieko įdomaus. O tada pagalvojau, 'Kodėl įdėjus ką nors panašaus į Komandos SOS simbolį?'"

Tik greičiau mesk tą durną tinklapį iš interneto. Man gaila tų žmonių, kurie per klaidą į jį pateko. Kadangi jame nėra jokio turinio, ten nėra ką atnaujinti. Jis turi tik užrašą, "Sveiki atvykę į Komandos SOS namų puslapį!", elektroninio pašto adresą ir apsilankymų skaitiklį. Tas skaitiklis nepasiekęs net triženklio skaičiaus ir panašu, kad devyniasdešimt procentų tų apsilankymų buvo Haruhi.

Žiūrėdamas, kaip naršyklės lange pasikrauna Haruhi atvertas savadarbis tinklapis, paklausiau,

"Kodėl tau nerašius veiklos žurnalą? Juk tai vadės darbas aprašyti planus ir pasiekimus. Net erdvėlaivio kapitonas veda laivo žurnalą..."

"Jokiu būdu, žiauriai vargintų!

Na taip, mane tai irgi vargintų. Jei man reikėtų apibūdinti čia praleistą dieną, galėčiau rašyti tik apie tai, kokią knygą skaitė Nagato, kaip žaidžiant Gomoku laimėjau prieš Koizumį, kaip Asahina-san, kaip ir kasdien, buvo miela, ir kaip Haruhi tyliai sėdėjo užčiaupta burna! Užrašius tokius neypatingus dalykus, abejoju, kad kam nors tai būtų bent kiek įdomu. Taigi, neketinu daryti nieko, kas man nesuteiks malonumo.

"Gerai, Kjonai. Padaryk taip, kad šis simbolis pasirodytų pirmajame tinklapio puslapyje."

"Pati užsidėk."

"Aš nežinau kaip!"

"Tai sužinok. Vien kitus visur varinėdama niekada neišmoksi."

"Aš vadė! Vadės darbas yra vadovauti. Be to, jei viską daryčiau už jus, jūs visai neturėtumėt darbo, ar ne? Kartais bent biški pasinaudok ir savo galva. Niekur nenueisi, jei darysi tik tai, kas tau liepta."

Tai tu man liepi tai daryti ar nedaryti? Apsispręsk pagaliau. Kalbėk aiškia ir suprantama japonų kalba.

"Tu tik daryk greičiau! Negalvok, kad šitaip žaisdamas žodžiais mane išdursi. Turėtum būti dėkingas, kad turi tiek pat laisvo laiko, kiek graikai iki Mūsų Eros metų. Nagi, judinkis!"

Kuo ilgiau klausiausi Haruhi balso, kuris skambėjo taip nervinančiai, lyg garsiai karksinčios varnos prieš pat aušrą, tuo labiau man pradėjo skaudėti ausis, todėl nenoriai atvėriau HTML redaktorių, paėmiau meistrės dailininkės Haruhi šedevrą, kuris atrodė lyg būtų nupieštas per daug laisvo laiko turinčio mažvaikio, sumažinau iki tinkamo dydžio, įklijavau į failą ir, nieko daugiau nekeitęs, viską nusiunčiau į serverį.

Kad patikrinčiau, naršyklėje paspaudžiau 'atsiųsti iš naujo'. Taip, regis, beprasmė Komandos SOS emblema jau paliko pėdsaką interneto pasaulyje. Paskubomis žvilgtelėjau į apsilankymų skaitiklį ir, kaip ir tikėjausi, skaičius vis dar buvo dviženklis. Na, butų tik geriau, jei daugiau niekas, išskyrus Haruhi, nebematytų šio tinklapio. Nenorėčiau, kad kas nors sužinotų, jog aš sukūriau tą šlykštų tinklapį.

Pasibaigus šiandienos veiklai, į pabaigą galop atėjo ir pirmasis semestras, o taip pat ir tos dienos, kurios man sukėlė melancholiją. Nuo rytojaus prasideda trumpa poilsio akimirka, vadinama didžiu "testų pertraukos" pavadinimu. Šis pasiruošiamasis laikotarpis truks iki vasaros atostogų ir tai taip pat laikas, kai mokytojai raudonu rašikliu mano testų lapuose atsakymus pažymi neteisingais.

Bliamba, kaip nervina.

Jausdamasis tiek nusiminęs, tiek susierzinęs, neturėjau iš ko rinktis ir kojomis save nuvilkau iki Komandos SOS vadaviete paversto Literatūros klubo kambario. Ten bent jau galėsiu paspoksoti į Asahiną-san ir gauti sau bent šiek tiek paguodos.

Knygą tyliai skaitanti Nagato, kvailai besišypsantis ir su savimi šogį bežaidžiantis Koizumis, Asahina-san, kuri mūsų laukia vilkėdama tarnaitės kostiumą, Haruhi, kuri sako, tauškia, klykia ir šaukia kokias nors nesąmones ir galiausiai aš, kuris privalo klausytis tų varginančių žodžių; pastarosiomis dienomis tai mums buvo nusistovėjusi tvarka.

Be to, pastaruoju metu niekas nesidėjo, todėl man jau pradėjo atrodyti, kad taip buvo nuo pat pradžių.

Jausdamasis lyg grimzčiau į neviltį, pasibeldžiau į duris. Visiškai tikėdamasis išgirsti čiulbantį Asahinos-san balselį, sakant "Taip~?", iš už durų vietoj to sulaukiau,

"Užeikit!"

Tai buvo nerūpestingas Haruhi balsas, o kai įėjau į vidų, ją vienintelę ir tepamačiau. Užsidėjusi alkūnes ant vadės stalo ji kažką darė su kompiuteriu, kurį šantažu įsigijo iš Kompiuterių klubo.

"Hm... čia tik tu?"

"Juki čia irgi yra."

Žinoma, Nagato atsivertusi knygą sėdėjo stalo kamputyje, kaip visada keldama įspūdį, kad ji pavirto į statulą. Ji lyg šio kambario priedas, todėl jos visai nebūtina priskaičiuoti. Ji nebuvo priversta įstoti į Komanda SOS ir oficialiai vis dar yra Literatūros klubo narė. Bet, manau, vis tiek turėčiau pasitaisyti.

"Hm... čia tik tu ir Nagato?"

"Teisingai, kas nors nepatinka? Jei turi nusiskundimų, norėčiau juos išgirsti, vis dėlto, aš juk vadė."

Jei išvardinčiau savo turimus nusiskundimus dėl tavęs, sąrašas visiškai užpildytų abi A4 formato lapo puses.

"Čia aš turėčiau būti nusivylusi. Dėl to, kad pasibeldei, buvau įsitikinusi, kad pas mus atėjo klientas. Baik mane taip painioti, aišku?"

Aš tiesiog būnu atsargus, kad neužklupčiau Asahiną-san persirenginėjant. Ta žavinga neatsargi mergina kažkodėl negali prisiminti, kaip užsirakinti duris.

Ir kaip suprast tuos klientus? Kokie dar klientai eitų į šitą kambarį?

Haruhi su panieka į mane pasižiūrėjo.

"Tu neprisimeni?"

Nenoromis sudrebėjau. Juk ji nekalba apie tai, kas nutiko per Tanabatą prieš trejus metus?

"Reiškia, tu tai padarei! Ir net negavęs mano leidimo!"

Apie ką ji kalba?

"Tu prikabinai tą skelbimą ant klubų pastato skelbimų lentos."

A, tai. Iš palengvėjimo atsidusau.

Kad bent kažkaip įtikinčiau mokinių tarybą pripažinti Komandą SOS, padariau keletą netikrų klubo veiklos planų. Įsitikinus, kad apie paslaptingus dalykus medžiojančią komandą nebus net svarstoma, nusprendžiau mokinių tarybai duoti paraišką, leisti Komandai SOS toliau veikti kaip savotišku visų galų konsultacijų centru. Vis dėlto, viskas baigėsi nusivylimu – išgirdęs tokią nesąmonę klubų vykdomasis komitetas tiesiog nepaisė į mus dėmesio.

Kad apie mus paskelbčiau, aš jau buvau ranka padaręs tą skelbimą. Nelabai prisimenu, ką jame užrašiau, bet tikriausiai kažką panašaus į "Visiems suteikiame konsultacijas". Kadangi jau buvau pasivarginęs jį padaryti, nusprendžiau prikabinti ant skelbimų lentos ir pažiūrėti, kas nutiks. Net jei ir būtų tokių, kurie jį pamatų, labai abejoju, jog atsiras tokių pamišusių, kad savo problemų eitų aptarti su Komanda SOS. Regis, tai iš tikrųjų buvo tiesa, nes šiuo metu neturime jokių klientų, kas man visiškai tinka.

Tačiau jei Haruhi tai prisiminė, reiškia, ji iš tikrųjų tikėjosi, kad kažkas ateis? Turiu kuo greičiau keliaut namo, nors antra vertus, manau, būtų buvę dar geriau, jei šiandien čia būčiau iš viso nepasirodęs. Jei pas mus ateis mokinys su labai keista problema, užvirs grynas pragaras.

Kol svarsčiau šią dilemą, Haruhi, ratais makaluodama pele, pasakė,

"Tiek to, ateik čia pažiūrėt. Kažkas keista. Atrodo, kad kompiuteris sugedo."

Pasižiūrėjau pro Haruhi petį. Ekranas nenoriai demonstravo mūsų Komandos SOS tinklapį. Vis dėlto, jis nežymiai skyrėsi nuo to, kurį sukūriau aš. Emblema, kuri buvo iškeverzota nerangios Haruhi rankos, buvo išsikraipiusi, lyg būtų susiliejusi, o apsilankymų skaitiklis ir antraštė buvo tiesiog pradingę. Pabandžiau jį iš naujo užkrauti, tačiau niekas nepasikeitė. Vaizdas atrodė neįprastai, tarytum būtų padengtas keistos pikselių mozaikos.

"Kaltas ne kompiuteris. Turbūt kažkas nutiko serveryje esantiems failams."

Nežinau visų interneto subtilybių, tačiau bent jau esamą padėtį supratau. Kompiuteryje buvusiose failų kopijose viskas atrodė normaliai.

"Nuo kada taip buvo?"

"Nežinau. Praėjusias porą dienų tikrinau tik elektroninį paštą, o puslapyje nesilankiau. Jis šitaip atrodė, kai šiandien pasižiūrėjau. Kur galėčiau dėl to pasiskųsti?"

Skųstis visai nereikia, viskas lengvai pataisoma. Iš Haruhi rankos paėmiau pelę ir nusiunčiau atsarginius tinklapio failus į serverį, perrašydamas tokį pat pavadinimą turinčią informaciją. Tada pabandžiau perkrauti.

"Hmm?"

Puslapis išliko netaisyklingas. Pakartojau tai keletą kartų, tačiau rezultatas nesikeitė. Atrodo, kad pasigavau 'negalėjimo valdyti kompiuterį' ligą.

"Juk keista, ar ne? O gal čia tų mano girdėtų hakerių ar krakerių darbas?"

"Negali būti." atsakiau. Sunku įsivaizduoti, kad būtų tiek daug laisvo laiko turintis žmogus, kuris įsilaužtų į tinklapį, kurio niekas nelanko ir kuris net neturi jokių nuorodų. Tai tikriausiai kažkokia klaida.

"Kaip nervina! Galbūt kažkas prieš Komandą SOS vykdo kiberterorizmą? Kas tai galėtų būti? Jei tik surasiu tą žmogų, be teismo nubausiu 30 dienų viešųjų darbų!"

Patraukiau akis nuo nirštančios Haruhi ir pasisukau link Nagato, kuri atrodė, lyg vilkėtų su aplinka susiliejantį kamufliažą. Pagalvojau, "Galbūt ji tai kažkaip padarė?". Be vargo galėjau įsivaizduoti tai, kaip nepriekaištingai Nagato galėtų naudotis kompiuteriu, nors ir niekada nesu matęs, kad ji juo naudotųsi. Tiksliau sakant, vargu, ar aš iš viso esu matęs ją darant kažką kitą nei skaitant knygą.

Pasigirdo beldimas į duris.

"Užeikit!"

Išgirdus Haruhi atsakymą, durys atsidarė ir tarpduryje pasirodė Koizumis. Ir, kaip visada, su ta savo perdėtai žėrinčia šypsena,

"O, kaip neįprasta. Asahina-san dar nepasirodė?"

"Antramečiai turi daugiau testų, ar ne?"

Mums, pirmamečiams, tai buvo paskutinė semestro diena, todėl mes turėjome tik tris pamokas. Viskas būtų buvę gerai, jeigu būtume iš karto išėję namo, kokių galų mes visi renkamės šitoj vietoj? Nejaugi aš turiu tiek mažai draugų? Ak taip, Haruhi, kodėl lyg "tsukkomi" už beldimąsi taip pat neužsipuoli ir Koizumio?

Koizumis ant stalo pasidėjo savo krepšį, iš spintelės išsitraukė kiniškų šaškių lentą ir pasuko akis link manęs, jomis kviesdamas mane drauge pažaisti. Pakraipiau galvą. Koizumis tik gūžtelėjo pečiais ir pradėjo žaisti vienas.

Kaip dabar norėčiau Asahinos-san arbatos...

Tuk, tuk.

Vėl nuskambėjo beldimo garsas. Šiuo metu aš sėdėjau priešais vadės stalą, grumdamasis su FTP klientu. Už manęs stovėjo Haruhi, kuri be perstojo į mane svaidė savo klaidinančias ir padrikas idėjas, o po to į tuos absurdiškus reikalavimus versdavo dar kažką atsakyti. Taigi, tas beldimas į duris man skambėjo išgelbėjimo varpai.

"Užeikit!

Vėl garsiai pareiškus Haruhi, durys atsidarė. Sprendžiant iš įvykių sekos, tai tikriausiai buvo Asahina-san.

"A... atsiprašau, kad pavėlavau."

Nuolankiai atsiprašydama pasirodė ji, besparnė angelė, tai galėjo būti ne kažkas kitas, o tik Asahina-san.

"Man iki ketvirtos pamokos buvo testai......"

Pasakiusi šį pasiteisinimą, kurio jai net nebuvo būtina sakyti, ji lyg dėl kažko dvejodama užgaišo prie durų. Ji kažkodėl nesiryžo eiti į vidų ir droviai pasakė,

"Na, em... noriu pasakyti..."

Mūsų visų akys buvo nukreiptos į Asahiną-san. Kai ji pastebėjo, kad į ją žiūri net Nagato, Asahina-san krūptelėdama atsitraukė, o po to, lyg sukaupusi drąsą, tęsė.

"A, am... Aš atvedžiau klientę."

Ta klientė buvo vardu Kimidori Emiri-san, antrametė, kuri kėlė drovios ir grakščios merginos įspūdį.

Dabar ji sėdėjo nepakeldama veido ir žiūrėjo į Asahinos-san jai įpiltą arbatą. Šalia jos, ant gretimos kėdės sėdėjo pati Asahina-san, tarytum būtų jos palyda. Kaip ir galėjau numatyti, ji nepersirengė savo tarnaitės kostiumą. Gaila.

"Tai ką," pasakė Haruhi, nutaisydama interviu imančios žurnalistės veidą, sukiodama tarp pirštų rašiklį ir spoksodama į dvi merginas priešais ją, tarytum priešų fronto liniją, arogantišku balsu pasakė, "Nori pasakyti, kad nori, jog mūsų Komanda SOS ieškotų tavo pradingusio vaikino?"

Užsidėjusi rašiklį ant viršutinės lūpos, Haruhi sukryžiavo savo rankas, tarytum būtų susimąsčiusi. Vis dėlto, aš tai puikiai supratau – jai tiesiog darėsi sunku nepradėti juoktis.

Kaip taip gali būti? Nepaisant viso to mano optimizmo, kad niekas neateis, štai ir mūsų pirmoji klientė. Tokioje situacijoje Haruhi iš džiaugsmo tikriausiai norėtų net pradėti šokinėti.

"Taip"

Pasakė Kimidori-san, tarytum kalbėtų savo puodukui.

Užsidėjusi rašiklį ant viršutinės lūpos, Haruhi sukryžiavo savo rankas.

Aš, Nagato ir Koizumis situaciją stebėjome iš šalies. Sėdėdama priešais dvi antrametes, Haruhi tęsė,

"Hmm."

Ji dirbtinai suniurnėjo ir žvilgtelėjo į mane.

Aš pasipiktinau savimi. Man jokiu būdu nereikėjo daryti to nelemto skelbimo! Ką aš jame galėjau užrašyti? "Ateikite pas mus su savo problemomis – mes padėsime, kai niekas kitas negalės". Kažką tokio? Nors juk nėra jokio skirtumo, man net į galvą neatėjo, kad atsiras mokinys, kuris palaikys tai rimtu dalyku; nejaugi aš mąstau nenormaliai?

Kad ir kaip bebūtų, Kimidori-san perskaitė tą skelbimą ir panašu, kad iš tikrųjų apsiriko, jog Komanda SOS buvo kažkoks visų galų problemų konsultavimo dalykas ar neįprastųjų darbų grupė. Na taip, akivaizdu, kad ji viską suprato tiesiogine prasme. A, pagaliau prisiminiau; mano išgalvotos veiklos turinys buvo – "suteikti visokias konsultavimo paslaugas žmonėms, susidūrusiems su kokiomis nors problemomis mokykloje ir aktyviai prisidėti prie visuomeninės veiklos". Nors šiuo metu nei vieno iš šių dalykų negalima susieti su Komanda SOS. Neskaitant beisbolo turnyro sutrikdymo, mes iš viso nieko nedarėme.

Vis dėlto, atsitiktinai pamačiusi mano parašytą skelbimą, Kimidori-san sužinojo apie mūsų egzistavimą, apie mus pasiklausinėjo Asahinos-san, kuri taip pat buvo antrametė, ir drauge su ja atėjo čia. Panašu, kad taip ir buvo.

Taigi, kokios tavo problemos?

"Jis jau daug dienų neateina į mokyklą."

Kimidori-san nepasižiūrėjo niekam į akis ir kalbėdama toliau įdėmiai spoksojo į savo arbatos puoduko kraštą.

"Nors jis retai praleidžia pamokas, jis neatėjo net per testų dienas. Tai pernelyg keista."

"Ar bandei jam skambinti?", paklausė Haruhi. Jos burna nustojo atrodyti lyg ji tuoj ims juoktis ir pradėjo kramtyti savo rašiklio galą.

"Taip, tačiau jis neatsiliepia nei savo mobiliu, nei namų telefonu. Kai nuėjau pas jį į namus, durys buvo užrakintos ir niekas neatėjo man jų atidaryti."

"Hu-hu-humm."

Žmogus, kuris džiaugiasi kito žmogaus nelaime, yra tiesiog niekam tikęs, tačiau Haruhi skleidė tokią džiugią aurą, jog atrodė, kad bet kurią akimirką ji ims ir uždainuos. Trumpai tariant, šis žmogus baisiau nei niekingas. Quod Erat Demonstrandum [liet. tai ir norėta įrodyti]

"O kaip dėl tavo vaikino šeimos?"

Kimidori-san toliau kalbėjo su savo arbata. Tikriausiai toks jos būdas, jai sunku kalbėti, žiūrint kitam į akis.

"Anksčiau girdėjau, kad jo tėvai išsikraustė į užsienį. Nežinau, kaip su jais susisiekti."

"Ė? Užsienį? Gal Kanadą?", paklausė Haruhi.

"Ne. Jei neklystu, į Hondūrą."

"Ho-ho~. Hondūrą, hm. Aišku."

Kas čia tau aišku? Abejoju, ar iš viso žinai, kur jis yra. Am... kažkur žemiau Meksikos?

"Neatrodo, kad jis būtų savo bute. Net kai nuėjau pas jį vėlai vakare, butas buvo visiškai tamsus. Aš susirūpinusi."

Kimidori-san tai pasakė kažkaip abejingai ir abejomis rankomis užsidengė veidą. Suspaudusi lūpas, Haruhi atsakė,

"Mm. Suprantu, kaip tu jautiesi."

Įžūli melagė. Tu net per nago juodymą nesupranti, kaip jaučiasi įsimylėjusi mergina.

"Ką gi, stebina tai, kad atėjai būtent pas Komandą SOS. Pirmiausia, kokia tavo priežastis?"

"Jis dažnai minėjo šį klubą, todėl prisiminiau."

"Hm? O kas tavo vaikinas yra?"

Haruhi paklausus, Kimidori-san sumurmėjo jo vardą. Man jis atrodė labai jau kažkur girdėtas, nors ir nebuvo mano pažįstamo. Haruhi irgi suraukė antakius.

"Kas jis toks?"

Švelniu lyg vėjo dvelksmas balsu, Kimidori-san atsakė.

"Jis sakė, kad jis buvo Komandos SOS kaimynystėje..."

"Kaimynystėje?"

Haruhi pakėlė savo akis į lubas. Kimidori-san, nepasižiūrėdama niekam į akis, pasisuko link manęs ir Asahinos-san, kurių galvos buvo palinkusios į šoną, tada į Koizumį ir Nagato, o po to sugrįžo prie savo arbatos puoduko.

"Jis Kompiuterių klubo prezidentas."

Galop pasakė ji.

Visiškai apie jį pamiršau. Ar tai tas pats vargšelis prezidentas iš aukštesnės klasės? Tas, kurį nufotografavau seksualiai priekabiaujant prie Asahinos-san (prieš jo valią), ir tas, iš kurio, pasinaudojusi šia dingstimi, Haruhi įsigijo jų naujausio modelio kompiuterį (vėl, prieš jo valią) ir, taip, tas pats, kuris su ašaromis akyse netgi buvo priverstas prijunginėti kompiuterio laidus. Nors antra vertus, juk nėra ko jo gailėtis, ar ne? Turėti tokią geraširdę merginą – tai daugiau nei lygiavertis atlygis už visus jo nuostolius. Kai dabar pagalvoju, kažin, kur dabar dulkes renka ta vienkartinė kamera?

"Gerai, supratau!", pasakė Haruhi, lengvai priimdama šią užduotį, "Mes kaip nors tuo pasirūpinsime. Kimidori-san, tau pasisekė! Kadangi tu esi mūsų pirmoji klientė, mes tavo problemą išspręsime nemokamai!"

Kas čia per mokyklinė veikla, jeigu ketini pulti iš žmonių pinigus? Visgi, ar tai tikrai bent jau užduotis? Galbūt tas prezidentas tiesiog pavirto į hikikomorį? Nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų, tačiau nesuprantu, kaip jis gali skųstis, kai turi tokią jį mylinčią merginą, kaip Kimidori-san? Manau, geriausia jį palikti vieną – pats atsigaus.

Žinoma, garsiai to nepasakiau. Kimidori-san ant lapelio paliko savo vaikino adresą ir eidama, lyg įsikūnijusi šmėkla, paliko klubo kambarį.

Palaukiau, kol iš koridoriaus sugrįš jos palydėti nuėjusi Asahina-san, ir pasakiau,

"Ei, ar tikrai gerai, kad taip lengvai priėmėme užduotį? Ką darysi, jei nesugebėsim išspręsti?"

Vis dėlto, Haruhi, būdama puikios nuotaikos, tarp pirštų apsuko rašiklį ir pasakė,

"Sugebėsim. Tas prezidentas garantuotai tiesiog slepiasi, sirgdamas dviem mėnesiais pavėlavusia gegužės liga. Mes paprasčiausiai nueisime į prezidento butą, porą kartų duosim per ausį ir ištempsim lauk. Tiesiog lengviau būti negali!"

Atrodo, ji kalba rimtai. Na, aš juk irgi panašiai galvoju.

Paklausiau Asahinos-san, kuri mums vėl įpylė arbatos.

"Ar Kimidori-san artima tavo draugė?"

"Ne, aš su ja niekada anksčiau nekalbėjau. Ji mokosi gretimoje klasėje, todėl ją sutinku tik per sujungtas pamokas."

Ar nebūtų buvę geriau, jei ji būtų apie tai pasakiusi mokytojams arba policijai, nei ėjusi konsultuotis pas mus? Ne, galbūt ji tai jau padarė, tačiau į ją nekreipė dėmesio, todėl ji kreipėsi į Asahiną-san. Matyt, taip ir buvo.

Niekur neskubėdami mes tyliai gėrėme arbatą. Haruhi buvo nepagrįstai pakilios nuotaikos, atrodydama, jog galvoja apie tai, kaip priims vis didesnes ir didesnes užduotis, o po to jas be vargo išspręs. Visgi, liūdina tas faktas, kad iki pirmojo semestro pabaigos liko visai mažai laiko, o turint galvoje dabartines aplinkybes, tikėtina, kad bus paskelbtas Antrasis Skrajučių Dalinimo Vajus. Meldžiu tave, pamiršk tai.

Nagato su garsiu dunkstelėjimu užvertė savo knygą, ir, kaip pasakytų Haruhi, mes pradėjome savo tyrimą.

Prezidento savarankiškoji buveinė buvo vieno kambario butas. Sprendžiant iš vietos, tikriausiai čia dauguma gyveno studentai. Trijų aukštų pastatas, nei geras, nei blogas, taip nudažytas, jog buvo sunku pasakyti, ar jis buvo naujas, ar senas. Jo išvaizda buvo išskirtinai normali. Visiškai paprastas.

Rankoje laikydama raštelį su ant jo užrašytu adresu, Haruhi nulėkė laiptais aukštyn, tuo tarpu kiti trys ir aš tylėdami nusekėme paskui jos vasarišką jūreivės uniformą.

"Čia, ane?"

Haruhi pasitikslino ant lentelės šalia durų užrašytą pavardę. Užrašas plastikinėje lentelėje sutapo su Kimidori-san pasakyta jos vaikino pavarde.

"Kaip jas mums dabar atidaryti...?"

Keletą kartų patampiusi už durų rankenos, Haruhi paspaudė komunikatoriaus mygtuką. Žinai, turėtum daryti atvirkščiai!

"O gal galėtume įeitume per balkoną kitoje pusėje? Jeigu išdaužtumėm stiklą, turėtumėm patekti į vidų, ar ne?"

Galiu tik tikėtis, kad ji juokauja. Šis kambarys trečiame aukšte, o mes ne gauja paauglių plėšikų. Kol kas neturiu jokio noro gauti teistumą.

"Tiesa... Tada einam pas namo valdytoją ir pasiskolinam raktą. Jeigu pasakysim, kad mes jo draugai, kurie esame dėl jo susirūpinę, jis jį mums paskolins."

Apsimesti kitų žmonių drauge – tiesiog tavo talentas. Vis dėlto, kodėl, nors ir gyvena vienas, tas klubo prezidentas savo merginai nepadarė rakto kopijos? Čia tas pats, lyg nusipjauti baklažano stiebą, o patį vaisių išmesti.

Ka-čik

Pasisukau link to šalto garso – ten tylėdama stovėjo Nagato ir laikė už durų rankenos.

"............"

Nagato įdėmiai į mane žiūrėjo akimis, lyg skystas helis. Tada ji lėtai patraukė už durų ir priešais mus atsivėrė įėjimas į butą. Viduje oras buvo tvankus, tačiau dėl kažkokios priežasties drauge su juo pajaučiau tarp mūsų kojų sklandantį šaltį – o gal taip tik man atrodė.

"O."

Haruhi akys iš nuostabos išsipūtė, o jos burna pusiau atsivėrė.

"Jos buvo atrakintos? Nepastebėjau. Na, tada ir gerai. Nagi, eime. Jis tikriausiai slepiasi po lova, todėl visi einam, sugaunam jį ir ištempiam laukan! Jei blogiausiu atveju jis smarkiai priešinsis, galit jį užmušti – pamurdysim jo galvą į vašką, o tada gražinsime klientei."

Regis, ji nejaučia nei atomo kaltės už tai, kad pagrobė jo kompiuterį. Priešingai nei Salomėja iš to vaidinimo, ji net nepasivargins į kažką įdėti jo galvą.

Būdama puikios nuotaikos Haruhi sugrūdo mus į vidų. Įėję pamatėme, kad vieno kambario bute gyventojų nebuvo. Net nei vieno tarakono. Haruhi apsižvalgė vonioje, o po to pasižiūrėjo po lova, tačiau jokių žmogaus buvimo ženklų niekur nerado. Šis kambarys turėjo ne daugiau nei ketvirtadalį Nagato svetainės pločio, tačiau palyginus su ta niūria jos tuštuma, čia gyvenimo lygis buvo keturis kartus didesnis. Vienas šalia kito stovėjo knygų lentyna, spinta, rašomasis stalas, kuris labiau atrodė kaip žemas svetainės stalas, ir ant jo padėtas kompiuteris. Per atvirą langą apžiūrėjus balkoną, įsitikinome, kad be skalbimo mašinos jame nebuvo daugiau nieko.`

"Kaip keista..."

Šokinėdama ant lovos Haruhi pakraipė galvą, negalėdama patikėti.

"Buvau įsitikinusi, kad jis bus kur nors kambario kampe susirietęs į kamuoliuką susiėmęs su kelių. Gal jis išėjęs į parduotuvę? Kjonai, ar žinai kokią nors vietą, į kurią pabėga hikikomoriai?"

Tai ką, jau nuspręsta, kad Kompiuterių klubo prezidentas yra hikikomoris? Galbūt jis kelionėje po Centrinę ir Pietų Ameriką? O gal jis rimtai slepiasi? Prieš čia ateinant mums reikėjo apie tai pasiklausinėti jo klasės auklėtojo.

Kol apžiūrinėjau knygų lentynoje sudėtas su kompiuteriais susijusias knygas, kažkas netikėtai iš nugaros mane patempė už marškinių.

"............"

Nagato be jokios veido išraiškos žiūrėjo į mane. Jos smakras trūkčiojo. Ar ji norėjo man kažką pasakyti?

"Turėtume iš čia eiti."

Man tyliai sušnabždėjo Nagato. Tai pats pirmas kartas, kada šiandien girdėjau jos balsą. Haruhi ir Asahina-san to nepastebėjo, tik Koizumis pasilenkė prie mano ausies.

"Aš taip pat tokios nuomonės."

Nekalbėk tokiu rimtu tonu, varai man šleikštulį. Koizumio išraiška suminkštėjo, o jo lūpoms priverstinai nusišypsojus, jis tęsė.

"Šiame kambaryje aš jaučiu keistą nejaukumą. Jis panašus į man jau pažįstamą jausmą. Nors tik panašus ir iš esmės skiriasi, tačiau..."

Nei truputėlį nesivaržydama, Haruhi atsidarė šaldytuvą, "Radau Varabi-moči! Tik vakar pasibaigęs galiojimo laikas. Vis tiek nueitų veltui, todėl suvalgom!", pasakė, atplėšdama jo įpakavimą, ir privertė besiblaškančią Asahiną-san pirmai patikrinti abejotiną to pyragaičio šviežumą.

Aš taip pat prabilau tyliu balsu.

"Panašus į ką?"

"Uždarąją Erdvę. Šis kambarys turi panašų į jos kvapą. Ne, "kvapas" būtų tik metaforiškas apibūdinimas. "Lytėjimas" taip pat tinka... na, iš esmės, šio jausmo net neapima penki jutimai."

"Tu ką, esperas?", iš įpročio vos neatsakiau kaip tsukkomi, tačiau susilaikiau. Vis dėlto, jis iš tikrųjų ir yra esperas.

Nagato sumurmėjo balsu, kuris vargiai bent suvirpino orą.

"Egzistuoja dimensinė klaida. Vyksta fazių transformacija."

Viską supratau.

Ar bent jau norėjau taip pasakyti. Jei Nagato netikėtai prabils tokiu tonu, tarytum mes būtume užpulti, aš tikriausiai iš baimės vietoje sustingčiau, todėl savo labui geriau patylėsiu. Ech...

Bet kokiu atveju, mus geriausia būtų kuo greičiau iš čia nešdintis. Linktelėjęs Nagato ir Koizumiui, pasisukau link tuo metu Varabi-moči ryjančios Haruhi.

Visiems palikus butą, Haruhi paskelbė, kad dėl alkio priežasčių šiandien mes jau laisvi, ir viena išskubėjo namo. Kimidori-san užduotis buvo akimirksniu užmiršta, "Anksčiau ar vėliau kaip nors išsispręs!", ir pareiškus šį neatsakingą teiginį, visos jos su užduotimi susijusios mintys buvo sustabdytos, o šiandieniniai reikalai tiesiog pradingo ore.

Atrodo, kad jai jau nuobodu.

Haruhi nebuvo vienintelė, kuri buvo dar nepapietavusi, tačiau visiems išsiskyrus aš tik apsimečiau, kad taip pat išėjau, ir neramiai palaukęs maždaug dešimt minučių, antrą kartą sugrįžau prie to klubo prezidento namo.

Kiti trys komandos nariai manęs jau laukė. Vaikščiojanti enciklopedija, nežemiškoji ateivė ir diskutuoti mėgstantis, visažinio požiūrį turintis, neaiškios kilmės šunsnukis esperas. Vis dėlto, Asahina-san negalėjo manęs nepaklausti,

"Am... Kas nutiko? Kodėl paprašei, kad Suzumijai-san nepastebėjus mes vėl susirinktume...?"

Ji į mane pasižiūrėjo sutrikusia išraiška. Žvilgtelėjus į Nagato ir Koizumį, mano nerimas tik dar labiau sustiprėjo. Atrodo, kad manęs labiausiai laukė Asahina-san. Bent jau norėčiau taip galvoti.

"Atrodo, kad šitie du kažkodėl susirūpinę dėl to kambario, kuriame prieš tai buvome." atsakiau. "Ar ne?"

Besišypsantis ir neišraiškingasis asmuo man linktelėjo tuo pačiu metu.

"Manau, jog tai suprasite, kai tik atgal ten sugrįšime. Tiesa, Nagato-san?"

Nieko neatsakiusi, Nagato pradėjo eiti. Mes nusekėme jai iš paskos. Užlipusi laiptais ir žingsniais net nesukėlusi jokio garso, Nagato tylėdama atsidarė prezidento buto duris ir tyliai nusimovusi savo batus, nuėjo į kambario vidurį.

Vieno kambario butas, kuris ir taip buvo nelabai erdvus, vien dėl keturių išsirikiavusių žmonių buvo visiškai pilnas.

"Šiame kambaryje", Nagato pradėjo kalbėti, "ribotų sąlygų režime yra autonomiškai atsiradęs lokalizuotas, nekorozinis, asinchroniškos erdvės susijungimas."

............

Mes kurį laiką palaukėme, bet, regis, tai buvo vienintelis paaiškinimas. Jei kalbi frazėmis, kurių žodžius tarytum atsitiktinai pastebėjai žodyne ir dabar čia sukrovei, aš, kuris nuturi jokio žodyno, esu bejėgis.

"Aš čia jaučiu panašų jausmą į uždarąją erdvę. Vis dėlto, jos kilmės šaltinis yra ne Suzumija-san, nes ši erdvė kažkodėl turi kitokį kvapą."

Pasakė Koizumis, tarytum papildydamas Nagato. Esat puiki porelė. Jums reikėtų susitikinėti. Galėtum Nagato pamokyti kitų užsiėmimų nei skaitymas.

"Apie tai aš pasvarstysiu vėliau. Vis dėlto, šiuo metu yra šis tas, ką turime padaryti. Nagato-san, ar ši nenormali erdvė kalta dėl prezidento dingimo?"

"Taip."

Nagato pakėlė vieną ranką ir ištiesė priešais save, tarytum atremtų ją į orą.

Man per stuburą perbėgo nemalonus jausmas ir davė signalą smegenims. Galbūt man reikėjo sušukti, "Palauk!". Tačiau man net nespėjus ištarti šiuos du žodžius, Nagato kažką sumurmėjo balsu, lyg dvidešimt kartų greičiau į priekį sukama kasetė, ir, vos po akimirkos, kambarys priešais mano akis sumirgėjo ir pasikeitė.

"Kjaa-!?"

Asahina-san pašoko ir tvirtai abejomis rankomis apsikabino mano kairiąją ranką. Vis dėlto, visai neturėjau laiko pasimėgauti šiuo ilgai lauktu jausmu, nes pats beviltiškai bandžiau išsiaiškinti savo buvimo vietą.

Taigi... Aš vos prieš akimirką buvau susigrūdęs ankštame klubo prezidento vieno kambario bute. Garantuotai ne tokioje keistoje vietoje, kaip ši. Aš atsidūriau plačioje, plokščioje erdvėje, kurioje sklandė gelsvas rūkas, dėl kurio net nesimatė horizonto. Kas mane atgabeno tokią vietą?

"Išanalizuotas pašalinis kodas. Ši erdvė yra peržengusi įprastosios erdvės ribas. Ji tiesiog išsiderinusi."

Paaiškino Nagato. Na, juk ji vienintelis žmogus, kuris sugebėtų padaryti kažką panašaus? Koizumis, kuris vienintelis sugeba palaikyti su ja pokalbį, pasakė,

"Nepanašu, kad tai būtų Suzumijos-san uždaroji erdvė."

"Ji klaidinančiai panaši. Vis dėlto, dalis šios erdvės duomenų yra informacijos atliekos, kurių šaltinis yra Suzumija Haruhi."

"Koks jų kiekis?"

"Nežymaus lygio. Ji tiesiog buvo viso to priežastimi."

"Aišku. Štai kaip yra."

Mudu drauge su Asahina-san puikiai jaučiamės, nepriklausydami šiam pokalbiui. Aš nei truputėlį neprieštarauju. Iš tikrųjų, net esu dėkingas. Nors antra vertus, būčiau dar dėkingesnis, jei galėtume grįžti į mūsų ankstesnį pasaulį.

Į mane įsikabinusi, Asahina-san baikščiai žvalgėsi aplink. Atrodo, kad ši erdvė jai buvo taip pat dar neregėta. Kaip ir man; žvalgydamasis aplink, akimis tiesiog blaškiausi į visas puses. Nors ir galiu čia kvėpuoti, ar tikrai saugu įkvėpti šitą geltonai rudai atrodančią miglą? Kiaurai per kojinių padus jautėsi maloni grindinio vėsuma. Nesvarbu, ar tai buvo grindinys, ar kažkokia žemė, tačiau gelsvoji plokštuma tęsėsi visur, kur tik galėjau įžiūrėti. Sunku patikėti, kad tokia erdvė galėtų sutilpti į ne didesnį, nei šešių tatami pločio kambarį. Taigi, čia dar viena tų susikertančių dimensinių erdvių? Na, taip ir galvojau, kad kažkas tokio anksčiau ar vėliau nutiks. Galiu sakyti, kad buvau visai ramus.

"Ar Kompiuterių klubo prezidentas yra čia?"

"Atrodo, taip. Ši erdvė atsirado jo kambaryje, o jis buvo kažkaip tapo įkalintas jos viduje."

"Na, ir kur jis? Aš jo niekur nematau."

Besišypsodamas Koizumis tiesiog pasuko veidą link Nagato. Tarytum gavusi kažkokį ženklą, Nagato vėl pakėlė vieną iš rankų...

"Palauk!"

Šį kartą suspėjau. Tiesiog kupinas rimtumo, paklausiau sustingusios Nagato,

"Ar galėtumei man pasakyti, ką ketini daryti? Norėčiau bent jau protiškai pasiruošti."

"Nieko."

Stikliniu balsu atsakė Nagato. Sugniaužtais pirštais, ji pakėlė savo ranką maždaug septyniasdešimt penkiais laipsniais, o po to vėl ištiesė savo smilių ir ištarė vos vieną žodį,

"Artinasi."

Pasukau žvilgsnį ten, kur rodė Nagato pirštas.

"Eeee..."

Savaime aiktelėjau.

Gelsva migla lėtai sukosi į verpetą. Tai buvo sūkurys, kuriame dulkelė po dulkelės į vieną vietą susibūrė to rūko dalelės. Ėmiau jaustis kaip virusas, kuris ką tik įsibrovė į žmogaus kūną, ir kažkodėl man galvoje kilo vaizdas, kad ta gelsva besisukanti audra gali imtis leukocito vaidmens. Paguodos mano sielai galėjo suteikti tik šilta Asahinos-san ranka.

"Jaučiu akivaizdų priešiškumą."

Lengvabūdiškai kalbančio Koizumio balse visai nesijautė įtampos, o iš Nagato, kuri vis dar ištiesusi savo ranką atrodė lyg robotas, kuris tuoj suges, nesulaukiau jokios reakcijos. Nepaisant to, negalėjau nei kiek nusiraminti. Šitie tikriausiai turi būdų, kaip save apsiginti, o aš – ne. Atrodo, jog Asahina-san taip pat, nes ji slėpėsi už mano nugaros. Žinai, dabar būtų pats laikas išsitraukti kokį nors nerealų futuristinį daikčiuką. Ar neturi kokio nors lazerinio ginklo?

"Turėti ginklą yra draudžiama. Tai pavojinga."

Drebančiu balsu atsakė Asahina-san. Na, galiu tai suprasti. Net ji "ši" Asahina-san turėtų tokį ginklą, jis jai ne tik nebūtų naudingas, ji tikriausiai jį paprasčiau paliktų kur nors traukinyje. Galima tikėtis, kad jai suaugus, ji padarys bent jau mažą pažangą, tačiau kiek atsimenu, "ta" Asahina-san taip pat buvo labai neatsargi. Ji turbūt apsigimusi užuomarša.

Kol apie tai galvojau, figūra migloje pradėjo palaipsniui įgauti aiškius kontūrus. Matyt, tam irgi buvo kažkokia priežastis. Nors ir nenorėjau jos sužinoti, kažkodėl supratau, kokią formą įgauna ta gelsvoji masė.

"...Hieee!"

Asahina-san buvo vienintelė, kuri išsigando. Žinoma, jo išvaizdą tikrai nepavadinsi žavinga, be to, tai kažkas, ką mieste retai pamatysi. Net aš, kuris paskutinį kartą jį matė kaime, prieš nežinia kiek metų, po močiutės grindimis, kurį laiką tylėjau.

Ar žinote tokį vabzdį, vadinamą "urviniu svirpliu"?

Jeigu ne, norėčiau jums parodyti reginį, priešais savo akis. Jūs su juo kuo puikiausiais susipažinsite, iki pačių mažiausių smulkmenų.

Todėl, kad šitas urvinis svirplys – trijų metrų aukščio.

"Kas čia, po galais?", paklausiau.

"Urvinis svirplys, tiesa?", atsakė Koizumis.

"Ir taip žinau. Kai buvau darželyje, buvau gerai žinomas vabzdžių ekspertas. Netgi žinojau kaip atskirti pievos svirplį nuo miško, nors gyvų jų niekada nesu matęs. Bet kas čia per vienas?"

Nagato atsakymas prasiskverbė lyg vandens lašas.

"Šios erdvės kūrėjas."

"Šitas padaras?"

"Taip."

"Nejaugi tai irgi Haruhi darbas?"

"Kilmė skiriasi, tačiau ji tai sukėlė."

Kai jau vėl norėjau paklausti, kas jis toks, pastebėjau, kad Nagato vis dar uoliai laikėsi mano komandos.

"...Jau gali judėti."

"Aišku."

Tuoj pat nuleidusi savo ranką, Nagato pradėjo įdėmiai spoksoti į pasirodžiusį milžinišką urvinį svirplį. Tamsiai rudas žiogas atsistojo už keleto metrų nuo mūsų.

"Ką gi. Nors ir netobulai, regis, jog čia galiu naudotis savo galiomis."

Ar žinote tokį vabzdį, vadinamą "urviniu svirpliu"? Jeigu ne, norėčiau jums parodyti reginį, priešais savo akis.

Koizumis savo rankoje laikė rankinio kamuolio dydžio raudonai švytintį rutulį. Aš jau buvau jį kažkur anksčiau matęs, todėl nemaniau, kad dar kartą jį pamatysiu. Atrodė, kad jis atsirado tiesiog jam iš delno.

"Čia turiu maždaug dešimtadalį savo galios, kurios turiu uždarojoje erdvėje. Be to, atrodo, kad čia negaliu transformuotis."

Dėl kažkokios priežasties, Koizumis su savo malonia šypsena, kurią man jau seniai nusibodo matyti, pasisuko link Nagato ir paklausė,

"Ar buvo nulemta, kad tiek turėtų pakakti?"

"............"

Nagato nerodė jokio reakcijos. Tada aš jos paklausiau,

"Vis dėlto, Nagato, kas iš tikrųjų yra tas vabalas? Ir kur yra prezidentas?"

"Tai informacijos gyvybės porūšio forma. Kad padidintų savo išgyvenimo tikimybę, ji naudojasi moksleivio smegenų audiniu."

Koizumis pridėjo pirštą prie savo kaktos vidurio. Atrodė, kad jis kažką apsvarsto, o po to susikaupia ties tomis mintimis. Pakėlęs veidą, Koizumis paklausė,

"Kitaip tariant, prezidentas yra tame milžiniškame urviniame svirplyje?"

"Teisingai."

"Vadinasi, šis urvinis svirplys... aišku, tai prezidento baimės įsikūnijimas, ar ne? Jei mes jį nugalėsime, ši Uždaroji Erdvė taip pat bus sunaikinta. Ar aš neteisus?"

"Tu nesi neteisus."

"Laimei, tai lengvai suprantama metafora. Taigi, viskas bus paprasta."

Jei tai nėra lengvai suprantama, tai nėra paprasta. Na, tiesiog sakykim, kad Asahina-san ir aš tai supratome.

"O ar tam tikrai turime laiko?"

Nekalbėk ir neišsidirbinėk! Daryk kažką su tuo raudonu kamuoliu, o po to kažką padaryk su į mane įsikabinusia Asahina-san! Jei viskas ir toliau taip tęsis, man reikės kažką daryti!

"Kjaaa~..."

Asahina-san ne tik drebėjo, ji atėmė mano galimybę judėti. Juk tokiomis aplinkybėmis, aš nebegalėsiu pabėgti, ar ne?

"Manau, tai nebus būtina. Dėl kažkokios priežasties, aš esu įsitikinęs, kad viską greitai užbaigsiu. Tai turėtų būti lengviau, nei medžioti 'Avatarus'."

Ką tik baigęs materializuotis urvinis svirplys buvo pasirengęs bet kurią akimirką ant mūsų šokti. Įdomu, kiek metrų jis iš viso sugebėtų nušokti?... Nors kažkaip nesinori mėginti patikrinti.

"Daryk greičiau ką nors."

"Supratau."

Koizumis išmetė regbio kamuolį ir atmušė jį lyg atlikdamas tinklinio servą. Raudonasis kamuolys nuskrido ir atsitrenkė tiesiai į monstrą urvinį svirplį, sukeldamas sprogstančio popierinio baliono garsą. Ta ataka buvo visiškai kvaila, tačiau jo priešas irgi buvo kvailas. Nors aš buvau pasirengęs kokiam nors atkirčiui, tačiau urvinis svirplys nebandė pabėgti, pašokti ar kaip nors grasinančiai suriaumoti, o tiesiog nejudėdamas liko toje pat vietoje.

"Ar jau viskas baigta?"

Atsakydama į šį Koizumio užduotą klausimą, Nagato linktelėjo. Jo, tikrai greitai paskerdė.

Milžiniškasis urvinis svirplys pradėjo sklaidytis į savo ankstesnį rūką, vis labiau ir labiau netekdamas savo pavidalo. Aplink mus mirganti gelsvoji migla taip pat pradėjo nykti, kaip ir prie mano kojų sklandęs šalčio jausmas.

Tarytum būdamas mūsų atlygiu, atsirado žmogus su pažįstama mokykline uniforma. Priešais mus ant nugaros gulėjo Kompiuterių klubo prezidentas.

Galėjo atrodyti, kad sėdėdamas priešais kompiuterį jis būtų nukritęs nuo kėdės. Jo akys buvo užmerktos, tačiau atrodė, jog jis vis dar gyvas. Koizumis prie jo pasilenkė ir pridėjęs ranką jam prie kaklo, man linktelėjo.

Nagato stovėjo priešais knygų lentynas ir spoksojo į Asahiną-san, kuri stovėjo prie lovos ir atrodė apstulbusi, o po to pasisuko link manęs.

Mes vėl buvome tame vieno kambario bute. Kažin, kur pradingo ta plati erdvė?

Kaip bebūtų, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Man jau gana tų beribių erdvių, nesvarbu, jos pilkos ar gelsvos.

"Apytiksliai prieš du šimtus aštuoniasdešimt milijonų metų."

Taip Nagato pradėjo savo aiškinimą, ir jeigu man reikėtų jį sugrūsti ir nugarinti, išeitų štai kas:

Permo ar triaso periodo metu, kai į Žemę nusileido "jis", pasaulyje nebuvo jokios vietos, kur jis galėjo įsikurti. Neturėdamas pagrindo savo gyvybei, dėl savisaugos "jis" ėmė miegoti, kol Žemėje atsirastų informacijos kaupimo kūnas, kurio pakaktų jį išlaikyti.

"Žemėje jis neturėjo jokių sąlygų išgyventi. Sustingdęs visas gyvybines funkcijas, jis ėmė miegoti."

Ilgai netrukus, pasaulyje gimė žmonės, kurie sukūrė kompiuterių tinklą. Nors ir netobulai, šį nesudėtingą (pasak Nagato) skaitmeninį tinklą jam buvo įmanoma panaudoti kaip gyvybinę terpę. Tačiau tai buvo nepakankama, todėl jis išliko pusiau pabudusioje būsenoje. Vis dėlto, įvyko nutikimas, kuris paspartino jo pabudimą – internete sklandęs detonatorius, kuris suveikė kaip žadintuvas. Jis savyje nešė tokį informacijos kiekį, kurio neįmanoma išmatuoti įprastomis skaitmeninėmis reikšmėmis. Informacija, kuri neegzistuoja šioje planetoje. Ateivių pasaulio informacija. Tai buvo būtent tas fizinis tarpininkas, kurio "jis" turėjo taip nekantriai laukti......

Be jokių įmantrybių užbaigusi savo kalbą, Nagato nuėjo prie prezidento namų kompiuterio ir prisijungė prie mūsų tinklapio. Ekrane atsispindėjo išsikraipiusi Komandos SOS emblema.

"Katalizatorius buvo Suzumijos Haruhi nupieštas simbolis. Jis tapo durimis."

"...Vadinasi, ta Komandos SOS emblema iš tikrųjų yra kažkoks tai stebuklingas iškvietimo ratas ar panašiai?"

"Taip."

Linktelėdama galva pasakė Nagato.

"Pavertus Komandos SOS emblemą į Žemės matavimo vienetus, šį simbolį sudaro apytiksliai keturi šimtai trisdešimt šeši terabaitai informacijos."

Tiesiog negali būti. Tas paveikslėlis nebuvo nei dešimties kilobaitų. Bet Nagato ramiai atsakė,

"Jis nesiderina su jokiais Žemės matavimo vienetais."

"Tiesiog neįtikėtina. Visgi, nors tai buvo tik simbolis, kurį ji paprasčiausiai nupiešė, jis tobulai atitiko visas sąlygas. Tai neabejotinai Suzumija-san. Astronominiai dydžiai jai tiesiog niekis."

Atrodo, kad Koizumis rimtai sužavėtas. Tačiau aš buvo rimtai išsigandęs. Jūs klausiate, kas čia baisaus?

Iš esmės, visos Haruhi užmačios yra paprasčiausios mintys, atsitiktinai šovusios jai galvoje. Taip buvo kuriant Komandą SOS ir renkant jos narius. Asahina-san tobulai tiko būti talismane, Koizumis buvo persikėlęs mokinys iš kitos mokyklos, o Nagato ten buvo nuo pat pradžių. Vis dėlto, paaiškėja, kad Asahina-san keliautoja laiku, Koizumis yra esperas, o Nagato – pseudo-ateivė. To jau ir taip per daug. Nors iš tikrųjų, Koizumis sakė, kad visa tai ne atsitiktinumas ir viskas nutinka dėl to, kad Haruhi taip panorėjo, na, bei panašias nesąmones. Aš pradedu tuo palaipsniui tikėti, tačiau tai vis tiek neįmanoma. Juk aš pats – paprastas, eilinis žmogus. Mano nuomone, vien to pakanka kontra-argumentui. Pagal Koizumio teoriją, būtų keista, jei manyje neslypėtų kažkokios absurdiškos elektromagnetinės bangos. O kas, jei visgi yra...?

Kas, jei visi tie beprasmiški Haruhi poelgiai iš tikrųjų turi antrą pusę? Ji pati nežino jų pasekmių – kaip kad su jos keistų ženklų žinute ateiviams, kurią ji atsitiktinai įsivaizdavo galvoje. Tarytum katinas, perlipęs per klaviatūrą ir parašęs prasmingą sakinį. Kokia tikimybė, kad toks būtų rezultatas?

Suzumija Haruhi – nepakenčiama mergiotė, kuri be vargo prasiveržia pro tikimybių ir statistikos sienas, pasąmoniškai randanti vienintelį teisingą kelią. Man būtų žymiai geriau, jei ji būtų mane privertusi įstoti į Komandą SOS, nes laikė mane kažkokiu pasiuntinuku. Taip, būtent. Tai nepalyginamai geriau, nei galvoti, kad aš pats turiu kitą kažkokią idiotišką ir mįslingą tapatybę. O jeigu turiu? Galbūt tai, ko net pats nežinau – kokią nors paslaptingą ar nepaaiškinamą galią ar kilmę.

Ar todėl būtent aš buvau išsirinktas? Dėl paslapties, kurios net pats nesuvokiu? Ar dėl to?

Štai ko aš bijau.

Kas aš toks?

Gūžtelėjau pečiais bandydamas imituoti Koizumį. A, tiek to. Aš pats esu tas, kuris save geriausiai supranta. Trumpai tariant – aš vienintelė Komandos SOS sąžinė. Tuo nereikia net abejoti. Mano būdas skiriasi nuo kitų trijų komandos narių. Aš Komandoje SOS esu tam, kad įtikinčiau Haruhi gyventi normalų mokyklinį gyvenimą. Mano pareiga sustabdyti jos neteisėtą klubinę veiklą ir įkalbėti ją laisva valia išformuoti komandą. Deramai tai apsvarsčius, tai trumpiausias kelias į taiką pasaulyje. Ne, tai pats tiesiausias kelias.

Vietoj to, kad pakeistume Haruhi požiūrį į pasaulį, daug lengviau būtų pakeisti Haruhi vidinį pasaulį ir tai niekam netrukdytų.

Antra vertus, jei nebūčiau jai davęs to keisto įkvėpimo, galbūt nebūtų net pačios Komandos SOS. Na, kaip čia pasakius... tai pavienis dalykas. Kaip tai paaiškinti? Kada kažkas nutiks ir ką aš tada darysiu – aš juk taip pat nenutuokiu.

Na, atidėkim tai vėlesniam laikui.

"Galų gale, kas iš tikrųjų buvo tas urvinis svirplys?"

Jei dabar nepaklausčiau, tas mano monologas niekada nesibaigtų. Tonu, kuris tarytum sakė, kad ji vis dėlto iš tikrųjų iškvepia anglies dioksidą, Nagato atsakė,

"Informacijos gyvybės forma."

"Kaip nors susijusi su tavo viršininkais?"

"Atšaka, atskilusi tolimoje praeityje. Jų kilmė identiška, tačiau evoliucionavusi skirtingu keliu, išnyko."

Bent jau jūs taip galvojot, nes štai turėjom išgyvenusįjį. Kodėl iš visų vietų jis privalėjo snausti būtent Žemėje? Visai neprieštaraučiau, jei jis būtų įsitaisęs nakvoti kur nors Neptūno kaimynystėje. Galėtų ten taip susišaldyti, kad galėtų ir nepabusti.

Ir tu tik pagalvok, kad interneto sukūrimas taps kažkokia pseudo-demono perykla.

Staiga apie kai ką pagalvojau ir pasisukęs paklausiau gležnos figūros, kuri išsekusi sėdėjo ant lovos,

"Asahina-san, iki kokio lygio ateityje ištobulinti kompiuteriai?"

"Ė..."

Asahina-san atvėrė savo lūpas ir sustingo. Greičiausiai tai uždrausta, todėl nesitikėjau nesitikėjau išgirsti nieko ypatingo, bet kai kas kitas man atsakė.

"Tokios primityvios informacinės technologijos daugiau nebenaudojamos."

Atsakė Nagato, sudrumsdama mano lūkesčius. Rodydama į kompiuterį, ji pasakė,

"Žemiečių išsivystymo lygio organinėms gyvybės formoms sukurti sistemą, kuri nėra priklausoma nuo informacijos laikmenų, yra paprasta."

Nagato žvilgsnis pasisuko horizontaliai. Kai jis ją pasiekė, Asahina-san išblyško.

Štai kaip?

"Tai... Amm..."

Negalėdama atsakyti, Asahina-san žiūrėjo į grindis.

"Negaliu sakyti..."

Beveik ašarose, ji pasakė,

"Aš neturiu įgaliojimų tai patvirtinti ar paneigti. Atsiprašau."

Ne, viskas gerai. Tau tikrai nereikia atsiprašyti. Nepasakyčiau, kad aš ypatingai norėčiau tai sužinoti―――Ei, Koizumi, ko čia atrodai nusivylęs, kažkas nepatinka?

Kad išgelbėčiau Asahiną-san, nusprendžiau pakeisti temą. Hmm, kokia ji galėtų būti, ak taip.

"Yra kai kas keisto."

Sulaukęs visų dėmesio, tęsiau,

"Aš buvau tuo metu, kai Haruhi nupiešė tą kvailą paveikslėlį, bet tada nieko nenutiko. Kodėl tas padaras nepasirodė tuo metu, kai Haruhi baigė jį piešti?"

Tas, kuris man atsakė, buvo Koizumis.

"Taip todėl, jog pats mūsų kambarys jau ilgą laiką yra tapęs kita erdve. Jame susiduria įvairūs elementai ir jėgos laukai, vienas kitą atšaukdami, todėl tampa praktiškai normalūs. Galima sakyti, kad ši būsena pasiekusi soties tašką – kadangi visa erdvė jau užpildyta iki ribų, niekam daugiau paprasčiausiai nebėra vietos."

Na ir teorija. Vadinasi, bandai pasakyti, kad Literatūros klubas pavirto į kažkokia tai siaubinga blogio irštva? O aš to net nepastebėjau.

"Todėl kad įprasti žmonės neturi tokių nereikalingai aštrių pojūčių. Na, kaip bebūtų, manau, kad tai nežalinga. Tikriausiai."

Ech... Geriau jau būtų, jei turėčiau prastesnius jutimus vasaros karščiui, nes nenoriu net nepastebėjęs išsikraustyti iš proto ar pradėti ieškoti virvės, kad galėčiau pasikarti.

"Nereikia jaudintis, viskas bus gerai. Nagato-san, Asahina-san ir aš uoliai triūsiame, kad neleistume tam nutikti."

Kažin ar būtent ne dėl to, kad jūsų trijulė taip uoliai triūsia, visa tai ir vyksta?

Šypsodamasis, Koizumis neaiškiai papurtė galvą ir pamojavo abejomis rankomis.

Vėl pasukau akis į kompiuterio ekraną. Žiūrėdamas į išsikraipiusį Komandos SOS simbolį, kažkodėl pasijutau nejaukiai. Laikydamas pelę, paslinkau puslapį į apačią.

"Gee?!"

Apsilankymų skaitiklis buvo vėl rodomas. Jis iš nežinia kur atsirado ir dabar tiesiog sprogo nuo lankytojų skaičiaus. Kai mačiau jį paskutinį kartą, jis nesiekė net triženklio skaičiaus, o dabar Komandos SOS skaitiklis buvo... vienetai, dešimtys, šimtai, tūkstančiai...... pasiekęs beveik tris tūkstančius. Kaip po galais taip gali būti? Iš kur atsirado toks lankomumas?

"Įvairiose vietose buvo išdėlioti hipersaitai."

Tyliai pasakė Nagato.

"Taip ši informacijos gyvybės forma gali daugintis. Ypatingai primityvu. Žmonių, kurie matė ženklą, smegenyse buvo perkopijuota jos informacija ir paleista programa, uždarosios erdvės srities sukūrimui. Tam būtinas didžiausias įmanomas žmonių skaičius."

"Tada, žmonės, kurie matė tinklapį... Beveik trims tūkstančiams baigsis taip, kaip prezidentui?"

"Ne. Informacijos iškvietimo emblema buvo pažeista. Žmonių, mačiusių originalųjį informacijos šaltinį, nėra didelis."

Turbūt padėjo tai, jog serveris buvo užlinkęs.

"Ir kiek tų durnių, kurie paspaudė tokią įtartiną nuorodą ir pasižiūrėjo į tą ženklą?"

"Aštuoni žmonės. Penki iš jų Šiaurės gimnazijos mokiniai."

Tokiu atveju, dar aštuoni žmonės įkalinti toje bjaurioje gelsvos spalvos erdvėje? O tas erdves valdo ne vien urviniai svirpliai, bet tos visokios Koizumio minėtos "metaforos"? Ech... turbūt mums irgi reikės eiti juos išgelbėti. Koizumis paklausė Nagato tų žmonių adresų (visai nenustebau, kad ji juos iš kažkur žinojo) ir atrodo, Asahina-san taip pat ketina prisidėti. Na, tokiu atveju aš taip pat privalau keliauti. Nors dėl visko kalčiausia Haruhi, aš buvau tas, kuris paskleidė tą magišką daiktą po internetą, todėl privalau sutvarkyti, ką pats pridirbau.

Bent jau tam, kad pašalinčiau šitą kaltės jausmą.

Neskaičiuojant tų Šiaurės gimnazijos aukų, mums tikriausiai reikės kažkaip nusigauti iki pat Šinkanseno, kad išgelbėtume tuos kitus tris žmones.

Taigi.

Štai tokia testų pertraukos pradžia. Likusiu aktu mums tapo paprasčiausias vasaros atostogų laukimas klubo kambaryje.

Kalbant apie Haruhi, kai jai pasakiau, kad klubo prezidentas sugrįžo į mokyklą, ji tik neaiškiai sumurmėjo,

"Hmm. Aišku."

Ir išskubėjo iš klasės, tikriausiai tam, kad galėtų per pietų pertrauką užkąsti. Koizumis ir Asahina-san taip pat buvo dar neatėję.

Be to, Haruhi sumanyta Komandos SOS emblema buvo Nagato perdaryta ir sugrąžinta į savo vietą. Šį kartą jos užkrovimas vyko be jokių rūpesčių, na, kažin, tik kodėl? Dabar į ją galima žiūrėti kiek tik tai nori. Ji beveik nesiskyrė nuo tos nerangios Haruhi teplionės, tačiau atidžiai į ją pasižiūrėjus, buvo galima pamatyti, kad joje užrašyta "Komanda ZOZ". Šis vienintelis skirtumas buvo riba, kuri skyrė nuo keistų dalykų atsiradimo.

O dabar moralas: va kas nutinka, kai impulsyviai spaudinėji visokias neaiškias nuorodas.

Galvodamas apie tokius dalykus, išsiblaškiusiai spoksojau į Nagato, kuri skaitė techninę knygą su skaičių pilnomis lentelėmis. Žiūrint į jos veidą, apie kai ką pagalvojau.

Nors nežinau, kada ji pastebėjo tą Haruhi nupieštą iškvietimo ratą, galbūt ji buvo ta, kuri sunaikino informaciją?

Be to, dėl tos Kimidori Emiri-san, kuri mums davė šitą užduotį. Prieš kiek laiko buvau nuėjęs pasiteirauti į Kompiuterių klubo kambarį ir sužinojau, kad to klubo prezidentas neturėjo jokios merginos. Jis pats man taip pasakė. Jis atrodė visai sveikas, nors ir kamavosi dėl kelių dienų atminties pradingimo. Ir visai neatrodė, jog jis meluotų – kai paminėjau Kimidori-san vardą, prezidentas iš nuostabos tiesiog išsižiojo. Abejoju, kad jis buvo toks puikus aktorius, kad galėtų taip tikroviškai vaidinti.

Visa tai labai jau įtartina.

Ar Kimidori-san pas Komandą SOS iš tikrųjų atėjo dėl užduoties? Juk kai pagalvoji, visą laiką viskas vyko pernelyg sklandžiai. Haruhi nupiešia savo paveikslėlį, aš jį įklijuoju į tinklapį, tada keletas žmonių, kurie jį pamatė, dėl kažkokios tai informacijos gyvybės formos patenka į kitą dimensiją, pas mus ateina Kimidori-san ir mes išklausome jos istoriją, nueiname į klubo prezidento namus ir galiausiai kažkaip išsprendžiame visą šį reikalą.

Tai tiesiog filmo tobulumo scenarijus, o viso to centre visada buvo Nagato. Visai nenustebčiau, jei tas jos visagalis ateivių terminalas kokiu nors prašmatniu būdu būtų paveikęs Kimidori-san, kad ji pas mus ateitų su ta savo užduotimi.

Galbūt atvesdama mus apsimestinę klientę, Nagato bandė bent šiek tiek numalšinti Haruhi nuobodulį? Tokio masto problemą ji galėjo be vargo sutvarkyti pati, neįveldama nei vieno iš mūsų. Vis dėlto, ar ne taip visada ir būdavo? Galbūt ji niekam nesakydama nei žodžio, šešėliuose užkirsdavo kelią visokioms keistenybėms, joms dar nespėjus nutikti?

Pro atvirą langą papūtė vėjas, sutaršydamas Nagato plaukus ir jos knygos puslapius.

Pro atvirą langą papūtė vėjas, sutaršydamas Nagato plaukus ir jos knygos puslapius. Jos balti pirštai švelniai prispaudė puslapio kraštą, o jos baltas veidas vėl pasilenkė žemyn, judėdama tik akimis, kurios bėgiojo per knygos raides.

Ar gali būti... jog Nagato norėjo, kad mes į tai įsiveltume? Ateivių sukurta organinė androidė, kuri metų metus gyvena niūriame kambaryje. Tik iš išorės būdama bejausmė, galbūt ji juos taip pat turi?

Galbūt būdama viena ji taip pat jaučia liūdesį?

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į Bambuko lapų rapsodiją

Toliau į Vienišosios salos sindromą