Welcome to the N.H.K! ~Lithuanian~:Skyrius2 Dalis2

Antrasis skyrius. Džihadas

Antra dalis

Mitos bendrabučio 201 kambaryje, mano butą nuo išorės skyrusios durys dabar buvo plačiai atvertos. Mane ir moterį misionierę daugiau jau niekas nebeskyrė.

Ir tuomet aš pamačiau. Įstrižai į dešinę, už moters su neaprėpiamo pamaldumo šypsena, stovėjo kita moteris.

Jie naudoja net du žmones, kad mane užverbuotų? Bando persverti jėgų pusiausvyrą į savo pusę, puldami du prieš vieną? Kaip niekinga!

O tada suvokiau dar kai ką. Pastebėjau kokia gi jauna buvo ta antroji verbuotoja.

Dėl kažkokios keistos priežasties, net šį giedrą balandžio rytą, kuomet taip švelniai švietė saulė, ji vis tiek slėpėsi po skaisčiai baltu skėčiu nuo saulės. Ir nors negalėjau matyti jos skėčiu pridengto veido, vis tiek galėjau suprasti, kad ji buvo jauna, ypač palyginus su vidutinio amžiaus moteriške. Tiesą sakant, buvo akivaizdu, kad ji jaunesnė net už mane.

Laikydama skėtį ir apsigaubusi paprasta, šviesia, ilgarankove suknele, ji skleidė šventumo ir tyrumo kupiną aurą. Tarytum sergėdama vyresniąją moterį, ji ten ramiai, tyliai ir nekaltai stovėjo.

Pačiam net nespėjus suvokti, man savaime iš akių ėmė trykšti ašaros. Ši jauna mergina, kuri mano vertinimu buvo ne vyresnė nei septyniolikos ar aštuoniolikos, buvo paprasčiausiai išnaudojama kažkokios absurdiškos sektos. Vien apie tai galvodamas negalėjau neimti jausti gailesčio. Turiu galvoje, nagi, už ką gi taip?!

Buvau tikras, kad ji buvo tokio amžiaus, kada jai verčiau norėtųsi pramogauti. Amžiaus, kuriame jai verčiau norėtųsi apsirengti kokias gražiais drabužiais, vaikštinėt po Šibują ir išbandyt nepadorius, heteroseksualius santykius. Juk religijos turi tokius griežtus įsakymus, kaip "nepaleistuvauk". Jai turbūt teko daug iškęsti. Tai turėjo būti šitaip, šitaip skausminga.

Galėjau įsivaizduoti, kaip kasnakt ją kamavo nežinia, kaip susitvarkyti su jos karštligiškai įsiaudrinančiu kūnu. "Dievas mus stebi, todėl negalima taip daryti. Bet... bet aš... aš negaliu liautis. Ak, kodėl gi aš tokia nusidėjėlė? Net jei Dievas stebi... Aš gailiuosi, Dangiškasis Tėve!"

Šitokie dalykai, kuriuose drauge susilieja Dievo įsakymai ir seksualiniai troškimai, turėjo jai kelti nepaliaujamą agoniją. Kadangi mano neseniai skaitytoje erotinėje knygoje apie vienuoles buvo minėtos tokios problemos, mano samprotavimas neabejotinai privalėjo būti teisingas.

Netikėtai man į galvą šovė mintis. Jeigu mano prielaidos teisingos, šiuo atžvilgiu religijos egzistavimas gal ne toks jau ir prastas dalykas. Iš tikrųjų nors netikėta, bet net neperdedant ją užuot būtų galima įvardinti kaip kai ką labai nuostabaus.

Na, taip, tai tikrai nešvanku. Ir gerai tai apsvarstęs, priėjau išvadą, kad religijos nešvankumas ją daro nepaprastai nuostabia. Pavyzdžiui, mano galvoje iškilo vaizdinys, kaip jauną merginą lupa griežta, vyresnė vienuolė. Paskui jį sekė geidulingos scenos iš vėliau įvyksiančio raganų teismo. Ir galiausiai, akmenimi grįstame rūsyje prasidės žiaurių kankinimų procesas. "Tuoj sužinosim, ragana tu ar ne!" tars jai inkvizitorius ir tada paruoš trikampį kankinimų arklį! "Gal dar rimbo?!" Čakšt! Čakšt! Čakšt! "Dar neprisipažįsti?!" Čakšt! Čakšt! "Aaaa! Meldžiu pasigailėti! Maldauju! Prašau, atleiskite!" Vis dėlto, niekas nesiklauso jos maldavimų ir ši atrodytų begalinė žeminimų šventė toliau tęsiasi be pabaigos!

Fantastiška!

Nepakartojama!

Ovacij—

"Emm..."

Staiga supratau, kad priešais mane stovėjusi pagyvenusi moteris į mane spokso. "Ar jums viskas gerai?" ji neramiai pasiteiravo.

Mano paklydėlės mintys apie religingas merginas buvo visiškai pasigrobusios mano dėmesį, jau nekalbant apie emocijas. Akimirką net atsitiktinis praeivis būtų galėjęs matyti koks išsiblaškęs ir keistas aš buvau.

Kas per velnias?

Ėmiau beviltiškai stengtis sugrįžti prie padoraus elgesio.

"Ehem, ehem." atsikosėjau, kad pravalyčiau gerklę.

Tuomet, kaip labai, labai normalus jaunuolis, nemakaluodamas akimis kur papuola, aš kaip galėdamas protingesniu žvilgsniu pažvelgiau į pagyvenusią moteriškę.

Žinoma, aš buvau neabejotinai sukrėstas. Tą tai jau pripažįstu.

Vis dėlto, man galop atgavus savo emocinę savitvardą, mano šarvuose daugiau nebeliko pažeidžiamų vietų. Be to, juk nebuvo jokio reikalo taip pasimesti. Man tereikėjo tik atsakyti, "Taip, man viskas gerai", atiduoti jai tas dvi brošiūras, ir su visu šiuo reikalu būtų baigta.

Kadangi nepaprastai daug laiko praleidau kaip hikikomoris, mano sugebėjimas bendrauti su kitais žmonėmis sunyko iki beveik pačio žemiausio įmanomo lygmens, kas ir buvo tikrąja viso šio mano sukrėtimo priežastimi.

Nurimk. Nurimk! Pasakyk taip. Tiesiog ištark tą vieną sakinį, "Taip, man viskas gerai". Tvarkoj. Jau po akimirkos aš taip ir pasakysiu. Taip, šįkart aš tikrai taip pasakysiu.

Nuo tada, kai su kuo nors kalbėjau, praėjo jau šitiek laiko, jog greičiausiai mano balsas tapo gana duslus. Bent jau mano tariami žodžiai tikriausiai skambės pridususiai. Galėjo būti, kad netyčia net sumikčiosiu. Bet juk koks skirtumas?

Kaip bebūtų, nepanašu, kad aš šią moterį ir merginą dar kada nors sutiksiu. Kad ir ką jos apie mane galvojo buvo visiškai nesvarbu. Koks skirtumas, jei joms aš atrodau keistas ir trikdantis? Štai todėl privalau tai pasakyti. Man reikia iš karto jas atstumti!

Tiesiog pasakyk, "Taip, man viskas gerai".

Sakyk, "Taip, man viskas gerai"!

"Taip, man..."

Tą akimirką mano žvilgsnis atsitiktinai užkliuvo už žodžių "Atmerk akis!", puošusių mano dešinėje rankoje laikytos brošiūros viršelį.

Tame pačiame viršelyje didelėmis, gotiškomis raidėmis buvo atspausdinta: "Hikikomoriškas gyvenimas puola mūsų jaunimą. Ar jūs saugus?"

Pastebėjusi mano žvilgsnį, moteriškė dar labiau nušvito savo šventeiviška šypsena. "Tai mūsų ypatingasis šio mėnesio pranešimas. Mes tiriame hikikomorių problemą iš biblinės perspektyvos. Ar jūs tai domina?"

Žodžiais nebuvo įmanoma tinkamai nusakyti baimę, kuri tuo metu buvo ėmusi mane draskyti.

Nejaugi jie kiaurai mane permatė? Ar galėjo taip būti, kad ši moteris jau žinojo, kad aš iš tikrųjų ir buvau hikikomoris? Ar todėl ji čia taip nėrėsi iš kailio duot man tą brošiūrą? Tai buvo tiesiog šiurpą kelianti mintis.

Vien mintis, kad visiškai nepažįstamų žmonių buvau atpažintas, kaip bevertis hikikomoris, kurstė nuožmų siaubą, šiurpą, drebulius, galiausiai virstančius į sumišimą, kurį buvo nežmoniškai sunku iškęsti. Tačiau nepaisant visko, privalėjau nurimti.

Man reikėjo jas apgauti, apgauti greitai ir sklandžiai. "Hikikomoris? Cha cha cha! Kaip gi toks kaip aš galėtų būti hikikomoris?!"

Ar aš visai išdurnėjau? Taip kalbėdamas pasirodysiu tik dar labiau įtartinesnis. Turiu labiau įtikinamai jas apgauti – ir greitai. Turiu padaryti tai tuojau pat ar bent jau sukurpti kokį pasiteisinimą... ką nors. Nagi, maldauju savęs.

"Ei, j-juk negalėčiau tokiu būti, tiesa? Teisingai! Juk negali būti, kad toks žmogus kaip aš praleido beveik metus su niekuo nesikalbėdamas? Arba gyventi tokį žiauriai hikikomorišką gyvenimą, jog net turėjau būti išmestas iš universiteto, neturėti darbo, būti be ateities vilčių ir visiškai nieko? Arba gyventi pačios klaikiausios nevilties būsenoje? Ar kaip nors panašiai, tiesa?"

Pagyvenusioji moteriškė ėmė nuo manęs trauktis. Kaip ir reikėjo tikėtis, mano mintys ir toliau liejosi padrikai, o galo tam niekur nesimatė. Prašau, kas nors mane sustabdykit.

"Teisingai! Jūs kvaila, ponia, labai kvaila. Ir dar kokia nemandagi! Kaip suprast tą, 'Hikikomoriškas gyvenimas puola mūsų jaunimą. Ar jūs saugus?'. Be to, jei kažkokios maldelės galėtų pagydyti hikikomorį, niekas juk taip nesikankintų, tiesa? Ką jūs žmonės iš viso išmanot? Net aš pats nieko nesuprantu, tai kaip jūs galėtumėt bent ką nors suprasti?"

...Na, viskas. Dabar tai šakės. Misionierei grynai įvarytas siaubas. Atrodė, kad ji jau buvo pasirengus apsisukt ir pult skambint policijai. "Štai tam bute yra beprotis! Jis pavojingas!"

Ak, aš tikrai esu pavojingas. Išties pavojingas. Tai stebina net mane patį! Iš tikrųjų, esu priblokštas savo paties idiotiškumo, dėl kurio sureagavau taip pasibaisėtinai priešais paprastą, eilinę, brošiūras į rankas brukančią moteriškę. Aš daugiau nebegaliu. Laikas man mirti. Toks kaip aš, kuris šitaip baisiai apsigėdino priešais pasišventusį žmogų, nusipelno kuo greičiau mirti.

"Viskas gerai, ponia, todėl prašau, eikite namo. Pasiimkite merginą ir eikite iš čia."

O, tai beprasmiška. Viskas baigta, man viskas baigta! Taip, rytoj nusipirksiu kataną. O tada, pasidarysiu harakirį. Vietoj to, kad toliau demonstruočiau savo gėdą, pademonstruosiu savo paleistus vidurius ir įrodysiu save esant kariu. Būtent, taip ir padarysiu... Kažin kur jie parduoda katanas?

Pamaniau paklausti, "Ei, ponia, gal jūs žinot kur? Nežinot? Ne, be abejo, kad nežinote. Viskas gerai. Tai ne kažkas, ką turėtumėte žinoti. Viskas gerai, todėl tiesiog eikit iš čia. Taip, teisingai, teisingai, labai atsiprašau. Aš hikikomoris. Pirmos klasės, aukščiausio lygio. Vargu, kad yra hikikomorių, kurie tokie beverčiai kaip aš. Aš bedarbis. Aš šiukšlė. Aš niekas! Ir nenoriu jūsų pagalbos. Man viskas gerai, todėl tiesiog eikit iš čia. Supratot? Štai, aš jums jas atiduosiu. Atiduosiu jums jūsų dvi brošiūras. Todėl, prašau, tučtuojau ir kuo greičiau eikite iš čia, gerai?"

"N-N-Na, tuomet atleiskite, kad sutrukdėme kai esate toks užimtas."

Paskubomis nukreipdama akis, moteriškė mikliai apsisuko ir paragino merginą už savęs. "Eime, Misaki. Grįžkim į susirinkimų salę, gerai?"

Taip eikit, eikit. Tiesiog eikit šalin iš čia. Tu irgi, Misaki-čian, greičiau išnyk!

Hm? Ką, Misaki-čian? Kam ta išraiška? Nors ta senoji moteris jau nuėjo, kodėl lioveisi slėptis už savo skėčio ir ėmei spoksoti man į veidą? Ką, tau kas nors nepatinka, hm? Ei, kam tas žvilgsnis? Ko tu po velnių čia žiūri? Ko tu čia šypsais? Tu iš manęs šaipais? Tu iš manęs šaipais...?!

Susidarė įspūdis, kad iš tiesų buvau išjuoktas šios religingosios merginos, kurios net nepažinojau.

Akimirką ji pakėlė savo skėtį ir pasižiūrėjo tiesiai man į veidą; Ji skaisčiai šypsojosi. Tai buvo nepakartojama, pašaipi šypsena. Ir aš norėjau mirti.

Todėl, kad buvau išjuokiamas pamišusios sektantės. Todėl, kad buvau visiškai paniekinamas. O visų svarbiausiai todėl, kad dėl įvairių priežasčių jos šypsena buvo bereikalingai miela...

Aš daugiau nebegaliu. Aš rimtai mirsiu.

Viso gero.

Viso gero, pasišventusioji vidutinio amžiaus moteriške.

Viso gero, skėtį laikiusioji Misaki-čian.

Viso gero jums visiems.

Aš leisiuosi į savo kelionę. Aš uždarysiu buto duris, pasuksiu užraktą, užtrauksiu užuolaidas ir leisiuosi į savo kelionę.

Atsisėdęs ant lovos, aš nustojau kvėpuoti. Abejomis rankomis tvirtai užspaudžiau burną ir nustojau kvėpuoti. Man skauda. Skauda. Bet netrukus aš mirsiu. Aš jau trisdešimt sekundžių laikiau užgniaužęs kvapą. Po akimirkos aš tikrai turėjau mirti.

Deja, mano mirties akimirka taip ir neatėjo. Priežastis ta, kad oras ėmė skverbtis man pro nosį.

Niekas šiam pasauly neveikia taip, kaip nori. Prašau, kas nors, darykit kažką tai.

Pastabos

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į antrojo skyriaus pirmąją dalį

Toliau į trečiojo skyriaus pirmąją dalį