Sword Art Online:Knyga1 Skyrius5

5 skyrius

Pabaigęs kovą su grėsmingu priešu, kuris klaidžiojo septyniasdešimt ketvirtojo aukšto labirinto zonoje, aš prisiminiau savo praeitį. Netrukus prisiminiau ir kuriuo keliu turėčiau eiti, o pamatęs šviesą sklindančią pro išėjimą, aš išleidau palengvėjimo atodūsį.

Aš ištuštinau savo galvą nuo minčių, ir greitai praėjęs koridorių įkvėpiau šviežio, gryno oro.

Priešais mane siauras takas vedė į tankų, peraugusį mišką. Už manęs, labirinto zona iš kurios aš ką tik išėjau kilo aukštai į dangų - o jei konkrečiau – iki kito aukšto apačios.

Kadangi žaidimo tikslas buvo pasiekti pilies viršų, požemiai šiame pasaulyje nebuvo požeminiai labirintai, bet egzistavo kaip bokštai. Tačiau pagrindai nepasikeitė: jo viduje buvo monstrai stipresni už sutiktus laukuose, o bosas buvo sunkiausiai pasiekiamas.

Šiuo metu yra ištyrinėta, arba kitais žodžiais "žemėlapiuota", 80% 74-ojo aukšto labirinto zonos. Per keletą dienų tikriausiai bus atrastas boso kambarys, ir bus suburta didelio masto komanda. Tuomet net aš, vienišas žaidėjas, dalyvausiu.

Aš nusišypsojau tuo pačiu metu jausdamas nekantrumą bei susierzinimą, ir pradėjau eiti taku.

Šiuo metu mano gimtasis miestas yra didžiausias visame Aincrad – "Algade", kuris yra penkiasdešimtajame aukšte. Na, lyginant vien tik dydžiu, "Pradinis miestas" buvo didesnis, bet ta vieta tapo "Armijos" operacijų bazine vieta, taigi ten buvo šiek tiek nemalonu vaikščioti.

Vos tik perėjau tamsėjančius laukus, prieš mane nusidriekė senų medžių miškas. Jeigu tuo mišku eičiau maždaug trisdešimt minučių, atvykčiau į 74-ojo aukšto "Namų zoną" kur galėčiau pasinaudoti "Teleportacijos vartais" jog atsirasti Algade.

Aš galėčiau pasinaudoti momentinės teleportacijos daiktais savo inventoriuje jog iškarto sugrįžti į Algade. Bet kadangi tai buvo gana brangu, aš galėjau juos naudoti tik pavojingose situacijose. Vis dar buvo laiko iki kol saulė visiškai išnyks, taigi aš atsispyriau norui kuo greičiau grįžti į namus ir įžengiau į mišką.

Kaip taisyklė, kiekvieno Aincrad aukšto kraštai, išskyrus palaikančius ramsčius, buvo atviri dangui. Nuo šviesos sklindančios pro tą plyšį medžiai nusidažė ugnies raudonumo spalva. Migla sklindanti tarp šviesos spindulių ryškiai švytėjo atspindėdama saulėlydžio šviesą. Paukščių giesmė, kuri buvo būdinga dienai, dabar vos besigirdėjo, kai tuo tarpu vėjyje besisūpuojančių šakų garsas atrodė padidėjęs.

Aš gana gerai žinojau jog šiose apylinkėse aš galėčiau kautis su monstrais net pusiau miegodamas, bet baimę kuri ateina su tamsa buvo sunku nuslopinti. Mane pripildė panašus jausmas, kaip tada, kai buvau vaikas ir pasiklydęs bandžiau rasti kelią namo.

Bet nebuvo taip jog man šis jausmas nepatiktų. Gyvendamas ten, kitoje pusėje, aš buvau pamiršęs apie šią primityvią baimę. Vienišumo jausmas, kurį patiri kai keliauji per tyrus, o aplinkui nieko nematyti kad ir kiek žiūrėtum – tai galima vadinti RPG esme.

Kol aš buvau apimtas nostalgiškų prisiminimų, mano ausis pasiekė riksmas, kurio ankščiau niekada nebuvau girdėjęs.

Jis suskambėjo tik akimirką, aiškiai ir aukštu tonu, lyg nendrinis vamzdelis. Aš sustabdžiau savo žingsnį, ir atsargiai ieškojau pusės, iš kurios pasigirdo garsas. Jei tu pamatei ar išgirdai kažką ko prieš tai šiame pasaulyje niekada nepatyrei, tai reiškė, jog tau arba labai pasisekė, arba labai nepasisekė.

Būdamas vienišu žaidėju aš ištreniravau savo "Ieškoti priešų" įgūdį. Šis įgūdis leido išvengti pasalų, o labiau jį ištobulinus jis žaidėjui suteikdavo papildomą galimybę aptikti monstrus kurie "slepiasi". Šio įgūdžio padedamas aš pastebėjau monstrą, už 10 metrų besislepiantį krūmuose.

Jis nebuvo labai didelis, ir turėjo žalią kailį jog galėtų paslėpti save lapuose, bei ausis ilgesnes už visą kūną. Kai aš į jį susikoncentravau, jis automatiškai tapo mano taikiniu ir su jo vardu pasirodė geltonas žymeklis.

Vos tik perskaitęs vardą aš sulaikiau kvapą: "Ragu triušis". Jis buvo pakankamai retas ir vadinamas "super".

Tai buvo pirmas kartas kai aš jį mačiau. Apkūnus triušis gyvenantis krūmuose nebuvo labai stiprus, taip pat nesuteikė daug patirties taškų, bet—

Iš savo diržo aš tyliais išsitraukiau metimo peilį. Mano "Peilių Metimo Įgūdis" nebuvo labai aukštas. Aš paprasčiausiai jį pasirinkau kaip atšaką savo įgūdžių medyje. Bet aš girdėjau jog Ragu Triušis buvo greičiausias iš visų žinomų monstrų, taigi aš nepasitikėjau savo kardu jį gaudydamas.

Aš turėjau vieną progą prieš priešui mane pastebint. Melsdamasis mintyse aš pakėliau peilį, ir atsistojau "Vieno Šūvio" poza.

Kad ir kokio žemo lygio buvo mano įgūdis,su dideliu miklumu mano ranka atsitraukė atgal, ir sviedė peilį,lydimą mėlyno spindesio. Jis vieną kartą sušvytėjo ir pranyko medžiuose. Vos tik pradėjau ataką, žymeklis, rodantis Ragu Triušio vietą, pakeitė spalvą į raudoną ir virš jo pasirodė HP juosta.

Iš pusės, į kurią mečiau savo peilį, pasigirdo šaižus riksmas. HP juosta šiek tiek susvyravo ir nukrito iki nulio. Pasigirdo pažįstamas dūžtančių daugiakampių garsas.

Aš suspaudžiau savo kairę ranką į kumštį. Pakėlęs dešinę ranką aš atidariau pagrindinį meniu. Aš greitai atvėriau inventorių, ir ji buvo pačiame naujai gautų daiktų viršuje: "Ragu Triušio mėsa". Tai buvo retas daiktas kurį buvo galima parduoti kitiems žaidėjams už daugiau nei šimtą tūkstančių Col. Tiek pinigų užtektų pasisiūti geriausią rinkinį šarvų, ir vis dar liktų.

Tokios kainos priežastis buvo gana paprasta – tai buvo pats skaniausias ingredientas tarp visų kitų ingredientų įmanomų žaidime.

Valgymas buvo beveik vienintelis malonumas SAO žaidime, bet dažniausiai vienintelis dalykas kurį valgydavai buvo sriuba bei duona, kurios skonis buvo lyg ji atvežta iš atokaus Europos kampelio – na aš to negalėjau žinoti, tačiau faktas jog ji buvo labai paprasta. Keletas žaidėjų po ilgų apmąstymų išsitreniravo savo kepimo įgūdį, tam, jog kiti žaidėjai galėtų pasimėgauti įvairesniu maistu. Bet tokių žmonių buvo sunku sutikti, taigi visi žaidėjai troško įvairesnių skonių.

Žinoma, mano situacija nedaug skyrėsi nuo kitų, ir man visai patiko sriuba bei balta duona kurią pardavinėjo mano dažnai lankomas NPC restoranas. Tačiau kartas nuo karto mane užvaldydavo noras suvalgyti nors kąsnį sultingos mėsos.

Aš žiūrėjau į vardą ir svarsčiau ką daryti. Šansai jog kada nors vėl gausiu tokį ingredientą buvo labai maži. Jei atvirai – aš labai norėjau tai suvalgyti. Bet kuo didesnis ingrediento lygis, tuo daugiau įgūdžio reikėjo jog ją paruošti valgiui. Taigi aš turėjau atrasti meistro lygio kepėją, jog man galėtų tai paruošti.

Bet aš nei vieno nežinojau. Na, tiesą sakant aš žinojau keletą, tačiau dabar jų ieškoti būtų buvęs erzinantis dalykas. Taip pat jau laikas įsigyti naują aprangos rinkinį. Todėl aš nusprendžiau mėsą parduoti.

Lyg norėdamas atsikratyti bet kokių apgailestavimų aš uždariau langą ir pasinaudodamas savo įgūdžiu patikrinau aplink mane esantį plotą. Šansai jog priekinėse linijose pasirodys banditai buvo labai maži, bet turėdamas savo rankose S-klasės daiktą, niekada negali būti per daug atsargus.

Vos tik tai pardavęs aš galėsiu prisipirkti tiek teleportavimosi daiktų, kiek tik man reikės, taigi aš nusprendžiau sumenkinti riziką ir pradėjau naršyti savo krepšelį.

Daiktas kurį ištraukiau buvo kristalo formos, lyg aštuoniašonis stulpas, švytintis ryškiai mėlyna šviesa. Šiame pasaulyje, kuriame nebuvo "Magijos", keletas egzistuojančių magiškų daiktų buvo brangakmenių formos. Mėlynas buvo momentinei teleportacijai, rožinis HP atgavimui, žalias priešnuodžiams ir t.t. Jie visi buvo patogūs daiktai, suteikiantys greitus rezultatus, tačiau buvo brangūs. Taigi daugeliu atveju žmonės pirma pasitraukdavo iš kovos ir tuomet naudodavo pigesnius daiktus, kaip kad lėtai veikiantys stebuklingi gėrimai.

Sakydamas sau, jog tai be jokios abejonės kritinė situacija, aš suėmiau mėlyną kristalą ir sušukau.

"Teleportacija! Algade!"

Pasigirdo atgaivinantis keleto varpelių garsas ir kristalas esantis mano rankose suskilo į gabalėlius. Tuo pačiu metu mano kūną apsupo mėlyna šviesa, ir iš mano akių lyg tirpdamas išnyko miškas. Trumpam sušvytėjo ryškesnė šviesa,tuomet išnyko, ir teleportacija buvo baigta. Šiugždančių lapų garsą pakeitė kalvio kūjo taukšėjimas, ir mano ausis užplūdo miesto garsai.

Vieta kurioje aš atsiradau buvo "Teleportacijos Vartai", esantys Algade viduryje.

Viduryje apvalios aikštės stovėjo metaliniai vartai, kylantys į dangų daugiau nei 5 metrus. Viduje sūkuriavo oras, lyg per miražą, ir žmonės kurie jau teleportavosi ar tuo metu tai darė įeidavo ir išeidavo.

Nuo aikštės į visas keturias puses tiesėsi keturi dideli keliai, ir jų šonuose buvo daugybė mažų parduotuvių. Žaidėjai siekiantys trumpos atgaivos po dienos tyrinėjimų bendravo vieni su kitais priešais maisto užkandines ar barus.

Jei kas nors bandytų Algade apibūdinti Algade vienu žodžiu, tai būtų "netvarkingas".

Čia nebuvo didelių gatvių, kaip kad Pradiniame Mieste, ir susikertančios siauros gatvelės gaubė visą miestą. Čia buvo galima rasti parduotuvių, kuriose buvo sunku suprasti kas yra pardavinėjama, taip pat užeigų kurios atrodė lyg įėjęs daugiau nebeišeisi.

Tiesą sakant buvo daug žaidėjų kurie netyčia nuklydo į vieną iš Algade gatvelių ir klaidžiojo keletą dienų kol surado kaip išeiti. Aš čia gyvenau beveik metus, bet vis dar negaliu pusės jų prisiminti. Netgi NPC čia buvo keisti, su sunkiai nuspėjamomis klasėmis. Tai leido manyti jog visi kurie šiomis dienomis Algade naudojo kaip gimtąjį miestą buvo keisti.

Bet man patiko šių gatvių jausmas. Aš neperdėčiau sakydamas jog vienintelis metas kuomet jausdavausi taikoje buvo tuomet, kai gėriau keistai kvepiančią arbatą kampinėje parduotuvėje, kurioje dažnai lankiausi. To priežastis buvo jog aš jaučiausi šiek tiek sentimentaliai, nes ji man priminė elektronikos parduotuvę į kurią dažnai... – ne, tiesą sakant ne, ar bent aš taip tikėjausi.

Mąstydamas jog prieš grįžtant į namus reikia parduoti mėsą, aš patraukiau link parduotuvės.

Jei aš išeisiu iš centrinės aikštės palei kelią vedantį į vakarus, po truputį prasiskynęs kelią pro minią aš atvykčiau į parduotuvę. Viduje buvo taip ankšta, jog penki žaidėjai ten jaustųsi per daug suvaržytai. Ji taip pat turėjo žaidėjų parduotuvei būdingą netvarkingumą: įrankiai, ginklai ir net maisto ingredientai buvo kartu sumaišyti.

Parduotuvės savininkas intensyviai derėjosi.

Yra du keliai parduoti daiktus. Pirmas parduoti juos NPC, sistemos valdoma veikėjui. Tai darant nebuvo jokio pavojaus būti apgautam, bet kaina visuomet buvo ta pati. Jog sustabdyti infliaciją, kainos buvo nustatytos mažesnės nei tikra rinkos kaina.

Kitas būdas buvo keistis su kitais žaidėjais. Šiuo atveju gerai pasiderėjęs tu galėjai parduoti daiktą už aukštesnę kainą, tačiau turėjai surasti ką nors kas tai pirktų. Po sandėrio įvykdymo nesutarimai tarp žaidėjų taip pat buvo gana dažni.

Todėl atsirado prekybininkai kurie specializavosi daiktų prekyboje.

Pirkliai negalėjo išgyventi vien iš prekybos. Kaip ir technikų klasės, jie turėjo pusė savo įgūdžių vietų užpildyti su kova nesusijusiais įgūdžiais. Bet tai nereiškė jog jie galėjo neiti į laukus. Prekybininkai kovoti dėl su technikais dėl daiktų bei ingredientų, ir žinoma jiems buvo sunkiau nei kariams. Jiems buvo sunku pajausti tą neįprastą jausmą nukovus priešą.

Taigi jie pasirinko šias klases tam, jog galėtų kilniai padėti kas dieną priekinėse linijose besikaunantiems žaidėjams. Taigi paslapčia aš juos labai gerbiau.

...Na, aš juos gerbiau, tačiau tuo pat metu veikėjas esantis priešais mane buvo labai toli nuo pasiaukojančio.

"Gerai, sutarta! Dvidešimt penki "Smėlio Driežo kailiai" už penkis šimtus Col!"

Šios mano dažnai lankomos parduotuvės savininkas Agilis, su savo stora ranka sudavė per nugarą savo besiderančiam oponentui, silpnai atrodančiam ietininkui.

Oponentas atrodo svarstė, bet vos tik pažiūrėjęs į Agilio veidą, kuris atrodė pakankamai bauginančiai jog priminė užsigrūdinusio kario – nors tiesą sakant Agilis buvo aukščiausios klasės karys bei prekybininkas – jis skubiai įdėjo daiktus į mainų langą ir paspaudė OK.

"Kaip visada, ačiū! Apsilankykite ir vėl!"

Agilis paskutinį kartą sudavė ietininkui per nugarą ir skaisčiai nusišypsojo. Smėlio Driežo kailius buvo galima nudoti sukurti aukštos klasės šarvus. Aš maniau jog penki šimtai, kad ir kaip žiūrėtum, buvo per mažai. Bet aš tylėjau ir žiūrėjau kaip ietininkas išeina. Priimk tai kaip pamoką niekada nenusileisti besiderant, aš pasakiau sau mintyse.

"Ei, tu atlieki savo verslą taip pat begėdiškai kaip ir visada."

Man tai pasakius plikas milžinas atsisuko į mano pusę ir nusišypsojo.

"Ei, Kiritai. Mūsų parduotuvės moto yra pirkti pigiai ir parduoti pigiai" jis pasakė be jokio gailesčio.

"Na aš šiek tiek įtarus dėl ′parduoti pigiai′ dalies, bet tai nesvarbu. Aš taip pat noriu kai ką parduoti."

"Tu nuolatinis, taigi aš negaliu tavęs apgauti. Gerai, pažiūrėkim..."

Tai pasakęs Agilis ištempė savo storą, trumpą kaklą ir pasižiūrėjo į mano siūlomą mainų langą.

SAO žaidime avatarai buvo mūsų tikrų kūnų kopijos, kurios buvo sukurtos per skenavimą bei kalibraciją. Bet kiekvieną kartą pažvelgus į Agilį aš svarsčiau, kaip kas nors gali turėti jam taip tinkantį kūną.

Visi 180 jo kūno centimetrų buvo sausakimši raumenų bei riebalų, ir ant viso to esanti galva atrodė lyg tinkanti profesionalių imtynininkų piktadariui. Ir jis taip pat pasikeitė savo šukuoseną, vieną iš kelių dalykų kurį buvo galima keisti, į pliką. Efektas buvo panašus kaip barbariško monstro.

Nepaisant to, ji turėjo žavų veidą kuris atrodė vaikiškai kai jis šypsojosi. Jis atrodė maždaug 26-29 metų, bet aš negalėjau atspėti ką jis veikė tikrame pasaulyje. Šiame pasaulyje neklausti apie "Kitą pusę" buvo visiems savaime suprantama taisyklė.

Vos tik pamačius mainų langą jo akys išsiplėtė.

"Oho, tai S-klasės retas daiktas. "Ragu Triušio mėsa", tai pirmas kartas kai aš ją iš tikrųjų tai matau... Kiritai, juk tu nesi vargšas? Argi neturi minčių tai suvalgyti?"

"Žinoma, kad turiu. Būtų sunku dar kartą gauti kažką panašaus... Bet gana sunku rasti ką nors kas galėtų tai paruošti..."

Tuomet kažkas esantis man už nugaros palietė mano petį.

"Kiritai."

Tai buvo moteriškas balsas. Nebuvo daug moteriškos lyties žaidėjų kurie žinojo mano vardą. Tiesa sakant šioje situacijoje galėjo būti tik vienas žaidėjas. Aš suėmiau ranką esančią ant mano kairiojo peties ir pasakiau.

"Kepėjas surastas."

"K-Ką?"

Su jos ranka manojoje, ji sumikčiojo žvelgdama įtariu žvilgsniu.

Mažas veidas, kurį supo į lygiai dvi dalis padalinti ilgi bei tiesūs kaštoniniai plaukai, buvo kiaušinio formos, ir jos dvi migdolo formos akys buvo beveik akinančios. Jos plonas kūnas buvo padengtas raudona bei balta kovine riterį primenančia uniforma. Čia taip pat buvo elegantiška sidabriškai balta rapyra, įdėta į baltą odinį dėklą.

Jos vardas buvo Asuna. Ji buvo tokia garsi jog beveik visi SAO ją žinojo.

Tam buvo daug priežasčių, bet pirmoji ta, jog ji buvo viena iš nedaugelio moteriškos lyties žaidėjų, ir ji turėjo veidą kuriam nieko netrūko.

Tai sunku pasakyti šiame pasaulyje, kur visi turėjo savo tikrus kūnus, tačiau gražios moterys buvo itin retos. Tikriausiai buvo įmanoma suskaičiuoti tokias gražias žaidėjas kaip Asuna ant savo pirštų.

Dar viena jos populiarumo priežastis buvo jos raudona bei balta uniforma kuri priklausė gildijai "Kraujo Riteriai". Jos nariai buvo vadinami KoB paėmus pirmuosius "Kraujo Riteriai"(angl. Knights of Blood) inicialus. Ir iš daugelio gildijų, visi juos pripažino geriausiais.

Nors jie buvo vidutinio dydžio gildija sudaryta iš maždaug trisdešimt žaidėjų, visi jie buvo aukšto lygio patyrę kariai, o jų gildijos lyderis buvo stipriausias žaidėjas ir beveik SAO legenda. Taip pat, priešingai jos subtiliai formai, Asuna buvo gildijos sublyderė. Jos kardo įgūdžiai buvo tokie išskirtiniai jo jai buvo suteiktas pavadinimas "Blyksnis".

Taigi jos išvaizda bei kardo įgūdžiai buvo šešių tūkstančių žaidėjų zenite. Būtų keista jei ji nebūtų tapusi garsia. Ji turėjo daugybę fanų, bet tarp jų buvo keletas persekiotojų kurie ją virtualiai garbino. Taip pat buvo tokių kurie jos nekentė, taigi atrodo jai nėra labai lengva.

Na, kadangi ji buvo aukščiausios klasės karė, neturėtų būti daug tokių kurie tiesiogiai mestų jai iššūkį. Bet kadangi gildija norėjo parodyti jog yra visada pasiruošę ją ginti, ją dažnai sekdavo du ar daugiau sargybinių. Netgi dabar, už keleto žingsnių stovėjo du vyrai, pilnai apsirengę metaliniais šarvais be KoB uniformomis. Vienas iš jų, kurio plaukai buvo surišti į uodegą, spoksojo į manę ir suėmė Asuną už rankos.

Aš paleidau jos ranką, papurčiau savąją į jo pusę ir atsakiau.

"Kas naujo, Asuna? Jog tu ateini į tokį šiukšlyną?"

Žmogaus kurio plaukai buvo surišti į uodegą bei parduotuvės savininko veidai sudrebėjo. Pirmojo kadangi aš nepavadinau Asunos pagal jos titulą, šios vietos savininko todėl jog pavadinau jo parduotuvę šiukšlynu. Tačiau parduotuvės savininkas...

"Ilgai nesimatėm, Agili."

...išgirdęs Asunos pasisveikinimą šiltai nusišypsojo.

Asuna atsisuko atgal į mane ir nepatenkinta papūtė lūpą.

"Ei, kas gi tai? Po visų tų bėdų kurias patyriau jog pamatyčiau ar vis dar esi gyvas boso kovai kuri netrukus įvyks."

"Tu mane jau pridėjai kaip draugą, taigi galėjai tai pasakyti paprasčiausiai ten pasižiūrėjusi. Bet kokiu atveju vienintelis būdas kaip galėjai mane rasti, tai pasinaudoti žemėlapyje esančiu draugo sekikliu."

Vos tik atsakiau, Asuna nusuko galvą.

Būdama sublydere ji buvo atsakinga už žaidimo progresą. Į tą darbą taip pat įėjo savanaudžių vienišių žaidėjų, kaip aš, ieškojimas ir grupės formavimas kovai. Bet iš tikrųjų ateiti pas mane pamatyti, turėtų būti limitas kaip atsidavęs žmogus gali būti.

Žiūrėdama į mano pusiau-pavargusią bei pusiau-nustebusią veido išraišką, Asuna prieš sakydama su judesiu labai panašiu į smakro pakėlimą, ant savo klubų susidėjo rankas.

"Na svarbiausia jog tu dar gyvas. S-svarbiau už tai, ką tu turi galvoje? Tu kažką sakei apie kepėją ar kažką panašaus."

"Ak, tiesa. Koks šiuo metu yra tavo kepimo įgūdžio lygis?

Kiek aš žinojau, Asuna buvo ypač susikoncentravusi ties kepimo lygiu vos tik ji rasdavo laiko tarp kardo treniruočių. Ji atsakė mano klausimą su išdidžia šypsena.

"Klausykis ir nustebk! Aš "Įvaldžiau" jį praeitą savaitę.

"Ką!?"

Ji... tikra kvailė.

Aš sekundę pagalvojau, tačiau žinoma, garsiai to nepasakiau.

Treniruoti įgūdžius buvo labai nuobodu bei užėmė daug laiko, ir "Įvaldyti" buvo galima tik pakėlus jų lygį 1000 kartų. Prie to pačio, lygiai neturėjo nieko bendro su įgūdžiais, ir didėjo tik renkant patirties taškus. Kartu su lygiais kilo HP, jėga, ištvermė bei "Įgūdžių Vietos", kurie nurodydavo kiek įgūdžių gali išmokti.

Šiuo metu aš turiu dvylika vietų, bet vieninteliai pilnai įvaldyti buvo mano vienos rankos kardo tiesus smūgis, Priešo Paieška, ir mano Ginklo Gynybos įgūdis. Tai reiškė jog ši mergina praleido daug laiko ir pastangų įgūdžiui, kuris neturėjo jokios reikšmės kovoje.

"...Na aš noriu tavęs paprašyti kai ką padaryti, ir tam reikalingas tas įgūdis."

Aš pamojau jai prieiti arčiau ir nustačiau savo langą į rodymo rėžimą jog ji galėtų jį matyti. Asuna įtartinai į pažiūrėjo, ir jos akys išsiplėtė pamačius daikto vardą.

"Uwa!! Tai... Tai S-klasės maisto ingredientas!?"

"Keiskimės. Jeigu tu jį paruoši, aš tau leisiu atsikasti."

Man nes nespėjus nustoti kalbėti, dešinė "Blyksnio" Asunos ranka suėmė mane už apykaklės. Tuomet ji pritraukė savo veidą per kelis centimetrus nuo manojo.

"Duok. Man. Pusę!!"

Mano krūtinė sustojo per šią netikėtą pasalą, ir aš negalvodamas palinksėjau. Kai aš atsigavau jau buvo per vėlu, ir ji iš susijaudinimo mojavo rankomis. Na manykim jog tai geras dalykas jog galiu žiūrėti į šį dailų veidą iš taip arti, aš įtikinau save.

Aš uždariau langą ir žiūrėdamas į Agilio veidą pasakiau.

"Atsiprašau. Aš sustabdysiu mainus."

"Ne. Nieko tokio, bet... Ei, mes juk draugai, tiesa? Na? Ar negali duoti man paragauti...?"

"Aš tau duosiu aštuonių šimtų žodžių esė apie tai."

"N-Nebūk toks!"

Kai aš šaltakraujiškai atsukau Agiliui nugarą, jis sušuko balsu kuris skambėjo lyg būtų pasaulio pabaiga. Man nuėjus, Asuna sučiupo mano palto rankovę.

"Kepimas gerai, bet kur mes tai darysime?"

"Ah..."

Jeigu ketini ruošti maistą, tuomet tau reikia šiek tiek kepimui skirtos įrangos, kaip kad viryklė ir orkaitė, taip pat ir ingredientų. Nebuvo taip jog mano namuose to nebūtų, bet aš negalėjau pakviesti KoB sublyderės į tokią netvarkingą vietą.

Asuna pažiūrėjo į mane lyg negalėdama patikėti.

"Na, tavo namai vistiek neturėtų reikiamos įrangos. Bet tik šį kartą aš galėčiau tai patiekti savo namuose."

Ji pasakė kai ką šokiruojančio ramiu balsu.

Asuna ignoravo mane, kuris stovėjo sustingęs lyg būčiau pastrigęs kol mano smegenys tai apdorojo, pasisuko į sargybinius ir pasakė.

"Aš netrukus ketinu teleportuotis į "Salemburgą", taigi galite eiti. Ačiū už jūsų sunkų darbą."

"A-Asuna! Ateiti į lūšnynus buvo pakankamai blogai, bet pakviesti ką nors tokį įtartiną kaip jis į savo namus. K-Ką tu galvoji!?"

Aš negalėjau patikėti tuo ką aš ką tik išgirdau. Jis turi būti vienas iš jos garbintojų. Taip galvodamas aš pažiūrėjau į Asuną, ir jos veidas rodė susierzinimą.

"Gerai, galbūt ir galima jį vadinti įtartinu, bet jo įgūdžiai neabejotini. Jis tikriausiai dešimt lygių virš tavęs Kuradeli."

"Ką-Ką tu sakai? Jog aš neprilygstu tokiam...!"

Vyro balsas nuskambėjo per visą gatvę. Jis spoksojo į mane stipriai primerktomis akimis. Tuomet jo veidas prašviesėjo lyg jis staiga kai ką suprato.

"Tiesa... Tu, tu tikrai esi 'Beateris!'"

Beateris buvo žodis sudarytas iš "Beta testuotojas" ir "Cheateris". Šis žodis buvo skirtas žmonėms kurie naudojo nesąžiningas priemones, ir buvo keiksmažodis SAO žaidime. Aš jį girdėjau daugelį kartų. Tačiau, kad ir kiek kartų tai girdėjau, jis vis dar mane giliai žeidė. Žmogaus, kuris pirmasis man tai pasakė ir kadaise buvo mano draugas, staiga pasirodė mano mintyse.

"Taip. Tu teisus."

Kai aš be jokios išraiškos tai patvirtinau, vaikinas pradėjo susijaudinęs kalbėti.

"Asuna, tokiems niekas daugiau nerūpi tik jie patys. Nieko nepasieksi būdama su tokiais žmonėmis!"

Asuna, kuri iki šiol buvo rami, iš pasišlykštėjimo suraukė antakius. Minia staiga pasirodė ir še bei ten buvo girdėti žodžiai "KoB" ir "Asuna".

Asuna apsižvalgė aplink ir pasakė vyrui kuris kas minutę darėsi vis labiau susijaudinęs.

"Prašau šiandien mane palikti. Tai įsakymas."

Ji grubiai ištarė ir pačiupo mano diržą kaire ranka. Tuomet ji pradėjo eiti link aikštės vartų, tempdama mane iš paskos.

"Err... ei! Ar tikrai gerai jį šitaip palikti?"

"Viskas gerai!"

Na aš neturėjau priežasties skųstis. Mes praėjome pro minią palikę du sargybinius bei Agilį, kuris vis dar buvo nusivylęs. Kai aš paskutinį kartą pažvelgiau atgal, mane lydėjo įtūžusio Kuradelio žvilgsnis.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į ketvirtąjį skyrių

Toliau į šeštąjį skyrių