Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Skyrius1 Dalis1

Pirmasis skyrius. Kario gimimas

Pirma dalis

Šaltą, šaltą sausio naktį, aš sužinojau apie sąmokslo egzistavimą.

Savo mažyčiame, vieno kambario šešių tatami bute buvau jaukiai įsitaisęs šalia savo kotacu. Tai buvo skausmingai niūri naktis.

Nepaisant to, kad buvo atėjęs naujas tūkstantmetis, aplink nei su žiburiu nesimatė jokios vilties. Valgydamas naujametinę sriubą net verkiau.

Dvidešimt dviejų metų iš universiteto išmestam bedarbiui ši žiemos žvarba buvo tiesiog verianti. Vidury savo purvino kambario, kur aplink išmėtyti drabužiai jaukė grindis, o cigarečių dvokas buvo įsismelkęs į sienas, aš be paliovos dūsavau.

Kaip gi galėjo viskas šitaip susiklostyti?

Tik apie tai ir tegalėjau galvoti.

"Ak", sudejavau.

Jei greitai neišsikapanosiu iš savo dabartinės padėties, atsiliksiu ir visai išnyksiu iš normalios visuomenės. Dar blogiau, mane juk jau ir taip išmetė iš universiteto. Man reikėjo greičiau susirasti darbą ir sugrįžti į visuomenę.

Bet aš... tiesiog nepajėgiau.

Kodėl? Dėl kokios priežasties?

Atsakymas paprastas: nes aš esu hikikomoris.

Šiuo metu tai naujas madingiausias ir pats populiariausias visuomeninis reiškinys – hikikomoris. Tai aš. Atsiskyrėlis.

Sako, kad Japonijoje dabar gyvena apytiksliai du milijonai hikikomorių. Du milijonai – nežmoniškas skaičius. Jei mestum akmenį į gatvę, pataikytum į hikikomorį.... Nu, aišku, taip niekada nenutiktų. Hikikomoriai juk laukan neina.

Taigi, aš buvau vienas iš hikikomorių, kurie šiuo metu Japonijoje nepaprastai populiarūs. Jau nekalbant apie tai, kad aš buvau savotiškas hikikomorių veteranas. Iš savo buto išeinu tik kartą per savaitę, ir tada teeinu tik iki parduotuvės nusipirkt maisto ir cigarečių. Mano draugų skaičius apima nulį, o miegu aš po šešiolika valandų per dieną.

Šiemet sueina ištisi keturi metai, kai gyvenu kaip hikikomoris. Dėl savo gyvensenos ir buvau išmestas iš universiteto.

Rimtai, aš šitoks pasibaisėtinas hikikomoris, kad greitai jau turėčiau pasiekti profesionalo statusą. Nesvarbu, prieš ką man tektų stoti, labai jau abejoju, kad lengvai nusileisčiau kitam hikikomoriui.

Tiesą sakant, buvau tiesiog įsitikinęs, kad jeigu būtų rengiama "Tarptautinė hikikomorių olimpiada", visai neblogai pasirodyčiau. Buvau tikras, kad įveikčiau kitus hikikomorius, nesvarbu iš kokios šalies šie bebūtų – rusų hikikomoriai, kurie nuo tikrovės pabėga degtinės pagalba, anglų hikikomoriai, kurių išsigelbėjimas per narkotikus, ar amerikiečių hikikomoriai, kurių atrasta išeitis yra atsitiktinis šaunamųjų ginklų naudojimas uždarose patalpose.

Teisingai! Teigiama, jog garsusis kiokušin karatė įkūrėjas, ponas Masutacu Ojama, dar žinomas kaip "Dievo ranka", prieš tapdamas stipriausiu pasaulio karatė meistru, jaunystėje buvo atsiskyręs kalnuose, kad užgrūdintų savo dvasią. Jeigu į visą tai pažvelgi iš štai šios perspektyvos, tuomet man – jau keletą metų be pertraukos šiame bute buvus atsiskyrėliu – šią akimirką neįtikėtinai mažai trūksta, kad tapčiau stipriausiu pasaulio žmogumi.

Na, verta pamėginti. Nusprendžiau pasiimti butelį ir pabandyti jį sudaužyti rankos kirčiu.

"Haii-ja!"

Tvarstydamasis kruviną ranką, atsisėdau atgal prie kotacu.

Kaip tik bežiūrėtum, pastaruoju metu mano galva žmoniškai nebeveikia. Gal dėl to, kad miegu po šešiolika valandų per parą? O gal dėl to, kad daugiau nei pusmeti vengiu kontakto su kitais žmonėmis?

Kiaurą dieną mano smegenys būdavo apgaubtos miglos. Net bandant nueiti iki tualeto, mano eisena būdavo svirduliuojanti.

Tačiau man visa tai nerūpi.

Dabar labiau neatidėliotinas klausimas, kaip išsivaduoti iš šios beviltiškos hikikomorio gyvensenos.

Taip! Turiu kaip galima greičiau ištrūkti iš šio kamuojančio hikikomorio gyvenimo. Sugrįžti į žmonių visuomenę! Pakilti iš šio dugno! Aš dirbsiu, susirasiu merginą ir gyvensiu normalų gyvenimą!

Jei toliau taip tęsis, mane tai traumuos. Jei taip ir toliau, kaip žmogus tapsiu bevertis. Man nedelsiant reikia išeities!

Vis dėlto, tokia išeitis, kaip "Šiandien yra ta diena, kai išeisiu laukan ir susirasiu darbą!" mažiau nei per dešimt minučių tiesiog išgaravo lyg dūmas.

Kodėl? Kodėl gi?

Tikriausiai mano absurdiškai ilgas gyvenimas būnant hikikomoriu supūdė mano sielą iki pat jos šaknų.

Nebegaliu daugiau taip būti. Privalau greičiau kažką daryti.

Tuo metu aš nusprendžiau, jog tam, kad priversčiau atsigauti savo visapusiškai nusilpusią dvasią, pabandysiu vartoti tokių "Baltųjų vaistų", kurių užsisakiau internete.

Nors jie ir vadinasi "Baltaisiais vaistais", tai ne kokie ypatingi stimuliantai ar kas nors panašaus. Jie visiškai teisėti, palyginti stiprūs haliucinogenai. Antra vertus, nors ir teisėti, sakoma, kad jų poveikis beveik toks pat kaip LSD. Jie tiesiogiai paveikia smegenyse esančius serotonino receptorius ir, kaip teigiama, sukelia neįtikėtinai stiprias haliucinacijas.

Būtent. Kad ištrūkčiau iš savo niūrios padėties, neturiu kitos išeities kaip tik pasikliauti farmacijos galia. Buvau privestas iki kraštutinumų, kad ryžčiaus prievarta stimuliuoti savo paliegusias smegenis luošinančiai stipriais haliucinogenais.

Kaip kad sakė garsusis Tacuhiko Šibusava: "Nušvitimas, kurį pasiekiama religiniu ugdymusi, ir nušvitimas, kurį pasiekiama kvaišalais, galų gale yra vienas ir tas pats." Ar kažkaip ten panašiai.

Tokiu atveju, lai patirie aš nušvitimą kvaišalais!

Aš pasieksiu nušvitimą ir ištrūksiu nuo hikimoriškojo savęs. Aš suknežinsiu savo paliegusią dvasią ir pakeisiu ją stipria ir tvirta drąsa. Tiesiog pabersiu nedidelį kiekį "Baltojo vaisto" ant savo kotacu ir vienu įkvėpimu sutrauksiu į nosį.

Pastabos

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į prologą

Toliau į pirmojo skyriaus antrąją dalį