Suzumija Haruhi:Knyga4 Skyrius5

Penktasis skyrius

"............"

Man toliau nežinant ką sakyti, Nagato pasisuko link Asahinos-san (vyresniosios).

"Perduosiu taikinio erdvėlaikio koordinates."

"A, žinoma."

Lyg paklusnus šuo, norintis pasisveikinti, Asahina-san (vyresnioji) ištiesė ranką.

"Prašau..."

Nagato pirštu palietė Asahinos-san (vyresniosios) delną, o po to vėl palengva jį atitraukė... Ir viskas? Visgi, regis, kad Asahinai-san (vyresniajai) to visiškai pakako.

"Supratau, Nagato-san. Mums tereikia ištaisyti ten esančią "ją", tiesa? Tai neturėtų būti sunku, kadangi tuo metu "ji" turėtų nebeturėti jokių galių..."

Atrodydama pasiryžusi, keliautoja laiku sugniaužė ranką, kai tuomet ateivė pasakė:

"Palaukite."

Nebemūvėdama akinių ir rodydama savo nepridengtą veidą, Nagato abejingai pridūrė:

"Dabartiniame būvyje jūs taip pat būtumėte įtraukti į erdvėlaikio pakeitimą. Privalo būti panaudotos atsakomosios priemonės."

Ji tyliai ištiesė ranką.

"Ranką."

Kam tau ji? Ji nori su manimi irgi pasisveikinti? Man paklusniai atkišus savo ranką, Nagato paėmė už mano riešo savo lediniais pirštais, akimirką priversdama mano širdį plakti greičiau.

"............"

Staiga Nagato pritraukė savo veidą man prie rankos.

"A!"

Savaime surikau. Visgi, manau, kad tai buvo neišvengiama reakcija. Pritūpusi, Nagato netik prilietė mano riešą savo lūpomis, tačiau taip pat parodė ir savo dantis. Taip, kaip per filmo kūrimą, kai ji užpuolinėjo Asahiną-san ją kandžiodama.

Tiesą sakant, visai neskaudėjo. Tai buvo panašu į vieną tų nepiktų Šiamiseno įkandimų, bandant jį paglostyti, nors katino dantys suleisti man į odą vis tiek dūrė. Tuo tarpu Nagato įkandimas visiškai nekėlė skausmo, tarytum jos seilėse būtų buvę kokios nors nuskausminančios medžiagos. Lyg uodo įgėlimas.

Penkias ar dešimt sekundžių pabuvusi kandusi man ranką, Nagato lėtai pakėlė galvą.

"Tavo kūno paviršius buvo apgaubtas kontržvalgybinių veiksmų apsauginiu šydu ir gynybiniu lauku."

Pasakė Nagato be jokio paraudimo ar drovėjimosi. Kita vertus, abejomis rankomis užsidengusi burną, Asahina-san (vyresnioji) atrodė ganėtinai nustebusi. Pasižiūrėjau į savo riešą, kuriame jaučiau keistą nutirpimą. Ant jo buvo dvi vampyro įkandimo žymes primenančios skylutės, kurios dar man bežiūrint dingo be pėdsako. Taip, kaip Asahinai-san kuriant filmą, man į kūną buvo įleista ypatingųjų Nagato nanomašinų.

"Tu taip pat."

Baimindamasi Nagato, Asahina-san taip pat droviai ištiesė drebančią ranką.

"...Jau senokai man to nedarei. Tuo metu aš tau sukėliau šitiek rūpesčių..."

"Man tai pirmas kartas."

"A, t-tiesa, pamiršau......"

Stipriai užmerkusi akis, keliautoja laiku priėmė ateivės bučinį ant riešo, paslaptingųjų nanomašinų suleidimui trukus trumpiau nei man, ir galiausiai baigus, ji sausai atkosėjo.

"Ką gi, keliaukime, Kjonai-kun. Nuo dabar prasidės tikrasis darbas."

Labai tikiuosi, šis apšilimas ir taip jau baisiai ilgas buvo. Nors į tai dėjau begalę pastangų, nenoriu to kada nors daugiau daryti.

"Dėkui."

Stengdamasis išlikti kaip galima ramesne išraiška, padėkojau būto šeimininkei. Tylos įsikūnijimu buvusi Nagato nieko neatsakė. Jos išraiškoje nesijautė jokios savimonės. Vis dėlto, nežinau kodėl, tačiau stovinčios Nagato siluetas man atrodė nepaprastai vienišas. Juk taip ir buvo, kaip kad ir anksčiau buvau pamanęs?

"Iki pasimatymo, Nagato. Būtinai lauk, kol aš ir Haruhi pasirodysime literatūros klubo kambaryje."

Tarytum lėlės, kuriai buvo įkvėpta gyvybė, judesiu, ateivių sukurta organinė gyvybės forma linktelėjo galvą.

"Lauksiu."

Šis tylus balsas privertė suprasti apie neįprasto liūdesio buvimą mano širdyje. Vis dėlto, apie šio nuliūdimo priežasties ieškojimą teko užmiršti greičiau nei apie užgesintos cigaretės dūmą, Asahinai-san (vyresniajai) pasakius:

"Kai išvengtumei laikligės,"

Ji tvirtai paėmė mane už pečių.

"Užmerk akis."

Padariau kaip lieptas. Priešais save jutau stovinčią Asahiną-san, laikiusią mano rankas.

"Kjonai-kun..."

Jos švelnus šnabždesys skambėjo nepaprastai maloniai. Nejaugi ji ketina mane pabučiuoti?

"Pradėkim."

Prašau, prašau, kiek tik tau širdis geidžia, kuo aistringiau, tuo geriau. Ir man apie tai begalvojant...

Mane apėmė dramatiškas svaigulys. Laimei, kad užsimerkiau. Nors net jei nebūčiau, man vis tiek būtų užtemę akyse. Tai buvo lyg važiavimas amerikietiškais kalneliais be apsaugų. Darėsi nebeaišku, ar kraujas buvo traukiamas man iš kūno, ar jis tekėjo man į smegenis. Toliau sklandant nesvarumo būsenoje, net užsimerkus atrodė, kad man sukasi akyse. Nepraradau sąmonės vien tiek dėl šilumos, sklidusios iš Asahinos-san (vyresniosios) rankų.

Kiek gi minučių aš taip prabuvau? O gal valandų? Netekau bet kokios laiko ir erdvės nuovokos. Aš daugiau nebeiškęsiu. Mane pykina, Asahina-san...

Man jau be jokio taktiškumo bandant užčiuopti ką nors, į ką būčiau galėjęs nusivemti...

"Em... Mes atvykome."

Man iš po kojų prapuolęs tvirtos žemės jausmas buvo vėl sugrįžęs.`

Pro kojines jutau sklindantį žemės šaltį. Tuo pat metu sugrįžo ir kūną veikusi žemės trauka. Pykinimo jausmas išnyko lyg jo nei nebūtų buvę.

"Jau gali atsimerkti. Kaip gerai, mes Nagato-san nurodytoje vietoje... ir laike."

Pasižiūrėjau viršun. Naktiniame danguje spindėjo žiemos meto žvaigždynai, o dėl švaresnio oro jie matėsi kur kas geriau nei vasarą. Pasukęs galvą iš karto atpažinau virš gyvenamųjų namų kyšantį Šiaurės gimnazijos pastato stogą.

Apsižvalgiau aplink, bandydamas išsiaiškinti, kur dabar buvau. Nors buvau apgaubtas nakties tamsa, dėl to nebuvo jokios abejonės. Aš čia buvau vos prieš kelias valandas. Prisiminiau vietą, kurioje drauge buvau su kasyte susirišusia Haruhi ir fizinio lavinimo aprangą vilkinčiu Koizumiu.

Tai buvo ta pati vieta, kurioje Haruhi ir Koizumis persirengė. Turbūt... sutapimas.

Ką gi, koks dabar laikas?

Pasižiūrėjusi į savo laikrodį, Asahina-san (vyresnioji) atsakė:

"Dabar gruodžio 18-oji, aštuoniolika po keturių ryto. Po maždaug penkių minučių bus pakeistas pasaulis."

Nuo tada, kai 20-ąją paspaudžiau "Enter" ir nukeliavau trejus metus į praeitį, 18-oji būtų prieš dvi dienas. Tą dieną pabudau visai nenutuokdamas apie tai, kas nutiko, ir kaip visada nuėjęs į mokyklą, puoliau į visišką paniką, išvydęs, kad Šiaurės gimnazija buvo neatpažįstamai pasikeitusi. Vietoj pradingusios Haruhi, atsirado turėjusi nebeegzistuoti Asakura, bei manęs nebepažinojusi Asahina-san ir paprastu žmogumi tapusi Nagato.

Viskas prasidėjo čia. Viskam prasidedant dabartinis aš esu netoliese, kad galėčiau neleisti viskam prasidėti. Dėl šios priežasties dabar aš čia esu.

Man bepasineriant į gilius apmąstymus...

"A, pamiršau pasiimti batus."

Suglumusiai sumurmėjo Asahina-san (vyresnioji).

Juk keliavome neavėdami batų, tiesiai iš svetainės. Kaip ir buvo galima tikėtis iš mūsų išsiblaškėlės Asahinos-san, net laiko tėkmė bejėgė ją pakeisti.

"Tikiuosi, kad Nagato-san man juos pasaugos."

Jos sunerimę žodžiai man pačiam leido bent trumpam atsipalaiduoti. Manau, jiems nieko nenutiks. Ji juk trejus metus išsaugojo tanzaku, todėl batų tikrai turėtų neišmesti. Tereikės tik pas ją nueiti ir paprašyti jos patikrint spintelę......

Lengvabūdiškai apie tai begalvojant, staiga man per kūną lyg elektros srovė perbėgo šiurpas.

Kadangi iš vasaros vėl buvau peršokęs į žiemą, jau nekalbant, kad stovėjau sau basas, buvo nepaprastai šalta. Tuojau pamaniau apsivilkti rankoje laikytą mokyklinį švarką, kai pastebėjau apglėbusią save rankomis ir susigūžusią Asahiną-san (vyresniąją). Na, tokioje žemoje temperatūroje vilkint tik bliuskutę ir mini sijoną, turėtų būti siaubingai šalta.

"Prašau, apsivilk."

Apgaubiau jos virpančius pečius savo apsiaustu. Net pats didžiavausi savo riterišku poelgiu.

"A, ačiū. Atsiprašau."

Nereikia atsiprašinėti, tai niekis. Jei prieš trejus metus nebūtumei manęs laukusi, aš niekaip nebūčiau iki čia nusikapanojęs. Vien už tai galėčiau dėl tavęs čia plikai išsirengti.

"Chi."

Asahina-san (vyresnioji) šyptelėjo pusei liaudies kojas pakertančia, nepakartojamo žavesio ir mielumo derinio šypsena, tačiau tuoj pat vėl surimtėjo.

"Jau netrukus."

Galbūt ir gerai, kad pamiršome batus, nes eidami nebesukėlinėjome nei garso. Nors nepaisant to, aš ir Asahina-san (vyresnioji) vis tiek pro Šiaurės gimnazijos vartus tipenome net užgniaužę kvapą. Sustojome už kampo ir lyg medžiotojai persekiojantys savo grobį, iškišę tik galvas žvelgėme į priešais tamsoje paskendusį kelią.

Aplink nebuvo daug gatvės žibintų, o priešais vartus stovėjo vos vienas. Tik ta vieta buvo blankiai apšviesta. Nors šviesa ir nebuvo labai ryški, jos pakako, kad būtų galima įžiūrėti, ar kas nors ten buvo.

"Ateina......"

Asahina-san (vyresnioji) man ant peties padėjo savo šiltą ranką, o prie ausies jaučiau jos įsitempusį, tačiau saldų alsavimą. Paprastai tai akimirksniu būtų mane apkerėję, tačiau šiuo metu šitokia reakcija visiškai buvo išgaravusi man iš galvos.

Iš nakties tamsos po gatvės žibinto šviesa pasirodė erdvėlaikio keitėja.

Šiaurės gimnazijos uniforma. Asmuo, kurį mums įvardijo Nagato. "Ji" buvo atsakinga už mūsų pasaulio pakeitimą, Komandos SOS narių išskyrimą ir visų pavertimą paprastais žmonėmis. Palikdama tik mano prisiminimus, o visų kitų prisiminimus ir istoriją visiškai pakeisdama.

"Ji" jau rengėsi tai daryti.

Vis dėlto, negaliu skubėti. Turiu palaukti kol pabaigs, kaip kad patarė Nagato. Privalau palaukti, kol "ji" pakeis pasaulį, ir tik tada šauti atkūrimo programą. Priešingu atveju, nebeegzistuos istorija, kurioje aš aktyvavau avarinio išėjimo programą. Nors nevisai tai supratau, Nagato ir Asahina-san (vyresnioji) tai labai aiškiai pabrėžė. Jos dvi gi supranta kaip veikia ta laiko tėkmė. Aš juk visai nesuprantu. O kadangi niekaip ir nesuprasiu, geriau tiesiog laikysiuosi suprantančiųjų nurodymų. Ta Nagato niekada nemeluotų, visąlaik būdama mūsų pusėje, su oria išraiška savo veide......

Tvirtai suėmiau Nagato man duotą adatinį šautuvą ir tyliai laukiau tos akimirkos.`

Ramiais žingsniais priėjusi prie Šiaurės gimnazijos vartų, "ji" sustojo, kad pasižiūrėtų į tamsoje paskendusį, apšiurusį mokyklos pastatą.

Padvelkus vėjui suplazdeno jos uniformos sijonas.

Regis, mūsų nepastebėjo. Visa tai Nagato mums suleistų nanomašinų apsauginio šydo ir gynybinio lauko dėka.

Netikėtai, "ji" ištiesė ranką ir mostelėjo ja tarytum būtų pagriebusi už oro. Tai buvo keistai nenatūralus gestas, tarytum ji būtų buvusi kažkieno valdoma, tačiau buvo visiškai aišku, kad taip iš tiesų nebuvo.

"Neįtikėtina..." iš nuostabos suriko Asahina-san (vyresnioji) "Koks galingas laiko drebėjimas. Ji iš tikrųjų turi šitiek galios... Net matant sunku tuo patikėti."

Nors viską regėjau pats savomis akimis, nepastebėjau, kad kas nors būtų pasikeitę. Tiesiog toliau tęsėsi naktis. Vis dėlto, Asahina-san (vyresnioji) atrodė pajutusi, kaip kažkokiu tai būdu ką tik įvyko pasaulio istorijos pasikeitimas. Ji juk keliautoja laiku, nieko čia keisto, jeigu galėjo.

Asahina-san tvirtai prie manęs prisiglaudė. Juk iš tikrųjų turėjome būti įtraukti į "jos" pasaulio pakeitimą, tačiau Nagato įkandimo dėka galėjome to išvengti. Nagato ir Asahina-san (vyresnioji). Be jų dviejų garantuotai pražūčiau. Judėjau teisinga linkme, nes sekantis žingsnis turėjo būti paskutinis veiksmas, sprendžiant šią situaciją. Tiesiog negalėjau susimauti paskutinę akimirką.

Užgniaužiau kvapą, pamatęs, kad "ji" nuleido ranką ir staiga link mūsų pasisuko. Pirma pamaniau, kad ji pastebėjo, jog mes čia slepiamės, nors ji tik sunerimusiai žvalgėsi aplink.

"Viskas gerai, ji mūsų nepastebėjo. Vos prieš akimirką ji atgimė. Erdvėlaikio drebėjimas... pasaulio pakeitimas baigtas. Kjonai-kun, dabar eilė mums."

Tvirtumo ir rimtumo kupinas Asahinos-san (vyresniosios) balsas man buvo kaip ženklas.

Išnirau iš tamsos ir ėmiau palengva eiti link mokyklos vartų. Nebuvo ko skubėti. "Ji" juk nesiruošė niekur bėgti. Kaip ir reikėjo tikėtis, toliau stovėdama priešais mokyklos vartus, "ji" atpažino gatvės žibintų šviesoje pasirodžiusį mane. Vienintelis pasikeitimas buvo jos išraiška. Išvydęs tą nuostabą jos veide, kažkodėl staiga pasijutau melancholiškai.

"Ei."

Beeidamas prie jos šūktelėjau lyg seniai nematytai draugei.

"Čia aš. Vėl susitikom."

Jau iš Asahinos-san (vyresniosios) kalbėsenos galėjau tai miglotai nujausti. Kas gi dar be Haruhi iš man pažįstamų žmonių galėtų priversti ją jaustis šitaip nejaukiai? Pagalvok. Po 18-osios, visos Komandos SOS narių keistųjų paslapčių biografijos pradingsta. Vis dėlto, charakteriai išlieka. Išskyrus ją vienintelę, rodžiusią iki tol neregėtas išraiškas ir elgesį.

Nakties tamsoje čia stovėjo Šiaurės gimnazijos uniformą vilkinti, smulkutė pasimetusi figūra. Ši nebežinančio, kaip gi čia atsidūrė, ir besižvalgančio lyg per miegus vaikščiojančio ir ką tik pabudusio žmogučio figūra...

"Nagato,"

Tariau jai.

"Visa tai buvo tavo darbas, tiesa?"

Tai buvo ta akinius mūvėjusi Nagato. Po 18-osios vienintele likusia literatūros klubo kambario valdytoja tapusi Nagato Juki. Nebe kokia ateivė ar dar velniai žino kas, o tik drovi, knygas mėgstanti mergina.

Ši akiniuotoji Nagato dabar atrodė net dar labiau nustebusi, negalėdama suprasti, kas čia dedasi.

"...Kodėl, čia, tu?"

"Tavęs galiu paklausti to paties, ar pati žinai, kodėl čia esi?"

"...Ėjau pasivaikščioti."

Tyliu balsu atsakė Nagato. Ant į mane plačiai atmerktomis akimis žiūrėjusios merginos veido kabojusiuose akiniuose atsispindėjo gatvės žibintų šviesa. Į ją žiūrėdamas ėmiau galvoti.

Ne, viskas ne taip, Nagato.

Ši mergina pavargo. Nuo tų nuolatinių Haruhi užgaidų, manęs gelbėjimo, ir turbūt dar kur nors paslapčia nuo mūsų daromo darbo... Nuovargis nuo tų visokiausių dalykų galiausiai susikaupė.

Man prieš tai būnant Nagato bute, štai ką Nagato prieš trejus metus man pasakė:

"Klaidingi duomenys, susikaupę mano atminties duomenų bazėje, sukels suvokimo bug'ą, tapsiantį anomalaus elgesio priežastimi. Tai prognozuotinas ir neišvengiamas reiškinys. Gruodžio 18-ąją po trejų metų aš neabejotinai perkursiu pasaulį."

Po to ramiai pridūrė:

"Prieš tai neesama jokių atsakomųjų priemonių, kadangi man nėra žinoma klaidos kilmė."

O aš žinau.

Kas gi sukėlė šį anomalų elgesį, kurio netgi pati Nagato negali suprasti? Kas gi buvo tie susikaupę klaidingi duomenys?

Tai vienas tų elementarių dalykų. Net nuo programos ribų nukrypti negalinčiam dirbtiniam intelektui ar tokių mikroschemų net neturinčiam robotui, laikui bėgant būdinga atsirasti tam tikriems dėsningumams. Tu to nesupranti, tačiau aš suprantu. Haruhi turbūt irgi.

Toliau kruopščiai stebėjau Nagato suglumusią išraišką. Trapioji literatūros klubo narė dabar atrodė net dar labiau nejaukiai. Regėdamas šį jos bejėgiškumą, mintyse ištariau:

...Žinai, Nagato, mes tai vadiname emocijomis.