Suzumija Haruhi:Knyga2 Skyrius5

Penktasis skyrius

Pirmadienio rytas... Iki mokyklos festivalio buvo likusi vos savaitė, tačiau mokykla vis dar buvo apsupta tylos ir ramybės. Ar ši mokykla iš viso ketina rengti mokyklinį festivalį? Ar neturėtų čia būti bent truputį gyvybingiau? Kadangi atmosfera buvo tiesiog pernelyg rami, net aš neturėjau motyvacijos. Be to, kai tik pasiekiau klasę, pasidariau dar mažiau motyvuotas.

Priešais mano klasę laukė Koizumis. Vakar ir taip daug šnekėjai, nejaugi dar turi ką pasakyti?

"1-9 klasė pradėjo repeticijas savo vaidinimui. Aš tik atsitiktinai praėjau pro šalį."

Taip anksti iš pat ryto mažiausiai norėjau pamatyti tavo mergišką marmūzę.

"Tai kas dabar? Tik nesakyk, kad galiausiai atsirado ta kvaila dimensija?"

"Ne, vakar ji neatsirado. Atrodo, kad Suzumija-san yra taip nusiminusi, kad neturi laiko jaustis nusivylusi."

Kodėl?

"Turėtumei žinoti... Nors atrodo, kad nesupranti, todėl paaiškinsiu. Suzumija-san visada galvojo, kad nesvarbu, kas tik nutiktų, tu visada būsi drauge su ja. Net jei skundiesi, tu vis tiek ją palaikai. Nesvarbu, ką ji padarytų, tik tu gali priimti ją tokią, kokia ji yra."

Apie ką tu kalbi? Vieninteliai, kurie turėtų jai kantrybės, yra šventieji, pasiaukoję tikėjimo vardan. Dėl visa pikta, norėčiau patikslinti – aš nei šventasis, nei didis lyderis, aš tik paprastas žmogus, apsiginklavęs sveiku protu.

"Na, o kaip dėl Suzumijos-san?"

Kaip suprast? Kaip bus, taip bus.

"Prašau, ar galėtumei ją pralinksminti? Žinoma, balandžiai dabar gražūs, tačiau jei Suzumija-san toliau bus tokia nusiminusi, šventyklos balandžiai gali pavirsti į tai, kas visai neprimena balandžių."

"Pavyzdžiui, ką?"

"Jei žinočiau, nebūčiau toks susirūpinęs. Nebūtų gražus reginys, jei po visą šventyklą šliaužiotų gleivėti, čiuptuvus turintys padarai, ar ne?"

"Pamėgink paberti druskos."

"Tai neišspręs pačios problemos. Šiuo metu Suzumija-san pragaro prieangyje; kurdama šį filmą ji aktyviai bandė pagerinti savo padėtį. Tačiau po to, kai vakar su tavimi susipyko, visa jos energija nukreipta priešinga kryptimi – iš teigiamos į neigiamą. Situacija vis dar galima sutvarkyti, bet jeigu tai tęsis, viskas gali komplikuotis."

"Trumpai tariant, prašai manęs ją paguosti?"

"Tai ne taip sunku, ar ne? Tau tik reikia su ja susitaikyti."

Ką turi galvoje, sakydamas 'susitaikyti'? Aš niekada su ja gerai nesutariau.

"Hm? Tikėjausi, kad dabar jau būsi nusiraminęs. Ar aš apsirikau?"

Aš tylėjau.

Priežastis, dėl kurios vakar šitaip buvau ant jos įsiutęs, buvo tai, kad mano širdies gerumas nebegalėjo pakęsti užgauliojamos Asahinos-san vaizdo... Iš dalies... O gal tai tik kalcio trūkumas. Todėl, vakar vakare išgėriau visą litrą pieno ir ryte pabudus netikėtai jaučiausi ramus. Nors gal tai tik placebo efektas.

Antra vertus, kodėl aš turėčiau nuryti savo išdidumą ir ją guosti? Kaip į tai bežiūrėtum, ta mergiotė peržengė bet kokias ribas!

Koizumis sukikeno, tarytum išalkęs murkiantis katinas, ir paplekšnojo man per petį,

"Aš tavimi pasikliaunu, vis dėlto, tu jai artimiausias žmogus."

Į Haruhi, kuri sėdėjo už manęs, aš nei karto nepasisukau ir nepasižiūrėjau. Atrodo, kad šiandien Haruhi dangui skiria išskirtinį dėmesį, nes didžiąją laiko dalį praleido žiūrėdama pro langą. Taip tesėsi iki pat pietų.

Kažkodėl, net Tanigučis buvo sumautos nuotaikos,

"Koks ten per filmas? Nesuprantu, kokio velnio aš iš vis ėjau su jumis švaistyti laiką!"

Žiaumodamas pietus savo įtūžį liejo Tanigučis. Per pietų pertrauką Haruhi įprastai nebūna klasėje ir šiandien nebuvo išimtis. Jei ji būtų buvusi čia, jis nekalbėtų tokių dalykų. Jis bailys, kuris prabyla tik kai yra saugu.

"Dėl visko kalta Suzumija. Tai bus sumautas filmas, garantuotai!"

Man visiškai nusispjaut į kitų nuomonę. Nelaikau savęs didžiu vadu ir neketinu palikti savo vardą istorijos metraščiuose. Aš tik mažas veikėjas, kuris stovi kažkur kampe ir sau murma. Aš tik sugebu prisikabinti prie visokių nereikšmingų trūkumų savo mamos pagamintame maiste, nors pats visai nemoku gaminti.

Tačiau dėl to negalėjau tylėti, todėl pasakiau,

"Mažiausiai noriu girdėti, kaip tu skundiesi."

Taniguči, ką tu kada nors padaręs? Haruhi bent jau dalyvauja mokyklos festivalyje ir iš visų jėgų stengiasi bent ką nors daryti. Žinoma, galų gale ji mums sukelia daugybę rūpesčių, tačiau tai daug geriau, nei visai nieko nedaryti ir visą dieną inkšti. Tu kvaily! Turėtum atsiprašyti visų Japonijos Tanigučių už tai, kad suteršei jų gerą vardą!

"Nagi, Kjonai."

Pabandė įsiterpti Kunikidas,

"Jis tik bando išlieti savo nepasitenkinimą. Iš tiesų, norėtume daugiau praleisti laiko su Suzumija-san. Mes tau labai pavydime, Kjonai."

"Nė velnio!", pasakė Tanigučis, spoksodamas į Kunikidą, "Nežadu stoti į tą durnių klubą."

"Keista tai iš tavęs girdėti. Juk tu vos paprašytas ateiti iš karto sutikai? Ir dar toks patenkintas ir laimingas... Net atšaukei visus savo tos dienos planus."

"Baik kabinėtis, mulki!"

Tai štai kodėl Tanigučis toks supykęs? Jis metė visus savo planus vien tam, kad galėtų ateiti ir tapti papildomu filmo aktoriumi, tačiau pasirodė tik vienoje scenoje ir vos nenuskendo. Žinau, jis nusipelnė gailesčio, bet dabar neketinu jo gailėtis, nes esu lygiai tiek pat supykęs.

Žinojau geriau, nei kas nors kitas, kad Haruhi filmas buvo toks kvailas, jog niekam nevertėjo jį žiūrėti. Jai rūpi tik lėkti į priekį ir visai nesirūpina dėl pasekmių. Mes filmavome tai, kas tik šaudavo jai į galvą, net neturėdami scenarijaus. Tik genijus sugebėtų tokį filmą padaryti sėkmingu. Be to, mano nuomone, Haruhi neturėjo jokio režisierės talento, tačiau jei žmonės pradės ją dėl to kritikuoti... pala... o kodėl aš šitaip dėl to pykstu?

"Kas nutiko, Kjonai? Atrodo, kad šiandien Suzumija-san daug blogesnės nuotaikos, nei įprastai. Ar kas nors nutiko?"

Išgirdęs Kunikido klausimą, pagalvojau.

Aš buvau toks pat, kaip Tanigučis. Aš juk tik klausiau, ką ji sakė, o po to jai už nugaros ją keikiau. Žiūrėdamas į šį vyruką aš pajaučiau jame dalelę savęs. Kartais keikiu Haruhi, kartais jaučiuosi bejėgis... Tai mano darbas. Tai buvo vaidmuo, kurį galėjau atlikti tik aš vienas ir niekas kitas.

Jaučiausi toks susierzinęs, kas net maistas atrodė beskonis. Jaučiuosi kaltas prieš savo mamą, kuri man padarė šiuos pietus. Po velnių, Taniguči, tu durnius. Jei nebūtum pasakęs tų beprasmių dalykų, nebūčiau padaręs to, ko vėliau turėjau gailėtis.

Ir ką aš padariau?

Aš uždariau savo priešpiečių dėžutę ir išlėkiau iš klasės.

Haruhi buvo klubo kambaryje ir kažką darė, kad galėtų prijungti kamerą prie kompiuterio. Ji atrodė labai nustebusi, kai netikėtai atidariau duris. Kas ten buvo jos kairioje rankoje, bandelė su kariu?

Sunerimusi ji numetė bandelę į šoną, o po to padėjo ranką už savo plaukų... manau. Tada jos juodi plaukai laivai nukrito ties pečiais. Nežinau kodėl, tačiau tai atrodė, lyg ji paskubomis būtų paleidusi už nugaros surištus plaukus. Nors aš to labai atidžiai nepastebėjau, apie tai galėsiu pamąstyti ir vėliau. Aš iš karto pasakiau tai, ką privalėjau,

"Ei, Haruhi."

"Ką?"

Haruhi veidas atrodė kaip katės, pasirengusios gintis. Tada jai tiesiai į veidą pasakiau,

"Mes būtinai sukursime nerealų filmą!"

Štai ką jie vadina impulsu, ar ne? Toks žmogus, kaip aš, turbūt pasiduoda emocijoms kokius du kartus per metus. Vakar buvo viena tų akimirkų. Visa tai tik sutapimas. O šiandien šis impulsas buvo sukeltas dėl Koizumio dviprasmiškų žodžių ir Tanigučio durno veido. Jau neminint nusiminusios Haruhi, kuri privertė mane pasijausti sugniuždytu ir nusiminusiu. Jei būčiau leidęs šiems jausmams kauptis manyje, turbūt galiausiai neatlaikyčiau ir išdaužyčiau klasės langus. Todėl nusprendžiau viską tuoj pat išlieti. Kodėl aš privalau pateisinti kiekvieną savo poelgį?

"Hmp."

Įsitikinusi pasakė Haruhi,

"Tai žinoma! Vis dėlto, juk aš režisierė. Sėkmė jau ir taip garantuota. Apie tai nereikia net kalbėti."

Koks paprastas žmogus. Galvojau, kad ji bent truputį įvertins mano poelgį, galbūt net pagirs. Vis dėlto, ta paslaptinga šviesa, tviskanti Haruhi akyse, vėl iš naujo liepsnojo pasitikėjimu savimi. Neturiu supratimo, iš kuri ji gauna tam kuro. Ji tiesiog pernelyg paprasta. Ji lyg RPG žaidimo bosas, kuris nesiliauna ant savęs naudoti gydymo burtus, nors tada, dėl ko jaudintis? Jai reikia būti labiau subalansuotai. Ji turėtų vienu smūgiu nugalabyti visus veikėjus ir ekrane išmesti "Game Over"... Nors apie ką aš kalbu? Na, taip, tokie stresą malšinantys žaidimai paprasčiausiai neegzistuoja. Aš nelabai žinau, apie ką kalbu, nes tai visai neturi prasmės, tačiau trumpai tariant, man paprasčiausiai nepatiko matyti nusiminusią Haruhi ir nebenoriu jos daugiau tokios matyti. Tegul ji toliau nesiliaudama bėga tuos maratonus, kurie yra beprasmiai, beribiai ir be tikslo. Tiesiog... Jei ji netikėtai sustotų savo kelyje, imtų pasąmoniškai sukurtų kažką visai nereikalingo, ir tai viskas.

...Štai apie ką aš tada galvojau.

Tą pačią dieną po pamokų...

"Ar negalėjai to pasakyti geriau?" paklausė Koizumis.

"Atsiprašau." atsakiau.

"Žinoma, tu iš tiesų ją pralinksminai, tačiau aš norėjau, kad tai būtumei išreiškęs... nesukeldamas papildomų sunkumų."

"...Atsiprašau."

"Vietoj to, kad būtume sugrįžę į normalią padėtį, situacija dabar tapo dar drastiškesnė."

"..."

"Bus neįmanoma visa tai nuslėpti."

Man begalvojant Koizumis ramiai į mane pasižiūrėjo. Neatrodė, kad ji mane kaltintų, tačiau jo balsas skambėjo labai melancholiškai. Nejaugi? Situacija tikrai pablogėjo ir panašu, kad dėl to kaltas aš.

O kodėl? Iš kur turėčiau žinoti?

Visur žydėjo sakuros. Tai buvo tas pats takas prie upės, kur Asahina-san man atskleidė savo paslaptį. Dar kartą patikslinsiu, koks metų laikas: šiuo metu ruduo. Žinoma, ore vis dar buvo vasaros karščio likučių, tačiau paprastai japoniškos sakuros pražysta pavasarį. Visai priimtina, jei augalas pražysta šiek tiek anksčiau, nei įprasta, tačiau pusę metų yra tiesiog absurdiška. Ar sakuros drauge su saule visai išsikraustė iš proto?

Krentant sakurų žiedams, atrodė, kad tik Haruhi varikliai veikia pilnu pajėgumu. Vilkėdama savo ankštą padavėjos kostiumą, Asahina-san svirduliavo, nerasdama sau vietos. Turbūt ji buvo tokia sunerimusi dėl to, kad pamatė kaip sakuros žydi ne tuo metų laiku.

"Tai nepakartojama! Aš kaip tik galvojau apie sceną su sakuromis! Šis gamtinis fenomenas nutiko pačiu metu!"

Sušuko Haruhi, versdama Asahiną-san visaip pozuoti.

Vis dėlto, tai buvo beviltiška. Jei tik žmogus padaro kažką impulsyvaus, ateityje jis garantuotai turės kankintis. Atrodo, kad šią pamoką be perstojo turėjau mokytis visus praėjusius šešis mėnesius.

Taigi, nesvarsčiau, ar "turėjau tai padaryti kitaip", o labiau, kad "iš viso neturėjau to daryti". Iš tiesų, kokia neigiama mintis. Kas nors duokit man šautuvą! Tikrą! Ne žaislinį!

Sakuros pradėjo žydėti maždaug po pietų, o vakare pradėjo kristi jų žiedai. Vietinė televizijos stotis net pranešė apie tai, kaip apie "Rudens Fenomeną". Tikiuosi, kad jie palaikys tai kokiu nors vietiniu incidentu. Paprasčiausiai suverskite kaltę pastarųjų metų klimato pokyčiams, gerai?

"Atrodo, kad ir Suzumija-san taip galvoja."

Pasakė Koizumis, eidamas petys petin su Asahina-san. Koizumio, turinčio tik gerą išorinę išvaizdą, ir Asahinos-san, turinčios visapusišką grožį, reginio būtų pakakę, kad įsiutintų viso pasaulio vyrus. Tai tikrai mane nervina.

Skraidantys žiedlapiai Nagato nekėlė jokio įspūdžio. Kaip visada, nulis emocijų. Ji tiesiog tuščiu žvilgsniu spoksojo į medžius, kurių biologinis laikrodis išprotėjo. Rožiniai lapeliai laidosi ant jos juodos mantijos, sukeldami kontrastingą efektą. Be to, ar ji žino apie balandžius?

"Sugalvojau! Pagaukim katiną!"

Netikėtai pasakė Haruhi.

"Ragana turi turėti pagalbininką, o kas gali labiau tikti, nei katinas? Kur galėtume rasti juodą katiną? Ir būtinai grynaveislį."

Palauk, ar Nagato neturėjo būti piktoji ateivių burtininkė?

"O koks skirtumas? Aš taip dabar įsivaizdavau. Kur galėtume gauti katiną?"

"Naminių gyvūnų parduotuvėje."

Nelauktai, išgirdusi mano pasiūlymą Haruhi pakeitė nuomonę,

"Tiks ir benamis. Iš pradžių nusipirkti, po to grąžinti – per daug rūpesčių. Ar yra kur nors vieta, kur galėtume rasti benamių kačių. Juki, gal tu žinai?"

"Žinau."

Nagato truputį linktelėjo galva, o po to pradėjo eiti, tarytum religinė lyderė, vedanti mus į Pažadėtąją Žemę. Įdomu, ar yra kas nors, ko Nagato nežino? Jei paklausčiau, kur aš prieš penkerius metus pamečiau piniginę, ji turbūt man pasakytų. Tada joje buvo visos mano santaupos – apie 500 jenų.

Po maždaug penkiolikos minučių mes pasiekėme prašmatnaus daugiabučio, kuriame visai viena gyveno Nagato, kiemą. Jame buvo gerai prižiūrėta veja, apsodinta medžiais, kurie iš lauko užstojo vaizdą. Ten buvo susirinkusios kelios katės, kurios atrodė kaip benamės, nors žmonių nebijojo. Kai prie jų priėjome, jos nebandė pabėgti. Gal jie galvojo, kad mes ketiname juos pašerti? Kai kurie net pradėjo murkti mums po kojų. Haruhi pakėlė vieną iš kačių ir pasakė,

"Ar čia nėra juodų katinų? Na, tada tiks šitas!"

Jis buvo triplaukis ir be to patinas. Vis dėlto, Haruhi net nenutuokė, koks egzotiškas šis katinas, ir atsitiktinai jį išsirinkusi visai nebuvo nustebinta. [Dėl genetikos savybių tokia kailio spalva ir buvimas patinu yra labai retas – 1 iš 10000]

"Štai, Juki. Tai tavo partneris. Gražiai sutarkite."

Nagato paėmė trispalvį katiną, žiūrėdama tuščia veido išraiška, lyg būtų paėmusi krūvą skrajučių, kurias dalina gatvėje. Katinas taip pat nerodė jokios reakcijos.

Netrukus prasidėjo filmavimas. Tame pačiame daugiabučio kieme. Akivaizdu, kad vieta ir pasakojimo tęstinumas filme tapo visiškai nebesvarbus. Mano kamera jau buvo prikimšta scenų, kurios tiesiog tik šaudavo režisierės galvoje. Juk aš neturėsiu visas šias scenas sumontuoti į rišlią istoriją, ar ne?

"Juki, pulk Mikuru-čian!"

Gavusi Haruhi įsakymą, Nagato nesujudėjusi linktelėjo galva ir tapo juodąja burtininke, turinčia katiną ant savo kairiojo peties. Kaip tai bežiūrėtum, katinas atrodė per sunkus. Laimei, katinas buvo paklusniai įsikabinęs į Nagato petį, tačiau dėl to visas jos kūnas buvo pakrypęs į šoną, visaip bandant neleisti jam nukristi ant žemės. Likdama tokioje nenatūralioje pozicijoje Nagato pamojo lazdele į Asahiną-san,

"Še tau."

Spėju, kad šioje scenoje iš Nagato lazdelės turėtų sklisti neįtikėtini spinduliai, ar ne?

"...Kjaa!"

Suklykė Asahina-san, lyg kankintųsi nuo nepakeliamo skausmo.

"Nuostabu, baigta!"

Patenkintai sušuko Haruhi, o aš iš karto nustojau filmuoti, tuo tarpu Koizumis į šoną padėjo savo laikytą atspindinčią plokštę.

"Katinas turėtų kalbėti. Juk vis dėlto, jis raganos katinas. Kartais turėtų pasakyti ką nors sarkastiško."

Tai nesąmonė!

"Tavo vardas bus Šiamisenas. Nagi, Šiamisenai! Ką nors pasakyk!"

Kaip jis turėtų kalbėti? Ne... iš tikrų, prašau, nekalbėk.

Turbūt mano maldos buvo išgirstos, nes katinas, nelaimę pranašaujančiu vardu Šiamisenas, nepradėjo kalbėti japoniškai. Nekreipdamas dėmesio į Haruhi komandą, jis pradėjo laižyti savo uodegą. Žinoma, tai buvo savaime suprantama, tačiau vis tiek iš palengvėjimo atsidusau. [Šiamisenas – japoniškas styginis instrumentas. Klasikinis šiamisenas būna apmuštas katės kailiu]

"Viskas einasi pagal planą."

Haruhi peržiūrėjo šiandien nufilmuotą medžiagą ir linksmai nusišypsojo, lyg jos rytinės depresijos nebūtų nei buvę. Buvo puiku, kad ji taip greitai sugebėjo atsigauti. Bent kartą sukėlė man gerą įspūdį.

"Kjonai, tu būsi atsakingas už katino priežiūrą."

Haruhi sulenkė savo režisierės kėdę ir davė man man šį nepagrįstą nurodymą.

"Kai parsineši jį namo, gerai juo pasirūpink. Mums toliau jo reikės filmavimui. Ir gerai jį išdresiruok! Iki rytojaus išmokyk kokio nors triuko, pavyzdžiui, peršokti per degantį lanką ar panašiai."

Jeigu jis taip kantriai laikėsi ant Nagato peties, turbūt buvo labai paklusnus katinas.

"Šiandien viskas! Rytoj paskutinė filmavimo diena! Šiandien filmavimas ėjosi sklandžiai, istorija tuoj pasieks kulminaciją ir visi buvo puikios savijautos! Visi atgaukite jėgas, nes rytoj mums jos vėl reikės!"

Haruhi pamojo savo garsiakalbiu ir mus paleido, o po to išėjo namo, niūniuodama sau teminę filmo "Blade" dainą.

"Ech..."

Mes abu su Asahina-san sutartinai atsidusome. Koizumis pasikišo atspindinčią lentą po ranka ir pasirengė išeiti, tačiau Nagato, tuščiu, kaip rašiklis be rašalo, žvilgsniu toliau spoksojo į Šiamiseną.

Aš priklaupiau ir paglosčiau katino galvą,

"Puikiai padirbėjai. Vėliau tau nupirksiu kačių ėdalo. O gal labiau norėtum sardinių?"

"Tinka abu."

Atsakė aiškus vyriškas baritonas. Tai nebuvo vieno iš mūsų balsas. Apsižvalgiau ir pamačiau priblokštus Koizumio ir Asahinos-san veidus, o po to pasisukau link šaltakraujo Nagato veido. Jie visi buvo nukreipę žvilgsnius į vieną vietą – mano kojas.

Ten prie mano kojų tupėjo katinas ir žiūrėjo į mane savo plačiai atmerktomis akimis.

"Ei." šūktelėjau "Tu tai pasakei, Nagato? Aš klausiau ne tavęs, o katino."

"Aš irgi taip pagalvojau, todėl tau ir atsakiau. Ar pasakiau ką nors neteisingai?"

...Atsakė katinas...

"Na, tai staigmena..."

Pasakė Koizumis.

"Neįtikėtina. Katinas iš tikrųjų kalba..."

Pasakė Asahina-san.

"..."

Nagato toliau tylėdama pakėlė Šiamiseną, kuris vėl prabilo,

"Aš negaliu suprasti, kodėl jūs tokie nustebę."

Pasakė jis, įsikabindamas į Nagato pečius.

Demonas katinas... Kiek metų turi pragyventi, kad galėtum evoliucionuoti iki tokio taško?

"Aš tuo pats nesu tikras. Laiko sąvoka manęs neliečia. Kas yra dabartis? Kas yra praeitis? Tai manęs nedomina."

Tik pagalvok – šitas kačiūkštis ne tik kalba, bet dar ir nusimano filosofijoje! Nepasidaryk pasipūtęs, tu tik gauruotas kamuolys. Juk nenori atsidurti muzikos instrumentų parduotuvėje, ar ne? Arba būti parduotas per internetinį aukcioną?

"Akivaizdu, kad tu gali girdėti, kaip aš skleidžiu žmonių kalbos garsus, bet ar kai kurios papūgų rūšys negali to paties? Kaip tu gali patvirtinti, kad mano sukelti garsai perteikia žodinę prasmę?"

Apie ką jis po galais šneka?

"Em, na... iš to, kad tu atsakinėji mano klausimus."

"O ar negali būti, kad mano balsas tiesiog sutampa su tavo atsakymu?"

"Bet tokiu atveju, ar tai nereikštų, kad visų žmonių tarpusavio pokalbiai yra beprasmiai?"

Kokio velnio aš taip rimtai diskutuoju su katinu? Benamis katinas Šiamisenas pasilaižė leteną, pasikasė už ausies ir pasakė,

"Būtent. Nors tu bendravai su ta mergina, tačiau niekas negali būti tikras, ar judu perteikėte tai, ką abu norėjote pasakyti."

Rimtu balsu pasakė Šiamisenas.

"Taip todėl, nes kiekvienas žmogus priklausant nuo situacijos nebūtinai sako, ką galvoja." pasakė Koizumis.

Tu geriau nutilk!

"Kai dabar tai paminėjai... atrodo, tiesa," pasakė, Asahina-san.

Atsiprašau, bet ar negalėtum taip pat patylėti?

Apžiūrėjau visas kitas ant vejos buvusias kates, tačiau, išskyrus Šiamiseną, visos katės leido "miau" ir "murr" garsus. Atrodo, kad tik šitas katinas įgavo sugebėjimą kalbėti žmonių kalba.

Dėl visko kalta ta kvaiša.