Sword Art Online:Knyga1 Skyrius24

24 skyrius

Kai atgavau sąmonę supratau jog esu ne šiame pasaulyje.

Čia, dėl saulėlydžio, atrodė tarsi visas dangus dega.

Aš stovėjau ant storų krištolinių grindų. Po skaidriomis plytelėmis lėtai slinko oranžiniai debesys. Kai pakėliau galvą iki horizonto buvo matyti saulėlydžio nudažyti debesys. Jiems tolstant, beribis dangus keitėsi iš šviesiai oranžinės į kruvinai raudoną, tuomet į purpurinį atspalvį. Nors ir negarsiai aš galėjau girdėti pučiantį vėją.

Tai buvo mažas krištolinis diskas plaukiojantis tarp debesų viduryje nieko. Ar aš vis dar SAO... ar pomirtiniame pasaulyje?

Aš ištyrinėjau savo kūną. Odinis apsiaustas, ilgos pirštinės, visa mano apranga buvo tokia pati kaip ir prieš mirštant, išskyrus tai jog viskas tapo kažkaip permatoma. Tai nebuvo tik mano įranga, nes netgi plikos mano kūno vietos švytėjo saulėlydžio spalvomis tarsi būtų padarytos ir pusiau permatomo stiklo.

Aš pakėliau ranką ir mostelėjau pirštu. Lydimas pažįstamo garso efekto pasirodė langas. Taigi ši vieta vis dar SAO viduje.

Bet atsidaręs langas neturėjo nei avataro nei meniu sąrašo. Tuščias ekranas tik rodė pranešimą [Vykdoma Paskutinė Fazė, baigta 54%]. Kai aš į tai žiūrėjau skaičius pakilo iki 55%. Iš pradžių aš maniau jog dvasia mirs kartu su kūnu, bet kas gi čia vyko?

Gūžtelėdamas uždariau langą, ir staiga už savęs išgirdau balsą.

"Kiritai..."

Tai buvo lyg balsas iš rojaus. Mano kūną sukrėtė šokas.

Prašau nebūk tik mano vaizduote – aš maldavau lėtai apsisukdamas aplink.

Ji stovėjo su fone esančiu degančiu dangumi.

Jos ilgi plaukai lengvai draikėsi vėjuje. Bet nors jos švelnus, besišypsantis veidas buvo per mano rankos atstumą, aš negalėjau nei kiek pasijudinti.

Jaučiausi jog jei nors sekundei nusuksiu žvilgsnį ji išnyks – todėl aš toliau tyliai į ją spoksojau. Ji taip pat buvo pusiau permatoma, ir ten stovėdama buvo pačiu gražiausiu dalyku pasaulyje, spindinti besileidžiančios saulės šviesoje.

Aš sulaikiau savo ašaras ir sugebėjau nusišypsoti. Beveik šnibždėdamas aš pasakiau:

"Atleisk. Aš taip pat miriau..."

"...Kvailys."

Kai ji šypsodamasi tą pasakė jos veidu tekėjo ašaros. Aš išskėčiau rankas ir švelniai pašaukiau ją vardu:

"Asuna..."

Verkdamas aš tvirtai laikiau ją savo rankose. Aš prisiekiau daugiau jos nepaleisti. Nesvarbu kas beatsitiktų, aš daugiau jos nepaleisiu:

Po ilgo bučinio mes galiausiai sugebėjome atitraukti ir pažvelgti vienas į kitą. Buvo daug dalykų apie paskutinę kovą apie kuriuos norėjau su ja pasikalbėti, dėl kurių norėjau jos atsiprašyti. Bet jaučiau jog nėra reikalo tą išsakyti žodžiais. Vietoj to aš pasukau žvilgsnį į beribį dangų ir pravėriau burną:

"Tai... Kokia tai vieta?"

Asuna lėtai nusuko žvilgsnį žemyn ir parodė pirštu. Aš pažvelgiau į tą pusę.

Gerokai žemiau nei mes buvome – kažkas plaukiojo danguje. Jis buvo kūgio su nukirpta viršūne formos ir buvo padarytas iš daugybės aukštų uždengiančių vienas kitą. Kai aš sutelkiau žvilgsnį netgi galėjau matyti mažus kalnus, miškus, ežerus ir miestus.

"Aincrad..."

Kai aš tai sumurmėjau Asuna tyliai linktelėjo. Nebuvo įmanoma suklysti. Tai buvo Aincrad. Didžiulė sklandanti pilis dreifavo beribiame danguje. Tame kardų pasaulyje kovodami mes praleidome du metus, tačiau štai jis dabar po mumis.

Prieš atvykdamas čia aš mačiau Aincrad išorę kažkokiame informaciniame leidinyje apie SAO. Bet tai buvo pirmasis kartas kai tai mačiau savomis akimis. Aš sulaikiau kvapą kai mane apėmė pagarbą keliantis jausmas.

Plieninė pilis – buvo naikinama.

Mums tyliai bežiūrint dalis žemiausio aukšto išsiskaidė į daugybę dalelių. Įtempęs ausis galėjau girdėti išsisklaidantį griausmingą garsą.

"Ak..."

Asuna švelniai sušuko. Atskilo didelė žemutinio aukšto dalis ir daugybė pastatų, medžių ir upių nukrito ir pradingo debesų jūroje. Kažkur toje zonoje buvo mūsų namas. Karčiai saldus liūdesys perverdavo mano krūtinę kaskart atskilus aukštui pilies, kurioje buvo du metai mūsų prisiminimų.

Su Asuna savo rankose aš atsisėdau ant platformos pakraščio.

Aš jaučiausi neįprastai ramiai. Nors aš nežinojau kas mums nutiko ar kas atsitiks, aš nejaučiau jokio nerimo. Aš pasiekiau tai ką turėjau padaryti, ir dėl to praradau savo virtualų gyvenimą, ir su savo mylima mergina žiūriu šio pasaulio pabaigą. Man to užteko – mano širdis buvo patenkinta.

Asuna turėjo jaustis taip pat. Mano rankose ji pusiau pravėrusi akis žiūrėjo į griūvantį Aincrad. Aš švelniai glosčiau jos plaukus.

"Įspūdingas vaizdas."

Staiga šalia išgirdau balsą. Kai mudu su Asuna pasisukome į dešinę, pamatėme ten stovintį vyrą.

Tai buvo Kayaba Akihiko.

Jis pasirodė ne kaip raudonasis paladinas Heathcliff, bet savo tikrojoje SAO kūrėjo formoje. Jis dėvėjo baltus marškinius su kaklaraiščiu, o ant viršau baltą chalatą. Tik dvi žvilgančios akys jo aštriame veide atrodė lygiai taip pat. Bet tos dvi akys žiūrėdavo į nykstančią pilį buvo pripildytos švelnios šviesos. Jo kūnas kaip ir mūsų taip pat buvo pusiau permatomas.

Nors vos prieš kelias minutes aš su juo koviausi, jį pamačius mano ramumas neišnyko. Galbūt atėję į šią vietą visą pyktį ir neapykantą mes palikome Aincrad. Aš nusukau žvilgsnį nuo Kayabos ir vėl pažvelgiau į pilį.

"Kas gi iš tikrųjų vyksta?"

"Tikriausiai tai vadinti... metaforiniu atvaizdavimu."

Kayabos balsas taip pat buvo gana taikus.

"Šiuo metu, SAO pagrindinis kompiuteris esantis Argus būstinės 5 rūsio aukšte ir viduryje visos savo atminties ištrynimo. Per kitas dešimt minučių šis pasaulis bus visiškai ištrintas."

"Kaip dėl ten gyvenančių žmonių... kas jiems nutiko?"

Asuna staiga paklausė.

"Nereikia jaudintis. Vos prieš akimirką—"

Kayaba pajudino ranką ir pažvelgė į atsivėrusį langą.

"Visi likę 6147 žaidėjai buvo sėkmingai atjungti."

Tai reiškė jog Kleinas, Agilis ir visi kiti žmonės su kuriais susipažinau per šiuos du metus sugebėjo saugiai grįžti į kitą pusę.

Aš stipriai užmerkiau akis ir prieš klausdamas kito klausimo leidau nuriedėti ašarai:

"...Kaip dėl tų kurie mirė? Abu mes taip pat mirėme, tačiau toliau čia egzistuojame. Argi tai nereiškia jog gali ir kitus keturis tūkstančius gražinti į tikrąjį pasaulį?"

Kayabos išraiška nepasikeitė. Jis užvėrė langą, įsikišo ranką į kišenė ir pasakė:

"Gyvenimas negali būti taip lengvai atgaivintas. Jų sąmonės nesugrįš. Mirę išnyks – šis faktas išlieka tikru kiekviename pasaulyje/ Aš sukūriau šią vietą nes norėjau su jumis pasikalbėti – paskutinį kartą."

Ar tai kai kas ką turėtų sakyti žmogus nužudęs keturis tūkstančius žmonių? Nors aš taip galvojau, dėl kažkokios keistos priežasties aš nejutau pykčio. Vietoj to mano galvoje iškilo kitas klausimas. Tai esminis klausimas kurį visi žaidėjai, ne, visi žinodami apie šį incidentą būtų paklausę:

"Kodėl – tu tai padarei...?"

Aš galėjau justi Kayabą karčiai nusišypsant. Po ilgos tylos jis galiausiai prakalbo:

"Kodėl—? Aš tai pamiršau prieš daug laiko. Kodėl gi aš tai padariau? Nuo tada kai buvo atrasta FullDive sistema— Ne, netgi prieš tai, aš norėjau sukurti pilį, vietą kuri viršytų tikro pasaulio nustatytus limitus. Tuomet, tais finaliniais momentais... Aš taip pat pamačiau pranokstamas mano pasaulio taisykles... "

Kayaba pažiūrėjo taikiomis akimis į mane, tačiau iškart jas nusuko į šalį.

Kayabos chalatas kaip ir Asunos plaukai plazdėjo stiprėjančiame vėjuje. Pusė pilies jau buvo sunaikinta. Alagade, miestas pilnas prisiminimų, buvo barstomas vėjuje ir sugeriamas debesų.

Kayaba kalbėjo toliau:

"Argi mes visi nuo pat vaikystės neturime svajonių? Aš jau pamiršau kokio amžiaus buvau kai mane pradėjo žavėti sklandančios plieninės pilies vaizdas... tai buvo vizija kuri neišnyko, kad ir kiek prabėgo laiko. Kai aš senau, vaizdinis tapo vis daugiau ir daugiau realistiškesniu, vis labiau ir labiau atviru. Palikti tikrą pasaulį ir skristi tiesiai į tą pilį... ilgą laiką tai buvo mano vienintelė svajonė. Žinai Kiritai, aš vis dar tikiu – jog kažkuriame kitame pasaulyje, ta pilis vis dar egzistuoja—"

Staiga aš pasijaučiau lyg būčiau gimęs tame pasaulyje, kuriame svajojau tapti kariu. Vaikinas vieną dieną sutinka merginą šviesiai rudomis akimis. Jie įsimyli, galiausiai susituokia, ir gyvena ilgai ir laimingai mažame name viduryje miškų—

"Taip... Tai būtų puiku."

Aš sumurmėjau. Mano rankose esanti Asuna taip pat linktelėjo.

Tarp mūsų vėl įsivyravo tyla. Aš nusukau žvilgsnį į tolį ir pamačiau jog pradėjo irti ir kitos pilies dalys. Tolumoje galėjau matyti beribę debesų jūrą ir raudoną dangų praryjamą baltos šviesos. Erozija pradėjo plisti į visas puses ir lėtai artėjo čionai.

"Ak, pamiršau tai paminėti. Kiritai, Asuna.... Sveikinu perėjus žaidimą."

Jam tai pasakius mes pažvelgėme į Kayabą. Ramia veide išraiška jis pažvelgė į mus žemyn.

"Na ką gi – aš jau turėčiau keliauti."

Papūtė vėjas ir regis išskaidė jo figūrą – kai mes pastebėjome, jo niekur nebebuvo matyti. Tik raudona saulė toliau švietė per krištolinė plokštę. Mes vėl buvome vieni.

Įdomu kur jis nuėjo? Ar jis grįžo į tikrąjį pasaulį?

Ne – jis neturėtų. Jis turėtų būti ištrynęs savo pačio mintis ir išėjęs ieškoti tikrojo Aincrad kažkur kitame pasaulyje.

Buvo belikęs pilies viršus. Ėmė griūti 76-as aukštas, kurio taip ir nebepamatėme. Šviesos šydas trinantis pasaulį palaipsniui artėjo link mūsų. Kai virpanti aura paliesdavo debesis ir padangę, jie išnykdavo ir pavirsdavo į nieką.

Aš galėjau matyti raudonus rūmus ir jų didingus bokštus aukščiausiame Aincrad aukšte. Jei žaidimas būtų vykęs kaip planuota, ten mes būtume susikovę su paskutiniu bosu, Heathcliff.

Netgi kai išnyko viršutinio aukšto pagrindas, apleisti rūmai toliau plūduriavo ore, tarsi priešindamiesi savo likimui. Viduryje oranžinio dangaus likę raudoni rūmai atrodė kaip plaukiojančios pilies širdis.

Galiausiai raudonieji rūmai taip pat buvo sunaikinti. Jie suiro, pradedant nuo apačios ir kylant į viršų, ir išsiskaidė į daugybė fragmentų išnykusių debesyse. Aukščiausias bokštas išnyko beveik tuo pat metu kai šviesos šydas prarijo jo aplinką. Didžiulė Aincrad pilis buvo visiškai sunaikinta, ir visa kas liko tebuvo keletas debesų ir ši maža platforma kurioje sėdėjo Asuna ir aš.

Mes tikriausiai nebeturėjome daug laiko. Mes tik naudojomės trumpu Kayabos mums suteiktu laiku. Kartu su šio pasaulio išnykimu, NerveGear atliks savo finalinę funkciją ir ištrins visa kas iš mūsų likę.

Aš uždėjau rankas ant Asunos skruostų ir lėtai prispaudžiau savo lūpas prie jos. Tai buvo paskutinis mūsų bučinys. Aš troškau išnaudoti kiekvieną paskutinę sekundę ir įrėžti ją giliai į savo sielą.

"Aš manau jog tai atsisveikinimas..."

Asuna papurtė galvą.

"Ne, tai nėra. Mes kartu išnyksime, taigi būsime kartu, amžinai."

Ji sušnibždėjo aiškiu balsu prieš mano rankose apsisukdama ir pažvelgdama tiesiai į mane. Tuomet ji šiek tiek pasuko galvą ir nusišypsojo.

"Ei, Kiritai, gal gali pasakyti savo vardą? Tikrąjį vardą?"

Iš pradžių aš nesupratau, bet tuomet suvokiau jog ji klausia mano kito pasaulio vardo, to kurį palikau prieš dvejus metus.

Atrodė jog dienos kai gyvenau kitu vardu ir kitą gyvenimą yra tarsi pasakos iš kažkokio tolimo pasaulio. Aš pasakiau savo vardą kai jis išplaukė iš mano atminties gelmių, jausdamasis kažkaip emocionaliai.

"Kirigaya... Kirigaya Kazuto. Praeitą mėnesį man turėjo sukakti šešiolika."

Tuo momentu, pajutau tarsi ėmė tiksėti kito manęs laikas. Kazuto sąmonė, kuri buvo giliai palaidota karyje Kirite, lėtai iškilo atgal. Jutau lyg šarvai kuriais buvau save apsupęs šiame pasaulyje byra dalis po dalies.

"Kirigaya... Kazuto...."

Asuna ištarė mano vardą, sutelkdama dėmesį į kiekvieną jo skiemenį, tuomet šiek tiek suglumusia veido išraiška ji nusijuokė.

"Taigi tu esi jaunesnis už mane. Aš esu... Yuuki... Asuna. Šiemet septyniolikos."

Yuuki... Asuna. Yuuki Asuna. Savo mintyse aš vėl ir vėl kartojau šiuos penkis skiemenis.

Staiga aš supratau jog mano skruostais teka ašaros.

Mano emocijos ėmė keistis viduryje šio amžino saulėlydžio. Skaudus jausmas sukrėtė visą mano esybę, tarsi mano širdis būtų plėšiama perpus. Pirmą kartą nuo atvykimo į šį pasaulį mano skruostais laisvai tekėjo ašaros. Aš pajutau gumulą savo gerklėje, suspaudžiau abu savo kumščius ir pradėjau garsiai verkti kaip mažas vaikas.

"Aš atsiprašau... atsiprašau... aš pažadėjau... parsiųsti... tave atgal... į kitą pusę... bet aš..."

Aš nebegalėjau toliau tęsti. Pabaigoje, aš negalėjau apsaugoti man brangiausio žmogaus. Dėl mano silpnybės, jos kadaise šviesus ir saulėtas takas baigėsi. Mano apgailestavimai tapo ašaromis ir nesiliaudami tekėjo iš mano akių.

"Viskas gerai... Viskas gerai..."

Asuna taip pat verkė. Nesiliaudamos tekėjo žibančios ašaros primenančios mažus brangakmenius.

"Aš buvau tikrai laiminga. Laikas kai aš sutikau Kazutą ir gyvenau kartu su juo, buvo pats maloniausias laikas mano visame gyvenime. Ačiū... Aš myliu tave..."

Priešais mus buvo pasaulio pabaiga. Plieninė pilis ir beribė debesų jūra buvo išnaikinta ryškios šviesos, šiame pasaulyje palikdama tik mus.

Asuna ir aš stipriai apsikabinome laukdami paskutinių momentų.

Jausmas buvo tarsi mūsų emocijos būtų gryninamos šviesos. Mano viduje teliko meilė Asunai. Aš toliau kviečiau ją vardu, netgi kai viskas buvo ardoma ir sklaidoma.

Mano regėjimą pripildė šviesa. Viskas buvo uždengiama tyro balto šydo ir išsiskaidžius į mažas šviesos daleles išnykdavo. Asunos šypsena susimaišė su šį pasaulį užtvindžiusia šviesa.

—Aš myliu tave... Aš myliu tave—

Kai išnyko paskutinės mano sąmonės dalelės jos balsas skambėjo kaip saldus varpo dūžis.

Finalinė mus skirianti linija išnyko ir mes tapome vienu.

Mūsų sielos susigėrė viena į kitą, susijungė, ir išsiskaidė.

Galiausiai mes išnykome.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į dvidešimt trečią skyrių

Toliau į dvidešimt penktą skyrių