Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius5
Penktasis skyrius[edit]
"............"
Man toliau nežinant ką sakyti, Nagato pasisuko link Asahinos-san (vyresniosios).
"Perduosiu taikinio erdvėlaikio koordinates."
"A, žinoma."
Lyg paklusnus šuo, norintis pasisveikinti, Asahina-san (vyresnioji) ištiesė ranką.
"Prašau..."
Nagato pirštu palietė Asahinos-san (vyresniosios) delną, o po to vėl palengva jį atitraukė... Ir viskas? Visgi, regis, kad Asahinai-san (vyresniajai) to visiškai pakako.
"Supratau, Nagato-san. Mums tereikia ištaisyti ten esančią "ją", tiesa? Tai neturėtų būti sunku, kadangi tuo metu "ji" turėtų nebeturėti jokių galių..."
Atrodydama pasiryžusi, keliautoja laiku sugniaužė ranką, kai tada ateivė pasakė:
"Palaukite."
Nebemūvėdama akinių ir rodydama savo nepridengtą veidą, Nagato abejingai pridūrė:
"Dabartiniame būvyje jūs taip pat būtumėte įtraukti į erdvėlaikio pakeitimą. Privalo būti panaudotos atsakomosios priemonės."
Ji tyliai ištiesė ranką.
"Ranką."
Kam tau ji? Ji nori su manimi irgi pasisveikinti? Man paklusniai atkišus savo ranką, Nagato paėmė už mano riešo savo lediniais pirštais, akimirką priversdama mano širdį plakti greičiau.
"............"
Staiga Nagato pritraukė savo veidą man prie rankos.
"A!"
Savaime surikau. Visgi, manau, kad tai buvo neišvengiama reakcija. Pritūpusi, Nagato netik lūpomis prilietė mano riešą, tačiau taip pat parodė ir savo dantis. Taip, kaip per filmo kūrimą, kai ji užpuolinėjo Asahiną-san ją kandžiodama.
Tiesą sakant, visai neskaudėjo. Tai buvo panašu į vieną tų nepiktų Šiamiseno įkandimų, bandant jį paglostyti, nors katino dantys suleisti man į odą vis tiek dūrė. Tuo tarpu Nagato įkandimas visiškai nekėlė skausmo, tarytum jos seilėse būtų buvę kokios nors nuskausminančios medžiagos. Lyg uodo įgėlimas.
Penkias ar dešimt sekundžių pabuvusi kandusi man ranką, Nagato lėtai pakėlė galvą.
"Tavo kūno paviršius buvo apgaubtas kontržvalgybinių veiksmų apsauginiu šydu ir gynybiniu lauku."
Pasakė Nagato be jokio paraudimo ar drovėjimosi. Kita vertus, abejomis rankomis užsidengusi burną, Asahina-san (vyresnioji) atrodė ganėtinai nustebusi. Pasižiūrėjau į savo riešą, kuriame jaučiau keistą nutirpimą. Ant jo buvo dvi vampyro įkandimo žymes primenančios skylutės, kurios dar man bežiūrint dingo be pėdsako. Taip, kaip Asahinai-san kuriant filmą, man į kūną buvo įleista ypatingųjų Nagato nanomašinų.
"Tu taip pat."
Baimindamasi Nagato, Asahina-san taip pat droviai ištiesė drebančią ranką.
"...Jau senokai man to nedarei. Tuo metu aš tau sukėliau šitiek rūpesčių..."
"Man tai pirmas kartas."
"A, t-tiesa, pamiršau......"
Stipriai užmerkusi akis, keliautoja laiku priėmė ateivės bučinį ant riešo, paslaptingųjų nanomašinų suleidimui trukus trumpiau nei man, ir galiausiai baigus, ji sausai atkosėjo.
"Ką gi, keliaukime, Kjonai-kun. Nuo dabar prasidės tikrasis darbas."
Labai tikiuosi, šis apšilimas ir taip jau baisiai ilgas buvo. Nors į tai dėjau begalę pastangų, nenoriu to kada nors daugiau daryti.
"Dėkui."
Stengdamasis išlikti kaip galima ramesne išraiška, padėkojau būto šeimininkei. Tylos įsikūnijimu buvusi Nagato nieko neatsakė. Jos išraiškoje nesijautė jokios savimonės. Vis dėlto, nežinau kodėl, tačiau stovinčios Nagato siluetas man atrodė nepaprastai vienišas. Juk taip ir buvo, kaip kad ir anksčiau buvau pamanęs?
"Iki pasimatymo, Nagato. Būtinai lauk, kol aš ir Haruhi pasirodysime Literatūros klubo kambaryje."
Tarytum lėlės, kuriai buvo įkvėpta gyvybė, judesiu, ateivių sukurta organinė gyvybės forma linktelėjo galvą.
"Lauksiu."
Šis tylus balsas privertė suprasti apie neįprasto liūdesio buvimą mano širdyje. Vis dėlto, apie šio nuliūdimo priežasties ieškojimą teko užmiršti greičiau nei apie užgesintos cigaretės dūmą, Asahinai-san (vyresniajai) pasakius:
"Kad išvengtumei laikligės,"
Ji tvirtai paėmė mane už pečių.
"Užmerk akis."
Padariau kaip lieptas. Priešais save jutau stovinčią Asahiną-san, laikiusią mano rankas.
"Kjonai-kun..."
Jos švelnus šnabždesys skambėjo nepaprastai maloniai. Nejaugi ji ketina mane pabučiuoti?
"Pradėkim."
Prašau, prašau, kiek tik tau širdis geidžia, kuo aistringiau, tuo geriau. Ir man apie tai begalvojant...
Mane apėmė dramatiškas svaigulys. Laimei, kad užsimerkiau. Nors net jei nebūčiau, man vis tiek būtų užtemę akyse. Tai buvo lyg važiavimas amerikietiškais kalneliais be apsaugų. Darėsi nebeaišku, ar kraujas buvo traukiamas man iš kūno, ar jis tekėjo man į smegenis. Toliau sklandant nesvarumo būsenoje, net užsimerkus atrodė, kad man sukasi akyse. Nepraradau sąmonės vien tiek dėl šilumos, sklidusios iš Asahinos-san (vyresniosios) rankų.
Kiek gi minučių aš taip prabuvau? O gal valandų? Netekau bet kokios laiko ir erdvės nuovokos. Aš daugiau nebeiškęsiu. Mane pykina, Asahina-san...
Man jau be jokio taktiškumo bandant užčiuopti ką nors, į ką būčiau galėjęs nusivemti...
"Em... Mes atvykome."
Man iš po kojų prapuolęs tvirtos žemės jausmas buvo vėl sugrįžęs.
Pro kojines jutau sklindantį žemės šaltį. Tuo pat metu sugrįžo ir kūną veikusi žemės trauka. Pykinimo jausmas išnyko lyg jo nei nebūtų buvę.
"Jau gali atsimerkti. Kaip gerai, mes Nagato-san nurodytoje vietoje... ir laike."
Pasižiūrėjau viršun. Naktiniame danguje spindėjo žiemos meto žvaigždynai, o dėl švaresnio oro jie matėsi kur kas geriau nei vasarą. Pasukęs galvą iš karto atpažinau virš gyvenamųjų namų kyšantį Šiaurės gimnazijos pastato stogą.
Apsižvalgiau aplink, bandydamas išsiaiškinti, kur dabar buvau. Nors buvau apgaubtas nakties tamsa, dėl to nebuvo jokios abejonės. Aš čia buvau vos prieš kelias valandas. Prisiminiau vietą, kurioje drauge buvau su kasyte susirišusia Haruhi ir fizinio lavinimo aprangą vilkinčiu Koizumiu.
Tai buvo ta pati vieta, kurioje Haruhi ir Koizumis persirengė. Turbūt... sutapimas.
Ką gi, koks dabar laikas?
Pasižiūrėjusi į savo laikrodį, Asahina-san (vyresnioji) atsakė:
"Dabar gruodžio 18-oji, aštuoniolika po keturių ryto. Po maždaug penkių minučių bus pakeistas pasaulis."
Nuo tada, kai 20-ąją paspaudžiau "Enter" ir nukeliavau trejus metus į praeitį, 18-oji būtų prieš dvi dienas. Tą dieną pabudau visai nenutuokdamas apie tai, kas nutiko, ir kaip visada nuėjęs į mokyklą, puoliau į visišką paniką, išvydęs, kad Šiaurės gimnazija buvo neatpažįstamai pasikeitusi. Vietoj pradingusios Haruhi, atsirado turėjusi nebeegzistuoti Asakura, bei manęs nebepažinojusi Asahina-san ir paprastu žmogumi tapusi Nagato.
Viskas prasidėjo čia. Viskam prasidedant dabartinis aš esu netoliese, kad galėčiau neleisti viskam prasidėti. Dėl šios priežasties dabar aš čia esu.
Man bepasineriant į gilius apmąstymus...
"A, pamiršau pasiimti batus."
Suglumusiai sumurmėjo Asahina-san (vyresnioji).
Juk keliavome neavėdami batų, tiesiai iš svetainės. Kaip ir buvo galima tikėtis iš mūsų išsiblaškėlės Asahinos-san, net laiko tėkmė bejėgė ją pakeisti.
"Tikiuosi, kad Nagato-san man juos pasaugos."
Jos sunerimę žodžiai man pačiam leido bent trumpam atsipalaiduoti. Manau, jiems nieko nenutiks. Ji juk trejus metus išsaugojo tanzaku, todėl batų tikrai turėtų neišmesti. Tereikės tik pas ją nueiti ir paprašyti jos patikrint spintelę......
Lengvabūdiškai apie tai begalvojant, staiga man per kūną lyg elektros srovė perbėgo šiurpas.
Kadangi iš vasaros vėl buvau peršokęs į žiemą, jau nekalbant, kad stovėjau sau basas, buvo nepaprastai šalta. Tuojau pamaniau apsivilkti rankoje laikytą mokyklinį švarką, kai pastebėjau apglėbusią save rankomis ir susigūžusią Asahiną-san (vyresniąją). Na, tokioje žemoje temperatūroje vilkint tik bliuskutę ir mini sijoną, turėtų būti siaubingai šalta.
"Prašau, apsivilk."
Apgaubiau jos virpančius pečius savo apsiaustu. Net pats didžiavausi savo riterišku poelgiu.
"A, ačiū. Atsiprašau."
Nereikia atsiprašinėti, tai niekis. Jei prieš trejus metus nebūtumei manęs laukusi, aš niekaip nebūčiau iki čia nusikapanojęs. Vien už tai galėčiau dėl tavęs čia plikai išsirengti.
"Chi."
Asahina-san (vyresnioji) šyptelėjo pusei liaudies kojas pakertančia, nepakartojamo žavesio ir mielumo derinio šypsena, tačiau tuoj pat vėl surimtėjo.
"Jau netrukus."
Galbūt ir gerai, kad pamiršome batus, nes eidami nebesukėlinėjome nei garso. Nors nepaisant to, aš ir Asahina-san (vyresnioji) vis tiek pro Šiaurės gimnazijos vartus tipenome net užgniaužę kvapą. Sustojome už kampo ir lyg medžiotojai persekiojantys savo grobį, iškišę tik galvas žvelgėme į priešais tamsoje paskendusį kelią.
Aplink nebuvo daug gatvės žibintų, o priešais vartus stovėjo vos vienas. Tik ta vieta buvo blankiai apšviesta. Nors šviesa ir nebuvo labai ryški, jos pakako, kad būtų galima įžiūrėti, ar kas nors ten buvo.
"Ateina......"
Asahina-san (vyresnioji) man ant peties padėjo savo šiltą ranką, o prie ausies jaučiau jos įsitempusį, tačiau saldų alsavimą. Paprastai tai akimirksniu būtų mane apkerėję, tačiau šiuo metu šitokia reakcija visiškai buvo išgaravusi man iš galvos.
Iš nakties tamsos po gatvės žibinto šviesa pasirodė erdvėlaikio keitėja.
Šiaurės gimnazijos uniforma. Asmuo, kurį mums įvardijo Nagato. "Ji" buvo atsakinga už mūsų pasaulio pakeitimą, Komandos SOS narių išskyrimą ir visų pavertimą paprastais žmonėmis. Palikdama tik mano prisiminimus, o visų kitų prisiminimus ir istoriją visiškai pakeisdama.
"Ji" jau rengėsi tai daryti.
Vis dėlto, negaliu skubėti. Turiu palaukti kol pabaigs, kaip kad patarė Nagato. Privalau palaukti, kol "ji" pakeis pasaulį, ir tik tada šauti atkūrimo programą. Priešingu atveju, nebeegzistuos istorija, kurioje aš aktyvavau avarinio išėjimo programą. Nors nevisai tai supratau, Nagato ir Asahina-san (vyresnioji) tai labai aiškiai pabrėžė. Jos dvi gi supranta kaip veikia ta laiko tėkmė. Aš juk visai nesuprantu. O kadangi niekaip ir nesuprasiu, geriau tiesiog laikysiuosi suprantančiųjų nurodymų. Ta Nagato niekada nemeluotų, visąlaik būdama mūsų pusėje, su oria išraiška savo veide......
Tvirtai suėmiau Nagato man duotą adatinį šautuvą ir tyliai laukiau tos akimirkos.
Ramiais žingsniais priėjusi prie Šiaurės gimnazijos vartų, "ji" sustojo, kad pasižiūrėtų į tamsoje paskendusį, apšiurusį mokyklos pastatą.
Padvelkus vėjui suplazdeno jos uniformos sijonas.
Regis, mūsų nepastebėjo. Visa tai Nagato mums suleistų nanomašinų apsauginio šydo ir gynybinio lauko dėka.
Netikėtai, "ji" ištiesė ranką ir mostelėjo ja tarytum būtų pagriebusi už oro. Tai buvo keistai nenatūralus gestas, tarytum ji būtų buvusi kažkieno valdoma, tačiau buvo visiškai aišku, kad taip iš tiesų nebuvo.
"Neįtikėtina..." iš nuostabos suriko Asahina-san (vyresnioji) "Koks galingas laiko drebėjimas. Ji iš tikrųjų turi šitiek galios... Net matant sunku tuo patikėti."
Nors viską regėjau pats savomis akimis, nepastebėjau, kad kas nors būtų pasikeitę. Tiesiog toliau tęsėsi naktis. Vis dėlto, Asahina-san (vyresnioji) atrodė pajutusi, kaip kažkokiu tai būdu ką tik įvyko pasaulio istorijos pasikeitimas. Ji juk keliautoja laiku, nieko čia keisto, jeigu galėjo.
Asahina-san tvirtai prie manęs prisiglaudė. Juk iš tikrųjų turėjome būti įtraukti į "jos" pasaulio pakeitimą, tačiau Nagato įkandimo dėka galėjome to išvengti. Nagato ir Asahina-san (vyresnioji). Be jų dviejų garantuotai pražūčiau. Judėjau teisinga linkme, nes sekantis žingsnis turėjo būti paskutinis veiksmas, sprendžiant šią situaciją. Tiesiog negalėjau susimauti paskutinę akimirką.
Užgniaužiau kvapą, pamatęs, kad "ji" nuleido ranką ir staiga link mūsų pasisuko. Pirma pamaniau, kad ji pastebėjo, jog mes čia slepiamės, nors ji tik sunerimusiai žvalgėsi aplink.
"Viskas gerai, ji mūsų nepastebėjo. Vos prieš akimirką ji atgimė. Erdvėlaikio drebėjimas... pasaulio pakeitimas baigtas. Kjonai-kun, dabar eilė mums."
Tvirtumo ir rimtumo kupinas Asahinos-san (vyresniosios) balsas man buvo kaip ženklas.
Išnirau iš tamsos ir ėmiau palengva eiti link mokyklos vartų. Nebuvo ko skubėti. "Ji" juk nesiruošė niekur bėgti. Kaip ir reikėjo tikėtis, toliau stovėdama priešais mokyklos vartus, "ji" atpažino gatvės žibintų šviesoje pasirodžiusį mane. Vienintelis pasikeitimas buvo jos išraiška. Išvydęs tą nuostabą jos veide, kažkodėl staiga pasijutau melancholiškai.
"Ei."
Beeidamas prie jos šūktelėjau lyg seniai nematytai draugei.
"Čia aš. Vėl susitikom."
Jau iš Asahinos-san (vyresniosios) kalbėsenos galėjau tai miglotai nujausti. Kas gi dar be Haruhi iš man pažįstamų žmonių galėtų priversti ją jaustis šitaip nejaukiai? Pagalvok. Po 18-osios, visos Komandos SOS narių keistųjų paslapčių biografijos pradingsta. Vis dėlto, charakteriai išlieka. Išskyrus ją vienintelę, rodžiusią iki tol neregėtas išraiškas ir elgesį.
Nakties tamsoje čia stovėjo Šiaurės gimnazijos uniformą vilkinti, smulkutė pasimetusi figūra. Ši nebežinančio, kaip gi čia atsidūrė, ir besižvalgančio lyg per miegus vaikščiojančio ir ką tik pabudusio žmogučio figūra...
"Nagato,"
Tariau jai.
"Visa tai buvo tavo darbas, tiesa?"
Tai buvo ta akinius mūvėjusi Nagato. Po 18-osios vienintele likusia Literatūros klubo kambario valdytoja tapusi Nagato Juki. Nebe kokia ateivė ar dar velniai žino kas, o tik drovi, knygas mėgstanti mergina.
Ši akiniuotoji Nagato dabar atrodė net dar labiau nustebusi, negalėdama suprasti, kas čia dedasi.
"...Kodėl, čia, tu?"
"Tavęs galiu paklausti to paties, ar pati žinai, kodėl čia esi?"
"...Ėjau pasivaikščioti."
Tyliu balsu atsakė Nagato. Ant į mane plačiai atmerktomis akimis žiūrėjusios merginos veido kabojusiuose akiniuose atsispindėjo gatvės žibintų šviesa. Į ją žiūrėdamas ėmiau galvoti.
Ne, viskas ne taip, Nagato.
Ši mergina pavargo. Nuo tų nuolatinių Haruhi užgaidų, manęs gelbėjimo, ir turbūt dar kur nors paslapčia nuo mūsų daromo darbo... Nuovargis nuo tų visokiausių dalykų galiausiai susikaupė.
Man prieš tai būnant Nagato bute, štai ką Nagato prieš trejus metus man pasakė:
"Klaidingi duomenys, susikaupę mano atminties duomenų bazėje, sukels suvokimo bug'ą, tapsiantį anomalaus elgesio priežastimi. Tai prognozuotinas ir neišvengiamas reiškinys. Gruodžio 18-ąją po trejų metų aš neabejotinai perkursiu pasaulį."
Po to ramiai pridūrė:
"Prieš tai neesama jokių atsakomųjų priemonių, kadangi man nėra žinoma klaidos kilmė."
O aš žinau.
Kas gi sukėlė šį anomalų elgesį, kurio netgi pati Nagato negali suprasti? Kas gi buvo tie susikaupę klaidingi duomenys?
Tai vienas tų elementarių dalykų. Net nuo programos ribų nukrypti negalinčiam dirbtiniam intelektui ar tokių mikroschemų net neturinčiam robotui, laikui bėgant būdinga atsirasti tam tikriems dėsningumams. Tu to nesupranti, tačiau aš suprantu. Haruhi turbūt irgi.
Toliau kruopščiai stebėjau Nagato suglumusią išraišką. Trapioji Literatūros klubo narė dabar atrodė net dar labiau nejaukiai. Regėdamas šį jos bejėgiškumą, mintyse ištariau:
...Žinai, Nagato, mes tai vadiname emocijomis.
Kadangi buvo sukurta apatiška, jos reakcija savaime buvo nepalyginamai stipresnė. Tikriausiai kartais ji norėjo imti verkti, įniršti ir tiesiog sušukti "Nebegaliu daugiau tavęs pakęst!". Ne, net jei taip negalvojo, turėjo galvoti. Mes turėjome jai lesti. Dėl to kaltas ir aš. Aš įpratau be perstojo užkrauti visą naštą ant Nagato pečių. Pamaniau sau, kad jeigu tik Nagato viskuo pasirūpins, galėsiu sau kaip koks durnelis nustot galvoti. Aš didesnis kvailys net už Haruhi. Neturiu jokios teisės kam nors priekaištauti.
Kol galų gale, Nagato – ją tai privedė prie minties pakeisti pasaulį.
Bug'as? Klaida?
Kur gi ne. Nieko panašaus.
Tai buvo Nagato troškimas. Ji troško šitokio normalaus pasaulio.
Palikdama tik mano prisiminimus, o visą kitą, įskaitant ir save, pakeisdama.
Atsakymas į pastarąsias kelias dienas mane kamavusį klausimą dabar galiausiai buvo aiškus.
—Kodėl gi aš vienintelis buvau likęs nepaveiktas?
Atsakymas paprastas. Ji norėjo, kad nuspręsčiau aš.
Ar pakeistasis pasaulis geresnis? Ar ankstesnysis pasaulis geresnis? Scenarijų rinktis man.
"Po velnių."
Koks dar suknistas pasirinkimas?
Jei iš tikrųjų būčiau tenorėjęs tik Komandos SOS, būčiau galėjęs apsieiti ir be rizikavimo atkurti pasaulį. Nors Haruhi ir Koizumis mokėsi kitoj vietoj, tai juk visai menka problema. Paprasčiausiai galėtume tai laikyti savo popamokiniu užsiėmimu. Šis paslaptingasis klubas galėtų tiesiog toliau šlaistytis mūsų įprastoje kavinėje. Ten, kaip ir visada, Haruhi prisigalvotų visokiausių durnysčių, Koizumis sau sėdėtų išsišiepęs, Asahina-san atrodytų baisiausiai pasimetusi, tuo tarpu aš su pagiežinga išraiška veide tiesiog traukčiau akis kur nors šalin – štai toks reginys šmėstelėjo man galvoje. Galiausiai ir Nagato, net būdama tokiu jautriu charakteriu, vis tiek ten būtų, patyliukais skaitydama knygą. O vis dėlto...
Tai nebūtų mano pažinota Komanda SOS. Nagato ne ateivė, Asahina-san nebe keliautoja laiku, Koizumis tiesiog paprastas žmogus, o Haruhi be jokių neįtikėtinų galių. Tiesiog paprasta gerų draugelių kompanija.
Ar tai nėra nuostabu? Ar tai nėra net dar geriau?
Ką gi aš apie tai galvojau? Ką gi aš maniau apie tą begalę Haruhi sukeltų beprotiškų nutikimų?
Velniop visą tai.
Raminkis tu pagaliau.
Visai išdurnėjai?
Tu man jau įkyrėjai.
"........."
Mano širdį pervėrė skausmas.
Aš buvau eilinis pilietis, prieš savo valią įpainiojamas į daugybę varginančių situacijų, paprastas moksleivis, kuris nenoriai kamavosi, kad išpildytų Haruhi nepagrįstus reikalavimus. Tai turėjo būti mano vaidmuo.
Taigi, aš. Taip, tu. Aš turiu sau klausimą. Todėl malonėk atidžiai klausytis. O po to atsakyk. Išsisukinėti nuo klausimo draudžiama. Pakaks "Yes" arba "No". Aišku? Štai ir klausimas:
—Ar nemanai, kad toks nekasdieniškas mokyklinis gyvenimas yra linksmas?
Atsakyk, aš. Gerai pagalvok. Tai kaip? Kodėl gi tau nepasidalinus savo mintimis? Nagi, paklausom.
Būti Haruhi gainiojamam ratais, būti užpultam ateivių, iš keliautojų laiku išgirsti keistų tauškalų, iš esperų išgirsti dar daugiau keistų tauškalų, būti įkalintam Uždarojoje Erdvėje, išvysti siautėjančius avatarus, turėti kalbantį katiną, be aiškios priežasties keliauti laiku, ir visų svarbiausiai privalėti laikytis griežtos taisyklės, visą tai laikyti paslaptyje nuo Haruhi, kad vienintelė nieko nežinodama paslaptingųjų nutikimų beieškančioji Komandos SOS komandos vadė toliau būtų sau laiminga, visiškai nenutuokianti, jog iš tikrųjų tai ji yra kalta dėl visos šios didžiulės betvarkės.
Ar manai, kad toks pasaulis yra įdomus?
O gal, kad tai nervus ėdanti, iki gyvo kaulo įkyrėjusi kvailystė, su kuria nebenori turėti nieko bendra? Cha! Argi tai ne tiesa? Trumpai tariant, aš galvoju štai taip:
—Tas pasaulis visai neįdomus.
Ar ne taip? Juk taip ir yra? Tu manai, jog Haruhi užknisa, o visa, kas su ja susiję, varo tik liūdesį. Štai todėl visa tai tau ir neatrodo įdomu. Nesakyk, kad taip nėra. Juk akivaizdu.
O vis dėlto, iš tikrųjų tau buvo linksma. Kadangi šitaip tau įdomiau.
Klausi, kodėl aš tai žinau?
Tuomet galiu tave apšviesti:
—Juk tu paspaudei "Enter" klavišą, ar ne?
Avarinio išėjimo programa. Įrankis, kurį tau paliko Nagato.
Ready?
Į tą klausimą tu atsakei "Yes".
Ar ne tiesa?
Mūsų Nagato-sama turėjo šitiek vargti, kad tau sukurtų stabilų pasaulį, o tu visą tai atstūmei. Kai tik balandį sutikai Suzumiją Haruhi, tu kaip mat pripažinai tą prakeiktų kvailysčių kupiną pasaulį. Tu norėjai sugrįžti į tą beprotybės pasaulį, kuriame po mokyklą lyg niekur nieko slankioja ateiviai, keliautojai laiku ir esperai.
Na kodėl? Juk tai tu be perstojo verkšleni? Juk tai tu nuolatos dejuoji dėl savo kančių?
Tokiu atveju juk tau geriau reikėjo tiesiog nekreipt į tą avarinio išėjimo programą? Pasirinkęs pasilikti, Haruhi, Asahiną-san, Koizumį ir Nagato pažinotum kaip paprastus mokyklos draugus, ir kaip visada Haruhi jums vadovaujant, galėtumei sau laimingai gyventi. Kadangi Haruhi nebeturėtų jokių galių, nebereikėtų kvaršinti galvos dėl kokių nors kasdienybę gadinančių nutikimų.
Tame pasaulyje Haruhi būtų tiesiog paprasta mergiote, mėgstančia visiems nurodinėti, Asahina-san jokių ypatingų keliautojos laiku bruožų neturinčia, žavinga moe veikėja, Koizumis eiliniu gimnazistu, nebepriklausančiu jokioms įtartinoms grupuotėms, ir galiausiai Nagato būtų drovia, knygas mėgstančia mergina, neturinčia vykdyti jokių keistų misijų, neturinčia naudoti jokių keistų galių, neturinčia kažką stebėti ar tokį kažką-san ginti. Na taip, ji toliau liktų neišraiškinga, tačiau vis tiek nusijuoktų iš nevykusių juokelių, o po to nejaukiai paraustų. O laikui bėgant, po truputį atvertų širdį. Ji juk galėjo tapti tokiu žmogučiu.
Tu išsižadėjai šitokio ramaus gyvenimo.
Na kodėl gi?
Klausiu dar sykį. Dabar jau paskutinį. Žmoniškai atsakyk.
Ar aš manau, kad dėl Betvarkės Deivės Haruhi ir jos sukeltų košmariškų nutikimų man buvo linksma? Atsakyk!
"Žinoma, kad buvo."
Atsakau aš.
"Juk ir taip aišku, kad linksma. Neklausk tokių akivaizdžių dalykų."
Jeigu kas nors to paklaustas iš tikrųjų atsakytų, jog jam tai neatrodo įdomu, tada tas žmogus pats tikriausias kvailys. Turintis trisdešimt kartų mažiau nuovokos nei Haruhi.
Juk čia yra ateivių, keliautojų laiku ir esperų!
Vos vieno visai pakaktų, o čia aplink laksto net trys įdomūs veikėjai! O kadangi čia kaip priedas yra ir Haruhi, išlįstų ir dar daugiau "mistery power"! Man tai tiesiog negali būti neįdomu. Tokiam, kuris dar drįstų tokioj situacijoj reikšti nepasitenkinimą, iškart atspardyčiau subinę.
"Štai kaip."
Tariau. Būtų galima sakyti, kad galiausiai atsivėriau.
"Vis tik man labiau patinka ankstesnis pasaulis. Šis man tiesiog netinka. Atleisk, Nagato. Man patinka ne dabartinė, o ankstesnioji tu. Be to, tu geriau atrodai be akinių."
Ši Nagato atsisuko ir pasižiūrėjo į mane įtaria išraiška.
"Apie ką tu kalbi...?"
Mano pažįstama Nagato Juki jokiu būdu nepasakytų kažką panašaus.
Ji nieko nežinojo apie tas tris dienas, nuo to ryto, kai pastebėjau keistenybes, iki dabar. Savaime suprantama. Juk ši Nagato vos prieš akimirką atgimė, ji dar net nebuvo manęs sutikusi. Ji net neturėjo prisiminimų apie tai, kokia apstulbusia išraiška ji žiūrėjo į mane, kai aš tada įsiveržiau į Literatūros klubą.
Šios Nagato atmintyje buvo tik tas perdirbtas bibliotekos prisiminimas. Be jo, vieninteliai mūsų bendri prisiminimai tik apie tai, kas vyksta šiuo metu.
Pasak Koizumio, tada, kai aš ir Haruhi vieni buvome įkalinti toje pilkoje Uždarojoje Erdvėje, Haruhi bandė sukurti naują pasaulį.
Nagato tikriausiai pasinaudojo ta galia. Kažkaip ji perėmė ar pasisavino tą galią, kad sukurtų šį pasaulį.
Baisiai jau patogi ta galia. Juk visi yra kada nors pagalvoję, kad norėtų galėti viską pradėti iš naujo ar savo naudai pakeisti pačią tikrovę.
Vis dėlto, paprastai juk tai neįmanoma. Bet juk taip ir geriau. Aš nenoriu viską pradėti nuo nulio. Štai todėl drauge su Haruhi aš ir sugrįžau iš Uždarosios Erdvės.
Tuo tarpu šį kartą tiesiog ta begalinė dieviškoji galia nežinia kaip iš Haruhi atsidūrė pas Nagato. Vietoj Haruhi, kuri pasaulį keitė pasąmoniškai, savitvardos netekusi Nagato, kuri tai padarė tyčia.
"Nagato."
Žengiau žingsnį link priešais mane stovėjusios, smulkutės, sustingusios figūros. Nagato toliau nejudėdama žiūrėjo į mane.
"Nesvarbu, kiek turėčiau tai sakyti, mano atsakymas bus toks pat. Sugrąžink viską, kaip buvo anksčiau. Sugrąžink save, kokia buvai anksčiau. Vėl ką nors nuveikime klubo kambary. Tik paprašyk ir aš tau padėsiu. Pastaruoju metu Haruhi juk taip jau nebesiautėja. Neprivalai naudoti tos galios, kad prievarta viską pakeistumei. Juk viskas ir taip buvo gerai."
Už akinių buvusiose akyse matėsi baimės atspalvis.
"Kjonai-kun..."
Asahina-san timptelėjo man už rankovės ir pasakė:
"Šiai Nagato-san ką nors sakyti beprasmiška. Visgi, ji juk pakeitė ir save. Ši Nagato-san nebeturi jokių galių... Ji tiesiog paprasta mergina..."
Staiga prisiminiau.
Ilgaplaukę Haruhi, vadinusią mane Džonu. Jokią dievybę ar dar kažin ką, o tiesiog paprastą mergina, kuri net nesudvejojusi įsibrovė į Šiaurės gimnaziją. Žėrinčiomis akimis prasiklausiusią mano pasakojimo apie Komandą SOS ir šūktelėjus "Skamba smagiai!" sau išsišiepusią.
Savąja puikiąja šypsena besišypsojusį Koizumį, sakiusį, kad jam patinka toji Haruhi. Su keblia išraiška veide mano sportinę aprangą vilkėjusį, gabųjį persikėlusį mokinį.
Kvietimą stoti į klubą man įbrukusią, pas save į butą pasikvietusią, apie mane savo netikrame prisiminime pasakojusią, akiniuotąją Nagato. Staiga panorau dar bent kartą išvysti tą jos aušrą primenančią šypseną.
Aš jų daugiau niekada nebesutiksiu. Atvirai kalbant, negaliu sakyt, jog man visai nėra apmaudu. Vis dėlto, jie juk iš tiesų netikri. Tai ne mano Haruhi, Koizumis, Nagato ir Asahina-san. Gaila, kad negalėjau atsisveikinti, tačiau aš sugrįšiu pas savo Haruhi, Koizumį, Nagato ir Asahiną-san. Aš nusprendžiau.
"Atleisk."
Paėmiau pistoletą ir nukreipiau į ją. Pamatęs kaip Nagato kūnas akimirksniu sustingo, ėmiau justi baisią kaltę. Tačiau iki čia nuėjus, dvejoti beprasmiška.
"Netrukus viskas vėl bus taip, kaip buvę. Vėl drauge galėsim visur keliauti. Pirma, per Kalėdų vakarėlį pasimėgausim mūsų troškiniu, o vėliau vyksim į vilą kalnuose. Šį kartą tu galėsi būti detektyve. Tikra Didingąja Super Detektyve, kuri galėtų išnarplioti bet kokią bylą, vos tik jai įvykus. Ką manai? Juk tai..."
"Kjonai-kun! Saugokis......! Kjaa!!"
Vos tik Asahina-san suklykė, kažkas trenkėsi man į nugarą. Bum, stiprus smūgis sudrebino mano kūną ir kartu nuo gatvės žibinto atsiradusį šešėlį. Su juo buvo susiliejęs kažkieno kito šešėlis. Ką? Kas tai toks?
"Neleisiu tau skriausti Nagato."
Pasukau galvą ir per petį pamačiau baltą merginos veidą.
Asakura Rjouko.
"K..."
Negalėjau ištarti nei žodžio. Pajutau, kad man buvo įsmeigtas kažkoks šaltas daiktas. Kažkoks plokščias daiktas giliai pervėręs man kūną. Toks siaubingai šaltas. Diskomfortas buvo baisesnis net už tą draskantį skausmą. Kas čia dedasi? Kaip gi taip? Kodėl čia buvo Asakura?
"Chu chu."
Nusišypsojusios šypsotis neturėjusios kaukės šypsena. Staigiu judesiu Asakura nuo manęs atsitraukė, išplėšdama man šone styrojusį ilgą, kruviną peilį.
Netekau pusiausvyros ir besisukdamas lyg vilkelis, kritau ant žemės. Gulinčiam man priešais akis – Nagato kojas apleido jėgos ir ji susmuko ant kelių. Jos lūpos net tirtėjo.
"Asakura... -san?"
Visur taškydama mano kraują, tarytum pasisveikindama Asakura pamojavo savo šveicarišku armijos peiliu.
"Teisingai, Nagato-san. Čia kuo tikriausiai aš. Aš pašalinsiu viską, kas tau kels grėsmę. Dėl to aš čia ir esu."
Asakura sukikeno.
"Juk tu to ir norėjai. Tiesa?"
Melas. Nagato jokiu būdu to nenorėtų. Ji ne tokia, kuri paprasčiausiai imtų ir žudytų paukštį vien už tai, kad jis čiulba ne taip, kaip jai patinka. Tikrai ne. Nagato ėmus neįprastai elgtis, ji atkūrė ir tą nenormalią Asakurą. Ji tėra tik Nagato šešėlis...
Virš manęs pasirodė blyškus Asakuros šešėlis. Jos galvai užstojus mėnulį, iškart pasidarė tamsiau.
"Pribaigsiu tave. Gali jau mirti. Tu verti Nagato-san kentėti. Skauda? Ir turėtų. Gerai tuo pasimėgauk, nes tai paskutinis jausmas, kurį jausi savo gyvenime."
Ji lėtai užsimojo peiliu, kurio smaigalys buvo nukreiptas man į širdį. Aš be paliovos kraujavau. Juk vien jau tai mirtina...? Vos sąmoningas, miglotai apie tai pagalvojau. Man blėso tikrovės jausmas. Taigi, Žmogžude Asakura, vadinasi, tai tokia tavo misija? Nagato Juki pastiprinimas...
Peilis ėmė leistis žemyn...
Ir lyg šviesos žybsnis iš šono pasirodė ranka.
"—!"
Kažkas sugriebė už peilio ašmenų. Plika ranka.
"Kas?!"
Plika ranka...? Kažkada jau esu matęs tokią sceną...
Man buvo pradėję lietis akyse, todėl nepajėgiau įžiūrėt kieno tai veidas. Nepakankamai šviesu. Padidinkit kas nors apšvietimą. Gatvės žibinto šviesa temdė tą veidą. Trumpaplaukė mergina... Šiaurės gimnazijos uniforma... Be akinių... Tiek teįžiūriu... Koizumi... Kur gi pasidėjęs tas už apšvietimą atsakingas žmogėnas, kai jo taip reikia...?
"A...?"
Tylus aiktelėjimas su prikibusiu klaustuku pasigirdo iš ant žemės parkritusios Nagato. Jos akiniuose atsispindėjo žibintų šviesa, todėl negalėjau įžiūrėti jos išraiškos. Baimė, o gal nuostaba...
"Kodėl? Juk tu...? Kaip gi..."
Sušuko Asakura. Atrodo, ji tai sakė peilį sustabdžiusiai merginai, tačiau jos priešininkė toliau tylėjo ir nieko neatsakė.
Šalia savęs ėmiau girdėti Asahinos-san balsą.
"Atleisk man, Kjonai-kun... Aš turėjau žinoti..."
"Kjonai-kun! Kjonai... Ne! Tu negali!"
Asahinos-san figūrų atrodė sudvigubėję. Viena buvo suaugusioji Asahina-san, o kita – manoji vaikiškoji Asahina-san. Abi apsipylusios ašaromis purtė mano kūną. Asahinos-san, man juk skauda...
...Pala, kodėl gi čia yra Asahina-san (jaunesnioji)? Dėl vyresniosios Asahinos-san versijos viskas aišku. Drauge su ja aš čia juk atkeliavau. Tačiau iš kur čia atsirado mažoji Asahina-san? A, viskas aišku. Tai tiesiog graži vizija, prieš pat mirtį regimas prabėgantis gyvenimas...
Tai daug labiau gąsdina už skausmą ir jausmą, kas man stipriai bėga kraujas.
Šakės, aš mirsiu.
Man skendėjant apgailestavimuose, jog neparašiau testamento, pajutau, kad man virš galvos pasirodė kažkieno siluetas. Jis pakėlė tą šalia manęs gulėjusį Nagato sukurtą suleidimo įrankį.
Prabilo girdėtas, tačiau vis tiek neaišku kam priklausęs balsas:
"Atleisk. Nors galėjau, turėjau tau nepadėti. Bet nesijaudink. Man irgi skaudėjo. Na, viskuo kitu mes kaip nors pasirūpinsim. Ne, jau žinom kaip. Tu irgi greitai suprasi. Dabar tiesiog miegok."
Ką jis ten šneka, ir kas ten toks šneka, ir kaip ten kažkuo kažkaip pasirūpinsit? Man priešais akis susimaišius pribaigiamos Asakuros, į žemę rankomis besirėmusios, akiniuotos Nagato Juki, dviejų Asahinų-san ir kitos mokyklos uniformą vilkinčios Haruhi vaizdams...
Aš netekau sąmonės.
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į ketvirtąjį skyrių | Toliau į šeštąjį skyrių |
