Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius1
Pirmasis skyrius[edit]
Ryte, kartu su triplaukiu katinu, kuris buvo šalia manęs susisukęs į antklodę, buvau pažadintas mano sesers jau įprasto žudikiškojo antklodės nuplėšimo manevro. Štai kokia ta mano sesulė – ankstyvo ryto galvažudė, uoliai vykdanti mamos nurodymus.
"Mama sakė, kad kaip pridera eitum valgyt pusryčių."
Besišypsodama, mano sesuo abejomis rankomis pasiėmė pagiežingą katiną ir patrynė savo nosį jam tarp ausų.
"Tau irgi, Šiami! Laikas valgyti!"
Šiamisenas, kuris po mokyklos festivalio buvo tapęs mūsų namų augintiniu, būdamas tuščia išraiška nusižiovavo ir palaižė savo priekinę leteną. Anksčiau kalbus triplaukis katinas buvo visiškai praradęs savo balsą ir mūsų namuose įgavęs paprasčiausio augintinio statusą. Jis tapo niekuo neišsiskiriančiu katinu, kurį buvo galima rasti bet kur – kai dabar pagalvoju, atrodo tarytum tai, kad šis katinas kada nors kalbėjo žmonių kalba, buvo tik kažkokia mano regėta haliucinacija. Katinas tikrai puikus ir visai neišrankus, retai kada miauksi, beveik niekada, lyg drauge su žmonių būtų pamiršęs ir kačių kalbą. Kažkodėl jis mano kambarį pavertė savo guoliu, todėl jam teko prisitaikyti prie dažnų mano sesers apsilankymų, kuri nežmoniškai troško rūpintis Šiamisenu.
"Šiamiiii, Šiamiiii. Laikas valgyt!"
Dainuodama žodžius, kurie visai nepataikė į ritmą, mano sesuo išėjo iš kambario, turėdama dėti akivaizdžias pastangas, kad išlaikytų apglėbtą katiną. Jausdamas šiurpą nuo šalto ryto oro, trumpam paspoksojau į laikrodžio ciferblatą. Galiausiai prisiverčiau atsikelti, palikdamas užsitęsusį potraukį savo šiltai lovai.
Po to persirengiau, nusiprausiau, nuėjau į svetainę, per penkias minutes nurijau pusryčius ir išėjau pro duris anksčiau nei mano sesuo. Šiandien oras vėl buvo šaltas ir tik toliau blogėjo.
Iki dabar, viskas ėjosi normaliai.
Man kaip visada kopiant į kalną, akiratyje pasirodė pažįstamas pakaušis. Už maždaug dešimties metrų nuo manęs buvusi figūra be jokių abejonių buvo Tanigučis. Įprastai eidamas keliu į kalną šis vaikinas džiugiai šokinėja ir strakalioja, tačiau šiandien jis ėjo tikrai lėtai. Po akimirkos aš jį pasivijau.
"Ei, Taniguči!"
Pamaniau sau, kad kartas nuo karto būtų visai neprošal man pačiam imtis iniciatyvos patapšnoti jam per petį, todėl taip ir padariau.
"...Hmm, Kjonai?"
Jo balsas buvo akivaizdžiai prislopintas. Tai savaime suprantama; Tanigučis buvo su balta medicinine kauke.
"Kas nutiko? Sloga?"
"E...?" Tanigučis atrodė paliegęs. "Sloga, kaip kad pats matai. Tiesą sakant, geriau būčiau likęs namuose, bet mano senis dėl to pradėjo kelti vėją."
Vakar jis buvo toks kupinas energijos, bet, kaip suprantu, staiga pasigavo slogą.
"Apie ką tu čia šneki? Aš ir vakar suknistai jaučiausi! *Ehem, ehem*"
Gerai jau, nereikia čia manęs trikdyti vien dėl to, kad aš nepratęs matyti Tanigučį kosėjantį ir paliegusį. Bet nejaugi jau vakar jam nedaug trūko, kad imtų sirgti? Man jis tiesiog atrodė kvaištelėjęs kaip visada.
"Hmm... Jo? Visai nesistengiau atrodyti sveikas."
Tanigučis pakėlė galvą ir piktai nusišypsojo.
"Juk sau toks laimingas spygavai apie tą savo Kalėdų pasimatymą. Na, greičiau pasveik prieš jį! Žinai, tokia proga retai kada pasitaiko!"
Visgi, Tanigučis dar labiau pakėlė galvą.
"Pasimatymas? Apie ką tu čia? *Ehem* Kalėdoms aš neturiu jokių planų."
Klausimas "Ką?" čia man turėtų kilti. Kas gi nutiko tai jo Koujouen gimnazijos merginai? Nejaugi ji vakar jį metė?
"Ei, Kjonai, apie ką tu čia po velnių kliedi? Nieko aš apie tai nežinau!"
Tanigučis paniurusiai užsičiaupė, o po to vėl pasisuko eiti į priekį. Visi jo slogos simptomai atrodė padarė poveikį, o tas jo silpnumas neatrodė apsimestinis. Be to, sprendžiant iš jo būklės, jo planai dėl to pasimatymo garantuotai žlugo, dėl ko jis tikrai ir jaustųsi paliegęs. Po to jo ankstesnio puikavimosi priešais mane, jam turėtų skaudėti širdį vien į mane pažiūrėjus. Aišku, aišku.
"Nebūk nusiminęs!"
Stumtelėjau Tanigučį per nugarą.
"Kodėl gi tau neprisidėjus prie mėsos troškinio vakarėlio? Vis dar gali suspėti!"
"Kokio dar troškinio? Apie kokį dar vakarėlį tu čia šneki? Nepamenu, kad būčiau ką nors apie tai girdėjęs..."
Ak, štai kaip? Matyt, šokas buvo toks didelis, jog kurį laiką niekas, ką jam sakau, neprasiskverbs vidun. Tuomet geriau nekišiu prie viso to rankų. Didingoji amžinoji laiko tėkmė užgydys visas žaizdas. Prižadu, daugiau to nebeminėsiu.
Tanigučis toliau sliūkino į priekį ir aš irgi lėtai šalia jo kopiau į kalvą.
Tuo metu man vis dar buvo neįmanoma tai pastebėti.
Tai man buvo netikėta: be mano žinios sloga 1-5 klasėje tapo epidemija. Į klasę įėjau prieš pat skambutį, tačiau ten vis dar buvo keletas laisvų vietų, o penktadalis klasės buvo užsikrėtęs baltųjų kaukių mada. Vienintelis paaiškinimas galėtų būti tai, kad jie visi vienu metu suderino slogos inkubacinį periodą ir jos protrūkio laikotarpį.
Dar labiau nustebau sužinojęs, kad vieta už mano nugaros nuo pirmos pamokos buvo palikta laisva.
"Tai neįtikėtina..."
Nejaugi persišaldymas privertė namuose likti net Haruhi? Ar ta šių metų sloga tikrai tokia grėsminga ir smarki? Sunku patikėti, kad egzistuoja pantogenų, kurie pakankamai drąsūs, įsibrauti į Haruhi kūną, jau nekalbant apie tai, kaip nesuvokiama, kad vienas jų ją įveiktų. Labiau įtikinantis paaiškinimas būtų tai, kad ji rezga naujas užmačias, kurios jai ką tik šovė į galvą. Galbūt be mėsos troškinio bus dar kažkas?
Klasės nuotaika buvo nyki, ir visai ne dėl oro kondicionieriaus trūkumo. Netikėtai padaugėjo praleidžiančiųjų pamokas. Atrodė, kad net pati 1-5 klasės populiacija buvo kažkaip sumažėjusi.
Žinoma, iš nugaros nejaučiau viską užgožiančio Haruhi buvimo. Nors tuo pačiu metu pajutau, kad atmosfera buvo nepaaiškinamai pasikeitusi.
Tuomet prasidėjo pamokos, kurias atmestinai praleidau, ir greitai atėjo pietų pertrauka.
Kai traukiau iš krepšio savo šaltą kaip akmenį priešpiečių dėžutę, pasirodė Kunikidas, vienoje rankoje laikęs savo priešpiečių dėžutę, ir atsisėdo už manęs.
"Atrodo, kad ši vieta laisva. Neprieštarauji, jei čia atsisėsiu?"
Pasakė Kunikidas, iš servetėlės išvyniodamas savo Tupperware. Po to, kai gimnazijoje tapome klasiokai, pietauti su juo tapo savotišku įpročiu. Apsižvalgiau, ieškodamas kur buvo pasidėjęs mano kitas pietų draugelis Tanigučis, tačiau klasėje jo nebuvo; matyt, jis nuėjo į mokyklos valgyklą. Šonu pasukau savo kėdę.
"Kažkaip staiga sloga pasidarė populiari. Laimei, bent jau aš neužsikrėčiau."
"Hmm?"
Kunikidas ant ištiestos servetėlės atsargiai pasidėjo savo Tupperware ir apžiūrėjęs turinį, pažvelgė į mane nustebusia išraiška. Lyg krabo žnyples laikydamas valgomąsias lazdeles, Kunikidas pasakė:
"Plintančios slogos ženklai buvo pastebimi jau prieš savaitę. Neatrodo, kad tai gripas, nors gal geriau, jeigu ir būtų. Juk šiais laikais prieš jį yra tam tikrų vakcinų."
"Prieš savaitę?"
Paklausiau, nustojęs pjaustyti savo špinatais papuoštą omletą.
Negalėjau įsivaizduoti, kad kas nors tuo pat metu prieš savaitę būtų skleidęs slogos bakterijas. Neatėjusių dėl ligos nebuvo ir, kiek pamenu, per pamokas niekas nekosėjo. Visi 1-5 klasėje atrodė sveiki – nejaugi paslapčiomis man už nugaros veikė kažkoks ligų demonas?
"Ką? Juk buvo gana daug žmonių, kurie dėl ligos neatėjo. Nepastebėjai?"
Visai nepastebėjau. Iš tikrųjų?
"Tikrai taip. Nuo šios savaitės pradžios jis ėme vis labiau blogėti. Tikiuosi, kad jie nepaskelbs karantino. Mane apima nuojauta, kad jie dėl to sutrumpintų mūsų žiemos atostogas."
Kunikidas į savo burną įsidėjo furikake ryžių.
"Tanigučis pastaruoju metu irgi atrodo siaubingai. Jo tėvo nuomone persišaldymą reikia išprakaituoti, todėl neleidžia jam likti namuose, nebent temperatūra būtų virš 40°C. Tikiuosi, kad Tanigučis ką nors sugalvos, kol jam visai nepablogėjo."
Aš sustojau judinti savo valgomąsias lazdeles.
"Kunikidai. Atleisk, bet aš maniau, kad Tanigučis tik nuo šiandien pradėjo atrodyti leisgyvis."
"O ne, jokiu būdu. Jis taip buvo jau nuo šios savaitės pradžios, ar ne? Juk vakar jis net nėjo į fizinį lavinimą."
Dariausi vis labiau ir labiau sutrikęs.
Palauk, Kunikidai. Apie ką tu čia kalbi? Kiek pamenu, per vakarykštę fizinio lavinimo pamoką vykusias futbolo rungtynes Tanigučis vaikėsi kamuolį taip energingai lyg būtų apsinešęs nuo steroidų. Dėl to klysti tiesiog negaliu, nes kaip tik žaidžiau priešingoje komandoje ir nuolatos bandžiau iš jo atkovoti kamuolį. Žinoma, aš tai dariau visai ne dėl to, jog Tanigučis susirado merginą, tačiau jeigu būčiau žinojęs, kas šiandien nutiks, prieš jį puolant būčiau geriau apie tai pagalvojęs.
"Tu tikras? Rimtai? Keista."
Kunikidas nulenkė galvą, krapštydamas morkas iš savo kinpiragobou.
"Gal čia aš suklydau?"
Tarė jis lengvabūdišku tonu.
"Hmm, na, sužinosim, kai grįš pats Tanigučis."
Kas po galais šiandien nutiko? Tanigučis ir Kunikidas kalba tarytum būtų už tiršto rūko ir kažkodėl net Haruhi nėra! Nejaugi tai blogą lemiantis ženklas, reiškiantis rūpesčius visai žmonijai, išskyrus Haruhi? Mano paprastai tylus šeštasis pojūtis pradėjo skambinti visais pavojaus varpais, o keisti šiurpuliai staiga perbėgo man per nugarą.
Aš buvau teisus.
Mano nuojauta manęs nenuvylė. Nebuvo jokių abejonių, kad tai blogą lemiantis ženklas. Mano nuojauta nenustatė tik tai, ant kieno galvos užgrius visi šie rūpesčiai. Visa žmonija, išskyrus Haruhi – na, ne visai. Kad ir kaip tai atrodytų netikėta, tačiau tik vienas žmogelis tai pastebėjo ir buvo sunerimęs dėl šito įvykių posūkio. Išskyrus šį vienintelį vargšelį, visai likusiai žmonijai tai nė kiek nekėlė rūpesčių. Taip buvo todėl, kad jie iš esmės neturėjo jokių galimybių pastebėti pačios šio įvykio pradžios. Neįmanoma pastebėti to, kas už tavo suvokimo ribų. Iš jų perspektyvos pasaulis visai nepasikeitęs.
Tai kas gi tas vienintelis, kuris pakliuvo į bėdą?
Atsakymas akivaizdus –
Aš!
Iš susipainiojimo stovėjau netekęs žado kol visas pasaulis paliko mane užnugaryje.
Taip, pagaliau supratau.
Gruodžio 18-osios pietų pertrauka.
Blogą lemiantis ženklas apsireiškė fizine forma ir atidarė klasės duris.
Vau! Pora merginų, kurios klasėje sėdi prie durų, ėmė cypti iš džiaugsmo. Akivaizdu, kad triukšmas kilo tuomet, kai jos pastebėjo ką tik pro duris įėjusią klasiokę. Pro jūreivių uniformas vilkinčių merginų grupės tarpus akies krašteliu pastebėjau jų dėmesio centre šmėstelint ją.
Būdama ant vienos rankos užsikabinusi krepšį, ji nusišypsojo prie jos skubančioms draugėms.
"Taip, man viskas gerai. Po to, kai man šįryt ligoninėje suleido vakciną, pasijutau daug geriau. Namuose nebuvo ką veikti, todėl nusprendžiau ateiti bent jau į popietines pamokas."
Su švelnia šypsena ji atsakinėjo į klausimus apie savo savijautą. Pabaigusi šį trumpą bet gyvybingą pokalbį, siūbuodama į šonus savo pusiau ilgus plaukus, ji pradėjo palaipsniui... eiti – link – mūsų.
"A, turėčiau pasitraukti."
Kunikidas įsikando savo valgomąsias lazdeles ir atsistojo. Na, o kalbant apie mane, atrodė, kad iš mano balso stygų buvo atimta galimybė skleisti garsus, arba kad net buvau pamiršęs kaip kvėpuojant traukti deguonį. Aš tiesiog į ją spoksojau. Laiko tėkmė atrodė begalinė, nors iš tiesų ji nuėjo vos kelis žingsnius. Kai galiausiai ji sustojo, ji stovėjo priešais mane.
"Kas ne taip?"
Sutrikusiu tonu paklausė ji, žiūrėdama į mane tarytum nieko nebūtų nutikę.
"Atrodai lyg būtum pamatęs vaiduoklį! O gal kas nors yra man ant veido?"
Tada ji pasisuko link Kunikido, kuris bandė susitvarkyti savo Tupperware.
"O, aš tik noru pasikabinti savo krepšį. Toliau valgyk pietus. Aš prieš ateidama pasivalgiau. Per pietų pertrauką galiu tau paskolinti savo suolą."
Kaip ir pasakiusi, ji pasikabino savo krepšį ant prie suolo šono esančio kabliuko ir grakščiai pasisuko link jos laukiančių draugių rato.
"Palauk."
Mano balsas turbūt skambėjo kaip riksmas.
"Kodėl tu čia esi?"
Ji apsisuko ir pervėrė mane šaltu žvilgsniu.
"Ką tu turi galvoje? Kas gi čia keisto, kad aš čia esu? O gal bandai pasakyti, kad būtų geriau, jei dėl slogos ilgiau likčiau namuose? Ką tu tiksliai bandai tuo pasakyti?"
"Ne. Man nerūpi ta tavo sloga. Aš ne apie tai..."
"Kjonai."
Kunikidas susirūpinusiai patapšnojo man per petį.
"Šiandien tu toks keistas! Tu visą dieną kalba keistus dalykus."
"Kunikidai, ar tu apie nieką nepagalvoji, kai į ją pasižiūri?"
Nebegalėdamas to daugiau pakęsti, atsistojau ir pirštu parodžiau į ją, kuri į mane žiūrėjo tarytum būtų susidūrusi su neišsprendžiama mįsle.
"Juk tu irgi žinai, kas ji, ar ne? Ji iš viso neturėtų čia būti!"
"...Kjonai, kaip grubu užmiršti savo klasiokės veidą tik todėl, kad ji porą dienų nebuvo mokykloje! Ką tu turi omenyje, sakydamas, kad ji neturėtų čia būti? Mes juk visąlaik buvom toje pačioje klasėje, tiesa?"
O kaip gi aš galėčiau tai užmiršti! Ji juk kėsinosi mane nužudyti! Net jei kada nors užmiršiu veidą žmogaus, kuris norėjo mane užmušti, pusė metų tam pernelyg trumpas laikas.
"Supratau!"
Jos veide nušvito šypsena, tarytum ji ką tik būtų sugalvojusi neįtikėtiną išdaigą.
"Tu turbūt po pietų nusnūdai, ar ne? Galbūt susapnavai kokį nors košmarą? Matyt, taip ir buvo. Nagi! Pabusk!"
"Ar irgi taip nemanai?" su plačia šypsena savo mielame veide, ji pasisuko link Kunikido, tikėdamasi pritarimo. Ji turėjo būtent tos merginos išvaizdą, kurios vaizdai įsirėžė man į atmintį ir nebegalėjo būti ištrinti.
Įvairūs praeities prisiminimų vaizdiniai. Klasė, pripildyta saulėlydžio spindulių – ant grindų išsiplečiantys šešėliai – langų neturinčios sienos – išsikraipiusi erdvė – rankoje laikytas peilis – nežymi šypsena – sutrupėję smėlį primenantys kristalai...
Mūsų ankstesnė klasės seniūnė, sunaikinta per kovą su Nagato, kuri tariamai turėjo būti išvykusi į Kanadą.
Priešais mane stovėjo Asakura Rjouko.
"Pražvalėsi, jei nusiprausi veidą. Ar turi su savimi nosinaitę? Galiu tau paskolinti savo."
Asakura įsikišo ranką į savo sijono kišenę, bet aš ją savo ranka sulaikiau. Kas žino, ką dar ji išsitrauks kartu su ta savo nosinaite?
"Nereikia. Užuot, pasakyk man kas čia dedasi. Viską. Ypač tai, kodėl palieki savo krepšį prie Haruhi suolo? Čia ne tavo vieta, o Haruhi."
"Haruhi?"
Asakura suraukė antakius ir paklausė Kunikido.
"Kas ta Haruhi? Ar tai kažkieno pravardė?"
Kunikido atsakymas atėmė iš manęs bet kokią viltį.
"Nesu girdėjęs. Haruhi-san... Kaip jos vardas rešomas?"
"Haruhi yra Haruhi."
Sumurmėjau, apimtas gniuždančio jausmo.
"Jūs pamiršot kas yra Suzumija Haruhi? Kaip po velnių iš viso įmanoma ją pamiršti?"
"Suzumija Haruhi... Na, Kjonai."
Raminančiu balsu Kunikidas pradėjo lėtai aiškinti.
"Tokio žmogaus mūsų klasėje nėra! Be to, nuo mūsų paskutinio vietų apsikeitimo, ši vieta priklausė Asakurai-san. Ar tikrai nesumaišei su kita klase? Hmm, nesu anksčiau girdėjęs apie tą Suzumiją. Ji tikriausiai ne iš pirmamečių klasės..."
"Aš irgi net neįsivaizduoju."
Asakura prabilo švelniu katės balsu, tarytum siūlytų man karčių vaistų.
"Kunikidai-kun, ar galėtum žvilgtelėti mano suole? Ten kampe turėtų būti klasės žurnalas."
Pagriebiau žurnalą, kurį ištraukė Kunikidas. Iškart atsiverčiau pirmamečių 1-5 klasės puslapį ir perbėgau pirštu per merginų pavardes.
Saeki, Sakanaka, Suzuki, Seno...
Tarp Suzuki ir Seno daugiau nebuvo jokios pavardės. Suzumijos Haruhi vardas buvo pradingęs iš klasės žurnalo. "Ko tu ieškai? Tokia mergina iš viso net neegzistuoja!" šaukė man žurnalo puslapis. Užvertęs jį, užsimerkiau.
"...Kunikidai, turiu prašymą."
"Taip?"
"Įžnybk man į skruostą. Noriu pabusti."
"Tu tikras?"
Jis įžnybė iš visų jėgų. Skaudėjo. Tačiau aš nepabudau. Atmerkęs akis, aš vis tiek galėjau matyti priešais mane stovinčią Asakurą, surietusią savo lūpas į arką.
Kas čia po velnių nutiko?
Staiga supratau, kad mes tapome klasės dėmesio centru. Visų akys buvo nukreiptos į mane, tarytum jie būtų pamatę nusenusį valkataujantį šunį, kenčiantį nuo šunų maro. Po velnių! Kodėl? Aš nepasakiau nieko blogo!
"Po galais!"
Keletą kartų aplinkinių paklausiau dviejų klausimų:
Kur yra Suzumija Haruhi?
Ar nebuvo Asakura Rjouko persikėlusi į kitą mokyklą?
"Nežinau."
"Ne, nebuvo."
Atsakymai, kuriuos gavau, man nieko gero nežadėjo. Tarytum būtų buvę susitarę, jie privedė mane iki to, kad pradėjau jausti svaigulį ir pykinimą. Jausdamas įtempto puolimo paliktą netektį, turėjau atsiremti savo kūną į netoliese buvusį suolą. Atrodė, kad kažkuri dalis mano sveiko proto buvo sudaužyta į šipulius.
Asakura uždėjo savo ranką man ant riešo ir susirūpinusiai į mane pasižiūrėjo. Jos saldus plaukų kvapas mane veikė kaip narkotikas.
"Manau, tau reikėtų nueiti į slaugės kabinetą. Tokie dalykai gali nutikti, kai blogai jautiesi. Matyt, taip ir yra! Ar tu nepradėjai sirgti sloga?"
'Ne!'
Norėjau sušukti iš visų plaučių. Čia ne aš keistas! Čia pati ši situacija keista!
"Trauk šalin nuo manęs rankas!"
Nustūmiau šalin Asakuros ranką ir nubėgau link klasės durų. Savo odoje jaučiau neaiškiai nemalonų jausmą, kuris skverbėsi man į smegenis. Staigus slogos protrūkis, tarpai pokalbyje su Tanigučiu, Haruhi vardo pradingimas iš klasės žurnalo, Asakuros pasirodymas... Ką? Haruhi dingo? Niekas jos nebeprisimena? Negali taip būt! Ar neturėjo šis pasaulis suktis aplink tą mergiotę? Ar ta nelemta mergiščia nebuvo visuotinio masto rūpesčių kelėja?
Vos nepargriūdamas, iš visų jėgų nutempiau savo kojas pirmyn ir kone ant visų keturių įpuoliau į koridorių.
Pirmas dalykas, kuris atėjo man į galvą, buvo Nagato veidas. Ji be jokios abejonės paaiškintų man šią padėtį. Visgi, ji juk Nagato Juki, tylioji, tačiau visagalė ateivių androidė. Ji visąlaik viską kaip nors išspręsdavo. Visai neperdėčiau sakydamas, kad iki šiol išgyvenau tiktai Nagato dėka.
Aš turiu Nagato!
Ji išgelbės tokį kaip aš iš šios keblios padėties!
Nagato klasė buvo netoliese. Neturėdamas net bėgti, pasiekiau ją vos po kelių sekundžių. Vis tiek negalėdamas nieko sugalvoti, atidariau duris ir paieškojau mažosios trumpaplaukės merginos.
Jos nebuvo.
Tačiau pasiduoti buvo dar per anksti. Per pietų pertrauką ji tikriausiai buvo klubo kambary ir skaitė knygas. Net jei jos nebuvo klasėje, būtų kvaila daryti išvadą, kad net ir Nagato pradingo.
Kitas žmogus, apie kurį pagalvojau, buvo Koizumis. Literatūros klubo kambarys, esantis Senajame komplekse, buvo toli nuo čia. Tas pastatas buvo net už Asahinos-san antramečių klasės. Būtų greičiau nueiti į 1-9, esančią vienu aukštu žemiau. Koizumi Icuki, tu tik būk ten! Jokioj kitoj situacijoj labiau nenorėčiau pamatyti tą jo nuolatos besišypsančią marmūzę.
Risčia nubėgau per koridorių, nusileidau žemyn laiptine, nušokdamas per tris laiptus, ir nuskubėjau link 1-9 klasės, esančios mokyklos pastato kampe, melsdamasis, kad tas antgamtinių galių turintis veikėjas būtų ten.
Praėjus pro 1-7 klasę, po to 1-8 klasę, ten buvo 1-9 klasė...
"Ką? Kodėl?"
Pagaliau pradėjęs susigaudyti, sustojau ir dar kartą pasitikslinau lenteles, kurios kabėjo ant sienos. Į kairę nuo 1-8 klasės buvo 1-7 klasė. Į dešinę nuo 1-8 klasės buvo...
Tik laiptinė, vedanti link atsarginio išėjimo.
Daugiau nieko. Nei šešėlio, nei žymės.
"Kaip taip gali būti...?"
Jau nekalbant apie Koizumį.
Buvo pradingusi visa 1-9 klasė.`
Dabar mano rankos tikrai buvo surištos.
Kas būtų galėjęs pagalvoti, kad klasė, kuri dar vakar egzistavo, šiandien bus pradingusi? Pradingęs buvo ne šiaip vienas žmogus, ištrinta buvo visa klasė, o pats pastatas susitraukęs. Nesvarbu, kaip skubotai būtų atliktas darbas, būtų buvę neįmanoma viską užbaigti vos per vieną naktį. Kur pradingo visa 1-9 klasė?
Patyręs didžiulį šoką, netekau laiko suvokimo. Tik pats Dievas žino kiek laiko aš ten prabuvau sustingęs vietoje, kol atgavau sąmonę nuo nestipraus bakstelėjimo man į nugarą. Pro miglą išgirdau biologijos mokytojo balsą, kuris apsikabinęs šūsnį vadovėlių atrodė kaip zefyras.
"Ką tu čia darai? Pamoka jau prasidėjo! Grįžk į savo klasę!"
Matyt, aš pražiopsojau skambutį į pamoką. Koridorius jau buvo ištuštėjęs ir jame girdėjosi tik iš 1-7 sklindantis, kiek pakeltas mokytojo balsas.
Svirduliuodamas pradėjau judintis. Laikas, išsiaiškinti ženklams, jau buvo pasibaigęs. Viskas jau buvo nutikę. Tie, kurie čia neturėtų būti, atsirado, o tie, kurie turėjo būti, pradingo. Haruhi, Koizumio ir visų 1-9 klasės mokinių mainai į vien tik Asakurą yra tiesiog nelygiaverčiai!
"Kas per velnias?"
Jei aš neišdurnėjau, tuomet pasaulis išdurnėjo.
Kas tai padarė?
Nejaugi tai tu, Haruhi?
Dėl viso to, kas nutiko, per popietines pamokas negirdėjau visiškai nieko. Visi balsai ir garsiai kiaurai perėjo man per galvą, nesugebėdami palikti jokios informacijos mano smegenų ląstelėse. Man net nepastebėjus, baigėsi klasės valandėlė ir laikas jau buvo po pamokų.
Aš buvau išsigandęs. Ne tiek Asakuros, kuri už manęs kažką keverzojo savo mechaniniu pieštuku, o greičiau to, kad Haruhi ir Koizumio nebuvo mokykloje. Vėl patvirtinus tuos kitų žmonių "nesu girdėjęs", tai privertė mane labiau susierzinti, nei buvo galima pakęsti. Kiekvieną kartą, kai išgirsdavau šiuos žodžius, vis giliau nugrimzdavau į bedugnę pelkę. Buvau toks išsekęs, jog net nuturėjau pakankamai energijos atplėšti užpakalio nuo kėdės.
Tanigučis su Kunikidu, kuris buvo truputį dėl manęs susirūpinęs, išėjo tiesiai namo. Asakura paliko klasę linksmai juokdamasi su pora merginų. Prieš išeidama ji žvilgtelėjo į mane žvilgsniu, parodančiu nuoširdų susirūpinimą nusiminusiu klasioku, o nuo jo ėmiau jausti svaigulį. Keisti. Visi iki paskutinio.
Praktiškai ištemptas laukan keleto vaikinų, kuriems buvo tvarkymosi prievolė, galiausiai sugebėjau išeiti į koridorių, vienoje rankoje laikydamas savo krepšį.
Vis dėlto, juk po pamokų mano vieta buvo ne čia.
Su apsunkusia širdimi nulipau žemyn laiptais ir pasiekiau pirmąjį aukštą. Ten netikėtai priešais mano akis pasirodė šviesos spindulėlis, todėl aš nuskubėjau prie jo.
"Asahina-san!"
Ar gali būti nuostabesnis reginys už šį? Iš kitos pusės link manęs ėjo mano deivė, mano vaizdinis vaistas nuo streso. O dar daugiau džiaugsmo prie džiaugsmo pridėjo Curujos-san figūra, kuri buvo šalia kerinčios gražuolės kūdikio veideliu. Mane apėmęs džiaugsmas privertė mane netekti nuovokos – matyt turėjau būti labiau apdairesnis.
Visu greičiu nuskubėjau link savo dvejų senpai ir stipriai pačiupau už Asahinos-san pečių, kuri į mane žiūrėjo plačiai atmerktomis akimis.
"He-e!"
Nuostaba akivaizdžiai matėsi jos veide, tačiau mano burna tiesiog nesiliovė kalbėti.
"Haruhi pradingo! Koizumio klasė pavirto į 'keliaujantį kabinetą'! Nagato dar nesutikau, bet Asakura čia yra, o pati mokykla pavirto į keistą vietą! Juk tu vis dar manoji Asahina-san, ar ne?!"
Bum! Tai buvo garsas, sukeltas nukritus ant grindų Asahinos-san krepšiui ir kaligrafijos rinkiniui.
"Ė? A, jis... Ė. Na... Bet..."
"Tu juk Asahina-san iš ateities?"
"...Ateities? Ką tu turi galvoje? Prašau... paleisk mane."
Mano skrandžio dugnas susitraukė. Asahina-san į mane žiūrėjo tarytum prijaukinta impala, kuri būtų pamačiusi laukinį jaguarą. Jos akys akivaizdžiai buvo kupinos išgąsčio ir būtent to aš labiausiai bijojau.
Man būnant sustingusiam nuo šoko, staiga pajutau kaip mano ranka trukteli aukštyn. Mano sąnariai nemaloniai trakštelėjo. Skauda!
"Viena minutėlę, vaiki!"
Curuja-san pagriebė mano ranką, naudodama kažkokių senovinių kovų menų techniką.
"Negalima taip staiga šokti ant žmonių! Žiūrėk, mano Mikuru visa dreba nuo galvos iki kojų!"
Atrodė, kad ji šypsojosi, tačiau jos žvilgsnis buvo aštrus tarytum kardas. Pasižiūrėjau į Asahiną-san. Su ašarotomis akimis, ji akivaizdžiai traukėsi atgal.
"Ar tu pirmametis iš 'Mikuru fanų klubo'? Viskam yra taisyklės, vaiki. Skubos darbą velnias neša."
Psichologinis šaltis, kurį šiandien jau daug kartų patyriau, nubėgo man per nugarą.
"Curuja-san..."
Vis dar būdamas įremtas ude-garami pozoje, sudejavau.
Curuja-san įdėmiai pažiūrėjo man į veidą, tarytum jai būčiau buvęs visiškas nepažįstamasis.
"Curuja-san, nejaugi tu irgi...?"
"Ei, o iš kur tu mane pažįsti? Ir kas gi toks tu galėtum būti? Mikuru pažįstamas?"
Pamačiau tai, ką mažiausiai norėjau pamatyti. Susigūžusi už Curujos-san, Asahina-san atidžiau į mane pasižiūrėjo, o po to smarkiai pakraipė galvą.
"A...A...Aš jo visai nepažįstu. Ė..Em. Jis tikriausiai mane sumaišė su kuo nors kitu..."
Jausdamasis, tarytum būčiau gavęs pažymių knygelę, kuri skelbtų, kad iš visko susikirtau, būtent tada, kai mano pirmieji gimnazijos metai jau artėjo į pabaigą, man pradėjo temti akyse. Aš iškęsčiau bet kokius žodžius, jei kas nors mane užsipultų, tačiau Asahinos-san žodžiai man buvo pats didžiausias sukrėtimas nuo tada, kai mano pusseserė, kurią nuo mažens buvau įsimylėjęs, pabėgo su kitu vaikinu.
Žinoma, kad aš jos nesumaišiau su niekuo kitu, Asahiną-san pavadindamas Asahina-san, nebent ši Asahina-san būtų Asahina-san iš kito laiko... A, sugalvojau! Yra vienas būdas, kaip išsiaiškinti, ar ši Asahina-san iš tikrųjų yra Asahina-san, kurią pažinojau, tiesa?
"Asahina-san."
Savo laisva ranka parodžiau į savo krūtinę. Galiu tik pasakyti, kad netekau proto. Sakydamos šiuos žodžius, mano lūpos judėjo pačios.
"Kažkur maždaug čia ant tavo krūtinės turėtų būtų žvaigždutės formos apgamas. Ar tu tokį turi? Jeigu tu neprieštarauji, leisk man patikrinti—"
Man iš visų jėgų buvo trenkta kumščiu.
Asahinos-san kumščiu.
Asahina-san, apstulbinta mano pratrūkusių žodžių, kas akimirką darėsi vis labiau raudonesnė. Ašaros susikaupė jos akyse ir lėtu, mėgėjišku judesiu ji paleido savo dešinį kumštį tiesiai man į veidą.
"Ei, Mikuru! Ak, tiek to. O tu, vaiki, tvardyk savo otaku fantazijas! Supranti, Mikuru-čian labai drovi! Jei išdrįsi jai dar ką nors padaryti, pajusi mano siaubingą įtūžį!"
Paskutinį kartą priešiškai suspaudusi man už riešo, Curuja-san pakėlė nuo grindų krepšį ir kaligrafijos rinkinį, pasiėmė juos į glėbį ir nubėgo paskui Asahiną-san.
"Ei, palauk truputį~ Mikuru~!"
"..."
Man nustėrusiam į jas bežiūrint, šaltas, žiemiškas vėjas papūtė mano galvoje.
Viskas, tai pabaiga.
Kaip aš rytoj išgyvensiu? Jei žinios, kad aš pravirkdžiau Asahina-san, pasklis po mokyklą, tikrai atsiras nemažas skaičius vaikinų, kurie norės mane primušti. Jei situacija būtų priešinga, aš irgi daryčiau tą patį. Turbūt man reikėtų parašyti testamentą.
Viena po kitos man baigėsi išeitys. Pabandžiau paskambinti į Haruhi mobilųjį, tačiau išgirdau tik operatorės "numeris, kuriuo skambinate, yra nepasiekiamas". Jos namų telefono nežinojau, o jos vardas buvo pradingęs iš klasės žurnalo. Pagalvojau, kad galėčiau nueiti pas ją į namus, tačiau antra vertus, aš pas ją niekada nebuvau. Tai nesąžininga, turint galvoje, kad Haruhi yra buvusi mano namuose, tačiau dabar jau per vėlu apie tai galvoti.
Nepaisydamas į 1-9 klasės pradingimą, nuėjau į mokytojų kambarį pasiteirauti, ar Haruhi ir Koizumio nėra mokykloje dėl ligos. Atsakymas buvo kategoriškai neigiamas. Nei vienoje klasėje nebuvo mokinės, vardu Suzumija Haruhi. Nebuvo jokio į šią mokyklą persikėlusio arba persikeliančio mokinio, vardu Koizumis Icukis. Ar bent jau taip man pasakė.
Buvau atsidūręs akligatvyje.`
Kur turėčiau ieškoti užuominų? Ar tai kažkoks "Surask Haruhi" žaidimas, kurį ji pati surengė? Ar tai žaidimas, kurio tikslas buvo surasti vietą, į kurią buvo pradingusi Haruhi? O kokia buvo viso šito žaidimo prasmė?
Ėjau apie tai galvodamas. Vieno Asahinos-san smūgio dėka mano galva šiek tiek atvėso. Dabar nebuvo prasmės ant savęs griežti dantį. Tokiu metu man buvo būtina nusiraminti. Nusiraminti.
"Prašau, maldauju tavęs." sumurmėjau.
Man buvo likusi vienintelė išeitis. Paskutiniai įtvirtinimai, galutinė absoliučios gynybos linija. Jei ji griūtų, reikštų, jog viskas baigta. Sunaikinta.
Literatūros klubo kambarys, esantis klubų komplekse, įprastai vadinamame Senuoju kompleksu.
Jeigu Nagato ten nebus, ką man reikės daryti?
Tyčia sulėtinau žingsnį ir duodamas sau tiek laiko, kiek man reikėjo, po truputį judėjau link klubo kambario. Po kelių minučių aš jau stovėjau priešais senas ir nusidėvėjusias medines duris. Užsidėjau ranką ant krūtinės ir patikrinau sau pulsą. Jis nei iš tolo nebuvo normalus, tačiau daug geresnis, nei per pietų pertrauką. Matyt, patyrus per daug smūgių nuo visos tos anomalijų grandinės, mano pojūčiai palaipsniui apmirė. Vėl jaučiausi įspeistas į kampą. Priešais mane nebuvo kito kelio, išskyrus brautis per tamsos debesį, pasiruošus pačiam blogiausiam scenarijui.
Praleidęs beldimąsi, plačiai atvėriau duris.
"...!"
Ir tuomet aš pamačiau.
Smulkutė figūra, sėdinti ant sulankstomos kėdės, su atversta knyga už priešais ją buvusio ilgo stalo kampo.
Tai buvo Nagato Juki, kiek pravėrusi savo burną ir pro akinius žiūrinti tiesiai į mane nuostabos kupinu veidu.
"Tu čia..."
Sumurmėjau, atsidusdamas pusiau iš paguodos, pusiau iš palengvėjimo, ir uždariau už savęs duris. Nagato kaip visada nieko nesakė, tačiau aš negalėjau atsipalaiduoti ir imti džiūgauti. Nagato, kurią pažinojau, nuo pat to nutikimo su Asakura nebenešiojo akinių. Vis dėlto, čia esanti Nagato turėjo lygiai tokius pat akinius, kokius nešiojo kažkada anksčiau. Pagalvojau apie tai antrą kartą, tačiau Nagato tiesiog daug geriau atrodė be akinių. Taip man labiau patiko.
Be to, ta išraiška jai visiškai netiko. Kodėl jos išraiška buvo lyg Literatūros klubo narės, kurią netikėtai užklupo vidun įpuolęs vaikinas, kurio ji visai nepažįsta? Kas tai per nuostaba? Ar nebuvo Nagato būdo bruožas būti atokiausiai nuo tokių emocijų?
"Nagato."
Atmintyje jausdamas dar šviežią pamoką iš Asahinos-san, sugebėjau užgniaužti savo pirmyn šokti ketinusią viršutinę kūno dalį ir nuėjau prie stalo.
"Ką?"
Net nesujudėjusi atsakė Nagato.
"Pasakyk man. Ar žinai, kas aš toks?"
Ji suspaudė savo lūpas ir pastūmė aukštyn akinių tiltelį. Tada ilgą laiko tarpą buvo tyla.
Aš jau galvojau pasiduoti ir susirasti sau vienuolyną, kuriame galėčiau atsiskirti nuo viso šio pasaulio, kuomet pasigirdo atsakymas:
"Žinau."
Nagato nukreipė savo žvilgsnį man kažkur į krūtinę. Man vėl sugrįžo viltis. Ši Nagato visgi gali būti Nagato, kurią pažinojau.
"Iš tiesų, aš taip pat šiek tiek apie tave žinau. Ar mane išklausysi?"
"..."
"Tu ne žmogus, bet ateivių sukurtas organinis androidas. Tu daug kartų naudojai į magiją panašias galias. Pavyzdžiui, homerun-režimo lazda, ar patekimas į urvinio svirplio erdvę..."
Kai tik pradėjau kalbėti, mane užplūdo gailėjimosi jausmas. Nagato akivaizdžiai buvo su keista išraiška. Jos akys ir burna buvo plačiai pravertos, o jos žvilgsnis klajojo kažkur prie mano pečių. Aplink ją buvusi aura kėlė įspūdį, kad ji bijojo į mane tiesiai pasižiūrėti.
"...Tokia esi tu, kurią aš visąlaik pažinojau. Ar aš klystu?"
"Atsiprašau."
Nagato atsakymas privertė mane suabejoti, ar aš gerai girdžiu. Kodėl atsiprašai? Kodėl Nagato taip sako?
"Aš apie tai nežinau. Žinau, tik kad tu esi 1-5 klasės mokinys. Retkarčiais tave pamatau. Tačiau daugiau nieko, išskyrus tai, nežinau. Man tai pirmas kartas, kada su tavimi kalbu."
Paskutinieji įtvirtinimai pavirto į trapų kortų namelį, kuris subyrėjo ir išsisklaidė.
"...Vadinasi, tu ne ateivė? Suzumijos Haruhi vardas tau visiškai nieko nereiškia?"
Būdama sutrikusi, Nagato pakreipė galvą, savo lūpomis formuodama žodį "ateivė".
"Ne" atsakė ji.
"Palauk!"
Kuo gi daugiau, jeigu ne Nagato aš galėčiau pasikliauti? Aš buvau lyg ką tik išsiritusi kregždė, kurią buvo apleidę tėvai. Mano vienintelė viltis išsaugoti sveiką protą buvo tai, kad ji ką nors sugalvos. Jei tai ir toliau tęsis, aš išprotėsiu.
"Juk taip negali būti!"
Tai beviltiška, aš vėl netekau šaltakraujiškumo. Mano protas buvo sumaištyje, aplink paklaikusiai krentant trijų pagrindinių spalvų meteorų lietui. Apėjau aplink stalą ir nuėjau prie Nagato.
Jos išblyškę pirštai užvertė knygą. Tai buvo stora, kietaviršelė knyga. Neturėjau kada pamatyti jos pavadinimą. Nagato atsistojo nuo savo kėdės ir žengė žingsnį atgal, tarytum trauktųsi nuo manęs šalin. Jos dvi akys, atrodžiusios tarytum nugludinti Go akmenėliai, sunerimusiai bėgiojo į visas puses.
Uždėjau rankas ant Nagato pečių. Buvau netekęs savitvardos prisiminti savo ankstesnę nesėkmę su Asahina-san. Visiškai nenorėjau jos paleisti. Bijojau, kad jei taip jos nelaikysiu, visi mano draugai išslys man pro tarpupirščius. Aš nebenorėjau daugiau nieko prarasti.
Savo rankose jausdamas pro mokyklinę uniformą sklindančią kūno šilumą, prabilau jos trumpuose plaukuose įrėmintam profiliui, jai nusukant savo veidą šalin nuo manęs.
"Prašau, prisimink! Tarp vakar ir šiandien pasaulis pasikeitė. Vietoj Haruhi čia yra Asakura! Kas atsakingas už šį žaidėjų keitimą? Integruotos Informacijos Minčių Esybė? Asakura buvo prikelta, tu privalai ką nors žinoti! Juk Asakura tokia pat kaip ir tu, tiesa? Ką ji rezga? Net jei naudotum sudėtingus žodžius, tu vis tiek turėtum galėti tai paaiškinti—"
Visą tai pasakęs, ketinau tęsti, tačiau pajutau jausmą, tarytum man viduriuose sklistų skystas švinas.
Kas tai per reakcija... lyg normalaus žmogaus?
Nagato akys buvo tvirtai užmerktos, o jos porceliano baltumo skruostai buvo pradėję rausti. Dejonės, lyg menki atodūsiai, ištrūko pro jos vos pravertas lūpas, ir aš galiausiai pastebėjau jos gležnų pečių virpėjimą po mano rankomis, tarytum šunyčio, stingdančiame šaltyje. Drebantis balsas pasiekė mano ausis.
"Liaukis..."
Man sugrįžo protas. Nagato jau kurį laiką buvo nugara prispausta prie sienos. Kitaip tariant, aš net nepastebėjęs įrėmiau ją į sieną. Ką aš po galais padariau? Aš juk elgiausi kaip koks stuobrys. Jei kas nors būtų tai pamatę, man nedelsiant būtų už nugaros surakintos rankos ir neišvengiamai būčiau sulaukęs visuomenės sankcijų. Aš buvau ne kas kitas, o niekšas, kuris užpuolė bejėgę Literatūros klubo narę, jiems vieniems būnant kambaryje. Objektyviai nebebuvo ką daugiau galvoti.
"Atsiprašau."
Pakėlęs rankas, jaučiau kaip netenku jėgų.
"Aš nenorėjau tave užpulti. Aš tik norėjau kai kuo įsitikinti..."
Mano kojos ėmė svirduliuoti. Prisitraukiau prie savęs sulankstomą kėdę ir vos tik ant jos atsisėdau, susmegau lig koks moliuskas. Nagato vis tiek nejudėjo, atrėmusi savo nugarą į sieną. Tikriausiai man pasisekė, kad bent jau ji neišbėgo iš kambario.
Dar kartą perbėgau akimis per kambarį ir iš pirmo žvilgsnio suvokiau, jog tai nebuvo slaptoji Komandos SOS bazė. Šiame kambaryje buvo tik knygų lentynų ir sulankstomų kėdžių eilės, bei stalinis kompiuteris ant ilgo sulankstomo stalo. Kompiuteris nebuvo tas, kurį naudodama šantažą iš Kompiuterių klubo pavogė Haruhi, o bent trijomis kartomis senesnis modelis. Lyginti jų apdorojimo galią buvo lyg dviejų arklių tempiamą karietą ir traukinį ant magnetinės pagalvės.
Kaip ir reikėjo tikėtis, vadės stalo, ant kurio buvo piramidė su užrašu "Komandos vadė", niekur nesimatė. Šaldytuvo ir įvairių kostiumų pakabos taip pat nebuvo. Jokių Koizumio atneštų stalo žaidimų. Jokios tarnaitės. Jokios Kalėdų senelio anūkės. Visiškai nieko.
"Po velnių."
Rankomis susiėmiau už galvos. Game Over. Jei tai kažkieno psichologinis puolimas, jis nepaprastai sėkmingas. Labai pagirtina. Na, tai kas už visą tai atsakingas? Haruhi? Integruotos Informacijos Minčių Esybė? Kažkoks naujas, neatskleistas pasaulio priešas...?
Tai truko maždaug penkias minutes. Bandydamas kaip nors susiimti, suglumusiai pakėliau galvą.
Nagato vis dar buvo prilipusi prie sienos, nukreipusi savo juodmedžio akis į mane. Jos akiniai buvo šiek tiek pakrypę. Galiu tik dėkoti Dievui, kad jos akys nerodė baimės ar siaubo, bet žvilgėjo lyg būtų atsitiktinai prekybos rajono gatvėje sutikusi savo tariamai žuvusį brolį. Bent jau neatrodė, kad ji apie tai praneš. Visoje šioje beviltiškoje padėtyje, tai buvo mano vienintelis mažytis paguodos šaltinis.
'Kodėl nesisėdi?', ketinau jos paklausti, bet supratau, kad buvau užėmęs Nagato kėdę. Ar turėčiau jai užleisti šią kėdę, ar išlankstyti jai kitą? Ne, ji tikriausiai nenorės sėdėti šalia manęs.
"Atleisk."
Dar kartą atsiprašęs, atsistojau. Pasiėmęs vieną atremtą sulankstomą kėdę, nusinešiau ją į kambario centrą. Nusprendęs, ar tai pakankamas atstumas nuo Nagato, išsilanksčiau ją, atsisėdau ir vėl susiėmiau rankomis už galvos.
Čia buvo tiesiog paprastas Literatūros klubo kambarys. Tą gegužės dieną, Haruhi mane čia nusitempė lyg nebevaldomas pramoninis robotas ir mes pirmą kartą susitikome su Nagato. Kambarys, kurį pamačiau mūsų pirmojo susitikimo metu, buvo lygiai toks pat kaip ir šis. Tuo metu kambaryje buvo tik stalas, kėdės, knygų lentynos ir Nagato. Nuo to laiko, čia pradėjo atsirasti įvairiausi daiktai, nes Haruhi lyg niekur nieko paskelbė, "Nuo šiol čia bus mūsų klubo kambarys!". Tarp tų daiktų buvo nešiojama viryklė, virdulys, molinis katilas, šaldytuvas, kompiuteris...
"Pala."
Patraukiau savo rankas nuo galvos.
Palauk, kas ten buvo?
Drabužių kabykla, virdulys, arbatinukas, arbatos puodukai, lėkštės, senas radijas...
"Ne tai."
Ieškok daiktų, kurie atsirado po to, kai kambarys pavirto į Komandos SOS irštvą, ir egzistuoja dabar, šiame kambaryje.
"Kompiuteris!"
Modelis akivaizdžiai skyrėsi. Ant grindų išsirangęs buvo tik maitinimo laidas, todėl tikriausiai jis nebuvo prijungtas prie interneto. Vis dėlto, tai buvo vienintelis daiktas, kuris atkreipė mano dėmesį. Tai vienintelis atsakymas į žaidimą "Surask skirtumą".
Nagato vis dar stovėjo. Ji jau ilgą laiką nenuleido nuo manęs akių, atrodydama labai susirūpinusi dėl kiekvieno mano judesio. Vis dėlto, kai tik pasukau savo veidą link jos, ji tuoj pat nukreipė savo žvilgsnį į grindis. Geriau pasižiūrėjęs, jos skruostuose vėl galėjau pamatyti nežymų paraudimą. Ei... Nagato. Tai ne tu. Tu ne tokia, kuri greitai parausta ir leidžia akims dėl nerimo imti klajoti.
Galbūt tai buvo beprasmiška, bet atsistodamas apsimečiau, kad esu ramus, nenorėdamas sukelti jai nerimo.
"Nagato."
Parodžiau pirštu į kompiuterio galą.
"Ar galėčiau juo trumpam pasinaudoti?
Nagato išraiškoje iš pradžių atsispindėjo nuostaba, o po to pasidarė šiek tiek sutrikusi, jos akims šokinėjant tarp manęs ir kompiuterio. Ji giliai įkvėpė.
"Palauk truputį."
Ji nerangiai atsinešė savo kėdę priešais kompiuterį, paspaudė įjungimo mygtuką ir atsisėdo.
Laiko, prireikusio užsikrauti operacinei sistemai, būtų pakakę atvėsti ką tik nupirktos karštos kavos skardinei iki temperatūros, kurią galėtų gerti katės. Po to, kai galiausiai nustojo girdėtis voverę, griaužiančią medžio šaknis, primenantis garsas, Nagato paskubomis ėmė dirbti pele, matyt tam, kad perkeltų ar ištrintų kai kuriuos failus. Turbūt ten buvo kas nors ko ji nenorėjo, kad kiti pamatytų. Suprantu, kaip ji jaučiasi. Aš taip pat nenorėčiau, kad kas nors pamatytų mano MIKURU aplankalą.
"Prašom."
Į mane net nepasižiūrėjusi, tyliu balsu pasakė Nagato, paliko savo vietą ir atsistojo kaip sargybinė prie sienos.
"Atleisk už rūpesčius."
Įsitaisęs kėdėje, tuoj pat pažvelgiau į ekraną ir išbandžiau visus būdus, kokius tik žinojau, ieškoti MIKURU aplankalo ir Komandos SOS tinklapio failų. Jausmas, kad tai bergždžios pastangos, užgriuvo mano pečius.
"...Nėra."
Nesvarbu, ką dariau, negalėjau rasti jokių sąsajų. Haruhi egzistavimo įrodymų niekur nebuvo.
Svarsčiau, kokią informaciją prieš tai paslėpė Nagato, tačiau iš nugaros jutau kaip mane vėrė sekantis žvilgsnis. Atmosfera buvo tokia, lyg ji būtų buvusi pasirengusi akimirksniu ištraukti kištuką iš elektros lizdo, vos tik slaptoji informacija būtų atrasta.
Atsistojau nuo kėdės.
Kompiuteryje tikriausiai nebuvo jokių užuominų. Iš tiesų, aš net nesitikėjau rasti nei Asahinos-san foto galeriją, nei Komandos SOS tinklapį. Aš vyliausi išvysti pasirodančią Nagato žinutę, taip kaip tada, kai aš ir Haruhi buvome įkalinti Uždarojoje Erdvėje. Mano viltys buvo negailestingai sutryptos.
"Atleisk, kad broviausi."
Atsiprašiau išsekusiu balsu ir pasisukau link durų. Einu namo. O po to tiesiai į lovą.
Tuomet nutiko kai kas netikėta.
"Palauk."
Nagato iš knygų lentynos tarpo išsitraukė prasto popieriaus lapą ir neryžtingai atsistojo priešais mane. Žiūrėdama kažkur ties mano kaklaraiščiu, ji pasakė:
"Jeigu neprieštarauji..."
Ji ištiesė ranką.
"Prašau, paimk."
Popieriaus lapas, kurį ji man padavė, buvo stojimo į klubą paraiškos blankas.
Taigi.
Bent jau turėčiau džiaugtis, kad iki šiol jau buvau susidūręs su visokio plauko absurdu. Kitaip, be jokios abejonės, dabar visur lakstyčiau, ieškodamas psichiatro.
Sprendžiant iš situacijos, arba man pasimaišė galvoje, arba pasaulis nuvažiavo velniop nuo savo bėgių, bet dabar esu beveik tikras, kad galiu išbraukti ankstesniąją tikimybę. Aš visada esu sveiko proto ir laikau save šaltakraujišku tsukomi komentatoriumi, kuris kritiškas viskam, kas po saule. Ei, net jei pasaulis kvaištelėjo, aš vis tiek galiu įsiterpti su savo sarkastišku komentaru. Nandeyanen?/Kas per velnias?
"..."
Nagato'iškai nutilau. Man visapusiškai pasidarė šalta. Net visai tai mano apsimestinei drąsai buvo ribos.
Nagato buvo pavirtusi į akiniuotą, knygas mėgstančią merginą. Asahina-san buvo pavirtusi į svetimą senpai. Koizumis niekada nepersikėlė į Šiaurės gimnaziją ir turbūt tebesimoko kur nors kitur.
Kas tai, po galais?
Ar tai reiškia, kad man reikės viską pradėti iš naujo? Ir tokiu atveju, ar nebuvo sumaišyti metų laikai? Jeigu būtų reikėję viską pradėti iš naujo, tuomet būčiau sugrįžęs į pačią pradžią.. tai reikštų, grįžti į pirmąją dieną gimnazijoje, tiesa? Neturiu jokio supratimo, kas paspaudė tą perkrovimo mygtuką, tačiau pakeisti tik aplinkos nustatymus, laiko tėkmę paliekant, kokia buvusi, žiauriai supainioja žmones, suprantat? Tik pažiūrėkit į mane – aš visai sutrikęs ir pasimetęs. Aš maniau, kad šis vaidmuo skirtas tik Asahinai-san!
Ir kur gi dabar yra ta kita mergiotė? Kur gi ta kvaiša nerūpestingai sau leidžia dieneles, kol aš tokioj vietoj styrau šalty?
Kur yra Haruhi?
Kur tu esi?
Tučtuojau pasirodyk! Nejaugi tu visai nesijauti kalta?
"...Po velnių. Ir kodėl aš iš viso turiu eiti jos ieškoti?"
Antra vertus, ar tu iš viso čia egzistuoji, Haruhi?
Baik išsidirbinėt, aišku?! Nežinau, kodėl po velnių aš taip pagalvojau, tačiau be tavęs pasakojimas negali tęstis! Versti tik mane vieną dūsauti ir liūdėti yra tiesiog grynai neteisinga! Kas tau užėjo?
Mano galvoje sklandant užsitęsusiam profesionalių vergų, į kalną nešančių akmens luitus mauzoliejaus statybai, vaizdiniui, iš jungiamojo koridoriaus pasižiūrėjau į šiek tiek debesuotą šaltą dangų.
Stojimo į klubą blankas sušlamėjo mano kišenėje.
Kai grįžau į savo kambarį, jame mane pasveikino Šiamisenas ir mano sesuo. Mano sesuo su nekalta šypsena mojavo lazdele su susivėlusiu pūkų kamuoliu ant galo. Ant lovos gulėjęs Šiamisenas pasikartojančiai gaudavo lazdele per kaktą. Nepatenkintas Šiamisenas buvo primerkęs akis ir retkarčiais prieš mano sesers puolimus pakeldavo savo letenas.
"O, sveikas sugrįžęs~"
Mano sesuo su šypsena pasižiūrėjo į mano veidą.
"Netrukus bus vakarienė. Vakarienė-da-nja, Šiami~"
Šiamisenas taip pat pakėlė savo galvą, bet netrukus plačiai nusižiovavo ir toliau tingiai priešinosi mano sesers pūkų atakoms.
Na ką gi, jame dar buvo vilties.
"Ei."
Pačiupau šerytę primenančią lazdelę ir švelniai trinktelėjau savo sesei per kaktą.
"Ar atsimeni Haruhi? O Asahiną-san? Nagato? Koizumį? Juk drauge dalyvavom beisbolo rungtynėse ir filmavomės filme?"
"Ką~, Kjonai-kun? Nežinau~"
Tada pakėliau Šiamiseną.
"Kada šis katinas atsirado mūsų namuose? Kas jį čia parnešė?"
Mano sesers akys pasidarė dar labiau apvalesnės.
"Hmmm... Prieš mėnesį. Tu jį parnešei, Kjonai-kun, ar ne? Tu jį gavai iš savo draugo, kuris išsikraustė į užsienį. Tiesa, Šiami~?"
Pagriebusi triplaukį katiną man iš rankos, mano sesuo meiliai į jį patrynė savo skruostą. Šiamisenas, kuris apsnūdusiai primerkė akis, pasižiūrėjo į mane akivaizdžia "nu, pasiduodu" išraiška.
"Atiduok."
Vėl atgal pasiėmiau katiną. Šiamiseno ūsai trūkčiojo, matyt, susinervinus, kad su juo elgiasi kaip su kokiu daiktu. Atleisk, vėliau tau atsidėkosiu sausu maistu.
"Man reikia su juo apie šį bei tą pasikalbėti. Vieniems. Todėl nešdinkis iš mano kambario, nagi!"
"Ei, aš irgi noriu pasikalbėti. Nesąžininga, Kjonai-kun! Ė... Tu kalbėsies su Šiamiu? Ė? Tikrai?"
Toliau neatsakinėdamas, pakėliau savo seserį už liemens ir išmečiau ją iš kambario.
"Neatidaryk durų! Jokiu būdu!"
Ir griežtai įspėjęs uždariau duris.
"Mama~, Kjonui-kun smegenys suminkštėjo!"
Girdėjosi, kaip mano sesuo lipa laiptais ir sako žodžius, kurie, vis dėlto, galėjo būti tiesa.
"Taigi, Šiamisenai."
Atsisėdau sukryžiavęs kojas ir pradėjau kalbėti su ant grindų tupinčiu retuoju triplaukiu katinu.
"Anksčiau tau liepiau jokiu būdu nekalbėti. Bet dabar tai atsiimu. Iš tiesų, aš labai apsidžiaugčiau, jei dabar prabiltum. Štai todėl, Šiamisenai, ką nors pasakyk. Tinka bet kas. Filosofija, gamtos mokslai, kas tik nori. Net dalykai, kuriuos sunku suprasti. Prašau, kalbėk!"
Šiamisenas pasižiūrėjo į mane nuobodžiaujančia išraiška. Tarytum būtų visai netekęs susidomėjimo, Šiamisenas pradėjo laižytis sau kailį.
"...Ar bent supranti ką tau sakau? Ar tai reiškia, kad negali kalbėti, tačiau girdi ir supranti? Tokiu atveju, uždėk savo dešinę leteną, jeigu 'Yes', ir kairią, jeigu 'No'."
Ištiesiau savo delną ir atkišau jam priešais nosį. Šiamisenas akimirką pauostė mano pirštus, bet kaip ir reikėjo tikėtis, nieko nepasekęs ar parodęs supratimo, toliau grįžo laižyti savo kailį.
Atrodo, normalu.
Šis katinas kalbėjo tik tuomet, kai filmavome filmą ir tai truko tik trumpą laiko tarpą. Vos tik baigėme filmavimą, jis vėl atvirto į normalų katiną. Normalų katiną, kurį galima rasti bet kur. Tokį, kurį galima susieti su veiksmažodžiais "valgyti", "miegoti" ir "žaisti".
Supratau vieną dalyką. Tai ne pasaulis, kuriame katės kalba.
"Ar tai ne savaime suprantama?"
Išsekęs, atsiguliau ant nugaros ir ištiesiau rankas ir kojas. Katės nekalba. Vadinasi, keista buvo tada, kai Šiamisenas ėmė kalbėti, ne dabar. O ar tikrai?
Norėčiau tiesiog būti katinu. Tuomet galėčiau nustoti apie viską galvoti ir gyvenčiau savo gyvenimėlį remdamasis įgimtais instinktais.
Likau tokioje pozoje kol grįžo mano sesuo pasakyti, kad vakarienė paruošta.
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į prologą | Toliau į antrąjį skyrių |
