Sword Art Online:Knyga1 Skyrius15

15 skyrius

"...Kas gi tai?"

Aš tyliai paklausiau Godfrio.

"Hmm, aš jau žinau kas tarp judviejų atsitiko. Bet kadangi nuo šiol esate komandos draugai iš tos pačios gildijos, aš pamaniau jog tai gera proga išspręsti jūsų nesantaiką."

Man žiūrint į viršų galvą pakėlusį ir besijuokiantį Godfrė, Kuradelis lėtai prie manęs priėjo.

"..."

Aš įsitempiau ir pasirengiau reaguoti bet kokioje situacijoje. Nors mes ir buvo saugiojoje zonoje, negalėjai žinoti ką jis gali padaryti.

Bet priešingai mano visiems spėjimams, Kuradelis staiga nusilenkė. Jo veidą dengė plaukai ir jis sumurmėjo vos girdimu balsu.

"Aš... atsiprašau už praeitą kartą sukeltas problemas..."

Šį kartą aš buvau tikrai šokiruotas. Iš nustebimo man nukaro žandikaulis ir aš likau be žodžių.

"Aš daugiau taip grubiai nebesielgsiu... Tikiuosi jog man atleisi..."

Pro jo ilgus neplautus plaukus aš negalėjau matyti jo veido išraiškos.

"Ak.. taip..."

Priverstinai linktelėdamas aš svarsčiau kas gi čia atsitiko. Ar jis pasidarė asmenybės keitimo operaciją ar kažką panašaus?

" Taip, taip. Na tuo dabar jau pasirūpinta!!"

Godfris vėl širdingai nusijuokė. Aš jaučiausi tikrai įtariai; Kuradelis tikrai kažką sugalvojo, bet žiūrėdamas į jo nuleistą galvą aš negalėjau atspėti ką. Perdėtų emocijų kontrastui SAO sunkiai atvaizduodavo subtilias išraiškas. Šiuo metu aš tegalėjau priimti atsiprašymą, bet priminiau sau būti atsargiam.

Po kiek laiko atvyko paskutinis narys ir mes patraukėme link labirinto. Vos tik man pradėjus eiti savu tempu Godfris sustabdė mane šiurkščiu balsu:

"Palauk...Šiandienos treniruotė bus kaip įmanoma realesnėmis sąlygomis. Aš noriu pamatyti kaip susidorojate su pavojingomis situacijomis, taigi paimsiu visus jūsų kristalus."

"... Netgi mūsų teleportacijos kristalus?"

Atsakydamas Godfris tik palinksėjo. Aš suabejojau. Kristalai, ypač teleportacijos, buvo paskutinė saugumo priemonė mirties žaidime. Aš niekada be jų nebuvau. Aš jau norėjau atsisakyti, bet ši problema gali pastatyti Asuną į problematišką situaciją, taigi nusprendžiau susilaikyti.

Matydamas kaip Kuradelis ir kiti nariai klusniai atidavė kristalus, aš neturėjau kito pasirinkimo kaip sekti jų pavyzdžiu. Po to Godfris netgi atidžiai patikrino mano inventorių.

"Hmm, gerai. Tuomet eime!"

Po Godfrio įsakymo mes išėjome iš Grandumo ir patraukėme link Labirinto Zonos matomos toli vakaruose.

55-ojo aukšto treniruočių zona buvo apleista dykvietė beveik neturinti augalijos. Aš norėjau greičau baigti treniruotę taigi pasiūliau nubėgti iki labirinto, bet mano pasiūlymas buvo atmestas vienu Godfrio rankos mostelėjimu. Tikriausiai todėl jog jis kėlė savo jėgos parametrus ir nekreipė dėmesio į ištvermę. Aš tegalėjau pasiduoti ir toliau eiti pro nesibaigiančią dykumą.

Keletą kartų susidūrėme su monstrais. Kai taip atsitikdavo aš neturėjau laiko laukti Godfrio įsakymų taigi paprasčiausiai iškart juos perkirsdavau.

Galiausiai praėjus keletą aukštų, akmenuotų kalnų, pasirodė kalkakmenio labirinto vaizdas...

"Gerai, mes darome pertrauką!"

Kai Godfris pranešė tai savo grubiu balsu, grupė sustojo.

"..."

Aš norėjau tiesiog greitai praeiti pro labirintą; bet kadangi supratau jog mano pasiūlymas vis tiek būtų atmestas, aš paprasčiausiai atsidusau ir atsisėdau ant akmens. Jau buvo beveik vidurdienis.

"Aš išdalinsiu maistą."

Tuomet Godfris iškvietė keturis odinius maišelius ir metė juos nariams. Aš viena ranka sugavau savąjį ir nieko nesitikėdamas jį atvėriau. Viduje buvo butelis vandens ir šiek tiek kietos duonos parduodamos NPC parduotuvėse.

Aš atvėriau butelį ir nurijau gurkšnį keikdamas savo nesėkmę; jei viskas būtų pavykę kaip planuota, šiuo metu valgyčiau Asunos paruoštus sumuštinius.

Tuomet aš staiga pastebėjau Kuradelį sėdintį ant tolimo akmens. Jis net nepalietė savo maišelio, ir akys esančios po ilgais plaukais tamsiai žvelgė į mūsų pusę.

Į ką gi jis žiūrėjo...?

Šaltas jausmas perliejo mano kūną. Jis kažko laukė. Tas kažkas... Tai tikriausiai—

Aš iškart numečiau butelį į šalį ir bandžiau iš burnos išspjauti skystį.

Bet jau buvo per vėlu. Mane staiga apleido jėgos ir aš suklupau. Mano matymo kampe pasirodė HP linija; ji buvo apsupta žalios linijos kurios paprastai ten nebūdavo.

Nėra jokios abejonės; tai buvo paralyžiaus nuodai.

Apsižvalgęs pamačiau jog Godfris ir kiti nariai taip pat rangėsi ant žemės. Aš iškart su kairiu dilbiu bandžiau pasiekti savo krepšelio vidų, bet tai tik dar labiau padidino mano paniką. Aš jau atidaviau visus priešnuodžio kristalus Godfriui. Aš vis dar turėjau stebuklingą gėrimą, bet jis neturėjo jokio efekto prieš paralyžių.

"Ku... kukuku..."

Įkyrus juokas pasiekė mano ausis. Sėdėdamas ant akmens Kuradelis buvo abejomis rankomis susiėmęs už pilvo ir iš juoko susilenkęs. Jo plačiai atmerktos akys atskleidė pamišusią ekstazę kurią puikiai prisiminiau.

"Waha! Haha! Hyahahahaha!!"

Jis kvatojosi palenkęs galvą į dangų, akivaizdžiai nebegalėdamas savęs kontroliuoti. Godris nustėręs į jį spoksojo.

"Kas...? Kas gi tai...? Argi ne tu... paruošei vandenį... Kuradeli..."

"Godfri! Greičiau pasinaudok priešnuodžio kristalu!!!"

Išgirdęs mano balsą Godfris galiausiai pradėjo kratyti jo šone esantį krepšelį.

"Hya—!!"

Keistai rėkdamas Kuradelis nušoko nuo akmens ir batu nuspyrė Godfrio kairę ranką. Žalias kristalas išriedėjo iš Godfrio rankų. Kuradelis jį paėmė, tuomet įkišęs ranką į Godfrio krepšelį išėmė likusius kristalus, ir įsidėjo į savąjį maišelį.

Viskas baigta.

"Kuradeli... Ką tu darai...? Ar tai kažkoks... treniravimosi pratimas?"

"Be-protis!!"

Pasakė Kuradelis spirdamas į burną Godfriui, kuris vis dar nesuprato situacijos ir kalbėjo šiuos kvailus dalykus.

"Argh!"

Godfrio HP šiek tiek sumažėjo, ir tuo pat metu Kuradelio žymeklis iš geltonos spalvos pasikeitė į oranžinę, reiškiančia nusikaltėlio statusą. Bet tai nieko nepakeitė. Nebuvo jokių šansų jog kas nors praeis pro aukštą kuris jau yra pereitas.

"Godfri, aš visada maniau jog tu esi idiotas, bet niekada nesupratau, kad tu toks beviltiškas. Ar tavo smegenys sudarytos iš raumenų?"

Kuradelio šaižus juokas atsikartojo per visą dykvietę.

"Dar yra daug dalykų kuriuos noriu tau pasakyti... bet aš nenoriu švaistyti savo laiko su užkandžiais..."

Kalbėdamas Kuradelis išsitraukė savo dviejų rankų kardą. Jis iškėlė jį aukštai į orą ir ištempė savo ploną kūną. Jam mojuojant kardu ant plonų ašmenų atsispindėjo saulės šviesa.

"Kuradeli P-Palauk! Tu... Ką... Ką gi tu sakai...? Argi... Argi tai ne treniruotė...?"

"Tiesiog užsičiaupk ir mirk."

Kuradelis iškošė žodžius ir negailestingai smogė kardu žemyn. Nuskambėjus niūriam ir prislopintam garsui Godfrio HP smarkiai sumažėjo.

Godfris galiausiai suvokė situacijos rimtumą ir ėmė rėkti. Bet jau buvo per vėlu.

Dukart, triskart, negailestingai žibėdamas kardas leidosi žemyn, ir su kiekvienu smūgiu Godfrio HP pastebimai mažėjo. Tuomet kai HP pasiekė raudoną ribą, Kuradelis sustojo.

Vos tik aš pamaniau, kad ir koks pamišęs jis neįvykdys žmogžudystės, Kuradelis atvirkščiai paėmė kardo rankeną ir lėtai įstūmė ją į Godfrį. Godrio HP po truputį mažėjant Kuradelis kardą pradėjo spausti visu savo svoriu.

"Aaaaaaaahhh!!"

"Hyahahahaha!!"

Godfrio verkšlenimams tapus garsesniems Kuradelis įmaišė savo keistą riksmą. Kardas lėtai slinko į Godfrio kūną mažindamas jo HP pastoviu greičiu—

Kol kiti nariai ir aš tyliai stebėjome, Kuradelio kardas visiškai pervėrė Godfrį, ir tuo pat metu jo HP pasiekė nulį. Godfris tikriausiai nesuprato kas vyksta net tada kai jo kūnas išsiskaidė į nesuskaičiuojamą daugybę šukių.

Kuradelis lėtai ištraukė kardą iš žemės, ir apsukęs galvą kaip lėlė su laikrodžio mechanizmu pažvelgė į kitus narius.

"Ah!! Ahhh!! "

Išleidę šiuos trumpus riksmus narys mosikavo aplink bandydamas pabėgti. Neįprastais žingsniais Kuradelis ėmė eiti link jo.

"...Aš nieko prieš tave neturiu... Bet pagal mano scenarijų, tik aš galiu grįžti gyvas..."

Sau murmėdamas jis pakėlė kardą.

"Aaaahh!!"

"Tu nori išgirsti~? Matai, mūsų grupė—~"

Jis nuleido kardą žemyn; jo ausys buvo kurčios riksmams.

"Dykumoje buvo užpulta grupės Žaidėjų Žudikų—"

Dar vienas mostas.

"Mes drąsiai kovėmės, bet visi trys mirė—"

Ir dar vienas.

"Aš likau vienas, bet prieš grįždamas į HQ sugebėjau išvyti nusikaltėlius ir išgyventi—"

Po ketvirtos atakos grupės nario HP išnyko. Nuskambėjo mano kūną suvirpinantis garso efektas. Bet Kuradelis atrodė lyg išgirdęs deivės balsą. Palaimingu veidu jis stovėjo sprogimo šukių sūkuryje.

Tai nebuvo jo pirmasis kartas...

Aš buvau tuo tikras. Galbūt jo žymeklis į oranžinę spalvą pasikeitė tik prieš keletą akimirkų, bet buvo daugybė niekingų būdų žudyti išlaikant žymeklio spalvą. Tačiau šio fakto supratimas nieko neišsprendė.

Galiausiai Kuradelis pasisuko į mano pusę, jo veide atsispindėjo nekontroliuojamas džiaugsmas. Jis lėtai prie manęs priėjo, žeme tempdamas savo kardą ir sukeldamas nepakeliamą garsą.

"Ei."

Jis pritūpė prie manęs, vis dar sudribusio ant žemės, ir pašnibždėjo.

"Dėl tokio idioto kaip tu, aš turėjau nužudyti du nekaltus žmones."

"Bet dėl to atrodai gana laimingas."

Aš atsakiau desperatiškai ieškodamas būdo išsisukti iš šios situacijos. Vienintelis judantis dalykai buvo mano burna ir kairė ranka. Kadangi paralyžius neleido atverti meniu lango, siųsti žinučių taip pat neįmanoma. Nors ir žinojau jog tuo nieko nepasieksiu, aš stengiausi judinti savo kairiąją ranka, kuri buvo Kuradelio nematomoje vietoje, ir tęsiau pokalbį.

"Kodėl toks žmogus kaip tu prisijungė prie Kraujo Riterių? Nusikaltėlių gauja tau būtų labiau tikusi."

"Keh, kodėl tu klausi tokio akivaizdaus dalyko? Tai dėl tos merginos."

Jis pasakė tai gergždžiančiu balsu ir apsilaižė lūpas. Kai supratau jog jis kalba apie Asuną man užvirė kraujas.

"Tu niekše...!"

"Woah, kodėl tu į mane taip spoksai? Juk tai tik žaidimas, argi ne...? Nesijaudink. Aš prižiūrėsiu tavo brangiąją sublyderę. Šiaip ar taip aš turiu daug naudingų daiktų."

Kuradelis pakėlė užnuodytą vandens butelį ir pakratė jį jog sukelti pliuškenimosi garsus. Tuomet jis nerangiai mirktelėjo ir kalbėjo toliau.

"Ir tu pasakei kai ką įdomaus, jog nusikaltėlių gildija man labiau tiktų."

"...Na tai tiesiog tiesa...."

"Aš tave gyriau. Tu gana įžvalgus."

"Kekekeke."

Atrodė, kad Kuradelis besijuokdamas kažką svarsto. Staiga jis nuo kairės rankos nusiėmė pirštinę. Jis atsiraitojo savo apatinių marškinių rankovę ir atsuko savo pliką dilbio apačią.

"...!!"

Kai aš pamačiau kas ten yra – mano kvėpavimas staiga sustojo. Tai buvo tatuiruotė. Tatuiruotė priminė manga stiliaus karikatūrą vaizduojančią rašalo juodumo karstą. Karsto dangčio viršuje burna ir pora akių suformavo šypsnį; iš vidaus išėjo balti skeleto rankos kaulai.

"Ta... emblema yra... 'Besijuokiantis Karstas'?"

Aš paklausiau sausu balsu. Kuradelis nusišypsojo ir palinksėjo.

"Besijuokiantis Karstas" buvo didžiausia ir blogiausia žaidėjų žudymo gildija visame Aincrad. Juos vedė šaltas ir klastingas lyderis, vykdęs nesibaigiančius eksperimentus ieškodamas naujų žmonių žudimo būdų; pabaigoje jo nužudytų žmonių skaičius pasiekė triženklį skaičių.

Žaidėjai kartą bandė išspręsti problemą derybomis, bet visi pasiuntiniai buvo iškart nužudyti. Mes net negalėjome suprasti kodėl jie žudė žmones, kadangi tai tik sumažindavo žaidimo perėjimo galimybes, ir todėl negalėjome tinkamai su jais pasikalbėti. Nelabai seniai, žaidėjai siekiantys pereiti žaidimą suformavo pavergiamąją grupę, prilygstančią boso žudymo grupėms, ir galiausiai sunaikino gildiją po kelių ilgų bei kruvinų kovų.

Aš ir Asuna taip pat buvome toje grupėje. Bet informacija kažkur nutekėjo, ir žudikai buvo pasiruošę ir mūsų laukė. Siekdamas apsaugoti savo komandos draugus, įsiūčio pagautas aš atsitiktinai nužudžiau du Besijuokiančio Karsto narius.

"Ar tai... dėl keršto? Tu išgyvenęs Besijuokiančio Karsto narys?"

Aš paklausiau trūkinėjančiu balsu. Kuradelis praktiškai išspjovė atsakymą.

"Heh, jokiu būdu. Kodėl aš daryčiau kai ką tokio kvailo? Prie Besijuokiančio Karsto aš prisijungiau tik neseniai, ir bet kokiu atveju tik dvasia. Iš jų aš išmokau paralyžiaus techniką... Ak, tai nuobodu."

Jis atsistojo beveik mechaniniais judesiais ir vėl pakėlė kardą.

"Na mes kalbėjome pakankamai ilgai. Nuodais tuoj nustos veikti, taigi aš turėčiau baigti dabar. Aš svajojau apie šią akimirką... nuo tos dvikovos..."

Ugnis degė jo akyse, ir jos buvo atvertos taip plačiai jog tapo apskritimais. Jo besišypsanti burna iškišo liežuvį, ir jis netgi atsistojo ant pirštų galų ruošdamasis smogti kardu.

Prieš pat jam pradedant judėti, besinaudodamas tik kairiosios rankos riešu aš mečiau metimo adatą. Nors aš taikiausi į jo veidą, kur žala buvo didžiausia, tikslumo bauda esanti dėl paralyžiaus privertė mane nepataikyti, ir plieninė adata įsmigo į Kuradelio kairiąją ranką. Kuradelio HP sumažėjo labai nežymiai, o aš patekau į visiškai beviltišką situaciją.

"...Tai skaudėjo..."

Kuradelis suraukė antakius ir išlenkė savo lūpas į viršų. Tuomet jis savo kardo smaigaliu bedė į mano kairiąją ranką. Iš pradžių jis jį pasuko dukart, paskui triskart.

"Arhg...!"

Nors aš nejaučiau jokio skausmo, kartu su paralyžiaus efektu mano kūnu perėjo nemalonus nervų stimuliavimo jausmas. Kiekvieną kartą ašmenims įsibedant į mano ranką mano HP mažėjo lėtai, bet stabiliai.

Vis dar čia...? Nuodų veikimas vis dar nesibaigia...?"

Aš sukandau dantis ir laukiau momento kai mano kūnas bus išlaisvintas. Paralyžiaus trukmė priklausė nuo nuodų stiprumo, bet dauguma paralyžiaus nuodų nustodavo veikti po maždaug penkių minučių.

Kuradelis ištraukė kardą ir dūrė į mano kairė koją. Nemalonus paralyžiaus jausmas vėl perėjo per mano kūną, ir sistema negailestingai skaičiavo žalą.

"Na...? Kaip gi tai...? Koks jausmas žinoti jog netrukus mirsi..? Pasakyk man..."

Kuradelis tai beveik sušnibždėjo ir įdėmiai spoksojo į mano veidą.

"Pasakyk kažką išsišokėli... Verk ir rėk jog nenori mirti..."

Mano HP nukrito žemiau vidurio ribos ir pasikeitė į geltoną spalvą. Paralyžius vis dar veikė. Mano kūnas atšalo, lyg mirtis gaubtų mane stingdančiu oru, savo šalčiu lėtai kopdama mano pėdomis.

SAO žaidime aš mačiau daug žaidėjų mirčių. Išsiskaidydami į daugybę fragmentų ir išnykdami visi jie turėjo vienodas veido išraiškas; visada būdavo ta pati mąstymo išraiška, klausianti, "Ar aš tikrai tiesiog šitaip mirsiu?"

Tikriausiai taip buvo todėl jog giliai širdyse neivienas iš mūsų nenorėjome priimti absoliučios žaidimo taisyklės. Mes paprasčiausiai nenorėjome tikėti jog mirtis žaidime reiškia tikrą mirtį.

Mes visi viltingai spėjome, jog "Galbūt mūsų HP pasiekus nulį ir mums išnykus mes tiesiog grįšime į tikrąjį pasaulį." Žinoma tu turėjai pats mirti jog sužinotum kas iš tikrųjų atsitiks. Jeigu apie tai taip galvotum, mirtis būtų vienas iš būdų pasprukti iš žaidimo—

"Ei, ei, sakyk ką nors. Aš tikrai tave žudau."

Kuradelis ištraukė iš kojos kardą ir šį kardą bedė į pilvą. Mano HP žymiai sumažėjo ir pasiekė radoną pavojaus zoną. Bet jaučiausi lyg tai manęs neliestų, lyg tai vyktų kitame tolimame pasaulyje. Net kai aš buvau kankinamas kardo, mano mintys patraukė tamsiu keliu, lyg jas pamažu dengtų sunkus ir storas audinys.

Bet tada – stipri baimė suspaudė mano širdį.

Asuna. Jei aš išnyksiu ir paliksiu šį pasaulį, Asuna pateks į Kuradelio rankas ir patirs tokį patį skausmą kaip ir aš. Ta galimybė suformavo nepakeliamą skausmą ir privertė pabusti mano sąmonę.

"Kaaaah!!"

Aš pravėriau akis, sučiupau į pilvą įsmeigtą kardą, ir visa turima jėga ėmiau jį traukti. Man buvo belikę dešimt procentų HP. Nustebęs Kuradelis tuomet sušuko.

"Huh...? Huh? Kas gi tai, tu bijai mirties?"

"Taip... aš... dar negaliu mirti..."

"Heh!! Hyahaha!! Taip man labiau patinka!!"

Kuradelis juokėsi lyg apsigimęs paukštis ir ėmė savo svoriu spausti kardą. Sistema atliko eilę komplikuotų skaičiavimų pagal mano ir Kuradelio jėgą, ir nusprendė rezultatą.

Galinis rezultatas – kardas vėl ėmė leistis, lėtai bet pastoviu greičiu. Mane apėmė baimė bei neviltis.

Ar tai pabaiga?

Ar aš tuojau mirsiu? Palikdamas Asuną šiame beprotiškame pasaulyje?

Aš priešinausi pamažu artėjančiam kardui ir iš manęs kylančiai nevilčiai.

"Mirk—!! Miiiiiiirk—!!"

Kuradelis suriko veriamu balsu.

Žudikiški ketinimai perėmė spindinčio kardo formą ir artėjo centimetras po centimetro. Tuomet galiausiai kardo galiukas pasiekė mano kūną – ir lėtai lindo gilyn...

Tuo momentu praūžė vėjo gūsis.

Tai buvo gilaus raudonio ir skaičiai baltos spalvos gūsis.

"Huh...!?"

Su šiuo nustebimo šūksniu žudikas ir jo kardas buvo išmesti aukštai į orą. Netekęs žado aš spoksojau į pasirodžiusio žmogaus siluetą.

"...Aš nepavėlavau... aš nepavėlavau... Ačiū Dievui... aš nepavėlavau..."

Jos drebantis balsas skambėjo mieliau nei angelo sparnų plasnojimas. Jos lūpos smarkiai drebėjo ir ji parkritusi ant kelių pažiūrėjo į mane.

"Gyvas... Tu gyvas, tiesa, Kiritai...?"

"...Taip... Aš vis dar gyvas..."

Mano balsas buvo toks silpnas jog mane nustebino. Asuna kartą linktelėjo ir iš krepšelio išsiėmė rožinį kristalą, tuomet uždėjusi ranką man ant krūtinės sušuko.

"Išgyk!"

Kristalas sudužo ir mano HP juosta iškart užsipildė. Patvirtinusi mano išgijimą Asuna man sušnibždėjo:

"...Palauk čia. Aš greitai tuo pasirūpinsiu..."

Tuomet Asuna atsistojo, elegantiškai išsitraukė rapyrą, ir ėmė eiti.

Jos taikinys Kuradelis vis dar ruošėsi atsikelti nuo žemės. Pamatęs koks žmogus link jo artėja jis plačiai išplėtė akis.

"A-Asuna... K-Kaip tu čia patekai...? T-Tai, treniruotė, taip, viduryje treniruotės įvyko incidentas..."

Lyg turėdamas spyruoklę Kuradelis atšoko, savo nervingu balsu bandydamas suformuluoti pasiteisinimą. Bet jam nespėjus baigti, Asunos dešinė ranka šmėkštelėjo ir jos kardo galiukas perplėšė Kuradelio burną. Ji netapo nusikaltėle kadangi jos oponentas jau turėjo oranžinį kursorių.

"Ahh!!"

Kuradelis ranka uždengė savo burną, atsilošė atgal ir akimirkai sustingo. Tuomet jam išsitiesinus jo akys buvo pilnos įniršio.

"Tu kale... Tai nuėjo per toli... Heh, nieko tokio. Aš tiesiog taip pat pasirūpinsiu ir tavimi..."

Bet jis sustojo sakinio viduryje; vos tik patogiai paėmusi savo kardą ji ėmė įnirtingai atakuoti. Jos rapyra piešė daugybė šviesos linijų, kai ji kirto ir dūrė į Kuradelį neįtikėtinu greičiu. Netgi aš negalėjau matyti jos kardo trajektorijos, o aš buvau keletą lygių didesnis už ją. Aš tik žiūrėjau kaip angelas lyg šokdamas mojuoja savo kardu.

Tai buvo dangiška. Asuna be jokių emocijų nustūmė savo oponentą, jos ilgi šviesiai rudos spalvos plaukai bangavo vėjyje, o jos kūną buvo apgaubę pykčio kibirkštys; tai buvo neapibūdinamai gražu.

"Ah!! Kaaa!!"

Kuradelis jau ėmė panikuoti, audringai mojuodamas kardu ir net neįbrėždamas Asunos. Jo HP pastebimai sumažėjus nuo geltonos zonos iki raudonos, Kuradelis galiausiai numetė kardą į šalį ir aukštai iškėlęs rankas į orą suriko.

"G-Gerai!! Gerai!! Aš atsiprašau!!"

Jis parklupo ant kelių ir maldavo.

"A-Aš paliksiu gildiją! Aš daugiau niekada nepasirodysiu priešais tavo akis!! Taigi—"

Asuna tyliai klausėsi jo verksmų.

Ji lėtai pakėlė savo kardą ir jo rankeną paėmė kita puse. Dėl nervingumo jos plonos rankos įsitempė, ir pasijudino dar keletą centimetrų lyg ruoštųsi smogti Kuradeliui. Tuo metu žudikas pradėjo rėkti dar garsiau.

"Heeek! A-Aš nenoriu mirti—!!"

Kardas sustojo lyg pataikęs į nematomą sieną. Jos plonas kūnas ėmė drebėti.

Aš galėjau justi Asunos vidinį konfliktą, jos baimę ir pyktį.

Pagal tai ką žinojau, žaidime jie niekada nieko nenužudė. Kadangi žaidėjui žuvus šiame pasaulyje jis žūva ir tikrajame, žaidėjų žudymas šiame žaidime lygus tikrai žmogžudystei.

—Taip. Sustok Asuna. Tu neturėtum to daryti.

Sau tai surikus, tuo pačiu metu aš pagalvojau visai priešingą dalyką.

—Ne, neabejok. Tai ir yra tai ko jis siekia.

Po 0.1 sekundės mano spėjimas tapo realybe.

"Ahahahaha!"

Aš nebuvau tikras kada Kuradelis vėl paėmė kardą, bet staiga surikęs jis juo smogė.

Asunos rapyra sužvangėjo ir iškrito ir dešinės rankos.

"Ah...!?"

Asunai sušukus ir praradus balansą, virš jos galvos sužibėjo metalas.

"Sublydere, tu vis dar smaaaaaaaaaaarkai per naivi!!"

Su klyksmu pilnu beprotybės Kuradelis be abejonės smogė žemyn, piešdamas tamsiai raudoną šviesos liniją.

"Ahhhhhhh!!"

Šį kartą surikau aš. Aš atsispyriau dešine koja, kuri tik atsigavo iš po paralyžiaus, ir nuskriejau keletą metrų, dešine ranka nustumdamas Asuną į šoną, o kairėje rankoje esančiu kardu blokuodamas Kuradelio kardą.

*Dunkst*

Lydima šio nemalonaus garso, mano kairė ranka atsiskyrė nuo alkūnės. Po HP juosta sumirksėjo kūno dalies netekimo piktograma. Kol iš mano kairės rankos tekėjo raudonos šviesos linijos, mano dešinė ranka ištiesino pirštus, ir—

Aš dūriau ranką į plyšį tarp Kuradelio storų šarvų ir mano ranka sušvytėjo geltonai lysdama gilyn į žudiko pilvą.

Aš sėkmingai pasipriešinau su artimo nuotolio įgūdžiu "Aprėpimas", kuris iškart pašalino paskutinius 20% Kuradelio HP. Jo sulysęs kūnas šalia manęs smarkiai suvirpėjo, tuomet prarado visas jėgas ir susmuko.

Kai jo didysis kardas parkrito ant žemės ir sužvangėjo, jis sušnibždėjo man į ausį:

"Tu... žudike..."

Jis nusijuokė išleisdamas "kuku" garsą.

Kuradelio kūnas sudužo į daugybę stiklinių fragmentų. Aš buvau nustumtas vėsios išsisklaidančių poligonų bangos ir parkritau ant nugaros.

Kurį laiką mano išsekusios, sustingusios smegenys fiksavo tik pučiančio vėjo garsą.

Tuomet aš išgirdau nereguliarius žingsnius žvyre. Pasukęs savo žvilgsnį aš galėjau matyti trapią figūrą tuščia veido išraiška einančią link manęs.

Asuna nuleidusi galvą netvirtai prie manęs priėjo, ir tuomet parkrito ant kelių lyg marionetė nukirstomis stygomis. Nors ji siekė manęs savo dešine ranka, prieš rankai mane pasiekiant ji staiga ją atitraukė.

"...Aš atsiprašau... Dėl manęs... Visa tai dėl manęs..."

Asuna prisivertė tai pasakyti drebančiu balsu, jos veide atsispindėjo sielvartas. Ašaros išriedėjo iš jos didelių akių ir krito ant žemės kaip žibantys brangakmeniai. Savo išdžiūvusia gerkle aš vos sugebėjau pasakyti kažką trumpo:

"Asuna... "

"Aš atsiprašau... aš... daugiau... nesusitiksiu su Kiritu... d ... daugiau."

Aš įsitempiau jog ištiesinti savo kūną, kuris galiausiai pradėjo grįžti į normalią būseną. Dėl patirtos sukrečiančios žalos mano kūnas vis dar teikė nemalonų jausmą, bet aš apkabinau Asuną su dešine ir suluošinta kaire ranka. Tuomet aš uždengiau jos gražias, vyšnines lūpas savosiomis.

"...!"

Asuna sustingo ir bandė nustumti mane į šalį, bet aš iš visų jėgų laikiau jos mažą kūną. Tai be jokios abejonės pažeidė manierų prevencinį kodą. Šiuo metu priešais Asuna turėjo pasirodyti sistemos pranešimas, ir jeigu ji paspaustų Gerai, aš būčiau iškart perkeltas į Juodojo Metalo Pilies kalėjimą.

Bet mano rankos nerodė jokių atsipalaidavimo ženklų. Palikęs jos lūpas, aš perbraukiau jos skruostą prieš paslėpdamas savo veidą jos kaklo išlinkime. Tuomet aš sušnibždėjau:

"Mano gyvybė priklauso tau, Asuna. Taigi aš naudosiu ją tau. Liksiu su tavimi iki pabaigos."

Savo kaire ranka, kuri turėjo trijų minučių kūno dalies netekimo statusą, aš prisitraukiau Asuną arčiau. Asuna virpančiai įkvėpė ir atsakydama pašnibždėjo:

"...A-Aš taip pat tave saugosiu. Aš ginsiu tave amžinai. Taigi..."

Ji nebegalėjo toliau kalbėti. Taigi aš klausiausi Asunos kūkčiojimo, o mūsų rankos tvirtai laikė vienas kitą.

Mūsų kūnų šiluma ėmė po truputį tirpdyti mano ledinę širdį.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į keturioliktą skyrių

Toliau į šešioliktą skyrių