Suzumija Haruhi:Knyga5 Endless Eight
Endless Eight
Kažkas buvo ne taip.
Kelios dienos po O-bon festivalio pradžios mane buvo apėmęs keistas jausmas.
Tuo metu aš sėdėjau mūsų svetainėje, pusiau žiūrėdamas vidurinių mokyklų beisbolo rungtynes, kurios visai manęs nedomino. Šiandien kažkaip netyčia pabudau anksti ryte, ir nors dvėsiau iš nuobodulio, neturėjau jėgų net pažvelgti į tą kalną vasaros namų darbų, todėl toliau kaip tinginys stūmiau laiką žiūrėdamas teliką.
Per teliką rodė rajoninį turnyrą, į kurį man nei buvo lemta patekti, nei buvau tinkamas dalyvauti, tačiau užuojauta silpnesniesiems vertė mane palaikyti pusę, kuri pralaiminėjo rezultatu 0-7. Netikėtai mane apėmė nuojauta, toks jausmas, kad Haruhi kažką rezga.
Buvau jau senokai nematęs Haruhi. Aš su savo sesule buvau išvykęs į kaimą, mamos gimtinę, kad pagerbčiau protėvių žemę, ir vos vakar šlovingai sugrįžau. Mūsų namuose tai būtina kasmetinė išvyka. Be to, per vasaros atostogas Komandos SOS nariai nelabai turėjo galimybių kaip susitikti, todėl čia nebuvo nieko keisto. Beje, juk jau pačią pirmąją vasaros atostogų dieną mes karštligiškai nusekėme Jos Didenybę į tą keistą nuošalią salą ir šią trenktą, skubotą vasaros išvyką palikome praeityje. Net jei Haruhi turėjo kokių kėslų, tai tikrai nebus antra "išvyka su nakvyne". Ir vieno prisiminimo iš šių metų vasaros turėjo pakakti, kad padarytų ją patenkintą.
"Bet antra vertus..."
Man sau taip tarus, dėl kažkokios nežinomos priežasties staiga – labai staiga – būtent tą akimirką, kai buvau už dirželio pirštu prie savęs prisitraukęs telefoną, su juo kai kas nutiko, dėl ko ėmiau įtarinėti, ar mūsų namuose nėra įrengta slaptų kamerų.
Būtent tą akimirką ėmė skambėti mano telefonas. Iš karto pamaniau, kad manyje nubudo gebėjimas nuspėti ateitį, tačiau papurčiau galvą ir nusikračiau tokios minties. Juk nesąmonė.
"Ko ji užsimanė?"
Telefono ekrane buvo pasirodęs ne kieno nors kito, o Suzumijos Haruhi vardas.
Leidęs telefonui suskambėti trejetą kartų, palengva nuspaudžiau atsiliepimo mygtuką. Mane apėmė jausmas, jog jau žinojau, ką Haruhi man pasakys.
"Tu daba nieka nedirbi, ane?"
Tai buvo pirmas Haruhi pasakytas dalykas.
"Antrą visi renkamės prie stoties. Būtinai ateik."
Ir tuoj pat numetė ragelį. Nei pasisveikinimo seniai nesimačius ar bent paprasčiausio "haro". Netgi pasitikslinimo, ar iš viso aš buvau kitam ragelio gale. O svarbiausia, iš kur gi ji žino, kad aš dabar nieko nedariau? Juk aš... nu, iš tikrųjų nebuvau nieko suplanavęs.
Telefonas vėl suskambo.
"Ką?"
"Pamiršau pasakyt, ką turi pasiimt."
Ir tučtuojau viską greitakalbe išpyškino.
"Ir dar atvaryk ant dviračio. Be to, pasiimk pakankamai pinigų. Over~♪"
O tada vėl padėjo ragelį.
Numečiau telefoną į šoną ir susimąsčiau. Kas čia dedasi? Kodėl aš jaučiau šį keistą jausmą, tarytum viskas būtų buvę lyg užsitęsęs sapnas?
Iš televizoriaus pasigirdus skardžiam skambesiui, pasisukau link jo ir išvydau, jog mano emociniai priešai jau buvo pasiekę dviženklį rezultatą. Tai man besąlygiškai skelbė garsas, nuskambėjęs smūgiavus metaline lazda.
Vasara eina į pabaigą.
Pro namo sienas girdėjosi prasiskverbiantis cikadų choras, neužgožiamas net dėl naudingumo uždarame kambaryje ūžusio oro kondicionieriaus.
"Nieko nepadarysi."
Bet na ir ta Haruhi, nejaugi jai visai nepakako tos mišriosios išvykos, kai mus nusitempė į keistą salą, vos prasidėjus vasaros atostogoms? Ko ji užsigeidė šiam suknistam karšty? Aš nei už ką nenoriu judintis iš šio kondicionuojamo kambario.
Tačiau kad ir kiek mintyse būčiau reiškęs nepasitenkinimą, vis tiek paklusniai nuėjau link spintos susirinkti reikalingų daiktų.`
"Pavėlavai, Kjonai! Malonėk labiau stengtis!"
Makaluodama aplink plastikiniu maišeliu, su nepatenkinta išraiška veide Suzumija Haruhi bedė į mane pirštu. Ji niekada nesikeičia.
"Mikuru-čian, Juki ir Koizumis-kun, visi tvarkingai pasirodė prieš mane. Versti savo vadę laukti, ką tu sau galvoji? Būsi nubaustas, nubaustas!"
Paskutinis pasirodęs mūsų susitikimų vietoje buvau aš. Nors atkeliavau čia 15 minučių anksčiau sutarto laiko, tačiau visi kiti nariai jau buvo čia susirinkę, tarytum iš anksto būtų žinoję apie tą netikėtą Haruhi skambutį. Štai todėl esu priverstas pastoviai juos vaišinti, nors jau pasidaviau ir prie to pripratau. Kaip bebūtų, juk man, paprastam pasauliečiui, tiesiog neįmanoma įveikti tokius tris ypatingomis biografijomis pasižyminčius asmenis.
Nekreipiau dėmesio į Haruhi ir ištiesęs ranką nerūpestingai pasisveikinau su kitais komandos nariais.
"Atsiprašau, kad priverčiau laukti."
Nepaisant kitų dviejų, šie žodžiai iš tiesų turėjo būti skirti tik vienam žmogui. Mūvėdama žavią kaspinu papuoštą skrybėlę, Asahina Mikuru-san nusišypsojo savo kerinčia šypsena ir man linktelėjo.
"Nieko tokio. Aš taip pat tik ką tik atėjau."
Asahina-san savo abejose rankose laikė krepšį. Jame buvusiems dalykams žadinant mano lūkesčius, kažkodėl sau ėmiau džiūgauti. Nors ir be galo troškau visam laikui likti pasinėrusiu tokioje malonioje nuotaikoje, viską sugadino iš šono pasigirdęs piktavalio žmogaus balsas.
"Seniai nesimatėme. Nuo to karto buvai išvykęs, tiesa?"
Demonstruodamas savo tviskančiai baltus dantis, Koizumis Icukis kilstelėjo savo ranką. Vasara jau ėjo į pabaigą, bet dėl tos jo įtartinos šypsenos vis tiek atrodė, kad jis vis dar turi kažkokių užmačių. Kodėl tau pačiam kur nors neišvykus? Tai, kad eilinį kartą skubi atsakinėti Haruhi skambučius, kelia tik dar daugiau klausimų. Tu bent retkarčiais jai paprieštarauk.
Pasukau savo žvilgsnį nuo šviesios veidmainiškosios Koizumio fizionomijos ir pasižiūrėjau į tai, kas buvo šalia jo. Tarytum Koizumio šešėlis ten stovėjo neemocinga, neorganiškai atrodžiusi Nagato Juki forma. Jos vilkinčios vasarišką mokyklinę uniformą, stovinčios tiesiai kaip styga ir neišprakaituojančios nei lašo prakaito reginys negalėjo man būti labiau pažįstamas. Nors abejotinas dalykas, ar ji iš viso turi prakaito liaukų.
"..."
Nagato pasižiūrėjo į mane nejudančio žaislinio žiurkėno akimis ir po to nežymiai linktelėjo. Matyt, toks bus jos pasisveikinimas.
"Kadangi jau visi susirinkom, keliaukim!"
Šūktelėjo Haruhi. Dėl savo pareigos jausmo nusprendžiau pasitikslinti:
"Kur?"
"Tai aišku, kad į viešąjį baseiną."
Žvilgtelėjau į savo dešinėje rankoje laikytą sportinį krepšį, kuriame buvo mano plafkės ir rankšluostis. Na, panašiai ir galvojau, kad nešinsimės kur nors į baseiną.
"Vasara turi būti vasariška, todėl ir reikia elgtis vasariškai. Vidury žiemos taip maudytųsi nebent gulbės ar pingvinai."
Jie taip maudosi ištisus metus ir tai neturi nieko bendra su malonumu. Aš ne toks, kurį būtų galima perkalbėti tiesiog visai ne vietoje tėkštelėjus keletą palyginimų su tuo, ką mat gyvūnai daro.
"Prarasto laiko niekada nesusigrąžinsime. Štai todėl, viską darome dabar, per mūsų vieninteles pirmamečių vasaros atostogas!"
Kaip visada, Haruhi net neketino klausytis kitų nuomonės. Iš esmės, kiti trys komandos nariai net nesivargindavo išreikšti Haruhi savo nuomonę, todėl aš buvau vienintelis, kurio nuomonės buvo pastoviai nesiklausoma. Mąstant sveiku protu, akivaizdu, kad visa tai niekaip nesisieja su sveiku protu, tačiau taip jau išeina, kad tokia jau ta mano lemtis vieninteliam turėti sveiko proto. Bjaurybė ta lemtis.
Man beanalizuojant lemties ir likimo skirtumus:
"Į baseiną važiuosim ant dviračių."
Haruhi paskelbė savo įsaką, kurį net nepritarus vis tiek būtų įvykdyta prievarta.
