Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius6

Šeštasis skyrius

Čyrkšt, čyrkšt

Mano ausį pasiekė kažkoks tykus šnaresys.

Man iš tamsos palengva sugrįžus sąmonei, ėmiau apdujusiai galvoti.

Galbūt visa tai tebuvo tik sapnas. Susapnavus kokį nors žiauriai įdomų sapną, tas nerealumo įspūdis trunka vos kokias penkias minutes. Nuėjus valytis dantis smulkmenos jau būna susiliejusios, o nuėjus pusryčiauti, išgaruoja be pėdsako, pasiliekant tik jausmui, kad tai buvo "žiauriai įdomus sapnas". Daugybę kartų esu tai patyręs.

Nors yra buvę ir taip, kad visai neįdomūs sapnai buvo tokie aiškus, jog visam laikui įsirėžia į galvą. Gal tai tie tokie sapniški ne sapnai, panašiai kaip kad tą naktį, kai drauge su Haruhi buvau įkalintas Uždarojoje Erdvėje, nors tiesą sakant, tiesiog deduosi, kad tie atmintyje tūnantys prisiminimai iš tikrųjų ir nenutiko.

Tai pirmoji mintis, kuri pramerkus akis man šovė į galvą.

Lubos buvo baltos. Aš nebuvau savo kambaryje. Neesant aišku rytas ar vakaras, permatoma oranžinė šviesa buvo nudažiusi tokias pat baltas kaip ir lubos sienas.

"O."

Mano protui pamažu pradedant giedrėti, šis balsas buvo toks raminantis lyg bažnyčios varpai atsidavusiam tikinčiajam.

"Tu galiausiai pabudai? Buvai gana giliai įmigęs."

Pasukau galvą, kad sužinočiau to balso savininką. Jis sėdėjo ant kėdės šalia manęs ir peiliu lupo obuolius. Čyrkšt, čyrkšt. Raudona obuolio odelė palengva atsilupo ir nukaro žemyn.

"Pasakyčiau labas rytas, tačiau jau vakaras."

Koizumis Icukis nusišypsojo savo ramia šypsena.

Neilgai trukęs, Koizumis obuolį nulupo ir padėjo į lėkštę, buvusią ant staliuko prie lovos. Po to iš popierinio maišelio išsitraukė antrą ir nusišypsojo man ta savo šypsena.

"Labai džiugu, kad pabudai. Tiesą sakant, jau visai nebežinojau ką daryti. O... Atrodai ganėtinai sutrikęs, ar supranti, kas aš toks?"

"O tu pats ar žinai, kas aš toks?"

"Tai keistas klausimas. Žinoma."

Pakanka vien pasižiūrėti į jo drabužius, kad būtų galima suprasti, kuris tai Koizumis.

Jis vilkėjo tamsiai mėlyną sportinį švarką, o ne juodą gakuran.

Tai Šiaurės gimnazijos uniforma.

Viena mano ranka buvo iškišta iš po antklodės. Virš jos kabėjo man prijungta lašelinė. Į ją žiūrėdamas, paklausiau:

"Kuri šiandien diena?"

Koizumis nutaisė tik jam būdingą nuostabos išraišką.

"Ar toks tavo pirmasis klausimas pabudus? Iš tavo žodžių atrodytų tarytum suvoktumei, kokioje situacijoje esi atsidūręs. Kad atsakyčiau į tavo klausimą, dabar gruodžio dvidešimt pirma, po penkių popiet."

"Dvidešimt pirma..."