Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius3
Trečiasis skyrius[edit]
Gruodžio 20-oji.
Išaušo trečiosios dienos rytas nuo tada, kai pasikeitė pasaulis ir kuomet pabudau iš besapnio miego. Kaip įprastai, išlipau iš lovos, jausdamasis, tarytum mano skrandis būtų buvęs prikimštas tuzinu .30 mm kulkų. Šiamisenas, kuris miegojo ant antklodės, staiga nusirideno ant grindų ir išsitiesė. Koja švelniai bakstelėjau jam į pilvą ir atsidusau.
Iškišusi savo galvą pro duris, mano sesuo nusiminė, pamačiusi, kad jau buvau atsibudęs.
"Na, ar Šiamis kalbėjo?"
Ji manęs to kamantinėjo nuo pat vakar vakaro. Mano atsakymas visąlaik buvo toks pat:
"Ne~a."
Man dar savo pirštuose tebejaučiant katino kailio švelnumą, mano sesuo pasigrobė Šiamiseną ir išsinešė jį iš mano kambario, dainuodama jam savo kūrybos "pusryčių dainelę". Gerai tiems katinams, vieninteliai jų rūpesčiai tai paėsti, pamiegoti ir pasilaižyti kailį. Kaip norėjau su juo bent dienai pasikeisti vietomis. Ką gali žinoti, galbūt tada lengviau rasčiau tai, ko ieškojau.
Teisingai, aš vis dar neradau tų raktų. Nei nesužinojau ką tie raktai reiškė. Jau nekalbant apie programos paleidimo sąlygas. Jei šiandien ko nors nepadarysiu, pasaulis toks ir išliks. O gal net dar labiau pablogės. Galutinis terminas... kodėl jis iš viso nustatytas? Ar Nagato reikėjo spausti savo galias iki pat jų ribų, kad man suteiktų bent jau tokį ribotą laiko limitą?
Nei kiek nepasistūmėdamas į priekį, išėjau į mokyklą. Virš visų galvų kyboję niūrūs debesys pranašavo, kad tuoj ims snigti. Matyt, šiais metais bus baltos Kalėdos, juk iki šiol irgi daug snigo. Pastaraisiais metais apylinkėse daug sniego nebuvo, tačiau sprendžiant iš šios žiemos šaltumo, tikriausiai pripustys kaip reikiant. Ruošdamasi žiemos išvykai Haruhi turbūt džiūgautų kaip šunytis... Žinoma, jei tik Haruhi vis dar čia būtų.
Man kaip visada kopiant į kalvą link Šiaurės gimnazijos, nepastebėjau nieko, kas atkreiptų mano dėmesį, kol galiausiai pasiekiau 1-5 klasę. Dėl savo menko fizinių jėgų atsinaujinimo, į klasę sugebėjau įropoti tik prieš pat skambutį. Kaip ir vakar, klasėje buvo daug dėl ligos nepasirodžiusių, tačiau kas mane nustebino buvo tai, kad Tanigučiui pakako vos vienos poilsio dienos. Nors jis vis dar buvo su kauke, visgi atėjo. Tik dabar supratau, kad šitam tipeliui vis dėlto patinko eiti į mokyklą.
Beje, už manęs sėdinti Asakura šiandien labai jau prasmingai šypsojosi.
"Labas rytas."
Asakura su manimi paprasčiausiai pasisveikino, kaip ir su visais kitais. Aš jai tiesiog linktelėjau atgal.
Kai tik nuskambėjo skambutis, skelbiantis pamokų pradžią, pro duris energingai įėjo Okabė ir ėmėsi uoliai vesti klasės valandėlę.
Jau buvau pasimetęs, kuri gi savaitės diena šiandien buvo. Šiandienos pamokų tvarkaraštis atrodė kitoks, nei atsimenu, nors nebuvau dėl to tikras. Net nebuvau tikras, ar praėjusią savaitę šią dieną turėjau tokias pat pamokas. Jei vakarykštis ir šiandieninis pamokų tvarkaraščiai būtų sukeisti vietomis, abejoju, ar bent pastebėčiau. Nejaugi čia tik aš pasidariau keistas? Mergina, žinoma kaip Suzumija Haruhi, niekada neegzistavo, Asakura buvo populiariausia visoje klasėje, Asahina-san buvo nepasiekiama senpai, o Nagato buvo vienintelė Literatūros klubo narė.
Tai kas iš tiesų buvo tikra? Nejaugi Komanda SOS ir viskas, ką iki šiol turėjau patirti, buvo tik mano vaizduotės vaisius?
Po velnių, mano mintys darosi vis labiau ir labiau neigiamos.
Per pirmąją pamoką, fizinį lavinimą, buvau išsiblaškęs vartininkas, kurio visai nedomino vartų gynyba; sekanti pamoka buvo matieka, per kurią man tiesiog viskas įeidavo pro vieną ausį ir pro kitą išeidavo; man net nepastebėjus, atėjo pertrauka.
Tuomet, kai nudribau ant suolo, kad atvėsinčiau galvą...
"Ei, Kjonai."
Tai buvo Tanigučis. Jis po smakru buvo pasikabinęs savo kaukę ir šypsojosi ta savo idiotiška šypsenėle.
"Sekanti pamoka bus chemija, o mokytojas šiandien klausinės mano eilę, biški man padėk."
Tau padėt? Nu, tu gal visai išdurnėjai? Juk pats supranti, kad jau skersai ir išilgai žinome vienas kito stiprybes ir silpnybes, ar ne? Kaip aš galiu žinoti tai, ko tu nežinai?
"Ei, Kunikidai."
Pasišaukiau savo kitą partnerį, kuris ką tik buvo grįžęs iš tualeto.
"Pamokyk Tanigučį visko ką žinai apie natrio hidroksidą. Ypač tai, kaip jis draugauja su druskos rūgštimi."
"Na, tai paprasta, kai juos sumaišai, jie neutralizuojasi."
Atsakė Kunikidas, perbėgęs akimis per Tanigučio vadovėlį.
"A, tai čia tas klausimas. Pirma apsiskaičiuok molius ir tada galėsi juos pasiversti į kilogramus. Leisk pagalvoti..."
Matant, kaip nusimanantis žmogus tai taip kasdieniškai aiškina, imi jaustis visiškai bejėgis.
Tanigučis be perstojo linkčiojo galva, tačiau Kunikidui tęsiant, jis pats daugiau nebesistengė spręsti. Nuo mano suolo jis pasičiupo mechaninį pieštuką ir pakeverzojo keletą skaičių ir simbolių tuščiuose vadovėlio vietose.
Sutvarkius visą šį reikalą, Tanigučis man keistai šyptelėjo:
"Kjonai, per fizinį žaidžiant fūlę Kunikidas man viską papasakojo. Taip išeina, kad užvakar kėlei kažkokį sambrūzdį."
Tai juk pats buvai tą dieną mokykloje, ar ne?
"Per pietų pertrauką ėjau nusnaust į slaugės kabinetą, o po to visą popietę jaučiausi mieguistas. Tik šįryt apie tai sužinojau. Girdėjau, kad tau visai buvo pasimaišę, nejaugi tu tikrai sakei, kad Asakura neturėtų egzistuoti?"
"Nu jo."
Pakėliau ranką ir pamojau ja, rodydamas "Atsiknisk tu pagaliau nuo manęs!". Visgi, Tanigučis tik šyptelėjo ir tęsė:
"Kaip gaila, kad manęs čia nebuvo. Retai kada tave pamatysi taip juokingai šūkaujantį."
Atrodė, kad Kunikidas kažką iš tada prisiminė ir pasakė:
"Kjonui šiandien jau geriau. Tą dieną galėjo pasirodyti, kad jis tyčia bandė prisikabinti prie Asakuros-san. Ar ji tau kažką padarė, kad supykdė?"
Jei būčiau pasakęs, mane būtų palaikę bepročiu. Štai todėl tylėti buvo savaime suprantamas dalykas.
"A taip, tu sakei, kad Asakura-san kažką pakeitė. Ar galiausiai radai tą žmogų? Jos vardas Haruhi, ar ne? Kas ji tokia?"
Malonėtumei man viso to nepriminėt? Dabar aš kiekvieną kartą nevalingai krūptelėju, kai paminimas tas vardas, net jei jis būtų ištartas papūgos.
"Haruhi?"
Matai? Net Tanigučis kraipo galvą. Ne vien tai, jis net pasakė:
"Sakydamas Haruhi, juk neturi galvoje Suzumijos Haruhi, ar ne?"
Taip, tos Suzumijos Haruhi......
Kaulai mano kakle sugirgždėjo. Lėtai pakėliau galvą ir pasižiūrėjau į savo klasioką, kuris spoksojo į mane ta buka išraiška.
"Taniguči, ką tu ką tik pasakei?"
"Sakiau Suzumija, prietranka iš Rytų vidurinės. Aš trejus metus praleidau su ja vienoje klasėje. Kažin, kaip ten ji laikosi...... O iš kur tu ją pažįsti? Sakei, kad ji buvo pakeista Asakuros, kaip iš viso tai suprast?"
Mano akys akimirksniu išbalo—
"Tu! Tu sumautas plikas aštuonkoji!"
Staiga pašokęs, sušukau. Matyt įbauginti mano staigaus protrūkio, abu, Tanigučis ir Kunikidas, instinktyviai šiek tiek atsitraukė.
"Ką tu vadini 'aštuonkoju'?! Jei aš tau aštuonkojis, tai tu sepija! Be to, mano šeima jau daugelį kartų turi sidabraspalvius plaukus, todėl pats dėl savųjų labiau rūpinkis!"
Tai ne tavo sumautas reikalas! Pagriebiau Tanigučį už jo apykaklės ir prisitempiau jį link savo veido, kol vos nesusilietė mūsų abiejų nosys.
"Sakei, kad pažįsti Haruhi?!"
"Kaip aš galiu jos nepažinot? Aš penkiasdešimt metų jos neužmiršiu! Jei ir yra kas nors, kas iš Rytų vidurinės jos nepažįsta, jiems reiktų pasitikrinti, ar neserga amnezija."
"Kur?"
Lyg giedodamas kokią mantrą, šaudžiau klausimą po klausimo:
"Kur ta mergiotė? Kur dabar yra Haruhi? Sakyk, kur!"
"Kas tau užėjo? "Kur", "kur" lyg taiko būgnas! Nejaugi kur nors ją pamatei ir įsimylėjai iš pirmo žvilgsnio? Pasiduok! Sakau taip tik tavo paties labui. Nors iš išvaizdos ji kiekvieno vaikino svajonė, jos elgesio pakanka, kad sudaužytų visas tas svajones į šipulius. Pavyzdžiui, ji......"
Kalkėmis mokyklos stadione piešė keistas geometrines figūras, ane? Ir pats jau žinau. Manęs nedomina jos praeities nusikalstama veikla, man terūpi kur po velnių Haruhi yra dabar!
"Ji Koujouen akademijoje."
Pasakė Tanigučis, tarytum atsakytų, koks vandenilio atominis skaičius.
"Jei neklystu, ji įstojo į tą mokyklą, kalvos papėdėj, iškart priešais stotį. Ji gana protinga, todėl savaime suprantama, kad ji mokytųsi tokioje elitinėje mokykloje."
Elitinėje?
"Nejaugi ta Koujouen tikrai tokio aukšto lygio? Galvojau, kad ten tiesiog turtingų merginų mokykla."
Tanigučis pasižiūrėjo į mane užjaučiančiomis akimis ir atsakė:
"Kjonai, nežinau ko tau ten prišnekėjo vidurinėj, bet ta akademija visada buvo mišri. Jau nekalbant apie tai, kad ji turi vieną aukščiausių visoj prefektūroj įstojimo į universitetą rodiklių. Turėti tokią mokyklą mūsų rajone žiauriai nervina!"
Klausydamasis Tanigučio paistalų, palengva paleidau rankas.
Kaip aš anksčiau to nesupratau? Už tai man derėtų sau seppuku pasidaryti.
Vien tik dėl to, kad Haruhi nebuvo Šiaurės gimnazijoje, pamaniau, kad ji visai pradingo iš šio pasaulio. Kaip matot, mano vaizduotė blogesnė nei to milžiniško urvinio svirplio. Kai sekančią vasarą vyksiu pas gimines į kaimą, man reikės eiti pasišnekučiuoti su vienu jo giminaičių, sėdinčių kur nors prie balkono. Mes turbūt puikiai sutartume.
"Ei, tu gal raminkis." Tanigučis susitvarkė apykaklę ir tarė, "Kunikidai, tu teisus. Jam tikrai stogas nuvažiavo ir atrodo, kad jam tik dar labiau blogėja."
Šnekėk ką nori, aš dabar neturiu nuotaikos su tavim ginčytis, nes šiuo metu buvo kai kas, kas mane labiau nervino, nei išdavikiškasis Tanigučis ir be perstojo linkčiojantis Kunikidas.
Tiesiog sunku patikėti mano bloga sėkme. Jei tą dieną kas nors iš Rytų vidurinės būtų sėdėjęs netoliese, arba Tanigučis tada būtų buvęs klasėje, būčiau daug anksčiau išgirdęs Haruhi vardą. Bliamba, kieno tai kaltė? Nagi, pasirodyk, niekše, kad galėčiau tau atspardyti subinę! Nors visai neprieštarauju to atidėti ir kitam kartui. Visi klausimai, kuriems reikėjo atsakymų, buvo paklausti. Toliau liko tik imtis veiksmų.
"Kur tu eini, Kjonai? Tualetą?"
Apsisukau, skubėdamas link klasės durų ir pasakiau:
"Aš išeinu anksti."
Kaip tik galima anksčiau.
"O kaip dėl tavo krepšio?"
Jis tik trukdys.
"Kunikidai, jei klaustų Okabė, pasakyk, kad aš mirštu nuo buboninio maro, dizenterijos ir vidurių šiltinės vienu metu. Be to, Taniguči!"
Nuoširdžiai padėkojau savo klasiokui, kuris nukabinęs žandikaulį žvilgsniu lydėjo mane išeinant:
"Dėkui!"
"A, aha......?"
Toliau nežiūrėdamas, kaip Tanigučis prie smilkinio sukinėja pirštu, išbėgau iš klasės ir po kokios minutės jau buvau prie mokyklos vartų.
Dideliu tempu bėgti nuo kalno buvo išties sunku. Todėl, kad buvau pernelyg susijaudinęs, bėgau iš visų jėgų ir po kokių dešimties minučių mano kojos ir plaučiai pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kad per daug juos spaudžiu, jau nekalbant apie mano širdį. Kai dabar pagalvoju, aš čia būčiau laisvai suspėjęs, net jei būčiau palaukęs, kol baigsis trečia pamoka. Šiuo metų laiku, Koujouen akademijoje turbūt irgi yra sutrumpintos pamokos. Būtų pakakę, jeigu būčiau ten nusigavęs iki nuskambant paskutiniam skambučiui. Net jei būčiau tiesiog atėjęs iš Šiaurės gimnazijos, aš vis tiek būčiau užtrukęs ne daugiau nei pusvalandį.
Tuomet, kai suvokiau kokie menki buvo mano laiko paskirstimo įgūdžiai, jau buvau pasiekęs privačiąją mokyklą prie stoties, pradiniame mano kasdieninio priverstinio kopimo maršruto į mokyklą taške. Mokykloje buvo labai tylu, ar jiems vis dar buvo pamokos? Pasižiūrėjau į savo laikrodį: jeigu pas juos pamokos nesiskiria nuo mūsiškių, jiems tikriausiai dabar trečia pamoka. Kitaip tariant, kol atsidarys mokyklos vartai, aš turiu visą valandą laisvo laiko. Viskas, ką galėjau tuščiomis rankomis daryti šitame šaltame ore, buvo laukti.
"Galėčiau tiesiog įsibrauti be leidimo......"
Mano vietoje, Haruhi būtent taip ir darytų ir kuo gražiausiai susitvarkytų. Deja, aš neturėjau tokio pasitikėjimo savimi ir, lėtai priėjęs prie vartų, pasimečiau ir tuoj pat vėl paskubomis nusliūkinau šalin. Už uždarytų mokyklos vartų stovėjo rūstaus veido apsauginis. To juk ir tereikia tikėtis iš turtingos privačios mokyklos.
Iš tiesų, aš galėjau perlipti tvorą ir įsmukti į mokyklą; bėda tik ta, kad tvoros viršūnė buvo gana tolokai nuo žemės, o ant jos dar buvo apraizgaliota spygliuota viela, todėl geriau atrodė tiesiog palaukti, kol bus atidaryti mokyklos vartai. Jei braučiausi be leidimo, viskas būtų baigta, jeigu būčiau pagautas. Aš jau taip toli nuėjau, nenoriu leisti, kad taip paprastai būtų Game Over. Galų gale, priešingai nei Haruhi, kai reikia, aš vis dar sugebu suimti save į rankas.
Taigi, aš taip pralaukiau beveik dvi valandas.
Nuskambėjus neįprastam mokyklos skambučiui, pro atvertus vartus lyg potvynis pasipylė mokiniai.
Tanigučis buvo teisus, čia iš tiesų buvo mišri mokykla. Merginų uniformos buvo tokios pat kaip ir anksčiau – juodi moteriški švarkeliai, o tarp jų įsimaišę ir namo skubantys vaikinai vilkėjo tradicines gakuran uniformas. Tai buvo visiška priešingybė Šiaurės gimnazijai, kur merginos vilkėjo jūreivių uniformas, o vaikinai – švarkus. Pagal merginų ir vaikinų santykį, atrodė, kad daugiau buvo merginų......
"Kaip taip gali būti...... Tiek to."
Tarp vaikinų buvo keletas pažįstamų veidų, jie buvo mokiniai iš 1-9 klasės. Aš maniau, kad jie visi buvo pradingę, bet, kaip paaiškėjo, jie visą laiką buvo šitoje gimnazijoje. Nežinau, ar tai tik sutapimas, tačiau tarp jų nemačiau nei vieno, kuris būtų buvęs iš mano vidurinės. Tie, kuriuos buvau sutikęs anksčiau, nelabai kreipė į mane dėmesio ir paskubomis ėjo pro šalį, greitai žvilgtelėdami į mane įtariu žvilgsniu. Dabar jie tikriausiai turi visą naujų prisiminimų rinkinį, labai tikėtina, kad kur kas laimingesnių mokyklinių prisiminimų, nes jiems bent jau nereikia einant į mokyklą kasdien kopti į tą nelemtą kalną.
Aš toliau laukiau. Sakyčiau, tikimybė, kad ją sutiksiu, buvo kokie 50/50. Jei ta mergiotė buvo įstojusi į kokį klubą ar buvo kažkuo tai užsiėmusi ir turėjo likti mokykloje, tuomet man tereikia čia pastypsoti kaip kaliausei. Meldžiu. Greičiau eik namo. Ir tada pasirodyk priešais mane.
O kas, jei šitoj Koujouen akademijoje yra kita Komanda SOS su kitais nariais nei aš, su kuriais ji užsiima visokia tai veikla......
Vien apie tai pagalvojus, mano vidaus organai ėmė maištauti kaip paklaikę. Ar tai nereiškia, kad Asahina-san, Nagato, Koizumis ir aš esame tik nereikalingos šiukšlės? Tokiu atveju aš esu net ne antraeilis veikėjas, o visiškas pašalinis. Aš to visai nenoriu! Kam aš turėčiau melstis? Jėzui, Mahometui, Būdai, Maniui, Zaratrustrai, Lovecraft'ui, man tiks bet kas! Jei tik kuris nors iš jų numalšins man šį nerimą, aš tikėsiu bet kokia jų skelbiama pranašyste ar legenda. Net jei tai būtų viena tų po gatves besišlaistančių įtartinų sektų, aš mielu noru prie jų prisidėčiau. Dabar aš galiausiai suprantu, koks jausmas būti žmogumi, kuris bandosi kabintis į bet kokį šiaudą ir vis tiek nugrimzta į liūną.
Maždaug dešimt minučių kentęs nerimą ir liūdesį,
"......Ech,"
Giliai atsidusau, net nežinodamas, ką reiškė šis atodūsis. Kodėl gi aš šitaip giliai atsidusau iš paguodos?
Nes pasirodė ji.
Švarkelių ir gakuran uniformų jūroje pamačiau veidą, kurio nebepamiršiu visą likusį savo gyvenimą.
Kaip ir tada, kai pirmąją mokslo metų dieną ji save prisistatė ir sustingdė klasėje orą, ji turėjo ilgus plaukus, kurie siekė jai iki liemens. Kurį laiką žiūrėjau į ją pritrenktas, o po ėmiau skaičiuoti pirštais, bandydamas išsiaiškinti, kuri gi šiandien buvo savaitės diena. Šiandien nebuvo diena, kada ji turėjo būti palaidais plaukais. Matyt, šitos Haruhi nedomino kvailiojimas su plaukais.
Tarytum būdami nepatenkinti, kad užstoju kelią, Koujouen akademijos mokiniai turėjo mane apeiti pro kairę ir dešinę pusę. Neįsivaizduoju, ką jie galvojo apie vaikiną, kuris lyg nevisprotis stovėjo priešais mokyklos vartus, tačiau jie gali sau galvoti ką tik nori. Aš neturėjau laiko kada dėl to rūpintis.
Stovėjau sustingęs ir stebėjau, kaip palengva artėjo mergina, vilkinti mokyklinę uniformą.
Suzumija Haruhi.
Aš pagaliau tave radau.
Nevalingai nusišypsojau, pamatęs, kad Haruhi nebuvo vienintelė, kurią radau.
Šalia Haruhi ėjo ir ja šnekučiavosi vaikinas, vilkintis gakuran uniformą. Besišypsantis šypsena, kurios tiesiog negalėjau pakęsti, buvo ne kas kitas, o Koizumis Icukis. Tai tikrai netikėtas priedas.
Vadinasi, dabar jiedu buvo tapę tokie artimi, jog drauge eidavo namo iš mokyklos. Visgi, Haruhi neatrodė pernelyg laiminga – jos išraiška buvo tokia pat niūri, kokia buvo tada, kai pirmą kartą ją pamačiau mokslo metų pradžioje. Ji retkarčiais trumpai atsakydavo, o po to toliau būdama susiraukusi vėl nusukdavo savo rūstų žvilgsnį į asfaltą.
Tai buvo ankstesnioji ji. Dar prieš tai, kai jai šovė į galvą mintis sukurti Komandą SOS, kai kur tik ji mokykloje beeidavo, jos išraiška nuolatos buvo lyg kovų menų meistro, beviltiškai nerandančio sau lygaus varžovo. Ta jos išraiška man kėlė nostalgiją. Tai buvo ta Haruhi, kuriai buvo įgrisęs kasdienybės paprastumas, ta, kuri uoliai stengėsi rasti bent kiek linksmybių, nors taip ir nesuprato, kad pati gali priversti atsirasti viską, ko tik ji trokšta.
Kaip ten bebūtų, klajoti po prisiminimus visada bus laiko, tačiau tik ne dabar. Jiems palengva artėjant prie manęs, neatrodė, kad jie kreiptų į mane dėmesio.
Kad ir kaip tai beviltiškai skambėtų, jau dabar negalėjau sutramdyti savo besidaužančios širdies. Jeigu man dabar tektų apsilankyti pas gydytoją, iš manęs sklindantis dviejų dūžių ritmas būtų toks garsus, jog gydytojas nepajėgtų prie ausų nulaikyti stetoskopo. Oras buvo stingdančiai šaltas, tačiau nepaisant to mane tiesiog pylė prakaitas. Vyliausi, kad mano drebančios kojos tik mano vaizduotės vaisius. Iki šiol juk nebūdavau toks bailys.
......Jie jau čia. Haruhi ir Koizumis buvo tiesiai priešais mane.
"Ei!"
Man prireikė didžiulių pastangų, kad vien priversčiau savo balsą tai ištarti.
Haruhi pakėlė galvą ir apsikeitė su manimi žvilgsniais.
Jos juodas kojines mūvinčios kojos nustojo ėjusios.
"Ko?"
Jos žvilgsnis dvelkė tokiu šalčiu lyg šaldytuvo kamera. Ji nužvelgė mane nuo galvos iki kojų, o po to nusuko akis šalin.
"Ko tu iš manęs nori? Ne, greičiau jau turėčiau klausti, kas tu toks? Aš ne tokia, kuri leidžiasi, kad į ją kreiptųsi "Ei!". Jei nori flirtuoti, susirask ką kitą, aš neturiu jokio noro tokiems užsiėmimams."
Psichologiškai jau buvau tam pasiruošęs, todėl tai man nebuvo didelis šokas. Kaip ir tikėjausi, ši Haruhi manęs nepažinojo.
Koizumis taip pat buvo sustojęs ir žiūrėjo į mane abejingu žvilgsniu. O iš jo žvilgsnio buvo galima suprasti, kad jis ne tik manęs neatpažino, bet ir iš viso anksčiau nebuvo regėjęs.
Pasisukau ir kreipiausi į šį Koizumį:
"Ar tau tai irgi pirmas kartas, kada mes susitinkame?"
Koizumis lengvai gūžtelėjo pečiais ir atsakė:
"Manau, taip. Galėčiau pasiteirauti, kas tu toks?"
"Ar tu persikėlęs mokinys šitoj mokykloje?"
"Aš persikėliau čia šį pavasarį...... Iš kur tu žinai, kad aš persikėlęs mokinys?"
"Ar žinai ką nors apie grupę, kuri vadinasi 'Organizacija'?"
"'Organizacija'...... ar ne? Kaip tai rašosi?"
Ši mandagi šypsena man buvo puikiai pažįstama jo ypatybė. Vis dėl to, jo akys išdavė atsargumo jausmą. Taip kaip ir Asahina-san, jis manęs nepažinojo.
"Haruhi."
Haruhi skruostas nežymiai trūktelėjo ir ji nukreipė į mane savo dideles juodas akis.
"Kas tau leido kreiptis į mane vardu? Kas tu iš viso per vienas? Nepamenu, kad būčiau prašiusi persekiotojo draugijos. Eik pagaliau šalin, užstoji kelią."
"Suzumija."
"Neleidžiu kreiptis ir pavarde. Iš kur tu iš viso žinai kuo aš vardu? Lankei Rytų vidurinę? Tai Šiaurės gimnazijos uniforma, ar ne? Apskritai, ką tu čia iš viso darai?"
Haruhi prunkštelėjo ir nusisuko šalin.
"Nekreipk į jį dėmesio, Koizumi-kun. Apsimeskim, kad viso to niekada ir nebuvo. Nėra prasmės švaistyti laiko su šiuo stuobriu. Šiaip ar taip, jis tiesiog kvailys. Eime!"
Kodėl Haruhi po pamokų namo ėjo drauge su Koizumiu? Nejaugi Koizumis šiame pasaulyje buvo perėmęs mano vaidmenį? Nors ši mintis akimirką man buvo atėjusi į galvą, tuomet per daug įtemptai apie tai negalvojau.
"Palauk!"
Pagriebiau Haruhi už peties, kai ji bandė pro mane praeiti.
"Trauk nuo manęs rankas!"
Haruhi papurtė savo ranką ir nubloškė manąją šalin. Dabar jos veidas buvo kupinas įniršio, tačiau tokio masto pykčio nebuvo gana, kad ją paleisčiau, nes kitaip visos tos stovėjimo valandos būtų buvusios beprasmės.
"O tu tai įkyrus!"
Haruhi pasilenkė ir grakščiai man spyrė per koją. Iš mano kulkšnies sklidęs skausmas buvo toks stiprus, jog atrodė, kad tuoj uždusiu, nors nepargriovė mane ant žemės. Kažkaip atgavęs pusiausvyrą ir jausdamas tiek fizinį, tiek psichologinį skausmą, pasakiau:
"Tik pasakyk man vieną dalyką."
Išspaudžiau paskutinius savo drąsos likučius. Jei tai nesuveiks, aš visiškai bejėgis. Tai buvo mano paskutinė viltis — paklausiau šį klausimą:
"Ar prisimeni Tanabatą prieš trejus metus?"
Jai jau benueinant, Haruhi vėl sustojo. Žiūrėdamas į jos ilgus juodus plaukus, tęsiau:
"Tą dieną tu įslinkai į savo mokyklą ir stadione balta kreida pripiešei įvairių figūrų."
"Na ir kas?"
Haruhi apsisuko ir pasižiūrėjo įtūžusiu žvilgsniu.
"Visi jau tai žino. Kaip tu iš viso apie tai užsimeni?"
Atsargiai rinkausi žodžius, stengdamasis kuo greičiau pabaigti:
"Tu nebuvai vienintelė, kuri tą naktį įslinko į mokyklą. Su tavimi buvo vaikinas, kuris nešėsi Asahiną..... merginą. Su juo tu piešei tuos simbolius. Tai buvo žinutė Hikobošiui ir Orihimei, kuri apytikriai reiškė 'Aš esu čia—'"
Aš negalėjau pabaigti sakinio.
Haruhi dešine ranka pagriebė už mano kaklaraiščio ir patempė prie savęs. Tempiamas šios bauginančios jėgos, prieš savo valią parpuoliau į priekį ir gavau smūgį į kaktą nuo Haruhi kietos lyg akmuo galvos.
"Ai!"
Reikšdamas nepasitenkinimą pasižiūrėjau į ją, o jos akys man tučtuojau atkirto tokiu pat piktumu. Jos veriantis žvilgsnis žiūrėjo tiesiai man į akis. Tas jos žvilgsnis kėlė savotišką nostalgiją, kaip ir ta susierzinusi Haruhi išraiška.
Įtūžio nevaldanti mergiotė paklausė manęs sumišusiu balsu, jos venoms atrodant, kad tuoj pratrūks:
"Iš kur tu tai žinai?! Kas tau tai pasakė?! Ne, aš juk niekam to nepasakojau. Tuo metu......"
Haruhi staiga sustojo, o jai pamačius mano uniformą, jos žvilgsnis dramatiškai pasikeitė.
"Šiaurės gimnazija...... Nejaugi...... Kuo tu vardu?!"
Jai tvirtai mane laikant už kaklaraiščio, man darėsi sunku kvėpuoti. Na ir žvėriška tos mergiotės jėga. Vis dėlto, dabar netinkamas laikas dalytis prisiminimais apie neįtikėtiną Haruhi jėgą. Mano vardas? Turėčiau jai pasakyti savo tikrąjį vardą, kurio ji niekada nėra girdėjusi, ar tą kvailą pravardę, kuria visi priprato mane vadinti?
Ne, priešais mane esančiai merginai nei vienas iš šių vardų neturėtų jokio poveikio. Nemanau, kad kada nors ji būtų girdėjusi šiuos abu vardus. Šiuo atveju buvo tik vienas vardas, kuriuo aš galėjau naudotis:
"Džonas Smitas."
Nors stengiausi tai ištarti kuo ramesniu tonu, man tai buvo anaiptol nelengva, turint galvoje, kad buvau laikomas pakeltas už kaklo. Ar nematai, kad man darosi sunku kvėpuoti...... Ir kai tik apie tai pagalvojau, didžiulis spaudimas priešais mano krūtinę netikėtai pradingo.
"......Džonas Smitas?"
Haruhi paleido mano kaklaraištį ir atrodė priblokšta, laikydama savo sustingusią ranką pakeltą ore. Retai kada esu ją tokią matęs. Plačiai atvėrusi burną, Suzumija Haruhi atrodė tarytum giltinė būtų išplėšusi jai sielą.
"Vadinasi, tai tu...... Tu tas Džonas Smitas? Tas keistas gimnazistas...... kuris man tada padėjo...... Rytų vidurinėje......"
Haruhi staiga susvirduliavo. Jos ilgi tamsūs plaukai uždengė jai akis, ir kai ji jau buvo besusmunkanti, Koizumis spėjo laiku ją sugauti.
Man pavyko užmegzti ryšį.
Kaip suprast "padėjau tau"? Iš esmės, aš turėjau viską už tave padaryti...... Tačiau neketinau švaistyti laiko ir su ja ginčytis. Būtent, man galiausiai pavyko rasti užuominą! Šiame visiškai pasikeitusiame pasaulyje vienintelį žmogų, kuris dalinosi su minimi tokiais pat prisiminimais.
Vadinasi, tai tu.
Ne kas kitas, o Suzumija Haruhi.
Jei ši Haruhi matė mane per Tanabatą prieš trejus metus, tuomet šis pasaulis po trejų metų gali būti susiejamas su tuo laiko tašku. Ne viskas "dingo be pėdsako". Kai su Asahina-san keliavau į praeitį prieš trejus metus ir Nagato galių pagalba sugrįžau į dabartį, ta istorijos dalis iš tiesų egzistavo. Dar nežinau, kas pakeliui nutiko ne taip, bet bent jau prieš trejus metus šis pasaulis tebebuvo toks pat, kaip ir tas, kurį pažinojau.
Kas gi galėjo nutikti ne taip? Kodėl aš buvau vienintelis, likęs su ankstesniaisiais prisiminimais?
Na, turbūt galėsiu apie tai pagalvoti vėliau.
Pasižiūrėjau į Haruhi, kuri atrodė tokia priblokšta, tarytum būtų pamačiusi vieną tų pasaulio stebuklų, ir pasakiau jai:
"Aš viską paaiškinsiu. Ar dabar turi laiko? Pasakojimas bus gana ilgas......"
Mums trims einant petys į petį, Haruhi pasakė:
"Džoną Smitą aš sutikau dukart. Netrukus po to, kai išėjau, pakeliui namo kažkas man iš už nugaros sušuko. Ką jis ten man pasakė...... A, taip! Kažką panašaus į 'Pasirūpink Džonu Smitu, kuris paskleis džiugesį visame pasaulyje!'. Ką gi visa tai reiškia?"
Aš nieko panašaus nesu sakęs. Įsitikinęs, kad Haruhi jau nebebuvo stadione, nuėjau pažadinti Asahiną-san ir nuskubėjau link Nagato buto. Nejaugi yra dar kitas Džonas Smitas? Ir apie ką po velnių tas Džonas Smitas kalbėjo?
Atrodo, tarytum tasai Džonas Smitas tiesiog nėrėsi iš kailio, kad padrąsintų Haruhi.
"Ar tas Džonas Smitas buvo tas pats, kurį matei Rytų vidurinėje?"
"Jis buvo per toli, o dar tuomet buvo tamsu. Aš neatsimenu nei vieno iš jų veidų. Bet jo balsas skambėjo taip, kaip tavo, be to jis vilkėjo Šiaurės gimnazijos uniformą."
Rodos, kad reikalai darosi vis labiau ir labiau painūs. Kai jau maniau, kad man per didelius vargus pagaliau pavyko surasti sąsają, detalės vis tiek nederėjo.
Mes nuėjome į netoliese esančią kavinę. Iš pradžių norėjau nueiti į tą kavinę, kurioje Komanda SOS įprastai rengdavo savo susirinkimus, tačiau ji buvo gana tolokai nuo čia.
"Mano pažinota kita tu mokėsi Šiaurės gimnazijoje ir po priėmimo ceremonijos štai ką ji pasakė......"
Dar net nepasirodžius mūsų užsakymams, tuoj pat pradėjau savo pasakojimą. Nespėjus cafe au lait atvėsti tiek, kad ją būtų galima išgerti vienu gurkšniu, be sustojimo papasakojau jai sutrumpintą istorijos apie tai, kas iki šiol nutiko, versiją. Apie tai, kaip ateivė, keliautoja laiku ir esperas visi drauge prisijungė prie Komandos SOS, o mūsų klubo kambariu buvo tapęs Literatūros klubo kambarys.
Ypač detaliai jai papasakojau apie mano kelionę laiku per Tanabatą, nes tiesiog maniau, kad tai pati svarbiausia dalis.
Daviau Haruhi tik bendrą supratimą apie tai, kaip ji tariamai buvo dievas, laiko iškraipymas ir evoliucinė tikimybė, nes nei viena iš tų teorijų nebuvo patvirtinta. Aš tiesiog jai pasakiau, kad joje slypėjo neįtikėtina galia ir kad ši nežinoma galia galėjo net pakeisti pasaulį.
Vien to pilnai pakako, kad prikaustyčiau šios mergiotės dėmesį. Jai nuolat paskęstant mintyse, ji galop paklausė:
"Kaip tu galėjai perskaityti tą mano išgalvotą ateivių kalbą? Ar tikrai tie simboliai reiškė 'Aš esu čia, pažiūrėkit į mane'?"
"Kai kas man tai išvertė."
"Turi omenyje, ta ateivė?"
"Tiksliau tariant, ateivių sukurta gyvoji humanoidinė sąsaja, skirta bendrauti su žmonėmis... Kiek pamenu, ji taip sakė."
Trumpai jiems papasakojau apie Nagato Juki. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodė kaip netikėtas Literatūros klubo priedas, nors iš tikrųjų ji tebuvo tik sukurta tylia, neišraiškinga, knygas mėgstančia mergina. Po to jiems papasakojau apie Asahiną-san. Serijinė persirenginėjanti talismanė, taip pat mūsų viešųjų ryšių pareigūnė ir išimtinai komandos arbatos tiekėja iš tikrųjų buvo keliautoja laiku iš ateities. Ji buvo ta, su kuria aš keliavau laiku į Tanabatą prieš trejus metus, o Nagato dėka mums pavyko grįžti atgal.
"Vadinasi, tai reiškia, kad tas Džonas buvai tu, ar ne? Tuomet aš tavimi patikėsiu, juk nieko blogo dėl to nenutiks. Štai kaip, tada tu keliavai laiku......"
Haruhi žvelgė į mane akimis, kuriomis būtų apžiūrinėjamas keliautojas laiku, ir linktelėjo galva.
Ar tu ne perdėtai patikli? Nebūčiau net pagalvojęs, kad būtum taip lengvai visu tuo patikėjusi. Aną kartą, kai tik mudu vieni ėjome po miestą ieškoti paslaptingų dalykų, mums būnant toje kavinėje mano pasakojimą tu palaikei visiškai paistalais.
"Ta kita aš tikra durnė. Aš tavimi tikiu,"
Haruhi pasilenkė ir pridūrė:
"Nes taip tiesiog žiauriai įdomiau!"
Man puikiai pažįstama ryški šypsena pražydo lyg didžiulė gėlė. Tai buvo šypsena, kuria Haruhi nusišypsojo, kai pirmą kartą pamačiau ją šypsantis. Tai buvo ta milijono vatų šypsena, kuria ji nusišypsojo per anglų kalbos pamoką, kai jai staiga šovė į galvą mintis sukurti Komandą SOS.
"Nuo tos dienos, aš ėmiau ir ištyrinėjau visus iš Šiaurės gimnazijos. Sykį net buvau įsilaužusi. Visgi, taip ir nepamačiau nieko, kas būtų priminęs Džoną. Aš šitaip ant savęs pykau, kad deramai neįsiminiau tavo veido. Bet dabar viskas aišku, nes prieš trejus metus tu net nebuvai įstojęs į Šiaurės gimnaziją......"
Tuo metu egzistavo dvi mano versijos. Viena jų lengvabūdiškai leido laiką vidurinėje, kita drauge su Asahina-san buvo sustingdyta laike Nagato svečių kambaryje.
Toliau galėčiau paminėti ir ano vaikino patyrimus:
"Tame pasaulyje Koizumis yra esperas. Tu man daug padėjai, bet taip pat ir sukėlei daug rūpesčių."
"Jei tai tiesa, tuomet tai ganėtinai pribloškia."
Grakščiai gerdamas savo arbatą, pasakė Koizumis, žvelgdamas įtariu žvilgsniu.
Vėl pasisukau link Haruhi.
"Kodėl nestojai į Šiaurės gimnaziją?"
"Iš tikrųjų, nėra jokios konkrečios priežasties. Šiaurės gimnazija mane domino tik dėl to nutikimo per Tanabatą. Bet iki tol, kol būčiau įstojusi į gimnaziją, Džonas jau būtų ją baigęs, neminint to, kad man jau anksčiau nepavyko jo rasti. Be to, Koujouen turi aukštesnį įstojimo į universitetą rodiklį, o mano vidurinės auklėtojas nuolat zyzė, kad ten stočiau, todėl tiesiog sutikau, kad daugiau nebeįkyrėtų. Iš tikrųjų, man kaip ir nėra skirtumo, kurioje mokykloje mokytis."
Nusprendžiau taip pat paklausti ir Koizumio:
"O kaip tu? Kodėl persikelti nusprendei į tą mokyklą?"
"Klausi kodėl, na, mano atsakymas iš esmės toks pat kaip Suzumijos-san. Aš paprasčiausiai stojau į tokią mokyklą, kuri atitiko mano mokymosi sugebėjimus. Žinoma, aš jokiu būdu neteigiu, kad Šiaurės gimnazija kuo nors prasta, tiesiog Kouyouen daug geresnė atsižvelgiant į mokymosi sąlygas."
Negaliu ginčytis, Šiaurės gimnazijoje net nebuvo oro kondicionavimo.
Haruhi atsiduso.
"Komanda SOS, hm...... Skamba smagiai."
Vien tik tavo dėka.
"Jei tai, ką sakei, laikytume tiesa,"
Įsiterpė Koizumis, dabar būdamas su kiek rimtesne išraiška veide.
"Sprendžiant iš tavo pasakojimo, padėtį, kurioje atsidūrei, galima paaiškinti dviem būdais."
Tai iš tiesų skamba kaip kažkas, ką pasakytų Koizumis.
"Pirmasis, kad patekai į paralelinį pasaulį – iš savo ankstesniojo pasaulio į šį. Antrasis paaiškinimas būtų, kad pasikeitė visas pasaulis, išskyrus tave."
Aš ir pats apie tai galvojau.
"Vis dėlto, abiem atvejais vis tiek lieka neatsakytų klausimų. Pirmuoju atveju, kur pradingo tavo antrininkas iš šio pasaulio? Antruoju – kodėl tu buvai vienintelis, kurio nepaveikė pasikeitimas? Tai galėtų paaiškinti nebent tai, kad turi kokių nors neįtikėtinų galių."
Ne, galiu tai garantuoti.
Koizumis jam būdingu erzinančiu gestu grakščiai gūžtelėjo pečiais ir tęsė:
"Jeigu patekai į paralelinį pasaulį, tada turi rasti būdą, kaip sugrįžti į savo ankstesnįjį pasaulį. Jeigu buvo visiškai pakeistas pasaulis, tuomet tau reikia rasti būdą, kaip atkurti jį į jo ankstesnę būseną. Bet kuriuo atveju, greičiausias būdas tai išspręsti būtų rasti viso to kaltininką. Labai tikėtina, kad jis žinotų, kaip viską sutvarkyti."
Kas gi daugiau tai galėtų būti, jei ne Haruhi?
"Ką gali žinoti? Galbūt tai kokie nors užpuolikai iš kito pasaulio naudoja Žemę kaip savo žaidimų aikštelę. Iš kur nors gali imti ir netikėtai pasirodyti koks nors blogio genijus."
Iš karto matėsi, kad jis visą tai išsigalvoja, nes iš jo tono buvo akivaizdu, kad Koizumis nusišneka. Visgi, Haruhi to visai nepastebėjo, nes jos akys net žėrėjo.
"Aš labai norėčiau pamatyti tą Nagato-san ir Asahiną-san. A, taip, ir dar norėčiau pamatyti tą klubo kambarį. Jei aš tikrai buvau ta, kuri pakeitė pasaulį, tuomet aš galbūt ką nors prisiminsiu. Tiesa, Džonai, juk tu irgi manai, kad tai puiki mintis?
Na, taip. Neturiu dėl ko prieštarauti. Jei ši mergiotė tikrai dėl visko kalta – o bent jau aš taip manau – tuomet galbūt tai kaip nors ją paveiks, o Nagato ir Asahina-san taip pat mane prisimins. Kai tik ateivė ir keliautoja laiku atgautų protą, visą kitą sutvarkyti būtų paprasta. Pala, ar ji ką tik Džonu pavadino mane?
"Sakei, Kjonas? Džonas skamba geriau, kadangi jis panašesnis į žmogaus vardą, jau nekalbant apie tai, kad vakaruose jis dažnas vardas. Kas iš viso sugalvojo tau tokią kvailą pravardę kaip Kjonas? Dėl jos atrodo, kad visi iš tavęs šaipytųsi."
Mano teta buvo ta, kuri man davė tą pravardę, o mano sesuo buvo atsakinga už platų jos paskleidimą. Nepaisant to, man buvo labai malonu, kad ši Haruhi dėl to reiškė nepasitenkinimą. Kažin kodėl, juk ne taip ir seniai aš girdėjau tą pravardę.
"Na, eime."
Vienu gurkšniu išgėrusi savo Darjeeling arbatą, pasakė Haruhi ir į ranką pasiėmė savo mokyklinį krepšį.
Manau, pabandysiu paklausti:
"Dabar? Kur?"
Haruhi jau buvo atsistojusi ir, iš aukšto į mane žiūrėdama, išdidžiai sušuko:
"Tai aišku, kad į Šiaurės gimnaziją!"
Vos tai pasakiusi, Haruhi akimirksniu išskubėjo iš kavinės. Ji atrodė tokia nekantraujanti, jog net negalėjo išlaukti kol atsidarys automatinės durys.
Tai labai jau priminė jos elgesį, savotiškai jaučiau dėl to palengvėjimą.
To ir reikėjo iš tavęs tikėtis, Haruhi. Tu buvai tokia, kaip ir visada. Kai tik ką nors sugalvoji, jau mažiau nei po dviejų sekundžių imi veikti. Tai neabejotinai tu. Kaskart, kai tu pasitikinčiai savimi išspiri klubo kambario duris, mums iš karto aišku, kad ketini pranešti kokią nors neįtikėtiną idėją. Vienintelė Nagato likdavo nenustebusi......
"Po velnių!"
Pasižiūrėjau į laikrodį. Pamokos buvo jau seniai pasibaigusios. Visai pamiršau apie pažadą, kurį vakar padariau Nagato bute. Pasakiau jai, kad rytoj ateisiu klubo kambarį, tačiau vis vien vėlavau. Mano galvoje šmėstelėjo vaizdinys, kuriame Nagato atrodė nusiminusi, vienui viena laukdama beldimo į duris. Prašau, palauk dar truputį. Aš jau pakeliui.
Koizumis pakėlė Haruhi paliktą sąskaitą ir paklausė:
"Taigi, ar aš moku tik už Suzumiją-san?"
Jei užmokėsi ir už mane, papasakosiu tau šį tą daugiau.
"O, ir ką gi?"
Aš paprasčiausiai trumpai jam atpasakojau viską, ką pats esperas man buvo papasakojęs anksčiau. Tokius dalykus kaip antropinis principas ar kaip Haruhi yra dievas. Taip pat apie tai, kaip jis įdėjo daug pastangų, kad vien dėl Haruhi pramogos nuošalioje saloje surengtų žmogžudystės mįslę.
Matydamas, kaip Koizumis susimasto, paklausiau:
"Ar Haruhi dėl to kalta, ar kas nors visai kitas? Kaip, tavo nuomone, yra iš tiesų?"
"Jeigu tavo minėta Suzumija-san iš tikrųjų turi dieviškų galių, tuomet tai gali būti ir jos darbas."
Na, aš tiesiog negaliu sugalvoti, kas gi kitas tai galėtų. Tačiau jei taip iš tiesų yra, tai reikštų, kad Haruhi šalia savęs pasiliko Koizumį, tuo tarpu Nagato, Asahiną-san ir mane išmesdama šalin. Nenoriu skambėti taip lyg skųsčiaus, tačiau aš tiesiog netikiu, kad Haruhi būtų labiau prisirišusi prie Koizumio, nei kurio nors iš mūsų. Ar tai irgi pasąmoniškų galių darbas?
"Sakyčiau, jaučiuosi pagerbtas, kad mane išsirinko."
Koizumis šyptelėjo ir pasakė:
"Vis dėlto, aš...... Na taip, man patinka Suzumija-san."
"......Tu rimtai?"
Tu nejuokauji?
"Manau, kad ji labai žavinga asmenybė."
Ir kur gi anksčiau aš tai girdėjau? Koizumis toliau tęsė rimtu tonu:
"Vis dėlto, Suzumiją-san domina tik mano išoriniai bruožai. Ji sakė, kad ėmė su manimi kalbėtis tik dėl to, kad buvau persikėlęs mokinys. O kadangi esu tik paprastas persikėlęs mokinys, atrodo, kad pastaruoju metu jai tai pradeda nusibosti. Toje tavo minėtoje Komandoje SOS, kokių ypatingų bruožų tu turėjai? Jeigu jokių, vadinasi tą Suzumiją-san tu nuoširdžiai dominai. Žinoma, jeigu ta Suzumija-san yra ta pati, kurią pažįstu."
Dabar ar anksčiau, nemanau, kad į savo reziumė esu įrašęs kokių nors įgūdžių, dėl kurių mane nusiųstų tiesiai į beprotnamį, išskyrus tą beprasmį sugebėjimą ne savo noru įsivelti į paslaptingus nutikimus.
Haruhi iškišo savo galvą pro duris ir šūktelėjo mums su išraiškinga šypsena savo veide:
"Ką judu ten darot? Nagi, greičiau!"
Koizumiui susimokant už mūsų tris gėrimus, aš žengiau žingsnį laukan iš šiltos ir jaukios kavinės, kur kiekvienas atokvėpis tampa matomas.
Priešais kavinę laukė sustojusi taksi, kurią susistabdė Haruhi. Atrodė, kad ji mirė nekantrumu kuo greičiau nusigauti į Šiaurės gimnaziją. Be to, tai nebuvo ta paslaptinga juoda taksi, kuria esu keletą kartų važiavęs su Koizumiu, o įprasta geltona taksi.
"Į Šiaurės gimnaziją, visu greičiu pirmyn!"
Vos tik įšokusi į taksi paliepė vairuotojui Haruhi. Pasekiau paskui Koizumį ir atsisėdau ant galinės sėdynės. Vidutinio amžiaus vairuotojas neparodė, jog įsižeidė, kad jam taip nurodinėja kažkokia tai mergiščia, ir tiesiog kreivai šyptelėjęs spustelėjo greičio pedalą.
"Man nelabai rūpi, kad įsibrausi į Šiaurės gimnaziją," pasakiau Haruhi, iš šono žiūrėdamas į jos veidą, "Tačiau jūsų uniformos pernelyg krenta į akis. Mokiniams iš kitų mokyklų reikia priežasties, kad galėtų patekti į mokyklą. Galit patekti į bėdą, jei mokytojai sužinos."
Haruhi vilkėjo juodą kostiumėlį, o Koizumis savo gakuran uniformą. Dėl sutrumpintų pamokų, po pietų nebuvo likę daug mokinių, bet jei tiesiog taip bandysit įsilieti tarp jūreivių uniformas ir mėlynus švarkus vilkinčių mokinių, garsiai ir aiškiai skelbsitės, kad esat iš kitos mokyklos.
"Na, taip......"
Haruhi trims sekundėms susimastė.
"Džonai, ar tau šiandien buvo fizinis lavinimas? Ne, juk tai nesvarbu. Tavo fizinio apranga yra tavo klasėje, ar ne?"
Na, šiandien man pirma pamoka buvo fizinis, per kurį žaidžiau futbolą.
"Vadinasi, turi atsinešęs fizinio aprangą ir treningus?"
Turiu, kodėl klausi?
Haruhi mįslingai šyptelėjo,
"Paaiškinsiu misijos planą. Džonai, Koizumi-kun, pasislinkit arčiau."
Kas gi tokio nutiks, jei taksi vairuotojas viską nugirs? Visgi, mes vis tiek paklusniai pasilenkėm ir išklausėm, kaip Haruhi tyliai išdėstė savo misijos instruktažą.
"Labai jau panašu į tave."
Atsakiau ir žvilgtelėjau į Koizumį, kuris suraukęs antakius žiūrėjo keblia išraiška.
Pirmas išlipęs iš taksi, sustojusios netoli Šiaurės gimnazijos, nuėjau atgal į savo klasę, kad pasirengčiau Haruhi infiltracijos į Šiaurės gimnaziją planui.
Beje, už važiavimą taksi vėlgi sumokėjo Koizumis. Atrodo, kad šis Koizumis iš esmės buvo tapęs vaikščiojančia Haruhi pinigine. Nežinau, ką tas vargšas jai padarė, kad to nusipelnė. Nejaugi jo jausmai Haruhi yra romantiški? Labai norėjau jo imti ir paklausti, kuo gi jam iš tikrųjų Haruhi patiko. Nors pamenu, kad Tanigučis yra man kartą sakęs, kad nepaisant to, jog vidurinėje Haruhi elgėsi ekscentriškai, ji buvo gana populiari tarp vaikinų. Na, tikriausiai jeigu šioje mokykloje ji nebūtų sukūrusi Komandos SOS, tuomet būtų ištisas dienas atstūminėjusi visus vaikinus, visai nepaisydama, kas jai prisipažindavo. Ar tai nereiškia, kad Komanda SOS iš tikrųjų buvo Haruhi prieglobstis? Jai tapus neginčijama tokio paslaptingo klubo vade, bet kuris sveiko proto vaikinas ėmė savaime jos vengti, lyg atmušėjas, išsisukantis nuo stipraus metimo. Vietoj to, kad makaluotų lazda ir gautų dead-ball'ą į makaulę, dauguma žmonių tiesiog keturis kartus juos praleistų ir ramiai nueitų link pirmosios bazės.
Galvodamas sau apie tokius dalykus, ėjau link viršutinio aukšto. Mokyklos pastate nebuvo likę daug žmonių, nors nebuvo visiškai tuščia. Vienur ir kitur dar buvo išsibarsčiusių mokinių, neturinčių ką daugiau veikti namuose ir nusprendusių pasilikti savo klubo užsiėmimams. Laimei 1-5 klasė buvo tuščia. Tiesą sakant, ganėtinai baiminausi, kad mane pagaus Okabė. Jo vietoje labai jau knietėtų sužinoti, kodėl kas nors, kas būtų pabėgęs iš pamokų, norėtų vėl atgal įsėlinti į klasę.
Kažkas nusprendė man padėti ir kruopščiai sutvarkė mano suolą. Tikriausiai Asakura. Buvau ėmęs svarstyti, kur buvo dingusios mano knygos ir rašymo reikmenys, bet paaiškėjo, kad viskas buvo sutvarkyta ir ant suolo šono buvo likęs kabėti tik mano krepšys, tuo tarpu mano ieškoti batai kabėjo kitoje suolo pusėje.
"O ji tai viską apgalvoja."
Imdamas savo krepšį su fizinio lavinimo apranga, sumurmėjau, girdamas Haruhi smulkmeniškumą. Dideliame sportiniame krepšyje buvo mano šiandien per pirmąją fizinio lavinimo pamoką vilkėti marškinėliai, šortai, treningas ir kelnės. Haruhi sugalvotas infiltracijos planas be abejo buvo "persirengti Šiaurės gimnazijos mokiniais." "Koizumis persirengs į lengvosios atletikos aprangą, o aš apsimausiu treningus ir kelnes. Tuomet galėsime tiesiog įbėgti pro vartus ir visi pamanys, kad mes iš atletikos klubo ir ką tik baigėm bėgiot. Nepriekaištingas planas!"
Kitaip tariant, turėjome kaip vabzdžiai išmokti mimikrijos. Na, tai bent jau geriau nei atsitiktinai pasigauti iš Šiaurės gimnazijos namo einantį vaikiną ir merginą ir atimti iš jų drabužius.
"Nu, tai irgi nebloga mintis."
Nerūpestingai pasakė Haruhi, stovėdama ir laukdama manęs už kampo nuo mokyklos vartų. Paimdama iš manęs krepšį, pareiškė:
"Būtų mažiau tikėtina, kad mus įtartų, jei apsirengtume taip kaip tu. Anksčiau reikėjo mums pasakyti, kad tau kilo net dar geresnė mintis."
Tai pakelės apiplėšimas, kaip tu gali iš manęs to tikėtis?
Haruhi atrišo mano krepšį ir apvertusį jį aukštyn kojomis, be gailesčio iškratė jo turinį. To pasekoje dabar ant asfalto voliojosi ketveri drabužiai.
"Tu juos tinkamai išskalbei?"
Jo, prieš savaitę.
"Beje, Suzumija-san,"
Koizumis pasižiūrėjo į mano purvu suteptą aprangą lyg dykumos smiltpelė, beviltiškai žiūrinti į mongolinį tigrą, prirėmusį ją į aklavietę.
"Kur mums reikėtų persirengti? Ar kur nors netoliese nėra atokesnės vietos?
"Galim ir čia."
Akimirksniu atsakė Haruhi ir tuoj pat pasičiupo kelnes.
"Aplink juk praeivių nėra, ir ne taip jau šalta. A, nesijaudink, aš nusisuksiu. Džonai, tu irgi nusisuk, pridengsim jį."
Tuomet ji žvilgtelėjo į mane įžūloku žvilgsniu.
"Aš tai visai neprieštarauju, kad į mane žiūrėtų."
Ji pikdžiugiškai šyptelėjo ir ėmėsi po savo sijonu mautis sportines kelnes.
"Nebūčiau pagalvojusi, kad tavo kojos tokios ilgos."
Ji pritūpė žemyn, kad atsiraitotų ilgas kelnes, o pasitaisiusi jų ilgį, vėl atsistojo ir atsisagstė savo sijoną, o šis lengvai nuslydo jai liemeniu. Po to ji nusimovė savo juodą švarką ir kai jau ėmė atsisagstyti savo palaidinukę, aš paskubomis nusisukau šalin.
"Nieko tokio, aš po ja vilkiu marškinėlius."
Palaidinukė nukrito ant švarko ir sijono. Lėtai atsisukau atgal. Vilkėdama baltus vienspalvius trumparankovius marškinėlius, Haruhi išdidžiai išpūtė krūtinę, jos ilgiems plaukams plevenant vėjyje. Į tai bežiūrint, man kažkodėl staiga kilo noras vėl pamatyti tam tikrą reginį:
"Ei, ar nenorėtum susirišti plaukus į kasytę?"
Haruhi pasižiūrėjo atgal į mane.
"Kodėl?"
Šiaip sau, be jokios priežasties.
Haruhi lengvabūdiškai prunkštelėjo nosimi.
"Nors gali atrodyti, kad susirišti kasytę yra lengva, tačiau susirišti gražią tikrai sunkoka."
Vis dėlto, Haruhi iš savo ant asfalto gulėjusio švarko išsiėmė plaukų gumytę ir grakščiai už galvos susirišo savo ilgus juodus plaukus.
"Na, galbūt taip labiau atrodys, kad esu iš lengvosios atletikos klubo. Na, ar gerai?"
Tiesiog nepriekaištinga. Mano nuomone, tavo žavesys padidėjo 36% procentais.
"Durnius."
Man besvarstant, kaip turėčiau į tai reaguoti, supratau, jog ji tik apsimetinėjo, kad supyko. Turėjau iš karto suprasti.
Nors užtruko ilgiau, Koizumis galiausiai irgi baigė persirengti. Tikriausiai jam sunku tokiame lediniame ore vilkėti tik šortus ir trumparankovius marškinėlius. Jau nekalbant apie tai, kad jam reikėjo jaustis išskirtinai nejaukiai, nes turėjo vilkėti kažkieno kito sportinę aprangą. Visas drebėdamas ir pašiurpęs, Koizumis paklausė:
"Suzumija-san, juk tu nežadi vilkėti treningo, tiesa? Ar neprieštarautumei, jei jį pasiskolinčiau?"
Haruhi taip pat buvo plikomis rankomis, tačiau vien jos šypsenos pakako, kad išsklaidytų visą šaltį.
"Ne-a. Man jo reikia, kad paslėpčiau krepšius. Galiausiai taip užsimaskavus, nenoriu, kad krepšiai imtų ir viską sugadintų."
Iš tiesų, Koujouen akademijos ir Šiaurės gimnazijos mokykliniai krepšiai iš išorės šiek tiek skyrėsi. Haruhi lyg staltiesę išskleidė treningą ir apvyniojo juo savo ir Koizumio krepšius, o po to paliepė man juos nešti. Tada ji sugrūdo savo ir Koizumio drabužius į mano sportinį krepšį ir vėlgi liepė man jį nešti.
"Taigi, dabar,"
Pasakė Haruhi, užsidėjusi rankas ant liemens,
"Dabar mes atrodom taip, lyg grįžtume iš maratono treniruotės. Neblogai, ane?"
Aišku, tau gal neblogai, bet kaip man? Kur tu esi mačiusi lengvosios atletikos klubo narį, kuris bėgiotų, nešdamasis su savim šitiek mantos, ir dar tuo metu vilkėtų įprastą uniformą?
"Na, juk gali save laikyti klubo vadybininku. Nagi, viens, du, fight! Viens, du, fight!"
Mergiotei su kasyte nubėgus, aš ir Koizumis susižvalgėme, ir abu vienu metu gūžtelėję pečiais, nusekėme paskui ją.
Tiek šis Koizumis, tiek aš puikiai žinojome, kaip nesuvokiamai sunku buvo sustabdyti Haruhi, kai ji ima sau kažkur lėkti, nesvarbu, kokios gi bebūtų aplinkybės. Taigi, mums nebuvo daugiau iš ko rinktis, ir tik lėkti paskui ją.
Na, juk visada taip buvo, ar ne?
Nežinau, tai gerai ar blogai, tačiau priešingai nei kalvos papėdėje esančioje privačiojoje mokykloje, Šiaurės gimnazijos vartai visada atviri. Niekur nėra jokių apsauginių. Viskas ėjosi pagal planą; Haruhi apsimestinis maratonas su skanduojamais šūkiais greitai atėjo į pabaigą, mums sėkmingai prie įėjimo pasiekus finišą. Nebūčiau pagalvojęs, kad būtų prireikę tiek pastangų, kad tiesiog atsivesčiau Haruhi ir Koizumį į savo mokyklą – juk prieš tris dienas jūs vis dar kasdien lankėt šią vietą.
"Koks senas pastatas! Tos sienos sudėtos iš blokų? Nejaugi prefektūrinės mokyklos tikrai tokios skurdžios? Gerai padariau, kad čia nestojau."
Klausydamasis šio jos nepaprastai teisingo teiginio, nukreipiau žvilgsnį link išsirikiavusių batų spintelių eilių. Savo batus jau buvau persimovęs. Man besižvalgant, kur buvo šlepetės svečiams, Haruhi jau buvo paprasčiausiai atsidariusi arčiausiai jos buvusią spintelę ir pasiėmusi atsitiktinio mokinio šlepetes.
Būtent tai, ką Haruhi ir darytų. Savaime kreivai nusišypsojau.
"Ko čia šypsaisi? Atrodai žiauriai kvailai. Aš juk nepadariau nieko juokinga."
Jai taip pasakius, tuoj pat nusikračiau tos šypsenos. Ji buvo teisi: nesvarbu, kaip nederamai Haruhi besielgtų, dabar buvo visai netinkamas metas šypsotis.
Pamaniau, kad Tanigučio batų dydis turėtų būti panašus į Koizumio, todėl paėmiau ir padaviau jam Tanigučio šlepetes.
"Dėkoju. Apgailestauju dėl rūpesčių."
Koizumis man mandagiai padėkojo tonu, kuris visai neskambėjo apgailestaujančiai, ir apsimovė šlepetes. Jo mūvėtus sportbačius sugrūdau į Tanigučio spintelę.
Po to vėl pasiėmiau po ranka jų treningu apvyniotus krepšius.
"Parodysiu kelią, paskui mane."
"Pala biški!"
Jau benueinant, Haruhi mane sulaikė. Nevalingai tarp pirštų sukinėdama savo plaukų kasytę, ji pasakė:
"Ateivė, vardu Nagato-san, yra Literatūros klube, ar ne?"
Tiksliau sakant, dabartinė Nagato yra tik paprasta mokyklinukė, kuri anksčiau buvo ateivė. Vis dėlto, manau, kad ji viena ten vis dar laukia, kol aš ateisiu.
"Ta Nagato-san turbūt niekur nepabėgs. Pirma eikim sugaukim keliautoją laiku Asahiną-san. Kur ji yra?"
Ji turbūt jau išėjo namo...... Netikėtai man į galvą šovė mintis. Mano instinktai iš tiesų nebuvo apsimestiniai. Man net nereikėjo knaisiotis po savo atsiminimus. Ši manęs nepažinojusi Asahina-san turėjo kaligrafijos rinkinį. Prieš tai, kai ją pagrobė Komanda SOS, ji buvo kaligrafijos klubo narė. Vadinasi, galbūt ji vis dar yra čia.
"Gerai tada, čionai."
Atleisk, Nagato. Palauk dar truputį. Prieš ateidami pas tave, mes turime nueiti iki kaligrafijos klubo kambario. Tyliai melsdamasis, kad šiandien veiktų kaligrafijos klubas, savaime paspartinau žingsnį.
Haruhi buvo ta, kuri atidarė klubo kambario duris. Ta mergiotė tiesiog visai neturėjo supratimo, kad į duris reikia pasibelsti, nors ir pats neturėjau nuotaikos jai pamokslauti apie tokius nereikšmingus dalykus, kol tuo tarpu Koizumis nejaukiai stovėjo koridoriuje.
Kaligrafijos klubo kambaryje buvo trys merginos, kurios uoliai praktikavosi rašyti kakizome.
"Kuri iš jūsų yra Asahina-san?"
"...Taip?"
Mažiausia iš jų pasižiūrėjo plačiai atmerktomis akimis ir sumurmėjo droviu balsu pro savo vyšnines lūpytes.
"Kuo galiu padėti......?"
Asahina-san grakščiai sėdėjo ant kėdės, ore sustingusioje rankoje laikydama teptuką.
Linktelėjau ir pro Haruhi petį apžiūrėjau kambarį. Curujos-san čia nebuvo. Iš palengvėjimo atsidusau. Reiškia, kaligrafijos klubui ji nepriklausė.
Haruhi sušnabždėjo man į ausį:
"Tai ta mergina, ar ne? Ar ji tikrai antrametė? Man labiau atrodo, kad ji vis dar būtų vidurinėje."
"Man irgi taip atrodė, tačiau ten ji. Ten garantuotai Asahina Mikuru-san."
Tai išgirdusi, Haruhi milžiniškais žingsniais nužingsniavo link jos ir ėmėsi šiai mažajai angelėlei, kuri vis dar sustingusi laikė teptuką, skiesti visokias tai nesąmones:
"Aš Suzumija iš mokinių tarybos informacijos skyriaus. Asahina Mikuru-san, mes pageidautume paklausti keleto klausimų. Prašau trumpam eiti su mumis."
Ir taip sakai vilkėdama marškinėlius ir treningines kelnes.
"Mokinių tarybos....... Informacijos skyriaus? Kas tai...... Aš nieko..."
"Tiesiog eik su manim!"
Haruhi atėmė iš jos teptuką ir numetė prie popieriaus, o po to pagriebė už Asahinos-san rankos ir priverstinai pastatė ją ant kojų. Kitos klubo narės buvo pernelyg pritrenktos ir išsigandusios, kad galėtų ką nors pasakyti. Jei čia būtų buvusi Curuja-san, mes tikriausiai būtume galėję pamatyti nežemišką dvikovą tarp jos ir Haruhi. Haruhi apsivijo rankomis aplink Asahinos-san liemenį ir paprasčiausiai ją pagrobė, nieko žmoniškai ir nepaaiškinusi.
"Tavo krūtys...... Jos milžiniškos! Hmm, tu puiki veikėja. Man patinka!"
Džiugiai pasakė Haruhi, grabaliodama aukštesnės klasės mokinės iš kitos mokyklos krūtis.
"Kjaa! Vaa! Kas... Ką... Aa!?"
Pastebėjusi mane stovintį prie durų, Asahina-san dar labiau išpūtė akis. Ji turbūt pagalvojo: "Vėl pasirodė tas anos dienos iškrypėlis!" Apsiašarojusi, Asahina-san taip pat pasižiūrėjo į Koizumį, kuris trypčiojo koridoriuje, stengdamasis nesušalti, o Koizumis žvilgtelėjo į ją lyg būtų pašalinis ir pasakė:
"Aš nesu koks nors įtartinas žmogus, tikrai."
Koizumi, nemėgink taip apsirengęs apsimetinėti, kad esi niekuo dėtas.
Tarytum motina, bandanti neleisti pabėgti vaikui, kuriam pasakė, kad vedasi jį pas dantistą, Haruhi, laikydama spurdančią Asahiną-san, pasakė:
"Na, Džonai, dabar liko tik Nagato-san. Greičiau vesk mus pas ją."
Neprivalai man to sakyti.
Visgi, man reikėjo greičiau skubėti į tą vietą, kol manęs nepastebėjo koks akylas mokinys ar mokytojas, žinantis, kad aš pabėgau iš pamokų.
Į vietą esančią trečiajame pastato, žinomo kaip Senasis Kompleksas, aukšte, Komandos SOS vadavietę, kuri oficialiai žinoma kaip Literatūros klubo kambarys.
Šį kartą prieš atidarant duris, pasibeldžiau.
"Ei, Nagato."
Akiniuotoji tuoj pat pakėlė savo žvilgsnį nuo ant stalo buvusios storos storaviršelės knygos.
"A......"
Mane pamačiusi, Nagato atsiduso iš palengvėjimo.
"E?"
Kai ji pamatė, kad paskui mane pasirodė ir Haruhi, jos akys išsipūtė.
"......E?"
Pamačiusi, kad Haruhi atitempia jos pagrobtą Asahiną-san, ji išsižiojo.
"......"
Ir galiausiai įėjus Koizumiui, ji liko tiesiog be žado.
"Laba diena!"
Haruhi skaisčiai nusišypsojo. Įsitikinusi, kad visi jau buvo kambaryje, ji užrakino duris. Trakšt! Išgirdusios šį garsą, Nagato ir Asahina-san sureagavo vienodai – jų abiejų kūnai sustingo iš baimės.
"K-Ką tu darai?"
Taip kaip ir tą dieną, atrodė, kad Asahina-san tuoj apsiverks.
"K-Kokia čia vieta? Kodėl jūs čia mane atsivedėte? Ir, k-kodėl užrakini duris? Ko tu iš manęs nori?"
Dėl šios jos vienodos reakcijos tiesiog norėjosi verkti. Kaip nostalgiška...
"Patylėk."
Lygiai taip pat, kaip ir tą dieną, Haruhi prievarta pasiglemžė padėties valdžią sau į rankas, o po apsižvalgė po kambarį.
"Vadinasi, mergina su akiniais yra Nagato-san? Malonu susipažinti! Aš Suzumija Haruhi! Tas vaikinas, vilkintis lengvosios atletikos aprangą Koizumis-kun, o ši mergiūkštė absurdiškai didelėmis krūtimis Asahina-san. Na, o jį juk pažįsti, tiesa? Jis Džonas Smitas."
"Džonas Smitas...?"
Nustebusi Nagato pastūmė savo akinių rėmelius ir pasižiūrėjo į mane sutrikusiu žvilgsniu. Gūžtelėjau pečiais ir priėmiau tą kvailą vardą. Kjonas ir Džonas juk vis tiek panašiai skamba.
"Nu, reiškia čia. Komanda SOS. Nors nieko nėra, čia puikus kambarys. Reiktų šičia atsinešti visokių daiktų."
Tarytum smalsi katė naujame name, Haruhi ėmė šniukštinėti po kambarį, pasižvalgydama pro langą, smalsiu žvilgsniu apžiūrinėdama knygų lentyną, o tuomet manęs paklausė:
"Nu, o ką toliau darom?"
Tik nesakyk, kad visą kelią čia atėjai nieko neapgalvojusi? Rimtai jau haruhiška mąstysena.
"Aš neprieštarauju šį kambarį padaryti mūsų štabu, tačiau labai nepatogiu čia rinktis. Būtų laiko švaistymas kaskart po pamokų čia vykti. Šiaurės gimnazijoje aš neturiu jokių pažinčių. Sugalvojau! Ką manot, jei susitartumėme dėl laiko ir tiesiog rinktumėmės kavinėje prie stoties?"
Jai taip pasakius, niekas, išskyrus mane ir kalbančiąją mergiotę, nebesuprato, kas gi čia dedasi.
Nagato atrodė kaip lėlė su sutrikusia išraiška, Asahina-san drebėdama keistai elgėsi, tuo tarpu Koizumis tapo tyliu mimu.
Pravėriau burną, bet man nespėjus nieko pasakyti—
Pypt!
Netikėtai, iš niekieno nepaliesto kompiuterio nuskambėjo kažkoks elektroninis garsas. Nagato instinktyviai pasuko link jo veidą.
"A?"
Asahina-san išsitiesė, kad bent kaip nors suprastų, kas čia dedasi. Šis keistas kompiuteris pritraukė visą mano supratimą apie tai, kaip veikia šitie daiktai.
Senoviškas CRT monitorius trakštelėjo ir lėtai nušvito – tai supratau tik iš atspindžio Nagato akiniuose.
Paskui tai turėjo sekti besisukančio kietojo disko garsas, tačiau nieko panašaus nesigirdėjo. Aš jau esu anksčiau tai matęs... Ne, pamenu, kad tada pirma turėjau jį įjungti... Vietoj besikraunančios operacinės sistemos, ekrane pasirodė neįprastas reginys, kuris atrodė nepaprastai pažįstamas...
"Pasitrauk."
Mano kūnas savaime ėmė judėti. Pastūmiau Haruhi į šalį ir visu greičiu nuskubėjau prie ekrano.
Tamsiai pilkame ekrane pradėjo tyliai lietis žodžiai:
JUKI.N > Jei tai skaitai, aš tikriausiai nebeesu savimi.
...Taip, būtent, Nagato...
"Kas čia dedasi? Niekas juk nespaudinėja klavišų, kaip netikėta!"
"Galbūt jis buvo nustatytas, kad konkrečiu laiku įsijungtų? Vis dėlto, šis kompiuteris atrodo labai senas, turbūt tam prireikė begalės darbo."
Negalėjau klausyti, apie ką Haruhi ir Koizumis už manęs kalbėjo. Nedrįsau net mirkčioti, bijodamas praleisti bent vieną žodį. Spoksodamas į ekraną ausyse galėjau girdėti kaip daužosi mano širdis.
JUKI.N > Šios žinutės pasirodymas reiškia, kad tu, aš, Suzumija Haruhi, Asahina Mikuru ir Koizumis Icukis yra visi čia susirinkę.
Tarytum prisitaikęs prie mano skaitymo greičio, žymeklis neišskirtiniu šriftu be paliovos spausdino žodžius:
JUKI.N > Tai yra raktas. Tu radai atsakymą.
Iš tikrųjų ne aš radau atsakymą. Aš už jo tiesiog atsitiktinai užkliuvau, kai iš paskos mane drauge su Koizumiu čia atitempė Haruhi. O ši Haruhi tikrai gana naudinga... Beje, Nagato, seniai nesimatėm.
Skaitydamas ekrane esančius žodžius jaučiau nostaligiją. Nors eilutės buvo tylios, širdyje galėjau girdėti, kaip Nagato monotonišku balsu taria kiekvieną žodį. Žymeklis toliau judėjo:
JUKI.N > Tai avarinio išėjimo programa. Jai aktyvuoti, paspausk "Enter" klavišą, priešingu atveju – bet kurį kitą klavišą. Aktyvavus, tau butų suteiktas šansas ištaisyti erdvėlaikio kontinuumą. Vis dėlto, sėkmė nėra garantuojama. Be to, tavo sėkmingas sugrįžimas taip pat nėra garantuojamas.
Avarinio išėjimo — programa. Žinoma! Tai šis kompiuteris!
JUKI.N > Ši programa gali būti paleidžiama tik kartą. Ją paleidus, ji bus ištrinta. Jei pasirinksi ją nepaleisti, ji taip pat bus ištrinta. Ｒｅａｄｙ？_
Ir taip viskas baigėsi. Pabaigoje liko tik mirksintis žymeklis.
Spausti "Enter" ar kokį kitą klavišą?
Man atsipeikėjus, supratau, kad Haruhi žvilgčioja man pro petį.
"Ką visa tai reiškia? Čia kažkokia gudrybė? Džonai, liaukis kvailioti ir paaiškink mums pagaliau!"
Visiškai nepaisiau į Haruhi, Koizumį ir Asahiną-san. Šią akimirką mano akys nebuvo nukreiptos nei į kasytę susirišusią Haruhi, nei į mano fizinio lavinimo aprangą vilkintį Koizumį, nei į visada tokią nepakartojamą Asahiną-san. Visas mano dėmesys buvo nukreiptas į šį kompiuterį ir vienintelį kitą žmogų, buvusį šiame kambaryje. Paklausiau akiniuotosios merginos, kuri iš nuostabos įdėmiai žiūrėjo į ekraną:
"Nagato, ar ką nors apie tai prisimeni?"
"...Ne."
"Tikrai ne?"
"Kodėl?"
Kodėl ji taip skubėjo paneigti bet kokį susijimą su visu tuo? Juk tai tu buvai ta, kuri parašė šiuos žodžius...... Norėjau jai tai pasakyti, tačiau jei būčiau, ši Nagato būtų tik dar labiau sutrikusi.
Dar kartą nusprendžiau peržvelgti paskutinę žinutės dalį.
Nagato paliko man šią žinutę. Mano pažinota Nagato. Atvirai kalbant, nelabai supratau, kas buvo ta avarinio išėjimo programa, o tai, kad sėkmė nėra garantuota, kėlė man nerimą.
Vis dėlto, dabar buvo ne laikas nerimauti. Anksčiau aš visiškai pasitikėjau ta Nagato, ir dabar vėl galėjau pasitikėti tik ja. Jei ne Nagato, ta tyliąja ateivių sukurta gyvąja humanoidine sąsaja, kuri jau begalę kartų išgelbėjo mano gyvybę, kuo gi daugiau aš galėjau pasitikėti? Jei abejoju net jos žodžiais, tada man tikrai galvoje pasimaišė.
"Ei, Džonai. Kas tau? Tavo keista išraiška."
Atrodė, kad Haruhi balsas būtų sklidęs iš toli.
"Patylėk akimirką. Aš bandau sutvarkyti savo mintis."
Šiuo metu man tikrai reikėjo viską gerai apgalvoti. Haruhi ir Koizumis, kurie mokėsi kitoje mokykloje, Asahina-san, kuri nebuvo keliautoja laiku, ir Nagato, kuri nieko apie visą tai nežinojo. Apie tai pagalvojęs, supratau, kad dabar nebuvo dėl ko rūpintis.
Ekrane atsispindėjo asmeninės Nagato mintys. Šios žinutės tikrumu negalima abejoti.
Ištiesiau rankas ir giliai įkvėpiau.
Taip...
Aš buvo tikras tik dėl to, kad norėjau ištrūkti iš šio pasaulio. Aš norėjau vėl pamatyti Komandą SOS, kuri man buvo tokia pažįstama, jog buvo tapusi mano kasdieninio gyvenimo dalimi, kaip ir visus kitus tame pasaulyje. Čia nebuvo jokios "Organizacijos" ar Integruotos Informacijos Minčių Esybės, o suaugusios Asahinos-san versija niekada nesilanko šiame pasaulyje. Viskas buvo taip neteisinga.
Man neprireikė daug laiko, kad apsispręsčiau.
Iš kišenės išsiėmiau suglamžytą popieriaus lapą...
"Atleisk, Nagato, bet turiu jį tau grąžinti."
Nagato lėtai ištiesė savo išblyškusius pirštus ir priėmė tuščią stojimo į klubą paraiškos blanką. Vieną kartą nepavykus, antrą kartą jai galiausiai pavyko jį sugriebti. Vos tik lapą paleidau, jis ėmė virpėti, nors čia nesijautė jokio vėjo.
"Aišku......"
Nagato balsas net drebėjo, o jos akys pasislėpė už blakstienų.
"Bet žinai," pasiskubinau paaiškinti, "Tiesą sakant, aš jau anksčiau buvau šio kambario narys. Man nėra prasmės stoti į Literatūros klubą, nes..."
Haruhi, Koizumis ir Asahina-san žiūrėjo į mane išraiška, sakančia "Apie ką jis po galais kalba?" Nagato išraišką slėpė jos plaukai, todėl negalėjau aiškiai jos matyti. Bet tai nesvarbu. Nesijaudink, Nagato. Kas benutiktų, aš būtinai sugrįšiu į šį kambarį.
"Nes visų pirmiausia, aš Komandos SOS narys!"
Ready?
O.K. Be jokios abejonės.
Ištiesiau pirštą ir paspaudžiau "Enter" klavišą.
Vos po akimirkos......
"Aa?!"
Netikėtai mane apėmė stiprus svaigulys. Man prieš akis ėmus suktis vaizdui, nevalingai įsikibau į stalą. Man ėmė skambėti ausyse. Tolumoje galėjau girdėti žmonių balsus. Viskas priešais užtemo. Netekau bet kokio pusiausvyros jausmo, jaučiausi lyg plūduriuočiau, tarytum medžio lapas įkritęs į sraunią upę, be paliovos sukdamasis. Mane šaukę balsai ėmė blėsti. Ką jie man sakė? Ar tai Džonas, ar Kjonas? Dėl to irgi nebuvau tikras. Tai neskambėjo panašiai į Haruhi balsą. Tamsu. Ar aš krentu? Kur aš krentu? Kas nors man pasakykit.
Mano mintys buvo visiškoje sumaištyje. Ar mano akys tikrai atmerktos? Aš nieko nemačiau, ir nieko negirdėjau. Galėjau tik jausti, kaip plūduriuoju. Kur gi buvo mano kūnas? Haruhi? Viskas išsikraipė. Koizumi? Asahina-san? Kur aš? Kur aš keliavau? Kas gi manęs laukė šioje avarinio išėjimo programoje?
Nagato—
"Aa?!"
Vėl sušukau. Mano keliai vos nesulūžo, man vos ne vos pajėgus išlaikyti pusiausvyrą. Tik tada suvokiau, kad aš vis dar stovėjau.
"Kas gi...?"
Visur buvo tamsu. Vis dėlto, ne aklinai tamsu, nes laimei vis dar galėjau matyti savo akimis.
"Kur aš...?"
Pro langą šviečiant blankiai šviesai, bandžiau išsiaiškinti, kur buvau. Tai buvo panašu į kambarį, o aš laikiau savo rankas ant stalo, ant kurio buvo senas kompiuteris...
"Literatūros klubo kambarys!"
Kaip ir prieš tai.
Vis dėlto, Nagato čia nebuvo. Haruhi, Asahina-san ir Koizumis taip pat buvo dingę. Likau tik aš vienas. Buvo tamsu, nors dar visai neseniai į kambarį švietė saulė. Sutemo pernelyg staiga. Pasižiūrėjau pro langą ir nakties danguje pamačiau keletą negausiai išsibarsčiusių, žibančių žvaigždžių. Laikas tikrai greitai bėga.
Kambario išvaizda buvo tokia pat, kaip ir prieš akimirką. Čia buvo knygų lentyna, ilgas stalas ir senas kompiuteris. Supratau tai vos juos pamatęs. Aš nesugrįžau į savo ankstesnį pasaulį, nes čia nebuvo jokio Komandos SOS turto. Čia nebuvo vadės stalo, nei viso Asahinos-san cosplay garderobo. Tiesiog tuščias Literatūros klubo kambarys... visgi...
Man nuo kaktos ant akių ėmė varvėti prakaitas, kurį nusišluosčiau švarko rankove.
Kažkas buvo ne taip.
Koks gi čia klaidinantis jausmas? Aš žinau, kur aš esu. Čia neabejotinai buvo Literatūros klubo kambarys. "Tu ką, taiko būgnas?" Staiga prisiminiau tą Tanigučio juokelį. Kur. Tai nesvarbu. Būtent, "kur" buvo visai nesvarbu.
"Čia..."
Netikėtai supratau priežastį, dėl kurios jaučiausi taip nejaukiai. Man atrodė, kad pajutau, jog staiga pakilo mano kūno temperatūra, tačiau iš tikrųjų taip nebuvo. Temperatūra jau anksčiau buvo aukšta, todėl šoktelėjus mano kūno temperatūra nebuvo tik iliuzija.
Nebegalėdamas daugiau iškęsti, nusimoviau savo paltą. Atsivėrė visos mano kūno poros ir ėmė prakaituoti. Po to nusimoviau švarką ir atsiraitojau marškinių rankoves, tačiau kambaryje susikaupęs karštis nesidarė ne kiek mažiau pakenčiamas.
"Karšta!"
O tada sumurmėjau.
"Karšta lyg..."
Karšta lyg vidurvasaryje.
Kitaip tariant, dabar buvo tik vienas klausimas, kurį man reikėjo klausti:
Kada dabar yra?
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į antrąjį skyrių | Toliau į ketvirtąjį skyrių |
