Suzumija Haruhi:Knyga10 Skyrius4
Pirmasis skyrius (Preview)
α-7
Šiandien buvo pirmadienis, pirmoji mokyklinės savaitės diena, ir nors nenutiko nieko neįprasta, apie ką galėčiau kalbėti, turbūt dėl to fakto, kad po to, kai vakar praleidau tingų sekmadienį, mano kūnas vis dar buvo pusiau atsipalaidavusioje būsenoje ir atrodė, kad ėjimas iš namų į mokyklą užsitęsė dar ilgiau, nei paprastai.
Pirmoji kelionės atkarpa buvo ne tokia ir prasta, nes mano prablaškymui bent jau buvo Haruhi ir kiti, tačiau dabar, kai jie nuėjo skirtingais keliais, eiti ilgu keliu likau visai vienas, todėl netikėtai mane pradėjo kamuoti vienatvės jausmas. Gali pasirodyti, kad būti apsuptu Komandos SOS narių kažkaip sugebėjo tapti mano įprasta būsena.
Negaliu sakyti, kad aš to konkrečiai vengiau, tiesiog nesu tikras ką galvoti apie tai, kad leidau sau taip visiškai įsivelti į visą šį jovalą. Tarytum bandyčiau viena koja patikrinti vandens gylį, o jau po akimirkos jame būčiau iki kaklo.
"A, tiek to..."
Be jokios priežasties sustojau ir apsisukau. Kažkodėl atrodė, kad pavasario šviesa į kelią švietė ryškiau, nei įprastai. Galbūt taip dėl to, kad pirmamečiai, būsimieji Komandos SOS nariai, kurie po pamokų pas mus užsuko, tviskėjo tokiu žavingu nekaltumu, nors antra vertus, tai galėjo būti tik kokio nors su šviesa susijusio oro reiškinio efektas.
"Juk man tai visai nesvarbu."
Šis komentaras taip pat buvo visiškai beprasmis. Kartais pradedu dvejoti, ar iš viso yra kokia nors prasmė su savimi kalbėti, jei nėra kam tavęs klausytis? Kalba, kuri neperteikia jokios informacijos, negali būti laikoma nieku daugiau, nei paprasta balso mankšta. Ir patvirtinu, aš neturiu jokio įpročio su savimi kalbėti. Todėl galiu daryti prielaidą, kad tai buvo tik menkas bandymas save įtikinti. Esmė tame, kad nesvarbu, kuo Haruhi mane kliudė, tai nutiko labai seniai, ir net jei būtų įmanoma po tiek laiko tai nukrapštyti, mano ketinimai tai daryti net neverti Goldžio komplekso vertės.
Tokioms mintims sklandant mano galvoje, suveikė mano automatinio veikimo instinktai ir pastebėjau, kad vėl vilkau kojas keliu žemyn nuo kalvos namo, tvirtai nustumdamas mintis apie Sasaki, Kujou ir visus kitus neįprastus su Komanda SOS susijusius veiksnius, kurie pasirodė vos prasidėjo naujieji mokslo metai, į tolimą galvos užkampį, kol galop pasiekiau dienos galą savo paties lovoje. Visa tai dabar jau tapo dalimi mano kasdieninės dienotvarkės, ir visai nestebina, kad šiandiena visai nesiskyrė.
Kitaip tariant...
Šiandien nenutiko nieko ypatingo, apie ką būtų verta rašyti.
Teoriškai.
β-7
Greičiu, kuriuo akmuo nulekia nuo skardžio... nors, manau, kad tai būtų kiek perdėta, tačiau nepaisant to, Haruhi greitis, kuriuo ji lėkė nuo kalno, be jokių abejonių priverstų apsikvailinti net pasaulinės klasės atletą.
Lyg būtume tempiami kažkokio nematomo tinklo, kyšančio iš Haruhi nugaros, Koizumis, Asahina-san ir aš taip pat skubėjome keliu iš mokyklos, ir tuo metu, kai pasiekėme Koujouen stotį, o drauge jos požeminį lygį, buvau visiškai netekęs kvapo. Net Koizumis, kuris net blogiausiose situacijose atrodo gaivus kaip rožė, šluostėsi prakaitą nuo kaktos, ir tai turėtų pasakyti viską. Kalbant apie Asahiną-san, ji sunkiai dūsavo, susiėmusi sau už kelių.
Todėl liko tik viena mergina, kuri sau stovėjo lyg niekur nieko, tarytum kur nors kūne turėtų pasislėpusi kokį nors radioaktyvų energijos šaltinį
"Ko sustojot?! Juk jau taip toli atėjom, ar ne?! Bėgti liko paskutinė atkarpa!"
Ir laikydamasi savo žodžio nuskuodė link Nagato buto. Vėl, jos greitis buvo vertas Olimpinių varžybų. Tik profesionalus atletas savo karjeros viršūnėje galėtų tikėtis nuo jos neatsilikti. Nusiuntęs Koizumį į priekį, paėmiau Asahinos-san krepšį, kuri baisiai atsiliko, ir taip, kaip mums buvo fiziškai įmanoma, nuskubėjome paskui juos.
"Aaaa... haaa..."
Pasirūpinęs Asahina-san, kurios kojos tiesiog visą kelią griuvo, galiausiai atvykome ir pamatėme, kad Haruhi mūsų jau laukė priešais daugiabučio namo įėjimą. Vos tik įsitikino, kad visi buvo susirinkę, ji suvedė tinkamus skaičius į komunikatorių.
7-0-8, skambinti.
Atsiliepta buvo akimirksniu, tarytum gyventoja būtų laukusi mūsų atėjimo.
"............"
"Juki, čia aš. Mes atėjome tavęs aplankyti."
"............"
Pirma pasigirdo išsijungiančio komunikatoriaus garsas, o po to lėtai atsidarė automatinės durys.
Mes visi susigrūdome į liftą, kuris mūsų laukė pirmajame aukšte, o Haruhi pradėjo be perstojo spaudinėti mygtuką "7F". Tai nebuvo itin didelis liftas, todėl mums keturiems ten buvo gana ankšta. Galėjau girdėti, kaip Asahina-san alsuoja man į ausį. Tai ir tylių mechanizmų gausmą.
Metalinė dėžė aukštyn judėjo tokiu gremėzdišku tempu, jog galėjo pasirodyti, kad kažkas fiziškai ją traukė, o visą tą laiką Haruhi išraiška buvo susiraukusi. Ji nebuvo ypatingai blogos nuotaikos; tokia susierzinimo išraiška tiesiog savaime atsiranda jos veide, kai ji nežino kokią išraišką nutaisyti.
Kai septintame aukšte atsidarė lifto durys, Haruhi iš jo išžygiavo būdama tokia kupina nekantrumo, kad į šalį garsiai stūmė net patį orą, ir pradėjo nesiliaunamai spaudinėti 708 kambario durų skambutį.
Durų spyna buvo atrakinta taip greitai, jog galėjo pasirodyti, kad žmogus kitoje jų pusėje prie pat jų laukė. Durys lėtai atsivėrė ir pasirodė šiltos kambarinės šviesos apšviesta figūra.
"............"
Tylinti, vieniša figūra, įrėminta stačiakampyje tarpduryje, buvo pižamą vilkinti Nagato Juki.
"Ar tikrai gerai, kad esi atsikėlusi?"
Nagato, spoksodama savo plačiomis akimis, linktelėdama atsakė į Haruhi klausimą, o po to nuėjo link spintelės mums visiems paimti šlepetes.
"Dėl to nesivargink!"
Haruhi, kuri jau buvo nusispyrusi savo batus, paėmė Nagato už pečių ir nustūmė ją atgal į miegamąjį. Ne vien aš ir Asahina-san anksčiau lankėsi Nagato bute; mes visi įvairiu metu praeityje buvome čia atėję, todėl savaime suprantama, kad Haruhi, kaip ir mes visi, žinojo kambarių išdėstymą. Vis dėlto, aš pats dar niekada nebuvau įkėlęs kojos į miegamąjį – per savo nuotykius buvau nusigavęs tik iki svetainės ir svečių kambario – tačiau dabar dėl to visai neverta rūpintis.
Įžengiau į miegamąjį – kambaryje nebuvo nieko, išskyrus lovą – ir net nespėjęs pagalvoti, kad atsidūriau neįžengtoje žemėje, atidžiai pažvelgiau į Nagato, kurią į lovą guldė Haruhi.
"............"
Jos išblyškęs veidas, spoksantis į lubas, buvo kaip visada neišraiškingas, o jokių akivaizdžių karščiavimo ženklų nebuvo. Vienintelis dalykas, kuriuo ji skyrėsi nuo savo įprastinės išvaizdos, buvo dėl gulėjimo lovoje suvelti plaukai. Mano aštri rega man sakė, kad jos akys buvo kokiais dviem milimetrais mažiau atmerktos, tačiau bent jau neatrodė, kad jai kaip nors skaudėtų. O jos pižama visai nebuvo žavinga.
Atgavau šiek tiek šaltakraujiškumo ir tik tada suvokiau, kiek man nedaug trūko iki panikavimo.
Haruhi pridėjo savo ranką prie Nagato kaktos ir paklausė,
"Juki, ar pavalgei? Ar galvą neskauda?"
Ant pagalvės gulinti Nagato galva truputį pasukinėjo į kairę ir dešinę.
"Tu negali tiesiog nevalgyti! Galvojau, kad buvai, nes čia gyveni savarankiškai. Hmm..."
Kitą ranką ji uždėjo ant savo pačios kaktos.
"Tau truputį pakilusi temperatūra... Ar kur nors pas save turi pūslę su ledu?"
Nagato atsakymas buvo neigiamas.
"A, ką padarysi. Vėliau nueisiu ir nupirksiu. Bet dabar svarbiau maistas. Juki, aš pasinaudosiu tavo virtuve ir viskuo, kas tavo šaldytuve, gerai?"
Net nelaukdama atsakymo, Haruhi atsistojo ir pasičiupusi Asahinos-san ranką išėjo iš kambario.
"Padarysiu tau savo ypatingąją ryžių košę. O gal labiau norėtum udon sriubos? Jos abi turėtų akimirksniu išgydyti bet kokį persišaldymą. Mikuru-čian, padėk man."
"A... gerai...!"
Asahina-san susirūpinusi žiūrėjo į Nagato, kažkodėl glėbyje laikydama krūvą šlepečių, ir linkčiodama nuskubėjo paskui Haruhi, kol ši sustojo priešais duris ir pasižiūrėjo atgal į mane ir Koizumį, stovinčius miegamajame ir nejudančius kaip kvailius.
"Judu, nešdinkitės iš kambario. Nemandagu žiūrėti į merginą, kai ji miega."
"Tokiu atveju," pasiūlė Koizumis, "kodėl man nepasirūpinus pirkiniais? Pūslę su ledu ir vaistų nuo persišaldymo... ar tai viskas?"
"Šiek tiek palauk. Dar turėsiu paruošti pietus, todėl turiu patikrinti, kas yra šaldytuve. Kaip manai, ar ji turi bent kiek svogūnų laiškų? Mums reikės parašyti pirkinių sąrašą. Eik paskui mane, Koizumi-kun."
"Gerai."
Pakeliui iš kambario, Koizumis man nestipriai paplekšnojo per petį ir parodęs kažkokį reikšmingą žvilgsnį, išėjo.
Kambaryje dabar likau tik aš, kuris neturėdamas ką daryti tuščiai stovėjo, ir Nagato, kuri ant nugaros gulėjo lovoje.
Iš virtuvės vis dar galėjau girdėti Haruhi balsą, kuri visaip įsakinėjo Asahinai-san ir Koizumiui.
"Ką, čia vien tik konservai! Jie netinka deramai mitybai... Šviežių daržovių trūkumas ir priveda prie tokių ligų. Mikuru-čian, nuplauk ryžius ir paruošk ryžių virtuvą – o, ir tą puodą šalia tavęs – o Koizumi, mums reikės kiaušinių, špinatų, svogūnų laiškų..."
Tokiomis akimirkomis tikrai gerai turėti Haruhi šalia. Nors ji tvirtina, kad tai tik dėl to, kad ji yra komandos vadė, tada, kai ji imasi dalykų, kurie visai nesusiję su komandos veikla, ji iš tiesų parodo savo vertę. Puikiai žinojau iš savo patirties, kad jos kulinariniai sugebėjimai tiesiog neturi lygių.
Vis dėlto, dabar ne laikas būti blaškomam fono garsų.
Geriausia tiesiog paklausti.
"Nagato?"
"............"
"Kaip jautiesi? Taip, kaip ir atrodo?"
"............"
"Ar gali kalbėti?"
"Galiu."
Jos akys toliau abejingai spoksojo į lubas. Nagato kartu su antklode pasikėlė viršutinę savo kūno dalį. Tas judesys buvo toks nenatūraliai tiesus, jokio pasisukimo į kairę ar dešinę; ji priverstų gėdytis net vieną tų sustingusių lėlių.
"Tau taip nutiko dėl tos Kujou merginos?"
"Nebūtinai."
Lyg šlifuotas kvarcas, Nagato akys žiūrėjo tiesiai į mane.
"Tačiau yra tikimybė."
"Ar nemanai, kad ji padarė tą patį? Žinai..."
Žiemą, kai Nagato susmuko tame vaiduoklių name, kaip tada tai nutiko? Mes valandų valandas kalnuose klajojome po pūgą, o kai galiausiai pasiekėme šviesos šaltinį, paaiškėjo, kad tai kažkoks namas, iš kurio neįmanoma pabėgti, o Nagato neteko savo įprasto grynumo. Juk tai buvo...
"Sunki apkrova."
Iš Nagato lūpų šie žodžiai išėjo lyg šnabždesys, o jos blankios akys nukrito žemyn link čiužinio.
Nejaugi jos kūnas visada buvo toks mažas? Į mokyklą ji neatėjo vos vieną dieną, tačiau kažkodėl tapo siaubingai gležna ir trapi.
Tarytum lyg įkvėpimas, man netikėtai kilo mintis.
"Kada tai prasidėjo?"
Galvodamas apie praeitos dienos įvykius, tęsiau.
"Nuo kada dėl karščiavimo pradėjai gulėti lovoje?"
"Šeštadienio vakaro."
Dieną, kai vyko pirmasis klajojimas po miestą šiais mokslo metais. Kai tada ją mačiau, jai nebuvo nieko blogo, bent tuo esu tikras.
Tik nesakyk, kad tai prasidėjo tuo metu, kai besimaudant man paskambino Sasaki.
"............"
Nagato neatsakė, jos blankios ir miglotos akys žiūrėjo kažkur į mano krūtinę.
Kai dabar apie tai pagalvoju, kai kas atrodė keista. Vakar... sekmadienį. Mane buvo pasikvietusi Sasaki bei susitikau su Tačibana Kjouko, Suou Kujou ir Fudživara, tačiau buvo dar vienas neįprastas įsibrovėlis.
Kimidori Emiri-san.
