Suzumija Haruhi:Knyga2 Skyrius5

Penktasis skyrius

Pirmadienio rytas... Iki mokyklos festivalio buvo likusi vos savaitė, tačiau mokykla vis dar buvo apsupta tylos ir ramybės. Ar ši mokykla iš viso ketina rengti mokyklinį festivalį? Ar neturėtų čia būti bent truputį gyvybingiau? Kadangi atmosfera buvo tiesiog pernelyg rami, net aš neturėjau motyvacijos. Be to, kai tik pasiekiau klasę, pasidariau dar mažiau motyvuotas.

Priešais mano klasę laukė Koizumis. Vakar ir taip daug šnekėjai, nejaugi dar turi ką pasakyti?

"1-9 klasė pradėjo repeticijas savo vaidinimui. Aš tik atsitiktinai praėjau pro šalį."

Taip anksti iš pat ryto mažiausiai norėjau pamatyti tavo mergišką marmūzę.

"Tai kas dabar? Tik nesakyk, kad galiausiai atsirado ta kvaila dimensija?"

"Ne, vakar ji neatsirado. Atrodo, kad Suzumija-san yra taip nusiminusi, kad neturi laiko jaustis nusivylusi."

Kodėl?

"Turėtumei žinoti... Nors atrodo, kad nesupranti, todėl paaiškinsiu. Suzumija-san visada galvojo, kad nesvarbu, kas tik benutiktų, tu visada būsi drauge su ja. Net jei skundiesi, tu vis tiek ją palaikai. Nesvarbu, ką ji padarytų, tik tu gali priimti ją tokią, kokia ji yra."

Apie ką tu čia kalbi? Vieninteliai, kurie turėtų su ja kantrybės, yra šventieji, pasiaukoję tikėjimo vardan. Dėl visa pikta, norėčiau patikslinti – aš nei šventasis, nei didis lyderis, aš tik paprastas žmogus, apsiginklavęs sveiku protu.

"Na, o kaip dėl Suzumijos-san?"

Kaip suprast? Kaip bus, taip bus.

"Prašau, ar galėtumei ją pralinksminti? Žinoma, balandžiai dabar gražūs, tačiau jei Suzumija-san toliau bus tokia nusiminusi, šventyklos balandžiai gali pavirsti į tai, kas visai neprimena balandžių."

"Pavyzdžiui, ką?"

"Jei žinočiau, nebūčiau toks susirūpinęs. Nebūtų gražus reginys, jei po visą šventyklą šliaužiotų gleivėti, čiuptuvus turintys padarai, ar ne?"

"Pamėgink pabert druskos."

"Tai neišspręs pačios problemos. Šiuo metu Suzumija-san pragaro prieangyje; kurdama šį filmą ji aktyviai bandė pagerinti savo padėtį. Tačiau po to, kai vakar su tavimi susipyko, visa jos energija nukreipta priešinga kryptimi – iš teigiamos į neigiamą. Situacija vis dar galima sutvarkyti, bet jeigu visa tai toliau tęsis, viskas gali tik komplikuotis."

"Trumpai tariant, prašai manęs ją paguosti?"

"Tai juk ne taip ir sunku, ar ne? Tau tereikia su ja susitaikyti."

Ką turi galvoje, sakydamas 'susitaikyti'? Aš niekada su ja gerai nesutariau.

"Hm? Tikėjausi, kad dabar jau būsi nusiraminęs. Ar aš apsirikau?"

Tylėjau.

Priežastis, dėl kurios vakar šitaip buvau ant jos įsiutęs, buvo tai, kad mano širdies gerumas nebegalėjo pakęsti užgauliojamos Asahinos-san reginio... Iš dalies... O gal tai tik kalcio trūkumas. Štai todėl vakar vakare išgėriau visą litrą pieno ir ryte pabudus netikėtai jaučiausi ramus. Nors gal tai tik placebo efektas.

Antra vertus, kodėl aš turėčiau nuryti savo išdidumą ir ją guosti? Kaip į tai bežiūrėtum, ta mergiotė peržengė bet kokias ribas!

Koizumis sukikeno, tarytum išalkęs murkiantis katinas, ir paplekšnojo man per petį.

"Aš tavimi pasikliaunu, vis dėlto, tu jai artimiausias žmogus."

Į Haruhi, kuri sėdėjo už manęs, aš nei karto nepasisukau ir nepasižiūrėjau. Atrodo, kad šiandien Haruhi dangui skiria išskirtinį dėmesį, nes didžiąją laiko dalį praleido žiūrėdama pro langą. Taip tesėsi iki pat pietų.

Kažkodėl, net Tanigučis buvo sumautos nuotaikos,

"Kas ten per filmas? Nesuprantu, kokio velnio aš iš vis ėjau su jumis švaistyti laiką!"

Žiaumodamas pietus savo įtūžį liejo Tanigučis. Per pietų pertrauką Haruhi įprastai nebūna klasėje ir šiandien nebuvo išimtis. Jei ji būtų buvusi čia, jis nekalbėtų tokių dalykų. Jis bailys, kuris prabyla tik kai yra saugu.

"Dėl visko kalta ta Suzumija. Tai bus sumautas filmas, garantuotai!"

Man visiškai nusispjaut į kitų nuomonę. Nelaikau savęs didžiu vadu ir neketinu palikti savo vardą istorijos metraščiuose. Aš tik mažas veikėjas, kuris stovi kažkur kampe ir sau murma. Aš tik sugebu prisikabinti prie visokių nereikšmingų trūkumų savo mamos pagamintame maiste, nors pats visai nemoku gaminti.

Tačiau dėl to negalėjau tylėti, todėl pasakiau:

"Mažiausiai noriu girdėti, kaip tu skundiesi."

Taniguči, ką tu kada nors esi padaręs? Haruhi bent jau dalyvauja mokyklos festivalyje ir iš visų jėgų stengiasi bent ką nors daryti. Žinoma, galų gale ji mums sukelia daugybę rūpesčių, tačiau tai daug geriau, nei visai nieko nedaryti ir visą dieną inkšti. Kvaily tu! Turėtum atsiprašyti visų Japonijos Tanigučių už tai, kad suteršei jų gerą vardą!

"Nagi, Kjonai."

Pabandė įsiterpti Kunikidas:

"Jis tik bando išlieti savo nepasitenkinimą. Iš tiesų, norėtume daugiau praleisti laiko su Suzumija-san. Mes tau labai pavydime, Kjonai."

"Nė velnio!", pasakė Tanigučis, spoksodamas į Kunikidą, "Nežadu stoti į tą prietrankų klubą."

"Keista tai iš tavęs girdėti. Juk tu vos paprašytas ateiti iš karto sutikai? Ir dar toks patenkintas ir laimingas... Net atšaukei visus savo tos dienos planus."

"Baik kabinėtis, mulki!"

Tai štai kodėl Tanigučis toks supykęs? Jis metė visus savo planus vien tam, kad galėtų ateiti ir tapti papildomu filmo aktoriumi, tačiau pasirodė tik vienoje scenoje ir vos nenuskendo. Žinau, jis nusipelnė gailesčio, bet dabar neketinu jo gailėtis, nes esu lygiai tiek pat supykęs.

Žinojau geriau nei kas nors kitas, kad Haruhi filmas buvo toks kvailas, jog niekam nevertėjo jį žiūrėti. Jai rūpi tik lėkti į priekį ir visai nesirūpina dėl pasekmių. Mes filmavome tai, kas tik šaudavo jai į galvą, net neturėdami scenarijaus. Tik genijus sugebėtų tokį filmą padaryti sėkmingu. Be to, mano nuomone, Haruhi neturėjo jokio režisierės talento, tačiau jei žmonės pradės ją dėl to kritikuoti... pala... o kodėl aš šitaip dėl to pykstu?

"Kas nutiko, Kjonai? Atrodo, kad šiandien Suzumija-san daug blogesnės nuotaikos, nei įprastai. Ar kas nors nutiko?"

Išgirdęs Kunikido klausimą, pagalvojau.

Aš buvau toks pat, kaip Tanigučis. Aš juk tik klausiau, ką ji sakė, o po to jai už nugaros keikiau. Žiūrėdamas į šį vyruką aš pajaučiau jame dalelę savęs. Kartais keikiu Haruhi, kartais jaučiuosi bejėgis... Tai mano darbas. Tai buvo vaidmuo, kurį galėjau atlikti tik aš vienas ir niekas kitas.

Jaučiausi toks susierzinęs, kas net maistas atrodė beskonis. Jaučiuosi kaltas prieš savo mamą, kuri man padarė šiuos pietus. Po velnių, Taniguči, tu durnius. Jei nebūtum pasakęs tų beprasmių dalykų, nebūčiau padaręs to, ko vėliau turėjau gailėtis.

Ir ką gi aš padariau?

Aš uždariau savo priešpiečių dėžutę ir išlėkiau iš klasės.

Haruhi buvo klubo kambaryje ir kažką darė, kad galėtų prijungti kamerą prie kompiuterio. Ji atrodė labai nustebusi, kai netikėtai atidariau duris. Kas ten buvo jos kairioje rankoje, bandelė su kariu?

Sunerimusi ji numetė bandelę į šoną, o po to padėjo ranką už savo plaukų... manau. Tada jos juodi plaukai laivai nukrito ties pečiais. Nežinau kodėl, tačiau tai atrodė, lyg ji paskubomis būtų paleidusi už nugaros surištus plaukus. Nors aš to labai atidžiai nepastebėjau, apie tai galėsiu pamąstyti ir vėliau. Aš iš karto pasakiau tai, ką privalėjau:

"Ei, Haruhi."

"Ką?"

Haruhi veidas atrodė kaip katės, pasirengusios gintis. Tada jai tiesiai į veidą pasakiau:

"Mes būtinai sukursime nerealų filmą!"

Štai ką jie vadina impulsu, ar ne? Toks žmogus, kaip aš, turbūt pasiduoda emocijoms kokius du kartus per metus. Vakar buvo viena tų akimirkų. Visa tai tik sutapimas. O šiandien šis impulsas buvo sukeltas dėl Koizumio dviprasmiškų žodžių ir Tanigučio durno veido. Jau neminint nusiminusios Haruhi, kuri privertė mane pasijausti sugniuždytu ir nusiminusiu. Jei būčiau leidęs šiems jausmams kauptis manyje, turbūt galiausiai neatlaikyčiau ir išdaužyčiau klasės langus. Todėl nusprendžiau viską tuoj pat ir išlieti. Kodėl aš privalau pateisinti kiekvieną savo poelgį?

"Hmp."

Įsitikinusi pasakė Haruhi:

"Tai žinoma! Vis dėlto, juk aš režisierė. Sėkmė jau ir taip garantuota. Apie tai nereikia net kalbėti."

Koks lengvabūdis žmogus. Galvojau, kad ji bent truputį įvertins mano poelgį, galbūt net pagirs. Vis dėlto, ta paslaptinga šviesa, tviskanti Haruhi akyse, vėl iš naujo liepsnojo pasitikėjimu savimi. Neturiu žalio supratimo, iš kuri gi ji gauna tam kuro. Ji tiesiog pernelyg paprasta. Ji lyg RPG bosas, kuris nesiliauna ant savęs naudoti gydymo burtus, nors antra vertus, dėl ko gi jaudintis? Jai reikia būti labiau subalansuotai. Ji turėtų vienu smūgiu nugalabyti visus veikėjus ir ekrane išmesti "Game Over"... Nors apie ką aš čia kalbu? Na, taip, tokie stresą malšinantys žaidimai paprasčiausiai neegzistuoja. Aš nelabai žinau, apie ką kalbu, nes tai visai neturi prasmės, tačiau trumpai tariant, man paprasčiausiai nepatiko matyti nusiminusią Haruhi ir nebenoriu jos daugiau tokios matyti. Tegul ji toliau nesiliaudama bėga tuos maratonus, kurie yra beprasmiai, beribiai ir be tikslo. Tiesiog... Jei ji netikėtai sustotų savo kelyje, imtų ir pasąmoniškai sukurtų kažką visai nereikalingo, tai viskas.

...Štai apie ką aš tada galvojau.

Tą pačią dieną po pamokų...

"Ar negalėjai to pasakyti geriau?", paklausė Koizumis.

"Atsiprašau.", atsakiau.

"Žinoma, tu iš tiesų ją pralinksminai, tačiau aš norėjau, kad tai būtumei išreiškęs... nesukeldamas papildomų sunkumų."

"...Atsiprašau."

"Vietoj to, kad būtume sugrįžę į normalią padėtį, situacija dabar tapo dar drastiškesnė."

"..."

"Bus neįmanoma visą tai nuslėpti."

Man begalvojant Koizumis ramiai į mane pasižiūrėjo. Neatrodė, kad jis mane kaltintų, tačiau jo balsas skambėjo labai jau melancholiškai. Nejaugi? Situacija tikrai pablogėjo ir panašu, kad dėl viso to kaltas esu aš.

O kodėl gi? Iš kur gi turėčiau žinoti?

Visur žydėjo sakuros. Tai buvo tas pats takas prie upės, kur Asahina-san man atskleidė savo paslaptį. Dar kartą patikslinsiu, koks metų laikas: šiuo metu ruduo. Žinoma, ore vis dar buvo vasaros karščio likučių, tačiau paprastai japoniškos sakuros pražysta pavasarį. Visai priimtina, jei augalas pražysta šiek tiek anksčiau, nei įprasta, tačiau pusę metų yra tiesiog absurdiška. Ar sakuros drauge su saule visai išsikraustė iš proto?

Krentant sakurų žiedlapiams, atrodė, kad tik Haruhi varikliai veikia pilnu pajėgumu. Vilkėdama savo ankštą padavėjos kostiumą, Asahina-san svirduliavo, nerasdama sau vietos. Turbūt ji buvo tokia sunerimusi dėl to, kad pamatė kaip sakuros žydi ne tuo metų laiku.

"Tai nepakartojama! Aš kaip tik galvojau apie sceną su sakuromis! Šis gamtinis fenomenas nutiko pačiu metu!"

Sušuko Haruhi, versdama Asahiną-san visaip pozuoti.

Vis dėlto, tai buvo beviltiška. Jei tik žmogus padaro kažką impulsyvaus, ateityje jis garantuotai turės kankintis. Atrodo, kad šią pamoką be perstojo turėjau mokytis visus praėjusius šešis mėnesius.

Taigi, nesvarsčiau, ar "turėjau tai padaryti kitaip", o labiau, kad "iš viso neturėjau to daryti". Iš tiesų, kokia neigiama mintis. Kas nors duokit man šautuvą! Tikrą! Ne žaislinį!

Sakuros pradėjo žydėti maždaug po pietų, o vakare pradėjo kristi jų žiedai. Vietinė televizijos stotis net pranešė apie tai, kaip apie "Rudens Fenomeną". Tikiuosi, kad jie palaikys tai kokiu nors vietiniu incidentu. Paprasčiausiai suverskite kaltę pastarųjų metų klimato pokyčiams, gerai?

"Atrodo, kad ir Suzumija-san taip galvoja."

Pasakė Koizumis, eidamas petys petin su Asahina-san. Koizumio, turinčio tik gerą išorinę išvaizdą, ir Asahinos-san, turinčios visapusišką grožį, reginio būtų pakakę, kad įsiutintų viso pasaulio vyrus. Tai tikrai mane nervina.

Skraidantys žiedlapiai Nagato nekėlė jokio įspūdžio. Kaip visada, nulis emocijų. Ji tiesiog tuščiu žvilgsniu spoksojo į medžius, kurių biologinis laikrodis išprotėjo. Rožiniai lapeliai leidosi ant jos juodos mantijos, sukeldami kontrastingą efektą. Beje, ar ji žino apie balandžius?

"Sugalvojau! Pagaukim katiną!"

Netikėtai pareiškė Haruhi.

"Ragana turi turėti pagalbininką, o kas gali labiau tikti, nei katinas? Kur galėtume rasti juodą katiną? Ir būtinai grynaveislį."

Palauk, ar Nagato neturėjo būti piktoji ateivių burtininkė?

"O koks skirtumas? Aš taip dabar įsivaizdavau. Kur galėtume gauti katiną?"

"Naminių gyvūnų parduotuvėje."

Nelauktai, išgirdusi mano pasiūlymą Haruhi pakeitė nuomonę:

"Tiks ir benamis. Iš pradžių nusipirkti, po to grąžinti – per daug rūpesčių. Ar yra kur nors vieta, kur galėtume rasti benamių kačių. Juki, gal tu žinai?"

"Žinau."

Nagato truputį linktelėjo galva, o po to pradėjo eiti, tarytum religinė lyderė, vedanti mus į Pažadėtąją Žemę. Įdomu, ar yra kas nors, ko Nagato nežino? Jei paklausčiau, kur aš prieš penkerius metus pamečiau piniginę, ji tikriausiai pasakytų. Tada joje buvo visos mano santaupos – apie 500 jenų.

Po maždaug penkiolikos minučių mes pasiekėme prašmatnaus daugiabučio, kuriame visai viena gyveno Nagato, kiemą. Jame buvo gerai prižiūrėta veja, apsodinta medžiais, kurie iš lauko užstojo vaizdą. Ten buvo susirinkusios kelios katės, kurios atrodė kaip benamės, nors žmonių nebijojo. Kai prie jų priėjome, jos nebandė pabėgti. Gal jos galvojo, kad mes ketiname jas pašerti? Kai kurios net pradėjo murkti mums po kojų. Haruhi pakėlė vieną iš kačių ir pasakė:

"Ar čia nėra juodų katinų? Na, tada tiks šitas!"

Jis buvo triplaukis ir be to patinas. Vis dėlto, Haruhi net nenutuokė, koks egzotiškas šis katinas, ir atsitiktinai jį išsirinkusi visai nebuvo nustebinta. [Dėl genetikos savybių tokia kailio spalva ir buvimas patinu yra labai retas – 1 iš 10000]

"Štai, Juki. Tai tavo partneris. Gražiai sutarkite."

Nagato paėmė trispalvį katiną, žiūrėdama tuščia veido išraiška, lyg būtų paėmusi krūvą skrajučių, kurias dalina gatvėje. Katinas taip pat nerodė jokios reakcijos.

Netrukus prasidėjo filmavimas. Tame pačiame daugiabučio kieme. Akivaizdu, kad vieta ir pasakojimo tęstinumas filme tapo visiškai nebesvarbus. Mano kamera jau buvo prikimšta scenų, kurios tiesiog tik šaudavo režisierės galvoje. Juk aš neturėsiu visas šias scenas sumontuoti į rišlią istoriją, ar ne?

"Juki, pulk Mikuru-čian!"

Gavusi Haruhi įsakymą, Nagato nesujudėjusi linktelėjo galva ir tapo juodąja burtininke, turinčia katiną ant savo kairiojo peties. Kaip tai bežiūrėtum, katinas atrodė per sunkus. Laimei, katinas buvo paklusniai įsikabinęs į Nagato petį, tačiau dėl to visas jos kūnas buvo pakrypęs į šoną, visaip bandant neleisti jam nukristi ant žemės. Likdama tokioje nenatūralioje pozicijoje Nagato pamojo lazdele į Asahiną-san:

"Še tau."

Spėju, kad šioje scenoje iš Nagato lazdelės turėtų sklisti neįtikėtini spinduliai, ar ne?

"...Kjaa!"

Suklykė Asahina-san, tarytum kankintųsi nuo nepakeliamo skausmo.

"Nuostabu, baigta!"

Patenkintai sušuko Haruhi, o aš iš karto nustojau filmuoti, tuo tarpu Koizumis į šoną padėjo savo laikytą atspindinčią plokštę.

"Katinas turėtų kalbėti. Juk vis dėlto, jis raganos katinas. Kartais turėtų pasakyti ką nors sarkastiško."

Tai nesąmonė!

"Tavo vardas bus Šiamisenas. Nagi, Šiamisenai! Ką nors pasakyk!"

Kaip jis turėtų kalbėti? Ne... iš tikrų, prašau, nekalbėk.

Turbūt mano maldos buvo išgirstos, nes katinas, nelaimę pranašaujančiu vardu Šiamisenas, nepradėjo kalbėti japoniškai. Nekreipdamas dėmesio į Haruhi komandą, jis pradėjo laižyti savo uodegą. Žinoma, tai buvo savaime suprantama, tačiau vis tiek iš palengvėjimo atsidusau. [Šiamisenas – japoniškas styginis instrumentas. Klasikinis šiamisenas būna apmuštas katės kailiu]

"Viskas einasi pagal planą."

Haruhi peržiūrėjo šiandien nufilmuotą medžiagą ir linksmai nusišypsojo, lyg jos rytinės depresijos nebūtų nei buvę. Buvo puiku, kad ji taip greitai sugebėjo atsigauti. Bent kartą sukėlė man gerą įspūdį.

"Kjonai, tu būsi atsakingas už katino priežiūrą."

Haruhi sulenkė savo režisierės kėdę ir davė man šį nepagrįstą nurodymą.

"Kai parsineši jį namo, gerai juo pasirūpink. Mums toliau jo reikės filmavimui. Ir gerai jį išdresiruok! Iki rytojaus išmokyk kokio nors triuko, pavyzdžiui, peršokti per degantį lanką ar panašiai."

Jeigu jis taip kantriai laikėsi ant Nagato peties, turbūt buvo labai paklusnus katinas.

"Šiandien viskas! Rytoj paskutinė filmavimo diena! Šiandien filmavimas ėjosi sklandžiai, istorija tuoj pasieks kulminaciją ir visi buvo puikios savijautos! Visi atgaukite jėgas, nes rytoj mums jos vėl reikės!"

Haruhi pamojo savo garsiakalbiu ir mus paleido, o po to išėjo namo, niūniuodama sau teminę filmo "Blade" dainą.

"Ech..."

Mes abu su Asahina-san sutartinai atsidusome. Koizumis pasikišo atspindinčią lentą po ranka ir pasirengė išeiti, tačiau Nagato, tuščiu, kaip rašiklis be rašalo, žvilgsniu toliau spoksojo į Šiamiseną.

Aš priklaupiau ir paglosčiau katino galvą:

"Puikiai padirbėjai. Vėliau tau nupirksiu kačių ėdalo. O gal labiau norėtum sardinių?"

"Tinka abu."

Atsakė aiškus vyriškas baritonas. Tai nebuvo vieno iš mūsų balsas. Apsižvalgiau ir pamačiau priblokštus Koizumio ir Asahinos-san veidus, o po to pasisukau link šaltakraujo Nagato veido. Jie visi buvo nukreipę žvilgsnius į vieną vietą – mano kojas.

Ten prie mano kojų tupėjo katinas ir žiūrėjo į mane savo plačiai atmerktomis akimis.

"Ei.", šūktelėjau "Tu tai pasakei, Nagato? Aš klausiau ne tavęs, o katino."

"Aš irgi taip pagalvojau, todėl tau ir atsakiau. Ar pasakiau ką nors neteisingai?"

...Atsakė katinas...

"Na, tai staigmena..."

Pasakė Koizumis.

"Neįtikėtina. Katinas iš tikrųjų kalba..."

Pasakė Asahina-san.

"..."

Nagato toliau tylėdama pakėlė Šiamiseną, kuris vėl prabilo:

"Aš negaliu suprasti, kodėl jūs tokie nustebę."

Pasakė jis, įsikabindamas į Nagato pečius.

Demonas katinas... Kiek metų turi pragyventi, kad galėtum evoliucionuoti iki tokio taško?

"Aš tuo pats nesu tikras. Laiko sąvoka manęs neliečia. Kas yra dabartis? Kas yra praeitis? Tai manęs nedomina."

Tik pagalvok – šitas kačiūkštis ne tik kalba, bet dar ir nusimano filosofijoje! Nepasidaryk pasipūtęs, tu tik gauruotas kamuolys. Juk nenori atsidurti muzikos instrumentų parduotuvėje, ar ne? Arba būti parduotas per internetinį aukcioną?

"Akivaizdu, kad tu gali girdėti, kaip aš skleidžiu žmonių kalbos garsus, bet ar kai kurios papūgų rūšys negali to paties? Kaip tu gali patvirtinti, kad mano sukelti garsai perteikia žodinę prasmę?"

Apie ką jis po galais šneka?

"Em, na... iš to, kad tu atsakinėji mano klausimus."

"O ar negali būti taip, kad mano balsas tiesiog sutampa su tavo atsakymu?"

"Bet tokiu atveju, ar tai nereikštų, kad visų žmonių tarpusavio pokalbiai yra beprasmiai?"

Kokio velnio aš taip rimtai diskutuoju su katinu? Benamis katinas Šiamisenas pasilaižė leteną, pasikasė už ausies ir pasakė:

"Būtent. Nors tu bendravai su ta mergina, tačiau niekas negali būti tikras, ar judu perteikėte tai, ką abu norėjote pasakyti."

Rimtu balsu pasakė Šiamisenas.

"Taip todėl, nes kiekvienas žmogus priklausant nuo situacijos nebūtinai sako, ką galvoja.", pasakė Koizumis.

Tu geriau jau nutilk!

"Kai dabar tai paminėjai... atrodo, tiesa," pasakė, Asahina-san.

Atsiprašau, bet ar taip pat negalėtumei patylėti?

Apžiūrėjau visas kitas ant vejos buvusias kates, tačiau, išskyrus Šiamiseną, visos katės leido tik "miau" ir "murr" garsus. Atrodo, kad tik šitas katinas buvo įgavęs sugebėjimą kalbėti žmonių kalba.

Apžiūrėjau visas kitas ant vejos buvusias kates, tačiau, išskyrus Šiamiseną, visos katės leido tik "miau" ir "murr" garsus. Atrodo, kad tik šitas katinas buvo įgavęs sugebėjimą kalbėti žmonių kalba.

Dėl visko kalta ta kvaiša.

"Regis, atsidūrėme nepavydėtinoje situacijoje."

Koizumis grakščiai gurkštelėjo savo kavos ir tęsė:

"Atrodo, kad mes nuvertinome Suzumiją-san."

"Ką turi galvoje?", tyliai paklausė Asahina-san.

"Suzumijos-san sukurto filmo pasaulis pradėjo tapti šios tikrovės dalimi. Jos įsivaizduotas filmo turinys akivaizdžiai pasirodė šiame pasaulyje ir tapo dalimi mūsų realybės. Taip, Asahina-san galėjo šaudyti lazerius, o katinas pradėjo kalbėti. Jei ji netikėtai pasakys, 'Noriu nufilmuoti sceną, kurioje ant Žemės nukrenta milžiniškas meteoritas' tai gali imti ir nutikti."

Šiuo metu, išskyrus Haruhi, visi kiti keturi Komandos SOS nariai buvo susirinkę kavinėje priešais stotį. Koizumis pasiūlė nepaprastosios padėties susirinkimą, aptarti galimus atsakomuosius veiksmus prieš Haruhi, ir visų buvo vieningai sutikta. Panašu, kad padėtis darosi sudėtinga. Iš pirmo žvilgsnio mes atrodėme kaip šutvė moksleivių, drauge susirinkusių kavinėje linksmai paplepėti (nors čia vienintelis Koizumis linksmai šypsojosi), nors čia iš tikrųjų vyko kažkas panašaus į piktadarių rezgamus kėslus, kaip neleisti Teisingumo Gynėjai panaudoti savo supergalias. Be to, mes palikome Šiamiseną laukti lauke ant vejos, ir išskirtinai pabrėžėme, kad su niekuo nekalbėtų ir neatsakinėtų į niekieno klausimus. Katinas neatrodė nepatenkintas, paprasčiausiai atsakė "Gerai." ir mums einant į kavinę tyliai atsisėdo po medžio, augusio prie kelio, šešėliu.

"Kas dabar nutiks...?"

Asahina-san atrodė labai susirūpinusi. Vargšei merginai tai turbūt labiausiai svarbu, nes Haruhi filmas ją visam laikui traumavo. Nagato išliko su savo tuščia išraiška, toliau vilkėdama savo juodą kostiumą.

Koizumis dar kartą atsigėrė savo karštos kavos ir pasakė:

"Žinau tik tiek, kad negalime visiškai nepaisyti į Suzumiją-san."

Vienu gurkšniu išgėriau vandenį su ledu, nes jau buvau pabaigęs savo obuolių arbatą:

"Tai kaip turėtume sulaikyti Haruhi? Dabar tai sudėtinga."

"Klausi, kaip? Kas šiame filmavimo etape sugebėtų ją sulaikyti? Aš asmeniškai tam neturiu pasitikėjimo savimi."

Aš irgi.

Kai tik Haruhi užveda savo variklį, ji lekia į priekį nesustodama, kol pati jo neišjungia. Ji buvo lyg žuvis, kuri numirtų, jei nustotų plaukti. Galiu lažintis, kad jei atsektume jos genealoginį medį, kažkur tarp jos protėvių rastume tuną ar kokią skumbrę.

Atrodė, kad Nagato apie nieką negalvoja, kol tyliai gėrė savo migdolinę arbatą. Galbūt ji tikrai apie nieką negalvojo, o galbūt ji viską suprato ir jai nebuvo būtina apie kažką galvoti. Nors tikriausiai ji tiesiog nekalbi. Net po šešių mėnesių, praleistų su ja, man vis dar sunku perprasti, apie ką ji galvoja.

"O kaip tu Nagato? Ką tu apie tai galvoji?"

"..."

Nesukeldama jokio garso Nagato padėjo savo puoduką ant lėkštutės ir grakščiai pasukusi savo galvą į mane pasakė:

"Priešingai, nei praėjusį kartą, Suzumija Haruhi nepradings iš šio pasaulio."

Jos balsas buvo šaltas ir aiškus.

"Integruotos Informacijos Minčių Esybė yra nuomonės, kad to pakanka."

Koizumis grakščiai pridėjo savo ranką prie kaktos ir pasakė:

"Tačiau mums tai keltų rūpesčių."

"Ne mums. Mes tikimės pamatyti pasikeitimų atsiradimą mūsų stebimame objekte."

"Tikrai?"

Koizumis nusprendė nebekreipti dėmesio į Nagato ir vėl pasisuko link manęs.

"Taigi, kokiu žanru turėtume laikyti Suzumijos-san filmą? Tai mums būtina apibrėžti."

Ech, jis vėl pradėjo kalbėti savo nesuvokiama kalba.

"Esminė filmo struktūra gali būti padalinta į tris dalis. Pirmojoje, viskas nutinka kažkokiuose rėmuose. Antrojoje, prasiveržiama pro šiuos rėmus ir sukuriami nauji. Trečiojoje, pažeisti rėmai pataisomi į pradinę padėtį."

Kaip ir tikėjausi, jis pradėjo skiesti vieną iš savo ilgų kalbų marsietiškai, kuriuos žmones verstų pagalvoti "Apie ką jis po velnių čia šneka?". Asahina-san, tau nereikia klausytis šito mėšlo!

"Kadangi mes egzistuojame šiuose rėmuose, jeigu norime suprasti mūsų pasaulį, turime vadovautis racionaliu mąstymu arba perprasti jį praktiniu stebėjimu."

Apie kokius "rėmus" tu iš viso šneki?

"Laikykime pasaulį, kuriame dabar gyvename, 'tikrove'. Jo priešingybė, filmas, kurį kuria Suzumija-san, mums yra fantastika."

Ar tai ne savaime aišku?

"Tikroji problema ta, kad fantastinio pasaulio dalykai dabar paveikia mūsų 'tikrovę'."

Stebuklingosios Mikuru akys, balandžiai, sakuros, katinas.

"Mes turime nebeleisti fantastiniam toliau skverbtis į mūsų tikrovę."

Man visada atrodė, kad kalbant apie šiuos dalykus Koizumis dėjo itin daug entuziazmo ir iš tiesų atrodė linksmas. Kaip priešingybę jam, nusprendžiau nutaisyti niūrų veidą.

"Šio filmo kūrimas veikė kaip filtras, kuriame Suzumija-san galėjo leisti pasireikšti savo galioms. Kad to išvengtume, turime priversti Suzumiją-san suprasti, kad 'visa tai tik išgalvota'. Vis dėlto, šiuo metu ji nežinodama yra ištrynusi ribas tarp fantastikos ir realybės."

Tik pažiūrėk, koks tu sudomintas.

"Mes turime rasti protingą būdą, kaip įrodyti, kad fantastinio pasaulio dalykai nėra tikri. Mes turime būti tikri, kad filmas bus užbaigtas suprantamu būdu."

"Tai kaip tu ketini pagrįsti faktą, kad katės dabar gali šnekėti?"

"Pagrįsti būtų netinkamas žodis. Tokiu atveju tada būtų sukurtas pasaulis, kuriame katės gali kalbėti. Mūsų 'tikrovėje' katės negali kalbėti. Pasekmės būtų siaubingos, jei niekam tai nebeatrodys klaidinga, nes mūsų pasaulyje katėms paprasčiausiai neįmanoma kalbėti."

"O tada kaip dėl ateivių, keliautojų laiku ir esperų? Ar jų egzistavimas tik tikimybė?"

"Na, žinoma, nes šiuo metu jie egzistuoja. Mūsų pasaulyje tai labai normalus dalykas, tačiau yra sąlyga, kad mes negalime apie tai leisti sužinoti Suzumijai-san."

Nejaugi?

"Sakykime, kad pasaulis iš toli yra kažkieno stebimas. Jei tas asmuo tikės, kad 'tikrasis pasaulis' yra toks, kokiu tu jį anksčiau laikei, t.y. pasaulis, kuriame nėra antgamtinių fenomenų – ateivių, keliautojų laiku ir esperų – tada ši 'realybė' būtų visiškai fantastinis pasaulis."

Tu čia šneki apie tikrąjį Dievą, ar ką?

"Tačiau taip būna tik tada, kai stebima iš toli. Tu asmeniškai įsitikinai, kad antgamtiški fenomenai iš tikrųjų egzistuoja šiame pasaulyje – kas apima Nagato-san ir mane. Ir kadangi mes čia esame, tu turi pripažinti tikrovę visai naujuose rėmuose. Esu tikras, kad tavo požiūris į pasaulį visiškai kitoks, nei prieš metus."

Tikriausiai būčiau laimingesnis, jei viso to ir nebūčiau sužinojęs.

"Kaip turėčiau tai paaiškinti? Hmm, esame tikri dėl vieno. Dabartinė Suzumijos-san padėtis panaši į tavąją praeityje. Kitaip tariant, ji vis dar nepakeitusi savo požiūrio į realybę. Nors ji daug šneka apie tokius dalykus, giliai savyje ji vis dar netiki, kad tokie antgamtiniai fenomenai iš tikrųjų egzistuoja. Imkime, pavyzdžiui, tai, ką ji matė; atsiradimą Uždarojoje Erdvėje ir Avatarus ji palaikė sapnu. Kadangi sapnas nėra tikras, šio pasaulio 'tikrovė' išliko nepasikeitusi."

Buvo taip nutikę.

"Tiesa, todėl jei Suzumija-san fantastiką laikys tikrove, kalbančios katės garantuotai taps tikrovės dalimi. Kalbančios katės – kaip tai įmanoma? Tam būtinas tinkamas pasaulio perkūrimas. O Suzumija-san, sukurdama pasaulį, kuriame katės gali kalbėti, nepavers to pasaulio į visišką absurdą? Atrodo, kad ji neketina sukurti mokslinės fantastikos pasaulio. Sprendžiant iš jos mąstymo pobūdžio, jokios problemos jai nekels rūpesčių, nes pasaulio logiką pakeis fantastika. Jokios teorijos ar pateisinimai, kodėl katės kalba, jai nereikalingi. Kalbančios katės egzistuoja – tai faktas, kurio daugiau nei pakanka. Kaip, kodėl – tokie klausimai nekils, pasaulis taps vieta, kurioje katėms kalbėti yra įprasta."

Koizumis padėjo savo kavos puoduką ir pirštu braukdamas per jo kraštą pasakė:

"Tai būtų problematiška, nes tai paneigtų visas žmonijai jau žinomas sąvokas. Aš savotiškai gerbiu žmones už, kaip jie daro stebėjimus ir prieina išvadas. Tačiau jeigu kalbančios katės gamtoje anksčiau nebuvo pastebėtos, tikėtis joms atsirasti yra neįmanoma. Mūsų pasaulyje tai būtų visiškai neįtikėtina."

O kaip tada tu? Ar esperai ne tas pats, kaip ir kalbančios katės?

"Tu teisus. Šiam pasauliui mes taip pat vis dar esame anomalijos, kurios pažeidžia originalaus pasaulio tvarką. Mes egzistuojame tik dėl Suzumijos-san. Taip pat ir katinas – Suzumija-san norėjo, kad jis atsirastų filme, todėl jis ir egzistuoja. Mano supratimu, Suzumija-san bando sukurti sąsają tarp tikrojo pasaulio ir jos kuriamo fantastinio filmo turinio."

Dabar ne laikas kažką suprasti, dabar laikas sugalvoti, ką mums daryti!

"Štai todėl mums būtina nuspręsti, kokiam žanrui priklauso šis filmas."

Kaip norėčiau, kad žinotum, kas yra ribos! Tu turbūt labai jau patenkintas tuo, kaip sugebi rėžti tas ilgas kalbas, bet bent pamėgink pagalvoti, kaip jaučiasi klausytojas! Tos tavo begalinės kalbos tokios pat nervinančios, kaip tos, kurias kiekvieną savaitę per rytinį susirinkimą daro direktorius. Tik pažiūrėk, Asahina-san visai pasimetė.

Visgi, Koizumis net neketino sustoti.

"Jei visa tai nutiktų fantastiniame pasaulyje, tada nereikėtų jokio paaiškinimo, kodėl katės gali kalbėti ar Asahina-san gali iš akių šaudyti spindulius. Tame pasaulyje tai būtų 'savaime suprantamas dalykas'."

Pasukau žvilgsnį link lango, kad įsitikinčiau, jog ten tebėra Šiamisenas.

"Tačiau jeigu atsirastų pagrindas, dėl kurio katės galėtų kalbėti, o Mikuru Spinduliai egzistuoti, tada įmanoma, kad tai kada nors bus atrasta. Tikrovė, kurioje katės gali kalbėti, o Asahina-san šaudyti spindulius iš tikrųjų egzistuoja, tik niekas to dar nepatvirtino stebėjimais, tačiau jų egzistavimas galiausiai būtų įrodytas. Vis dėlto, nuo to momento visiškai pasikeistų pasaulis. Tada mes privalėtume pertvarkyti savo žinias apie šį pasaulį, iš tokio, kuriame antgamtiniai nutikimai neegzistuoja, į tokį, kuriame egzistuoja. Pasaulis, kurį būtume seniau pažinoję, taptų fantastiniu pasauliu."

Giliai atsidusau. Ar neįmanoma jį nutildyti?

Trumpai tariant, jis bando pasakyti, kad mums reikia pakankamo pateisinimo, dėl kurio egzistuoja kalbančios katės. Tačiau tokiu atveju, kaip paaiškinti tavo, Nagato ir Asahinos-san egzistavimą? Ar tu, drauge su jomis, nesi dalis tų antgamtinių fenomenų?

"Tau tikriausiai taip atrodo ir nereikia tolimesnių paaiškinimų. Tau pasaulis jau pasikeitė. Juk tas pasaulis, kurį pažinojai tada, kai įstojai į gimnaziją, labai skiriasi nuo to, kurį pažįsti dabar? Tavo tikrovės suvokimas visam laikui pasikeitė. Ar nebuvai susidūręs su kitomis realybėmis? Ir ar tu pats neįsitikinai, jog tokie žmonės, kaip aš, iš tikrųjų egzistuoja?"

"Ką tu bandai man pasakyti?"

"Grįžkime prie pokalbio, apie patį filmą. Filmas, kurį bando sukurti Suzumija-san, turbūt gali priklausyti fantastikos žanrui. Šiame filme nereikia jokios priežasties, dėl kurios katės gali kalbėti ar Asahina-san ir Nagato-san gali naudoti magiškas galias. Tiesiog pakanka to, kad taip yra."

Vadinasi, mums reikia tik suteikti kažkokį paaiškinimą, dėl ko egzistuoja demoniškas katinas, padavėja iš ateities ir piktoji ateivių ragana?

"Tai taip pat nepriimtina. Priešingai, suteikdami paaiškinimą jų egzistavimui mes viską tik apsunkintume. Jeigu stebėtojas, pažiūrėjęs filmą nuo pradžių iki pabaigos, bus įsitikinęs, kad 'pasaulis pasikeitė', tada toks jo būvis bus pastebėtas ir įsisąmonintas, o pasaulis pasikeis į tokį, kuriame visai nekeista, kad katės kalba. Aš visai nenoriu, kad pasaulis pasidarytų dar painesnis, nei jau dabar yra."

Aš irgi nenoriu. Turbūt vieninteliai, kuriems tai visai nekeltų rūpesčių, yra Nagato ir jos valdžia.

"Kaip užsiminiau anksčiau, mums reikia nuspręsti šio filmo žanrą, tai yra, kokio žanro siekia šis filmas. Šis žarnas turėtų leisti logiškai paaiškinti visas paslaptis ir antgamtinius nutikimus, įvykusius filme, o turėdamas priimtiną pabaigą galėtų sugrąžinti pasaulį į jo pradinę formą. Yra tik vienas žanras, kuris siužeto pabaigoje leistų pasauliui būti atkurtam ir sugebėtų rasti atsakymą į visokius paslaptingus nutikimus."

Ir koks gi?

"Misterija. Galima net sakyti, kad klasikinė misterija. Jei veiksmas laikysis šio žanro bruožų, tariamai neįtikėtini reiškiniai išliks 'tariamai neįtikėtini', tačiau patys nesukels jokių antgamtinių padarinių. Kalbantis katinas, mirtini Asahinos-san spinduliai – jie visi pasirodys tik kaip kažkokia prašmatni apgaulė. Tokiu atveju mūsų tikrovė išliktų nepakitusi."

Kavinės padavėja atrodė ganėtinai sutrikusi dėl Asahinos-san kostiumo, tačiau rinkdama mūsų tuščias stiklines apsimetė, kad jo nemato. Koizumis palaukė, kol ji nueis, o po to tęsė:

"Žinoma, katinas, kalbantis žmonių kalba, yra už sveiko proto ribų, vis dėlto, jis egzistuoja. Kitaip tariant, dalykai, kurie neturėtų egzistuoti, dabar yra atsiradę. Mūsų pasauliu tai itin žalinga."

Jis pirštu spragtelėjo vandens lašelius, esančius ant savo stiklinės, ir pasakė:

"Tam, kad išspręstume šią situaciją, filmas privalo turėti pagrįstą pabaigą. Tokią, kuri teoriškai galėtų paprieštarauti kalbantiems katinams, keliautojams iš ateities ir ateiviams, ir žmonėms būtų įtikinanti... nors tiksliau, Suzumijai-san."

"Ar yra tokia pabaiga?"

"Žinoma! Tai labai paprasta. Pabaigai mums tereikia surasti tobulą paaiškinimą, dėl kurio anksčiau nutiko visi nepaaiškinami dalykai."

Na, sakyk.

"Visa tai tik sapnas."

"..."

Mes buvome apimti kurtinančios tylos. Galiausiai, Koizumis pridūrė:

"Aš nejuokauju..."

Paniekinančiai pasižiūrėjau į šį žmogėną, kuris aplink pirštą suko savo plaukų sruogą, ir pasakiau:

"Ar tikrai galvoji, kad Haruhi sutiks su tokiu paaiškinimu? Ji rimtai pasiryžusi laimėti prizą, jai visai nusispjaut, ar filmas tikras, ar ne. O dabar sakai, kad visa tai tik sapnas? Nesvarbu, kokia ji buka, ji nesutiks su tokia kvaila pabaiga."

"Žinoma, priimant šią išvadą būtina atsižvelgti ir į jos nuomonę, tiesiog tokia pabaiga labiausiai patogi mums. Jeigu visas filmo turinys bus tik sapnas, apgaulė ar išsigalvojimai, tai bus pats geriausias įmanomas sprendimas."

Gal tau... Nors tikriausiai man tai irgi būtų neblogas sprendimas, tačiau ką apie tai manytų Haruhi? Ji turbūt sugalvojo kokią nors labai šokiruojančią pabaigą, kuria nežmoniškai didžiuojasi.

Be to, nebenoriu daugiau klausytis jo kalbų apie sapnus, kurios tokios ilgos ir nuobodžios, o suprasti jas gali tik jis vienas.

Pakeliui namo nusprendžiau užeiti į prekybos centrą. Nupirkau pigiausio kačių kraiko ir kačių ėdalo, už ypatingai nupigintą kainą, ir dėl visa pikto pasiėmęs čekį išėjau iš parduotuvės. Šiamisenas savo letena nusišluostė savo veidą ir į mane pasižiūrėjo. Kai tik pradėjau eiti, katinas sekė iš paskos.

"Dabar klausykis. Kaip grįšim namo, nekalbėk ir elkis taip, kaip turėtų elgtis katinas."

"Nesuprantu, ką turi galvoje sakydamas, 'elgtis kaip katinas', bet kadangi taip sakai, taip ir darysiu."

"Nekalbėk! Ir į viską atsakyk 'miau'."

"Miau."

Mano sesuo ir mama išpūtė akis, kai pamatė, kad namo parnešiau benamę katę. Panaudojau tokį, iš anksto sugalvotą pasiteisinimą: "Jo savininkui reikėjo išvykti, todėl jis paprašė manęs juo pasirūpinti". Jos su malonumu su tuo sutiko, ypač mano sesuo, kuri džiugiai glostė Šiamiseną, kol demoniškas katinas paprasčiausiai murkė. Nemanai, kad tai ne itin katiniška?

Po palyginti ramios nakties, šiandien vėl turėjau grįžti į mokyklą. Nesijaučiau jaukiai palikdamas Šiamiseną namuose, todėl jį drauge atsinešiau į mokyklą. Kai pabandžiau jį įsidėti į krepšį, jis pagyrūniškai atsakė "Gerai, tada" ir įsiropštė į krepšį. Paleisiu jį kur nors netoli mokyklos.

Iki mokyklos festivalio liko vos kelios dienos ir bruzdesys mokykloje, lyg sutartinai su Haruhi nuotaika, augo. Kas nutiko vakarykštei atsipalaidavusiai atmosferai?

Nuo ankstyvo ryto čia buvo pilna muzikos instrumentų garsų ir dainuojančių žmonių balsų. Visur buvo žmonių, darančių visokius ženklus ir reklamas. Čia net buvo žmonių, kurie visur klajojo, apsirengę keistais kostiumais, nors net nenutuokiau, kokioje veikloje jie dalyvauja. Iš to galima spręsti, kad visai nebūtų keista, jei koks vienas ar du slaideriai iš paralelinės visatos įsilietų į šią minią. Vieninteliai žmonės, kurie neturėjo jokio entuziazmo, buvo iš klasės 1-5. Gal dėl to, kad visą jų entuziazmą išsiurbė Haruhi?

Kai įėjau į klasę, radau Haruhi jau sėdinčią savo vietoje ir kažką su užsidegimu rašančią.

"Tai galiausiai nusprendei parašyti scenarijų?"

Nuėjau prie savo suolo ir paklausiau. Haruhi garsiai suprunkštė ir pakėlusi galvą atsakė:

"Aišku, ne! Tai reklaminė filmo skrajutė!"

"Parodyk."

Ji pakėlė savo sąsiuvinį ir atkišo jį priešais pat man nosį.

Pilna Asahinos Mikuru-čian neįkainojamų slaptų video kolekcija! Gailėsitės jei tai praleisit!

Komanda SOS išdidžiai pristato – labiausiai stulbinantis metų filmas! Ateikit ir pamatykit!

Po apačia buvo prirašyta visokių beprasmių dalykų su komentarais mažesniu šriftu apie tai, kaip netrukus baigiasi metai. Aš visai dėl to neprieštarauju, tačiau ar tai nesuklaidins žmonių pagalvoti, kad tik Asahina-san pasirodys šiame filme? Jei kas nors iš tikrųjų sugebės suvokti, koks čia per filmas, vien perskaitęs tą reklamą, tada jis nusipelnė mano pagarbos. Atvirai kalbant, net aš, operatorius, nesupratau, kokį filmą mes kuriame, nors nelabai ir turėjau progą pareikšti savo nuomonę šia tema. O pati Haruhi ką nors supranta? Vis dėlto, ji tikrai moka daug prirašyti į tokią skrajutę.

"Padarysiu šitos skrajutės kopijų ir per mokyklos festivalį dalinsiu jas prie mokyklos įėjimo. Hmm, bus tiesiog puiku! Jeigu mergina zuikė pasirodys tik per festivalio dieną, net Okabė neturės prie ko prikibti, ar ne?"

Na, ne, manau, kad turėtų. Vis dėlto, čia paprasta prefektūrinė gimnazija, turinti griežtas taisykles. Pakaks gal mokytojams kelti galvos skausmą!

"Be to, Asahina-san turės ruoštis savo klasės kavinei. Jau neminint Koizumio ir Nagato, kurie turi savo klasės veiklas. Mes būsim vieninteliai laisvi tą dieną."

Haruhi įtartinai į mane pasižiūrėjo:

"Tik nesakyk, kad tu pats ketini apsirengti kaip mergina zuikė?"

Kaip taip iš viso gali būti? Tavęs vienos pakaks. Aš galėsiu už tavęs pastovėti ir palaikyti reklaminį ženklą.

"Beje, ar žinai, kad iki mokyklos festivalio liko vos kelios dienos? Jis vyks šį savaitgalį."

"Tai aišku, kad žinau!"

"Nejaugi? Esi tokia atsipalaidavusi, tai pamaniau, kad sumaišei datas."

"Kaip aš tau galiu atrodyti atsipalaidavusi? Ar nematai, kad bandau sugalvoti filmo reklamą?"

"Nepaisant reklamavimo, ar neturėtum rūpintis svarbesniais dalykais? Kada bus pabaigtas filmas?"

"Greitai. Liko tik nufilmuoti kelias trūkstamas scenas, po filmavimo visas scenas suredaguoti, pridėti foninę muziką, vaizdo efektus ir tada viskas baigta!"

Na, tai stebina. Man asmeniškai atrodo, jog papildomų scenų, kurių reikia nufilmuoti, yra kur kas daugiau nei tų, kurias jau nufilmavome. Kokį filmą šita režisierė iš viso bando sukurti? Jau nekalbant apie tai, kad mums turbūt reikės praleisti dar daugiau laiko po filmavimo viską redaguojant, bet tikiuosi, kad klystu.

Per pertrauką, tarp trečiosios ir ketvirtosios pamokos.

"Kjonai-kun!"

Klasėje nuskambėjo balsas, kurio būtų pakakę, kad visi klasės mokiniai pašoktų iš savo vietų. Refleksiškai pasisukau, pamačiau pro klasės duris kyšančią Curujos-san galvą. Pro jos pečius matėsi švelnūs Asahinos-san pečiai.

"Ateik trumpam čia."

Nuskubėjau prie jų, tarytum būčiau trauktas energingos Curujos-san šypsenos. Haruhi toliau išlaikė įprotį per pertraukas pradingti, todėl jos čia nebuvo. Turbūt kur nors trainiojosi po mokyklą. Tai buvo puiki proga.

Kai išėjau į koridorių, Curuja-san iš karto pasičiupo mane už rankovės.

"Mikuru tau turi kai ką pasakyti!"

Asahina-san drebančiomis rankomis man padavė mažą popieriaus lapelį/

"Tai... Em, nuolaidų kuponas."

"Tai kuponas mūsų klasės keptų makaronų kavinei!", toliau paaiškino Curuja-san.

Aš tuoj pat dėkingai jį priėmiau. Jis atrodė kaip kažkoks bilietas. Remiantis tuo, kas ant jo buvo parašyta, užsisakant makaronus aš gaučiau 30 procentų nuolaidą.

"Prašau ateiti su savo draugais."

Asahina-san švelniai nusilenkė, o Curuja-san plačiai lyg mangos personažė išsižiojo ir nusišypsojo.

"Tam kartui viskas! Ate!"

Pasakė Curuja-san ir pradėjo nueiti, o Asahina-san sekė iš paskos, tačiau staiga sugrįžo prie manęs. Pamačiusi tai Curuja-san sukikeno ir sustojo mūsų palaukti.

Asahina-san sunėrė savo pirštus ir man pasakė,

"...Kjonai-kun,"

"Taip?"

"Dėl to, ką sakė Koizumis-kun... Manau, bus geriau, jei juo šitaip netikėsi... Aš taip sakau, o tu turbūt galvoji, kad aš Koizumį-kun kritikuoju... tačiau..."

"Ar turi galvoje tai, kad jis vadina Haruhi Dievu?"

Jei taip, tada nesijaudink, aš juo irgi netikiu.

"Aš, em... aš turiu kitokį į tai požiūrį, nei jis, o tai reišia, am... Kad jis skiriasi nuo Koizumio-kun paaiškinimo."

Asahina-san atsiduso ir pasižiūrėjo į mane savo plačiai atmerktomis akimis.

"Suzumija-san iš tikrųjų turi galią pakeisti 'dabartį', tačiau nemanau, kad ji turi galią pakeisti pasaulio tvarką. Pasaulis toks buvo nuo pat pradžių, jis nebuvo sukurtas Suzumijos-san."

Tai reiškia... Tai visiškai priešinga Koizumiui?

"Manau, Nagato-san taip pat turi kitokią nuomonę."

Pasakė Asahina-san, pirštais sukinėdama savo uniformos kraštą.

"Em... Turbūt taip kalbėti neteisinga, bet..."

Curuja-san išsišiepusi stovėjo per atstumą, lyg motina kregždė, laukianti kol jos jauniklė galiausiai paliks lizdą. Man atrodo, kad ji kažką ne taip suprato.

Asahina-san, skambėdama labai neryžtingai, tęsė:

"Koizumio-san požiūris skiriasi nuo mūsų. Jei tavęs paprašyčiau... em... juo taip paprastai nepasitikėti, tai ne kaip skambėtų, tačiau..."

Ji labai jaudindamasi pamojavo rankomis.

"Atsiprašau, aš nelabai moku tai tinkamai paaiškinti, nes vis dar yra apribojimų... noriu pasakyti..."

Ji vis nulenkdavo galvą, tai vėl į mane pasižiūrėjo.

"Koizumio-kun kolegos turi savo teorijas, mes savo. Tikriausiai taip pat ir Nagato-san, todėl..."

Asahina-san pasižiūrėjo į mane, tarytum bandydama galiausiai sukaupti visą drąsą ir kažką nuspręsti. Ji tokia miela, net būdama tokia rimta. Aš drebėjau iš džiaugsmo, galėdamas iš taip arti stebėti jos gražų veidą. Pasitikėdamas savimi jai atsakiau:

"Suprantu, kaip iš viso Haruhi galėtų būti Dievas?"

Vietoj to, kad tikėčiau to šunsnukio religija, geriau prisidėčiau prie Asahinos-san sukurtos naujos religijos ir garbinčiau ją kaip pranašę. Ji bent jau pritrauktų daugiau tikinčiųjų. Galbūt ją net pripažintų oficialia religija.

"Man tavo paaiškinimą daug lengviau suprasti, nei Koizumio."

Asahina-san atskleidė džiugią šypseną; turbūt taip atrodytų saldžiosios pupelės, jei galėtų šypsotis.

"Em, ačiū. Tačiau Koizumis-kun dėl to su manimi nesutinka. Prašau, suprask."

Pasakiusi labai dviprasmiškus žodžius, ji į mane pasižiūrėjo, o po to paskubomis apsisuko, lyg bandytų pabėgti. Aš net nebandžiau tavęs apkabinti.

Asahina-san man švelniai pamojavo, o tada sekdama paskui Curuja-san, kaip juoda antytė paskui savo mamą, nuėjo.

Mums būtina paskubėti. Ėjau link klubo kambario, mąstydamas, kodėl aš apie tai taip rimtai galvoju. Norėjau kurį laiką pasinaudoti kompiuteriu. Ten kambaryje jau kai kas sėdėjo ir skaitė knygą, vilkėdama pažįstamą juodą skrybėlę ir juodą mantiją.

Man net nespėjus praverti burnos.

"Manau, tokios nuomonės yra Asahina Mikuru."

Pasakė Nagato, tarytum galėtų skaityti mintis.

"Suzumija Haruhi nėra kūrėja ir nėra atsakinga už šio pasaulio sukūrimą. Šis pasaulis šioje būsenoje jau seniai egzistavo. Antgamtinės būtybės esperai, laiko anomalijos ir ateivių gyvybės formos nebuvo sukurtos dėl Suzumijos Haruhi norų, o egzistavo nuo pat pradžių. Suzumijos Haruhi tikslas yra pasąmoniškai atrasti šių būtybių egzistavimą. Ji pradėjo naudotis savo galiomis prieš trejus metus, tačiau jos atradimai nesuteikė jai savo vaidmens įsisąmoninimo. Ji gali ieškoti antgamtinių dalykų, tačiau jie visada prieštarauja jos požiūriui apie antgamtinį pasaulį. Taip yra todėl, kad vis dar yra grupė, kuri neleidžia jai to įsisąmoninti."

Ji ramiai kalbėjo, nerodydama jokios veido išraiškos. Nagato visą laiką į mane žiūrėjo savo veriančiomis akimis, o galiausiai tai pasakiusi nutilo.

"Ir tai būtume mes."

"Asahinos-san aiškinimas skiriasi nuo Koizumio. Ar būtų kenksminga, jei Haruhi pamatytų kažką nepaprasto?"

"Taip."

Nagato vėl nukreipė žvilgsnį link savo atverstos knygos, tarytum pokalbis būtų visai nesvarbus.

"Ji atkeliavo į šią laiko plokštumą tam, kad apgintų ateitį, iš kurios atkeliavo."

Mane apima nuojauta, kad ji taip paprastai kalba apie labai svarbius dalykus.

"Asahinos Mikuru laiko plokštumai Suzumija Haruhi yra kintamasis. Tam, kad stabilizuotų ateitį, būtina konkreti kintamojo reikšmė. Asahinos Mikuru misija pritaikyti priimtiną kintamojo reikšmę."

Nagato nesukeldama garso vertė puslapius. Jai tęsiant jos bejausmės juodos akys net nemirksėjo.

"Koizumis Icukis ir Asahina Mikuru turi skirtingus metodus, vykdant užduotis, susijusias su Suzumija Haruhi. Jie niekada nepripažins kitos pusės interpretacijos, nes vienos pusės teorija pažeistų kitos pusės esminius egzistavimo pagrindus."

Palauk... ar Koizumis nesakė, kad savo galias jis gavo tik prieš trejus metus?

Nagato greitai atsakė į mano klausimą.

"Niekas negali garantuoti, kad Koizumis Icukis sako tiesą."

Jo patrauklaus besišypsančio veido vaizdas šmėstelėjo mano galvoje. Iš tiesų, niekas negali garantuoti, kad juo galima pasitikėti. Koizumis tiesiog sugebėjo suteikti deramus paaiškinimus visiems dalykams, su kuriais iki šios susidūriau, tačiau daugiau nieko. Kas gali garantuoti, jog jo paaiškinimai teisingi? Net Asahina-san man sakė, kad juo netikėčiau, tačiau jai galioja tas pats, kas gali garantuoti, kad jos paaiškinimas teisingas?

Įdėmiai pasižiūrėjau į Nagato. Galbūt tai, ką sakė Koizumis buvo netiesa, ir galbūt Asahina-san nežino, kad jos nuomonė yra klaidinga. Tikriausiai tik ši tyli ateivė man nemeluotų.

"O ką tu galvoji? Kuris aiškinimas teisingas? Tu kažką minėjai apie auto-evoliuciją, kaip dėl to teorijos?"

"Kad ir kaip tiksliai aš tau tai perteikčiau, tu jokiu būdu negalėtum tam rasti tvirtų įrodymų."

"Kodėl?"

Tą akimirką pamačiau tai, ko anksčiau nemačiau. Buvo priblokštas, Nagato veide pamatęs sutrikusią išraišką.

"Niekas negali garantuoti, kad aš sakau tiesą."

Nagato padėjo savo knygą ir išeidama iš kambario pasakė:

"Bent jau ne tau."

Pradėjo skambėti skambutis, pranešantis apie netrukus prasidėsiančią pamoką.

Nesuprantu.

Kaip normalus žmogus galėtų suprasti?

Tiek Koizumis, tiek Nagato, jie turėtų viską paaiškinti kalba, kurią pajėgtų suprasti žmonės! Aš net pradedu įtarti, kad jie tyčia taip kalba, kad niekas negalėtų suprasti. Jiedu turėtų praleisti daugiau laiko apgalvojant savo žodžius, kitaip niekas jų nesiklausys, nes žodžiai paprasčiausiai pro vieną ausį įeis, o pro kitą išeis.

Man einant sukryžiuotomis rankomis, pro mane praėjo gauja žmonių, apsirengusių viduramžių kostiumais ir nuėjo koridoriumi už kampo. Jei Nagato su savo juoda mantija įsimaišytų tarp šių žmonių, niekas jos net nepastebėtų. Galbūt kokia nors klasė nusprendė pradėti filmuoti savo mokslinės fantastikos filmą, nenorėdami leisti Haruhi susišluoti visos šlovės. Tai nebūtų taip blogai. Jie bent jau neturėtų taip kankintis, kaip aš, ir galėtų laimingai kurti savo filmą, vadovaujami režisieriaus, kuris turėtų bent kiek sveiko proto, ir duotų nuovokius nurodymus.

Giliai atsidusau ir nuėjau link klasės 1-5.

Haruhi buvo vienintelė, kuri galvojo, kad filmo kūrimas ėjosi pagal planą. Tuo tarpu virš mano, Koizumio ir Asahinos-san veidų augo šešėliai.

Per filmavimą nutiko daugybė dalykų. Kurį laiką žaislinis šautuvas vietoj šratų šaudė vandenines kulkas; Asahina-san turėdavo kiekvieną kartą drebėti, kai Haruhi atsinešdavo vis kitos spalvos kontaktinį lęšį (auksiniai gali šaudyti šautuvo kulkas, o žalieji sukurti mikro juodąsias skyles) ir būti įkasta Nagato; sakuros vos pražydusios sekančią dieną nustojo žydėti; be to, atrodo, kad šventyklos balandžiai dabar pavirto į karvelius keleivius, kurie jau seniai turėjo būti išnykę (kaip slapta man pasakė Koizumis); net truputį pasikeitė Žemės precesija (remiantis Nagato).

Normalus pasaulis paskubomis važiavo velniop.

Tempiant savo išsekusį kūną namo, ūsuotasis gyvūnas vėl prasižiojo:

"Vadinasi, viskas bus gerai tol, kol tylėsiu priešais energingąją merginą?"

Katinas snaudė ant mano lovos sfinkso poza.

"O tu labai paklusnus.", švelniai sučiupau ilgą Šiamiseno uodegą, tačiau ji galop išslydo man iš pirštų.

"Nes tu to paprašei. Vis dėlto, mane apima nuojauta, kad jeigu ta mergina išgirtų mane kalbantį, nenutiktų nieko gero."

"Na, remiantis Koizumiu, regis, taip."

Kadangi šitas katinas gali kalbėti, mums reikia sugalvoti įtikinančią priežastį, kuri paaiškintu, kodėl jis gali kalbėti. Paprasčiausias sprendimas būtų sukurti pasaulį, kuriame nebūtų keista pamatyti kalbančias kates. Tačiau koks būtų tas pasaulis? Ir kokios ten būtų katės?

Šiamisenas žiovavo ir laižydamasis savo uodegą pasakė:

"Katinai yra įvairūs, ar žmonės ne tokie patys?"

Labai norėčiau sužinoti, ką turi galvoje tuo "įvairūs".

"O ką darytumei, jeigu žinotum? Nemanau, kad galėtum katėms padaryti ką nors naudingo, nei kada nors suprasti, kaip katės mąsto."

Kaip man viskas įkyrėjo.

Kai jau ketinau eiti maudytis, atėjo mano sesuo ir pasakė, jog turiu svečią.

Nulipau laiptais, svarstydamas, kas ten galėjo būti. Nebūčiau net pagalvojęs, kad tai būtų Koizumis. Nusprendžiau išeiti laukan ir pasikalbėti su juo po naktiniu dangumi. Nenoriu jo pasikviesti į vidų, nes kitaip turėčiau klausytis jo begalinių kalbų. Be to, nenoriu klausytis, kaip jis drauge su Šiamisenu man aiškina savo abstrakčias filosofijas, kurias neįmanoma suprasti.

Kaip ir galvojau, Koizumis apipylė mane savo kalbomis, galiausiai pasakydamas tai:

"Suzumijai-san nereikšmingos siužeto detalės nėra svarbios. Manau, taip jai patinka ir to pilnai pakanka. Nėra jokio protingo paaiškinimo, smulkmenų ar paslėptų siužeto linijų, kurios galėtų būti užuominomis. Galima sakyti, kad visa istorija bus labai trumpalaikė. Ji net nepasvarstė apie pabaigą, kas žino, filmas gali pasibaigti ir be pabaigos."

Ir kas čia tokio? Nori pasakyti, kad jeigu filmas pasibaigs be atomazgos, ši tikrovė bus visam laikui iškraipyta ir pavirs nauju pasauliu? Vadinasi, mums reikia sukurti deramą pabaigą, kuri tiktu Haruhi, ir tokią, kuri sugrąžintų pasaulį į savo vėžes. Tačiau problema ta, kad tokiais dalykais turime pasirūpinti mes, nes pati Haruhi dėl to visai nesirūpina, ir net jei rūpintųsi, viskas pasibaigtų visuotine katastrofa. Todėl geriau palikti galvojimą mums. Tačiau kodėl mes turime apie tai galvoti? Ar nėra nieko, kas galėtų už mus panešti šitą prakeiktą naštą?

"Jei jis egzistuotų, jis jau būtų prieš mus pasirodęs."

Koizumis gūžtelėjo pečiais.

"Todėl mes turime viskuo pasirūpinti. Ypatingas viltis dedu į tave."

Kokias dar "viltis"? Būk konkretesnis.

"Kai tik fantastinis pasaulis taps tikrove, mūsų teorijos bus bevertės. Galbūt Asahina-san taip pat bus paveikta, nes atrodo, kad jos grupė taip pat vadovaujasi savo teorijomis. Kalbant apie Nagato-san, aš apie ją daug nežinau, tačiau tikriausiai stebėtojai priima bet kokias pasekmes. Jų grupė ramiai priimtų bet kokias pasekmes, net jei pradingtų Žemė, kol tik Suzumija-san egzistuoja, jiems to pakaktų."

Blyškios gatvės lempos tamsoje apšvietė nekintančią Koizumio išraišką.

"Tiesą sakant, 'Organizacija' ir Asahinos-san grupė nėra vieninteliai žmonės, kurių filosofijos sukasi aplink Suzumiją-san. Jų yra daug. Norėčiau galėti tau trumpai papasakoti apie visus slaptus konfliktus, kurie už scenos vyksta net dabar. Aljansai ir išdavystės, sąmokslai ir apgaulės, griovimas ir kruvinos žudynės. Tam, kad išgyventų, kiekviena grupė kovai prieš kitą grupę skiria visus savo resursus."

Koizumis toliau šypsojosi savo apsimestine, ciniška šypsena.

"Net aš nelaikau mūsų teorijų absoliučiai tiksliomis; tačiau dabartinėje situacijoje man nėra kito pasirinkimo, o tik priimti šias teorijas, ar bent jau dabar. Aš nuo pat pradžių buvau vienoje pusėje ir dabar negaliu to pakeisti. Baltoji šachmatų figūra negali tapti juodųjų pėstininku."

Ar negalėtum pavyzdžiams naudoti Otelo ar šiogio?

"Tikriausiai tai niekaip su tavimi nesusiję. Kaip ir su Suzumija-san, o tai yra geras dalykas, ypač Suzumijai-san. Tikiuosi, kad ji niekada apie tai nesužinos. Nenorėčiau skaudinti jai širdies. Man asmeniškai Suzumija-san turi labai patrauklių bruožų. Žinoma, kaip ir tu."

"Kodėl tu man tai sakai?"

"Tiesiog prasitariau, nėra jokios konkrečios priežasties. Galbūt aš juokauju, o galbūt mane apėmė keistos mintys, o gal tiesiog bandau nusipelnyti tavo gailesčio. Kad ir kaip būtų, visa tai nesvarbu."

Būtent, man visai neįdomu.

"Be to, norėčiau paminėti dar kai ką nesvarbaus. Ar kada nors pagalvojai, kodėl Asahina Mikuru... Atsiprašau, kodėl Asahina-san yra su mumis? Tiesa, Asahina-san turi patrauklios merginos išvaizdą, ir galiu suprasti, kodėl žmonės gali trokšti jai ištiesti pagalbos ranką. Tu turbūt taip pat labai ją užjauti, ar ne?"

Nusprendžiau išeiti laukan ir pasikalbėti su juo po naktiniu dangumi. Nenoriu jo pasikviesti į vidų, nes kitaip turėčiau klausytis jo begalinių kalbų.

"Na, ir kas tame blogo?"

Ginti silpnuosius turėtų būti kiekvieno žmogaus siekis.

"Jos misija yra suartėti su tavimi, ir štai todėl ji turi tokią išvaizdą ir charakterį. Būtent tokią, kokią tu asmeniškai mėgsti – drovią ir mielą. Kadangi tu esi vienintelis žmogus, kuris kažkokiu mastu klausosi, ką sako Suzumija-san, jai būtina pritraukti tavo dėmesį."

Nutilau, kaip giliavandenė žuvis ir prisiminiau, ką prieš pusę metų man sakė Asahina-san. Ne dabartinė Asahina-san, o toji Asahina-san iš ateities, suaugusi Asahina-san. Su rašteliu mane pasikvietusi, ši Asahina-san man pasakė "Prašau, pernelyg nesuartėk su manimi". Galbūt jos situacija privertė ją taip pasakyti? O gal ji išreiškė savo asmeninius jausmus?

Matydamas, kad likau tylus, Koizumis toliau kalbėjo savo sodriu balsu, kuris skambėjo senoviškai, kaip Jomon-sugi. [labai senas japoniškas kedras; kažkas panašaus lietuvišką Stelmužės ąžuolą]

"Kas, jei Asahina-san tik vaidina nekaltos mielos merginos vaidmenį, tačiau jos ketinimai visiškai kitokie? Ji turbūt galvoja, kad taip ji lengviau sulauks tavo gailesčio. Atrodyti nekalta ir bejėge, turint kęsti absurdiškus Suzumijos-san reikalavimus, visa tai dalis jos plano. Ji visą tai darė tam, kad galėtų pritraukti tavo dėmesį."

Jam visai nuvažiavo stogas. Bandydamas imituoti Nagato, atsakiau nerodydamas jokių emocijų.

"Man jau įgriso klausytis tavo kvailų juokelių."

Koizumis lėtai nusišypsojo ir apsimestinai pamojo rankomis.

"Ak, atleisk. Atrodo, kad juokaujant man reikia dar daug išmokti. Aš visus šiuos dalykus išsigalvojau, kad tave apgaučiau. Aš tik bandžiau tau palikti įspūdį. Nejaugi tikrai pagalvojai, kad aš kalbu rimtai? Na, tokiu atveju tu man suteiki daug pasitikėjimo savo vaidyba. Galėsiu lipti ant scenos, būdamas atsipalaidavęs."

Jis akimirką nusijuokė, o po to tęsė:

"Mūsų klasė statys Šekspyro pjesę, tiksliau sakant 'Hamletą'. Aš vaidinsiu Gildensterną."

Nesu tokio girdėjęs. Garantuotai koks nors nereikšmingas veikėjas.

"Iš esmės, toks ir turėjo būti, tačiau repeticijų pusiaukelėje mes nusprendėme naudotis Tomo Stoppardo versija, todėl mano vaidmuo tapo ženkliai svarbesnis."

Na, tada sėkmės tau. Nors net neįsivaizdavau, kad be šekspyrikškosios egzistuoja kitos 'Hamleto' versijos.

"Dėl Suzumijos-san filmo ir mano klasės vaidinimo mano dienotvarkė dabar tapo labai įtempta, todėl jaučiu nepaprastai daug spaudimo. Jei atrodau pavargęs, tai turbūt priežastis. Nemanau, kad ištverčiau, jei dabar imtų ir pasirodytų Uždaroji Erdvė. Štai todėl atėjau prašyti tavo pagalbos. Prašau tavęs, kaip nors sulaikyk antgamtinių reiškinių atsiradimą, kurį sukelia Suzumijos-san filmas."

Turi galvoje protingą pabaigą. Ar pats nesakei, kad galim tiesiog paskelbti, jog visa tai tik sapnas?

"Tiesiog priversti Haruhi suprasti, jog viskas jos filme yra išgalvota... Tiesa?"

"Ji privalo tai aiškiai suvokti. Vis dėlto, juk ji nekvaila ir supranta, kad filmas yra netikras. Aš tiesiog manau, kad būtų geriau, jei viskas būtų aišku. Privalai suprasti, kad tai nebegali ilgiau tęstis ir turi būtų išspręsta iki filmavimo pabaigos."

Aš tavimi pasikliaunu. Koizumis man nusilenkė, o po to pradingo tamsoje. Kas per velnias...? Jis atėjo tik tam, kad galėtų man suversti visą atsakomybę? Kadangi jis jau toks užsiėmęs, aš turiu pasirūpinti viskuo kitu? Tokiu atveju kreipiesi ne į ta žmogų. Čia ne kortų žaidimas, ir aš visai nevengiu atsakomybės. Suzumija Haruhi nėra penkiasdešimt trečioji korta. Ji nei karalius, nei tūzas ir net ne džiokeris.

"Ne, bet..."

Sumurmėjau sau.

Nebegalima daugiau to taip palikti. Nepaisant Nagato, atrodo, kad Asahina-san ir Koizumis ties savo galimybių ribomis. Pasaulis tikriausiai irgi... Tiesiog aš to dar nepastebėjau.

"Po velnių..."

Tai taip nervina! Velnias! Aš irgi pradėjau taip jaustis!

Aš giliai susimasčiau. Kaip atšaukti Haruhi laukinę vaizduotę? Filmo pasaulis ir mūsų tikrovė yra du skirtingi dalykai, jie niekada nesusiduria vienas su kitu. Ką turiu padaryti, kad ji visiškai tai suprastų? Ką turėčiau padaryti, kad ji vėl suprastų, jog visa tai savaime suprantama? Sapnas...? ...O kas dar be to yra?"

Iki mokyklos festivalio pradžios buvo likę nebedaug laiko.

Sekančią dieną Haruhi daviau pasiūlymą. Kurį laiką su manimi pasiginčijusi galiausiai linktelėjo ir sutiko.

"Baigėm!"

Pliauškėdama savo garsiakalbiu garsiai sušuko Haruhi,

"Puikiai padirbėta! Visas filmavimas dabar baigtas! Norėčiau visiems padėkoti už sunkų darbą, o ypač – sau! Aš vis dar sugebu nestebinti save! Nepakartojama!"

Išgirdusi jos pareiškimą, padavėja Asahina-san galiausiai susmuko ant savo kelių ir atrodė, kad tuo pradės verkti iš laimės. Nors, iš tiesų, ji tikrai verkė, tačiau Haruhi, žinoma, pagalvojo, kad Asahina-san buvo sujaudina jos kalbos.

"Mikuru-čian, dabar dar per anksti verkti. Pataupyk savo ašaras iki tol, kol gausime Auksinę palmės šakelę arba Oskarą už geriausią filmą! Tada visi dalinsimės laime!"

Iki mokyklos festivalio buvo likusi vos viena diena. Mes buvome susirinkę ant mokyklos stogo, o dėl to, kad filmavimo tvarkaraštis buvo toks įtemptas, neturėjome laiko net pavalgyti.

Galutinė kova tarp Mikuru ir Juki buvo užbaigta Koizumio Icukio, kuris netikėtai supratęs apie savo neįtikėtinas galias, jas panaudojo, kad nublokštų Juki į kitą visatos kraštą.

"Tai tobula! Nerealus filmas! Kaip ir tikėjausi! Jei nugabensim jį į Holivudą, daugybė studijų norės nupirkti šį filmą! Bet pirmiausia mums reikia pasirašyti kontraktą su protingu agentu!"

Haruhi siekiai apglėbti pasaulinį kiną buvo užgniaužiantys kvapą. Nežinau, kas žiūrėtų šitą filmą, vienintelė priežastis būtų pagrindinė aktorė, tačiau visų kitų net neverta minėti. Jeigu galima, norėčiau tapti Asahinos-san agentu. Esu tikras, kad iš to užsikalčiau neblogų komisinių. Galbūt taip pat turėčiau pabandyti Haruhi padaryti kita pop žvaigžde. Manau, turėčiau pradėti nusiųsdamas jų nuotraukas ir reziumė.

"Galiausiai baigėme?"

Pasakė Koizumis ir džiugiai nusišypsojo.

Na, tai mane sunervino, tačiau ta jo netikra šypsena jam kuo puikiausiai tiko. Man geriau jis toks, nei niūriai atrodantis, nes tada verčia mane pasijusti nemaloniai.

"Dabar pažvelgus atgal, kai filmavimas baigtas, apima jausmas, kad viskas nutiko per akimirką. Kai kurie žmonės sako, kad laikas bėga greitai, kai esi laimingas. Įdomu, kas čia labiausiai laimingas?"

Kažin kas...

"Ar galiu tau patikėti visą kitą? Šiuo metu aš galiu galvoti tik apie savo klasės repeticijas. Kitaip nei filme, scenoje negali būti dublių."

Koizumio veide toliau buvo jo įprasta šypsena, o paplekšnojus man per petį jis sušnabždėjo:

"Ir dar vienas dalykas. Ačiū tau mano 'Organizacijos' ir mano paties vardu."

Su šiais žodžiais jis išėjo. Paskui jį taip pat tyliai išėjo ir Nagato, nerodydama jokių emocijų.

Asahinos-san pečiai buvo apglėbti Haruhi rankų, kai jos žiūrėjo į tolumoje esančią jūrą.

"Mūsų tikslas yra Holivudas ir Brodvėjus!" ji buvo priversta tai garsiai sušukti. Geras dalykas turėti tokių didelių troškimų, tačiau jei keliausit kryptimi, į kurią dabar žiūrite, atsidursite Australijoje.

"Ech."

Atsidusau ir atsisėdau, šalia savęs pasidėdamas kamerą. Koizumiui, Nagato ir Asahinai-san rūpesčiai galbūt baigėsi, tačiau man jie tik prasidėjo. Padaryti liko dar daug dalykų.

Kažkas turi rasti būdą, kaip paversti šitą filmuotą medžiagą, kuri iš esmės buvo krūva šlamšto, į "filmą". Ir kas už tai atsakingas? Aišku, net neklausus.

Penktadienio naktį tik aš ir Haruhi likome klubo kambaryje, tuo tarpu kiti trys išėjo organizuoti savo pačių klasės veiklas.

Žinoma, gerai, kad filmavimas buvo baigtas, tačiau jis užsitęsė per ilgai, o pasirūpinti kitais dalykais buvo likę per mažai laiko. Įkėlus filmuotą medžiagą į kompiuterį ir keletą kartų ją peržiūrėjus, priėjau išvadą – tai paprasčiausiai buvo Asahinos Mikuru reklaminis video.

Atvirai kalbant, iki pat pabaigos man buvo nei per pikselį neaišku, kokį filmą sukūrė Haruhi. Padavėja, mirties mergina ir jaunuolis, kuris kaip mulkis nuolatos šypsosi – ar jie visai kvanktelėję? Ir be to, paprasčiausiai nepakako laiko pridėti specialiuosius efektus, jau nekalbant apie tai, kad aš neturiu tam įgūdžių. Panašu, kad turėsime tiesiog parodyti nesumontuotą medžiagą, visai be redagavimo.

Haruhi pradėjo niurzgėti.

"Mes negalime rodyti nepabaigto filmo! Daryk ką nors!"

Tu man tai sakai?

"Manęs skubinimas nepadės, mokyklos festivalis jau rytoj, o aš jau varau iš paskutiniųjų. Bandyti suklijuoti scenas, kurias tu akimirksniu sugalvojai, kelia man galvos skausmą. Mane jau nuo filmų pykina."

Tačiau Haruhi turėjo didelę patirtį, akimirksniu gniuždant kitų žmonių nuomones.

"Ar nesugebėtum jo pabaigti, jei nemiegotum visą naktį?"

Kas čia tau nemiegos naktį? Nesivarginau to paklausti, nes šiuo metu čia buvau tik aš ir Haruhi, kuri į tiesiai mane žiūrėjo savo juodomis, lyg juodmedis, akimis.

"Galim ir čia pernakvoti."

Po to Haruhi pasakė kai ką, kas labai mane nustebino:

"Aš tau padėsiu."

Galų gale, Haruhi visai nepadėjo. Kurį laiką ji pastovėjo už manęs niurzgėdama, tačiau po valandos jau gulėjo ant stalo miegodama. Velnias, norėčiau nufilmuoti ją miegančią. Galėčiau uždėti šį jos miegančios vaizdą filmo pabaigoje.

Apie tai kalbant, matyt, kad aš irgi po kiek laiko užmigau, nes tuo metu, kai pravėriau akis, jau buvo pakilusi saulė, o klaviatūra buvo įsispaudusi į pusę mano veido.

Taigi, praleisti čia naktį buvo visiškai beprasmiška, filmas vis tiek nebaigtas. Išbandžiau visus būdus redaguoti, stengdamasis padaryti trisdešimties minučių filmą, tačiau jis vis tiek atrodė kaip apgailėtina šiukšlė. Tikriausiai taip atrodo filmas, kai jį sukuria impulsyvus mėgėjas. Būtų buvę daug geriau, jei jame būtų rodoma tik kaip Asahina-san, apsirengusi merginos zuikės kostiumu, reklamuotų parduotuves prekybos rajone, tačiau kadangi visas tas kratinys buvo aplaidžiai iškarpytas ir suklijuotas į krūvą, bandant surišti kažkokią istoriją, kuri praktiškai neegzistavo, filmas buvo tiesiog pasišlykštėtinas. Galų gale, filmas nebuvo redaguotas, o vaizdo efektai nebuvo pridėti. Filmas buvo pasityčiojimo verta nesąmonė. Tokio net Tanigučis negalėtų žiūrėti.

Žiūrėjau į mane spindinčią rytinę saulės šviesą ir svarsčiau, ar nereikėtų išmesti kompiuterio pro langą. Naktį praleidau miegodamas nepatogioje pozoje, todėl dabar man skaudėjo visą kūną.

Kai buvau pažadintas Haruhi, kuri pabudo prieš mane, buvo po šešių trisdešimt. Kai dabar pagalvoju, tai pirmas kartas, kada naktį praleidau mokykloje.

"Ei, kaip sekėsi?"

Haruhi pro mano pečius pažiūrėjo į ekraną, todėl neturėjau iš ko rinktis ir paspaudžiau pelę.

"...Oho!"

Išgirdęs nudžiugusios Haruhi šūktelėjimą, nepaprastai nustebau. Filmas prasidėjo su prašmatniais titrais, kurių, vis dėlto, neturėjo būti. Tada pasirodė užrašas "Asahinos Mikuru nuotykiai – Epizode 00". Istorija buvo labai nenuosekli, žodžiai vos girdėjosi, matėsi, kaip dreba kamera, ir net girdėjosi, kaip už kadro šūkauja režisierė, tačiau atrodo, kad pasiekėme tokį kokybės lygį, kurio tikėtųsi iš gimnazistų sukurto filmo. Lazeriai šaudė ne tik iš Asahinos-san akių, bet ir iš Nagato lazdelės sklido keistų spalvų spinduliai.

"Che, che."

Net Haruhi buvo sužavėta.

"Visai neblogai! Yra šiek tiek trūkumų, tačiau tu puikiai padirbėjai!"

Tai buvau ne aš. Tai turbūt padarė kažkas kitas, kol aš miegojau; aš jokiu būdu negalėjau to padaryti. Labiausiai tikėtina kandidatė – Nagato, tikėtinas pretendentas – Koizumis. Apie Asahiną-san negali būti net kalbos. Arba koks nors paslaptingas asmuo, kuris dar nepasirodė. Kažkas iš jų.

Kurį laiką mes tyliai žiūrėjome filmą, kuris kažkaip sugebėjo pats susiredaguoti. Jei būtume žiūrėję ne tokiame mažame, o dideliame ekrane, esu tikras, kad mūsų įspūdis būtų didesnis.

Ekrane pasirodė paskutinė filmo scena. Koizumis ir Asahina-san susikibę už rankų ėjo žydinčių sakurų taku, aplinkui plevenant jų žiedlapiams. Kamera pakilo aukštyn, rodydama giedrą žydrą dangų, o pradėjus skambėti teminei dainai, pradėjo leistis titrai.

Galiausiai, atėjo laikas Haruhi pranešimui.

Tai buvo dalykas, kurį priverčiau Haruhi padaryti bet kokia kaina. Įtikinau ją, kad tai būtina filmo dalis, o paskutinius žodžius privalo pasakyti režisierė.

Tokie buvo stebuklingi žodžiai, kurie išsprendė visas mūsų problemas:

"Šiame filme pavaizduoti įvykiai yra netikri. Jis neturi nieko bendra su jokiu asmeniu, organizacija, ar kokiomis nors žinomomis sąvokomis bei reiškiniais. Viskas išgalvota. Kokie nors sutapimai yra visiškai atsitiktiniai. A, taip, išskyrus reklamas. Paremkite Oomori Elektronikos ir Jamacuči žaislų parduotuves! Bėkit pirkti! ...Hm? Nori, kad pakartočiau? Šiame filme pavaizduoti įvykiai yra netikri. Jis neturi nieko bendra su jokiu asmeniu, organizacija... Kjonai, kodėl aš turiu tai sakyti? Juk tai ir taip aišku!"

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į ketvirtąjį skyrių

Toliau į epilogą