Suzumija Haruhi:Knyga2 Skyrius4

Ketvirtasis skyrius

Sekančią dieną, mes vėl nenoriai laukėme priešais stotį. Vis dėlto, šį kartą, be trijų Komandos SOS narių, radau keletą naujų veidų. Tai buvo taip vadinamieji "parankiniai", kurių sau ieškojo Haruhi.

"Ei, Kjonai, tu mums ne tai prižadėjai!"

Priekaištaudamas pasakė Tanigučis.

"Kur gražioji Asahina-san? Mes čia atėjome vien dėl to, kad su ja susitiktume! Tačiau aš jos niekur nematau."

Tas buvo tiesa. Jau buvo po sutarto laiko, o Asahina-san dar nebuvo pasirodžiusi. Ji turbūt slėpėsi namuose, ketindama praleisti šiandienos veiklą, tiek daug iškentusi per pastarąsias dvi dienas.

"Aš atėjau tik akių paganyti, o ką gavau? Iki dabar mačiau tik įsiutusios Suzumijos veidą. Tu mane išdūrei!"

Baik inkšti! Kodėl tada neapžiūrinėji Nagato?

"Kai dabar tai paminėjai, Nagato-san kostiumas jai labai tinka."

Tai buvo kasdieniškai kalbantis Kunikidas, kuris buvo išrinktas būti antruoju parankiniu, po Tanigučio. Haruhi vakar vakare man paskambino, kol maudžiausi po dušu. Viena ranka laikiau telefoną, kurį man padavė sesuo, kol kita ranka trinkau galvą, klausydamas, ką ji ten nori pasakyti.

"Tą durnių Tanigučį ir tą kitą...... Neatsimenu jo vardo... Žodžiu, jie tavo draugeliai. Rytoj tuos du atsivesk. Noriu juos panaudoti kaip parankinius."

Tai pasakiusi, ji nedelsiant padėjo ragelį. Turėtum bent jau pasakyt "Labas"! O kai prašai paslaugos, turėtum klausti mandagiai, o ne visą laiką įsakinėti! Turėtum prašyti taip, kaip tai darytų Asahina-san!

Nežinojau, kokių planų savaitgaliui turi Tanigučis ir Kunikidas, todėl išsimaudęs jiems paskambinau. Du begalę laisvo laiko turintys antraeiliai veikėjai tuoj pat sutiko. Ką jie iš vis dirba savaitgaliais?

Galbūt Haruhi pagalvojo, kad tų dviejų nepakaks, nes atsivedė dar vieną žmogų. Ši papildoma veikėja pasilenkė į priekį, apžiūrinėdama Nagato kostiumą, kurios akys buvo uždengtos jos plačios skrybėlės krašto. Ji pasitaisė savo ilgus plaukus ir man nusišypsojo.

"Kjonai-kun, kaip laikosi Mikuru?"

Šios energingos merginos vardas yra Curuja-san ir ji yra Asahinos-san klasiokė. Pasak Asahinos-san, ji... "Draugė, su kuria susipažinau šiame laikmetyje" ir nemanau, kad tame turėtų būti kas nors keista. Birželį, kai Haruhi užsigeidė dalyvauti beisbolo turnyre, Asahina-san dėl komandos narių skaičiaus atsivedė šią antrametę merginą. A, taip, Tanigučis ir Kunikidas irgi ten buvo, net mano sesuo buvo į visą tai įvelta.

Curuja-san dosniai atskleidė savo švytinčiai baltus dantis ir pasakė:

"Tai ką šiandien veiksime? Man sakė ateiti, jei turėsiu laiko, todėl štai ir aš. Koks ten Suzumijos-san rankos raištis? Kam ta rankinė kamera? Kodėl Juki taip apsirengusi?"

Ji apibombardavo mane vienu klausimu, po kito. Kai jau ketinau pradėti jai atsakinėti, Curuja-san jau buvo nulėkusi prie Koizumio:

"Oho, Icuki-kun! Šiandien kaip visada šauniai atrodai!"

Ji tikrai nenustygstantis žmogus.

Taip anksti iš pat ryto Haruhi irgi buvo energinga, kurtinančiu tonu rėkaudama į telefoną:

"Ką?! Tu pagrindinė veikėja! Nuo tavęs priklauso 30% filmo sėkmės! Žinoma, aš atsakinga už tuos likusius 70%, bet tai nesvarbu! Ką sakei? Pilvą skauda? Nenusišnekėk! Tik pradinukė naudotų tokį pasiteisinimą! Staigiai čia atsivelki! Duodu tau trisdešimt sekundžių!"

Atrodo, kad Asahina-san tapo atsiskyrėle, kaip hikikomori. Kai ji suprato, kad šiandien vėl turės iškęsti tą patį, savaime suprantama, kad jai kilo psichologinis pilvo skausmas. Kaip bebūtų, juk ji tik trapios širdelės mergaitė.

Ji apibombardavo mane vienu klausimu, po kito. Kai jau ketinau pradėti jai atsakinėti, Curuja-san jau buvo nulėkusi prie Koizumio...

"Nu, rimtai!"

Haruhi įtūžusiai numetė ragelį ir grėsmingai į mus pasižiūrėjo, tarytum liokajus, ketinantis apšaukti vaiką dėl blogų manierų.

"Ji nusipelnė bausmės!"

Ne tau tai sakyti. Asahina-san ne tokia, kaip tu. Ji nori tik ramiai gyventi savo gyvenimėlį, ar bent jau pailsėti per sekmadienį, kai nereikia į mokyklą. Net ir aš taip galvoju.

Aišku, Haruhi jokiu būdu neleis pagrindinio vaidmens aktorei dingti be žinios. Taigi, režisierė, kuri šitiek reikalavo iš pagrindinės aktorės, nors niekaip jai neatsilygindavo, pareiškė:

"Varau ją atsivesti. Duok man maišelį."

Haruhi pasigriebė maišelį, kuriame buvo drabužiai, ir nulėkė link taksi aikštelės. Tada ji pabeldė į priešais stovinčio taksi langą, palaukė, kol vairuotojas atidarys duris, ir jai greitai įšokus į vidų, taksi tuojau pat nuvažiavo.

Kai dabar pagalvoju, aš net nežinau, kur Asahina-san gyvena, nors Nagato namuose buvau daug kartų...

"Galiu suprasti, kaip jaučiasi Asahina-san."

Man net nepastebėjus, prie manęs priėjo Koizumis.

Curuja-san dabar nesiliaunamai mojavo dviem mano klasės mulkiais, šūkaudama "Ei, seniai nesimatėm!". Koizumis nusišypsojo ir pasakė:

"Mane apima nuojauta, kad ji tikrai transformuosis į stebuklingą merginą, jei viskas ir toliau tęsis, kaip dabar. Visgi, ji net šaudė lazerinius spindulius. Tai jau darosi absurdiška."

"Nejaugi gali pasidaryti labiau absurdiška, nei dabar?"

"Būtent. Jei jai lieps iš burnos spjaudytis ugnimi, nemanau, kad tai būtų sudėtinga pavaizduoti..."

Asahina-san ne monstras. Ir ne cirko artistė, ar kokia blogoji imtynininkė.

Kas bus, jei ji nusidegins tas savo mielas lūpytes? Kas bus už tai atsakingas? Tik nesakyk, kad tu prisiimsi atsakomybę.

"Ne, aš galiu prisiimti atsakomybę tik už tai, jei stovėčiau ir nieko nedaryčiau, kol "Avatarai" keltų sumaištį. Laimei, viskas nepablogėjo iki tokio lygio... Manau, tai nutiko tik kartą. Ir už tada aš tau labai dėkingas. Dėl tavęs, mes suvaldėme katastrofą ir jos išvengėme."

Maždaug prieš pusę metų, dėl Haruhi buvo vos nesunaikintas pasaulis. Dėl mano sunkaus darbo ir protinės traumos žmonija pajėgė išgyventi. Manau, kad nebūtų per daug, jei visų pasaulio šalių lyderiai nusiųstų man po padėkos laišką. Tačiau iki dabar manęs neaplankė nei vienas užsienio diplomatas. Ech, nors antra vertus, jei jie atvyktų, jie man sukeltų tik dar daugiau streso, todėl visai jų nelaukiau. Vienintelis atlygis, kurį gavau, tai apsiašarojusios Asahinos-san apkabinimas, nors kai susimąstau, dėl jo tikrai vertėjo. Taigi, dėl Koizumio padėkos aš visai nedžiūgavau.

"O kalbant apie tą Mikuru Spind..."

Baik ją vadinti vardu; tai mane nervina.

"Atleisk. Dabar mes turėtume sugebėti sulaikyti Asahiną-san nuo tolimesnio keistų spindulių šaudymo."

Iš kur tu žinai? Esi toks optimistiškas vien dėl to, kad Haruhi šį kartą neatsinešė jokių spalvotų lęšių?

"Ne, mes jau pašalinome šį veiksnį. Aš paprašiau Nagato-san mums padėti."

Pasukau žvilgsnį link merginos, kuri ramiai stovėjo ir spoksojo į priešais stotį esančias parduotuves, o po to vėl pažvelgiau į Koizumį.

"Ką ji padarė Asahinai-san?"

"Nesijaudink, mes paprasčiausiai panaikinome jos sugebėjimą šaudyti lazerius. Aš nesu tikras kaip, nes kitaip nei kitos TFEI sąsajos, Nagato-san nieko nesako. Aš tik paprašiau jos sumažinti Asahinos-san keliamą grėsmę iki nulio."

"Kas po galais tas TFEI?"

"Tai tik trumpinys, kurį mes tarpusavyje naudojame, tau nebūtina žinoti, ką jis reiškia. Manau, kad tarp 'jų' Nagato-san yra pati neprilygstamiausia. Kažin, už ką dar ji yra atsakinga, neskaitant buvimo paprasta komunikacijos sąsaja?"

Tai, ką jis bandė pasakyti – ką dar darė ši tyli, knygas mėgstanti mergina be to, kad stebėjo Haruhi? Kai kurie žmonės vis dar gailisi to, kad pradingo Asakura Rjouko, nors aš asmeniškai visai neliūdžiu.

Po maždaug trisdešimties minučių, Haruhi vežęs taksi sugrįžo, o drauge su ja joje buvo ir padavėjos kostiumą vilkinti Asahina-san. Kaip kad vakar, ji vis dar atrodė prislėgta. Haruhi vairuotojo paprašė čekio, turbūt vėliau reikalaus padengti išlaidas.

Tanigučis ir Kunikidas į jas pasižiūrėjo ir susišnibždėjo.

"Vieną naktį, kai ėjau namo iš parduotuvės pamačiau tokią taksi."

"Ir?"

"Ir vietoj ant stogo esančio ženklo 'Taksi', buvo užrašyta 'Meilė'."

"Tu turbūt nustebai?"

"Man nespėjus patikrinti, ta taksi nuvažiavo. Tada ir supratau, ar tik ne meilės man dabar trūksta?"

"Ar ant jos tikrai buvo užrašyta 'Meilė'? Turbūt tai kokia nors pagal užsakymą pagaminta taksi."

Negaliu nesistebėti šitų dviejų durnių pokalbiu, mane apima nuojauta, kad talentingų žmonių trūkumas darosi nepaprastai rimta problema. Jei Tanigučis ir Kunikidas būtų plastmasės gabalai, Curuja-san būtų platinos lydinys. Tarp jų skirtumas, kaip tarp petardų ir Apolo 11 erdvėlaivio.

"A, Mikuru atvažiavo su taksi! Ė? Kas gi tu?"

Curujos-san balso tonas buvo labai aukštas, gal vos tik truputį žemesnis, nei nenormaliai džiūgaujančios Haruhi šauksmai. Skirtumas tas, kad Curujos-san balsas buvo normalaus pasaulio ribose.

"Oho! Kaip tu seksualiai atrodai! Kur gi Mikuru dirba? Ar neturėtum būti bent aštuoniolikos? Hm? Juk tau tik septyniolika? A, nesijaudink, mes dabar vis tiek ne tavo klientai."

Asahinos-san ašarotos akys dabar atskleidė savo natūralią spalvą, panašu, kad režisierė nesugebėjo gauti dar vieno lęšio.

Haruhi ištempė mažąją padavėją iš mašinos.

"Kaip suprast sergi? Aš neleisiu tau šitaip išsisukinėti tokiu pasiteisinimu! Mes tęsime filmavimą! Mums trūksta jaudinančių Mikuru-čian scenų! Visa tai dėl Komandos SOS! Nesvarbu, kokia vieta ar laikas, žiūrovai visada būna sujaudinti pasiaukojančių poelgių!"

Tai pati ir pasiaukok!

"Šiame pasaulyje yra tik viena pagrindinė veikėja. Nuoširdžiai kalbant, aš norėčiau būti tuo žmogumi, tačiau šį kartą, aš dosniai perleidžiu šį vaidmenį, bent jau kol baigsis mokyklos festivalis!"

Šiame pasaulyje niekas nepripažintų tavęs, kaip pagrindinės veikėjos!

Curuja-san pliaukštelėjo Asahinai-san per nugarą, priversdama ją nesiliaunamai kosėti.

"Koks čia kostiumas? Lenktynių mergina? Kokį vaidini vaidmenį? Tikrai! Tu gali jį vilkėti mūsų keptų makaronų kavinėje per mokyklos festivalį! Esu tikra, kad jis pritrauktų daugybę lankytojų!"

Tikrai suprantu, kodėl Asahina-san norėjo tapti atsiskyrėle. Jei per rungtynes esi be perstojo puolamas nuožmių atakų, niekas nenorės stoti į metėjo vietą.

Asahina-san lėtai pakėlė galvą, po to su išraiška, lyg žmogaus, kuris tuoj mirs dėl savo religijos, ji pasižiūrėjo į mane, maldaudama pagalbos, ir tada nusuko akis šalin. Ji švelniai atsiduso, tačiau vis tiek pajėgė silpnai nusišypsoti ir nužingsniavo link manęs.

"Atsiprašau, kad pavėlavau."

Pasižiūrėjau į Asahinos-san galvą, kuri buvo nulenkta žemyn, ir pasakiau:

"Viskas gerai, aš neprieštarauju."

"Aš sumokėsiu už pietus..."

"Nereikia, dėl nieko nesijaudink."

"Labai atsiprašau dėl vakar, atrodo, kad netikėtai ėmiau šaudyti optiniu ginklu..."

"Nieko tokio, aš vis vien nebuvau sužeistas."

Apsižvalgiau. Nagato stovėjo, spoksodama tuščia veido išraiška, ir laikė savo lazdelę su žvaigždute, pritaisyta prie jos galo. Asahina-san į mane pasižiūrėjo ir jau taip tyliu balsu man pasakė:

"Man įkando."

Ji patrynė savo kairįjį riešą.

"Kas įkando?"

"Nagato-san. Man pasakė, kad tai buvo kažkokios nanomašinos... Vis dėlto, atrodo, jog mano akys daugiau nieko nebešaudo, todėl man palengvėja."

Taigi, man nebereikia jaudintis, kad sukaposi mane į gabalus... Ar ne? Apie tai kalbant, man ganėtinai sunku įsivaizduoti reginį, kuriame Nagato kanda Asahinai-san į riešą. Kada tai buvo?

"Praėjusį vakarą ji atėjo drauge su Koizumiu į mano namus..."

Koizumis, kuris buvo atsakingas už įrangą, dabar kalbėjosi su Haruhi. Vakar aš irgi būčiau norėjęs eiti! Jis turėjo ir mane pakviesti eiti drauge! Aplankyti Asahiną-san garantuotai būtų buvę daug įdomiau, nei pamatyti prakeiktą Uždarąją Erdvę.

"Apie ką judu čia šnabždatės?"

Curuja-san apsivijo savo lieknomis rankomis aplink Asahinos-san kaklą.

"Mikuru, tu tokia miela! Kaip norėčiau tave laikyti kaip augintinę. Kjonai-kun, ar judu gerai sutariate?"

Na, iš tikrųjų...

Dabar du mulkiai Tanigučis ir Kunikidas plačiai išsižioję spoksojo į Asahiną-san. Ei, baikit į ją taip žiūrėti! Ką darysit, jei jai nusmuks dalis kostiumo? Kol apie tai galvojau, Haruhi sušuko:

"Vieta buvo nuspręsta!"

Kas per vieta?

"Filmavimui lauke!"

Ak, nejaugi? Vis pamirštu, kad mes kuriame filmą. Nežinau, kodėl, tačiau paprasčiausiai norėjau visą tai pamiršti. Be to, kažkodėl mane apima nuojauta, kad atsidursime vietoje, kaip iš tų pigių pop žvaigždžių DVD video klipų.

"Prie Koizumio-kun namų yra didelis tvenkinys, todėl šiandien filmuoti pradėsime ten!"

Akimirksniu, Haruhi išsitraukė plastikinę vėliavėlę, ant kurios buvo užrašyta "filmavimo grupė" ir pradėjo rodyti kelią.

Pasišaukiau Tanigučį ir Kunikidą, kurie vis dar spoksojo į Asahiną-san, savo patvirkusiomis akimis, ir dosniai pasidalinau savo daiktų nešuliais.

Mes ėjome maždaug trisdešimt minučių, kol priėjome prie tvenkinio. Vieta buvo kažkur vidurį kalvos, kuri iš esmės buvo gyvenamojo rajono centras. Nors jis buvo vadinamas tvenkiniu, tai buvo iš tiesų didelis vandens telkinys. Toks didelis, kad migruojantys paukščiai čia turbūt suskrenda spiečiais. Pasak Koizumio, greitai turėtų išskristi antys ir žuvėdros.

Tvenkinys buvo apsuptas metaline tvora, kuri žmonėms gana aiškiai pasako, kad ten eiti draudžiama. Savaime suprantama, ar ne? Tai vienas tų dalykų, kuriuos išmoksti dar būdamas vaikas. Net pradinukai neitų čia žaisti, nebent labai durni.

"Ko lauki? Greičiau lipk per tvorą!"

Pamiršau, kad Haruhi iš tiktųjų yra labai durna; uždėjusi koją ant tvoros ji pamojo ranka. Asahina-san patempė už savo nepaprastai trumpo sijonėlio krašto, atskleisdama sielvarto kupiną veido išraišką. Šalia jos stovėjusi Curuja-san nusijuokė:

"Hm? Kodėl mes čia atėjome? Ei! Ar Mikuru eis maudytis?"

Asahina-san greitai papurtė savo galvą, atsiduso ir žiūrėjo siaubo apimtu žvilgsniu į žalią tvenkinio paviršių, lyg ką tik būtų pamačiusi kraują.

"Ar nemanai, kad ši tvora mums perlipti yra kiek per aukšta?"

Koizumis kalbėjo ne su manimi, o su Nagato. Tu švaistai savo laiką, jei bandai užmegzti su ja pokalbį. Ji arba atsakys paprastu "taip" ar "ne", arba pasakys krūvą nesuprantamo žargono.

"..."

Nors Nagato išliko tyli, ji savitai sureagavo. Ji įkišo pirštus į tvoros tarpą ir lėtai patraukė į save. Dėl kažkokios priežasties, metalinė tvora, turėjusi būti įtvirtinta žemėje, dabar susilenkė kaip irisas, padėtas priešais saulę, o tada vėl sustingo toje išlenktoje formoje.

Nagato kaip visada tylėjo. Tučtuojau pasisukau ir pasižiūrėjau į kitų reakcijas, bet, matyt, aš pernelyg jaudinuosi.

"A? Atrodo, kad tvora labai sena."

Pasakė Kunikidas, tarytum viską žinotų.

"Ką aš iš viso vaidinsiu? Neketinu vaidinti kappa..."

Sumurmėjo Tanigučis, lysdamas pro sulenktos tvoros tarpą.

Curuja-san sekė paskui jį, laikydama Asahiną-san už rankos, kuri buvo nenoriai vedama link tvenkinio, kur jau laukė Haruhi.

Man šitaip palengvėja, kad papildomų veikėjų trio nėra labai supratingi.

Koizumis nusišypsojo man ir Nagato, tada praslinko pro tarpą tvoroje, o po jo lyg vaiduoklis praėjo tamsos burtininkė Nagato.

Gerai, pasiskubinkim ir greičiau tai baikim! Tai yra, kol kas nors nesužinojo, kad įsibrovėme į privačią nuosavybę.

Asahina-san ir Nagato vėl stojo viena priešais kitą, panašu, kad tai dar viena kovos scena. Aš labai abejoju, ar Haruhi iš viso bent parašė scenarijų. Kada pasirodys Koizumis? Šiandien vėl vilkėdamas savo mokyklinę uniformą, Koizumis stovėjo už manęs ir tęsė savo atspindinčios plokštės laikytojo vaidmenį.

Haruhi pasidėjo režisierės kėdę ant žemės ir ant sąsiuvinio prikeverzojo tai, kas turėjo būti dialogas.

"Šioje scenoje Mikuru-čian bus įstumta beviltišką situaciją, kai jos mėlynosios akies spinduliai buvo neutralizuoti."

Haruhi nustojo rašyti savo rašikliu ir nusišypsojo, atrodydama patenkinta.

"Taip, turėtų tikti. Tu, laikyk šitą ir štai ten atsistok."

Ir taip, Tanigučis tapo atsakingas už dialogo suflerio laikymą. Dvi aktorės pradėjo skaityti iš suflerio, kurį laikė akivaizdžiai nepatenkintas Tanigučis.

"A-A-Aš dėl to nepasiduosiu! P-Piktoji ateive Juki! T-T-Tuojau pat palik Žemę...! Emm... Atsiprašau..."

Be jokios priežasties, perskaičiusi žodžius Asahina-san atsiprašė. Tada piktoji ateivių ragana Nagato Juki jai atsakė:

"...Tikrai?"

Ji nedvejodama linktelėjo galva ir, vykdydama Haruhi nurodymus, perskaitė savo žodžius:

"Tu turi būti ta, kuri turėtų palikti šį laiko periodą. Jis yra mūsų. Jis mums yra nepaprastai vertingas. Nors jis dar neišsiaiškino apie savo galias, jos yra neįkainojamos. Mus bus reikalingos tos galios, kad galėtume užgrobti Žemę."

Mėgdžiodama judesius, kuriuos su garsiakalbiu darė Haruhi, Nagato pamojavo savo lazdele su žvaigždute ant galo ir nukreipė ją link Asahinos-san veido.

"A-A-Aš neleisiu tau taip išsisukti! Net jei turėsiu rizikuoti savo gyvybe."

"Jei taip, tada mirk."

"Baigiam!" sušuko Haruhi ir atsistojo, tada nubėgo link jų ir pasakė:

"Merginos, jus pradedat įsijausti! Taip, dabar sukūrėt puikią atmosferą, tačiau nenuklyskit nuo scenarijaus. Be to, Mikuru-čian, ateik čia."

Režisierė ir pagrindinė aktorė nuėjo ir atsuko mums nugaras. Padėjau savo kamerą ir pasikasiau kaklą. Apie ką jos po galais šneka?

Curuja-san nebegalėjo daugiau susilaikyti ir pradėjo garsiai juoktis.

"Koks čia filmas? Ar jis bent kiek suprantamas? Njahahaha! Tai pernelyg juokinga!"

Be tavęs, turbūt tik Haruhi tai atrodytų juokinga.

Tanigučis ir Kunikidas beprasmiškai stovėjo su "Kokio velnio mus čia pasikvietė?" išraiškomis. Nagato stovėjo šone, lyg su visu šiuo reikalu nebūtų niekuo nesusijusi. Tuo tarpu Koizumis paprasčiausiai stovėjo ir žiūrėjo į tvenkinio krantą. Aš išėmiau juostelę, kuri buvo beveik pilna, ir pakeičiau ją tuščia. Mane vėl apėmė jausmas, kad kūrėme bevertį šlamštą.

Curuja-san susidomėjusi apžiūrinėjo mano turimą įrangą:

"Hmm, tai štai ką šiais laikais jie naudoja video kūrimui? Ji pilna juokingų Mikuru filmukų, ar ne? Ar galėsi vėliau man parodyti? Manau, kad bus labai juokinga."

Čia nėra nieko juokingo, tikrai. Skrajučių dalinimas, apsirengus kaip mergina zuikė užtruko vos dieną, o šito kvailo filmo filmavimas tikriausiai užtruks iki mokyklos festivalio dienos. Mes net galim pradėti praleidinėti pamokas ar iš viso neiti į mokyklą. O tai mane labai trikdytų, nes nebegalėčiau atsigerti nuostabiosios Asahinos-san arbatos. Nagato arbata būtų beskonė, o Haruhi arbata būtų karti, dėl paprasčiausių fizikos dėsnių. Jau nekalbant apie Koizumio arbatą, jei turėsiu arbatą darytis pats, geriau jau gersiu vandenį iš čiaupo.

"Atleiskit, kad priverčiau laukti!"

Iš tiesų, mes turėjome laukti pakankamai ilgai. Jau pats laikas grįžti, nes nebenoriu daugiau niokoti natūralaus tvenkinio peizažo.

"Netrukus prasidės tikras veiksmas, atidžiai žiūrėkit."

Haruhi pastūmė Asahiną-san į priekį. Net jei nebūtum prašiusi, aš bet kokiu atveju į ją žiūrėčiau, plačiai atmerktomis akimis, kaip ir kiekvieną dieną! Matai? Kaip visada, Asahina-san atrodo tiesiog graži, miela ir...

"Hm?"

Vienos iš jos akių spalva buvo pasikeitusi, ir šį kartą tai buvo dešinioji akis. Sidabrinės spalvos akis liūdnai pasižiūrėjo į mane, o po to nukrypo į žemę.

"Na, Mikuru-čian, paruošk savo neįtikėtinąjį 'Mikuru Spindulį R' ir šauk jo nerealią galią, ar panašiai, tiesiog pulk!"

Neturėjau jokių galimybių to sustabdyti laiku, net jei galėčiau, iki tol būčiau supjaustytas į gabalus. Be to, visa tai nutiko pernelyg staigiai, Haruhi davė savo siaubingą įsakymą, Asahina-san sumirksėjo savo siaubo apimtomis akimis ir...

Nagato pargriovė Asahiną-san prie tvenkinio kranto; jos juodo silueto pasirodymas buvo tiesiog pernelyg staigus.

Vakarykštė scena šiandien vėl pasikartojo, tai lyg iš naujo žiūrėti atsuktą vaizdajuostę. Nagato vėl pademonstravo savo sugebėjimą pajudėti akimirksniu.

Vietoje, kurioje ji prieš akimirką stovėjo, ore kaboti liko tik jos kepurė, kuri po truputį leidosi ant žemės. Kūnas, ant kurio buvo ta kepurė, pajudėjo keliolika metrų vos per akimirksnį (kokias 0,2 sekundes) ir staigiai užšoko ant Asahinos-san, griebdama jai už galvos...

"Na-Na-Nagato-sa... KJAA!!!"

Su tuščia veido išraiška, Nagato nekreipė dėmesį į gailestį keliančius Asahinos-san klyksmus, o jos plaukai siūbavo pirmyn ir atgal, kol ji grūmėsi, ant jos sėdėdama.

"Palauk!" greitai sureagavo Haruhi.

"Juki! Tu esi burtininkė! Pagal mano scenarijų tu neturėtum būti stipri artimoje kovoje! Imtynės purve tokioje vietoje..."

Haruhi tai pasakė, bet tada užsičiaupė. Pagalvojusi kokias tris sekundes, pareiškė:

"Na, manau, tai irgi gali tikti. Gali būti ir daugiau tokių scenų, ar ne? Kjonai! Viską nufilmuok! Neiššvaistyk Juki idėjos!"

Jokia čia idėja. Tai tiesiog instinktyvi reakcija prieš to kontaktinio lęšio keltą pavojų. Asahina-san tai taip pat suprato, tačiau dėl sukelto šoko negalėjo nustoti klykti ir purtyti savo kojų. Aš toks ligonis. Dabar nebuvo tinkamas laikas spoksoti į tokį reginį.

Tada pasigirdo garsus dunkstelėjimas. Neskaitant dviejų aktorių, visi kiti apsisuko ir pasižiūrėjo sau už nugaros.

Garsas pasigirdo iš tvenkinio tvoros, per kurią peršoko Haruhi, o mes pralindome. Toje vietoje, kur Nagato padarė tarpą, dabar buvo didelė skylė. Ji buvo išpjauta į "V" formą ir nukrito ant šaligatvio, sukeldama tą garsą. Tarytum ji būtų perverta nematomo lazerio.

Vėl pasukau akis į nusikaltimo vietą ir pamačiau kaip Nagato kanda Asahinai-san į riešą, lyg išalkęs vampyras.

"Buvau neapdairi."

Nelauktai pasakė Nagato, lyg būtų padariusi klaidą.

"Vakar pakeičiau lazerį taip, kad išsisklaidytų, nesukeliant pavojaus žmonėms, tačiau šį kartą spindulys buvo sudarytas iš aukšto dažnio virpesių dalelių..."

Ji visa tai pasakė vienu įkvėpimu. Koizumis padavė jai skrybėlę, kurią pakėlė nuo žemės, ir pasakė:

"Kažkas panašaus į optinį audinį? Vadinasi, tai buvo kažkokie nematomi ir besvoriai dalelių ašmenys, ar ne?"

Nagato paėmė skrybėlę ir tuojau pat užsidėjusi ją ant galvos, atsakė:

"Pajaučiau nedidelius masės kiekius, maždaug dešimt minus keturiasdešimt pirmuoju laipsniu gramų."

"Net mažiau nei neutronas?"

Nagato nieko neatsakė ir pasižiūrėjo į Asahinos-san akį. Padavėjos akis vis dar buvo sidabrinės spalvos.

"Ėmm..."

Asahina-san patrynė savo riešą ir paklausė bailiu balsu:

"Ką šį kartą man įleidai į kūną...?"

Smailios kepurės galiukas pakilo gal kokius penkis centimetrus. Man tai ženklas, kad Nagato sutrikusi. Galbūt ji dvejoja, kaip tai tinkamai perteikti. Kaip ir tikėjausi, Nagato atsakymas buvo maždaug toks:

"Pakeitus dimensinių vibracijų ciklus, ant objekto paviršiaus galima sukurti gravitacinį jėgos lauką."

Panašu, kad ji labai stengėsi paaiškinti šį sudėtingą dalyką. Aš negalėjau suprasti, kaip ji neutralizavo tuos žudančius spindulius, tačiau atrodo, kad tie du suprato vienas kitą. Koizumis pasakė, "Supratau. Be to, ar virpesiai sukelti gravitacijos?" Jis klausinėjo dalykų, kurie visai neatrodė esą svarbūs. Nagato turbūt irgi taip pagalvojo, nes toliau nieko neatsakė.

Koizumis truktelėjo pečiais, lyg tai būtų jo firminis gestas.

"Vis dėlto, mes buvome tikrai neapdairūs. Manau, aš taip pat turiu prisiimti dalį atsakomybės. Aš galvojau, kad jos akys gali šaudyti tik lazerinius spindulius. Nejaugi ji tikrai galės iš akių skleisti bet ką, kas yra nežemiška, taip, kaip kad įvardino Suzumija-san? Iš tikrųjų nepaprastai sunku mąstyti taip, kaip Suzumija-san, ji neįtikėtinas žmogus."

Neįmanoma paskui ją suspėti, kai ji lekia didžiuliu atstumu nuo visos žmonijos. Visais trim ratais. Pakaušiu gali jausti, kad ji mina tau ant kulnų, tačiau jei trumpam pasižiūrėsi atgal, padarysi klaidą ir pagalvosi, kad bėgi priekyje. O Haruhi, lyg nepastebėtų, kad yra ir kitų, kurie bėga drauge su ja, tik veržiasi į priekį, numušinėdama barjerus ir kapodama kampus. Be to, ji turi asmeninį reaktyvinį variklį, todėl ji gali bėgti be atsikvėpimo. Ir dar, ji greitai prikuria visokių taisyklių, kurių net norėjus neįmanoma laikytis, o ji pati apie tai net nenutuokia. O jos charakteris tiesiog nevaldomas!

"Nėra taip blogai," pasakė Koizumis, "Mes tiesiog leisime vietinei valdžiai prisiimti kaltę už tai, kad tinkamai neprižiūrima tvora. Esu tikras, kad žmonės patikės tokia istorija. Svarbiausia, kad niekas nebuvo sužeistas."

Žvilgtelėjau į išblyškusį veidą, kuris slėpėsi už plačios skrybėlės. Prieš akimirką mačiau dideles žaizdas ant Nagato delno, tarytum supjaustytas smarkaus vėjo gūsio. Kaip norėčiau jas parodyti kaltininkei, tačiau dabar žaizdos buvo užgijusios, lyg tai niekada nebūtų nutikę.

Pasižiūrėjau į netoliese nuo mūsų stovinčią grupę. Haruhi ir kitų aktorių trejetukas dabar žiūrėjo į video kamerą ir nepaliaujamai šaukė... ne, šaukė tik Curuja-san.

"Ką mums daryti? Mane apima nuojauta, kad nutiks kažkas siaubinga, jei mes tęsime filmavimą."

"Negalime tiesiog imti ir sustoti. Jei mes nesutiksime paklusti, ką manai darys Suzumija-san?"

"Ji įsius."

"Tikriausiai, taip. Net jei ji pati neįsius, esu tikras, kad 'Avatarai' taip padarys Uždarojoje Erdvėje."

Liaukis man vėl priminti apie tą siaubingą vietą. Aš daugiau nenoriu ten atsidurti ir nenoriu daugiau to daryti.

"Atrodo, kas Suzumija-san mėgaujasi dabartine situacija. Ji kuria savo pačios filmą, naudodamasi savo pačios vaizduote, ir gali elgtis kaip Dievas. Manau, tu pats žinai, kad ją labai gniuždo tai, kad realybė nesutampa su jos mąstymu. Nors ji to neparodo išorėje, nes to pati nepastebi, tačiau rezultatas tas pats. Vis dėlto, filmo pasaulyje istorija juda pagal jos norus, todėl viskas įmanoma. Suzumija-san per šį filmą perkuria pasaulį."

To ir reikėjo tikėtis iš tokios egoistės. Jei neturi didelio kiekio pinigų ir valdžios, neįmanoma gauti visko, ko užsigeidi. Jai reikėtų tapti politike.

Kol mano veide keitėsi įvairios grimasos, Koizumis toliau šypsojosi ir tęsė:

"Žinoma, Suzumija-san apie visą tai nieko nežino. Nuo pat pradžios ji kūrė šį visiškai fantastinį pasaulį. Tai parodo, kiek daug entuziazmo ji deda į šį filmą. Manau, ji net pernelyg entuziastinga, nes dėl to ji nežinodama keičia tikrąjį pasaulį."

Lyg mesti kauliuką, turintį tik neigiamus skaičius – nesvarbu, kiek kartų mesi, galų gale vis tiek praloši. Kuo ilgiau tęsis šis filmavimas, tuo labiau Haruhi pasidarys nevaldoma, tačiau dar blogesnė mintis priversti ją visko atsisakyti. Kryžkelė su dviem keliais, tačiau abu veda į blogą pabaigą.

"Kad ir kaip iškristų kauliukai, aš renkuosi tęsti žaidimą."

Ir kuo remiasi tavo pasirinkimas?

"Nes man jau nusibodo naikinti 'Avatarus'... Juokauju... Atleisk. Bet kokiu atveju, manau, jog šitoje situacijoje geriau leisti nedidelius pasaulio pasikeitimus, tam kad būtų išsaugotas jo egzistavimas, nei leisti jam būti visiškai perkurtam."

Turi galvoje pasaulį, kuriame Asahina-san taptų kokia nors 'Superwoman'?

"Šį kartą pasikeitimai yra nežymus, palyginus su 'Avatarų' atsiradimu. Be to, Nagato-san užtikrins saugumą ir padėties ištaisymo priemones. Ar nematai, kad lengviau sutvarkyti su šiais antgamtiniais nutikimais, nei gelbėti pasaulį nuo visiško perkūrimo?"

Kad ir kaip į tai žiūrėtum, tai vis vien problema. O jeigu lazda užvožtume Haruhi per pakaušį ir laikytume be sąmonės iki mokyklos festivalio?

"Kokia bauginanti mintis. Jei ketini prisiimti visišką atsakomybę, aš nebandysiu tavęs sulaikyti."

"Aš negaliu ant pečių paremti viso pasaulio,"

Atsakiau ir pasižiūrėjau į Asahiną-san, kuri pirštais valėsi purvą nuo savo padavėjos uniformos. Atrodė, kad ji visai pasidavė, o pastebėjusi mano žvilgsnį paskubomis pasakė:

"O, prašau, nesijaudink dėl manęs, man bus viskas gerai. Manau, kaip nors tai ištversiu..."

Kaip tai graudina, nors visai neatrodo, kad jai būtų viskas gerai. Turbūt ji turi susitaikyti su faktu, kad kiekvieną kartą, kai nutiks kas nors keista, Nagato turės jai įkasti. Nors dantų žymės jau senokai dingo, tai vis tiek nemalonu. Jei Nagato vietoj tos stebuklingos lazdelės neštųsi dalgį, ji atrodytų kaip tryliktoji Taro korta – Mirtis. Tai, arba amžiaus neturinti kosmoso vampyrė. Bet kokiu atveju, vien pakanka būti įkastam kažkieno su tuo kostiumu, kad nusiųstu tavo sielą į aną pasaulį.

Nors Asahina-san buvo į visą tai įtempta prieš savo valią, kaip keliautojai laiku, jai tikrai trūksta pavojaus nujautimo jausmo. O galbūt tai dėl to, kad ji niekada nesako to, ką apie tai galvoja, nes jos pasaulis pilnas slaptos informacijos.

Nesvarbu. Esu tikras, kad ji kada nors man pasakys. Tikiuosi, kad tada būsim vieni du, kokioje nors jaukioje vietoje.

Galiausiai atėjo laikas pirmą kartą pasirodyti Tanigučiui, Kunikidui ir Curujai-san.

Haruhi paskelbė vaidmenis, kuriuos jie vaidins šiame filme; jau seniai buvo nuspręsta, kad jie bus nereikšmingi personažai. Jų vaidmuo bus "žmonės, kurie piktosios ateivių burtininkės buvo paversti bevaliais zombiais".

"Kitaip tariant," piktai šypsodamasi pasakė Haruhi, "kadangi Mikuru yra kovotoja už gėrį, ji negali žaloti paprastų žmonių, o Juki pasinaudojo ta silpnybe. Naudodama hipnozę ji užvaldė šiuos žmones, o Mikuru, negalėdama pasipriešinti ją puolantiems žmonės, būna skaudžiai nugalėta."

Pagalvojau sau: "Na, kiek tu dar nori kankinti Asahiną-san?". Tada Haruhi pasakė:

"Pradžiai, jūs turėsit įmesti Mikuru-čian į tvenkinį."

"ĖĖĖ?"

Tik Asahina-san suklykė iš siaubo, kol Curuja-san pradėjo nesiliaunamai kvatoti. Tanigučis ir Kunikidas pasižiūrėjo į vienas kitą, o tada susirūpinusiais žvilgsniais pasižiūrėjo į Asahiną-san.

"Ei."

Su keista šypsena veide paklausė Tanigučis:

"Įmesti ją į tvenkinį? Oras gal ir šiltas, tačiau jau ruduo. O vanduo šitam tvenkinyje ne tas žodis, koks nešvarus."

"Su-Su-Suzumija-san, ar bent jau negalėtume rasti kokio baseino..."

Beveik verkdama Asahina-san taip pat iš visų jėgų priešinosi. Net Kunikidas užstojo Asahiną-san.

"Taip, teisingai. Kas jei čia bedugnė pelkė? Kai tik įkris, ji nepajėgs išplaukti. Ir žiūrėk, ten plaukioja daugybė ešerių."

Baik šnekėti nesąmones, nuo kurių Asahina-san gali nualpti! Sprendžiant iš to, kas anksčiau nutikdavo, kuo labiau priešiniesi, tuo labiau užsispyrusi pasidaro Haruhi. Ji atsakė labai Haruhiškai:

"Tylos! Klausykitės! Dėl realizmo turi būti padaryta aukų. Iš pat pradžių aš norėjau filmuoti šią sceną su Lokneso pabaisa! Tačiau tam padaryti mums trūksta laiko ir pinigų. Mūsų kaip žmonių misija siekti geriausių rezultatų, turint ribotą kiekį resursų ir laiko. Todėl neturime iš ko rinktis ir vietoj to pasinaudoti šiuo tvenkiniu."

Kokia čia per suknista logika?! Tu bet kokiu atveju nori paskandinti Asahiną-san? Ar negali visko pakeisti kita scena?

Kol dvejojau, ar irgi prisijungti prie šio ginčo, kažkas iš nugaros patapšnojo man per petį. Apsisukau ir pamačiau Koizumį. Jis nusišypsojo ir tyliai pakraipė galva. Aš žinau. Aš žinau, kad jei Haruhi negaus to, ko užsigeidė, vėl nutiks kokia nors keistenybė. Jei Asahina-san į kaimynystę iš burnos pradėtų spjaudyti plazmą, Japonijos specialiosios pajėgos ją pradėtų laikyti pavojingu padaru.

"A... A-Aš sutinku..."

Su labai graudžia veido išraiška pareiškė Asahina-san. Dabar jos širdis kraujuoja. Vargšė mergina nusprendė pasiaukoti dėl taikos pasaulyje. Viskas pasiekė tašką, kur nebėra kelio atgal. Vis dėlto, tai turbūt pati filmo kulminacija, ar ne? Geriau turiu tai nufilmuoti.

Haruhi buvo nežmoniškai patenkinta.

"Šaunuolė, Mikuru-čian! Dabar atrodai tiesiog nerealiai! Štai kur tikra Komandos SOS narė, kurią išsirinkau! Tik pažiūrėk, kaip tu užaugai!"

Man atrodo, kad ji ne užaugo, o dėl praeitų išgyvenimų tiesiog su visu tuo susitaikė.

"Taigi, judu, imkit už Mikuru-čian rankų, o Curuja-san, čiupk už jos kojų. Pasiruoškit, kai tik duosiu komandą, iš visų jėgų meskit ją į tvenkinį."

Visa scena vyko griežtai pagal Haruhi nurodymus.

Trys parankiniai stovėjo tiesioje linijoje už Nagato, ir kai tamsioji burtininkė pamojo savo lazdele, jie nulenkė galvas, tarytum melstųsi Šinto šventykloje. Nagato, šaltakraujiškai mojuodama savo lazdele, lyg varydama piktąsias dvasias, iš tikrųjų atrodė lyg jauna šventyklos dvasininkė.

Po to, kai gavo Nagato psichinių bangų, trys parankiniai pradėjo sustingusiai šlubuoti link Asahinos-san, lyg zombiai, išalkę žmogienos.

"Atleisk, Mikuru, aš nenoriu to daryti. Bet aš negaliu savęs valdyti, labai atsiprašau."

Curuja-san, atrodydama labai laiminga, nužingsniavo link padavėjos. Tanigučis, kuris pačiu tinkamiausiu metu darosi drovus, neįsivaizdavo, ką sakyti, o Kunikidas pasikasė galvą ir išraudęs nuėjo link padavėjos, kuri darėsi vis labiau išblyškusi.

"Ei, jūs durniai! Surimtėkit!"

Pati tu durnė! Nusprendžiau tai pasilaikyti sau ir toliau filmavau. Atrodydama išsigandusi, Asahina-san lėtai atsitraukė prie tvenkinio krašto.

"Pasiruošk mirti~~."

Patenkinta Curuja-san pargriovė Asahiną-san ant žemės ir pačiupo už jos ilgų, dailių kojų. Kaip čia pasakius... reginys buvo pernelyg pavojingas.

"Kjaa...!"

Asahina-san atrodė nepaprastai išsigandusi, kai Tanigučis ir Kunikidas paėmė už jos rankų.

"P... palaukit, aš dar... g-gal nereikia?"

"Tai tam, kad būtų sukurta graži scena, tai dėl meno!"

Skamba nuostabiai, bet kuo šitas sumautas filmas susijęs su menu?!

Haruhi davė savo komandą:

"Pasiruoškit! DABAR!"

Tekšt! Nuo paviršiaus taškėsi vandens purslai, sudrumsdami tvenkinio povandeninį gyvenimą.

"A.. Padėkit... Vaa..."

Asahina-san, skendimą vaidini pernelyg tikroviškai. Ne, pala... Man atrodo, kad ji iš tikrųjų skęsta...

"Mano kojos... Nepasiekia... Kjaa...!"

Laimei, čia ne Amazonės upė, nes taip paklaikusiai blaškydama vandens paviršių ji taptų tobulu piranijų grobiu. "Kažin, ar juodieji ešeriai puola žmones...?", pagalvojau, žiūrėdamas pro objektyvą. Tik dabar pastebėjau, kad vandenyje blaškėsi ne vien Asahina-san.

"Arg! Aš nurijau vandens!"

Tanigučis irgi skendo. Tikriausiai jis per stipriai metė Asahiną-san ir pats įkrito į tvenkinį. Nusprendžiau ignoruoti šį durnių.

"Ką daro tas durnius?"

Haruhi priėjo tą pačią išvadą, kaip ir aš. Nekreipdama į jį dėmesio, garsiakalbiu ji parodė į Koizumį.

"Koizumi-kun, tavo eilė pasirodyti! Eik ir išgelbėk Mikuru!"

Pagrindinis aktorius, kuris nuo pradžių buvo atsakingas už apšvietimą, grakščiai nusišypsojo ir perdavė Nagato atspindinčią plokštę. Po to, jis nuėjo prie tvenkinio kranto ir padavė savo ranką.

"Imk už mano rankos. Nurimk, manęs taip pat neįtrauk."

Tarytum sudužusio laivo auka, Asahina-san tvirtai įsikibo į Koizumio ranką. Koizumis švelniai ištraukė visiškai permirkusią kovotoją padavėją iš vandens ir parėmė ją, laikydamas už liemens. Ei! Tu per arti jos!

"Ar tau viskas gerai?"

"...Nnnnn... Šalta..."

Dėl to, kad permirko vandenyje, ankšta padavėjos uniforma dabar buvo dar labiau apsivijusi aplink Asahinos-san kūną. Jei būčiau kino pramonės asociacijos narys, šiam filmui nedvejodamas duočiau R-15 reitingą. Atvirai kalbant, mane apima nuojauta, kad už tai galiu būti suimtas.

"Taip, tai tobula."

Haruhi garsiai pliaukštelėjo savo garsiakalbiu ir patenkinta atsiduso. Visai nekreipdamas dėmesio į Tanigučį, kuris vis dar pliuškenosi vandenyje, nuspaudžiau "Stop" mygtuką.

Mes atsinešėme pakankamai beverčio šlamšto, kad atidarytume nuosavą parduotuvę, tačiau kodėl tarp jo neturime nei vieno rankšluosčio?

Asahina-san paklusniai užsimerkė ir palaukė, kol Curuja-san nosinaite nušluostys jai veidą. Buvau sulaikęs kvapą, kol stovėjau šalia Haruhi, kuri rimtu žvilgsniu žiūrėjo nufilmuotą medžiagą.

"Hmm, neblogai."

Tris kartus peržiūrėjusi, kaip Asahina-san įkrenta į vandenį, Haruhi linktelėjo galva ir pareiškė:

"Nebloga scena pirmam pagrindinių veikėjų susitikimui. Icukis ir Mikuru puikiai perteikė tą drovumo ir nejaukumo jausmą. Nuostabu."

Ak, nejaugi? Žinok, man šioje scenoje Koizumis atrodė visai normalus.

"Sekantis epizodas. Išgelbėjęs Mikuru, Icukis nusprendžia paslėpti ją savo namuose. Ten prasidės sekanti scena."

Ar tai neišdarkys pasakojimo tęstinumo? Kur dingo Nagato, kuri valdė Tanigučį ir kitus? Kas nutiko zombiams? Kaip jie buvo nugalėti? Nors jie ir nereikšmingi, jei tinkamai to nepaaiškinsi, žiūrovai nepatikės istorija.

"Kaip tu nervini! Jei žiūrovai atidžiai žiūrės, jie supras, kas nutiko, net jei scena nebus nufilmuota! Mes galim paprasčiausiai praleisti nesvarbias dalis!"

Niekše tu! Tu tik norėjai įmesti Asahiną-san į vandenį?!

Kai jau ketinau pareikšti savo teisėtą pasipiktinimą, Curuja-san pakėlė ranką ir pasakė:

"Em, mano namai netoli. Mikuru gali persišaldyti, todėl ar galiu ją nuvesti į savo namus persirengti?"

"Tai nuostabu!" Haruhi sušunkant, jos akys tviskėjo.

"Curu-čian, ar galiu pasiskolinti tavo kambarį? Norėčiau nufilmuoti sceną, kurioje Icukis ir Mikuru artimiau susipažįsta. Viskas sekasi pernelyg sklandžiai! Šito filmo laukia neabejotina sėkmė!"

Būdama tokia, kuri visada gauna, ko užsigeidžia, Haruhi manė, kad viskas ėjosi sklandžiai. Vis dėlto, aš negalėjau iš galvos išmesti abejonės – įtariu, kad Curuja-san žinojo, jog Haruhi norėjo nufilmuoti tokią sceną, jai dar to nepasiūlius. Kadangi Haruhi Curują-san pavadino tik paprasta papildoma veikėja, galvojau, kad ji normalus žmogus, kaip aš, tačiau...

"Ėėė... o mes?"

Paklausė Kunikidas. Drebėdamas šalia jo stovėjo Tanigučis, gręždamas savo marškinius, kaip skudurą.

"Judu jau galit eit namo."

Negailestingai pareiškė Haruhi.

"Ačiū už pagalbą. Iki, tikriausiai jūsų daugiau nebereikės."

Ir taip, vardai ir pats šių dviejų klasiokų egzistavimas visiškai išgaravo iš Haruhi galvos. Net nepasižiūrėjusi į priblokštą Kunikidą ir Tanigučį, kuris kaip šuo purtė savo šlapius plaukus, Haruhi liepė Curujai-san būti mūsų gide ir nužygiavo į priekį dideliais žingsniais. Jums tikrai pasisekė, nebereikės kęsti daugiau kančių. Haruhi judu turbūt tiek pat vertingi, kiek šratinės kulkos. Štai ji – tikroji laimė.

Dėl kažkokios priežasties, Curuja-san džiaugsmingai sušuko:

"Gerai~~! Visi, paskui mane!"

Ji stovėjo priekyje ir mojavo vėliavėle.

Haruhi savanaudiškas elgesys nebuvo naujiena. Manau, jis jai buvo įgimtas. Gali būti, kad po penkių šimtų metų bus legendų apie tai, kaip ji nuo pat gimimo buvo palaiminta Dangaus ir Žemės. Nors tiek to.

Nežinau, kada tai prasidėjo, tačiau atrodo, kad Curuja-san puikiai sutaria su Haruhi, nes eidamos grupės priekyje jos drauge dainavo Braino Adamso dainos "18 Till I Die" priedainį. Eidamas už jų, aš gėdijausi, kad jas pažinojau.

Juodoji burtininkė Nagato tyliai sekė paskui jas, o po jos ėjo Koizumis, apšvietimo asistentas ir pagrindinis aktorius. Neatrodė, kad kas nors būtų labai susirūpinęs. Turėtumėt sekti Asahinos-san pavyzdžiu, kuri buvo susmukusiais pečiais ir nulinkusia galva. Bent jau padėkit man nešti daiktus! Kurį laiką pakopus šituo kalnu, pradėjau suprasti, kaip jaučiasi tie lenktyniniai arkliai, varomi į kalną.

"Štai ir atėjom! Tai mano namai!"`

Sustojusi, sušuko Curuja-san. Jos balsas buvo įspūdingas. Net jos namas buvo įspūdingas. Ne, turėčiau sakyti, prabangus. Nuo įėjimo nemačiau viso namo, todėl buvo sunku pasakyti, kokio dydžio buvo visas namas, tačiau man pakanka jį pavadinti dideliu. Nuo pagrindinio įėjimo nesimatė jokių kitų kaimyninių namų, todėl galiu spręsti, kad namas stovėjo gana atokioje vietoje. Apsižvalgiau ir pastebėjau, kad pastatas buvo apsuptas didžiulės sienos, kaip tuose viduramžių samurajų dvaruose. Į kokia nusikalstamą veiklą turi įsivelti, kad galėtum gyventi tokiame name?

"Užeikit!"

Atrodė, kad Haruhi ir Nagato neturi jokio supratimo apie manieras, nes jau buvo įėjusios į namą, lyg jis būtų jų pačių. Matyt, Asahina-san jau anksčiau buvo čia atėjusi, nes neatrodė tokia priblokšta, kai ją į vidų stūmė Curuja-san.

"Koks senoviškai atrodantis namas. Kaip neįtikėtinai gerai pastatyta struktūra. Tai štai ką jie vadina pastatais, turinčius architektūros jausmą? Tai reta šiuolaikiniuose pastatuose."

Pareiškė Koizumis, neslėpdamas savo susižavėjimo. Kas tu, nekilnojamo turto agentas?

Mes perėjome didelę veją, pakankamai didelę žaisti beisbolą, ir pasiekėme paradines duris. Nuvedusi Asahiną-san į vonią, Curuja-san nuvedė mus į savo kambarį.

Hm. Mano kambarys palyginus su šituo kaip šuns būda. Mes buvome plačiame japoniško stiliaus miegamajame. Kambarys buvo toks didžiulis, kad net nežinojau, kur sėstis, tačiau tikriausiai tik mane vieną tai trikdė. Nagato, Koizumis ir Haruhi neatrodė nei kiek nesusirūpinę.

"Koks nuostabus kambarys. Mes čia galėtume filmuoti net lauko scenas. Gerai, čia bus Koizumio-kun kambarys. Čia filmuosime Koizumio-kun ir Mikuru-čian romantišką sceną."

Atsisėdusi ant kilimo, Haruhi apžiūrėjo kambarį per savo į stačiakampį sudėtus pirštus. Be arbatos stalelio ir tatami kambaryje nebuvo daugiau nieko.

Pasekiau Nagato pavyzdžiu ir atsisėdau sulenktais keliais, bet po trijų minučių nebegalėjau ištverti ir turėjau atpalaiduoti kojas. Haruhi nuo pat pradžių sėdėjo sukryžiavusi kojas ir kažką šnabždėjo į Curujos-san ausį.

"Chi, chi! A, tai gali būti linksma! Palauk!"

Curuja-san išėjo iš kambario garsiai ir maloniai besijuokdama.

Negalėjau nustoti galvoti, "Ar Curuja-san tikrai normalus žmogus?". Kad sugebėtum taip linksmai sutarti su Haruhi turi būti nežmoniškai keistas arba tiesiogine prasme ne iš šio pasaulio. Nors gali būti, kad jos paprasčiausiai randa bendrą kalbą.

Palaukus kelias minutes, Curuja-san sugrįžo. Dovana, kurią ji atsivedė drauge buvo Asahina-san, ir ne šiaip Asahina-san, o Asahina-san, kuri ką tik išsimaudė. Ji vilkėjo per didelius marškinėlius, kurie turbūt buvo Curujos-san. Ką galiu pasakyti? Ji vilkėjo "tik" marškinėlius.

"Am... A-Atleiskite, kad priverčiau laukti..."

Pasakė Asahina-san. Jos plaukai vis dar atrodė šlapi, o jos oda buvo ryškiai raudona. Įeidama į kambarį ji droviai slėpėsi už Curujos-san, o po to grakščiai atsisėdo. Marškinėliai ir jo rankovės Asahinai-san buvo tiesiog per dideli. Vietoj marškinėlių tiksliau juos būtų pavadinti vientisa suknele, dėl ko ji atrodė dar žavingesnė. Kontaktinis lęšis, kurį ji pamiršo išsiimti, toliau spindėjo sidabriniu atspalviu, dėl ko akimirką išsigandau. Nors tikriausiai ji nebegali šaudyti jokių lazerių ar spindulių, todėl atsipalaidavau. Tikrai norėjau padėti Nagato, kuri klūpėdama vis dar mūvėjo savo smailią skrybėlę, į Šinto šventyklą ir pradėti ją garbinti.

"Vaišinkitės."

Curuja-san padėjo padėklą su stiklinėmis, pripiltomis oranžinio skysčio. Asahina-san, paėmusi Curujos-san paduotą stiklinę, vienu kartu išgėrė pusę sulčių. Ji turbūt neteko daug skysčių, juk šiandien jai reikėjo sunkiausiai dirbti.

Kol aš dėkingai mėgavausi savo sultimis, Haruhi savąsias pabaigė vienu mauku ir, sukdama ledo kubelius savo stiklinėje, pasakė,

"Na, pradėkim filmuoti!"

Taigi, be jokio poilsio, mes pradėjome filmuoti sekančią sceną.

Koizumis įnešė Asahiną-san, kuri apsimetė miegančia, į kambarį. Dėl kažkokios priežasties, buvo paruoštas net čiužinys. Švelniai ją paguldė ir įdėmiai žiūrėjo į jos veidą.

Asahinos-san veidas buvo ryškiai išraudęs, o jos akių vokai virpėjo. Atsargiai ir lėtai užklojęs bejėgę Asahiną-san, sukryžiavęs rankas jis atsisėdo šalia jos.

"Em..." miegodama sumurmėjo Asahina-san. Žiūrėdamas į ją Koizumis pradėjo šypsotis.

Nagato, kuriai turbūt nereikėjo pasirodyti, sėdėjo už manęs ir Curujos-san ir toliau pro šiaudelį siurbė savo sultis. Žiūrėdamas pro kamerą, aš lėtai padidinau Asahinos-san miegančio veido vaizdą. Kadangi Haruhi nedavė jokių nurodymų, galėjau filmuoti, kaip man patiko. Antra vertus, šiems dviems aktoriams ji be perstojo komandavo.

"Mikuru-čian, dabar pabusk ir pakartok žodžius, kuriuos tau sakiau."

"...Em."

Asahina-san po truputį atsimerkė ir suglebusiomis akimis pasižiūrėjo į Koizumį.

"Ar pabudai?" paklausė Koizumis.

"Taip... Kur aš esu...?"

"Mano namuose."

Stengiantis pasikelti, Asahinos-san veidas atrodė akivaizdžiai įkaitęs. Jos žvilgsnis klajojo po orą. Ji atrodė ypatingai gundančiai; ar visa tai vaidyba?

"A...Ačiū..."

Tą pačią akimirką sekė kitas Haruhi paliepimas,

"Taip, būtent! Savo veidus pridėkit arčiau vienas kito! Mikuru-čian, užmerk akis. Koizumi-kun, uždėk savo rankas ant Mikuru-čian pečių. Nagi, dabar švelniai ją paguldyk ir pabučiuok!"

Asahina-san buvo pusiau išsižiojusi ir atrodė susipainiojusi, o Koizumis paklusniai vykdė Haruhi nurodymus ir uždėjo rankas ant Asahinos-san pečių. Mano kantrybė pasiekė ribas,

"Palaukit! Siužetas pernelyg supaprastintas! Kam mums iš viso mums reikalinga tokia scena? Kas čia po galais dedasi?"

"Čia scena, kur vaikinas sutinka merginą! Romantiška scena! Tokia scena tiesiog būtina istorijoje, apie kelionę laiku."

Tu gal kvaila? Ar galvoji, kad tai kažkokia kas savaite rodoma dviejų valandų drama? Ir tu, Koizumi, ko tu taip stengiesi? Jei šita scena bus parodyta, tavo batų spintelė bus užtvindyta šimtais prakeikiančių laiškų. Bent kiek pasinaudok savo makaule!

"Chi, chi, Mikuru elgiasi taip keistai...!"

Nieko čia keisto... Norėjau taip pasakyti, bet kažkas Asahinai-san iš tikrųjų buvo blogai. Nuo pat filmavimo pradžios ji atrodė apsimiegojusi. Jos akys buvo sudrėkusios, o skruostai degė, be to, ji nesipriešino, kai Koizumis paėmė ją už pečių. Tai buvo visai nejuokinga.

"Amm... K-Koizumi-kun, man apsunkusi galva..."

Asahina-san sumurmėjo, tuo pat metu visa virpėdama. Pradėjau įtarti, ar ją kažkuo neapsvaigino. Savaime pasukau žvilgsnį link tuščios stiklinės. Curuja-san nusijuokė ir pasakė,

"Atleisk dėl to. Į Mikuru sultis aš įpyliau šiek tiek tekilos. Man pasakė, kad alkoholis padės jai tikroviškiau vaidinti."

Reiškia, visa tai Haruhi machinacijos, ar ne? Ne, aš nebuvau priblokštas, aš buvau įsiutęs! Kaip galėjai jai leisti gerti tokius dalykus?

"O koks skirtumas? Užtat dabar Mikuru-čian atrodo žiauriai seksualiai. Viskas bus daug įdomiau." pasakė Haruhi.

Tai nebeturi nieko bendra su niekieno vaidyba. Apsvaigusi Asahina-san visa purtėjo. Jos skruostai buvo nesveikai paraudę. Žinoma, gerai, kad ji atrodė seksualiai, tačiau ji buvo apsikabinusi Koizumį ir man tai nepatiko.

"Koizumi-kun, nesijaudink ir pabučiuok ją. Aišku, į lūpas!"

Ne, negali! Kaip gali taip daryti tai, kuri tuoj nualps?

"KOIZUMI, STOK!"

Koizumis susimąstė, nežinodamas, ko klausyti – režisierės ar operatoriaus. Niekše, aš tave rimtai primušiu! Bet kokiu atveju, padėjau kamerą į šoną, nes nesutinku filmuoti tokios scenos, ir net nepriversit.

"Režisiere, tai man pernelyg sunku. Be to, atrodo, kad Asahina-san daugiau nebegali."

"...Mian vickaz geliai."

Pasakė Asahina-san, bet ji visai neatrodė gerai.

"Varge, tu beviltiška."

Haruhi susiraukė ir nuėjo prie girtos merginos.

"Hm? Tu vis dar įsidėjusi kontaktinį lęšį? Šioje scenoje jo neturėtų būti!"

Ji stipriai taukštelėjo per Asahinos-san pakaušį.

"A...Ai!" sušuko Asahina-san ir papurtė galvą.

"Mikuru-čian, ne taip! Kai tau duoda per pakaušį, kontaktiniam lęšiui leisk iš karto iškristi. Bandom iš naujo."

Bum!

"Skauda!"

Bum!

"...KJAA!" Asahina-san tvirtai užmerkė akis.

"LIAUKIS, NEVISPROTE!" staigiai sučiupau Haruhi ranką ir ją sustabdžiau. "Kokios čia dar treniruotės? Čia tau ne cirkas! Tau baisiai patinka, ką?"

"Ko dabar nori? Nemėgink manęs sulaikyti. Tai buvo seniai suplanuota!"

"Niekas su tavim neplanavo! Tai nejuokinga! Tai nesąmonė! Asahina-san ne tavo žaislas!"

"O aš taip nusprendžiau, Mikuru-čian yra mano žaislas!"

Tai išgirdęs, pajutau, kaip kraujas veržiasi man į galvą, atrodė, kad net man prieš akis paraudonavo. Aš buvau įsiutintas. Netekau proto ir nebegalėjau sulaikyti savo impulsyvių veiksmų.

Kažkas sučiupo už mano riešo. Pamačiau, kad Koizumis užsimerkė ir lėtai pakraipė galva. Kai pamačiau, kad Koizumis laiko už mano rankos, supratau, jog sugniaužiau kumštį ir vos nesmogiau Haruhi.

"Ką...?"

Šaltai į mane spoksojusios Haruhi akys švytėjo lyg žvaigždynas,

"Jei kas nepatinka, tai tada ir sakyk! Juk tau tereikia vykdyti mano įsakymus! Aš juk vadė ir režisierė... ir aš neleisiu tau prieš mane maištauti!"

Mano akyse vėl paraudonavo. Tu kvaila mergiote! Eik velniop, Koizumi! Nesvarbu, tai žmogus ar gyvūnas, bet kam, kas nepasimoko, reikia įkrėsti proto, net jei tai reiškia, kad turiu panaudoti savo kumščius. Kitaip ji toliau visą gyvenimą bus niekšė ir skaudins kitus, tarytum ant nugaros turėtų spyglių.

Nesvarbu, tai žmogus ar gyvūnas, bet kam, kas nepasimoko, reikia įkrėsti proto, net jei tai reiškia, kad turiu panaudoti savo kumščius.

"Nea... pliašau, bajkit!"

Paskubomis prišoko Asahina-san ir beveik nesuprantamai pasakė,

"Neliaikia! Nesipjykit..."

Stovėdama tarp manęs ir Haruhi, Asahina-san visa išraudusi susmuko ant grindų. Ji pasičiupo už Haruhi kelių ir sudejavo,

"Emmm... Griažiai sutalkite... alba... taj sliapta..."

Neaiškiai pasakė Asahina-san, o po to išsekusi užmerkė akis ir užmigusi pradėjo tyliai alsuoti.

Man su Koizumiu lipant nuo kalno, mes priėjome tvenkinį, prie kurio neseniai filmavome.

Pagrindinei veikėjai nulūžus, filmavimas turėjo būti sustabdytas. Aš, Koizumis ir Nagato nusprendėme leisti Curujai-san pasirūpinti miegančia Asahina-san, o patys išėjome. Dėl kažkokios priežasties, Haruhi pasakė, kad ji nori pasilikti, pasičiupo kamerą ir tuoj pat atsuko man nugarą. Aš irgi tylėjau ir, nešdamas didelį kiekį įrangos, sekiau paskui Curują-san link durų.

"Atleisk, Kjonai-kun,"

Atsiprašydama pasakė Curuja-san, o tada vėl nusišypsojo,

"Aš taip pat dėl to kalta! Nesijaudink dėl Mikuru, aš vėliau pargabensiu ją namo arba ji galės naktį praleisti čia."

Nagato dingo vos išėjusi pro duris, lyg neturėtų ką apie tai pasakyti. Nagato visąlaik taip, niekas negali jos apstulbinti.

Dabar mes eidami petys petin buvome pakeliui namo. Po maždaug penkių minučių tylos, Koizumis galiausiai prabilo,

"Aš visada galvojau, kad tu esi ramus žmogus."

Aš irgi taip galvojau.

"Mūsų pasaulis jau pradėjo darytis nepastovus. Norėčiau tavęs paprašyti susilaikyti nuo poelgių, dėl kurių gali atsirasti Uždaroji Erdvė."

Aš neturiu dėl jų rūpintis! Ar ne tam buvo sukurta ta tavo 'Organizacija'? Patys dėl to ką nors ir padarykit!

"Kalbant apie ką tik nutikusį incidentą, panašu, jog Suzumija-san save pasąmoniškai suvaldė, todėl nebuvo pastebėta jokių sukurtos Uždarosios Erdvės ženklų. Tai mano asmeninis prašymas, prašau, rytoj susitaikyk su ja."

Ką aš darau – mano paties reikalas. Tai ne kažkas, ką galima sutvarkyti, vien sutikus su tuo, ko paprašei.

"Dabar mes turėtume rūpintis dėl to, kaip ištaisyti tikrovės dalis, kurios buvo paveiktos."

Koizumis akivaizdžiai bandė pakeisti temą. Nusprendžiau sutikti,

"Nėra ko galvoti, reikia tiesiog palikti viską, kaip yra."

"Taip, tai būtų labai paprasta. Vis dėlto, kiekvieną kartą, kai Suzumija-san kažką sugalvoja, realybė taip pat pasikeičia. Ar ne visada taip būdavo?"

Mėlynų milžinų, siautėjančių pilkame pasaulyje, vaizdai šmėstelėjo man galvoje.

"Kai Suzumija-san dėl kažko nesutinka, mes turime dėl to imti veikti. Mūsų misija rasti už jos sprendimų slypinčias priežastis."

Taip pat prisiminiau švytinčius raudonus rutulius. Lėtai eidamas Koizumis kalbėjo užtikrintai,

"Iš esmės mes esame Suzumijos-san minčių būsenos raminamieji ir taip pat stabilizatoriai."

"Tai... juk jūsų darbas, ar ne?"

"Taip pat ir tavo."

Paslaptingasis buvęs persikėlęs mokinys toliau nesiliaunamai šypsojosi,

"Mes atsakingu už tai, kas nutinka Uždarojoje Erdvėje, tuo tarpu tu – šiame pasaulyje. Tu esi vienintelis, kuris gali išlaikyti Suzumijos-san minčių būseną stabilią ir neleisti atsirasti Uždarosioms Erdvėms. Dėl tavęs, per pastaruosius šešis mėnesius aš galėjau mažiau dirbti. Tikriausiai turėčiau tau deramai padėkoti."

"Nebūtina."

"Tikrai? Na, tada nieko nesakysiu."

Nusileidus nuo kalno ir išėjus į pagrindinį kelią, Koizumis vėl sudrumstė tylą,

"Ak taip, norėčiau tave nugabenti į vieną vietą."

"O kas jei atsisakysiu?"

"Ilgai neužtruks. Be to, tau nereikės nieko daryti. Žinoma, tai nebus vėl kvietimas į Uždarąją Erdvę."

Koizumis netikėtai pakėlė savo ranką ir priešais mus sustojo pažįstamas juodas taksi.

"Grįžkime prie mūsų pokalbio,"

Pasakė Koizumis, atsilošdamas į galinę taksi sėdynę, kol aš žiūrėjau į vairuotojo pakaušį.

"Šiuo metu situacija susijusi su tavimi ir Suzumija-san tapo pastovi. Drauge ir kitiems komandos nariams, mums tapo įprasta suvaldyti Suzumijos-san ekscentrišką elgesį per praktinį jos troškimų patenkinimą."

"Ir tai nesiliaunami rūpesčiai."

"Galbūt. Vis dėlto, nesu tikras ar ilgai tai tęsis, nes Suzumija-san labiausiai negali pakęsti vis iš naujo kartoti tuos pačius dalykus."

O man atrodo, kad dabar ji labai viskuo mėgaujasi. Koizumis priverstinai nusišypsojo,

"Mums reikia rasti būdą kaip apriboti tų nevaldomų Suzumijos-san idėjų skaičių, kurios apima jos filmą."

Tam, kad taptų beisbolo žaidėju, žmogus turi pradėti nuo smūgiavimo lazda ir bėgiojimo treniruočių; tam, kad taptų Go ar Šiogio meistru, žmogus turi pirmiausia išmokti Go ir Šiogio taisykles; tam, kad gautų pirmą vietą per semestro testus, žmogus turėtų šansą, jei visą naktį prasėdėtų prie knygų. Trumpai tariant, žmonės naudoja skirtingus būdus pasiekti sėkmę, tačiau viskas priklauso nuo pastangų. O kiek reikia pastangų, kad galėtum pašalinti pakvaišusias mintis iš Haruhi smegenų?

Jei bandysiu ją sulaikyti, ji pasius, o tie suknisti pilki pasauliai pradės nevaldomai daugintis; tačiau jei visą laiką leisiu jai elgtis, kaip užsigeidžia, jos fantazijos gali tiesiog tapti tikrove.

Kaip į tai bežiūrėtum, abu būdai buvo kraštutiniai. Ar ji negali į viską turėti santūresnio požiūrio? Ech... Ji nebūtų Suzumija Haruhi, jei elgtųsi santūriai.

Taksi važiuojant vingiuotu kalvos keliu, vaizdas lauke darėsi vis žalesnis. Iš karto pastebėjau. Tai buvo tas pats kalnas, pro kurį vakar važiavome autobusu.

Po kiek laiko taksi sustojo tuščioje stovėjimo aikštelėje, kuria daugiausiai naudojasi žmonės, lankantys šventyklą. Čia Haruhi vakar šaudydama savo ginklu žvėriškai pasielgė su balandžiais ir šventyklos dvasininku. Mes buvome prie tos pačios šventyklos. Tai keista. Šiandien sekmadienis... Čia turėtų būti daugiau žmonių.

Pirma išlipęs iš taksi, Koizumi pasakė,

"Ar vis dar prisimeni, ką vakar sakė Suzumija-san?"

Kaip aš turiu prisiminti kiekvieną durnystę, kuri išeina jai iš burnos?

"Kai nueisime, atsiminsi. Eime į šventyklą."

Po to Koizumis pridėjo,

"Taip buvo nuo pat ryto."

Mes užlipome akmeniniais laiptais. Vakar mes jais jau ėjome, jų gale bus torii vartai, o už jų akmeninis takas vedantis į pačią šventyklą. Ant tako bus daugybė balandžių.

"..."

Netekau žado.

Ant tako iš tikrųjų buvo būrys balandžių. Po grindinį lesinėję paukščiai atrodė lyg judantis kilimas, tačiau nesu tikras, ar tai buvo tie patys balandžiai, kaip kad vakar.

Nes visi iki vieno balandžio buvo grynai baltos spalvos...

"...Ar kažkas nudažė jų plunksnas?"

... Per naktį.

"Tai be jokios abejonės yra tikra jų plunksnų spalva. Jos nėra nei nudažytos, nei išblukintos."

Gal kas nors atnešė daug baltų balandžių ir jais pakeitė vakarykščius?

"Kaip tai gali būti įmanoma? Kas taip darytų?"

Aš tik bandžiau spėti, nes žinojau, koks buvo atsakymas, tik nenorėjau to sakyti.

Vakar Haruhi pasakė,

"Jei įmanoma, norėčiau, kad balandžiai būtų balti, tačiau turbūt dabar negaliu būti išranki."

Pasirodo, kad ji buvo net labai išranki!

"Būtent. Akivaizdu, kad tai irgi Suzumijos-san pasąmonės darbas. Laimei, buvo vienos dienos uždelsimas, kol efektas tapo matomas."

Matyt, jie galvoja, kad mes atėjome jų palesinti, nes pradėjo būriuotis mums po kojomis. Be mūsų čia nebuvo kitų lankytojų.

"Suzumijos-san nevaldoma vaizduotė lėtai juda iš filmo pasaulio į realybę."

Ar jai nepakanka priversti Asahiną-san šaudyti lazerius iš savo akies?

"Ar negalime tiesiog šauti į Haruhi strėlytę su raminamaisiais ir leisti jai pramiegoti iki mokyklos festivalio pabaigos?"

Į mano pasiūlymą Koizumis atsakė ironiška šypsena,

"Tai galimas sprendimas, tačiau ar sutinki prisiimti atsakomybę už tai, kas nutiks po to, kai ji nubus?"

"Ačiū, ne."

Tai tikrai nebuvo mano darbų sąraše. Koizumis gūžtelėjo pečiais ir pasakė,

"Taigi, ką mums daryti?"

"Ar ji ne tavo Dievas? Jūs jos garbintojai, turėtumėt kažką daryti!"

Koizumis tyčia apsimetė nustebusiu,

"Tu sakai, kad Suzumija-san Dievas? Kas tau taip sakė?"

"Tai aišku, kad tu!"

"O, tikrai?"

Aš baisiai norėčiau jam atspardyti kepenis.

Koizumis nuo to išsisuko savo įprastu atsakymu "Juokauju.", o po to pasakė.

"Iš tiesų, nemanau, jog kyla problemų dėl to, ar reikia Suzumija-san laikyti 'Dievu'. Pusė 'Organizacijos' narių iš tiesų ją laiko 'Dievu', tačiau yra ir abejojančių. Aš asmeniškai taip pat į tai žvelgiu skeptiškai. Aš manau, jog jeigu ji būtų Dievas, jai nebūtų įmanoma gyventi pasaulyje, to nežinant. Bendrai kalbant, kūrėjas turėtų būti tas, kuri mus stebi iš kažkokios tolimos vietos, atsitiktinai sukelia stebuklus, ramiai stebėtų tai, kaip mes dėl jų panikuojame."

Priklaupiau, paėmiau plunksną, kurią numetė vienas iš balandžių ir toliau klūpėdamas pasukau tarp pirštų. Balandžiai vėl pradėjo bruzdėti. Atleiskit, šiandien su savimi neturiu duonos trupinių.

"Štai ką aš manau,"

Koizumis tęsė savo kliedėjimą,

"Kažkas Suzumijai-san suteikė beribes, dieviškas galias, tačiau jai neleido apie jas žinoti. Jei yra Dievas, tada Suzumija-san yra jo išrinktoji. Vis dėlto, ką besvarstytum, ji normalus žmogus."

Iš tikrųjų, man net nerūpi, ar ji normalus žmogus. Kodėl Haruhi turi tokias beribes galias, tačiau apie jas nežino? Ji sugebėjo paversti balandžių plunksnas baltomis. Kodėl? Kas už viso to slypi?

"Na, aš taip pat nežinau, o tu?"

Na, jis rimtai prašosi į snukį.

"Atleisk,"

Pasakė Koizumis, o po to vėl tęsė,

"Suzumija-san yra kūrėja ir taip pat griovėja. Gali būti, kad dabartinė tikrovė yra nesėkmingas kūrinys ir galbūt Suzumijai-san paskirta misija ištaisyti trūkumų turintį pasaulį."

Tęsk!

"Tokiu atveju mes patys būtume kalti. Tada Suzumija-san būtų normali, o mes jai trukdydami būtume šio pasaulio priešai. Ir tai ne viskas. Neskaitant Suzumijos-san, visa žmonija būtų kalta."

Jo, tai didelė problema.

"Tada problema būtume mes, kurie esame kalti. Kai pasaulis būtų visiškai ištaisytas, ar mes vis dar būtume šio pasaulio dalimi? O gal būtume laikomi trūkumais ir dėl to pašalinti? Tai kai kas, ko niekas negali nuspėti."

Jei negali nuspėti, gana nusišnekėti, tarytum viską žinotum.

"Vis dėlto, konkrečiu požiūriu, ji iki šiol nesugebėjo sukurti tobulo pasaulio ir tai faktas. Taip yra todėl, kad jos sąmonė renkasi kūrybingą požiūrį, nes Suzumija-san iš esmės yra labai pozityvus žmogus. Tačiau kas nutiktų, jei netikėtai ji taptų neigiama?"

Atrodo, kad dabar ne metas tylėti, todėl pasidaviau,

"Tai kas nutiks?"

"Aš nežinau. Tačiau bet kokiu atveju, griauti visada lengviau nei kurti. 'Jei aš tuo netikiu, tada tegul išnyksta!'. Jei Suzumija-san turėtų tokį požiūrį, viskas taptų tuštuma ir būtų sunaikinta. Pavyzdžiui, net jei prieš mus pasirodytų grėsmingas priešas, kol Suzumija-san neigia jo egzistavimą, to pakaktų jį sunaikinti. Nesvarbu, tai magija ar labai pažangi technologija, ji labai lengvai su juo susidorotų."

Tačiau Haruhi visko neneigia. Ar tai dėl to, kad ji vis dar kažko tikisi?

"Dėl to mes ir esame susirūpinę."

Toliau kalbėjo Koizumis, visai neatrodydamas susirūpinęs,

"Manau, nėra jokių šansų, kad kada nors sužinosime, ar Suzumija-san yra Dievas, ar kokia nors kita beribę galią turinti būtybė, bet dėl vieno esu tikras. Jei ji toliau laisvai naudos savo galias ir tai prives prie to, kad pasaulis bus pakeistas, gali būti, kad niekas net nepastebės, jog pasaulis pasikeitė. O baisiausia, kad Suzumija-san nepastebėtų, kada pasaulis buvo pakeistas."

"Ir kodėl?"

"Nes Suzumija-san yra šio pasaulio dalis, įrodymas, jog ji nėra šio pasaulio kūrėja. Jei ji yra Dievas, kuris sukūrė šį pasaulį, ji būtų vietoje už šio pasaulio, tačiau ji yra čia, su mumis gyvena šiame pasaulyje. Galime daryti išvadą, kad ji gali pakeisti pasaulį tik iki tam tikro masto, ir tai neįprasta ir labai keista."

"Tu man atrodai dar keistesnis."

Nekreipdamas dėmesio į mano komentarą, Koizumis toliau tęsė,

"Man vis vien patinka pasaulis, kuriame dabar gyvenu . Nors tarp įvairių žmonių yra daug nesutarimų, tik laiko klausimas, kol jie išspręs tas problemas. Problemų kelia tokios teorijos, kaip geocentrizmas. Mes turime įsitikinti, kad Suzumija-san nepradėtų tikėti tokiomis idėjomis. Juk irgi buvai tokios nuomonės, kai grįžai iš Uždarosios Erdvės?"

Na... Kaip čia pasakius? Aš nusprendžiau visą tai pamiršti ir užgniaužti tuos prisiminimus, kurių nenoriu atsiminti.

Koizumio veide atsirado šypsena; ji atrodė lyg save menkinanti.

"Atsiprašau. Aš per daug užsikalbėjau apie šiuos nesvarbius dalykus, tarytum būčiau pasaulio taikos gynėjas. Prašau priimti mano atsiprašymus."

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į trečiąjį skyrių

Toliau į penktąjį skyrių