Suzumija Haruhi:Knyga3 Suzumijos Haruhi nuobodulys

Suzumijos Haruhi nuobodulys

Vieną dieną "Suzumijos Haruhi Komandos, Skirtos Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje" arba trumpiau, Komandos SOS, (iš tikrųjų, Literatūros klubo kambaryje) vadavietėje Haruhi, turėdama tiek pat entuziazmo, kiek beisbolo komandos kapitonas, kuris burtų keliu buvo išrinktas sakyti tradicinę sąžiningo žaidimo kalbą Koušien turnyre, paskelbė:

"Mes dalyvausime beisbolo turnyre!"

Tai nutiko vieną dieną birželį, kai buvo praėjusios dvi savaitės nuo "košmariškojo" nutikimo. Nuo tada nebesugebėjau susikaupti mokymuisi. Mano testų rezultatai tapo tikru košmaru tikrovėje, vos šios vasaros pradžioje. Atrodė, kad Haruhi visai nekreipia dėmesio į pamokas, tačiau jos rezultatai pateko į geriausiųjų dešimtuką. Jei šiame pasaulyje egzistuoja Dievas, esu įsitikinęs, kad jis šališkas ir piktavalis asmuo.

A, tiek to, visa tai nebesvarbu. Aš labiau susirūpinęs dėl Haruhi pranešimo. Na, apie ką ji šį kartą kalba?

Apsižvalgiau aplink ir pasižiūrėjau į kitų kambaryje buvusių žmonių trijulę.

Pirmiausia mano akis užkliuvo už Asahinos Mikuru, kurios veidas buvo nekaltas, kaip pradinukės. Jei prie jos nugaros pridėtum pūkuotus sparnelius, ji turbūt pavirstų mažą mielą angelėlį, skrendantį atgal į dangų – ji buvo tokia žavinga. Vis dėlto, taip pat puikiai žinau, kad net be to mielo veido ir gležnos figūros ji vis tiek būtų tiesiog nepakartojama. Dėl man nežinomų priežasčių, Asahina-san kambaryje buvo vienintelė, kuri nevilkėjo savo mokyklinės uniformos. Vietoj jos ji buvo apsivilkus rausvą slaugės uniformą. Pusiau pravėrusi savo mielas lūpas ji įdėmiai žiūrėjo į Haruhi. Ji nėra medicinos universiteto studentė ar coslplay apsėsta keistuolė, o tiesiog vykdo Haruhi įsakymus. Haruhi tikriausiai jį vėl nusipirko iš kokio neaiškaus tinklapio. Ji nuolat atneša keistų kostiumų ir verčia Asahiną-san juos vilkėti. Esu įsitikinęs, kad dauguma žmonių klaustų to paties klausimo – "Kokia prasmė vilkėti tokius drabužius?"

Ji atsakė, "O ar mums reikia tam priežasties?"

Haruhi Asahinai-san nurodė, "Tu visada privalai vilkėti šį kostiumą, kai tik esi šitam kambarį, visada!". Asahina-san priešinosi, sakydama "Bet, bet..." tačiau galų gale ašarotomis akimis vis tiek pakluso Haruhi komandoms. Ji atrodė tokia nepakartojama, kad kartais jaučiau, kad privalau ją iš nugaros apkabinti. Vis dėlto, iki šios nesugebėjau to padaryti. Prisiekiu.

Beje, jūsų žiniai, prieš dvi savaites jos įprasta apranga buvo tarnaitės kostiumas, tačiau dabar jis kabo kampe ant pakabos. Iš tikrųjų, tarnaitės kostiumas Asahinai-san tinka labiau ir man asmeniškai patinka labiau, todėl labai tikiuosi, kad ji greitai prie jo sugrįš. Manau, Asahina-san išpildytų publikos prašymą, nors dėl to būtų suglumusi ir susigėdusi. Aha, tai būtų puiku.

Išgirdusi Haruhi kalbą, apie beisbolo turnyrą, slaugė Asahina-san pasakė,

"E......?"

Ji išleido švelnų kaip kanarėlės garsą, o po to vėl nutilo. Tai savaime suprantama reakcija.

Pasukau žvilgsnį kitą kambaryje buvusią merginą.

Jos aukštis buvo panašus į Asahinos-san, tačiau jos buvimas, palyginus su Asahina-san, buvo kaip palyginus kopūstą su saulėgrąža. Nagato Juki, kaip visada, nutaisiusi savo žvilgsnį į kietaviršelę knygą, visiškai nesiskyrė nuo savo aplinkos.

Kas kokias dešimt sekundžių ji pirštu perversdavo puslapį, ir tik tada žmonės galėdavo suprasti, kad ši mergina vis dar buvo gyva. Esu tikras, kad papūgos už ją daugiau kalbėtų, o už ją judresnis būtų net žiemojantis kurmis.

Jos buvimas čia nedarė jokio skirtumo, nebuvo jokio reikalo ją detaliai apibūdinti. Iš esmės ji buvo pirmametė, kaip aš ir Haruhi. Ji yra vienintelė Literatūros klubo narė – originalioji šio kambario savininkė. Kitaip tariant, mūsų klubas, Komanda SOS, pasiskolino šį kambarį iš Literatūros klubo. Nors tiksliau kalbant, mes užgrobėm šį kambarį, kaip kokie parazitai. Žinoma, mokykla tam nepritarė, nes mūsų paraišką sukurti klubą mokinių taryba ignoravo.

"......"

Nusukau savo žvilgsnį nuo neišraiškingo Nagato veido ir pamačiau šalia jos sėdėjusio Koizumio Icukio gražų besišypsantį veidą. Jis džiugiai į mane pasižiūrėjo. Šio vyruko nuomonė mažiau svarbi net nei Nagato. Paslaptingasis persikėlęs mokinys – ar bent jau Haruhi jį taip pavadino – nusibraukė į šoną savo plaukus ir lėtai nusišypsojo, tuo mane labai sunervindamas. Mūsų akims susitikus, kai jis gūžtelėjo savo pečiais mane apėmė didelis noras jam smogti. Jis rimtai prašėsi į snukį.

"Kur sakei, kad dalyvausime?"

Kadangi niekas nieko nesakė, aš, kaip visada, turėjau atsakyti visos grupės vardu. Kodėl visi su manimi elgiasi, kaip su kokiu bendravimo su Haruhi įrankiu? Tai labiau varginantis darbas, nei galvojate.

"Štai!"

Haruhi linksmai man padavė skrajutę. Žvilgtelėjau į Asahiną-san, kuri dėl skrajučių turi blogų prisiminimų, ir pamačiau kaip ji drebėdama atsitraukia, o tada perskaičiau žodžius, užrašytus ant popieriaus lapo.

"Devintasis mėgėjų beisbolo turnyras."

Tai tikriausiai kažkoks turnyras, per kurį išsiaiškinama, kuri komanda stipriausiai mieste. Jis organizuojamas miesto tarybos ir, atrodo, turi ilgą istoriją, nes yra rengiamas kiekvienais metais.

"Hmm......"

Sumurmėjau ir pakėliau galvą. Haruhi šimtaprocentinė šypsena tiesiog švytėjo man į akis, todėl ne savo noru turėjau per pusę žingsnio atsitraukti atgal.

"Na, tai kas dalyvaus šitame turnyre?"

Atsakymą jau ir taip, tačiau vis tiek nusprendžiau paklausti.

"Tai aišku, kad mes!" kategoriškai pareiškė Haruhi.

"Kai sakai 'mes', turi galvoje mane, Asahiną-san, Nagato ir Koizumį?"

"O ką daugiau?"

"O kaip dėl mūsų pačių planų?"

"Mums reikia rasti dar keturis žmones."

Kaip visada, ji girdi tik tuos dalykus, kuriuos nori girdėti. Staiga apie kai ką pagalvojau.

"O tu bent žinai beisbolo taisykles?"

"Daugmaž. Jame reikia tik mėtyti, gaudyti, bėgioti po bazes, šliuožti ir blokuoti. Trumpam buvau įstojusi į beisbolo komandą, todėl žinau pradmenis. "

"'Trumpam'? Kiek laiko tu buvai įstojusi?"

"Mažiau nei valandą. Buvo baisiai nuobodu, todėl išėjau."

Jei beisbolas toks nuobodus, tai kodėl tada dalyvauti beisbolo turnyre? Ir kodėl mes irgi turime dalyvauti? Gavusi šį mane savaime suprantamą klausimą, Haruhi atsakė štai taip,

"Tai šansas mums paskelbti apie savo egzistavimą visam pasauliui! Jei laimėsime šį turnyrą, Komandos SOS vardas akimirksniu taps visiems gerai žinomas! Tai nuostabi proga!"

Pirmiausia, nenoriu, kad šitos komandos vardas būtų dar labiau žinomas. Antra, kas iš to, jei Komanda SOS akimirksniu taps garsi? Kaip suprasti, "tai nuostabi proga"?

Aš nežinojau, ką sakyti, o Asahina-san atrodė tokia pat pritrenkta. Koizumis tik suvapėjo "Tai štai kaip." visai neatrodydamas susirūpinęs. Ar Nagato buvo suglumusi? Ji turbūt net negirdėjo, apie ką buvo kalbama, nes jos bejausmis veidas toliau buvo sustingęs lyg būtų porcelianinis.

"Ar tai ne puiki mintis, Mikuru-čian?"

Užklupta netikėto Haruhi klausimo, Asahina-san atrodė sunerimusi,

"Ė? Bet... Bet......"

"Na, tai kaip?"

Lyg krokodilė, sėlinanti link mažos stirnos, geriančios vandenį iš ežero, Haruhi nuslinko už Asahinos-san, kuri ketino atsistoti, ir sučiupo mažąją slaugę – ar, tiksliau sakant, ligoninės tarnautoją – iš už nugaros.

"Kjaa! K... Ką tu darai?!"

"Klausykis, Mikuru-čian, šioje komandoje vadės įsakymai yra neginčijami. Nepaklusnumas yra rimtas nusikaltimas! Jei turi kokių nors klausimų, išklausysime juos per susirinkimą!"

Susirinkimą? Ji turi galvoje tuos susirinkimus, kuriuos ji kelia tada, kai tik užsimano mums į gerkles prigrūsti savo keistų idėjų?

Kol Asahina-san spurdėjo, Haruhi apsivijo jos kaklą savo gyvates primenančiomis rankomis,

"Juk beisbolas skamba smagiai? Be to, žinok, mūsų tikslas yra laimėti! Nei vienas pralaimėjimas nebus priimtinas! Nes aš nekenčiu pralaimėti!"

"Vaa......"

Drebėdama Asahina-san išpūtė akis ir paklaikusiai išraudo. Haruhi, tvirtai laikydama Asahiną-san, tarytum profesionali imtynininkė, ir kandžiodama jos ausį, piktai pasižiūrėjo į mano veidą, kuriame turbūt atsispindėjo pavydo išraiška.

"Dėl ko nors prieštaraujat?"

Nebūtų jokio skirtumo, net jei prieštarautumėme. Nesvarbu, ką sakome, tu vis tiek nesiklausai.

"Nematau, kodėl turėtume." sutiko Koizumis.

Ei! Baik su viskuo aklai sutikti! Ar negali kartas nuo karto paprieštarauti?

"Na, tada varau iš beisbolo komandos pasiimti visus reikalingus daiktus!"

Haruhi išbėgo iš kambario lyg mažas tornadas. Galiausiai paleista iš Haruhi gniaužtų, išsekusi Asahina-san susmuko ant kėdės.

Koizumis pasidalino savo mintimis:

"Manau, turėtume džiaugtis, kad ji neketina pradėti ateivių sugavimo operacijos ar neplanuoja žygio neatpažintų paslaptingų gyvūnų paieškai. Beisbolas niekaip nesusijęs su antgamtiniais reiškiniais, kurių mes labiausiai baiminamės, tiesa?"

"Na, taip."

Nusprendžiau tam kartui su juo sutikti. Kol Haruhi užsiėmusi beisbolu, tikriausiai nepradės pliaukšti apie ateivius, keliautojus laiku ir esperus. Tokiu atveju, vietoj to, kad klaidžiotume po miestą, ieškodami antgamtinių nutikimų, kuriuos rasti yra beveik neįmanoma (tai pagrindinė Komandos SOS veikla), geriau pažaisime beisbolą. Be to, net Asahina-san sutikdama linkčioja.

Vis dėlto, mūsų spėlionių strėlės buvo itin netikslios. Jos nepataikė net į takinį, o tik į sieną, ant kurios jis kabėjo, ir ją perėjusios kiaurai, kažkur nuskrido. Deja, tik vėliau apie tai sužinojau.

Bet kokiu atveju, aš galvoju, kad jai tiktų bet kas, kas gali pritraukti dėmesio. Komanda SOS, kuriai pradžią davė Haruhi, ne tik turėjo niekingą pavadinimą, tai buvo net ne klubas, jau nekalbant apie tai, kad jo nepripažino mokykla, jis buvo sukurtas vien dėl to, kad ji taip užsimanė.

Oficialus pavadinimas "Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Suzumijos Haruhi Komanda" yra ne tik ilgas ir beprasmis, jis skamba tiesiog kaip abstrakti nesąmonė. Po to, kai mano pasiūlymas sutrumpinti pavadinimą buvo beširdiškai atmestas, neturėjau kitų progų jį pakeisti.

Kai kartą paklausiau Haruhi, kokia veikla užsiėmė klubas, ji atsakė atrodydama lyg kareivis, kuris į nelaisvę paėmė priešų generolą.

"Surasti ateivius, keliautojus laiku ir esperus, ir su jais pasilinksminti!"

Tai buvo garsioji Suzumijos Haruhi citata, nuo pat pradžių puikiai žinoma mokykloje, ir nuo to laiko, kai ji ją pasakė, buvo susieta su visomis keistenybėmis.

Žinot, toks elgesys, kaip varnų, kurios ieško blizgančių daiktų, ar kačių, kurios tuoj pat nulekia prie mažų ir krypuojančių daiktų, ar žmonių, kurie tuoj pat nuskuba pasiimti insekticidų, vos pamato virtuvėje tarakoną. Kai tik ji pamato kažką, kas ją domina, tai gali būti kvadratas, netbolas ar kriketas, ji tučtuojau sušunka "Aš noriu tai daryti!". O galbūt turėčiau būti dėkingas, kad nežaidžiam regbio, nes tada reikėtų daug daugiau žmonių.

Paprastai kalbant, Haruhi buvo tiesiog nuobodu.

Neturiu supratimo, koks buvo derybų procesas, tačiau Haruhi sugrįžo lyg ciklonas, besinešdama visą dėžę beisbolo reikmenų. Kartoninėje dėžėje, kurioje atrodė, kad galėtų būti apleistas šuniukas, buvo devynios nusidėvėjusios beisbolo pirštinės, beisbolo lazda, ant kurios buvo daugybė įlenkimų, ir taip pat keli purvini kieti beisbolo kamuoliukai.

"Palauk,"

Pasakiau, vėl pažiūrėjęs į skrajutės aprašymą,

"Tai softbolo turnyras. Kodėl tu atneši beisbolo kamuoliukus?"

"O koks skirtumas? Jie vis tiek kamuoliukai – jei lazda juos atmuši, jie skrenda. Dėl to nesijaudink."

Prisimenu, kad paskutinį kartą šį žaidimą žaidžiau pradinėje, tačiau puikiai žinojau pagrindinį skirtumą tarp beisbolo ir softbolo – kai gauni iš beisbolo kamuoliuko – skauda daug labiau.

"Tada viskas bus gerai tol, kol į ką nepataikysim!"

Haruhi atmetė mano nuomonę, žiūrėdama, tarytum nesuprastų, dėl ko čia kelti vėją.

Pasidaviau.

"Tai kada vyks tos rungtynės?"

"Šį sekmadienį."

"Juk tai poryt! Tai pernelyg anksti!"

"Bet aš jau užregistravau. A, nesijaudink, komandos pavadinimas bus 'Komanda SOS'. Viskas tvarkoje."

Jaučiausi susierzinęs.

"...ir kur ketini rasti kitų komandos narių?"

"Galim tiesiog pagriebti bet kurį praeivį."

Atrodo, kad ji apie tai kalba rimtai. Išskyrus vieną žmogų, kiekvienas žmogus, kuris pakliūna į Haruhi į akis, būna nenormalus. Ši reta išimtis esu aš. Ir neturiu jokių ketinimų susipažinti su žmonėmis, kurie dar labiau apsunkintų mano gyvenimą.

"Aišku, tik pakentėk. Aš pasirūpinsiu komandos surinkimu. Pirmiausiai..."

Pagalvojau apie visus 1-5 klasėje esančius vaikinus. Vieninteliai, kurie nedvejodami ateitų... Taip, turbūt, Tanigučis ir Kunikidas.

Išgirdusi mano pasiūlymą, Haruhi atsakė,

"Jiedu tiks."

Ji savo klasiokus laiko paprasčiausiais daiktais.

"Geriau nei niekas."

Kiti vaikinai tikriausiai iš karto pabėgtų, vos tik paminėčiau Suzumijos Haruhi vardą. Na, kur rasti dar du žaidėjus?

"Atsiprašau,"

Asahina-san mandagiai pakėlė ranką ir pasakė,

"Aš galėčiau pasikviesti savo draugę......"

"Gerai, tiks."

Haruhi akimirksniu atsakė. Panašu, kad tinka bet kas. Na, tu nieko nesupranti, nes tau tas pats, bet aš nerimauju. Asahinos-san draugė? Iš kur ir kada ta jos draugė? Asahina-san turbūt pastebėjo mano susirūpinusią išraišką ir man pasakė,

"Viskas gerai... Aš ją sutikau klasėje,"

Pridėjo Asahina-san, bandydama nuraminti mano baimes. Tuo metu Koizumis irgi prabilo,

"Tokiu atveju, galbūt aš taip pat turėčiau pasikviesti draugą? Iš tiesų, pažįstu kai ką, kas labai domisi mūsų klubu..."

Užčiaupiau ji, jam nespėjus pabaigti. Tau nėra jokio reikalo čia kviesti savo draugelius, jie vis tiek būtų išsigimėliai.

"Ką nors sugalvosiu."

Jei tinka bet kas, pažįstu ir kitų žmonių. Patenkinta Haruhi linktelėjo galva.

"Tada pradėsim treniruotis!"

O varge, taip ir tikėjausi, kad prieisim prie šitos temos.

"Pradėsim dabar!"

Dabar? Kur?

"Mokyklos stadione."

Pirmyn! Pro atidarytą langą girdėjosi beisbolo komandos šauksmai.

Be to – žinau, kad keista taip staiga pakeisti – turėčiau leisti jums žinoti, kad, neskaitant manęs, kiti keturi šiame kambaryje susirinkę žmonės dėl įvairių priežasčių yra nenormalūs žmonės. Tik Haruhi apie tai nežino. Kiti trys savo noru man atskleidė savo tapatybes ir tikėjosi, kad aš suprasiu. Jei mano sveikas protas būtų laikomas Žeme, tada tie trys yra tokie nesuvokiami, kaip objektai, skrendantys už Plutono orbitos. Vis dėlto, praėjusio mėnesio pabaigoje patyriau keletą nutikimų, kurie privertė mane patikėti, kad jie gali sakyti tiesą. Aš niekada nenorėjau jos žinoti, tačiau nuo tada, kai buvau įtrauktas į Haruhi klubą, niekam nerūpėjo mano norai.

Trumpai tariant, vienintelė priežastis, dėl kurios Asahina-san, Nagato ir Koizumis atsirado šioje mokykloje, yra dėl Haruhi. Atrodo, kad jie visi nežmoniškai ja susidomėję.

Tačiau man asmeniškai ji tik labai arogantiška mergiotė. Vis dėlto, aš buvau vienintelis, kuris taip galvojo, o pastaruoju metu net aš pradėjau abejoti šiuo įsitikimu.

Galiu garantuoti, kad aš nebuvau tas, kuris išprotėjo.

Tai visas pasaulis išprotėjo.

Dėl anksčiau minėtų patyrimų, dabar su kitais nenormaliaisias komandos nariais stovėjau dulkėtame mokyklos stadione.

Būdami išvaryti iš aikštės, beisbolo komandos nariai į mus spoksojo prislėgtais žvilgsniais. Turiu galvoje, kaip kitaip jie turėtų reaguoti? Netikėtai pasirodė paslaptingas klubas su mergina, atrodančią kaip jų lyderė, vilkinčią jūreivės uniformą, mosuojančią beisbolo lazdą ir šūkaujančią lyg būtų pamišusi. Jiems būnant priblokštiems, stadionas, kuris buvo skirtas beisbolo komandai, jiems net nepastebėjus buvo okupuotas. Kaip jie neturėtų būti sutrikę?

Ir be viso to, visi mūsų grupėje vilkėjo įprastas mokyklines uniformas, nepaisant vienos tarp mūsų įsipainiojusios slaugės.

"Pradėsime nuo tūkstančio smūgių!"

Kai tik Haruhi tai paskelbė, mes, stovėdami eilėje netoli metiko pozicijos, buvome apipilti kamuoliukų lietaus.

"Kjaa!"

Asahina-san atsiklaupė ant žemės ir pirštine užsidengė galvą, o aš rizikavau gyvybe ir gaudžiau kamuoliukus, neleisdamas jiems į ją pataikyti. Iš tiesų, kiekvienas Haruhi smūgis savyje turėjo žudantį jausmą. Nesvarbu, ką ši mergiotė daro, ji niekada neturi gailesčio.

Koizumis kaip visada šypsojosi, lengvai susitvarkydamas su skriejančiais kamuoliukais.

"Hmm, senokai teko žaisti. Apima nostalgiškas jausmas."

Koizumis lengvai išsisukinėjo nuo Haruhi žvėriškų smūgių, atskleisdamas man savo baltus kaip sniegas dantis. Jei turi šitiek daug energijos, kodėl neateini padėti apginti Asahinos-san?

Pasisukau link Nagato, kuri žiūrėjo į Haruhi, visiškai nejudėdama. Ji tiesiog ten stovėjo, visiškai nekreipdama dėmesio į kamuoliukus, skrendančius į jos pusę. Ji nepajudėdavo net tada, kai kamuoliukas praskrisdavo keli centimetrai nuo jos ausies. Retkarčiais ji lėtai, kaip per atstumą valdomas robotas, pajudindavo savo kairiąją ranką, ant kurios buvo pirštinė, ir pagaudavo kamuoliukus, kurie tiesiogiai į ją pataikytų, o tada vėl lėtai nuleisdavo savo ranką. Turėtum labiau judėti... O gal turėčiau tave pagirti už geras akis?

Turbūt man nereikėjo kreipti dėmesio į kitus žmones, nes tuo metu kietas kamuoliukas praskrido pro mano pirštinę ir nuskridęs pro mano kojas trenkėsi tiesiai į Asahinos-san kelį. Koks aš aplaidus.

"Ai!"

Suklykė slaugė Asahina-san,

"Skauda......!"

Jai pradėjus verkti, aš nebegalėjau to daugiau pakęsti.

"Pridenkit mane!"

Sušukęs tai Koizumiui ir Nagato, pridengiau Asahiną-san ir evakavau ją už baltos linijos.

"Ei! Kur judu einat? Kjonai! Mikuru-čian! Staigiai varot atgal!"

"Žaidėja sužeista!"

Pamojavau ranka ir nekreipiau dėmesio į Haruhi įsakymus, o tada paėmiau už Asahinos-san rankos ir nuvedžiau ją į slaugės kabinetą. Esu tikras, kad ten jos kostiumas labiau tiktų, nei dulkėtame klubo kambaryje ar sporto aikštėje. Dėl to tikrai neklystu.

Atrodo, kad Asahina-san, kuri rankomis nuolatos šluostėsi akis, tik koridoriuje suprato, jog eidama petys petin rėmėsi būtent į mane.

"Kjaa!"

Ji sušuko taip mielai, kad norėjau tai įrašyti, o po to atsitraukė, žiūrėdama į mane truputį paraudusiais skruostais,

"Kjonai-kun, negalima. Jei tu būsi man pernelyg artimas... Tai vėl nutiks..."

Kas vėl nutiks? Gūžtelėjau pečiais ir pasakiau,

"Asahina-san, jau gali eiti namo. Aš pasakysiu Haruhi, kad tavo sužeistai kojai sugyti prireiks dviejų dienų."

"Bet..."

"Nesijaudink. Haruhi dėl visko kalta, o tau dėl nieko nereikia savęs kaltinti."

Pasakiau jai, mojuodamas ranka. Asahina-san truputį nulenkė savo galvą, o po to į mane pasižiūrėjo. Jos ašarotos akys tik dar labiau padidino jos žavesį.

"Ačiū."

Asahinai-san nusišypsojus tokia nepakartojama šypsena, kad man vos nepakirto kojų, ji galiausiai lyg gailėdamasi apsisuko ir nuėjo. Ar negalėtų Haruhi bent sykį iš jos pasimokyti? Manau, kad būdama tokia ji atrodytų visai neprastai.

Kai grįžau į aikštę, treniruotė toliau tęsėsi. Nors mano nuostabai beisbolo komandos nariai dabar buvo gynyboje, o Koizumis ir Nagato stovėjo už aikštės.

Kai Koizumis mane pamatė, jis man linksmai nusišypsojo.

"O, sugrįžai!"

"Ką ji dabar sumąstė?"

"Kaip kad matai. Atrodo, kad ji nebuvo patenkinta mūsų pasirodymu, todėl visą laiką buvo štai taip."

Ji buvo paprasčiausiai neįtikėtina. Kiekvienas jos atmuštas kamuoliukas nulėkdavo ten, kur ji ir ketindavo.

Mes trys, neturėdami ką daugiau daryti, stebėjome stulbinančius Haruhi smūgius, kol galiausiai ši pamišėlė nuleido savo lazdą ir atrodydama patenkinta nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

"Ji tikrai stebina. Ji iš tikrųjų atmušė lygiai tūkstantį kartų."

"Labiau stebina tai, kad tu pasivarginai suskaičiuoti."

"......"

Nagato tyliai apsisuko, o aš nusekiau paskui ją.

"Ei,"

Pašaukiau mažąją mokyklinukę, vilkinčią jūreivės uniformą.

"Ar galėtum padaryti taip, kad rungtynių dieną lytų? Didelę liūtį, dėl kurios turėtų atšaukti rungtynes."

"Tai nėra neįmanoma."

Toliau eidama paprastai atsakė Nagato.

"Tačiau nerekomenduočiau."

"Kodėl?"

"Dalinis aplinkos informacijos keitimas gali turėti šalutinį poveikį planetos ekosistemai."

"Šalutinį poveikį? O kiek laiko?"

"Nuo kelių šimtų iki dešimčių tūkstančių metų."

Na, ilgokai.

"Tada geriau to nedaryti."

"Būtent."

Nagato penkis milimetrus linktelėjo galva, o po to nesustodama nuėjo į priekį.

Apsisukau ir pamačiau, kad Haruhi stovi metiko pozicijoje ir ruošiasi mesti.