Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius4

Ketvirtasis skyrius

Visi, kurie yra tai patyrę, puikiai žino kaip baisu naktį vienam vaikščioti po mokyklą.

Ant peties užsikabinau švarką ir lėtai išėjau iš klubo kambario. Lipdamas žemyn laiptais, tarytum nindzė stengiausi nesukelti nei menkiausio garso. Kaskart pasiekęs kampą, visąlaik apsižvalgydavau, prieš judėdamas toliau, kas man baisiai tampė nervus. Neįsivaizdavau, kokiu metu dabar buvau šioje Šiaurės gimnazijoje, tačiau turėčiau rūpesčių, jei mane pastebėtų budintis mokytojas. Net nežinočiau kaip man reikėtų tai paaiškinti. Norėčiau, kad man pačiam kas nors visą tai paaiškintų.

Dėl drėgno oro ėjau suprakaitavęs, kol galiausiai pasiekiau paradines duris.

"Na, pro kur dabar išeiti..."

Taip sau pasakęs, atsidariau savo batų spintelę. Jos viduje buvo kažkieno kito šlepetės — net neabejojau, kad jos ne mano. Tučtuojau atmečiau tikimybę, kad kas nors atsidarė ne savo spintelę ir per klaidą apsimovė mano batus. Dabar buvo vasara, o tai reiškia, jog aš vėlgi atsidūriau kitame erdvėlaikyje. Iš tiesų neįtikėtina, kad aš turiu šitokią vaizduotę. Dabartinis šios batų spintelės savininkas buvau ne aš, o kažkas iš šio pasaulio ar laikmečio. Tai mane mažiau stebino nei tikėjausi, tikriausiai, jog jau buvau pripratęs prie tokių nerealių dalykų, o gal jau buvau tapęs nejautrus tokiems pribloškiantiems įvykiams.

"Nieko nepadarysi."

Be abejo, lauke nedera avėti kambarines šlepetes, tačiau neturėjau kitos išeities. Dabar man svarbiausia buvo išsinešdinti iš mokyklos. Kaip ir tikėjausi, naktį mokyklos durys buvo tvirtai užrakintos. Taigi, ant pirštų galų nutipenau link artimiausio lango, pasukau už rankenos ir atsargiai jį atvėriau. Giliai įkvėpiau naktinio vėjo kvapo ir iššokau laukan ant akmeninių laiptų, prie kurių Haruhi mane pažadino, kai buvome atsidūrę Uždarojoje Erdvėje.

Kokiai dešimčiai sekundžių sustojau, o po to įsitikinęs, kad niekas manęs nematė, ėmiau judėti toliau.

Lauke karštis nei kiek nesiskyrė. Tai buvo tipiškos drėgnos japoniškos vasaros temperatūra. Kadangi prieš tai buvau stingdančiame žiemos šaltyje, mano prakaito liaukos dabar šitaip be reikalo atsivėrinėjo. Nusišluosčiau nuo veido prakaitą savo ilga žieminio švarko rankove ir pajudėjau link vartų. Atsidūrus laike, viskas tapo paprasta – mokyklos neegzistuojančios apsaugos dėka, man tereikėjo tik perlipti per metalinę tvorą. Tai padaręs, pakėliau nuo žemės anksčiau permestą švarką ir žvelgdamas į žvaigždėtą dangų, svarsčiau, ką gi turėčiau daryti toliau.

Šiuo metu man svarbiausia buvo sužinoti, koks dabar mėnuo, kokia diena, kokia valanda ir kokia minutė. Vis dėlto, juk gali būti didžiulis laiko skirtumas tarp ateities ir praeities. `

Pirmiausia nusprendžiau nusileisti nuo kalvos. Pakeliui turėtų būti parduotuvė. Jei tiesiog įeičiau į netoliese esantį namą ir paklausčiau "Kokia šiandien diena?" mane turbūt palaikytų pamišėliu ir praneštų atitinkamoms institucijoms, todėl verčiau nueiti kur nors, kur man nereikėtų niekieno klausti, kad sužinočiau datą.

"Visgi, na ir karšta..."

Man jau ir taip buvo karšta dėl to, kad vilkėjau žieminę uniformą, tačiau dabar dar ir mano kelnės nuo viso to prakaito prisiklijavo man prie kojų. Tuo metu kuo tikriausiai nekenčiau tų sintetinių audinių sukūrėjo. Jau nekalbant apie tai, kad ta uniforma žiemą visai nelaiko šilumos, jos rimtai niekam tikusios.

Tai, kad ėmiau skųstis dėl tokių dalykų, reiškė, kad mano smegenys vėl pradeda veikti kaip pridera. Užuot stirčiau nuo žiemos šalčio ir laukčiau, kol pagaliau ateis pavasaris, geriau jau mosuodamas sau vėduokle inkšiu dėl vasaros karščio. Vis dėlto, aš juk turiu per daug prisiminimų iš savo pirmosios vasaros gimnazijoje. Dauguma jų buvo fiziškai ir protiškai sekinantys, tačiau kai galiausiai visa tai baigėsi, tai nebuvo taip ir blogai. Bent jau pamačiau Asahiną-san vilkinčią maudymosi kostiumėlį. O žiemą Komanda SOS iki šiol dar beveik neturėjo jokių užsiėmimų.

Po penkiolikos minučių ėjimo, man begalvojant apie mėsos troškinį, kurio skonio paragauti negavau progos, galiausiai pamačiau apšviestą iškabą. Tai buvo parduotuvė, į kurią pakeliui namo retkarčiais užsukdavau nusipirkti ką nors užkasti. Bent jau regis, kad dar nebuvo laikas, kada parduotuvės užsidaro.

Negalėjau sulaukti, kol atsidarys automatinės durys, ir vos tik patekau vidun, pažvelgiau į sieną. Turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad priprasčiau prie kondicionuojamo oro vėsumo, kol ugningu žvilgsniu spoksojau į ant sienos kabantį analoginį laikrodį.

Pusė devynių.

Kadangi dabar jau tamsu, turėtų būti pusė devynių vakaro.

Okokia data? Kokia šiandien diena, mėnuo ir metai? Prie prekystaliobuvo sudėta įvairių laikraščių. Tiks bet kuris. Nuo viršauspasiėmiau pirmą pasitaikiusį sporto dienraštį ir atsivertęs,kaip galima greičiau jį peržvelgiau. Turinys buvo nesvarbus, nesnet jei visa ta informacija buvo skiedalai, man tai nekėlė jokiųproblemų. Net jei tai beprotiškiausios fantazijos iškeptastrečiarūšis bulvarinis skaitalas, jie tiek nepersistengtų, kadlapo viršuje rašytų netikrą datą.

Mano klajojantis žvilgsnis staiga sustojo ir aš tai pamačiau.

Laimingieji skaičiai, su kuriais visur susidurdavau, pasirodė man priešais akis.

Kokie tai buvo metai? Tarytum būčiau bandęs praryti popierių, atidžiai pasitikslinau, kurie metai ten buvo atspausdinti. Parduotuvės kasininkas žvilgtelėjo į mane susierzinusiu žvilgsniu, tačiau dabar man tai visiškai nerūpėjo.

Vėl ir vėl pasižiūrėjau į keturženklį numerį. Iš tų metų, kuriuose dar neseniai kenčiau šaltą gruodį, man reikėjo atimti metus, kurie buvo atspausdinti šiame sporto dienraštyje. Lengvas matematikos uždavinys. Net vaikas sugebėtų tai išspręsti.

"Tai štai kaip, Nagato..."

Pakėliau akis nuo laikraščio ir žiūrėdamas į lubas, giliai atsidusau.

Nacionalinis Tanabatos festivalis.

Šiandien buvo liepos 7-oji prieš trejus metus.

Tanabata prieš trejus metus... Kas gi nutiko tą dieną?

"Šių metų" Tanabata buvo tarytum rapsodija; užrašius savo norus ir pakabinus juos ant bambuko stiebo, priėmiau Asahinos-san kvietimą ir nukeliavau laiku į šią dieną. Po to sutikau suaugusios Asahinos-san versiją, kuri paprašė manęs tą naktį nueiti į Rytų vidurinę. Tuomet susitikau su pirmamete, per tvorą tuomet besiropščiančia Haruhi, ir buvau jos nusitemptas drauge padėti mokyklos stadione balta kreida parašyti žinutę kosmosui.

Po to, nusivedžiau Asahiną-san (jaunesniąją), kuri buvo pametusi savo kažkokį į laiko mašiną panašų daiktą TPDD, į Nagato butą, ir ten mudu pramiegojome trejus metus, kas mums leido sugrįžti ten, iš kur buvome atvykę...

"Tai reiškia..."

Tai paprasčiau nei atimtis. Man tereikėjo prisiminti tai, ką dariau tą dieną. Būtent, aš pagaliau tai supratau. Būtiną sąlygą atkurti pamišusiam pasauliui.

Taip juk ir turi būti, ar ne?

Mano kojos stipriai drebėjo, tačiau ne iš baimės, o greičiau jau dėl jaudulio supratus, kad reikėjo padaryti kai ką nepaprastai svarbaus.

Prieš trejus metus. Tanabata. Rytų vidurinė. Piktogramos. Džonas Smitas.

Visos iš pažiūros nesusijusios smulkmenos ėmė sietis, kol galiausiai priėjau išvadą. Tai buvo labai paprasta ir aiški išvada. Dar kartą sau tai ištariau:

"Tai reiškia..."

"Jos" yra "čia".

Gundančiai žavinga Asahina-san (vyresnioji) ir laukimo režime esanti Nagato Juki.

Šie du žmonės, kurie galėjo man padėti, buvo štai čia, šiame laikmetyje.`

Numečiau laikraštį ir išskubėjau iš parduotuvės. Man bebėgant, ėmiau galvoti.

Prisiminiau, kad kai pirmąjį kartą nukeliavau į praeitį prieš trejus metus, tai yra į dabar, Asahina-san pažadino mane parke, esančiame netoli Koujouen stoties, ir pasakė "dabar maždaug devinta valanda vakaro". Jeigu kokį pusvalandį bėgčiau, turėčiau ten suspėti. Vienintelė problema būtų tai, ar tas kažkas taip pat pakeitė pasaulį ir šiame laikmetyje. Jeigu taip, tada ten nerasiu kito savęs. Bet kokiu atveju, turiu susisiekti su Asahina-san (vyresniąja) arba Nagato savo prabangiame bute, arba jas abi. Vadinasi, yra dvi vietos, kur galėčiau eiti, tačiau lieka klausimas, kur eiti pirma?

Nagato visąlaik bus savo bute, todėl bet kada galiu su ja susitikti, tuo tarpu su Asahiną-san (vyresniąją) galiu sutikti tik konkrečioje vietoje, konkrečiu laiku.

Persirengusi kaip mokytoja, suaugusioji Asahina-san buvo ta, kuri man davė užuominą apie snieguolę ir netrukus sugrįžo į dar tolimesnę ateitį, nei mano pažinotoji Asahina-san. Reginį, kaip ji miegančiąja gražuole tapusiai Asahinai-san (jaunesniajai) įžnybia į skruostą ir džiugiai nusišypso, vis dar prisiminiau lyg vakar.

Ta Asahina-san privalo žinoti, kas aš toks, dėl to nėra jokių abejonių.

Nors parkas buvo netoli stoties, ten beveik nebuvo žmonių. Tikriausiai todėl, kad jau naktis. Pats tinkamiausias laikas išlįsti visokiems įtartiniems veikėjams. Kažin, ar tai kokia nors keistuolių Meka... man šovė į galvą tas pats, ką pagalvojau per praėjusią Tanabatą.

Visai neketinau atvirai pasirodyti, todėl apgaubtas nakties tamsos, ėjau palei parką supančia mūrine siena. Nors ji ir vadinosi siena, tačiau jos aukštis tebuvo man tik iki juosmens, tuo tarpu ant jos dar buvo didelė vielinė tvora, o aplink ją prisodinta visokių krūmų. Net dienos metu buvo nepaprastai lengva niekieno nepastebėtam pasislėpti parke, jau nekalbant apie naktį, nors vis dėlto, man geriau reikėjo saugotis praeivių, kurie iš už nugaros į mane žvilgčiojo įtariais žvilgsniais.

Prisimindamas to suoliuko, ant kurio tuomet pabudau, vietą, po truputį sėlinau palei sieną, kad susirasčiau tinkamiausią vietą pasislėpti.

Buvo kaip tik po devynių vakaro.

Regis, tai, ką dabar darau, būtų galima vadinti vojarizmu. Pro krūmus iškišau kaklą ir galiausiai pamačiau tai, ką troškau pamatyti.

"...Štai ten."

Atrodė, tarytum žiūrėčiau į filme vaidinantį save ar iš šalies stebėčiau savo sapną.

"Visgi, kaip man visą tai paaiškinti..."

Apšviestas ryškios naktinio žibinto šviesos iš tamsos pasirodė suoliukas. Nors jis buvo gana tolokai, tiesiog negalėjau klysti, kad ant jo buvę du žmonės vilkėjo Šiaurės gimnazijos uniformas. Buvo taip, kaip ir prisimenu.

Ten buvo mano praeities aš ir Asahina-san.

Šis kitas "aš" gulėjo miegodamas, vietoj pagalvės galvą pasidėjęs ant Asahinos-san kelių. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad toks miegas neatrodė saldžiai. Jei žmogus nesugebėtų gerai išsimiegoti ant šitos brangiausios pasaulyje pagalvės, tuomet jam jau nebėra vilties kada nors išsimiegoti.

Būdama pagalve, Asahina-san retkarčiais žvilgtelėdavo į ant jos kelių miegantį mane, švelniai papūsdavo man į ausį ar pažaisdavo ją tampynėdama ir lankstinėdama. Bliamba, net pavydas ima... Ne, pala, kodėl gi aš sau pačiam pavydžiu?

Akimirką labai užsinorėjau nustumti tą kitą "mane" šalin ir užimti jo vietą, tačiau galų gale nusprendžiau užgniaužti tą troškimą. Tuo metu "aš" nematė kito savęs. Jei imsiu ir ten pasirodysiu, viskas gali tapti painu... ar ne? Erdvėlaikio kontinuumas ir taip jau sujauktas, mažiausiai noriu pats jį dar labiau darkyti.

Tramdydamas savo kūno impulsyvumą, toliau tęsiau savo "Peeping Tom" (arba kitaip tariant vujaristo) vaidmenį. Netgi atsidūręs tokiame jovale, vis dar sugebu išlaikyti savitvardą. Kai dabar pagalvoju, savotiškai savimi didžiuojuosi.

Kupinas tokių emocijų, tęsiau savo stebėjimą. Asahina-san pajudino savo vyšnines lūpytes ir kažką pasakė ir ant jos kelių gulėjęs "aš" sujudėjo ir palengva pabudo. Nors iš čia, kur slėpiausi, nieko negirdėjau, aiškiai prisiminiau, kad Asahina-san paklausė:

"O, tu pabudai?"

Kurį laiką "man" su ja pasišnekučiavus, Asahiną-san staiga apėmė nuovargis ir jos galva atsirėmė man į petį...

Už suoliuko buvę krūmai sušlamėjo ir iš už jų pasirodė tas žmogus.

Balta ilgarankovė bliuskutė ir tamsiai mėlynas mini sijonas, aš jokiu būdu negalėčiau pamiršti šios mokytojos aprangos.

Prieš pat gegužės pabaigą, ji parašė man laiškelį, kviečiantį susitikti ir tada davė užuominą apie Snieguolę. Ji net netyčia prasitarė man apie savo žvaigždutės formos apgamo buvimo vietą. O galiausiai, šią dieną, Tanabatą, ji užmigdė Asahiną-san (jaunesniąją) ir nurodžiusi man nueiti ten, kur buvo Haruhi, neilgai trukus nuėjo...

Suaugusioji Asahinos-san versija.

Per keletą metų tiek ūgiu, tiek kūnu suaugusioji, atkeliavusi net iš dar tolimesnės ateities, nei keliautoja Asahina-san, tai buvo ne kas nors kita, o Asahina-san (vyresnioji)

Taip, kaip ir tą kartą.

Buvau teisus. Aš čia buvau Tanabatą prieš trejus metus, tačiau viskas vyko būtent taip, kaip ir prisiminiau.

Pasakiusi "man" keletą žodžių, Asahina-san (vyresnioji) pritūpė įžnybti Asahinai-san (jaunesniajai) į žandą ir ją paglostė, o po to atsistojo man vėl kažką pasakyti.

Jos užduotis buvo tave čia atgabenti, tačiau nuo dabar būti tavo vedle bus mano darbas.

Em...... tiesiog kas čia......

Kiek pamenu, pokalbis buvo toks.

Viską paaiškinusi nustėrusiajam "man", Asahina-san (vyresnioji) nuėjo ir pradingo iš gatvės žibintų šviesos. Ir tik dabar pastebėjau, kad ji ėjo link išėjimo, esančio priešingoje pusėje, nei tas, kuris vedė į Rytų vidurinę.

"Aš" toliau buvęs sustingęs, spoksojo į miegančiąja gražuole tapusią Asahiną-san (jaunesniąją) ir apie kažką galvojo. Neprisiminęs, apie ką galvojau, po kelių akimirkų nusprendžiau atsisakyti kelionės Prisiminimų skersgatviais. Dabar man nebuvo galima leisti pamesti Asahiną-san (vyresniąją) iš akių.

Išlindau iš šešėlio, kuriame slėpiausi, ir nuskubėjau palei parko pakraščiu. Man nebebuvo daugiau būtinybės slėptis, nes kai aš buvau "aš", "aš" manęs nematė. Tuo metu "mano" dėmesys visai nebuvo nukreiptas į iš kito laikmečio čia atvykusį mane. Apie tai net neturėjau jokio supratimo. Ir tai savaime suprantama. Mano praeities "aš" net nebūtų pagalvojęs, koks gi iš tiesų sujauktas mano laikmetyje taps erdvėlaikio kontinuumas. Neturėjau laiko kada kreipti dėmesį į "mane", kuris buvo pernelyg užsiėmęs Asahinos-san nešimu sau ant nugaros, kad galėtų apie kažką daugiau sau galvoti, ir ėmiau bėgti.

Pasukęs už parko kampo, pamačiau ją priešais save už maždaug šimto metrų. Ji ėjo atsukusi į mane nugurą. Girdėjosi jos aukštakulnių sukeltas ritmiškas tarškėjimas. Ji neatrodė, kad kur nors skubėtų, kas man puikiai tiko, nes aš labai skubėjau su ja susitikti. Jei dabar ją pamesiu iš akiračio, tuomet tikrai neaišku, kokių galų aš tiek vargau čia ateiti.

Vėl paspartinau žingsnį. Man prie jos artėjant, jos ilgos rankos ir purūs plaukai lyg švytėtų nuo blankių nakties šviesų. Nors mačiau tik jos nugarą, net neabejojau, kad tai ji.

Netrukęs pasivyti, pašaukiau ją:

"Asahina-san!"

Ji sustojo. Tylus jos kulniukų tarškėjimas liovėsi. Jai ant nugaros kritę rudi plaukai supleveno. Tarytum sulėtintame kine, ji palengva atsisuko. Ėmiau spėlioti, kokias frazes ji man pasakys:

—Kodėl? Ar prieš akimirką mes neatsisveikinome?

—Tu mane iki čia pasekei... Bet tu negalėjai.

—A, o kur mano kita aš?

Vis dėlto, ji nebuvo nei viena iš šių.

"Labas vakaras, Kjonai-kun."

Ji pažvelgė į mane man puikiai pamenamo žavesio veidu ir pasveikino mane savo kerinčia šypsena.