Suzumija Haruhi:Knyga2 Skyrius5

Penktasis skyrius

Pirmadienio rytas... Iki mokyklos festivalio buvo likusi vos savaitė, tačiau mokykla vis dar buvo apsupta tylos ir ramybės. Ar ši mokykla iš viso ketina rengti mokyklinį festivalį? Ar neturėtų čia būti bent truputį gyvybingiau? Kadangi atmosfera buvo tiesiog pernelyg rami, net aš neturėjau motyvacijos. Be to, kai tik pasiekiau klasę, pasidariau dar mažiau motyvuotas.

Priešais mano klasę laukė Koizumis. Vakar ir taip daug šnekėjai, nejaugi dar turi ką pasakyti?

"1-9 klasė pradėjo repeticijas savo vaidinimui. Aš tik atsitiktinai praėjau pro šalį."

Taip anksti iš pat ryto mažiausiai norėjau pamatyti tavo mergišką marmūzę.

"Tai kas dabar? Tik nesakyk, kad galiausiai atsirado ta kvaila dimensija?"

"Ne, vakar ji neatsirado. Atrodo, kad Suzumija-san yra taip nusiminusi, kad neturi laiko jaustis nusivylusi."

Kodėl?

"Turėtumei žinoti... Nors atrodo, kad nesupranti, todėl paaiškinsiu. Suzumija-san visada galvojo, kad nesvarbu, kas tik nutiktų, tu visada būsi drauge su ja. Net jei skundiesi, tu vis tiek ją palaikai. Nesvarbu, ką ji padarytų, tik tu gali priimti ją tokią, kokia ji yra."

Apie ką tu kalbi? Vieninteliai, kurie turėtų jai kantrybės, yra šventieji, pasiaukoję tikėjimo vardan. Dėl visa pikta, norėčiau patikslinti – aš nei šventasis, nei didis lyderis, aš tik paprastas žmogus, apsiginklavęs sveiku protu.

"Na, o kaip dėl Suzumijos-san?"

Kaip suprast? Kaip bus, taip bus.

"Prašau, ar galėtumei ją pralinksminti? Žinoma, balandžiai dabar gražūs, tačiau jei Suzumija-san toliau bus tokia nusiminusi, šventyklos balandžiai gali pavirsti į tai, kas visai neprimena balandžių."

"Pavyzdžiui, ką?"

"Jei žinočiau, nebūčiau toks susirūpinęs. Nebūtų gražus reginys, jei po visą šventyklą šliaužiotų gleivėti, čiuptuvus turintys padarai, ar ne?"

"Pamėgink paberti druskos."

"Tai neišspręs pačios problemos. Šiuo metu Suzumija-san pragaro prieangyje; kurdama šį filmą ji aktyviai bandė pagerinti savo padėtį. Tačiau po to, kai vakar su tavimi susipyko, visa jos energija nukreipta priešinga kryptimi – iš teigiamos į neigiamą. Situacija vis dar galima sutvarkyti, bet jeigu tai tęsis, viskas gali komplikuotis."

"Trumpai tariant, prašai manęs ją paguosti?"

"Tai ne taip sunku, ar ne? Tau tik reikia su ja susitaikyti."

Ką turi galvoje, sakydamas 'susitaikyti'? Aš niekada su ja gerai nesutariau.

"Hm? Tikėjausi, kad dabar jau būsi nusiraminęs. Ar aš apsirikau?"

Aš tylėjau.

Priežastis, dėl kurios vakar šitaip buvau ant jos įsiutęs, buvo tai, kad mano širdies gerumas nebegalėjo pakęsti užgauliojamos Asahinos-san vaizdo... Iš dalies... O gal tai tik kalcio trūkumas. Todėl, vakar vakare išgėriau visą litrą pieno ir ryte pabudus netikėtai jaučiausi ramus. Nors gal tai tik placebo efektas.

Antra vertus, kodėl aš turėčiau nuryti savo išdidumą ir ją guosti? Kaip į tai bežiūrėtum, ta mergiotė peržengė bet kokias ribas!

Koizumis sukikeno, tarytum išalkęs murkiantis katinas, ir paplekšnojo man per petį,

"Aš tavimi pasikliaunu, vis dėlto, tu jai artimiausias žmogus."

Į Haruhi, kuri sėdėjo už manęs, aš nei karto nepasisukau ir nepasižiūrėjau. Atrodo, kad šiandien Haruhi dangui skiria išskirtinį dėmesį, nes didžiąją laiko dalį praleido žiūrėdama pro langą. Taip tesėsi iki pat pietų.

Kažkodėl, net Tanigučis buvo sumautos nuotaikos,

"Koks ten per filmas? Nesuprantu, kokio velnio aš iš vis ėjau su jumis švaistyti laiką!"

Žiaumodamas pietus savo įtūžį liejo Tanigučis. Per pietų pertrauką Haruhi įprastai nebūna klasėje ir šiandien nebuvo išimtis. Jei ji būtų buvusi čia, jis nekalbėtų tokių dalykų. Jis bailys, kuris prabyla tik kai yra saugu.

"Dėl visko kalta Suzumija. Tai bus sumautas filmas, garantuotai!"

Man visiškai nusispjaut į kitų nuomonę. Nelaikau savęs didžiu vadu ir neketinu palikti savo vardą istorijos metraščiuose. Aš tik mažas veikėjas, kuris stovi kažkur kampe ir sau murma. Aš tik sugebu prisikabinti prie visokių nereikšmingų trūkumų savo mamos pagamintame maiste, nors pats visai nemoku gaminti.

Tačiau dėl to negalėjau tylėti, todėl pasakiau,

"Mažiausiai noriu girdėti, kaip tu skundiesi."

Taniguči, ką tu kada nors padaręs? Haruhi bent jau dalyvauja mokyklos festivalyje ir iš visų jėgų stengiasi bent ką nors daryti. Žinoma, galų gale ji mums sukelia daugybę rūpesčių, tačiau tai daug geriau, nei visai nieko nedaryti ir visą dieną inkšti. Tu kvaily! Turėtum atsiprašyti visų Japonijos Tanigučių už tai, kad suteršei jų gerą vardą!

"Nagi, Kjonai."

Pabandė įsiterpti Kunikidas,

"Jis tik bando išlieti savo nepasitenkinimą. Iš tiesų, norėtume daugiau praleisti laiko su Suzumija-san. Mes tau labai pavydime, Kjonai."

"Nė velnio!", pasakė Tanigučis, spoksodamas į Kunikidą, "Nežadu stoti į tą durnių klubą."

"Keista tai iš tavęs girdėti. Juk tu vos paprašytas ateiti iš karto sutikai? Ir dar toks patenkintas ir laimingas... Net atšaukei visus savo tos dienos planus."

"Baik kabinėtis, mulki!"

Tai štai kodėl Tanigučis toks supykęs? Jis metė visus savo planus vien tam, kad galėtų ateiti ir tapti papildomu filmo aktoriumi, tačiau pasirodė tik vienoje scenoje ir vos nenuskendo. Žinau, jis nusipelnė gailesčio, bet dabar neketinu jo gailėtis, nes esu lygiai tiek pat supykęs.

Žinojau geriau, nei kas nors kitas, kad Haruhi filmas buvo toks kvailas, jog niekam nevertėjo jį žiūrėti. Jai rūpi tik lėkti į priekį ir visai nesirūpina dėl pasekmių. Mes filmavome tai, kas tik šaudavo jai į galvą, net neturėdami scenarijaus. Tik genijus sugebėtų tokį filmą padaryti sėkmingu. Be to, mano nuomone, Haruhi neturėjo jokio režisierės talento, tačiau jei žmonės pradės ją dėl to kritikuoti... pala... o kodėl aš šitaip dėl to pykstu?

"Kas nutiko, Kjonai? Atrodo, kad šiandien Suzumija-san daug blogesnės nuotaikos, nei įprastai. Ar kas nors nutiko?"

Išgirdęs Kunikido klausimą, pagalvojau.

Aš buvau toks pat, kaip Tanigučis. Aš juk tik klausiau, ką ji sakė, o po to jai už nugaros ją keikiau. Žiūrėdamas į šį vyruką aš pajaučiau jame dalelę savęs. Kartais keikiu Haruhi, kartais jaučiuosi bejėgis... Tai mano darbas. Tai buvo vaidmuo, kurį galėjau atlikti tik aš vienas ir niekas kitas.

Jaučiausi toks susierzinęs, kas net maistas atrodė beskonis. Jaučiuosi kaltas prieš savo mamą, kuri man padarė šiuos pietus. Po velnių, Taniguči, tu durnius. Jei nebūtum pasakęs tų beprasmių dalykų, nebūčiau padaręs to, ko vėliau turėjau gailėtis.

Ir ką aš padariau?

Aš uždariau savo priešpiečių dėžutę ir išlėkiau iš klasės.

Haruhi buvo klubo kambaryje ir kažką darė, kad galėtų prijungti kamerą prie kompiuterio. Ji atrodė labai nustebusi, kai netikėtai atidariau duris. Kas ten buvo jos kairioje rankoje, bandelė su kariu?

Sunerimusi ji numetė bandelę į šoną, o po to padėjo ranką už savo plaukų... manau. Tada jos juodi plaukai laivai nukrito ties pečiais. Nežinau kodėl, tačiau tai atrodė, lyg ji paskubomis būtų paleidusi už nugaros surištus plaukus. Nors aš to labai atidžiai nepastebėjau, apie tai galėsiu pamąstyti ir vėliau. Aš iš karto pasakiau tai, ką privalėjau,

"Ei, Haruhi."

"Ką?"

Haruhi veidas atrodė kaip katės, pasirengusios gintis. Tada jai tiesiai į veidą pasakiau,

"Mes būtinai sukursime nerealų filmą!"

Štai ką jie vadina impulsu, ar ne? Toks žmogus, kaip aš, turbūt pasiduoda emocijoms kokius du kartus per metus. Vakar buvo viena tų akimirkų. Visa tai tik sutapimas. O šiandien šis impulsas buvo sukeltas dėl Koizumio dviprasmiškų žodžių ir Tanigučio durno veido. Jau neminint nusiminusios Haruhi, kuri privertė mane pasijausti sugniuždytu ir nusiminusiu. Jei būčiau leidęs šiems jausmams kauptis manyje, turbūt galiausiai neatlaikyčiau ir išdaužyčiau klasės langus. Todėl nusprendžiau viską tuoj pat išlieti. Kodėl aš privalau pateisinti kiekvieną savo poelgį?

"Hmp."

Įsitikinusi pasakė Haruhi,

"Tai žinoma! Vis dėlto, juk aš režisierė. Sėkmė jau ir taip garantuota. Apie tai nereikia net kalbėti."

Koks paprastas žmogus. Galvojau, kad ji bent truputį įvertins mano poelgį, galbūt net pagirs. Vis dėlto, ta paslaptinga šviesa, tviskanti Haruhi akyse, vėl iš naujo liepsnojo pasitikėjimu savimi. Neturiu supratimo, iš kuri ji gauna tam kuro. Ji tiesiog pernelyg paprasta. Ji lyg RPG bosas, kuris nesiliauna ant savęs naudoti gydymo burtus, nors tada, dėl ko jaudintis? Jai reikia būti labiau subalansuotai. Ji turėtų vienu smūgiu nugalabyti visus veikėjus ir ekrane išmesti "Game Over"... Nors apie ką aš kalbu? Na, taip, tokie stresą malšinantys žaidimai paprasčiausiai neegzistuoja. Aš nelabai žinau, apie ką kalbu, nes tai visai neturi prasmės, tačiau trumpai tariant, man paprasčiausiai nepatiko matyti nusiminusią Haruhi ir nebenoriu jos daugiau tokios matyti. Tegul ji toliau nesiliaudama bėga tuos maratonus, kurie yra beprasmiai, beribiai ir be tikslo. Tiesiog... Jei ji netikėtai sustotų savo kelyje, imtų pasąmoniškai sukurtų kažką visai nereikalingo, ir tai viskas.

...Štai apie ką aš tada galvojau.

Tą pačią dieną po pamokų...

"Ar negalėjai to pasakyti geriau?" paklausė Koizumis.

"Atsiprašau." atsakiau.

"Žinoma, tu iš tiesų ją pralinksminai, tačiau aš norėjau, kad tai būtumei išreiškęs... nesukeldamas papildomų sunkumų."

"...Atsiprašau."

"Vietoj to, kad būtume sugrįžę į normalią padėtį, situacija dabar tapo dar drastiškesnė."

"..."

"Bus neįmanoma visa tai nuslėpti."

Man begalvojant Koizumis ramiai į mane pasižiūrėjo. Neatrodė, kad ji mane kaltintų, tačiau jo balsas skambėjo labai melancholiškai. Nejaugi? Situacija tikrai pablogėjo ir panašu, kad dėl to kaltas aš.

O kodėl? Iš kur turėčiau žinoti?

Visur žydėjo sakuros. Tai buvo tas pats takas prie upės, kur Asahina-san man atskleidė savo paslaptį. Dar kartą patikslinsiu, koks metų laikas: šiuo metu ruduo. Žinoma, ore vis dar buvo vasaros karščio likučių, tačiau paprastai japoniškos sakuros pražysta pavasarį. Visai priimtina, jei augalas pražysta šiek tiek anksčiau, nei įprasta, tačiau pusę metų yra tiesiog absurdiška. Ar sakuros drauge su saule visai išsikraustė iš proto?

Krentant sakurų žiedams, atrodė, kad tik Haruhi varikliai veikia pilnu pajėgumu. Vilkėdama savo ankštą padavėjos kostiumą, Asahina-san svirduliavo, nerasdama sau vietos. Turbūt ji buvo tokia sunerimusi dėl to, kad pamatė kaip sakuros žydi ne tuo metų laiku.

"Tai nepakartojama! Aš kaip tik galvojau apie sceną su sakuromis! Šis gamtinis fenomenas nutiko pačiu metu!"

Sušuko Haruhi, versdama Asahiną-san visaip pozuoti.

Vis dėlto, tai buvo beviltiška. Jei tik žmogus padaro kažką impulsyvaus, ateityje jis garantuotai turės kankintis. Atrodo, kad šią pamoką be perstojo turėjau mokytis visus praėjusius šešis mėnesius.

Taigi, nesvarsčiau, ar "turėjau tai padaryti kitaip", o labiau, kad "iš viso neturėjau to daryti". Iš tiesų, kokia neigiama mintis. Kas nors duokit man šautuvą! Tikrą! Ne žaislinį!

Sakuros pradėjo žydėti maždaug po pietų, o vakare pradėjo kristi jų žiedai. Vietinė televizijos stotis net pranešė apie tai, kaip apie "Rudens Fenomeną". Tikiuosi, kad jie palaikys tai kokiu nors vietiniu incidentu. Paprasčiausiai suverskite kaltę pastarųjų metų klimato pokyčiams, gerai?

"Atrodo, kad ir Suzumija-san taip galvoja."

Pasakė Koizumis, eidamas petys petin su Asahina-san. Koizumio, turinčio tik gerą išorinę išvaizdą, ir Asahinos-san, turinčios visapusišką grožį, reginio būtų pakakę, kad įsiutintų viso pasaulio vyrus. Tai tikrai mane nervina.

Skraidantys žiedlapiai Nagato nekėlė jokio įspūdžio. Kaip visada, nulis emocijų. Ji tiesiog tuščiu žvilgsniu spoksojo į medžius, kurių biologinis laikrodis išprotėjo. Rožiniai lapeliai laidosi ant jos juodos mantijos, sukeldami kontrastingą efektą. Be to, ar ji žino apie balandžius?

"Sugalvojau! Pagaukim katiną!"

Netikėtai pasakė Haruhi.

"Ragana turi turėti pagalbininką, o kas gali labiau tikti, nei katinas? Kur galėtume rasti juodą katiną? Ir būtinai grynaveislį."

Palauk, ar Nagato neturėjo būti piktoji ateivių burtininkė?

"O koks skirtumas? Aš taip dabar įsivaizdavau. Kur galėtume gauti katiną?"

"Naminių gyvūnų parduotuvėje."

Nelauktai, išgirdusi mano pasiūlymą Haruhi pakeitė nuomonę,

"Tiks ir benamis. Iš pradžių nusipirkti, po to grąžinti – per daug rūpesčių. Ar yra kur nors vieta, kur galėtume rasti benamių kačių. Juki, gal tu žinai?"

"Žinau."

Nagato truputį linktelėjo galva, o po to pradėjo eiti, tarytum religinė lyderė, vedanti mus į Pažadėtąją Žemę. Įdomu, ar yra kas nors, ko Nagato nežino? Jei paklausčiau, kur aš prieš penkerius metus pamečiau piniginę, ji turbūt man pasakytų. Tada joje buvo visos mano santaupos – apie 500 jenų.

Po maždaug penkiolikos minučių mes pasiekėme prašmatnaus daugiabučio, kuriame visai viena gyveno Nagato, kiemą. Jame buvo gerai prižiūrėta veja, apsodinta medžiais, kurie iš lauko užstojo vaizdą. Ten buvo susirinkusios kelios katės, kurios atrodė kaip benamės, nors žmonių nebijojo. Kai prie jų priėjome, jos nebandė pabėgti. Gal jie galvojo, kad mes ketiname juos pašerti? Kai kurie net pradėjo murkti mums po kojų. Haruhi pakėlė vieną iš kačių ir pasakė,

"Ar čia nėra juodų katinų? Na, tada tiks šitas!"

Jis buvo triplaukis ir be to patinas. Vis dėlto, Haruhi net nenutuokė, koks egzotiškas šis katinas, ir atsitiktinai jį išsirinkusi visai nebuvo nustebinta. [Dėl genetikos savybių tokia kailio spalva buvimas patinu yra labai retas – 1 iš 10000]

"Štai, Juki. Tai tavo partneris. Gražiai sutarkite."

Nagato paėmė trispalvį katiną, žiūrėdama tuščia veido išraiška, lyg būtų paėmusi krūvą skrajučių, kurias dalina gatvėje. Katinas taip pat nerodė jokios reakcijos.

Netrukus prasidėjo filmavimas. Tame pačiame daugiabučio kieme. Akivaizdu, kad vieta ir pasakojimo tęstinumas filme tapo visiškai nebesvarbus. Mano kamera jau buvo prikimšta scenų, kurios tiesiog tik šaudavo režisierės galvoje. Juk aš neturėsiu visas šias scenas sumontuoti į rišlią istoriją, ar ne?

"Juki, pulk Mikuru-čian!"

Gavusi Haruhi įsakymą, Nagato nesujudėjusi linktelėjo galva ir tapo juodąja burtininke, turinčia katiną ant savo kairiojo peties. Kaip tai bežiūrėtum, katinas atrodė per sunkus. Laimei, katinas buvo paklusniai įsikabinęs į Nagato petį, tačiau dėl to visas jos kūnas buvo pakrypęs į šoną, visaip bandant neleisti jam nukristi ant žemės. Likdama tokioje nenatūralioje pozicijoje Nagato pamojo lazdele į Asahiną-san,

"Še tau."

Spėju, kad šioje scenoje iš Nagato lazdelės turėtų sklisti neįtikėtini spinduliai, ar ne?

"...Kjaa!"

Suklykė Asahina-san, lyg kankintųsi nuo nepakeliamo skausmo.

"Nuostabu, baigta!"

Patenkintai sušuko Haruhi, o aš iš karto nustojau filmuoti, tuo tarpu Koizumis į šoną padėjo savo laikytą atspindinčią plokštę.

"Katinas turėtų kalbėti. Juk vis dėlto, jis raganos katinas. Kartais turėtų pasakyti ką nors sarkastiško."

Tai nesąmonė!

"Tavo vardas bus Šiamisenas. Nagi, Šiamisenai! Ką nors pasakyk!"

Kaip jis turėtų kalbėti? Ne... iš tikrų, prašau, nekalbėk.

Turbūt mano maldos buvo išgirstos, nes katinas, nelaimę pranašaujančiu vardu Šiamisenas, nepradėjo kalbėti japoniškai. Nekreipdamas dėmesio į Haruhi komandą, jis pradėjo laižyti savo uodegą. Žinoma, tai buvo savaime suprantama, tačiau vis tiek iš palengvėjimo atsidusau. [Šiamisenas – japoniškas styginis instrumentas. Klasikinis šiamisenas būna apmuštas katės kailiu]

"Viskas einasi pagal planą."

Haruhi peržiūrėjo šiandien nufilmuotą medžiagą ir linksmai nusišypsojo, lyg jos rytinės depresijos nebūtų nei buvę. Buvo puiku, kad ji taip greitai sugebėjo atsigauti. Bent kartą sukėlė man gerą įspūdį.

"Kjonai, tu būsi atsakingas už katino priežiūrą."

Haruhi sulenkė savo režisierės kėdę ir davė man man šį nepagrįstą nurodymą.

"Kai parsineši jį namo, gerai juo pasirūpink. Mums toliau jo reikės filmavimui. Ir gerai jį išdresiruok! Iki rytojaus išmokyk kokio nors triuko, pavyzdžiui, peršokti per degantį lanką ar panašiai."

Jeigu jis taip kantriai laikėsi ant Nagato peties, turbūt buvo labai paklusnus katinas.

"Šiandien viskas! Rytoj paskutinė filmavimo diena! Šiandien filmavimas ėjosi sklandžiai, istorija tuoj pasieks kulminaciją ir visi buvo puikios savijautos! Visi atgaukite jėgas, nes rytoj mums jos vėl reikės!"

Haruhi pamojo savo garsiakalbiu ir mus paleido, o po to išėjo namo, niūniuodama sau teminę filmo "Blade" dainą.

"Ech..."

Mes abu su Asahina-san sutartinai atsidusome. Koizumis pasikišo atspindinčią lentą po ranka ir pasirengė išeiti, tačiau Nagato, tuščiu, kaip rašiklis be rašalo, žvilgsniu toliau spoksojo į Šiamiseną.

Aš priklaupiau ir paglosčiau katino galvą,

"Puikiai padirbėjai. Vėliau tau nupirksiu kačių ėdalo. O gal labiau norėtum sardinių?"

"Tinka abu."

Atsakė aiškus vyriškas baritonas. Tai nebuvo vieno iš mūsų balsas. Apsižvalgiau ir pamačiau priblokštus Koizumio ir Asahinos-san veidus, o po to pasisukau link šaltakraujo Nagato veido. Jie visi buvo nukreipę žvilgsnius į vieną vietą – mano kojas.

Ten prie mano kojų tupėjo katinas ir žiūrėjo į mane savo plačiai atmerktomis akimis.

"Ei." šūktelėjau "Tu tai pasakei, Nagato? Aš klausiau ne tavęs, o katino."

"Aš irgi taip pagalvojau, todėl tau ir atsakiau. Ar pasakiau ką nors neteisingai?"

...Atsakė katinas...

"Na, tai staigmena..."

Pasakė Koizumis.

"Neįtikėtina. Katinas iš tikrųjų kalba..."

Pasakė Asahina-san.

"..."

Nagato toliau tylėdama pakėlė Šiamiseną, kuris vėl prabilo,

"Aš negaliu suprasti, kodėl jūs tokie nustebę."

Pasakė jis, įsikabindamas į Nagato pečius.

Demonas katinas... Kiek metų turi pragyventi, kad galėtum evoliucionuoti iki tokio taško?

"Aš tuo pats nesu tikras. Laiko sąvoka manęs neliečia. Kas yra dabartis? Kas yra praeitis? Tai manęs nedomina."

Tik pagalvok – šitas kačiūkštis ne tik kalba, bet dar ir nusimano filosofijoje! Nepasidaryk pasipūtęs, tu tik gauruotas kamuolys. Juk nenori atsidurti muzikos instrumentų parduotuvėje, ar ne? Arba būti parduotas per internetinį aukcioną?

"Akivaizdu, kad tu gali girdėti, kaip aš skleidžiu žmonių kalbos garsus, bet ar kai kurios papūgų rūšys negali to paties? Kaip tu gali patvirtinti, kad mano sukelti garsai perteikia žodinę prasmę?"

Apie ką jis po galais šneka?

"Em, na... iš to, kad tu atsakinėji mano klausimus."

"O ar negali būti, kad mano balsas tiesiog sutampa su tavo atsakymu?"

"Bet tokiu atveju, ar tai nereikštų, kad visų žmonių tarpusavio pokalbiai yra beprasmiai?"

Kokio velnio aš taip rimtai diskutuoju su katinu? Benamis katinas Šiamisenas pasilaižė leteną, pasikasė už ausies ir pasakė,

"Būtent. Nors tu bendravai su ta mergina, tačiau niekas negali būti tikras, ar judu perteikėte tai, ką abu norėjote pasakyti."

Rimtu balsu pasakė Šiamisenas.

"Taip todėl, nes kiekvienas žmogus priklausant nuo situacijos nebūtinai sako, ką galvoja." pasakė Koizumis.

Tu geriau nutilk!

"Kai dabar tai paminėjai... atrodo, tiesa," pasakė, Asahina-san.

Atsiprašau, bet ar negalėtum taip pat patylėti?

Apžiūrėjau visas kitas ant vejos buvusias kates, tačiau, išskyrus Šiamiseną, visos katės leido "miau" ir "murr" garsus. Atrodo, kad tik šitas katinas įgavo sugebėjimą kalbėti žmonių kalba.

Dėl visko kalta ta kvaiša.

"Manau, esame nepavydėtinoje situacijoje."

Koizumis grakščiai gurkštelėjo savo kavos ir tęsė,

"Atrodo, kad mes nuvertinome Suzumiją-san."

"Ką turi galvoje?" tyliai paklausė Asahina-san.

"Suzumijos-san sukurto filmo pasaulis pradėjo tapti šios tikrovės dalimi. Jos įsivaizduotas filmo turinys aiškiai pasirodė šiame pasaulyje ir tapo dalimi mūsų realybės. Taip, Asahina-san galėjo šaudyti lazerius, o katinas pradėjo kalbėti. Jei ji netikėtai pasakys, 'Noriu nufilmuoti sceną, kurioje ant Žemės nukrenta milžiniškas meteoritas' tai gali imti ir nutikti."

Šiuo metu, išskyrus Haruhi, visi kiti keturi Komandos SOS nariai buvo susirinkę kavinėje priešais stotį. Koizumis pasiūlė nepaprastosios padėties susirinkimą, aptarti galimus atsakomuosius veiksmus prieš Haruhi, ir visų buvo vieningai sutikta. Panašu, kad padėtis darosi sudėtinga. Iš pirmo žvilgsnio mes atrodėme kaip šutvė moksleivių, drauge susirinkusių kavinėje linksmai paplepėti (nors čia vienintelis Koizumis linksmai šypsojosi), tačiau čia iš tikrųjų vyko kažkas panašaus į piktadarių rezgamus kėslus, kaip neleisti Teisingumo Gynėjai panaudoti savo supergalias. Be to, mes palikome Šiamiseną laukti lauke ant vejos, ir išskirtinai pabrėžėme, kad su niekuo nekalbėtų ir neatsakinėtų į niekieno klausimus. Katinas neatrodė nepatenkintas, paprasčiausiai atsakė "Gerai." ir mums einant į kavinę tyliai atsisėdo po medžio, augusio prie kelio, šešėliu.

"Kas dabar nutiks...?"

Asahina-san atrodė labai susirūpinusi. Vargšei merginai tai turbūt labiausiai svarbu, nes Haruhi filmas ją visam laikui traumavo. Nagato išliko su savo tuščia išraiška, toliau vilkėdama savo juodą kostiumą.

Koizumis dar kartą atsigėrė savo karštos kavos ir pasakė,

"Žinau tik tiek, kad negalime visiškai nepaisyti į Suzumiją-san."

Vienu gurkšniu išgėriau vandenį su ledu, nes jau buvau pabaigęs savo obuolių arbatą,

"Tai kaip turime sulaikyti Haruhi? Dabar tai sudėtinga."

"Klausi, kaip? Kas šiame filmavimo etape sugebėtų ją sulaikyti? Aš asmeniškai tam neturiu pasitikėjimo savimi."

Aš irgi.

Kai tik Haruhi užveda savo variklį, ji lekia į priekį nesustodama, kol pati jo neišjungia. Ji buvo lyg žuvis, kuri numirtų, jei nustotų plaukti. Galiu lažintis, kad jei atsektume jos genealoginį medį, kažkur tarp jos protėvių rastume tuną ar kokią skumbrę.

Atrodė, kad Nagato apie nieką negalvoja, kol tyliai gėrė savo migdolinę arbatą. Galbūt ji tikrai apie nieką negalvojo, o galbūt ji viską suprato ir jai nebuvo būtina apie kažką galvoti. Nors tikriausiai ji tiesiog nekalbi. Net po šešių mėnesių, praleistų su ja, man vis dar sunku perprasti, ką ji galvoja.

"O kaip tu Nagato? Ką tu apie tai galvoji?"

"..."

Nesukeldama jokio garso Nagato padėjo savo puoduką ant lėkštutės ir grakščiai pasukusi savo galvą į mane pasakė,

"Priešingai, nei praėjusį kartą, Suzumija Haruhi nepradings iš šio pasaulio."

Jos balsas buvo šaltas ir aiškus.

"Integruotos Informacijos Minčių Esybė yra nuomonės, kad to pakanka."

Koizumis grakščiai pridėjo savo ranką prie kaktos ir pasakė,

"Tačiau mums tai keltų rūpesčių."

"Ne mums. Mes tikimės pamatyti pasikeitimų atsiradimą mūsų stebimame objekte."

"Tikrai?"

Koizumis nusprendė nebekreipti dėmesio į Nagato ir vėl pasisuko link manęs,

"Taigi, kokiu žanru turėtume laikyti Suzumijos-san filmą? Tai mums būtina apibrėžti."

Ech, jis vėl pradėjo kalbėti savo nesuvokiama kalba.

"Esminė filmo struktūra gali būti padalinta į tris dalis. Pirmojoje, viskas nutinka kažkokiuose rėmuose. Antrojoje, prasiveržiama pro šiuos rėmus ir sukuriami nauji. Trečiojoje, pažeisti rėmai pataisomi į pradinę padėtį."

Kaip ir tikėjausi, jis pradėjo skiesti vieną iš savo ilgų kalbų marsietiškai, kuriuos žmones verstų pagalvoti "Apie ką jis po velnių čia šneka?". Asahina-san, tau nereikia klausytis šito mėšlo!

"Kadangi mes egzistuojame šiuose rėmuose, jeigu norime suprasti mūsų pasaulį, turime vadovautis racionaliu mąstymu arba perprasti jį praktiniu stebėjimu."

Apie kokius "rėmus" tu iš viso šneki?

"Laikykime pasaulį, kuriame dabar gyvename, 'tikrove'. Jo priešingybė, filmas, kurį kuria Suzumija-san, mums yra fantastika."

Ar tai ne savaime aišku?

"Tikroji problema ta, kad fantastinio pasaulio dalykai dabar paveikia mūsų 'tikrovę'."

Stebuklingosios Mikuru akys, balandžiai, sakuros, katinas.

"Mes turime nebeleisti fantastiniam toliau skverbtis į mūsų tikrovę."

Man visada atrodė, kad kalbant apie šiuos dalykus Koizumis dėjo itin daug entuziazmo ir iš tiesų atrodė linksmas. Kaip priešingybę jam, nusprendžiau nutaisyti niūrų veidą.

"Šio filmo kūrimas veikė kaip filtras, kuriame Suzumija-san galėjo leisti pasireikšti savo galioms. Kad to išvengtume, turime priversti Suzumiją-san suprasti, kad "visa tai tik išgalvota". Vis dėlto, šiuo metu ji nežinodama yra ištrynusi ribas tarp fantastikos ir realybės."

Tik pažiūrėk, koks tu sudomintas.

"Mes turime rasti protingą būdą, kaip įrodyti, kad fantastinio pasaulio dalykai nėra tikri. Mes turime būti tikri, kad filmas bus užbaigtas suprantamu būdu."

"Tai kaip tu ketini pagrįsti faktą, kad katės dabar gali šnekėti?"

"Pagrįsti būtų netinkamas žodis. Tokiu atveju tada būtų sukurtas pasaulis, kuriame katės gali kalbėti. Mūsų 'tikrovėje' katės negali kalbėti. Pasekmės būtų siaubingos, jei niekam tai nebeatrodys klaidinga, nes mūsų pasaulyje katėms paprasčiausiai neįmanoma kalbėti."

"O tada kaip dėl ateivių, keliautojų laiku ir esperų? Ar jų egzistavimas tik tikimybė?"

"Na, žinoma, nes šiuo metu jie egzistuoja. Mūsų pasaulyje tai labai normalus dalykas, tačiau yra sąlyga, kad mes negalime apie tai leisti sužinoti Suzumijai-san."

Nejaugi?

"Sakykime, kad pasaulis iš toli yra kažkieno stebimas. Jei tas asmuo tikės, kad 'tikrasis pasaulis' yra toks, kokiu tu jį anksčiau laikei, t.y. pasaulis, kuriame nėra antgamtinių fenomenų – ateivių, keliautojų laiku ir esperų – tada ši 'realybė' būtų visiškai fantastinis pasaulis."

Tu čia šneki apie tikrąjį Dievą, ar ką?

"Tačiau taip būna tik tada, kai stebima iš toli. Tu asmeniškai įsitikinai, kad antgamtiški fenomenai iš tikrųjų egzistuoja šiame pasaulyje – kas apima Nagato-san ir mane. Ir kadangi mes čia esame, tu turi pripažinti tikrovę visai naujuose rėmuose. Esu tikras, kad tavo požiūris į pasaulį visiškai kitoks, nei prieš metus."

Tikriausiai būčiau laimingesnis, jei viso to nebūčiau sužinojęs.

"Kaip turėčiau tai paaiškinti? Hmm, esame tikri dėl vieno. Dabartinė Suzumijos-san padėtis panaši į tavąją praeityje. Kitaip tariant, ji vis dar nepakeitusi savo požiūrio į realybę. Nors ji daug šneka apie tokius dalykus, giliai savyje ji vis dar netiki, kad tokie antgamtiniai fenomenai iš tikrųjų egzistuoja. Imkime, pavyzdžiui, tai, ką ji matė; atsiradimą Uždarojoje Erdvėje ir Avatarus ji palaikė sapnu. Kadangi sapnas nėra tikras, šio pasaulio 'tikrovė' išliko nepasikeitusi."

Buvo taip nutikę.

"Tiesa, todėl jei Suzumija-san fantastiką laikys tikrove, kalbančios katės garantuotai taps tikrovės dalimi. Kalbančios katės – kaip tai įmanoma? Tam būtinas tinkamas pasaulio perkūrimas. O Suzumija-san, sukurdama pasaulį, kuriame katės gali kalbėti, nepavers to pasaulio į visišką absurdą? Atrodo, kad ji neketina sukurti mokslinės fantastikos pasaulio. Sprendžiant iš jos mąstymo pobūdžio, jokios problemos jai nekels rūpesčių, nes pasaulio logiką pakeis fantastika. Jokios teorijos ar pateisinimai, kodėl katės kalba, jai nereikalingi. Kalbančios katės egzistuoja – tai faktas, kurio daugiau nei pakanka. Kaip, kodėl – tokie klausimai nekils, pasaulis taps vieta, kurioje katėms kalbėti yra įprasta."

Koizumis padėjo savo kavos puoduką ir pirštu braukdamas per jo kraštą pasakė,

"Tai būtų problematiška, nes tai paneigtų visas žmonijai jau žinomas sąvokas. Aš savotiškai gerbiu žmones už, kaip jie daro stebėjimus ir prieina išvadas. Tačiau jeigu kalbančios katės gamtoje anksčiau nebuvo pastebėtos, tikėtis joms atsirasti yra neįmanoma. Mūsų pasaulyje tai būtų visiškai neįtikėtina."

O kaip tada tu? Ar esperai ne tas pats, kaip ir kalbančios katės?

"Tu teisus. Šiam pasauliui mes taip pat vis dar esame anomalijos, kurios pažeidžia originalaus pasaulio tvarką. Mes egzistuojame tik dėl Suzumijos-san. Taip pat ir katinas - Suzumija-san norėjo, kad jis atsirastų filme, todėl jis ir egzistuoja. Mano supratimu, Suzumija-san bando sukurti sąsają tarp tikrojo pasaulio ir jos kuriamo fantastinio filmo turinio."

Dabar ne laikas kažką suprasti, dabar laikas sugalvoti, ką mums daryti!

"Štai todėl mums būtina nuspręsti, kokiam žanrui priklauso šis filmas."

Kaip norėčiau, kad žinotum, kas yra ribos! Tu turbūt labai patenkintas tuo, kaip sugebi rėžti tas ilgas kalbas, bet bent pamėgink pagalvoti, kaip jaučiasi klausytojas! Tos tavo begalinės kalbos tokios pat nervinančios, kaip tos, kurias kiekvieną savaitę per rytinį susirinkimą daro direktorius. Tik pažiūrėk, Asahina-san visai pasimetė.

Tačiau Koizumis net neketino sustoti,

"Jei visa tai nutiktų fantastiniame pasaulyje, tada nereikėtų jokio paaiškinimo, kodėl katės gali kalbėti ar Asahina-san gali iš akių šaudyti spindulius. Tame pasaulyje tai būtų 'savaime suprantamas dalykas'."

Pasukau žvilgsnį link lango, kad įsitikinčiau, jog ten tebėra Šiamisenas.

"Tačiau jeigu atsirastų pagrindas, dėl kurio katės galėtų kalbėti, o Mikuru Spinduliai egzistuoti, tada įmanoma, kad tai kada nors bus atrasta. Tikrovė, kurioje katės gali kalbėti, o Asahina-san šaudyti spindulius iš tikrųjų egzistuoja, tik niekas to dar nepatvirtino stebėjimais, tačiau jų egzistavimas galiausiai būtų įrodytas. Vis dėlto, nuo to momento visiškai pasikeistų pasaulis. Tada mes privalėtume pertvarkyti savo žinias apie šį pasaulį, iš tokio, kuriame antgamtiniai nutikimai neegzistuoja, į tokį, kuriame egzistuoja. Pasaulis, kurį būtume seniau pažinoję, taptų fantastiniu pasauliu."

Giliai atsidusau. Ar neįmanoma jį nutildyti?

Trumpai tariant, jis bando pasakyti, kad mums reikia pakankamo pateisinimo, dėl kurio egzistuoja kalbančios katės. Tačiau tokiu atveju, kaip paaiškinti tavo, Nagato ir Asahinos-san egzistavimą? Ar tu, drauge su jomis, nesi dalis tų antgamtinių fenomenų?

"Tau tikriausiai taip atrodo ir nereikia tolimesnių paaiškinimų. Tau pasaulis jau pasikeitė. Juk tas pasaulis, kurį pažinojai tada, kai įstojai į gimnaziją, labai skiriasi nuo to, kurį pažįsti dabar? Tavo tikrovės suvokimas visam laikui pasikeitė. Ar nebuvai susidūręs su kitomis realybėmis? Ir ar tu pats neįsitikinai, jog tokie žmonės, kaip aš, iš tikrųjų egzistuoja?"

"Ką tu bandai man pasakyti?"

"Grįžkime prie pokalbio, apie patį filmą. Filmas, kurį bando sukurti Suzumija-san, turbūt gali priklausyti fantastikos žanrui. Šiame filme nereikia jokios priežasties, dėl kurios katės gali kalbėti ar Asahina-san ir Nagato-san gali naudoti magiškas galias. Tiesiog pakanka to, kad taip yra."

Vadinasi, mums reikia tik suteikti kažkokį paaiškinimą, dėl ko egzistuoja demoniškas katinas, padavėja iš ateities ir piktoji ateivių ragana?

"Tai taip pat nepriimtina. Priešingai, suteikdami paaiškinimą jų egzistavimui mes viską tik apsunkintume. Jeigu stebėtojas ,pažiūrėjęs filmą nuo pradžių iki pabaigos, bus įsitikinęs, kad 'pasaulis pasikeitė', tada toks jo būvis bus pastebėtas ir įsisąmonintas, o pasaulis pasikeis į tokį, kuriame visai nekeista, kad katės kalba. Aš visai nenoriu, kad pasaulis pasidarytų dar painesnis, nei jau dabar yra."

Aš irgi nenoriu. Turbūt vieninteliai, kuriems tai visai nekeltų rūpesčių, yra Nagato ir jos valdžia.

"Kaip užsiminiau anksčiau, mums reikia nuspręsti šio filmo žanrą, tai yra, kokio žanro siekia šis filmas. Šis žarnas turėtų leisti logiškai paaiškinti visas paslaptis ir antgamtinius nutikimus, įvykusius filme, o turėdamas priimtiną pabaigą galėtų sugrąžinti pasaulį į jo pradinę formą. Yra tik vienas žanras, kuris siužeto pabaigoje leistų pasauliui būti atkurtam ir sugebėtų rasti atsakymą į visokius paslaptingus nutikimus."

Ir koks?

"Misterija. Galima net sakyti, kad klasikinė misterija. Jei veiksmas laikysis šio žanro bruožų, tariamai neįtikėtini reiškiniai išliks "tariamai neįtikėtini", tačiau patys nesukels jokių antgamtinių padarinių. Kalbantis katinas, mirtini Asahinos-san spinduliai – jie visi pasirodys tik kaip kažkokia prašmatni apgaulė. Tokiu atveju mūsų tikrovė išliktų nepakitusi."

Kavinės padavėja atrodė ganėtinai suteikusi dėl Asahinos-san kostiumo, tačiau rinkdama mūsų tuščias stiklines apsimetė, kad jo nemato. Koizumis palaukė, kol ji nueit, o po to tęsė,

"Žinoma, katinas, kalbantis žmonių kalba, yra už sveiko proto ribų, vis dėlto, jis egzistuoja. Kitaip tariant, dalykai, kurie neturėtų egzistuoti, dabar yra atsiradę. Mūsų pasauliu tai itin žalinga."

Jis pirštu spragtelėjo vandens lašelius, esančius ant savo stiklinės, ir pasakė,

"Tam, kad išspręstume šią situaciją, filmas privalo turėti pagrįstą pabaigą. Tokią, kuri teoriškai galėtų paprieštarauti kalbantiems katinams, keliautojams iš ateities ir ateiviams, ir žmonėms būtų įtikinanti... nors tiksliau, Suzumijai-san."

"Ar yra tokia pabaiga?"

"Žinoma! Tai labai paprasta. Pabaigai mums tereikia surasti tobulą paaiškinimą, dėl kurio anksčiau nutiko visi nepaaiškinami dalykai."

Na, sakyk.

"Visa tai tik sapnas."

"..."

Mes buvome apimti kurtinančios tylos. Galiausiai, Koizumis pridėjo,

"Aš nejuokauju..."

Paniekinančiai pasižiūrėjau į šį žmogėną, kuris aplink pirštą suko savo plaukų sruogą, ir pasakiau,

"Ar tikrai galvoji, kad Haruhi sutiks su tokiu paaiškinimu? Ji rimtai pasiryžusi laimėti prizą, jai visai nusispjaut, ar filmas tikras, ar ne. O dabar sakai, kad visa tai tik sapnas? Nesvarbu, kokia ji buka, ji nesutiks su tokia kvaila pabaiga."

"Žinoma, priimant šią išvadą būtina atsižvelgti ir į jos nuomonę, tiesiog tokia pabaiga labiausiai patogi mums. Jeigu visas filmo turinys bus tik sapnas, apgaulė ar išsigalvojimai, tai bus pats geriausias įmanomas sprendimas."

Gal tau... Nors tikriausiai man tai irgi būtų neblogas sprendimas, tačiau ką apie tai manytų Haruhi? Ji turbūt sugalvojo kokią nors labai šokiruojančią pabaigą, kuria nežmoniškai didžiuojasi.

Be to, nebenoriu daugiau klausytis jo kalbų apie sapnus, kurios tokios ilgos ir nuobodžios, o suprasti jas gali tik jis vienas.

Pakeliui namo nusprendžiau užeiti į prekybos centrą. Nupirkau pigiausio kačių kraiko ir kačių ėdalo, už ypatingai nupigintą kainą, ir dėl visa pikto pasiėmęs čekį išėjau iš parduotuvės. Šiamisenas savo letena nusišluostė savo veidą ir į mane pasižiūrėjo. Kai tik pradėjau eiti, katinas sekė iš paskos.

"Dabar klausykis. Kaip grįšim namo, nekalbėk ir elkis taip, kaip turėtų elgtis katinas."

"Nesuprantu, ką turi galvoje sakydamas, 'elgtis kaip katinas', bet kadangi taip sakai, taip ir darysiu."

"Nekalbėk. Ir į viską atsakyk 'miau'."

"Miau."

Mano sesuo ir mama išpūtė akis, kai pamatė, kad namo parnešiau benamę katę. Panaudojau tokį, iš anksto sugalvotą pasiteisinimą, "Jo savininkui reikėjo išvykti, todėl jis paprašė manęs juo pasirūpinti". Jos su malonumu su tuo sutiko, ypač mano sesuo, kuri džiugiai glostė Šiamiseną, kol demoniškas katinas paprasčiausiai murkė. Nemanai, kad tai ne itin katiniška?

Po palyginti ramios nakties, šiandien vėl turėjau grįžti į mokyklą. Nesijaučiau jaukiai palikdamas Šiamiseną namuose, todėl jį drauge atsinešiau į mokyklą. Kai pabandžiau jį įsidėti į krepšį, jis pagyrūniškai atsakė "Gerai, tada" ir įsiropštė į krepšį.". Paleisiu jį kur nors netoli mokyklos.

Iki mokyklos festivalio liko vos kelios dienos ir bruzdesys mokykloje, lyg sutartinai su Haruhi nuotaika, augo. Kas nutiko vakarykštei atsipalaidavusiai atmosferai?

Nuo ankstyvo ryto čia buvo pilna muzikinių instrumentų garsų ir dainuojančių žmonių balsų. Visur buvo žmonių, darančių visokius ženklus ir reklamas. Čia net buvo žmonių, kurie visur klajojo, apsirengę keistais kostiumais, nors net nenutuokiau, kokioje veikloje jie dalyvauja. Iš to galima spręsti, kad visai nebūtų keista, jei vienas ar du slaideriai iš paralelinės visatos įsilietų į šią minią. Vieninteliai žmonės, kurie neturėjo jokio entuziazmo, buvo iš klasės 1-5. Gal dėl to, kad visą jų entuziazmą išsiurbė Haruhi?

Kai įėjau į klasę, radau Haruhi jau sėdinčią savo vietoje ir kažką su užsidegimu rašančią.

"Tai galiausiai nusprendei parašyti scenarijų?"

Nuėjau prie savo suolo ir paklausiau. Haruhi garsiai suprunkštė ir pakėlusi galvą atsakė,

"Aišku, ne! Tai reklaminė filmo skrajutė!"

"Parodyk."

Ji pakėlė savo sąsiuvinį ir atkišo jį priešais pat mano veidą.

Pilna Asahinos Mikuru-čian neįkainojamų slaptų video kolekcija! Gailėsitės jei tai praleisit!

Komanda SOS išdidžiai pristato – labiausiai stulbinantis metų filmas! Ateikit ir pamatykit!

Po apačia buvo prirašyta visokių beprasmių dalykų su komentarais mažesniu šriftu apie tai, kaip netrukus baigiasi metai. Aš visai dėl to neprieštarauju, tačiau ar tai nesuklaidins žmonių pagalvoti, kad tik Asahina-san pasirodys šiame filme? Jei kas nors iš tikrųjų sugebės suvokti, koks čia per filmas, vien perskaitęs tą reklamą, tada jis nusipelnė mano pagarbos. Atvirai kalbant, net aš, operatorius, nesupratau, kokį filmą mes kuriame, nors nelabai ir turėjau progą pareikšti savo nuomonę šia tema. O pati Haruhi ką nors supranta? Vis dėlto, ji tikrai moka daug prirašyti į tokią skrajutę.

"Padarysiu šitos skrajutės kopijų ir per mokyklos festivalį dalinsiu jas prie mokyklos įėjimo. Hmm, bus tiesiog puiku! Jeigu mergina zuikė pasirodys tik per festivalio dieną, net Okabe neturės prie ko prikibti, ar ne?"

Na, ne, manau, kad turėtų. Vis dėlto, čia paprasta prefektūrinė gimnazija, turinti griežtas taisykles. Pakaks gal mokytojams kelti galvos skausmus!

"Be to, Asahina-san turės ruoštis savo klasės kavinei. Jau neminint Koizumio ir Nagato, kurie turi savo klasės veiklas. Mes būsim vieninteliai laisvi tą dieną."

Haruhi įtartinai į mane pasižiūrėjo,

"Tik nesakyk, kad tu pats ketini apsirengti kaip mergina zuikė?"

Kaip taip iš viso gali būti? Tavęs vienos pakaks. Aš galėsiu už tavęs pastovėti ir palaikyti reklaminį ženklą.

"Beje, ar žinai, kad iki mokyklos festivalio liko vos kelios dienos? Jis vyks šį savaitgalį."

"Tai aišku, kad žinau!"

"Nejaugi? Esi tokia atsipalaidavusi, tai pamaniau, kad sumaišei datas."

"Kaip aš tau galiu atrodyti atsipalaidavusi? Ar nematai, kad bandau sugalvoti filmo reklamą?"

"Nepaisant reklamavimo, ar neturėtum rūpintis svarbesniais dalykais? Kada bus pabaigtas filmas?"

"Greitai. Liko tik nufilmuoti kelias trūkstamas scenas, po filmavimo visas scenas suredaguoti, pridėti foninę muziką, vaizdo efektus ir tada viskas baigta!"

Na, tai stebina. Man asmeniškai atrodo, jog papildomų scenų, kurių reikia nufilmuoti, yra kur kas daugiau nei tų, kurias jau nufilmavome. Kokį filmą šita režisierė iš viso bando sukurti? Jau nekalbant apie tai, kad mums turbūt reikės praleisti dar daugiau laiko po filmavimo viską redaguojant, bet tikiuosi, kad klystu.

Per pertrauką, tarp trečiosios ir ketvirtosios pamokos.

"Kjonai-kun!"

Klasėje nuskambėjo balsas, kurio būtų pakakę, kad visi klasės mokiniai pašoktų iš savo vietų. Refleksiškai pasisukau, pamačiau pro klasės duris kyšančią Curujos-san galvą. Pro jos pečius matėsi švelnūs Asahinos-san pečiai.

"Ateik trumpam čia."

Nuskubėjau prie jų, tarytum būčiau trauktas energingos Curujos-san šypsenos. Haruhi toliau išlaikė įprotį per pertraukas pradingti, todėl jos čia nebuvo. Turbūt kur nors trainiojosi po mokyklą. Tai buvo puiki proga.

Kai išėjau į koridorių, Curuja-san iš karto pasičiupo mane už rankovės,

"Mikuru tau turi kai ką pasakyti!"

Asahina-san drebančiomis rankomis man padavė mažą popieriaus lapelį,

"Tai... Em, nuolaidų kuponas."

"Tai kuponas mūsų klasės keptų makaronų kavinei!" toliau paaiškino Curuja-san.

Aš tuoj pat jį dėkingai priėmiau. Jis atrodė kaip kažkoks bilietas. Remiantis tuo, kas ant jo buvo atspausdinta, užsisakant makaronus aš gaučiau 30 procentų nuolaidą,.

"Prašau ateiti su savo draugais."

Asahina-san švelniai nusilenkė, o Curuja-san plačiai plačiai išsižiojusi, lyg mangos personažė, nusišypsojo,

"Tam kartui viskas! Ate!"

Pasakė Curuja-san ir pradėjo nueiti, o Asahina-san sekė iš paskos, tačiau staiga sugrįžo prie manęs. Pamačiusi tai Curuja-san sukikeno ir sustojo mūsų palaukti.

Asahina-san sunėrė savo pirštus ir man pasakė,

"...Kjonai-kun,"

"Taip?"

"Dėl to, ką sakė Koizumis-kun... Manau, bus geriau, jei juo šitaip netikėsi... Aš taip sakau, o tu turbūt galvoji, kad aš Koizumį kun kritikuoju... tačiau..."

"Ar turi galvoje tai, kad jis vadina Haruhi Dievu?"

Jei taip, tada nesijaudink, aš juo irgi netikiu.

"Aš, em... aš turiu kitokį į tai požiūrį, nei jis, o tai reišia, am... Kad jis skiriasi nuo Koizumio-kun paaiškinimo."

Asahina-san atsiduso ir pasižiūrėjo į mane savo plačiai atmerktomis akimis,

"Suzumija-san iš tikrųjų turi galią pakeisti 'dabartį', tačiau nemanau, kad ji turi galią pakeisti pasaulio tvarką. Pasaulis toks buvo nuo pat pradžių, jis nebuvo sukurtas Suzumijos-san."

Tai reiškia... Tai visiškai priešinga Koizumiui?

"Manau, Nagato-san taip pat turi kitokią nuomonę."

Pasakė Asahina-san, pirštais sukinėdama savo uniformos kraštą,

"Em... Turbūt taip kalbėti neteisinga, bet..."

Curuja-san išsišiepusi stovėjo per atstumą, lyg motina kregždė, laukianti kol jos jauniklė galiausiai paliks lizdą. Man atrodo, kad ji kažką ne taip suprato.

Asahina-san, skambėdama labai neryžtingai, tęsė,

"Koizumio-san požiūris skiriasi nuo mūsų. Jei tavęs paprašyčiau...Em... Juo taip paprastai nepasitikėti, tai ne kaip skambėtų, tačiau..."

Ji labai jaudindamasi pamojavo rankomis,

"Atsiprašau, aš nelabai moku tai tinkamai paaiškinti, nes vis dar yra apribojimų... noriu pasakyti..."

Ji nulenkė, o po to vėl į mane pasižiūrėjo,

"Koizumio-kun kolegos turi savo teorijas, mes savo. Tikriausiai taip pat ir Nagato-san, todėl..."

Asahina-san pasižiūrėjo į mane, tarytum bandydama galiausiai sukaupti visą drąsą ir kažką nuspręsti. Ji tokia miela, net būdama tokia rimta. Aš drebėjau iš džiaugsmo, galėdamas iš taip arti stebėti jos gražų veidą. Pasitikėdamas savimi jai atsakiau,

"Suprantu, kaip iš vis Haruhi galėtų būti Dievas?"

Vietoj to, kad tikėčiau to šunsnukio religija, geriau prisidėčiau prie Asahinos-san sukurtos naujos religijos ir garbinčiau ją kaip pranašę. Ji bent jau pritrauktų daugiau tikinčiųjų. Galbūt ją net pripažintų oficialia religija.

"Man tavo paaiškinimą daug lengviau suprasti, nei Koizumio."

Asahina-san atskleidė džiugią šypseną; turbūt taip atrodytų saldžiosios pupelės, jei galėtų šypsotis.

"Em, ačiū. Tačiau Koizumis dėl to su manimi nesutinka. Prašau, suprask."

Pasakiusi labai dviprasmiškus žodžius, ji į mane pasižiūrėjo, o po to paskubomis apsisuko, lyg bandytų pabėgti. Aš net nebandžiau tavęs apkabinti

Asahina-san man švelniai pamojavo, o tada sekdama paskui Curuja-san, kaip juoda antytė paskui savo mamą, nuėjo.

Mums būtina padidinti tempą. Ėjau link klubo kambario, mąstydamas, kodėl aš apie tai taip rimtai galvoju. Norėjau kurį laiką pasinaudoti kompiuteriu. Ten kambaryje jau kai kas sėdėjo ir skaitė knygą, apsimovusi pažįstamą juodą skrybėlę ir juodą mantiją.

Man net nespėjus praverti burnos,

"Manau, tokios nuomonės yra Asahina Mikuru."

Pasakė Nagato, tarytum galėtų skaityti mintis.

"Suzumija Haruhi nėra kūrėja ir nėra atsakinga už šio pasaulio sukūrimą. Šis pasaulis egzistavo šioje būsenoje jau seniai egzistavo. Antgamtinės būtybės esperai, laiko anomalijos ir ateivių gyvybės formos nebuvo sukurtos dėl Suzumijos Haruhi norų, o egzistavo nuo pat pradžių. Suzumijos Haruhi tikslas yra pasąmoniškai atrasti šių būtybių egzistavimą. Ji pradėjo naudotis savo galiomis prieš trejus metus, tačiau jos atradimai nesuteikė jai savo vaidmens įsisąmoninimo. Ji gali ieškoti antgamtinių dalykų, tačiau jie visada prieštarauja jos požiūriui apie antgamtinį pasaulį. Taip yra todėl, kad vis dar yra grupė, kuri neleidžia jai to įsisąmoninti.

Ji ramiai kalbėjo, nerodydama jokios veido išraiškos. Nagato visą laiką į mane žiūrėjo savo veriančiomis akimis, o galiausiai tai pasakiusi nutilo,

"Ir tai būtume mes."

"Asahinos-san aiškinimas skiriasi nuo Koizumio. Ar būtų kenksminga, jei Haruhi pamatytų kažką nepaprasto?"

"Taip."

Nagato vėl nukreipė žvilgsnį link savo atverstos knygos, tarytum pokalbis būtų visai nesvarbus,

"Ji atkeliavo į šią laiko plokštumą tam, kad apgintų ateitį, iš kurios atkeliavo."

Mane apima nuojauta, kad ji taip paprastai kalba apie labai svarbius dalykus.

"Asahinos Mikuru laiko plokštumai Suzumija Haruhi yra kintamasis. Tam, kad stabilizuotų ateitį, būtina konkreti kintamojo reikšmė. Asahinos Mikuru misija pritaikyti priimtiną kintamojo reikšmę."

Nagato nesukeldama garso vertė puslapius. Jai tęsiant jos bejausmės juodos akys net nemirksėjo,

"Koizumis Icukis ir Asahina Mikuru turi skirtingus metodus, vykdant užduotis, susijusias su Suzumija Haruhi. Jie niekada nepripažins kitos pusės interpretacijos, nes vienos pusės teorija pažeistų kitos pusės esminius egzistavimo pagrindus."

Palauk... ar Koizumis nesakė, kad savo galias jis gavo tik prieš trejus metus?

Nagato greitai atsakė į mano klausimą,

"Niekas negali garantuoti, kad Koizumis Icukis sako tiesą."

Jo patrauklaus besišypsančio veido vaizdas šmėstelėjo mano galvoje. Iš tiesų, niekas negali garantuoti, kad juo galima pasitikėti. Koizumis tiesiog sugebėjo suteikti deramus paaiškinimus visiems dalykams, su kuriais iki šios susidūriau, tačiau daugiau nieko. Kas gali garantuoti, jog jo paaiškinimai teisingi? Net Asahina-san man sakė, kad juo netikėčiau, tačiau jai galioja tas pats, kas gali garantuoti, kad jos paaiškinimas teisingas?

Įdėmiai pasižiūrėjau į Nagato. Galbūt tai, ką sakė Koizumis buvo netiesa, ir galbūt Asahina-san nežino, kad jos nuomonė yra klaidinga. Tikriausiai tik ši tyli ateivė man nemeluotų.

"O ką tu galvoji? Kuris aiškinimas teisingas? Tu kažką minėjai apie auto-evoliuciją, kaip dėl to teorijos?"

"Kad ir kaip tiksliai aš tau tai perteikčiau, tu jokiu būdu negalėtum tam rasti tvirtų įrodymų."

"Kodėl?"

Tą akimirką pamačiau tai, ko anksčiau nemačiau. Buvo priblokštas, Nagato veide pamatęs sutrikusią išraišką,

"Niekas negali garantuoti, kad aš sakau tiesą."

Nagato padėjo savo knygą ir išeidama iš kambario pasakė,

"Bent jau ne tau."

Pradėjo skambėti skambutis, pranešantis apie netrukus prasidėsiančią pamoką.

Nesuprantu.

Kaip normalus žmogus gali suprasti

Tiek Koizumis, tiek Nagato, jie turėtų viską paaiškinti kalba, kurią pajėgtų suprasti žmonės! Aš net pradedu įtarti, kad jie tyčia taip kalba, kad niekas negalėtų suprasti. Jiedu turėtų praleisti daugiau laiko apgalvojant savo žodžius, kitaip niekas jų nesiklausys, nes žodžiai paprasčiausiai pro vieną ausį įeis, o pro kitą išeis.

Man einant sukryžiuotomis rankomis, pro mane praėjo gauja žmonių, apsirengusių viduramžių kostiumais ir nuėjo koridoriumi už kampo. Jei Nagato su savo juoda mantija įsimaišytų tarp šių žmonių, niekas jos net nepastebėtų. Galbūt kokia nors klasė nusprendė pradėti filmuoti savo mokslinės fantastikos filmą, nenorėdami leisti Haruhi susišluoti visos šlovės. Tai nebūtų taip blogai. Jie bent jau neturėtų taip kankintis, kaip aš, ir galėtų laimingai kurti savo filmą, vadovaujami režisieriaus, kuris turėtų bent kiek sveiko proto, ir duotų nuovokius nurodymus.

Giliai atsidusau ir nuėjau link klasės 1-5.

Haruhi buvo vienintelė, kuri galvojo, kad filmo kūrimas ėjosi pagal planą. Tuo tarp virš mano, Koizumio ir Asahinos-san veidų augo šešėliai.

Per filmavimą nutiko daugybė dalykų. Kurį laiką žaislinis šautuvas vietoj šratų šaudė vandenines kulkas; Asahina-san turėdavo kiekvieną kartą drebėti, kai Haruhi atsinešdavo vis kitos spalvos kontaktinį lęšį (auksiniai gali šaudyti šautuvo kulkas, o žalieji sukurti mikro juodąsias skyles) ir būti įkasta Nagato; sakuros vos pražydusios sekančią dieną nustojo žydėti; be to, atrodo, kad šventyklos balandžiai dabar pavirto į išnykusius karvelius keleivius (kaip slapta man pasakė Koizumis); net truputį pasikeitė Žemės precesija (remiantis Nagato).

Normalus pasaulis paskubomis važiavo velniop.

Tempiant savo išsekusį kūną namo, ūsuotasis gyvūnas vėl prasižiojo,

"Vadinasi, viskas bus gerai tol, kol tylėsiu priešais energingąją merginą?"

Katinas snaudė ant mano lovos sfinkso poza.

"O tu labai paklusnus." švelniai sučiupau ilgą Šiamiseno uodegą, tačiau ji galop išslydo man iš pirštų.

"Nes tu to paprašei. Vis dėlto, mane apima nuojauta, kad jeigu ta mergina išgirtų mane kalbantį, nenutiktų nieko gero."

"Na, remiantis Koizumiu, regis, taip."

Kadangi šitas katinas gali kalbėti, mums reikia sugalvoti įtikinančią priežastį, kuri paaiškintu, kodėl jis gali kalbėti. Paprasčiausias sprendimas būtų sukurti pasaulį, kuriame nebūtų keista pamatyti kalbančias kates. Tačiau koks būtų tas pasaulis? Ir kokios ten būtų katės?

Šiamisenas žiovavo ir laižydamasis savo uodegą pasakė,

"Katinai yra įvairūs, ar žmonės ne tokie patys?"

Labai norėčiau sužinoti, ką turi galvoje tuo "įvairūs".

"O ką darytumei, jeigu žinotum? Nemanau, kad galėtum katėms padaryti ką nors naudingo, nei kada nors suprasti, kaip katės mąsto."

Kaip man jau viskas įkyrėjo.