Suzumija Haruhi:Knyga10 Skyrius4

Pirmasis skyrius (Preview)

α-7

Šiandien buvo pirmadienis, pirmoji mokyklinės savaitės diena, ir nors nenutiko nieko neįprasta, apie ką galėčiau kalbėti, turbūt dėl to fakto, kad po to, kai vakar praleidau tingų sekmadienį, mano kūnas vis dar buvo pusiau atsipalaidavusioje būsenoje ir atrodė, kad ėjimas iš namų į mokyklą užsitęsė dar ilgiau, nei paprastai.

Pirmoji kelionės atkarpa buvo ne tokia ir prasta, nes mano prablaškymui bent jau buvo Haruhi ir kiti, tačiau dabar, kai jie nuėjo skirtingais keliais, eiti ilgu keliu likau visai vienas, todėl netikėtai mane pradėjo kamuoti vienatvės jausmas. Gali pasirodyti, kad būti apsuptu Komandos SOS narių kažkaip sugebėjo tapti mano įprasta būsena.

Negaliu sakyti, kad aš to konkrečiai vengiau, tiesiog nesu tikras ką galvoti apie tai, kad leidau sau taip visiškai įsivelti į visą šį jovalą. Tarytum bandyčiau viena koja patikrinti vandens gylį, o jau po akimirkos jame būčiau iki kaklo.

"A, tiek to..."

Be jokios priežasties sustojau ir apsisukau. Kažkodėl atrodė, kad pavasario šviesa į kelią švietė ryškiau, nei įprastai. Galbūt taip dėl to, kad pirmamečiai, būsimieji Komandos SOS nariai, kurie po pamokų pas mus užsuko, tviskėjo tokiu žavingu nekaltumu, nors antra vertus, tai galėjo būti tik kokio nors su šviesa susijusio oro reiškinio efektas.

"Juk man tai visai nesvarbu."

Šis komentaras taip pat buvo visiškai beprasmis. Kartais pradedu dvejoti, ar iš viso yra kokia nors prasmė su savimi kalbėti, jei nėra kam tavęs klausytis? Kalba, kuri neperteikia jokios informacijos, negali būti laikoma nieku daugiau, nei paprasta balso mankšta. Ir patvirtinu, aš neturiu jokio įpročio su savimi kalbėti. Todėl galiu daryti prielaidą, kad tai buvo tik menkas bandymas save įtikinti. Esmė tame, kad nesvarbu, kuo Haruhi mane kliudė, tai nutiko labai seniai, ir net jei būtų įmanoma po tiek laiko tai nukrapštyti, mano ketinimai tai daryti net neverti Goldžio komplekso vertės.

Tokioms mintims sklandant mano galvoje, suveikė mano automatinio veikimo instinktai ir pastebėjau, kad vėl vilkau kojas keliu žemyn nuo kalvos namo, tvirtai nustumdamas mintis apie Sasaki, Kujou ir visus kitus neįprastus su Komanda SOS susijusius veiksnius, kurie pasirodė vos prasidėjo naujieji mokslo metai, į tolimą galvos užkampį, kol galop pasiekiau dienos galą savo paties lovoje. Visa tai dabar jau tapo dalimi mano kasdieninės dienotvarkės, ir visai nestebina, kad šiandiena visai nesiskyrė.

Kitaip tariant...

Šiandien nenutiko nieko ypatingo, apie ką būtų verta rašyti.

Teoriškai.