Suzumija Haruhi:Knyga3 Suzumijos Haruhi nuobodulys

Suzumijos Haruhi nuobodulys

Vieną dieną "Suzumijos Haruhi Komandos, Skirtos Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje" arba trumpiau, Komandos SOS, (iš tikrųjų, Literatūros klubo kambaryje) vadavietėje Haruhi, turėdama tiek pat entuziazmo, kiek beisbolo komandos kapitonas, kuris burtų keliu buvo išrinktas sakyti tradicinę sąžiningo žaidimo kalbą Koušien turnyre, paskelbė:

"Mes dalyvausime beisbolo turnyre!"

Tai nutiko vieną dieną birželį, kai buvo praėjusios dvi savaitės nuo "košmariškojo" nutikimo. Nuo tada nebesugebėjau susikaupti mokymuisi. Mano testų rezultatai tapo tikru košmaru tikrovėje, vos šios vasaros pradžioje. Atrodė, kad Haruhi visai nekreipia dėmesio į pamokas, tačiau jos rezultatai pateko į geriausiųjų dešimtuką. Jei šiame pasaulyje egzistuoja Dievas, esu įsitikinęs, kad jis šališkas ir piktavalis asmuo.

A, tiek to, visa tai nebesvarbu. Aš labiau susirūpinęs dėl Haruhi pranešimo. Na, apie ką ji šį kartą kalba?

Apsižvalgiau aplink ir pasižiūrėjau į kitų kambaryje buvusių žmonių trijulę.

Pirmiausia mano akys užkliuvo už Asahinos Mikuru, kurios veidas buvo nekaltas, kaip pradinukės. Jei prie jos nugaros pridėtum pūkuotus sparnelius, ji turbūt pavirstų mažą mielą angelėlį, skrendantį atgal į dangų – ji buvo tokia žavinga. Vis dėlto, taip pat puikiai žinau, kad net be to mielo veido ir gležnos figūros ji vis tiek būtų tiesiog nepakartojama. Dėl man nežinomų priežasčių, Asahina-san kambaryje buvo vienintelė, kuri nevilkėjo savo mokyklinės uniformos. Vietoj jos ji buvo apsivilkus rausvą slaugės uniformą. Pusiau pravėrusi savo mielas lūpas ji įdėmiai žiūrėjo į Haruhi. Ji nėra medicinos universiteto studentė ar coslplay apsėsta keistuolė, o tiesiog vykdo Haruhi įsakymus. Haruhi tikriausiai jį vėl nusipirko iš kokio nors neaiškaus tinklapio. Ji nuolat atneša keistų kostiumų ir verčia Asahiną-san juos vilkėti. Esu įsitikinęs, kad dauguma žmonių klaustų to paties klausimo – "Kokia prasmė vilkėti tokius drabužius?"

Ji atsakė, "O ar mums reikia tam priežasties?"

Haruhi Asahinai-san nurodė, "Tu visada privalai vilkėti šį kostiumą, kai tik esi šitam kambarį, visada!". Asahina-san priešinosi, sakydama "Bet, bet..." tačiau galų gale ašarotomis akimis vis tiek pakluso Haruhi komandoms. Ji atrodė tokia nepakartojama, kad kartais jaučiau, kad privalau ją iš nugaros apkabinti. Vis dėlto, iki šiol nesugebėjau to padaryti. Prisiekiu.

Beje, jūsų žiniai, prieš dvi savaites jos įprasta apranga buvo tarnaitės kostiumas, tačiau dabar jis kabo kampe ant pakabos. Iš tikrųjų, tarnaitės kostiumas Asahinai-san tinka labiau ir man asmeniškai patinka labiau, todėl labai tikiuosi, kad ji greitai prie jo sugrįš. Manau, Asahina-san išpildytų publikos prašymą, nors dėl to būtų suglumusi ir susigėdusi. Aha, tai būtų puiku.

Išgirdusi Haruhi kalbą, apie beisbolo turnyrą, slaugė Asahina-san pasakė,

"E......?"

Ji išleido švelnų kaip kanarėlės garsą, o po to vėl nutilo. Tai savaime suprantama reakcija.

Pasukau žvilgsnį kitą kambaryje buvusią merginą.

Jos ūgis buvo panašus į Asahinos-san, tačiau jos buvimas, palyginus su Asahina-san, buvo kaip palyginus kopūstą su saulėgrąža. Nagato Juki, kaip visada, nutaisiusi savo žvilgsnį į kietaviršelę knygą, visiškai nesiskyrė nuo aplinkos.

Kas kokias dešimt sekundžių ji pirštu perversdavo puslapį, ir tik tada žmonės galėdavo suprasti, kad ši mergina vis dar buvo gyva. Esu tikras, kad papūgos už ją daugiau kalbėtų, o už ją judresnis būtų net žiemojantis kurmis.

Jos buvimas čia nedarė jokio skirtumo, nebuvo jokio reikalo ją detaliai apibūdinti. Iš esmės, ji buvo pirmametė, kaip aš ir Haruhi. Ji yra vienintelė Literatūros klubo narė – originalioji šio kambario savininkė. Kitaip tariant, mūsų klubas, Komanda SOS, pasiskolino šį kambarį iš Literatūros klubo. Nors tiksliau kalbant, mes užgrobėm šį kambarį, kaip kokie parazitai. Žinoma, mokykla tam nepritarė, nes mūsų paraišką sukurti klubą mokinių taryba tiesiog ignoravo.

"......"

Nusukau savo žvilgsnį nuo neišraiškingo Nagato veido ir pamačiau šalia jos sėdėjusio Koizumio Icukio gražų besišypsantį veidą. Jis džiugiai į mane pasižiūrėjo. Šio vyruko nuomonė mažiau svarbi net nei Nagato. Paslaptingasis persikėlęs mokinys – ar bent jau Haruhi jį taip pavadino – nusibraukė į šoną savo plaukus ir lėtai nusišypsojo, tuo mane labai sunervindamas. Mūsų akims susitikus, kai jis gūžtelėjo savo pečiais mane apėmė didelis noras jam smogti. Jis rimtai prašėsi į snukį.

"Kur sakei, kad dalyvausime?"

Kadangi niekas nieko nesakė, aš, kaip visada, turėjau atsakyti visos grupės vardu. Kodėl visi su manimi elgiasi, kaip su kokiu bendravimo su Haruhi įrankiu? Tai labiau varginantis darbas, nei galvojate.

"Štai!"

Haruhi linksmai man padavė skrajutę. Žvilgtelėjau į Asahiną-san, kuri dėl skrajučių turi blogų prisiminimų, ir pamačiau kaip ji drebėdama atsitraukia, o tada perskaičiau žodžius, užrašytus ant popieriaus lapo.

"Devintasis mėgėjų beisbolo turnyras."

Tai tikriausiai kažkoks turnyras, per kurį išsiaiškinama, kuri komanda stipriausiai mieste. Jis organizuojamas miesto tarybos ir, atrodo, turi gana ilgą istoriją, nes yra rengiamas kiekvienais metais.

"Hmm......"

Sumurmėjau ir pakėliau galvą. Haruhi šimtaprocentinė šypsena tiesiog švytėjo man į akis, todėl ne savo noru turėjau per pusę žingsnio atsitraukti atgal.

"Na, tai kas dalyvaus šitame turnyre?"

Atsakymą jau ir taip žinojau, tačiau vis tiek nusprendžiau paklausti.

"Tai aišku, kad mes!" kategoriškai pareiškė Haruhi.

"Kai sakai 'mes', turi galvoje mane, Asahiną-san, Nagato ir Koizumį?"

"O ką daugiau?"

"O kaip dėl mūsų pačių planų?"

"Mums reikia rasti dar keturis žmones."

Kaip visada, ji girdi tik tuos dalykus, kuriuos nori girdėti. Staiga apie kai ką pagalvojau.

"O tu bent žinai beisbolo taisykles?"

"Daugmaž. Jame reikia tik mėtyti, gaudyti, bėgioti po bazes, šliuožti ir blokuoti. Trumpam buvau įstojusi į beisbolo komandą, todėl žinau pradmenis."

"'Trumpam'? Kiek laiko tu buvai įstojusi?"

"Mažiau nei valandą. Buvo baisiai nuobodu, todėl išėjau."

Jei beisbolas toks nuobodus, tai kodėl tada dalyvauti beisbolo turnyre? Ir kodėl mes irgi turime dalyvauti? Gavusi šį man savaime suprantamą klausimą, Haruhi atsakė štai taip,

"Tai šansas mums paskelbti apie savo egzistavimą visam pasauliui! Jei laimėsime šį turnyrą, Komandos SOS vardas akimirksniu taps visiems gerai žinomas! Tai nuostabi proga!"

Pirmiausia, nenoriu, kad šitos komandos vardas būtų dar labiau žinomas. Antra, kas iš to, jei Komanda SOS akimirksniu taps garsi? Kaip suprasti, "tai nuostabi proga"?

Aš nežinojau, ką sakyti, o Asahina-san atrodė tokia pat pritrenkta. Koizumis tik suvapėjo "Tai štai kaip." visai neatrodydamas susirūpinęs. Ar Nagato buvo suglumusi? Ji turbūt net negirdėjo, apie ką buvo kalbama, nes jos bejausmis veidas toliau buvo sustingęs lyg būtų porcelianinis.

"Ar tai ne puiki mintis, Mikuru-čian?"

Užklupta netikėto Haruhi klausimo, Asahina-san atrodė labai sunerimusi,

"Ė? Bet... Bet......"

"Na, tai kaip?"

Lyg krokodilė, sėlinanti link mažos stirnos, geriančios vandenį iš ežero, Haruhi nuslinko už Asahinos-san, kuri ketino atsistoti, ir sučiupo mažąją slaugę – ar, tiksliau sakant, ligoninės tarnautoją – iš už nugaros.

"Kjaa! K... Ką tu darai?!"

"Klausykis, Mikuru-čian, šioje komandoje vadės įsakymai yra neginčijami. Nepaklusnumas yra rimtas nusikaltimas! Jei turi kokių nors klausimų, išklausysime juos per susirinkimą!"

Susirinkimą? Ji turi galvoje tuos susirinkimus, kuriuos ji kelia tada, kai tik užsimano mums į gerkles prigrūsti savo keistų idėjų?

Kol Asahina-san spurdėjo, Haruhi apsivijo jos kaklą savo gyvates primenančiomis rankomis,

"Juk beisbolas skamba smagiai? Be to, žinok, mūsų tikslas yra laimėti! Nei vienas pralaimėjimas nebus priimtinas! Nes aš nekenčiu pralaimėti!"

"Vaa......"

Drebėdama Asahina-san išpūtė akis ir paklaikusiai išraudo. Haruhi, tvirtai laikydama Asahiną-san, tarytum profesionali imtynininkė, ir kandžiodama jos ausį, piktai pasižiūrėjo į mano veidą, kuriame turbūt atsispindėjo pavydo išraiška.

"Dėl ko nors prieštaraujat?"

Nebūtų jokio skirtumo, net jei prieštarautumėme. Nesvarbu, ką sakome, tu vis tiek nesiklausai.

"Nematau, kodėl turėtume." sutiko Koizumis.

Ei! Baik tu su viskuo aklai sutikti! Ar negali kartas nuo karto paprieštaraut?

"Na, tada varau iš beisbolo komandos pasiimti visus reikalingus daiktus!"

Haruhi išbėgo iš kambario lyg mažas tornadas. Galiausiai paleista iš Haruhi gniaužtų, išsekusi Asahina-san susmuko ant kėdės.

Koizumis pasidalino savo mintimis:

"Manau, turėtume džiaugtis, kad ji neketina pradėti ateivių sugavimo operacijos ar neplanuoja žygio neatpažintų paslaptingų gyvūnų paieškai. Beisbolas niekaip nesusijęs su antgamtiniais reiškiniais, kurių mes labiausiai baiminamės, tiesa?"

"Na, taip."

Nusprendžiau tam kartui su juo sutikti. Kol Haruhi užsiėmusi beisbolu, tikriausiai nepradės pliaukšti apie ateivius, keliautojus laiku ir esperus. Tokiu atveju, vietoj to, kad klaidžiotume po miestą, ieškodami antgamtinių nutikimų, kuriuos rasti yra beveik neįmanoma (tai pagrindinė Komandos SOS veikla), geriau pažaisime beisbolą. Be to, net Asahina-san sutikdama linkčioja.

Vis dėlto, mūsų spėlionių strėlės buvo itin netikslios. Jos nepataikė net į takinį, o tik į sieną, ant kurios jis kabėjo, ir ją perėjusios kiaurai kažkur nuskrido. Deja, tik vėliau apie tai sužinojau.

Bet kokiu atveju, aš galvoju, kad jai tiktų bet kas, kas gali pritraukti dėmesio. Komanda SOS, kuriai pradžią davė Haruhi, ne tik turėjo niekingą pavadinimą, tai buvo net ne klubas, jau nekalbant apie tai, kad jo nepripažino mokykla, jis buvo sukurtas vien dėl to, kad ji taip užsimanė.

Oficialus pavadinimas "Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Suzumijos Haruhi Komanda" yra ne tik ilgas ir beprasmis, jis skamba tiesiog kaip abstrakti nesąmonė. Po to, kai mano pasiūlymas sutrumpinti pavadinimą buvo beširdiškai atmestas, neturėjau kitų progų jį pakeisti.

Kai kartą paklausiau Haruhi, kokia veikla užsiėmė klubas, ji atsakė atrodydama lyg kareivis, kuris į nelaisvę paėmė priešų generolą.

"Surasti ateivius, keliautojus laiku ir esperus, ir su jais pasilinksminti!"

Tai buvo garsioji Suzumijos Haruhi citata, nuo pat pradžių puikiai žinoma mokykloje, ir nuo to laiko, kai ji ją pasakė, buvo susieta su visomis keistenybėmis.

Žinot, jos toks elgesys, kaip tų varnų, kurios ieško blizgančių daiktų, ar kačių, kurios tuoj pat nulekia prie mažų ir krypuojančių daiktų, ar žmonių, kurie tuoj pat nuskuba pasiimti insekticidų, vos pamato virtuvėje tarakoną. Kai tik ji pamato kažką, kas ją domina, tai gali būti kvadratas, netbolas ar kriketas, ji tučtuojau sušunka "Aš noriu tai daryti!". O galbūt turėčiau būti dėkingas, kad nežaidžiam regbio, nes tada mums reikėtų daug daugiau žmonių.

Paprastai kalbant, Haruhi buvo tiesiog nuobodu.

Neturiu supratimo, koks buvo derybų procesas, tačiau Haruhi sugrįžo lyg ciklonas, besinešdama visą dėžę beisbolo reikmenų. Kartoninėje dėžėje, kurioje atrodė, kad galėtų būti apleistas šuniukas, buvo devynios nusidėvėjusios beisbolo pirštinės, beisbolo lazda, ant kurios buvo daugybė įlenkimų, ir taip pat keli purvini kieti beisbolo kamuoliukai.

"Palauk,"

Pasakiau, vėl pažiūrėjęs į skrajutės aprašymą,

"Tai softbolo turnyras. Kodėl tu atneši beisbolo kamuoliukus?"

"O koks skirtumas? Jie vis tiek kamuoliukai – jei lazda juos atmuši, jie skrenda. Dėl to nesijaudink."

Prisimenu, kad paskutinį kartą šį žaidimą žaidžiau pradinėje, tačiau puikiai žinojau pagrindinį skirtumą tarp beisbolo ir softbolo – kai gauni iš beisbolo kamuoliuko – skauda daug labiau.

"Tada viskas bus gerai tol, kol į ką nors nepataikysim!"

Haruhi atmetė mano nuomonę, žiūrėdama, tarytum nesuprastų, dėl ko čia kelti vėją.

Pasidaviau.

"Tai kada vyks tos rungtynės?"

"Šį sekmadienį."

"Juk tai poryt! Tai pernelyg anksti!"

"Bet aš jau užregistravau. A, nesijaudink, komandos pavadinimas bus 'Komanda SOS'. Viskas tvarkoje."

Jaučiausi susierzinęs.

"...ir kur ketini rasti kitų komandos narių?"

"Galim tiesiog pagriebti bet kurį praeivį."

Atrodo, kad ji kalba rimtai. Išskyrus vieną žmogų, kiekvienas žmogus, kuris pakliūna į Haruhi į akis, būna nenormalus. Ši reta išimtis esu aš. Ir neturiu jokių ketinimų susipažinti su žmonėmis, kurie dar labiau apsunkintų mano gyvenimą.

"Aišku, tik pakentėk. Aš pasirūpinsiu komandos surinkimu. Pirmiausiai..."

Pagalvojau apie visus 1-5 klasėje esančius vaikinus. Vieninteliai, kurie nedvejodami ateitų... Taip, turbūt, Tanigučis ir Kunikidas.

Išgirdusi mano pasiūlymą, Haruhi atsakė,

"Jiedu tiks."

Ji savo klasiokus laiko paprasčiausiais daiktais.

"Geriau negu niekas."

Kiti vaikinai tikriausiai iš karto pabėgtų, vos tik paminėčiau Suzumijos Haruhi vardą. Na, kur rasti dar du žaidėjus?

"Atsiprašau,"

Asahina-san mandagiai pakėlė ranką ir pasakė,

"Aš galėčiau pasikviesti savo draugę......"

"Gerai, tiks."

Haruhi akimirksniu atsakė. Panašu, kad tinka bet kas. Na, tu nieko nesupranti, nes tau tas pats, bet aš nerimauju. Asahinos-san draugė? Iš kur ir kada ta jos draugė? Asahina-san turbūt pastebėjo mano susirūpinusią išraišką ir man pasakė,

"Viskas gerai... Aš ją susipažinau klasėje."

Pridėjo Asahina-san, bandydama nuraminti mano baimes. Tuo metu Koizumis irgi prabilo.

"Tokiu atveju, galbūt aš taip pat turėčiau pasikviesti draugą? Iš tiesų, pažįstu kai ką, kas labai domisi mūsų klubu..."

Užčiaupiau ji, jam nespėjus pabaigti. Tau nėra jokio reikalo čia kviesti savo draugelius, jie vis tiek būtų išsigimėliai.

"Ką nors sugalvosiu."

Jei tinka bet kas, pažįstu ir kitų žmonių. Patenkinta Haruhi linktelėjo galva.

"Tada pradėsim treniruotis!"

O varge, taip ir tikėjausi, kad prieisim prie šitos temos.

"Pradėsim dabar!"

Dabar? Kur?

"Mokyklos stadione."

Pirmyn! Pro atidarytą langą girdėjosi beisbolo komandos šauksmai.

Be to – žinau, kad keista taip staiga pakeisti temą – turėčiau leisti jums žinoti, kad, neskaitant manęs, kiti keturi šiame kambaryje susirinkę žmonės dėl įvairių priežasčių yra nenormalūs. Tik Haruhi apie tai nežino. Kiti trys savo noru man atskleidė savo tapatybes ir tikėjosi, kad aš tai suprasiu. Jei mano sveikas protas būtų laikomas Žeme, tada tie trys yra tokie nesuvokiami, kaip objektai, skrendantys už Plutono orbitos. Vis dėlto, praėjusio mėnesio pabaigoje patyriau keletą nutikimų, kurie privertė mane patikėti, kad jie galbūt sako tiesą. Aš niekada nenorėjau jos žinoti, tačiau nuo tada, kai buvau įtrauktas į Haruhi klubą, niekam neberūpėjo mano norai.

Trumpai tariant, vienintelė priežastis, dėl kurios Asahina-san, Nagato ir Koizumis atsirado šioje mokykloje, yra dėl Haruhi. Atrodo, kad jie visi nežmoniškai ja susidomėję.

Tačiau man asmeniškai ji tik labai arogantiška mergiotė. Vis dėlto, aš buvau vienintelis, kuris taip galvojo, o pastaruoju metu net aš pradėjau abejoti šiuo įsitikimu.

Galiu garantuoti, kad aš nebuvau tas, kuris išprotėjo.

Tai visas pasaulis išprotėjo.

Dėl anksčiau minėtų patyrimų, dabar su kitais nenormaliaisias komandos nariais stovėjau dulkėtame mokyklos stadione.

Būdami išvaryti iš aikštės, beisbolo komandos nariai į mus spoksojo prislėgtais žvilgsniais. Turiu galvoje, kaip kitaip jie turėtų sureaguoti? Netikėtai pasirodė paslaptingas klubas su mergina, atrodančią kaip jų lyderė, vilkinčią jūreivės uniformą, mosuojančią beisbolo lazdą ir šūkaujančią lyg būtų pamišusi. Jiems būnant priblokštiems, stadionas, kuris buvo skirtas beisbolo komandai, jiems net nepastebėjus, buvo okupuotas. Kaip jie neturėtų būti sutrikę?

Ir be viso to, visi mūsų grupėje vilkėjo įprastas mokyklines uniformas, nepaisant vienos tarp mūsų įsipainiojusios slaugės.

"Pradėsime nuo tūkstančio smūgių!"

Kai tik Haruhi tai paskelbė, mes, stovėdami eilėje netoli metiko pozicijos, buvome apipilti kamuoliukų lietaus.

"Kjaa!"

Asahina-san atsiklaupė ant žemės ir pirštine užsidengė galvą, o aš rizikavau gyvybe ir gaudžiau kamuoliukus, neleisdamas jiems į ją pataikyti. Iš tiesų, kiekvienas Haruhi smūgis savyje turėjo žudantį jausmą. Nesvarbu, ką ši mergiotė daro, ji niekada neturi gailesčio.

Koizumis kaip visada šypsojosi, lengvai susitvarkydamas su skriejančiais kamuoliukais.

"Hmm, senokai teko žaisti. Apima toks nostalgiškas jausmas."

Koizumis lengvai išsisukinėjo nuo Haruhi žvėriškų smūgių, atskleisdamas man savo baltus kaip sniegas dantis. Jei turi šitiek daug energijos, kodėl neateini padėti apginti Asahinos-san?

Pasisukau link Nagato, kuri žiūrėjo į Haruhi, visiškai nejudėdama. Ji tiesiog ten stovėjo, visiškai nekreipdama dėmesio į kamuoliukus, skrendančius į jos pusę. Ji nepajudėdavo net tada, kai kamuoliukas praskrisdavo keli centimetrai nuo jos ausies. Retkarčiais ji lėtai, kaip per atstumą valdomas robotas, pajudindavo savo kairiąją ranką, ant kurios buvo pirštinė, ir pagaudavo kamuoliukus, kurie tiesiogiai į ją pataikytų, o tada vėl lėtai nuleisdavo savo ranką. Turėtum labiau judėti... O gal turėčiau tave pagirti už geras akis?

Turbūt man nereikėjo kreipti dėmesio į kitus žmones, nes tuo metu kietas kamuoliukas praskrido pro mano pirštinę ir nuskridęs pro mano kojas trenkėsi tiesiai į Asahinos-san kelį. Koks aš aplaidus.

"Ai!"

Suklykė slaugė Asahina-san,

"Skauda......!"

Jai pradėjus verkti, aš nebegalėjau daugiau to pakęsti.

"Pridenkit mane!"

Sušukęs tai Koizumiui ir Nagato, pridengiau Asahiną-san ir evakavau ją už baltos linijos.

"Ei! Kur judu einat? Kjonai! Mikuru-čian! Staigiai varot atgal!"

"Žaidėja sužeista!"

Pamojavau ranka ir nekreipiau dėmesio į Haruhi įsakymus, o tada paėmiau už Asahinos-san rankos ir nuvedžiau ją į slaugės kabinetą. Esu tikras, kad ten jos kostiumas labiau tiktų, nei dulkėtame klubo kambaryje ar sporto aikštėje. Dėl to tikrai neklystu.

Atrodo, kad Asahina-san, kuri rankomis nuolatos šluostėsi akis, tik koridoriuje suprato, jog eidama petys petin rėmėsi būtent į mane.

"Kjaa!"

Ji sušuko taip mielai, kad norėjau tai įrašyti, o po to atsitraukė, žiūrėdama į mane truputį paraudusiais skruostais,

"Kjonai-kun, negalima. Jei tu būsi man pernelyg artimas... Tai vėl nutiks..."

Kas vėl nutiks? Gūžtelėjau pečiais ir pasakiau,

"Asahina-san, jau gali eiti namo. Aš pasakysiu Haruhi, kad tavo sužeistai kojai sugyti prireiks dviejų dienų."

"Bet..."

"Nesijaudink. Haruhi čia dėl visko kalta, o tau dėl nieko nereikia savęs kaltinti."

Pasakiau jai, mojuodamas ranka. Asahina-san truputį nulenkė savo galvą, o po to į mane pasižiūrėjo. Jos ašarotos akys tik dar labiau padidino jos žavesį.

"Ačiū."

Asahinai-san nusišypsojus tokia nepakartojama šypsena, kad man vos nepakirto kojų, ji galiausiai lyg gailėdamasi apsisuko ir nuėjo. Ar negalėtų Haruhi bent sykį iš jos pasimokyti? Manau, kad būdama tokia ji atrodytų visai neprastai.

Kai grįžau į aikštę, treniruotė toliau tęsėsi. Nors mano nuostabai beisbolo komandos nariai dabar buvo gynyboje, o Koizumis ir Nagato stovėjo už aikštės.

Kai Koizumis mane pamatė, jis man linksmai nusišypsojo.

"O, sugrįžai!"

"Ką ji dabar sumąstė?"

"Kaip kad matai. Atrodo, kad ji nebuvo patenkinta mūsų pasirodymu, todėl visą laiką buvo štai taip."

Ji buvo paprasčiausiai neįtikėtina. Kiekvienas jos atmuštas kamuoliukas nulėkdavo ten, kur ji ir ketindavo.

Mes trys, neturėdami ką daugiau daryti, stebėjome stulbinančius Haruhi smūgius, kol galiausiai ši pamišėlė nuleido savo lazdą ir atrodydama patenkinta nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

"Ji tikrai stebina. Ji iš tikrųjų atmušė lygiai tūkstantį kartų."

"Labiau stebina tai, kad tu pasivarginai suskaičiuoti."

"......"

Nagato tyliai apsisuko, o aš nusekiau paskui ją.

"Ei,"

Pašaukiau mažąją mokyklinukę, vilkinčią jūreivės uniformą.

"Ar galėtum padaryti taip, kad rungtynių dieną lytų? Didelę liūtį, dėl kurios turėtų atšaukti rungtynes."

"Tai nėra neįmanoma."

Toliau eidama paprastai atsakė Nagato.

"Tačiau nerekomenduočiau."

"Kodėl?"

"Dalinis aplinkos informacijos keitimas gali turėti šalutinį poveikį planetos ekosistemai."

"Šalutinį poveikį? O kiek laiko?"

"Nuo kelių šimtų iki dešimčių tūkstančių metų."

Na, ir ilgokai...

"Tada geriau to nedaryti."

"Būtent."

Nagato penkis milimetrus linktelėjo galva, o po to nesustodama nuėjo į priekį.

Apsisukau ir pamačiau, kad Haruhi stovi metiko pozicijoje ir ruošiasi mesti.

Po dviejų dienų. Sekmadienis. Lygiai 8 valanda ryto.

Mes susirinkome miesto stadione. Ten buvo dvi beisbolo aikštės, o greta jų bėgimo takas. Turnyras užtruks dvi savaites. Šiame turnyre sužaisti vieną raundą prireikia penkių kėlinių. Iki vakaro bus nuspręsti pusfinalininkai, o pats pusfinalis ir finalas vyks kitą sekmadienį. Tik mūsų komanda buvo apsivilkusi mokyklinius treningus, tuo tarpu kitos komandos vilkėjo savo įprastas beisbolo uniformas. Čia "biški" ne į temą, bet vis tiek noriu pasakyti, kad tai pirmas, kada matau, jog Nagato vilki kitus drabužius, nei jos mokyklinė uniforma.

Vėliau sužinojau, kad šis beisbolo turnyras turi gana ilgą istoriją (jis buvo rengiamas jau devintą kartą) ir iš tiesų atrodė kaip prestižinis turnyras. Nors jeigu taip yra, būtų buvę daug geriau, jei organizatoriai Haruhi paraišką dalyvauti būtų iš karto atmetę.

Taip pat turėčiau paminėti, jog man paskambinus Tanigučiui ir Kunikidui, jie iš karto sutiko ateiti. Aišku, Tanigučio tikslas buvo Asahina-san ir Nagato, o Kunikidas tiesiog atsakė "Skamba viliojančiai". Džiaugiuosi, kad bent su tais dviem taip paprasta.

Žmogus, kurį Asahina-san pasikvietė padėti, buvo antrametė vardu Curuja-san. Jos plaukai buvo tokie pat ilgi kaip ir Haruhi, prieš tai, kai ji juos nusikirpo. Ji buvo labai gyvybinga, ir kai mane pamatė, pasakė,

"Tai tu Kjonas-kun? Iš Mikuru daug apie tave girdėjau! Hmm..."

Kažkodėl, dėl šių žodžių Asahina-san labai sunerimo. Ką ji iš viso apie mane pasakojo? Tuo metu, Haruhi susitiko su mano atvestu ketvirtuoju žaidėju.

"Kjonai, ateini čia."

Haruhi savo plieniniais gniaužtais nutempė mane už organizatorių palapinės.

"Ką tu sau galvojai? Nori pasakyti, kad tai čia atėjo žaisti beisbolą?"

Ką turi galvoje "tai"? Ar nemanai, kad tai per grubu? Kad ir kokia ji bebūtų, ji vis tiek mano sesuo.

"Ji net prisistatė, pasakiusi, kad jai dešimt metų ir yra penktoje klasėje. Ji pernelyg miela, kad būtų tavo sesuo. Ne, tai ne esmė. Viskas būtų gerai, jei žaistume jaunių beisbolo lygoje, tačiau šis turnyras suaugusiems!"

Aš be reikalo neatsivedžiau savo sesers, visa tai mano skrupulingai paruošto plano dalis. Pagalvojau – 'kokio velnio man keltis ankstų sekmadienio rytą vien tam, kad eičiau sportuoti?' Aš niekada to neplanavau. Žinoma, to, kaip viskas susiklostė, išvengti buvo neįmanoma, tačiau savaime suprantama, kad man, kuris neturi jokio susidomėjimo šiuo turnyru, norisi, jog jis bent jau kuo greičiau pasibaigtų. Kuo greičiau pralošime, tuo greičiau galėsime eiti namo. Net be mano sesers, su tokia "šaika", mes tikrai pralaimėsime pirmąsias rungtynes, nes šios komandos lyderė yra ne kas kita, o Suzumija Haruhi. Bet jei netyčia laimėtume, prasidėtų gryna nuovargį keliančių problemų grandinė, todėl būtinas pralaimėjimą užtikrinantis veiksnys. Štai todėl, jei mūsų pajėgose bus pradinukė – garantuotai prakišime. Būtų tikra nesąmonė, jeigu laimėtume!

Žinoma, neleidau Haruhi sužinoti, ką galvojau, nes, visgi, aš nepamišęs.

"Hmp, tiek to."

Haruhi nusiprunkštė ir apsisuko.

"Bus mūsų trūkumas. Nebūtų įdomu, jei pernelyg užtikrintai laimėtume."

Atrodo, kad ji baisiai užtikrinta pergale. Ir kažin kaip ji ketina laimėti?

"Mes dar nenusprendėme pozicijų aikštėje ir mušimo tvarkos. Ką dėl to darysi?"

"Apie tai aš jau pagalvojau."

Haruhi veidas švytėjo iš pasitenkinimo, kai ji ištraukė popieriaus lapą iš savo treningų kišenės. Apie visus komandos narius jis sužinojo tik šiandien, kaip ji sugebėjo tai nuspręsti?

"Aš nusprendžiau naudoti šitą, esu tikra, kad niekas neprieštarauja?"

Ant to lapo buvo nubrėžtos aštuonios linijos. O štai ir antras lapas. Tai priminė tokią loteriją, kur reikia sekti kopėčiomis, o gal tik man taip atrodo?

"Apie ką tu šneki? Tai aišku, kad čia loterija! Vienas lapas skirtas atmušimui, o kitas pozicijoms aikštėje. Be to, aš būsiu pirmoji metikė ir atmušėja."

"...Reiškia, viskas, ką tu sugalvojai – yra tai?"

"O kodėl ne? Ko čia taip žiūri? Kas nors nepatinka? Tai pats demokratiškiausias būdas. Senovės Graikijoje tokiu metodu buvo renkami jų lyderiai!"

Nelygink senovės Graikijos politinės sistemos su moderniosios Japonijos beisbolo komandos atrankos metodu. Be to, viską darome vien dėl tavo užgaidos, kur čia sumauta demokratija?

... Nesvarbu. Vis vien greitai pralaimėsime. Pagal turnyro taisykles, žaidimas baigiamas, jei taškų skirtumas tarp komandų yra didesnis, nei dešimt taškų [ang. runs]. Manau, turėčiau jau ruoštis eiti namo, nes mūsų priešininkai buvo elitinė komanda, pastaruosius trejus metus šiame turnyre turinti geriausią gynybą.

Kamigaharos piratai. Tai buvo kažkokio vietinio universiteto beisbolo komanda, kuri buvo stipri ir turinti daug patirties. Visų jų žaidėjai buvo rimtai pasiryžę laimėti. Kad tai suprastum pakanka pamatyti jų apšilimą prieš varžybas. Jų šauksmai buvo kupini jėgų, ir net metimai atėmė žadą. Tikra komanda. Žiūrinti iš stebėtojo pusės, jie buvo grėsmingi priešininkai. Akimirką net pagalvojau, kad sumaišėme vietas, ir tik apsižvalgęs suvokiau, kad mes dalyvaujame beisbolo turnyre, vykstančiame įprastame miesto stadione.

Nors nemaniau, kad pralaimėjimas būtų labai blogas dalykas, mane apėmė noras pabėgti nuo šitos artėjančios tragedijos. Mūsų komanda buvo tokia apgailėtina, jog užsinorėjau atsiprašyti savo oponentų.

Kai kūriau savo pabėgimo planą, Haruhi liepė visiems sustoti į eilę.

"Paaiškinsiu savo žaidimo strategiją, todėl vykdykite mano nurodymus."

Ji kalbėjo kaip trenerė.

"Atidžiai klausykitės. Mums svarbiausia pasiekti bazę. Kai tik pasieksim bazę, mes galėsim ją užimti, metikui nespėjus mesti tris kartus. Kamuoliuką atmuškit jeigu tai straikas. Jei bolas [į užribį] – nekreipkit dėmesio. Paprasta, ar ne? Tiesiog vykdykit mano nurodymus ir per kėlinį pelnysim bent tris taškus."

Remiantis Haruhi smegenimis, toks buvo mūsų žaidimo planas. Kuo remiasi tas jos pasitikėjimas savimi? Aišku, kad niekuo. Tai buvo tiesiog fizinis nepagrįsto pasitikėjimo savimi apreiškimas. Ar ne tokius žmones įprastai yra vadinama "idiotais"? Tačiau ši idiotiška mergina nebuvo paprasta idiotė, ji tikra idiotų idiotė, idiotų maisto grandinės viršūnėje, idiotiška idiotų karalienė iš idiotiško Idiotijos pasaulio!

Leiskite man pranešti beisbolo komandos "Komanda SOS" atmušinėjimo tvarką ir pozicijas aikštėje, kurios buvo nuspręstos Loterijos Dievo:

Pirmoji atmušėja, metikė: Suzumija Haruhi. Antroji atmušėja, dešiniojo lauko gynėja: Asahina Mikuru. Trečioji atmušėja, centro lauko gynėja: Nagato Juki. Ketvirtasis atmušėjas, antrosios bazės gynėjas: aš. Penktoji atmušėja, kairiojo lauko gynėja: mano sesuo. Šeštasis atmušėjas, gaudytojas: Koizumis Icukis. Septintasis atmušėjas, pirmosios bazės gynėjas: Kunikidas. Aštuntoji atmušėja, trečiosios bazės gynėja: Curuja-san. Devintasis atmušėjas, saugas: Tanigučis.

Tokia mūsų komandos sudėtis. Jokių atsarginių, jokių trenerių ir jokių palaikymo šokėjų.

Abiems komandos vieną kitą pagerbus, Haruhi nieko nelaukdama nudrožė tiesiai į namų bazę. Visiškai pamiršę apie šalmų egzistavimą, padėvėtus šalmus turėjome pasiskolinti iš organizatorių komiteto. Jei buvo bent kas, kas iš tikrųjų priklausė mums, tai turbūt keli geltoni garsiakalbiai, kuriuos mums atnešė Haruhi.

Haruhi į viršų pastūmė savo šalmą, laikydama aliuminę lazdą, kurią nukniaukė iš beisbolo komandos, o po to bebaimiškai nusišypsojo.

Kai arbitras sušuko "Play ball!", priešininkų metikas ištiesė ranką ir pasiruošė mesti pirmąjį metimą.

Taukšt!

Nuskambėjo garsus metalo garsas ir baltas kamuoliukas nuskrido į tolumą. Jis nuskrido virš vidurio lauko gynėjo galvos ir atsimušė į sieną. Iki tada, kai kamuoliukas buvo numestas į vidinę aikštelę, Haruhi jau buvo nubėgusi į antrąją bazę.

Aš nebuvau ypatingai nustebęs, kadangi Haruhi tai vieni niekai. Atrodo, Asahina-san ir Koizumis taip pat buvo tokios nuomonės. Kalbant apie Nagato, abejoju, kad tarp jos emocijų iš viso buvo nuostaba.

Tuo tarpu, visi kiti komandos nariai, nei mes keturi, buvo pritrenkti ir spoksojo į Haruhi, kuri pakėlusi abi rankas rodė "V" ženklą. Mūsų priešininkai buvo dar labiau apstulbinti.

"Tas jų metikas nieko vertas! Visi, paskui mane!"

Pašėlusiai šaukė Haruhi. Deja, tai turėjo priešingą efektą. Panašu, kad dabar mūsų merginos nebus pagailėtos. Mūsų antroji atmušėja, Asahina-san, apsimovė per platų šalmą ir dvejodama nužingsniavo į atmušėjo pozicija.

"T, tegul laimi stip...... Kjaa!"

Jai nespėjus pabaigti pro ją staiga pralėkė kamuoliukas. Kaip tas šunsnukis drįsta?! Jei pataikysi į Asahiną-san, susidursi su rimtom pasekmėm! Geriausiu atveju gausi į snukį!

Asahina-san sustingo kaip Budos statula ir tik žiūrėjo kaip pro ją praskrenda likę du kamuoliukai. Arbitrui sušukus "autas!", ji iš palengvėjimo atsiduso ir sugrįžo ant suoliuko.

"Ei! Kodėl nemojavai lazda?!"

Haruhi nusiskundimai niekam nesvarbūs, svarbiausia, kad Asahina-san buvo sveika.

Nagato, trečioji atmušėja, tyliai nuėjo į savo poziciją, žeme vilkdama aliuminės lazdos galą.

"......"

Ji nekreipė dėmesio į visus mestus kamuoliukus ir labai greitai buvo pašalinta. Tada ji tyliai sugrįžo ant suoliuko, nusiėmė šalmą ir padavė lazdą sekančiam metikui – man.

"......"

Ji tyliai atsisėdo ant suoliuko ir vėl atvirto į dekoratyvinę lėlę.

Haruhi šauksmai pradėjo darytis nervinantys. Ech, pati kalta, kad tiek daug tikėjaisi iš Asahinos-san ir Nagato.

"Kjonai! Privalai atmušti! Tu ketvirtasis atmušėjas! Clean-up atmušėjas!"

Geriau nedėk tiek daug vilčių į ketvirtąjį atmušėją, kuris buvo išrinktas burtais.

Laikydamasis Nagato pavyzdžio, tyliai atsistojau atmušėjo pozicijoje.

Į pirmąjį metimą nesugebėjau net užsimoti. Straikas. Dabar baisoka. Tas kamuoliukas buvo nepaprastai greitas. Jis skrosdamas orą tiesiog prašvilpė. Neįsivaizduoju, kokiu greičiu jis praskrido, tačiau tikriausiai greičiau, nei gali sumirksėti. Rimtai, po akimirkos, kai pamačiau, kad metikas išmetė kamuolį, jis jau buvo atsidūręs gaudytojo pirštinėje. Nejaugi Haruhi iš tikrųjų sugebėjo atmušti tokį metimą?

Antrasis metimas. Bandžiau atmušti. Metalinė lazda tik beprasmiškai sudrumstė orą. Visai prašoviau. Net nekliudžiau. Net nepaliečiau.

Trečiasis metimas. A! Kamuoliukas pakrypo. Štai ką jie vadina kreivos trajektorijos kamuoliuku? Jei būčiau nekreipęs į jį dėmesio, būtų bolas, tačiau aš vis tiek mojavau. Ir taigi, viskas baigėsi trimis vienas paskui kitą einančiais straik-autais, ir abi pusės turėjo apsikeisti pusėmis.

"Tu kvaily!"

Kai mūsų priešininkas nuėjo pailsėti ant savo suolelio, Haruhi, stovinti kairiajame lauke, įtūžusiai užrėkė ir numetė savo pirštinę ant žemės.

Kokia gėda.

Tiksliai kalbant, mūsų gynyba turi daugiau skylių nei tropinės savanos skruzdėlynas. Ypatingai apgailėtina buvo išorinio lauko gynyba. Antra vertus, visiškai normalu, kad mūsų dešiniojo lauko gynėja Asahina-san ir kairiojo lauko gynėja mano sesuo nepagautų nei vieno kamuoliuko – tai buvo aišku iš jų apšilimo. Todėl kai kamuoliukas nuskrisdavo į dešinįjį lauką, jį sugrąžinti turėjau aš, antrosios bazės gynėjas. Kai jis nuskrisdavo į kairįjį lauką, saugas Tanigučis turėdavo lėkti, tarytum nuo to priklausytų jo gyvybė, kad jį perimtų. Kai Asahina-san pamato link jos skrendantį kamuoliuką, ji atsiklaupia ir pirštine užsidengia galva, todėl iš jos nesitikėjau daug gynybos. Kalbant apie mano seserį, ji laimingai skuosdavo paskui kamuoliuką, tačiau visada būdavo per metrą nuo ten, kur jis nusileisdavo, todėl iš jos irgi buvo mažai pagalbos.

Nagato, centro lauko gynėja, kamuoliukus gaudė nepriekaištingai, tačiau reaguodavo tik į tuos, kurie skrisdavo tiesiai į ją, o kiti nesulaukdavo jos dėmesio. Be to, jos judesiai buvo mirtinai lėti, todėl jei kamuoliukas nuskrisdavo kiek į šoną, priešininkai jau būdavo pelnę tašką.

......Greičiau viską baigiam ir varom namo. Nebūtų juk taip blogai.

"Nagi! Parodykit jiems!"

Vienintelė Haruhi rodė entuziazmą, eidama į metiko poziciją. Pirštinės, blauzdų ir krūtinės apsaugos mūsų gaudytojui Koizumiui, žinoma, buvo pasiskolintos.

Mūsų priešininkų atmušėjas nusilenkė vyriausiajam teisėjui, o po to nuėjo į atmušėjo pozicija.

Haruhi užsimojo ir metė savo pirmąjį metimą.

Straikas.

Tai buvo puikus straikas, tiek kampu, greičiu ar kamuoliuko valdymu. Kamuoliukas nusileido tiesiai į straiko zonos centrą. Jis turėjo tiek daug galios, kad atmušėjas net neturėjo progos užsimoti lazda.

Žinoma, Komandos SOS nariai, įskaitant mane, nebuvo dėl to nustebinti. Jei ją netikėtai pakviestų į Japonijos nacionalinę komandą, nemanau, kad tai mane itin nustebintų. Kadangi Haruhi tai įmanoma.

Vis dėlto, priešininkų atmušėjui nebuvo taip paprasta. Per pirmuosius du straikus jis net nesugebėjo užsimoti lazda. Per trečiąjį jis sureagavo, tačiau vis tiek buvo pašalintas. Panašu, kad kamuoliukas prie atmušėjo šiek tiek iškrypo iš savo kelio. Būtent taip, kaip nenuspėjamas yra Haruhi charakteris.

Antrasis atmušėjas paklausė pirmojo atmušėjo, kuris nesugebėjo atmušti, pasiūlymo ir bandė "bantą" [ang. bunt]. Galų gale jis sugebėjo dukart tik išmušti kamuoliuką į užribį [ang. foul], o į trečiąjį nepataikė, todėl taip pat buvo pašalintas.

Matydamas, kaip situacija pradeda keistis, net aš pradėjau nerimauti. Nejaugi abi komandos taip ir temps laiką iki paskutinio kėlinio? Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis iš jų clean-up armušėjo, jų trečiasis atmušėjas tiesiogiai pataikė į Haruhi galingai paleistą kamuoliuką. Jei mėtysi vien greituosius kamuoliukus, tik laiko klausimas, kol į juos pataikys.

Kamuoliukas nuskrido toli virš Nagato galvos, kuri liko ten įleidusi šaknis, ir pradingo tolumoje.

Žiūrėdama lyg Medėja, kurią ką tik išdavė Jasonas, Haruhi įtemptai spoksojo į trečiąjį atmušėją, kuris ką tik apibėgo bazes.

Šiaip ar taip, dėl to mes dabar atsilikome vienu tašku.

Ketvirtasis atmušėjas sugebėjo užimti dvi bazes, tuo tarpu penktasis pasinaudojo Kunikido klaida ir užėmė trečią bazę. Šeštasis atmušėjas pelnė tašką išmušdamas kamuoliuką į dešinį lauką. Septintasis atmušėjas numušė kamuoliuką link trečiosios bazės, tačiau jį greitai sugavo ir numetė į namų bazę Curuja-san, taip priešininką pašalindama. Galiausiai baigėsi pirmasis kėlinys.

Pirmojo kėlinio pabaigoje rezultatas buvo 2:0. Nebūčiau pagalvojęs, kad mes kovosime šitaip narsiai, nors man tai kelia tik dar didesnį galvos skausmą. Greičiau leiskim jiems pelnyti dešimt taškų ir varom namo!

Vos prasidėjo antrasis kėlinys, mūsų atmušėjai nuo penkto iki septinto – mano sesuo, Koizumis ir Kunikidas – buvo vienas po kito pašalinti. Mums net nespėjus pailsėti prasidėjo antrasis kėlinys.

Atrodo, kad mūsų priešininkai perprato tai, kad mūsų pagrindinė silpnybė yra išorinis laukas, todėl tapo aišku, kad jie ten taikys visus savo smūgius. Dėl to kiekvieną kartą aš ir Tanigučis turėjome bėgti į išorinį lauką, tačiau mūsų efektyvumas buvo vos apie 10 procentų, be to, buvome visiškai išsekę. A, tiek to, palyginus su tuo, kad galiu išgelbėti Asahiną-san nuo jos kančių, šitas lakstymas yra tiesiog niekis. Vis dėlto, Asahina-san vis tiek atrodė tokia miela, net būdama be reikalo išsigandusi.

Taigi, šį kėlinį mūsų priešininkai pelnė penkis taškus. Dabar rezultatas buvo 7-0. Dar tris taškai ir viskas pagaliau bus baigta. Tikriausiai viskas baigsis per sekantį kėlinį.

Pirmoji trečiojo kėlinio pusė. Mūsų eilė pulti.

Curuja-san, kuri buvo susirišusi savo ilgus sau už nugaros, sugebėjo kamuoliuką išmušti tik į užribį. Ji turėjo puikią reakciją, tačiau pabaigoje kamuoliuką sugebėjo tik išmušti į viršų, tiesiai į gaudytojo pirštinę. Ji lazda švelniai pliaukštelėjo per savo šalmą ir pasakė,

"Kaip sunku! Buvo sudėtinga vien pataikyti į kamuoliuką."

Haruhi susiraukė ir atrodė giliai susimasčiusi. Kad ir ką ji begalvotų, tikriausiai tai nieko gero.

"Hmm, atrodo, kad reikės tai panaudoti......"

Sumurmėjo Haruhi ir lėtai nuėjusi prie arbitro pasakė,

"Minutės pertraukėlė!"

Tada ji už apykaklės pasičiupo Asahiną-san, kuri ramiai sėdėjo ant suoliuko ir rankoje laikė garsiakalbį.

"Kjaa!"

Haruhi nutempė gležnąją figūrą, vilkinčią sportinę aprangą, ir pradingo už žiūrovų pakilos. Be to, kitoje savo rankoje ji nešėsi didelį maišelį, kurio turinys greitai paaiškėjo.

"P-Palauk...... Suzumija-san! Neee......"

Drauge su mielais Asahinos-san klyksmais vėjas atpūtė grėsmingus Haruhi šūksnius.

"Greičiau tu nusirenk! Apsivilk šitą!"

Vėl viskas iš naujo.

Taigi, kai Asahina-san vėl pasirodė, ji buvo apsirengusi pačia tinkamiausia šiai situacijai apranga. Ji vilkėjo ryškiai baltos ir mėlynos spalvos marškinėlius, mini sijonėlį bei rankose laikė porą bumbulų.

Kokia nepriekaištinga palaikymo šokėja. Iš kur Haruhi gavo tą kostiumą? Tikra mįslė.

"Kokia gražuolė..."

Besimėgaudamas pasakė Kunikidas.

"Mikuru, ar galiu tave nufotografuoti?"

Sukikeno Curuja-san ir išsiėmė savo telefoną su skaitmenine kamera.

Beje, ir pati Haruhi taip pat buvo apsirengusi kaip palaikymo šokėja. Ar nebūtų pakakę, kad ji viena vilkėtų tą kostiumą...... Aišku, tuo metu apie tai negalvojau. Atvirai kalbant, Asahina-san atrodė pakvaišusiai žavinga!

"Kažin, ar tau tiktų, jei tau suriščiau kasytę?"

Haruhi perbraukė per Asahinos-san plaukus ir suėmė juos jai už nugaros, tačiau pamačiusi, kad aš žiūriu, susiraukė kaip antis ir persigalvojo.

"Gerai, imkimės darbo!"

"E? K-K-Ką mes darysime?"

"Štai ką!"