Suzumija Haruhi:Knyga10 Skyrius4

Pirmasis skyrius (Preview)

α-7

Šiandien buvo pirmadienis, pirmoji mokyklinės savaitės diena, ir nors nenutiko nieko neįprasta, apie ką galėčiau kalbėti, turbūt dėl to fakto, kad po to, kai vakar praleidau tingų sekmadienį, mano kūnas vis dar buvo pusiau atsipalaidavusioje būsenoje ir atrodė, kad ėjimas iš namų į mokyklą užsitęsė dar ilgiau, nei paprastai.

Pirmoji kelionės atkarpa buvo ne tokia ir prasta, nes mano prablaškymui bent jau buvo Haruhi ir kiti, tačiau dabar, kai jie nuėjo skirtingais keliais, eiti ilgu keliu likau visai vienas, todėl netikėtai mane pradėjo kamuoti vienatvės jausmas. Gali pasirodyti, kad būti apsuptu Komandos SOS narių kažkaip sugebėjo tapti mano įprasta būsena.

Negaliu sakyti, kad aš to konkrečiai vengiau, tiesiog nesu tikras ką galvoti apie tai, kad leidau sau taip visiškai įsivelti į visą šį jovalą. Tarytum bandyčiau viena koja patikrinti vandens gylį, o jau po akimirkos jame būčiau iki kaklo.

"A, tiek to..."

Be jokios priežasties sustojau ir apsisukau. Kažkodėl atrodė, kad pavasario šviesa į kelią švietė ryškiau, nei įprastai. Galbūt taip dėl to, kad pirmamečiai, būsimieji Komandos SOS nariai, kurie po pamokų pas mus užsuko, tviskėjo tokiu žavingu nekaltumu, nors antra vertus, tai galėjo būti tik kokio nors su šviesa susijusio oro reiškinio efektas.

"Juk man tai visai nesvarbu."

Šis komentaras taip pat buvo visiškai beprasmis. Kartais pradedu dvejoti, ar iš viso yra kokia nors prasmė su savimi kalbėti, jei nėra kam tavęs klausytis? Kalba, kuri neperteikia jokios informacijos, negali būti laikoma nieku daugiau, nei paprasta balso mankšta. Ir patvirtinu, aš neturiu jokio įpročio su savimi kalbėti. Todėl galiu daryti prielaidą, kad tai buvo tik menkas bandymas save įtikinti. Esmė tame, kad nesvarbu, kuo Haruhi mane kliudė, tai nutiko labai seniai, ir net jei būtų įmanoma po tiek laiko tai nukrapštyti, mano ketinimai tai daryti net neverti Goldžio komplekso vertės.

Tokioms mintims sklandant mano galvoje, suveikė mano automatinio veikimo instinktai ir pastebėjau, kad vėl vilkau kojas keliu žemyn nuo kalvos namo, tvirtai nustumdamas mintis apie Sasaki, Kujou ir visus kitus neįprastus su Komanda SOS susijusius veiksnius, kurie pasirodė vos prasidėjo naujieji mokslo metai, į tolimą galvos užkampį, kol galop pasiekiau dienos galą savo paties lovoje. Visa tai dabar jau tapo dalimi mano kasdieninės dienotvarkės, ir visai nestebina, kad šiandiena visai nesiskyrė.

Kitaip tariant...

Šiandien nenutiko nieko ypatingo, apie ką būtų verta rašyti.

Teoriškai.

β-7

Greičiu, kuriuo akmuo nulekia nuo skardžio... nors, manau, kad tai būtų kiek perdėta, tačiau nepaisant to, Haruhi greitis, kuriuo ji lėkė nuo kalno, be jokių abejonių priverstų apsikvailinti net pasaulinės klasės atletą.

Lyg būtume tempiami kažkokio nematomo tinklo, kyšančio iš Haruhi nugaros, Koizumis, Asahina-san ir aš taip pat skubėjome keliu iš mokyklos, ir tuo metu, kai pasiekėme Koujouen stotį, o drauge jos požeminį lygį, buvau visiškai netekęs kvapo. Net Koizumis, kuris net blogiausiose situacijose atrodo gaivus kaip rožė, šluostėsi prakaitą nuo kaktos, ir tai turėtų pasakyti viską. Kalbant apie Asahiną-san, ji sunkiai dūsavo, susiėmusi sau už kelių.

Todėl liko tik viena mergina, kuri sau stovėjo lyg niekur nieko, tarytum kur nors kūne turėtų pasislėpusi kokį nors radioaktyvų energijos šaltinį

"Ko sustojot?! Juk jau taip toli atėjom, ar ne?! Bėgti liko paskutinė atkarpa!"

Ir laikydamasi savo žodžio nuskuodė link Nagato buto. Vėl, jos greitis buvo vertas Olimpinių varžybų. Tik profesionalus atletas savo karjeros viršūnėje galėtų tikėtis nuo jos neatsilikti. Nusiuntęs Koizumį į priekį, paėmiau Asahinos-san krepšį, kuri baisiai atsiliko, ir taip, kaip mums buvo fiziškai įmanoma, nuskubėjome paskui juos.

"Aaaa... haaa..."

Pasirūpinęs Asahina-san, kurios kojos tiesiog visą kelią griuvo, galiausiai atvykome ir pamatėme, kad Haruhi mūsų jau laukė priešais daugiabučio namo įėjimą. Vos tik įsitikino, kad visi buvo susirinkę, ji suvedė tinkamus skaičius į komunikatorių.

7-0-8, skambinti.

Atsiliepta buvo akimirksniu, tarytum gyventoja būtų laukusi mūsų atėjimo.

"............"

"Juki, čia aš. Mes atėjome tavęs aplankyti."

"............"

Pirma pasigirdo išsijungiančio komunikatoriaus garsas, o po to lėtai atsidarė automatinės durys.

Mes visi susigrūdome į liftą, kuris mūsų laukė pirmajame aukšte, o Haruhi pradėjo be perstojo spaudinėti mygtuką "7F". Tai nebuvo itin didelis liftas, todėl mums keturiems ten buvo gana ankšta. Galėjau girdėti, kaip Asahina-san alsuoja man į ausį. Tai ir tylių mechanizmų gausmą.

Metalinė dėžė aukštyn judėjo tokiu gremėzdišku tempu, jog galėjo pasirodyti, kad kažkas fiziškai ją traukė, o visą tą laiką Haruhi išraiška buvo susiraukusi. Ji nebuvo ypatingai blogos nuotaikos; tokia susierzinimo išraiška tiesiog savaime atsiranda jos veide, kai ji nežino kokią išraišką nutaisyti.

Kai septintame aukšte atsidarė lifto durys, Haruhi iš jo išžygiavo būdama tokia kupina nekantrumo, kad į šalį garsiai stūmė net patį orą, ir pradėjo nesiliaunamai spaudinėti 708 kambario durų skambutį.

Durų spyna buvo atrakinta taip greitai, jog galėjo pasirodyti, kad žmogus kitoje jų pusėje prie pat jų laukė. Durys lėtai atsivėrė ir pasirodė šiltos kambarinės šviesos apšviesta figūra.

"............"

Tylinti, vieniša figūra, įrėminta stačiakampyje tarpduryje, buvo pižamą vilkinti Nagato Juki.

"Ar tikrai gerai, kad esi atsikėlusi?"

Nagato, spoksodama savo plačiomis akimis, linktelėdama atsakė į Haruhi klausimą, o po to nuėjo link spintelės mums visiems paimti šlepetes.

"Dėl to nesivargink!"

Haruhi, kuri jau buvo nusispyrusi savo batus, paėmė Nagato už pečių ir nustūmė ją atgal į miegamąjį. Ne vien aš ir Asahina-san anksčiau lankėsi Nagato bute; mes visi įvairiu metu praeityje buvome čia atėję, todėl savaime suprantama, kad Haruhi, kaip ir mes visi, žinojo kambarių išdėstymą. Vis dėlto, aš pats dar niekada nebuvau įkėlęs kojos į miegamąjį – per savo nuotykius buvau nusigavęs tik iki svetainės ir svečių kambario – tačiau dabar dėl to visai neverta rūpintis.

Įžengiau į miegamąjį – kambaryje nebuvo nieko, išskyrus lovą – ir net nespėjęs pagalvoti, kad atsidūriau neįžengtoje žemėje, atidžiai pažvelgiau į Nagato, kurią į lovą guldė Haruhi.

"............"

Jos išblyškęs veidas, spoksantis į lubas, buvo kaip visada neišraiškingas, o jokių akivaizdžių karščiavimo ženklų nebuvo. Vienintelis dalykas, kuriuo ji skyrėsi nuo savo įprastinės išvaizdos, buvo dėl gulėjimo lovoje suvelti plaukai. Mano aštri rega man sakė, kad jos akys buvo kokiais dviem milimetrais mažiau atmerktos, tačiau bent jau neatrodė, kad jai kaip nors skaudėtų. O jos pižama visai nebuvo žavinga.

Atgavau šiek tiek šaltakraujiškumo ir tik tada suvokiau, kiek man nedaug trūko iki panikavimo.

Haruhi pridėjo savo ranką prie Nagato kaktos ir paklausė,

"Juki, ar pavalgei? Ar galvą neskauda?"

Ant pagalvės gulinti Nagato galva truputį pasukinėjo į kairę ir dešinę.

"Tu negali tiesiog nevalgyti! Galvojau, kad buvai, nes čia gyveni savarankiškai. Hmm..."

Kitą ranką ji uždėjo ant savo pačios kaktos.

"Tau truputį pakilusi temperatūra... Ar kur nors pas save turi pūslę su ledu?"

Nagato atsakymas buvo neigiamas.

"A, ką padarysi. Vėliau nueisiu ir nupirksiu. Bet dabar svarbiau maistas. Juki, aš pasinaudosiu tavo virtuve ir viskuo, kas tavo šaldytuve, gerai?"

Net nelaukdama atsakymo, Haruhi atsistojo ir pasičiupusi Asahinos-san ranką išėjo iš kambario.

"Padarysiu tau savo ypatingąją ryžių košę. O gal labiau norėtum udon sriubos? Jos abi turėtų akimirksniu išgydyti bet kokį persišaldymą. Mikuru-čian, padėk man."

"A... gerai...!"

Asahina-san susirūpinusi žiūrėjo į Nagato, kažkodėl glėbyje laikydama krūvą šlepečių, ir linkčiodama nuskubėjo paskui Haruhi, kol ši sustojo priešais duris ir pasižiūrėjo atgal į mane ir Koizumį, stovinčius miegamajame ir nejudančius kaip kvailius.

"Judu, nešdinkitės iš kambario. Nemandagu žiūrėti į merginą, kai ji miega."

"Tokiu atveju," pasiūlė Koizumis, "kodėl man nepasirūpinus pirkiniais? Pūslę su ledu ir vaistų nuo persišaldymo... ar tai viskas?"

"Šiek tiek palauk. Dar turėsiu paruošti pietus, todėl turiu patikrinti, kas yra šaldytuve. Kaip manai, ar ji turi bent kiek svogūnų laiškų? Mums reikės parašyti pirkinių sąrašą. Eik paskui mane, Koizumi-kun."

"Gerai."

Pakeliui iš kambario, Koizumis man nestipriai paplekšnojo per petį ir parodęs kažkokį reikšmingą žvilgsnį, išėjo.

Kambaryje dabar likau tik aš, kuris neturėdamas ką daryti tuščiai stovėjo, ir Nagato, kuri ant nugaros gulėjo lovoje.

Iš virtuvės vis dar galėjau girdėti Haruhi balsą, kuri visaip įsakinėjo Asahinai-san ir Koizumiui.

"Ką, čia vien tik konservai! Jie netinka deramai mitybai... Šviežių daržovių trūkumas ir priveda prie tokių ligų. Mikuru-čian, nuplauk ryžius ir paruošk ryžių virtuvą – o, ir tą puodą šalia tavęs – o Koizumi, mums reikės kiaušinių, špinatų, svogūnų laiškų..."

Tokiomis akimirkomis tikrai gerai turėti Haruhi šalia. Nors ji tvirtina, kad tai tik dėl to, kad ji yra komandos vadė, tada, kai ji imasi dalykų, kurie visai nesusiję su komandos veikla, ji iš tiesų parodo savo vertę. Puikiai žinojau iš savo patirties, kad jos kulinariniai sugebėjimai tiesiog neturi lygių.

Vis dėlto, dabar ne laikas būti blaškomam fono garsų.

Geriausia tiesiog paklausti.

"Nagato?"

"............"

"Kaip jautiesi? Taip, kaip ir atrodo?"

"............"

"Ar gali kalbėti?"

"Galiu."

Jos akys toliau abejingai spoksojo į lubas. Nagato kartu su antklode pasikėlė viršutinę savo kūno dalį. Tas judesys buvo toks nenatūraliai tiesus, jokio pasisukimo į kairę ar dešinę; ji priverstų gėdytis net vieną tų sustingusių lėlių.

"Tau taip nutiko dėl tos Kujou merginos?"

"Nebūtinai."

Lyg šlifuotas kvarcas, Nagato akys žiūrėjo tiesiai į mane.

"Tačiau yra tikimybė."

"Ar nemanai, kad ji padarė tą patį? Žinai..."

Žiemą, kai Nagato susmuko tame vaiduoklių name, kaip tada tai nutiko? Mes valandų valandas kalnuose klajojome po pūgą, o kai galiausiai pasiekėme šviesos šaltinį, paaiškėjo, kad tai kažkoks namas, iš kurio neįmanoma pabėgti, o Nagato neteko savo įprasto grynumo. Juk tai buvo...

"Sunki apkrova."

Iš Nagato lūpų šie žodžiai išėjo lyg šnabždesys, o jos blankios akys nukrito žemyn link čiužinio.

Nejaugi jos kūnas visada buvo toks mažas? Į mokyklą ji neatėjo vos vieną dieną, tačiau kažkodėl tapo siaubingai gležna ir trapi.

Tarytum lyg įkvėpimas, man netikėtai kilo mintis.

"Kada tai prasidėjo?"

Galvodamas apie praeitos dienos įvykius, tęsiau.

"Nuo kada dėl karščiavimo pradėjai gulėti lovoje?"

"Šeštadienio vakaro."

Dieną, kai vyko pirmasis klajojimas po miestą šiais mokslo metais. Kai tada ją mačiau, jai nebuvo nieko blogo, bent tuo esu tikras.

Tik nesakyk, kad tai prasidėjo tuo metu, kai besimaudant man paskambino Sasaki.

"............"

Nagato neatsakė, jos blankios ir miglotos akys žiūrėjo kažkur į mano krūtinę.

Kai dabar apie tai pagalvoju, kai kas atrodė keista. Vakar... sekmadienį. Mane buvo pasikvietusi Sasaki bei susitikau su Tačibana Kjouko, Suou Kujou ir Fudživara, tačiau buvo dar vienas neįprastas įsibrovėlis.

Kimidori Emiri-san. Tai vieneriais metais vyresnė mergina ir kita Integruotos Informacijos Minčių Esybės sąsaja, nei Nagato ir Asakura. Organinė humanoidė, kuri iki šiol niekada nepalikdavo pogrindžio ir visada likdavo Nagato ir mokinių tarybos prezidento šešėlyje. Tiesiog neįmanoma, kad jos buvimas būtent tos kavinės darbuotoja, būtent tą dieną, galėjo būti tik sutapimas. Kimidori-san stebėjo Kujou, esu tuo tikras.

Bet kodėl? Tikriausiai todėl, jog užtikrintų tai, kad ji nebandytų man padaryti savo ateiviškų triukų.

Tačiau įprastai tai yra Nagato pareiga. Vis dėlto, Nagato niekur aplink nebuvo.

Mane staiga apėmė tokia pykčio banga, jog man kilo noras tiesiai sau į tarpuakį atlikti cross-counter.

Koks aš buvau kvailys. Turėjau jau tada tai pastebėti.

Kimidori-san perėmė šį darbą, nes Nagato jo nebegalėjo atlikti. Nagato pastiprinimas, Asakura Rjouko, buvo dingusi. Nors gal ji ir priklauso kitai frakcijai, ji vienintelė netoliese likusi sąsaja. Štai todėl ji buvo toje kavinėje. Atsargiai laikydamasi atstumo, ji net ėmėsi vaidinti padavėją.

Nagato akys pasidarė tokios blankios, kaip niekada anksčiau. Jų spindesys buvo tik toks, kaip iš žemės gilumos iškastos senovinės monetos; jose beveik nebebuvo jokios gyvybės. Tas jų ankstesnis tviskėjimas, lyg naujai padrožto pieštuko, buvo visiškai dingęs.

Nagato miegamajame nekondicionuojamas oras buvo drungnas. Vis dėlto, aš asmeniškai jaučiau neįprastą šaltį. Tokį šaltį, kuris sklinda ne iš išorės, o iš vidaus.

"Kaip man sugrąžint tau normalią būklę?"

Tai ne kažkokia liga, kurią būtų galima pagydyti paprastais be recepto parduodamais vaistais ar ypatingaisiais Haruhi patiekalais. Tai buvo kažkoks ateivių virusas. O vienintelis žmogus, kuris galėjo prieš tokį dalyką sukurti vakciną ar vaistą, buvo tik pati Nagato Juki, tačiau būtent ji ir buvo ta, kuri dėl jo gulėjo lovoje.

"............"

Dabar išblyškusios Nagato lūpos, kol pradėjo judėti, liko kokias dešimt sekundžių užčiauptos.

"Mano atsigavimas nebus nuspręstas mano pačios valia. Tą sprendimą padarys Integruotos Informacijos Minčių Esybė."

Tas tavo suknistas viršininkas? Pradedu norėti, kad jis pagaliau pasirodytų. Yra keletas dalykų, kuriuos norėčiau jam atvirai pasakyti.

"Neįmanoma. Integruotos Informacijos Minčių Esybei..."

Nagato akių vokai žemyn pasislinko maždaug dar per milimetrą.

"......negali tiesiogiai kontaktuoti su organinėmis gyvybės formomis...... tam buvau sukurta aš ......"

Ir tai pasakius, jos susivėlusi galva susmego atgal ant pagalvės.

"Ei...!"

"Man viskas gerai."

Dėl to aš tik dar labiau įsitikinau – tai nebuvo paprastai karščiavimas. Nagato kamuojantis virusas buvo kažkas, ką išgydyti neturėtų vilties net pasaulio geriausių gydytojų svajonių komanda. Tai buvo informacijos puolimas iš tų kosminių siaubūnų, kurie žinomi tik kaip "Dangaus Skliauto Dominija". Tai jie iš Nagato atėmė tas neįtikėtinas ateivių galias, sukeldami jai šią "apkrovą".

"Ar galėtume tai išspręsti pasiderėję su Kujou?"

Tai buvo vienintelis dalykas, kurį pajėgiau sugalvoti. Jei Nagato yra Integruotos Informacijos Minčių Esybės atstovė, reiškia, Kujou yra Dangaus Skliauto Dominijos agentė. Su ja bendrauti gal ne taip paprasta kaip su Nagato, tačiau iš Sasaki ir Kjouko girdėjau, kad tai vis dėlto įmanoma. Ji tikrai sugebėjo kalbėti japoniškai, net jei mokėjo tik visiškus pradmenis. Bet kokiu atveju, ji turėtų galėti suprasti tai, ką aš turiu jai pasakyti.

"Žodžiai..."

Jos balsas buvo labai menkas. Tai galėjo paprasčiausiai būti ne kažkas daugiau nei atodūsis.

"Kalba yra sudėtinga. Šiuo metu aš netinku bendravimui su kita humanoidine sąsaja. Mano lingvistinio bendravimo galimybės yra nepakankamos."

Aš tai žinojau nuo pat pradžių. Juk šis tavo tylus būdas yra būtina tavo, kokia tu dabar esi, dalis.

Tiek man, tiek Haruhi.

"Man........."

Nagato tęsiant, jos neišraiškingas veidas aiškiai perteikė tai, kad jame buvo susikaupę visokie kartūs jausmai.

"Jei man, kaip individui, būtų buvę suteikti socialiniai sugebėjimai..."

Kiekviename jos popieriaus baltumo veido aspekte atsispindėjo tuštuma, kuri skausmingai priminė kažką be galo mažą.

"Tikimybė, kad man būtų suteikti tokie pat įnagiai, kaip Asakurai Rjouko, nėra nulis. Tačiau aš nebuvau šitaip sukurta. Aš negaliu prieštarauti savo sukūrimo indeksui. Aš tokia būsiu iki...... tos dienos...... kai nustosiu funkcionuoti......"

Nagato akys, kurios buvo užsimerkusios maždaug trimis milimetrais, pradėjo abejingai spoksoti į šaltas lubas. Aš net nežinojau, ką sakyti.

Jei Nagato ir Asakuros pozicijos ir asmenybės būtų buvusios sukeistos vietomis, kaip tada viskas būtų? Tyli, užsidarius, knygas mėgstanti klasės seniūnė ir žavinga, visais besirūpinanti, visada besišypsanti vienintelė Literatūros klubo narė.

Toks vaizdas buvo akivaizdžiai neteisingas. Po velnių, aš net negaliu to įsivaizduoti. Net nenoriu pagalvoti apie tai, kaip būnu Nagato nuduriamas peiliu, o išgelbėtas Asakuros. Iš visos širdies džiaugiuosi, kad mano priešė buvo Asakura, o sąjungininkė – Nagato. Tuo net neabejoju.

Atleisk, Asakura. Tau visai nereikia grįžti iš tos Kanados ar kad ir kur tu velniop turėjai dingti. Man reikia vien tik Nagato. Nagato, Haruhi ir Asahinos-san – šių trijų visiškai pakanka, kad jos suteiktų man tiek laimės, jog, regis, galėčiau tiesiog sprogti.

"Pasakyk man, Nagato."

Pasilenkiau link Nagato, prisitraukdamas arčiau jos susivėlusiais plaukais apsklidusio veido.

"Ką aš turėčiau daryti? Ne... ką aš bent jau galiu padaryti, kad tau sugrąžinčiau normalią būklę?"

"............"

Kurį laiką nepasigirdo joks atsakymas.

Neskubėdama, Nagato pakėlė savo akis, kad pasižiūrėtų į manąsias, ir galiausiai vėl prabilo. Atsakymas buvo gniuždančiai trumpas.

"Nieko."

"Nieko?! Ką tai......"

Man dar arčiau prie jos pasilenkus,

"Kas per-?! Kjonai, ką tu čia bandai padaryti Juki?!"`

Priešais mane stovėjo Haruhi, ant savo uniformos apsirišusi prijuostę, vienoje rankoje laikanti medinį šaukštą, o kitą užsidėjusi ant liemens, ir tiesiog degdama iš pasiutimo, spoksojo į mane savo akimis, kurios priminė lygiašonius trikampius.

"Kodėl nieko tu nedarai, kad padėtum?! Koizumis jau išėjo nupirkti mums reikalingų dalykų! Esu tikra, kad net tu gali būti naudingas! Iš tikrųjų, juk tu labiau nei kas kitas turėtum daryti tokius darbus! Tu esi Komandos SOS juodadarbis – kai reikia fizinio darbo, tave kviečia patį pirmą! Paimk lėkštes, nuplauk valgomąsias lazdeles, tik pasiskubink ir imkis darbo! Nagi, judinkis!"

Haruhi pagriebė mane už kaklo ir nutempė mane į virtuvę, lyg vieną tų smėlio maišų, kuriuos naudoja sulaikyti potvynį.

Tegul taip ir būna. Padarysiu bet ką, ko tu nori. Jei tik Nagato pasveiks, padarysiu bet kokio maisto.

Iš tikrųjų, jei yra bent jau prakeikta tikimybė, tada tinka. Haruhi tikriausiai padarys tokį super-maistingą gydomąjį maistą, kad jo pakaks priversti išbėgti klykiant pro duris net kažkokį nežemišką organizmą. Ir kuo šlykštesnis, tuo geriau. Antra vertus, Haruhi praeityje paruoštas maistas vos neprivertė manęs iš džiaugsmo apsiverkti. Nepamenu, kad kada nors jis man būtų neskanus. Galiu tai užtikrintai pasakyti. Atleisk man, o brangiausioji Motina, kuri mane užaugino ir globojo, tačiau Haruhi pagamintas maistas skanesnis nei tavo.

Nors man sunku įsivaizduoti, kad Haruhi galėtų sukurti šeimą, esu tikras, kad nėra jokio pavojaus, jog artimiausiems Haruhi palikuoniams išsivystytų kokių nors skonio sutrikimų.

Grįžusi į virtuvę Haruhi Asahinai-san pavedė kurį laiką prižiūrėti verdantį puodą, prieš sugrįždama pas mus pasidarė trumpą pertraukėlę, kad tiesiai iš čiaupo atsigertų vandens.

"Man iš tikrųjų šiek tiek palengvėjo. Net nebuvo kilusi mintis, kad Juki neateitų į mokyklą, todėl susirūpinau, kad tai gali būti kažkas daugiau nei įprastas persišaldymas. Vis dėlto, jos karščiavimas nėra labai didelis, todėl jei ji sočiai pavalgys lengvai virškinamo maisto ir per naktį gerai pailsės, jai viskas bus tiesiog puiku."

"Taip, neatrodo, kad jai nėra jokio būtinybės vykti į ligoninę."

Koizumis pasinaudojo proga, kad galėtų įprastai įsiterpti. Visi išskyrus Haruhi puikiai suprato, jog joks žmonių gydytojas negalėtų niekaip padėti Nagato, nors pagalvojus, būtų labai neįprasta, jei nepaminėtume šios temos.

"Aš asmeniškai pažįstu puikų gydytoją, todėl jeigu prireiktų, galėčiau jo paprašyti paskirti aukštos kokybės vaistų."

Rankove nusišluosčiusi lūpas, Haruhi atsakė.

"Vaistai nėra tokie svarbūs, kokias jie yra laikomi. Iš tikrųjų tokiems atvejams reikia stiprios dvasios."

Haruhi praėjo mums visiems pamokslauti.

"Žinot, vaistai yra tokie neskanūs todėl, kad apgautų tas persišaldymo bakterijas ar virusus, ar dar kažką ten, ir priverstų galvoti 'Jei jie pradės čia kišti tokias šlykštynes, geriau iš čia dingsiu'."

"A... Ar iš tikrųjų taip~?"

"Tai aišku!"

Baik su tokiu užtikrintumu meluoti Asahinai-san. Kas, jei ji iš tikrųjų tavimi patikės.

Vis dėlto, negalėjau savęs iš tikrųjų priversti taip paprieštarauti, todėl vietoj to aš ir Koizumis pasišalinome į svetainę, kur sėdėjome po neveikiančiu kotacu ir iš esmės nieko neveikėme.

Grįžęs su pirkiniais Koizumis buvo iš karto nušalintas nuo darbų, o kadangi aš jau nuo pat pradžių neturėjau jokių tikrų pareigų, padarius keletą paprastų užduočių, tokių kaip stalo reikmenų atnešimas ir įvairių daiktų nuplovimas, taip pat buvau nuo jų atleistas, todėl šiuo metu mes neturėjome daugiau ką daryti, o tik stebėti kaip Haruhi su savo asistente Asahina-san užsiėmė maisto gaminimu.

Vis dėlto, aš jau anksčiau žinojau, kad Haruhi gerai mokėjo tokius dalykus, tačiau kai dabar ją matau, ji priverstų gėdytis net profesionalią namų šeimininkę. Nuo to, kaip ji be vargo pjaustė daržoves, iki to, kaip ji ruošė daši, galėjau tik stebėtis, kaip paprastai ji privertė visą tai atrodyti.

"A, kai tik priprastų, bet kas tai sugebėtų!"

Taip pareiškė Haruhi, iš mažos lėkštutės ragaudama puodo turinį.

"Aš gaminau nuo pat tada, kai buvau pradinėje, todėl aš tai moku geriau, nei kas kitas mano šeimoje. A, Mikuru-čian, paduok sojos padažą."

"Tuoj pat~!"

Kai dabar pagalvoju, retai kada esu matęs, kad Haruhi būtų iš namų į mokyklą atsinešusi priešpiečius. Ar jos mama jai jų nepadaro?

"Esu tikra, kad jeigu paprašyčiau, ji man juos padarytų, kartais net ji siūlosi, tačiau aš atsisakau. Jeigu man reikėtų, aš pati pasidaryčiau."

Haruhi veide pasirodė kažkokia keista išraiška.

"Nežinau, ar man derėtų taip sakyti, bet mano mama... mano motina turi labai prastą skonį. Man atrodo, kad gali būti kažkas ne taip su jos liežuviu. Be to, ji visada prieskonius deda iš akies ir niekada nekreipia dėmesio tai, kiek laiko ji palieka virti žuvį, todėl kai ji du kartus gaminą tą patį patiekalą, jų skonis niekada nebūna vienodas. Kai buvau maža, galvojau, kad tai normalu – pamenu, jog galvodavau, kad mokyklinis maistas yra pats skaniausias dalykas pasaulyje. Tačiau kai pati pabandžiau gaminti, maistas gavosi nepaprastai skanus. A, Mikuru-čian, paduok miriną."

"Tuoj pat~!

"Šiomis dienomis namuose pusę savo maisto gaminuosi pati. Žinai, mano motina dirba, todėl mes taip viena kitai padedame. Matyt, tiesa, kad geriausiai darbą išmoksti tik dirbdamas. Tam pakanka tik kasdieninio stropumo. Nepasakyčiau, kad aš į tai dedu didžiules pastangas, tiesiog kai tai tampa tavo kasdienybe, tu paprasčiausiai išmoksti visus svarbius dalykus. Mikuru-čian, paragauk tai. Kaip manai?"

"Ateinu~! ...... Aaa...... kaip skanu......!"

"Tiesa? Tai mano asmeninė ypatingoji daržovių sriuba. Ji turi visus vitaminus nuo A iki Z, tobulai tinka atgaunant jėgas. Pakaks vos vieno gurkšenio, kad visas tavo nuovargis ir skausmai nuskristų už Saturno žiedų!"

Net neįsivaizduoju, iš kur ji ištraukė tą reklaminę frazę, bet kad kaip bebūtų, užgesinusi viryklę ir nukėlusi dangtį, Haruhi pradėjo įpilti puodo turinį į gilią lėkštę.

Man iš karto pradėjo gurgti pilvas. Šis kvapas buvo toks, jog akimirksniu galėjo sukelti alkį.

"Tai vien tik Juki. Kjonai, ko čia nutaisei alkaną veidą? Nei negalvok, nieko negausi. Padėk ją nunešti į jos kambarį. Jei bent jau tiek padarysi, nebūsi nubaustas."

Savaime supranta, buvau pasirengęs pasiaukoti ties bet kuria po ranka pasitaikiusia užduotimi. Iš tiesų, jaučiausi kupinas kaltės už tai, kad negalėjau nieko daugiau padaryti.

Padėjau Haruhi košę ir daržovių sriubą ant padėklo ir atsargiai nunešiau į Nagato kambarį. Asahina-san atnešė arbatinuką ir puodukus. Koizumis sekė iš paskos, nešdamasis Haruhi nurodytus vaistažolių vaistus ir puodelį vandens, tuo tarpu Haruhi nuėjo į priekį ir atidarė miegamojo duris.

"Juki, viskas jau paruošta! Atleisk, kad reikėjo laukti!"

"............"

Nagato lėtai atsisėdo ir pasižiūrėjo į mus keturis savo tuščiomis akims.

"Pirma išgerk vaistus, gerai? Juos reikia gerti prieš maistą. Aš išrinkau tuos vaistus, kurie mano pačios patirtimi geriausiai veikia. Maistą suvalgysi paskui. Dar daug yra likę, todėl valgyk kiek tik tai nori. Juk priešpiečiams nieko nevalgei, tiesa?"

Haruhi nepaprastai teigiamas elgesys buvo neįtikėtinas. Be vargo buvo galima matyti, kad susidūręs su šitokia galia, paprastas persišaldymo virusas imtų sprukti. Bet kokia savisaugos instinktą turinti bakterija jau dabar norėtų iš čia nešdintis.

"............"

Nagato pabandė išlipti iš lovos, bet vėl buvo Haruhi sustabdyta. Koizumis padavė jai vaistų pakelį ir puodelį vandens, o Nagato, akimirką neužtikrintai į jį pažiūrėjusi, galiausiai priverstinai juos išgėrė.

Panašu, kad Haruhi norėjo pati pamaitinti Nagato, tačiau ji atsakė ir pati paėmė lėkštę ir šaukštą. Ji pasėmė pilną šaukštą ir nurijo.

"............"

Kol Nagato valgė košę, beveik visai nekramtydama, Haruhi ją įtemptai stebėjo savo veriančiomis akimis. Ir ji nebuvo vienintelė – Asahina-san, Koizumis ir aš – visi darėme tą patį.

"............"

Nagato spoksojo į lėkštę lyg stebėtų ant krakmolo mėginio užpiltą jodo tirpalo spalvą. Galiausiai ji tyliu balsu pasakė,

"Skanu."

"Puiku. Malonu girdėti. Toliau valgyk. Būtinai viską suvalgyk! Štai daržovių sriuba. Man turbūt reikėjo ją šiek tiek ilgiau pavirti, bet išgauti skoniui to turėjo pilnai pakakti."

Paėmusi Haruhi priešais ją atkištą lėkštę, Nagato ėmė iš jos valgyti.

"Skanu."

"Matai?"

Su neįprasta pasitenkinimo išraiška veide, Haruhi toliau stebėjo kaip Nagato po truputį valgė savo maistą, laikydamasi pastovaus ritmo. Man kilo abejonių ar jai iš tikrųjų patiko Haruhi paruoštas maistas. Nors tikrai atrodė, kad ji juo mėgaujasi labiau, nei tada, kai ji valgė tą savo prastą karį, ji taip pat galėjo priverstinai užgniaužti savo apetito trūkumą. Juk ji valgyti, net jei ji nenorėtų.

Man kažkodėl pasidarė sunku žiūrėti.

Galbūt tai buvo todėl, kad Nagato gulėjo lovoje, apsimovusi pižamą. Galbūt tai buvo todėl, kad ji tyliai valgė Haruhi maistingąjį maistą. O galbūt todėl, kad nors ji buvo taip arti, jog galėjau ištiesti ranką ir ją paliesti, jos išvaizda daug menkesnė nei visada.

"Atsiprašau..."

Niekam konkrečiai atsiprašiau.

"Einu į tualetą."

Nepalaikęs iš niekieno atsakymo, palikau miegamąjį ir užsidariau tualete. Nors tikriausiai išorėje to neparodžiau, jaučiau, kad jeigu toliau žiūrėsiu į Nagato, mane gali užvaldyti beprasmis pyktis, neturintis jokio aiškaus taikinio.

Atsisėdau ant mažo švaraus klozeto dangčio, įsikandau sau į lūpą ir paskendau mintyse.

Akimirkai pajutau didžiulį palengvėjimą, tiksliai žinodamas, ką turėčiau padaryti savo pirmuoju tardymo taikiniu. Nors aš gal ir nežinojau, ką man reikėjo daryti, gerai žinojau, kad tai buvo vienas tų dalykų, į kuriuos negalima nepaisyti dėmesio.

Būtina kažką padaryti su ta Kujou mergše. Tai tiesiog neteisinga, kad Nagato dabar turi gulėti bejėgė lovoje, o ta suknista mergiotė gali sau vaikštinėti visiškai sveika. Čia pažeistos pusiausvyros reikalas.

Aš net neketinu to pakęsti. Pirmiausia, turėčiau susisiekti su Sasaki ir...

"Aaa...!"

Mano švarko kišenėje buvęs telefonas netikėtai ėmė vibruoti ir aš vos nenudribau nuo klozeto.

Pasižiūrėjau į jo ekraną, kad sužinočiau, kas galėjo mane nustebinti su tokiu nepriekaištingu tikslumu, ir pamačiau, kad tai buvo e-laiškas, o ne skambutis.

"Hmm...?"

Siuntėjo adresas buvo lyg krūva nesuvokiamų ženklų. Kas čia po galais...? Atidariau pašto dėžutę.

"Ką?"

Ekranas staiga pasidarė visiškai juodas. Nejaugi tai virusas? Bliamba. Nenoriu prarasti čia turimų duomenų...

Kai jau pradėjau panikuoti, pastebėjau, kad kairiajame viršutiniame juodo LCD ekrano kampe blykčiojo baltas žymeklis, ir pasijutau apimtas netikėto déžà-vu jausmo. Jau esu anksčiau tai matęs nutinkant su kompiuterio ekranu.

Po akimirkos žymeklis pradėjo švelniai judėti į vieną šoną, už savęs palikdamas eilę paprastų raidžių.

Ši pastovi teksto tėkmė, nepaisanti jokios simbolių konversijos, taip pat man buvo pažįstama.

juki.n> tau nereikia jaudintis

Nagato. Vadinasi, čia tu. Čia visai kaip tada, kai aš ir Haruhi drauge buvome įkalinti toje Uždarojoje Erdvėje. Tokiu atveju, turėčiau galėti kažkaip atsakyti. Lėtai, bet užtikrintai pradėjau rašyti savo atsakymą.

"Čia tų Dangaus Skliauto Dominijos išgamų kaltė, jog tu karščiuoji, ar ne?"

Kai tik nusiunčiau šią žinutę, atėjo kita.

juki.n> taip

Suvokdamas savo paties nesupratingumo baisumą, norėjau tiesiog sušaldyti savo galvą į skystą azotą ir suknežinti ją į gabalus su beisbolo lazda. Eina jie visi velniop! Ta Kujou mergšė atrodė tokia jau nekaltutė, kai tarytum lėlė sėdėjo šalia Tačibanos Kjouko. Ir kaip tik tuo metu aš dariau tą kvailą prielaidą. Jiems iš tikrųjų rūpėjau tik aš ir Haruhi.

Jie su manimi susisiekė dėl to, kad norėjo kažkaip pasirūpinti Haruhi galiomis – štai kokia buvo ta prielaidą, kurią padariau tuo net nesuabejojęs. Mano siauras protas tiesiog šlykščiai bevertis.

Juk Koizumis man sakė, kad Nagato yra pati didžiausia Komandos SOS vertybė. Aš juk žinojau, kad jis buvo teisus. Kaip aš iš karto nesugebėjau suvokti, kad ji būtų pirmoji bet kokio priešų puolimo taikinė?!

juki.n> aš neleisiu jiems pakenkti tau ar suzumijai haruhi

Būdamas kupinas pasipiktinimo, nykščiu paskubomis maigiau kliaviatūros mygtukus.

Man nusispjaut kas nutiks man ar Haruhi. Mes galim patys savimi pasirūpinti ir šiuo metu mes visiškai sveiki. Tai tu buvai užpulta, tai tu patekai į bėdą! Dėl to turi kažką daryti!

Siųsti. Vėl, atsakymas vos po akimirkos.

juki.n> tai viena iš mano parei□□□□□□□□□egruotos□□□□□□□informa□□□□□□nčių□□□□□□□sybe□□□□□□□□□ndrauja□□□□□□□□ngaus□□□□□□□liaut□□□□□□□□□domin

Raidės netikėtai sustojo.

"Kas nutiko?"

Kelių metrų atstumas tarp Nagato miegamojo ir šio jaukaus namų tualeto netikėtai pasidarė neįmanomai tolimas, ir tos kelios sekundės atrodė kaip tikra amžinybė.

juki.n> mano veik?????æ–‡å —å????Œ–ã‘ã??§ã™????æ–‡å??? —åŒ????–ã‘ã§???

Pagalvojau, jog sugedo mano telefonas. Bent jau tikėjausi, kad tai buvo telefonas.

juki.n> ????????ã“ã‚Œã?????‚‚æ–‡å??? —å??Œ–ã‘ã???•ã“ã‚???Œã‚‚æ?????????????–‡å —化ã‘ã•??

Mane išpylė šaltas prakaitas. Tai, kad Nagato man siųstų tokias grynų gryniausias nesąmones, buvo tiesiog neregėta. Jei tai taptų nepagydoma, aš......

Pajutau, kad akimirką man aptemo protas. Mano kūnas pasidarė toks bejėgis, jog telefonas galėjo išslysti man iš rankos ir įkristi į tualetą, ir atvirai kalbant, nebūčiau dėl to savęs kaltinęs.

Laimei, man nespėjus sulaužyti savo telefono, ekrane dar kartą pasikeitė viršutinė eilutė.

juki.n> turiu pamiegoti

Akimirką aiškiai pasirodė ši mažytė mirganti žinutė, prieš išblukdama, tarytum būtų ištirpdyta. Kokia tai nuostabi žinutė... tiesiog šimtu procentų Nagato.

Pasakysiu dar kartą. Nei už ką aš nežadu nesirūpinti. Tu turbūt juokauji. Atleisk man, Nagato, bet aš nesu pakankamai subrendęs, kad galėčiau taip elgtis. Tu tikriausiai mane pervertini.

Išbėgęs iš tualeto aš pasimetęs nuskubėjau tiesiai atgal į miegamąjį.

"Nagato!"

Pamačiusi mano paklaikusią išraišką, Haruhi akimirką nustebo, bet po to,

"Baik, Kjonai! Patylėk, gerai? Juki ką tik užmigo."

Ji į mane piktai pasižiūrėjo.

"Ji atsigulė kai tik pabaigė savo maistą ir iš karto užmigo."

Ir iš tikrųjų, Nagato ramiai gulėjo lovoje užmerktomis akimis. Lyg lede užšaldyta princesė, nesijautė net jos kvėpavimo.

"Manau, ji galiausiai nusiramino. Žinai, tokiu metu žmogui gyventi vienam nėra gerai. Būtina šalia turėti kitų žmonių – net jeigu tik ketini miegoti, svarbu girdėti, kaip name vaikščioja kiti žmonės. Tai tiesiog padeda pasijusti jaukiai. Nesvarbu, kas tai būti, jai tiesiog reikia kažko—"

Atsukau nugarą Haruhi suprantamam aiškinimui. Nors ir norėjau klausytis, tiesiog neturėjau tam nuotaikos. Tai nebuvo sąmoningas poelgis; mano kūnas pajudėjo pats.

"Kjonai? Kur tu—?

Bėgte palikęs miegamąjį, aš tik dar labiau padidinau tempą, kai išskubėjau pro paradines duris. Nenorėjau laukti, kol liftas nusileis į pirmą aukštą, todėl vietoj to žemyn nubėgau laiptais. Išbėgęs pro daugiabučio namo įėjimą, aš toliau bėgau, galvoje neturėdamas jokio tikslo.

Kur šiuo metu galėtų būti ta Kujou? Neįsivaizduoju. Vis dėlto, ji vilkėjo Koujouen merginų akademijos uniformą. Jeigu ji deramai eina į mokyklą, taip kaip Nagato eina į Šiaurės gimnaziją, tada Koujouen akademija puikiai tinka bet kokiai pradžiai. Man nusispjaut, ką sakys mokyklos apsauga. Galėčiau nuo jų lakstyti nors ir visą dieną. Jei įsiveržčiau į raštinę, galbūt kas nors žinotų, ar jos adresas iš viso yra įvestas į registrą. Jeigu ne, tiesiog turėčiau rasti kitą būdą.

Kad ir kaip būtų, stovėti ir nieko nedaryti buvo vienintelis dalykas, kurio mano kūnas jokiu būdu nebūtų man leidęs.

Man bėgant tokiais žingsniai, lyg batus man būtų suteikusi kažkokia tai sparnuota deivė, mano plaučių ir širdies mane galiausiai išdavė ir aš netekau kvapo.

Supratau, kad stovėjau priešais traukinio pervažą.

Tai buvo ta pati pervaža, kurioje Haruhi maždaug prieš metus man pasakė tą savo ilgą asmeninę kalbą.

Įveiktas nuovargio, kurį laiką susikaupiau ilgiems ir giliems atokvėpiams. Mano žvilgsnis atsitiktinai nuklydo į kitą pervažos pusę ir tai, ką aš ten pamačiau, privertė mano žvilgsnį ir kūną sustingti.

Suou Kujou.

Priešė, kuri grasino tiek man, tiek Nagato, stovėjo tiesiai priešais mane, už traukinių pervažos. Tarytum ji čia būtų buvusi visą laiką.

"_______________"

Juoda uniforma. Ilgi, platūs plaukai. Ir ta neaprėpiamai tuščiai išraiška.

Virš perėjos esančios šviesos pradėjo blyksėti. Tuo pat metu pradėjo skambėti signalai, kurie įspėdavo apie artėjantį traukinį, o pervažos užkarda vangiai lestis žemyn.

Kodėl ji yra... čia...? Tarytum ji būtų... manęs laukusi...

Kujou nejudėjo. Ji laikėsi nuo manęs vienodu atstumu, vienos geležinkelio pervažos pločiu, ir tarytum būtų ten į grindinį būtų įleidusi šaknis, stovėjo sustingusi, atrodydama mažiau žmogiška nei iš kartoninės dėžės padaryta roboto ranka.

Dan, dan, dan...

Užkarda dabar buvo visiškai užsidariusi, o dundantys geležinkelio bėgiai ir šniokščiantis oras, skelbiantis apie artėjantį traukinį, darėsi garsesnis. Mano žvilgsnis buvo įbestas į Kujou, tačiau kur buvo nukreiptas jos, buvo paslaptis. Toks tikslumas buvo neįmanomas. Tai negalėjo būti tik sutapimas. Ji... Ji čia manęs laukė.

Su dideliu vėjo gūsiu, pro šalį pravažiavo traukinys, iš akiračio paslėpdamas Kujou. Nors ir negalėjo ten būti tiek daug vagonų, atrodė, kad kelias akimirkas tiesiog sustojo laikas. Šis kraupus jausmas buvo pakankamai stiprus, jog galėjau atpažinti kiekvieno pro pravažiuojančio traukinio langus matyto žmogaus veidą, pavirsdamas lygiai tokia pat stipria nuojauta. Atrodė, tarytum ateitis bėgtų man pro akis. Netikėtai pajutau įsitikinimą, kad kai traukinys pravažiuos, Kujou nebestovės kitoje pervažos pusėje. Vietoj to, ji bus kažkaip atsidūrusi už manęs ir ties į mane savo išblyškusias, šmėklos rankas...

Kokia šiurpinanti iliuzija.

Traukinys pravažiavo pro šalį. Raudonosios įspėjančiosios šviesos, atlikusios savo pareigą, liovėsi mirksėti. O kitoje užkardos pusėje, kaip ir anksčiau, stovėjo juoda Kujou figūra. Vaizduoji stebinantį kantrumą? Dėl manęs surengta ta bauginanti scena? O gal ji iš viso neturi tokio žmogiško supratimo...

Palaukusi, kol juodai geltona užkarda vėl pakils aukštyn, Kujou galiausiai pajudėjo, tarytum eidama per vandenyno dugną. Ji ėjo link manęs. Tikrai norėčiau sužinoti, kaip ji sugeba eiti, nei trupučio nepajudindama savo sijoną.

Jos siluetas, tarytum neryški holograma, sustojo už kelių metrų nuo manęs.

Suspaudžiau šonuose laikytus kumščius.

"Ką tu po galais padarei Nagato?"

Kujou akys, lyg didžiuliai žvilgantys stiklo rutuliukai pažvelgė į mane. Visi mano instinktai mane įspėjo nežiūrėti jai į akis. Tai tokios akys, kurios tau iš kūno gali išplėšti sielą.

Kujou žvilgančios lūpos išsiskyrė.

"Aš norėjau sužinoti apie žmones... Ne..."

Nors ji stovėjo per atstumą, atrodė, jog jis sklido iš visai šalia mano ausies.

"Ne, ne tai... Tai, apie ką norėjau sužinoti..."

Ji pakreipė savo galvą į šoną. Toks nepaprastai žmogiškas gestas mane nepaprastai sutrikdė.

"Tai, apie ką norėjau sužinoti... esi tu."

Ką?

"Ar tu prie manęs prisidėsi......?"

Ką ji kalba?

"Aš neprieštarauju......"

Ji vėl ištiesė link manęs ranką.

Ateivė.

Dan, dan, dan...

Vėl pradėjo skambėti pervažos signalas. Dvi raudonos šviesos, blyksinčios viena po kitos. Įspėjančios apie artėjantį traukinį... tačiau man tai atrodė, jog jos mane įspėja apie ką daug baisesnio, nei kaktomuša susidurti su visu greičiu lekiančiu traukiniu. Kritiška padėtis. Kas vyksta? Kas čia dedasi? Visa tai nelogiška. Ką reiškia ta staigi transformacija, tarytum švininei lėlei, kuriai ragana būtų įkvėpusi gyvybę?

Kujou ranka toliau artinosi. Arčiau, dar arčiau. Nežmogiško daikto žmogiškos formos ranka.

Padaras, kuris negali sugyventi su žmonija, vien rega nesuvokiama būtybė iš už galaktikos ribų, už žmonių pažinimo ribų. Mergina, kurios plaukai plaikstėsi lyg sparnai......

Akys tokios juodos kaip jaunatis. Ne. Nežiūrėk. Visas pasaulis pavirs juodas.

Norėjau pasakyti "stok", bet mano burna atsisakė judėti. Tai tiesiog apgailėtina. Nuėjus taip toli......

"Liaukis."

Balsas, kuris sustabdė Kujou ranką buvo ne mano.

Vėl, aš stovėjau sustingęs nuo šoko.

Moteriškas balsas, kuris aidėjo iš už manęs buvo kupinas šalto pasitikėjimo savimi ir subtilaus, visko apimančio nuotaikingumo. Tai buvo balsas, kurio jau senokai negirdėjau, ir taip pat balsas, kurio net nenuoširdžiai teigiant nenorėjau dar kada nors išgirsti.

"Aš neleisiu tau toliau prie jo artintis. Vis dėlto..."

Iš dešinės mano kaklo pusės sklidęs balsas skambiai ir žavingai nusijuokė.

"Šis žmogus yra mano grobis. Jei ketini jį iš manęs pasiimti, na, aš geriau tai padaryčiau pati."

Pro mano pečius ir kaklą išsitiesė ranka. Ji vilkėjo Šiaurės gimnazijos jūreivės uniformą, o savo rankoje gniaužė nepaprastai pažįstamą daiktą. Nuo jo pagaląstų ašmenų atsispindėjo siaubinga šviesa.

Toje siaubingoje rankoje apverstai laikyto kovinio peilio galiukas buvo nukreiptas tiesiai man į gerklę.

"Nors negaliu sakyti, kad pati prieštarauju, vienaip arba kitaip."

Tas jos atsainus juokas privertė piestu atsistoti visus ant mano pakaušio buvusius plaukus. Iš oro į mano nosį sklido toks saldus kvapas, jog atrodė vos ne narkotiškas. Aš jį puikiai atpažinau.

"Tu......"

Galop, pajėgiau išspausti žodžius.

"............Asakura...?"

"Taip, teisingai. Ko gi daugiau tikėjaisi?"

Iš už manęs skambėjo mano vienkartinės 1-5 klasės bendraklasės, Asakuros Rjouko, nesupainiojamasis balsas.

"Šią akimirką Nagato-san šiek tiek ilsisi, ar ne? Taigi, tu gauni mane. Dėl ko nors prieštarauji?"

Negalėjau apsisukti. Mane apėmė tvirtas įsitikinimas, kad jeigu iš tikrųjų pasižiūrėsiu į už manęs stovinčią Asakurą Rjouko, pasekmės bus nesuvokiamos. Vienkartinė Nagato partnerė ir Integruotos Informacijos Minčių Esybės radikaliųjų grupės narė. Ši mergina dukart pasikėsino į mano gyvybę ir antrąjį kartą jai visai mažai trūko. Abu kartus buvau išgelbėtas tik dėl Nagato įsikišimo, tačiau dabar Nagato nebepasiekiama. Vietoj to, čia stovi Kujou. Tiesiog pasibaisėtina. Jaučiausi, lyg būčiau atsidūręs tarp vilko ir tigro, ir nei vieno iš jų negalima deramai laikyti sąjungininku. Mažiausiai norėjau susidurti su tokia dilema.

"Buvo aptikta kritiška padėtis. Štai todėl pasirodžiau aš. Nejaugi tai tikrai taip keista?"

Jos saldus balsas kalbėjo toliau.

"Kaip bebūtų, aš juk Nagato-san pastiprinimas. Jei ji nebegali imtis veiksmų, tuomet sekanti po jos. Ar nepameni?"

Jei Nagato nebegali imtis veiksmų......

Tai buvo pati tikriausia kritinė padėtis. Tokia rimta, kad net ištrintoji Asakura galėjo prisikelti. Tokia pavojinga, jog man reikėjo žmogžudės pagalbos.

"Nagi, tai jau kiek šiurkštu. Tavo žiniai – aš ne žmogžudė. Visgi... aš dar nieko nenužudžiau, na, ar ne tiesa?"

Tuomet būčiau labai dėkingas, jei patrauktum tą peilį. Kol čia yra tas daiktas, aš net negaliu nuryti.

"Deja, negalima. Tol, kol štai čia stovi ji, aš privalau ištikimai vykdyti savo misiją."

Vienas iš peilį gniaužusios rankos pirštų išsitiesė į Kujou pusę.

"Tu taip vadinamojo Dangaus Skliauto Dominijos sąsaja, tiesa? Labai įdomu. Kažin kaip reaguotų ta mergina, jei šioje situacijoje tu žūtum."

Kaip visada ji atsainiai kalba apie tokius kaulus stingdančius dalykus. Nuo tada, kai ji buvo mūsų klasės seniūnė, ji nei kiek nepasikeitė. Ne, visame pasaulyje nėra kitos tokios sumautos mergiotės, kuri be Asakuros Rjouko galėtų kažką tokio sugebėti.

Tarytum šlapias skuduras, paliktas džiūti svilinančioje dykumoje, negalėjau pajudinti nei raumenėlio. Negalėjau net pasakyti, ar buvo šilta, ar šalta. Čia egzistavo tik aštrių, šaltų lyg kosmosas ašmenų spindėjimas ir ramios, lyg keturių aukštų požemis, Kujou akys.

Pernelyg ramu.

Staiga kai ką supratau. Kas nutiko mirksinčioms pervažos šviesoms? Kur dingo tas kurtinantis įspėjamųjų signalų garsas? Kodėl vis dar nepasirodė traukinys?

Atmerkiau akis. Raudonos įspėjamosios šviesos nuolatos švietė. Pervažos užkarda buvo sustojusi skersai ore. Nebuvo jokio vėjo. Gatvėmis nevaikščiojo nei vienas žmogus, pro šalį nepravažiavo nei vienas automobilis......

Pasaulis buvo sustojęs.

Tolimame danguje debesys taip pat tvirtai laikėsi savo pozicijos, ir kai pastebėjau, kad net varna buvo sustojusi ore vidury skrydžio, aš galiausiai pavėluotai supratau.

Viskas buvo sustingdyta.

"Kas čia po galais dedasi......?"

Asakura klastingai sukikeno.

"Aš nenoriu, kad kas nors trukdytų. Jei padarysiu, niekas negalės mūsų pamatyti, ar ne? Erdvės informacijos manipuliacija – mano stiprioji pusė. Pabėgti neįmanoma."

Vadinasi, tai spąstai. Bet kam?

"Taigi, Kujou-san."

Tęsė kaip visa linksma Asakura.

"Kodėl gi mums šiek tiek draugiškai nepasikalbėjus? O gal labiau norėtum kautis? Aš visai neprieštarauju. Iš tiesų man labiau patinka pamatyti, ką kiti gali. Be to, tai taip pat dalis mano darbo."

Kujou kaip visada stovėjo sustingusi ir neemocinga, tačiau...

"......Paleisk tą žmogų. Kraštutinis grėsmės lygis...... Tavo ketinimai visiškai žudikiški......"

Lėtai ir atsargiai Kujou akys sumirksėjo, ir kai jos atsimerkė, jose buvo šviesa, kurios nesu niekada anksčiau matęs.

"Tai ne tu. Tu manęs nedomini. Tu nesi svarbi."

Kujou balse jautėsi nežymi emocijų užuomina.

"Na, tai labai jau neįdomus atsakymas. Gerai, jei taip tu nori."

Peilį laikiusi ranka sujudėjo, už savęs palikdama tik susiliejusį vaizdą. Tai nutiko taip greitai, jog mano akims nebuvo jokios vilties suspėti paskui tą judesį. Pažinau šį jausmą iš praeito patyrimo, kai 1-5 klasėje buvau patekęs į tarpdimensinę kovą tarp šios merginos ir Nagato. Galėjau įžiūrėti tik tiek, kad Asakura vienu lengvu savo riešo judesiu išmetė peilį ir nuskraidino jį link Kujou šviesai artimu greičiu – ir tik po dvejų sekundžių mano protas sugebėjo tiek apdoroti.

"......Grėsmės lygis padidėjo dvejomis stadijomis."

Kujou sau sumurmėjus šiuos žodžius, jos rankas sugriebė už peilio rankenos, buvusio priešais pat jos veidą. Ji nerodė jokių baimės ženklų peiliui, kuris buvo atsidūręs beveik taip arti, kad galėtų paliesti jos nosį, ir iš mano pusės tai atrodė, tarytum ji bandytų save nudurti į veidą. Priešingybė buvo tiesa.

"...... Ir toliau didėja."

Peilis ir jį laikiusi Kujou ranka nežymiai vibravo. O, Dieve. Peilis, kurį sviedė Asakura, net po to, kai Kujou jį sustabdė, toliau bandė ją nudurti. Kujou baugino vien už tai, jog turėjo tokius refleksus, kad galėtų vidury oro sugauti tą šviesos greičiu lekiantį peilį, tačiau Asakura vis tiek labiau varė siaubą. Kiek gi ji galėjo sukišti kinetinės energijos į tą peilį? Net nenoriu apie tai galvoti.

"Ne taip ir blogai."

Asakuros balse jautėsi susižavėjimo tonas.

"Nors tai ir buvo tik bandomasis šūvis, tačiau aš vis tiek puoliau su didesne jėga, nei prognozavau tavo galimybių skaičiavimuose. Tai gali būti visai įdomu."

Jaučiau, kaip už manęs maišėsi oras. Jausdamasis, lyg jei apsižvalgyčiau aplink, pamatyčiau aukštyn besiraitančius Asakuros plaukus, laikiau žvilgsnį tiesiog įsmeigtą į priekį. Tačiau aš negalėjau uždengti savo ausų.

"Plečiamos informacijos kontrolės ribos. Dislokuojama puolamoji informacija. Pereinama į Naikinimo režimą. Vykdoma paraiška lokalizuotos kovos simuliacijos ribotoje erdvėje įgaliojimams, siekiant išanalizuoti nurodytą taikinį."

Tai buvo viskas, ką pajėgiau išgauti iš to spartaus Asakuros artikuliavimo, ir kai tik tai padariau, mane supantis vaizdas visiškai suiro. Tarytum miesto vaizdo dėlionė būtų subyrėjusi į atskiras detales, viskas transformavosi ir tai, kas buvo išorėje, ėmė reikštis.

Antrą kartą savo gyvenime buvau apsuptas išsikraipiusios geometrinių figūrų erdvės, kuri buvo Asakuros informacijos kontrolės zona.