Suzumija Haruhi:Knyga1 Pilnas tekstas

Itou Noizi (いとうのいぢ) pieštos iliustracijos, esančios pirmojoje knygoje.

• 

  Viršelis

• 

  Vidinis atvartas

• 

  1 skyrius
  "Paprasti žmonės manęs nedomina."

• 

  2 skyrius
  Haruhi Mikuru apvelka merginos zuikės kostiumu.

• 

  7 skyrius
  "Kjonai, kas tas milžinas?"

• 

  Prologo atvartas

Prologas

Kada aš nustojau tikėti Kalėdų Seneliu? Iš tiesų, toks kvailas klausimas man neturi jokios reikšmės. Bet jeigu paklaustumėte, kada aš nustojau tikėti, kad tas senis, vilkintis raudoną kostiumą, yra Kalėdų Senelis, tada aš užtikrintai atsakyčiau: aš juo iš viso niekada netikėjau. Žinojau, kad Kalėdų Senelis, kuris pasirodė per mano darželio Kalėdų vakarėlį, buvo apsišaukėlis, ir dabar, kai apie tai pagalvoju, visi mano bendraklasiai atrodė netikintys, žiūrėdami kaip mūsų mokytojas apsimeta Kalėdų Seneliu. Nors aš niekada nemačiau mamos besibučiuojant su Kalėdų Seneliu, aš buvau pakankamai protingas, abejoti senio, dirbusio tik per Kalėdas, egzistavimu.

Tačiau aš užtrukau šiek tiek ilgiau, kol supratau, jog ateivių, keliautojų laiku, vaiduoklių, pabaisų ir esperų tuose prikimštuose efektų animaciniuose ‘geriečiai prieš blogiukų organizaciją’ filmuose taip pat neegzistavo. Ne, palaukit, galbūt aš tai supratau, tiesiog nenorėjau to pripažinti. Giliai širdyje aš vis dar troškau, kad tie ateiviai, keliautojai laiku, vaiduokliai, pabaisos, esperai, ir blogio organizacijos staiga atsirastų. Palyginus su šiuo mano nuobodžiu, paprastu gyvenimėliu, pasaulis tose švytinčiose filmuose buvo daug įdomesnis; aš taip pat norėjau gyventi tokiame pasaulyje!

Aš norėjau būti tas, kuris išgelbėjo ateivių pagrobtą merginą, kurią jie įkalino kupolo formos tvirtovėje. Aš norėjau būti tas, kuris savo drąsa, protu ir patikimuoju lazeriniu ginklu kovoja prieš piktadarius iš ateities, bandančius pakeisti istoriją savo pačių naudai. Aš norėjau būti tas, kuris ištremia demonus ir pabaisas vienu užkeikimu, kovoti prieš mutantus ar aiškiaregius iš blogio organizacijų, ir kovoti telekinetinėse kovose!

Bet palaukit, reikia nusiraminti. Jeigu aš tikrai būčiau užpultas ateivių ar kažko panašaus, kaip aš galėčiau prieš juos kovoti? Aš net neturiu jokių ypatingų galių!

Na tada, o jei taip: vieną dieną, paslaptingas naujokas persikelia į mano klasę. Išskyrus tai, kad jis iš tikrųjų ateivis ar yra atkeliavęs iš ateities, ir dar jis turi telepatinių sugebėjimų. Kai jis įsivelia į kovą su blogiukais, viskas ką man reikia padaryti, tai rasti būdą kaip įsivelti į tą jo karą. Jis pasirūpintų kovomis, o aš tiesiog būčiau jo pašalinis pagalbininkas. O Dieve, tai tiesiog nuostabu, aš toks gudrus!

Arba galbūt, jei tai nepavyktų, tada taip: vieną dieną, paslaptinga galia pabunda manyje, na, kažkas panašaus į telekinetinį ar telepatinį sugebėjimą. Tada sužinočiau, kad yra daug kitų žmonių, turinčių panašių galių, ir tada kokia nors antgamtinė bendruomenė mane priimtų. Taip aš tapčiau šios organizacijos dalimi ir kovočiau prieš bloguosius mutantus.

Deja, tikrovė stebinančiai žiauri… Niekas nepersikėlė į mano klasę. Man niekada neteko pamatyti NSO. Kai nueidavau į vietas, kur sklido gandai, jog ten vaidenasi, niekas nepasirodydavo. Dvi valandos įtempto spoksojimo į savo pieštuką neprivertė jį pajudėti nei per milimetrą, o žiūrėjimas į klasioko pakaušį taip pat neatskleidė jokių jo minčių. Galėjau tik liūdėti dėl to, kad fizikos dėsniai buvo tokie normalūs. Aš nustojau žiūrėti laidas apie NSO ir kreipti dėmesį į antgamtiškus televizijos pranešimus, nes pagaliau save įtikinau, jog tai neįmanoma. Netgi pasiekiau ribą, kai pradėjau jausti nostalgiją tiems dalykams. Baigęs vidurinę aš visiškai išaugau iš to svajonių pasaulio ir tvirtai nusileidau ant realybės. 1999 nenutiko nieko, nors vis dar tikėjausi, kad kas nors nutiks; žmonija nebegrįžo į mėnulį ar nukeliavo toliau už jo. Turbūt, jei viskas taip ir toliau klostysis, būsiu seniai miręs kai bus galima užsisakyti kelionę iš Žemės į Alfa Kentaurą.

Su tokiomis kasdieniškomis mintimis galvoje, tapau paprastu, lengvabūdišku gimnazistu. Tai yra, kol vieną dieną sutikau Suzumiją Haruhi.

Pirmasis skyrius

Taigi, įstojau į vietinę gimnaziją. Iš pradžių gailėjausi šio sprendimo, nes mano naujoji mokykla stovėjo ant labai aukštos kalvos viršaus. Net pavasarį mokiniai sukaisdavo ir suprakaituodavo vien nuo lipimo stačiu keliu – aišku, iš mano ketinimų „apsilankyti mokykloje laisvalaikiu“ nieko gero neišeis. Kiekvieną kartą kai tai prisimindavau, na ir dar tai, kad turėsiu šia procedūrą kartoti ateinančius trejus metus, mane apimdavo nuovargis ir liūdesys. Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl ir ėjau daug greičiau ir galbūt todėl tada buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti 10 minučių anksčiau, tačiau, kaip visi žinote, miegas saldžiausias tada, kai jau reikia keltis. Nenorėjau švaistyti šių brangių 10 minučių, todėl atsisakiau šios minties, kuri reiškė, kad man reikės kartoti šią rytinę treniruotę ateinančius trejus metus. Tai dar labiau varė į depresiją.

Dėl šios priežasties, per laiką švaistančią priėmimo ceremoniją mano veidas atrodė suraukęs ir vienišas. Visi kiti turėjo „pradedant naują kelionę“ veido išraišką; žinot, tą unikalią „nors ir neužtikrintą, tačiau pilną vilties,“, kurią turi kiekvienas einantis į naują mokyklą. Bet tik ne mano atveju – daug ankstesnių klasiokų iš mano vidurinės taip pat eis į šią mokyklą. Be to, dar keli mano draugai taip pat čia buvo. Todėl, aš nebuvau toks sujaudintas ar sunerimęs kaip kiti.

Vaikinai vilkėjo sportinius švarkus, o merginos jūreivių uniformas. Oho, na ir keistas derinys. Turbūt tam miegą varančiam direktoriui, rėžusiam kalbą ant pakilos, patiko jūreivių uniformos. Begalvojant apie šiuos beprasmius dalykus, kvailoji ceremonija pagaliau pasibaigė. Aš, kartu su savo naujaisiais, ne itin ryžtingais bendraklasiais, įžengiau į klasę 1-5.

Mūsų auklėtojas, mokytojas Okabė, su savo valandą prieš veidrodį praktikuota šypsena, atsistojo priešais klasę ir prisistatė. Pirma pasakė tai, kad jis buvo fizinio lavinimo mokytojas ir vadovavo mokyklos rankinio komandai. Tada jis pradėjo pasakoti apie tuos laikus, kai lankė universitetą, kaip žaidė rankinio komandoje ir net laimėjo čempionatą, ir tai kaip šiai mokyklai baisiai trūko rankinio žaidėjų, ir tai, kad kiekvienas prisijungęs prie komandos tuojau pat taptų nuolatiniu nariu. O paskui kliedėjo apie tai, kad rankinis pats įdomiausias sportas pasaulyje ir tai ką jūs galite. Kai jau pradėjau galvoti, jog jis niekada nebaigs, jis staiga išpyškino: „Dabar visi prisistatykime!”

Na, tai gana įprastas dalykas, todėl nebuvau nustebęs. Vienas paskui kitą, žmonės kairiojoje klasės pusėje pradėjo prisistatinėti. Jie pakeldavo ranką, pasakydavo savo vardą, savo buvusios mokyklos pavadinimą, ir kitus nereikšmingus dalykus, tokius kaip jų hobiai ar mėgstamas maistas. Kai kurie viską pramurmėdavo, o kelių prisistatymai buvo pakankamai įdomūs, tuo tarpu kai kurie pasakojo nevykusius pokštus, dėl kurių smarkiai nukrisdavo klasės temperatūra. Visiems prisistatinėjant artėjo ir mano eilė. Aš pradedu jaudintis! Visi turėtų suprasti kaip aš dabar jaučiuosi, tiesa?

Po to kai sugebėjau užbaigti savo kruopščiai apgalvotą, minimalaus ilgio prisistatymą, pernelyg neužstringant ties savo žodžiais, atsisėdau, jausdamas palengvėjimą, kai padarai kažką nemalonaus, tačiau būtino. Atėjus eilei, atsistojo žmogus, buvęs už manęs, ir – ė, aš to turbūt nepamiršiu visą likusį savo gyvenimą – pasakė žodžius, ilgam tapusius pašnekesių tema.

„Aš Suzumija Haruhi. Baigiau Rytų vidurinę.“

Iki dabar šis prisistatymas vis dar buvo normalus, todėl nesivarginau apsisukti, kad pasižiūrėčiau į ją. Tiesiog spoksojau į priekį ir klausiausi jos išraiškingo balso.

„Paprasti žmonės man neįdomūs. Jei kuris nors esate ateivis, keliautojas laiku, slaideris arba esperas, tada susiraskite mane! Viskas.”

O va tai išgirdęs privalėjau apsisukti.

Ji turėjo ilgus, tamsokus plaukus. Jos gražus veidas buvo kupinas drąsos ir metantis iššūkį, kai visa klasė spoksojo į ją. Jos rimtumas ir ryžtingumas švytėjo pro jos tviskančias akis ir ilgus antakius. Jos mažos lūpos buvo stipriai suspaustos. Toks buvo mano pirmasis įspūdis apie šią merginą. Vis dar prisimenu koks tviskantis buvo jos šviesus kaklas – paaiškėjo, kad ji tikra gražuolė.

Haruhi savo provokuojančiomis akimis lėtai peržvelgė klasę, sustojo pasižiūrėti į mane (aš buvau plačiai išsižiojęs) ir po to net nenusišypsojusi atsisėdo.

Ar ji bandė sukelti įspūdį?

Manau, tuo metu visų galvos buvo pilnos klaustukų ir nei vienas nežinojo kaip jiems reikėtų reaguoti. „Ar turėčiau juoktis?“, niekas to nežinojo.

Na, sprendžiant iš pabaigos, ji nebandė sukelti įspūdį ar prajuokinti, nes jos veidas visada atrodo rimtas.

Ji visada rimta.

Sprendžiant iš to kas nutiko – tai privalo būti tiesa.

Po kažkur trisdešimt sekundžių, kai tylos fėjos nustojo skrajoti klasėje, šiek tiek dvejodamas auklėtojas davė ženklą sekančiam žmogui tęsti ir įtempta atmosfera atslūgo.

Taip mes ir susitikome.

Tiesiog nepamirštama. Norėčiau tikėti, kad tai tik sutapimas.

Po to, kai pirmąją dieną ji pasičiupo visų dėmesį, Haruhi atvirto į nekaltą gimnazijos mokinukę.

Tai buvo tik tyla prieš audrą! Dabar pagaliau visa tai supratau.

Šiaip ar taip, visi į šią mokyklą atėjo iš vienos iš keturių vidurinių šiame mieste – mokiniai su vidutiniais pažymiais. Tai, žinoma, apėmė ir Rytų vidurinę; todėl čia turėtų būti tų, kurie baigė kartu su Haruhi ir žinotų ką tas jos tylėjimas reiškė.

Deja, nepažinojau nei vieno buvusio Rytų vidurinės mokinio, todėl niekas negalėjo man paaiškinti, kokia rimta buvo situacija. Dėl šios priežasties, kelios dienos po to sprogdinančio prisistatymo, padariau kai ką, ko niekada nepamiršiu – prieš pamokų pradžią pabandžiau su ja pasikalbėti. Ir taip mano nesėkmių domino pradėjo kristi, o aš buvau tas, kuris pastūmė pirmąjį iš jų!

Matot, kai Haruhi tyliai sėdi savo vietoje, ji atrodo lyg normali, miela mergina, todėl nusprendžiau sėdėti priešais ją, kad geriau su ja susipažinčiau. Aš iš tikrųjų maniau, kad tai pavyks. Koks aš naivus. Prašau, kas nors, įkrėskit man proto.

Žinoma, pokalbį pradėjau nuo to įvykio.

„Ei, labas.“

Aš paprastai pasukau galvą, su savo nerūpestinga šypsena veide.

„Kai kalbėjai apie visokius dalykus per prisistatymą, ar tu kalbėjai rimtai?

„Kokius ‘dalykus per prisistatymą?’“

„Apie ateivius ir panašiai.“

„O tu ateivis?“

„…Ne.“

„Jei ne, tai ko tu nori?“

„…Ne, nieko.“

„Tada nekalbėk su manimi. Švaistai mano laiką.“

Jos žvilgsnis buvo toks ledinis, kad net nepastebėjau, kaip sumurmėjau „atsiprašau“. Niekindama Suzumija Haruhi patraukė savo žvilgsnį nuo manęs ir pradėjo žiūrėti į lentą.

Ketinau atšauti jai vieną kitą sakinį, bet negalėjau sugalvoti nieko gero. Laimė, kad tą akimirką į klasę įėjo auklėtojas ir mane išgelbėjo.

Nusiminęs, galvą pasukau atgal į savo suolą, kai pastebėjau, kad keletas žmonių su dideliu susidomėjimu stebėjo mane. Žinoma, tai mane labai sunervino. Bet po to, kai taip pat atšoviau žvilgsniu į juos, pastebėjau, kad jų veiduose buvo ta pati paliegusi veido išraiška. O kai kurie iš gailesčio man net linktelėjo.

Kaip kad sakiau, iš pradžių labai susierzinau, bet paskui sužinojau, jog jie visi yra baigė Rytų vidurinę. Dėl šio pirmojo, siaubingai pasibaigusio susidūrimo su Haruhi, nusprendžiau, kad kol kas man, dėl savo saugumo, reikėtų laikytis atokiau nuo jos. Apie tai galvojant, prabėgo savaitė.

Bet, man vis dar būnant šios klasės dalimi, čia visada buvo žmonių, norėjusių pasikalbėti su antakius suraukusia, piktai kalbančia Haruhi.

Dauguma tų žmonių buvo tos nenuoramos merginos; vos tik pamato, kad viena iš bendraklasių pradeda atsiskirti nuo kitų, jos bando būti draugiškos ir padėti jai. Tai puikus dalykas, bet prieš tai jos turėtų bent jau patikrinti kas jų taikinys!

„Labas, matei vakar tą serialą per teliką. Tą, kur 9 valandą rodė“.

„Ne.“

„Ė, o kodėl?“

„Nežinau.“

„Pažiūrėk. Net jei ir pradėsi žiūrėti nuo vidurio, viską suprasi. Ar nori, kad papasakočiau tau praėjusią seriją?“

„Tu mane nervini!“

Būtų daug geriau jei ji paprasčiausiai emocijų nerodančiu veidu atsakytų "ne". Bet kur tau, ji privalėjo parodyti savo nekantrumą tiek žodžiais, tiek balsu. Tai privertė jos auką pagalvoti, kad ši pasielgė kažkaip blogai. Ir galiausiai, jis/ji sugebėdavo pasakyti tik „Aišku… tada aš tik…“, savęs paklausti „Ką aš ne taip pasakiau?“ ir nusliūkinti šalin.

Neliūdėk; tu nepasakei nieko blogo. Kaltos Suzumijos Haruhi smegenys, o ne tavosios.

Nors aš ne prieš valgyti vienas, nenorėjau, kad kiti pagalvotų, kad buvau koks vienišius, kai visi valgė priešpiečius su savo draugais. Štai todėl, nors man nelabai nerūpėjo, jei kiti ne taip supras, valgiau priešpiečius kartu su Kunikidu, draugu iš vidurinės, ir Rytų vidurinę baigusiu Tanigučiu, kuris sėdėjo šalia manęs.

Mes pradėjome kalbėtis apie Haruhi.

„Ar bandei kalbėtis su Suzumija?“ nekaltai paklausė manęs Tanigučis. Aš linktelėjau.

„O tada ji atsakė kažką keisto ir tu nebežinojai kaip reaguoti?“

„Būtent!“

Tanigučis įsidėjo į burną perpjautą virtą kiaušinį, sukramtė ir pasakė:

„Jei tu tai merginai patiktum, ji nekalbėtų tokių keistų dalykų. Viskas, ką aš galiu patirti – pasiduok. Jau turėtum suprasti, kad ji nenormali. Aš buvau su ja vienoje klasėje trejus metus iš eilės; žinau kokia ji.“

Jis pasinaudojo šiuo sakiniu kaip įžanga savo kalbai.

„Ji nuolatos daro visokius trikdančius dalykus. Maniau, kad ji bent jau bandys valdytis po to, kai įstojo į gimnaziją; akivaizdu, kad ne. Girdėjai jos prisistatymo kalbą, tiesa?“

„Turi galvoje ateivius?“

Įsiterpė Kunikidas, užsiėmęs ašakų rankiojimu iš savo keptos žuvies.

„Aha. Vidurinėje ji nuolatos sakė ir darė daugybę keistenybių. Pavyzdžiui, mokykloje įvykęs vandalizmas.

„Kas nutiko?“

„Žinai tą įrankį, su kuriuo kalkėmis braižomos linijos stadionuose, ar ne? Kaip jis ten vadinasi… Žodžiu, naktį ji įsėlino į mokyklą ir tuo daiktu nupiešė didelį didelį simbolį vidury aikštės.“ Tanigučis piktai šypsojosi – turbūt prisiminė tą nutikimą. „Tai labai nustebino. Tą dieną į mokyklą nuėjau ankščiau ir pamačiau didžiulius apskritimus ir trikampius. Nesupratau, ką jie turėjo reikšti, todėl nuėjau į ketvirtą aukštą, pasižiūrėti iš aukščiau. Tai nepadėjo – vis tiek nesupratau koks simbolis ten buvo.”

„A, atrodo esu jį matęs. Ar nebuvo laikraštis parašęs apie tai straipsnio? Net su sraigtasparniu buvo nufotografavę! Tas simbolis atrodė kaip netaisyklinga Naskos piktograma,“ pasakė Kunikidas.

Nepamenu, kad būčiau anksčiau apie tai girdėjęs.

„Jo, aš irgi skaičiau jį. Antraštėje buvo kažkas panašaus į „Nežinomas vandalas nakties metu užpuolė vidurinę mokyklą“, ar ne? Na, pabandyk atspėti, kas iškrėtė šį pokštą?“

„Nejaugi ji?“

„Pati prisipažino. Nėra jokių abejonių. Savaime suprantama, ji buvo iškviesta į direktoriaus kabinetą. Visi mokytojai ten buvo, klausinėjo, kodėl ji taip pasielgė.“

„Na, ir kodėl ji taip padarė?“

„Nežinau,“ paprastai atsakė Tanigučis, bandydamas nuryti kąsnį ryžių.

„Girdėjau, kad ji atsisakė ką nors sakyti. Juk aišku, kai ji tuo savo žvilgsniu į tave spokso, tau norisi atsisakyti bet kokių ketinimų. Vieni sakė, ji nupiešė tą simbolį, kad prišauktų NSO, kiti – jog tai stebuklingas simbolis, naudojamas iškviesti pabaisas ar kad ji bandė atidaryti vartus į kitus pasaulius, ir taip toliau… Buvo daug spėlionių, bet kol kaltinamasis atsisako kalbėti, mes niekada nesužinosime, ar šie gandai buvo tiesa, ar ne. Tai išliko mįsle iki šiol.“

Dėl kažkokios priežasties, įsivaizdavau Haruhi su savo pikta išraiška veide, naktį uoliai piešiančią linijas vidury mokyklos aikštės. Ji būtinai turėjo iš anksto būti pasiruošusi piešimo įrankius ir kalkes sandėlyje; gal net nusipirko žibintuvėlį! Toje blyškioje geltonoje jo šviesoje Suzumija Haruhi atrodė labai rimtai ir liūdnai… Gerai, tai buvo tik mano vaizduotė.

Bet tiesą sakant, Suzumija Haruhi, atrodo, iš tikrųjų taip elgėsi tam, kad prišauktų NSO ar pabaisas, ar net dimensinius vartus. Turbūt jai reikėjo dirbti visą naktį toje aikštėje, nors niekas ir nepasirodė, o viskas, kas jai buvo likęs, tai tik nuovargis - galvojau sau.

„Tai dar ne viskas, ką ji nuveikė!“

Tanigučis toliau įniko pabaigti savo priešpiečius.

„Kartą ryte įėjau į klasę ir pamačiau, kad visi suolai buvo išstumti į koridorių arba, kad ant mokyklos stogo nupiešta žvaigždė. O dar kitą kartą visoje mokykloje prilipdė O-fudų…žinai, tų kiniškųjų talismanų, kuriuos klijuoja prie vampyrų kaktos. Aš tiesiog negaliu jos suprasti.“

Teisingai, Suzumijos Haruhi tuo metu klasėje nebuvo, nes kitaip mes negalėtume taip šnekučiuotis. Nors pagalvojus, net jei ir būtų girdėjusi, jai tai turbūt net nerūpėtų. Dažniausiai, Suzumija Haruhi tuojau pat išeina iš klasės vos pasibaigus ketvirtai pamokai, o grįžta netrukus prieš penktąją. Ji nesinešioja bento, todėl spėju, kad ji eina pasimėgauti savo priešpiečiais į valgyklą; bet tam kad suvalgytum priešpiečius nereikia visos valandos, tiesa? Be to, po kiekvienos pamokos ji kažin kur dingsta. Kur ji visąlaik eina…?

„Bet dar ji ir populiari tarp vaikinų!“

Prabilo Tanigučis:

„Ji graži, sportiška ir protinga. Nors ji ir keista, jeigu tik laiko liežuvį už dantų, ji visai nieko.“

„Iš kur tu visa tai sužinojai?“ paklausė Kunikidas, turintis dvigubai pilnesnę priešpiečių dėžutę nei Tanigučio.

„Buvo laikotarpis, kai ji nuolatos keitė vaikinus. Kiek girdėjau, ilgiausi santykiai truko savaitę, o trumpiausi baigėsi 5 minutės po prisipažinimo meilėje. Vienintelė priežastis, dėl kurios Suzumija metė visus savo vaikinus, buvo – 'aš neturiu laiko bendrauti su paprastais žmonėmis.'.“

Atrodė, kad Tanigučis kalba iš savo patirties. Po to, kai pastebėjo mano žvilgsnį, jis ganėtinai sutriko.

„Taip man sakė kiti! Tikrai! Kažkodėl, ji atmetė visus pasiūlymus. Iki trečiųjų metų, visi tai suprato; taigi, niekas daugiau nebenorėjo jai prisipažinti. Turiu keistą nuojautą, kad gimnazijoje istorija pasikartos. Taigi, dabar tave perspėju: pasiduok. Tai tau sako tas, kuris buvo vienoje klasėje su ja.“

Kalbėk ką nori, ji manęs taip nedomina.

Tanigučis įsidėjo savo tuščią priešpiečių dėžutę į kuprinę ir piktai šyptelėjo.

„Jeigu man reikėtų rinktis, aš rinkčiaus ją – Asakurą Rjouko.“

Tanigučis linktelėjo smakru į būrį merginų, už kelių suolų. Besišnekučiuojančiųjų grupės viduryje, su džiugia šypsena, sėdėjo Asakura Rjouko.

„Sprendžiant iš mano analizės – ji tikrai patenka į „Žaviausių pirmamečių trejetuką“.“

„Tu patikrinai kiekvieną šios mokyklos pirmametę?“

„Sugrupavau visas merginas į kategorijas nuo A iki D ir patikėk – aš įsiminiau tik A kategorijos merginų vardus. Patirti gimnazijos gyvenimą gali tik kartą – aš noriu, kad manasis būtų kuo laimingesnis.“

“Tai ta Asakura Rjouko A kategorijos?” paklausė Kunikidas.

“Ji - AA+! Nagi, vien tik pažiūrėk į veidą, o jos charakteris privalo būti nuostabus.”

Net ignoruojant egoistiškas Tanigučio replikas, Asakuros Rjouko žavesys buvo tikrai kitoks nei Suzumijos Haruhi.

Pirmiausia, ji buvo labai graži; plius, ji visada turi globėjišką įvaizdį suteikiančią šypseną. Antra, jos charakteris iš tikrųjų sutampa su Tanigučio apibūdinimu. Pastaruoju metu niekas daugiau nebedrįso kalbinti Suzumijos Haruhi, išskyrus Asakurą Rjouko. Nesvarbu kokia grubi būdavo Suzumija Haruhi, Asakura Rjouko vis tiek retkarčiais bandydavo ją prakalbinti. Ji buvo tokio darbštaus būdo, jog beveik atrodė, kad ji yra klasės seniūnė. Trečia, iš to, kaip ji vienintelė atsakinėjo į mokytojų klausimus, galėjai suprasti, kad ji buvo be galo protinga. Ji visąlaik atsakinėjo į klausimus teisingai – turbūt mokytojų akyse ji buvo pirmūnė. O galiausiai, ji nepaprastai populiari tarp merginų. Semestras prasidėjo vos prieš savaitę, o jai jau puikiai sekasi būti klasės merginų centre. Atrodė, lyg ji nukrito iš dangaus ir gimė su tokiu nepaprastu patrauklumu!

Palyginus su nuolatos susiraukusia, mokslinės fantastikos apsėsta Suzumija Haruhi, pasirinkimas buvo akivaizdus. Nors vis tiek, mūsų didvyriui Tanigučiui šios abi kandidatės neprieinamos. Tiesiog neįmanoma, kad jam pasisektų su bent viena iš jų.

Tada vis dar buvo balandis ir tuo metu Suzumija iš tikrųjų elgėsi pakankamai gerai. Man tai buvo ganėtinai ramus mėnuo. Bent jau buvo likęs mėnuo, kol Haruhi pradėjo elgtis keistai.

Nors, net ir tuo metu, aš pastebėjau keletą neįprastų Haruhi poelgių.

Kodėl aš taip sakau?

Pavyzdys nr. 1: Ji kasdien keitė savo šukuoseną. Be to, pastebėjau, kad ji laikėsi kažkokio dėsningumo. Pirmadienį Haruhi ateidavo į mokyklą savo ilgus plaukus niekur nesurišdama. Kitą dieną, ji susipindavo vieną kasytę. Kad ir kaip nenoriu to pripažinti, jai tokia šukuosena atrodo gražiai. Toliau, sekančią dieną ji susipindavo dvi kasytes, o dar kitą - tris; galiausiai penktadienį ant galvos ji turėdavo keturias kaspinais surištas kasytes. Jos elgesys tikrai paslaptingas!

Pirmadienis = 0, antradienis = 1, trečiadienis = 2…

Bėgant savaitės dienoms, augo ir jos kasyčių skaičius; sekantį pirmadienį visas procesas prasideda iš naujo. Tik negalėjau suprasti, kodėl ji taip elgėsi. Remiantis ankstesne logika, sekmadienį ji turėtų turėti šešias kasytes… Staiga užsimaniau pamatyti jos šukuoseną sekmadienį.

Pavyzdys nr. 2: Fizinio lavinimo pamokoms 1-5 ir 1-6 klasės yra sujungiamos ir vyksta kartu, atskiriant vaikinus ir merginas. Kai reikia persirengti, merginos eina į 1-5 klasę, o vaikinai - į 1-6. Tai reiškia, kad vaikinai iš mūsų klasės (1-5) persirengti turi eiti į kitą klasę.

Deja, Haruhi visiškai nekreipė dėmesio į vaikinus musų klasėje ir nusimaudavo savo jūreivės uniformą jiems dar neišėjus.

Tarytum vaikinai jai buvo tas pats kaip kokie moliūgai ar bulvių maišai ir jai į juos nusispjaut. Be jokios veido išraiškos, ji numesdavo savo uniformą ant suolo ir pradėdavo mautis treningus.

Tuomet, Asakura Rjouko išvarydavo akis išsprogdinusius ir sustingusius vaikinus, įskaitant ir mane, lauk iš klasės.

Sklandė gandai, kad merginos, kartu su savo lydere Asakura Rjouko, bandė kalbėtis su Haruhi, kad ši taip nebesielgtų, bet beprasmiškai. Per kiekvieną fizinio lavinimo pamoką Haruhi nekreipdavo dėmesio į likusią klasės dalį ir nusimaudavo uniformą net nepasižiūrėjusi. Ir taip, mes vaikinai būdavome paprašyti palikti klasę vos nuskambėjus skambučiui - Asakuros Rjouko prašymu.

Bet žinot, Haruhi turi puikią figūrą… ė, dabar ne laikas apie tai kalbėti.

Pavyzdys nr. 3: Po pamokų Haruhi dingdavo be žinios. Vos nuskambėdavo mokyklos skambutis ji griebdavo savo krepšį ir išbėgdavo iš klasės. Logiškai galvojau, kad ji tiesiai nudroždavo namo. Nebūčiau net pagalvojęs, kad nueitų ir dalyvautų visuose mokyklos klubuose. Vieną dieną galėjai ją pamatyti perdavinėjančią kamuolį Krepšinio Klube, o kitą - siuvinėjančią pagalvėlę Siuvinėjimo Klube. Jau sekančią dieną galėjai ją pamatyti mojuojančia lazda Ledo Ritulio Klube. Atrodo, ji buvo įstojusi ir į Beisbolo Klubą. Taigi, ji paprasčiausiai buvo įstojusi į kiekvieną sporto klubą, esantį mūsų mokykloje. Visi klubai bandė ją įkalbėti iš tikrųjų įstoti, bet visus prašymus ji atmetė. Jos paaiškinimas buvo: “Mane nervina kasdien užsiimti ta pačia klubo veikla.”. Dienos pabaigoje ji taip ir neįstodavo nei į vieną klubą.

Ką ta mergiotė bando pasiekti?

To pakako, kad beveik per akimirką žinios apie “keistą pirmametę merginą” pasklistų po visą mokyklą. Per mėnesį nebeliko nei vieno žmogaus, kuris nežinotų kas tokia buvo Suzumija Haruhi. Gegužės mėnesį dar buvo žmonių, kurie nežinojo kas toks buvo direktorius, o štai Suzumijos Haruhi vardas buvo žinomas visiems.

Taigi, vykstant visiems šiems nutikimams – Haruhi, kaip visada, jų priežastis – atėjo gegužė.

Nors aš asmeniškai manau, kad likimas mažiau tikėtinas nei Lochneso pabaisa, bet jei tas likimas kažkokioje nežinomoje vietoje aktyviai įtakoja žmonių gyvenimus, tada turbūt mano lemties ratas jau pradėjo suktis. Įmanoma, kad kažkur tolimuose kalnuose, yra koks senolis, kuris uoliai perrašinėja mano likimą.

Pasibaigus Auksinės Savaitės atostogoms, ėjau į mokyklą, net nežinodamas kuri tada buvo savaitės diena. Nenatūraliai saulėtas gegužės oras svilino mano odą ir permerkė mane prakaitu – taip pat neatrodė, kad ta stati kalva kada nors pasibaigs. Na ko ta Žemė nori? Ar ji kenčia nuo geltonosios karštinės arba dar ko kito?

“Ei, Kjonai.”

Iš nugaros kažkas pliaukštelėjo per petį. Tai buvo Tanigučis.

Jo švarkas netvarkingai kabojo ant pečių, o kaklaraištis buvo susiglamžęs ir nukrypęs į šoną.

“Kur buvai išvažiavęs per Auksinę Savaitę?”

“Vežiau sesutę pas senelę į kaimą.”

“Kaip nuobodu.”

“Gerai, o ką tu tada nuveikei?”

“Visa laiką dirbau.”

“Tu nepanašus į tokį.”

“Kjonai, tu dabar gimnazijoje – kodėl vis dar vežioji sesutę pamatyti senelę su seneliu? Turi bent jau atrodyti kaip gimnazijos mokinys.”

Tarp kitko, Kjonas esu aš. Mano teta buvo ta, kuri pirmoji mane taip pavadino. Prieš kelerius metus, mano seniai bematyta tetulė netikėtai pareiškė - “Dievulėliau, koks Kjonas didelis užaugo!”. Mano sesutei tai pasirodė juokinga ir taip pat pradėjo mane vadinti Kjonu. Po to, visa likusi istorija – mano draugai, išgirdę mano seserį vadinant mane Kjonu, nusprendė daryti tą patį. Nuo tos dienos Kjonas tapo mano pravarde. Po velnių, mano sesuo anksčiau mane vadindavo “Onii-čian”!

“Mūsų šeimoje tradicija pusbroliams susitikti per Auksinę Savaitę,” kopdamas į kalvą atsakiau aš.

Dėl prakaitavimo jausmo pasijutau nemaloniai.

Tanigučis, šnekus kaip visada, gyrėsi kaip darbe buvo sutikęs gražių merginų ir kaip ketino išleisti sutaupytus pinigus pasimatymams ir panašiai. Atvirai kalbant, temos apie ką žmonės svajoja ar koks įspūdingas ar mielas yra kažkieno augintinis, mano nuomone, yra nuobodžiausių temų pasaulyje sąraše.

Beklausydamas Tanigučio pasimatymų tvarkaraščio (paaiškėjo, kad jo nesulaiko net tokios mažos problemos kaip nebuvimas tų, kurios norėtų su juo susitikinėti), mes priėjome mokyklos vartus.

Kai įėjau į klasę, Suzumija Haruhi jau sėdėjo vietoje, už mano suolo, spoksodama laukan. Ji ant galvos turėjo du į kuodus panašius bumbulus; Turbūt šiandien trečiadienis. Po to kai atsisėdau, dėl kažkokios priežasties, kurios nežinau, o vienintelis galimas paaiškinimas buvo tai, kad man nuvažiavo stogas, prieš tai pats nesuprasdamas, aš dar kartą kalbėjausi su Suzumija Haruhi.

“Tu kasdien keiti šukuoseną dėl ateivių?”

Lyg robotas, Suzumija Haruhi lėtai pasuko savo veidą į mane ir pasižiūrėjo savo mirtinai rimta veido išraiška. Atvirai kalbant, buvo pakankamai baugu.

“Kada pastebėjai?”

Jos tonas buvo toks šaltas, lyg ji kalbėtu su akmeniu šalikelėje.

Akimirkai nutilau pagalvoti.

“Hmm… senokai.”

“Tikrai?”

Atrodydama susierzinusi, Haruhi delnu pasirėmė smakrą.

“Man atrodo, kad kiekviena savaitės diena atspindi skirtingą reikšmę.”

Tai buvo pirmas kartas, kada mes normaliai kalbėjomės!

“Spalvomis: pirmadienis reiškia geltoną spalvą, antradienis – raudoną, trečiadienis – mėlyną, ketvirtadienis – žalią, penktadienis – auksinę, šeštadienis – rudą, o sekmadienis – baltą.”

Iš dalies suprantu, ką ji bando pasakyti.

“Tada tai reiškia, kad jeigu panaudosime skaičius išreikšti spalvai, pirmadienis bus nulis, o sekmadienis – šeši, tiesa?”

“Teisingai.”

“Bet ar neturėtų pirmadienis būti vienas?”

“O kas klausė tavo nuomonės?”

“… Jo, teisingai.”

Tikriausiai nepatenkinta mano atsakymu, Haruhi piktai žiūrėjo į mane. O aš tiesiog nejaukiai ten sėdėjau ir leidau bėgti laikui.

“Ar nesu kažkur anksčiau tave mačiusi? Kažkada seniai?”

“Atrodo, ne.”

Man atsakius, mokytojas Okabė mikliai įėjo į klasę ir pirmasis mūsų pokalbis pasibaigė.

Nors mūsų pirmasis pokalbis nebuvo niekuo ypatingas, tai galėjo būti tas permainų taškas, kurio ieškojau!

Antra vertus, vienintelė proga, kada galėjau pasikalbėti su Haruhi, buvo mažas laiko tarpas prieš prasidedant pamokoms, nes per pertraukas klasėje jos paprastai nėra. Bet kadangi aš sėdžiu priešais ją, esu visiškai užtikrintas, kad mano šansai pasikalbėti su ja daug didesni nei kitų.

Bet kas mane labiausiai nustebino yra tai, kad Haruhi iš tikrųjų man žmoniškai atsakė. Aš iš viso galvojau, jog ji atrėš - “Tu mane nervini, mulki, užsikišk! Koks skirtumas!”. Turbūt aš toks pat keistas, kaip ir ji, jei radau drąsos su ja imti ir pasikalbėti.

Todėl, kai kitą dieną atėjau į mokyklą ir vietoj trejų kasyčių atradau tai, kad Haruhi savo ilgus tiesius plaukus nusikirpo trumpai, pasijutau kažkaip nelaimingas.

Jos plaukai, buvę užaugę iki liemens, buvo nutrumpinti ties pečiais. Turiu omenyje, nors jai tokia šukuosena ir tinka, ji nusikirpo savo plaukus sekančią dieną man su ja apie tai pasikalbėjus! Aš jai akivaizdžiai nepatinku. Po velnių!

Kai paklausiau jos, kokia priežastis, deja, atsakė:

“Šiaip sau.”

Ji atsakė savo įprastu susierzinusiu tonu, bet daugiau neparodė jokių ypatingų emocijų.

Ji nežadėjo man pasakyti priežasties.

Bet to ir tikėjausi, taigi viskas gerai.

“Ar tu tikrai bandei įstoti į visus mokyklos klubus?”

Nuo tos dienos, kalbėjimas su ja, per trumpą laiko tarpą, prieš pamokas, tapo kasdieniniu įpročiu. Aišku, jeigu pats nebandydavau pradėti pokalbio, Haruhi nerodydavo jokios reakcijos. Be to, jei kalbėčiau apie vakar rodytą televizijos laidą ar koks dabar oras ir t.t. – tai ji palaikytu “kvailomis temomis” – ji tiesiog nekreiptų į mane dėmesio. Puikiai tai žinodamas, kalbėdamas su ja visada atidžiai išsirinkdavau pokalbio temą.

“Ar yra koks klubas, esantis įdomesnis nei kiti? Norėčiau nuspręsti, į kurį reikėtų pačiam įstoti.”

“Nėra” kategoriškai atsakė Haruhi. “Visiškai nėra”.

Ji dar kartą tai pabrėžė, o po to lėtai iškvėpė. Ar ji dūsauja?

“Galvojau, kad gimnazijoje bus bent šiek tiek geriau. Galiausiai, tai tas pats privalomasis išsilavinimas. Visai niekas nepasikeitė. Atrodo, įstojau į netinkamą mokyklą.

Panele, kokiu kriterijumi naudojaisi, kai sprendei, kurią mokyklą lankysi?

“Visi sporto ir kultūriniai klubai vienodi. Jei tik būtų keletas šaunių klubų mokykloje…”

“Na, o kas tau davė teisę spręsti, kuris klubas paprastas ir kuris ne?”

“Užsičiaupk. Jei klubas man patinka, tada jis šaunus; kitu atveju – jis nevykęs.”

“Tikrai? Žinojau, kad taip ir pasakysi.”

“Ech!”

Susierzinusi ji pasuko savo veidą šalin, pažymėdama šiandieninio pokalbio pabaigą.

Susierzinusi ji pasuko savo veidą šalin, pažymėdama šiandieninio pokalbio pabaigą.

Kitą dieną:

“Aną dieną šį bei tą nugirdau… šiaip tai nieko svarbaus… Ar teisybė, kad metei visus savo vaikinus?”

“Kodėl vėl turiu tai girdėti iš tavęs?”

Ji nubraukė plaukus ant pečių ir žiūrėjo į mane savo ryškiomis juodomis akimis. O Dieve, neskaitant buvimą be jokios veido išraiškos, regis, ši piktoji dažnokai atsiranda jos veide.

“Ar tas Tanigučis tau pasakė? Dieve, negaliu patikėti, kad aš su tuo idiotu vienoje klasėje net pabaigus vidurinę. Jis kartais ne vienas iš tų persekiojančių pamišėlių, ar ne?”

“Atrodo, ne” pagalvojau.

“Nežinau, ką girdėjai, bet koks skirtumas, vis tiek dauguma turbūt tiesa.”

“Nejaugi nebuvo nei vieno, su kuriuo norėtum rimtai draugauti?”

“Visiškai nei vieno!”

Atrodo, kad visiškas atmetimas yra jos moto.

“Visi iki vieno buvo kvailiai, aš tiesiog negaliu imti su jais rimtai draugauti. Kiekvienas iš jų pasikviesdavo sekmadienį susitikti prie traukinių stoties, tada aišku eidavome į kiną, atrakcionų parką ar kokias rungtynes. O dienos pabaigoje visada išvapėdavo ‘iki rytojaus’!”

“Nematau tame nieko blogo!” sau pagalvojau; tačiau garsiai to ištarti neišdrįsau. Jei Haruhi sako, kad taip blogai, tada blogai ir privalo būti.

“O galiausiai, būtinai telefonu prisipažins, kad nori tapti pora. Eikit velniop! Tokį svarbų dalyką reikia pasakyti bent jau akis į akį.”

Užjaučiu tuos vaikinus. Padaryti tokį svarbų - bent jau jiems - prisipažinimą tai, kuri į tave žiūri kaip į kirminą, priverstų pasijusti nejaukiai beveik kiekvieną. Jie pabūgtų vien pamatę jos veido išraišką. Įsivaizdavau, ką tie vargšai galvojo, kai atsakiau Haruhi.

“Hm, tu teisi. Aš pasikviesčiau merginą ir pasakyčiau jai tiesiogiai.”

“Kam po velnių rūpi, ką tu galvoji!”

Kas per… Ar vėl kažką blogai pasakiau?

“Bėda ta, ar visi vaikinai pasaulyje tokie silpnapročiai padarai? Tai nedavė man ramybės nuo pat vidurinės.”

Dabar dar blogiau, nei tada!

“Na, o kokį vaikiną laikai “įdomiu”? Vis dėlto, privalo būti ateivis?”

“Man tinka ateiviai ar kas nors panašaus, svarbiausia, kad nebūtų paprasti žmonės. Gali būti ir vaikinas, ir mergina.”

“Kodėl visada primygtinai nori kažko, kas nėra žmogus?”

Kai tai pasakiau, Haruhi pasižiūrėjo į mane su panieka.

“Nes žmonės visai neįdomūs!”

“Na… gal tu teisi.”

Net aš negalėjau paprieštarauti Haruhi minčiai; jei paaiškėtų, kad ana žavi persikėlusi mokinė yra pusiau žemietė, pusiau ateivė, net aš pagalvočiau, kad tai šaunu. Jei Tanigučis, šiuo metu sėdintis netoli manęs, šnipinėjantis mane ir Haruhi, yra detektyvas iš ateities, tai būtų dar šauniau. Jei Asakura Rjouko, kuri kažkodėl man šypsojosi, turi kažkokių antgamtinių galių, tada mano mokyklinis gyvenimas būtų labiau jaudinantis, nei galėčiau pasvajoti.

Tačiau visa tai neįmanoma – nei ateiviai, nei keliautojai laiku, nei antgamtinės galios neegzistuoja šiame pasaulyje. Na gerai, sakykim, kad jie egzistuoja. Jie tiesiog nepasirodys prieš mus, paprastus žmogelius ir pasakys “Labas, iš tikrųjų aš ateivis”.

“TODĖL!”

Haruhi staiga atsistojo ir nuvertė savo kėdę, priversdama visus atsisukti ir pasižiūrėti į ją.

“TODĖL AŠ ŠITAIP STENGIUOS!!!”

“Atleiskite, kad vėluoju!”

Visąlaik optimistiškas mokytojas Okabė, esantis šiek tiek uždusęs, įpuolė į klasę. Kai pamatė, kad visi spokso į Haruhi, stovinčią sugniaužtais kumščiais, akimis nukreiptomis į lubas, jis taip pat nustebo ir tiesiog stovėjo sustingęs.

“Ė… Tuoj prasidės pamokos!”

Haruhi nedelsiant atsisėdo ir spoksojo į suolo kampą. Ech!

Apsisukau, o visa klasė padarė tą patį ir taip pat pasuko galvas. Tada mokytojas Okabė, akivaizdžiai pasimetęs dėl sambrūzdžio, nusvirduliavo prie pakylos ir tyliai atsikosėjo.

“Atsiprašau, kad pavėlavau. Ė… Tada pradėkime!”

Jis dar kartą pakartojo ir atmosfera klasėje sugrįžto į įprastą – nors būtent tokios atmosferos Haruhi labiausiai nekenčia.

Galbūt tiesiog toks gyvenimas?

Bet tiesą sakant, giliai širdyje aš labai pavydžiu Haruhi jos požiūrio į gyvenimą.

Ji vis dar turi troškimą pamatyti kažką iš antgamtinio pasaulio, kurio aš jau senai išsižadėjau, ir ji entuziastingai bando pasiekti savo svajonę. Jei nieko nepasieksim sėdėdami vietoje ir laukdami, tai patys juos pasikvieskim! Štai todėl Haruhi daro dalykus, kaip baltų linijų braižymas vidury mokyklos aikštės, simbolių tepliojimas ant mokyklos stogo ir užkeiktų popierinių talismanų kabinėjimas visur.

Ak!

Nežinau, kada Haruhi pradėjo daryti keistenybes, dėl kurių kiti palaikė ją okultiste. Laukimas niekur nenuves, tai kodėl nesurengus keletą keistų apeigų jiems prišaukti? O viską išbandžius, deja, nieko nenutikdavo. Galbūt todėl Haruhi veide visada ta “velniop visą pasaulį” veido išraiška.

“Ei, Kjonai”

Po pamokos, Tanigučis, suglumusiu veidu, bandė įremti mane į kampą. Taniguči, su tokiu veidu atrodai kaip visiškas silpnaprotis!

“Tik tyliau! Man nesvarbu, ką sakai. Tiesiog kokį magišką burtažodį panaudojai?”

“Kokį dar burtažodį?”

Smarkiai pažengusi technologija yra neatsiejama nuo magijos. Atsiminiau šią frazę, kai atsakiau Tanigučiui. Jis pirštu parodė į šiuo metu tuščią Haruhi vietą.

“Tai pirmas kartas, kada mačiau, kad Haruhi su kažkuo taip ilgai kalbėtų! Apie ką judu kalbėjot?”

Na, ė, apie ką tokio mes kalbėjome? Aš tiesiog uždaviau porą paprastų klausimų, tai viskas.

“Tai nesuvokiama!”

Tanigučis sarkastiškai nutaisė nuostabos apimtą veido išraišką, o tada iš už jo nugaros išlindo Kunikidas.

“Kjonui visada patikdavo keistos merginos.”

Ei, nekalbėk dalykų, galinčių sukelti nesusipratimą.

“Nesvarbu, jei Kjonui patinka keistos merginos. Aš negaliu suprasti kodėl Suzumija iš viso su tavim turėtų kalbėti? Visai nesuprantu.”

“Gal Kjonas toks pat keistas kaip ir ji?”

“Tikriausiai. Turiu galvoje, kad negali tikėtis, kad kas nors tokia pravarde kaip 'Kjonas' būtų normalus.”

Kjonas, Kjonas, Kjonas, baikit mane taip vadinti! Paprasčiausiai vadinkit mane mano tikru vardu, o ne ta kvaila pravarde! Bent jau norėjau, kad sesuo vėl mane vadintų “Onii-čian”!

“Aš taip pat norėčiau tai sužinoti.”

Lyg iš niekur pasigirdo malonios merginos balsas. Pakėliau galvą ir, žinoma, pamačiau nekaltą, besišypsantį Asakuros Rjouko veidą.

“Jau bandžiau keletą kartų kalbėtis su Suzumija-san, bet nieko nepešdavau. Ar galėtumei mane pamokyti, kaip turėčiau su ja kalbėti?”

Apsimečiau, kad trumpam apie tai galvoju; iš tikrųjų, visai negalvojau.

“Nežinau.”

Tai išgirdusi Asakura nusišypsojo.

“Dabar man labai palengvėjo. Ji daugiau nebegalėjo būti tokia atsiskyrusi nuo visų klasiokų, todėl nuostabu, kad tapai jos draugu.”

Asakura Rjouko rūpinasi ja taip, kaip klasės seniūnė, nes, na, ji ir yra klasės seniūnė. Ji buvo išrinkta klasės seniūne per praėjusią klasės susirinkimą.

“Draugu, ką?”

Dvejodamas palenkiau galvą. Nejaugi iš tikrųjų taip? Juk kai kalbu su Haruhi, ji visada žiūri susiraukusi!

“Tau reikia ir toliau padėti Suzumijai-san, kad ji pradėtų sutarti su visa klase. Vis dėlto, mes visi vienoje klasėje, todėl mes tavimi pasikliausime!”

Ech, net jei ir sakai taip, aš net nežinau, ką turėčiau daryti!

“Jei man reikės ką nors pasakyti Suzumijai-san, galėsiu tiesiog tavęs paprašyti jai perduoti!”

Ne, palauk! Aš nesu jos atstovas!

“Prašau?“ nuoširdžiai paprašė ji, suglausdama delnus.

Susidūręs su jos prašymu, galėjau tik neaiškiai atsakyti “ėrm” ir “aa…”. Asakura tai suprato kaip “taip” ir nusišypsojo savo skaisčia šypsena, o tada sugrįžo pas kitas merginas. Man pamačius, kad kitos merginos taip pat į mane žiūrėjo, mano širdis nukrito į skardžio dugną.

“Kjonai, juk mes irgi draugai, ar ne…?” spoksodamas į mane įtariai paklausė Tanigučis.

“Kas po velnių čia dedasi?”

Net Kunikidas linktelėjo, užmerkęs akis ir sukryžiavęs rankas.

O Dieve! Kodėl aplink mane gauja kvailių?

Atrodo, kažkas nusprendė, kad kiekvieną mėnesį visi klasėje turėjo pasikeisti sėdėjimo vietas.

Taigi, klasės seniūnė Asakura Rjouko surašė visų vietų numerius ant mažų popieriaus skiaučių, sudėjo jas į sausainių skardinę ir liepė visiems iš jos traukti. Aš gavau antrą vietą nuo galo eilėje prie lango, pro kurį matėsi mokyklos kiemas. Spėkit kas užėmė galinę vietą už manęs? Teisingai. Tai pikčiurna Haruhi!

“Kodėl vis dar nenutiko nieko įdomaus? Pavyzdžiui, vienas paskui kitą pradeda pradingti pradinukai arba randami mokytojai nužudyti rūbinėje?”

“Baik sakyti tokius baisius dalykus!”

“Buvau įstojusi į Paslapčių Tyrinėjimo Grupę.”

“O? Kas nutiko?”

“Ji buvo tiesiog kvaila. Nenutiko nieko įdomaus! Visi nariai buvo detektyvinių romanų mėgėjai ir nei vienas net nebuvo panašus į detektyvą!”

“Ar tai nėra normalu?”

“Daug tikėjausi iš Antgamtinių Tyrinėjimų Grupės.”

“Nejaugi?”

“Bet paaiškėjo, kad jie gauja pamišėlių okultistų. Ar tau tai skamba linksmai?”

“Nelabai.”

“Ak, kaip nuobodu! Kodėl šita mokykla neturi nei vieno bent šiek tiek įdomaus klubo?

“Na, nieko dėl to nepadarysi.”

“Galvojau, kad pabaigusi vidurinę susidursiu su keletu tikrai šaunių klubų. Ech, čia tas pats kaip bandyti patekti į pagrindinę lygą, bet paskui sužinoti, kad mokykla, kurią lankai, net neturi beisbolo komandos.”

Haruhi atrodė lyg būtų kažkokia šmėkla pasirengusi nukeliauti į tūkstančius šventyklų ką nors prakeikti. Ji su panieka spoksojo į dangų ir sunkiai atsiduso.

Turėčiau jos gailėtis?

Nežinau, kokius klubus mėgsta Haruhi. Gal net ji pati nežino atsakymo. Ji paprasčiausiai nori “nuveikti kažką įdomaus”. Kas tas “kažkas įdomus”? Ar tai turi sietis su žmogžudystės mįslės išaiškinimu? NSO ieškojimu? Arba egzorcizmu? Manau, kad net ji pati nežino.

“Manau, kad nieko negali padaryti, jei jų nėra.”

Nusprendžiau pareikšti savo nuomonę.

“Vis dėlto, dauguma žmonių yra patenkinti esama padėtimi. Na, o tie, kurie nėra, bando sukurti arba atrasti kažką, kas patobulintų civilizaciją. Kažkas norėjo skraidyti, todėl sukūrė lėktuvus. Kažkas norėjo lengvai keliauti, todėl buvo sukurti automobiliai ir traukiniai. Tačiau tokius dalykus sukuria tik žmonės, turintys ypatingų talentų. Tik genijai gali paversti tuos vaizduotės kūrinius į tikrovę. O mes, paprasti mirtingieji, tiesiog turime laimingai gyventi savo gyvenimėlius. Neturėtumėme elgtis impulsyviai tik todėl, kad trokštame nuotykių.”

“Užsikišk.”

Haruhi tiesiog nutraukė mano gana puikią kalbą, ar bent jau taip pats galvojau, ir nukreipė galvą kita kryptimi. Panašu, kad dabar ji labai blogos nuotaikos. Antra vertus, kada ji tokia nėra? Aš prie to jau pripratau.

Mergiotei turbūt nerūpi niekas, nebent tai susiję su antgamtinėmis galiomis, kurios žymiai lenkia tikrovę. Deja, pasaulyje jų nėra. Tikrai ne.

Tegyvuoja fizikos dėsniai! Tik dėl jūsų mes, paprasti žmogeliai, galime ramiai gyventi. Nors Haruhi, aišku, dėl to ir yra nepatenkinta.

Juk aš normalus, tiesa?

Kažkas turėjo būti to priežastimi.

Gal ją sukėlė kažkas dar prieš mūsų pokalbį?

Nes aš to niekada nesitikėjau!

Šilta saulutė visiems klasėje kėlė mieguistumą. Kai jau lenkiau galvą ir pradėjau užsnūsti, galinga jėga čiupo mane už apykaklės ir patempė atgal. Kadangi ta jėga buvo tokia stipri, mano pakaušis trenkėsi į suolo už manęs kraštą. Iš akių staiga ištryško ašaros.

“Ką tau užėjo!?”

Įsiutęs apsisukau ir pasižiūrėjau į Haruhi, viena ranka vis dar laikančią mano apykaklę, ir besišypsančią tokia didele šypsena, ryškia kaip atogrąžų saulė - iš tikrųjų, tai pirmas kartas, kada mačiau ją šypsantis. Jei šypsenas būtų galima matuoti kaip temperatūrą, tada jos šypsena būtų kaip atogrąžų miško.

“Sugalvojau!”

Ei, nespjaudyk ant manęs!

“Kaip ankščiau apie tai nepagalvojau?”

Haruhi akys tviskėjo taip ryškiai kaip Albireo Alfa žvaigždė. Ji įdėmiai į mane spoksojo. Dvejodamas paklausiau:

“Ką tu sugalvojai?”

“Jei jis neegzistuoja, galiu jį sukurti pati!”

“Ką sukurti?”

“Klubą!”

Man staiga suskaudo galvą ir tai nesusiję su tuo, kad prieš akimirką mano galva trenkėsi į suolą.

“Nejaugi? Nuostabi idėja. Dabar gali mane paleisti?”

“Kas tau? Turėtum labiau džiaugtis!”

“Apie tavo idėją pasikalbėsim vėliau. Dabar tiesiog noriu, kad suprastum, kur esame, o PASKUI galėsi pasidalinti savo džiaugsmu su manimi. Tik pirmiausiai nusiramink, gerai?”

“Kaip suprasti?”

“Pamoka vis dar vyksta.”

Haruhi pagaliau paleido mano apykaklę. Susiėmiau už savo pritrenktos makaulės ir lėtai apsisukau. Tada pastebėjau, kad visi klasėje į mus žiūrėjo apimti siaubo. Nauja, ką tik universitetą baigusi mokytoja, rankoje laikiusi kreidą, žiūrėjo į mane ir atrodė, kad tuoj pradės verkti.

Daviau Haruhi ženklą greičiau sėstis ir gūžtelėjau pečiais vargšei mokytojai.

Prašau, tęskite pamoką.

Išgirdau, kaip Haruhi kažką sumurmėjo ir nenoriai atsisėdo. Tada mokytoja ėmė toliau rašyti ant lentos….

Įkursi naują klubą?

Hmmmm…

Tik nesakyk, kad aš jau tapau nariu?

Skaudanti galva tik dar labiau padidina mano nerimą.

Antrasis skyrius

Taigi, nuojauta manęs neapgavo.

Po pamokos, Haruhi neišlėkė iš klasės kaip visada. Šį kartą, ji jėga pačiupo mane už rankos, ištempė iš klasės ir nutempė mane per koridorių, viršun laiptais, kol pagaliau sustojo priešais duris, vedančias ant stogo.

Tos durys dažniausiai užrakintos, o ketvirto aukšto laiptinė, pasirodo, buvo naudojama kaip Menų klubo rakandų saugykla. Milžiniškos drobės, beveik sulūžę paveikslų rėmai, karo dievų skulptūros nudaužytomis nosimis ir panašūs rakandai buvo sukrauti šitoje mažoje laiptinėje, dėl kurio siaura erdvė tapo dar siauresne.

Ką ji bando pasiekti atvesdama mane čia?

“Man reikia tavo pagalbos.”

Haruhi pasakė tai laikydama pagriebusi mane už kaklaraiščio. Ji žiūrėjo į mane savo veriančiu žvilgsniu, nutaikytu į mano galvos apačią, todėl pasijutau tarytum ji man grasintų.

“Ką padėti?”

Apsimečiau nežinančiu.

“Padėti sukurti naują klubą!”

“Gerai, tada pasakyk, kodėl būtent aš privalau tau padėti sukurti kažką, ką tu tiesiog staiga sugalvojai?”

“Nes aš turiu surasti kambarį klubui, taip pat narių, todėl tu turėsi sužinoti kokius dokumentus reikia sutvarkyti mokyklai.”

Ji net nesiklauso. Nustūmiau Haruhi ranką.

“Kokį klubą tu bandai sukurti?”

“Koks skirtumas! Svarbiausia pirma sukurti klubą.”

Labai abejoju, kad mokykla leis sukurti klubą, kurio veikla nežinoma.

“Dabar klausyk! Šiandien po pamokų, tu eisi sužinoti, ką reikia padaryti, o aš surasiu kambarį klubui. Aišku?”

‘NE!’

Jei būčiau taip atsakęs, tikrai būčiau nužudytas. Kol dvejojau kaip atsakyti, Haruhi jau buvo apsisukusi ir nubėgusi žemyn laiptais, palikdama pasimetusį moksleivį stovėti vieną dulkėtoje laiptinėje.

“…Aš dar net nepasakiau, kad sutinku padėti…”

Ech, sakyti tai gipso skulptūrai beprasmiška. Galėjau tik sliūkinti atgal, bandydamas sugalvoti, kaip visa tai paaiškinsiu savo smalsiems klasiokams.

Keliami reikalavimai, kuriant naują “draugiją”:

Penki ar daugiau narių. Klubą remiantis mokytojas, klubo pavadinimas, klubo pirmininkas ir klubo veiklos/tikslų santrauka – po to reikia gauti leidimą iš mokinių tarybos vykdomojo komiteto. Klubo veikla privalo atitikti mokyklos kūrybingumo ir geros nuotaikos filosofiją. Atsižvelgiant į tos veiklos atsiliepimus ir pasiekimus, vykdomasis komitetas nuspręs ar paversti tą draugiją į “popamokinę grupę”. Be to, draugijoms mokykla neskiria jokių lėšų.

Man nereikėjo tiksliai ieškoti kokie reikalavimai, nes jie visi išvardinti mokinio vadovėlio gale.

Su nariais bus lengva; dėl skaičiaus galima rasti bet ką, taigi, tai ne problema. Remiantį mokytoją rasti bus sunkiau, bet manau sugebėsiu. Na, pavadinimui tiks kas nors neagresyvaus. O klubo pirmininkė, be abejo, pati Haruhi.

Deja, galiu lažintis, kad mūsų klubo veiklos/tikslų santrauka tikrai neatitiks mokyklos “meniškumo ir geros nuotaikos”.

Nors nepanašu, kad Haruhi yra toks žmogus, kuriam labai rūpėtų taisyklės.

Kai pamokos pabaigoje nuskambėjo skambutis, Haruhi pademonstravo savo siaubingai žvėrišką jėgą, pačiupdama mane už švarko rankovės, ir ištempė mane iš klasės lyg pagrobėjas. Reikėjo labai pavargti, kad įsitikinčiau, jog nepalikau savo krepšio klasėje.

“Kur mes einame?”

Paklausiau nes, na, vis dėl to aš normalus.

“Klubo kambarį.”

Haruhi, tokia kupina jėgų, kad net galėtų išspardyti priešais lėtai judančius žmones, paprastai atsakė trumpu sakiniu ir laikė burną užčiauptą. Prašau, ar gali pirma bent jau paleisti mano ranką?

Kai išėjome pro pirmo aukšto išėjimą, nuėjome į kitą pastatą ir po to aukštyn laiptais. Įėjome į tamsų koridorių ir jo vidury Haruhi sustojo. Žinoma, sustojau ir aš.

Priešais mus buvo durys.

Literatūros klubas

Sulenkta lentelė su pavadinimu buvo priklijuota prie durų.

“Štai ir jis.”

Net nepasibeldusi Haruhi atidarė duris ir nedvejodama įžengė į vidų. Žinoma, sekiau jai iš paskos.

Kambarys buvo stebinančiai didelis, o gal taip tik atrodė, nes jame buvo tik stačiakampis stalas, metalinės kėdės ir knygų lentyna. Keli įtrūkimai lubose ir sienose parodė koks senas yra pastatas.

Tarytum priklausytų kambariui, ant metalinės kėdės viena sėdėjo mergina ir skaitė labai storą knygą, storu viršeliu.

“Nuo šiol čia bus mūsų klubo kambarys.”

Haruhi išskleidė rankas ir oficialiai tai paskelbė. Jos veidas švytėjo ta savo energinga šypsena. ‘Jei tik ji taip nusišypsotų klasėje…’ nors taip pagalvojau, neišdrįsau to pasakyti garsiai.

“Palauk, kokia čia vieta?”

“Kultūros ir meno klubų pastatas. Šita vieta turi meno ir muzikos klases Meno ir Orkestro klubams. Klubai ir draugijos, kuriems pakanka paprasto kambario, savo veikla užsiima šiame pastate, žinomam kaip Senasis Kompleksas. O šis kambarys priklauso literatūros klubui.”

“O kas tada atsitiks literatūros klubui?”

“Po to kai visi trečiamečiai šį pavasarį baigė mokyklą, klubas turi nulį narių. Kadangi nebuvo surinkta naujų narių, klubas bus panaikintas. Be to, ši pirmametė yra vienintelė jų nauja narė.”

“Tai reiškia, kad klubas dar nebuvo panaikintas!”

“Beveik! Klubas su vienu nariu yra toks pats kaip ir be narių.”

Tu kvaiša! Ar dabar bandai užgrobti kitų žmonių klubus? Trumpam pasižiūrėjau į literatūros klubo merginą.

Ji buvo su akiniais ir trumpais plaukais.

Haruhi šitaip triukšmavo, tačiau mergina net nei karto nepakėlė galvos. Ji atrodė nejudanti, tik retkarčiais pirštais perverčianti puslapį, visiškai nekreipianti dėmesio į mus. Atrodo, kad ši mergina taip pat keista!

Tylomis paklausiau Haruhi:

“Ką darysi dėl tos merginos?”

“Ji sakė, kad jai nesvarbu!”

“Tikrai?”

“Jau klausiau jos per pietų pertrauką. Pasakiau, man reikia, kad paskolintų man šį kambarį, o ji atsakė ‘prašom’, jei tik ramiai galės skaityti savo knygą. Kai dabar pagalvoji – ji gana keista.”

Tik pažiūrėk kas kalba!

Šį kartą atidžiau apžiūrėjau keistą literatūros klubo merginą.

Jos oda buvo išbalusi, o veidas nerodė jokių emocijų. Jos pirštai judėjo ritmiškai kaip roboto. Jos trumpi plaukai uždengė jos veidą, todėl norėjosi nuimti jos akinius, kad galėtum geriau į ją pasižiūrėti. Ji kėlė nepastebimos lėlės įvaizdį. Kitaip tariant, paslaptinga ir neemocinga keistuolė!

Turbūt pastebėjusi mano nepageidaujamą apžiūrinėjimą, mergina staiga pakėlė galvą ir pirštais pastūmė akinius ant nosies.

Pro tuos lęšius pamačiau į mane žiūrinčias sodrios spalvos akis. Nei jos akys, nei lūpos nerodė jokių emocijų, beveik kaip kaukė. Ji buvo kitokia nei Haruhi – jos veidas buvo toks, kuris iš esmės nerodė jokių emocijų ženklų.

“Nagato Juki”

Iš jos tono gali suprasti, kad dauguma žmonių užmirštų jos vardą po trijų sekundžių nuo jo išgirdimo.

Nagato Juki akimirką į mane pasižiūrėjo, o tada lyg praradusi susidomėjimą, nukreipė dėmesį atgal į savo knygą.

“Taigi, Nagato-san,” kreipiausi, “Ši mergina nori panaudoti tavo klubo kambarį kitam dar nepavadintam klubui. Ar tu neprieštarauji?”

“Ne.”

Nagato žvilgsnis nei karto neapleido jos knygos.

“Bet tai gali kelti tau rūpesčių.”

“Nesvarbu.”

“Galbūt net būsi išvaryta?

“Neprieštarauju.”

Nors ji atsakė nedelsdama, ji nerodė jokios veido išraiškos. Man atrodė, kad jai tikrai į viską nusispjaut.

“Gerai, tada viskas nuspręsta,” staiga pertraukė Haruhi.

Ji tai ištarė labai patenkinta, todėl mane aplankė bloga nuojauta.

“Nuo šiol mes po pamokų susitiksime šitame kambaryje. Privalai ateiti! Jei ne – tu lavonas.”

Taip ji pasakė šypsodamasi kaip žydinti sakura. Nenoriai linktelėjau galva.

Maldauju, aš dar nenoriu mirti!

Taigi, mes dabar radome kambarį klubui, tačiau dokumentų tvarkyme progreso nebuvo visai. Mes vis dar nebuvome nusprendę klubo pavadinimo ar kokia veikla ketiname užsiimti. Klausiau Haruhi apie visus šiuos dalykus, bet, atrodo, ji turi kitų minčių.

“Visa tai galime nuspręsti vėliau!” garsiai paskelbė Haruhi. “Šiuo metu svarbiausia surinkti narių. Mums vis dar reikia dar bent dvejų narių.”

Tai ką, literatūros klubo mergina irgi priskaičiuota? Juk negalėjai Nagato Juki paprasčiausiai palaikyti klubo aksesuaru, ar ne?

“Nesijaudink. Greitai surinksiu žmonių. Jau turiu kai ką galvoje.”

Kaip aš galiu nesijaudinti? Mano nerimas tik dar labiau padidėjo!

Sekančią dieną po pamokų, po to kai atsisakiau Tanigučio ir Kunikido pasiūlymo su jais eiti namo, nenoriai tempiau kojas klubo kambario link.

Haruhi tik sušuko “Tu eik pirmas!” ir išlėkė lauk iš klasės greičiu, kurio atletų klubui nepaprastai reikėjo. Ji buvo tokia greita, kad pradėjau galvoti ar neturi ji įsidėjusi kokių greitintuvų savo batuose. Nežinau, ar ji taip skubėjo rasti naujų narių, ar buvo šiaip padūkusi, nes buvo vienu žingsniu arčiau susitinkant su kažkuo nežemišku?

Kita vertus, man tereikia nešti savo krepšį, todėl į literatūros klubo kambarį ėjau lėtai.

Įėjęs į klubo kambarį, sužinojau, kad Nagato Juki jau buvo viduje, sėdi toje pačioje vietoje, skaitydama savo knygą. Lėtai prie jos prisiartinau, bet kaip ir vakar, jos galva buvo palaidota knygoje, o į mane nekreipiama dėmesio. Ar tas literatūros klubas buvo toks grynas skaitymo klubas? Kodėl tada ji visąlaik skaitytų?

Tyla kambaryje.

“…Ką skaitai?”

Paklausiau, nebegalėdamas daugiau pakęsti tylos. Nagato Juki atsakė pakeldama knygą ir parodydama jos viršelį. Mano akys pamatė daugybę nesuprantamų užsienietiškų žodžių; panašu į kažkokį mokslinės fantastikos romaną.

“Įdomu?”

Nagato Juki atsakė tuščiu tonu, prieš tai nerodydama pastangų pastūmusi savo akinius aukštyn:

“Unikalu.”

Atrodė, kad ji atsakys į viską, ko paklausiu.

“Kuri dalis?”

“Viskas.”

“Tai tau patinka skaityti?”

“Labai.”

“Aišku…”

“…”

Vėl tylu.

Ar dabar galiu eiti namo?

Taip pagalvojau dėdamas krepšį ant stalo. Kai jau rengiausi atsisėsti ant plieninės kėdės, su trenksmu atsidarė durys lyg būtų išspirtos.

“Ei, atsiprašau, kad vėluoju! Ilgai užtrukau, kol pagavau šią mergiūkštę!”

Pagaliau pasirodė Haruhi, mojuodama mums viena ranka. Kitoje rankoje laikė kažkieno kito riešą – ji pagrobė kitą žmogų! Kai Haruhi įėjo į kambarį, dėl kažkokios priežasties užrakino duris. Trakšt! Išgirdusi šį garsą mažoji mergina nejaukiai sudrebėjo.

Oho, ji tikrai graži.

Ji privalo būti Haruhi “išrinktoji kandidatė”.

“K… ką tu darai?”

Mergina taip pasakė beveik verdama.

“K-Kokia čia vieta? Kodėl čia mane atvedei? Ir, k-kodėl užrakini duris? Ko iš manęs nori?”

"Leiskite man ją pristatyti, čia Asahina Mikuru-čian."

“Patylėk!”

Haruhi sulojo taip šiurkščiai, kad mergina paprasčiausiai tylėdama sustingo.

“Leiskite man ją pristatyti, čia Asahina Mikuru-čian.”

Paskelbusi merginos vardą, Haruhi nustojo kalbėti. Panašu, kad tai visas pristatymas.

Kambarys vėl paskendo tyloje. Haruhi atrodė patenkinta savo “puikiai atliktu darbu”; Nagato Juki kaip visada skaitė savo knygą, į mus visai nereaguodama; na, o mergina vardu Asahina Mikuru buvo paprasčiausiai persigandusi kvailiukė. Ei, kodėl niekas nebekalba? Taigi, pradėjau pokalbį.

“Iš kur tu ją pagrobei?”

“Tai ne pagrobimas! Aš tik priverčiau ją eiti kartu su manimi.”

Juk tai lygiai tas pats!

“Radau ją užsisvajojusią antramečių klasėje, taigi, ten ją ir sučiupau. Per pertraukas ištyrinėjau visus mokyklos užkampius, todėl jau buvau mačiusi ją keletą kartų.”

Tai štai ką tu darydavai per pertraukas, kai tavęs niekada nebuvo galima rasti klasėje. Ne, palauk, dabar ne laikas apie tai galvoti.

“Juk ji mūsų senpai!”

“Na ir kas?”

Žiūrėjau į ją negalėdamas patikėti. O Dieve, ši mergiotė net negalvoja, ką daro!

“Gerai tada… sakyk, kodėl tau reikėjo rasti ją, ė, Asahiną-senpai, ar ne?”

“Nu, pasižiūrėk.”

Haruhi staiga bakstelėjo į Asahinos Mikuru nosį, priversdama ją tuoj atsitraukti.

„Argi ji ne miela?“

Tai kai kas, ką pasakytų tik pavojingas pagrobėjas! Štai ką apie tai galvojau.

„Manau, kad moe personažai yra itin svarbūs!“ tęsė ji.

„…Atsiprašau, ką dabar pasakei?“

„Sakiau moe! Veiksnys jaudinantis žmones! Iš esmės, dauguma detektyvinių istorijų turi kelis personažus, kurie žmones sujaudintu ir sukeltų gailestį.“

Aš savaime pasisukau ir apžiūrėjau Asahiną Mikuru: ji turėjo gležną kūną, o jos veidą lengvai buvo galima sumaišyti su pradinukės. Jos rudi plaukai truputį garbanoti, draikėsi už jos nugaros. Jos pora didelių šuniuko akučių skleidė „prašau, apgink mane“ aurą. Jos pusiau atvertos lūpos atskleidė baltų kaip dramblio kaulas dantų eilutę, kuri, kartu su jos mažu veiduku, sukūrė tobulą derinį. Jei jai duotų stebuklingą lazdelę su blizgančiu brangakmeniu, galbūt ji pavirstu į mažą fėją! Aargh~... Ką po velnių aš sau galvoju!?

„Ir tai dar ne viskas!“

Haruhi kupina pasitikėjimo nusišypsojo ir tada rankomis sugriebė Asahiną Mikuru iš už nugaros.

„Kjaaa!!!“

Asahina staiga suklykė. Bet Haruhi buvo tam abejinga, įsikabinusi į jos krūtis per jos jūreivės uniformą.

„Aaaaa!“

„Ji tokia mažutė, tačiau jos krūtys didesnės nei mano! Mielas veidas ir didelės krūtys taip pat yra svarbus žmones sujaudinantis veiksnys!“

O Dieve, aš tuoj nualpsiu.

„Oho, jos tiesiog didžiulės.“

Haruhi rankomis įsikibo į Asahinos uniformą ir pradėjo grabalioti. Liaukis, tu iškrypėle!

„Tai mane nervina! Jos veidukas toks meilutis, o krūtys didesnės nei mano!“

„G-Gelbėkit!!“

Asahina ryškiai raudonai paraudo. Ji bandė savo rankomis ir kojomis išsilaisvinti, tačiau jos jėga net neprilygo jos prievartautojai. Kai Haruhi rankos pradėjo slinkti prie Asahinos sijono, aš nebegalėjau daugiau to pakęsti ir atplėšiau iškrypusią mergiotę nuo Asahinos.

„Ką tu po velnių darai!?“

„Bet jos tikrai milžiniškos! Tikrai! Kodėl tau nepamėginus pačiam?

Asahina silpnai sudejavo.

„Ačiū, ne.“

Tai viskas ką sugebėjau pasakyti.

Mane nustebino tai, kad per visą šį sambrūzdį Nagato Juki toliau skaitė savo knygą, nei karto nepakeldama galvos. Kas negerai tai merginai?

Staiga kai ką pagalvojau.

„Ei, pala, negali būti, kad… vienintelė priežastis dėl kurios čia atsivedei Asahiną-senpai yra todėl, kad ji miela ir turi dideles krūtis?“

„Na tai aišku!“

O Dieve, tu tikrai beprotė!

„Toks talismanas, kaip ji, yra būtinas!“

Nė velnio nebūtinas! Kas iš viso tai sugalvojo?

Asahina susitvarkė savo suglamžytą uniformą ir pakėlė savo galvą pasižiūrėti į mane. Ei, nežiūrėk taip į mane, statai mane į nejaukią padėtį.

„Mikuru-čian,“ paklausė Haruhi, „ar priklausai kokiems nors kitiems klubams?“

„T…Taip… Kaligrafijos klubui…“

„Išeik iš jo! Tik trukdys mūsų klubo veiklai.“

Haruhi! Nemanai, kad elgiesi pernelyg savanaudiškai!?

Asahinos veido išraiška buvo kaip aukos kokioje nors žmogžudystės mįslėje, žiūrėdama į mane akimis, kurios maldavo būti išgelbėtos. Tada atrodė lyg ji staiga pastebėjo Nagato Juki būvimą. Jos akys išsipūtė ir parodė truputį neryžtingumo. Po akimirkos ji atsiduso ir sušnabždėjo tyliu balsu:

„Aišku… Supratau.“

Ką tu ką tik supratai?

„Aš išeisiu iš Kaligrafijos klubo ir įstosiu į šį…”

Jos balsas buvo kupinas liūdesio.

„Bet aš nežinau, ką daro Literatūros klubas.“

„Mes nesame Literatūros klubas.“ patikslino Haruhi.

Matydamas sutrikusią Asahiną, aš skubiai ėmiau paaiškinti.

„Mes tik laikinai skolinamės šį kambarį mūsų klubo veiklai. Klubas, į kurį įstojai, iš tikrųjų yra nauja draugija, kurią Suzumija Haruhi sukurs netolimoje ateityje. Mes nežinome kokia veikla užsiimsime; net neturime pavadinimo.“

„…Ką…?“

„O ji, sėdinti štai ten, yra tikroji Literatūros klubo narė.“

„O…“

Asahina stovėjo be žodžių, o jos miela burnytė buvo pusiau išsižiojusi. Jos reakcija? Visiškai normali.

„Tai ne problema!“

Tokia linksma, lyg nesijautė atsakinga už nieką, Haruhi stipriai pliaukštelėjo Asahinai per petį.

„Ką tik sugalvojau pavadinimą!“

„…Gerai, išgirskim,“ pasakiau su nuliu entuziazmo.

Jei įmanoma, aš visai nenoriu jo išgirsti! Bet kadangi jau paklausiau, Suzumija Haruhi savo skardžiu balsu garsai paskelbė pavadinimą, kurį ką tik sugalvojo.

Kaip visi žino, viskas prasidėjo nuo paprastos ir naivios Suzumijos Haruhi svajonės ir ne dėl kokios kitos priežasties. Ir štai… mūsų naujojo klubo vardas buvo nuspręstas:

Komanda SOS!

Sekai wo

Ooini moriagerutame no

Suzumiya Haruhi no Dan

Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Su Suzumijos Haruhi Komanda, sutrumpinus – Komanda SOS.

Jau galite juoktis.

Bet kol pats to negalėjau, stovėjau netekęs žado.

Kodėl pavadintas „Komanda“? Juk turėtų būti „Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Su Suzumijos Haruhi Draugija“, bet kadangi klubas vis dar neįvykdė minimalių reikalavimų tapti draugija ir niekas gerai nežinojo kam iš viso skirtas klubas, Haruhi paprastai atsakė:

„Tokiu atveju pavadinkim komanda!“

Ir taip klubo pavadinimas šlovingai gimė. Išgirdusi pavadinimą Asahina liūdnai užsičiaupė. Nagato Juki galima išskaičiuoti kaip pašalinę, o aš nežinojau, ką sakyti. Ir taip, pasiūlymas dėl naujojo klubo pavadinimo buvo priimtas, vienam balsavus už ir trim susilaikius. Komanda SOS pradeda savo veikla! Tai toks nuostabus įvykis!

Ech, daryk ką tu nori!

„Asahina-senpai.“

„Taip?“

Asahina žiūrėjo į mane savo nekaltu veidu, kuris net neatrodė vyresnis už mano.

„Tu neprivalai prisijungti prie tokio keisto klubo, jei nenori! Nesirūpink dėl jos. Aš kaip nors jai paaiškinsiu.“

„Ne.“

Ji sustojo, sumirksėjo ir nusišypsojo:

„Viskas gerai. Aš noriu prisijungti.“

„Bet juk tai gali būti nuobodus klubas!“

„Nesvarbu; juk tu taip pat prisijungei?“

Ne! Nesvarbu ar aš prisijungiau, ar ne!

„Turbūt tokia absoliuti pasekmė šitame laiko lygmenyje…“

Ji pasakė tai žiūrėdama savo apvaliomis akimis kažkur į tolumą.

„Ką tai turėtų reikšti?“

„Be to, mane sudomino Nagato-san buvimas…“

„Sudomino?“

„Ė? Ne, nieko.“

Asahina kupina nerimo pakraipė galvą, drauge supurtydama savo banguotus plaukus.

Tada Asahina nusišypsojo, atrodydama nejaukiai, ir žemai nusilenkė.

„Aš galiu sukelti rūpesčių, todėl nuo šiol prašau būti kantriam dėl manęs.“

„Tau nereikia taip… dedi mane į keblią padėtį…“

„Prašau nuo šiol vadink mane tiesiog Mikuru.“

Ji nusišypsojo.

Ji tokia miela, kad net svaigina!

Sekantis pokalbis, kurį turėjau su Haruhi vieną dieną.

„Žinai, ko mums toliau reikia?“

„Iš kur man žinoti?“

„Manau mums reikia rasti paslaptingą persikėlusį mokinį.“

„Prašau paaiškink, ką turi galvoje sakydama 'paslaptingas' persikėlęs mokinys.“

„Tie, kurie persikelia po dvejų mėnesių po mokslo metų pradžios, tikrai yra neabejotinai paslaptingi persikėlę mokiniai. Kaip tu manai?“

„Gal tai todėl, kad persikėlė jų tėvų darbovietės ir jie tiesiog privalo keliauti kartu.“

„Ne, tai būtų pernelyg priverstina ir nenatūralu!“

„Tai kas tau natūralu? Labai norėčiau sužinoti.“

„Paslaptingas persikėlęs mokinys… kada jie iš viso pasirodo?“

„Ar iš viso tu kada nors klausais, ką tau sakau, ar ne?!“

Gandai pradėjo sklisti mokykloje, kad Haruhi ir aš kažką rezgame.

„Ei, ką judu su Suzumija rezgate?”

Ir štai Tanigučis manęs to paklaustų.

„Juk jūs nepradėjot romantiškai draugauti, ar ne?“

Žinoma, kad ne! Atvirai kalbant, aš taip pat norėčiau sužinoti, ką po velnių aš darau!

„Tik nesugalvokit daryti kažko pernelyg absurdiško, jūs nebe vidurinėje! Jei jie sužinos, kad tu vandalizavai mokyklos aikštę ar ką panašaus, gali būti nušalintas!“

Jei Haruhi kvailiotų viena, galėčiau į ją nekreipti dėmesio. Tačiau dabar turiu rūpintis Nagato Juki ir Asahina Mikuru - negaliu rizikuoti, kad jos į tai įsiveltų. Kai supratau, kad šitaip dėl jų rūpinuosi, staiga ėmiau savim taip didžiuotis.

Tik problema ta, kad man neįmanoma sustabdyti pamišusią Haruhi!

“Aš šitaip noriu kompiuterio!”

Nuo tada, kai buvo įkurta Komanda SOS, literatūros klube pradėjo atsirasti vis daugiau ir daugiau daiktų, neskaitant stačiakampio stalo, plieninių kėdžių ir knygų lentynos.

Dabar kampe stovėjo nešiojama drabužių kabykla, termosas, puodukai, CD/MD radijas, šaldytuvas, magnetofonas, keptuvė, dubuo ir visokie kiti virtuvės reikmenys. Kas dabar? Ar ji ketina su mumis čia gyventi?

Šiuo metu Haruhi sėdi ant rašomojo stalo, kurį nudžiovė iš velniai žino kur. Dėl kažkokios priežasties, juoda trikampė piramidė su žodžiais “Komandos vadė” stovėjo ant stalo.

“Šiame informacijos amžiuje mes net neturime kompiuterio. Taip negalima!”

Kas taip sakė?

Kad ir kaip būtų, šiandien buvo susirinkę visi nariai. Nagato Juki buvo savo įprastoje vietoje, skaitė knygą storu viršeliu, apie krentantį nedidelį Saturno palydovą ar kažką panašaus. Asahina-san, kuri neprivalėjo ateiti, vis tiek paklusniai atkeliavo ir sėdėjo ant plieninės kėdės, atrodydama susipainiojusi.

Haruhi nušoko nuo suolo ir pribėgo prie manęs su blogą žadančia šypsena.

“Todėl ketinu dabar vieną gauti” pasakė Haruhi lyg medžiotoja, ieškanti sau grobio.

“Gauti vieną, turi galvoje kompiuterį? Iš kur? Juk neplanuoji apiplėšti elektronikos prekių parduotuvę, ar ne?”

“Tai aišku, ne! Tai kai kur daug arčiau!”

“Paskui mane!” Asahina-san ir aš paklusau Haruhi įsakymams ir pasekiau paskui ją per koridorių, kol galiausiai pasiekėme už dvejų kambarių esančią Kompiuterių tyrinėjimo grupę.

Aišku...

“Štai, imk.”

Haruhi man padavė vienkartinę kamerą.

“Dabar atidžiai klausykis! Išdėstysiu tau planą ir bet kokia kaina privalai jo laikytis! Turėsi tik vieną progą.”

Haruhi patempė mane žemyn ir man į ausį pašnabždėjo savo “planą”.

“Ką!? Taip negalima!”

“O kam rūpi?”

Aišku, tau nerūpi, panelyt! Pasisukau į suglumusiai atrodančią Asahiną-san, bandydamas mirksint ją įspėti.

Geriau tučtuojau iš čia bėk!

Tačiau Asahina-san nustebo ir pradėjo rausti. O ne, ji visai ne apie tą pagalvojo.

Kai jau ketinau išgelbėti Asahiną nuo garantuotos pražūties, Haruhi pasibeldė į Kompiuterių tyrinėjimo grupės kambarį.

“Sveiki! Atėjau iš jūsų pasiimti kompiuterio!”

Išdėstymas buvo panašus, bet, palyginus su mūsiškiu, šis kambarys buvo siauresnis. Kiekvienas iš vienodai išdėstytų stalų turėjo stacionarų kompiuterį su CD garso kolonėlėmis. Kompiuterių ventiliatorių sukimasis buvo vienintelis garsas, kuris girdėjosi kambaryje.

Keturi vaikinai, sėdintys savo vietose, rašantys klaviatūromis, visi įbedė savo galvas link durų, kad pamatytų, ką ketina daryti Haruhi.

“Kas čia vadovauja?”

Haruhi pasipūtusi nusišypsojo. Mokinys atsistojo ir atsakė,

“Aš prezidentas, kuo galiu padėti?”

“Ar turiu iš naujo kartoti? Ką tik pasakiau: duok man kompiuterį.”

Bevardis Kompiuterių tyrinėjimo grupės prezidentas nutaisė “Kas per velnias?” veido išraišką ir smarkiai papurtė galvą.

“Negalime. Kadangi mokykla nepakankamai mus nefinansuoja, šie kompiuteriai nupirkti už mūsų sunkiai uždirbtus pinigus! Mes negalime tiesiog jų atiduoti jums už dyką. Ar jūs manote, kad mes kvailiai?”

“O kam rūpi? Mums vieno pakaks, jūs ir taip daug turit!”

“Na… palauk, o kas jūs iš viso tokie?”

“Aš Suzumija Haruhi, Komandos SOS vadė, o šitie du yra parankiniai nr. 1 ir nr. 2.”

Pala, kas nusprendė, kad mes tavo parankiniai?!

“Komandos SOS vardu įsakau: tuoj pat atiduok kompiuterį! Man nereikia jokių pasiteisinimų!”

“Aš nežinau, kas jūs per vieni, bet jokiu būdu! Galit patys nusipirkti savo kompiuterį!

“Kad jau taip sakai, elgsimės savaip.”

Haruhi akys narsiai sutviskėjo. O ne, tai blogas ženklas!

Haruhi stumtelėjo Asahiną-san, kuri šalia jos stovėjo priblokšta, link prezidento, o tada pačiupo jo ranką ir uždėjo ant Asahinos-san krūties.

“Kjaaa~~!!”

“Ką!?”

Trakšt!

Skambant jų dviejų klyksmams, aš nuspaudžiau kameros jungiklį.

Haruhi sučiupo Asahiną-san, neleisdama jai pabėgti, kol kita ranka dar stipriau spaudė prezidento ranką į Asahinos-san krūtį.

“Kjonai! Dar vieną nuotrauką!”

Aš nenoriai dar kartą nuspaudžiau jungiklį. Asahina-san, bevardis prezidente, jums nuoširdžiausi mano atsiprašymai. Kai Haruhi jau ketino pakišti prezidento ranką po Asahinos-san sijonu, prezidentas galiausiai išsilaisvino.

“KĄ TU PO VELNIŲ DARAI?!”

Haruhi grakščiai pamojavo pirštu priešais baisiai išraudusį prezidentą.

“A a a! Dabar mes turime fotografinių įkalčių, kuriuose tu seksualiai priekabiauji prie mūsų narių! Jei nenori, kad mokykla sužinotų apie šias nuotraukas, tada atiduok kompiuterį!”

“Kas čia per bajeris!?”

Prezidentas įtūžęs suprotestavo. Žmogau, aš visiškai suprantu, kaip tu jautiesi.

“Tu jėga sugriebei mane už rankos! Aš nekaltas!”

“Ak, nejaugi? Gali mėginti aiškintis, bet kas tavim patikės?”

Pasisukau ir pasižiūrėjau į Asahiną-san, gulinčią ant grindų, suparalyžiuotą. Ji turėjo būti taip sukrėsta, kad ją apleido visos jėgos.

Antra vertus, prezidentas toliau priešinosi.

“Mano nariai paliudys mano nekaltumą! Aš tai padariau ne laisva valia!”

Visi trys nariai, kurie stovėjo priblokšti, įnirtingai linkčiojo galvomis.

“Teisingai!”

“Prezidentas nekaltas!”

Jei Haruhi galėtų jūsų klausytis, tada ji nebūtų Suzumija Haruhi.

“Gerai, tada tiesiog pasakysiu, kad jūs visa gauja išžaginote Asahiną!”

Tą akimirką, visų veidai išbalo, įskaitant mano ir Asahinos-san. O Dieve, ar ji privalėjo prie to prieiti?

“S… Suzumija-san…!”

Asahina-san beviltiškai apsivijo rankomis Haruhi kojas, bet Haruhi jas paprasčiausiai paspyrė jas šalin. Haruhi pakėlė krūtinę ir arogantiškai pareiškė:

“Tai kaip? Atiduosit ar ne?”

Prezidento veidas nuo raudono tapęs baltas, galiausiai pajuoduoja.

Galų gale, jis pasidavė.

“Pasiimk vieną ir nešdinkis!”

Tai pasakęs, prislėgtas prezidentas atsisėdo. Jo nariai nuskubėjo prie jo.

“Prezidente!”

“Laikykis!”

“Ar tau viskas gerai?”

Prezidento galva nulinko lyg marionetės, kurios virvelės buvo nutrauktos. Matydamas tokią palaužtą figūrą, net būdamas Haruhi pagalbininkas, negaliu neišlieti liūdesio ašaros dėl jo.

“Kuris naujausias modelis?”

Na tu ir abejinga!

“Kodėl turėčiau tau sakyti!?”

Pikti nariai tęsė savo silpną priešinimąsi, tačiau Haruhi paprasčiausiai parodė pirštu į mane ir mano kamerą.

“P… po galais! Tas!”

Haruhi pažiūrėjo kryptimi, kuria rodė narys, ir apžiūrėjo modelį bei serijos numerį ant kompiuterio. Tada ji ištraukė ištraukė popieriaus lapą iš savo sijono kišenės.

“Aš nuėjau į elektronikos parduotuvę ir paprašiau naujausių modelių sąrašo. Šis neatrodo, kad būtų vienas iš jų.”

Ši mergiotė viską taip skrupulingai suplanavo, kad net darosi baisu.

Apžiūrėjusi visus kitus kompiuterius, Haruhi pirštu bedė į vieną iš jų.

“Aš noriu šito.”

“P… palauk! Mes jį nusipirkome vos prieš mėnesį!”

“Kamera.”

“… P-pasiimkit, jūs vagys!”

Kaip kad jis sakė, mes tikrai buvome vagys.

Haruhi godumas neturėjo ribų. Išlupinėjusi visus kabelius ir laidus, nieko nesvarsčiusi ji pernešė visą įrangą atgal į Literatūros klubą. Tada ji privertė Kompiuterių tyrinėjimo grupės narius iš naujo prijungti mums laidus ir liepė nutiesti du interneto kabelius iš jų kambario į mūsų, kad galėtumėme naudotis internetu. Ji net privertė juos mums įrengti intranetą. Jos niekingi metodai niekuo nesiskiria nuo plėšiko!

“Asahina-senpai.”

Visą laiką būdamas bejėgis, aš galėjau tik lėtai pakelti išniekintą Asahiną, kuri klūpėjo ant grindų, slėpdama savo veidą ir beperstojo verkdama.

“Eikime atgal.”

“*verkia…*”

Haruhi, tu durne, ko negraibei savo pačios krūtis!? Tai, kuri nei nepagalvojusi nusirengia priešais vaikinus, yra niekai! Aš guodžiau Asahiną, murmėdamas apie tai, kam po galais Haruhi norėjo kompiuterio.

Labai greitai, aš tai sužinosiu.

Ir tai yra - sukurti Komandos SOS tinklapį!

Na gerai, štai iškyla klausimas: Kas turėtų sukurti tinklalapį?

“Aišku, kad tu!” pareiškė Haruhi.

“Kad jau esi toks laisvas, tai ir gali jį padaryti! Aš užsiėmusi likusių narių ieškojimu!”

Kompiuteris buvo padėtas ant stalo su “Komandos vadės” piramide. Haruhi, pele naršydama internetą, pridėjo:

“Pabaik jį per sekančią dieną ar dvi. Negalėsim nieko daryti be tinklapio.”

Asahinos-san kūnas buvo susmukęs ant stalo, jos pečiai drebėjo, netoli ten, kur sėdėjo Nagato Juki, kuri, kaip visada, tiesiog skaito savo knygą, į nieką nekreipdama dėmesio. Matyt, kad aš vienintelis, kuris girdėjo, ką sako Haruhi. Neturėjau iš ko rinktis, tik jai paklusti. Bent jau esu tikras, kad taip manė Haruhi.

“Nors tu tai liepi, aš vis tiek bet ko nemoku.”

Atvirai sakant, taip norėjau pasakyti. Aš nepratęs gauti įsakymų iš Haruhi! Vienintelė priežastis, dėl kurios sutikau, yra kad tai būtent tinklapis. Anksčiau nesu jo daręs, bet tai skamba įdomiai. Ir taip, sekančią dieną mano daug pastangų reikalaujantis tinklapio kūrimas prasidėjo.

Vis dėlto, tai buvo daug lengviau nei galvojau. Kadangi vaikinai iš Kompiuterių tyrimo grupės jau turėjo įrašę visą programinę įrangą kietajame diske, viskas, ką man reikėjo daryti, tai vadovautis programa, padaryti keletą kopijavimų ir įklijavimų ir tai viskas.

Problema ta, ką man rašyti šiame tinklapyje?

Net dabar, aš vis dar nežinau, kokia Komandos SOS paskirtis, todėl visiškai neturėjau apie ką rašyti. Viršuje parašęs “Sveiki atvykę į Komandos SOS namų puslapį!”, aš paprasčiausiai sustojau. “Pasiskubink ir pabaik, girdi?” Haruhi balsas aidėjo mano ausyse lyg prakeiksmas, todėl turėjau praleisti savo pietų pertrauką, kad tęsčiau tinklapio kūrimą, tuo pat metu valgydamas savo pietus.

“Nagato-san, ar turi minčių, apie ką reikėtų rašyti?” paklausiau Nagato, kuri, atrodo, čia ateidavo net per pietų pertrauką.

“Ne.”

Ji net nepasižiūrėjo. Žinau, kad tai ne mano reikalas, tačiau man smalsu, ar ji iš viso kreipia dėmesį į pamokas.

Pasukęs akis nuo Nagato atgal prie 17 colių monitoriaus, aš vėl giliai susimąsčiau.

Staiga man toptelėjo problema: kas nutiktų, jei mokykla sužinotų, kad dar nepripažinta draugija naudojasi jų domenu, kad patalpintų tinklapį?

“Viskas bus gerai tol, kol jie apie tai nesužinos!” įsivaizdavai taip atsakančią Haruhi, “Jei tai bus išsiaiškinta, tada mes paprasčiausiai apleisim tinklapį. Tai toks 'kas pirmesnis, tas gudresnis' dalykas, žinai?”

Tai jau tikrai, kai kuriais atvejais aš gana pavydžiu Haruhi jos optimistiško ir pirmyn žvelgiančio požiūrio!

Padaręs keletą tinklapio nuorodų ir parašęs elektroninio pašto adresą - dar šiek tiek per anksti kurti forumą - įkėliau tinklapį, kuris turėjo tik pirmąjį puslapį, be jokių jame esančių smulkmenų.

Turėtų pakakti! Įsitikinęs, kad puslapis užsikrauna, išjungiau kompiuterį. Kai jau norėjau pasirąžyti, buvau apstulbintas, kai aptikau visai šalia už manęs stovinčią Nagato.

Keista, kodėl aš visai neišgirdau jos žingsnių? Neįsivaizdavau, kada Nagato už manęs atsirado. Jos veidas buvo baltas lyg kaukė. Ji spoksojo į mane savo nieko nesakančiu veidu lyg aš būčiau kokia akių testo lenta.

“Imk.”

Ji man padavė labai storą knygą, kurią savaime paėmiau. Ji tikrai sunki. Sprendžiant iš viršelio, tai buvo mokslinės fantastikos romanas, kurį prieš kelias dienas skaitė Nagato.

“Tau.”

Tai pasakiusi, Nagato išėjo iš kambario, net nepasisukusi atgal; aš net neturėjau laiko ką nors pasakyti. Kodėl man skolini tokią storą knygą? Tą akimirką nuskambėjo skambutis, skelbiantis pietų pertraukos pabaigą. Atrodo, nėra daug žmonių, kurie gerbia mano nuomonę.

Nunešęs knygą kietu viršeliu atgal į savo klasę ir atsisėdęs, pajutau, kad kažkas baksnoja man nugarą mechaniniu pieštuku.

“Na, tinklapis baigtas?”

Haruhi laikėsi už suolo kampų ir spoksojo į mane sustingusiu veidu. Pastebėjau, kad jos sąsiuvinis vienur ir kitur buvo pilnas keverzonių. Bandžiau nekreipti dėmesio į klasiokų žvilgsnius ir atsakiau:

“Jau baigiau, tačiau tai labai paprastas, niekam tikęs tinklapis.”

“Tiks, jei tik jis turi elektroninio pašto adresą.”

Tai kodėl negalėjai užregistruoti savo pačios elektroninio pašto adresą?!

“Jis netinka! Kas, jei daugybė žmonių nusiųs laiškus ir užtvindys mano paštą?”

Nesuprantu, kaip naujai sukurtas elektroninio pašto adresas gali būti taip greitai užtvindytas laiškais.

“Paslaptis!”

Tai pasakiusi, ji paslaptingai piktai nusišypsojo. Mane dėl viso to apima bloga nuojauta.

“Sužinosi, vos tik šiandien pasibaigs pamokos, bet iki tada, tai visiškai slapta.”

Maldauju, geriau jau niekada man nepasakyk, kas tai yra!

Per šeštą pamoką, Haruhi klasėje nebuvo. Juk negalėjo išeiti namo, ar ne? Tai būtų neįmanoma. Tai turbūt dar vienas blogas ženklas.

Labai greitai atėjo pamokos galas ir aš savaime ėjau link klubo kambario. Nors svarsčiau, kodėl aš šitaip elgiausi, mano žingsniai niekada nesustojo. Galiausiai, pasiekiau klubo kambarį.

“Sveiki!”

Kaip ir tikėjausi, ten sėdėjo Nagato Juki ir Asahina-san.

Žinau, kad aš ne tas, kuris turėtų tai kritikuoti, tačiau tos dvi savo rankose turi tikrai daug laisvo laiko!

Matydama mane įeinant, Asahina-san pasveikino mane palengvėjimo veido išraiška. Atrodo, kad turėjimas vienai leisti laiką su Nagato gali būti tikrai sekinantis.

Vieną akimirką, tu vos vakar nukentėjai nuo Haruhi blogio gniaužtų ir šiandien vis tiek atėjai?

“Kur Suzumija-san?”

“Velniai žino. Jos nebuvo klasėje nuo šeštos pamokos. Ji turbūt išėjo iš dar kur nors nuknisti įrangos.”

“Ar aš vėl turėsiu daryti tai, ką vakar mane privertė daryti Suzumija-san…?”

Pamatęs, kaip liūdnai atrodė Asahina-san, aš švelniai ištariau:

“Nesijaudink! Jei ji bandys tau padaryti ką nors keistą, aš padarysiu viską, ką galiu, kad ją sustabdyčiau. Ji negali naudotis tavo kūnu, kad galėtų šantažuoti. Jei turima galvoje grumtynes, manau, kad aš galiu ją nugalėti!”

“Dėkoju.”

Matydamas, kaip mielai man ji nusilenkė, labai panorau ją tvirtai apkabinti. Tačiau, žinoma, aš to nepadariau.

“Tada aš tavimi pasikliausiu.”

“Jokių rūpesčių!”

Nors pakartotinai ją užtikrinau, po penkių minučių visi užtikrinimai buvo išmesti pro langą į jūrą ir išgaravo lyg vandens lašas saulės paviršiuje. Ak, koks aš buvau naivus!

“Liaba!”

Haruhi energingai mus pasveikino ir įlėkė į kambarį, nešdamasi du popierinius maišelius.

“Visi atleiskit, truputį užtrukau.”

Kaip malonu iš tavo pusės! Kam nors apsėstai, kaip Haruhi, būti maloniai kitiems turbūt mažiausiai svarbus dalykas jos galvoje.

Padėjusi popierinius maišelius ant grindų, Haruhi apsisuko ir užrakino duris. Asahina-san refleksiškai sudrebėjo, išgirdusi durims trakštelint.

“Suzumija, ką ketini šiandien daryti? Būsiu atviras, aš neketinu vėl daryti nieko panašaus į grobimą ar šantažą!”

“Apie ką tu čia šneki? Aš niekada nedaryčiau tokių dalykų!”

Eik tu sau? Tai kaip paaiškintum tą kompiuterį ant stalo?!

“Žinoma, kad taikiais būdais! Gerai, pirmi dalykai pirma, žvilgtelkit į šituos.”

Ji iš vieno iš popierinių maišelių ištraukė krūvą kažkokių ranka prirašytų A4 formato lapų.

“Tai skrajutės, skirtos visus supažindinti su Komanda SOS. Buvo tikrai sunku įsmukti į fotokopijavimo kabinetą ir padaryti šias 200 skrajučių!”

Haruhi išdalino mums skrajutes. Tai štai kodėl praleidai pamoką, hm? Gali laikyti save laiminga, kad tavęs nepagavo. Manęs nedomino tai, kas parašyta skrajutėje, bet kadangi paėmiau vieną, galiu taip pat ir perskaityti, kas joje parašyta.

Komandos SOS įkūrimo principai:

Mes, Komanda SOS, ieškome visokiausių antgamtiškų nutikimų pasaulyje. Mes kviečiame visus, kurie patyrė, patiria, ar jaučia, kad patirs kokį nors antgamtišką ar paslaptingą nutikimą, pas mus konsultacijai. Mes stengsimės, kaip galėdami, kad atsakytume į jūsų klausimus. Tačiau prašyčiau atkreipti dėmesį į tai, kad mes nesirūpiname normaliais antgamtiniais nutikimais; tai privalo būti antgamtinis nutikimas, kuris, mūsų nuomone, turi būti labai šokiruojantis. Mūsų elektroninio pašto adresas yra…

Dabar man po truputį pradeda atsirasti supratimas, kam skirta ta Komanda SOS. Atrodo, kad Haruhi bet kokia kaina norėjo pasinerti į mokslinės fantastikos, detektyvinius ir fantastikos romanus.

“Gerai, laikas eiti išdalinti skrajutes.”

“Kur mes tai darysime?”

“Prie mokyklos įėjimo. Dabar vis dar yra daug mokinių, kurie dar neišėjo namo.”

Taip, taip, taip, kaip pasakysit, ponia. Kai jau buvau beimąs popierinį maišelį su lankstinukais, Haruhi mane sustabdė.

“Tau nereikės eiti, pakaks manęs ir Mikuru-čian.”

“Ką?”

Asahina-san, kuri rankose laikė skrajutę, pasuko galvą, atrodydama suglumusi. Aš pasisukau ir pamačiau, kaip Haruhi kažką grabalioja kitame popieriniame maišelyje ir kažką išima.

“Ta-da!”

Laimingai besišypsanti lyg robotė katė, Haruhi ištraukė juodą apdarą. Ne, negali būti! Kai Haruhi ištuštino popierinio maišelio, iš ketvirtosios dimensijos, turinį, aš iš karto supratau, kodėl ji norėjo, kad Asahina-san eitų dalinti skrajučių ir meldžiau, dėl jos geros kloties. Asahina-san, tegul tavo siela ilsisi ramybėje!

Juodas triko, tinklinės pėdkelnės, zuikio ausys, peteliškė, balti rankogaliai ir zuikio uodega. Ar tai ne merginos zuikės kostiumas?!

“K… Kam jie skirti?” droviai paklausė Asahina-san.

“Turėtum suprasti. Apsirengti kaip mergina zuike!” tiesiai šviesiai pasakė Haruhi.

“J-Juk tu nenori, kad aš jį vilkėčiau, a-ar ne?”

“Tai aišku! Aš net paruošiau vieną tau!”

“A… Aš jo nevilkėsiu!”

“Nesijaudink, dydis tau tiks tobulai.”

“T-Tai ne problema! J… Juk tu nenori, kad aš jį vilkėčiau prie mokyklos įėjimo, a-ar ne?

“Na, žinoma.”

“Ne! Aš nenoriu!”

“Baik skųstis!”

Viskas; į ją buvo nusitaikyta. Haruhi užšoko ant Asahinos-san lyg motina liūtė, medžiojant bejėgę stirną, ir pradėjo nuplėšinėti jos jūreivės uniformą.

“NEEE…!”

“Dabar būk gera mergaitė ir nespurdėk!” šiurkščiai pasakė Haruhi, tuo pat metu greitai numovė Asahinos-san palaidinukę, tada priėjo prie jos sijono. Kai jau ketinau sustabdyti Haruhi beprotybę, mano akys susitiko su Asahinos-san.

“N… NEŽIŪRĖK!!”

Išgirdęs jos klyksmą, aš paskubomis nubėgau durų link… Po galais! Durys užrakintos! Akimirką užtrukau, kol sugebėjau atrakinti duris ir išskubėti lauk iš kambario.

Prieš išeidamas, kartą greitai žvilgtelėjau - išsiaiškinau, kad Nagato skaito savo knyga lyg nieko nebūtų nutikę. Ar ji visai neturi ką pasakyti apie visą tai?!

Atsilošiau į duris, iš už jų girdėdamas Asahinos-san klyksmus.

“Kjaa~~!!” “Neee!” “B… Bent jau leisk man pačiai juos nusimauti… *verkia*~~!”

Jie sumaišyti su Haruhi pergalingais šūksniais.

“Teisingai!” “Nusimauk tai! Greičiau!” “Reikėjo elgtis taip, kaip liepiau!”

Po velnių, neprašykit manęs fantazuoti apie tai, kas vyksta viduje!

Po akimirkos, iš už durų pasigirdo Haruhi balsas.

“Dabar jau gali užeiti!”

Kai įeidamas atsidusau, aš buvau pasveikintas dviejų merginų zuikučių vaizdo. Nesvarbu, ar tai Haruhi, ar Asahina-san, joms abejoms kostiumai puikiai tiko.

Didelė dalis jų nugaros ir iškirptės buvo nepridengtos, tinklinės pėdkelnės dailiai apsivijo jų kojas, o pora zuikio ausų šokinėjo virš jų galvų…

Haruhi liekna, tačiau su geromis proporcijomis; Asahina-san maža, bet jos figūra taip pat tobula. Atvirai kalbant, jos tikra puota mano akims!

Kai dvejojau, ar pasakyti “Kostiumas tau tinka” verkiančiai Asahinai-san, Haruhi pasakė:

“Ką manai?”

Ir tu dar turi drąsos klausti, ką aš manau. Ar tavoji makaulė taip baisiai pažeista?!

“Tai pačiups visų dėmesį. Tokiu atveju, žmonės būtinai ateis gauti skrajučių!” pasakė Haruhi.

“Jei viešumoje vilkėsi tokius neįprastus drabužius, žmonės keistai į tave žiūrės… Palauk akimirką, kodėl Nagato-san neturi jo vilkėti?”

“Nusipirkau tik du komplektus. Kadangi jie eina kartu su aksesuarais, jie labai brangūs.”

“Iš kur tu iš viso nusipirkai tokius daiktus?”

“Iš interneto.”

“…Aišku.”

Kai pradėjau dvejoti, kada Haruhi tapo aukštesnė, nei aš, pastebėjau, kad ji taip pat avi aukštakulnius batelius.

Haruhi paėmė popierinį maišelį, kuriame buvo skrajutės.

“Eime, Mikuru-čian.”

Asahina-san sukryžiavo rankas prieš krūtinę ir maldaujančiai į mane pažiūrėjo. Galėjau tik spoksoti į ją, jos merginos zuikutės kostiumu.

Atleisk man, aš visai nepajėgiu atsispirti.

Asahina-san bandė griebtis už stalo ir priešintis, verkdama kaip vaikas, tačiau ji net neprilygo Haruhi jėgai. Haruhi ją ištempė lauk, ir taip dvi merginos zuikės pradingo iš kambario.

Kai prislėgtas atsisėdau, jausdamasis dėl savęs kaltas…

“Tai.”

Nagato Juki parodė į grindis. Aš pažiūrėjau ir pamačiau ten gulinčias dvejas jūreivių uniformas… Ehem, ar tai, ką aš prieš akimirką mačiau, buvo liemenėlė ?

Trumpaplaukė, akiniuota mergina parodė į spintelę kitoje kambario pusėje ir grįžo atgal skaityti savo knygos.

Ar negali pati surinkti drabužių?!

Atsidusau ir nuėjau surinkti jų drabužių bei sudėti juos į spintelę. A~! Iš drabužių vis dar gali justi jų kūnų šilumą. Jie vis dar šilti!

Po pusės valandos, išsekusi Asahina-san sugrįžo. Vau, jos akys raudonos kaip zuikio, geriau kol kas nieko nesakyti. Paskubomis padaviau jai kėdę, ir kaip praėjusį kartą, ji paprasčiausiai atsisėdo ir susmuko link stalo, o jos pečiai virpėjo. Panašu, kad ji net neturi jėgų persirengti. Bet matydamas tą jos nuogą nugarą, nežinojau, kur kitur žiūrėti, todėl nusimoviau savo švarką ir apdengiau jos virpančius pečius. Raudančios merginos ir knygų graužikės, kuriai nerūpėjo, kas vyksta, kartu su manimi, kuris buvo visiškai pasimetęs, buvimas kambario atmosferą privedė visų laikų didžiausių žemumų. Tolumoje girdėjosi Beisbolo klubo šauksmai.

Man begalvojant apie tai, kas šįvakar vakarienei, sugrįžo Haruhi. Pirmas dalykas, kurį ji padarė, tai rūsčiai susiraukė:

“Eina jie skradžiai! Kas per velnias, tie suknisti mokytojai! Jie nuolat painiojasi po kojomis!”

Nelabai tikras, kodėl ji tokia pikta, paklausiau:

“Kas per problema?”

“Nespėjau išdalinti nei pusės skrajučių, o atėjo durnas mokytojas ir pareikalavo nustoti juos dalinti! Kas po velnių jam užėjo?”

Tu prietranka. Jei mokytojai nekreiptų dėmesio į kažką panašaus, kaip mokines, persirengusias į merginas zuikes ir dalinančias skrajutes priešais mokyklos įėjimą, tada tai būtų nenormalu!

“Mikuru-čian buvo vos ne ašarose, mane nuvedė pas direktorių, o tada dar tas Okabė iš Tinklinio klubo atsivilko!”

Spėju, kad direktorius ir Okabė-sensei turbūt nežinojo, kur dėti savo akis, kai turėjo žiūrėti į šitaip apsirengusią tave.

“Negaliu, kaip mane tai nervina! Šiandien viskas! Laisvi!”

Haruhi lėtai nusiėmė savo zuikio ausis ir tada toliau tęsė nusirengti savo merginos zuikės kostiumą. Aš tuoj pat išsinešdinau lauk iš kambario.

“Kiek laiko tu žadi taip verkti? Pasiskubink ir renkis!”

Atsilošiau priešais koridoriaus sieną ir laukiau, kol jos persirengs. Matyt, Haruhi iš tikrųjų negimė ekshibicioniste, tiesiog neįsivaizduoja, kokį efektą vaikinams turės jos pusnuogės vaizdas. Priežastis, dėl kurios ji apsirengė zuikės kostiumu, visai nebuvo parodyti savo seksualų kūną, bet labiau pritraukti kitų dėmesį.

Tokiu atveju, ji tikrai negali patirti normalių romantiškų santykių.

Norėčiau, jog ji pagalvotų apie tai, ką mano vaikinai. Bent jau pagalvok apie mane! Nuoširdžiai, trainiotis su tokiu kvaištelėjusiu žmogumi tikrai sekina. Be to, aš to noriu Asahinos-san labui. Gerai… Nagato-san, bent jau leisk mums sužinoti, kokia tavo nuomonė!

Kiek vėliau, iš kambario pasirodė Asahina-san, veide turėdama tokią liūdną išraišką, kokią turi žmogus, neišlaikęs egzaminų. Jai reikėjo pasiremti į sieną, nes kitaip ji garantuotai nugriūtų. Nežinodamas, ką turėčiau jai pasakyti, galėjau tik stovėti tylėdamas.

“Kjonai-kun…”

Jos svajingas balsas skambėjo kaip šmėklos iš besivaidenančio nuskendusio kruizinio laivo.

“Jei man nutiks, kas nors, dėl ko nebegalėsiu tapti nuotaka, ar tu mane vesi…?”

Erm, ką turėčiau į tai atsakyti? Ir pala, kodėl tu irgi mane vadini Kjonu?

Asahina-san robotišku judesiu man grąžino švarką. Kai jau dvejojau, ar ji puls man į glėbį ir pradės verkti, ji jau buvo nuėjusi.

Velnias… kaip gaila!

Sekančią dieną, Asahina-san pasiėmė laisvadienį.

Haruhi jau ir taip buvo pakankamai žinoma mokykloje, tačiau po merginų zuikių nutikimo, jos vardas ir ekscentriškumastapo viena iš mokyklos legendų. Nepasakyčiau, kad man labai rūpi, nes juk aš neatsakingas už Haruhi veiksmus!

Kas man rūpi, yra tai, kad dėl Suzumijos Haruhi veiksmų visi taip pat pradėjo liežuvauti ir apie Asahiną Mikuru. Tai ir keisti žvilgsniai, kuriais į mane žvelgia visi esantys mokykloje.

“Ei, Kjonai… atrodo, jūs smagiai leidžiat laiką kartu su Suzumija…”

Po pamokų užjaučiančiu tonu man pasakė Tanigučis. “Nebūčiau pagalvojęs, kad tapsi gerais draugais su ja… panašu, kad pasaulyje nieko nėra neįmanomo!”

Ak, užsikišk!

“Vakar buvau baisiai nustebintas! Einant namo pamatyti merginas zuikes, galvojau, kad man prisisapnavo!”

Kunikidas prisijungė prie pokalbio, su savimi nešdamasis pažįstamą skrajutę.

“Kas ta Komanda SOS? Ką ji daro?”

Eik ir paklausk to Haruhi. Aš nežinau ir nei žinoti nenoriu. Net jei žinočiau, visai nenorėčiau tau sakyti!”

“Ji prašo suteikti žinių apie antgamtinius įvykius, tačiau ji neapibūdina, kas jie tokie. Ir ką ji turėjo galvoje, sakydama, kad nesirūpina normaliais antgamtiniais nutikimais?”

Net Asakura Rjouko atėjo su manimi pasikalbėti.

“Atrodo, kad jūs darote gana įdomius dalykus. Bet jeigu ketinate daryti kažką perdėto, patariu jums iš karto nustoti. Iš tikrųjų, vakar jūs perlenkėte lazdą.”

Jei būčiau žinojęs, aš irgi būčiau šiandien pasiėmęs laisvadienį!

Haruhi vis dar įsiutusi. Vieną vertus, ji įsiutusi, kad mokytojai sulaikė ją nuo skrajučių dalinimo; antrą vertus, ji įsiutusi, kad Komandos SOS elektroninio pašto dėžutė visiškai tuščia. Tikėjausi, kad bus bent vienas ar du išdaiginiai laiškai, tačiau paaiškėjo, kad žmonės daugiau sveikesnio proto, nei galvojau. Turbūt niekas nenorėjo turėti ką nors bendra su Haruhi ir įsivelti į bėdą.

Haruhi susiraukė, žiūrėdama į tuščią pašto dėžutę ir energingai besišvaistydamas optine pele.

“Kodėl niekas nesiunčia mums laiškų?”

“Nebuvo nei vakar, nei šiandien. Galbūt visi nors turi patyrimų, apie kuriuos galėtų papasakoti, tačiau nepasitiki tokiu įtartinai atrodančiu klubu, kaip mūsų?”

Bandžiau neįtikinančiai paaiškinti.

Ar esi patyręs kokį nors antgamtinį nutikimą? Taip. O, tiesiog puiku, tada prašau man papasakoti. Gerai, iš tikrųjų…

Tik nereikia! Negali būti, kad kas nors panašaus gali nutikti, gerai? Dabar tu paklausyk, Haruhi! Tokie dalykai nutinka tik mangoje arba romane! Tikras gyvenimas labai žiaurus ir griežtas. Dalykai, kaip sąmokslas sunaikinti pasaulį iš paprastos prefektūrinės gimnazijos, mutavę organizmai slankiojantys po priemiesčius ar erdvėlaiviai, paslėpti kalnuose, visi yra neįmanomi. Neįmanomi! Girdi tu mane? Ar dabar jau supratai, ką? Visas tas tavo ekscentriškas elgesys yra pasekmė to, kad neturi kur išleisti savo nelaimingų emocijų, ar ne? Tačiau laikas tau pabusti. Nurimk ir susirask berną, kuris kiekvieną dieną tave palydėtų namo, o sekmadieniais nusivestų į kiną, arba prisijunk prie kokio sporto klubo ir išliek savo energijos perteklių. Su tavo sugebėjimais, akimirksniu pakliūtum į pagrindinę komandą, tapdama aktyvia nare.

… Norėjau pasakyti daugiau, bet buvau sugalvojęs tik iki penkių eilučių, kai Haruhi pradėjo mosuoti kumščiais, todėl geriau čia sustosiu.

“Girdėjai, kad Mikuru-čian pasiėmė laisvadienį?”

“Gal ji iš viso nebegrįš. Kokia vargšė mergina, tikiuosi, kad vakarykščiai įvykiai jos netraumavo.”

“Velnias, o šiandien buvau jai paruošusi pasimatuoti naują kostiumą!”

“Ar pati negali jo matuotis?!”

“Aišku galiu! Tik būtų pernelyg nuobodu be Mikuru-čian.”

Nagato Juki susiliejo su fonu lyg būtų buvusi nematoma. Keista, kodėl esi tokia apsėsta, dėl Asahinos-san; kodėl negali bent sykį aprengti kostiumu Nagato ir priversti jos su tavimi pažaisti? Žinau, kad neturėčiau taip sakyti, bet apie tai pagalvojęs, norėčiau pamatyti, kaip paprastai neišraiškinga Nagato atrodo tame merginos zuikės kostiume. Ji tikrai suteiktų kitokį jausmą, nei dažnai verkianti Asahina-san.

Persikėlęs mokinys, kurio tikėjosi Haruhi, pagaliau pasirodė!

Haruhi sekančią dieną pranešė man naujienas prieš pamokų pradžią.

“Ar nemanai, kad tai nuostabu? Jis tikrai atvyko!”

Haruhi prie manęs pasilenkė, nenustygstant kalbėdama. Jos ryški šypsena buvo lyg darželinukės, pagaliau gavusios žaislą, kurio norėjo.

Nežinau, iš kur ji tai išgirdo, bet persikėlęs mokinys eis į klasę 1-9.

“Tai proga, pasitaikanti tik kartą gyvenime. Gaila, kad jis ne toje pat klasėje, kaip ir mes, bet jis tikrai paslaptingas persikėlęs mokinys, nėra jokių abejonių!”

Tu jo dar net nematei, kaip tu gali žinoti, kad jis paslaptingas persikėlęs mokinys?

“Ar anksčiau nesakiau? Didelis procentas tų, kurie persikelia vidury semestro, yra nenormalūs.”

Iš kur po galais traukei tokią statistiką? Spėju, kad tai savaime paslaptis.

Jei visi, kurie persikelia į kitą mokyklą vidurį gegužės yra nenormalūs, tada visoje Japonijoje begalė paslaptingų persikėlusių mokinių.

Tačiau Haruhi mąstymo būdas negali būti apribotas logikos. Po pirmosios pamokos pabaigos, Haruhi akimirksniu išlėkė lauk iš klasės. Turbūt nuėjo aplankyti 'Paslaptingo Persikėlusio Mokinio' iš klasės 1-9.

Tuoj prieš nuskambant skambučiui, žyminčiam pamokos pradžią, suglumusiu veidu sugrįžo Haruhi.

“Tai ar jis paslaptingas persikėlęs mokinys…?”

“Hmm… nepanašus į tokį.”

Na tai aišku, kad nėra!

“Aš kalbėjau su juo, bet man dar nepakanka informacijos. Gal jis tik užsimaskavęs, kaip normalus žmogus; manau, kad tai labai tikėtina. Vis dėlto, juk nebūna taip, kad jie atskleistų savo tikras tapatybes pačią pirmą dieną, kada persikėlė. Per kitą pertrauką vėl eisiu paklausinėti.”

Prašau, neik vėl klausinėti! Galiu įsivaizduoti 1-9 klasės mokinius, kurie neturi nieko bendra su Haruhi, esančius mirtinai išgąsdintais jos staigaus pasirodymo, kuri prieš nuskubėdama prie jo, sugriebia vieną iš mokinių, kad paklaustų “Kur persikėlęs mokinys?”. Tai arba ją, įsiveržiančią, kai jis kalba su savo draugais ir tardytų išsigandusį persikėlusį mokinį klausimais, kaip “Iš kur tu? Kas tu iš tikrųjų per vienas?”.

Tą akimirką pagalvojau apie kai ką kitą.

“Tas persikėlęs mokinys vaikinas ar mergina?”

“Nors yra galimybė, kad tai maskuotė, jis atrodo, kad yra vaikinas.”

Vadinasi, jis ir yra vaikinas!

Panašu, kad Komandai SOS yra proga priimti dar vieną vyrą narį, be manęs. Haruhi galbūt tiesiog nusitemps tą persikėlusį mokinį, nesiklausiusi jo nuomonės, vien todėl, kad jis naujokas. Antra vertus, jis gali būti ne toks malonus, kaip aš ar Asahina. Ar ji tikrai gali atsivesti jį į klubą? Nesvarbu kokia stipriavalė yra Haruhi, kas nors su stipria nuomone paprasčiausiai nekreiptų į ją dėmesio!

Tol, kol turėsim pakankamą skaičių narių, “Suzumijos Haruhi komanda, skirta skleisti džiugesį visame pasaulyje” būtų suformuota kaip draugija. Nesvarbu, mokykla ją pripažins ar ne, žmogus, kuris turės sutvarkyti visą popierizmą ir juodą darbą, tikriausiai bus… aš! Ateinančius trejus metus, aš turėsiu nešti “Suzumijos Haruhi parankinio” vardą ir gyvensiu savo dieneles neviltyje.

Aš nesugalvojau, ką darysiu, baigęs mokyklą, bet žinojau, kad norėjau eiti į universitetą, todėl stebėjau savo elgesį. Bet kol būsiu su Haruhi, panašu, kad šis troškimas niekada neišsipildys.

Ką turėčiau daryti?

Nieko negalėjau sugalvoti.

Žinojau, kad turėjau stoti priešais Haruhi, priversti ją paleisti Komandą SOS, o tada visomis pastangomis bandyti ją perkalbėti savo gimnazijos gyvenimą praleisti paprastai. Turbūt ji nustotų galvoti apie ateivius ir keliautojus laiku, nurimtų ir susirastų vaikiną, arba prisijungtų prie sporto klubo ir pasitenkintų tokiais trimis gimnazijos metais.

Ech, būtų gerai, jei galėčiau tai padaryti!

Jei turėčiau stipresnę valią, nebūčiau taip bejėgiškai įtrauktas į šitą verpetą, kurio centre Suzumija Haruhi. Būčiau taikiai nugyvenęs šiuos trejus gimnazijos metus ir paprastai baigęs mokyklą.

… Vyliausi, kad taip būtų buvę!

Tačiau priežastis, dėl kurios tai sakau, yra keisti nutikimai, kurie man vėliau nutiko; manau, kad jau visi suprantate?

Kur turėčiau pradėti?

Gerai, pradėkime nuo tada, kai persikėlęs mokinys pirmą kartą atkeliavo į mūsų klubo kambarį.

Trečiasis skyrius

Dėl blogai pagarsėjusio merginų zuikių incidento, Asahinos-san vardas mokykloje tapo taip pat gerai žinomas. Pasiėmusį vieną laisvadienį, ji vėl drąsiai pasirodė klubo kambary. Kadangi dar nebuvo jokios padorios klubo veiklos, atsinešiau Otelo žaidimo lentą, kuri mano namuose buvo giliai nukišta, senai užmiršta, ir besišnekučiuojant sužaidžiau porą partijų su Asahina-san.

Tinklapis buvo baigtas, bet buvo visiškai bevertis, nes nesulaukė nei jokių lankytojų, nei bent vieno elektroninio laiško. Kompiuteris buvo reikalingas tik interneto naršymui. Jei vaikinai iš Kompiuterių tyrinėjimo grupės kada nors apie tai sužinos, mirtinai nusižliumbs.

Sėdėdamas šalia Nagato Juki, kuri, kaip visada, skaito savo knygą, su Asahina pradėjau žaisti trečią Otelo partiją.

“Suzumija-san tikrai užtruko.” žiūrėdama į lentą švelniai pasakė Asahina.

Matydamas, kad ji nepaveikta to, kas nutiko anksčiau, atsidusau, jausdamas palengvėjimą. Nesvarbu, kaip būtų, pakanka galėti būti viename kambaryje su miela mergina, kuri vieneriais metais už tave vyresnė, kad kam nors apsvaigtų galva.

“Šiandien atvyko persikėlęs mokinys, galiu lažintis, kad nuėjo jo paieškoti.”

“Persikėlęs mokinys?”

Asahina-san pakėlė savo galvelę, kaip mažas paukščiukas.

“Haruhi buvo sujaudinta, kai išgirdo, kad klasėje 1-9 yra persikėlęs mokinys. Matyt, jai labai patinka tie persikėlę mokiniai!”

Ant lentos padėjau juodą ir apverčiau baltas figūras.

“A, hm…”

“Ak, taip, Asahina-san, nebūčiau pagalvojęs, kad šiandien tu ateisi!”

“Em… kurį laiką dvejojau, tačiau kai kas mane domina, todėl galiausiai atėjau.”

Kur aš tai anksčiau girdėjau?

“Kas tave domina?”

Taukšt! Savo mažais pirštukais ji apvertė vieną, iš ant lentos esančių figūrų.

“Em… niekas.”

Apsisukau ir pastebėjau, kaip Nagato spokso į lentą. Jos veidas sustingęs lyg molinės lėlės, tačiau po jos akiniais, akyse matėsi žvilgsnis, kurio dar niekad nemačiau.

“…”

Jos žvilgsnis buvo panašus į nustebusio naujagimio kačiuko, pirmą kartą pamačiusio šunį. Nusekiau jos žvilgsnį prie savo rankos, kurioje laikiau žaidimo figūrą.

“… Nagato-san, ar nori pažaisti?”

Taip man pasakius, Nagato robotiškai sumirksėjo ir, taip neryškiai, kad, jeigu labai atidžiai nežiūrėtum, nepastebėtum, linktelėjo galva. Todėl apsikeičiau su Nagato vietomis ir atsisėdau šalia Asahinos.

Nagato paėmė vieną iš figūrų ir įtemptai apžiūrinėjo. Kai ji sužinojo, kad figūros drauge sulimpa, nes yra įmagnetintos, ji atitraukė rankas lyg būtų buvusi išgąsdinta.

“Nagato-san, ar anksčiau esi žaidusi Otelą?”

Ji lėtai pakraipė savo galvą.

“Tada ar žinai taisykles?”

Atsakymas buvo neigiamas.

“Na, matai čia, kadangi laikai juodą, tavo tikslas savo juodomis figūromis apsupti baltas figūras. O tada tas apsuptas baltas figūras apverti ir jos tampa juodomis. Galiausiai, laimi tas, kuris turi daugiausiai.”

Pasikeitus priešininkui, Asahina-san pradėjo atrodyti labiau sunerimusi. Pastebėjau, kad Asahinos-san pirštai pradėjo drebėti ir ji nedrįso pakelti galvos, kad pasižiūrėtų į Nagato. Retkarčiais ji greitai žvilgtelėdavo į Nagato ir staigiai nusisukdavo, ką darė daug kartų. Galų gale, Asahina-san nepajėgė susikaupti, todėl žaidime juodieji greitai įgavo akivaizdų pranašumą.

Kodėl? Atrodo, jog Asahina-san labai prisibijo Nagato, tik nesuprantu kodėl.

Ilgai netrukus juodieji įtikinančiai laimėjo. Kai jos jau ketino pradėti kitą partiją, nusikaltėlė, atsakinga už visą tą chaosą, sugrįžo su nauja auka.

“Liaba, atleiskit, kad priverčiau laukti!”

Haruhi nerūpestingai su mumis pasisveikino, tempdama už moksleivio rankovės.

“Čia šiandieninis persikėlęs mokinys iš pirmamečių devintosios klasės, jo vardas…”

Haruhi staiga sustojo ir mirktelėjo “tavo eilė” žvilgsniu. Auka pasisuko ir mums nusišypsojo.

“… Koizumis Icukis, malonu su jumis susipažinti.”

Būdamas liekno sudėjimo, jis suteikė energingo jaunuolio įspūdį. Labai laiminga šypsena, malonios akys ir gražus veidas. Jei jam reikėtų pozuoti viename iš tų prekybos centrų lankstinukų, jis garantuotai sulauktų daugybės gerbėjų. O jeigu jis draugiškas, jis taptų dar populiaresnis.

“Čia Komandos SOS klubo kambarys. Aš vadė, Suzumija Haruhi. Šitie yra parankiniai nr. 1, nr. 2 ir nr. 3. A, o tu numeris 4, gražiai sutarkite!”

Kas čia per pristatymas?! Paminėti buvo tik tavo ir jo vardai!

“Visai neprieštarauju prisijungti.”

Koizumis, persikėlęs mokinys, švelniai nusišypsojo:

“O koks čia klubas?”

Jei čia būtų šimtas žmonių, jie neabejotinai manęs klaustų to paties. Daug žmonių buvo atėję manęs to paklausti, tačiau niekada į tai neradau atsakymo. Jei kas nors gali tai sumaniai atsakyti, tada jis talentingas, kaip pinigų išviliotojas! Vis dėlto, neatrodo, kad Haruhi labai susirūpino, o nuotaikingai mums nusišypsojo ir pareiškė:

“Leisk man tau pasakyti, kam iš viso skirta Komanda SOS, ir tai yra… ”

Haruhi lėtai įkvėpė ir dramatiškai atskleidė gniuždančią tiesą.

“Surasti ateivius, keliautojus laiku, esperus ir su jais pasilinksminti!”

Tą akimirką atrodė, kad pasaulis sustojo.

Na ir absurdiškas pareiškimas. Vienintelės mintys mano galvoje buvo “Nu, taip ir galvojau.” Bet kiti trys taip negalvojo.

Asahina-san buvo visiškai priblokšta, išsprogdino savo akis ir ausis, ir spoksojo į džiugiai atrodančią Haruhi. Nagato Juki elgėsi kaip visada - pasisukusi link Haruhi ji sustojo, lyg jai būtų išsikrovusios baterijos. Mane nustebino tai, kad Nagato akys truputėlį padidėjo. Kažkam, kas nerodo daug emocijų, tai pritrenkianti reakcija.

Kalbant apie Koizumį, jis kažkaip mįslingai nusišypsojo, buvo sunku pasakyti, ką ta šypsena reiškė. Po akimirkos, Koizumis buvo pirmasis, kuris atsipeikėjo.

“A, aišku.”

Tarytum būtų ką nors supratęs, jis pasižiūrėjo į Asahiną-san ir Nagato, ir supratingai linktelėjo.

“Kaip ir tikėtasi iš Suzumijos-san.”

Pareiškęs šį dviprasmišką komentarą, jis tęsė:

“Jokių problemų, aš prisijungiu. Tikiuosi, kad bus malonu su jumis dirbti.”

Jis nusišypsojo, parodydamas savo šviesius, baltus dantis.

Pala! Kaip tu taip gali priimti jos kvietimą? Ar tu bent klauseisi?

Pastebėjęs mano sutrikusią išraišką, Koizumis nelauktai priėjo ir ištiesė link manęs ranką.

“Aš Koizumis. Kadangi aš tik šiandien persikėliau, vis dar yra daug, ko man reikia sužinoti. Malonu susipažinti.”

Paspaudžiau maloniajam Koizumiui ranką.

“Žinoma, aš…”

“Jis Kjonas!”

Haruhi savo noru mane pristatė, o tada pirštu bakstelėjo į kitas dvi: “Ta miela yra Mikuru-čian, o ta keturakė - Juki.”

Bum!

Driokstelėjo garsus triukšmas. Tai buvo Asahina-san, kuri bandydama keltis užkliuvo už savo kėdės, ir kakta nusileido ant Otelo lentos.

“Ar tau viskas gerai?”

Išgirdusi Koizumio balsą, Asahina-san sureagavo kaip lėlė pasukdama galvą, ir švytinčiai pasižiūrėdama į persikėlusį mokinį. Hmph! Labai jau erzinantis tas žvilgsnis.

“… M… Man viskas gerai.” tyliai pasakė Asahina-san, droviai žiūrėdama į Koizumį.

“Nuostabu, dabar mes turi penkis narius! Mokykla dėl mūsų nebegalės nieko padaryti!”

Haruhi tęsė:

“Puiku, Komanda SOS pradeda darbą! Visi, drauge dirbkim ir judėkim pirmyn!”

Ką turi galvoje, pradedam darbą, panelyt?

Kai pastebėjau, Nagato jau buvo grįžusi į savo vietą skaityti savo kietaviršelės knygos. Nagato-san, Haruhi jau priskaičiavo tave kaip narę, ar tu tikrai neprieštarauji?

Po to, kai Haruhi pasakė, kad norėjo Koizumiui parodyti aplink mokyklą, ir išėjo, Asahina-san taip pat pasakė, kad turi reikalų namuose, todėl pasilikome tik Nagato ir aš.

Neturėjau nuotaikos žaisti Otelą, o žiūrėti, kaip Nagato skaito, nėra labai įdomu, todėl taip pat nusprendžiau eiti namo. Pakėliau savo krepšį ir atsisveikinau su Nagato.

“Tada aš jau einu!”

“Ar skaitei knygą?”

Išgirdęs ją taip sakant, nustojau eiti. Apsisukau aplink ir pamačiau, kad Nagato Juki į mane žiūri savo bejausmėmis akimis.

“Kokią knygą? A, turi galvoje, tą storaviršelę, kurią man paskolinai praėjusią dieną?”

“Taip.”

“A, aš dar jos neskaičiau… Galbūt turėčiau ją tau grąžinti?”

“Nebūtina.”

Nagato visada kalba be užuolankų, trumpu sakiniu eina prie esmės.

“Nepamiršk šiandien perskaityti.”

Kategoriškai pasakė Nagato.

“Kai tik sugrįši namo.”

Jos balsas turėjo įsakmų toną.

Neskaitant būtinų literatūros pamokų, aš retai kada prisiliesdavau prie romanų, bet kadangi Nagato jį parekomendavo, turėtų būti gana įdomus.

“… Gerai, tada iki!”

Išgirdusi mano atsakymą, Nagato sugrįžo skaityti savo knygos.

Štai todėl, tamsoje savo dviratį myniau taip greitai, kaip galėjau.

Atsisveikinęs su Nagato, sugrįžau namo ir pavalgęs vakarienę iš karto nuėjau į savo kambarį pradėti skaityti užsienietišką mokslinės fantastikos romaną, kurį ji man įbruko į rankas. Kai jau pradėjau apsvaigti nuo jūros prigrūstų žodžių, nusprendžiau perversti per puslapius, dvejodamas ar iš viso pajėgsiu jį perskaityti; iš knygos iškrito žymeklis ir nukrito ant kilimo.

Keista buvo žiūrėti į knygos žymeklį su ant jo atspausdintais gėlių raštais. Apverčiau jį aplink ir radau ant jo užrašytą žodžių eilutę.

Šiąnakt septintą valandą lauksiu tavęs parke, už stoties.

Žodžiai buvo tokie tvarkingi, lyg būtų parašyti tekstų rengykle. Šis paprastai atrodantis raštas panašus į Nagato, nors nesu tikras.

Aš turėjau šitą knygą jau kelias dienas. Tai septintą valandą reiškia septintą valandą tą naktį? O gal tai septintą valandą šiąnakt? Gali būti, kad ji tikėjosi, jog vieną dieną aš galiausiai rasiu šitą žymeklį, ir parke laukė kiekvieną naktį? Ar dėl šios priežasties Nagato norėjo, kad šiąnakt skaityčiau knygą ir kad šiąnakt atrasčiau žymeklį? Net tada, kodėl ji tiesiog nepasakė man tiesiogiai? Be to, aš nežinojau, kodėl ji norėjo mane pakviesti į parką.

Pažiūrėjau į laikrodį; dabar jau be penkiolikos septynios. Nors ta stotis arčiausiai esanti prie mano mokyklos, iš namų iki ten nuvažiuoti dviračiu užtrukčiau bent 20 minučių. Pagalvojau apie tai kokias dešimt sekundžių.

Prieš išbėgdamas iš kambario į džinsų kišenę įsikišau žymeklį ir nulėkiau laiptais lyg greitas kiškis. Kai priėjau prie paradinių durų, išlindo mano sesuo, besinešanti ledinuką, ir paklausė, “Kur eini, Kjonai-kun?”, atsakiau “Į stotį”, užšokau ant dviračio, kuris buvo prirakintas netoli durų, ir nuvažiavau link tos vietos.

Jei Nagato ten nebus, manau, kad garsiai iš savęs nusijuoksiu.

Atrodo, jog negalėsiu juoktis.

Kadangi esu atsargus dviratininkas, užtrukau iki po septynių dešimt, kad atvykčiau prie parko už stoties. Kadangi parkas buvo toli nuo pagrindinio kelio, šiuo metu nebuvo daug žmonių.

Traukinių ir mašinų triukšme, stumdamas dviratį įėjau į parką. Priešais po vienodai išdėstytų šviesos stulpų šviesa galėjau neryškiai įžiūrėti Nagato Juki liekną figūrą, sėdinčią po vienu, iš ilgų parko suoliukų.

Ji tikrai toks žmogus, kurio buvimą nelengva pastebėti. Parke taip tyliai sėdėjo, jei jos nepažinotum, galėtum ją palaikyti vaiduokliu!

Nagato lėtai atsistojo, lyg marionetė.

Ji vis dar vilkėjo savo uniformą.

“Ar džiaugiesi, kad galiausiai atėjau?”

Ji linktelėjo.

“Juk čia nelaukei kiekvieną dieną?”

Ji vėl linktelėjo.

“… Ar tai apie ką nors, ko negali man pasakyti mokykloje?”

Nagato linktelėjo ir žengė priešais mane.

“Eik čia.”

Po šių žodžių, ji apsisuko ir nužingsniavo pirmyn. Ji eina kaip nindzė: visai nesigirdi jokių žingsnių. Galėjau tik nenoriai sekti Nagato iš paskos, kuri tobulai susiliejo su naktimi.

Po kelių minučių ėjimo ir žiūrėjimo, kaip vėjas švelniai kedena jos plaukus, mes atėjome prie daugiabučio namo, labai netoli stoties.

“Štai čia.”

Nagato išsiėmė savo praėjimo kortelę ir kartą perbraukė per prie įėjimo esantį sensorių; prieš mus esančios stiklinės durys atsidarė. Palikau savo dviratį prie įėjimo ir artimai nusekiau paskui Nagato, kuri jau ėjo link lifto. Lifte, atrodė, kad Nagato apie kažką galvoja, bet nieko nesakė, tik spoksojo į aukšto numerių skydą. Galiausiai, liftas pasiekė septintą aukštą.

“Atsiprašau, bet kur mes einame?”

Šiek tiek per vėlai, bet turėjau paklausti. Nagato, kuri lėtai ėjo per koridorių, atsakė:

“Į mano namus.”

Iš karto sustojau. Vieną minutę! Kodėl Nagato vedasi mane į namus?

“Nesijaudink, nieko daugiau nėra viduje.”

Pala, ką tai turėtų reikšti?

Nagato atidarė 708 kambario duris, o tada pasisuko pasižiūrėti į mane.

“Užeik.”

Tu rimtai?

Bandžiau išlikti ramus ir nerimaudamas įėjau. Kai nusimoviau batus, Nagato uždarė duris.

Mane apėmė jausmas, kad ką tik įlipau į piratų laivą, nuogąstaudamas pasisukau link nelaimę pranašaujančio užsidarančių durų garso.

“Eik vidun.”

Sausai pasakė Nagato ir taip pat nusimovė savo batus. Jei butas būtų buvęs tamsus, būčiau galėjęs pabėgti. Deja, jis buvo gerai apšviestas, todėl didelis butas atrodė net dar didesnis. Turbūt tai vienas tų kooperatinių butų. Kadangi jis taip arti stoties, jo kaina turėtų būti baisiai didelė.

Bet kodėl atrodo, kad niekas čia negyveno?

Neskaitant svetainės, kurioje buvo mažas stalas su šviesia staltiese, bute nebuvo daugiau nieko. Ant langų nebuvo užuolaidų, o ant dešimties tatamipločio medinių grindų nebuvo patiesto kilimo.

“Sėskis.”

Prieš įeidama į virtuvę pasakė Nagato, todėl atsiklaupiau prie svetainės stalo.

Priežastys, dėl kurių mergina gali pasikviesti vaikiną į savo namus, kai jos tėvų nėra namuose, šaudė mano galvoje, kai Nagato, judėdama lyg mechaninė lėlė, ant stalo padėjo padėklą su mažu arbatinuku bei puodukais, ir santūriai priešais mane atsisėdo, vis dar vilkėdama savo mokyklinę uniformą.

Po to, nepakenčiama tyla.

Ji net neįpylė man arbatos, tiesiog sėdėjo ir neišraiškingai į mane žiūrėjo. Tai matydamas, jaučiausi vis labiau ir labiau nejaukiai.

“Erm… kur tavo šeima?”

“Nėra.”

“Na, matau, kad jie ne namuose… ar jie kur nors išėję?”

“Nuo pat pradžių čia buvau vien tik aš.”

“Nejaugi tu gyveni savarankiškai?”

“Taip.”

Oho, pirmametė gimnazistė gyvenanti viena aukštos klasės bute! Tam turi būti kokia nors ypatinga priežastis, ar ne? Jausdamas palengvėjimą atsidusau, kai sužinojau, kad nereikės susitikti su Nagato tėvais. Palauk akimirką! Dabar visai ne laikas jausti palengvėjimą!

“Ak taip, dėl ko norėjai su manimi susitikti?”

Lyg būtų kažką prisiminusi, Nagato pradėjo pilti arbatą į puoduką ir pastūmė jį prie manęs.

“Gerk.”

Aš mandagiai pradėjau gerti puoduką arbatos. Visą šį laiką Nagato į mane žiūrėjo lyg stebėdama žirafą zoologijos sode, todėl gerdamas negalėjau susikaupti.

"Ar skanu?"

“Ar skanu?”

Tai pirmas kartai, kai išgirdau, kad ji užduoda klausimą.

“Jo…”

Kai pabaigiau, padėjau puoduką ant stalo, o Nagato akimirksniu jį man iš naujo pripylė. Kadangi ji iš naujo pripylė, galiu jį irgi išgerti. Kai tik baigiau, ji pripylė man trečią puoduką. Galiausiai baigėsi arbatinukas. Nagato atsistojo, kad iš naujo pripiltų arbatinuką. Tuoj pat ją sustabdžiau.

“Nebereikia man daugiau pilti arbatos, prašau, ar gali pasakyti, kodėl mane čia pasikvietei?”

Tai man pasakius, Nagato sustojo tai, ką darė, ir vėl sugrįžo į savo sėdimą vietą, lyg būtų atsukusi video. Ji vis tiek nieko nesakė.

“Ar tai kažkas, ko negali pasakyti mokykloje?” pasiteiravau.

Pagaliau, Nagato pajudino savo liesas lūpas.

“Tai apie Suzumiją Haruhi.”

Ji ištiesino savo nugarą ir grakščiai atsisėdo.

“Ir mane.”

Ji trumpam nutilo.

Tikrai nesuprantu jos kalbėjimo stiliaus.

“Ką apie Suzumiją ir tave?”

Tą akimirką, Nagato parodė nepatogumo žvilgsnį. Tai pirmas kartas, nuo tada, kada ją sutikau, kai pamačiau ją parodant tokią veido išraišką. Tačiau, šis jos emocinis poslinkis labai nežymus; turi būti labai pastabus, kad jį bent pastebėtumei.

“Aš negaliu to visiškai perteikti žodžiais, o informacijos perteikime gali būti klaidų. Nepaisant to, klausykis.”

“Suzumija Haruhi ir aš nesame paprasti žmonės.”

Toks dviprasmiškas sakinys vos pokalbio pradžioje.

“Na, daugiau ar mažiau aš tai jau supratau.”

“Ne tai turėjau omenyje.”

Tęsė Nagato, žvilgčiodama į savo rankas, gulinčias ant jos kelių.

“Norėjau pasakyti, apie tai kalbėdama aš neturėjau galvoje asmenybės nukrypimų. Ji ir aš nesame paprasti žmonės, taip kaip tu.”

Nesuprantu, ką ji bando pasakyti.

“Integruotos Informacijos Minčių Esybė, kuri prižiūri šią galaktiką, sukūrė gyvąją humanoidinę sąsają, skirtą bendrauti su kitomis biologinėmis būtybėmis - mane.”

“…”

“Mano darbas stebėti Suzumiją Haruhi ir gautą informaciją tiekti Integruotos Informacijos Minčių Esybei.”

“…”

“Aš tai dariau nuo tada, kai gimiau prieš trejus metus. Per pastaruosius trejus metus, jokių neįprastų veiksnių nebuvo pastebėta, todėl viskas buvo labai stabilu. Tačiau neseniai išorinis veiksnys, kurio negalima ignoruoti, pasirodė šalia Suzumijos Haruhi.”

“…”

“Ir tai esi tu.”

Kas yra Integruotos Informacijos Minčių Esybė? Plačioje informacijos jūroje, žinomoje kaip visata, esti daug aušto mąstymo informacijos esybių, kurios neturi materialaus kūno. Šios esybės kilo iš grynos informacijos būsenos. Įvairi informacija susikaupė drauge, jos tapo mąstančiomis, ir galiausiai evoliucionavo rinkdamos kitą informaciją. Jos esti tik kaip informacija ir neturi materialių kūnų, jos negali būtį aptiktos net pačia pažangiausia optine įranga. Senos, kaip pati visata, jos drauge su ja plečiasi, taip reliatyvioji duomenų bazė tampa vis platesne ir didesne. Nuo šios planetos susiformavimo, tiksliau, nuo šios saulės sistemos susiformavimo, niekas šioje visatoje nėra jiems nežinoma. Jiems, ši planeta Paukščių Tako pakraštyje nėra niekuo ypatinga, kadangi galaktikoje planetų, turinčių mąstančių gyvybės formų kaip ši, yra daugybė, tiek daug, jog jų neįmanoma suskaičiuoti. Tačiau, kai šios saulės sistemos trečiosios planetos dvikojų gyvybės formų evoliucija tavo sėkminga, šitos gyvybės formos palaipsniui išsiugdė protinius sugebėjimus aktyviai siekti žinių. Ši organinė gyvybės forma, gyvenanti planetoje, žinomoje kaip Žemė, pradėjo tapti svarbi.

“Ilgą laiką, mes tikėjome, kad organinėms gyvybėms formoms, kurios turi ribotą informacijos rinkimo ir perdavimo gebėjimą, galėti įgauti žinias yra neįmanoma.” rimtu tonu pasakė Nagato Juki.

“Integruotos Informacijos Minčių Esybę labai domina visos organinės gyvybės formos, esančios Žemėje. Ji tiki, kad stebėdama, ji gali rasti sprendimą, savo pačios evoliuciniam akligatviui.”

Kitaip nei informacijos esybės, kurios nuo pat pradžių egzistuoja savo tobulame pavidale, žmonės užgimė kaip netobulos organinės gyvybės formos, greitai evoliucionuodamos, plečiant informaciją, kurią jie turėjo, ir naudodami šią informaciją, kurią kaupė ir stiprino, kad toliau save tobulintų. Visoje visatoje esančioms gyvybėms formoms yra įprasta įgauti mąstymą, tačiau tik Žemėje esantys žmonės be perstojo evoliucionavo iki aukšto mąstymo lygio. Integruotos Informacijos Esybę tai labai domino, todėl nusprendė toliau stebėti šiuos žmones.

“Prieš trejus metus, mes atradome labai neįprastą informacijos tašką, kitokį, nei kiti žmonės, esantys ant šios planetos paviršiaus. Informacijos kibirkštys, paskleistos iš tam tikros teritorijos lanko formos salyne, akimirksniu padengė visą planetą ir pradėjo plisti link kosmoso. O viso to centras buvo Suzumija Haruhi.”

“Mes nežinome, kodėl tai nutiko, nei kokius padarinius tai turės. Net informacijos esybės nepajėgia visiškai apdirbti naujai sukuriamos informacijos.”

“Dar svarbiau, informacijos kiekis, kurį jie gali apdirbti, yra ribotas, vis dėlto, Suzumija Haruhi sugebėjo pati sukurti informacijos blyksnį.”

“Didžiulių informacijos kiekių išlaisvinimai iš Suzumijos Haruhi ir toliau vyksta, visiškai atsitiktinais intervalais. Be to, atrodo, kad Suzumija Haruhi pati apie tai visiškai nežino.”

“Trejus metus, aš dariau įvairiausius individo, žinomo kaip Suzumija Haruhi, tyrimus, iš visų perspektyvų, tačiau iki dabar nesugebėjau išsiaiškinti jos tikrosios tapatybės. Tuo pat metu, kitos Integruotos Informacijos Esybės dalys nusprendė, kad ji yra informacijos esybių evoliucijos raktas ir tęsė Suzumijos Haruhi analizę…”

“Jos esti tik kaip esybės, jos nesugeba kalbėti, todėl negali bendrauti su organinėmis gyvybės formomis. Bet be kalbos, kontaktuoti su žmonėmis būtų neįmanoma, todėl Integruotos Informacijos Minčių Esybė sukūrė mane, kad veikčiau kaip bendravimo tiltas tarp jų ir žmonių.”

Pagaliau, Nagato paėmė savo puoduką ir gurkštelėjo arbatos. Ji turbūt pasakė savo metinę žodžių normą.

“…”

Neįsivaizduoju, kaip atsakyti.

“Suzumijoje Haruhi gali slypėti susinaikinimo potencialas; ji net gali turėti gebėjimą valdyti aplink ją esančią informaciją. Štai todėl čia esu aš, ir taip pat todėl tu esi čia.”

Mano smegenys pradeda susipainioti, todėl pertraukiau ją:

“Atvirai kalbant, visai nesusigaudau, apie ką tu kalbi.”

“Prašau manimi tikėti.”

Nagato žiūrėjo į mane tokiu rimtu žvilgsniu, kokio dar anksčiau nemačiau.

“Yra tik labai ribotas informacijos kiekis, kuris gali būti išreikštas per kalbą. Aš tik terminalinė sąsaja informacijai, gyvenanti kaip organinė ateivė tam, kad galėčiau bendrauti su žmonėmis. Aš negaliu tau perteikti visas Integruotos Informacijos Esybės mintis, todėl, prašau, patikėk.”

Net jei taip sakai, aš vis tiek nepagaunu kampo!

“Aš nesuprantu, kuo čia dėtas aš? Sakykim, aš tikiu, kad tu ateivė, sukurta tos kažkaip vadinamos esybės, bet kodėl tu man visą tai sakai?”

“Nes tu buvai konkrečiai išrinktas Suzumijos Haruhi. Nesvarbu, ji tai ketino ar ne, kaip Absoliučios Informacijos Esybė, ji vien tik savo mintimis gali įtakoti aplinką. Turi būti kokia nors priežastis, dėl kurios pasirinktas buvai tu.”

“Ne, nėra!”

“Yra. Galbūt Suzumijai Haruhi tu vaidini svarbų lemianti vaidmenį. Dabar tavo ir Suzumijos abiejų rankose yra beribės galimybės.”

“Tu rimtai?”

“Žinoma.”

Patį pirmą kartą, aš atsargiai apžiūrėjau Nagato Juki veidą. Galvojau, kad jai niekada nepatiko kalbėti, tačiau dabar, kai ji davė laisvę savo jausmams ir leido laisvai lietis žodžiams, jie visi buvo žodžiai, kurių negalėjau suprasti. Man visada atrodė, kad ji kažkuo keista, bet po to, kai išgirdau šią kalbą, išsiaiškinau, kad jos keistumas už vaizduotės ribų.

Integruotos Informacijos Minčių Esybė? Gyvoji Humanoidinė Sąsaja?

Negali būti!

“Gerai, manau, kad turėtum visą tai pasakyti tiesiogiai Haruhi, galiu lažintis, kad ji būtų labai patenkinta. Būsiu atviras, tokios temos manęs nedomina, atleisk dėl to.”

“Integruotos Informacijos Esybės dauguma yra nuomonės, kad jeigu Suzumija Haruhi sužinos apie jos pačios galias ir būvį, gali ištikti nenumatyta krizė; todėl šiame tarpsnyje mes turime rinktis stebėjimo tęsimą.”

“Yra tikimybė, kad aš visą tai pasakysiu Haruhi! Aš tikrai nesuprantu, kodėl man visa tai sakai?”

“Net jeigu tu jai tai pasakysi, ji tikriausiai į tai nekreips dėmesio.”

Tikriausiai, taip.

“Aš nesu vienintelė ateivė, kurią Žemėje apgyvendino Integruotos Informacijos Minčių Esybė. Esybė ketina imtis veiksnaus vaidmens ir stebėti bet kokius pasikeitimus informacijos tėkmėje. Suzumijai Haruhi tu esi svarbus žmogus. Jei bus kokių nors artėjančios krizės ženklų, tu būsi svarbiausias tikslas.”

Atleisk, tačiau manęs į visą tai neįtrauk.

Prašau atleisti, ačiū už arbatą, buvo labai malonu.

Matydama, kaip tuoj išeisiu, Nagato manęs nesustabdė.

Ji nuleido galvą ir žiūrėjo į savo puoduką, atvirsdama atgal į savo neišraiškingą būseną. Turbūt tai tik mano vaizduotė, tačiau iš tikrųjų pagalvojau, kad ji atrodė vieniša.

Kai mano mama paklausė, kur aš buvau, trumpai jai atsakiau ir nuėjau tiesiai į savo kambarį.

Gulėdamas lovoje, pradėjau prisiminti viską, ką sakė Nagato.

Jeigu tikėčiau tuo, ką ji sakė, tada Nagato Juki taptų būtybe ne iš šio pasaulio; kitaip tariant, ateive.

Ar būtent ne tokia paslaptinga būtybe, kurios taip karštligiškai kasdien ieško Suzumija Haruhi?

Ir visą šį laiką ji buvo tiesiai mums po nosimis.

… Che… Po galais! Kalbu kaip nevisprotis!

Mano akis pastebėjo storą kietaviršelį romaną, numestą ant lovos kampo. Pakėliau jį ir pasidėjęs ant pagalvės žvilgtelėjau į viršelio paveikslėlį. Nagato turbūt prisigalvojo visų tų keistų fantazijų, nes vienui viena tame bute skaito visus tuos mokslinės fantastikos romanus. Ji turbūt niekada nekalba su niekuo iš savo klasės, įkalinusi save savo pačios pasaulėlyje. Jai reikėtų padėti knygas į šalį, išeiti laukan ir susirasti draugų, pasidžiaugti nuostabiu mokykliniu gyvenimu. Jos emocijų trūkumas trukdo jai sutarti su žmonėmis, o ji būtų labai miela, jei tik ji nusišypsotų.

Manau, rytoj grąžinsiu jai jos knygą… Tiek to, kad jau pasiskolinau, galiu taip pat ir perskaityti.

Sekančia dieną mokykloje.

Kadangi tą dieną turėjau tvarkymosi prievolę, į klubo kambarį atvykau vėliau, nei įprastai, o pats pirmas dalykas, kurį pamačiau buvo tai, kaip Haruhi skriaudžia Asahiną-san.

“Nespurdėk! Velnias! Būk gera mergaitė ir nejudėk!”

“N… Neee! P… Padėkit~~”

Haruhi buvo jau beveik nurengusi visą besipriešinančios Asahinos-san uniformą.

“KJAA!!!”

Suklykė Asahina-san, kai pastebėjo, kad aš įėjau.

Akimirką, kai pamačiau Asahiną-san tik su liemenėle ir kelnaitėmis, tučtuojau apsisukau ir uždariau pusiau atviras duris.

“Atsiprašau.”

Palaukus dešimt minučių už durų, Asahinos-san mielų dejonių ir Haruhi ekstaziškų klyksmų duetas pasibaigė. Iš už durų pasigirdo Haruhi balsas.

“Gerai, jau gali užeiti.”

Kai grįžau į kambarį, iš nuostabos sustingau.

Viduje mane sveikino žavingos tarnaitės vaizdas.

Asahina-san, aprengta tarnaitės kostiumu, su ašaromis akyse sėdėjo ant plieninės kėdės. Liūdnai į mane pasižiūrėjusi, ji nulenkė galvą.

Balta prijuostė ant banguotos suknelės, palaidinukė ir baltos pėdkelnės padarė ją tik dar labiau nepakartojamą. Nėriniuotas apgalvis ir didelis drugio formos kaspinas padidino jos žavesį. Kokia nepriekaištinga tarnaitė!

“Na? Ar gi ji nemiela?”

Glostydama Asahinos-san plaukus pasakė Haruhi lyg girdama savo pačios rankų darbą.

Aš sutinku iš visos širdies. Nenoriu įžeisti vargšės Asahinos-san, tačiau su tais drabužiais ji tikrai atrodo mielai.

“Šis kostiumas nuostabus, ar ne?”

“Ne, nėra!” švelniai priešinosi Asahina-san, nors apsimečiau, kad to negirdėjau ir pasisukau link Haruhi.

“Kodėl aprengei ją kaip tarnaitę?”

“Nes tarnaičių kostiumai yra seksualūs!”

Baik taip tiesmukai atsakinėti!

“Žinai, aš ilgai užtrukau, kol apie jį sugalvojau.”

Nebūtų jokio skirtumo, jei būtum iš viso apie tai negalvojusi.

“Mokyklinėse istorijose privalo būti patrauklus veikėjas kaip Mikuru-čian. Kitaip tariant, be jos istorija negalės prasidėti, ar supranti? Mikuru-čian jau ir taip švelni ir miela, tačiau jei tokios mielos mokyklinukės su puikia figūra neaprengsi tarnaitės kostiumu, nepritrauksi žmonių dėmesio. Dabar visi ją įsimylės, kai pamatys. Šitaip, mes garantuotai pasieksime pergalę!”

Ką tu čia iš viso bandai laimėti?

Man bandant sugalvoti, kaip atsakyti, Haruhi iš velniai žino kur išsitraukė skaitmeninį fotoaparatą ir pradėjo daryti nuotraukas atminčiai.

Asahina-san ryškiai raudonai išraudo ir smarkiai papurtė galvą.

“P… prašau, liaukis fotografuoti!!!”

Asahina-senpai, tu švaistai laiką, maldaudama gailesčio iš Haruhi, net jei nusilenksi ir atsiklaupsi, nes ji toks žmogus, kuris bet kokiu atveju tęs tai, ką sumąstė.

Kaip ir galvojau, Haruhi savo fotosesijai Asahiną-san privertė visaip pozuoti.

“*prunkšteli*…”

“Dabar žiūrėk čia! Palenk truputį smakrą! Pakelk prijuostę! Taip, gera mergaitė! Labiau nusišypsok!”

Haruhi nepaliaujamai įsakinėjo Asahinai-san, tuo pat metu spaudinėdama fotoaparato jungiklį. Jei paklausčiau jos, iš kur gavo tą fotoaparatą, ji garantuotai pasakytų, kad iš kur nors “įsigijo”. Garantuotai, kad pavogė.

Per visą šį fotografavimo siautulį, Nagato Juki kaip visada skaitydama sėdėjo savo vietoje. Nepaisant mūsų trikdančio vakarykščio pokalbio, matydamas jos įprastą šaltumą, atsikvėpiau iš palengvėjimo.

“Kjonai, tavo eilė fotografuoti.”

Haruhi padavė man fotoaparatą ir pasisuko link Asahinos-san. Tada, kaip krokodilas, lėtai artėjantis prie nieko neįtariančio paukštelio, ji priartėjo išskėstomis rankomis prie Asahinos-san pečių.

“A…”

Haruhi nusišypsojo susigūžusiai Asahinai-san.

“Mikuru-čian, pamėginkim tave padaryti dar mielesnę, gerai?”

Tai pasakiusi, Haruhi ėmė atrišti Asahinos-san kaspiną, tada greitai atsegė tris jos palaidinukės sagas, beveik akimirksniu apnuogindama Asahinos-san didelę krūtinę.

“P-Palauk! Ne… ką tu darai…!?”

“Nesirūpink, juk niekam nesvarbu, ar ne?”

Aišku svarbu, panelyt!

Galų gale, Asahina-san buvo priversta padėti rankas ant kelių ir truputį pasilenkti į priekį. Matydamas Asahinos-san gerai sudėtą biustą, kuris buvo tikra priešingybė jos mažam kūnui ir mielam veideliui, aš tuoj pat nusukau akis šalin. Tačiau šitaip nebūčiau galėjęs fotografuoti, todėl neturėdamas kitos išeities, pasukau akis atgal prie fotoaparato, ir daug kartų nuspaudžiau jungiklį, kaip kad įsakė Haruhi.

Vargšelė Asahina-san buvo priversta daryti pozas, kurios dar labiau pabrėžė jos krūtinės išlinkimus, o jai buvo tokia gėda, kad jos veidas tapo net dar raudonesnis. Vis dėlto, net tada, kai buvo bepravirkdama, ji vis tiek nerangiai stengėsi, kaip galėdama, šypsotis, skleisdama žavesį, kokio dar nebuvau matęs.

Po velnių, atrodo, kad aš baigiu ją įsimylėti.

“Juki-čian, paskolink savo akinius.”

Nagato Juki lėtai pakėlė savo galvą, tada lėtai nusiėmė akinius ir padavė juos Haruhi, o tada lėtai nukreipė savo žvilgsnį atgal prie knygos. Tu gali skaityti net be akinių? Haruhi paėmė akinius ir uždėjo juos Asahinai-san.

“Akiniai atrodo dar geriau, jei jie truputį pakrypę. Štai, tai tiesiog tobula! Kjonai, nepamiršk padaryti daugiau keturakės, nekaltos ir puikiai sudėtos tarnaitės nuotraukų!”

Dedant į šalį pokalbį dėl to, ar reikia daryti nuotraukas, ar ne, tiesiog ką tu iš viso ketini daryti su tomis nuotraukomis, kuriose Asahina-san vilki tarnaitės drabužius?

“Mikuru-čian, nuo šiol privalai vilkėti šį kostiumą, kai kiekvieną kartą ateisi klubo užsiėmimams!”

“Kodėl…”

Asahina-san kaip galėdama stengėsi išreikšti atsisakymą, tačiau Haruhi sučiupo ją ir nesiliaudama ėmė glamonėti jos veidą.

“Kas prašė tavęs būti tokiai mielai? Velnias, net mergina, kaip aš, dabar nebegaliu atsispirti, nuo šito darymo tau!”

Asahina-san suklykė ir pabandė pabėgti, tačiau veltui, būdama tvirkinančių Haruhi rankų malonėje.

Po velnių, Haruhi, kaip aš tau pavydžiu. Ne, pala, kaip aš iš viso galiu taip pagalvoti?! Aš turėčiau bandyti ją išgelbėti!

“Gerai jau, manau, metas tau liautis!”

Bandžiau išlaisvinti Asahiną-san nuo jos seksualinės priekabiautojos, bet ji tiesiog nepaleido.

“Gana, baik pagaliau!”

“Kas čia tokio? Kodėl tau pačiam neprisijungus?”

Iš tikrųjų visai neprasta mintis, tačiau matydamas, kaip išbąla Asahinos-san veidas, aš, savaime suprantama, nieko neatsakiau.

“Vau, kas čia dedasi?”

Apsisukęs, pamačiau Koizumį Icukį, stovintį prie įėjimo su savo krepšiu.

Jis pirma linksmai pasižiūrėjo į Haruhi, kurios rankos judėjo link Asahinos-san krūtų; tada į mane, kuris bandė sustabdyti Haruhi beprotybę; po to, į nesiliaunančiai drebančią Asahiną-san tarnaitės kostiume; galiausiai, į Nagato, kuri išliko nesusirūpinusi, ramiai skaitanti savo knygą, net be savo akinių.

“Ar tai kažkoks klubo užsiėmimas?”

“Koizumi, atėjai pačiu metu! Pasilinksminkim su Mikuru!”

Apie ką tu po galais kalbi?!

Koizumis tik šyptelėjo. Prašyčiau, jei tu tikrai sutinki su Haruhi pasiūlymais, tada turi rimtų problemų.

“Ačiū, bet ne, man tai atrodo gana baugiai.”

Koizumis pasidėjo savo krepšį ant stalo ir prie sienos išsilankstė vieną iš kėdžių.

Koizumis: "Ar tai kažkoks klubo užsiėmimas?"

“Neprieštaraujate, jei aš tik sėdėsiu ir žiūrėsiu?”

Jis atsisėdo, sukryžiavo kojas ir pasižiūrėjo į mane, lyg stebėtų paradą.

“Nekreipkite į mane dėmesio. Prašyčiau, tęskite.”

Ne! Viskas ne taip! Aš nebandau tvirkinti Asahinos-san! Aš bandau ją išgelbėti!

Galiausiai, sugebėjau įsiterpti tarp Haruhi ir Asahinos-san, ir paskubomis pakėliau Asahiną-san, vos jai nenugriuvus ant grindų. Buvau nustebintas dėl to, kokia lengva buvo Asahina-san, kai pasodinau ją ant jos kėdės. Asahinos-san tarnaitės kostiumas buvo sutaršytas ir netvarkingas, o ji atrodė visiškai išsekusi, tačiau atvirai kalbant, galvojau, kad ji atrodė gana seksualiai.

“Na ką gi, mes ir taip padarėme pakankamai nuotraukų.”

Asahina buvo tokia išsekusi, kad ji paprasčiausiai susmuko ant stalo. Haruhi nuėmė akinius nuo jos mielo veido ir grąžino juos Nagato.

Nagato tyliai atsiėmė akinius ir užsidėdama juos nepasakė nei žodžio. Tarytum jos begalinės vakarykštės kalbos niekada nebūtų buvę. Vakar ji iš manęs pasityčiojo, ar ne?

“Gerai, pradėkime pirmąjį Komandos SOS susirinkimą!”

Netikėtai sušuko Haruhi, kuri stovėjo ant vadės kėdės. Baik gąsdinti žmones staiga šūkaliodama!

“Prieš tai, mes atlikome daug darbo. Pavyzdžiui, dalinome skrajutes ir sukūrėme tinklapį, Komandos SOS reputacija mokykloje pasiekė dangaus aukštumas, todėl skelbiu pirmąjį darbo etapą didele sėkme!”

Kaip Asahinos-san psichinis traumavimas gali būti vadinamas sėkme?!

“Tačiau mūsų pašto dėžutę dar nepasiekė nei vienas elektroninis laiškas, susijęs su paslaptingais nutikimais, ir dar nei vienas neatėjo su mumis pasidalinti mintimis apie savo išgyvenimus.”

Vien reputacija labai nepadės, nes iki dabar ne visi žino, ką šitas klubas daro. Be to, mokykla net nepripažino šito klubo!

“Egzistavo posakis, kad ‘kantrybė - dorybė’, tačiau laikai pasikeitė. Mes juos patys surasime, net jei reikės žemę apversti aukštyn kojomis. Taigi, visi, pradėkime ieškoti!”

“… Ko mes turim ieškoti?”

Kad jau niekas kitas neklausė, nusprendžiau tai padaryti pats.

“Surasti visas šio pasaulio paslaptingus nutikimus! Jei tik labai stengsimės, sugebėsim rasti vieną ar du nutikimus iš šiame mieste!”

Tavo pačios mąstymas paslaptis, panelyt!

Aš pademonstravau savo nenorą, Koizumis tik mįslingai nusišypsojo, Nagato išliko mediniu veidu, tuo tarpu atrodė, kad Asahina-san pasidavė savo lemčiai, būdama pernelyg išsekusi atsakyti. Nepaisydama visų reakcijų, Haruhi pamojavo rankomis ir sušuko:

“Šį šeštadienį, kuris yra rytoj! Mes susitinkame prie šiaurinės stoties prieš devintą ryte! Nevėluokit! Nedalyvaujantiems bus vykdoma egzekucija!”

Ech, tik ne vėl mirties bausmė?

Ką gi Haruhi ketino daryti su nuotraukomis, kuriose Asahina-san vilki tarnaitės kostiumą? Manau, kad dauguma jūsų atspėjo - ta pakvaišusi mergiotė ketino jas įkelti į pirmąjį tinklapio puslapį, kad aptarimui į tinklapį jos galėtų pritraukti žmones.

Kai apie tai sužinojau, ji jau buvo baigusi jas įkelinėti į pirmąjį puslapį, kad jos pasveikintų lankytojus. Ji net prirašė asmeninių smulkmenų.

Ar supranti, ką tu darai?! Tai gali pritraukti begalę žmonių!

Kaip galėdamas stengiausi nutraukti jos kvailą elgesį ir visos nuotraukos buvo pašalintos. Jei Asahina-san būtų sužinojusi, kad nuotraukos, kuriose ji seksualiai pozuoja tarnaitės kostiume, buvo paskleistos po visą pasaulį, ji turbūt būtų vietoje nualpusi.

Aš paskubomis įspėjau ją apie taip, kaip pavojinga dėti tokius asmeninius dalykus internete, ir mano nuostabai, bent kartą, Haruhi iš tikrųjų atkreipė dėmesį ir rimtai manęs klausėsi. Galiausiai, lyg ant manęs pykdama, ji niurzgėdama pasakė:

“Ir taip žinau!”

Tada ji labai nenoriai leido man iš puslapio pašalinti nuotraukas. Tą akimirką, aš turėjau ištrinti visas Asahinos-san nuotraukas, bet būtų pernelyg gaila tai daryti. Taigi, aš slapta jas visas išsaugojau dokumente, kietajame diske, ir apsaugojau jį slaptažodžiu.

Tik aš galiu matyti tas nuotraukas!

Ketvirtasis skyrius

Kas čia per pokštas?! Prašyti mūsų susitikti devintą ryto, savaitgalį! Nors, nepaisant to, aš vis tiek smarkiai myniau dviratį link stoties. Aš toks beviltiškas!

Būdama įsikūrusi miesto viduryje, Kitaguči stotis veikia kaip svarbus geležinkelio centras, ir kiekvieną savaitgalį priešais stotį esanti aikštė būna sausakimša nuo jaunimo. Išskyrus ėjimą į prekybos centrą, esantį netoli stoties, čia nelabai yra ką veikti, todėl dauguma vyksta į didesnį miestą. Mane visada stebina tai, kaip žmonės šiame mieste, kuriame beveik nėra ką veikti, gali taip paprastai gyventi.

Atsitiktinėje vietoje, arčiausiai banko, pastatęs savo dviratį, nubėgau prie turniketo šiaurinėje stoties pusėje. Dar buvo penkios minutės iki devintos valandos, tačiau visi kiti jau buvo atvykę. Haruhi pasuko galvą ir pasakė.

“Tu pavėlavai! Nubaustas!”

“Bet dar nėra devynių.”

“Net jeigu atėjai nepavėlavęs, paskutinis pasirodęs žmogus vis tiek turi būti nubaustas. Tokia taisyklė!”

“Kodėl aš niekada anksčiau negirdėjau šitos taisyklės?”

“Nes aš ją ką tik sugalvojau!”

Vilkėdama marškinėliais, ilgomis rankovėmis, ir medvilniniu sijonu, Haruhi atrodė labai laiminga.

“Turėsi mus visus pavaišinti gėrimais.”

Lengvabūdiškai laikydama rankas ant liemens, Haruhi atrodė daug prieinamesnė, nei įprastai būdama susiraukusi. Negalėdamas ginčytis, aš nuolankiai paklusau jos įsakymui ir nusivedžiau visus į netoli esančią kavinę.

Asahina-san vilkėjo baltą vientisą suknelę ir šviesiai mėlyną megztą bliuskutę. Jos banguoti plaukai ties nugara buvo susegti sege. Kiekvieną kartą, kai ji sujudėdavo, jie truputį pašokdavo, dėl ko ji atrodydavo labai mielai. Jos šypsena suteikė jai gerai išauklėtos mielos merginos įspūdį. Net jos rankinė atrodė madinga.

Koizumis, stovėjęs šalia manęs, vilkėjo rausvus marškinius, o ant viršaus švarką, taip pat šviesiai raudoną sportinį kaklaraištį, dėl kurio atrodė labai oficialiai. Mane tai sunervino, bet turiu pripažinti, jis atrodė gana šauniai, be to, jis už mane aukštesnis.

Nagato, kaip visada, stovėjo gale, vilkėdama savo mokyklinę jūreivės uniformą. Nors į ją visiškai žiūrima, kaip į Komandos SOS narę, iš esmės ji vis dar priklauso Literatūros klubui. Praėjusią naktį išgirdus ją sakant visas tas keistenybes, man pasidarė dar labiau neramu, dėl jos šaltos veido išraiškos. Be to, kodėl ji vilki savo mokyklinę uniformą net savaitgalį?

Kai Paslapčių Penketukas įžengė į už kampo buvusią kavinę ir atsisėdo į savo vietas, padavėja priėjo priimti mūsų užsakymų. Vien tik Nagato rimtai tyrinėjo meniu - žinoma, vis tiek nerodydama jokios veido išraiškos - neskubėdama nuspręsti. Atvirai kalbant, laiko, kurio jai prireikė nuspręsti, ką gerti, būtų užtekę išvirti dubenį ramen'o!

“Migdolinės arbatos” galiausiai pasakė ji.

Vis dėl to, nėra skirtumo, ką užsisakai, juk aš būsiu tas, kuri turės mokėti.

Haruhi pareiškė šį pasiūlymą:

Mes pasidaliname į dvi grupes. Jei kas nors rastų kažką, kas atrodė paslaptingai, mes turėtume nedelsiant telefonu su vienas kitu susisiekti, o tada susitikti aptarti, ką daryti toliau. Kai tik viskas baigsis, apžvalgai ir pasiruošimui tolesnei plėtrai bus vykdoma apklausa. Viskas.

“Dabar, traukiam burtus!”

Haruhi iš dantų krapštukų dėklo paėmė penkis dantų krapštukus, tada pažymėjo du krapštukus rašikliu, kurį pasiskolino iš padavėjos. Po to, pirštais apsivijo krapštukus ir padavė mums traukti.

Aš ištraukiau pažymėtą; taip padarė ir Asahina, kuri žiūrėdama į savo pažymėtą krapštuką, pasakė “Hmm, koks derinys…”

Kažkodėl Haruhi šaltai spoksojo į mane ir Asahiną, o po to suriaumojo “Kjonai, klausais, čia tau ne pasimatymas! Daryk viską rimtai, aišku?”

“Gerai jau!”

Ar aš jai ką tik parodžiau savo mintis? Tiek to, tai nerealu! Viduje aš šokau iš džiaugsmo, matydamas, kaip Asahina pasiutusiai raudonuodama žiūri į savo pažymėtą krapštuką. O taip!

“Ko mes tiksliai ieškome?” atsainiai paklausė Koizumis, tuo tarpu Nagato metodiškai gėrė savo arbatą.

Pabaigusi paskutinį kavos su ledu lašą, Haruhi lengvai nubraukė plaukus už ausų.

“Bet ko, kas atrodo įtartinai. Bet kokio dalyko ar bet kokio žmogaus, kuris atrodo keistai. Be to, ieškokite vartų, kurie gali vesti į kitas dimensijas, ir ateivių, užsimaskavusių kaip žmonės.”

Vos neišspjoviau savo geriamos mėtinės arbatos. Keista, kodėl Asahinos veido išraiška irgi tokia pat? Žinoma, Nagato išliko tokia pat, kaip visada.

“Aišku.” pasakė Koizumis.

Ar tu rimtai kažką supratai?

“Vadinasi, mums reikia ieškoti ateivių, keliautojų laiku, esperų su antgamtinėmis galiomis, ir jų žemėje paliktų ženklų. Aš puikiai supratau.” Džiugiai pasakė Koizumis.

“Teisingai! Koizumis, tu tikrai protingas žmogus! Būtent taip, kaip kad sakei! Kjonai, reikėtų tau iš jo pasimokyti!”

Baik šerti jos savimeilę! Susierzinęs pasižiūrėjau į Koizumį, kuris man nusišypsojo ir linktelėjo.

“Gerai! Varom!”

Haruhi įgrūdo man į rankas sąskaitą ir išžingsniavo lauk iš kavinės.

Nežinau, kiek jau kartų tai sakiau, bet pasakysiu dar kartą:

“Ech.”

Rimtai, tai ne pasimatymas! Jei nutversiu tave besilinksminant, užmušiu tave! Tai pasakiusi Haruhi išėjo su Koizumiu ir Nagato. Mes atitinkamai turėjome eiti į rytus ir vakarus. Aš vis tiek nežinau, ko mes turėtume ieškoti.

“Ką turėtume daryti?”

Asahina pasižiūrėjo į mane, spausdama rankose rankinę. Norėjau eiti namo, bet žinojau, kad tai neįmanoma. Todėl akimirkai apsimečiau, kad mąstau, prie pasakydamas “Beprasmiška tiesiog čia stovėti, todėl eime netoliese pasivaikščioti.”

“Gerai.”

Asahina paslaugiai kartu su manimi. Eidama su manimi petys petin ji buvo neryžtinga. Kiekvieną kartą, kai ji netyčia atsitrenkdavo į mano petį, ji droviai atšokdavo. Tada ji atrodydavo tokia nekalta. Mes ėjome taku prie paupio ir be tikslo judėjome link šiaurės. Jei būtume atėję prieš mėnesį, būtume galėję mėgautis žydinčiomis sakuromis, o dabar tai tik paprastas pasivaikščiojimas prie paupio.

Kadangi tai yra populiari vaikščiojimo vieta, čia yra daug drauge einančių šeimų ir ir porų. Jei kas nežinotų, pagalvotų, kad mes jauna pora, o ne grupė, ieškanti kažko paslaptingo.

Žiūrėdama į paupį, Asahina tyliai sau sumurmėjo “Tai pirmas kartas, kai šitaip einu.”

“Ką tu turi galvoje?”

“……su vaikinu, tik dviese……”

“Man tai labai netikėta. Ar gali būti, kad tu niekada nesusitikinėjai su vaikinu?”

“Ne…”

Pasisukau į Asahiną, kurios švelnūs plaukai plazdeno vėjyje, ir paklausiau “Tikrai, bet juk yra pakankamai vaikinų, kurie tau prisipažino meilėje, ar ne?”

“Em…”

Asahina droviai nulenkė galvą. “Aš negaliu. Negaliu įsivelti į santykius su kuo nors kitu, bent jau ne šiuo laiku…”

Ji netikėtai nutilo. Belaukiant, kol ji tęs, praėjo trys laimingos poros.

“Kjonai-kun…”

Aš jau buvau pradėjęs skaičiuoti lapus, kurie buvo nukritę upę, kai Asahina kreipėsi į mane.

Asahina gėdydamasi į mane pasižiūrėjo, ir tada, gaivindamasi save, pasakė, “Aš turiu tau kai ką pasakyti.”

Jos apvalios, stirnos akis primenančios akys rodė didelį ryžtą.

Mes atsisėdome ant suoliuko prie sakurų ir ilgą laiką Asahina nekalbėjo. Ji palankė galvą ir sumurmėjo “Kur man pradėti? Aš nelabai moku paaiškinti dalykus. Turbūt tu manimi nepatikėsi.”

Galiausiai, ji pakėlė savo galvą ir truputį droviu tonu pradėjo kalbėti. “Aš nesu iš šio laiko ir amžiaus. Aš atvykau iš ateities. Negaliu tau pasakyti iš kur atvykau ar iš kokios laiko plokštumos. Aš negalėčiau, net jei norėčiau. Perteikti bet kokią informaciją, susijusią su ateitimi, bet kuriam žmogui iš ateities yra griežtai draudžiama - ir todėl - prieš keliaudama laiko mašina visi žmonės turi pereiti griežtą protinį užgrūdinimą. Jei ketinčiau ką nors pasakyti, ko negalima, mano atmintis, susijusi su ta informacija, būtų užblokuota.”

Asahina giliai įkvėpė ir tęsė “Kitaip nei vanduo, tekantis upėje, kiekvienas laiko rėmas sudarytas iš skirtingų plokščių dvimačių plokštumų.”

Nuo pat pradžių nieko nesupratau.

“Em, na, pavyzdžiui taip. Pamėgink įsivaizduoti anime. Kai žiūrime anime, mes matome, kad veikėjai juda vientisai, tačiau, iš tiesų, jie sukurti iš eilės nejudančių paveikslėlių. Panašiai, toks yra ir laikas, skaitmenine forma. Bet jei naudosiu nejudančius paveikslėlius, kaip apibūdinimą, tu geriau suprasi.”

“Tarp vieno ir kito laiko rėmo yra vadinamos laiko tarpų ribos. Jos yra, nors tarpų ribų dažnumas beveik lygus nuliui; taigi, tarp skirtingų laiko rėmų nėra tęstinumo. Keliavimas laiku yra mėginimas padaryti trimatį judesį tarp dviejų dvimačių laiko rėmų. Man, kuri iš ateities atvyko į šią laiko plokštumą, yra lyg pridėti papildomą objektą, į nupieštą nejudantį paveikslėlį. Net jei bandyčiau pakeisti istoriją šiame amžiuje, tai nepaveiktų ateities, nes tarp laiko rėmų nėra tęstinumo. Viskas liktų šiame laiko rėme. Tai tas pats, kaip bandyti įterpti kelis žodžius į nejudantį paveikslėlį, iš kelių šimtų nejudančių paveikslėlių: bendras pasakojimas nebūtų paveiktas, tiesa?”

“Laikas kitoks, nei ši upė: kiekviena akimirka priklauso skaitmeninei laiko plokštumai. Ar dabar mane supranti?”

Sudvejojau, ar uždėti ranką ant kaktos, kurią galiausiai vis tiek uždėjau. Laiko plokštuma, skaitmeninė. Šios sąvokos man nesvarbūs, tačiau, kuo čia dėtas keliavimas laiku?

Asahina žvilgtelėjo į savo pirštus sandaluose ir tęsė “Pasakysiu tau priežastį, dėl kurios atkeliavau į šią laiko plokštumą…”

Tą akimirką pora vaikų praėjo pro mus.

“Prieš trejus metus mes aptikome didelio laiko drebėjimo buvimą. Hmm, tai turėtų būti maždaug prieš trejus metus nuo šiandien, kai Suzumija-san ką tik įstojo į vidurinę. Mes buvome pritrenkti, kai nukeliavome atgal to ištirti, nes negalėjome keliauti toliau į praeitį.”

Kodėl vėl prieš trejus metus?

“Mes priėjome išvadą, kad egzistuoja didelė laiko tarpo riba, tačiau mes nežinome kodėl ji atsiranda tik konkrečiame laiko rėme. Mes visai neseniai sužinojome priežastį… atsiprašau, turiu galvoje, neseniai amžiuje, iš kurio atvykau.”

“…Ir kokia ji?”

Juk negali kaltininkė būti ji, ar ne?

“Tai dėl Suzumijos-san.”

Asahina pasakė žodžius, kurių nenorėjau išgirsti.

“Ji buvo pačiame ketvirtosios dimensijos centre. Prašau, neklausk kodėl, nes tai uždrausta, todėl negaliu tau sakyti. Tačiau mes esame užtikrinti, kad Suzumija-san buvo ta, kuri užkirto kelią kelionėms į praeitį.”

“…Nemanau, kad Haruhi gali tai sugebėti…”

“Ir aš nemaniau. Atvirai kalbant, paprastam žmogui neįmanoma sutrikdyti laiko plokštumų. Tai vis dar neatskleista paslaptis, o pati Suzumija-san nežino, jog ji yra visų laiko iškraipymų ir laiko drebėjimų šaltinis. Aš atvykau pas Suzumiją-san, kad galėčiau iš arti stebėti bet kokius naujus pasikeitimus laiko plokštumose… Atsiprašau, negaliu surasti geresnių žodžių tam apibūdinti, sakykim, aš atsakinga už stebėjimą.”

“……” Buvau visai netekęs žado, kad atsakyčiau.

“Juk tu manim tiki, ar ne?”

“Ne… Taip, tai kodėl tu man visą tai sakai?”

“Nes tave išsirinko Suzumija-san.”

Asahina pasisuko ir pasižiūrėjo į mane.

“Aš negaliu to smulkiai paaiškinti. Tačiau, jei teisingai atspėjau, tu esi labai svarbus žmogus Suzumijai-san. Viskam, ką ji daro, yra priežastis.”

“Vadinasi, Nagato-san ir Koizumis yra…”

“Jie panašūs į mane, tačiau Suzumija-san nenujaučia, kad būtent ji yra ta, kuri subūrė mus prie jos.”

“Tada, tu žinai, kas jie tokie?”

“Tai slapta informacija.”

“Kas nutiks, jei mes tiesiog paliksime Haruhi vieną?”

“Slapta informacija.”

“Kadangi tu esi iš ateities, tu turėtum žinoti, kas toliau nutiks, tiesa?”

“Slapta informacija.”

“Kas, jei visa tai pasakysiu Haruhi?”

“Slapta informacija.”

“…”

“Atleisk, aš tikrai negaliu tau pasakyti. Ypač dabar, nes aš neturiu teisės to daryti.”

Asahina pasakė man tai su atsiprašančia išraiška veide.

“Nesvarbu, jei manimi netiki; aš tiesiog norėjau, kad tu apie tai žinotumei.”

Prisiminiau girdėjęs tuos pačius dalykus niūriame, tyliame bute.

“Atsiprašau.”

Matant mane nutylant, Asahinos akys pasidarė slegiančiai raudonos.

“Aš labai atsiprašau, kad taip netikėtai visa tai tau papasakojau.”

“Nieko tokio, tikrai……”

Pirma buvo Nagato, kuri pasakė, kad ji Gyvoji Humanoidinė Sąsaja, sukurta ateivių, dabar Asahina, tvirtinanti, kad ji iš ateities. Kaip aš galiu tuo tikėti? Kas nors, padėkit man! Padėjęs rankas ant suoliuko, aš netyčia prisiliečiau prie Asahinos rankos. Nors aš tik lengvai prisiliečiau prie jos pirštukų, ji juos žaibiškai atitraukė ir nulenkė savo galvą. Tada mes tyliai žiūrėjome į upę.

Laikas bėgo.

“Asahina-san.”

“Taip…?”

“Ar galiu apsimesti, kad šis pokalbis niekada neįvyko? Nepaisant to, ar aš tikiu tavimi, ar ne, tiesiog dabar atidėkim tai į šalį.”

“Gerai.”

Šypsena pasirodė Asahinos veide. Tai buvo labai nuostabi šypsena.

“Tokiomis aplinkybėmis, tai geriausias sprendimas. Prašau, elkis su manimi, kaip visada, aš tavimi pasikliaunu.”

Tai pasakiusi, Asahina man žemai nusilenkė. Ei, tau nereikia šitaip stengtis!

“Ar galiu tavęs paklausti vieno dalyko?”

“Kas tai?”

“Prašau man pasakyti savo tikrąjį amžių.”

“Slapta informacija~”

Išdykusiai nusišypsojo Asahina.

“Slapta informacija~”

Po to, mes ėjome pasivaikščioti po gatves. Nepaisant Haruhi reikalavimo neiti į pasimatimą, aš neketinau jo laikytis, mes nuėjome apsipirkti į madingų drabužių parduotuves prekybos centre, nerūpestingai valgėme ledus ir ėjome apsidairyti po suvenyrų prekystalius, prie gatvės kampo….. įprastus dalykus, kuriuos daro pora, kad prastumtų laiką. Viskas būtų buvę tobula, jei tik būtume galėję susikibti vienas kitam už rankų…

Tuo momentu suskambo mano mobilus: tai buvo Haruhi.

“Mes susitinkam vidurdienį, prie stoties, kur susitikom šįryt.”

Tai pasakiusi, ji padėjo ragelį. Pažiūrėjai į laikrodį ir jau buvo be dešimt dvylika. Neįmanoma, kad mums pavyktų suspėti!

“Ar tai buvo Suzumija-san? Ką ji sakė?”

“Ji sakė, kad mes turim susitikti vidurdienį, todėl geriau paskubėkim!”

Čiupau Asahinos ranką, žinodamas, kad neturim jokių šansų pasiekti stotį, nebent bėgsim, ir pasileidome bėgti link stoties. Kaip reaguotų Haruhi, jeigu pamatytų mus susikibusius už rankų? Neįsivaizduoju. Turbūt išprotėtų.

“Na, kokie rezultatai?” paklausė mūsų Haruhi, kai atvykome.

Mes pavėlavome dešimt minučių ir tai buvo pirmas dalykas, kurį pasakė Haruhi, kai mus pamatė. Ji atrodė gana įsiutusi.

“Ar radot ką nors?”

“Nieko.”

“Ar iš viso bent ieškojot? Juk tik nesitrainiojot aplink, ar ne? O tu Mikuru-čian?”

Asahina papurtė galvą.

“O tada ką jūs radot?”

Haruhi nutilo. Koizumis, stovėjęs už jos, pasikrapštė galvą, tuo tarpu Nagato stovėjo nejudėdama.

Po kelių akimirkų, kai niekas nieko nesakė, Haruhi vos ne suurzgė “Einam pirma papietauti, o po to tęsim.”

Tu vis dar nori tęsti?!

Kai mėsaininėje valgėme pietus, Haruhi pareiškė, kad laikas vėl traukti burtus, ir išsitraukė dantų krapštukų, kuriuos anksčiau nukniso iš rytinės kavinės. Ji buvo tikrai gerai pasiruošusi!

Koizumis skubiai ištraukė krapštuką.

“Vėl nepažymėtas.”

Kokie balti dantys! Man atrodo, kad šitas žmogėnas nuolatos šypsosi!

“Mano taip pat.”

Asahina parodė man krapštuką, kurį ji ką tik ištraukė.

“Deja, manasis pažymėtas.”

Atrodė, jog Haruhi darosi vis labiau ir labiau paniurusios nuotaikos ir skubino Nagato traukti krapštuką.

Galų gale, Nagato ir aš buvome sugrupuoti drauge, kol kiti trys buvo kitoje grupėje.

“…”

Haruhi spoksojo į nepažymėtą dantų krapštuką, lyg į žmogų, nužudžiusį jos tėvą, tada pasisuko link manęs ir Nagato, kuri buvo užsiėmusi sūrainio valgymu, ir susiraukė.

Ko tu taip širsti?

“Ketvirtą susitinkam priešais stotį. Būtinai iki tada ką nors surask!”

Tai pasakiusi, vienu gurkšniu pabaigė savo gėrimą.

Šiuo metu mes ėjome į pietus ir šiaurę, mano grupei esant atsakingai už pietinę pusę. Prieš išsiskiriant, Asahina man pamojavo viena savo mažų rankučių. Dėl to pasijutau taip šiltai!

Dabar priešais judrią stotį tuščiai stovėti likome tik aš ir Nagato.

“Ką darysim?”

“……” Nagato nieko nesakė.

“…Eime.”

Žengiau pirmyn ir pastebėjau, kad ji pradėjo sekti iš paskos. Matyt, pradedu priprasti prie buvimo drauge su ja.

“Nagato, dėl tų visų dalykų, kuriuos man pasakojai aną dieną…”

“Kas?”

“Aš pradedu tuo po truputį tikėti.”

“Tikrai?”

“Jo.”

“……”

Po šia tuščia atmosfera mes tyliai ėjome aplink stotį.

“Ar turi kokių nors kasdieninių drabužių?”

“……”

“Ką veiki per atostogas?”

“……”

“Ar tu dabar laiminga?”

“……”

Taip tą dieną ėjosi mūsų pokalbis.

Nebuvo prasmės vaikščioti aplink be tikslo, todėl nusivedžiau Nagato į naują prie jūros pakrantės buvusią biblioteką, kuri buvo pastatyta tuo pat metu, kai valdžia įsigijo žemę stočiai. Niekada joje nebuvau, nes retai imu knygas iš bibliotekų. Vis dėlto, pagalvojau, kad užėjęs vidun galėsiu bent kiek pailsėti, nors sužinojau, kad visos vietos užimtos. Turbūt tie žmonės laisvu irgi neturi kur kitur eiti. Pasižvelgiau po biblioteką, būdamas šiek tiek pasimetęs, tuo tarpu Nagato jau buvo nuslinkusi link knygų lentynų, lyg vaikščiodama per miegus. Tegul ji daro, kas jai patinka!

Esu pratęs dažnai skaityti. Kai buvau pradinėje mokykloje, mano mama skolindavosi knygas su paveikslėliais iš vaikų skyriaus, kad galėčiau skaityti. Ten buvo visokių knygų, tačiau prisimenu, kad visos tos, kurias skaičiau, buvo visai įdomios. Vis dėlto, daugiau nebepamenu nei pavadinimo. Kodėl nustojau skaityti? Kada skaitymas man tapo nuobodus?

Atsitiktinai pasiėmiau knygą iš lentynos ir greitai perverčiau per keletą puslapių, po to padėjau atgal ir pasiėmiau kitą knygą. Užtruksiu visą amžinybę, kol šioje knygų jūroje surasiu įdomią, jei geriau nepasidomėsiu. Apie tai galvodamas, beprasmiškai klaidžiojau tarp knygų lentynų.

Kai nuėjau paieškoti Nagato, radau ją skaitančią priešais storų kietaviršelių knygų lentyną. O jai tikrai patinka tos storos kietaviršelės knygos!

Pagaliau, pamatęs, kad vyras, skaitęs laikraštį, atsistojo nuo savo kėdės, aš nuėjau ir atsisėdau, nešdamasis romaną, kurį atsitiktinai pasiėmiau. Neįmanoma perskaityti knygą, kurios niekada neketinau perskaityti. Po kiek laiko, pajutau, jog darausi mieguistas, ir nulūžau.

Tuo momentu mano kelnių kišenė staigiai suvibravo.

“VHA?!”

Iš nuostabos pašokau. Kai pamačiau, kad visi į mane žiūri susiraukę, prisiminiau, kad buvau bibliotekoje. Nuo veido nusišluostęs seiles išskubėjau lauk iš bibliotekos ir atsiliepiau savo telefoną, kuris buvo užstatytas vibravimo režimu.

“Kvailį tu! Ką tu dirbi?!”

Kurtinantis garsas sustaugė man į ausį. Dėl jo pabudau iš savo mieguistumo.

“Kiek, tavo manymu, dabar valandų?”

“Atleisk, aš tik dabar pabudau!”

“Ką?! Tu durniau!”

Tu mažiausiai tinkama mane vadinti durniumi!

Pasižiūrėjau į savo laikrodį ir jau buvo po pusės penkios. Ji sakė, kad turim susitikti ketvirtą!

“Staigiai čia velkat’ savo subines! Duodu jums trim’ sekundžių!”

Baik reikalauti to, kas neįmanoma!

Haruhi šiurkščiai padėjus ragelį, atgal įsidėjau telefoną į kišenę ir grįžau į biblioteką. Ten radau Nagato toje pat vietoje tebestovinčią Nagato, skaitančią tai, kas atrodė, kaip stora enciklopedija.

Toliau buvo šiek tiek keblu. Prireikė pakankamai daug laiko bandant pajudinti Nagato, kuri atrodė, lyg būtų toje vietoje įleidusi šaknis, o tada turėjome nueiti prie staliuko, užpildyti blanką, knygos pasiėmimui. Visą šį laiką ignoravau visus Haruhi skambučius.

Kai grįžom į stotį, kartu su Nagato, besinešančią storą filosofinę knygą, lyg kokį neįkainojamą daiktą, parašytą kažkokio užsieniečių rašytojo, labai sunkiai ištariama pavarde, ten laukė trys žmonės, visi su skirtingomis reakcijomis. Asahina, atrodanti nuvargusi, iš palengvėjimo atsiduso ir nusišypsojo; Koizumis gūžtelėjo pečiais kaip koks mulkis; Haruhi klykavo tarytum būtų ką tik išgėrusi kažkokios užšalusios sriubos.

“Tu pavėlavai! Nubaustas!”

Nejaugi vėl turėsiu jus vaišinti?

Pagaliau, mes užbaigėme šiandieninę veiklą lauke, iššvaistę savo laiką ir mano pinigus.

“Aš taip pavargau! Suzumija-san ėjo taip greitai, kad man buvo sunku sekti jai įkandin.” išsiskiriant man pasakė Asahina, o tada sušnabždėjo man į ausį “Ačiū tau, kad šiandien mane išklausei.”. Tada ji palenkė savo galvą ir droviai nusišypsojo.

Ar visi žmonės iš ateities šitaip elegantiškai šypsosi?

“Taigi, iki!” atsisveikindama man pamojo Asahina ir nuėjo. Koizumis paplekšnojo man per petį ir pasakė “Šiandien buvo linksma! Ką galiu pasakyti? Suzumija-san nepaprastai įdomus žmogus. Gaila, kad šiandien negalėjau praleisti laiko su tavimi, galbūt sekantį kartą.”

Kai išėjo Koizumis su ta savo nervinančia šypsenėle, pastebėjau, kad Nagato jau irgi buvo išėjusi.

Taigi, liko tik į mane spoksanti Haruhi.

“Ką visą dieną šiandien darei?”

“Hmm, ką tokio aš šiandien dariau?”

“Tu nebegali taip elgtis!”

Panašu, jog Haruhi visai įniršusi.

“Ak taip, o kaip tu? Radai ką nors įdomaus?”

Haruhi įsikando lūpą ir nieko nepasakė. Jei jos nesustabdysiu, ji kąs ją, kol pradės kraujuoti.

“Na, juk jie nėra tokie neatsargūs, kad leistų per vieną dieną juos atrasti.”

Matydama, kad bandau pagerinti jos nuotaiką, Haruhi skubiai nusuko akis šalin.

“Poryt mokykloje darysim apžvalgą.”

Haruhi apsisuko ir nesižvalgydama atgal pradingo minioje žmonių.

Galvodamas, kad galiausiai galėsiu eiti namo, grįžau prie banko, kad sužinočiau, jog mano dviratis dingęs. Vietoj jo ant žibinto stulpo kabėjo ženklas, skelbiantis “Jūsų dviratis konfiskuotas dėl to, kad buvo pastatytas neleistinoje vietoje”.

Penktasis skyrius

Atėjo pirmadienis, o lietingojo sezono drėgmė palaipsniui ėmė jaustis mokykloje, kol pasiekė tokį laipsnį, kai visi prakaitavo kaip kiaulės. Jei koks politikas per savo rinkimų kompaniją prižadės ant to kalno įdiegti eskalatorių, jam bus garantuotas mano balsas, kai tik sulauksiu pilnametystės.

Sėdėjau klasėje, vėdinausi kaklą sąsiuviniu, kaip pakaitalu vėduoklei, kai nuskambėjo skambutis ir Haruhi, neįprastai, įėjo paskutinė.

Numetusi savo krepšį prie suolo, pareiškė “Mane irgi pavėdink.”

“Pati gali.”

Haruhi, su kuria nesusitikau nuo tada, kai prieš dvi dienas išsiskyriau priešais stotį, suraukė veidą į rūgščią, nepatenkintą miną. Kai jau galvojau, kad jos veido išraiškos pastarosiomis dienomis darosi mielesnės, šiandien ji atvirto atgal į pikčiurną.

“Klausyk, Suzumija. Ar esi girdėjusi pasakojimą ‘Mėlynoji laimės paukštė’?”

“O kas ji?”

“Ne, nieko, nekreipk dėmesio.”

“Nu, tai klausk tada.”

Haruhi kreivai į mane pasižiūrėjo, o tada pasirodė Okabė-sensei ir pradėjo pamoką.

Tą dieną klasėje, dėl Haruhi depresijos, niūrumo aura spinduliavo į visas puses, išskirdama nejaukumo jausmą man į nugarą. Niekada anksčiau skambutis, pamokų gale, neskambėjo taip paguodžiančiai. Lyg lauko peliūkštis, bėgantis nuo šėlstančios brūzgynų ugnies, evakavausi į klubo kambarį

Skaitanti Nagato figūra dabar jau buvo įprastas klubo fonas, kad ji atrodė lyg neatskiriama kambario puošmena.

Taip pagalvojęs, pasisukau link Koizumio Icukio, kuris jau buvo atėjęs.

“Tik nesakyk, kad ir tu turi ką pasakyti apie Suzumiją?”

Mes čia buvome tik trise. Haruhi šiandien turėjo tvarkymosi prievolę, o Asahina buvo dar neatėjusi.

“A, sprendžiant iš tavo žodžių, spėju, kad kitos merginos jau su tavimi kalbėjo.”

Koizumis greitai žvilgtelėjo į Nagato, kaip visada užsiėmusią knygos skaitymu. Tas jo visažinio tonas mane erzina.

“Susiraskime kitą vietą pokalbiui. Butų neramumų, jei Suzumija-san mus išgirstų.”

Koizumis ir aš nuėjome į valgyklą ir atsisėdome prie vieno iš stalų. Pakeliui, Koizumis man net atnešė puodelį karštos kavos. Žinau, kad dviems vaikinams dalintis tuo pačiu valgyklos stalu yra keista, tačiau nieko čia nepadarysi.

“Kiek tu jau žinai?”

“Tiek, kad Suzumija nėra paprastas žmogus.”

“Tai man viską labai palengvina. Tu esi visiškai teisus.”

Čia kažkoks juokelis? Visi trys Komandos SOS nariai man pasakė, kad Suzumija ne žmogus. Ar globalinis atšilimas jiems taip perkaitino smegenis, kad ten užtrumpino?

“Pirma, pasakyk, kas tu esi iš tikrųjų.”

Kadangi viena pasakė, kad yra ateivė, tuo tarpu kita, kad keliautoja laiku, tai jau numaniau, todėl tęsiau.

“Juk nesakysi, kad esi esperas, ar ne?”

“Nenorėčiau per anksti kalbėti.”

Koizumis nestipriai pasuko puoduką.

“Nors tai nelabai tikslu, tu daugiau ar mažiau teisus - aš esu tai, ką galima vadinti esperu. Iš tiesų, aš turiu antgamtinių galių.”

Tyloje gėriau kavą. Mmm, per saldi, jam reikėjo nupirkti su mažiau cukraus.

“Man būtų labiau patikę nepersikelti į šią mokyklą taip staiga, tačiau pasikeitė aplinkybės. Nebūčiau pagalvojęs, kad tos dvi merginos šitaip greitai priartės prie Suzumijos Haruhi. Prieš tai, jos visada ją tik tyliai stebėjo.”

Baikit elgtis su Haruhi lyg su kokia branginama nykstančia rūšimi!

Pastebėjęs, kad susiraukiu, jis tęsė.

“Na, nurimk. Mes taip pat stengiamės, kaip galime! Mes neketiname kenkti Suzumijai-san, priešingai, mes norime ją apginti nuo pavojaus.”

“Sakai, ‘mes’? Turi galvoj, yra kitų esperų, kaip tu?”

“Na, jų nėra tiek daug, kiek galvoji. Kadangi esu tarp tų, kurie turi žemą rangą, aš nežinau labai daug, tik tiek, kad jų pasaulyje maždaug dešimt. Jie visi stebimi ‘Organizacijos’.”

Šaunu, dabar jau turim ‘Organizaciją’!

“Aš nežinau, iš ko susideda ‘Organizacija’, arba kiek joje yra narių. Atrodo, kad viskas yra tvarkoma vyresnybės viršuje.”

“…… Taigi, šita slapta grupė, ta ‘Organizacija’, ką ji iš viso daro?”

Koizumis sudrėkino lupas atvėsusia kava.

“Kaip jau atspėjai, ‘Organizacija’ buvo įkurta prieš trejus metus, o jų prioritetas - stebėti Suzumiją Haruhi. Trumpai tariant, mes egzistuojame išimtinai vien tam, kad stebėtume Suzumiją Haruhi. Esu tikras, kad dabar jau supranti? Aš nesu vienintelis ‘Organizacijos’ narys šioje mokykloje. Jau buvo keletas žmonių, kurie dar prieš mane čia įsiskverbė; Aš laikinai buvau čia perkeltas, kad jiems padėčiau.”

Staiga man galvoje iššoko Tanigučio veidas. Jis sakė, kad nuo pat vidurinės buvo toje pat klasėje, kaip ir Haruhi. Nejaugi, jis irgi esperas, kaip ir Koizumis?

“Na, ir kas?”

Koizumis apsimetė, kad to negirdėjo, ir tęsė toliau.

“Tačiau galiu garantuoti, kad jie visi Suzumijos-san pusėje.”

Kodėl visiems taip patinka ta Haruhi? Ji tik ekscentriška, pakvaišusi mergiotė, kelianti rūpesčius kitiems žmonėms, jau nekalbant, kad baisi savanaudė. Ar tikrai verta kurti ‘Organizaciją’ ir naudoti visus tuos resursus jos apsaugai? Nors, turiu pripažinti, iš išvaizdos ji patraukli.

“Aš tiksliai nežinau, kas nutiko prieš trejus metus. Buvau labai išsigandęs, nežinojau, ką man daryti. Mano laimei, neilgai trukus mane priėmė ‘Organizacija’ arba būčiau nusižudęs, galvodamas, kad kažkas negerai su mano smegenimis.”

O nemanai, kad iki šiandien kažkas negerai su tavo smegenim?

“Na, to negalima paneigti. Vis dėlto, mes jaudinamės daug baisesnių, nenumatytų pasekmių.”

Šypsodamasis iš savo trūkumų, Koizumis atsigėrė iš savo kavos puodelio, ir pradėjo rimtu žvilgsniu į mane žiūrėti.

“Kaip manai, kada buvo pasaulio pradžia?”

Visai netikėtai jis numetė gana neįprastą klausimą.

“Ar ne nuo Didžiojo Sprogimo?”

“Taip dabar mums sako. Tačiau mums egzistuoja kita tikimybė - pasaulis prasidėjo prieš trejus metus.”

Vėl ir vėl pasižiūrėjau į Koizumio veidą. Manau, kad jam ne visi namie.

“Tai neįmanoma! Aš dar puikiai prisimenu, kas nutiko prieš trejus metus. Be to, mano tėvai vis dar gyvi. Aš vis dar turiu tris siūles, kurias gavau, kai būdamas mažas įkritau į griovį. Ir kaip tu paaiškinsi visus tuos dalykus, kuriuos kankinausi kaldamas iš istorijos vadovėlių?”

“Gerai, bet kaip tu gali būti tikras, jog visi žmonės, įskaitant ir tave, nebuvo sukurti su jų ankstesniais prisiminimais? Jei taip yra iš tikrųjų, tada nereikia apsiriboti vien laiku prieš trejus metus. Pasaulyje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų tai, kad pasaulis ir visa jo gyvybė neprasidėjo prie penkias minutes.”

“……”

“Pavyzdžiui, pabandyk įsivaizduoti virtualią realybę. Tavo smegenys buvo prijungtos elektros laidais, viskas, ką tu matai, girdi, užuodi, ar net lieti, iš tikrųjų yra perduodama elektriniais signalais per laidus į tavo smegenis, tačiau vis dėlto, tu pats tiki, kad tai, ką tu patiri, yra tikra. Šis taip vadinamas tikras pasaulis iš tiesų stebinančiai trapus.”

“…… Sakykim, aš sutinku su tuo, ką sakei, visai vienodai, jog Žemė buvo sudaryta prieš trejus metus, ar prieš penkias minutes. Kas svarbu, kuo ta tavo ‘Organizacija’ susijusi su Haruhi?”

“‘Organizacijos’ lyderis tiki, kad šis pasaulis iš tikrų yra tik žmogaus sapnas. Mes, ne, visas pasaulis tam žmogui paprasčiausiai tik sapnas. Todėl, kad tai tik sapnas, tam žmogui sukurti ar pakeisti šią realybę - vaikų žaidimas. Ir mes visi puikiai žinome, kas tas žmogus yra.”

Galbūt tik dėl to, kad jis kalbėjo taip mandagiai, Koizumio veidas atrodė stulbinančiai subrendęs.

“Žmonės tą, kuris savo valia gali sukurti ir sunaikinti pasaulį, vadina Dievu.”

……Eik tu sau, Haruhi! Tu jau pasiekei Dievo lygį! Ką dabar darysi?

“Štai todėl ‘Organizacija’ visąlaik buvo itin atsargi. Jei Dievui nebepatiks šis pasaulis, ji gali tiesiog visiškai sunaikinti senąjį ir pakeisti jį nauju. Taip, kaip vaikas, kuriam nebepatinka jo smėlio pilis, nusprendžia ją sugriauti ir pastatyti naują. Nors šiame pasaulyje yra daugybė neišspręstų problemų, manau, kad jame vis dar yra gerų dalykų, dėl kurių verta toliau gyventi. Štai todėl aš padedu ‘Organizacijai’ saugant pasaulį.”

“Kodėl jūs paprasčiausiai nenueinat ir tiesiogiai nepaprašot Haruhi? Pasakykit jai, kad baigtų naikint pasaulį, ir ji gal net paklausys.”

“Žinoma, Suzumija-san to nežino, ji neturi supratimo apie savo pačios galias. Mūsų darbas pasirūpinti, kad ji niekada to nesužinotų ir ramiai nugyventų savo gyvenimą.”

Visą tai pasakęs, Koizumis vėl pradėjo šypsotis.

“Šiuo metu, ji netobulas Dievas, ji negali visiškai savo valia valdyti pasaulio. Nors ji visiškai neevoliucionavo, mes jau matėme keletą to ženklų.”

“Iš kur jūs žinot?”

“Pagalvok, kodėl esperai, tokie kaip aš, taip pat žmonės, kaip Asahina Mikuru ir Nagato Juki, egzistuoja? Todėl, kad Suzumija Haruhi to panorėjo.”

Jei kuris nors esate ateivis, keliautojas laiku, slaideris arba esperas, tada susiraskite mane!

Tučtuojau prisiminiau Haruhi prisistatymą, semestro pradžioje.

“Kadangi ji apie jas dar neišsiaiškino, ji negalės jų pilnai panaudoti, galės tik atsitiktinai, pasąmoniškai jas išlaisvinti. Visgi, per pastaruosius kelis mėnesius, Suzumija-san be perstojo išlaisvino tiek galios, kad žmogus nepajėgtų to net suvokti. Kaip jau žinai, dėl to į jos klubą įstojo Asahina Mikuru, Nagato Juki ir net aš.”

Tai reiškia, kad aš vienintelis pašalinis?

“Visai ne. Mums tu esi paslaptingiausia būtybė. Aš gana daug pasidomėjau tavo kilme, jei tu neprieštarauji. Ir galiu tave užtikrinti - tu tiesiog paprastas žmogus, be jokių ypatingų galių.”

Aš turėčiau džiaugtis ar nusiminti?

“Aš taip pat nežinau, tačiau pasaulio lemtis gali būti tavo rankose. Todėl, turi būti atsargus ir neleisti Suzumijai nusivilti šiuo pasauliu.”

“Kad jau manai, kad Haruhi Dievas” pasiūliau aš “Kodėl jums jos nepagrobus, išskrodus ir pažiūrėjus iš ko padarytos jos smegenys? Gal net sužinosit visatos paslaptis!”

“‘Organizacijoje’ iš tikrųjų yra ekstremistų, kurie galvoja taip pat, kaip tu.” pridurdamas linktelėjo Koizumis.

“Tačiau dauguma vis dar galvoja, kad geriausia palikti ją ramybėje. Vis dėlto, jei dėl to Dievas nuliūs, neišvengiamai įvyks katastrofa. Tikiuosi, jog pasaulis išliks toks, koks yra, todėl savaime tikimės, kad Suzumija-san galės ramiai gyventi. Mes nieko neišloštume, jei kiltų nelaimė……”

“……Tada, ką mums daryti?”

“Šito aš nežinau.”

“Ak taip, kas nutiktų, jei Haruhi netikėtai mirtų?”

“Ar pasaulis dėl jos mirties būtų sunaikintas drauge? O gal Dievas paprasčiausiai nustotų egzistavęs? O gal atsirastų naujas, kuris ją pakeistų? Kol tai nenutiko, niekas to nežino.”

Kava, popieriniame puodelyje atšalo. Pastūmiau jį į šalį, nes daugiau nebenorėjau gerti.

“Sakei, kad turi antgamtinių galių?”

“Na, ne visiškai tiksliai, bet daugiau ar mažiau tu teisus.”

“Tada parodyk man savo galais ir aš tavim patikėsiu. Tegul, vėl sušildyk šitą kavą.”

Koizumis linksmai nusišypsojo. Tai pirmas kartas, kai matau jį nuoširdžiai šypsantis.

“Atleisk, tačiau aš to negaliu. Mano galios ne taip lengvai perprantamos. Normaliomis sąlygomis, aš iš viso neturiu jokių ypatingų galių. Turiu įvykdyti keletą sąlygų, kol galiu jomis naudotis, tačiau tikiu, kad vieną dieną turėsi progą jas išvysti.”

“Atleisk, kad užlaikiau tave, turbūt dabar jau eisiu namo.” Tai pasakęs, Koizumis su šypsena veide išėjo.

Stebėjau nueinantį Koizumį, kol jis pradingo, tada pagalvojau paimti popierinį puodelį. Kaip ir galvojau, kava vis dar šalta.

Kai sugrįžau į klubą, užklupau Asahiną stovinčią tik su liemenėle ir kelnaitėmis.

“……”

Asahina, rankose laikanti tarnaitės kostiumą, stovėjo plačiai atmerktomis akimis, žiūrėjo į mane, nustėrusį vietoje, rankoje tebelaikantį durų rankeną. Po truputį pradėjo prasižioti jos burna, besiruošianti klykti.

“Atsiprašau.”

Nespėjus jai sušaukti, ištraukiau koją, buvusią kambaryje, ir staigiai užtrenkiau duris. Laimei, dėl to galėjau išvengti jos klyksmo.

Rimtai, turėjau pirma pasibelsti. Ne, pala, ji turėjo užsirakinti duris, jei norėjo persirengti!

Kai mąsčiau, ar išsaugoti jos švelnaus, šviesaus, pusnuogio kūno vaizdą savo ilgalaikės atminties saugykloje, iš kitos durų pusės pasigirdo tylus beldimas “Dabar jau gali užeiti……”

“Atsiprašau, dėl to.”

“Nieko tokio……”

Žiūrėjau, kaip Asahina atidarydama duris nulenkia galvą ir atsiprašo. Ji paraudo ir pasakė

“Atsiprašau, kad nuolatos demonstruoju savo gėdingąją pusę……”

Iš tikrųjų, aš visai neprieštarauju!

Ji tikrai paklusni mergina, vilki tarnaitės kostiumą, kaip jai liepė Haruhi.

Ji tiesiog pernelyg miela!

Išsigandau, kad jei toliau taip spoksosiu į Asahiną, vaizdas, kurį ką tik priėmiau pradės krypti į nepadoriąją pusę. Sukaupęs visą sveiką protą turėjau susigrumti su tais gniuždančiais geismais. Paskubomis atsisėdau į vado vietą ir įsijungiau kompiuterį.

Pastebėjęs, kad kažkas į mane žiūri, pakėliau galvą, ir pastebėjau, kad Nagato Juki dėl įvairumo į mane žiūri. Ji truputį pastūmė akinius aukštyn, po to, vėl grįžo prie savo knygos. Jos judesiai darosi visai žmogiški.

Atvėriau interneto naršyklę ir nuėjau į klubo tinklalapį, bandydamas ką nors redaguoti niekad nesikeičiančiame puslapyje, tačiau nežinojau, kur pradėti. Galvodavau, kad tinklapio redagavimas yra laiko švaistymas, ir atsidusęs uždarydavau langą. Visgi, štai aš, dvesiantis iš nuobodulio, man taip pat jau įgriso Otelas, man reikėjo kaip nors prastumti laiką.

Man bemurmant po nosimi, būnant sukryžiuotomis rankomis, netikėtai kažkas priešais mane padėjo šiltos arbatos puoduką. Žvilgtelėjau viršun ir aptikau besišypsančią Asahiną, tarnaitės kostiumu, stovinčią su padėklu rankose. Ji visai kaip tikra tarnaitė.

“Dėkoju.”

Mane neseniai kava pavaišino Koizumis, tačiau aš vis tiek su džiaugsmu priėmiau šį šiltos arbatos puodelį.

Po to, Asahina padėjo dar vieną puodelį prie Nagato, tada priešais ją atsisėdo ir tyliai gurkštelėjo iš savo pačios arbatos puodelio.

Galų gale, tą dieną Haruhi taip ir nepasirodė klubo kambaryje.

“Kodėl vakar neatėjai? Ar nenorėjai daryti apžvalgos?”

Kaip visada, pasisukau ir užkalbinau už savęs esančią Haruhi, prieš pirmąją pamoką.

Vangiai gulėdama ant suolo, smakru remdamasi į paviršių, Haruhi, žiūrėdama susierzinusiu žvilgsniu, pasakė.

“Nenervink! Vakar aš pati viską apžvelgiau!”

Iš karto supratau, kad po pamokų Haruhi viena perėjo visas vietas, į kurias ėjo praėjusį šeštadienį.

“Sudvejojau, kad galbūt ką nors praleidome, todėl pamaniau, kad dėl visa ko dar kartą pereisiu per tas vietas.”

Visada galvojau, kad tik detektyvai galvoja, jog nusikaltėliai sugrįžta į nusikaltimo vieną, bet klydau.

“Čia karšta lyg pragare! Kada mes keisimės mokyklines uniformas? Aš nori vilkėti drabužius, su trumpomis rankovėmis!”

Jie nekeičia sezono iki birželio, o iki gegužės galo liko vos savaitė.

“Suzumija, galbūt aš tai tau jau sakiau anksčiau, bet manau, kad tau reikia liautis ieškoti tų paslaptingų nutikimų ir pabandyti gyventi normalų gimnazistės gyvenimą.”

Ji pakels galvą ir piktai į mane pasižiūrės…… tikėjausi tokios reakcijos, vis dėlto, Haruhi galva liko susmigusi į suolą. Matyt, ji visai išsekusi.

“Normalų gimnazistės gyvenimą? Koks čia per gyvenimas?”

Ji atrodė visai nesudominta.

“Pavyzdžiui, susirasti padorų vaikiną. Gal net susitikinėdama užkliūsi už kokio ateivio. Taip numuštum du paukščius, vienu akmeniu, ne taip ir blogai, ar ne?”

Prieš pasiūlęs tai, pradėjau galvoti apie anos dienos pokalbį su Asahina.

“Be to, prie tavęs jau išsirikiavę pakankamai vaikinų. Tau tereikia užgniaužti tą savo ekscentrišką elgesį, ir vaikinas atsiras.”

“Hmp, koks skirtumas, turiu vaikiną, ar ne! Visa ta vadinama meilė tik laikinas galvos supainiojimas, protinė liga.”

Pasakė išsekusi Haruhi, gulėdama ant suolo ir žiūrėdama pro langą.

“Aš iš tikrųjų kartas nuo karto imu galvoti apie tokius dalykus. Juk aš veikli mergina, o mano kūnas turi poreikių. Bet nesu tokia kvaila, jog imčiaus tokių varginančių dalykų, dėl vienos akimirkos susipainiojimo. Ir aš pernelyg užsiėmusi, kad eičiau į pasimatymus, juk kas tada nutiks Komandai SOS? Aš ją vos įkūriau!”

Iš tikrųjų, ji dar neįkurta.

“Tada kodėl tau nesukūrus klubo, susijusio su kokiomis nors pramogomis? Tai garantuotai pritrauktų daugiau narių.”

“Ne.”

Kategoriškai atsisakė Haruhi.

“Aš sukūriau Komandą SOS, nes visi kiti paprasti klubai buvo per daug nuobodūs, be to, aš jau suradau mielą merginą kaip Asahina ir taip pat paslaptingą persikėlusį mokinį! Kodėl niekas dar nenutiko? Ak, jau laikas kam nors keistam nutikti.”

Tai pirmas kartas, kada matau Haruhi tokią nusiminusią, tačiau kartu ir tokią mielą. Tokia miela mergina kaip ji, net kai nesišypso, tikrai graži, ir kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau dėl to gaila.

Visą likusią dieną Haruhi praleido kietai miegodama. Kas neįtikėtina, tai kad mokytojai to visai nepastebėjo…… Ne, tai turi būti tik sutapimas.

Visgi, nuo šio momento, tyliai prasidėjo keisti dalykai. Kadangi iš pradžių tai nebuvo nieko ypatingo, niekas kitas to dar nepastebėjo, tačiau aš apie tai galvojau visą dieną, nuo pat pirmos pamokos pradžios.

Kol kalbėjausi su Haruhi, mano mintys sukosi apie kai ką kitą. Viskas prasidėjo ryte nuo raštelio palikto mano mokyklos batų spintelėje.

Jame buvo užrašyta:

Po pamokų, kai visi išeis, ateik į klasę 1-5.

Tai buvo akivaizdžiai merginos rašysena.

Kaip jį suprasti? Nepaprastosios padėties posėdis vyko mano galvoje, dėl skirtingų požiūrių.

Pirmasis bylojo: “Tai jau buvo nutikę”, tačiau rašysena skyrėsi, nuo tos, kuri buvo knygos žymeklyje. Nagato, kuri tvirtina, kad yra ateivių Gyvoji Humanoidinė Sąsaja, raštas buvo toks gražus, kad atrodė lyg atspausdintas, visgi šis raštelis kelia gimnazistės rašysenos įvaizdį. Be to, Nagato nebūtų tokia tiesmuka ir nedėtų raštelio į mano batų spintelę.

Antrasis bylojo: “Ar tai gali būti Asahina?”. Ne, jei tai būtų Asahina, ji atsitiktinai neišplėštų popieriaus lapo ir neprikeverzotų raštelio, neparašiusi tikslaus laiko. Būtent, ji savo kruopščiai parašytą laišką įdėtų į voką.

Tarp kitko, keista, jog susitikimo vieta buvo mano klasė. “Nejaugi Haruhi?!” klykė trečiasis požiūris. Tai iš viso neįmanoma, jei tai būtų ji, ji tiesiog netemtų mane į laiptinę ir iš karto pasakytų, ką nori iš manęs sužinoti.

Remdamasis panašiu samprotavimu, atmečiau ir Koizumį. Galiausiai, ketvirtasis požiūris bylojo: “Galbūt tai meilės laiškelis nuo kokios nepažįstamosios?”. Nesirūpinkim dėl to, ar tai meilės laiškas, ar ne, esmė ta, aš esu kažkieno kviečiamas, ir tai neprivalo būti mergina.

“Neįkliūk į tai! Tikriausiai tai durnas Tanigučio ir Kunikido juokelis.” Jo, tai labiausiai tikėtinas požiūris. Įmanoma, kad tas mulkis Tanigučis krėstų tokį beprasmį pokštą, tačiau manau, jam reikėjo daugiau prirašyti.

Apie visą tai galvodamas, be tikslo vaikščiojau po mokyklą. Po pamokų, Haruhi pasakė, kad blogai jaučiasi ir išėjo namo. Tai puiki proga!

Nusprendžiau pirma nueiti į klubo kambarį. Išprotėčiau, jeigu per anksti nueičiau į klasę laukti kažkokio nepažįstamojo. Be to, jei netikėtai užeitų Tanigučis ir pasakytų “Ei, tu vis dar lauki? Negaliu patikėti, kad pakibai ant tokio menko raštelio, koks tu nekaltas!” įsiusčiau iki pamėlynavimo. Pirma prastumk laiką, žvilgtelėk į klasę, ir po to įsitikinęs, kad nieko aplink nėra, užeik vidun. Taip, tai tobula strategija!

Iš pritarimo sau linksėdamas, pasiekiau klubo kambarį. Šįkart, prisiminiau pasibelsti.

“Prašom užeiti.”

Kai tik įsitikinau, kad tai Asahinos balsas, atidariau duris. Nesvarbu, kiek kartų pamatau Asahiną tarnaitės kostiume, ji vis tiek atrodo tokia žavinga!

“Ilgokai užtrukai, kol atėjai, o kur Suzumija-san?”

Atrodo, jog ji vėl verda arbatą.

“Ji išėjo namo, šiandien ji atrodė baisiai pavargusi. Jei sieki keršto, dabar tavo proga, šiuo metu ji atrodo labai silpna.”

“Aš neketinu daryti nieko panašaus!”

Mes sėdėjome vienas priešais kitą ir kambaryje gėrėme arbatą, kol Nagato skaitė. Regis, mes atgal atvirtome į beprasmę draugiją, kokia buvome anksčiau.

“Koizumis dar neatėjo?”

“Koizumis-kun buvo anksčiau atėjęs, sakė, kad šiandien turi eiti į darbą, todėl išėjo anksčiau.”

Kažin kokį darbą jis turi? Kad ir kaip būtų, aš dabar užtikrintai galiu išbraukti Koizumį ir Haruhi iš savo įtariamųjų, parašiusių tą raštelį, sąrašo.

Kadangi neturėjome ką veikti, kalbėdamasis žaidžiau Otelą su Asahina. Laimėjus tris partijas, nustojome žaisti ir nuėjau į internetą paskaityti naujienų, o tą akimirką Nagato užvertė savo knygą. Pastaruoju metu, šį jos veiksmą laikėme, kaip ženklą, kad laikas užbaigti šiandienos klubo veiklą (nors nežinome, kokia ta veikla), pradėti susidėti daiktus ir eiti namo.

“Aš turiu persirengti, todėl eik pirma.”. Išgirdęs Asahiną tai sakant, išskubėjau lauk iš klubo kambario. Laikrodis rodė pusę šešių, klasėje turėtų nieko nebebūti, tiesa? Net jai tai buvo Tanigučio pokštas, jam jau būtų nusibodę laukti taip ilgai ir jis būtų išėjęs namo. Nepaisant to, tik dėl visa pikto, porą kartų perbėgau laiptais per viršutinius aukštus.

Tyliame koridoriuje giliai įkvėpiau. Kadangi klasės langai koridoriuje padaryti iš nepermatomo stiklo, negalėjau pro juos matyti, kas vyksta viduje, tik oranžinę spalvą, dėl besileidžiančios saulės.

Nesistebėjau tuo, kad kažkas klasėje manęs laukė, tačiau buvau pritrenktas, kai sužinojau, kas tai buvo. Priešais lentą stovėjo žmogus, apie kurį nebūčiau pagalvojęs.

“Tu vėluoji.”

Nusišypsojo Asakura Rjouko.

Ji perbraukė per savo ilgus šilkinius plaukus ir pradėjo eiti tarp suolų. Jos stangrios šlaunys po susiraukšlėjusiu sijonu ir balti kambariniai bateliai labai blaškė dėmesį.

Ji sustojo klasės viduryje ir su šypsena pamojo link manęs.

“Užeik!”

Lyg būčiau įsiurbtas vidun, jos veiksmas privertė mane paleisti durų rankeną ir žengti link jos.

“Vadinasi, tai tu……”

“Taip, nustebai?”

Asakura linksmai nusišypsojo. Jos dešinioji veido pusė buvo raudona, dėl besileidžiančios saulės spindulių.

“Tu norėjai su manimi susitikti?”

Tyčia paklausiau grubiu tonu, o Asakura sukikeno ir atsakė,

“Iš tiesų norėjau su tavimi susitikti, aš turiu kai ko tavęs paklausti.”

Šviesus Asakuros veidas dabar pasisuko į mano pusę.

“Ar esi girdėjęs sakant, kad ‘Geriau padaryti ir gailėtis, nei gailėtis, kad to visai nepadarei’? Ką apie tai manai?”

“Nelabai žinau, kas tai pasakė, bet manau, prasmė teisinga.”

“Jei yra situacija, kurioje išlaikant tą pačią padėtį viską pablogins, o tu neįsivaizduoji, kaip ją pagerinti, ką tu darytum?”

“Pagerinti? Apie ką tu kalbi? Ekonomiką?”

Nekreipdama dėmesio į mano klausimą, Asakura nusišypsojo ir tęsė:

“Ar nemanai, kad geriau pirma padaryti, o po to susidurti su pasekmėmis? Juk niekas nepasikeis, jei viskas ir toliau taip klostysis.”

“Em, turbūt taip.”

“Ir aš taip galvoju.”

Asakura, laikydama rankas už nugaros, truputį pasilenkė pirmyn.

“Vis dėlto, kadangi mano vadovai nesugeba galvoti apie pašalinius dalykus, jie nepalaiko ryšio su sparčiais šios realybės pokyčiais, aš verčiu save ką nors daryti, kad priversčiau viską vykti sklandžiau. Štai todėl, būdama šioje realybėje, nusprendžiau veikti savo nuožiūra ir priverstinai padaryti keletą pasikeitimų.”

Apie ką ji po galais šneka? Tai kažkoks juokelis? Apsižvalgiau po kambarį, svarstydamas, ar Tanigučis slepiasi spintoje su šluotomis ir šepečiais, ar po tupi mokytojo suolu.

“Man atsibodo stebėti nesikeičiančią aplinką, todėl……”

Taip įtemptai žvalgiausi aplink, kad vos girdėjau, ką sakė Asakura.

“Aš tave užmušiu ir pažiūrėsiu, kaip reaguos Suzumija Haruhi.”

Tą akimirką, Asakuros dešinė ranka sutviskėjo ir metalinės šviesos blyksnis praskrido pro mano kaklą.

Maloniai šypsodamasi, Asakura dabar rankoje gniaužė armijos peilį.

Man labai pasisekė, kad išvengiau pirmojo smūgio. Nes dabar ant nugaros gulėjau ant grindų, išblyškęs žiūrėdamas į Asakurą. Jei ji mane įvilios į spąstus, negalėsiu pabėgti! Tokia mintis šmėstelėjo man galvoje, ropojant atgal kaip žiogui.

Kodėl Asakura nesekė man iš paskos?

…… Ne, pala! Kas po velnių čia dedasi? Kodėl Asakura bando mane nudurti su peiliu? Vieną akimirką, ką ji dabar pasakė? Ji nori mane užmušti? Mane užmušti? Už ką?!

“Baik kvailioti!”

Nesugebėjau pasakyti nieko geresnio, tik tą man prilipusią frazę.

“Tai labai pavojinga! Net jei tai netikras peilis, tu mane nežmoniškai išgąsdinai! Liaukis!”

“Tu manai, kad aš juokauju?” labai maloniu balsu pasakė Asakura, skambėdama visai nerimtai. Kai dabar pagalvoju, besišypsanti gimnazijos mokinukė, besikesinanti į tavo gyvybę peiliu, skamba nežmoniškai kraupiai. Žodžiais negalima apsakyti, kaip buvau išsigandęs.

“Hmp.” geometrinias Asakura paplekšnojo per petį kita peilio puse.

“Tau nepatinka mirtis? Tu nenori mirti? Organinių būtybių mirtis man nereiškia nieko.”

Lėtai atsistojau. Tai turi būti tik pokštas, aš persigandęs tik todėl, kad pernelyg rimtai reaguoju. Toliau sau tai kartojau, nes visa tai pernelyg neįtikėtina. Asakura, uoliai dirbanti ir rimta klasės seniūnė, kuri pamokoje kalba, tik kai būtina, nepakvaištų, net jei susidurtų su nelaime. Kodėl ji griebė peilį ir staiga pareiškė, kad nori mane užmušti.

Vis dėlto, tas peilis tikras, jei nebūčiau išsisukęs, dabar į visas puses taškyčiausi kraujais.

“Nesuprantu, ką tu sakai. Tai daugiau nebejuokinga, gerai? Padėk tą baisų daiktą šalin!”

“Negaliu,” nusišypsojo Asakura savo įprasta, nekalta šypsena “nes aš tikrai noriu tavo mirties.”

Ji laikė savo peilį prie liemens ir puolė link manęs. Koks greitis! Tačiau šį kartą buvau pasiruošęs, nes dar prieš tai, kai būtų sujudėjusi Asakura, ketinau pasprukti pro duris… ir atsitrenkiau į sieną.

????

Nėra durų. Langų irgi. Ten, kur turėjo būti langai į koridorių, dabar buvo stora, pilka siena.

Neįmanoma!

“Tai beprasmiška.”

Iš už nugaros artėjo Asakuros balsas.

“Aš turiu šios erdvės informacijos kontrolę, todėl visi išėjimai yra užblokuoti. Iš tikrųjų, tai gana paprasta, tereikia sutrikdyti šio pastato molekulinę struktūrą. Dabar šis kambarys visiškai izoliuotas. Dabar niekas negali patekti vidun, ar lauk iš jo.”

Apsisukau ir pamačiau, kad saulėlydis irgi dingo. Visa klasė apsupta betoninių sienų, paliekant kaboti tik šaltai į suolus šviečiančias lempas.

Negali būti!

Asakuros siluetas lėtai pajudėjo link manęs.

“Siūlau tau liautis priešintis; vis tiek mirsi.”

“……Kas tu iš tikrųjų?”

Nesvarbu, kaip žiūrėjau, aplink mane buvo tik sienos. Jokių durų, jokių langų, nieko! Gal man stogas nuvažiavo?

Aš paklaikusiai blaškiausi tarp suolų, bandydamas kuo toliau pabėgti nuo Asakuros. Tuo tarpu Asakura link manęs judėjo tiesia linija, laisva valia traukdama suolus ir kėdes jai iš kelio. Palyginus su ja, mano kelias visada užblokuotas suolais.

Šis katės ir pelės žaidimas ilgai netruko, ir galiausiai buvau įremtas į kampą.

Tokiu atveju……

Nusprendžiau surizikuoti ir mesti kėdę į Asakurą, tačiau kėdė priešais pat Asakurą pasisuko ore ir nuskrido į kitą kambario galą. Kaip tai gali būti įmanoma?!

“Ar nesakiau, kad tai beprasmiška? Viskas šiame kambaryje mano valioje.”

Palauk… Palauk!

Kas čia dedasi? Jei čia ne pokštas ar apgavystė, ir nei aš, nei Asakura neišdurnėjome, kas po galais čia dedasi?

Aš tave užmušiu ir pažiūrėsiu, kaip reaguos Suzumija Haruhi.

Rjouko: "Aš tave užmušiu ir pažiūrėsiu, kaip reaguos Suzumija Haruhi."

Kodėl vėl Haruhi? Haruhi, na tu ir populiari!

“Reikėjo man taip iš pat pradžių padaryti.”

Asakurai tai pasakius, mano kūnas sustingo. Taip negalima! Tu sukčiauji!

Mano kojos sustingo prie grindų, negalėdamos judėti. Mano rankos nejuda lyg vaškinės - negaliu pajudinti nei piršto! Mano veidas užstrigo žiūrint į grindis, galėjau tik matyti, kaip Asakuros kambariniai bateliai lėtai atsiranda mano regos lauke.

“Kai tik mirsi, Suzumija Haruhi privalės kažkaip reaguoti. Tai gali sukurti didžiulį informacijos sprogimą, iš kurio galbūt ką nors sužinosime. Tokia galimybė gali atsirasti tik kartą gyvenime.”

Žinok, kažkodėl man dzin!

“Dabar mirk!”

Jaučiau, kad Asakura pakelia peilį. Kur ji pradės? Nuo gerklės arterijų, širdies? Jei žinočiau, kaip mirsiu, galėčiau bent pasiruošti. Bent jau leisk man užsimerkti…… Ne, nepajėgiu. K… Kas čia?!

Staiga pajutau suvirpant orą. Į mane pradėjo skristi peilis……

Tą akimirką, pasigirdo garsus trūkinėjimas ir įgriuvo lubos. Betono gabalas užkrito man ant galvos - skauda! Bliamba! Dėl didelio kiekio toliau krentančių nuolaužų buvau apipiltas baltomis dulkėmis ir, turbūt, Asakura irgi. Vis dėlto, negalėjau tuo įsitikinti… ne, pala! Aš vėl galiu judėti! Pakėliau galvą ir išsiaiškinau……!

Apstulbinta Asakura - jau ketinusi perrėžti man gerklę. Priešais mane stovėjo, pagavusi ašmenius plikomis rankomis… plikomis rankomis…! liekna Nagato Juki figūra.

“Tavo autonominės programos pernelyg paprastos.” savo neemocingu balsus pasakė Nagato.

“Informacijos užblokavimas ties lubų sritimi buvo neužbaigtas. Todėl galėjau tai atrasti ir patekti vidun.”

“Tu nori man sutrukdyti?” ramiai pasakė Asakura. “Kai tik nužudysiu šį žmogų, Suzumija Haruhi būtinai kaip nors reaguos. Tik taip galėsim gauti daugiau informacijos.”

“Tu turėjai būti mano pastiprinimas.” pasakė Nagato, lyg skaitytų kokią mantrą, “Toks nepaklusnumas draudžiamas; tu privalai paklusti mano įsakymams.”

“Kas jei atsisakysiu?”

“Tada aš atjungsiu tavo informacijos sąsają.”

“Gal norėtum pamėginti? Čia aš turiu pranašumą, kadangi ši klasė priklauso mano informacijos kontrolės apimtims.”

“Vykdoma informacijos sąsajos atjungimo programa.”

Nagato pabaigus, peilis jos rankoje pradėjo ryškiai švytėti. Tada, lyg cukraus kubelis įdėtas į arbatos puodelį, lėtai sklaidėsi, sutrupėjo ir kaip milteliai nubyrėjo ant grindų.

“!!”

Asakura paleido peilį ir pašoko penkis metrus atgal. Matydamas šią sceną, galėjau tik galiausiai suvokti - “eik tu sau, šitos dvi tikrai ne žmonės.”

Vienu šuoliu peršokusi visą atstumą, Asakura grakščiai nusileido ir toliau kaip visada šypsojosi.

Erdvė aplink pradėjo išsikreipti - maždaug taip galiu tai apibūdinti. Asakura, suolai, lubos ir grindys smarkiai raibuliavo; apskritai, viskas priminė tai, kas atrodė lyg skystas metalas, nors nemačiau labai aiškiai.

Kai apie tai galvojau, lyg vidury oro susiformavo kažkas, kas priminė ietis, ir prie ištiestų Nagato delnų sutrupėjo į kristalų gabalus - tik tiek galėjau suprasti.

Po sekundės, aplink Nagato nesiliovė kristalizuoti sprogimai, o ant grindų byrėjo milteliai. Kristališki, ietis primenantys daiktai iš visų pusių žaibo greičiu skraidė link mūsų. Tik po kiek laiko išsiaiškinau, kad Nagato tokiu pat greičiu tas ietis atmušinėja.

“Nejudėk.”

Nagato, nenustodama atreminėti jos puolimo, kita ranka patempė mane už kaklaraiščio numetė mane ant žemės, kad už jos slėpčiausi.

“Oi!”

Neaiškus daiktas praskrido man virš galvos ir atsitrenkęs į lentą sudužo į gabalus.

Nagato truputį pakėlė galvą ir tą akimirką iš lubų išaugo daug varveklių, kurie krito ant Asakuros galvos. Asakura pasitraukė greičiu, neįžiūrimu plika akimi, o ant grindų akimirksniu atsirado miškas susmigusių varveklių.

“Šioje erdvėje tau neįmanoma mane nugalėti.” ramiai pasakė Asakura. Ji ir Nagato besigrumdamos stovėjo keli metrai viena prieš kitą, tuo tarpu aš tik beviltiškai drybsojau ant žemės, nedrįsdamas atsistoti.

Nagato stovėjo priešais mane, truputį išskėstomis kojomis. Taip, tai labai panašu į ją - ant jos kambarinių batų mažomis raidėmis buvo užrašytas jos vardas. Tada, lyg giedodama giesmę, Nagato kažką tyliai sumurmėjo:

SELECT serijinis_numeris FROM duomenų_bazė WHERE kodas=’informacija’ ORDER BY puolamoji_kovos_informacija HAVING naikinimo_režimas

“Taikinio vardas - Asakura Rjouko, priešiškumas patvirtintas. Atjungiama taikinio organinės informacijos sąsaja.”

Paprasta erdvė klasėje nebeegzistuoja. Viskas pavirto į geometrines figūras ir sukosi kaip kaleidoskope, o gal tik man galva sukosi.

“Tu nustosi funkcionuoti anksčiau, nei aš.”

Visame šitame spalvotame miraže neįsivaizdavau, iš kur sklido Asakuros balsas.

Vuuš, pasigirdo vėjo, pjaunančio per orą, garsas.

Nagato man stipriai spyrė kulno galu.

“Ką tu……”

Nespėjus man pabaigti, man pro pat nosį žaibišku greičiu pralėkė neįžiūrima ietis ir nukrito ant grindų.

“Dar pažiūrėsim, kiek ilgai pajėgsi jį ginti. Pamėgink tai!”

Kitą sekundę, Nagato stovėjo priešais mane, suvarpyta tuzino rusvai atrodančių ilgų iečių.

“……”

Paaiškėjo, jog Asakura užpuolė vienu metu Nagato ir mane iš visų pusių. Nagato nepajėgė išsklaidyti ar atmušti dalies iečių, todėl, kad mane apgintų, panaudojo savo kūną. Bet tada aš to gerai nesupratau, nes tai nutiko per greitai.

Nagato akiniai nukrito jai nuo veido ir šiek tiek pašoko, kai nukrito ant grindų.

“Nagato!”

“Geriau nejudėk.” ramiai pasakė Nagato, rodydama į ietis, įstrigusias jai į krūtinę ir pilvą. Po jos kojomis pradėjo atsirasti kraujo bala.

“Aš sveika.”

Ne, tu visai neatrodai sveika!

Nagato, net nesuvirpėdama, ištraukinėjo ietis lauk iš kūno. Kraujuotos ietys krito ant žemės, sukeldamos ledo garsą, ir po kelių sekundžių pavirsdavo į suolą. Štai iš ko jos padarytos!

“Būdama taip sužalota, nemanau, kad dabar sugebėtum mane sustabdyti. Štai galutinis smūgis!”

Kitame iškrypusios erdvės gale, Asakuros siluetas banguojančiai švytėjo. Veide mačiau jos šypseną. Ji lėtai pakėlė rankas, kurios, jei man neprisisapnavo, švytėjo nuo pečių iki pirštų galų ir dvigubai pailgėjo. Ne, daug labiau nei dvigubai…!

“Prašau, mirk!”

Asakuros rankos toliau tempėsi, besirangydamos kaip kokie čiuptuvai, ir artinosi iš abiejų pusių. Negalėdama judėti, trapi Nagato figūra baisiai sudrebėjo… Po akimirkos, mano veidas buvo aptaškytas krauju.

Asakuros kairioji ranka įsismeigė į dešinę Nagato pilvo dalį, tuo tarpu dešinioji ranka pervėrė kairiąją krutinės dalį, kiaurai pereidama per nugarą ir sustodama prie klasės sienos. Kraujas tiško iš Nagato kūno, tekėdamas žemyn kojomis, padarydamas kraujo balą dar didesne.

“Baigta.” tyliai pasakė Nagato, po to paėmė už čiuptuvų. Nieko nenutiko.

“Kas baigta?” pasakė Asakura, sakydama tai, lyg būtų laimėjusi. “Turi galvoje savo trejus gyvenimo metus?”

“Ne.” ištarė rimtai sužeista Nagato, tarytum nieko jai nebūtų nutikę. “Pradedamas informacijos sąsajos atjungimas.”

Beveik akimirksniu, viskas klasėje pradėjo ryškiai švytėti, nykti ir per kitą akimirką pavirto į dulkes. Suolas priešais mane taip pat pavirto į dulkes ir išsisklaidė.

“Kaip taip gali būti……”

Kristalų smiltelės nesiliaunančiai byrėjo pro lubas ir šįkart būti priblokštai buvo Asakuros eilė.

“Tu tikrai nepakartojama.”

Ietys Nagato kūne irgi pavirto į dulkes.

“Man prireikė daug laiko, kad persiskverbčiau per programą. Tačiau dabar viskas baigta.”

“…… Prieš pradėdama veikti, tu paruošei išskaidymo elementus, ar ne? Nieko keisto, kad pasirodei silpna. Nes iš anksto panaudojai visą savo puolimo informaciją……” nusiminusiai pasakė Asakura, jos rankoms pradėjus išsisklaidyti.

“Ak, kaip gaila, vis dėlto, aš buvau tik pastiprinimas. Galvojau, kad tai bus proga ištrūkti iš šito akligatvio.”

Asakura atgal atvirto į savo paprastą klasiokės būdą ir džiugiai į mane pasižiūrėjo.

“Aš pralaimėjau. Puiku, kad galėsi išgyventi. Bet geriau būk atsargus, Integruotos Informacijos Esybė nėra tokia vieninga, kaip gali pagalvoti. Joje yra ir daugiau tokių, kurie turi kitokią nuomonę, kaip ir tarp žmonių. Bus ir daugiau tokių ekstremistų, kaip aš. Ir ką gali žinoti, gal net tie, kurie valdo Nagato-san gali pakeisti savo nuomonę ir nuspręsti vietoj to nužudyti tave.”

Asakura jau iki pat krūtinės buvo padengta tviskančių kristalų.

“Iki tada, linkiu tau laimės su Suzumija-san. Iki.”

Tai pasakiusi, Asakura tyliai pavirto į mažą smėlio kalvą, kurio mažos kristalų kruopelytės po truputį nyko, kol visiškai išsisklaidė.

Šitaip, tarp išsibarsčiusių kristalėlių dulkių, gimnazistė, žinoma, kaip Asakura Rjouko, visiškai išnyko iš mūsų mokyklos.

Staiga pasigirdo tylus dunkstelėjimas. Pasisukęs, pamačiau Nagato, gulinčią ant grindų, todėl nuskubėjau prie jos.

“Nagato! Laikykis! Aš iškviesiu greitąją!”

“Nereikia.”

Nagato savo plačiai pramerktomis akimis pažvelgė į lubas.

“Fiziniai pažeidimai man nėra labai svarbūs. Svarbiausia reikia atkurti šią erdvę į jos pradinę būseną.”

Smėlio kristalai aplink nustojo kristi.

“Pašalinamos svetimos medžiagos, vykdoma klasės rekonstrukcija.”

Kai ji baigė, pažįstama 1-5 klasė iš naujo pasirodė prieš mūsų akis. Tai atrodė kaip kasetės atsukimas: viskas klasėje sugrįžo į savo vietas.

Lenta, mokytojo stalas, likusios kėdės ir suolai, viskas išaugo iš balto smėlio ir sugrįžo į savo originalias būsenas, kaip kad mačiau prieš šiandienos pamokų pabaigą. Negaliu apibūdinti to, kas tuomet dėjosi mano galvoje. Jei nebūčiau visko matęs savo akimis, manyčiau, kad šie vaizdai sukurti naujausių kompiuterinės grafikos specialiųjų efektų.

Langai su naujais sveikais stiklais išaugo iš sienų; vėl lauke pasirodė saulėlydis, apšviečiantis mane ir Nagato oranžine šviesa. Bandžiau žvilgtelėti į savo suolą - viskas buvo taip, kaip palikau, o kraujas, aptaškytas ant mano veido, buvo visiškai išnykęs. Tai neprilygstama. Tai kaip kažkokia magija!

“Ar tu tikrai sveika?”

Priklaupiau prie Nagato, kuri toliau gulėjo ant grindų. Galvojau, kad ji turės daugybę žaizdų ir skylių savo uniformoje, po to, kai buvo perdurta tų iečių, bet dabar viskas buvo pradingę.

“Apdorojimo galios dabar perjungtos į informacijos valdymą, todėl sąsajos regeneracija buvo atidėta. Pradedamas atkūrimo procesas.”

“Ar tau padėti?”

Stebėtinai, Nagato nedvejojo ir paėmė mano ranką, o kai jau norėjo keltis -

“A.”

Ji netikėtai aiktelėjo.

“Pamiršau atkurti akinius.”

“……Aš manau, kad tu atrodai mielesnė be akinių. Šiaip ar taip, merginos su akiniais manęs neužveda.”

“Ką reiškia ‘užveda’?”

“Nieko, tik juokauju.”

“Aišku.”

Dabar ne laikas kalbėti apie tokius niekus. Gailiuosi, kad tai pasakiau. Jei nereikėtų beširdiškai palikti Nagato, iš gėdos tučtuojau bėgčiau iš klasės.

“Ui-su.”

Netikėtai atsidarė klasės durys

“Pa~mir~šau, pamiršau krepšį~ ”

Dainuodamas savo paties sukurtą dainą, į klasę įžengė Tanigučis.

Tanigučis turbūt net nepagalvojo, kad klasėje dar kas nors gali būti. Kai mus pastebėjo, sustingo iš nuostabos, plačiai išsižiojęs kaip kvailys.

Tuo momentu, aš rankose laikiau Nagato, bet jei būtumėte tai matę, būtų galėję pasirodyti, kad aš ją lėtai paguldau.

“Atleiskite.” nepaprastai rimtu balsu pasakė Tanigučis, tokiu, kokio iš jo dar niekada nebuvau iš jo girdėjęs, ir, net neuždaręs durų, tuoj pat išsinešdino iš klasės. Neturėjau laiko net bėgti jam iš paskos.

“Įdomus žmogus.” pasakė Nagato.

Sunkiai atsidusau.

“Ką man daryti~?”

“Palik tai man.” pasakė Nagato, gulėdama mano glėbyje.

“Manipuliavimas informacija - mano stiprioji pusė. Padarysiu taip, kad atrodys, jog Asakura Rjouko persikėlė į kitą mokyklą.”

Štai kaip!

Dabar ne laikas galvoti apie tokius nereikšmingus dalykus. Buvau priblokštas. Kai dabar pagalvoju, aš patyriau nerealų nutikimą! Dabar nebesvarbu, tikiu ar ne tais absurdiškais dalykais, kuriuos man pasakojo Nagato. Kitaip tariant, nebėra jokių abejonių! Nutikimas privertė mane suprasti situacijos rimtumą. Aš buvau įsitikinęs, kad žūsiu! Jei Nagato nebūtų išlindusi pro lubas, Asakura būtų mane nudėjusi. Išsikraipančios klasės, Asakuros, pavirtusios į pabaisą, ir ramiai ją sunaikinančios Nagato vaizdai įsirėžė man į galvą.

Ar taip Nagato norėjo man parodyti, kad ji tikrai ateivė?

Tarp kitko, aš dabar tapau paslaptingo nutikimo dalyviu. Kaip kad minėjau pačioje pradžioje, norėjau būti įtrauktas į tokius nutikimus, tapti antraeiliu veikėju, ir to būtų visai užtekę. Tačiau štai išėjo taip, kad tapau pagrindiniu veikėju! Taip, aš labai norėjau tapti pasakojimo apie ateivius dalyviu, tačiau, kai galiausiai tokiu tapau, visa tai atrodo kiek kitaip.

Nuoširdžiai kalbant, tai mane labai neramina.

Kuo aš norėjau būti, tai kokiu nors pašaliniu, kuris herojui sunkiu metu maloniai besišypsodamas suteiktų patarimą. Nenoriu, kad mano gyvybei grasintų mano paties klasiokės! Aš vis dar branginu gyvenimą!

Mano mintys kurį laiką kažkur klajojo be tikslo, kol sėdėjau vidurį oranžinių spindulių apšviestos klasės, visai nejausdamas svorio savo rankose.

K…… Kas čia dabar? Ką aš sau galvoju? Dėl to, kad šitiek laiko užsigalvojau, visai nepastebėjau, kad Nagato baigė savo regeneraciją ir tuščia veido išraiška spoksojo į mane.

Kitą diena, Asakura Rjouko klasėje nepasirodė.

Žinoma, tai savaime suprantama, tačiau, matyt, tik man.

“O… Asakura? Tai kažkaip susiję su jos tėvo darbu, todėl ji turėjo greitai išvykti. Iš tiesų, mokytojai irgi buvo nustebinti, nes mums pranešta buvo tik šį rytą. Jie turėjo išvykti iš šalies, išskrido praėjusią naktį.”

Kai Okabė-sensei paskelbė šią pramanytą istoriją, klasėje kilo triukšmas, dauguma merginų šūkaliojo iš nuostabos “Ką?”, “Kodėl?”, vaikinai irgi pradėjo tarp vieni kitų šnabždėtis. Net Okabė atrodė suglumęs. Ir visai nekeista, jog mergiotė už manęs negalėjo dėl to tylėti.

Bum! Ji vožė man kumščiu per nugarą.

“Kjonai, tai privalo būti paslaptingas nutikimas!” Suzumijos Haruhi akys ryškiai švytėjo, vėl būdama kupina jėgų.

Ką turėčiau daryti? Pasakyt jai tiesą?

Žinok, iš tikrųjų, Asakura-san buvo sukurta kažkokios neaiškios būtybės, pavadinimu Integruotos Informacijos Minčių Esybė, Nagato-san yra jos bendradarbė, tačiau jos susiginčijo dėl to, ar reikia mane nudaigoti ar ne. Na, kodėl mane? Jo, kad sužinotų daugiau apie tave, Haruhi. Vis dėlto, Nagato-san ją pavertė į smėlį. Va, viskas.

Žinoma, kur gi ne. Negalėčiau jai taip pasakyti. Net nenoriu. Apsimesiu, jog visa tai buvo tik haliucinacija, ir tegul taip lieka.

“Pirma atvyksta paslaptingas persikėlęs mokinys, po to mergina paslaptingai išvyksta. Kas dedasi kažkas įtartina!”

Turėčiau ją pagirti už puikią intuiciją?

“Gal pasikeitė jos tėvo darbovietė?”

“Nei negalvok, kad patikėsiu tokiu apgailėtinu pasiteisinimu!”

“Tikėk ar ne, bet dėl šitos priežasties dauguma mokinių persikelia į kitą mokyklą.”

“Na, juk keista! Jie užtruko vos vieną dieną, kad gautų darbovietė pakeitimo pranešimą, sutiktų ir išsikeltų! Koks tai per darbas?”

“Gal Asakuros tėvas jai iš anksto nepasakė……”

“Neįmanoma! Privalom tai ištirti!”

Norėjau pasakyti, jog darbo perkėlimas buvo tik pasiteisinimas, jie turėjo per naktį pabėgti nuo skolų išmušinėtojų, palikdami kalną skolų, bet nusprendžiau, kad nereikia. Kadangi žmogus, kuris žinojo priežastį, buvau aš.

“Kaip Komandos SOS narė, negaliu leisti tokiam paslaptingam įvykiui likti nepastebėtam!”

Prašau, liaukis!

Po to, kas nutiko vakar, mano požiūris į viską pasikeitė pernakt. Visgi, savo akimis paliudijau tuos antgamtinius dalykus, o bandydamas save įtikinti, kad to niekada nebuvo, priėjau išvadą: arba man buvo haliucinacijos; arba man kažkas negerai su smegenimis; arba pats pasaulis pakankamai pakvaišęs; arba tai tik labai ilgas sapnas.

Tarp kitko, aš netikiu, kad pats pasaulis iš tikrųjų virtuali realybė.

Taip, kam nors, kuriam vos sukako 15, susidurti su gyvenimą keičiančiais posūkiais šiek tiek per anksti!

Kodėl paauglys kaip aš turi kamuotis su tokiai filosofiniais klausimais, kaip “Pasaulis egzistuoja, ar ne?”. Tai ne dalykai, apie kuriuos turėčiau galvoti! Maldauju, nepridėkit problemų mano gyvenime!

Man jų ir taip pakanka!

Šeštasis skyrius

Kaip ir vakar, šiandien radau dar vieną laišką savo batų spintelėje. Kas pastarosiomis dienomis užėjo žmonėms, jog pradėjo siuntinėti laiškus per batų spinteles?

Vis dėlto, šįkart jis kėlė kitokį įspūdį. Laiškas nebuvo sulenktas išplėšto popieriaus lapas ir nebuvo anoniminis, kaip praėjusį kartą. Antroje voko pusėje, kuris atrodė kaip vienas tų dailių vokelių, kuriuos gauni su shoujo-mangos žurnalais, kad galėtum siųsti anketas ir panašiai, buvo aiškiai parašytas vardas. Jei akys manęs neišduoda, puikiai žinojau, kieno vardas ant jo užrašytas.

Asahina Mikuru.

Tučtuojau susigrūdau voką į švarko kišenę ir nulėkiau į vyrų tualetą jo perskaityti. Jame, ant popieriaus lapelio, visur pilname šypsenėlių, buvo užrašyti šie žodžiai:

Lauksiu tavęs klubo kambaryje per pietų pertrauką. Mikuru-čian

Po vakarykščių nutikimų, mano visas požiūris į gyvenimą, pasaulį ir pačią realybę padarė 360 laipsnių salto, lyg koks akrobatas.

Nebenorėjau daugiau niekada patekti į tokią gyvybei grasinančią padėtį.

Tačiau negalėčiau jo atmesti. Šiaip ar taip, juk šį kartą mane kviečia Asahina! Nors neturiu jokių įrodymų, kad šis laiškas parašytas Asahinos, niekada neabejočiau jo autentiškumu, nes ji tiesiog idealiai priminė tokią, kuri imtųsi šių netiesioginių poelgių. Be to, įsivaizdavus ją spaudžiant rašiklį smagiai rašant ant mielo popieriaus lapelio, tai ją puikiai atitinka. Jeigu tai per pietų pertrauką, klube taip pat turėtų būti Nagato, jei kas nors nutiks, manau ji atskubėtų mane išgelbėti.

Prašau, nesakykit, kad aš apgailėtinas bailys. Vis dėlto, aš dar tik gimnazijoje.

Po ketvirtos pamokos, buvau apsuptas: Tanigučio, spoksančio į mane prasmingomis akimis; Kunikido, ateinančio su savo priešpiečių dėžute; ir Haruhi, reikalaujančios, kad drauge su ja eičiau į mokytojų kabinetą, tirti Asakuros išvykimo tiesos. Net nepavalgęs pietų, nuskubėjau į klubą.

Nors buvo tik gegužė, tačiau saulė spigino lyg vasarą. Saulė, kuri lyg būtų buvusi perkrauta anglies, dosniai spinduliavo energiją į Žemę. Galiausiai atėjus vasarai, Japonija pavirsta į natūralią sauną. Vos nuėjęs kelis žingsnius, jaučiau kaip prakaitas skverbiasi man į apatinius.

Po trijų minučių, pasiekiau klubo kambario duris. Pirma pasibeldžiau.

“Prašom užeiti.”

Be jokių abejonių tai buvo Asahinos balsas. Puiku, galiu atsipalaiduoti ir užeiti.

Nagato viduje nebuvo, ir, mano nuostabai, Asahinos taip pat.

Priešais mane stovėjo ilgaplaukė moteris, atsirėmusi į lango atbrailą, vedančio į mokyklos kiemą.

Ji vilkėjo baltą bliuskutę ir juodą mini sijoną, kojas apavusi pora šlepečių, skirtų mokyklos lankytojams.

Pamačiusi mane, nuskubėjo prie manęs ir džiaugdamasi paėmė mane už rankų.

“Kjonai-kun…… seniai nesimatėme.”

Tai buvo ne Asahina, nors ją taip priminė, jog lengvai būtų galima sumaišyti su pačia Asahina. Atvirai kalbant, net aš būčiau pagalvojęs, kad tai Asahina.

Tačiau tai buvo ne Asahina. Mano žinoma Asahina nebuvo tokia aukšta, o jos veidas nebuvo toks brandus, jau nekalbant apie krūtinę, kuri negalėjo pernakt paaugti trečdaliu.

Nesvarbu, kaip žiūrėjau, buvau tikras, kad žmogus priešais mane, šypsosi laikydama man rankas, buvo maždaug dvidešimties, keldama visai kitokį įspūdį, nei antrametė mokyklinukė Asahina. Bet kodėl ji šitaip primena Asahiną?

“Ehem……”

Netikėtai sugalvojau priežastį.

“Ar jūs Asahinos-san…… sesuo?”

Ji trumpam nustebo, tada nusišypsojo ir mirktelėjo akimis, gūžtelėdama pečiais. Net jos šypsena tokia pat.

“Chi, chi, tai aš!” pasakė ji.

“Aš Asahina Mikuru. Tik tiek, kad atkeliavau iš dar tolimesnės ateities, nei tu mane žinai…… Aš visąlaik norėjau su tavimi susitikti.”

Tada turbūt atrodžiau labai kvailai. Žinoma, lengvai galėjau pripažinti tai, kad Asahina iš ateities. Žiūrėdamas į priešais mane stovinčią gražuolę, supratau kokia gražia ji užaugo. Be to, ji aukštesnė, dėl to tapdama seksualesne. Neįsivaizdavau, kad ji taps tokia gražuole.

“A, tu manimi vis dar netiki?”

Asahina, vilkėdama sekretorę primenančius drabužius, piktai paklausė.

“Tada aš tau įrodysiu!”

Ji paskubomis pradėjo atsisegti savo bliuskutę. Kai atsegė antrą sagą, ji, mano nuostabai, atskleidė dalį savo krūtinės.

“Žiūrėk, žvaigždutės formos apgamas, matai? Jis nepriklijuotas! Nori paliesti?”

Ant jos kairiosios krūties iš tikrų buvo žvaigždutės formos apgamas. Tik jis išsiskyrė ant jos šviesios odos.

“Dabar tiki manimi?”

Iš kur man žinoti? Aš net nepamenu, kad būčiau matęs apgamą ant Asahinos krūtinės. Nors neseniai buvau priverstas pamatyti, kaip ji rengėsi merginos zuikės kostiumu, visai neatkreipiau dėmesio į tokias mažas smulkmenas.

Kol apie tai mąsčiau, patrauklioji, brandžiai atrodanti Asahina pasakė:

“Keista. Jei būtum nepasakęs, jog turiu šį apgamą, nebūčiau pati jo pastebėjusi.”

Asahina sutrikusi linktelėjo galva, po to, lyg kažką supratusi išpūtė akis ir pašėlusiai išraudo.

“Ė…… O ne, aš ką tik…… T… Tiesa! Mes dar ne…… Ką man daryti?”

Asahina rankomis užsidengė veidą ir jį papurtė, būdama vis dar prasegta apykakle.

“Aš suklydau…… Aš…Aš atsiprašau! Prašau, užmiršk, ką tik paskiau!”

Lengva tau pasakyt! Ir prašau, ar galėtum užsisegti? Aš nebežinau, kur man žiūrėti!

“Viskas gerai, aš tavim tikiu. Šiuo metu aš galiu patikėti viskuo.”

“Hm?”

“Ne, nieko, tik kalbu su savimi.”

Nežinomo amžiaus Asahina rankomis vis dar laikė savo skruostus, kai pastebėjo, kad šnairuoju į jos bliuskutę, ir susigėdusi paskubomis ją užsisagstė. Patogiai atsisėdusi, sausai atsikosėjo ir pasakė:

“Ar tu tikrai tiki, kad į šią laiko plokštumą atkeliavau iš ateities?”

“Žinoma. Hmm, tai reiškia, kad šiuo metu pasaulyje yra dvi Asahinos?”

“Taip, mano praeities aš…… šiuo metu sėdi klasėje ir pietauja su klasiokėmis.”

“Ar ta Asahina žino, kad tu čia esi?”

“Ne, vis dėlto, ji mano praeitis.”

Aišku.

“Kadangi aš norėjau tau kai ką pasakyti, gavau leidimą apsilankyti šioje laiko plokštumoje. Ak taip, aš anksčiau paprašiau Nagato, kad trumpam paliktu mus vienus.”

Nagato turbūt net nesumirksėjo, pamačiusi šią Asahiną.

“…… Ar tu žinai, kas tokia yra Nagato-san?”

“Atleisk, bet tai slapta informacija. A, aš jau senokai to nesakiau.”

“O aš girdėjau, kaip tai sakiai, vos prieš kelias dienas.”

“Tu teisus.” pasakė Asahina, bilstelėjo sau per galvą, ir parodė liežuvį. Tikrai panašu į ją.

Netikėtai jos veidas surimtėjo.

“Negaliu ilgai čia likti, todėl eisiu prie esmės.”

Tada greičiau reikėjo sakyti!

“Ar esi girdėjęs pasaką ‘Snieguolė’?”

Žiūrėjau į truputį aukštesnę, tačiau nepasikeitusią Asahiną. Jos juodos akys buvo truputį sudrėkusios.

“Na, taip……”

“Nepaisant kokių rūpesčių patirtum, noriu, kad prisimintum šią pasaką.”

“Turi galvoj septynis nykštukus, piktą raganą ir užnuodytą obuolį?”

“Taip, tą pačią pasaką ‘Snieguolė’.”

“Aš vakar jau patyriau rūpesčių.”

“Ne… Tai daug rimčiau. Negaliu atskleisti smulkmenų, galiu pasakyti tik tai, kad Suzumija Haruhi bus su tavimi.”

Haruhi? Su manimi? Nori pasakyti, kad mes abu, aš ir ji, kartu į kažką įsivelsime? Kada? Kur?

“……Gali būti, kad Suzumija-san nemanys, jog tai rūpesčiai…… tačiau tau ir visiems kitiems tai bus rimta nelaimė.”

“Tu negali pasakyti smulkmenų… ar ne?”

“Apgailestauju, galiu duoti tik užuominų. Tai viskas, ką galiu.”

Užaugusioji Asahina buvo vos ne ašarose. Taip, tai išraiška, kurią Asahina įprastai parodo.

“Užuomina - pasaka ‘Snieguolė’?”

“Taip.”

“Gerai, prisiminsiu.”

Pamačiusi mane linktelint, Asahina pasakė, kad dar turi šiek tiek laiko, todėl nostalgiškai apsižvalgė po klubo kambarį. Tada švelniai paglostė tarnaitės kostiumą.

“Aš jį taip dažnai vilkėdavau! Dabar net norėdama nepajėgčiau.”

“Nors dabar atrodo, kad persirenginėji biuro mergina.”

“Chi, chi, kadangi nebeįtelpu į savo uniformą, turiu apsirengti kaip mokytoja.”

Kai kurie žmonės gimė, kad ant jų vilktų kostiumus. Na, paklausiu:

“Kaip dar Haruhi tave aprengs?”

“Paslaptis! Tai pernelyg gėdinga. Be to, pats greitai sužinosi, tiesa?”

Avėdama šlepetes, Asahina stovėjo priešais mane. Jos akys vėl buvo keistai sudrėkusios, o skruostai paraudę.

“Tada aš jau eisiu!”

Nors tai pasakė, toliau stovėjo, žiūrėdama į mane. Jos lūpos sujudėjo, lyg ji būtų kažko norėjusi. Galbūt turėjau ją pabučiuoti. Kai ketinau ją apkabinti, ji atsitraukė.

Asahina apsisuko ir pasakė:

“Galiausiai, turiu paskutinį prašymą. Prašau, pernelyg nesuartėk su manimi.”

Tai pasakiusi, silpnai atsiduso.

Paskubomis sušukau Asahinai, kuri bėgo link durų, “Pasakyk man vieną dalyką!”

Kai jau ketino atidaryti duris, Asahina sustojo.

“Asahina, kiek tau dabar metų?”

Asahina apsisuko, sukrėsdama savo plaukus, ir su šypsena, dėl kurios bet kas įsimylėtų, pasakė: “Slapta informacija~.”

Ir taip užsidarė durys. Net jei būčiau bėgęs iš paskos, tai būtų buvę beprasmiška.

Oho, galėjau sunkiai patikėti, kad kai užaugs Asahina atrodys taip patraukliai. Tada staiga pagalvojau apie pirmą jos pasakytą dalyką. “Kjonai-kun…… seniai nesimatėme”. Tai gali reikšti tik vieną: Asahina su manimi buvo ilgai nesusitikusi.

“Taip, turbūt.”

Asahina turbūt greitai turėjo grįžti į ateitį, ten praleisti kelerius metus, kol vėl sugrįžo į šį laikmetį.

Kažin kiek laiko jai praėjo? Sprendžiant iš to, kaip ji subrendo - sakyčiau penki metai…… o gal tik trys. Merginos drastiškai pasikeičia, kai jos baigia mokyklą. Taip buvo mano pusseserei. Kai ji buvo gimnazijoje, ji visada buvo tyli, sumani mokinukė, kuri visai nepritraukdavo dėmesio. Tačiau, kai įstojo į universitetą, iš bjauraus vikšro pavirto į nuostabią plaštakę. Nors nieko gero, aš net nežinau Asahinos dabartinio amžiaus, labai abejoju, kad jai 17.

Aš alkanas, grįšiu atgal į klasę.

“……”

Štai tada, įėjo Nagato Juki su savo gerai išlaikytu šaltu veidu, tačiau šiandien ji nenešiojo akinių. Jos nepridengtas žvilgsnis nukrypo į mane.

“Ei, ar ką tik praeinant nieko nematei, kas labai priminė Asahiną.” juokaudamas paklausiau jos.

“Asahinos Mikuru atmaina iš kitos laiko plokštumos. Sutikau ją ryte.”

Nagato tyliai atsisėdo ant kėdės, pasidėjo ant stalo knygą ir ją atsivertė.

“Ji jau iškeliavo, jos nebėra šioje laiko plokštumoje.”

“Ar tu taip pat gali keliauti laiku? Tuo savo Informacijos Esybės dalykėliu?”

“Aš - negaliu. Tačiau judėjimas laiku nėra itin sudėtingas. Tiesiog žmonės dar nesuvokia esminių principų. Laikas yra kaip erdvė - judėti juo labai nesudėtinga.”

“Gali mane pamokyti?”

“Sąvoka negali būti paaiškinta ir suprasta per kalbą.”

“Tikrai?”

“Taip.”

“Tada gaila.”

“Gaila.”

Supratęs tuštumą, jaučiamą kalbantis su aidu, nusprendžiau grįžti į klasę. Gal dar turėsiu laiko pavalgyti?

“Nagato-san, ačiū dėl vakar.”

“Nereikia man dėkoti. Asakuros Rjouko veiksmai buvo mano atsakomybė. Stebėdama buvau neapdairi.”

Jos plaukų sruogos truputį susvyravo.

Ar ji bandė man linktelėti ir atsiprašyti?

“Vis dėlto, atrodai mieliau be akinių.”

Ji neatsakė.

Kai norėjau nuskubėti į klasę ir papietauti, prie durų susidūriau su manęs laukiančia Haruhi, ir mano planai akimirksniu žlugo. Matyt, tokia lemtis ir laikas man jau su tuo susitaikyti.

Haruhi, kuri nekantriai manęs laukė koridoriuje, piktai ant manęs suklykė:

“Kur tu visąlaik trainiojais? Galvojau, kad greit grįši - velniai žino, kiek laiko turėjau čia prastypsot, laukdama tavęs!”

Ji neatrodė pikta - labiau kaip maža mergiūkštė, kuri pyksta, kad paslėptų savo nejaukumą.

“Ir nemėgink kvailai pasiteisinti! Paskui mane!” Haruhi užlaužė man ranką ir vėl nutempė mane į tamsią laiptinę.

Ak, aš toks alkanas!

“Ką tik mokytojų kambaryje paklausiau Okabės. Mokytojai apie Asakuros persikėlimą sužinojo tik šį rytą. Anksti ryte, kažkas prisistatęs Asakuros tėvu, paskambinęs pareiškė, kad jie turi skubiai išvykti. Ir žinai kur? Kanadą, Ka-na-dą! Kaip taip? Tai pernelyg įtartina!”

“Ak, nejaugi?”

“Po to, pasakiau, kad buvau gera Asakuros draugė ir paprašiau mokytojų, kaip susisiekti su ja Kanadoje.”

Tik nereikia, kai ji vis dar buvo, tu beveik su ja nekalbėjai.

“Ir žinai, ką mokytojai pasakė? Jie pasakė, jog nežino. Paprastai, jei kas nors išsikelia, palieka savo susisiekimo detales, ar ne? Kažkas čia ne taip.”

“Ne, nėra!”

“Todėl išprašiau Asakuros Rjouko senojo namų adreso, kuriame gyveno prie išsikraustydama. Eisiu ir po pamokų ten apsižvalgysiu. Gal ką nors ten atrasime.”

Kaip visada, ši mergiotė visai nesiklauso, ką kiti jai sako.

Koks skirtumas, nebandysiu jos sustabdyti. Galų gale, juk Haruhi švaisto savo laiką, ne aš.

“O tu irgi eini kartu.”

“Kodėl?!”

Haruhi giliai įkvėpė, ir kaip drakonas, ketinantis padegti visą kaimynystę, taip garsiai sušuko, kad turbūt visa mokykla girdėjo.

“NES TU ESI KOMANDOS SOS NARYS!!!”

Paklusdamas Haruhi įsakymams, paskubomis atsitraukiau, nuėjau į klubo kambarį pasakyti Nagato, kad perduotų žinią Asahinai ir Koizumiui, kai jie atvyks. Visgi, nebūdamas tikras, ar tylioji ateivė dar labiau neapsunkins situacijos, dėl visa pikto, paėmiau rašiklį ir parašiau ant vienos iš Komandos SOS skrajučių antros pusės:

“Komandai SOS šiandien nėra jokios veiklos - Haruhi” ir užklijavau lapą ant durų.

Nepaisant Koizumio, bent jau Asahina neturės persirengti į tarnaitės kostiumą.

Dėl to, penktosios pamokos skambutis nuskambėjo man nespėjus nieko pavalgyti. Štai tau ir pietūs.

Meluočiau, jei sakyčiau, kad niekada nenorėjau po pamokų vaikščioti drauge su mergina, kaip tuose paauglių dramos serialuose. Tačiau dabar, kai ši svajonė dabar tapo tikrove, aš nei iš tolo nelaimingas. Kažin kodėl taip?

“Kažką sakei?”

Paklausė Haruhi, eidama man iš kairės, nešdamasi sąsiuvinio lapą ir žingsniuodama milžiniškais žingsniais. Automatiškai supratau jos klausimą, kaip “Kas tau nepatinka?”

“Ne, visai nieko.”

Mes ėjome nuo kalvos palei geležinkelio linija. Šiek tiek toliau nuo čia yra Kojouen stotis.

Pagalvojau, kad artėjame prie Nagato namų, tačiau nebūčiau pagalvojęs, kad Haruhi taip pat eina link tos vietos. Mes atkeliavome prie pažįstamo, naujutėlio daugiabučio namo.

“Atrodo, kad Asakura gyveno kambaryje 505.”

“Nieko keisto.”

“Ką turi galvoje ‘Nieko keisto’?”

“Ne, nieko. Be to, kaip tikiesi patekti vidun? Be rakto net į fojė nepateksi.”

Pirštu parodžiau į komunikatorių ir pridūriau:

“Tau reikia įvesti teisingą kodą, kad atidarytum duris. Ar tai žinojai?”

“Ne. Jei taip - tada eisim į apgultį ir kantriai lauksim!”

Ko tu iš viso ketini laukti? Nors kol galvojau, nereikėjo ilgai laukti. Tą akimirką vidutinio amžiaus moteris atidarė paradines duris iš vidaus, panašu, kad eitų į parduotuvę. Ji trumpam žvilgtelėjo į mus klausiančiu žvilgsniu ir nuėjo. Prieš pat durims užsidarant, Haruhi nuskubėjo prie durų ir į jų tarpą įkišo batą.

Jo… žinoma, baisiai gudru.

“Greičiau judinkis!”

Taigi, šitaip buvau nutemptas į vestibiulį tada įėjau į liftą, kuris buvo sustojęs pirmame aukšte. Keliantis liftu įprasta tyliai žiūrėti į aukšto skaičius……

“Ta Asakura…”

Tačiau neatrodė, kad Haruhi pripažintų etiketo egzistavimą.

“…… Su ja labai daug keistų dalykų. Ji taip neatrodo, kad būtų lankiusi vietinę vidurinę.”

Na, tai aišku.

“Aš šiek tiek patyrinėjau ir sužinojau, kad ji persikėlė į Šiaurės gimnaziją iš kito miesto. Tai pernelyg įtartina! Šiaurės gimnazija nėra niekuo garsi mokykla ar panašiai, tik paprasta vietinė gimnazija. Kam ji taip vargtų keliauti iš kito miesto, kad lankytų tą mokyklą?”

“Nežinau.”

“Vis dėlto, ji gyvena netoli mokyklos, ir net tokiame prašmatniame nuosavame bute, o ne kokiame už nuomą. Jis turėtų būti beprotiškai brangus. Ar ji visą šį laiką važinėjo traukiniu į vidurinę iš šio miesto?”

“Juk sakiau, kad nežinau.”

“Atrodo, kad reikės sužinoti, nuo kada Asakura pradėjo čia gyventi.”

Liftas sustojo penktame aukšte. Mes tyliai sustojome ir pasižiūrėjome į 505 penktojo kambario duris. Lentelė su pavarde prie durų jau buvo pašalinta, pažymint, kad butas buvo tuščias. Haruhi pasukinėjo durų rankeną, bet, savaime suprantama, jos užrakintos.

Haruhi sukryžiavo rankas, svarstydama, kaip patekti vidun į butą savo tyrinėjimui, kol aš stovėjau stengdamasis iš visų pastangų nenusižiovauti. Tai visiškas mano laiko švaistymas.

“Susiraskim durininką!”

“Nemanau, kad jis paskolins mums raktą.”

“Ne, aš ketinu jo paklausti, kada Asakura čia atsikraustė.”

“Gana, einam namo! Kas iš to, jei ir sužinosim?”

“Ne.”

Nusileidome liftu, sugrįžome į pirmą aukštą ir nuėjome prie durininko posto vestibiulyje. Neatrodė, kad kažkas būtų už stiklo, tačiau kai paspaudėme skambutį, lėtai išlindo mažas senis pražilusia galva.

Jam net nespėjus prabilti, Haruhi pradėjo bombarduoti senuką klausimais.

“Atleiskite, mes čia gyvenusios Asakuros-san draugai. Ji šįryt išsikraustė, net nepalikusi savo naujojo adreso, o mes nežinome kaip su ja susisiekti. Ar galėtume paklausti, ar žinote kur ji išsikraustė? Ir prašau, ar galėtume sužinoti, kada Asakura-san pradėjo čia gyventi?”

Kol buvau priblokštas to, kad Haruhi iš tikrųjų mokėjo taip paprastai ir mandagiai kalbėti, atrodė, senis neprigirdi, nes be perstojo atsakydavo “Ką?”, “Kaip sakei?” ir panašiai.

Nepaisant to, Haruhi vis tiek sugebėjo sužinoti iš senio, kad jis taip pat buvo labai nustebintas Asakuros netikėto išsikėlimo. (Net nemačiau atvykstančių nešikų, tačiau visi baldai viduje buvo dingę. Man dėl to vis dar nejauku.) Tai, kad Asakura atsikraustė prieš trejus metus. (Atsimenu, kaip graži maža panelytė tą dieną atnešė man dėžutę saldainių.) Be to, vietoj įmokų mokėjimo, už butą buvo sumokėta grynaisiais vienu kartu. (Turbūt jie privalo būti baisiai turtingi!) Oho! Jei taip ir toliau, galėtum tapti tikra detektyve!

Senis atrodė patenkintas, kad galėjo pasišnekučiuoti su tokia jauna mergina.

“Nors, kai pagalvoju, nors dažnai mačiau tą gražią panelę, nepamenu, kad būčiau matęs jos tėvus.”

“Pamenu, kad ta panelė buvo vardu Rjouko. Išauklėta, graži mergina…”

“Tikėjausi, kad ji bent atsisveikins…… kaip gaila. Ak, taip, tu taip pat labai miela!”

Kai senis pradėjo apie tai kalbėti, Haruhi nusprendė, kad nebeišpeš iš jo daugiau informacijos, todėl mandagiai jam nusilenkė ir pasakė: “Labai ačiū už jūsų pagalbą.”

Tada ji paragino mane eiti lauk. Raginti visai nereikėjo, nes ir taip jau buvau pasiruošęs sekti paskui ją pro duris.

“Ei, vaiki, ta mergužėlė užaugs į tikrą gražuolę, žiūrėk tu man, nepaleisk jos!”

Senis aiškiai nusišnekėjo. Haruhi irgi tai nugirdo, todėl pradėjau jaudintis dėl jos reakcijos. Vis dėlto, ji toliau paskubomis tyliai ėjo pirmyn, o aš taip pat tylėjau. Už kelių žingsnių nuo paradinių durų, mes susidūrėme su Nagato, besinešančią savo krepšį ir kelis plastikinius parduotuvės maišelius. Jei Nagato, kuri dažniausiai būna klubo kambaryje ir skaito knygą, kol užsidaro mokykla, yra čia, reiškia, kad man išėjus ji irgi greitai išėjo.

“A! Galbūt tu irgi čia gyveni? Koks sutapimas!”

Nagato linktelėjo savo išblyškusiu veidu. Tik nereikia, kaip tai gali būti sutapimas?

“Ar ką nors girdėjai apie Asakurą?”

Ji papurtė galvą.

“Aišku. Jei ką nors sužinosi apie Asakurą, nepamiršk man pasakyti.”

Ji linktelėjo galvą.

Pastebėjau kelias maisto skardines ir daržoves viduje jos parduotuvės maišelio ir pagalvojau, kad ji - vis dėlto valgo!

“Kas nutiko tavo akiniams?”

Nagato neatsakė į klausimą, tik tyliai į mane pasižiūrėjo. Šiek tiek supanikavau, kad ji taip į mane spoksojo, nors Haruhi visai nelaukdama jos atsakymo, paprasčiausiai gūžtelėjo pečiais ir nepasižiūrėjusi atgal pradėjo eiti. Pakėliau ranką ir atsisveikinimui pamojavau Nagato.

Einant vienam pro kitą, Nagato sušnabždėjo “Būk atsargus.”

Dėl ko būti atsargiam šį kartą? Kai jau ketinau apsisukti ir jos paklausti, Nagato jau buvo įėjusi į daugiabutį.

Sekiau paskui Haruhi, kuri be tikslo ėjo palei geležinkelio linija, atsilikdamas dviem ar trimis žingsniais už jos. Jei ir toliau eisime šia kryptimi, dar labiau nutolsiu nuo namų, todėl paklausiau jos, kur einame.

“Niekur konkrečiai.” atsakė ji.

Pasižiūrėjau į Haruhi pakaušį ir pasakiau “Tada galiu jau eiti namo?”

Tą akimirką, Haruhi staiga nustojo eiti, žiūrėdama lyg tuoj nugrius į priekį. Tada pasižiūrėjo į mane tokiu išblyškusiai baltu veidu, kaip Nagato.

“Ar kada nors pagalvojai, koks nereikšmingas esi šioje Žemėje?”

Ji tęsė “Aš esu, ir niekada to nepamiršiu.”

Haruhi stovėjo prie geležinkelio perėjos, ir pradėjo kalbėti.

“Kai buvau šeštoje klasėje, su savo šeima ėjome į beisbolo rungtynes. Manęs labai nedomino beisbolas, tačiau kai ten nuėjau, buvau priblokšta, kai pamačiau, kiek daug aplink buvo žmonių. Žmonės kitoje stadiono pusėje nuolat judėjo, buvo maži kaip ryžių kruopelytės. Galvojau, kad tada visa šalis susirinko toje vietoje. Todėl paklausiau tėčio, kiek žmonių buvo stadione. Mano tėtis pasakė, kad tą dieną stadionas buvo pilnas, todėl galbūt maždaug penkiasdešimt tūkstančių.”

“Po rungtynių keliai buvo sausakimši nuo žmonių. Visą tai matydama buvau vėl priblokšta. Ten buvo tiek daug žmonių, tačiau jie tik mažytė šalies dalelytė. Per geografijos pamoką sužinojau, kad Japonijoje gyvena apie šimtas milijonų, todėl grįžau namo ir su skaičiuotuvu paskaičiavusi sužinojau, kad penkiasdešimt tūkstančių yra tik viena dutūkstantoji šalies gyventojų dalis. Buvau priblokšta dar kartą. Aš buvau tik mažytė stadiono su tiek daug žmonių dalelytė, o tiek daug žmonių buvo tik viena dutūkstantoji visos šalies dalis.”

“Prieš tai, aš visada laikiau save ypatinga. Buvau laiminga su savo šeima, jaučiau, kad mano klasėje patys įdomiausi žmonės pasaulyje. Tačiau nuo tada supratau, kad viskas buvo netiesa. Patyrimai mokykloje, kurie atrodė patys laimingiausi dalykai pasaulyje, paaiškėjo, jog egzistuoja kone kiekvienoje mokykloje. Įprastas visų žmonių, gyvenančių visose šalyse, gyvenimas. Kai man tai paaiškėjo, visas pasaulis aplink mane prarado spalvas. Vakarais aš valiausi dantis ir eidavau miegoti, po to pabusdavau ir ryte pusryčiavau. Tokius dalykus gali pamatyti visur.”

“Man viskas pradėjo atrodyti nuobodūs ir beverčiai, kai supratau, kad visi šie dalykai - įprasta žmogaus gyvenimo dalis. Vis dėlto, kadangi pasaulyje yra tiek daug žmonių, maniau kad privalo būti žmogus, kuris gyvena nepaprastą ir jaudinantį gyvenimą. Bet kodėl tas žmogus ne aš?”

“Kol baigiau pradinę, aš nuolatos apie tai galvojau. Todėl, kai pradėjau eiti į vidurinę, nusprendžiau pasikeisti. Norėjau, kad pasaulis sužinotų, jos aš ne mergina, kuri sėdės ir lauks. Aš stengiausi, kaip galėjau, tačiau viskas veltui. Ir dabar aš jau gimnazijoje, vis dar tikiuosi, kad kas nors pasikeis…”

Kai ji baigė, pasižiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, lyg gailėtųsi visą tai pasakiusi, ir sielvartaudama pasižiūrėjo į dangų

Haruhi viską pasakė nenutrūkdama, lyg sakydama kalbą per debatus. Kai ji baigė, pasižiūrėjo į mane tokiu žvilgsniu, lyg gailėtųsi visą tai pasakiusi, ir sielvartaudama pasižiūrėjo į dangų. Pro mus sparčiai pravažiavo traukinys. Dėl gaudžiančio triukšmo, turėjau laiko pagalvoti ar turėčiau patylėti, o gal sugalvoti kažką filosofiško, kad paguosčiau Haruhi.

Žiūrėjau į nuvažiuojantį traukinį, paliekantį Doplerio efekto garsą, ir pasakiau:

“Aišku…”

Pasijutau blogai, kad pajėgiau atsakyti tik tokiu menku atsakymu.

Haruhi rankomis suglostė plaukus, kurie buvo sutaršyti pravažiuojančio traukinio skersvėjo, ir pasakė:

“Einu namo.”

Po to, ji nuėjo link ten, iš kur mes atėjome. Nors namo būčiau grįžęs greičiau, jei irgi ten būčiau ėjęs, man pasirodė, kad Haruhi nugara man tyliai sakė “Neik paskui mane.”, todėl likau, kur buvau, ir žiūrėjau į nueinančią Haruhi, kol ji dingo man iš akių.

Tiesiog ką aš po galiais visą laiką dariau?

Kai grįžau namo, prie durų radau manęs laukiantį Koizumį.

“Sveikas.”

Jo šypsena atrodė kiek netikra, lyg skirta pasveikinti seną draugą. Jis širdingai man pamojavo, vis dar vilkėdamas uniformą ir nešdamasis savo krepšį, matyt, neseniai grįžus iš mokyklos.

“Noriu ištesėti pažadą, kurį anksčiau tau daviau, todėl tavęs laukiau. Negalvojau, kad taip greitai grįši.”

Koizumis tęsė, šypsodamasis su savo nuolatine šypsena.

“Galiu tave trumpam sutrukdyti? Noriu tave pakviesti pamatyti vieną vietą.”

“Kažkas susijęs su Suzumija?”

“Kažkas susijęs su Suzumija-san.”

Atidariau duris ir palikau savo krepšį koridoriuje. Tada pasakęs savo seseriai, kuri ką tik išlindo, kad šiandien truputį vėluosiu, grįžau prie Koizumio.

Po kelių minučių, galėjome keliauti.

Koizumis pamojo taksi, kuri važiavo būtent pro mano namus ir mes nuvažiavome palei pagrindiniu keliu į rytus. Koizumis pasakė vairuotojui važiuoti į didelį miestą už prefektūros. Pigiau būtų traukiniu, bet kadangi moka Koizumis, man nelabai rūpi.

“Gerai, koks tas pažadas, kurį norėjai ištęsėt?”

“Ar nesakei, kad norėjai pamatyti mano galių įrodymą? Dabar proga, todėl norėjau, kad keliautum kartu.”

“Ar taip jau būtina keliauti taip toli?”

“Taip. Aš galiu parodyti savo galias tik tam tikrose vietose ir esant tam tikroms aplinkybėms. Vieta, į kurią judame, atitinka šias sąlygas.”

“Tu vis dar tiki, kad Haruhi yra Dievas?”

Koizumis, kuris drauge su manimi sėdėjo gale, šonu į mane pasižiūrėjo.

“Ar esi girdėjęs apie Antropinį Principą?”

“Pirmą kart girdžiu.”

Koizumis vėl nusišypsojo.

“Iš esmės, tai teorija, kad ‘jei kas nors mums, kaip žmonėms, egzistavimui privalo būti tiesa, tada tai yra tiesa, nes mes iš tiesų egzistuojame’.”

Nepagavau kampo.

“Visata egzistuoja paprasčiausiai todėl, kad esame mes, kurie ją stebi. Kitaip tariant, protingos gyvybės formos žmonės sužinojo apie visatos būvimą stebėdami, kaip visata buvo suformuota, atrasdami fizikos dėsnius. Jei žmonės nebūtų evoliucionavę į dabartinį lygį, tada stebėjimas būtų neįmanomas, o tada jie nebūtų sužinoję apie visatos egzistavimą. Tai reiškia, nesvarbu, visata egzistuoja ar ne, žmonėms, kurie dar visiškai neevoliucionavo, nedaro jokio skirtumo. Taip yra todėl, kad pilnai evoliucionavusių žmonių akyse, visatos egzistavimas plačiai pripažintas. Tai mąstymo metodas iš žmonių perspektyvos.”

“Koks keistas tas mąstymas! Turiu galvoj, visata egzistuoja, nepaisant žmogus tiki ja, ar ne.”

“Tu teisus. Štai todėl, Antropinis Principas ne visiškai mokslinis, tik filosofinis mąstymo būdas. Tačiau kai kas įdomaus išvedama iš šios teorijos.”

Taksi sustojo prie raudonos šviesoforo šviesos. Taksi vairuotojas žiūrėjo tik į priekį, ir nesivargino pasisukti į mus.

“Kodėl visata pasiekė tokią būseną, jog tapo tinkama gyventi žmonėms? Nežymus pasikeitimas gravitacinėje konstantoje reikštų visiškai kitokią visatą, nei kurioje esame. Kiti dėsnių rinkiniai, kaip pavyzdžiui, Planko konstanta, molekulių atominis masės santykis, atrodo, lyg būtų sukurti išskirtinai tam, kad žmonės galėtų gyventi šioje visatoje. Ar tai tavęs nestebina?”

Man pradėjo niežėti nugarą. Koizumio pasakoti dalykai skamba kaip iš tų naujai sukurtų religijų dalinamų retorinių brošiūrų, kurių kūrimo principai remiasi mokslinėmis teorijomis.

“Nurimk! Aš netikiu Visagalio Viešpačio egzistavimu, ar Pirminiu Kūrėju, kuris sukūrė žmones. Dauguma mano kolegų mano taip pat. Vis dėlto, yra vienas dalykas, kuris mus neramina.”

Kas neramina?

“Galbūt mes tik klounai, stovintys ant pirštų galų prie pat bedugnės krašto?”

Veido išraiška mano veide turbūt nežmoniškai keista, nes kitaip Koizumis nebūtų taip stipriai juokęsis, kaip kokia višta perekšlė.

“Aš juokauju!”

“Aš rimtai nesuprantu apie kokiu vėjus tu čia šneki.”

Aš aiškiai pasakiau, kad neturiu laiko su tavimi kvailai išsidirbinėti. Gali išleisti? Vairuotojau, ar galite apsisukti? Jei galima, man labiausiai patinka paskutinis pasirinkimas.

“Antropinį Principą aš paminėjau tik kaip palyginimą. Mes dar nepradėjome kalbėti apie Suzumiją-san.”

Kas jums užėjo! Kodėl tu, Nagato ir Asahina, visi taip pametę galvas dėl Haruhi?

“Manau, kad ji labai žavinga asmenybė. Pakaks apie tai. Ar vis dar prisimeni, kaip sakiau, kad pasaulis gali būti sukurtas Suzumijos-san?”

Taip, nors man tai nepatiko, bet iš tikrų prisimenu.

“Ji turi sugebėjimą paversti savo troškimus realybe.”

Koks rimtas pareiškimas.

“Negaliu nebūti toks kategoriškas, nes pasaulis juda link Suzumijos-san svajonių.”

“Suzumija-san visada tikėjo, kad ateiviai egzistavo, todėl atsirado Nagato Juki. Panašiai, ji norėjo susitikti su keliautojais laiku, todėl Asahina Mikuru taip pat pasirodė. Ir taip pat aš prie jos atsiradau dėl tų pačių priežasčių.”

“Ir iš kur tu tai žinai?”

“Prieš trejus metus……”

Vėl tas ‘prieš trejus metus’! Man jau įgriso apie tai girdėti!

“Vieną dieną, netikėtai supratau, kad turiu konkrečių galių, ir dėl kažkokios priežasties visiškai supratau, kaip jomis naudotis. Tuo pat metu sužinojau, kad yra ir kitų kaip aš, kuriems pabudo tokios galios, o jas mums suteikė Suzumijos Haruhi. Tai tvirtai žinojau, nors negalėjau to paaiškinti.”

“Gerai, nors jei patikėsiu, kad turi šias galias, aš vis tiek negaliu patikėti, kad Haruhi gali kažką panašaus.”

“Ir aš negalėjau. Paprasta mokyklinukė, turinti sugebėjimą pakeisti pasaulį, ne, turbūt tiksliau būtų pasakyti, sugebėjimą sukurti pasaulius! Baisus dalykas tas, kad tai merginai šis pasaulis atrodo nuobodus.”

“Kodėl?”

“Ar nesakiau anksčiau? Jei ji gali savo valia sukurti pasaulius, tada ji gali pradanginti šį pasaulį be pėdsako ir perkurti jį taip, kaip ji nori. Tada, tiesiogine prasme, ateitų pasaulio pabaiga. Negalime patikrinti, ar ši teorija teisinga, ar ne; kas žino, pasaulis, kuris manome kad yra unikalus, galbūt anksčiau buvo perkurtas daug kartų.”

Taip dažnai naudojau žodį “neįtikėtina”, kad dabar man jau reikėjo žodyno.

“Tokiu atveju, kodėl paprasčiausiai nepasakai Haruhi, kas toks esi? Leisk jai žinoti, kad esperai tikrai egzistuoja. Jei žinos, manau ji bus laiminga. Galbūt tada ji nebenorės bandyti ir sunaikinti pasaulio!”

“Tada tai sukeltų dar didesnę problemą. Jei Suzumija-san tikėtų, kad esperų egzistavimas labai įprastas dalykas, tada visas pasaulis toks pavirstų. Visi žinomi fizikos dėsniai būtų iškraipyti: molekulinė konstanta, antrasis termodinamikos dėsnis, ir visa likusi visata paskęstų chaose.”

“Yra kai kas, ko nesuprantu.” tęsiau “pamenu, kad sakei, jog dėl to, kad Haruhi svajojo susitikti su ateiviais, keliautojais laiku ir esperais, prie jos atsiradai tu, Nagato-san ir Asahina-san .”

“Taip.”

“Jei tai tiesa, tada kodėl Haruhi apie tai dar nesužinojo? Priešingai, tik aš viską žinau. Ar tai šiek tiek ne keista?”

“Ar manai, kad tai nesuderinama? Net labai yra; Suzumijos-san prieštarauja savo širdyje.”

Prašyčiau, ar galėtum kalbėt suprantamai?!

“Kitaip tariant, ji iš tikrų tikisi ateivių, keliautojų laiku ir esperų egzistavimo. Tačiau jos sveikas protas jai sako, kad tokie dalykai neegzistuoja, ir sukuria vidinį konfliktą. Nors ji gali būti ekscentriška veiksmais ir kalba, jos mąstymas nesiskiria nuo paprasto žmogaus. Jos audringas entuziazmas buvo po truputį aprimęs per pastaruosius mėnesius ir mes džiaugėmės matydami, kad ji stabilizavosi, tačiau staiga nutiko viesulą primenantis pasikeitimas.”

“Ir dėl ko tai?”

“Viskas dėl tavęs.”

Koizumis pakėlė lūpas.

“Jei nebūtum davęs Suzumijai-san kažkokių keistų minčių, dabar mes toliau būtume ją stebėję iš už scenos.”

“Kuo čia aš dėtas?!”

“Tu buvai tas, kuris ją padrąsino sukurti tą keistą klubą. Tik dėl to pokalbio su tavimi, jai šovė mintis sukurti klubą ir surinkti neįprastus žmones. Todėl už visą tai turi nešti visišką atsakomybę. Tik dėl tavęs trys grupės, kuriomis labiausiai domisi Suzumija Haruhi dabar susirinko drauge.”

“……Tai absurdiškas kaltinimas!” neįtikinančiai save gyniau.

Koizumis tik nusišypsojo ir tęsė “Bet tai ne vienintelė priežastis.”

Tai pasakęs jis nustojo kalbėti. Kai jau ketinau kažką pasakyti, vairuotojas netikėti pasakė:

“Mes atvažiavom.”

Automobilis sustojo ir durys atsidarė. Su Koizumiu išlipau į pilną žmonių gatvę.

Nors vairuotojas nuvažiavo net nepaėmęs užmokesčio, visai nebuvau nustebęs.

Jei žmonės šiame mieste norėtų apsipirkti, jiems reikėtų tai daryti šioje vietoje. Tai tipiškas vietinis didmiestis su išsišakojusiais metro terminalais, taip pat visokiomis parduotuvėmis ir neįprastais pastatais. Saulėlydis ryškiomis spalvomis maudė judrią gatvę, pilną pėsčiųjų. Kai sankryžoje šviesoforo spalva tapo žalia, kelias akimirksniu užtvino žmonių jūra. Nulipus nuo šaligatvio dėl šios bangos mes trumpam išsiskyrėme.

“Ką čia atsivedęs norėjai man parodyti?”

Lėtai eidamas per pėsčiųjų perėję, Koizumis pasižiūrėjo pirmyn ir pasakė “Tau vis dar yra laiko persigalvoti.”

“Aš ir taip jau čia, einam prie reikalo.”

Eidamas šalia manęs, Koizumis staiga paėmė mane už rankos. Ei, ką tu darai?! Šlykštu!

“Atleisk, bet ar galėtum trumpam užsimerkti? Ilgai tai netruks.”

Pasitraukiau, kad išvengčiau susidūrimo su žmogumi biuro kostiumu. Žalia šviesa vis dar degė.

Gerai! Taigi, kaip paprašytas užsimerkiau. Vis dar girdėjau daug žingsnių gatvėje, ūžiančius variklius, nesibaigiantį kalbėjimą, visokį triukšmą.

Vedamas Koizumio, į priekį paėjau vieną, du, tris žingsnius, o po to sustojau.

“Jau gali atsimerkti.”

Lėtai atmerkiau akis.

Visas pasaulis apsitraukė pilku šešėliu.

Buvo labai tamsu. Negalėjau nepakelti galvos link dangaus. Švytinčios oranžinės saulės niekur nebesimatė, o dangus buvo uždengtas niūrių pilkų debesų. Ar tie debesys tikri?

Beribis tamsus horizontas priešais išsitempė į visas puses. Vienintelis dalykas, kuris neleido pasauliui visiškai paskęsti tamsybėse, buvo retkarčiais prasiskverbianti šviesa, pakeitusi ryškią saulę, skleisdama silpną švytėjimą pilkame danguje.

Čia visai nebuvo žmonių.

Be manęs ir Koizumio, stovinčių vidurį perėjos, judri minia, kuri čia buvo anksčiau, dabar buvo dingusi be pėdsako. Plačioje tamsoje, švietė tik šviesoforai, pasikeisdami į raudoną, kol šoninėje eilėje pasikeisdavo į žalią, nors aplink ant kelio nebuvo nei vienos mašinos. Buvo taip tylu, kad gali sudvejoti, jog Žemė irgi nustojo suktis.

“Dabar mes tarpe tarp dimensijas skiriančios ribos; tai Uždaroji Erdvė, vieta, kuri visiškai atskirta nuo mūsų pasaulio.”

Koizumio balsas šioje tyloje pasidarė ypatingai aiškus.

“Šios perėjos centras yra prieš pat šios Uždarosios Erdvės ’siena’. Žiūrėk, štai kaip.”

Koizumio ištiesta ranka sustojo viduryje oro, lyg būtų kažko sustabdyta. Pabandžiau padaryti tą patį ir ištiesiau ranką link tos pusės; pasijaučiau lyg liesdamas šaltas plautas daržoves.

Spaudžiau rankas į elastingos nematomos sienos paviršių, tačiau nepajėgiau pastumti toliau dešimties centimetrų.

“Šios Uždarosios Erdvės spindulys maždaug penki kilometrai. Paprastai, neįmanoma čia patekti naudojantis įprastomis fizinėmis priemonėmis. Viena iš mano galių patekti į tokias erdves.”

Stovint kaip bambuko stiebams, aplinkiniuose pastatuose nenušvito jokia šviesa. Prekybos rajone visų parduotuvių viduje buvo tamsu, tik gatvės lempos blankiai mirgėjo.

“Kas čia per vieta?”

Ne, tikslesnis klausimas turėtų būti “Kas čia per dimensija?”.

“Pakeliui paaiškinsiu” kasdieniškai pasakė Koizumis.

“Nesu labai tikras dėl smulkmenų, tačiau ši dimensija yra netoli mūsiškės…… Sakykim, taip - dimensijas skirianti riba pasirodė štai čia ir mes patekome į jų tarpą. Šiuo momentu, išoriniame pasaulyje toliau verda kasdieninis gyvenimas. Paprastiems žmonėms beveik neįmanoma atsitiktinai patekti į šį pasaulį.”

Mes perėjome gatvę. Koizumis ėjo kryptimi, kuria eiti jau buvo nusprendęs.

“Įsivaizduok apverstą dubenį primenančią, kiaušinio formos dimensiją, o šią vietą kaip jos vidų.”

Mes įėjome į daugiaaukštį daugiabutį namą, tačiau nesimatė nei vieno žmogaus, net nei kruopelytės dulkių.

“Uždarosios Erdvės atsiranda atsitiktinai. Kartais atsiranda kartą per dieną, o kartais vos kartą per kelerius mėnesius. Vis dėlto, aišku viena…”

Mes lipome laiptais aukštyn. Laiptinėje buvo tamsu ir jei nebūčiau iš arti sekęs Koizumio, būčiau pargriuvęs.

“Kai Suzumijos-san mintys tampa nestabilios, atsiranda ši erdvė.”

Mes pasiekėme daugiabučio namo stogą.

“Kai tik Uždaroji Erdvė atsiranda, aš galiu ją pajusti; taip pat gali ir mano kolegos. Iš kur mes tai žinome? Atvirai, net mes patys nenutuokiame. Bet kokiu atveju, mes tiesiog žinome kada ir kur Uždaroji Erdvė atsiras, ir kaip į ją persiskverbti. Negaliu apibūdinti šio jausmo žodžiais.”

Laikiausi į stogo tvorą ir pasižiūrėjau link dangaus; nesijautė jokio vėjo.

“Tai pasikvietei mane čia, kad visą tai pamatyčiau? Čia beveik nieko nėra!”

“Ne, tikrasis dalykas bus po to. Netrukus prasidės.”

Pakaks stumti laiką! Vis dėlto, Koizumis apsimetė, kad nepastebėjo mano nemalonios veido išraiškos.

“Mano sugebėjimai nėra vien Uždarųjų Erdvių pajutimas ir patekimas į jas. Atvirai kalbant, aš galiu nustatyti net Suzumijos-san minčių būseną. Šitas pasaulis lyg pūslė, sukurta Suzumijos-san nestabilios emocinės būklės sukrėtimų, o aš esu vaistas, sukurtas tas pūsles gydyti.”

“Tavo palyginimus baisiai sunku suprasti.”

“Man dažnai taip sako. Tarp kitko, tu tikrai įspūdingas! Visai neatrodai išsigandęs, pamatęs visą šį vaizdą.”

Šią akimirką, be pėdsako pradingstančios Asakuros ir užaugusi Asahinos vaizdai sumirgėjo mano galvoje: aš jau per daug turėjau tokių patyrimų.

Netikėtai, Koizumis pakėlė savo galvą ir pažiūrėjo į tolį.

“Atrodo, prasidėjo. Apsisuk ir pasižiūrėk.”

Aš tai pamačiau.

Tarp aukštų pastatų tolumoje stovėjo mėlynai švytintis milžinas.

Ties galva jis buvo didesnis nei trisdešimties aukštų pastatas. Sulysusi, ryškiai mėlyno atspalvio figūra, atrodo, buvo padaryta iš kažkokios medžiagos, kuri leido jam švytėti iš vidaus. Kadangi buvo per tamsu, negalėjau įžvelgti jo kontūrų, išskyrus akis ir burną, kurios atrodė šiek tiek tamsesnės, o jo veidas atrodė, kad neturi jokių kitų bruožų.

Kas čia per vienas?

Milžinas lėtai pakėlė ranką ir užsimojo žemyn lyg kirviu.

Šalia buvęs pastatas sugriuvo pusiau; lėtai, lyg sulėtintame kine, betonas, laidai ir nuolaužos nukritusios ant žemės sukėlė kurtinantį triukšmą.

“Mes manome, kad tai Suzumijos-san nusivylimo išraiška. Kiekvieną kartą, kai jos vidinis konfliktas pasiekia tam tikrą ribą, pasirodo šis milžinas ir naikina viską, kas pasitaiko kelyje, kad palengvintų spaudimą, tačiau ji negali leisti šiam daiktui elgtis kaip nori mūsų realybėje, kitaip jis sukels masinį naikinimą. Štai todėl sukuriamos šios Uždarosios Erdvės, todėl jis gali naikinti. Ar nemanai, kad tai logiška?”

Kiekvieną kartą švytinčiam milžinui užsimojus rankomis, pastatai būna perkirsti pusiau, ir girdisi tik griūnančių pastatų triukšmas, o ne milžino žingsniai.

“Remiantis fizikos dėsniais, tokiam milžinui, kaip jis, dėl savo svorio būtų neįmanoma pastovėti. Vis dėlto, jis gali judėti aplink besvorėje būsenoje. Nors pastatų griovimui reikalingas molekulinės struktūros pakeitimas, nepanašu, kad šios taisyklės jam galiotų. Net armija nepajėgtų jo sustabdyti.”

“Tai ar leisime jam elgtis, kaip jam tinka?”

“Ne, ir dėl to aš egzistuoju. Prašau, pasižiūrėk štai ten.”

Koizumis parodė link milžino. Pasižiūrėjau, kur jis rodė, ir pastebėjau kelis švytinčius raudonus taškus, kurių prieš tai dar nebuvo, dabar skraidančius aplink milžiną. Palyginus su didžiuliu mėlynu milžinu, raudonieji taškai buvo kaip sezamo sėklos. Iš viso jų buvo penki, tačiau kadangi jie skraidė taip greitai, mano akys nespėjo paskui juos sekti. Kaip palydovai, raudonieji taškai sukosi aplink milžiną lyg bandytų jį sustabdyti nuo ėjimo pirmyn.

“Tai mano kolegos, kurie, kaip ir aš, įgavo galių iš Suzumijos-san. Jie kariai, atsakingi už šių milžinų sumedžiojimą.”

Raudonieji taškai įgudusiai išsisukinėjo nuo milžino rankų puolimų, skubiai keisdami skridimo kryptį, ir puldinėjo milžino kūną. Pasirodė, kad milžinas padarytas iš dujų, nes raudonieji taškai tiesiog kiaurai jį perskrisdavo.

Tačiau milžinas atrodė, kad paisytų raudonųjų taškų puolimų, ir vėl pakėlęs savo ranką sudaužė dar vieną parduotuvės pastatą.

Nepaisant, kaip raudonieji taškai puolė, neatrodė, kad milžinas liautųsi. Raudoni lazerius primenantys spinduliai dabar be perstojo vėrė milžino kūną, tačiau buvau per toli, kad galėčiau suprasti atremtos žalos kiekį. Buvau tikras tik dėl vieno: raudonieji spinduliai nepadarė jokių skylių milžino kūne.

“Gerai, manau, metas man prie jų prisidėti.”

Koizumio kūnas pradėjo raudonai švytėti, ir greitai, jo švytintis kūnas buvo padengtas raudonu tviskančiu rutuliu. Priešais mane stovėjo nebe žmogus, o didelis švytintis kamuolys.

Tai darosi absurdiška.

Lyg duodamas ženklą, švytintis rutulys pradėjo kilti ir nuskrido tiesiai link milžino neįtikėtinu greičiu.

Kadangi raudonieji rutuliai nenustojo skraidyti, nepajėgiau suprasti, kiek iš viso jų ten buvo, tačiau neturėjo būti daugiau nei dešimt, įskaitant Koizumį. Jie drąsiai skrido link milžino kūno, tačiau tegalėjo per jį perskristi kiaurai. Milžinas tebuvo vos sužeistas, jei iš viso buvo. Kai taip galvojau, vienas iš raudonųjų rutulių staiga priskrido prie milžino riešo ir aplink jį apsuko ratu.

Po akimirkos milžino ranka buvo nupjauta. Šeimininko netekusi ranka nukrito ant žemės ir, kaip mozaika sušvytėjusi, pradėjo darytis permatoma, o po to išsisklaidė lyg sniegas, ištirpdytas saulės. Turbūt, mėlyni dūmai, išeinantys iš sužeisto milžino riešo, turėtų būti kraujas. Priešais buvusi scena buvo tikrai fantastikos dalykas.

Atrodė, kad raudonieji taškai pakeitė savo puolimo pobūdį iš puolimo tiesiai link milžino. Jie artinosi prie milžino, kaip būrys blusų, apsupusių šunį. Raudonieji spinduliai perpjovė per milžino veidą ir jo galva nukrito žemyn; po to, taip pat nukrito jo petys, paskui jį jo viršutinė liemens dalis, kol liko tik keista forma. Krentantys gabalai pradėjo skleisti būdingą mozaikinį švytėjimą, tada išgaravo ir pradingo.

Kadangi milžinas stovėjo dideliame žemės plote, be jokių kliūčių, galėjau regėti visą procesą nuo pradžios iki pabaigos. Kai nukrito milžino liemuo, likusi kūno dalis taip pat pradėjo sklaidytis, galiausiai išgaruodama į lašelius, mažesnius nei dulkės, ir pasklido virš nuolaužų.

Kai viršui sklandę raudonieji taškai įsitikino, kad jų darbas baigtas, jie pradėjo išsiskraidyti į skirtingas puses. Dauguma jų iš karto pradingo; tik vienas skrido link manęs, kol galiausiai nusileido ant daugiabučio pastato stogo. Raudonasis rutulys palaipsniui nustojo švytėti, kol prieš mane vėl stovėjo Koizumis, pretenzingai mojuodamas plaukus, šypsodamasis savo įprasta šypsena.

“Atleisk, kad priverčiau laukti.”

Jis nuskambėjo labai ramiai ir visai neišsekęs.

“Pabaigai, norėčiau tau parodyti kai ką įdomaus.”

Koizumis pirštu parodė į dangų. Kažką įtardamas pakėliau galvą ir niūriame pilkame danguje kažką pamačiau.

Tiesiai virš ten, kur pirma pasirodė milžinas, buvo įtrūkimas, lyg besiperiančio paukščiuko, bandančio prasikalti pro kiaušinio lukštą. Įtrūkimas pradėjo sparčiai plisti kaip voro tinklas.

“Sekdama paskui mėlynojo padaro sunaikinimą, Uždaroji Erdvė bus taip pat sunaikinta. Netrukus prasidės!”

Kai tik Koizumis baigė, dideli įtrūkimai dabar buvo padengę visą priešais buvusį pasaulį, lyg metalinėmis grandinėmis.

Tinklo kraštai pradėjo siaurėti, kol tapo maži, kaip kreivos juodos linijos. Tada, tą akimirką, triokšt!

Iš tikrųjų, aš visai negirdėjau jokio garso. Tiesiog mano smegenys bandė imituoti dūžtančio stiklo garsą. Šviesa persiskverbė pro tarpą danguje, o tada pasklido į visas puses per skliautą. Pajaučiau krentančių saulės spindulių liūtį. Ne, neteisingas žodis: tai labiau priminė Tokijo stadiono viso įtraukiamojo stogo atidarymą, vos per kelias sekundes. Net ne vien stogas, o esmės pradingo visas stadionas!

Garsus triukšmas vėl pradėjo gausti mano ausų būgneliuose, ir instinktyviai užsidengiau ausis. Tai buvo todėl, kad gana ilgai praleidau tylos pasaulyje ir negalėjau taip greitai prisitaikyti.

Kai vėl atsargiai pasiklausiau, girdėjosi įprastas gatvių bruzdesys.

Pasaulis grįžo į savo įprastą būseną.

Nebuvo griūnančių pastatų, pilko dangaus, nei raudonų rutulių, aplink skraidančių ore. Kelias buvo pilnas automobilių ir žmonių. Pažįstamas oranžinis saulės švytėjimas matėsi pro pastatų tarpus. Pasaulis dėkingai sutiko mus tokia šviesa, o už nugarų ištempė ilgus šešėlius

Papūtė švelnus vėjelis.

“Ar supranti?”

Koizumis vėl manęs paklausė, kai lipome į taksi, kuri, atrodė, magiškai sustojo priešais mus, kai tik išėjome iš daugiabučio. Kai pasižiūrėjau, supratau, kad mašinoje sėdi tas pats vairuotojas, kaip ir prieš tai.

“Visai nieko.” nuoširdžiai atsakiau.

“Žinojau, kad taip atsakysi.” nusijuokė Koizumis “Tuos mėlynus padarus mes vadiname Avatarais, tačiau, kaip sakiau anksčiau, jie smarkiai susiję su Suzumijos-san minčių būkle. Mes, žinoma, taip pat. Kai tik Uždaroji Erdvė atsiranda, kai tik Avatarai pradeda judėti, mes galime naudotis savo galiomis. Mes galime naudotis tomis galiomis tik Uždarojoje Erdvėje; šiuo metu, aš neturiu jokių galių.”

Tyliai žvilgtelėjau į vairuotojo nugarą.

“Nežinau, kodėl tik mes turime tokias galias, bet manau, kad tai neturi nieko bendro su mūsų tapatybėmis. Tai kaip išlošti loterijoje: nors tikimybės gali būti mažos, kažkas privalo laimėti. Į mane tiesiog pataikė atsitiktinė kulka.”

“Turbūt tokia lemtis.” Koizumis priverstinai nusišypsojo. Aš toliau tylėjau, nes nežinojau, ką turėčiau pasakyti.

“Mes negalime leisti Avatarams laisvai judėti. Kodėl? Todėl, kad kuo daugiau Avatarai padaro žalos, tuo labiau išsiplečia Uždarosios Erdvės skliautas. Ta, kurią ką tik matei, buvo gana maža. Jei paliksim jas be priežiūros, jos toliau plėsis, kol padengs visą šalį, net visą pasaulį, ir galiausiai, tas pilkasis pasaulis visiškai pakeis visatą, kurioje gyvename.”

Galiausiai pravėriau burną.

“Iš kur tu tiek daug žinai?”

“Juk sakiau, aš tiesiog žinau, negaliu to paaiškinti. Visiems, kuriuos jungia ‘Organizacija’, yra taip pat. Vieną dieną jie tiesiog staiga žinojo viską apie Suzumiją-san ir kaip ji galėjo paveikti šį pasaulį, taip pat supratę, kad dabar turėjo antgamtinių galių, jie negalėjo tiesiog leisti toms Uždarosioms Erdvėms toliau linkti nepaliestoms. Kai paprasti žmonės sužino apie tokius dalykus, jie paprastai nori sužinoti, ar gali kaip nors padėti. Jei nebūtume nieko dėl to nedarę, mūsų žinomas pasaulis jau būtų buvęs sunaikintas.”

“Ir tai būtų nemalonu.” sumurmėjęs šiuos žodžius, Koizumis nutilo.

Kol pasiekiau namus, mes tyliai žiūrėjome pro šoninį langą.

Automobilis sustojo, ir man lipant lauk, jis vėl prabilo

“Prašau, nenuleisk akių nuo Suzumijos-san veiksmų. Jos iš pažiūros pastovi minčių būklė pradėjo rodyti sparčių pasikeitimų ženklus. Tai, kas nutiko šiandien, buvo nutikę gana seniai.”

Kas iš to, jai aš ją stebėsiu - aš vis tiek nesugebėsiu pakeisti jos nuotaikos!

“Ką galiu pasakyti…… Manau, teisinga tavimi pasikliauti. Tarp mūsų yra skirtingai apie tai galvojančių.”

“Atvirai, aš taip pat nežinau. Tačiau manau, kad gera mintis būtų viską palikti tau, kadangi kai kurie mano kolegos apie kai kuriuos dalykus galvoja pernelyg sudėtingai.”

Nespėjus man atsakyti, Koizumis galvą atgal įkišo į mašiną ir uždaro duris. Kai žiūrėjau, kaip legendinė fantominė taksi nuvažiuoja tolyn, staiga pasijutau labai kvailai, todėl nusprendžiau žygiuoti atgal į namus.

Septintasis skyrius

Ateivių sukurtas humanoidas, mergina, atkeliavusi iš ateities, ir vaikinas esperas, kad įgautų mano pasitikėjimą, visi suteikė man savo tapatybių įrodymus. Jie visi trys dėl skirtingų priežasčių sukasi aplink Haruhi. Vis dėlto, tai visai neblogai. Ne, tai yra blogai. Todėl, kad vis dar nesuprantu vieno dalyko.

Kodėl aš?

Koizumis teigė, kad ateiviai, keliautojai laiku ir esperai visi susirinko prie Haruhi, nes ji tiesiog to troško.

Na, tada kuo čia dėtas aš?

Kodėl aš esu į visą tai įveltas? Aš juk tik paprastas žmogelis. Šimtu procentų normalus. Neturiu jokių staigiai atsiradusių prisiminimų iš praeito gyvenimo ar kokių nenusakomų galių. Tiesiog puikiausiai normalus gimnazistas!

Kas iš viso po galais parašė scenarijų šitai istorijai?

O gal kas apsvaigino mane narkotikais ir dėl to aš matau visas šias haliucinacijas? Arba buvau nutrenktas nuodingų elektrinių bangų? Kas per velnias įgrūdo mane į visą tai?

Ar tai tu, Haruhi?

Juokauju.

Nieko aš nežinau.

Ir ko aš taip rūpinuosi? Panašu, kad visi atsakymai slypi Haruhi. Ji turėtų rūpintis. Kodėl aš irgi dėl jos turiu nervintis? Tai nesąmonė! Ir aš taip nusprendžiau! Jei yra taip, kaip sako Nagato, Koizumis ir Asahina, tai patys tiesiog viską pasakykit pačiai Haruhi! Kas tada benutiktų pasauliui - jos atsakomybė; Aš čia niekuo dėtas.

Patys ją kiškit į savo karuselę! Manęs į tai neįtraukit!

Baigiantis dienoms iki vasaros, suprakaitavęs kopiau į kalvą, švarku braukdamas prakaitą. Atsilaisvinęs kaklaraištį, atsisegiau trečią marškinių sagą. Jei ryte buvo jau taip karšta, tai per pietus čia bus tikras pragaras. Man griežiant dantimis ir kopiant per kalną į mokyklą, kažkas pliaukštelėjo man per petį. Sušukau “Neliesk manęs! Man karšta!” ir apsisukęs akyse pamačiau Tanigučio veidą.

“Sveikas!”

Tanigučis, dabar eidamas šalia manęs, irgi prakaitavo. “Kaip nervina, mano kruopščiai ruošta šukuosena dėl to prakaito visai sugadinta.” nors tai pasakęs, jis vis tiek atrodė laimingas.

“Klausyk, Taniguči.” įsiterpiau, kol jis beprasmiškai gyrėsi tuo, ką veikė jo šuo “Aš juk normalus moksleivis, ar ne?”

“Ką?”

Tanigučis nusijuokė, lyg būtų išgirdęs baisiai šmaikštų juokelį.

“Geriau tu pirma pasakyk, ką turi galvoje tuo ‘normalus’, kitaip visas šitas pokalbis neaiškus.”

“Nejaugi?”

“Juokauju! Tu, normalus? Nemanau, kad normalūs moksleiviai pasiguldo merginas viduryje tuščios klasės.”

Na, žinoma, Tanigučis nieku gyvu to nepamirštų.

“Aš irgi vaikinas, todėl per daug smulkmenų nekamantinėsiu, turiu savigarbos. Na… supranti?”

Visai nieko.

“Kaip viskas taip susiklostė? Ir su Nagato Juki, kuriai pagal savo vertinimus duočiau ‘A-’!”

Vadinasi, Nagato - “A-” jo vertinimu.

“Iš tikrųjų…”

Aš paaiškinau. Viskas, ką galvojo Tanigučis - kliedesiai, išsigalvojimai, visiškos fantazijos. Taigi, nusprendžiau panaudoti šį paaiškinimą:

Vargšelė Nagato yra Haruhi nepagrįstos Literatūros klubo okupacijos auka. Ji buvo nepaprastai sugniuždyta, nebegalėdama lankytis savo pačios klube. Ji meldė manęs pagalbos, klausė ar yra koks būdas priversti Haruhi, palikti jos klubą. Buvau sujaudintas jos nuoširdumo, todėl nusprendžiau padėti šiai vargšei merginai ir nuošalyje su ja pasikalbėti, kur apie tai nesužinotų Haruhi. Haruhi išėjus, klasėje kalbant apie šią nelaimę, Nagato nualpo dėl savo chroniškos anemijos. Aš nuskubėjau jos sugauti, neleisdamas nukristi ant grindų, ir tada tu įsiveržei pro duris, Taniguči! Štai kokia paprasta iš tikrųjų tiesa!

“Kurgi ne!”

Tai pasakęs jis mane net apspardė. Po galais! Aš ilgai užtrukau, kol sukūriau tokią idealią pasiteisinimo istoriją! Negaliu patikėti, kad jo neišdūriau!

“Sakykim, tikiu tais kliedesiais; Tu vis tiek nenormalus. Su niekuo nebendraujanti Nagato Juki ėjo prašyti tavo pagalbos - tai jau kažkas neįprasta!”

“Tik nereikia, Nagato tikrai tokia žinoma?”

“Be to, tu Suzumijos parankinis. Jei tu normalus moksleivis, tada aš normalus kaip vandens blusa.”

Tada, klausimėlis:

“Taniguči, ar turi supergalių?”

“Ką-?”

Jo ir taip buka išraiška veide pasiekė naujas aukštumas. Jo veidas pasikeitė, lyg jaunos mokyklinukės per darbo interviu pakviestos į totalitarinę sektą.

Jis pasakė: “…Aišku. Reiškia, netgi tu nesi atsparus Suzumijos virusui… Žinok, nors ilgai tavęs nepažinojau, tu buvai šaunus bičas. Prašau, būk atokiau nuo manęs, aš nenoriu irgi užsikrėsti…”

Silpnai trinktelėjau Tanigučiui, dėl ko jis pradėjo nesiliaunamai žvengti. Cha, jei jis esperas, nuo šiandien aš Jungtinių Tautų generalinis sekretorius.

Pasiekus laiptus, vedančius prie mokyklos įėjimo, pasijutau dėkingas Tanigučiui, kad su manimi pasikalbėjo, nes nuo kalbų su juo net karštis atlėgo.

Tokiu karštu oru, net Haruhi gali tik gulėti išsekusi ant suolo, ilgesingai žiūrėdama į kalvas tolumoje.

“Kjonai, man karšta!”

Tikrai? Žinok, man irgi.

“Pavėdink mane!”

“Vietoj vėdinęs kitą, geriau pasivėdinsiu pats. Neturiu pakankamai jėgų iš pat ankstyvo ryto, kad tau padėčiau.”

Haruhi toliau tingiai gulėjo ant suolo, be savo įprastos išpūstos ir ryškios auros.

“Kaip manai, ką Mikuru-čian turėtų apsivilkti sekantį kartą?”

Po merginos zuikės ir tarnaitės kostiumo turėtų būti…… pala, bus dar vienas kostiumas?!

“Gal katytės ausys? Arba slaugė? O gal šį kartą ji turėtų apsirengti kaip karalienė?”

Asahinos vaizdai sublyksėjo man galvoje - jos išsisukinėjančios, pašėlusiai raustančios ir verčiamos vilkėti visokius kostiumus trapi figūra. Aš pradedu apsvaigti. Ak, ji tokia miela…

Atrodė, kad Haruhi atspėjo, ką galvojau, ir susiraukė link manęs. Po to lengvai užsikišo plaukus už ausų.

“Atrodai kaip nevisprotis.” nesprendė Haruhi.

Ei, juk pati pradėjai tą temą? Tačiau turbūt ji teisi, nėra prasmės ginčytis su ja.

“Man žiauriai nuobodu!” išpyškino Haruhi, vėdindamasi sau užantį vadovėliu, o jos lūpos visiškai atrodė kaip ‘heno-ji’. Ji atrodė kaip mangos personažė.

Net smarkiai spiginant saulės spinduliams, kažkaip pajėgėme ištverti pragarišką fizinio lavinimo pamoką. Po pamokos, šeštosios klasės kabinete, visi nusimaudami treningus, kurie buvo pavirtę į šlapius skudurus, keikėsi “Tas sumautas Okabė! Privertė mus visas dvi valandas lakstyti maratoną!”, prieš grįždami į penktosios klasės kabinetą.

Dauguma merginų jau buvo persirengusios, tačiau kadangi paskutinė pamoka - klasės valandėlė, kai kurios iš jų, kurios priklausė sporto klubams, savo popamokinei veiklai liko su sportine apranga. Vis dėlto, buvau suglumintas, jog Haruhi, kuri neturėjo nieko bendra su jokiais sporto klubais, taip pat vis dar vilkėjo fizinio lavinimo aprangą.

“Nes karšta.”

Teisingai, tokia jos priežastis.

“Koks skirtumas? Vis tiek turėsiu persirengti, kai nueisiu į klubo kambarį! Neminint to, kad šią savaitę man prievolė, o su šitais man lengviau judėti.”

Haruhi ranka laikė smakrą ir žiūrėjo į lauke besikaupiančius lietaus debesis.

“Nebloga mintis.”

Neprasta mintis fizinio lavinimo drabužius padaryti sekančia cosplay tema! Ką? ‘Cosplay’ netinkamas žodis? Nežinau, ką ji ketina daryti, tačiau dabar ta mergina kaip galėdama stengiasi persirenginėti gimnazijos moksleive.

“Na, apie ką tu po galais galvoji?”

Haruhi tiksliai atspėjo mano mintis, dėl ko pradėjau dvejoti, ar ji negali skaityti mintis.

“Kol ateisiu į klubo kambarį, draudžiu daryti ką nors keisto Mikuru-čian.”

Ar tai reiškia, kad po to, kai ateisi, galėsiu jai daryti ką nors keisto?

Pasilaikiau tą mintį sau ir nueidamas pakėliau rankas lyg nusikaltėlis iš vesternų, į kurį šerifas nukreipė ginklą.

Kaip paprastai, prieš įeidamas pirma pasibeldžiau, o po to laukiau atsakymo. Kaip lėlytė, sėdinti ant kėdės, miela tarnaitė pasitiko mane ryškiausia šypsena, lyg saulėgrąža sveikinanti saulę. Ak, jaučiuosi taip šiltai!

Nagato skaitė prie stalo, lyg kamelija žydinti pavasarį. Ehem, kaip čia dabar aš jas lyginu?

“Eisiu padaryti arbatos.”

Užsidėjusi apgalvį Asahina nuėjo prie aprūdijusio stalo krašto ir atsargiai įdėjo arbatžoles į arbatinuką.

Sėdėjau vadės vietoje, laimingai žiūrėdamas kaip darbuojasi Asahina, kai staiga apie kai ką pagalvojau.

Greitai įsijungiau kompiuterį ir palaukiau, kol pasikraus kietasis diskas. Kai tik pasirodė vaizdas, atidariau failą ir įvedžiau slaptažodį “MIKURU”. Kaip buvo galima tikėtis, apdorojimo greitis Kompiuterių Tyrinėjimo grupės naujausio modelio kompiuteryje buvo neįtikėtinas. Akimirksniu nuotraukos su Asahina, vilkinčia tarnaitės kostiumą pasirodė ekrane.

Įsitikinus, kad Asahina užsiėmusi arbatos virimu, vieną iš jų vėl ir vėl padidinau.

Ta nuotrauka buvo iš to karto, kai Haruhi privertė Asahiną seksualiai pozuoti. Buvo galima matyti jos gundančią iškirptę, o ten, ant viliojančios kairiosios krūties, buvo maža juoda žymė. Aš pašviesinau tą žymę ir dar labiau ją padidinau; nuotrauka tapo kiek neryški, tačiau pakankamai aiškiai matėsi, kad ten buvo žvaigždutės formos apgamas.

“Tai štai ir jis.”

“Ar ką nors išsiaiškinai?”

Prieš tai, kai Asahina padėjo puoduką ant stalo, paskubomis užvėriau visas nuotraukas. Tokiems dalykams esu gana skrupulingas. Žinoma, tuomet, kai Asahina prie manęs prieis, ekrane nieko nepamatys.

“Hm, kas čia? Kas tame “MIKURU” faile?”

O ne! Susimoviau!

“Kodėl ant to failo parašytas mano vardas? Kas jame? Nagi, parodyk! Parodyk!”

“Ė, kas jame… hm? Kas žino? Manau, kad nieko. Aha, teisingai, jame nieko nėra.”

“Meluoji!”

Asahina pasilenkė virš manęs ir iškišo ranką, bandydama pagriebti pelę man iš rankų. Nė už ką, mergyt! Laikiau pelę, primigtinai jos nepaleisdamas. Tada Asahina savo švelniu kūnu atsirėmė į mane, bandydama nusliuogti man per petį. Šalia veido galėjau užuosti jos malonų kvapą.

“Asahina-san, prašau, ar galėtumei mane paleisti…”

“Nagi, tik žvilgtelėsiu!”

Asahina, kuri buvo uždėjusi kairią ranką man ant peties, o dešine siekė pelės, buvo visiškai ant manęs; jaučiau, jog padėtis iš blogos tampa dar blogesnė. Jos saldus juokas švelniai sklido man į ausį. Nebegalėdamas daugiau pasipriešinti gundymui, ranka paleido pelę, ir tuo momentu…

“Ką judu čia darot?”

Buvome sustingdyti ledinio, minus 273 laipsnių šaltumo balso. Haruhi, vilkėdama savo fizinio lavinimo aprangą, nešėsi savo krepšį, o jos veide buvo baisi išraiška, lyg būtų ką tik pamačiusi, kaip jos tėvas tvirkintų nekaltą merginą.

Po akimirkos, sustingdyta Asahina pradėjo judėti. Ji nerangiai pasitraukė man nuo nugaros, lėtai atsitraukė, po to lėtai atsisėdo ant kėdės, kaip ASIMO robotas, kuriam beveik išseko baterijos. Jos išblyškęs veidas buvo vos ne ašarose.

Haruhi suprunkštė ir nužingsniavo prie stalo, žvilgčiodama į mane.

“Tai ką, tau patinka tarnaitės kostiumai?”

“Apie ką tu šneki?”

“Mes turim persirengti.”

Na ir pirmyn! Aš ketinu tyliai tik gurkšnoti arbatą, kurią man išvirė Asahina.

“Ar nepasakiau, kad turim persirengti?”

Tai kas?

“LAUK!!!”

Buvau tiesiog išspirtas lauk. Nugriuvau į koridorių, o už manęs su trenksmu užsidarė durys.

“Už ką po velnių?!”

Nespėjau net padėti puoduko. Pirštais nuo marškinių nusišluosčiau išpiltą arbatą ir atsirėmiau į duris.

Keista. Kažkas čia ne taip.

Klasėje Haruhi papratai nieko nesivaržydama persirengia, o dabar net išvarė mane iš kambario.

Matyt, ji pradėjo keistis. Galbūt ji pasiekė amžių, kada pradedama gėdytis tokių dalykų. Kadangi penktosios klasės vaikinai visada išskuba iš klasės, kai tik nuskamba skambutis į fizinio lavinimo pamokas, niekas nelabai pastebi, kad ji persirenginėja. Na taip, Asakuros, asmens, kuris įpratino vaikinus prieš fizinį išskubėti, su mumis daugiau nebėra.

Kurį laiką prastovėjau už durų. Numaunamų drabužių garsas liovėsi, tačiau vis tiek negirdėjau, kad kas nors mane pakviestų. Ir taip prastovėjau laukdamas visas dešimt minučių.

“Prašau užeiti…”

Iš už durų pasigirdo tylus Asahinos balsas. Kai nepriekaištingoji tarnaitė atvėrė man duris, pro jos pečius pamačiau prie stalo paniurusiai sėdinčią Haruhi, savo baltas kojas užkėlusią ant stalo. Ant galvos ji buvo užsidėjusi porą ilgų zuikio ausų ir vilkėjo nostalgiškąjį zuikės kostiumą. Ji nesivargino užsidėti rankogalių ar peteliškės. Ji net nevilkėjo pėdkelnių.

“Nors prie rankų ir nugaros šiek tiek vėsu, šitam kostiume tikrai baisiai ankšta.”

Tai pasakiusi, Haruhi pasiėmė savo puoduką ir mėgaudamasi atsigėrė arbatos, kol Nagato toliau skaitė savo knygą.

Būdamas apsuptas tarnaitės ir merginos zuikės, nebežinojau, kaip sureaguoti. Jei kur nors nuvesčiau šias merginas pritraukti klientų, garantuotai užkalčiau pinigų. Apie tai mąstant…

“Oho, kas čia dedasi?”

Keistai nuskambėjo Koizumis, kaip visada sveikindamas visus savo šypsena.

“Šiandien kostiumų vakarėlis? Atleiskite, kad dabar jo nevilkiu.”

Baik nusišnekėt, neapsunkink visko dar labiau.

“Mikuru-čian, atsisėsk čia.”

Haruhi parodė į priešais ją esančia kėdę. Asahina paklusniai atsisėdo, atrodydama įbauginta baisios Haruhi. Svarsčiau, ką Haruhi ketina jai daryti, ir pamačiau, kad ji tik bando padaryti kasytę su Asahinos rudais plaukais.

Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo pasirodyti, kaip į vyresniąją seserį, tvarkančią jaunesnejai plaukus. Bet kadangi Asahina buvo suakmenėjus, o Haruhi žvilgsnis tuščias, ši tariamai šilta scena buvo nepaprastai keista. Panašu, kad Haruhi bandė tik padaryti tarnaitę Asahiną su kasyte, ir tai viskas.

Pasižiūrėjau į Koizumį, kuris žiūrėdamas į šia sceną visą laiką šypsojosi ir galiausiai pasakė:

“Nori pažaisti Otelą?”

“Gerai, nežaidžiau visą amžinybę.”

Kol juodieji kovojo prieš baltuosius dėl lentos kontrolės, (nebūčiau pagalvojęs, kad Koizumis, kuris gali pavirsti į švytintį rutulį, gali taip nevykusiai žaisti stalo žaidimus) Haruhi Asahinos plaukus surišo į kasytę, po to paleido, tada surišo dvi kasytes, tada kuodą…

(Kiekvieną kartą, kai Haruhi paliesdavo Asahiną, ji visa sudrebėdavo) tuo tarpu Nagato toliau buvo pasinėrusi savo knygoje.

Aš pradedu vis labiau ir labiau nesuprasti, kam iš viso reikalingas toks susirinkimas!

Taigi, tą dieną Komandos SOS veiklą praleidome ramiai. Tą kartą nenutiko nieko, susijusio su ateiviais iš kitų dimensijų, keliautojais laiku iš ateities, mėlynais milžinais ar švytinčiais raudonais kamuoliais. Niekas nedarė nieko ypatingo, nei kas nors žinojo, ką turėtų daryti. Mes tiesiog leidomės nešami laiko tėkmės, tuščiai leidome mokyklinį gyvenimą. Viskas atrodė visiškai normalu.

Nors buvau nepatenkintas tokiu normaliu gyvenimu, aš visąlaik sau kartojau “Kam tiek daug galvoju? Turiu dar daug laiko.” ir vėl iš naujo laukdavau sekančios dienos. Net tada, buvau pakankamai laimingas. Beprasmiškai ateidavau į šio klubo kambarį ir stebėdavau, kaip Asahina uoliai darbuojasi lyg tikra tarnaitė, kaip Nagato sėdi lyg Budos statula, kaip Koizumis skaisčiai šypsosi ir kaip svyruoja Haruhi nuotaikos. Visi šie dalykai skleidė normalumo aurą, vis dėlto, visa tai tapo dalimi mano labai patenkinančio mokyklinio gyvenimo. Nors aš patyriau tai, kaip klasiokė bandė mane nužudyti, ir mačiau, kaip nuožmūs monstrai atsiranda pilkame pasaulyje, nebuvau tikras, kad jie nebuvo tik mano vaizduotės kūriniai, hipnozės padariniai arba net kokia haliucinacija.

Vis dar kiek pykau ant Haruhi, kad nutempė mane į savo klubą, tačiau teisingai pagalvojus, tik dėl jos galėjau taip ramiai bendrauti su tokiais neįprastais žmonėmis. Pastumiant į šalį klausimą “Kodėl aš?”, galbūt kada nors bus ir kitų normalių žmonių, kaip aš, kurie norės įstoti į šį klubą.

Taip, pastaruoju metu jau ilgokai galvojau apie šią problemą.

Juk bet kas būtų taip pagalvojęs, tiesa?

Visgi, vis vien buvo kažkas, kas niekada taip nebūtų pagalvojęs.

Teisingai, tas kažkas yra Suzumija Haruhi.

Tą naktį, pavalgęs, išsimaudęs ir baigęs pasikartoti rytojaus anglų kalbos pamokai, pasižiūrėjau į laikrodį ir supratau, jog laikas gultis. Atsiguliau į lovą ir atsiverčiau storą storaviršelę knygą, kurią Nagato įgrūdo man į rankas. Pamaniau, kad trumpas paskaitymas nepakenks, todėl atsainiai perskaičiau keletą pirmų puslapių. Istorija buvo stebinančiai įdomi, todėl tęsiau skaityti puslapį po puslapio. Tikrai privalai perskaityti bent vieną knygą, kad suprastum, kaip tai malonu. Pasirodo, skaitymas ne toks jau prastas!

Vis dėlto, per vieną naktį neįmanoma pabaigti tokią storą knygą, todėl perskaitęs vieną labai ilgą pagrindinio veikėjo monologą padėjau ją į šalį. Miegas mane nugalėjo ir įdėjęs žymeklį su Nagato rašysena į knygą, išjungiau šviesą ir susirangiau po antklode. Po kelių minučių jau buvau sapnų karalystėje.

Ar žinote, kodėl žmonės sapnuoja? Miegas skirstomas į greito akies obuolio trūkčiojimo (REM) ir negreito akies obuolio trūkčiojimo (non-REM) periodiškus ciklus. Non-REM vyksta per pirmas kelias valandas po to, kai žmogus užmiega. Jo smegenys per šią fazę paprastai būna sąstingio būsenos. Fazė, kurioje kūnas neveiksnus, tačiau smegenys tampa šiek tiek aktyvios, vadinama REM. Šioje fazėje atsiranda sapnai. Iki ryto, REM dažnumas padidėja, tai reiškia, kad beveik visi kol pabus sapnuos. Aš sapnuoju kiekvieną naktį, bet kadangi beveik visada pabundu per vėlai, taip skubu į mokyklą, kad paprastai pamirštu, ką sapnavau. Tačiau kartais staiga atsimenu seniai pamirštus sapnus, kuriuos sapnavau prieš daug metų. Tikrai stulbina, kaip sukonstruota ta žmogaus atmintis.

Gerai, gana skiesti. Iš tiesų, man nusispjaut.

Pajaučiau, kad kažkas plekšnoja man per veidą. Eik šalin! Aš pavargęs! Negadink man sapnų!

“……Kjonai.”

Žadintuvas dar net nenuskambėjo. Net jei būtų, būčiau iš karto jį išjungęs, todėl dar buvo likę laiko, kol mama būtų atsiuntusi mano seserį ištempti mane iš lovos.

“Pabusk pagaliau.”

Ne! Noriu dar pamiegoti. Neturiu laiko keistiems sapnams.

“Sakiau, pabusk! Ar negirdi?”

Prie mano kaklo buvusios rankos nepaliaujamai mane purtė. Pagaliau atmerkiau akis, kai pajutau, kad mano pakaušis trenkėsi į kietas grindis.

Kietas grindis?

Būdamas susipainiojęs, sėdėdamas išsitiesiau. Haruhi iš viršaus į mane žiūrėjo ir pasitraukė į šalį, kad nesusimuštume galvomis.

“Ar jau pabudai?”

Klūpėdama šalia manęs buvo jūreivės uniformą vilkinti Haruhi. Jos baltame veide matėsi nerimo išraiška.

“Ar žinai, kokia čia vieta?”

Žinoma, žinau; mes Šiaurės gimnazijoje, mūsų lankomoje mokykloje, o šiuo metu esame prie laiptų, esančių priešais batų spinteles prie mokyklos įėjimo. Nebuvo šviesų, todėl naktį mokykla priešais mus pasirodė pilka…

Ne, kažkas negerai.

Viršuje nebuvo naktinio dangaus.

Tik platus pilkas horizontas. Monotoniškas dangus. Nebuvo Mėnulio ar žvaigždžių, net nei vieno debesies. Tik pilkas, kaip betoninė siena, dangus.

Tai Uždaroji Erdvė.

Lėtai atsikėliau. Buvau nustebintas, kad nevilkėjau savo pižamos, o buvau mokyklinėje uniformoje.

“Kai pabudau, supratau, kad esu čia ir kad tu šalia manęs. Kas čia dedasi? Kodėl mes mokykloje?”

Haruhi paklausė nepaprastai švelniu balsu. Iš karto jai neatsakiau, vietoj to ištiesiau rankas, kad apsiprasčiau. Dėl skausmo įsižnybus į kitą rankos pusę, uniformos jausmo ant kūno, neatrodė, jog tai sapnas. Išsiroviau porą plaukų. Pajutau, kad tai labai skausminga.

“Haruhi, ar mes čia vieninteliai?”

“Taip. Aš turėjau miegoti po savo antklode. Kodėl mes čia atsiradome? Ir dangus atrodo keistai……”

“Gal matei Koizumį?”

“Ne…… kodėl jį paminėjai?”

“Ne, tik paklausiau.”

Jei ši Uždaroji Erdvė buvo sukurta drebėjimo ties dimensine riba ar dėl išorinių veiksnių, čia taip pat turėtų būti švytintis milžinas ir Koizumis.

“Kaip bebūtų, dabar eikim iš mokyklos! Gal su kuo nors susitiksim.”

“Kodėl tu atrodai visai nesunerimęs?”

Aš kuo tikriausiai sunerimęs, ypač dėl to, kad čia matau ir tave. Čia ne smėlio dėžė tavo sukurtiems milžinams? O aš perdedu ir tiesiog viską sapnuoju? Visai vienas su Haruhi tuščioje Erdvėje…… Jei čia būtų Zigmundas Froidas, jis galėtų man visa tai išanalizuoti!

Einant link mokyklos vartų laikiausi atstumo nuo Haruhi, ir tada buvome sulaikyti nematomos sienos. Vis dar prisimenu jos sukeliamą elastišką jausmą. Ją šiek tiek galima paspausti, tačiau greitai kita, storesnė siena sulaiko tave nuo mėginimų prasiskverbti toliau.

“……Kas tai?”

Haruhi ištiesė rankas ir pabandė paspausti nematomą sieną, klausinėdama savo išpūstomis akimis. Nuėjau palei stadioną ir pasekiau sieną.

Atrodo, kad mes įkalinti prie mokyklos.

“Nepanašu, kad būtų koks kelias iš mokyklos.”

Nejaučiau jokio vėjo. Tarytum nustojo tekėti net oro srovės.

“Pabandykim galinį išėjimą!”

“Ak taip, ar yra koks būdas, kuriuo galėtume su kuo susisiekti? Paieškokim telefono. Aš neturiu savo mobilaus.”

Jei tai ta pati Uždaroji Erdvė, apie kurią man pasakojo Koizumis, tada surasti telefoną būtų beprasmiška.

Nepaisant to, mes vis tiek nusprendėme eiti vidun į mokyklos pastatą ir apsižvalgyti. Telefonas turėtų būti mokytojų kambarį.

Tamsoje, visoms šviesoms esant išjungtoms, mokykla atrodė nykiai. Mes praėjome pro batų spinteles ir tyliai įėjome į mokyklą. Pakeliui pirmajame aukšte įjungėme šviesas ir lempos iš karto užsidegė. Nors jos buvo tik šaltos, dirbtinės šviesos, jų pakako, kad aš ir Haruhi galėtume iš palengvėjimo atsidusti.

Įsitikinus, kad to aukšto klasėse nieko nebuvo, nuėjome į mokytojų kambarį. Savaime suprantama, mokytojų kambarys buvo užrakintas, todėl paėmiau netoliese buvusį gesintuvą, išdaužiau langą ir pro jį patekome vidun.

“……Nepanašu, kad veiktų.”

Haruhi pridėjo telefoną prie ausies, bet nieko neišgirdo. Ji bandė surinkti kelis numerius, tačiau nieko iš to neišėjo.

Išėjome iš mokytojų kambario, pakeliui įjungdami visas lempas, ir užlipome laiptais, nes Haruhi pasiūlė mums sugrįžti į savo klasę. Kadangi penktoji pirmamečių klasė yra viršutiniame aukšte, galbūt ką nors išsiaiškinsime pasižiūrėję iš aukščiau.

Mums einant per koridorių Haruhi nepaleido mano švarko. Nepasikliauk manimi; Aš visai neturiu antgamtinių galių. Jei eisi šitaip išsigandusi, tada kibkis man į ranką! Taip atrodys daug paprasčiau!

“Mulkis!”

Haruhi piktai į mane pažiūrėjo, tačiau jos pirštai vis tiek nepaleido mano švarką.

Penktojoje klasėje niekas nebuvo pasikeitęs; viskas buvo likę taip, kaip palikome po pamokų.

“……Kjonai, žiūrėk……”

Priėjusi prie lango, Haruhi nutilo. Priėjau prie jos ir pasižiūrėjau į padėtį.

Visur aplink buvo gilus pilkas pasaulis. Žiūrint iš ketvirto aukšto, pastate esančiame ant kalvos viršūnės, galėjau matyti net už kranto esantį horizontą. Panoramoje matėsi tik tamsa, nebuvo nei vienos švieselės. Atrodė, lyg pasaulio pabaiga.

“Kokia čia vieta……”

Panašu, kad ne visa populiacija pradingo, o, tikriausiai, mes pradingome. Matyt, į šią Uždarąją Erdvę mes patekome atsitiktinai.

“Tai keista.”

Sumurmėjo Haruhi ir palietė savo petį.

Nežinodami, kur daugiau eiti, mes grįžome į klubo kambarį, kur dar neseniai praleidome popietę. Kadangi jau buvau pavogęs raktus iš mokytojų kambario, galėjome atrakinti duris ir įeiti.

Mes abu iš palengvėjimo atsidusome, sugrįžus į pažįstamą, gerai apšviesta kambarį.

Įsijungėme radiją, tačiau nesigirdėjo net trukdžių. Klubo kambarys buvo toks tylus, kad girdėjosi tik kaip aš pyliau arbatą. Man nelabai rūpėjo keisti arbatžoles, todėl arbatą užplikiau su panaudotais, visai beskoniais arbatos lapeliais. Haruhi stovėjo priešais mane, neramiai spoksojo į pilką išorinį pasaulį.

“Nori arbatos?”

“Ne.”

Pasiėmiau savo puoduką, išsitraukiau kėdę ir atsisėdau. Gurkštelėjau. Ech, Asahinos padaryta arbata daug geresnė nei šita.

“Na kas čia dedasi?! Nesuprantu! Kas čia per vieta? Kodėl aš čia?”

Haruhi stovėjo prie lango ir žiūrėjo laukan; jos siluetas atrodė labai trapus.

“Ir kodėl aš su tavimi?”

“Iš kur man po galais žinoti?”

Haruhi nusibraukė plaukus ir susiraukė, išgirdusi mano atsakymą.

“Einu laukan apsižvalgyti.” pasakė ji ir pradėjo eiti link durų. Kai jau irgi ketinau atsistoti……

“Tu lik čia, aš tuoj grįšiu.”

Tai pasakiusi, ji paliko kambarį. Labai panašu į Haruhi! Klausantis, kaip išblėsta energingi Haruhi žingsniai, ir gurkšnojant savo beskonės šiltos arbatos, kai kas pasirodė. Tai buvo mažas raudonas švytintis rutulys. Iš pradžių jis buvo stalo teniso kamuoliuko dydžio, po to rutulys švytėdamas kaip jonvabalis lėtai pradėjo didėti, kol galiausiai įgavo žmogišką formą.

“Koizumi, ar tai tu?”

Prieš mane buvo švytintis humanoidas, tačiau negalėjau aiškiai įžiūrėti Koizumio išvaizdos, įskaitant jo akis, nosį ir burną.

“Sveikas.” atsipalaidavusiai skambantis balsas pasigirdo iš švytinčio objekto.

“Ilgai užtrukai! Galvojau, pasirodysi žmogaus pavidalu……”

“Įvykiai darosi kiek sudėtingi, todėl užtruks, kol paaiškinsiu. Būsiu atviras; tai nepaprastas nutikimas.” raudona spalva šiek tiek sublykčiojo. “Jei tai būtų paprasta Uždaroji Erdvė, būčiau lengvai į ją prasiskverbęs, tačiau ne šį kartą. Galėjau atsirasti tik šiame neužbaigtame pavidale, be to, man reikėjo pagalbos iš savo kolegų, kol pagaliau galėjau čia patekti, nors šioje būsenoje nepajėgsiu išbūti labai ilgai. Mūsų galios lėtai dingsta, net dabar, kai kalbame.”

“Kas čia dedasi? Ar čia esame tik aš ir Haruhi?”

“Taip.” atsakė Koizumis.

“Tai reiškia, kad galiausiai vyksta tai, ko mes bijojome. Suzumijai-san atsibodo ši tikrovė, todėl ji nusprendė sukurti naują.”

“……”

“Mūsų vyresnybė dabar visiškoje panikoje. Niekas nežino, kas nutiks pasauliu, kai pradingo jo Dievas. Yra tikimybė, kad pasaulis išliks, jei tik Suzumija-san jo pasigailės, nors taip pat yra tikimybė, kad jis pranyks jau po akimirkos.”

“Ką bandai pasakyti……?”

“Paprastai kalbant,” raudona šviesa dabar mirgėjo kaip liepsna “tu ir Suzumija-san dabar esate pradingę iš mūsų pasaulio. Šis pasaulis nėra Uždaroji Erdvė, o greičiau, visiškai nauja Suzumijos-san sukurta tikrovė. Mūsų anksčiau matytos Uždarosios Erdvės turbūt buvo tik treniruotės prieš tai, kai ji nusprendė rimtai perkurti pasaulį.”

Koks įdomus pokštas, bet dabar nežinau, kaip man juoktis. Cha, cha, cha.

“Aš nejuokauju. Šis pasaulis turbūt labiausiai panašus į tokį, kokio Suzumija-san trokšta. Mes dar nesame tikri, kokio pasaulio ji trokšta, tačiau turėtume greitai sužinoti atsakymą.”

“Atidėkim tai į šalį, tikroji problema - kodėl čia esu aš?”

“Tu tikrai nežinai? Tu esi žmogus, kurį išsirinko Suzumija-san. Tu esi vienintelis žmogus visame mūsų pasaulyje, su kuriuo nori būti Suzumija-san. Galvojau, kad tai jau išsiaiškinai.”

Šviesa aplink Koizumį dabar mirgėjo, kaip žibintuvėlis, kuriam baigia išsekti elementai, jo šviesumas aiškiai silpsta. “Man jau nebedaug liko iki mano galimybių ribų. Tokiu atveju, aš su tavimi niekada nebesusitiksiu; nors antra vertus, man kažkaip palengvėja, kad daugiau nebereikės medžioti tų Avatarų.”

“Tai aš turėsiu vienui vienas su Haruhi gyventi šiame pilkame pasaulyje?”

“Šiame pasaulyje jūs esate lyg Adomas ir Ieva. Tiesiog uoliai stenkitės didinant populiaciją ir viskas bus gerai.”

“……Aš tau subinę atspardysiu.”

“Tik juokauju! Šiuo metu ši uždara būsena turbūt tik laikina, todėl labai greitai šis pasaulis taps labai panašus į tą, kurį pažįsti. Vis dėlto, šis pasaulis bus visiškai kitoks, nei iš kurio mes esame. Šiuo metu, šis pasaulis gali būti laikomas tikruoju, tuo tarpu originalioji tikrovė turėtų būti laikoma Uždarąja Erdve. Deja, mes dar nežinome šių dviejų pasaulių skirtumų. Jei man pasiseks atgimti šioje naujoje tikrovėje, tikiuosi, kad aprodysi man aplink.”

Tą akimirką, švytintis humanoidiškas objektas pradėjo irti, ir tada lyg gęstanti žvaigždė susitraukė į pradinį stalo teniso kamuoliuko dydį.

“Ar įmanoma mums sugrįžti į buvusį pasaulį?”

“Jei tik to panorės Suzumija-san, tai vis dar gali būti įmanoma. Galėjau tave pažinoti tik labai trumpai; labai gaila, visgi, aš tikrai mėgavausi praleistu laiku su Komanda SOS…… Ak, taip, vos nepamiršau, turiu tau perduoti žinutes nuo abejų Asahinos Mikuru ir Nagato Juki.”

Kol Koizumis visai nepradingo, jis perdavė šią žinutę:

“Asahina Mikuru paprašė manęs jos vietoje atsiprašyti: ji pasakė: ‘Atsiprašau, visa tai mano kaltė.’ Taip pat Nagato Juki prašė tavęs ‘Įsijunk kompiuterį.’”

Po žinutės, jis pradingo kaip žvakės liepsna, užpūsta vėjo.

Nežinau, kodėl Asahina turėjo manęs atsiprašyti. Ar Asahina padarė man ką nors blogo? Nusprendžiau dabar apie tai negalvoti; verčiau, įvykdžiau Nagato prašymą ir įsijungiau kompiuterį. Pyptelėjus kietajam diskui, ekrane turėjo pasirodyti operacinės sistemos logotipas……Keista, kodėl niekas nepasirodo? OS ekranas, kuris turėjo pasirodyti prieš kelias sekundes, nesirodė; ekranas išliko visai juodas, tik jo viršutiniame kairiajame kampe matėsi baltas rašymo žymeklis. Po to žymeklis pradėjo tyliai judėti ir pasirodė šaltų žodžių eilutė.

   JUKI.N > Ar gali tai perskaityti?

Akimirkai buvau nustebintas, tada prisitraukiau klaviatūrą arčiau ir pradėjau rašyti.

   ‘Taip.’

   JUKI.N > Šiuo metu aš dar visiškai nepraradau ryšio su pasauliu, kuriame tu esi.
   Tačiau tai tik laiko klausimas, nes atsijungimas turėtų įvykti labai greitai.
   Jei tai tiesa, tai paskutinis mūsų pokalbis.

   ‘Ką turėčiau daryti?’

   JUKI.N > Aš taip pat to nežinau. Neįprastos informacijos gūsis iš čia visiškai pradingo.
   Integruotos Informacijos Minčių Esybė dėl to labai nusivylusi, nes jie praras galimybę evoliucionuoti.

   ‘Ką turi galvoje, galimybę evoliucionuoti? Tiesiog kaip Haruhi evoliucionuoja?’

   JUKI.N > Turėti aukštą intelektą, reiškia galėti greitai ir tiksliai apdoroti informaciją.
   Protingos organinės gyvybės formos dėl savo fizinių kūnų apribotos pernelyg netiksliais ir sumaišytais informacijos srautais, todėl negali apdoroti informacijos greitai ir tiksliai.
   Todėl evoliucionavusios iki konkrečios pakopos, organinės gyvybės formos nustos evoliucionuoti.

   ‘Ar įmanoma evoliucionuoti be fizinio kūno?’

   JUKI.N > Integruotoji Informacijos Minčių Esybė taip pat sukurta iš informacijos. Jie taip pat tiki, kad jų sugebėjimas apdoroti informaciją galėtų padidėti iki begalybės, kol pati visata perdegtų. Tačiau jie klydo.
   Taip, kaip visata turi kraštus, jų evoliucija taip pat turi ribas, bent jau kaip protingos būtybės, išgyvenimui turinčios pasikliauti informacija.

   ‘O kaip Suzumija?’

   JUKI.N > Suzumija Haruhi turi galią iš nieko sukurti masyvius informacijos kiekius.
   Tai sugebėjimas, kurio Integruotos Informacijos Minčių Esybė neturi.
   Ji gali išlaisvinti informacija, kurios niekaip per visą savo gyvenimą nepajėgtų apdoroti žmogus, paprasta gyvybės forma.
   Integruotos Informacijos Minčių Esybė mano, kad jei šis informacijos kūrimo sugebėjimas butų išanalizuotas, jie galėtų rasti užuominų auto-evoliucijai.

Žymeklis kas akimirką sumirgėjo. Galbūt Nagato dvejoja, kokius žodžius naudoti. Po akimirkos vėl pradėjo lietis žodžiai.

   JUKI.N > Aš viską statau už tave.

   ‘Ką statai?’

   JUKI.N > Tikiuosi, kad jūs abu galėsite sugrįžti į šį pasaulį.
   Suzumija Haruhi svarbus stebėjimo objektas, ypatingas turtas, kuris visatoje gali pasirodyti tik kartą.
   Be to, aš pati taip pat trokštu, kad jūs sugrįžtumėte.

Žodžių spalva pradėjo blukti, lyg būtų nusilpęs elektros tiekimas. Žymeklis toliau rašė žodžius.

   JUKI.N > Kitą kartą vėl nueikime į biblioteką.

Žodžiai tamsėjo; nepadėjo net bandžius padidinti ekrano šviesumą. Galiausiai Nagato parašė šiuos du žodžius.

   JUKI.N > sleeping beauty

Brrr Besisukančio kietojo disko garsas privertė mane pašokti iš savo vietos. Švieselė procesoriuje sublyksėjo ir ekrane pasirodė pažįstamas OS logotipas. Visame pasaulyje girdėjosi tik kompiuterio besisukančio ventiliatoriaus garsas.

“Ką man daryti? Koizumi! Nagato!”

Giliai atsidusau ir liūdnai pasukau galvą link lango.

Pro langą nušvito mėlyna šviesa.

Švytintis milžinas dabar stovėjo mokyklos kieme. Kadangi jis buvo taip arti, jis atrodė kaip milžiniška mėlyna siena.

Haruhi įpuolė į kambarį.

“Kjonai! Kažkas pasirodė!”

Stovėdamas prie lango pamačiau Haruhi, kuri vos į mane neatsitrenkė, skubiai sustojo ir atsistojo prie manęs.

“Kas tai? Jis milžiniškas! Ar tai pabaisa? Neatrodo, kad būtų miražas.”

Haruhi skambėjo labai sujaudinta. Jos ankstesnis liūdnas susirūpinimas buvo dingęs. Dabar jos akys tviskėjo nuo entuziazmo. Jose negalėjai rasti jokios baimės.

“Kaip manai, ar tai ateivis? O gal tai koks senovinis superginklas, pažadintas iš jo ilgo miego? Ar dėl jo mes negalime išeiti iš mokyklos?”

Mėlynoji siena sujudėjo. Mano galvoje sumirgėjo vaizdas, kai milžinas be vargo daužo pastatus. Staigiai pačiupau Haruhi ranką ir išlėkiau iš klubo kambario.

“Pala! Palauk, ką tu darai?!”

Kai išskubėjome į koridorių, per orą nugriaudėjo garsus sukrėtimas; greitai prispaudžiau Haruhi prie grindų ir uždengiau ją savo kūnu. Klubų kompleksas smarkiai sudrebėjo. Kieto, sunkaus daikto, žingsniuojančio ant žemės, garsai ir virpesiai sklido man į ausis. Iš to supratau, kad milžino taikinys buvo ne klubų kompleksas, o priešingai, mokyklos pastatas.

Sučiupau Haruhi, kuri buvo tokia priblokšta, kad jos burna prasiverdavo ir užsiverdavo kaip auksinės žuvelės, ir pasileidau bėgti. Stebėtinai, Haruhi paklusniai sekė ir bėgo su manimi.

Mano delnai pradėjo prakaituoti. Haruhi taip pat.

Senajame klubų komplekse nebuvo dulkių. Iš visų jėgų bėgau link laiptinės, temdamas drauge Haruhi. Girdėjosi, kaip milžinas sukelia dar daugiau griovimo.

Nubėgau žemyn laiptais, jausdamas Haruhi kūno karštį, sklindantį per mūsų delnus.

Perėjus mokyklos kiemą, nusileidome žemyn kalva link stadiono. Šią akimirką, greitai žvilgtelėjau į Haruhi. Galėjau suklysti, tačiau ji atrodė labai laiminga. Lyg matyti mergaitę, pabudusią Kalėdų rytą ir prie lovos radusią dovanas, kurių visą laiką norėjo.

Ilgokai nubėgus į tolį, mes apsisukome, pasižiūrėjome aukštyn ir supratome, koks didžiulis buvo milžinas. Milžinas, kurį man parodė Koizumis Uždarojoje erdvėje buvo toks pat didelis, kaip ir šis, didesnis nei pats pastatas.

Milžinas užsimojo ranka ir mokyklos pastatas subyrėjo. Kadangi keturių aukštų kompleksas jau buvo atplėštas praėjusio smūgio, dabar jis lengvai nugriuvo. Krito nuolaužos ir išsibarstė į visas puses, kartu sukurdamos kurtinantį triukšmą.

Mes paskubomis bėgome į dviejų šimtų metrų ilgio stadioną, kol sustojome. Neįtikėtinas mėlynasis milžinas dabar slankiojo po tamsią monotonišką mokyklą.

Jei nori fotografuoti, fotografuok šituos, o ne kaip Kompiuterių Tyrinėjimo grupės prezidentas graibo Asahinos krūtinę, ir tikrai ne tai, kaip Asahina vilki visokius kostiumus. Mūsų tinklapis turėtų turėti nuotraukų, apie tai, ką dabar matome!

Apie tai man galvojant, Haruhi greitai man į ausį pasakė pasakė,

“Ar manai, kad jis mus puls? Man atrodo, kad jis visai nėra blogas, kaip manai?”

“Nežinau.”

Kai atsakiau Haruhi, galvojau apie tai, ką Koizumis man sakė, kai atsivedė mane į Uždarąją Erdvę. Jei leisime šiems “Avatarams” tęsti savo siautėjimą, tada dėl griovimo Uždaroji Erdvė pakeis tikrąjį pasaulį, o tai reiškia, kad šis pilkas pasaulis pakeis pasaulį, iš kurio atkeliavome, bet tada……

Kas nutiks mūsų pasauliui?

Remiantis tuo, ką neseniai sakė Koizumis, Haruhi kuria visai naują pasaulį. Ar šiame naujame pasaulyje bus Asahina ir Nagato, kurias pažinojau? O gal tai bus nerealus pasaulis, kur tie “Avatarai” visur laisvai vaikšto, o ateiviai, keliautojai laiku ir esperai taptų kasdieniškais dalykais? Jei pasaulis tikrai taps tokiu, kokį vaidmenį aš vaidinsiu?

Agh, gana, beprasmiška bandyti daugiau apie tai galvoti, nes vis tiek nesuprantu. Aš nesuprantu, ką galvoja Haruhi, o aš neturiu jokių telepatinių galių, kurios leistų man skaityti kitų mintis.

Tą akimirką, išgirdau, kaip prabilo Haruhi.

“Kas iš viso čia dedasi? Tiek šitas pasaulis ar tas milžinas, viskas taip keista!”

Tu juos visus sukūrei, panelyt! Tai aš turėčiau klausti, kodėl mane įvėlei į visą tai?! Koks dar Adomas ir Ieva? Visa tai tiesiog durnystė! Aš netikėsiu tokia sumauta istorija!

Niekada!

“Ar nenori sugrįžti į buvusį pasaulį?”

Ramiai paklausiau.

“Ką sakei?”

Haruhi pasisuko link manęs. Haruhi veidas buvo glotniai šviesus net šiame pilkame pasaulyje, o jos tviskančios akys buvo apsuptos tamsos.

“Mes negalime čia likti amžinai! Čia nėra nei vienos parduotuvės, todėl kai išalksime, nebus kur pavalgyti. Be to, mokykla apsupta nematomos sienos: iš čia nėra jokio kelio. Jei taip toliau, mes numirsime iš bado.”

“Hmm, viskas taip nepaprasta, tačiau man nesvarbu. Viskas ilgainiui susitvarkys. Kažkodėl, aš jaučiuosi tiesiog tokia laiminga.”

“O tada kas nutiks Komandai SOS? Tu sukūrei tą klubą! Ar tiesiog jį apleisi?”

“Man jis daugiau neberūpi, nes aš jau dabar patiriu kai ką jaudinančio; man nebereikia daugiau vaikščioti ir ieškoti paslaptingų nutikimų.”

“Tačiau aš noriu sugrįžti į ankstesnį pasaulį.”

Milžinas akimirkai sustabdė mokyklos griovimą.

“Prieš mums atsiduriant šioje keistoje padėtyje, aš nesupratau, kaip mėgau savo gyvenimą, tokį koks jis buvo. Ten buvo tas kvailys Tanigučis, Kunikidas, Koizumis, Nagato ir Asahina, ir dar ta seniai pradingusi Asakura.”

“……Apie ką tu kalbi?”

“Aš tikrai noriu vėl pamatyti šiuos draugus. Dar turiu daug dalykų, kuriuos noriu jiems pasakyti.”

Haruhi palenkė galvą ir po akimirkos tęsė,

“Mes juos pamatysime; šis pasaulis nebus amžinai padengtas tamsos. Kai tik rytas išauš, saulė pakils. Aš dėl to tikra.”

“Ne tai. Šis pasaulis ne toks, koks manai. Aš noriu pamatyti draugus senajame pasaulyje.”

“Aš nesuprantu, apie ką tu kalbi.”

Haruhi piktai į mane pasižiūrėjo, lyg vaikas, iš kurio buvo atimta branginama dovana, parodydama savo pyktį ir liūdesį.

“Ar tau taip pat neįkyrėjo ir atsibodo tas nuobodus pasaulis? Tas pasaulis buvo toks normalus, kad jame nebuvo visai nieko ypatingo. Ar nenori irgi patirti ką nors įdomaus?”

“Anksčiau taip galvodavau.”

Milžinas pradėjo judėti. Jis nuspyrė mokyklos komplekso liekanas ir pajudėjo link kiemo. Pakeliui jis ranka sudavė per mokyklos koridorių, po to smarkiai spyrė į klubų kompleksą. Mokykla, įskaitant mūsų klubo kambarį, buvo palaipsniui sulyginama su žeme.

Pasižiūrėjau pro Haruhi petį ir buvo priblokštas, kai aplink radau kitas švytinčias mėlynas sienas. Vienas, du, trys…… kai suskaičiavau iki penkių, nusprendžiau liautis.

Be raudonųjų rutulių trukdymo, dabar švytintys mėlyni milžinai pradėjo pilkojo pasaulio naikinimą, be jokių atidėliojimų. Nesuprantu, kas gali būti taip įdomu visame šitame griovime. Kiekvieną kartą kai sujudėdavo jų rankos ir kojos, viskas, ką jie paliesdavo, akimirksniu pradingdavo. Po kelių momentų, pusė mokyklos buvo nebelikę.

Negalėjau pasakyti, kokia didelė buvo šita Uždaroji Erdvė, nežinojau, ar ši dimensija išsiplės ir pavirs kita tikrove. Šiuo metu mano galva pilna abejonių. Jei šią akimirką senas girtuoklis, sėdintis prie manęs traukinyje, man pasakytų, “Aš tau kai ką pasakysiu, bet tu niekam nepasakok! Aš iš tikrųjų ateivis,” būčiau tuoj pat patikėjęs. Nes keistenybės, kurias patiriu, per pastarąjį mėnesį patrigubėjo.

Ką aš iš viso galiu padaryti? Jei tai būtų nutikę prieš mėnesį, aš nebūčiau nieko sugalvojęs, tačiau dabar tikėjau, kad galiu. Vis dėlto, jau gavau keletą užuominų.

Kai tik nusprendžiau, pasakiau tai:

“Haruhi, per pastarąsias kelias dienas, aš patyriau keletą nepaprastai įdomių dalykų. Nors tu nežinai, yra daugybė įvairių žmonių, kurie tavimi domisi. Net nėra kvaila sakyti, kad pasaulis tiesiogine prasme sukasi aplink tave. Visi mano, kad tu labai ypatingas žmogus ir jie visi tai bandė paremti veiksmais. Nors tu nežinai, tačiau pasaulis darosi labai įdomus.”

Kai paėmiau už Haruhi pečių, supratau, kad vis dar laikiau Haruhi ranką, tuo tarpu Haruhi į mane pasižiūrėjo išraiška, sakančia “Kas tau užėjo?”

Tada, ji pasuko akis nuo manęs link šėlstančių mėlynųjų milžinų, žiūrėdama į juos lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas.

Žiūrėdamas į jos švelnų ir glotnų veidą, prisiminiau Nagato “galimybę evoliucijai”, Asahinos “laiko iškraipymą” ir Koizumio laikymą Haruhi “Dievu”. Tačiau man, kas Haruhi yra man? Tiesiog kuo aš ją laikau?

Haruhi yra Haruhi, ką daugiau galiu pasakyti? Nors taip neketinau atsakyti. Vis dėlto, aš neturėjau aiškaus atsakymo. Aš žinojau, kad prie to prieisiu, tiesa? Jeigu kas nors bestų pirštu į klasiokę ir paklaustų “Ką tas žmogus tau reiškia?” - ką jūs atsakytumėte?

…… Atleiskit. Aš vėl suku ratais! Man Haruhi nėra paprasta klasiokė, tačiau garantuotai ne kokia “galimybė evoliucijai”, “laiko iškraipymas” ir net ne “Dievas”.

Milžinas pasisuko link stadiono. Nors jis neturėjo jokių tariamų akių, tačiau galėjau aiškiai jausti jo žvilgsnį. Jis žengė žingsnį į mūsų pusę. Jo vienas žingsnis neabejotinai keliasdešimties metrų, kitaip jis nebūtų taip greitai sumažinęs atstumo tarp mūsų, nors eina taip lėtai.

Supratau! Ar Asahina nieko dėl to nesakė? Tas pranašavimas! Ir Nagato paskutinė žinutė. Snieguolė ir miegančioji gražuolė. Nagi, net aš žinau, ką reiškia ‘Sleeping Beauty’! Kas panašu abejose šiose istorijose? Mūsų baisioje situacijoje, atsakymas tiesiog pats garsiai šaukia.

Po galais, tai taip kvaila.

Tai pernelyg kvaila! Asahina, Nagato. Aš niekada nesutiksiu su tokia atomazga! Niekada!

Mano sveikas protas to reikalavo. Bet žmonės niekada nebuvo gyvybės formos, kurios pasikliovė tik protu, kad išgyventu. Galbūt jiems reikėjo to, ką Nagato pavadino “sumaišyta informacija”. Paleidau Haruhi ranką, paėmiau ją už peties ir patraukiau arčiau savęs.

“Kas dabar……”

“Žinai, man labai patiko tavo kasytė.”

“Ką?”

“Nežinau nuo kada, bet nuo tada aš nenustojau galvoti apie tave su kasyte. Manau, kad ji tau labiausiai tinka.”

“Ką bandai daryti?”

Nekreipdamas dėmesio į Haruhi prieštaravimą pabučiavau ją į lūpas... Aš paėmiau ją už rankos ir tvirtai laikiau, nenorėdamas paleisti.

Jos akys man priešinosi. Nekreipdamas dėmesio į Haruhi prieštaravimą pabučiavau ją į lūpas. Tokiu metu mandagiau užmerkti akis, todėl užsimerkiau. Ir todėl, nežinojau kokia išraiška Haruhi veide. Ar jos akys buvo plačiai atmerktos dėl šoko? O gal irgi užsimerkė? O gal ji bandė pakelti ranką ir man suduoti? Tačiau net jei ji man trenks, tai nebuvo svarbu, nes ant to aš pastačiau viską. Jei kas nors Haruhi buvo tai padaręs, žinojo koks tai jausmas. Aš paėmiau ją už rankos ir tvirtai laikiau, nenorėdamas paleisti.

Vis dar girdėjau dundesį tolumoje; atrodė, kad milžinai vis dar griauna mokyklos teritoriją. Kai tik apie tai pagalvojau, netikėtai netekau pusiausvyros ir nugriuvau žemyn, ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kairiojoje mano kūno pusėje buvo stiprus smūgis. Nesvarbu, ką dariau, negalėjau išlaikyti pusiausvyros. Kai pabandžiau atsisėsti ir atmerkti akis, virš galvos pamačiau pažįstamas lubas ir nustėrau.

Aš buvau savo kambarį, ir kai apsižvalgiau supratau, kad iškritau iš lovos ant grindų. Žinoma, vilkėjau savo pižamą. Pusė mano sujauktos antklodės gulėjo ant grindų. Padėjau ranką po nugara ir išsižiojau kaip durnius.

Praėjo daug laiko, kol vėl galėjau galvoti.

Būdamas pusiau sapno būsenos, lėtai atsistojau, atvėriau langą ir pažiūrėjau laukan. Pamačiau kelias žybsančias žvaigždes ir šviečiančias gatvės lempas. Įsitikinau, kad buvo šviesų, sklindančių iš kitų žmonių langų, ir už jų judančių siluetų.

Ar tai buvo sapnas? Ar aš visą tai sapnavau?

Aš sapnavau, kad patekau į nerealų pasaulį su mergina, kurią pažinojau, ir pabaigoje ją pabučiavau!

Šitą sapną taip lengva suprasti, kad net Zigmundas Froidas iš manęs garsiai nusižvengtų.

Ech, tikrai norėjau tuoj pat pasikarti.

Galbūt turėčiau būti dėkingas, kad šitoje šalyje ginklai draudžiami, kitaip būčiau griebęs automatą ir be dvejonių nukreipęs sau į galvą. Jei tai būtų buvusi Asahina, iš sapno būčiau bent jau gavęs kokios nors detalios savo asmenybės analizės, tačiau susapnavau, kaip pabučiavau Haruhi, iš visų žmonių! Ką po velnių ta mano pasąmonė galvoja?!

Jausdamas nuovargį sėdėjau ant grindų ir laikiau galvą, galvodamas, jei visa tai tik sapnas, kodėl jis atrodė toks tikras? Prakaituota dešinė ranka ir likusi šiluma mano lūpose……

……Ar tai… ar tai reiškia, kad tai nebe originalusis pasaulis? Ar tai visai naujas pasaulis, kurį sukūrė Haruhi? Ar yra koks būdas tai patvirtinti?

Nėra, nesvarbu, kaip bandyčiau. Nors tiksliau, aš iš viso nenorėjau galvoti apie tokią problemą. Jei turėčiau pripažinti, kad visa tai buvo tik sapnas, nes sugedo mano smegenys, tada geriau tikėsiu, kad pasaulis buvo sunaikintas. Šiaip ar taip, šiuo metu aš viską neigiu.

Pažiūrėjau į žadintuvą. Pusė trijų ryto.

……Turiu grįžti miegoti.

Ant galvos užsitempiau antklodę, prašydamas savo jau prablaivėjusio proto duoti bent kiek gilaus miego.

Negalėjau užmigti.

Štai todėl šiuo metu aš toks pavargęs, kad man beveik reikėjo šliaužti, kad įkopčiau į tą kalną. Atvirai kalbant, tai mane žudo. Bent jau džiaugiuosi, kad pakeliui nesutikau Tanigučio, kitaip būčiau priverstas klausytis, kaip jis beperstojo nusišneka. Saulė toliau skleidė savo karštį dėl begalinės branduolinės sintezės. Ponia Saulute, aš jūsų maldauju, ar negalėtumėte retkarčiais padaryti pertrauką? Aš baigiu mirtinai iškepti!

Atsisakydamas ateiti tada, kai jo reikėjo, miego demonas dabar suko ratus virš mano galvos, būtent tada, kada mažiausiai norėjau. Jei taip toliau, nežinau kiek ilgai prabūsiu atsibudęs per pirmąją pamoką.

Kai pamačiau mokyklos kompleksą, sustojau ir pasižiūrėjau į seną nusidėvėjusį keturių aukštų pastatą. Prakaituoti mokiniai visi ropojo į mokyklą, lyg būrys skruzdžių.

Nutempiau kojas laiptais, o tada į pažįstamą pirmamečių penktąją klasę, sustojęs už trijų žingsnių nuo lango.

Štai, sėdinčią gale prie lango, pamačiau Haruhi pakaušį. Ką galiu pasakyti? Ji kaip visada po ranka buvo pasidėjusi smakrą ir medine veido išraiška spoksojo laukan.

Iš jos nugaros galėjau pamatyti mažą uodegytę nutįsusią iš jos plaukų ant jos peties. Dabar jos plaukai buvo kiek per trumpi surišti į kasytę, todėl spėju, kad ji ją surišo bet kaip?

“Sveika, kaip laikais?”

Padėjau krepšį prie suolo.

“Šlykščiai. Vakar sapnavau baisų košmarą.”

Haruhi pasakė tai ramiu balsu. Ei, žinok, iš tikrųjų praėjusią naktį tu patyrei nepaprastą nutikimą!

“Todėl visai nepamiegojau. Baisiai norėjau pasiimti laisvadienį, tačiau tada mano lankomumas pasidarytų pernelyg mažas.”

“Aišku.”

Atsisėdau ant kietos kėdės ir apžiūrėjau Haruhi veidą. Jos veidą ranka uždengė nuo pat ausies, todėl negalėjau aiškiai įžiūrėti jos išraiškos. Bet kokiu atveju, ji prastos nuotaikos. Bent jau taip sakė jos veidas.

“Klausyk, Haruhi.”

“Ko?”

Pasakiau Haruhi, kurios akys vis vien spoksojo laukan,

“Puikiai atrodai su ta kasyte.”

Epilogas

Leiskite man papasakoti, kas nutiko po to.

Tą popietę Haruhi vėl paleido savo plaukus ties pečiais. Jai turbūt pabodo surišti plaukai. Matyt, turėsiu ilgiau palaukti, kol ji daugiau užsiaugins plaukus, prieš bandant ją įtikinti susirišti kasytę.

Per pietų pertrauką pakeliui į tualetą koridoriuje susitikau Koizumį.

“Turiu tau padėkoti iš visos širdies.”

Jis linksmai nusišypsojo

“Šis pasaulis išliko nepasikeitęs, o Suzumija-san kaip visada liko čia. Atrodo, mano darbas turės tęstis, vien tik tavo dėka, ir aš visai ironizuoju. Antra vertus, yra tikimybė, kad šis pasaulis buvo sukurtas vos praėjusią naktį! Bet kokiu atveju, man garbė pažinoti tave ir Suzumiją-san.”

“Atrodo, galėsime drauge praleisti daugiau laiko!” pasakė Koizumis, mojuodamas man ranka.

“Pasimatysime po pamokų!”

Per pietų pertrauką nuėjau apsižvalgyti į Literatūros klubo kambarį, ir ten radau sėdinčią Nagato, kaip visada skaitančią savo knygą.

“Šį rytą dviems su pusę valandos, tu ir Suzumija Haruhi buvote pradingę ir šio pasaulio.”

Ji pravėrė burną ir pasakė tik tai. Tada ji vėl nuleido galvą ir tęsė skaityti.

“Aš dabar skaitau knygą, kurią tu man paskolinai. Per savaitę turėčiau spėti ją tau grąžinti .”

“Aišku.”

Jos galva išliko nuleista.

“Gali man pasakyti, ar daug tokių kaip tu yra šioje planetoje?”

“Daug.”

“Ar tai reiškia, kad bus daugiau tų, kurie bandys mane užpulti, taip kaip Asakura?”

Dabar Nagato pakėlė galvą ir į mane pasižiūrėjo.

“Aš jiems neleisiu.”

Nusprendžiau jai neminėti bibliotekos.

Po pamokų, klubo kambaryje sutikau Asahiną, kuri vietoj tarnaitės kostiumo vilkėjo savo uniformą. Kai ji mane pamatė, ji pribėgo ir mane apkabino.

“Aš taip džiaugiuosi, kad vėl galiu tave pamatyti……”

Asahina verkė, paskandinusi savo veidą mano glėbyje.

“Aš galvojau, kad tu niekada……(*verkia*)……nebesugrįši į šį (*verkia*) pasaulį……”

Turbūt ji tik dabar suprato, kad yra mane apkabinusi, nes staiga rankomis nustūmė mane nuo savęs.

“Ne, negalima! Jei Suzumija-san tai pamatys, vėl nutiks tas pats dalykas!”

“Nesuprantu, apie ką tu kalbi.”

Žiūrint į apsiašarojusią, nepakartojamą Asahiną, aš iš tikrųjų džiaugiausi, kad vėl atgimiau. Mano nuomone, šiame pasaulyje nėra vyro, kuris nepamiltų tokių nekaltų akių.

“Kodėl šiandien nevilki savo tarnaitės kostiumo?”

“Jis skalbiamas.”

Šią akimirką, netikėtai apie kai ką pagalvojau ir parodžiau pirštu sau prie širdies.

“Ak taip, Asahina, tu turi žvaigždutės formos apgamą čia, ant savo krūties.”

Nusišluosčiusi ašaras nuo akių, Asahina pasižiūrėjo labai nustebusi, lyg balandis, pašautas atsitiktinės kulkos.

Ji lėtai apsisuko, patraukė į šoną savo apykaklę, kad pasižiūrėtų po savo marškiniais. Po to labai greitai išraudo jos veidas.

“I… Iš kur tu žinai?! Aš net pati nežinojau! Kada apie tai sužinojai?”

Asahina mojavo savo kumštukais ir nesiliaunamai mane trankė, paklaikusiai raudonuodama.

Tavo ateities tu tai man pasakė. Kažin, ar turėčiau pasakyti Asahinai tiesą?

“Ką judu čia darot?”

Haruhi priblokštu veidu stovėjo prie durų, tuo tarpu Asahinos kumščiai sustojo viduryje oro, o jos veidas iškart išblyško. Haruhi piktai nusišypsojo, kaip pikta pamotė, žinanti, kad jos podukra suvalgė užnuodytą obuolį ir netrukus mirs, ir pakėlė jos nešamą popierinį maišelį.

“Mikuru-čian! Juk tau nusibodo tarnaitės kostiumas, tiesa? Ateik čia! Metas persirengti!”

Haruhi puolė greitai, kaip kovų menų meistras, ir sučiupo Asahiną, kuri vis dar buvo sustingusi vietoje.

“N…neeeee~~!”

Asahina nesiliaudama klykė, kai Haruhi jėga nuplėšinėjo nuo jos uniformą.

“Baik muistytis! Priešintis beprasmiška! Laikas slaugės uniformai! Atrodo, jos dabar vadinamos ligoninės tarnautojomis ar kažkaip panašiai, tačiau nėra jokio skirtumo!”

“B…Bent jau užrakink duris!”

Norėjau pasilikti ir pasimėgauti reginiu, tačiau nusprendžiau išeiti laukan ir uždariau duris.

Nors man gaila Asahinos, basiai nekantrauju to, ką pamatysiu, kai vėl atsidarys durys.

A taip, Nagato irgi ten buvo, kaip visada sėdėjo kamputyje ir skaitė savo knygą.

Galiausiai aš pridaviau Komandos SOS paraišką į mokinių tarybą. Nėra jokių šansų, nebent davus kyšį, kad mokinių taryba leis tokiam klubui, kaip “Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Su Suzumijos Haruhi Komanda” egzistuoti.

Todėl truputį pakeičiau pavadinimą į “Draugija, Skirta Padėti Mokinių Tarybai Keičiant Pasaulį” [Seito shakai o ouen suru sekai-zukuri no tame no hōshi dantai dōkō-kai] (sutrumpinus - Komanda SOS) ir pakeičiau klubo veiklos santrauką į “suteikti visokias konsultavimo paslaugas žmonėms, susidūrusiems su kokiomis nors problemomis mokykloje ir aktyviai prisidėti prie vietinės bendruomenės paslaugų.”

Tiksliai nežinau, ką tai reiškia, bet manau, kad viskas bus gerai, jei tik gramatiškai bus suprantama. Po to, tiesiog padarysiu šių erzinančių konsultacijų plakatus ir pakabinsiu juos ant skelbimų lentos. Mane apima nuojauta, kad dauguma žmonių, kurie ateis konsultacijoms, turbūt nebus “kažkas įdomaus”.

Antra vertus, Haruhi vadovaujant “Paslaptingų Nutikimų Paieškos” aplink miestą tęsėsi toliau, šiandien jau antrąjį įsimintiną kartą. Remiantis precendentu, šiandienos veikla turi įtraukti visos savaitgalio dienos iššvaistymą, beprasmiškai klajojant, tačiau šiandien Asahina, Nagato ir net Koizumis, visi pasakė, kad negalės ateiti, nes turi daryti kažką svarbaus, todėl prie bilietų turniketų laukti Haruhi turėjau visai vienas.

Nežinau, ar tie trys kažką rezga, ar nuoširdžiai turėjo padaryti kažką svarbaus. Tačiau kadangi jie iš esmės nėra normalūs žmonės, nieko keisto, jei jiems reikia sutvarkyti kažkokius labai svarbius reikalus, kažkokioje vietoje, kurios nesu girdėjęs.

Pasižiūrėjau į savo laikrodį. Dar buvo likę trisdešimt minučių, iki susitikimo laiko. Trisdešimt minučių jau prastovėjau; kitaip tariant, atvykau čia visa valanda anksčiau. Taip padariau ne todėl, kad nekantriai laukiau šiandienos veiklos, o todėl, kad Komanda SOS turi nerašytą taisyklę, jog tas, kuris pasirodo paskutinis, nesvarbu, jis pavėlavo ar ne, turi būti nubaustas. Šiaip ar taip, į šiandienos veiklą įtraukti tik du žmonės.

Pakėliau galvą ir pamačiau pažįstamą, kasdieniškai apsirengusią figūrą. Ji turbūt visai nesitikėjo, kad atvyksiu taip anksti, ir sustingo priblokšta vietoje. Tada ji irzliai prie manęs priėjo. Nežinojau, ar jos antakių suraukimas susijęs su mažu dalyvaujančiųjų skaičiumi, ar faktu, jog aš atvykau anksčiau nei ji. Turėsiu tiesiog jos paklausti, kai nueisime į kavinę. Savaime aišku, moka Haruhi.

Tuomet aš turėsiu su ja pasikalbėti apie daug dalykų, pavyzdžiui, ką nuo šiol darys Komanda SOS, kokie bus Asahinos kostiumai, pabandysiu ją įtikinti bent kartą pasikalbėti su klasiokėmis, paklausiu, ką ji mano apie Zigmundo Froido psichoanalizę.

Tačiau, man reikia geros temos, kol galėsiu su ja pradėti pokalbį.

A, jau nusprendžiau, ką sakysiu. Teisingai, pirma nusprendžiau……

……pakalbėti apie ateivius, keliautojus laiku ir esperus.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį