Editing Suzumija Haruhi:Knyga1 Skyrius1

Taigi, įstojau į vietinę gimnaziją. Iš pradžių gailėjausi šio sprendimo, nes mano naujoji mokykla stovėjo ant labai jau aukštos kalvos viršaus. Net pavasarį mokiniai sukaisdavo ir suprakaituodavo vien nuo lipimo stačiu keliu – aišku, iš mano ketinimų „apsilankyti mokykloje laisvalaikiu“ nieko gero neišeis. Kiekvieną kartą, kai prisimindavau tai, na ir dar tai, kad turėsiu šią procedūrą kartoti ateinančius trejus metus, mane apimdavo nuovargis ir liūdesys. Šiandien šiek tiek pramiegojau. Galbūt todėl ir ėjau daug sparčiau ir galbūt todėl tada buvau toks pavargęs. Galėjau atsibusti 10 minučių anksčiau, tačiau, kaip visi žinote, miegas saldžiausias tada, kai jau reikia keltis. Nenorėjau švaistyti šių brangių 10 minučių, todėl atsisakiau šios minties, kuri reiškė, kad man reikės kartoti šią rytinę treniruotę ateinančius trejus metus. Tai dar labiau varė į depresiją.

Dėl šios priežasties per laiką švaistančią priėmimo ceremoniją mano veidas atrodė susiraukęs ir vienišas. Visi kiti turėjo „pradedant naują kelionę“ veido išraišką; žinot, tą unikalią „nors ir neužtikrintą, tačiau kupiną lūkesčių“, kurią nutaiso kiekvienas einantis į naują mokyklą. Bet tik ne mano atveju – daug ankstesnių mano klasiokų iš vidurinės taip pat ketino eiti į šią mokyklą. Be to, dar keli kiti mano draugai taip pat čia buvo. Todėl aš ir nebuvau toks sujaudintas ar sunerimęs.

Vaikinai vilkėjo sportinius švarkus, o merginos jūreivių uniformas<ref>[http://en.wikipedia.org/wiki/Sailor_fuku Jūreivių uniforma] (''jap.'' 制服, ''seifuku'' ) – nuo XIX a. Japonijoje naudojamos mokyklinės uniformos.</ref>. Oho, na ir keistas derinys. Turbūt tam miegą varančiam direktoriui, rėžusiam kalbą ant pakilos, patiko jūreivių uniformos. Begalvojant apie šiuos beprasmius dalykus, kvailoji ceremonija pagaliau pasibaigė. Aš kartu su savo naujaisiais ne itin ryžtingais bendraklasiais, įžengiau į klasę 1-5<ref>1-5 Lietuvoje atitiktų 10^e klasę.</ref>.

Mūsų auklėtojas, mokytojas Okabė, su savo valandą prieš veidrodį praktikuota šypsena, atsistojo priešais klasę ir prisistatė. Pirma pasakė tai, kad jis buvo fizinio lavinimo mokytojas ir vadovavo mokyklos rankinio komandai. Tada jis pradėjo pasakoti apie tuos laikus, kai lankė universitetą, kaip žaidė rankinio komandoje ir net laimėjo čempionatą, ir tai kaip šiai mokyklai baisiai trūko rankinio žaidėjų, ir tai, kad kiekvienas prisijungęs prie komandos tučtuojau būtų tapęs nuolatiniu nariu. O paskui kliedėjo apie tai, kad rankinis pats įdomiausias sportas pasaulyje ir taip toliau. Kai jau ėmiau galvoti, jog jis jau niekada nebebaigs, staiga išpyškino:

Na, tai gana įprastas dalykas, todėl nebuvau nustebęs. Vienas paskui kitą, žmonės kairiojoje klasės pusėje pradėjo prisistatinėti. Jie pakeldavo ranką, pasakydavo savo vardą, savo buvusios mokyklos pavadinimą, ir kitus nereikšmingus dalykus, tokius kaip jų hobiai ar mėgstamas maistas. Kai kurie viską pramurmėdavo, o kelių prisistatymai buvo pakankamai įdomūs, tuo tarpu kai kurie pasakojo nevykusius pokštus, dėl kurių smarkiai nukrisdavo klasės temperatūra. Visiems prisistatinėjant artėjo ir mano eilė. Aš pradedu jaudintis! Visi turėtų suprasti, kaip aš dabar jaučiuosi, tiesa?

Po to, kai sugebėjau užbaigti savo kruopščiai apgalvotą, minimalaus ilgio prisistatymą, pernelyg neužstringdamas ties savo žodžiais, atsisėdau, jausdamas tą palengvėjimą, kai padarai kažką nemalonaus, tačiau būtino. Atėjus eilei, atsistojo žmogus, buvęs už manęs, ir – ėm, aš to turbūt nepamiršiu visą likusį savo gyvenimą – pasakė žodžius, ilgam tapusius pašnekesių tema.

„Paprasti žmonės man neįdomūs. Jei kuris nors esate ateivis, keliautojas laiku, slaideris<ref>Slaideris – žmogus, galintis keliauti tarp paralelinių visatų. Terminas kilęs iš amerikiečių televizijos serialo [http://en.wikipedia.org/wiki/Sliders ''Sliders''] (''liet.'' čiuožėjai, čiuožikai). Kadangi vėl nėra tikslaus vertimo į lietuvių kalbą, naudoju angliškąjį.</ref> arba esperas, tada susiraskite mane! Viskas!”

Ji turėjo ilgus, tamsokus plaukus. Jos gražus veidas buvo kupinas drąsos ir metantis iššūkį, kai visa klasė spoksojo į ją. Jos rimtumas ir ryžtingumas švytėjo pro jos tviskančias akis ir ilgus antakius. Jos mažos lūpos buvo stipriai suspaustos. Toks buvo mano pirmasis įspūdis apie šią merginą. Vis dar prisimenu, koks tviskantis buvo jos šviesus kaklas – paaiškėjo, kad ji tikra gražuolė.

Manau, tuo metu visų galvos buvo pilnos klaustukų ir nei vienas nežinojo kaip jiems derėjo reaguoti. „Ar turėčiau juoktis?“ – niekas to nežinojo.

Sprendžiant iš to, kas nutiko – tai privalo būti tiesa.

Tai buvo tik tyla prieš audrą! Dabar pagaliau visą tai supratau.

Šiaip ar taip, visi į šią mokyklą atėjo iš vienos iš keturių šio miesto vidurinių – daugiausia, mokiniai su vidutiniais pažymiais. Tai, žinoma, apėmė ir Rytų vidurinę; todėl čia turėtų būti tų, kurie baigė kartu su Haruhi ir žinotų, ką tas jos tylėjimas reiškė.

Ketinau atšauti jai vieną kitą žodelį, bet nepajėgiau nieko gero suregzti. Laimei, tą akimirką į klasę įėjo auklėtojas ir mane išgelbėjo.

Nusiminęs, galvą pasukau atgal į savo suolą, kai pastebėjau, kad keletas žmonių su dideliu susidomėjimu mane stebėjo. Žinoma, tai mane labai sunervino. Bet po to, kai žvilgsniu atšoviau atgal į juos, pastebėjau, kad jų veiduose buvo ta pati paliegusi veido išraiška. O kai kurie iš gailesčio man net linktelėjo.

Dėl šio pirmojo, siaubingai pasibaigusio susidūrimo su Haruhi, nusprendžiau, kad kol kas man, dėl savo paties saugumo, derėtų pasilaikyti atokiau nuo jos. Taip begalvojant, prabėgo savaitė.

Dauguma tų žmonių buvo tos nenuoramos merginos; vos tik pamato, kad viena iš bendraklasių pradeda atsiskirti nuo kitų, jos bando būti draugiškos ir jai padėti. Tai būtų be galo nuostabus dalykas, bet joms reikėtų pirma bent jau pasitikrinti, kas gi jų taikinys!

Būtų daug geriau, jei ji paprasčiausiai emocijų nerodančiu veidu atsakytų "ne". Bet kur gi tau, ji privalėjo parodyti savo nekantrumą tiek žodžiais, tiek balsu. Tai privertė jos auką pagalvoti, kad ši pasielgė kažkaip blogai. Ir galiausiai, jis (ji) sugebėdavo išmekenti tik „Aišku… tada aš tik…“, savęs paklausti „Ką aš ne taip pasakiau?“ ir nusliūkinti šalin.

Neliūdėk; tu nepasakei nieko blogo. Čia kaltos Suzumijos Haruhi smegenys.

„Jei tu tai merginai patiktum, ji nekalbėtų tokių keistų dalykų. Viskas, ką aš galiu patarti – pasiduok. Jau turėtum suprasti, kad ji nenormali. Aš buvau su ja vienoje klasėje trejus metus iš eilės; žinau, kokia ji.“

„Ji be perstojo daro visokius trikdančius dalykus. Maniau, kad ji bent jau bandys valdytis po to, kai įstojo į gimnaziją; akivaizdu, kad ne. Girdėjai jos prisistatymo kalbą, tiesa?“

„Žinai tą įrankį, su kuriuo kalkėmis braižomos linijos stadionuose, ar ne? Kaip jis ten vadinasi… Žodžiu, naktį ji įsėlino į mokyklą ir tuo daiktu nupiešė didelį didelį simbolį vidury aikštės.“

„Tai žiauriai nustebino. Tą dieną į mokyklą nuėjau ankščiau ir pamačiau didžiulius apskritimus ir trikampius. Nesupratau, ką jie turėjo reikšti, todėl nuėjau į ketvirtą aukštą pasižiūrėti iš aukščiau. Nepadėjo – vis tiek nesupratau, kas ten buvo per simboliai.”

„A, atrodo esu juos matęs. Ar nebuvo laikraštis parašęs apie tai straipsnio? Net su sraigtasparniu buvo nufotografavę! Tie simboliai atrodė kaip netaisyklinga Naskos piktograma<ref>[http://lt.wikipedia.org/wiki/Naskos_pie%C5%A1iniai Naskos piešiniai] yra didžiuliai [http://lt.wikipedia.org/wiki/Geoglifas geoglifai] (piešiniai ant žemės) [http://en.wikipedia.org/wiki/Sechura_Desert Naskos dykumoje], [http://lt.wikipedia.org/wiki/Peru Peru]. Jie buvo sukurti [http://lt.wikipedia.org/wiki/Naskos_kult%C5%ABra Naskos kultūros] žmonių tarp 200 m. pr. m. e. ir 600 m. e. Aptikta šimtai stilizuotų figūrų. Kadangi daugumą Naskos piešinių, kaip vientisus kompleksus, įmanoma atpažinti tik iš oro, jie tapo daugybės neatsakytų klausimų ir kontraversiškų teorijų šaltiniu.</ref>.“ pasakė Kunikidas.

„Jo, aš irgi jį skaičiau. Antraštėje buvo kažkas panašaus į „Nežinomas vandalas nakties metu užpuolė vidurinę mokyklą“, ar ne? Na, pabandyk atspėti, kas gi iškrėtė šį pokštą?“

„Na, ir kodėl?“

„Girdėjau, kad ji atsisakė ką nors sakyti. Juk aišku, kai ji tuo savo žvilgsniu į tave spokso, norisi atsisakyti bet kokių ketinimų. Vieni sakė, ji nupiešė tą simbolį, kad prišauktų NSO, kiti – kad tai stebuklingas simbolis, naudojamas iškviesti pabaisas ar kad ji bandė atidaryti vartus į kitus pasaulius, ir taip toliau… Buvo daug spėlionių, tačiau kol kaltinamoji atsisako kalbėti, mes niekada nesužinosime, ar šie gandai buvo tiesa, ar ne. Tai iki šiol išliko mįsle.“

Dėl kažkokios priežasties, įsivaizdavau Haruhi su savo pikta išraiška veide, naktį uoliai piešiančią linijas vidury mokyklos aikštės. Ji būtinai turėjo iš anksto sandėlyje būti pasiruošusi piešimo įrankius ir kalkes; gal net nusipirko žibintuvėlį! Toje blyškioje geltonoje jo šviesoje Suzumija Haruhi atrodė labai rimtai ir liūdnai… Gerai, tai buvo tik mano vaizduotė.

Bet tiesą sakant, panašu, kad Suzumija Haruhi iš tikrųjų taip elgėsi tam, kad prišauktų NSO ar pabaisas, ar net dimensinius vartus. Turbūt jai reikėjo dirbti visą naktį toje aikštėje, nors niekas ir nepasirodė, o viskas, kas jai buvo likę, tai tik nuovargis – galvojau sau.

„Kartą ryte įėjau į klasę ir pamačiau, kad visi suolai buvo išstumti į koridorių arba, kad ant mokyklos stogo nupiešta žvaigždė. O dar kitą kartą visoje mokykloje prilipdė O-fudų<ref> [http://en.wikipedia.org/wiki/Ofuda Ofudas] (arba O-fuda, ''jap.'' 御札) yra ''gofu'' (''jap.'' 護符) arba talismanas naudojamas [http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0into Šinto] šventyklose. Jis taip pat gali būti vadinamas ''šinpu'' (''jap.'' 神符). Jis sukuriamas užrašant [http://en.wikipedia.org/wiki/Kami kami] (''liet.'' dievo/dvasios) vardą ir Šinto šventyklos pavadinimą, arba kami atstovą ant popieriaus lapelio, medžio, audinio ar metalo.</ref>…žinai, tų tokių kiniškųjų talismanų, kuriuos klijuoja vampyrams ant kaktos. Aš tiesiog negaliu jos suprasti.“

Teisingai, Suzumijos Haruhi tuo metu klasėje nebuvo, nes kitaip mes negalėtume taip šnekučiuotis. Nors pagalvojus, net jei ir būtų girdėjusi, jai tai turbūt net nebūtų rūpėję. Dažniausiai, Suzumija Haruhi tuojau pat išeina iš klasės vos pasibaigus ketvirtai pamokai, o grįžta netrukus prieš penktąją. Ji nesinešioja bento<ref>

[http://en.wikipedia.org/wiki/Bento Bento] (''jap.'' 弁当, bentō) yra vienos porcijos išsinešamas arba namuose paruoštas maistas, dažnai pasitaikantis japonų virtuvėje. Tradicinis bento susideda iš ryžių, žuvies ar mėsos, vienos ar daugiau rūšių marinuotų ar virtų daržovių, įprastai laikomas stačiakampėje dėžutėje.</ref>, todėl spėju, kad ji eina pasimėgauti savo priešpiečiais į valgyklą; bet tam, kad suvalgytum priešpiečius nereikia visos valandos, tiesa? Be to, po kiekvienos pamokos ji kažin kur dingsta. Kur gi ji visąlaik eina…?

Atrodė, kad Tanigučis kalba iš savo patirties. Pastebėjęs mano žvilgsnį, jis ganėtinai sutriko.

„Taip man sakė kiti! Tikrai! Kažkodėl ji atmetė visus jų pasiūlymus. Iki trečiųjų metų visi tai suprato; taigi, niekas daugiau nebenorėjo jai prisipažinti. Turiu keistą nuojautą, kad gimnazijoje istorija pasikartos. Taigi, iš karto tave perspėju: pasiduok. Tai tau sako tas, kuris buvo vienoje klasėje su ja.“

“Tai ta Asakura Rjouko-san A kategorijos?” paklausė Kunikidas.

“Ji – AA+! Nagi, vien tik pažiūrėk į veidą, o jos charakteris privalo būti nuostabus.”

Pirmiausia, ji buvo labai graži; plius, ji visada turėjo tą globėjišką įvaizdį suteikiančią šypseną. Antra, jos charakteris iš tikrųjų sutampa su Tanigučio apibūdinimu. Pastaruoju metu niekas daugiau nebedrįso kalbinti Suzumijos Haruhi, išskyrus Asakurą Rjouko. Nesvarbu, kokia grubi būdavo Suzumija Haruhi, Asakura Rjouko vis tiek retkarčiais bandydavo ją prakalbinti. Ji buvo tokio darbštaus būdo, jog beveik atrodė, kad ji yra klasės seniūnė. Trečia, iš to, kaip ji vienintelė atsakinėjo į mokytojų klausimus, galėjai suprasti, kad ji buvo be galo protinga. Ji visąlaik atsakinėjo į klausimus teisingai – turbūt mokytojų akyse ji buvo pirmūnė. O galiausiai, ji nepaprastai populiari tarp merginų. Semestras prasidėjo vos prieš savaitę, o jai jau puikiai sekasi būti klasės merginų centre. Atrodė, lyg ji nukrito iš dangaus ir gimė su tokiu nepaprastu patrauklumu.

Palyginus su nuolatos susiraukusia, mokslinės fantastikos apsėsta Suzumija Haruhi, pasirinkimas buvo akivaizdus. Nors vis tiek mūsų didvyriui Tanigučiui šios abi kandidatės neprieinamos. Tiesiog neįmanoma, kad jam pasisektų su bent viena iš jų.

Nors net ir tuo metu aš pastebėjau keletą neįprastų Haruhi poelgių.

Pavyzdys nr. 1: Ji kasdien keitė savo šukuoseną. Be to, pastebėjau, kad ji laikėsi kažkokio dėsningumo. Pirmadienį Haruhi ateidavo į mokyklą savo ilgus plaukus niekur nesurišdama. Kitą dieną, ji susipindavo vieną kasytę. Kad ir kaip nenoriu to pripažinti, jai tokia šukuosena atrodė gražiai. Toliau, sekančią dieną ji susipindavo dvi kasytes, o dar kitą – tris; galiausiai penktadienį ant galvos ji turėdavo keturias kaspinais surištas kasytes. Jos elgesys tikrai paslaptingas!

Pavyzdys nr. 2: Fizinio lavinimo pamokoms 1-5 ir 1-6 klasės yra sujungiamos ir vyksta kartu, atskiriant vaikinus ir merginas. Kai reikia persirengti, merginos eina į 1-5 klasę, o vaikinai – į 1-6. Tai reiškia, kad vaikinai iš mūsų klasės (1-5) persirengti turi eiti į kitą klasę.

Deja, Haruhi visiškai nekreipė dėmesio į vaikinus mūsų klasėje ir nusimaudavo savo jūreivės uniformą jiems dar neišėjus.

Tuomet, Asakura Rjouko išvarydavo akis išsproginusius ir sustingusius vaikinus, įskaitant ir mane, lauk iš klasės.

Sklandė gandai, kad merginos, kartu su savo lydere Asakura Rjouko, bandė kalbėtis su Haruhi, kad ši taip nebesielgtų, tačiau beprasmiškai. Per kiekvieną fizinio lavinimo pamoką Haruhi nekreipdavo dėmesio į likusią klasės dalį ir nusimaudavo uniformą net nepasižiūrėjusi. Ir taip, vos nuskambėjus skambučiui, mes vaikinai būdavome tuojau pat išprašyti iš klasės – Asakuros Rjouko pageidavimu.

Pavyzdys nr. 3: Po pamokų Haruhi dingdavo be žinios. Vos tik nuskambėdavo mokyklos skambutis, ji griebdavo savo krepšį ir išbėgdavo iš klasės. Logiškai pamaniau, kad ji nudroždavo tiesiai namo. Nebūčiau net pagalvojęs, kad nueitų ir dalyvautų visuose mokyklos klubuose. Vieną dieną galėjai ją pamatyti perdavinėjančią kamuolį Krepšinio klube, o kitą – siuvinėjančią pagalvėlę Siuvinėjimo klube. Jau sekančią dieną galėjai ją pamatyti mojuojančia lazda Ledo ritulio klube. Atrodo, ji buvo įstojusi ir į Beisbolo klubą. Taigi, ji paprasčiausiai buvo įstojusi į kiekvieną sporto klubą, esantį mūsų mokykloje. Visi klubai bandė ją įkalbėti iš tikrųjų įstoti, bet visus prašymus ji atmetė. Jos paaiškinimas buvo: “Mane nervina kasdien užsiimti ta pačia klubo veikla.”. Dienos pabaigoje ji taip ir neįstodavo nei į vieną klubą.

Nors aš asmeniškai manau, kad likimas mažiau tikėtinas nei Lochneso pabaisa<ref> [http://lt.wikipedia.org/wiki/Lochneso_pabaisa Lochneso pabaisa] (kartais trumpiau – Nesė) yra mistinis didžiulis gyvūnas ar gyvūnų grupė, tariamai gyvenanti [http://lt.wikipedia.org/wiki/Lochneso_e%C5%BEeras Lochneso ežere] [http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0kotija Škotijoje]. Kartu su ječiu, Nesė yra labiausiai žinomas gyvūnas [http://lt.wikipedia.org/wiki/Kriptozoologija kriptozoologijoje].</ref>, bet jeigu tasai likimas kažkokioje nežinomoje vietoje aktyviai įtakoja žmonių gyvenimus, tada turbūt mano lemties ratas jau buvo pradėjęs suktis. Įmanoma, kad kažkur tolimuose kalnuose, yra koks senolis, kuris uoliai perrašinėja mano likimą.

Pasibaigus Auksinės Savaitės<ref>[http://en.wikipedia.org/wiki/Golden_Week_%28Japan%29 Auksinė Savaitė] (''jap.'' ゴールデンウィーク, Gōruden Wīku), taip pat žinoma, kaip ''Ōgata renkyū'' (''jap.'' 大型連休) arba ''Ōgon shūkan'' (''jap.'' 黄金週間), yra japoniškas terminas, taikomas laikotarpiui, per kurį įvyksta šios visuomeninės šventės:

* Balandžio 29

**Imperatoriaus gimtadienis (''jap.'' 天皇誕生日, Tennō tanjōbi), iki 1988 m.

**Žalioji diena (''jap.'' みどりの日, Midori no hi), nuo 1989 iki 2006 m.

**Šiovos diena (''jap.'' 昭和の日, Shōwa no hi), nuo 2007 m.

* Gegužės 3

**Konstitucijos diena (''jap.'' 憲法記念日, Kenpō kinenbi)

* Gegužės 4

**Nacionalinė diena (''jap.'' 国民の休日, Kokumin no kyūjitsu), nuo 1985 iki 2006 m.

**Žalioji diena (''jap.'' みどりの日, Midori no hi), nuo 2007 m.

* Gegužės 5

**Vaikų diena (''jap.'' こどもの日, Kodomo no hi)</ref> atostogoms, ėjau į mokyklą net nežinodamas kuri tada buvo savaitės diena. Nenatūraliai saulėtas gegužės oras svilino mano odą ir permerkė mane prakaitu – be to, visai neatrodė, kad ta stati kalva kada nors pasibaigs. Na ko ta Žemė nori? Ar ji kenčia nuo geltonosios karštinės<ref>[http://lt.wikipedia.org/wiki/Geltonasis_drugys Geltonoji karštinė] arba geltonasis drugys – infekcinė virusinės kilmės liga, kurią platina kai kurie uodai. Ligą sukelia ''Viscerophilus tropicus'' grupės virusas, priklausantis arbovirusų B grupei. Plačiai paplitusi Centrinėje bei Pietų Amerikoje, Afrikoje. Pagrindinė profilaktinė priemonė – skiepai.</ref> arba dar bala žino kito?

Tarp kitko, Kjonas esu aš. Mano teta buvo ta, kuri pirmoji mane taip pavadino. Prieš kelerius metus, mano seniai bematyta tetulė netikėtai pareiškė – “Dievulėliau, koks Kjonas didelis užaugo!”. Mano sesutei tai pasirodė be galo juokinga ir taip pat ėmė mane vadinti Kjonu. Po to, visa likusi istorija – mano draugai, išgirdę mano seserį vadinant mane Kjonu, nusprendė daryti tą patį. Nuo tos dienos Kjonas tapo mano pravarde. Po velnių, mano sesuo anksčiau mane vadindavo ''“Onii-čian”''!

“Mūsų šeimoje tradicija pusbroliams susitikti per Auksinę Savaitę.” kopdamas į kalvą atsakiau aš.

Kai įėjau į klasę, Suzumija Haruhi jau sėdėjo vietoje, už mano suolo ir spoksojo laukan. Ji ant galvos turėjo du į kuodus panašius bumbulus; matyt šiandien trečiadienis. Po to, kai atsisėdau, dėl kažkokios priežasties, kurios nežinau, o vienintelis galimas paaiškinimas buvo tai, kad man nuvažiavo stogas, prieš tai pats nesuprasdamas, aš dar kartą kalbėjausi su Suzumija Haruhi.

“Spalvomis<ref>Spalvos, kurias pasirinko Haruhi, yra susijusios su japoniškais [http://lt.wikipedia.org/wiki/Kand%C5%BEi kandži] simboliais. Pavyzdžiui, "antradienis" (''jap.'' 火曜日, ''Kayōbi'', ''liet.'' "ugnies diena") susideda iš kandži "火" (Ka, ''liet.'' "ugnis") ir todėl atitinka raudoną spalvą. Kitos dienos laikosi to paties principo.</ref>: pirmadienis reiškia geltoną spalvą, antradienis – raudoną, trečiadienis – mėlyną, ketvirtadienis – žalią, penktadienis – auksinę, šeštadienis – rudą, o sekmadienis – baltą.”

Tikriausiai nepatenkinta mano atsakymu, Haruhi piktai pasižiūrėjo į mane. O aš tiesiog nejaukiai ten sėdėjau ir leidau bėgti laikui.

“Ar nesu kažkur anksčiau tavęs mačiusi? Kažkada seniai?”

Tačiau kas mane labiausiai nustebino yra tai, kad Haruhi iš tikrųjų man žmoniškai atsakė. Aš iš viso galvojau, jog ji atrėš – “Tu mane nervini, mulki, užsikišk! Koks skirtumas!”. Turbūt aš toks pat keistas, kaip ir ji, jei radau drąsos su ja imti ir pasikalbėti.

Jos iki liemens užaugę plaukai buvo nutrumpinti ties pečiais. Turiu omenyje, nors jai tokia šukuosena ir tinka, ji nusikirpo savo plaukus sekančią dieną man su ja apie tai pasikalbėjus! Aš jai akivaizdžiai nepatinku. Po velnių!

Nuo tos dienos kalbėjimas su ja per trumpą laiko tarpą prieš pamokas tapo kasdieniniu įpročiu. Aišku, jeigu pats nebandydavau pradėti pokalbio, Haruhi nerodydavo jokios reakcijos. Be to, jei kalbėčiau apie vakar rodytą televizijos laidą ar koks dabar oras ir panašiai – tai ji palaikytu “kvailomis temomis” – ji tiesiog nekreiptų į mane dėmesio. Puikiai tai žinodamas, kalbėdamas su ja visada kruopščiai išsirinkdavau pokalbio temą.

“Nėra.”

Kategoriškai atsakė Haruhi.

“Visiškai nėra.”

“Galvojau, kad gimnazijoje bus bent šiek tiek geriau. Galiausiai, čia tas pats privalomasis švietimas. Visai niekas nepasikeitė. Atrodo, įstojau į netinkamą mokyklą.”

“Visi sporto ir kultūriniai klubai vienodi. Jei tik mokykloje būtų keletas šaunių klubų…”

“Užsičiaupk. Jei klubas man patinka, tada jis šaunus; priešingu atveju – jis nevykęs.”

“Hmp.”

[[Image:Sh_v1_01.jpg|thumb|''Susierzinusi ji nusuko savo veidą šalin, pažymėdama šiandieninio pokalbio pabaigą.'']]

“Aną dieną šį bei tą nugirdau… šiaip tai nieko svarbaus… Ar tiesa, kad metei visus savo vaikinus?”

Ji nusibraukė plaukus ant pečių ir pažiūrėjo į mane savo ryškiomis juodomis akimis. Varge, neskaitant jos buvimo be jokios veido išraiškos, regis, ši piktoji dažnokai atsiranda jos veide.

Užjaučiu tuos vaikinus. Padaryti tokį svarbų – bent jau jiems – prisipažinimą tai, kuri į tave žiūri kaip į kirminą, priverstų nejaukiai pasijusti beveik kiekvieną. Pabūgtų vien pamatę jos veido išraišką. Įsivaizdavau, ką tie vargšai sau galvojo, kai atsakiau Haruhi:

Smarkiai pažengusi technologija yra neatsiejama nuo magijos<ref>[http://en.wikipedia.org/wiki/Clarke%27s_three_laws Trečiasis Klarko dėsnis]</ref>. Atsakydamas Tanigučiui prisiminiau šią frazę. Jis pirštu parodė į šiuo metu tuščią Haruhi vietą.

Kjonas, Kjonas, Kjonas, baikit mane taip vadinti! Paprasčiausiai vadinkit mane mano tikru vardu, o ne ta kvaila pravarde! Bent jau norėčiau, kad sesuo vėl imtų mane vadinti “Onii-čian”!

“Jau anksčiau keletą kartų bandžiau prakalbinti Suzumiją-san, bet nieko nepešdavau. Ar galėtumei mane pamokyti, kaip turėčiau su ja kalbėti?”

Susidūręs su jos prašymu, galėjau tik neaiškiai atsakyti “ėrm” ir “aa…”<ref>"aa" (''jap.'' ああ) ir "ėė" (''jap.'' ええ) japoniškai gali reikšti "taip/aha/jo". Šiuo atveju, sutrikęs Kjonas netyčiomis sutiko su Asakura.</ref>. Asakura tai suprato kaip “taip” ir nusišypsojo savo skaisčia šypsena, o tada sugrįžo pas kitas merginas. Man pamačius, kad tos kitos merginos taip pat į mane žiūrėjo, mano širdis nukrito į skardžio dugną.

Šilta saulutė visiems klasėje kėlė mieguistumą. Kai jau lenkiau galvą ir pradėjau užsnūsti, galinga jėga čiupo mane už apykaklės ir patempė atgal. Kadangi ta jėga buvo tokia stipri, mano pakaušis trenkėsi į suolo už manęs atbrailą. Iš akių staiga ištryško ašaros.

Įsiutęs apsisukau ir pasižiūrėjau į Haruhi, viena ranka vis dar laikančią mano apykaklę, ir besišypsančią tokia didele ir ryškia šypsena kaip atogrąžų saulė – iš tikrųjų, tai pirmas kartas, kada mačiau ją šypsantis. Jei šypsenas būtų galima matuoti kaip temperatūrą, tada jos šypsena būtų kaip atogrąžų miško.

Haruhi akys tviskėjo taip ryškiai kaip Albireo Alfa<ref>[http://en.wikipedia.org/wiki/Albireo Albireo] (''lot.'' β Cyg / β Cygni / Beta Cyg / Beta Cygni) penkta ryškiausia dvinarė žvaigždė [http://lt.wikipedia.org/wiki/Gulb%C4%97_%28%C5%BEvaig%C5%BEdynas%29 Gulbės žvaigždyne].</ref> žvaigždė. Ji įdėmiai į mane spoksojo. Dvejodamas paklausiau:

“Apie tavo idėją pasikalbėsim vėliau. Dabar tiesiog noriu, kad suprastum, kur esame, o paskui galėsi pasidalinti savo džiaugsmu su manimi. Tik pirmiausiai biški nusiramink, gerai?”

===Pastabos===

<references/>

| Toliau į [[Suzumija_Haruhi:Knyga1_Skyrius2|antrąjį skyrių]]