Sword Art Online:Knyga1 Skyrius10

10 skyrius

Mes nesustodami bėgome kol pasiekėme saugią zoną kažkur labirinto viduryje. Aš jaučiau jog į mus kelis kartus taikėsi monstrai, bet tiesą sakant, mes nebuvome tinkamos būsenos su jais kautis.

Mes įbėgome į didelį kambarį kuris ir buvo saugi zona, ir atsirėmę į sieną vienas šalia kito nuslydome ant grindų. Giliai įkvėpę mes pažiūrėjome vienas į kitą ir...

"...Ha."

Abu vienu metu pradėjome juoktis. Jeigu būtume patikrinę žemėlapį, būtume iškart žinoję, kad bosas nepaliko savo kambario. Bet mes net neturėjome minties sustoti patikrinti.

"Ahahaha, ah, – mes bėgome tikrai greitai!"

Asuna žvaliai nusijuokė.

"Seniai nebėgau taip lyg nuo to priklausytų mano gyvybė. Na, tu bėgai dar greičiau už mane!"

"..."

Aš negalėjau to paneigti. Asuna toliau juokėsi iš mano paniurusio veido ir jai prireikė daug pastangų nustoti.

"...Jis atrodė gana stiprus."

Rimtai nusiteikusi pasakė Asuna.

"Taip. Atrodo jis turi vieną ginklą – kardą, tačiau tikriausiai taip pat moka kelias specialias atakas."

"Turėsime surinkti daug puolėjų su gera gynyba ir nuolatos juos keisti."

"Mums reikės maždaug dešimt žmonių su skydais... Bet kokiu atveju šiuo metu mes turėtume tiesiog išsiaiškinti kaip jis kovoja."

"...Skydas."

Galvodama Asuna pažvelgė į mano pusę.

"K-Kas negerai?"

"Tu kažką slepi."

"Ką tu nori tuo pasakyti...?"

"Bet juk tai keista. Didžiausias vienos rankos kardų privalumas jog kitoje rankoje gali laikyti skydą. Bet aš tavęs su juo niekada nemačiau. Aš skydo neturiu nes tai sulėtintų mano atakos greitį, kai kurie žmonės taip pat jo neturi nes jaudinasi dėl savo stiliaus. Bet tau nei vienas iš šių dalykų netinka... Tai įtartina."

Ji pataikė tiesiai į dešimtuką. Aš turėjau slaptą įgūdį kurio niekada nenaudojau priešais kitus žmones.

Taip dariau ne vien dėl to, kad įgūdžiai svarbus dalykas jog išgyventi, tačiau visiems apie jį sužinojus aš nenorėjau dar labiau išsiskirti iš kitų.

Bet jeigu tai ji – jeigu ji sužinotų, neturėtų nieko atsitikti...

Taip galvodamas aš pravėriau burną jog kažką pasakyčiau.

"Tiek to, tai nesvarbu. Šiaip ar tai nagrinėti kitų žmonių įgūdžius yra nemandagu."

Ji tai tiesiog pavertė juokais. Dabar kai praradau savo progą aš tiesiog sumurmėjau keletą žodžių savo burnoje. Tuomet Asuna patikrino laiką ir jos akys išsiplėtė.

"Ak, jau trys. Jau vėlu, suvalgykime pietus."

"Ką!?"

Aš negalėjau paslėpti savo susijaudinimo.

"T-Tai ruošta tavo pačios?"

Asuna be žodžių nusišypsojo ir greitai manipuliavo savo meniu. Nusiėmusi pirštinę jį iškvietė mažą krepšelį. Taigi yra bent vienas dalykas būnant su ja grupėje – man taip grubiai galvojant, Asuna staiga pažvelgė į mane.

"...Apie ką bloga ką tik galvojai?"

"N-Nieką. Svarbiau, valgykime."

Asuna susiraukė, tačiau vis tiek iš krepšelio išėmė du popierinius paketus ir vieną padavė man. Aš pravėriau įpakavimą ir viduje radau sumuštinį ,su daug daržovių ir kepta mėsa, įdėta į dvi apvalias duonos riekes. Iš vidaus sklido paprikos kvapas. Staiga, aš pasijutau alkanas ir atsikandau didelį kąsnį.

"Tai... tikrai skanu..."

Aš atsikandau dukart, triskart iš eilės ir tuomet išreiškiau savo nuoširdų įvertinimą. Forma atrodė panaši į kažką Europietiško, kaip NPC restoranuose siūlomas maistas, bet skonis buvo kitoks. Šios toks rūgštumas bei saldumas buvo tikrai panašus į Japonų greitą maistą, kurį valgydavau prieš dvejus metus. Aš greitai suvalgiau milžinišką sumuštinį, jausdamasis lyg tuoj apsiverksiu dėl nostalgiško skonio.

Suvalgęs paskutinį kąsnį bei išgėręs Asunos duotą arbatą, aš atsidusau.

"Kaip tau pavyko pagaminti tokį skonį...?"

"Tai rezultatas metų treniruočių bei eksperimentų. Aš tai sukūriau išanalizavusi duomenis kaip viiiiiiiisi augalai veikia skonio atkūrimo programą. Tai yra glogvos sėkla, šublo lapas bei calimo vanduo."

Tai pasakiusi Asuna iš savo krepšio išsiėmė du mažus buteliukus, viena iš jų atidarė ir padažė savo pirštą. Ant rodomojo piršto buvo kažkoks neapibūdinama medžiaga, lipni, rausvos spalvos. Tuomet ji pasakė.

"Praverk savo burną."

Aš nežinojau kas tai yra, tačiau dėl reflekso pravėriau savo burną, ir Asuna į ją įdėjo medžiagą. Lipni substancija tiksliai pataikė į mano burną, ir jos skonis mane labai nustebino.

"...Tai majonezas!"

"O tai yra abilpos pupos, tai lapai, ir urasapi kaulai."

Paskutinis skambėjo lyg priešnuodžio ingredientas, tačiau skystis atsidūrė mano burnoje man apie tai nespėjus pagalvoti. Šio skonis nustebino mane dar labiau nei prieš tai buvusio. Tai tikrai buvo sojos padažas. Mane taip nustebino šis skonis jos aš pačiupau Asunos ranką ir įdėjau jos pirštą sau į burną.

"Kya!!"

Ji suriko ir spoksodama į mane išplėšė ranką. Tačiau pasižiūrėjusi į mano veido išraišką ėmė juoktis.

"Su juo buvo ir sumuštinis."

"...Tai neįtikėtina! Tobula! Tu galėtum iš to susikrauti turtus!"

Tiesa sakant, sumuštinis buvo dar skanesnis nei vakarykštė Ragu triušio mėsa.

"T-Tikrai?"

Asuna nedrąsiai nusišypsojo.

"Ne, geriau nepardavinėk. Tuomet jo nebeliks man."

"Uwa, to toks godus!... Jeigu nori, aš kai kada tau jo dar pagaminsiu."

Ji tyliai pridėjo paskutinę sakinio dalį ir tyliai atsirėmė į mano petį. Kai kambarį pripildė raminanti tyla, aš netgi pamiršau jog dabar esu fronto linijoje, vietoje, kurioje kovojome su savo gyvybėmis pavojuje.

Jeigu aš tai galėčiau valgyti kiekvieną dieną, aš pasiryžčiau persikelti į Salemburgą... šalia Asunos namo... Pats to nesuvokdamas aš pradėjau apie tai mąstyti, ir kai jau norėjau tai garsiai pasakyti—

Staiga, žvangančių šarvų garsas pranešė apie kitos žaidėjų grupės atvykimą. Mes greitai padidinome atstumą tarp jų.

Aš pažvelgiau į šešių žmonių grupės lyderį ir atsipalaidavau. Tai buvo katanos stiliaus kovotojas, kurį Aincrad aš pažinojau ilgiausiai.

"O, Kiritai! Seniai nesimatėme!"

Aš atsistojau ir pasisveikinau su aukšta persona, kuri mane atpažinusi pradėjo eiti į šią pusę.

"Kleinai, tu vis dar gyvas?"

"Tu toks pat ciniškas kaip ir visada. Kodėl iš visų žmonių tu esi gru-pė-je..."

Katanos stiliaus kovotojo akys išsiplėtė pamačius Asuną, kuri gretai supakavusi daiktus atsistojo.

"...jūs tikriausiai jau esate susitikę per bosų kovas, tačiau aš vis tiek jus supažindinsiu. Šis vaikinas yra Kleinas iš 'Fuurinkazan' gildijos, o tai yra Asuna iš 'Kraujo riterių'."

Man ją pristačius Asuna lengvai linktelėjo, tačiau Kleinas stovėjo plačiai pravėręs burną bei akis.

"Ei, sakyk ką nors. Ar tu lagini?"

Kai aš jį iš šono niuktelėjau, Kleinas galiausiai užvėrė burną ir prisistatė pačiu mandagiausiu būdu.

"L-Labas!!!! Aš tik vaikinas v-v-vardu Kleinas! Vienišas! Dvidešimt-ketverių!"

Kai sumišęs Kleinas kvailai atsakė aš jam vėl niuktelėjau, šįkart smarkiau. Bet Kleinui dar net nespėjus baigti kalbėti, jo grupės nariai pribėgo ir taip pat pradėjo prisistatinėti.

Jie sakė jog visi "Fuurinkazano" gildijos nariai pažinojo vienas kitą dar prieš SAO pradžią. Kleinas visus juos saugojo bei mokė, neprarasdamas nei vieno nario, kol kiekvienas iš jų galėjo kovoti fronto linijoje. Jis sugebėjo vilkti naštą nuo kurios dėl baimės aš pabėgau prieš du metus, dieną, kai prasidėjo šis mirties žaidimas.

Ignoruodamas giliai širdyje esančią neapykantą sau, aš pradėjau kalbėti su Asuna.

"Jie nėra blogi žmonės, jeigu ignoruosi jų lyderio banditišką veidą."

Šį kartą Kleinas kaip galėdamas smarkiau suspaudė mano koją. Tai pamačiusi Asuna pradėjo juoktis, nesugebėdama ilgiau susilaikyti. Kleinas nedrąsiai nusišypsojo, tačiau greitai sugrįžo į normalią būseną ir paklausė manęs balsu, pilnu žudikiškų ketinimų.

"K-Kaip tai nutiko Kiritai!?"

Kol aš stovėjau nežinodamas ką atsakyti, Asuna savo tyru balsu atsakė už mane:

"Malonu susipažinti. Mes nusprendėme kurį laiką būti vienoje grupėje. Tikiuosi sutarsime."

Aš buvau priblokštas to ką išgirdau. Man galvojant Eh!? Tai nebuvo tik šiandienai!?, Kleinas ir jo grupės nariai nuolat keitė išraiškas tarp pykčio bei depresijos. Galiausiai grieždamas dantimis Kleinas pažvelgė į mane pykčio pilnomis akimis.

"Kiritai, tu šunsnuki..."

Aš nulenkiau savo pečius ir pamaniau jog iš to bus sunku išsisukti. Tuomet...

Iš to pačio tarpdurio pro kurį neseniai atėjo Fuurinakazano nariai pasigirdo žingsniai. Dėl keisto uniformų garso Asuna įsitempė, ir pačiupusi mano ranką sušnibždėjo.

"Kiritai, tai 'Armija'!"

Aš iškarto pasisukau ir tarpdurį, ir kaip ir tikėjausi, pasimatė smarkiai ginkluotas dalinys kurį matėme miške. Kleinas pakėlė ranką ir taip sukvietė savo kompanionus prie sienos. Grupė įžygiavo į kambarį, vis dar dviguboje rikiuotėje, tačiau ji nebebuvo tokia tvarkinga kaip miškuose. Jų žingsniai buvo sunkesni, ir jie atrodė pavargę.

Jie sustojo priešais mus, saugiojoje zonoje. Priešais esantis vyras davė įsakymą "Ramiai", po kurio vienuolika žmonių susmuko ant grindų. Net nepažvelgęs į juos vyriškis pradėjo eiti link mūsų.

Dabar atidžiau pasižiūrėjus, jo įranga skyrėsi nuo kitų. Jo šarvai buvo labai aukštos kokybės, o ant krūtinės buvo išgraviruotas Aincrad formos ornamentas – ko nei vienas kitas iš vienuolikos neturėjo.

Jis sustojo priešais mus ir nusiėmė šalmą. Jis buvo gana aukštas ir buvo maždaug keturiasdešimties metų amžiaus. Jis buvo smailaus veido, labai trumpų plaukų, po antakiais buvo pora smailėjančių akių, o burna buvo tvirtai užverta. Jis peržvelgė mus savo akimis, ir pradėjo kalbėti su manimi, stovinčiu grupės priekyje.

"Aš Leitenantas Pulkininkas Kobertas iš Aincrad Išsilaisvinimo Pajėgų."

Kas per velnias? Originaliai "Armija" buvo žmonių sugalvotas vardas skirtas jiems pašiepti. Kada tai tapo jų oficialiu vardu? Ir "Leitenantas Pulkininkas"? Susierzinęs aš glaustai atsakiau:

"Kiritas, vienišius."

Jis palinksėjo ir arogantiškai paklausė:

"Ar jau ištyrinėjote vietas esančias toliau?"

"...Taip. Išžemėliapiavome visas vietas iki pat boso kambario."

"Hmm. Tuomet tikiuosi jog gali suteikti mums žemėlapio duomenis."

Aš buvau nustebintas jo nusistatymo. Bet už manęs esantis Kleinas supyko.

"Ką? Suteikti jums!? Tu šunsnuki, ar bent žinai koks sunkus darbas yra žemėlapiavimas!?"

Jis suriko kimiu balsu. Netyrinėtų vietovių žemėlapiai buvo svarbi informacija. Juo taip pat buvo galima už didelę kainą parduoti lobių medžiotojams, kurie ieškojo lobių skrynių.

Vos tik išgirdęs Kleino balsą, armijos vaikinas pakėlė vieną antakį ir garsiai paskelbė.

"Mes kovojame už žaidėjų kaip tu laisvę."

Jis iškėlė smakrą į priekį ir tęsė.

"Jūsų pareiga yra mums padėti!"

—Žodis arogancija turi egzistuoti žmonėms su tokiomis pažiūromis. Armija net nebuvo priekinėse linijose visus metus.

"Palauk akimirką, kaip tu gali..."

"Tu, tu šunsnuki."

Asuna ir Kleinas, kurie stovėjo abejose mano pusėse, abu žengė į priekį kalbėdami balsais, pilnais pykčio. Aš praskėčiau rankas ir juos sulaikiau.

"Viskas gerai. Grįžęs į miestą aš vis tiek ketinau tuo pasidalinti."

"Ei, ei! Tu per daug malonus Kiritai!"

"Aš neturiu jokių planų pardavinėti žemėlapius už pinigus."

Tai pasakęs aš atvėriau mainų langą ir nusiunčiau informaciją vaikinui pasivadinusiam Leitenantas Pulkininkas Kobertas. Jis priėmė jį be jokių išraiškos pokyčių ir pasakė:

"Ačiū už bendradarbiavimą."

Jis tai tarė be kruopelytės dėkingumo, ir tuomet nusisukęs patraukė atgal.

Aš pasakiau jo nugarai:

"Patarimas iš manęs, geriau neatakuokite to boso."

Kobertas pažvelgė atgal.

"...Tai nuspręsiu aš."

"Neseniai mes tikrinome boso kambarį. Tai nėra kai kas ką gali su bet kuo pulti. Be to, tavo vyrai atrodo pavargę."

"...Mano vyrai nėra tokie verksniai jog pavargtų dėl tokio dalyko!"

Susierzinusiai atsakydamas Kobertas pabrėžė "Mano vyrai". Bet vyrai esantys ant grindų atrodo su juo nesutiko.

"Kelkitės jūs niekam tikusios šiukšlės!"

Po Koberto komandos, drebėdami jie atsistojo ir susiformavo dvejomis eilėmis. Kobertas į mus net nepažvelgė ir grįžęs ir rikiuotės priekį jis davė ženklą savo ranka. Dvylika vyrų pakėlė savo ginklus ir vėl pradėjo žygiuoti, vis toliau žvangindami savo šarvus.

Nors jie vis dar turėjo 100% savo HP, sunkios SAO kovos palikdavo nematomą nuovargį. Nors mūsų tikrieji kūnai ir nejudina nė raumens, bet nuovargio jausmas likdavo iki tol kol mes pamiegodavome ar pasiilsėdavome šitoje pusėje. Pagal tai ką mačiau, Armijos žaidėjai jau yra išsekę, kadangi jie nėra pratę kovoti fronto linijoje.

"...Įdomu ar jiems viskas bus gerai..."

Kleinas prakalbo nerimastingu balsu po to kai Armijos nariai išnyko koridoriuje kuris vedė į kitą aukštą, ir nebesigirdėjo jų žingsnių garso. Jis tikrai buvo geras žmogus.

"Juk jie nėra tokie kvaili jog pradėtų kovą prieš bosą...?"

Asuna taip pat nerimavo. Koberto balse tikrai buvo kažkas reiškiančio neatsargumą.

"...Galbūt mes turėtume greitai žvilgtelėti ką jie daro...?"

Man tai pasakius, ne tik Kleinas ir Asuna, bet visi penki jo grupės nariai sutiko.

...ir jie sako, kad aš per daug malonus...

Kai aš greitai patikrinau savo aprangą ir pradėjau eiti, kai mano ausis pasiekė garsas—

Aš supratau, kad Kleinas kažką šnibžda Asunai. Aš svarsčiau ar jam vis dar neužtenka smūgių, kai mane nustebino jų pokalbis.

"Ah – Asuna, kaip man tai pasakyti... šis vyrukas, Kiritas, prašau gerai juo rūpintis. Nors jam nelabai sekasi su žodžiais, nėra labai juokingas bei yra dėl kovos pamišęs idiotas."

Aš atsitraukiau atgal ir kaip galėdamas smarkiau trūktelėjau Kleino galvos raištį.

"K-Ką gi tu kalbi!?"

"B-Bet."

Katanos karys pakėlė galvą ir pasikasė savo barzdą.

"Tai nepaprastas įvykis jog su kažkuo esi grupėje. Net jeigu tu įsimylėjai Asuna, tai vis tiek didelis žingsnis į priekį. Štai kodėl aš—"

"A-Aš jos neįsimylėjau!"

Aš pradėjau ginčytis. Bet dėl kažkokios priežasties, Kleinas, jo grupės nariai, ir netgi Asuna į mane žiūrėdami pradėjo šypsotis. Aš negalėjau nieko daugiau padaryti tik atsisukti atgal ir toliau eiti.

Tuomet aš išgirdau Asuną pareiškiant:

"Palik jį man!"

Aš nubėgau į kitą aukštą vedantį koridorių, savo batais sukeldamas didelį triukšmą.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į devintąjį skyrių

Toliau į vienuoliktąjį skyrių