Suzumija Haruhi:Knyga4 Epilogas
Epilogas[edit]
Ką gi, galiu viską apgalvoti.
Pasibaigus semestro baigimo ceremonijai ir iš auklėtojo Okabės atsiėmus pažymių knygelę, šiais metais mano mokyklinis gyvenimas atėjo į pabaigą.
Šiandien gruodžio 24-oji.
Išnykusi 1-9 klasė ir visi jos mokiniai buvo sugrįžę, įskaitant ir Koizumį, kuris šioje istorijoje beveik neturėjo progos pasirodyti. Asakura buvo jau pusmetis kaip pradingusi, Tanigučis toliau sau aplink džiugiai strakaliojo, vieta už manęs šiandien vėl tapo užimta Haruhi, o sloga liovėsi būti populiari. Aktų salėje matytos Nagato veidas buvo be akinių, o po ceremonijos atsitiktinai sutiktas Asahinos-san ir Curujos-san duetas sutartinai su manim pasisveikino. Pakeliui į mokyklą pasidomėjus paaiškėjo, kad privačioji Koujouen akademija buvo vėl atvirtusi į turtingųjų panelyčių mokyklą.
Pasaulis vėl buvo toks, kaip ir ankščiau.
Vis dėlto, galimybė rinktis vis dar buvo mano rankose. Jei nesugrįšiu su Nagato ir Asahina-san į praeitį – tą ankstyvą gruodžio 18-osios rytą – pasaulis taip ir neatgaus dabartinės būklės. Tik sugrįžus jį būtų galima galutinai atkurti. Visgi, aš dar nenusprendžiau, kada tai darysiu. Asahinai-san to taip pat dar neminėjau. Tikriausiai apie visą šią padėtį jai papasakos jos pačios suaugusioji versija. Nors per kelias pastarąsias dienas buvau ją sutikęs, neatrodė, kad ji jau būtų ką nors apie tai žinojusi.
"Po galais."
Beprasmiškai suniurnėjęs, toliau nešinausi per koridorių link klubų pastato.
Tarytum žiedinių lenktynių automobilis paklusau dėsniui, sugrįžti į tą pačią vietą. Nelabai svarbu, kad atsilieku dviem ar trimis ratas, nes tai juk nuo manęs net nepriklauso. Nors kelias ir aplinkinis vaizdas pirmame ir paskutiniame rate vienodi, jie turi visiškai skirtingą prasmę. Man tereikia tiesiog atsargiai važiuojant nebūti DNF'intam ir sėkmingai pasiekti finišo liniją, kad kas nors galėtų pamojuoti juodai baltai languota vėliava.
......Tiek to, akivaizdu, kad visa tai bereikalingi filosofavimai.
Nėra prasmės bandyti pasiteisinti, kadangi aš pats pasirinkau šią pusę. Mano pasirinkimas buvo kitoks, nei Haruhi'škas happy'iškas pasąmoniškas siautėjimas. Aš laisva valia nusprendžiau čia lakstyti ratais kaip durnelis.
Tokiu atveju, už tai būtina prisiimti atsakomybę.
Ne Nagato, ne Haruhi, ir ne kam nors gi kitam, o man.
"Taip man ir reikia..."
Pasišaipiau iš savęs, už tokius ketinimus vaizduoti pasikėlusį. Nors ir nesvarbu, juk niekas nemato. Ir vos tik sau taip pagalvojau, į mane pasižiūrėjo pro šalį einanti anonimė mergina. Akimirką žvilgtelėjusi, ji tuojau nusuko akis šalin ir nuskubėjo į priekį. Visgi, nors tikriausiai ji neišgirdo, tariau jai:
"Linksmų Kūčių."
Jei tai būtų paskutinė muilo operos serija, dabar imtų kristi žėrinčios snaigės, ir vienai jų nukritus pagrindiniam veikėjui ant delno, jis aiktelėtų "A!" ar kažką panašaus. Regis, šiais metais neverta tikėtis baltų Kalėdų. Šiandien buvo tiesiog stebinančiai puikus oras.
Žengiau žingsnį ant pirmojo laiptelio.
Dabar aš neabejotinai esu tapęs vienu iš pagrindiniųjų. Laikai, kada tebuvau tik stebėtojas, jau visiškai pradingo galaktikos platybėse ir teliko tik praeities reliktu.
"O kodėl gi?"
Iki šiol aš tuo jau įsitikinau. Mano vieta čia. Jau seniai buvau tai supratęs. Jau tada, kai buvau Haruhi nutemptas į Literatūros klubo kambarį ir išgirdau jo užgrobimo paskelbimą.
Dabar aš stoviu greta Komandos SOS elitinių karių kaip lygiavertis šio pasaulio gynėjas. Niekieno nebuvau verčiamas, savo noru pakėliau ranką.
Taip išeina, kad man buvo likę padaryti tik vieną dalyką.
Čia bus panašiai, kaip pargriuvus atsikelti yra lengviau su kieno nors kito pagalba. Nors juk padėti atsikelti turėsiu sau pačiam, todėl galima sakyti, kad tai dariau taip pat ir savo paties labui.
Lipant laiptais mano galvoje sukosi mintys apie netrukus prasidėsiančią mūsų veiklą. Haruhi ir Asahina-san buvo atsakingos už produktų nupirkimą. Aš turėjau būti paskirtas nešiku, tačiau kadangi vis dar sveikau, buvau nuo to pagailėtas. Visai ne dėl Haruhi rūpestingumo, o greičiau jau dėl to, kad ji norėjo iki paskutinės minutės meniu išlaikyti paslaptyje, o po to atidengti dangtį ir visus apstulbinti — ar kokio panašaus planiūkščio. Turbūt bandys čia realizuoti nuošaliojoje saloje prisigraibstytą patirtį. Pigusis Tamsaus Troškinio Kalėdų Vakarėlis.
Kažin ką ji ten rezga? Juk tai Haruhi, ir vietoj jos norimo siurprizo, gali išeiti toks eksperimentinis mėsos troškinys, kokio per visą žmonijos kulinarijos istoriją dar nėra buvę. Vis dėlto, kad ir ką ji ten bevirtų, tai vis tiek turėtų būti valgoma. Net Haruhi nėra tokia buka, kad virtų kažką nesuvirškinamo. Žinoma, būtų visai kita kalba, jeigu ji turi kokį monstrišką skrandį, tačiau net ir kvanktelėjusioji Haruhi turėtų jį turėti tokį pat, kaip ir kiti žmonės. Tik galvos turinys pas ją nežmoniškas.
Beje, apsirengęs elnio kostiumu dar turėsiu surengti pasirodymą. Bloga darosi vien apie tai pagalvojus.
"Jarė jarė."
Dar prieš mėnesį užgniaužtas atodūsis ištrūko man iš burnos, tačiau jokiu būdu nereikia jaudintis. Galbūt jie skamba vienodai, tačiau jų prasmės nevienodos lyg visiškai skirtingų žodžių.
Kurdamas pasiteisinimą už šios frazės panaudojimą, į savo galvos užrašinę įsirašiau vieną nepaprastai svarbų įsipareigojimą.
Įsipareigojimą, kurį visiškai privalėjau įvykdyti, nes nuo jo priklausė, ar galėsiu toliau čia būti.
—Netolimoje ateityje turėsiu keliauti atkurti pasaulio.
Artindamasis prie klubo kambario, galėjau užuosti sklindantį malonų aromatą. Vien jo galėjo pakakti, kad pasijustum sotus. Kažin iš kur gi šitoks pasitenkinimo jausmas? Anksčiau ar vėliau man reikės viską sutvarkyti, tačiau dar nieko nepadaręs, aš jau jaučiausi patenkintas.
—Bet tiek to, iki tol...
Dar yra laiko. Tai darys mano ateities aš. Ne pernelyg tolimos ateities, bet ir ne sekančios akimirkos.
Uždėjau ranką ant Literatūros klubo durų rankenos ir paklausiau pasaulio:
Ei, pasauli, pakentėk tu truputį, gerai? Juk gali šiek tiek palūkėt, kol tave atkursiu?
Bent jau...
Juk nebus per vėlu, jei pirma paragausiu Haruhi ypatingojo troškinio, ar ne?
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į šeštąjį skyrių | Toliau į autoriaus pastabas |
