Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius6

Šeštasis skyrius

Čyrkšt, čyrkšt

Mano ausį pasiekė kažkoks tykus šnaresys.

Man iš tamsos palengva sugrįžus sąmonei, ėmiau apdujusiai galvoti.

Galbūt visa tai tebuvo tik sapnas. Susapnavus kokį nors žiauriai įdomų sapną, tas nerealumo įspūdis trunka vos kokias penkias minutes. Nuėjus valytis dantis smulkmenos jau būna susiliejusios, o nuėjus pusryčiauti, išgaruoja be pėdsako, pasiliekant tik jausmui, kad tai buvo "žiauriai įdomus sapnas". Daugybę kartų esu tai patyręs.

Nors yra buvę ir taip, kad visai neįdomūs sapnai buvo tokie aiškus, jog visam laikui įsirėžia į galvą. Gal tai tie tokie sapniški ne sapnai, panašiai kaip kad tą naktį, kai drauge su Haruhi buvau įkalintas Uždarojoje Erdvėje, nors tiesą sakant, tiesiog deduosi, kad tie atmintyje tūnantys prisiminimai iš tikrųjų ir nenutiko.

Tai pirmoji mintis, kuri pramerkus akis man šovė į galvą.

Lubos buvo baltos. Aš nebuvau savo kambaryje. Neesant aišku rytas ar vakaras, permatoma oranžinė šviesa buvo nudažiusi tokias pat baltas kaip ir lubos sienas.

"O."

Mano protui pamažu pradedant giedrėti, šis balsas buvo toks raminantis lyg bažnyčios varpai atsidavusiam tikinčiajam.

"Tu galiausiai pabudai? Buvai gana giliai įmigęs."

Pasukau galvą, kad sužinočiau to balso savininką. Jis sėdėjo ant kėdės šalia manęs ir peiliu lupo obuolius. Čyrkšt, čyrkšt. Raudona obuolio odelė palengva atsilupo ir nukaro žemyn.

"Pasakyčiau labas rytas, tačiau jau vakaras."

Koizumis Icukis nusišypsojo savo ramia šypsena.

Neilgai trukęs, Koizumis obuolį nulupo ir padėjo į lėkštę, buvusią ant staliuko prie lovos. Po to iš popierinio maišelio išsitraukė antrą ir nusišypsojo man ta savo šypsena.

"Labai džiugu, kad pabudai. Tiesą sakant, jau visai nebežinojau ką daryti. O... Atrodai ganėtinai sutrikęs, ar supranti, kas aš toks?"

"O tu pats ar žinai, kas aš toks?"

"Tai keistas klausimas. Žinoma."

Pakanka vien pasižiūrėti į jo drabužius, kad būtų galima suprasti, kuris tai Koizumis.

Jis vilkėjo tamsiai mėlyną sportinį švarką, o ne juodą gakuran.

Tai Šiaurės gimnazijos uniforma.

Viena mano ranka buvo iškišta iš po antklodės. Virš jos kabėjo man prijungta lašelinė. Į ją žiūrėdamas, paklausiau:

"Kuri šiandien diena?"

Koizumis nutaisė tik jam būdingą nuostabos išraišką.

"Ar toks tavo pirmasis klausimas pabudus? Iš tavo žodžių atrodytų tarytum suvoktumei, kokioje situacijoje esi atsidūręs. Kad atsakyčiau į tavo klausimą, dabar gruodžio dvidešimt pirma, po penkių popiet."

"Dvidešimt pirma..."`

"Taip, šiandien buvo jau trečia diena, kai buvai be sąmonės."

"Kokia čia vieta?"

"Privati ligoninė."

Apsižvalgiau aplink. Aš gulėjau lovoje, kažkokiame prašmatniame vienam žmogui skirtame kambary. Buvau paguldytas į asmeninę palatą. Nebūčiau pagalvojęs, kad mano šeima tokia turtinga.

"Mano dėdės pažįstamas yra šios ligoninės vadovas, todėl tau buvo skirtas ypatingas gydymas — tai štai kaip nutiko."

Ova taip visai ir nebuvo.

"Taip. Paprašiau, kad mums padėtų 'Organizacija'. Būtumei galėjęs čia pigiai miegoti nors ir ištisus metus. Vis dėlto, man nepaprastai palengvėja, kad pabudai vos po trejų dienų. Ne, pinigai čia tikrai niekuo dėti. Mano viršininkai norėjo tiesiog nusukti man sprandą, už tai kad būdamas drauge leidau kažkam tokio nutikti. Reikėjo net raštiško atsiprašymo."

Trys dienos prieš dvidešimt pirmąją būtų aštuonioliktoji. Kažin kas gi ten man nutiko tą dieną... A, jo, tiksliai, tą dieną aš vos mirtinai nenukraujavau, todėl mane ir atvežė į ligoninę... Ne, pala, kažkas čia ne taip.

Nedrąsiai pasižiūrėjau į savo vilkėtus ligoninės drabužius ir apsičiupinėjau savo dešinį šoną.

Ten nieko nebuvo. Nejutau nei skausmo, nei niežulio, tik kutenimą. Per tris dienas toks sužalojimas jokiais būdais neužgytų. Nebent kas nors būtų mane užlopęs.

"Dėl kokios priežasties aš čia esu? Nes netekau sąmonės?"

"Tai visgi nepameni? Nereikia tikėtis neįmanomo. Juk gavai siaubingą smūgį į galvą."

Apsigraibiau ranka galvą. Čia irgi tebuvo tik plaukai. Nebuvo nei tvarsčių ar kokio apsauginio tinklelio.

"Na taip. Stebina tai, kad nepatyrei jokių sužalojimų. Nebuvo jokio vidinio kraujavimo, o smegenų funkcijose nerasta jokių sutrikimų. Terapeutas visai pasimetė, nesuprasdamas, kas su tavimi blogai."

Vis dėlto, Koizumis po to pridūrė:

"Bet juk mums teko išvysti kaip tu nugarmėjai laiptais. O tai buvo tiktai neapsakomas nukritimas. Atvirai kalbant, mes tiesiog pamėlynavome. Smūgio sukeltas garsas buvo toks baisus, jog atrodė, kad užmigai visam laikui. Ar papasakoti apie tai, kas tada nutiko?"

"Varyk."

Kaip paaiškėjo, beeinant iš klubų pastato, man paslydo koja ar nutiko dar velniai žino kas ir ant galvos nudardėjęs žemyn tiesiog taip dėjau Tekšt! į grindis ant makaulės ir labanaktis.

Koizumio paaiškinime tai skambėjo įtikinamiau.

"Buvo siaubinga. Iškvietėme greitąją ir drauge nugabenome visiškai nebereaguojantį tave į ligoninę. Tai buvo pirmas kartas, kada mačiau Suzumiją-san tokią išblyškusią. A, Nagato-san buvo ta, kuri iškvietė greitąją. Jos savitvarda tave ir išgelbėjo."

"O kaip reagavo Asahina-san?"

Koizumis gūžtelėjo pečiais.

"Tikriausiai taip, kaip ir įsivaizduoji. Ji į tave įsikibo ir verkdama be paliovos ėmė šaukti tavo vardą."

"Kelintą valandą visa tai nutiko? Ir prie kurių laiptų?"

Nesustodamas šaudžiau klausimus. Juk kalbant apie aštuonioliktąją, kai pasikeitė pasaulis, aš jau pačią pirmąją dieną puoliau į paniką.

"To taip pat nepameni? Netrukus po vidurdienio. Komanda SOS buvo ką tik užbaigusi savo susirinkimą ir mes visi penki išsiruošėme eiti apsipirkti."

Apsipirkti?

"Nejaugi net tai dingo tau iš atminties? Tikrai turėtum tai prisiminti, juk neapsimetinėji, kad pamiršai?"

"Nu tik pasakok tu pagaliau."

Koizumis švelniai šyptelėjo.

"Tos dienos susirinkimo tema buvo, em, Kalėdų dieną Suzumijos-san kaimynystėje vykstantis vaikų vakarėlis, kuriame mūsų Komanda SOS ketina atlikti savo kviestinį pasirodymą. Šitaip yra siekiama kuo efektingiau panaudoti Asahinos-san Kalėdų Senelės kostiumą. Tai bus širdį glostanti šventė, per kurią vaidindama Kalėdų Senelės vaidmenį ji dalins vaikučiams dovanas. Visą tai surengė Suzumija-san."

Kaip visada, dirba kas tik jai užplaukia.

"Vis dėlto, buvo išreikšta mintis, jog būtų netikroviška, jei Kalėdų Senelė būtų viena. Taigi, Suzumija-san parašė scenarijų, kuriame kas nors būtų aprengtas elnio kostiumu, ant kurio įjodama Asahina-san pasirodytų scenoje. Kas gi buvo tas laimingasis, kuris traukiant burtus gavo šį vaidmenį? Ar jau atsimeni?"

Nei biški. Tas, kuri gali atsiminti tai, ko atmintyje nėra nei buvę, yra pagarbos vertas melagis. Ir jam derėtų gydytis kitokioje ligoninėje. Nors Koizumiui tai sakyti buvo beprasmiška.

"Na, juo tapai tu. Galiausiai mums nusprendus patiems pasisiūti elnio kostiumą, ketinome eiti į miestą nusipirkti būtiniausių dalykų ir mums belipant laiptais tu ir nukritai."

"Durnystė kažkokia."