Suzumija Haruhi:Knyga3 Vienišosios salos sindromas

Vienišosios salos sindromas

Reginys priešais mane buvo toks sukrečiantis, jog visiškai pamiršau skausmą savo petyje.

Dabar aš gulėjau ant grindų, negalėdamas net atsikelti, nes buvau pernelyg priblokštas to, ką pamačiau. Priežastis, dėl kurios negalėjau pajudėti, buvo tai, kad ant mano nugaros buvo kažkas sunkus kaip inkaras ir niekaip negalėjau jo nuimti. Tačiau dabar tai nesvarbu. Koizumis, kuris mums išlaužiant duris buvo virš manęs, dabar ir buvo nugriuvęs ant manęs, tikriausiai toks pat pritrenktas, kaip ir aš. Po galais, greičiau tu lipk nuo manęs! Net neturėjau ryžto jam taip pasakyti – jūs net negalite įsivaizduoti, koks aš buvau išsigandęs.

Kaip tai įmanoma? Negaliu patikėti, kad kažkas tokio galėjo nutikti. Tai visai nejuokinga. Ką gi mums daryti?

Už lango blykstelėjo ryški šviesa, o po kelių sekundžių mano ausis užgulė kurtinantis griaustinio garsas. Nuo pat vakar visoje saloje siautė nuožmi audra.

"......Kaip taip gali būti?"

Pasigirdo dejonė. Tai buvo Arakavo-san balsas, kuris išlaužiant duris taip pat prisidėjo prie manęs su Koizumiu ir buvo drauge su mumis nukritęs ant grindų.

Koizumis galiausiai nuo manęs nulipo. Aš apsiverčiau ant šono ir atsisėdau.

Priešais mano akis vėl pasirodė scena, kuria buvo tiesiog neįmanoma patikėti.

Ant kilimo priešais duris gulėjo vyras, kuris kaip ir aš buvo pargriuvęs ant nugaros. Tai buvo ne kas kitas, o vidutinio amžiaus vyriškis, šios vilos šeimininkas, kuris šįryt nepasirodė svetainėje. Aš jį tuojau pat atpažinau – jis vilkėjo tuos pačius drabužius kaip ir vakar, prieš palinkėdamas mums labos nakties. Šioje saloje jis buvo vienintelis žmogus, kuris retkarčiais vilkėtų tokį vidurvasariui netinkamą verslo kostiumą. Tai Arakavo-san darbdavys bei šios vilos ir visos salos savininkas:

Tamaru Keiičis-san.

Keiičis-san gulėjo ant grindų su šoko apimta išraiška veide. Nekrutindamas nei raumenėlio. Ir nieko keisto, jog jis nejuda, nes atrodo, kad jis jau nebegyvas.

Iš kur gi aš tai žinau? Na, atsakymas buvo tiesiog akivaizdus. Jo krūtinėje styrojęs daiktas atrodė labai pažįstamas. Tai buvo vaisiams skirtas peilis, kuris praėjusį vakarą per vakarienę buvo vaisių krepšelyje.

Galiu net lažintis, kad prie tos rankenos buvo pritaisyti aštrūs metaliniai ašmenys, nes kitaip jai nebūtų įmanoma taip tiesiai stovėti ant žmogaus krūtinės. Kitaip tariant, peilis perdūrė Keiičio-san krūtinę.

Abejoju, kad kas nors galėtų išgyventi, jei jam peiliu durtų tiesiai į širdį.

Ir dabar tokios būklės yra Keiičis-san.

"KJAA......!"

Pro už manęs išlaužtas duris pasigirdo tylus, siaubo apimtas klyksmas. Apsisukau ir pamačiau Asahiną-san, kuri abejomis rankomis užsidengė burną. Drebėdama Asahina-san atsitraukė atgal ir atsirėmė į kaip visada bejausmę Nagato. Ji ramia savo išraiška į mane pasižiūrėjo, o po to nulenkė galvą, tarytum būtų susimąsčiusi.

Žinoma, kur aš beeičiau, ten pasirodo ir ji.

"Kjonai, ar jis...... nejaugi jis......"

Haruhi taip pat atrodė pritrenkta. Iškišusi galvą iš už Asahinos-san nugaros, ji savo tamsiomis katės akimis spoksojo į amžinojo atilsio išėjusį Keiičį-san.

"Miręs?"

Labai neįprasta girdėti ją kalbat tokiu tyliu, nuo nerimo virpančiu balsu. Pasisukau, ketindamas kažką pasakyti, ir pamačiau Koizumį, kurio džiugią šypseną buvo pakeitusi niūri išraiška. Koridoriuje taip pat stovėjo ir tarnaitė Mori-san.

Tarp mūsų trūko tik vieno žmogaus, kuris name buvo iki vakar vakaro.

Kambarys, kurio duris reikia išlaužti, kad galėtum atidaryti, negyvas namo šeimininkas ir dingęs žmogus. Ką po galais visa tai reiškia?

"Kjonai..."

Vėl prabilo Haruhi. Jos veide atsispindėjo jai nebūdinga susirūpinusi išraiška. Man net pasirodė, kad ji pati kris man į glėbį.

Dar kartą blykstelėjo žaibas, nutvieksdamas visą kambarį. Nuo pat vakar siautusi audra galiausiai pradėjo rimti. Drauge su griaustiniu, nuožmios bangos kėlė šiurpinančius garsus.

Ši vienišoji sala. Audra. Ir nudurtas į krutinę namo šeimininkas, gulintis užrakintame kambaryje. Štai kokia scena buvo priešais mano akis.

Ši mintis negalėjo neateiti man į galvą.

Ei, Haruhi.

Nejaugi tu irgi visą tai sukūrei?

Prisimenu kelionę, kuri atvedė Komandą SOS į šią nemalonią akimirką.

Prieš kelias dienas, kai dar nebuvo prasidėjusios vasaros atostogos......

.........

......

...

Tada buvo pats vasaros įkarštis, liepos viduryje. Saulė šitaip kepino, jog tiesiog troškau, kad ji bent kartą išeitų atostogų.

Aš kaip visada leidau laiką mūsų pogrindinėje vadavietėje, kuri anksčiau buvo Literatūros klubo kambarys, ir mėgavausi Asahinos-san arbata. Nors jau buvau atsigavęs po vidurio semestro testų rezultatų, vos pradėdavau galvoti apie man gresiančias pataisas, nebegalėdavau atsipalaiduoti. Tuo metu vienintelis mano pasirinkimas buvo tiesiog imti ir nuo visko pabėgti.

Akimirksniu sugebėjau sugalvoti pačių įvairiausių būdų, kaip save įtikinti, kad realybė, kurioje esu, yra paprasčiausias melas. Man sunkiai besvarstant, kurį visgi iš jų panaudoti......

"Atsiprašau...... ar kas nors ne taip?"

Pabudęs iš sapno, kuriame dieną prieš mano pataisas į Žemę nusileidžia kraugeriški ateiviai ir užgrobia parlamentą, apsižvalgiau aplink.

"Šiandien tu atrodai nusiminęs...... ar neskani mano arbata?"

"Ne, jokiu būdu."

Atsakiau. Tavoji arbata saldi tarytum pats dieviškasis nektaras, nors ir buvo išvirta iš nupigintų arbatžolių.

"Tuomet tai nuostabu."

Asahina-san, vilkėdama vasarišką tarnaitės kostiumą, iš palengvėjimo atsiduso. Ji švelniai nusišypsojo, todėl aš taip pat jai atsakiau savo šypsena. Tavo laimė – tai mano laimė. Net išminčius, keliaujantis per pačius atokiausius kalnus nesugebėtų rasti efektyvesnio eliksyro nei Asahinos-san šypsena. Mano protas dabar tyresnis nei Hokaide esančio Mašju ežero paviršius. Galiu net girdėti dangiškų angelų balsų chorą...

Pajutau begalinį norą su visais pasidalinti šiais jausmais, kaip tada, kai Šventasis Pranciškus Asyžietis jausmingai sakė pamokslą savo seserims paukštelėms, bet galų gale persigalvojau. Ir visai ne dėl to, kad mane vargintų tokių malonybių naudojimas, o greičiau jau dėl to, kad šiuo metu apsireiškė erzinantis žmogėnas su tuo savo perdėtai džiugiu balsu...

"Sveiki, visi! Kaip jums sekėsi vidurio semestro testai?"

Koizumis ant stalo pasidėjo savo atsineštą Monopolio lentą ir paklausė manęs būtent to, ko jam jokiu būdu nederėjo klausti. Jo dėka, aš vėl grįžau skrajoti į tamsiąją Mėnulio pusę ir slėptis palydovo orbitoje, galvojant apie tai, kaip nustoti apie visą tai galvoti. Nu bliamba, ar tu negali tyliai sau žaist to savo Monopolio? Galėtum pasimokyti iš Nagato – ramiai sau sėdi kampe ir skaito savo knygą.

Vilkėdama vasarišką jūreivės uniformą, Nagato sėdėjo ant sulankstomos kėdės, atsivertusi enciklopedijos storumo storaviršelę knygą. Žiūrėdama tuo stiklinės skulptūros veidu, ji buvo įsmeigusi savo akis į knygą. Žiūrint iš vienos pusės, juk ji savotiška skaitmeninė būtybė, tačiau jai vis tiek nepaprastai patinka siurbti fizinę informaciją. Kažin ar tam yra kažkokia ypatinga priežastis?

"......"

Pala, kai dabar pagalvoju, kodėl visi esantys mūsų klube turi tiek daug laisvo laiko?

Šiandien pamokos buvo sutrumpintos ir baigėsi, kai buvo dar beveik rytas. Visgi, kodėl visi vis tiek čia renkasi? Įskaitant ir mane, tačiau aš turiu pateisinamą priežastį čia būti! Jei bent kartą per dieną neatsigerčiau Asahinos-san arbatos, tiesiog pavirsčiau į zombį. Ir štai todėl savaitgaliais patiriu nepakeliamas kančias dėl abstinencijos sindromo.

Juokauju. Galbūt jūs su manimi ir nesutiksit, bet nuo tada, kai įstojau į gimnaziją, aš išmokau svarbų dalyką – kai kurie žmonės juokus supranta pernelyg rimtai. Aš sakau tai iš paskutinių dvejų mėnesių patirties, todėl tikrai neklystu. Žmogui reikia mokėti nubrėžti liniją tarp juokų ir rimtų dalykų, nes kitaip tuoj pat nutinka kažkas siaubingo.

Panašiai, kaip su dabartinė mano situacija.

Atsidariau savo krepšį ir išsiėmiau iš parduotuvės prekystalio baudžiavos išgelbėtą sumuštinį su kumpiu ir užsigerdamas arbata pradėjau valgyti.

Mums beskaičiuojant likusias dienas iki vasaros atostogų, turėtų būti kažkokia priežastis, dėl kurios mes čia susirenkam, lyg gauja valkataujančių kačių prie lango... Vis dėlto, tokios nėra. Galima sakyti, kad Komanda SOS buvo sukurta be jokios priežasties. Nors tiksliau – pats priežasties nebuvimas ir buvo jos sukūrimo pagrindas. Būtų tik dar blogiau, jei ji iš tikrųjų turėtų priežastį. Vietoj to, kad darytume kažką tikrai kvailo, geriau tegul viskas lieka dabartinėje beprasmėje būsenoje, nes tokiu atveju man nereikia tiek daug galvoti – mažiau skauda galvą.

"Manau, aš taip pat užkąsiu."

Asahina-san, sau pačiai skrupulingai pasidariusi arbatos, išsiėmė labai mielą priešpiečių dėžutę ir atsisėdo priešais mane.

"Dėl manęs nesirūpinkit, aš jau pavalgiau valgykloje."

Atsisakė Koizumis. Niekas tavęs ir neklausė. Regis, Nagato alkis didesnis knygų skaitymui, o ne maistui.

Asahina-san savo valgomosiomis lazdelėmis paėmė ryžių, ant kurių padažu buvo nupiešta šypsenėlė, ir pasakė:

"O kur Suzumija-san? Ji kažkur užtruko?"

Manęs geriau neklausk. Ji tikriausiai kur nors sau laksto ir gaudo žiogus. Juk dabar vasara.

Koizumis atsakė vietoj manęs:

"Mačiau ją mokyklos valgykloje. Jos apetitas tiesiog įspūdingas. Kažin kiek ergų gautume, jei visą jos suvalgytą maistą paverstume maisto medžiagomis?"

Net nežadu skaičiuot tokių dalykų. Jeigu ji ketina užsirakinti valgykloje, dėl manęs ji ten gali tupėti nors ir iki vakaro.

"Nemanau, kad taip bus. Ji sakė, jog šiandien turi pranešti kai ką svarbaus."

Aš tiesiog negaliu suprasti, kaip tu gali likti tokios geros nuotaikos? Juk nėra buvę tokio atvejo, kada jos svarbieji pranešimai būtų bent jau šiek tiek vertingi visuomenei. Gal tavo atminties talpa mažesnė nei penkių colių "flopiko"?

"Be to, iš kur jau tai žinai?"

Koizumis su sukta išraiška veide atsakė:

"Hmm, na kažin kur? Galėčiau tau pasakyti, tačiau Suzumija-san tikriausiai pati norėtų tau apie tai pasakyti. Kiltų didelių problemų, jei sugadinčiau jos nuotaiką, pasakydamas tau tai anksčiau, nei ji. Todėl geriau kurį laiką patylėsiu."

"Man vis tiek nerūpi."

"Tikrai?"

"Jo. Sprendžiant iš tavo tono, atrodo, kad ta durnė vėl rezga kažkokią kvailystę. Nežinau, kiek dar minučių tęsis mano sielos ramybė, bet esu tiesiog tikras, jog greitai jos nebeliks......"

Ketinau tęsti, tačiau buvau nutrauktas su didžiuliu trenksmu šiurkščiai atidarytų durų garso.

"Nuostabu! Visi jau susirinkę!"

Haruhi akys švytėjo taip ryškiai kaip spektrometras.

"Kaip žinote, šiandien mes rengiame nepaprastai svarbų susirinkimą, todėl su tais, kurie būtų pasirodę po manęs, už bausmę nuo šiol elgčiausi kaip su skardinių mėtymo taikiniu. Tačiau kaip matau, jūs jau pradedate išsiugdyti komandinę dvasią! Labai gerai!"

Nereikia nei sakyti, kad apie šį lemtingąjį šiandienos susirinkimą aš ničnieko negirdėjau.

"Tu tai tikrai turi daug laisvo laiko."

Bandžiau būti sąmojingas.

"Tai klausykis. Ar žinai, koks teisingas būdas valgyti mokyklos valgykloje? Ateiti prieš pat užsidarant! Tuomet valgyklos virėjos tau daugiau įdeda. Bet labai svarbus laikas, nes beprasmiška ateiti, kai jau viskas parduota. Taip, šiandien nepaprastai sėkminga diena!"

"Nejaugi?"

Tokiam kaip aš, kuris priešpiečiams retai lankosi valgykloje, ši nauja informacija nebuvo itin naudinga, nepaisant to, kaip dosniai ji buvo duota.

Haruhi atsisėdo į komandos vadės vietą.

"Tiek to, atidėkit tai į šalį."

"Tu pati pradėjai tą temą."

Haruhi nepaisė į mane dėmesio ir pasisuko link Asahinos-san, kuri atsargiai valgė su savo valgomosiomis lazdelėmis.

"Mikuru-čian, apie ką tu pagalvoji, kai yra paminima vasara?"

"Hm?"

Asahina-san užsidengė burną, sukramtė ir nurijo maisto, kurį be abejonės pasigamino pati, gabalėlį.

"Vasara......am......O-Bon festivalis?"

Išgirdusi tokį stebinančiai senamadišką atsakymą, Haruhi pradėjo nesiliaunamai mirksėti.

"'O-Bon festivalis'? Kas iš viso tai? Ar kažką nesupainiojai? Klausiu ne to. Koks pirmas dalykas, apie kurį pagalvoji, kai išgirsti žodį 'vasara'?"

Apie ką ji čia nusišneka?

Haruhi pareiškė tokiu tonu, lyg tai būtų savaime suprantama:

"Vasaros atostogos! A-tos-to-gos! Ar gali būti kažkas kita?"

Žinai, tavo mąstymas pernelyg tiesmukas.

"Taigi, o ką reiškia vasaros atostogos?"

Haruhi paklausė antrą klausimą ir žiūrėjo į laikrodį, imituodama jo tiksėjimą, "Tik tak, tik tak."

Tikriausiai jausdama jos spaudimą, Asahina-san vėl ėmė paklaikusiai galvoti.

"Em, tai, am...... jūra!"

"Arti! Beveik pataikei. Ir ką gi reiškia jūra?"

Kas čia po galais, spėliojimo žaidimas?

Asahina-san pakėlė galvą.

"Jūra, jūra...... a, marinuota žuvis?"

"Ne! Kol tu teisingai atspėsi, pati vasara praeis! Per vasaros atostogas mums reikia keliauti į išvyką – štai ką turėjau galvoje!"

Spoksojau į Koizumio veidą ir jaučiau, kad jis mane vis labiau ir labiau užknisa. Vadinasi, štai kas tas svarbusis pranešimas, apie kurį kalbėjom?

"Išvyką?"

Vangiai paklausiau, o Haruhi energingai atsakė:

"Jo, išvyką."

Galbūt mokykliniams klubams yra normalu rengti tokias išvykas, ar kad ir ką ten, bet ar mums taip pat dera tokią rengti? Juk ji mūsų nevers kopti gilyn į kalnus, kad ieškotume neatpažintų paslaptingų gyvūnų (UMA), kurie niekada negalėtų būti rasti, ar ne?

Paeiliui pasižiūrėjau į Asahiną-san, Koizumį ir Nagato, ir atitinkamai pamačiau priblokštą, besišypsantį ir neišraiškingą veidą. Tuomet paklausiau:

"Sakai išvyka, hm... Išvyka kam?"

"Komandai SOS."

"Turėjau galvoje, ką mes darysime?"

"Vyksim į išvyką."

Ką?

Vykti į išvyką vien tik dėl tos priežasties, kad vyktume į išvyką.

Ar čia ne tas pats, kaip sakyti "skausmingas galvos skausmas", "tragiška tragedija" arba "kepti keptą žuvį"?

"O koks skirtumas? Bet kokiu atveju, mūsų šios veiklos tikslai ir ketinimai yra visiškai tokie patys. Be to, tai aišku, kad galvos skausmas skausmingas, ar esat girdėję, kad kas nors mėgautųsi galvos skausmu?"

Nežinau, ar kažkas blogai su Haruhi gramatika, ar ji iš viso kalba kita tarme. Vis dėlto, tikroji problema glūdi pačioje išvykoje.

"Ir kur gi tu ketini vykti?"

"Į nuošalią salą, ir ji privalo būti kažkur vidury vandenyno."

Nepamenu, kad kada nors vasaros atsiskaitymui būčiau skaitęs "Dvejų metų atostogas". Ko ji po velnių prisiskaitė, jog prisigalvojo tokių idėjų?

"Aš jau sugalvojau keletą vietų."

Džiaugsmas tiesiog tviskėjo Haruhi veide.

"Man buvo baisiai sunku apsispręsti, ar keliauti į kalnus, ar prie vandenyno. Iš pradžių galvojau, kad labiau tiktų keliauti į kalnus, tačiau tapti izoliuotais nuo civilizacijos kalno papėdės trobelėje per pūgą įmanoma tik žiemą. Be to, tai pernelyg sudėtinga."

Žinai, gali mėginti keliauti į Grenlandiją... ne, klausimas – kodėl mes iš viso turėtume kažką tokio daryti?

"Tu nori keliauti į kalno papėdės trobelę vien tam, kad galėtum joje užstrigti?"

"Nu jo! Kitaip nebūtų įdomu. Bet kol kas pamirškim apie kalnus! Pataupysim juos žiemos išvykai. Šią vasarą mes keliausime prie vandenyno, ne, į nuošalią salą!"

Nebūk tokia apsėsta tų nuošalių salų. Taip pagalvojau, bet nesugalvojau jokios priežasties paprieštaravimui. Man vis tiek būtų beprasmiška jai priešintis, o kelionė prie vandenyno, turint galvoje dabartinį metų laiką, skamba labai maloniai; be to, toje toli nuo žemyno esančioje saloje turėtų būti paplūdimys, tiesa?

"Aišku, kad yra! Tiesa, Koizumi-kun?"

"Hmm, manau taip. Nors tai tik natūralus paplūdimys be jokių maisto prekystalių."

Paskubomis žvilgtelėjau į Koizumį, savo įtarumo kupinomis akimis. Ir kodėl gi tu jai padedi visą tai dėstant?

"Na, todėl......"

Koizumio paaiškinimas buvo pertrauktas Haruhi.

"Todėl, kad šįkart mūsų kelionės vietą parūpino ne kas kitas, o Koizumis-kun!"

Haruhi įkišo rankas į stalo stalčių ir iš jo išsiėmė spalvotą rankos raištį. Po to ji su flomasteriu ant jo užrašė "Vice vadas".

"Už šiuos pasiekimus, Koizumi-kun, tu privalai būti pagerbtas. Aš tave paaukštinu į Komandos SOS vice vadą!"

"Aš nepaprastai dėkingas už šią garbę."

Koizumis gracingai priėmė rankos raištį. Tada jis į mane žvilgtelėjo ir viena akim mirktelėjo. Galiu garantuoti, kad aš nei biški nepavydžiu. Kas gi norėtų to skuduro?

"Tai viskas. Tai mūsų keturių dienų ir trejų naktų prabangioji kelionė! Visi būkim geros nuotaikos!"

Haruhi nutaisė išraišką, kuri tarytum sakė, kad pokalbis jau baigtas, o mes visi patenkinti šiuo jos sprendimu, ko, kaip žinoma, niekada nėra buvę.

"Palauk akimirką."

Aš žengiau į priekį ir prabilau, taip pat atstovaudamas Asahiną-san ir Nagato.

"Kur ta sala? Asmeninė? Kaip po galais tai suprast? Kodėl Koizumis mums visą tai parūpina?"

Koizumis, Haruhi pramintas paslaptinguoju persikėlusiu mokiniu, žinoma, nebuvo paprastas žmogus, o ta jo "Organizacija", kuriai jis priklausė, buvo dar labiau įtartina. Galbūt jie nori mus nugabent į kokią nors savo slaptą tyrimų laboratoriją ir bandyti padaryti Haruhi ir Nagato skrodimą?

"Aš turiu labai turtingą tolimą giminaitį."

Koizumis nekaltai nusišypsojo.

"Jis toks turtingas, jog gali sau nusipirkti negyvenamą salą ir joje pasistatyti dvarą. Iš tiesų, jis jau pasistatė. Prieš kelias dienas jis šventė įkurtuves, bet kadangi niekas negalėjo taip toli vien dėl to keliauti, jis nusprendė paieškoti norinčiųjų tarp giminaičių. Ir galiausiai tai pasiekė mane."

Vadinasi, paslaptinga sala? Pradėjau prisiminti seniai skaitytą "Robinzoną Kruzą".

"Ne, tai tik maža negyvenama sala. Artėja vasaros atostogos, ir jeigu Komanda SOS keliauja į išvyką, būtų smagiau, jei mes vyktume visi kartu. Dvaro savininkas taip pat mus mielai kviečia."

"Štai ir viskas!" sušuko Haruhi.

Jos veide pasirodė šypsena, kuri mums taip dažnai sukelia rūpesčių.

"Nuošali sala! Ir milžiniškas dvaras! Tai nepaprastai reta proga! Komandos SOS išvykai nėra ir negali būti geresnės vietos!"

"Ir kodėl gi?" paklausiau, "Ką nuošali sala su dvaru turi bendro su tavo mėgstamosiomis paslaptingų nutikimų paieškomis?"

Deja, Haruhi buvo jau paskendusi savo fantazijų pasaulėlyje.

"Nuošali sala vidury vandenyno! Ir dar dvaras! Koizumi-kun, tavo giminaitis nepaprastai supratingas! Hmm, manau, aš puikiai su juo sutarsiu."

Vieninteliai žmonės, kurie puikiai sutaria su Haruhi yra visiški keistuoliai. Tas dvaro savininkas tikriausiai labai jau keistas.

Nebuvau tikras, ar Nagato girdėjo, ką sakė Haruhi; dėl Asahinos-san, kuri liovėsi valgyti ir buvo nutaisiusi apstulbusią išraišką veide, buvo paprasta.

"Nesijaudink, Mikuru-čian. Ten galėsi valgyti marinuotos žuvies kiek tik panorėsi! Ar aš neteisi?"

"Pabandysiu tai suorganizuoti." pasakė Koizumis.

"Štai kaip."

Haruhi iš komandos vadės stalo stalčiaus išsiėmė dar vieną spalvotą rankos raištį. Net neįsivaizduoju, kiek ji jų ten prisidarė.

"Pirmyn į nuošaliąją salą! Ten mūsų laukia begalė įdomių dalykų. Aš jau nusprendžiau, koks ten bus mano vaidmuo!"

Tai pasakiusi, su flomasteriu ėmė rašyti ant to rankos raiščio. Netrukus mano akys išvydo du nerangiai iškeverzotus žodžius: "Didingoji detektyvė".

"Norėčiau sužinoti, ką tu čia rezgi."

"Tikrai nieko."

Nemėgink to nekaltai neigti!

Būdama visiškai patenkinta savo pranešimu, Haruhi iš karto išsinešdino lauk, o Asahina-san ir Nagato taip pat išėjo namo. Pasilikę buvome tik aš ir Koizumis.

Koizumis nusibraukė plaukų sruogą ir pasakė:

"Tai tiesa. Net jei nebūčiau pasiūlęs, Suzumija-san vis tiek būtų susiradusi kur keliauti, ar ne tiesa? Vis dėlto, vasaros atostogos ganėtinai ilgos. Nejaugi labiau norėtum keliauti į kalnus ieškoti Cučinoko, nei vaikščioti po pajūrį?"

"Cučinoko...? ...Tiek to, neaiškink, kas jis per vienas. Bent jau tiek žinau."

"Prieš tris dienas aš sutikau Suzumiją-san knygyne priešais stotį. Pamačiau ją įtemptai žiūrinčią į Japonijos žemėlapį, tuo tarpu kitoje rankoje laikančią kažkokį paslaptingą žurnalą apie neatpažintus paslaptingus gyvūnus."

Išvyka ieškoti UMA, hm? Šiaip tai neskamba labai ypatingai, tačiau gąsdina tai, kad Haruhi iš tikrųjų tikėtųsi surasti kažką paslaptingą.

"Regis, Suzumija-san buvo rimtai pasiryžusi kažką sugauti. Manau, ji ketino pradėti nuo Hibos kalno. Tokiu atveju mums būtų smagiau, jeigu vyktume į paplūdimį pasideginti saulėje. Be to, aš jau turėjau kai ką galvoje."

Koks gi sutapimas, kad tu jau turėjai kai ką galvoje. Nors antra vertus, skirtumas tarp žiūrėjimo į paplūdimyje maudymosi kostiumėlius vilkinčias merginas ir kopimo į kalnus spiginant ryškiai saulės šviesai yra lyg tarp dangaus ir pragaro.

"Esminis veiksnys buvo tai, kad tai yra privati negyvenama sala, vadinamasis 'closed circle'."

Tai privalėjau pasitikslinti. Klausti to, ko nesupranti, yra teisingiausias dalykas.

"Kas tas 'closed circle'?"

Koizumyje sarkazmo nebuvo nei lašo. Nors tokia jo šypsena galėjo būti laikoma sarkastiška, man tai buvo veido išraiška, kurią aš puikiai pažinojau.

"Ar išvertus?" Koizumis nusišypsojo ir pasakė, "Manau, galima sakyti, kad 'Uždaroji Erdvė'."

Nežinau, kuo mano veido išraiška buvo Koizumiui juokinga, tačiau jis kikeno.

"Tik pajuokavau. 'Closed circle' – tai detektyvinis terminas. Jis reiškia padėtį, kurioje tampi izoliuotas nuo bet kokio išorinio kontakto."

Kalbėk tu suprantama kalba!

"Tai labiausiai detektyviniams romanams būdinga situacija. Pavyzdžiui, jeigu vyktume slidinėti prieš atšiaurią žiemą......"

Nu jo, Haruhi irgi kažką panašaus sakė.

"Pats vykimas prie snieguotųjų kalnų nėra niekuo blogas, tačiau kas, jei tuomet nutinka pati didžiausia kada nors užregistruota pūga?"

Prieš ten vykdamas pirmiau gali pasižiūrėti orų prognozę.

"Štai ir problema. Mes apsupti pūgos ir storo sniego sluoksnio, nėra jokių kelių, kaip ištrūkti iš trobelės, kurioje esame, ir taip pat jokių būdų, kad ateis kiti žmonės."

Tuomet ką nors sugalvok.

"Kadangi neįmanoma nieko padaryti – susidaro atsiskyrimas, 'uždaras ratas'. Tokiomis aplinkybėmis kažkas būtinai nutinka. Manau, pati dažniausia yra žmogžudystė. Ir štai scena paruošta! Įtariamasis ir visi kiti negali palikti trobelę, ir taip pat daugiau niekas kitas negali patekti į vidų, jau nekalbant apie policiją. Būtų neįdomu, jei žudiką reikėtų nustatyti naudojant kažkokią mokslinę ekspertizę."

Kaip visada, ką gi šitas žmogėnas iš viso čia bando pasakyti?

"A, atsiprašau dėl to. Trumpai tariant, Suzumija-san ketina per šią išvyką patekti į tokį paslaptingą nutikimą."

Tai dėl to ji užsimanė nuošalios salos?

"Taip, nuošalios salos. Dėl kažkokios priežasties tapti izoliuota saloje kažkur toli vandenyje ir susidurti su, pavyzdžiui, žmogžudyste – apie tai ji gali tik pasvajoti. Namas ant kalno viršūnės per pūgą ar nuošali sala per tropinį taifūną yra tobula aplinka 'uždarajam ratui', į kurį niekaip negali įsikišti policija. Nepriekaištinga scena nusikaltimo mįslei."

"Žinai, man kažkodėl nepatinka, kad tau taip keistai smagu."

Haruhi vasaros metu ir taip jau nesivaldo, neskatink jos dar labiau. Ir aš taip sakau visai ne iš pavydo, kad negavau vice vado rankos raiščio.

"Todėl, kad iš tikrųjų man taip pat patinka tokios scenos."

Visai nenorėjau su juo ginčytis, tačiau privalau pasakyti, kad man visa tai visai nepatinka.

Koizumis nepaisė dėmesio į tai, kas man patinka, ir toliau tęsė, tarytum skaitydamas tezę:

"Kaip pavyzdį paimkime tuos 'Didinguosius detektyvus'. Paprastai, per savo gyvenimą normalus žmogus retai susiduria su nepaaiškinamomis žmogžudystės bylomis."

"Nu, jo."

"Vis dėlto, kodėl tų detektyvinių romanų detektyvai susiduria su viena po kitos tokių paslaptingų bylų? Ar žinai kokia to priežastis?"

"Jeigu jie nesusidurtų, nebūtų apie ką rašyti."

"Būtent, tu visiškai teisus. Tokie dalykai nutinka išgalvotame romanų pasaulyje. Vis dėlto, mūsų atveju jie patenka į metafizikos lygmenį, tikėtinus reiškinius, kadangi Suzumija-san trokšta pasinerti į fantastikos pasaulį."

Kam tiek kvaršinti galvą, juk iš esmės dėl tos priežasties ji ir sukūrė Komandą SOS.

"Tam, kad susidurtumei su tokiais nerealistiškais ir paslaptingais nutikimais, turi nukeliauti į tam tinkamą vietą. Taip todėl, kad tie romanų detektyvai taip atsiduria tuose nutikimuose. Kitaip tariant, pats privalai tapti tokio įvykio liudininku. Jei nori, kad prie tavęs priartėtų tokie nutikimai, turi turėti giminaitį, kuris yra talentingas detektyvas, turi pats būti policininkas, na, arba laukti, kol apie tave parašys romanų seriją."

Na, tai tiesa. Kiek žinau, Nagato mėgsta mokslinę fantastiką, tu – paslaptis ir detektyvus. Kalbant apie Haruhi, ji tikriausiai mėgsta ir vieną, ir kitą.

"Tam, kad pašalinis galėtų gauti detektyvo vaidmenį, jis turi netikėtai atsidurti tokiose aplinkybėse, kuriose būtina rasti tikslų sprendimą."

"Bet juk tokie netikėtumai savaime nenutinka."

Koizumis linktelėjo.

"Tiesa, tikrovėje viskas vyksta ne taip, kaip romanuose. Tikimybė, kad mūsų mokykloje nutiktų intriguojanti uždaro rato žmogžudystė, yra nepaprastai maža. Štai todėl Suzumija-san galvoja apie vietą, kurioje daug palankesnės aplinkybės."

Man netikėtai į galvą šovė posakis "statyti vežimą priešais arklį".

"Tokia vieta ir yra mūsų išvykos nuošalioji sala. Dėl kažkokios priežasties visuomenės sąmonėje tokios vietos yra laikomos tobulomis žmogžudystės mįslei."

Ir kurgi yra tokia ta tavo visuomenė? Matyt, kokios nors mažos šalies.

"Paprastai kalbant, keisti nutikimai dažnai nutinka ten, kur pasirodo didingieji detektyvai. Ir tai ne koks sutapimas, o greičiau jau tai, kad tie detektyvai turi antgamtinę galią prie savęs pritraukti tokius paslaptingus nutikimus. Ne nutikimai pritraukia detektyvus, o labiau jau pats šių detektyvų buvimas sukuria tokius nutikimus."

Žiūrėjau į Koizumį tokiu žvilgsniu, lyg būčiau ką tik užmynęs ant jūrinio šliužo.

"Tu sveiko proto?"

"Aš visada stengiuosi būti pakankamai sveiko proto. Tai, kad kalbu apie didinguosius detektyvus ir 'uždaruosius ratus', dar nereiškia, kad aš tuo tikiu. Aš tiesiog bandau perteikti Suzumijos-san mąstymo būdą. Trumpai tariant, visas šios išvykos tikslas yra tai, kad ji nori tapti detektyve."

Ir kaipgi ji taps ta detektyve? Na, gal būtų ir įmanoma, jei ji parašytų ir surežisuotų visą tą reikalą, vienu metu vaidindama ir įtariamąją, ir detektyvę.

"Tai bent jau geriau, nei eiti į kalnus ieškoti Cučinoko ar Sniego žmogaus. Aš Suzumijai-san pasakiau tik tiek, kad aš pažįstu žmogų, kuris saloje yra pasistatęs dvarą ir kviečiasi į svečius. Žinoma, nesitikiu jokių žmogžudysčių."

Koizumio lengvabūdiška šypsenėlė ir dar tas jo gūžčiojimas pečiais mane rimtai nervino.

"Aš tiesiog bandau Suzumijai-san suteikti šiek tiek pramogų. Kitaip, kas žino, kokių idėjų gali jai iš nuobodulio kilti? Tokiu atveju, mums būtų daug lengviau viskuo pasirūpinti, jei aplinka būtų paruošta iš anksto."

"Mums?"

"Tai niekuo nesusiję su 'Organizacija'. Nors dėl visa ko aš tai pranešiau. Nors aš ir esperas, aš vis tiek dar tik gimnazistas. Be to, nėra nieko blogo vykti į išvyką. Gimnazistams tai visai normalu. Juk išvyka su artimais draugais yra kai kas, ko turi su nekantrumu laukti?"

Viskas būtų gerai, jei Haruhi su nekantrumu lauktų dalyvavimo normalioje išvykoje. Aš nebūčiau prieštaravęs, jei būtų pasirinkusi normalias karštąsias versmes ar kokį netoli esantį paplūdimį, tačiau kodėl reikėjo pasirinkti nuošalią salą? Juk mes kalbam apie Haruhi – ji drauge su savim pasiims dar ir porą taifūnų.

......Ai, tiek to, kad ir kokia kvaištelėjusi ji bebūtų, ji ne tokia, kuri norėtų, kad kažkas būtų nužudytas, nes kitaip Šiaurės gimnazija jau būtų nusėta lavonų krūvomis. Man pasirodė, kad yra kitų dalykų, kuriuos svarbu apsvarstyti, todėl giliai susimąsčiau.

Keturios dienos ir trys naktys vasarą prie jūros. Baltas smėlis ir karšta saulė. Manau, galiu ištverti tokią vasarą, parodyk, ką gali, Ponia Saulute!

Ak, taip, geriau turėčiau protiškai pasiruošti užburiančiam maudymosi kostiumėlį vilkinčios Asahinos-san reginiui.

To dvaro savininkas buvo nepaprastai dosnus, suteikdamas mums nemokamą nakvynę ir maitinimą. Mums tereikėjo susimokėti už kelionę keltu į salą pirmyn ir atgal.

Taigi, mes susirinkome uosto prieplaukoje ir laukėme lipimo į keltą.

Haruhi jau tiesiog nėrėsi iš kailio, negalėdama sulaukti, kada vyksim. Mums vos vakar vyko semestro pabaigos ceremonija, kitaip tariant, šiandien buvo pirmoji vasaros atostogų diena. Atrodo, kad Koizumio giminaičiai visai neprieštarauja, kad būtent mes nusprendėme atvykti, tačiau tai, kad atvykstame jau pačią pirmąją atostogų dieną, tiesiog tobulai atspindi nutrūktgalvišką Haruhi prigimtį. Aš troškau tik ramiai pasimėgauti vasaros atostogomis, neturėdamas regėti Haruhi savo akyse, na bet kur gi tau Suzumija Haruhi tai leis? Quod Erat Demonstrandum.

"Aš jau seniai kada plaukiau keltu."

Haruhi pastūmė savo akinius nuo saulės ant nosies galo ir nuo prieplaukos žiūrėjo į tolumoje esančią pilką jūrą. Stovint eilėje lipti į keltą, jūros vėjas plaikstė jos tamsius plaukus.

"Koks didžiulis laivas! Tiesiog neįtikėtina, kad toks didelis laivas gali plūduriuoti ant vandens!"

Asahina-san, abejomis rankomis laikydama savo krepšį, su nuostaba žiūrėjo į keltą. Vilkėdama baltą vientisą vasarišką suknelę, o ant galvos mūvėdama šiaudinę skrybėlę, ji atrodė labai mielai. Po smakru apsijuosti skrybėlės raišteliai jai puikiai tiko. Jos akys tviskėjo lyg vaiko, kuris būtų žiūrėjęs į keltą lyg į kokį nors archeologų iškastą senovinį nendrinį laivą. O ką gali žinoti, galbūt jos amžiuje laivai neplūduriuoja ant vandens.

"......"

Nagato kaip visada buvo tuščia išraiška, jai spoksant į ant laivo korpuso nupieštą laivininkystės kompanijos emblemą. Netikėta tai, kad Nagato šįsyk vilkėjo ne savo mokyklinę uniformą, o languotą berankovę suknelę. Nešdamasi geltonai žalią skėtį nuo saulės, ji kėlė silpnos mergaitės, kuri ką tik išėjo iš ligoninės, įspūdį. Man net kilo noras nusipirkti vienkartinį fotoaparatą ir ją nufotografuoti – tuomet turbūt galėčiau jos nuotraukas už nežmonišką kainą parduoti Tanigučiui.

"Oras tiesiog nuostabus. Galima net sakyti, kad tai tobulas oras plaukimui, nors mes šiandien plauksime antrąja klase." pasakė Koizumis.

"O tai mums kuo puikiausiai tinka."

Juk tos kajutės vis tiek nėra jau tokios didelės. Nors tai ir bus ilga kelionė, mums dar kokius dešimt metų per anksti asmeninėms kajutėms. Vis dėlto, juk tai tik paprasta mokyklinė išvyka.

Iš esmės, ši išvyka net nėra šviečiamoji ar kažkas panašaus. Vykimas į išvyką vien tik dėl pačio vykimo į išvyką tikrai negali būti laikomas prasmingu. Paprastai tokios išvykos veiklą lydi ir tą klubą remiantis mokytojas. Komandai SOS tokio nėra. Vis dėlto, mokykla mūsų vis dar nepripažino kaip oficialaus klubo. Netgi būtų netikėta, jeigu mokytojas būtų vykęs drauge. Ir nepaisant to, kad Šiaurės gimnazijoje draugijos, kurios neturi remiančio mokytojo, yra nepripažįstamos, nuojauta man sako, kad net jei toks būtų buvęs, Haruhi garantuotai jį laikytų niekam nereikalingu. Nes kitaip ji jau seniai būtų ką nors pagrobusi taip, kaip ji pagrobė mus.

Man plačiai bežiovaujant, prie manęs iš šono lėtai priėjo Asahina-san. Jos apvalios akys buvo pasidariusios dar apvalesnėmis.

"Kaipgi toks didžiulis laivas gali plūduriuoti vandenyje?"

Kaip jis plūduriuoja? Na, ar ne dėl plūdrumo ar dar ten kažko? Ar Asahinos-san amžiuje nėra mokoma fizikos?

"Štai kaip... Plūdrumo... Tu teisus. Aišku. Štai ką reiškia posakis 'švyturio apačia yra tamsi'."

Nežinojau, ką ji čia suprato, tačiau priešais mane stovėjusi Asahina-san linkčiojo galva, būdama išraiškos lyg Archimedas, kuris ką tik iššoko iš vonios, rėkaudamas "Eureka!".

Gerai, pabandysiu paklausti... Paprastas klausimas neturėtų pakenkti.

"Ehem... Asahina-san, ar laivai ateityje juda naudojant kažkokias tai pažangias technologijas?"

"Am... Ar manai, kad galėčiau tau pasakyti?"

Jai taip atsakius, papurčiau galvą. Ne, tikrai nemanau. Tuomet pabandžiau antrą kartą.

"Na, tuomet turėtų būti jūra?"

Asahina-san, šiek tiek pasitaisiusi savo skrybėlę, palenkė galvą.

"A, taip, jūra yra."

"Malonu tai girdėti."

Nežinau iš artimos ar tolimos ateities ji atkeliavo, tačiau gera girdėti, kad Žemė ateityje nepavirs į dykumą. Tai yra, jeigu ji bus bent jau švaresnė nei yra dabar.

Norėjau gauti daugiau naudingos informacijos iš šios keliautojos laiku, tačiau:

"Kjonai! Mikuru-čian! Ko judu ten kuičiatės? Jau laikas!"

Garsiai sušuko Haruhi, kad laikas lipti į keltą.

Apie tai kalbant, į šiandienos susirinkimą aš vėlavau. Kai ryte jau buvau pasiruošęs eiti, pastebėjau, kad mano krepšys buvo per sunkus, todėl vėl jį atitraukiau ir žvilgtelėjau vidun. Mano nuostabai, viduje vietoj savo drabužių ir vonios reikmenų, radau savo seserį. Vakar man netyčiomis prasitarus, kad aš su Haruhi ir kitais vykstu į išvyką, ji ėmė be paliovos inkšti, "Aš irgi noriu varyt!". Dėl to turėjau pragaišti beveik dvi valandas, bandydamas ją nuraminti. Vis dėlto, net nepagalvojau, kad ji galėtų imtis kontrabandos plano. Iškračiau savo seserį iš krepšio ir pradėjau ją tardyti dėl jo turinio paslėpimo vietos. Beviltiškai iššvaisčiau laiką, bandydamas su ją gero policininko – blogo policininko praktiką, tačiau mano sesuo pasirinko savo juridinę teisę tylėti. "Iš manęs dovanų negausi!". Tačiau nepaisant to, visi mano pinigai greitai buvo paversti vaišėmis Komandai SOS kelto kavinėje.

Susirinkus antros klasės kajutės kampe, Komandos SOS nariai, mėgaudamiesi už mano pinigus nupirktais pietumis, pradėjo šnekučiuotis. Nors iš esmės, visą laiką kalbėjo vien tik Haruhi ir Koizumis.

"Kiek dar truks, kol ten atvyksime?"

"Sprendžiant iš šio kelto greičio, sakyčiau – maždaug šešias valandas. Pagal planus, jie turėtų mūsų laukti uoste. Tuomet iš ten jų kateriu plauksime dar maždaug pusvalandį, kol pasieksime salą ir joje esantį dvarą. Iš tikrųjų, aš pats anksčiau ten nesu buvęs, todėl tiksliai nežinau, kaip ten viskas yra."

"Tai garantuotai turi būti nepaprastas dvaras. Ar žinai projektuotojo pavardę?"

Paklausė Haruhi drebančiu balsu, tarytum iš kažkokio nors teatro spektaklio.

"Daug smulkmenų neklausiau, tačiau pamenu, kad jis sakė, jog buvo pasamdęs garsų architektą."

"Tiesiog nerealu! Negaliu sulaukti!"

"Tikiuosi, kad tavo lūkesčiai išsipildys, tačiau pats nesu visiškai dėl to tikras, nes nesu anksčiau jo matęs. Vis dėlto, namas, kurį pasistatė negyvenamos salos savininkas, turėtų savaime būti kažkuo unikalus. Tuomet būtų puiku, tiesa?"

Pasakė Koizumis, nors aš to tikrai nelaukiau. Jei statytum namą pagal Haruhi norus, tuomet jį galėtų suprojektuoti nebent Antonijus Gaudis, tris paras beperstojo gėręs kaip nevisprotis. Nemanau, kad norėčiau apsistoti tokiame nuostabiame namiūkštyje, man tiks ir paprastas viešbutis. Grynai japoniško stiliaus – toks, kur pusryčiams gauni keptų jūros kopūstų ir žalių kiaušinių, labai ačiū. O jei dar paaiškės, kad tas dvaras lyg kažkokia tai paveldėta pilis, Haruhi tiek pakvaištų, kad pati taptų žudike ir surengtų keletą paslaptingų žmogžudysčių, apie kurias vėliau galėtų sklisti gandai.

"Sala! Dvaras! Komandos SOS išvykai net negali būti nieko geriau! Jei taip ir toliau, šios vasaros atostogos bus tiesiog nepakartojamos!"

Kol Haruhi iš laimės darėsi vis labiau gyvybinga, likusieji komandos nariai galėjo tik tylėdami ją stebėti.

Kadangi be siūbavimo drauge su bangomis ant laivo denio nebuvo ką daugiau veikti, mes sutikome su Koizumio pasiūlymu ir nuėjome kurį laiką kortomis pažaisti "Raganą". Koizumis, kuris pralaiminėjo nuo pradžių iki pabaigos, turėjo mums penkiems nupirkti sulčių. Pasiėmiau sultis ir tylėdamas gėriau.

Mane tiesiog negali apleisti bloga nuojauta dėl tos mūsų laukiančios nuošalios salos. Atrodo, Asahina-san taip pat panašiai jaučiasi.

Išgėrusi savo sultis dviem gurkšniais, Haruhi pareiškė:

"Mikuru-čian, prastai atrodai, tau jūros liga?"

"Ne......tai...... taip, galbūt."

"Ne, taip negalima! Eik įkvėpk gryno oro, pavaikščiok po laivo denį ir tau akimirksniu praeis. Nagi, eime!"

Ji pačiupo Asahinos-san ranką ir nusišypsojo.

"Nesijaudink, aš tavęs į jūrą neįstumsiu. Hmm...... nors tai visai nebloga mintis. Staigus keleivės pradingimas......"

"Kjaaa!"

Haruhi paplekšnojo per sustingusius Asahinos-san pečius.

"Tik juokauju! Taip būtų visai neįdomu. Kam gi reikia tokių kraštutinumų? Būtų daug įdomiau, jei laivas susidurtų su ledkalniu arba būtų užpultas milžiniško aštuonkojo!"

Reiktų eiti pasižiūrėti, kur yra gelbėjimosi valtys. Žinoma, nemanau, kad šalia Japonijos vandenų vidury vasaros galėtų pasirodyti ledkalnis, tačiau staigus nežinomos jūrinės pabaisos pasirodymas net labai tikėtinas. Nežinau, kaip jis perskaitė mano mintis, tačiau į žvilgsnį, kuris sakė "jeigu užpuls pabaisa, mes tavim pasikliaunam!", Koizumis atsakė nusišypsodamas, kol tuo metu Nagato tiesiog spoksojo į sieną.

Haruhi toliau sau nepaliaujamai tauškė.

"Esu tikra, kad saloje kažkas būtinai nutiks! Koizumi-kun, juk taip ir bus?"

"Sunku pasakyti, kas mūsų laukia."

Diplomatiškai atsakė Koizumis.

"Tačiau aš taip pat tikiuosi malonios kelionės."

Koizumis atskleidė savo mįslingą šypseną. Nors tai buvo jo įprasta išraiška, aš įtemptai spoksojau į klastingąjį esperą, bandydamas perprasti, kas slėpėsi po ta jo šypsenos kauke, tačiau greitai pasidaviau. Šio žmogėno šypsena lyg tuščia Nagato išraiška – iš jos nieko neįmanoma suprasti. Tai jau tikrai, jam taip pat derėtų rodyti daugiau emocijų. Na, žinoma, ne taip įžūliai kaip Haruhi.

Niūniuodama savo pačios sukurtą dainą, Haruhi išsitempė Asahiną-san lauk. Tas jos išsigandęs žvalgymasis į šonus aiškiai reiškė, kad ji tikėjosi, jog aš eisiu drauge; galbūt aš tuomet tik per daug galvojau, tačiau nenorėjau sugadinti Haruhi nuotaikos, todėl leidau joms nueiti.

Kad ir kiek kartų Haruhi ketina išmesti Asahiną-san už borto, akimirką iki to ji privalės ją išgelbėti. Melžiausi, kad taip ir būtų, nukreipęs žvilgsnį į lubas, o po to pasidėjau savo krepšį po galva ir atsiguliau. Juk vis dar ankstyvas rytas, galiu dar šiek tiek pamiegoti.

Sapnavau, kad dariau kažką nerealaus, tačiau man nespėjus to išsaugoti atmintyje, buvau pažadintas įsakmių Haruhi šūksnių.

"Kiek tu dar žadi miegot, durniau? Staigiai kelies! Ar tu iš viso rimtai nusiteikęs šiai išvykai? Jei jau laive taip išsidirbinėji, ko vėliau iš tavęs tikėtis?"

Regis, kad kol miegojau, keltas beveik pasiekė persėdimo vietą. Jaučiausi lyg ką tik būčiau padaręs nepataisomą klaidą.

"Pirmieji žingsniai patys svarbiausi! Tau trūksta užsidegimo, kad galėtum linksmintis. Tik pažiūrėk į visus kitus. Lūkesčiai šiai išvykai tiesiog matosi jų spindinčiose akyse!"

Haruhi pirštu parodė į savo tris parankinius, nuolankiai stovinčius su savo krepšiais rankose ir pasiruošusius lipti į krantą.

Vienas iš jų, kuris pastoviai šypsosi, pasakė:

"Na, na, Suzumija-san. Jis tiesiog kaupė jėgas prieš išvyką. Gali būti, kad jis kaip tik mąstė, kaip mus toliau pralinksminti!"

Klausydamasis to visai nereikalingo Koizumio paaiškinimo, pasižiūrėjau į robotišką Nagato veidą ir Asahinos-san į mažo šunyčio primenančias akutes, bandydamas surasti to vadinamojo spindesio jų akyse.

"Ar jau atplaukėm?" sumurmėjau.

Per ilgą kelionę keltu su kitais Komandos SOS nariais... Ne, palikim kitus nuošalyje. Aš pasidaviau savo troškimams ir nulūžau ilgam laikui. Dėl to pražiopsojau puikią progą praleisti laiką su Asahina-san šioje elegantiškai atrodančioje kajutėje.

Nu bliamba, kaip tai gniuždo. Kaip aš galiu sau leisti taip švaistyti savo vasaros atostogas? Iki šiol vieninteliai mano prisiminimai iš šių atostogų buvo "Raganos" žaidimas. Ar neturėčiau kelte daryti ko nors įdomesnio? Pavyzdžiui, dalintis su kitais savo mintimis, denyje švelniai pučiant jūros vėjui.

Man kilo noras savo praeities "aš" gerai spirti į krūtinę už buvimą tokiu apsimiegojusiu.

Štai kaip, miegodamas atradau naujus savikritikos horizontus.

Trakšt!

Mano akis apakino ryškus šviesos blyksnis.

Pasukęs savo žvilgsnį link to garso, pamačiau Asahiną-san, kuri savo rankose laikė fotoaparatą. Jos angeliškame veide buvo žavinga šypsena.

"Chi, chi! Aš tave nufotografavau pabundant."

Jos išraiška buvo lyg pradinukės, kuri ką tik iškrėtė išdaigą.

"Aš taip pat tave nufotografavau ir miegant. Tu tikriausiai kietai miegojai."

Staiga pasijaučiau atgijęs. Kodėl gi Asahina-san mane paslapčiomis fotografavo? Nejaugi ji šitaip norėjo mano nuotraukos? Galbūt ji ketina ją įrėminti mieluose rėmeliuose ir pasidėti priešais pagalvę, kad kasnakt galėtų sakyti "labanakt"? Taip, visai nebloga mintis.

Visgi, jei tau reikėjo mano nuotraukos, aš būčiau tau su džiaugsmu papozavęs. Visai neprieštaraučiau tau padovanoti net visą savo nuotraukų albumą, jei tik nebūčiau jo kažkur namuose nukišęs.

Vis dėlto, kai jau ketinau pareikšti šį savo pasiūlymą, Asahina-san fotoaparatą atidavė Haruhi.

"Kjonai, ko čia vaipais? Baik, kol visai nepradėjai atrodyt kaip nevisprotis."

Haruhi įsidėjo fotoaparatą į krepšį, atrodydama tarytum būtų padariusi sensacingų nusikaltimo vietos nuotraukų ir galvotų, kuriam gi laikraščiui būtų jas pelningiau parduoti.

"Aš kuriam laikui Mikuru-čian paskyriau būti Komandos SOS fotografe. Šios nuotraukos ne šiaip dėl pramogos, tai svarbi dokumentinė medžiaga, kuri bus Komandos SOS palikimas ateities kartoms. Ši mergiūkštė norėjo tiesiog prifotografuoti beverčių nuotraukų, todėl nuo šiol ji turės klausyti mano nurodymų."

Tuomet kokią gi vertę turi mano apsimiegojusio veido dokumentinė medžiaga?

"Kadangi tu visai neturi nusiteikimo išvykai, aš visur paskleisiu šitas nuotraukas, kuriose tu miegi kaip mulkis, kad tau būtų pamoka ateičiai. Aišku? Kaip iš viso pavaldinys gali sau ramiai snausti, kai jo vadė ant kojų? Tai tiesiogiai prieštarauja komandos moralei, disciplinai ir vidiniams nuostatams!"

Haruhi į mane spoksojo tokia išraiška, jog man buvo neaišku, ar ji šypsojosi, ar buvo susiraukusi. Žinojau, kad beprasmiška jos klausti, kada ji sukūrė tokias taisykles, nes jos vis tiek nebus užrašytos. Geriau jau tiesiog plauksiu pasroviui.

"Gerai jau. Tu bandai pasakyti, kad mums neleidžiama eiti miegoti anksčiau nei tu, nebent norime, jog mūsų veidai būtų apipaišyti? Tokiu atveju, ar tai reiškia, kad jeigu eisiu miegoti po tavęs, galėsiu ant tavo veido nupiešti ūsus?"

"Ką tu čia šneki? Nejaugi tu tikrai ketini imtis tokių vaikiškų poelgių? Tavo žiniai, aš miegu labai budriai. Net miegodama galiu kaip tave reikiant pamokyti. Be to, bandydamas vadei daryti tokias nesąmones rizikuotum gauti mirties bausmę."

Žinai, Haruhi, šiais laikais išsivysčiusių šalių, kuriuose vis dar būtų taikomos mirties bausmės, yra mažuma. Ką šiuo atžvilgiu manai?

"Kodėl gi aš turėčiau vertinti kitų šalių baudžiamąją teisę? Jų problemos, patys tegul ir galvoja. Dabar svarbios ne kažkokios užsienio šalys, o sala, į kurią vykstame!"

Tempdamas savo krepšį meldžiausi, kad nieko nenutiktų.

Laivas pradėjo šiek tiek siūbuoti, turbūt jis jau ruošiasi švartuotis. Kiti keleiviai grupėmis po du ir tris jau ėjo link išėjimo.

"Paslaptinga sala, hm......?"

Kažin kas mūsų laukia? Bent jau tikiuosi, kad tai bus ne kažkokia sala, kuri netikėtai pasirodo iš jūros arba staiga pradeda plaukti.

"Nesijaudink."

Koizumis linktelėjo, tarytum būtų ką tik perskaitęs mano mintis.

"Tai tiesiog paprasta nuošali sala. Ten nėra jokių pabaisų ar išprotėjusių mokslininkų, galiu tai garantuoti."

Šito žmogėno garantijos man nieko nereiškia. Tylėdamas abejojančiai pasižiūrėjau į išblyškusį Nagato veidą.

"......."

Nagato man atsakė taip pat tylėdama. Jei pabaisos vis dėlto pasirodys, ji turbūt padės mums juos nugalėti. Pasikliaunu tavimi, ateive.

Laivas vėl staigiai susiūbavo.

"Kjaa!"

Net nesumirksėjusi, Nagato sugavo Asahiną-san, kuri netekusi pusiausvyros vos nepargriuvo.

Uoste mus pasitiko liokajus ir tarnaitė.

"Sveikas, Arakavai-san, seniai nesimatėme."

Garsiai pasakė Koizumis, pakėlęs ranką juos pasveikinti.

"Ir taip pat Mori-san. Dėkoju, kad pasivarginote atvykti mūsų pasitikti."

Tuomet Koizumis pasisuko ir pasižiūrėjo į mus, sustingusius iš nuostabos, o po to kvailai gūžtelėjo pečiais, tarytum teatro aktorius, bandydamas savo keturis kartus platesne nei įprastai šypsena sužavėti publiką.

"Leiskite man juos pristatyti. Naujojo dvaro liokajus ir tarnaitė – Arakavas-san ir Mori-san, kurie bus atsakingi už rūpinimąsi mumis. Na, taip, jūs tai tikriausiai jau supratote iš jų aprangos."

Aišku, kad lengva suprasti. Pasižiūrėjau į šiuose du veikėjus, kurie dar kartą mums mandagiai nusilenkė. Atrodė, jog drauge su jų nusilenkimu pasigirdo plojimai.

"Tikiuosi, kad kelionė jums neprailgo. Aš liokajus Arakavas."

Senyvas smokingą vilkintis džentelmenas su žilais plaukais, ūsais ir antakiais mus pasveikino ir dar kartą nusilenkė.

"Aš tarnaitė, Mori Sonou. Malonu su jumis susipažinti."

Šalia jo stovėjusi mergina taip pat nusilenkė tokiu pačiu kampu, o po to jie abu vienu metu vėl pakėlė galvas. Tai kažkaip nenoromis verčia svarstyti, ar jie to iš anksto daug kartų nesurepetavo.

Akivaizdu, kad Arakavas-san buvo pagyvenęs, tačiau buvo sunku nusakyti jo tikslų amžių, tuo tarpu Mori-san atrodė labai jauna. Ji atrodė maždaug mūsų amžiaus, nors galbūt ji buvo su makiažu, kurias ją jaunino? O gal ji tiesiog gimė su tokia jaunatviška išvaizda?

"Liokajus ir tarnaitė?"

Iš netikėtumo sumurmėjo Haruhi, nors ir aš taip jaučiausi. Net nežinojau, kad Japonijoje egzistavo tokios profesijos. Visada maniau, kad jos jau seniai tapo senovinėmis fosilijomis, išlikdamos tik kaip teoriškomis sąvokomis.

Visgi, už Koizumio du grakščiai stovėję asmenys iš tikrųjų atrodė kaip liokajus ir tarnaitė. Ir tai jiems šitaip tiko, jog vos išgirdęs jų prisistatymą galėjai pagalvoti: "Vadinasi, jūs liokajus ir tarnaitė? O taip, be jokios abejonės." Ypač tarnaitė, Mori-san, jei nesuklydau. Ak, kaip gi bežiūrėtum, ji tikrai buvo tarnaitė. Ir viskas tik dėl jos aprangos. Po daugelio mėnesių patirties, kasdien stebint Asahiną-san, vilkinčią savo tarnaitės kostiumą, aš galiu tai tiesiog garantuoti. Beje, juk Arakavas-san ir Mori-san taip apsirengę ne tam, kad pradžiugintų Haruhi, o aiškiai dėl savo profesijų.

"O......"

Asahina-san nusiminusiai atsiduso ir paprasčiausiai iš nuostabos į juos spoksojo – nors tiksliau, ji spoksojo būtent į Mori-san. Ji buvo 50% nustebusi ir 30% sutrikusi. Kas gi tie likusieji 20%? Manau, ji truputį pavydi. Po to, kai Haruhi privertė ją kasdien vilkėti visus tuos kostiumus, jai turbūt pačiai nepastebėjus pradėjo patikti būti tarnaite.

Tuo metu Nagato išraiška nepasikeitė, tačiau jos juodos tarytum paleolito laikų strėlių antgaliai akys toliau vėrė šiuos du atkastų profesijų atstovus.

"Taigi......" kreipėsi į mus Arakavas-san savo skambiu operos tenoro balsu.

"Kateris paruoštas mus nugabenti į mūsų šeimininko namus. Kelionė turėtų užtrukti apie pusvalandį. Apgailestauju dėl nepatogumų, kuriuos sukelia salos atokumas."

Jis su Mori-san dar kartą mums nusilenkė. Kažkodėl man pradėjo visur niežėti. Labai norėjau jiems pasakyti, kad mes ne kokios nors garsenybės ar VIP svečiai, ir todėl jiems tikrai nereikia elgtis taip mandagiai. Gal Koizumis koks milijardieriaus sūnus? Aš maniau, kad jis tik esperas, kuris kažkur ir kažkada gali pasinaudoti tomis savo galiomis. Galbūt kiekvieną kartą, kai jis grįžta namo, į jį kreipiamasi "Jaunasis ponaiti"?

"O aš visai neprieštarauju!"

Džiugiu balsu šūktelėjo Haruhi, išblaškydama visus klaustukus, kurie sukosi mano galvoje. Pasisukęs, Haruhi veide pamačiau tokią šypseną lyg kokios nors režisierės, kurios mėgėjiškam filmui kažkoks tai prietranka suteikė milžinišką finansavimą. Ech......

"Man taip ir geriau, nuošali sala! Visai neprieštaraučiau, jei tai užtruktų keletą valandų, jau nekalbant apie vos pusvalandį! Nuošali sala vidurį vandenyno yra būtent tai, kur aš noriu keliauti. Kjonai, Mikuru-čian, nagi, judu turėtumėt labiau džiaugtis! Ten yra sala, dvaras, o dar priedo keistas liokajus ir tarnaitė! Turbūt visoj Japonijoj yra vos dvi tokios salos!"

Nėra nei dviejų.

"Oi...! T...Tai nuostabu......N...Negaliu sulaukti!"

Nepaisant į Asahiną-san, kuri Haruhi buvo priversta apsimestinai džiūgauti, tiesiai į akis kažką pavadinti "keistu" yra tiesiog įžūlumo viršūnė. Visgi, tie du tiesiog tik nusišypsojo. Gal jie iš tikrųjų kaip nors keisti?

Vis dėlto, keista buvo visa ši išvyka. O kalbant apie keistumą, Komanda SOS šitaip visus lenkia, kad geriau jau mums išvengti to kelio, kuris sukeltų Haruhi ekstazę.

Pasižiūrėjau į Koizumį, kuris su liokajumi Arakavu-san apie kažką kalbėjosi, tuo tarpu Mori-san tyliai stovėjo sunėrusi rankas ir žiūrėjo į jūros horizontą. Jūra atrodė rami, o danguje nesimatė nei debesėlio. Vargu, ar buvo galima tikėtis taifūno.

Ar mes dar galėsim sveiki sugrįžti į žemyninę Japoniją?

Ramus neišraiškingas Nagato veidas visąlaik atrodė toks patikimas. O aš jaučiausi toks bevertis.

Arakavas-san ir Mori-san nusivedė mus į mažą prieplauką, buvusią netoli uosto. Aš iš pradžių tikėjausi pamatyti kokį nors mažą motorlaivį, tačiau priešais mus pasirodė švelniai ir idiliškai ant bangų siūbuojantis kruizinis kateris, tarytum nusileidęs iš tų Viduržemio jūros turistinių nuotraukų. Kateris atrodė toks prašmatnus, jog net nedrįsau klausti, kiek jis kainavo. Staiga užsimaniau plaukti tuo laivu pažvejoti.

Dėl mano išsiblaškymo, kai pamačiau, kad Koizumis palydi Asahiną-san, kuri buvo priblokšta katerio vaizdo, ir Nagato, kuri tiesiog abejingai į jį žiūrėjo, jau neminint Haruhi, kuri išsyk įšoko vidun, mane apėmė didžiulis apmaudo jausmas, kad laikas prabėgo ir niekad nebesugrįš. Tai turėjo būti mano darbas!

Mes buvome nuvesti į kajutę ir mums nespėjus atsistebėti, kad laivas gali turėti vakarietiško stiliaus virtuvę, kateris pradėjo palikti uostą. Matyt, šiais laikais visi liokajai turi katerio vairavimo teises, nes Arakavas-san buvo tas, kuris jį vairavo.

Mori-san sėdėjo priešais mane su švelnia šypsena veide, tarytum būtų buvusi laivo puošmena. Jos tarnaitės kostiumas atrodė baisiai rizikingai, tiesiog kvapą gniaužė. Palyginus su Asahinos-san tarnaitės kostiumu, kurį Haruhi privertė jai kasdien vilkėti klubo kambaryje, šis atrodė kiek labiau aptemptas. Vis dėlto, aš nežinau tarnaičių profesijos subtilybių, todėl, deja, nesu labai dėl to užtikrintas.

Aš nebuvau vienintelis, kuris jautėsi nejaukiai. Asahina-san jautėsi lygiai taip pat. Ji jau kurį laiką net nemirksėdama vėrė akimis tą tarnaitės kostiumą ir atrodė labai jau sunerimusi. Galbūt ji bandė įgauti patirties iš tikros tarnaitės, o po to tai praktiškai pritaikyti klubo kambaryje? Ji tokia rimta dėl pačių neįprasčiausių dalykų...

Nagato sėdėjo žiūrėdama į priekį ir visai nejudėjo. Koizumis buvo su nerūpestinga išraiška ir kaip visada šypsojosi.

"Puikus kateris, tiesa? Ar nebūtų puiki mintis vykti juo kur nors pažvejoti?"

Pasiūlė jis, nors neaišku konkrečiai kam.

Na, o kalbant apie Haruhi......

"Ei, ar žinot kaip tas dvaras pavadintas?"

"Nesu tikras ar suprantu, ką bandote pasakyti."

"'Juodosios Mirties Namas', 'Lira Rūmai', 'Kokecu Pilis' – jis turi turėti kokį nors panašų pavadinimą, tiesa?"

"Ne, nieko panašaus."

"Ar yra kokių nors bauginančių istorijų apie tai, kad dvaras turi daugybę spąstų, arba tai, kad architektas buvo paslaptingai nužudytas, arba tai, kad pernakvojus kambaryje, mirsi?"

"Apie nieką panašaus nesu girdėjęs."

"Tada, ar yra istorijų apie tai, kad dvaro savininkas nuolatos mūvi kaukę, arba tai, kad jis turi tris pamišusias seseris, kurios staiga pradingo be pėdsako?"

"Ne", liokajus padarė pauzę, o po to pridūrė, "Šiuo metu to dar nėra nutikę."

"Tuomet, tai reiškia, kad yra didelė tikimybė, kad tai gali kada nors nutikti?"

"Galbūt taip ir yra."

Tas liokajus gal bando jai įsiteikti?

Štai tokį pokalbį turėjo Haruhi su Arakavu-san, jai įsiropštus pas jį kabiną, po to kai kateris paliko prieplauką. Sprendžiant iš pokalbio nuotrupų, kurios pasiekė mano ausis pro bangų ir variklio sukeliamą triukšmą, panašu, kad su šioje saloje esančiu dvaru yra siejami begaliniai lūkesčiai. Apie tai kalbant, kam jai iš viso reikia tokių keistų vietų, kaip ta toli nuo žemyno esanti, Dievo pamiršta sala? Nepakanka jai tiesiog iki soties pasiplaukiot, kur nors pasitrainiot, atsipalaiduot su draugais ir galiausiai patenkintai grįžt namo? Bent jau aš to tikėjausi.

Nors matyt tam jau per vėlu.

Nebūčiau pagalvojęs, kad čia bus liokajus ir tarnaitė. Juk tai labiau netikėta, nei viešajam baseine būti užpultam ryklio. Todėl turbūt nenustebsiu, jei to dvaro savininkas iš tikrųjų nešioja kaukę ar turi kitų keistai atrodančių svečių. Kažin kokių dar staigmenų Koizumis yra mums paruošęs?

"A! Matau! Ar ten tas dvaras?"

"Taip, ten vila."

Džiūgaujantis Haruhi klykavimas nugaudė lyg griaustinis, kiaurai perverdamas mano širdį.

Iš lauko vila atrodė ganėtinai įprastai.

Saulė lėtai krypo link vakarų, tačiau ligi vakaro vis dar buvo laiko. Vila buvo apgaubta besileidžiančios saulės spindulių ir atrodė tarytum pati spindėtų didybe. Kaip bebūtų, aš niekada nemaniau, kad kada nors atsidursiu tokioje vietoje.

Ant stataus šlaito esantis pastatas atrodė būtent kaip kažkas, ką turtingasis pasistatytų kaip poilsiavietę vasarai. Jo architektūra nebuvo niekuo įtartina. Jis neatrodė kaip kažkokia viduramžių Europos pilis, aplink kurios plytų sienas būtų apaugę spygliuoti vijokliai, prie jo nebuvo jokių keistai ištįsusių bokštų, jau nekalbant apie nindzių spąstus ar besivaidenančius vaiduoklius.

Kaip ir reikėjo tikėtis, atšiauriai spoksodama į vilą (arba jos žodžiais, "dvarą") Haruhi nutaisė miną, tarytum vietoj keptos jautienos ji ką tik būtų atsikandusi svogūno.

"Hm, aš tikrai ne to tikėjausi. Išvaizda yra svarbus bruožas, nejaugi jį statęs architektas visai neturėjo jokio ankstesnio pavyzdžio?"

Stovėdamas šalia Haruhi, mėgavausi besiartinančios salos vaizdu. Be to, jos čia buvau tiesiog jėga atitemptas.

"Kjonai, ką tu manai? Tai nuošali sala, tačiau pastatas atrodo toks paprastas. Juk apmaudu, ane?"

Ką aš manau? O tai, kad tokiose tolybėse iš viso nereikėjo statyti tos vilos. Tam, kad nusigautumei iki artimiausios parduotuvės ir sugrįžtum atgal, reikia daugiau nei valandą plaukti asmeniniu kateriu. Ką gi valgytum, jei išalktum vidurį nakties? Neatrodo, kad ten irgi būtų kokių nors gėrimų automatų.

"Aš kalbu apie atmosferą! Aš visąlaik maniau, kad tai bus vienas tų paslaptingų dvarų, tačiau, kaip matyti, čia tiesiog paprasčiausia atostogų poilsiavietė! Mes čia atvykom ne tam, kad pasilinksmintumėm turtingo pažįstamo namuose."

Nubraukiau į šalį vėjo atpūstus Haruhi plaukus, kurie kuteno man veidą.

"Tokia ir yra išvyka. Ko gi tu tikėjais? Imituoti nuotykių romanus? O gal išsilaipinti negyvenamoj saloj?"

"Hmm, visai nebloga mintis. Įtrauksiu salos tyrinėjimą į mūsų planus. Ką gali žinoti, galbūt atrasime kokią nors naują gyvūnų rūšį."

O varge, aš tik dar labiau padidinau spindesį Haruhi akyse. Ak, Sala, maldauju Jūsų, nesugalvokite kokios nors nesąmonės.

Kol aš mintyse meldžiausi žaliai vegetuojančiai salai......

"Šio regiono salos, regis, yra susidariusios dėl senovinio vulkaninio aktyvumo."

Palengva priėjęs, pareiškė Koizumis.

"Be naujų gyvūnų rūšių, mes galbūt net užtiksime senovinių molio dirbinių. Jie buvo palikti aplinkinėse salose turėjusių apsistoti senovės japonų jūrininkų. Skamba romantiškai, tiesa?"

Nematau nieko bendro tarp senovinių dirbinių ir naujai pastatytos vilos, bet manęs kategoriškai nedomina Cučinoko paieškos ar lobių medžioklės. Kodėl mums neišsiskyrus? Haruhi ir Koizumis gali sau eiti tyrinėt salą, tuo tarpu aš liksiu su Asahina-san ir Nagato ir vaikštinėsiu po paplūdimį. Kokia nuostabi mintis.

"Hm? Ten kažkas yra!"

Haruhi parodė į naujai pastatytą prieplauką. Atrodė, kad ji pastatyta būtent šiam kateriui, kadangi kitų laivų niekur nesimatė. Ant prieplaukos krašto stovėjo žmogus ir mums mojavo. Regis, ten vyras.

Haruhi instinktyviai pamojavo atgal.

"Koizumi, ar ten dvaro savininkas? Atrodo labai jau jaunas."

Koizumis pamojavo ir atsakė.

"Ne, jis kitas svečias, kuris buvo drauge su mumis pakviestas. Jei neklystu, tai savininko jaunesnysis brolis. Vos kartą esu anksčiau jį matęs."

"Koizumi," įsiterpiau, "Tokius dalykus reikėjo pasakyt iš anksto. Tai pirmas kartas, kada girdžiu, jog bus kitų svečių."

"Aš taip pat visai neseniai sužinojau."

Lyg niekur nieko ramiai atsakė Koizumis.

"Bet nereikia jaudintis, jis labai malonus žmogus. Ir, be abejo, savininkas Tamaru Keiičis-san, taip pat labai malonus žmogus."

Tas Tamaru Keiičis-san gana lakios vaizduotės žmogelis. Pasistatė vilą tokioje nuošalioje vietoje vien tam, kad galėtų vasarą joje pagyventi. Jis kažkoks tolimas Koizumio giminaitis, lyg motinos pusbrolis iš tėvo pusės, ar dar kažkas panašaus. Nesu tikras dėl smulkmenų, tačiau girdėjau, kad jis susikrovė savo turtus iš biotechnologijų ir dabar gali gyventi savo paties malonumui. Matyt jis taip aptekęs pinigais, kad gali juos net deginti, kitaip nebūtų tokioj vietoj pasistatęs namo.

Besiartinant prie prieplaukos, kateris pradėjo palaipsniui lėtėti, kol galiausiai prisiartino tiek, kad galėjome pamatyti to žmogaus veidą. Jis vilkėjo jaunatviškus drabužius ir atrodė maždaug dvidešimties. Taip, jis iš tiesų atrodė kaip jaunesnysis Tamaru Keiičio brolis.

Liokajus Arakava-san, tarnaitė Mori Sonou-san.

Vadinasi, liko tik pats vilos savininkas, Tamaru Keiičis-san.

Ar tai visi šios išvykos aktoriai?

Nuo pat ryto kažin kiek valandų praleidome siūbuojančiame laive, štai todėl, kai išsilaipinome į sausumą, mes vis dar jautėmės, tarytum žemė judėtų mums po kojomis.

Maloniai besišypsantis jaunuolis atskubėjo prie katerio mus pasveikinti.

"A, Icuki-kun, seniai nesimatėme!"

"Iš tiesų, Jutakai-san. Dėkoju, kad atėjai mūsų pasitikti."

Atsakė Koizumis, o tada pradėjo mus po vieną pristatinėti.

"Tai mano draugai, kurie gerai rūpinasi manimi mokykloje."

Nepamenu, kad būčiau gerai tavimi rūpinęsis, tačiau Koizumis parodė į mus, išsirikiavusius į eilę.

"Ši linksma mergina yra Suzumija Haruhi-san, viena iš mano nedaugelio draugų. Ji visada atvira, nuoširdi ir labai energinga. Turėčiau pasimokyti iš jos atkaklumo."

Kas čia per pristatymas? Man nugarą išpylė šaltas prakaitas. Haruhi irgi. Kam tu apsimovęs tą apsimestinę pagarbumo kaukę? Gal laivo siūbavimas tau visai nepataisomai pažeidė smegenis?

Vis dėlto, su žavinga šypsena Haruhi pasakė:

"Aš Suzumija. Koizumis yra nepakeičiamas mano kom...... norėjau pasakyti, draugijos narys. Jis ir buvo tas, kuris mus pakvietė į šią salą. Jis labai patikimas vicevad... norėjau pasakyti, prezidento pavaduotojas. Chi, chi."

Nekreipdamas dėmesio į iš manęs sklindančius ledinius garus, Koizumis toliau pristatinėjo likusius narius, pavyzdžiui:

"Tai Asahina Mikuru-san. Kaip matai, ji mūsų mokyklos mieloji ir gražioji idol. Jos šypsenos pakaktų, kad pasaulyje įsigalėtų taika."

Arba:

"Tai Nagato Juki-san. Jos žinios tokios beribės, jog ją galima laikyti anksčiau pasaulyje neregėta enciklopedija. Ji ganėtinai tyli, tačiau būtent čia ir slypi jos žavesys."

Jis toliau tęsė savo perdėtus narių pristatymus, tarytum būtų juos skaitęs iš kokios nors aklųjų pasimatymų agentūros klientų failo. Be abejo, aš taip pat buvau įtrauktas į tuos jo nuvalkiotus paistalus, tačiau pageidaučiau apie juos čia neužsiminti.

Su Koizumio giminaičiui derančia šypsena, Jutakas-san pasakė:

"Sveiki visi atvykę, aš Tamaru Jutakas. Šiuo metu esu tiesiog darbuotojas, padedantis mano brolio kompanijoje. Icukis man daug apie jus pasakojo. Buvau labai dėl jo susirūpinęs, kai jam netikėtai teko keisti mokyklą. Labai džiugu, kad jis susirado tiek daug gerų draugų."

"Ką gi."

Mums iš už nugaros pasigirdo skardus Arakavo-san balsas.

"Čia labai kaitri saulė. Ar nenorėtumėte pratęsti savo pokalbį viloje?"

Tai išgirdęs, Jutakas-san linktelėjo ir atsakė:

"Tu teisus, mano brolis mūsų jau laukia. Drauge nusineškime ir lagaminus, padėsiu jums."

"Mus viskas gerai. Kodėl tau vietoj to nepadėjus Arakavai-san ir Mori-san? Į salą jie parsigabeno daugybė pirkinių."

Pasakė Koizumis ir nusišypsojo. Jutaka-san taip pat atsakė šypsena.

"Tuomet nekantriai lauksiu vakarienės!"

Po visų subtilybių, mes nusekėme paskui Koizumi ir nuėjome link ant šlaito viršaus buvusios vilos.

Kai dabar tai prisimenu, jau tada buvo pradėję darytis keista.

Žinoma, visą tai sakau jau po laiko.

Aukštų, lyg pats Fudži kalnas, laiptų pabaigoje mes galiausiai pasiekėme vilą. Turbūt pamatytas namas Haruhi buvo visiškas nusivylimas, nes jis visai nebuvo panašus į kokį nors dvarą ar japoniško stiliaus kotedžą.

Balkšvas namas, nors ir būdamas triaukštis, atrodė gana žemas, galbūt todėl, kad buvo pernelyg platus. Kažin, kiek ten buvo kambarių? Čia tikriausiai be vargo galėtų apsigyventi kokios dvi futbolo komandos. Panašu, kad jos statyboms turėjo būti iškirsti apylinkėse buvę tankūs medžiai, bet kaip jie sugebėjo čia atgabenti visas tas statybines medžiagas? Tam turbūt reikėjo įvykdyti karinio masto operaciją. Nesuprantu aš tų turčių.

"Prašau eiti čia."

Koizumis tarytum liokajus nusivedė mus prie įėjimo, kur sustojome į eilę. Galiausiai atėjo akimirka akis į akį susitikti su vilos šeimininku.

Tik Haruhi, kuri buvo nekantri lyg arklys per lenktynes, žengė į priekį. Ji buvo tokia kupina neaiškių lūkesčių, jog kartais net galėjai pamatyti kaip ji liežuvio galiuku laižosi lūpas. Asahina-san mielai susiglostė plaukus, bandydama sukelti gerą pirmąjį įspūdį. Tuo tarpu Nagato kaip visada stovėjo nejudėdama lyg viena tų molinių kiniškų kačių, stovinčių prie parduotuvių įėjimų.

Vėl pasisukęs, Koizumis su savo lengvabūdiška šypsena pasižiūrėjo į mus ir paspaudė prie durų buvusio komunikatoriaus mygtuką.

Sulaukęs atsakymo, Koizumis vėl ėmė taukšti tas savo subtilybes.

Po dešimties sekundžių, durys lėtai atsidarė.

Be abejo, mus pasveikinęs žmogus nemūvėjo kažkokios geležinės kaukės, kokios nors keistos kepurės su akiniais nuo saulės, nei nebandė mūsų netikėtai užpulti ar įbauginti niūriu balsu. Kitaip tariant, tai buvo tiesiog paprastas vyriškis.

"Sveiki!"

Nežinau, ar Tamaru Keiičis-san praturtėjo staiga ar palaipsniui, visgi, šiuo metu šis vidutinio amžiaus vyriškis vilkėjo paprastą golfą ir šortus, ištiesęs vieną ranką, kviesdamas mus vidun.

"Icuki-kun, brangieji svečiai, aš jūsų jau ilgau laukiau! Atvirai kalbant, ši vieta baisiai nuobodi, man jau per tris dienas viskas įgriso. Be Jutako, tiktais Icukis-kun priėmė mano pakvietimą. O!"

Keiičio-san žvilgsnis pasisuko link mano veido, tuomet link Asahinos-san, Haruhi ir Nagato.

"Icuki-kun, kokių gi nuostabių draugų tu turi! Iš Icukio-kun apie tai jau anksčiau girdėjau, tačiau jūs vienas už kitą gražesni! Jūs tikrai įpūsit spalvų šiai nuobodžiai salai. Jūs kuo maloniausiai kviečiami."

Haruhi sau išsišiepė, Asahina-san mandagiai nulenkė galvą, o Nagato toliau buvo sustingusi – trys skirtingos reakcijos. Vis dėlto, jos visos žiūrėjo į nuoširdžiai mus sveikinantį Keiičį-san, tarytum į muzikos mokytoją, staiga įpuolusį į klasę per istorijos pamoką. Po to, Haruhi žengė į priekį ir pasakė:

"Mes be galo dėkingi, kad jūs mus čia pasikvietėte. Nepaprastai malonu turėti galimybę apsistoti tokiame prabangiame dvare. Visų vardu, aš norėčiau išreikšti mūsų dėkingumą."

Ji klabėjo oktava aukštesniu balsu, tarytum garsiai skaitytų parašytą kalbą. Nejaugi ji ketina visą laiką apsimetinėti nekalta mergaite? Siūlyčiau pirma nusiimti nuo veido tą permatomą kaukę, prieš nusimetant avies kailį ir parodant vilkės nasrus.

Galbūt Tamaru Keiičis-san taip pat panašiai galvojo?

"Vadinasi, tu esi Suzumija-san? Hmm, tu skiriesi nuo to, ką apie tave girdėjau. Icukis-kun man sakė, kad tu esi labiau...... em...... kaip man tai pasakius, Icuki-kun?"

Kamuolys buvo numestas į Koizumio stovyklą. Vis dėlto, nei kiek nesutrikęs, jis atsakė:

"Atviras žmogus? Pamenu, kad buvau taip sakęs."

"Būtent, jis sakė, kad tu gana atvira mergina."

"O? Tikrai?"

Haruhi tuoj pat nusiėmė savo kaukę ir parodė šypseną, kurią retai kada rodo už klubo kambario ribų.

"Malonu susipažinti, dvaro savininke! Einu prie reikalo, ar anksčiau šitame dvare yra nutikę kokių nors keistenybių? Arba gal kokių nors bauginančių gandų iš vietinių apie tai, kad šioje saloje vaidenasi? Va tokie dalykai man žiauriai patinka!"

Baik tu skelbt savo nenormalius pomėgius žmonėms, kuriuos vos ką tik sutikai. Nors tiksliau, neklausinėk kvailų dalykų apie savininko praeitį. Ką darysi, jei mus išspirs?

Vis dėlto, regis, Tamaru Keiičis-san tiesiog buvo toks malonus žmogus, jog tik nusišypsojo ir pasakė:

"Puikiai suprantu tavo pomėgius, tačiau iki šiol nieko panašaus nėra nutikę, nes namas baigtas statyti vos prieš kelias dienas. Nors salos istorijos gerai nežinau, nieko blogo nesu girdėjęs. Visgi, ši sala juk buvo negyvenama."

Svetingu gestu jis parodė mums ranka į vidų.

"Na, nesivaržykite, užeikite. Namas vakarietiško stiliaus, todėl galite nenusimauti batų. Turbūt, pirmiausia jums reikėtų parodyti kambarius. Ketinau leisti Arakavui-san jums viską aprodyti, bet atrodo, kad jis vis dar rūpinasi lagaminais, todėl, matyt, man pačiam reikės pabūti jūsų gidu."

Pasakė Keiičis ir nusivedė mus paskui save.

Na, norėčiau galėti jums visiems nupiešti šios vilos kambarių brėžinį, bet kadangi jau pirmojoje klasėje man paaiškėjo, jog visai neturiu meninio talento, geriau nesivarginsiu. Trumpai tariant, kambariai, kuriuose mes apsistojome, buvo antrajame aukšte, Tamaru Keiičio-san bei svečių kambarys, skirtas Jutakui-san, buvo trečiame. Matyt todėl, kad jie artimi giminaičiai. Liokajus Arakavas-san ir tarnaitė Mori-san abu turėjo po mažą kambarį pirmajame aukšte......

Na, kaip ir viskas.

"Ar šitas namas turi kokį nors pavadinimą?"

Atsakydamas į Haruhi klausimą, Keiičis-san kreivai šyptelėjo.

"Kol kas nesugalvojome, bet jei turi gerų pasiūlymų, būtinai išklausysiu."

"Na, pavyzdžiui, jei 'Kančių namai' arba 'Siaubo dvaras'? Ką apie tai manote? Be to, taip pat galėtume ir kiekvienam kambariui duoti pavadinimą, sakykim, 'Kraugerystės kambarys' arba 'Prakeiktoji menė'?"

"Hmm, tai nuostabi mintis! Iki kito karto mums būtinai reikės paruošti lenteles ant durų."

Visai neketinu miegoti kambaryje su tokiu vardu, kuris man sukeltų košmarus.

Mes perėjome per koridorių ir prabangiais mediniais laiptais užlipome į antrą aukštą. Kambarių durys viena šalia kitos buvo išsirikiavusios lyg viešbutyje.

"Visi kambariai yra maždaug vienodo dydžio, tarp jų yra kambarių su viena ir dvejomis lovomis. Išsirinkit, kurie patinka."

Na, tai ką mums daryti? Neprieštarauju dalintis kambariu, bet mes penkiese, todėl jei mums reikėtų pasidalinti į poras, vienas vis tiek liktų. Ir kaip begalvotum, ta vienintelė būtų Nagato. Antra vertus, jei garsiai pasisiūlyčiau jai būti mano kambarioke, esu tikras, kad Nagato nei kiek neprieštarautų, tačiau garantuotai akimirksniu smūgiu iš nugaros būčiau Haruhi nužudytas.

"Hmm, manau, kiekvienam žmogui gauti po atskirą kambarį skamba neblogai."

Nusprendė Koizumis.

"Mes savo kambariuose vis tiek tik miegosime. Juk mums niekas netrukdo aplankyti vienas kito kambarius. Beje, ar durys užrakinamos?"

"Žinoma."

Tamaru Keiičis-san nusišypsojo ir linktelėjo.

"Raktai naktinio staliuko stalčiuje prie lovos. Durys automatiškai neužsirakina, todėl net jei išeisit pamiršę raktus, durys neužsitrenks. Vis dėlto, prašyčiau nepamesti raktų."

Man to rakto ir nereikės. Prieš einant miegoti aš turbūt visai paliksiu duris atviras. Ką gali žinoti, gal visiems užmigus, dėl kokios nors priežasties Asahina-san patyliukais pas mane įslinks. Be to, aš čia su savimi neturiu pasiėmęs nieko, ką būtų verta vogti. Nemanau, kad kas nors drįstų vogti, kai įtariamųjų sąrašas toks siauras. O net jei ir drįstų, tas suknistas vagis garantuotai būtų Haruhi.

"Na, eisiu patikrinti kaip sekasi Arakavui-san. Nesivaržykite, galite laisvai vaikščioti aplink po namus. Nepamirškite pasižiūrėti, kur yra atsarginiai išėjimai. Iki."

Tai pasakęs, Keiičis-san nulipo žemyn laiptais.

Štai kaip Haruhi apibūdino Keiičio-san jai sukeltą pirmąjį įspūdį:

"Jis įtartinas tuo, kad niekuo neįtartinas!"

"O jei jis būtų atrodęs įtartinas, nu tai kas tada?"

"Taip, kaip ir atrodęs! Tuomet būtų garantuotai įtartinas!"

Remiantis šios mergiotės subjektyvia logika, pasaulyje tiesiog nėra dalykų, kurie nėra įtartini. Jos kriterijai lenkia net ISO. Ateityje galėtų dirbti pas JARO. Be abejonės jaustumei pilnatvę, kasdien ten sunkiai dirbdama. Kur buvo atsarginiai išėjimai taip ir nepasižiūrėjom.

Palikę lagaminus savo kambariuose, susirinkome dvigubame miegamajame, kurį sau išsirinko Haruhi. Baisiai jau Haruhi būdingas poelgis sau vienai jį užsigrobti. Jos charakteryje nėra nei kruopelytės kuklumo ar savitvardos.

Trys merginos sėdėjo ant lovos, aš sėdėjau prie naktinio staliuko, o Koizumis sukryžiavęs rankas buvo ramiai atsirėmęs į sieną.

"Supratau!"

Netikėtai sušuko Haruhi, o aš, kaip visada, iš reflekso paklausiau:

"Ką?"

"Nusikaltėlį!"

Tuoj pat atsakė Haruhi, kažkodėl jos veidui švytint visišku įsitikinimu jos pačios teisumu.

Nenoriai prabilau likusiųjų trijų vardu:

"Kokį dar nusikaltėlį? Nieko dar nenutiko. Mes vos ką tik čia atvykom."

"Nuojauta man sako, kad nusikaltėlis šios vietos šeimininkas. Turbūt jo pirmoji auka bus Mikuru-čian."

"Ė?!"

Asahina-san atrodė labai išsigandusi. Įsikibusi į Nagato suknelę, ji drebėjo lyg kiškutis, išgirdęs plazdančius sakalo sparnus. Nagato į tai nieko neatsakė.

"......"

Ji tiesiog tyliai žiūrėjo į tuštumą priešais save.

"Nu kokį dar nusikaltėlį?" dar sykį paklausiau, "Nors tiksliau, kokį iš vis nusikaltėlį tu bandai padaryti iš Tamaru Keiičio-san?"

"O iš kur man žinoti? Jam tiesiog iš akių matosi, kad jis kažką rezga. Mano nuojauta manęs niekada nenuvilia. Esu tikra, kad anksčiau ar vėliau būsim užklupti stulbinančio įvykio."

Viskas būtų gerai, jei tai būtų koks normalus netikėtas vakarėlis, tačiau turint galvoje tai, ko tikėjosi Haruhi, iš balaganą primenančio gimtadienio vakarėlio viskas peraugtų į šaltakraujišką trilerį.

Įsivaizduokim. Staiga Keiičis-san nusiima malonaus vyriškio kaukę ir pasiėmęs milžinišką mėsininko peilį, eina vieną paskui kitą paskersti visus savo svečius, jo akims švytint iš beprotybės. Sakykim, tai nutiko todėl, kad jis atsitiktinai užtiko senovinį kapą, esantį salos miško glūdumoje, ir buvo apsėstas žmogžudiškos piktosios dvasios...

"Kas čia per nesąmonė?"

Ore horizontaliai pamojavau ranka, darydamas sau "neįsivelk į rūpesčius" gestą.

Kaip begalvotum, tiesiog neįmanoma, kad Koizumio pažįstamas galėtų pavirsti į kažką panašaus. Tikrai ne visi iš tos "Organizacijos" turėtų būti nevispročiai, jie privalėjo iš anksto gerai patikrinti padėtį. Koizumis kaip visada nekaltai šypsojosi, o tiek liokajus Arakavas-san, tiek tarnaitė Mori-san, ir tiek Tamaru Jutakas-san nei iš tolo nekėlė baisaus žmogaus įspūdžio. Be to, Haruhi juk troško detektyvinio, o ne skerdynių filmo siužeto, tiesa?

Na, net jei tokie dalykai kur nors nutinka, tai daugių daugiausiai būna viena dvi serijinės žmogžudystės. Be to, visai nepanašiu, kad kažkas panašaus galėtų nutikti. Oras lauke nuostabus, o jūra rami. Ši sala nėra joks uždaras ratas.

Galų gale, nepaisant to, kokia kvaištelėjusi yra Haruhi, ji tikrai rimtai nenorėtų, kad kas nors mirtų. Juk priešingu atveju, dėl menkiausio jos nekantrumo jau seniai būčiau užmuštas, turint galvoje tai, kad iki šiol visąlaik su ja trainiojaus.

Haruhi neatrodė, kad bent kiek kreiptų dėmesį į mano susirūpinimą, ir nekaltai pareiškė:

"Pirma einam maudytis! Juk be ėjimo į paplūdimį čia kaip ir nėra daugiau ką veikti, ar ne? Visi nuplaukim kuo toliau nuo kranto ir surenkim varžybas – laimės tas, kurį pirma nusineš bangos!"

Galit bandyti, jei tik už mūsų ant kranto stovės pasirengusi gelbėjimo komanda.

Vis dėlto, mes vos ką tik čia atvykome, kodėl turim taip skubėti ką nors veikti? Nejaugi tu visai nenori pailsėti po tos ilgos varginančios kelionės laivu? Net jei Haruhi nėra nei karto gyvenime buvusi pavargusi, ji vis tik privalėtų atsižvelgti į kitus, o ne lėkti vien savo pačios tempu!

"Ką tu čia nusišneki? Saulė nenustos kilti ir leistis, net jei aukosi aukas Apolo šventykloje! Būtų grynas laiko švaistymas, jei ten nenueitume prieš saulei nusileidžiant."

Haruhi ištiesė rankas ir apsivijo jomis aplink Asahinos-san ir Nagato kaklus.

"Kja~!" sušuko Asahina-san, "......", tuo tarpu Nagato neparodė jokios reakcijos.

"Maudymosi kostiumėliai! Maudymosi kostiumėliai! Persirengus susirinkim vestibiulyje. Chi chi, tai aš padėjau šioms dviem meilutėm išsirinkti maudymosi kostiumėlius. Lauki, nesulauki, ane, Kjonai?"

Haruhi į mane pasižiūrėjo "Jau žinau, apie ką galvoji" išraiška ir piktai šyptelėjo, parodydama savo baltus dantis.

"Ir dar kaip."

Išdidžiai pasitempiau. Tai iš tiesų buvo viena iš priežasčių, dėl kurių čia vykau, ir nieku gyvu neleisiu kam nors man sutrukdyti.

"Koizumi-kun, privatus paplūdimys skirtas vien tik mums?"

"Taip, teisingai. Jis retai lankomas, žmonės čia dažniausiai eina tik rinkti kriauklių. Vis dėlto, bangos čia gali būti aukštos, todėl geriau per toli neplaukit. Turiu galvoje, jei rimtai kalbėjai apie tas varžybas..."

"Nu tai aišku ne. Tik juokavau. Mikuru-čian turi būti nunešta Kurošio srovės ir pašerti tunus. Visiems aišku? Nepameskit galvos ir per toli neplaukit! Visąlaik likit mano akiratyje."

Nejaugi dera už visų saugumą atsakinga paskirti Haruhi, kuri labiausiai iš mūsų nevaldoma? Vadinasi, man reikės skubėti į pagalbą. Bent jau privalau neišleisti Asahiną-san nei dviem sekundėms sau iš akių.

"Ei, Kjonai!"

Haruhi parodė pirštu į mano nosies galiuką.

"Baik čia sau durnai šypsotis! Tau tinka būti ir susiraukusiam. O kameros irgi negausi!"

Kaip ir anksčiau, taip ir dabar, Haruhi Rytų Ekspresas lėkė pirmyn, nepaisydamas jokių kliūčių, juokdamasis sau ir visiems įsakinėdamas.

"Na, varom!"

Taigi, taip mes ir atėjom.

Visa pakrantė buvo smėlėta. Saulė jau slinko už horizonto, tačiau jos spindulių šiluma lengvai prilygo vasaros karščiui. Bangos skalavo smėlį, o danguje sklandė balti, cukrinę vatą primenantys debesys. Mūsų plaukus taršė jūros brizas, nešantis sūrų bangų kvapą.

Nors jis ir vadinosi privačiu paplūdimiu, jo mums net nereikėjo kaip nors nuomotis, kadangi vis tiek niekas nesilanko šioje nuošalioje vietoje, nebent kokie užsienio turistai, kuriuos vykti visą tą kelią čia maudytis uždūrė koks sumautas kelionių žurnalas. Nereikia nei sakyti, kad be mūsų penkių, čia daugiau nieko nebuvo. Nesimatė net žuvėdrų.

Taigi, vienintelės būtybės, kurios galėjo gėrėtis Haruhi ir merginų porelės, vilkinčių maudymosi kostiumėlius, vaizdu, buvo ant pakrantės akmenų žėlę polipai. Žinoma, išskyrus mane ir Koizumį.

Po skėčiu patiesiau kilimėlį ir primerkęs akis mėgavausi kiekvienu droviu Asahinos-san judesėliu, kuomet man iš už nugaros pasirodė Haruhi ir ją pasičiupo.

"Mikuru-čian, būnant prie jūros smagiausia yra maudytis. Nagi, eime! Nepabūti saulėje nesveika!"

"Ne, em, aš nenoriu per daug įdegti..."

Nepaisydama Asahinos-san prieštaravimų, Haruhi nusitempė gležną, išblyškusią senpai ir įmurdė ją į vandenį.

"Oi! Sūru!"

Nustebinta tokio akivaizdaus dalyko, Asahina-san pleškenosi rankomis per vandens paviršių.

Nustebinta tokio akivaizdaus dalyko, Asahina-san pleškenosi rankomis per vandens paviršių.

Tuo metu Nagato...

"......"

... su maudymosi kostiumėliu sėdėjo ant kilimėlio ir tyliai skaitė savo storą knygą.

"Skirtingiems žmonėms malonumą suteikia skirtingi dalykai."

Pripūtęs paplūdimio kamuolį, Koizumis pravėrė burną ir parodė savo šypseną.

"Laisvalaikiu reikia veikti tai, kas tau labiausiai patinka. Juk priešingu atveju jis prarastų prasmę. Nejaugi tu neketini ateinančias keturias dienas ir tris naktis nerūpestingai mėgautis šia išvyka?"

Čia vienintelė Haruhi daro tai kas jai patinka. Nemanau, kad Asahina-san, kurią Haruhi nuolat verčia linksmintis, iš tikrųjų žino, ką reiškia atsipalaiduoti.

"Ei, Kjonai! Koizumi-kun! Judu irgi ateikit!"

Haruhi sušuko mums balsu, primenančiu įspėjančiąją sireną. Tiesą sakant, aš kaip ir neprieštarauju. Neskaičiuojant Haruhi, vien galėti stovėti šalia Asahinos-san buvo būtent tai, ko aš ir norėjau. Gavęs iš Koizumio pasą, su pripūstu kamuoliu nuėjau per svilinantį smėlį.

Kai pasijutome pavargę, grįžome atgal į vilą, išsimaudėme ir nuėjome ilsėtis į savo kambarius. Žvaigždėms nusėjus dangų, Mori-san nusivedė mus į valgomąjį.

Vakarienės metas.

Tą vakarą vakarienė buvo iš tiesų rėžianti akį. Nežinau, ar tai buvo tam, kad išpildytų Asahinos-san norą, tačiau mūsų visų lėkštėse buvo marinuota žuvis. Būdamas įpratęs prie skurdo, kai visą tai pamačiau, sėdėjau įsitempęs. Aš galėsiu visą tai valgyti už dyką? Tikrai?

"Prašau, vaišinkitės."

Keiičis-san nusišypsojo ir pademonstravo savo dosnumą.

"Laikykite tai mano atsidėkojimu už tai, kad turėjote taip toli atvykti. Visgi, man tiesiog nuobodu čia būti vienui vienam. Tiesą sakant, aš gana išrankus, kviesdamasis svečius, bet Icukio-kun draugai čia visada laukiami."

Dėl kažkokios priežasties, palyginus su tada, kai jį matėm pirmąjį kartą, Keiičis-san buvo apsirengęs labai formaliai. Jis vilkėjo juodą smokingą ir buvo užsirišęs kaklaraištį. Ant stalo buvo tiek rytietiškų, tiek vakarietiškų valgių: tarp jų buvo kažko panašaus į carpaccio, meunière, įvairių garuose ruoštų bei visokių kitokių patiekalų. Vienintelis, kuris naudojosi peiliu ir šakute, buvo Keiičis-san, tuo tarpu mes iš karto paprašėme valgomųjų lazdelių.

"Kaip skanu! Kas tai pagamino?"

Paklausė Haruhi, rodydama tokį apetitą, jog galėtum jai siūlyti tapti valgymo čempione.

"Liokajus Arakavas taip pat yra ir virėjas. Jo sugebėjimai visai neblogi, ar ne?"

"Aš privalau jam padėkoti. Vėliau būtinai jį pakvieskite."

Pasakė Haruhi, tarytum būtų buvusi kokia gurmanė, kuri ką tik pavakarieniavo aukštos klasės restorane.

Pasižiūrėjau į Asahiną-san, kuri su kiekvienu kąsneliu vis labiau išpūsdavo akis; tuomet į Nagato, kuri nors ir daug nevalgė, netikėtai vis tiek nesiliovė valgomosiomis lazdelėmis rankioti maistą; o tuomet į Koizumį, kuris džiugiai šnekučiavosi su Jutaku-san.

"Ar norėtumei ko nors išgerti?"

Paklausė Mori-san, vilkėjusi savo tarnaitės kostiumą, šiuo metu visąlaik vaidinusi padavėjos vaidmenį. Šypsodamasi, ji rankoje laikė siaurą, ilgą butelį. Regis, tai vynas. Nors nepriimtina nepilnamečiams siūlyti alkoholio, nusprendžiau vis tiek paprašyti vienos taurės. Anksčiau niekada nesu ragavęs vyno, bet žmogus juk turi būti bent šiek tiek linkęs rizikuoti. Be to, pamačius žavingą Mori-san šypseną, man kažkaip tapo sunku atsisakyti.

"A, ką ten Kjonas geria? Aš irgi noriu."

Ir taip Haruhi paprašius, pilnos vyno taurės atsidūrė visų rankose.

Matyt, štai tada košmaras ir prasidėjo.

Tą dieną aš sužinojau, kad Asahina-san buvo visiškai neatspari alkoholiui, Nagato buvo grėsminga gėrikė, tuo tarpu Haruhi – tiesiog apgailėtina girtuoklė.

Dėl šių aplinkybių, aš gana daug išgėriau, todėl mano atmintis tapo labai jau miglota, tačiau tikrai atsimenu kaip Haruhi pasiėmusi vyno butelį, be perstojo iš jo maukė, daužydama Keiičiui-san per galvą.

"Jo... Tu tai žmogus! Už tai, kad mus pasikvietei, paliksiu tau Mikuru-čian! Padaryk iš jos tarnaitę! Nes daba ta megiūkštė visai beviltiška!"

Atsimenu, kad kažkas panašaus nutiko. O gal ne.

Tikroji tarnaitė Mori-san lyg kėglius ant stalo išdėliojo vyno butelius ir mikliai nulupusi vaisių krepšelyje buvusius obuolius ir kriaušes, patiekė mums kaip desertą. Tuo tarpu Asahina-san, tik mūsų klubo kambariui priklausiusi tarnaitė, visai išraudusiu veidu jau gulėjo kniūbsčia ant stalo.

Nagato vieną po kitos tuštino Mori-san jai pripiltas vyno taures. Neįsivaizduoju, kaip jos kūne vyksta alkoholizė, bet neatrodė, kad alkoholis jai darytų kokį nors poveikį. Ji tuštino taures lyg banginis siurbtų jūros vandenį.

Jutakas-san iš smalsumo pasiteiravo:

"Ar jai tikrai viskas gerai?"

Tas jo susirūpinęs tonas kažkaip išliko mano atminties glūdumoje.

Tą naktį, regis, man išsijungus atgal į savo lovą buvau parvilktas Koizumio. Ar bent jau taip man Koizumis vėliau pasakė su ta savo ironiška šypsenėle. Jis dar sakė, kad drauge su Haruhi išsidirbinėjome pačiais gėdingiausiais būdais, bet kadangi aš nieko panašaus neatsimenu, apsimesiu, kad to ir negirdėjau. Tegul tai būna eilinis Koizumio juokelis.

Ypač sekančią dieną, kuomet nutiko šis tas, kas visai į šalį nustūmė girtuokliavimo reikalus.

Antrosios dienos rytą netikėtai prasidėjo audra.

Smarkus lietus įstrižai čaižė namo sienas, o nuožmus vėjas grėsmingai staugė. Vilą supantis miškas gaudė tarytum ten būtų gyvenę demonai.

"Na ir nesiseka. Vos atvykom ir taifūnas prasidėjo."

Pasakė Haruhi, nepatenkintai žiūrėdama pro langą. Mes buvome susirinkę Haruhi kambaryje ir tarėmės, kaip šiandien turėtume praleisti dieną.

Tai buvo tada, kai mes jau buvome papusryčiavę. Keiičis-san prie stalo nepasirodė. Arakavas-san mums paaiškino, kad Keiičis-san rytais visada prastai jaučiasi, todėl labai retai būna, jog iki vidurdienio jis būtų atsikėlęs.

"Nu žinot, audrai prasidėjus, dabar čia tikrai nuošali sala. Tokioje situacijoje gali atsidurti tik kartą gyvenime, kažkas galbūt nutiks!"

Asahina-san aiktelėjo, visur bėgiodama sunerimusiomis akimis, tuo tarpu Koizumis ir Nagato kaip įprastai išliko su sau būdingomis darbinėmis išraiškomis.

Dar vos vakar bangos buvo visai ramios, tačiau dabar buvo pasiekusios pavojaus statusą, apie plaukiojimą laivu geriau jau nei negalvoti. Jei visa tai tęsis iki poryt, mes iš tikrųjų prieš savo norą būsime įkalinti nuošalioje saloje, taip kaip ir norėjo Haruhi. "Closed circle"? Negali būti.

Koizumis nusišypsojo, bandydamas visus nuraminti:

"Šis taifūnas juda ganėtinai greitai, todėl manau, kad dar iki poryt turėtų nurimti. Jis netikėtai prasidėjo, netikėtai turėtų ir pasibaigti."

Pasak orų prognozės, taip ir turėtų būti. Vis dėlto, vakarykštėje orų prognozėje nieko neminėjo apie artėjantį taifūną! Iš kieno gi galvos išlindo ta audra?

"Tai tik sutapimas."

Lengvabūdiškai tarė Koizumis.

"Tai įprastas gamtinis reiškinys. Galima net sakyti, kad savotiška vasaros orų tradicija, tiesa? Kiekvienais metais būna po didelį taifūną."

"Šiandien žadėjom eiti tyrinėti salą, bet turėsim tai atšaukti."

Paniurusiai pasakė Haruhi.

"Nieko nepadarysi, susiraskim kokį užsiėmimą viduje."

Regis, kad pirminis šios išvykos tikslas visai išgaravo Haruhi iš galvos, o jos vietą visiškai užėmė noras pasilinksminti. Už tai verta ir pagirti. Neturiu jokio noro vargti nusibastyti kažkur iki kito salos galo, kad rasčiau ant kranto išplautą ir įstrigusį tarp uolų kokį nors milžinišką neatpažinto padaro lavoną.

Koizumis pareiškė savo pasiūlymą:

"Esu tikras, kad čia yra žaidimų kambarys. Eisiu paprašysiu Keiičio-san, kad leistų mums juo pasinaudoti. Ką labiau norėtumėte pažaisti, mahjong'ą ar biliardą? Galime paruošti ir stalo tenisą stalą."

Haruhi tuojau pat sutiko:

"Tuomet surenkim ping-pongo turnyrą! Pirmąjį Komandos SOS lygos čempionatą! Žaisime ratų sistema. O tas, kuris užims paskutinę vietą, grįžtant keltu turės visus pavaišinti sultimis. Pasidavinėti draudžiama!"

Žaidimų kambarys buvo įsikūręs rūsyje. Erdvioje salėje buvo mahjong'o ir biliardo stalas, jie net turėjo ruletę ir bakaros stalą. Ar tie Koizumio giminaičiai čia slapta įkūrę kažkokį tai kazino?

"Na?" su nekalta šypsena veide paklausė Koizumis, traukdamas prie sienos pastatytą sulankstomą stalo teniso stalą.

Po įnirtingos dvikovos su manimi, Haruhi laimėjo tą stalo teniso turnyrą. Tuomet ji surengė mahjong'o varžybas, tačiau be Koizumio niekas kitas iš Komandos SOS narių nemokėjo jo žaisti, todėl teko mokytis žaidžiant. Vėliau prie mūsų taip pat prisijungė Tamaru broliai, atgaivindami apmirusį žaidimą. Haruhi akivaizdžiai nesusigaudė taisyklėse ir laiminėjo vieną partiją po kitos, rinkdama trikdančius derinius, tenkinančius jos pačios įgeidžius, tokius kaip "Nishoku Zetsu Ichimon", "Chantamodoki", "Iishanten Kanashibari" ir panašiai. Na, jie mane prajuokino, todėl tegul sau būna. Be to, juk mes vis tiek nežaidžiam iš pinigų.

"Ron! Šitas turbūt vertas kokių dešimties tūkstančių taškų."

"Suzumija-san, čia yakuman."

Paslapčiomis atsidusau. Gal geriau tiesiog nusiteikti optimistiškai ir paprasčiausiai mėgautis šia išvyka. Iš visko sprendžiant, nelabai tikėtina, kad nežinia kur iš jūros gelmių išnirs koks milžiniškas monstras, ar kad iš miško pasirodys čionykščiai. Kaip gi bebūtų, čia juk nuošali sala, esanti kažkur vidury vandenyno – keistenybėms iš išorės čia ne taip jau ir lengva patekti.

Taip sau galvodamas, nusprendžiau atsipalaiduoti. Nors Tamaru Keiičis-san, Jutakas-san, Arakavas-san ir Mori-san yra Koizumio pažįstami, jie visi atrodo visiškai normalūs. Tam, kad įvyktų koks keistas nutikimas, mums dar trūksta papildomų veikėjų.

"Tikiuosi, kad viskas ir toliau taip eisis". Toks buvo mano troškimas.

Deja, dangiškasis išankstinių užsakymų biuras darbavosi baisiai jau prastai. O galimas daiktas, kad jų viršininkas liepė jiems nepriimti mano užsakymo.

Tai nutiko trečiosios dienos rytą.

Visą antrąją dieną praleidome be paliovos valgydami ir linksmindamiesi, o kadangi vakarop oras dar labiau pablogėjo, lyg atsukta kasetė pasikartojo vakarykštis balius. Trečiąją dieną pabudau draskomas pagirių galvos skausmo, ir jei Koizumis nebūtų manęs pažadinęs, turbūt būčiau tebemiegojęs valgomajame drauge su Haruhi ir Asahina-san.

Pravėriau užuolaidas. Trečiosios dienos rytą audra toliau tęsėsi.

"Kažin, ar rytoj galėsim grįžti namo?"

Bandydamas atsikratyti svaigulio, nusiprausiau veidą po šaltu vandeniu, ir vos pajėgdamas eiti tiesia linija, apdairiai nusileidau laiptais, stengdamasis nepargriūti.

Valgomajame prie stalo jau sėdėjo Haruhi ir Asahina-san su tokiomis pat apgailėtinomis minomis kaip ir manoji, tuo tarpu Koizumis ir Nagato su savo įprastomis veido išraiškomis.

Tamaru broliai buvo dar nenusileidę. Matyt, neatlaikė, gerdami dvi naktis iš eilės. Iš atminties galėjau atgaminti vaizdus, kaip apvertusi butelį aukštyn kojom Haruhi jiems abiem per stiklinių kraštus pilstė vyną. Būdama blaivia Haruhi jau elgiasi nutrūktgalviškai, o dar pridėjus alkoholio, jos siautėjimas pasiekia tokį mastą, jog vien pagalvojus apie jos vakarykštį darkymasį, pakanka, kad pora laipsnių padidėtų mano galvos skausmas. Tvirtai pasiryžau daugiau nebegerti nei lašo.

"Daugiau nebegersiu vyno."

Haruhi veide atsispindėjo praėjusio vakaro atsiminimai.

"Nesuprantu kodėl, bet visi mano prisiminimai apie tai, kas nutiko po vakarienės atrodo pradingę. Juk dėl to šitaip apmaudu, tiesa? Jaučiuosi lyg būčiau iššvaisčiusi begalę laiko. Ech, daugiau niekada nebegersiu. Šiąnakt bus "Non-Alcohol Day"!"

Iš esmės, gimnazistai iš viso neturėtų gerti, nors turbūt man reiktų pagirti Haruhi vien už tai, kad bent kartą ji pasakė kažką atsakingo. Antra vertus, ta svajinga Asahinos-san išraiška, kai ji apgirtusi, buvo tokia gundanti, jog tiesiog priverčia pagalvoti, kad saikingas kiekis gal ne taip ir blogai.

"Tuomet, nuspręsta."

Sutikdamas Koizumis tuoj pat linktelėjo ir pasakė Mori-san, kuri tuomet link mūsų stūmė vežimėlį su pusryčiais:

"Šį vakarą atsisakysime alkoholio. Mums pakaks ir gaiviųjų gėrimų."

"Supratau."

Mori-san mandagiai nusilenkė ir pradėjo ant stalo patiekti lėkštes su kiaušiniene ir kumpiu.

Mums pabaigus valgyti pusryčius Tamaru broliai taip ir nepasirodė prie stalo. Kadangi Keiičis-san rytais dažniausiai jaučiasi prastai, jo nepasirodymo buvo galima tikėtis, tačiau ne Jutako-san. Tą akimirką...

"Brangūs svečiai."

Priešais mus pasirodė Arakavas-san ir Mori-san. Jo įprastai ramiame liokajaus veide pastebėjau nerimo išraišką. Mane dėl to apima bloga nuojauta.

"Kas nutiko?" pasiteiravo jo Koizumis, "Ar kilo kokių nors problemų?"

"Taip." atsakė Arakavas-san, "Manau, tai būtų galima įvardinti kaip problemą. Mori-san prieš akimirką buvo apsilankiusi Jutako-san kambaryje."

Mori-san linktelėjo, patvirtindama liokajaus žodžius.

"Kadangi durys buvo neužrakintos, be leidimo užėjau vidun, tačiau pamačiau, kad jo viduje nėra."

Žiūrėdama į ant stalo ištiestą staltiesę, išraiškingu balsu pasakė Mori-san.

"Kambarys buvo tuščias. Net nebuvo jokių ženklų, kad lovoje būtų miegota."

"Beje, aš pabandžiau vidaus telefonu susisiekti su šeimininku, tačiau nesulaukiau jokio atsakymo."

Išgirdusi Arakavo-san žodžius, Haruhi padėjo savo rankoje laikytą stiklinę sulčių.

"Ką visa tai reiškia? Jutakas-san dingo, tuo tarpu Keiičis-san neatsiliepia telefonu?"

"Paprastai kalbant, taip ir yra." atsakė Arakavas-san.

"Ar galite įeiti į Keiičio-san kambarį? Ar turite atsarginį raktą?"

"Atsarginius raktus turiu visiems kambariams išskyrus šeimininko. Kadangi jo kambaryje yra daug įvairių verslo dokumentų, imantis atsargumo priemonių, tik jis vienintelis turi raktą."

Lyg tamsus debesis ėmė lūkuriuoti bloga nuojauta, apgaubdama du trečdalius mano širdies. Vilos savininkas, neišeinantis iš savo kambario, ir jo brolis, kuris buvo kažkur pradingęs...

Arakavas-san šiek tiek linktelėjo:

"Aš netrukus ketinu aplankyti šeimininko kambarį ir būčiau dėkingas, jeigu eitumėte drauge su manimi. Tikiuosi, kad klystu, tačiau mane apima bloga nuojauta."

Haruhi staiga metė į mane žvilgsnį. Ką gi ji juo bandė pasakyti?

"Manau, turėtume eiti."

Tučtuojau atsistojo Koizumis.

"Galbūt jis taip negaluoja, jog net negali atsikelti. Mums gali reikėti išlaužti duris."

Haruhi staiga pašoko nuo kėdės:

"Kjonai, eime! Tai nežada nieko gero. Juki, Mikuru-čian, judvi irgi eikit drauge!"

Tą akimirką, Haruhi veide atsispindėjo iki tol nematyto rimtumo išraiška.

Trumpai nupasakosiu kas nutiko po to.

Keiičio-san kambarys buvo trečiame aukšte. Kad ir kiek būtume besibeldę, nesulaukėme jokio atsakymo. Koizumis pabandė pasukinėti durų rankeną, tačiau jos vis tiek neatsidarė. Storos ąžuolinės durys dabar prieš mus stovėjo lyg siena, užtverdama kelią.

Pakeliui ten mes taip pat užsukome į Tamaru Jutako-san kambarį. Kaip kad mums minėjo Mori-san, patalynė atrodė nepaliesta, tarytum niekas nebūtų joje miegojęs. Kur gi jis galėjo dingti? Galbūt jie abu užsirakinę Keiičio-san kambaryje?

"Kambarys užrakintas iš vidaus, vadinasi, kas nors privalo būti viduje."

Giliai susimąstęs Koizumis pasirėmė pirštais smakrą ir prabilo negirdėtai įsitempusiu tonu:

"Regis, mes nebeturime iš ko rinktis. Mums reikia išlaužti duris. Padėtis darosi rimta, brangi kiekviena akimirka!"

Taigi, mes drauge išsirikiavome priešais duris ir ėmėmės jas taranuoti lyg būrys regbio žaidėjų. Rikiuotę sudarė trys žmonės – aš, Koizumis ir Arakavas-san. Esu tikras, kad Nagato vos vienu pirštu be vargo galėtų jas išlaužti, tačiau visų akivaizdoje ji tikrai negalėjo naudoti savo apgaulingos magijos. Stebint akyloms trijų Komandos SOS merginų ir Mori-san akimis, mes trise be paliovos narsiai veržėmės pro duris. Kai jau mano peties kaulai tiesiog ėmė klykti iš skausmo—

Duris galiausiai prasiveržė lyg šaltinis.

Iš inercijos aš, Koizumis ir Arakavas-san lyg lavina įsiveržėme vidun į kambarį. O tada...

Taip, mes sugrįžome į pradinę sceną. Galiausiai pavijome dabartinį tvarkaraštį. Laikas sugrįžti į realųjį laiką.

.........

......

...

Visiems šiems nutikimams prabėgus mano galvoje, galop atsikėliau nuo grindų. Nusukau akis nuo priešais mane gulėjusio, peiliu nudurto Keiičio-san, ir pasižiūrėjau į išlaužtas duris. Kadangi šis namas dar buvo visiškai naujas, durys atrodė net spindinčios... varge, aš jau visai bandau bėgti nuo tikrovės.

Arakavas-san pritūpė prie šeimininko kūno ir pridėjo pirštus jam prie kaklo. Po to vėl pažvelgė į mus.

"Jis miręs."

Tikriausiai dėl jo profesijos, jo balsas skambėjo nepaprastai santūriai.

"A... aaa..."

Iš išgąsčio Asahina-san susmuko ant grindų. Tai suprantama, man irgi norisi. Nagato bejausmis veidas dabar atrodė kaip vienintelė paguoda.

"Padėtis pasisuko bloga linkme."

Priėjęs prie Keiičio-san iš kitos pusės nei Arakavas-san, Koizumis priklaupė ir atsargiai ištiesęs ranką, palengva atsagstė jo švarką.

Po juo buvusiuose baltuose marškiniuose matėsi neaiškios formos tamsiai raudona dėmė.

"Hm?"

Pasigirdo jo abejonių kupinas balsas. Aš irgi tai pamačiau. Jo marškinių kišenėje buvo užrašų knygelė. Regis, prieš per kostiumą įsmigdamas į kūną, peilis kiaurai perėjo ir per ją. Tas, kuris tai padarė, privalėjo turėti didžiulę jėgą. Nepanašu, kad tai būtų viena iš merginų. Nors Haruhi absurdiška jėga gal visai ir tiktų.

Koizumio balse jautėsi prislėgta aura:

"Pirmiausia būtina išsaugoti nusikaltimo vietą. Geriau eikime iš šio kambario."

"Mikuru-čian, ar tau viskas gerai?"

Nieko keisto, kad Haruhi taip nerimauja, nes panašu, kad Asahina-san nualpo. Ji užsimerkusi ir suglebusi toliau tebeklūpėjo prie lieknų Nagato kojų.

"Juki, nuneškim Mikuru-čian į mano kambarį. Imk už tos rankos."

Tikriausiai tai, kad Haruhi jai nebūdingai kalbėjo supratingus dalykus, reiškė, kad iš tikrųjų ji taip pat buvo išsigandusi. Suėmusios iš abiejų pusių, Nagato ir Haruhi nusitempė Asahiną-san link laiptų.

Įsitikinęs, kad jos išėjo, nusprendžiau apsižvalgyti aplink.

Arakavas-san su kupina sielvarto išraiška suglaudė rankas ir pasimeldė šeimininkui, tuo tarpu Mori-san taip pat liūdnai nulenkė galvą. Ir kaip ir anksčiau, Jutakas-san toliau buvo dingęs. Lauke toliau siautė audra.

"Ką gi," tarė man Koizumis, "manau, derėtų šiek tiek apsvarstyti tai, kas čia įvykę."

"Ir kas gi?" atsakiau. Koizumio veide staiga vėl pasirodė jo įprasta šypsena.

"Ar dar nesupratai? Ši situacija yra pats tikriausias uždaras ratas."

Tai jau seniai tapo aišku.

"O iš visko sprendžiant, atrodo, kad tai žmogžudystė."

Na, nepanašu į savižudybę.

"Beje, šis kambarys buvo visiškai uždaras."

Pasisukau ir išvydau, kad visi langai buvo užrakinti iš vidaus.

"Kaip įtariamasis įvykdė nusikaltimą ir paliko kambarį, į kurį buvo neįmanoma nei įeiti, nei išeiti?"

Klausk paties nusikaltėlio.

"Iš tikrųjų." pritarė man Koizumis. "Turėsime to paklausti paties Jutako-san."

Koizumis paprašė Arakavo-san paskambinti policijai, o po to vėl pasisuko link manęs.

"Nueik pažiūrėk kaip ten Suzumijos-san kambaryje. Aš taip pat netrukus ateisiu."

Tai visai ir nebloga mintis. Čia vis tiek nelabai turiu ką veikti.

Pasibeldžiau į duris.

"Kas čia?"

"Aš."

Durys truputį prasivėrė ir pro jų plyšį žvilgtelėjo Haruhi veidas. Su kiek suglumusia išraiška, ji įsileido mane vidun.

"Kur Koizumis-kun?"

"Tuojau ateis."

Asahina-san buvo paguldyta vienoje iš dvigubų lovų. Jos miegantis veidas kėlė įspūdį, jog pro šalį keliaujantis princas tiesiog neatsispirtų jį pabučiuoti, tačiau iš jos išblyškusios išraiškos matyti, kad ji visai netekusi sąmonės, todėl verčiau gal tiek to.

Šalia jos ant kėdės sėdėjo Nagato su išraiška, tarytum budėtų prie pašarvotojo. Taip ir tik į gerą. Prašau, visąlaik būk šalia jos.

"Na, tai ką manai?"

Panašu, kad šis Haruhi klausimas buvo skirtas man.

"Apie ką?"

"Keiičį-san. Visa tai žmogžudystė, tiesa?"

Objektyviai pažvelgus į dabartinę padėtį, atsakymas turėtų savaime tapti aiškus. Tereikia pabandyti. Kai išlaužėme užrakintas duris ir įsiveržėme į vidų, ant grindų radome gulintį namo šeimininką, kurio krūtinėje styrojo peilio rankena. Žmogžudystė uždarame kambaryje nuošalioje saloje per audrą. Net pernelyg akivaizdu.

"Panašu, kad taip."

Keletą sekundžių uždelsusi, Haruhi atsakė giliu atodūsiu:

"Hmm..."

Haruhi susiėmė už kaktos ir atsisėdo ant lovos:

"Negali būti. Nebūčiau pagalvojusi, kad taip galėtų nutikti."

Ji tyliai sumurmėjo. Tačiau labiau jau tokių tavo žodžių negali būti. Ar tik ne pati sakei, kad baisiai jau troškai tokių nutikimų?

"Bet aš visai nemaniau, kad taip iš tikrųjų nutiks!"

Haruhi patempė lūpas, tačiau jos išraiška netrukus pasikeitė. Atrodė, tarytum ji nerimautų dėl to, kokia turėtų būti jos išraiška. Bent jau gerai, kad ji dėl viso to nedžiaugia. Neturiu jokio noro tapti antrąja auka.

Pasižiūrėjau į angelišką miegančios Asahinos-san veidą.

"Kaip laikosi Asahina-san?"

"Turėtų būti viskas gerai. Ji tik nualpo. Kažkuo mane labai žavi tokia jos nuoširdi reakcija. Būtent tokia Mikuru-čian ir yra. Tai kur kas geriau nei visai pulti į isteriją."

Kiek susimąsčiusi tarė Haruhi.

Saloje siaučiant audrai uždarame kambaryje įvykdyta žmogžudystė. Kokia gi tikimybė per išvyką susidurti su kažkuo tai panašaus? Antra vertus, mes juk Komanda SOS, o ne koks antgamtinių reiškinių tyrėjų klubas ar detektyvinių romanų mėgėjų draugija. Kaip bebūtų, būtent remiantis paslaptingųjų nutikimų paieškos idėja Haruhi ir įkūrė Komandą SOS, todėl tikriausiai reikėtų sakyti, kad kaip tik ir siekėme atsidurti mūsų dabartinėje situacijoje, tačiau visai kita kalba, kai tai iš tikrųjų nutiko.

Nejaugi visa tai irgi nutiko todėl, kad Haruhi to norėjo?

"Umm, patekome į tikrą bėdą..."

Haruhi išlipo iš lovos ir ėmė pirmyn atgal žingsniuoti po kambarį.

Ji elgiasi tarytum neklaužada vaikigalis, kuris nerimauja, nes jo balandžio pirmos melagystė iš tikrųjų išsipildė. Apėmus nuotaika, tarytum apvertus hyoutan puodynę būtų ėmęs ir iššokęs arklys. O dėl to manoji nuotaika irgi ne pati maloniausia.

Na, tai ką daryt?

Jei tik galėčiau, norėčiau atsigulti čia šalia Asahinos-san, tačiau dabar nėra prasmės bėgti nuo realybės. Turime kaip nors visą tai išspręsti. Kažin ką ketina daryti Koizumis?

"Hm, tikrai negalim čia sėdėt rankas sudėję!"

Tikrai ar ne, Haruhi tai kategoriškai pabrėždama atsistojo priešais mane, verdama mane savo rimta ryžtinga išraiška.

"Reikia kai ką patikrint. Kjonai, tu irgi ateik."

Man nesinori taip palikti Asahiną-san.

"Nesijaudink, su ja pabus Juki. Juki, užsirakink duris ir nieko neįsileisk, aišku?"

Nagato pasižiūrėjo į mane ir Haruhi savo ramia ir santūria išraiška,

"Aišku."

Ir atsakė mums savo monotonišku balsu.

Akimirką jos žvilgančios akys pažvelgė į mane ir taip nepastebimai, jog tik aš suprasčiau, linktelėjo... ar bent jau taip man pasirodė.

Kadangi būsiu drauge su Haruhi, mums neturėtų grėsti joks pavojus. O net jeigu kas nors keisto ir nutiktų, Nagato juk ramiai sau nesėdės. Tuo save užtikrinau iš atminties atgamindamas prisiminimus apie tai, kas nutiko Kompiuterių klubo prezidento bute.

"Eime, Kjonai."

Haruhi pasigriebė mane už riešo ir išsivedė mane į koridorių.

"Na, tai kur einam?"

"Į Keiičio-san kambarį. Prieš tai neturėjau laiko kada gerai apsižvalgyti, todėl reikia dar kartą viską apžiūrėti."

Prisiminęs ant grindų gulintį Keiičį-san su į krūtinę įsmeigtu peiliu ir jo krauju permirkusius baltus marškinius, sudvejojau. Tai juk ne vaizdelis, kurį labai jau norėtųsi dar kartą išvysti.

Eidama Haruhi toliau tęsė:

"O po to dar reikės išsiaiškinti kur Jutakas-san. Visai gali būti, kad jis vis dar tebėra name, beje..."

Dėl to ir sąmyšis. Jeigu Jutakas-san ir nėra į visą tai įsivėlęs, tuomet keista, kodėl jis pradingęs. Jo nebuvimui galimi tik du paaiškinimai.

Lipant laiptais, Haruhi toliau tempė mane už rankos.

"Arba Jutakas-san yra žudikas ir jau pabėgo iš vilos arba jis taip pat yra tapęs auka... turbūt."

"Na, taip. Bet jei Jutakas-san ne žudikas, tokia išvada juk būtų biški nekokia."

"Kad ir kas kaltas, ji vis vien bus nekokia..."

Haruhi šnairai į mane žvilgtelėjo.

"Ei, Kjonai. Be Tamaru brolių, name tėra tik Arakavas-san, Mori-san ir mes penkiese. Ar tai reiškia, kad žudikas gali būti vienas iš mūsų? Aš neturiu kuo įtarinėti savo komandos narių, todėl nenoriu, kad jie būtų suimti policijos."

Tarė ji rimtu balsu.

Aišku, ji buvo susirūpinusi, kad žudikas gali būti vienas iš jos pažįstamų? Apie tokią tikimybę aš net nesvarsčiau. Apie Asahiną-san nėra nei kalbos, Nagato tai būtų padariusi žymiai įmantriau, tuo tarpu Koizumis... Na taip, iš mūsų visų Tamaru-san artimiausias yra Koizumis. Jis juk sakė, kad jis kažkoks tai giminaitis, todėl palyginus su mumis, visiškais pašaliečiais, jis neabejotinai artimiausias.

"Ne."

Niukstelėjau sau per pakaušį.

Koizumis nėra kvailas. Tik dėl tokios situacijos jis taip nedarytų. Turi būti kažkas netvarkoj su galva, kad įvykdytum žmogžudystę vien tam, kad patenkintum sąlygas "uždaram ratui" susikurti.

Tokiems išsigalvojimams mums jau ir Haruhi per akis.

Trečiame aukšte priešais Keiičio-san kambarį mus pasitiko garbės sargyboje stovintis Arakavas-san.

"Susisiekus su policija, man buvo nurodyta iki jų atvykimo niekieno neįleisti į vidų."

O po to rafinuotai nulenkė galvą. Mūsų išlaužtos durys taip ir buvo paliktos, o pro už Arakavo-san matėsi tik nežymiai atsikišę Keiičio-san pirštai.

"Kada atvyks policija?"

Haruhi paklausus, Arakavas-san jai mandagiai atsakė:

"Nurimus audrai. Anot orų prognozės, apie rytojaus vidurdienį oro sąlygos turėtų pagerėti, todėl, mano nuomone, tikėtina, kad maždaug tuo metu būtų galima tikėtis jų atvykimo."

"Hmm."

Haruhi keletą kartų vogčiomis pašnairavo į kambarį.

"Noriu kai ko paklausti."

"Kas gi tai būtų?"

"Ar Keiičis-san ir Jutakas-san tarpusavy nesutarė?"

Arakavo-san įprasta liokajaus išraiška kiek pasikeitė.

"Tiesą sakant, aš pats nesu tikras. Kaip bebūtų, aš pradėjau čia dirbti vos tik prieš savaitę."

"Savaitę?"

Aš ir Haruhi vienu metu surikome.

Arakavas-san ramiai linktelėjo.

"Būtent. Nors liokajaus darbas įprastai būna pastovus, aš buvau pasamdytas laikinai. Mano darbo sutartyje buvo sąlygota, kad ji turėjo šią vasarą trukti dvi savaites."

"Vadinasi, be šios vilos, anksčiau daugiau neesate pas Keiičį-san dirbęs?"

"Teisingai."

Reiškia, Arakavas-san buvo čia pasamdytas tik tol, kol šioje saloje laiką leis Keiičis-san. Tokiu atveju, o jeigu...

Haruhi paklausė kaip tik tai, ką aš jau ketinau paklausti:

"O kaip dėl Mori-san? Ar ji taip pat tarnaite pasamdyta tik laikinai?"

"Būtent kaip jūs sakėte, ji čia įsidarbino tokios pačios trukmės laikina sutartimi."

Na ir išlaidavimas. Keiičis-san vien dėl vasaros atostogų nusisamdė liokajų ir tarnaitę. Kaip jis leidžia pinigus, žinoma, tik jo reikalas, tačiau liokajų ir tarnaitę...

Savo širdies glūdumoje užčiuopiau slypinčias abejones. O tada jų vedamas atidžiai pasižiūrėjau į liokajaus Arakavo-san veidą. Jis kėlė tiesiog santūrumu apsišarvavusio senyvo džentelmeno įspūdį. Galbūt iš tikrųjų jis toks ir buvo, bet vis dėlto...

Nieko nesakiau ir leidau toms menkoms abejonėms atgal nugrimzti tarp minčių. Kitą kartą su jomis susitikus vėl reikės persimesti žodeliu.

"Štai kaip. Vadinasi, yra ir nuolatinių, ir laikinų tarnų. Tai buvo labai naudinga informacija!"

Ir kuo gi ji tau naudinga? Lyg kažką būtų supratusi, Haruhi linktelėjo.

"Nieko nepadarysi, jei negalim eit į kambarį. Kjonai, einam į kitą vietą."

Ir vėl pasigriebusi mane už rankos, nužingsniavo pirmyn.

"Tai kur dabar?"

"Laukan. Patikrinti, ar tebėra laivas."

Nelabai jau norisi per tokį taifūną dviese su Haruhi kažkur šlaistytis lauke.

"Aš tikiu tik tuo, kuo įsitikinu savomis akimis. Kol nuogirdos pasiekia tavo ausis, informacija dažnai išsikraipoma. Aišku, Kjonai? Svarbiausia gauti šviežią informaciją. Antraeilė informacija iš kažkieno kito akių ir rankų jau savaime yra nepatikima."

Na taip, būtų galima sakyti, kad tame ir yra tiesos, tačiau juk tai taip pat reiškia, kad negalima tikėti beveik viskuo, ko neesi pats patyręs.

Man nuodugniai besvarstant apie visuomenės informavimo priemonių efektyvumą, Haruhi nusitempė mane į pirmą aukštą, kur sutikome Mori-san.

"Ar jūs einate į lauką?"

Mudviejų paklausė Mori-san, o Haruhi jai atsakė:

"M-hm, noriu patikrinti, ar tebėra kateris."

"Manau, kad ne."

"Kodėl?"

Nežymiai šypsodamasi, Mori-san atsakė:

"Aš vakar naktį mačiau Jutaką-sama. Tuo metu susidarė įspūdis, kad eidamas prie paradinių durų jis kažkur nepaprastai skubėjo."

Aš ir Haruhi susižvalgėme į vienas kitą.

"Norit pasakyti, kad Jutakas-san pavogė katerį ir išplaukė iš salos?"

Mori-san vėl surietė savo lūpas į lengvą šypseną.

"Aš tik koridoriuje prasilenkiau su Jutaku-sama, todėl iš tikrųjų nemačiau, ar jis išėjo. Antra vertus, tai buvo paskutinis kartas, kada jį mačiau."

"Kada tai buvo?" paklausė Haruhi.

"Manau, apie pirma nakties."

Tuo metu, kai jau buvome prisigėrę ir nulūžę miegojome.

Ar tai reiškia, kad tuo pat metu atsidūręs į kur kas labiau nepavydėtiną situaciją ant grindų jau gulėjo ir Keiičis-san?

Kai tik pravėrėme duris, buvome lyg iš automato apšaudyti krentančių lietaus lašų. Vargais negalais išlindę pro duris, kurias iš kitos pusės sunkiai slėgė siaučiantis vėjas, mudu akimirksniu buvome permerkti nuo galvos iki kojų. Geriau jau reikėjo eiti vilkint maudymosi kostiumus.

Matėsi tik iki pat horizonto plytėjęs vientisas tamsiai pilkai apsiniaukęs dangus, priminęs Uždarąją Erdvę, kurioje anksčiau man teko pabuvoti. Šitoks vienspalvis pasaulis man niekada nebegalės sukelti gerus jausmus.

"Eime!"

Nors nuo lietaus permirkę plaukai ir marškinėliai buvo prikibę prie jos kūno, Haruhi vis vien ryžtingai veržėsi pirmyn pro liūtį. Aš taip pat privalėjau eiti paskui ją – jos ranka vis dar tebebuvo įsitvėrusi man į riešą.

Nors nuo lietaus permirkę plaukai ir marškinėliai buvo prikibę prie jos kūno, Haruhi vis vien ryžtingai veržėsi pirmyn pro liūtį. Aš taip pat privalėjau eiti paskui ją – jos ranka vis dar tebebuvo įsitvėrusi man į riešą.

Siaučiant nuožmiam vėjui, kuris lyg su sparnais be vargo galėjo mus nublokšti į orą, ir maudomi pliaupiančio lietaus, palaipsniui ėjome link vietos, nuo kurios galėjosi matytis prieplauka. Jei nebūsim atsargūs, akimirksniu nugarmėsim nuo skardžio. Net ir man, jau pripratusiam prie pavojų, tai atrodė pavojinga. Matyt baimindamasis pražūti dėl savo paties nerangumo, aš Haruhi irgi suėmiau už rankos. Pamaniau, kad jei nukrisiu kartu su ja, mano tikimybė išgyventi žymiai padidės.

Įdėję dideles pastangas, galiausiai įkopėme į apžvalgos aikštelę.

"Matai, Kjonai?"

Per vėją vos girdimam Haruhi balsui atsakiau linktelėdamas.

"Jo."

Prieplauka buvo beveik visiškai užtvindyta, o viskas, kas vyko pakrantėje, tebuvo tik į ją besidaužančios milžiniškos bangos.

"Laivo nebėra. Jeigu jo nenunešė bangos, reiškia, kažkas juo išplaukė."

Tai buvo vienintelė transportavimo priemonė, kuria galėjome ištrūkti iš šios salos. Kur bebūtum pažvelgęs, visur aplink plytėjusioje jūroje to prabangaus katerio daugiau jau niekur nebesimatė.

Dabar tai viskas.

Štai ir esame atskirti nuo viso pasaulio nuošalioje saloje.

Vėžlio tempu vėl sugrįžome atgal į vilą, tačiau kol pasiekėme duris, buvome kiaurai permerkę kaip šunys.

"Prašau, imkite."

Belaukusi mūsų sugrįžimo, Mori-san mums padavė savo paruoštus rankšluosčius. Tuomet susirūpinusiu tonu ji paklausė:

"Ar ką nors radote?"

"Panašu, kad būvot teisi."

Rankšluosčiu šluostydamasi savo plaukus, Haruhi atrodė nusivylusi.

"Laivas dingęs, tik neaišku nuo kada."

Nežinau, ar Mori-san tai įprasta išraiška, tačiau ji nepaliaujamai šypsojosi švelniai švytinčia šypsena. Nors Tamaru Keiičio-san mirtis tikrai turėjo ją sukrėsti, jos ramiame veide atsispindėjo profesionalumas. O gal tame nėra nieko neįprasta – ji juk čia tik laikinai pasamdyta tarnaitė.

Su Haruhi atsiprašėme Mori-san, kad visam koridoriuje privarvinome vandens, ir tada nusprendėme grįžti į savo kambarius persirengti.

"Vėliau ateik į mano kambarį."

Prieš imdama lipti viršun laiptais paliepė Haruhi.

"Tokiu metu geriausia likti drauge. Negaliu tiesiog atsipalaiduoti, kai pati nematau visų priešais akis. Jeigu kas nutiktų..."

Haruhi nutilo vidury sakinio. Maždaug supratau, ką ji norėjo pasakyti, todėl susilaikiau nuo kandžių komentarų.

Užlipę į antrąjį aukštą, koridoriuje radome stovintį Koizumį.

"Sveiki sugrįžę."

Pasisveikino Koizumis su savo įprasta šypsena veide. Jis stovėjo priešais Haruhi kambarį.

"Kas nutiko?"

Paklausė Haruhi, o Koizumis kreivai šyptelėjo ir gūžtelėjo pečiais.

"Aš norėjau užeiti į jūsų kambarį pasitarti, ką mums toliau daryti, tačiau Nagato-san manęs neįsileidžia."

"Kodėl?"

"Na..."

Haruhi pasibeldė į duris.

"Juki, čia aš, atidaryk duris."

Po trumpos pauzės iš už durų pasigirdo Nagato balsas.

"Man buvo liepta niekam neatidaryti durų."

Panašu, kad Asahina-san vis dar be sąmonės. Pirštais tampydama ant savo kaklo kabėjusį rankšluostį, Haruhi tarė:

"Jau viskas gerai, Juki, gali atidaryti."

"Tai prieštarautų nurodymams niekam neatidaryti durų."

Haruhi apstulbusia išraiška pasižiūrėjo į mane, o po to vėl pasisuko link durų.

"Juki, aš turėjau galvoje kitiems nei mes. Aš, Kjonas ir Koizumis-kun visai kas kita. Juk mes tos pačios Komandos SOS nariai, tiesa?"

"Apie tai nebuvo užsiminta. Mano nurodymai buvo visiškai niekam neatidaryti šių durų, todėl aš juos šitaip ir interpretavau."

Nagato tylus balsas skambėjo lyg Dievo žodį skleidžiančios dvasininkės.

"Klausyk, Nagato."

Nusprendžiau įsiterpti.

"Haruhi įsakymas nebegalioja. Jeigu nori, galiu pakeisti jį nauju. Nagi, atidaryk. Prašau."

Kitoje durų pusėje Nagato akimirką pagalvojus, pasigirdo iš vidaus pasukto rakto garsas ir patyliukais durys ėmė atsiverti.

"......"

Nagato prabėgo akimis pro musų trijų galvas ir neištarusi nei žodžio grįžo atgal vidun.

"Nu rimtai, Juki, būk biški lankstesnė! Bent tiek savaime turėjai suprasti!"

Haruhi paprašė Koizumio palaukti kol ši persirengs ir nuėjo į kambarį. Man irgi neprošal buvo susirast sausų drabužių, todėl kuriam laikui išsiskyrėme.

"Iki, Koizumi."

Eidamas ėmiau apie kai ką galvoti.

Galbūt ta praėjusi situacija buvo savotiška Nagato maniera suskeltas juokelis? Toksai žodžių nesusipratimo pokštas, kurio juokingumą nelabai eitų suprasti.

Nagi, Nagato. Nei tavo veido išraiška, nei gymis niekada nesikeičia, kaip gi gali negalvoti, kad tu visada rimta? Nusišypsok bent jau kai kreti tokį pokštą. Arba kaip Koizumis šypsokis beprasmiškai. Tau tai garantuotai tiktų.

Nors dabar tikrai ne laikas šypsojimuisi.

Nusikratęs viskuo iki pat apatinių, persirengiau sausais drabužiais ir grįžau į koridorių, kuriame Koizumio jau nebebuvo. Atėjęs prie Haruhi kambario, pasibeldžiau.

"Čia aš."

Koizumis man atidarė duris, ir man įėjus, kaipmat jas uždarė.

"Panašu, kad kateris dingęs."

Atsirėmęs į sieną pasakė Koizumis.

Haruhi sėdėjo ant lovos sukryžiavusi kojas. Dėl jos paniurusios išraiškos, Haruhi išties neatrodė, kad džiūgautų dėl šios situacijos.

"Jo nebebuvo, tiesa, Kjonai?"

"Jo." atsakiau.

Koizumis tarė:

"Akivaizdu, kad kažkas jį pavogė. Ne, manau, jau nebėra prasmės sakyti 'kažkas'. Tai buvo Jutakas-san."

"Iš ko sprendi?" paklausiau.

"Nėra juk kam daugiau."

Abejingai atsakė Koizumis.

"Be mūsų daugiau niekas nebuvo pakviestas į šią salą, ir vienintelis dingęs svečias tėra tik Jutakas-san. Kaip besvarstytume, nėra abejonių, kad tai jis pavogė katerį."

Sklandžiu tonu tęsė Koizumis.

"Kitaip tariant, jis žudikas. Tikriausiai pabėgo naktį."

Tai sutampa su ir Mori-san liudijimu ir tuo, kad Jutako-san lovoje nebuvo jokių miegojimo ženklų.

Haruhi papasakojo Koizumiui apie mūsų ankstesnįjį pokalbį su tarnaite.

"Kaip ir reikėjo tikėtis iš Suzumijos-san. Vadinasi, jau apie tai girdėjote."

Atsakydamas į tokį Koizumio padlaižiavimą, nusiprunkščiau ir akivaizdžiai susiraukiau.

"Jutakas-san taip išskubėjo tarytum būtų kažko bijojęs, o tai sutampa su paskutinio jį mačiusio žmogaus liudijimu. Arakavas-san taip pat tai patvirtina."

Bet ar ne visiška savižudybė vidury nakties per audrą išplaukti į jūrą?

"Tai turėjo nutikti labai skubant. Pavyzdžiui, bandant pabėgti iš nusikaltimo vietos."

"O ar Jutakas-san moka vairuoti katerį?"

"Patvirtinti negaliu, tačiau apie tai galima spręsti iš pasekmių. Laivo visgi jau nebėra."

"Palauk truputį!"

Haruhi pakėlė ranką ir jai buvo suteikta teisė kalbėti.

"O kaip ten dėl Keiičio-san kambario? Kas jį užrakino? Ar tai irgi padarė Jutakas-san?"

"Ne, nemanau."

Lengvai paprieštaravo Koizumis.

"Remiantis Arakavo-san žodžiais, tiek pagrindinis, tiek atsarginis to kambario raktai buvo pas Keiičį-san. Patikrinus, jie abu buvo rasti kambaryje."

"Galėjo juk būt padarytas dublikatas."

Pareiškiau apie savo įžvalgą, tačiau Koizumis vėl pakraipė galvą.

"Jutakas-san atvykęs į šį vasarnamį taip pat buvo tik pirmą kartą. Nemanau, kad jis būtų turėjęs progą kada pasidaryti rakto dublikatą."

Iš nežinojimo, Koizumis išskleidęs į šalis rankas tik bejėgiškai gūžtelėjo.

Dėl kambarį slegiančios tylos įsivyravo nuotaika, dėl kurios salą draskančio vėjo ir lietaus kakofonija atrodė kaip kažkas tolimo ir nereikšmingo.

Aš ir Haruhi tylėjome, netardami nei žodžio, kol tai galiausiai pertraukė Koizumis.

"Vis dėlto, jeigu Jutakas-san praėjusią naktį iš tiesų įvykdė šį nusikaltimą, atsiranda viena keistenybė."

"Kokia?" paklausė Haruhi.

"Kai prieš tai paliečiau Keiičio-san odą, ji vis dar nebuvo praradusi šiltumo. Tarytum dar prieš akimirką jis būtų buvęs gyvas."

Koizumis staiga šyptelėjo ir tarė šalia Asahinos-san lyg slaugei sėdėjusiam tylos įsikūnijimui:

"Nagato-san, kokia buvo Keiičio-san temperatūra, kai mes jį radome ant grindų?"

"36 laipsniai ir 3 dalys."

Nei akimirkos nesudvejojusi atsakė Nagato.

Pala biški, Nagato. Iš kur tai gali žinoti jo net nepalietusi? Ir kodėl atsakei taip greitai lyg būtumei tikėjusis tokio klausimo... visgi, garsiai aš to neištariau.

Vienintelis žmogus, kuris čia galėjo turėti klausimų, buvo Haruhi, tačiau ši atrodė visai paskendusi mintyse ir net nepasuko link mūsų veido.

"Juk tai normali kūno temperatūra? Kada tada viskas įvyko?"

"Kai nutrūksta žmogaus gyvybiniai procesai, jo kūno temperatūra per valandą nukrenta maždaug vienu laipsniu. Iš to galima daryti išvadą, kad apytikslis Keiičio-san mirties laikas buvo kažkur tarp vienos valandos nuo jo radimo."

"Palauk, Koizumi."

Čia jau privalėjau įsikišti.

"Juk tai naktį Jutakas-san kažkur išsinešdino?"

"Taip, tiesa."

"Tačiau mirties laikas buvo maždaug tarp vienos valandos nuo radimo?"

"Teisingai."

Stipriai prispaudžiau pirštu sau prie smilkinio.

"Vadinasi, Jutakas-san vidury nakties per audrą kažkur tai išsidangino, iki pat ryto kažkur prakiūtojo, o paryčiais grįžęs nudūrė Keiičį-san ir tada galiausiai pabėgo kateriu?"

"Ne, nemanau."

Koizumis tučtuojau man paprieštaravo.

"Neatsižvelgiant į galimą paklaidą, sakykim, kad iki mums jį randant praėjo maždaug viena valanda. O tuo metu mes jau buvome susirinkę valgomajame. Mes ne tik nematėme Jutako-san, net negirdėjome nieko įtartina. Nors lauke ir siaučia taifūnas, nelabai tikėtina, kad taip visiškai nieko neišgirstume."

"Tai kas gi tada čia dedasi?"

Irzliai tarė Haruhi. Sukryžiavusi rankas, ji ėmė spoksoti į mane ir Koizumį veriančiu žvilgsniu. Nėra čia tau ko į mane taip žiūrėti. Jei turi klausimų, kreipkis į va tą Šypsenėlę-kun.

Koizumis vėl prabilo nerūpestingu tonu, tarytum tai tebūtų buvę kokie eiliniai plepalai.

"Visa tai ne paslaptingas nusikaltimas, o tik tragiškas nelaimingas atsitikimas."

Tavo kalbėsenoj tas tragiškumas kažkaip tai nesijaučia.

"Manau, nėra abejonių, kad Jutakas-san nudūrė Keiičį-san. Priešingu atveju, neaišku, kodėl jam būtų reikėję pabėgti."

Na, panašu, kad taip.

"Nežinau kokie buvo motyvai ir aplinkybės, tačiau aišku tai, kad Jutakas-san peiliu smogė Keiičiui-san. Tikriausiai jis lakė peilį pasislėpęs už nugaros ir tada, jiems būnant priešpriešiais, netikėtai dūrė. Nespėjus jam net sureaguoti, Keiičis-san buvo nudurtas beveik be jokio pasipriešinimo."

Kalbi lyg pats viską būtum matęs.

"Vis dėlto, tuo metu peilio ašmenys širdies nepasiekė. Abejoju, ar bent palietė odą. Peilis tik teįsmigo į Keiičio-san marškinių kišenėje buvusią užrašų knygutę, o jis pats liko nesužeistas."

"Hm? Kaip suprasti?"

Suraukusi antakius tarė Haruhi.

"Tada dėl ko Keiičis-san mirė? Nejaugi kas kitas jį nužudė?"

"Jo niekas nežudė. Visas šis įvykis nebuvo žmogžudystė. Keiičio-san mirtis – tik nelaimingas atsitikimas."

"O kaipgi Jutakas-san? Kodėl tada jis pabėgo?"

"Todėl, kad manė, jog jis visgi Keiičį-san nužudė."

Kuo ramiausiai atsakė Koizumis ir ištiesė aukštyn smilių. Kokiu čia per didinguoju detektyvu užsigeidei tapti?

"Paaiškinsiu kaip manau, jog viskas įvyko. Aplinkybės apytikriai tokios – Jutakas-san nuėjo į Keiičio-san kambarį, ketindamas jį peiliu nužudyti. Vis dėlto, peilis įsmigo į užrašų knygutę ir Keiičis-san mirtinai sužeistas nebuvo."

Nelabai supratau, ką jis bandė pasakyti, todėl nusprendžiau kol kas tiesiog jo pasiklausyti.

"Tačiau čia prasideda pats painumas. Keiičis-san iš tikrųjų pamanė, jog buvo nudurtas. Nors peilis ir pataikė į užrašų knygutę, smūgis vis vien privalėjo būti ganėtinai stiprus. O matant savo paties krūtinėje styrančius ašmenis, tai neabejotinai turėjo sukelti psichologinį šoką."

Manau, jau po truputį pradedu nujausti kieno linkme suka Koizumis. Ei, ei, juk tu ne rimtai...

"Sukrėstas tokių minčių, Keiičis-san neteko sąmonės ir tuo metu beapleidžiant jį jėgoms jis parkrito arba ant nugaros, arba ant šono."

Koizumis atsikvėpė ir tęsė toliau:

"Visą tai matydamas, Jutakas-san taip pat patikėjo, jog jį nužudė. Toliau viskas paprasta – jis tegalėjo pabėgti. Nepanašu, kad tai butų iš anksto planuota žmogžudystė, o greičiau jau sukelta dėl kažkokios priežasties išprovokuotų emocijų protrūkio, kas paaiškina, kodėl nužudymui naudotas būtent peilis ir kodėl jam vidurį nakties per audrą šitaip primigtinai būtų reikėję iš čia išplaukti."

"Ką? Bet juk tada..."

Haruhi nespėjus pabaigti, Koizumis ją nutraukė.

"Prašau leisti man pabaigti. Dabar apie tai, kas nutiko po to, kai Keiičis-san nualpo. Jis prabuvo be sąmonės iki pat ryto, kol susirūpinę dėl to, kodėl jis nesikelia, atėjome mes ir ėmėme belsti į duris."

Jis tada dar tebebuvo gyvas...?

"Pažadintas beldimosi garsų, Keiičis-san atsikėlė ir ėmė eiti prie durų. O kadangi rytais jis paprastai jaučiasi prastai, jis turėjo vis tiek tebebūti labai mieguistas. Ir tokios būklės priėjęs durų, jis galiausiai prisiminė."

"Ką?" paklausė Haruhi, o Koizumis jai atsakė šyptelėdamas.

"Tai, kad jo brolis bandė jį nužudyti. Peiliu ginkluotam Jutakui-san vėl šmėstelėjus jam priešais akis, Keiičis-san akimirksniu užrakino duris."

Nebetekęs kantrybės, pertraukiau jį:

"Tu rimtai nori pasakyti, kad tai tokia ta užrakinto kambario paslaptis?"

"Deja, taip manau. Nualpęs Keiičis-san visai neteko laiko suvokimo ir tikriausiai pamanė, kad Jutakas-san sugrįžo jo pribaigti. Tarp to, kada durys buvo užrakintos iš vidaus, ir to, kada buvo paimta už durų rankenos iš koridoriaus pusės, galėjo tepraeiti vos akimirka."

"Jei tai būtų jį pribaigti norėjęs žudikas, kokių galų gi jis būtų beldęsis į duris?"

"Tuo metu Keiičis-san tebebuvo apdujęs, todėl jo miglota sąmonė staigiai priėmė tokią išvadą."

Kažkokia labai jau priverstina ta teorija.

"Užrakinęs duris, Keiičis-san bandė atsitraukti nuo durų, tikriausiai instinktyviai jausdamas jam grėsusį pavojų. Tuo metu pati tragedija ir įvyko."

Koizumis pakraipė galvą tarytum bandytų perteikti tą tragiškumą.

"Keiičis-san suklupo ir šitaip parkrito."

Linktelėjęs į priekį, Koizumis nutaisė kritimo pozą.

"To pasekoje, į kišenėje buvusią užrašų knygutę įsmigęs peilis dėl smūgio į grindis buvo iki pat rankenos įgrūstas jam į krūtinę, peilio ašmenims įsmingant tiesiai į Keiičio-san širdį, taip jį nužudant..."

Kreivai žvilgtelėjęs į kvailai išsižiojusius mane ir Haruhi, Koizumis tvirtai tarė:

"Tokia jau ta tiesa."

Nejaugi?

Keiičis-san iš tikrųjų žuvo šitaip idiotiškai? Ir viskas nutiko taip sklandžiai? To, kad peilis būtų įsmigęs taip jau tiksliai, dar būtų galima nepaisyti, tačiau Jutakas-san juk būtų supratęs, ar iš tikrųjų žmogų nužudė.

Man galvoje berankiojant argumentus ginčui,

"A!"

Haruhi staiga garsiai aiktelėjo, priversdama mane krūptelėti. Kas tau dabar užėjo?

"Koizumi-kun, bet juk..."

Vos prabilusi, Haruhi sustingo. Jos veidas atrodė kažko priblokštas, tik neaišku ko. Gal kažkas iš to, ką sakė Koizumis, jai užkliuvo?

Haruhi į mane pasižiūrėjo. Mūsų akims susitikus, ji suglumusiai nusigręžė, tarytum apsimesdama lyg tebebūtų buvus atsisukusi į Koizumį, ir ėmė kažkodėl žiūrėti į lubas.

"Mmm... nieko. Taip viskas ir nutiko. Em, kaip čia pasakius...?"

Kažką neaiškiai sumurmėjusi, ši visai nutilo.

Asahina-san toliau tebemiegojo, o Nagato tuščiu žvilgsniu spoksojo į Koizumį.

Tam kartui išsiskirstėme ir grįžome į savo kambarius. Remiantis Koizumiu, policija turėtų atvykti kai tik nurims audra, todėl iki to laiko reikėjo verčiau susidėti daiktus.

Kažkiek tai prastūmęs laiką, nuėjau į konkretų kambarį, kupinas ramybę neduodančių klausimų.

"Kas nutiko?"

Savo marškinius belankstęs Koizumis pakėlė galvą ir man nusišypsojo.

"Reikia pasikalbėti."

Tebuvo tik viena priežastis, dėl kurios ėjau į Koizumio kambarį.

"Kažko aš čia nesuprantu."

O kaip gi kitaip? Koizumio samprotavimuose buvo dalis, kurios nebuvo galima paaiškinti. Esminė spraga.

"Pagal tavo aiškinimus, mirusiojo kūnas turėjo gulėti ant pilvo, tačiau Keiičis-san juk buvo rastas parkritęs ant nugaros. Kaip tu tai paaiškinsi?"

Ant lovos sėdėjęs Koizumis atsikėlė ir atsistojo priešais mane.

Ir tada tas besišypsantis pašlemėkas sau lengvabūdiškai tarė:

"Visiškai paprastai – aiškinimas, kurį jums pateikiau, iš tiesų buvo neteisingas."

Manęs tai kaip ir nenustebino.

"Tai jau tikrai. Vienintelė, kuri būtų galėjus visu tuo patikėti, buvo sąmonės netekusi Asahina-san. O jei paklausčiau Nagato, ji turbūt viską galėtų papasakoti, bet tai būtų lyg taisyklių laužymas, ko aš nemėgstu. Tad kodėl gi tau nepasakius, ką iš tikrųjų galvoji?"

Jo veidui dar klaikiau išsišiepus, Koizumis tyliai nusijuokė šaižiu, erzinančiu juoku.

"Na, tada ir pasakysiu. Viskas, ką prieš tai minėjau, buvo tiesa, tik paskutinė dalis buvo kiek klaidinga."

Aš tylėjau.

"Iki to, kai Keiičis-san su į krūtinę įsmigusiu peiliu prisiartino prie durų... štai iki šios vietos viskas teisinga. Taip pat ir faktas, kad jis refleksiškai užsirakino duris. Bet nuo čia viskas skiriasi."

Koizumis parodė man sėstis, tačiau nekreipiau į tai dėmesio.

"Panašu, kad jau esi tai supratęs. Turiu pripažinti, kad nuvertinau tave."

"Tęsk tiktais netempęs gumą."

Koizumis gūžtelėjo pečiais.

"Mes ėmėmės laužti duris. Konkrečiau, aš, tu ir Arakavas-san. Galiausiai, durys su išlūžo. Didele jėga ir į vidų."

Aš toliau tylėjau, taip ragindamas jį tęsti.

"Esu tikras, kad jau supratai, kokios buvo to pasekmės. Atsidarydamos durys trenkėsi į priešais jas stovėjusio Keiičio-san kūną. O kartu ir į peilio rankeną."

Mintyse bandžiau įsivaizduoti tokią sceną.

"Šis smūgis peilį ir įstūmė, taip sukeldamas Keiičio-san mirtį."

Koizumis vėl atsisėdo ant lovos ir pažvelgė į mane iššūkį metančiomis akimis.

"Kitaip tariant, žudikai iš tiesų..."

Šyptelėjęs lygtai pusbalsiu tarė Koizumis:

"Aš, tu ir Arakavas-san."

Pasižiūrėjau į Koizumį. Jeigu priešais būtų buvęs veidrodis, savo veide būčiau galėjęs išvysti ledinį žvilgsnį. Tarytum į tai visai nepaisytų, Koizumis ėmė tęsti toliau:

"Kaip ir tu, Suzumija-san taip pat apie tai suprato. Štai todėl ji tada ir nutilo vidury sakinio. Ji nenorėjo, kad būtume apkaltinti. Galbūt iš tiesų tam, kad apsaugotų savo draugus."

Koizumio veide galėjosi matytis užtikrintumas. Vis dėlto, tai manęs vis tiek neįtikino. Mano smegeninė dar nėra šitaip nukaršusi, kad patikėčiau jau antru tokiu trenktu jo samprotavimu.

"Hmp."

Nusiprunkščiau ir bedžiau žvilgsnį į Koizumį.

"Atleisk, bet aš tavim netikiu."

"Ką turi omenyje?"

"Tai, kad vieną paskui kitą bandai prastumti skylėtas teorijas. Šitokiais paistalais tau manęs apkvailinti nepavyks."

Juk kietai dabar pavariau, ane? Tuoj bus daugiau.

"Pats pagalvok. Visame tame glūdinti esminė problema. Kalbu bendrai apie pačią žmogžudystę, aišku? Viskas tokiomis palankiomis aplinkybėmis tiesiog negalėjo susiklostyti."

Šįkart jau Koizumis tylėdamas skatino mane toliau tęsti.

"Tai, kad taifūnas atsitiktinis ar kažkaip ten prišauktas Haruhi, nedaro jokio skirtumo. Problema atsiranda dėl to, kad per visą šį nutikimą atsirado mirusiojo kūnas."

Akimirką sustojau, kad susidrėkinčiau lūpas.

"Gali sau aiškinti, jog tai nutiko todėl, kad to būtent panorėjo Haruhi. Tačiau kad ir kokių nesąmonių ta mergiotė pripaistytų, ji niekada netrokštų kam nors mirties. Vien į ją pasižiūrėjęs gali tai suprasti. Taigi, visas šis nutikimas sukeltas ne Haruhi. Be to, tai, kad atsidūrėme nusikaltimo vietoje, taip pat ne sutapimas."

"Hm." sumurmėjo Koizumis. "Ir kodėl gi?"

"Šio atsitikimo... nors greičiau jau visos šios kelionės, vadinamosios Komandos SOS vasaros išvykos, kaltininkas visgi iš tikrųjų esi tu. O gal klystu?"

Tarytum būtų priblokštas netikėtumo, Koizumio besišypsantis veidas keletui sekundžių sustingo, bet tada—

Koizumis pratrūko juoktis gerklėje užgniaužtu juoku.

"Pasiduodu. Kaip supratai?"

Į mane žvelgusio Koizumio akys buvo tokios pat, kokias visąlaik matydavau Literatūros klubo kambaryje.

Žinai, mano smegeninės turinys ne šiaip sau pilkas. Jausdamas žymų palengvėjimą, ėmiausi kalbėti:

"Tu tada prieš tai klausei Nagato, kokia mirusiojo kūno temperatūra."

"Na ir kas?"

"Ja remdamasis, tu nustatei apytikslį mirties laiką."

"Taip, iš tiesų."

"Nagato labai parankus žmogus. Juk ir pats žinai, kad paklausta ji turbūt viską galėtų atsakyti. Užuot klausęs kūno temperatūros, galėjai Nagato paklausti koks buvo apytikslis mirties laikas. Ne, net ne apytikslis – ji būtų galėjusi jį pasakyti sekundžių tikslumu."

"Logiška."

"Tačiau jeigu būtumei paklausęs mirties laiko, Nagato būtų atsakiusi, kad jis nėra miręs. Be to, tu pats Tamaru-san nei karto neįvardinai kaip mirusįjį."

"Tiesiog bandžiau išlaikyti sąžiningo žaidimo dvasią."

"Dar ne viskas. Tai, ką iš tiesų reikėjo pastebėti, aš ir pastebėjau – Keiičio-san durų vidinę pusę. Pagal tavo pasakojimą, durys į peilio rankeną turėjo trenktis ganėtinai didele jėga. Pakankamai didele, kad galėtų įgrūsti peilį į žmogaus kūną. Nuo tokios jėgos duryse privalėjo likti bent koks nežymus įbrėžimas ar įlenkimas. Vis dėlto, nieko panašaus ten nebuvo – tik sveikos, naujutėlaitės durys."

"Koks neįtikėtinas pastabumas."

"Galiausiai, dar kai kas. Šis tas dėl Arakavo-san ir Mori-san. Jiedu tvirtina, kad čia tedirba tik mažiau nei savaitę. Prieš savaitę jie buvo pasamdyti, ir nuo tada šioje saloje jie ir yra. Teisingai?"

"Taip, tačiau ar tame yra kas nors keisto?"

"Yra, ir dar kaip. Keistas buvo tavo elgesys. Prisimink pirmąją dieną, kai čia atvykom. Kai išvydai į prieplauką mus pasitikti atvykusius Arakavą-san ir Mori-san, ką tu jiems pasakei?"

"Na, ir ką aš jau tokio pasakiau?"

"Ką pasakei buvo 'seniai nesimatėme'. Juk keista. Kokių galų tau taip sakyti? Juk prieš tai minėjai, kad pirmą kartą vykai į šią salą. Tai turėjo būtų jūsų pirmasis susitikimas. Kaip gi tu galėjai su jais sveikintis taip, tarytum jau anksčiau būtumei juos pažinojęs? Juk taip būt negalėjo."

Koizumis tik sukikeno.

Toks jo šypsnis kartu buvo lyg ir sutikimo ženklas. Suprasdamas, kad man jau įgriso kalbėti, tai daryti ėmėsi Koizumis.

"Teisingai. Visas šis nutikimas buvo surengtas iš anksto. Tai turėjo būti vienas grandiozinis spektaklis. Nebūčiau pagalvojęs, kad tu viską šitaip perprasi."

"Nenuvertink jau taip manęs."

"Iš tiesų atsiprašau. Vis dėlto, turiu pripažinti, kad man tai buvo netikėta. Žadėjau anksčiau ar vėliau kaip nors pats prisipažinti, tačiau viskas išaiškėjo taip greitai."

"Vadinasi, Tamaru-san, Mori-san ir visi kiti esat viena gauja? Ten tos tavo 'Organizacijos' pakalikai?"

"Taip, teisingai. Kaip mėgėjams, išties puiki vaidyba, tiesa?"

Į krūtinę įsmigusio peilio ašmenys iš tikrųjų buvo užlenkti, raudona dėmė tebuvo kraują primenantys dažai, Keiičis-san, savaime aišku, mirusiu tik apsimetinėjo, o dingusysis Jutakas-san tiesiog buvo išplaukęs kateriu į kitą salos pusę.

Ir va tiesiog taip Koizumis išklojo man visą tiesą.

"Kam viso to reikėjo?"

"Numalšinti Suzumijos-san nuobodulį. Taip pat kartu ir palengvinti sau naštą."

"Ką turi galvoje?"

"Juk jau esu tau sakęs. Trumpai tariant, kad Suzumijai-san nekiltų keistos mintys, jai reikia parūpinti kokių nors pramogų. O šis nutikimas bent jau kuriam laikui iš tikrųjų pasiglemžė jos dėmesį, tiesa?"

Haruhi rimtai pamanė, kad mes tapom žudikais. Ar biški neperlenkėt lazdą?

Po to, kai viskas įvyko, Haruhi pasidarė neįprastai maloni. Ir visąlaik prabuvo apie kažką giliai susimąsčiusi. Šiurpą net kėlė.

"Visgi, planus teks kiek paskubinti." tarė Koizumis. "Pagal mūsų pradinį planą, keltui sugrįžus į žemyną, visi keturi, Tamaru Keiičis-san, Jutakas-san, Arakavas-san ir Mori-san, būtų su šypsenomis veide pasitikę mus uoste — ar bent jau tokie buvo ketinimai. Be abejonės, apie 'Organizaciją' viskas būtų nuslėpta, jie taip ir liktų mano giminaičiais."

Na ir siurprizas būtų buvęs.

Giliai atsidusau. Tokie juokeliai Haruhi gal ir patiktų, bet jei kartais iš pykčio ji pasiustų, pats ir gautum gesinti pragaro liepsnas. Aš tai bėgčiau gelbėti savo kailį.

Koizumis primerkė akį ir šyptelėjo.

"Reiškia, turiu rūpesčių. Geriau jau tuoj pat eisiu atsiprašysiu. Gal net reiktų drauge su Keiičiu-san iki žemės nusilenkti? Jis jau tikriausiai pavargo apsimetinėti numirėliu."

Tylėdamas, aš nukreipiau žvilgsnį pro langą.

Kažin ką darys Haruhi? Įsius už tai, kad buvo apgauta, ar nuoširdžiai įvertins tokį sumanymą ir tiesiog iš to linksmai nusijuoks? Bet kad ir kaip būtų, dabartiniai nenuspėjami Haruhi nuotaikų svyravimai turėtų pradėti darytis labiau suprantami. Bandydamas nuslėpti savo kandžią šypseną, Koizumis tęsė:

"Mes net buvome paruošę žmonių, kurie turėjo vaidinti detektyvus ir teismo ekspertus. Deja, galų gale visos pastangos nuėjo veltui. Ką jau ką, bet kad taip nykiai viskas baigsis, tikrai netikėta. Tiesą sakant, į planus buvome įtraukę net viso namo kratą bei nusikaltimo vietos ekspertizę... Kaip apmaudu, kad nieko iš to neišėjo."

Taip todėl, kad nepakankamai viską apgalvojot.

Žvelgdamas į apniukusį dangų ėmiau svarstyti, koks oras mūsų bus po kelių valandų.

Galiausiai, Koizumis taip ir neprarado savo vicevado titulo. Taifūnas kaip mat išsisklaidė, lyg jo nei nebūtų buvę, ir visą kelionę keltu dangus buvo mėlynas ir giedras, o Haruhi nuotaika kuo puikiausia ir tokia išliko iki pat tada, kai išsiskyrėme prie traukinių stoties. Gal ir gerai, kad ta vien tik pramogų geidžianti Haruhi makaulė juokelius supranta tiesiog kaip juokelius.

Antra vertus, Koizumis kelte buvo priverstas visiems nupirkti po priešpiečių dėžutę bei skardinę sulčių, nors aš vis vien manau, kad jis pigiai išsisuko.

Nagato, kuri atrodė, tarytum nuo pat pradžių būtų viską žinojusi, santūriai susilaikė nuo bet kokios reakcijos, tuo tarpu sąmonę atgavusi Asahina-san ėmė mielai reikšti nepasitenkinimą, suniurnėdama "Tai siaubinga!", tačiau Koizumiui, Tamaru broliams ir abiem tarnams ėmus lenkti galvas ir atsiprašinėti, ši susigėdo, atsakydama "A..v-viskas gerai, nieko tokio." ir pati ūmiai puolė atsiprašinėti atgal.

Beje, mums besirikiuojant ant kelto denio bendrai nuotraukai priešais fone buvusį žemyną, Haruhi davė štai tokį nurodymą:

"Dėl žiemos išvykos mes tavim vėl pasikliausim, Koizumi-kun. Tik šįkart sugalvok geresnį scenarijų. Mes vyksim į kalnus ir mus privalės užklupti pūga! Ir šįkart neapsieisim be dvaro, nes kitaip iš tikrųjų supyksiu! Mhm. Jau dabar laukiu nesulaukiu!"

"Emm... Ką man daryti?"

Tarytum nepatyręs žemo rango vokiečių karininkas Antrojo pasaulinio karo pabaigos metais vos su vienu pėstininkų būriu fiurerio į Vakarų frontą pasiųstas į nelaisvę gyvą paimti Sąjungininkų vyriausiąjį kariuomenės vadą, Koizumis labai neužtikrintai nusišypsojo ir pasisuko link manęs, akivaizdžiai melsdamas pagalbos.

Žvelgdamas į akis, kurios priminė vargšo gynėjo, kuris esant lygiosioms per futbolo čempionato atkrintamųjų rungtynių pratęsimą gindamasis nuo baudos smūgio netyčia įmušo kamuolį į savo vartus, pasakiau tai, ką iš tiesų neketinau sakyti:

"Na ką, Koizumi, aš irgi tada lauksiu."

Tikiuosi tik tiek, kad tai butų kažkas, ką bent jau aš pajėgsiu perprasti, o atomazga nebūtų visiškai idiotiška.

Na ir taip pat kažkas, kas nuo kasdienybės nuobodžiaujančiai Haruhi neleistų antgamtinių reiškinių prisikurti pačiai.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į Mystérique Sign

Toliau į autoriaus pastabas