Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius4
Ketvirtasis skyrius
Visi, kurie yra tai patyrę, puikiai žino kaip baisu naktį vienam vaikščioti po mokyklą.
Ant peties užsikabinau švarką ir lėtai išėjau iš klubo kambario. Lipdamas žemyn laiptais, tarytum nindzė stengiausi nesukelti nei menkiausio garso. Kaskart pasiekęs kampą, visąlaik apsižvalgydavau, prieš judėdamas toliau, kas man baisiai tampė nervus. Neįsivaizdavau, kokiu metu dabar buvau šioje Šiaurės gimnazijoje, tačiau turėčiau rūpesčių, jei mane pastebėtų budintis mokytojas. Net nežinočiau kaip man reikėtų tai paaiškinti. Norėčiau, kad man pačiam kas nors visą tai paaiškintų.
Dėl drėgno oro ėjau suprakaitavęs, kol galiausiai pasiekiau paradines duris.
"Na, pro kur dabar išeiti..."
Taip sau pasakęs, atsidariau savo batų spintelę. Jos viduje buvo kažkieno kito šlepetės—buvau tikras, kad jos ne mano. Tučtuojau atmečiau tikimybę, kad kas nors atsidarė ne savo spintelę ir per klaidą apsimovė mano batus. Dabar buvo vasara, o tai reiškia, jog aš vėlgi atsidūriau kitame erdvėlaikyje. Iš tiesų neįtikėtina, kad aš turiu šitokią vaizduotę. Dabartinis šios batų spintelės savininkas buvau ne aš, o kažkas iš šio pasaulio ar laikmečio. Tai mane mažiau stebino nei tikėjausi, tikriausiai, jog jau buvau pripratęs prie tokių nerealių dalykų, o gal jau buvau tapęs nejautrus tokiems pribloškiantiems įvykiams.
"Nieko nepadarysi."
Be abejo, lauke nedera avėti kambarines šlepetes, tačiau neturėjau kitos išeities. Dabar man svarbiausia buvo išsinešdinti iš mokyklos. Kaip ir tikėjausi, naktį mokyklos durys buvo tvirtai užrakintos. Taigi, ant pirštų galų nutipenau link artimiausio lango, pasukau už rankenos ir atsargiai jį atvėriau. Giliai įkvėpiau naktinio vėjo kvapo ir iššokau laukan ant akmeninių laiptų, prie kurių Haruhi mane pažadino, kai buvome atsidūrę Uždarojoje Erdvėje.
Kokiai dešimčiai sekundžių sustojau, o po to įsitikinęs, kad niekas manęs nematė, ėmiau judėti toliau.
Lauke karštis nei kiek nesiskyrė. Tai buvo tipiškos drėgnos japoniškos vasaros temperatūra. Kadangi prieš tai buvau stingdančiame žiemos šaltyje, mano prakaito liaukos dabar šitaip be reikalo atsivėrinėjo. Nusišluosčiau nuo veido prakaitą savo ilga žieminio švarko rankove ir pajudėjau link vartų. Atsidūrus laike, viskas tapo paprasta – mokyklos neegzistuojančios apsaugos dėka, man tereikėjo tik perlipti per metalinę tvorą. Tai padaręs, pakėliau nuo žemės anksčiau permestą švarką ir žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, svarsčiau, ką gi turėčiau daryti toliau.
Šiuo metu man svarbiausia buvo sužinoti, koks dabar mėnuo, kokia diena, kokia valanda ir kokia minutė. Vis dėlto, juk gali būti didžiulis laiko skirtumas tarp ateities ir praeities. `
Pirmiausia nusprendžiau nusileisti nuo kalvos. Pakeliui turėtų būti parduotuvė. Jei tiesiog įeičiau į netoliese esantį namą ir paklausčiau "Kokia šiandien diena?" mane turbūt palaikytų pamišėliu ir praneštų atitinkamoms institucijoms, todėl verčiau nueiti kur nors, kur man nereikėtų niekieno klausti, kad sužinočiau datą.
"Visgi, na ir karšta..."
Man jau ir taip buvo karšta dėl to, kad vilkėjau žieminę uniformą, tačiau dabar dar ir mano kelnės nuo viso to prakaito prisiklijavo man prie kojų. Tuo metu kuo tikriausiai nekenčiau tų sintetinių audinių sukūrėjo. Jau nekalbant apie tai, kad ta uniforma žiemą visai nelaiko šilumos, jos rimtai niekam tikusios.
Tai, kad ėmiau skųstis dėl tokių dalykų, reiškė, kad mano smegenys vėl pradeda veikti kaip pridera. Užuot stirčiau nuo žiemos šalčio ir laukčiau, kol pagaliau ateis pavasaris, geriau jau mosuodamas sau vėduokle inkšiu dėl vasaros karščio. Vis dėlto, aš juk turiu per daug prisiminimų iš savo pirmosios vasaros gimnazijoje. Dauguma jų buvo fiziškai ir protiškai sekinantys, tačiau kai galiausiai visa tai baigėsi, tai nebuvo taip ir blogai. Bent jau pamačiau Asahiną-san vilkinčią maudymosi kostiumėlį. O žiemą Komanda SOS iki šiol dar beveik neturėjo jokių užsiėmimų.
Po penkiolikos minučių ėjimo, man begalvojant apie mėsos troškinį, kurio skonio paragauti negavau progos, galiausiai pamačiau apšviestą iškabą. Tai buvo parduotuvė, į kurią pakeliui namo retkarčiais užsukdavau nusipirkti ką nors užkasti. Bent jau regis, kad dar nebuvo laikas, kada parduotuvės užsidaro.
Negalėjau sulaukti, kol atsidarys automatinės durys, ir vos tik patekau vidun, pažvelgiau į sieną. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad priprasčiau prie kondicionuojamo oro vėsumo, kol ugningu žvilgsniu spoksojau į ant sienos kabantį analoginį laikrodį.
Pusė devynių.
Kadangi dabar jau tamsu, turėtų būti pusė devynių vakaro.
Okokia data? Kokia šiandien diena, mėnuo ir metai? Prie prekystaliobuvo sudėta įvairių laikraščių. Tiks bet kuris. Nuo viršauspasiėmiau pirmą pasitaikiusį sporto dienraštį ir atsivertęs,kaip galima greičiau jį peržvelgiau. Turinys buvo nesvarbus, nesnet jei visa ta informacija buvo skiedalai, man tai nekėlė jokiųproblemų. Net jei tai beprotiškiausios fantazijos iškeptastrečiarūšis bulvarinis skaitalas, jie tiek nepersistengtų, kadlapo viršuje rašytų netikrą datą.
Mano klajojantis žvilgsnis staiga sustojo ir aš tai pamačiau.
Laimingieji skaičiai, su kuriais visur susidurdavau, pasirodė man priešais akis.
Kokie tai buvo metai? Tarytum būčiau bandęs praryti popierių, atidžiai pasitikslinau, kurie metai ten buvo atspausdinti. Parduotuvės kasininkas žvilgtelėjo į mane susierzinusiu žvilgsniu, tačiau dabar man tai visiškai nerūpėjo.
Vėl ir vėl pasižiūrėjau į keturženklį numerį. Iš tų metų, kuriuose dar neseniai kenčiau šaltą gruodį, man reikėjo atimti metus, kurie buvo atspausdinti šiame sporto dienraštyje. Lengvas matematikos uždavinys. Net vaikas sugebėtų tai išspręsti.
"Tai štai kaip, Nagato..."
Pakėliau akis nuo laikraščio ir žiūrėdamas į lubas, giliai atsidusau.
Nacionalinis Tanabatos festivalis.
Šiandien buvo liepos 7-oji prieš trejus metus.
Tanabata prieš trejus metus... Kas gi nutiko tą dieną?
"Šių metų" Tanabata buvo tarytum rapsodija; užrašius savo norus ir pakabinus juos ant bambuko stiebo, priėmiau Asahinos-san kvietimą ir nukeliavau laiku į šią dieną. Po to sutikau suaugusios Asahinos-san versiją, kuri paprašė manęs tą naktį nueiti į Rytų vidurinę. Tuomet susitikau su pirmamete, per tvorą tuomet besiropščiančia Haruhi, ir buvau jos nusitemptas drauge padėti mokyklos stadione balta kreida parašyti žinutę kosmosui.
Po to, nusivedžiau Asahiną-san (jaunesniąją), kuri buvo pametusi savo kažkokį į laiko mašiną panašų daiktą TPDD, į Nagato butą, ir ten mudu pramiegojome trejus metus, kas mums leido sugrįžti ten, iš kur buvome atvykę...
"Tai reiškia..."
Tai paprasčiau nei atimtis. Man tereikėjo prisiminti tai, ką dariau tą dieną. Būtent, aš pagaliau tai supratau. Būtiną sąlygą atkurti pamišusiam pasauliui.
Taip juk ir turi būti, ar ne?
Mano kojos stipriai drebėjo, tačiau ne iš baimės, o greičiau jau dėl jaudulio supratus, kad reikėjo padaryti kai ką nepaprastai svarbaus.
Prieš trejus metus. Tanabata. Rytų vidurinė. Piktogramos. Džonas Smitas.
Visos iš pažiūros nesusijusios smulkmenos ėmė sietis, kol galiausiai priėjau išvadą. Tai buvo labai paprasta ir aiški išvada. Dar kartą sau tai ištariau:
"Tai reiškia..."
"Jos" yra "čia".
Gundančiai žavinga Asahina-san (vyresnioji) ir laukimo režime esanti Nagato Juki.
Šie du žmonės, kurie galėjo man padėti, buvo štai čia, šiame laikmetyje.
