Suzumija Haruhi:Knyga5 Endless Eight
Endless Eight
Kažkas buvo ne taip.
Kelios dienos po O-bon festivalio pradžios mane buvo apėmęs keistas jausmas.
Tuo metu aš sėdėjau mūsų svetainėje, pusiau žiūrėdamas vidurinių mokyklų beisbolo rungtynes, kurios visai manęs nedomino. Šiandien kažkaip netyčia pabudau anksti ryte, ir nors dvėsiau iš nuobodulio, neturėjau jėgų net pažvelgti į tą kalną vasaros namų darbų, todėl toliau kaip tinginys stūmiau laiką žiūrėdamas teliką.
Per teliką rodė rajoninį turnyrą, į kurį man nei buvo lemta patekti, nei buvau tinkamas dalyvauti, tačiau užuojauta silpnesniesiems vertė mane palaikyti pusę, kuri pralaiminėjo rezultatu 0-7. Netikėtai mane apėmė nuojauta, toks jausmas, kad Haruhi kažką rezga.
Buvau jau senokai nematęs Haruhi. Aš su savo sesule buvau išvykęs į kaimą, mamos gimtinę, kad pagerbčiau protėvių žemę, ir vos vakar šlovingai sugrįžau. Mūsų namuose tai būtina kasmetinė išvyka. Be to, per vasaros atostogas Komandos SOS nariai nelabai turėjo galimybių kaip susitikti, todėl čia nebuvo nieko keisto. Beje, juk jau pačią pirmąją vasaros atostogų dieną mes karštligiškai nusekėme Jos Didenybę į tą keistą nuošalią salą ir šią trenktą, skubotą vasaros išvyką palikome praeityje. Net jei Haruhi turėjo kokių kėslų, tai tikrai nebus antra "išvyka su nakvyne". Ir vieno prisiminimo iš šių metų vasaros turėjo pakakti, kad padarytų ją patenkintą.
"Bet antra vertus..."
Man sau taip tarus, dėl kažkokios nežinomos priežasties staiga – labai staiga – būtent tą akimirką, kai buvau už dirželio pirštu prie savęs prisitraukęs telefoną, su juo kai kas nutiko, dėl ko ėmiau įtarinėti, ar mūsų namuose nėra įrengta slaptų kamerų.
Būtent tą akimirką ėmė skambėti mano telefonas. Iš karto pamaniau, kad manyje nubudo gebėjimas nuspėti ateitį, tačiau papurčiau galvą ir nusikračiau tokios minties. Juk nesąmonė.
"Ko ji užsimanė?"
Telefono ekrane buvo pasirodęs ne kieno nors kito, o Suzumijos Haruhi vardas.
Leidęs telefonui suskambėti trejetą kartų, palengva nuspaudžiau atsiliepimo mygtuką. Mane apėmė jausmas, jog jau žinojau, ką Haruhi man pasakys.
"Tu daba nieka nedirbi, ane?"
Tai buvo pirmas Haruhi pasakytas dalykas.
"Antrą visi renkamės prie stoties. Būtinai ateik."
Ir tuoj pat numetė ragelį. Nei pasisveikinimo seniai nesimačius ar bent paprasčiausio "haro". Netgi pasitikslinimo, ar iš viso aš buvau kitam ragelio gale. O svarbiausia, iš kur gi ji žino, kad aš dabar nieko nedariau? Juk aš... nu, iš tikrųjų nebuvau nieko suplanavęs.
Telefonas vėl suskambo.
"Ką?"
"Pamiršau pasakyt, ką turi pasiimt."
Ir tučtuojau viską greitakalbe išpyškino.
"Ir dar atvaryk ant dviračio. Be to, pasiimk pakankamai pinigų. Over~♪"
O tada vėl padėjo ragelį.
Numečiau telefoną į šoną ir susimąsčiau. Kas čia dedasi? Kodėl aš jaučiau šį keistą jausmą, tarytum viskas būtų buvę lyg užsitęsęs sapnas?
Iš televizoriaus pasigirdus skardžiam skambesiui, pasisukau link jo ir išvydau, jog mano emociniai priešai jau buvo pasiekę dviženklį rezultatą. Tai man besąlygiškai skelbė garsas, nuskambėjęs smūgiavus metaline lazda.
Vasara eina į pabaigą.
Pro namo sienas girdėjosi prasiskverbiantis cikadų choras, neužgožiamas net dėl naudingumo uždarame kambaryje ūžusio oro kondicionieriaus.
"Nieko nepadarysi."
Bet na ir ta Haruhi, nejaugi jai visai nepakako tos mišriosios išvykos, kai mus nusitempė į keistą salą, vos prasidėjus vasaros atostogoms? Ko ji užsigeidė šiam suknistam karšty? Aš nei už ką nenoriu judintis iš šio kondicionuojamo kambario.
Tačiau kad ir kiek mintyse būčiau reiškęs nepasitenkinimą, vis tiek paklusniai nuėjau link spintos susirinkti reikalingų daiktų.
