Suzumija Haruhi:Knyga3 Mystérique Sign

Mystérique Sign (Paslaptingasis ženklas)

Kaip ir buvo galima tikėtis, per semestro pabaigos testus Haruhi pagijo iš savo melancholiškos būklės ir vėl pradėjo daryti tai, kad ir ką ji po galais norėjo. Kalbant apie mane, atrodo, kad visas šis išlaisvintas liūdesys, lyg estafetės lazdelė, buvo perduotas į mano rankas, todėl buvau visiškoje kančių viršūnėje. Kiekvienas išdalintas popieriaus lapas privertė mane jaustis vis blogiau ir blogiau. Turbūt savo melancholija aš tiek pat dalinausi su Tanigučiu. Per vidurio semestro testus mes buvome tarytum ginklo broliai, kurie drauge bandė praskristi ties pačia skridimo aukščio riba, ir meldėmės, kad nesudušim, net kai raudonasis susimovimo rašiklis buvo aiškiai pagavęs mus savo radare. Žmogus – tai tik mąstantis gyvūnas, kuris nori, kad šalia jo būtų kas nors, kas bent jau tiek pat kvailas, kaip ir jis. Jei toks šalia yra, gali pasijusti palyginti ramus. Nors antra vertus, priežasties, dėl kurios būtų galima atsipalaiduoti, visiškai nėra.

Vietoje už manęs testą atlikinėjo Haruhi, kuriai kažkodėl visada lieka laisvo laiko. Likus maždaug trisdešimt minučių iki testo pabaigos, buvo galima išgirsti, kaip ji snaudžia ant savo suolo.

Kaip nervina.

Testų metu visų klubų veikla yra sustabdoma, tačiau kadangi Komanda SOS dėl kažkokios priežasties veikia visus metus, nors niekas to ir neprašė, mes toliau tęsėme savo veiklą, lyg tai būtų įprasta diena, taip kaip vakar ir užvakar. Panašu, kad mokyklos nuostatai negalioja Komandos SOS veiklai. Nors tai savaime suprantama, nes jau nuo pat pradžių visas šis reikalas buvo klaida. Ir kadangi mūsų mįslingoji komanda net nėra klubas, ar kažkas panašaus, nėra jokių problemų. Tokie jau tos mūsų Haruhi nuostatai.

Panašiai, kaip praėjusią dieną. Kai jau galiausiai buvau sukaupęs visą valią iš paskutiniųjų pasimokyti, Haruhi tiesiog pačiu tinkamiausiu metu pagriebė mane už rankos ir drauge nusitempė į klubo kambarį.

"Trumpam į tai pažiūrėk!"

Pasakė Haruhi, pirštu rodydama į kompiuterio ekraną, kurį ne taip seniai pagrobė iš kito klubo.

Neturėjau iš ko rinktis, todėl pažiūrėjau. Atvertoje grafikos rengyklėje buvo matyti kažkokios nesuprantamos terlionės. Tai atrodė kaip ratu susisukęs girtas kaspinuotis – gal paveikslėlis, raidės ar kažkokia piktograma. Net nežinojau, ką apie tai galvoti – tarytum tai būtų nupiešta kokio darželinuko.

"Kas čia?"

Atvirai paklausiau.

Haruhi nedelsiant atsakė, nutaisydama savo burną lyg anties snapą,

"Ar ir taip neaišku?"

"Ne-a. Visai neaišku. Šiandieninį moderniosios japonų kalbos testą buvo lengviau suprasti, nei tai."

"Ką tu čia nusišneki? Tas testas buvo toks lengvas, kad net tavo mažoji sesutė būtų gavusi idealų rezultatą!"

Jos žodžiai rimtai pradeda nervinti.

"Tai mano Komandos SOS emblema!"

Ji atsakė švytinčiu iš pasididžiavimo veidu, tarytum ką tik būtų atlikusi kažką neįtikėtino.

"Emblema?" paklausiau.

"Taip. Emblema." atsakė Haruhi.

"Čia? Tai sugebėtų įžiūrėti tik paryčiais namo grįžtantis girtas ofiso tarnautojas, amžinai svajojantis gauti paaukštinimą, ir dėl to ištisus du mėnesius dirbantis kiaurai per naktis ir savaitgalius."

"Nu tai atidžiau pasižiūrėk! Matai, vidury užrašyta 'Komanda SOS', ar ne?"

Na, negaliu užtikrintai sakyti, kad to nematau, tačiau garsiai nesakau, kad užtikrintai nematau, ar čia yra kažkas tokio, ar ne. Na ką, kiek aš čia į krūvą suvėliau neiginių? Jei kas turite laisvo laiko, suskaičiuokit, nes man pačiam nesinori.

"Čia tu turi daugiausiai laisvo laiko! Be to, tu juk vis tiek neisi ruoštis testui."

Tavo žiniai, vos aš prieš akimirką buvau kupinas užsidegimo. Nors, kai dabar pagalvojau, tu visiškai teisi.

"Aš ketinu jį uždėti ant Komandos SOS tinklapio pirmojo puslapio."

Na, taip, mes iš tikrųjų turime tokį daiktą. Vis dėlto, šis gailestį keliantis tinklapis iš viso ir teturi tik pirmąjį puslapį.

"Mes visai nesulaukiame lankytojų. Tai tiesiog nepriimtina! Be to, mes negavom nei vieno paslaptingo elektroninio laiško. Ir vis tik dėl to, kad tu man sutrukdei! Tikėjausi, kad galėsiu žmones pritraukti su tomis erotiškomis Mikuru-čian nuotraukomis."

Visos aistringos tarnaitės Asahinos-san nuotraukos – mano! Su niekuo neketinu jomis dalintis. Tai garantuotai vienas tų dalykų, kurių šiame pasaulyje vien už pinigus nenusipirksi.

"Tu gal ir sukūrei tinklapį, bet laaaabai nuobodus, ar nesutinki? Jame visai nėra nieko įdomaus. O tada pagalvojau, 'Kodėl įdėjus ką nors panašaus į Komandos SOS simbolį?'"

Tik greičiau pašalink tą durną tinklapį iš interneto. Man gaila tų žmonių, kurie per klaidą į jį pateko. Kadangi jame nėra jokio turinio, ten nėra ką atnaujinti. Jis turi tik užrašą "Sveiki atvykę į Komandos SOS namų puslapį!", elektroninio pašto adresą ir apsilankymų skaitiklį. Tas skaitiklis nepasiekęs net triženklio skaičiaus ir panašu, kad devyniasdešimt procentų tų apsilankymų buvo Haruhi.

Žiūrėdamas, kaip naršyklės lange pasikrauna Haruhi atvertas savadarbis tinklapis, paklausiau,

"Kodėl tau nerašius veiklos žurnalą? Juk tai vadės darbas aprašyti planus ir pasiekimus. Net erdvėlaivio kapitonas veda laivo žurnalą..."

"Jokiu būdu, žiauriai vargintų!

Na taip, mane tai irgi vargintų. Jei man reikėtų apibūdinti čia praleistą dieną, galėčiau rašyti tik apie tai, kokią knygą skaitė Nagato, kaip žaidžiant Gomoku laimėjau prieš Koizumį, kaip Asahina-san, kaip ir kasdien, buvo miela, ir kaip Haruhi tyliai sėdėjo užčiaupta burna! Užrašius tokius neypatingus dalykus, abejoju, kad kam nors tai būtų bent kiek įdomu. Taigi, neketinu daryti nieko, kas nesuteiks malonumo.

"Gerai, Kjonai. Padaryk taip, kad šis simbolis pasirodytų pirmajame tinklapio puslapyje."

"Pati užsidėk."

"Aš nežinau, kaip!"

"Tai sužinok. Vien kitus visur varinėdama niekada neišmoksi."

"Aš vadė! Vadės darbas yra vadovauti. Be to, jei viską daryčiau už jus, jūs visai neturėtumėt darbo, ar ne? Kartais bent biški pasinaudok ir savo galva. Niekur nenueisi, jei darysi tik tai, kas tau liepta."

Tai tu man liepi tai daryti ar nedaryti? Apsispręsk pagaliau. Kalbėk aiškia ir suprantama japonų kalba.

"Tu tik daryk greičiau! Negalvok, kad šitaip žaisdamas žodžiais mane išdursi. Turėtum būti dėkingas, kad turi tiek pat laisvo laiko, kiek graikai iki Mūsų Eros metų. Nagi, judinkis!"

Kuo ilgiau klausiausi Haruhi balso, kuris skambėjo taip nervinančiai, lyg garsiai karksinčios varnos prieš pat aušrą, tuo labiau man pradėjo skaudėti ausis, todėl nenoriai atvėriau HTML redaktorių, paėmiau meistrės dailininkės Haruhi šedevrą, kuris atrodė lyg būtų nupieštas per daug laisvo laiko turinčio mažvaikio, sumažinau iki tinkamo dydžio, įklijavau į failą ir, nieko daugiau nekeitęs, viską nusiunčiau į serverį.

Kad patikrinčiau, naršyklėje paspaudžiau 'atsiųsti iš naujo'. Taip, regis, beprasmė Komandos SOS emblema jau paliko pėdsaką interneto pasaulyje. Paskubomis žvilgtelėjau į apsilankymų skaitiklį ir, kaip ir tikėjausi, skaičius vis dar buvo dviženklis. Na, butų tik geriau, jei daugiau niekas, išskyrus Haruhi, nebematytų šio tinklapio. Nenorėčiau, kad kas nors sužinotų, jog aš sukūriau tą šlykštų tinklapį.

Pasibaigus šiandienos veiklai, į pabaigą galop atėjo ir pirmasis semestras, o taip pat ir tos dienos, kurios man sukėlė melancholiją. Nuo rytojaus prasideda trumpa poilsio akimirka, vadinama didžiu "testų pertraukos" pavadinimu. Šis pasiruošiamasis laikotarpis truks iki vasaros atostogų ir tai taip pat laikas, kai mokytojai raudonu rašikliu mano testų lapuose atsakymus pažymi neteisingais.

Bliamba, kaip nervina.

Jausdamasis tiek nusiminęs, tiek susierzinęs, neturėjau iš ko rinktis ir kojomis save nuvilkau iki Komandos SOS vadaviete paversto Literatūros klubo kambario. Ten bent jau galėsiu paspoksoti į Asahiną-san ir gauti sau bent šiek tiek paguodos.

Knygą tyliai skaitanti Nagato, kvailai besišypsantis ir su savimi šiogį bežaidžiantis Koizumis, Asahina-san, kuri mūsų laukia vilkėdama tarnaitės kostiumą, Haruhi, kuri sako, tauškia, klykia ir šaukia kokias nors nesąmones ir galiausiai aš, kuris privalo klausytis tų varginančių žodžių; pastarosiomis dienomis tai mums buvo nusistovėjusi tvarka.

Be to, pastaruoju metu niekas nesidėjo, todėl man jau pradėjo atrodyti, kad taip buvo nuo pat pradžių.

Jausdamasis lyg grimzčiau į neviltį, pasibeldžiau į duris. Visiškai tikėdamasis išgirsti čiulbantį Asahinos-san balselį, sakant "Taip~?", iš už durų vietoj to sulaukiau,

"Užeikit!"

Tai buvo nerūpestingas Haruhi balsas, o kai įėjau į vidų, ją vienintelę ir tepamačiau. Užsidėjusi alkūnes ant vadės stalo ji kažką darė su kompiuteriu, kurį šantažu įsigijo iš Kompiuterių tyrinėjimo grupės.

"Hm... čia tik tu?"

"Juki čia irgi yra."

Žinoma, Nagato atsivertusi knygą sėdėjo stalo kamputyje, kaip visada keldama įspūdį, kad ji pavirto į statulą. Ji lyg šio kambario priedas, todėl jos visai nebūtina priskaičiuoti. Ji nebuvo priversta įstoti į Komanda SOS ir oficialiai vis dar yra Literatūros klubo narė. Bet, manau, vis tiek turėčiau pasitaisyti.

"Hm... čia tik tu ir Nagato?"

"Teisingai, kas nors nepatinka? Jei turi nusiskundimų, norėčiau juos išgirsti, vis dėlto, aš juk vadė."

Jei išvardinčiau savo turimus nusiskundimus dėl tavęs, sąrašas visiškai užpildytų abi A4 formato lapo puses.

"Čia aš turėčiau būti nusivylusi. Dėl to, kad pasibeldei, buvau įsitikinusi, kad pas mus atėjo klientas. Baik mane taip painioti, aišku?"

Aš tiesiog būnu atsargus, kad neužklupčiau Asahiną-san persirenginėjant. Ta žavinga neatsargi mergina kažkodėl negali prisiminti, kaip užsirakinti duris.

Ir kaip suprast tuos klientus? Kokie dar klientai eitų į šitą kambarį?

Haruhi su panieka į mane pasižiūrėjo.

"Tu neprisimeni?"

Nenoromis sudrebėjau. Juk ji nekalba apie tai, kas nutiko per Tanabatą prieš trejus metus?

"Reiškia, tu tai padarei! Ir net negavęs mano leidimo!"

Apie ką ji kalba?

"Tu prikabinai tą skelbimą ant klubų pastato skelbimų lentos."

A, tai. Iš palengvėjimo atsidusau.

Kad bent kažkaip įtikinčiau mokinių tarybą pripažinti Komandą SOS, padariau keletą netikrų klubo veiklos planų. Įsitikinus, kad apie paslaptingus dalykus medžiojančią komandą nebus net svarstoma, nusprendžiau mokinių tarybai duoti paraišką, leisti Komandai SOS toliau veikti kaip savotišku visų galų konsultacijų centru. Vis dėlto, viskas baigėsi nusivylimu – išgirdęs tokią nesąmonę klubų vykdomasis komitetas tiesiog nepaisė į mus dėmesio.

Kad apie mus paskelbčiau, aš jau buvau ranka padaręs tą skelbimą. Nelabai prisimenu, ką jame užrašiau, bet tikriausiai kažką panašaus į "Visiems suteikiame konsultacijas". Kadangi jau buvau pasivarginęs jį padaryti, nusprendžiau prikabinti ant skelbimų lentos ir pažiūrėti, kas nutiks. Net jei ir būtų tokių, kurie jį pamatų, labai abejoju, jog atsiras tokių pamišusių, kad savo problemų eitų aptarti su Komanda SOS. Regis, tai iš tikrųjų tiesa, nes šiuo metu neturime jokių klientų, kas man visiškai tinka.

Tačiau jei Haruhi tai prisiminė, reiškia, ji iš tikrųjų tikėjosi, kad kažkas ateis? Turiu kuo greičiau keliaut namo, nors antra vertus, manau, būtų buvę dar geriau, jei šiandien čia būčiau iš viso nepasirodęs. Jei pas mus ateis mokinys su labai keista problema, užvirs grynas pragaras.

Kol svarsčiau šią dilemą, Haruhi, ratais makaluodama pele, pasakė,

"Tiek to, ateik čia pažiūrėt. Kažkas keista. Atrodo, kad kompiuteris sugedo."

Pasižiūrėjau pro Haruhi petį. Ekranas nenoriai demonstravo mūsų Komandos SOS tinklapį. Vis dėlto, jis nežymiai skyrėsi nuo to, kurį sukūriau aš. Emblema, kuri buvo iškeverzota nerangios Haruhi rankos, buvo išsikraipiusi, lyg būtų susiliejusi, o apsilankymų skaitiklis ir antraštė buvo tiesiog pradingę. Pabandžiau jį iš naujo užkrauti, tačiau niekas nepasikeitė. Vaizdas atrodė neįprastai, tarytum būtų padengtas keistos pikselių mozaikos.

"Kaltas ne kompiuteris. Turbūt kažkas nutiko serveryje esantiems failams."

Nežinau visų interneto subtilybių, tačiau bent jau esamą padėtį supratau. Kompiuteryje buvusiose failų kopijose viskas atrodė normaliai.

"Nuo kada taip buvo?"

"Nežinau. Praėjusias porą dienų tikrinau tik elektroninį paštą, o puslapyje nesilankiau. Jis šitaip atrodė, kai šiandien pasižiūrėjau. Kur galėčiau pasiskųsti?"

Skųstis visai nereikia, viskas lengvai pataisoma. Iš Haruhi rankos paėmiau pelę ir nusiunčiau atsarginius tinklapio failus į serverį, perrašydamas tokį pat pavadinimą turinčią informaciją. Tada pabandžiau perkrauti.

"Hmm?"

Puslapis išliko netaisyklingas. Pakartojau tai keletą kartų, tačiau rezultatas nesikeitė. Atrodo, kad pasigavau 'negalėjimo valdyti kompiuterį' ligą.

"Juk keista, ar ne? O gal čia tų mano girdėtų hakerių ar krakerių darbas?"

"Negali būti." atsakiau. Sunku įsivaizduoti, kad būtų tiek daug laisvo laiko turintis žmogus, kuris įsilaužtų į tinklapį, kurio niekas nelanko ir kuris net neturi jokių nuorodų. Tai tikriausiai kažkokia klaida.

"Kaip nervina! Galbūt kažkas prieš Komandą SOS vykdo kiberterorizmą? Kas tai galėtų būti? Jei tik surasiu tą žmogų, be teismo nubausiu 30 dienų viešųjų darbų!"

Patraukiau akis nuo nirštančios Haruhi ir pasisukau link Nagato kuri atrodė, lyg vilkėtų su aplinka susiliejantį kamufliažą. Pagalvojau "Galbūt ji tai kažkaip padarė?". Be vargo galėjau įsivaizduoti tai, kaip nepriekaištingai Nagato galėtų naudotis kompiuteriu, nors ir niekada nesu matęs, kad ji juo naudotųsi. Tiksliau sakant, vargu, ar aš iš viso esu matęs ją darant kažką kitą nei skaitant knygą.

Pasigirdo beldimas į duris.

"Užeikit!"

Išgirdus Haruhi atsakymą, durys atsidarė ir tarpduryje pasirodė Koizumis. Ir, kaip visada, su ta savo perdėtai žėrinčia šypsena,

"O, kaip neįprasta. Asahina-san dar nepasirodė?"

"Antramečiai turi daugiau testų, ar ne?"

Mums, pirmamečiams, tai buvo paskutinė semestro diena, todėl mes turėjome tik tris pamokas. Viskas būtų buvę gerai, jeigu būtume iš karto išėję namo, kokių galų mes visi renkamės šitoj vietoj? Nejaugi aš turiu tiek mažai draugų? Ak taip, Haruhi, kodėl lyg tsukkomi už beldimąsi taip pat neužsipuoli ir Koizumio?

Koizumis ant stalo pasidėjo savo krepšį, iš spintelės išsitraukė kiniškų šaškių lentą ir pasuko akis link manęs, jomis kviesdamas mane drauge pažaisti. Pakraipiau galvą. Koizumis tik gūžtelėjo pečiais ir pradėjo žaisti vienas.

Kaip dabar norėčiau Asahinos-san arbatos...

Tuk, tuk.

Vėl nuskambėjo beldimo garsas. Šiuo metu aš sėdėjau priešais vadės suolą, grumdamasis su kompiuterine FTP programa. Už manęs stovėjo Haruhi, kuri be perstojo į mane svaidė savo klaidinančias ir padrikas idėjas, o po to į tuos absurdiškus reikalavimus versdavo dar kažką atsakyti. Taigi, tas beldimas į duris man skambėjo išgelbėjimo varpai.

"Užeikit!

Vėl garsiai pareiškus Haruhi, durys atsidarė. Sprendžiant iš įvykių sekos, tai tikriausiai buvo Asahina-san.

"A... atsiprašau, kad pavėlavau."

Nuolankiai atsiprašydama pasirodė ji, besparnė angelė, tai galėjo būti ne kažkas kitas, o tik Asahina-san.

"Man iki ketvirtos pamokos buvo testai......"

Pasakiusi šį pasiteisinimą, kurio jai net nebuvo būtina sakyti, ji lyg dėl kažko dvejodama užgaišo prie durų. Ji kažkodėl nesiryžo eiti į vidų ir droviai pasakė,

"Na, em... noriu pasakyti..."

Mūsų visų akys buvo nukreiptos į Asahiną-san. Kai ji pastebėjo, kad į ją žiūri net Nagato, Asahina-san krūptelėdama atsitraukė, o po to, lyg sukaupusi drąsą, tęsė.

"A, am... Aš atvedžiau klientę."

Ta klientė buvo vardu Kimidori Emiri-san, antrametė, kuri kėlė drovios ir grakščios merginos įspūdį.

Dabar ji sėdėjo nepakeldama veido ir žiūrėjo į Asahinos-san jai įpiltą arbatą. Šalia jos, ant gretimos kėdės sėdėjo pati Asahina-san, tarytum būtų jos palyda. Kaip ir galėjau numatyti, ji nepersirengė savo tarnaitės kostiumą. Gaila.

"Tai ką," pasakė Haruhi, nutaisydama interviu imančios žurnalistės veidą, sukiodama tarp pirštų rašiklį ir spoksodama į dvi merginas priešais ją, tarytum priešų fronto liniją, arogantišku balsu pasakė, "Nori pasakyti, kad nori, jog mūsų Komanda SOS ieškotų tavo pradingusio vaikino?"

Užsidėjusi rašiklį ant viršutinės lūpos, ji sukryžiavo rankas, tarytum būtų susimąsčiusi. Vis dėlto, aš tai puikiai supratau – jai tiesiog darėsi sunku nepradėti juoktis.

Kaip taip gali būti? Nepaisant viso to mano optimizmo, kad niekas neateis, štai ir mūsų pirmoji klientė. Tokioje situacijoje Haruhi iš džiaugsmo tikriausiai nori net pradėti šokinėti.

"Taip"

Pasakė Kimidori-san, tarytum kalbėtų savo puodukui.

Aš, Nagato ir Koizumis situaciją stebėjome iš šalies. Sėdėdama priešais dvi antrametes, Haruhi tęsė,

"Hmm."

Ji dirbtinai suniurnėjo ir žvilgtelėjo į mane.

Aš pasipiktinau savimi. Man jokiu būdu nereikėjo padaryti tokio skelbimo! Ką aš jame galėjau užrašyti? "Ateikite pas mus su savo problemomis – mes padėsime, kai niekas kitas negalės". Kažką tokio? Nors juk nėra jokio skirtumo, man net į galvą neatėjo, kad atsiras mokinys, kuris palaikys tai rimtu dalyku; nejaugi aš mąstau nenormaliai?

Kad ir kaip bebūtų, Kimidori-san perskaitė tą skelbimą ir panašu, kad iš tikrųjų apsiriko, jog Komanda SOS buvo kažkoks visų galų problemų konsultavimo dalykas ar neįprastų darbų grupė. Na taip, akivaizdu, kad ji viską suprato tiesiogine prasme. A, pagaliau prisiminiau; mano išgalvotos veiklos turinys buvo "suteikti visokias konsultavimo paslaugas žmonėms, susidūrusiems su kokiomis nors problemomis mokykloje ir aktyviai prisidėti prie visuomeninės veiklos". Nors šiuo metu nei vieno iš šių dalykų negalima susieti su Komanda SOS. Neskaitant beisbolo turnyro sutrikdymo, mes iš viso nedarėme.

Vis dėlto, atsitiktinai pamačiusi mano parašytą skelbimą, Kimidori-san sužinojo apie mūsų egzistavimą, apie mus pasiklausinėjo Asahinos-san, kuri taip pat buvo antrametė, ir drauge su ja atėjo čia. Panašu, kad taip ir buvo.

Taigi, kokios tavo problemos?

"Jis jau daug dienų neateina į mokyklą."

Kimidori-san nepažiūrėjo niekam į akis ir kalbėdama toliau įdėmiai spoksojo į arbatos puoduko kraštą.

"Nors jis retai praleidžia pamokas, jis neatėjo net per testų dienas. Tai pernelyg keista."

"Ar bandei jam skambinti?", paklausė Haruhi. Jos burna nustojo atrodyti lyg ji tuoj ims juoktis ir pradėjo kramtyti savo rašiklio galą.

"Taip, tačiau jis neatsiliepia nei savo mobiliu, nei namų telefonu. Kai nuėjau pas jį į namus, durys buvo užrakintos ir niekas neatėjo man jų atidaryti."

"Hu-hu-humm."

Žmogus, kuris džiaugiasi kito žmogaus nelaime, yra tiesiog niekam tikęs, tačiau Haruhi skleidė tokią džiugią aurą, jog atrodė, kad bet kurią akimirką ji ims ir uždainuos. Trumpai tariant, šis žmogus baisiau nei niekingas. Quod erat demonstrandum [liet. tai ir norėta įrodyti]

"O kaip dėl tavo vaikino šeimos?"

Kimidori-san kalbėjo su savo arbata. Tikriausiai toks jos būdas, jai sunku kalbėti, žiūrint kitam į akis.

"Anksčiau girdėjau, kad jo tėvai išsikraustė į užsienį. Nežinau, kaip su jais susisiekti."

"Ė? Užsienį? Gal Kanadą?", paklausė Haruhi.

"Ne. Jei neklystu, į Hondūrą."

"Ho-ho~. Hondūrą, hm. Aišku."

Kas čia tau aišku? Abejoju, ar iš viso žinai, kur jis yra. Am... kažkur žemiau Meksikos?

"Neatrodo, kad jis būtų savo bute. Net kai nuėjau pas jį vėlai vakare, butas buvo visiškai tamsus. Aš susirūpinusi."

Kimidori-san tai pasakė kažkaip abejingai ir abejomis rankomis užsidengė savo veidą. Suspaudusi lūpas, Haruhi pasakė,

"Mm. Įsivaizduoju, kaip tu jautiesi."

Įžūli melagė. Tu net per nago juodymą supranti, kaip jaučiasi įsimylėjusi mergina.

"Ką gi, stebina tai, kad atėjai būtent pas Komandą SOS. Pirmiausia, kokia tavo priežastis?"

"Jis dažnai minėjo šį klubą, todėl prisiminiau."

"Hm? O kas tavo vaikinas yra?

Haruhi paklausus, Kimidori-san sumurmėjo jo vardą. Man jis atrodė kažkur jau girdėtas, nors ir nebuvo mano pažįstamo. Haruhi irgi suraukė antakius.

"Kas jis toks?"

Švelniu lyg vėjo dvelksmas balsu, Kimidori-san atsakė.

"Jis sakė, kad jis buvo Komandos SOS kaimynystėje..."

"Kaimynystėje?"

Haruhi pakėlė savo akis į lubas. Kimidori-san, nepasižiūrėdama niekam į akis, pasisuko link manęs ir Asahinos-san, kurių galvos buvo palinkusios į šoną, tada į Koizumį ir Nagato, o po to sugrįžo prie savo arbatos puoduko.

"Jis Kompiuterių tyrinėjimo grupės prezidentas."

Galiausiai pasakė ji.

Visiškai apie jį pamiršau. Ar tai tas pats vargšelis prezidentas iš aukštesnės klasės? Tas, kurį nufotografavau seksualiai priekabiaujant prie Asahinos-san (prieš jo valią), ir tas, iš kurio, pasinaudojusi šia dingstimi, Haruhi įsigijo jų naujausio modelio kompiuterį (vėl, prieš jo valią) ir, taip, tas pats, kuris su ašaromis akyse buvo priverstas prijunginėti kompiuterio laidus. Nors antra vertus, juk nėra ko jo gailėtis, ar ne? Turėti tokią geraširdę merginą – tai daugiau nei lygiavertis atlygis už visus jo nuostolius. Kai dabar pagalvoju, kažin, kur dabar dulkes renka ta vienkartinė kamera?

"Gerai, supratau!", pasakė Haruhi, lengvai priimdama šią užduotį. "Mes kaip nors tuo pasirūpinsime. Kimidori-san, tau pasisekė! Kadangi tu esi mūsų pirmoji klientė, mes tavo problemą išspręsime nemokamai!"

Kas čia per mokyklinė veikla, jeigu ketini imti pinigus? Visgi, ar tai tikrai bent jau užduotis? Galbūt tas prezidentas tiesiog pavirto į hikikomorį? Nežinau, kaip ten yra iš tikrųjų, tačiau nesuprantu, kaip jis gali skųstis, kai turi tokią mylinčią merginą, kaip Kimidori-san? Manau, geriausia jį palikti vieną – pats atsigaus.

Žinoma, garsiai to nepasakiau. Kimidori-san ant lapelio paliko savo vaikino adresą ir eidama, lyg įsikūnijusi šmėkla, paliko klubo kambarį.

Palaukiau, kol iš koridoriaus sugrįš jos palydėti nuėjusi Asahina-san, ir pasakiau,

"Ei, ar tikrai gerai, kad taip lengvai priėmėme užduotį? Ką darysi, jei nesugebėsim išspręsti?"

Vis dėlto, Haruhi, būdama puikios nuotaikos, tarp pirštų apsuko rašiklį ir pasakė

"Sugebėsim. Tas prezidentas garantuotai tiesiog slepiasi, sirgdamas dviem mėnesiais pavėlavusia gegužės liga. Mes paprasčiausiai nueisime į prezidento butą, porą kartų duosim per ausį ir ištempsim lauk. Tiesiog lengviau būti negali!"

Atrodo, ji kalba rimtai. Na, aš juk irgi panašiai galvoju.

Paklausiau Asahinos-san, kuri mums vėl įpylė arbatos.

"Ar Kimidori-san artima tavo draugė?"

"Ne, aš su ja niekada anksčiau nekalbėjau. Ji mokosi gretimoje klasėje, todėl ją sutinku tik per sujungtas pamokas."

Ar nebūtų buvę geriau, jei ji būtų tai pasakiusi mokytojams arba policijai, nei ėjusi konsultuotis pas mus? Ne, galbūt ji tai jau padarė, tačiau į ją nekreipė dėmesio, todėl ji kreipėsi į Asahiną-san. Matyt, taip ir buvo.

Niekur neskubėdami mes tyliai gėrėme arbatą. Haruhi buvo nepagrįstai pakilios nuotaikos, atrodydama, jog galvoja apie tai, kaip priims vis didesnes ir didesnes užduotis, o po to jas be vargo išspręs. Visgi, liūdina tas faktas, kad iki pirmojo semestro pabaigos liko visai mažai laiko, o turint galvoje dabartines aplinkybes, tikėtina, kad bus paskelbtas Antrasis Skrajučių Dalinimo Projektas. Meldžiu, pamiršk tai.

Nagato su garsiu dunkstelėjimu užvertė savo knygą, ir, kaip pasakytų Haruhi, mes pradėjome savo tyrimą.

Prezidento savarankiškoji buveinė buvo vieno kambario butas. Sprendžiant iš vietos, tikriausiai čia dauguma gyveno studentai. Trijų aukštų pastatas, nei geras, nei blogas, taip nudažytas, jog buvo sunku pasakyti, ar jis buvo naujas, ar senas. Jo išvaizda buvo išskirtinai normali. Visiškai paprastas.

Rankoje laikydama raštelį su ant jo užrašytu adresu, Haruhi nulėkė laiptais aukštyn, tuo tarp kiti trys ir aš tylėdami nusekėme paskui jos vasarišką jūreivės uniformą.

"Čia, ane?"

Haruhi pasitikslino ant lentelės šalia durų užrašytą pavardę. Užrašas plastikinėje lentelėje sutapo su Kimidori-san pasakyta jos vaikino pavarde.

"Kaip jas mums dabar atidaryti...?"

Keletą kartų patampiusi už durų rankenos, Haruhi paspaudė komunikatoriaus mygtuką. Žinai, turėtum daryti atvirkščiai!

"O gal galėtume įeitume per balkoną kitoje pusėje? Jeigu išdaužtume stiklą, turėtumėm patekti į vidų, ar ne?"

Galiu tik tikėtis, kad ji juokauja. Šis kambarys trečiame aukšte, o mes ne gauja paauglių plėšikų. Kol kas neturiu jokio noro gauti teistumą.

"Tiesa... Tada einam pas namo valdytoją ir pasiskolinam raktą. Jeigu pasakysim, kad mes jo draugai, kurie esame dėl jo susirūpinę, jis jį mums paskolins."

Apsimesti kitų žmonių drauge – tiesiog tavo talentas. Vis dėlto, kodėl, nors ir gyvena vienas, tas klubo prezidentas savo merginai nepadarė rakto kopijos? Čia tas pats, lyg nusipjauti baklažano stiebą, o patį vaisių išmesti.

Ka-čik

Pasisukau link to šalto garso – ten tylėdama stovėjo Nagato ir laikė už durų rankenos.

"............"

Nagato įdėmiai į mane žiūrėjo akimis, lyg skystas helis. Tada ji lėtai patraukė už durų ir priešais mus atsivėrė įėjimas į butą. Viduje oras buvo tvankus, tačiau dėl kažkokios priežasties drauge su juo pajaučiau tarp mūsų kojų sklandantį šaltį – o gal taip tik man atrodė.

"O."

Haruhi akys iš nuostabos išsipūtė, o jos burna pusiau atsivėrė.

"Jos buvo atrakintos? Nepastebėjau. Na, tada ir gerai. Nagi, eime. Jis tikriausiai slepiasi po lova, todėl visi einam, sugaunam jį ir ištempiam lauk! Jei blogiausiu atveju jis smarkiai priešinsis, galit jį užmušti - pamurdysim jo galvą į vašką, o tada gražinsime klientei."

Regis, ji nejaučia nei atomo kaltės už tai, kad pagrobė jo kompiuterį. Priešingai nei Salomėja iš to vaidinimo, ji net nepasivargins į kažką įdėti jo galvą.

Būdama puikios nuotaikos Haruhi sugrūdo mus į vidų. Įėję pamatėme, kad vieno kambario bute gyventojų nebuvo. Net nei vieno tarakono. Haruhi apsižvalgė vonioje, o po to pasižiūrėjo po lova, tačiau jokių žmogaus buvimo ženklų niekur nerado. Šis kambarys turėjo ne daugiau nei ketvirtadalį Nagato svetainės pločio, tačiau palyginus su ta niūria jos tuštuma, čia gyvenimo lygis buvo keturis kartus didesnis. Vienas šalia kito stovėjo knygų lentyna, spinta, rašomasis stalas, kuris labiau atrodė kaip žemas svetainės stalas, ir ant jo padėtas kompiuteris. Per atvirą langą apžiūrėjus balkoną, įsitikinome, kad be skalbimo mašinos jame nebuvo daugiau nieko.

"Kaip keista..."

Šokinėdama ant lovos Haruhi pakraipė galvą, negalėdama patikėti.

"Buvau įsitikinusi, kad jis bus kur nors kambario kampe susirietęs į kamuoliuką susiėmęs su kelių. Gal jis išėjęs į parduotuvę? Kjonai, ar žinai kokią nors vietą, į kurią pabėga hikikomoriai?"

Tai ką, jau nuspręsta, kad Kompiuterių tyrinėjimo grupės prezidentas yra hikikomoris? Galbūt jis kelionėje po Centrinę ir Pietų Ameriką? O gal jis rimtai slepiasi? Prieš čia ateinant mums reikėjo apie tai pasiklausinėti jo klasės auklėtojo.

Kol apžiūrinėjau knygų lentynoje sudėtas su kompiuteriais susijusias knygas, kažkas netikėtai iš nugaros mane patempė už marškinių.

"............"

Nagato be jokios veido išraiškos žiūrėjo į mane. Jos smakras trūkčiojo. Ar ji norėjo man kažką pasakyti?

"Turėtume iš čia eiti."

Man tyliai sušnabždėjo Nagato. Tai pats pirmas kartas, kada šiandien girdėjau jos balsą. Haruhi ir Asahina-san to nepastebėjo, tik Koizumis pasilenkė prie mano ausies.

"Aš taip pat tokios nuomonės."

Nekalbėk tokiu rimtu tonu, varai man šleikštulį. Koizumio išraiška suminkštėjo, o jo lūpoms priverstinai nusišypsojus, jis tęsė.

"Šiame kambaryje aš jaučiu keistą nejaukumą. Jis panašus į man jau pažįstamą jausmą. Nors tik panašus ir iš esmės skiriasi, tačiau..."

Nei truputėlį nesivaržydama, Haruhi atsidarė šaldytuvą, "Radau Varabi-moči! Tik vakar pasibaigęs galiojimo laikas. Vis tiek nueitų veltui, todėl suvalgom!", pasakė, atplėšdama jo įpakavimą, ir privertė besiblaškančią Asahiną-san pirmai patikrinti abejotiną to pyragaičio šviežumą.

Aš taip pat prabilau tyliu balsu.

"Panašus į ką?"

"Uždarąją Erdvę. Šis kambarys turi panašų į jos kvapą. Ne, "kvapas" būtų tik metaforiškas apibūdinimas. "Lytėjimas" taip pat tinka... na, iš esmės, šio jausmo net neapima penki jutimai."

"Tu ką, esperas?", iš įpročio vos neatsakiau kaip tsukkomi, tačiau susilaikiau. Vis dėlto, jis iš tikrųjų ir yra esperas.

Nagato sumurmėjo balsu, kuris vargiai bent suvirpino orą.

"Egzistuoja dimensinė klaida. Vyksta fazių transformacija."

Viską supratau.

Ar bent jau norėjau taip pasakyti. Jei Nagato netikėtai prabils tokiu tonu, tarytum mes būtume užpulti, aš tikriausiai iš baimės vietoje sustingčiau, todėl savo labui geriau patylėsiu. Ech...

Bet kokiu atveju, mus geriausia būtų kuo greičiau iš čia nešdintis. Linktelėjęs Nagato ir Koizumiui, pasisukau link tuo metu Varabi-moči ryjančios Haruhi.

Visiems palikus butą, Haruhi paskelbė, kad dėl alkio priežasčių šiandien mes jau laisvi, ir viena išskubėjo namo. Kimidori-san užduotis buvo akimirksniu užmiršta, "Anksčiau ar vėliau kaip nors išsispręs!", ir pareiškus šį neatsakingą teiginį, visos jos su užduotimi susijusios mintys buvo sustabdytos, o šiandieniniai reikalai tiesiog pradingo ore.

Atrodo, kad jai jau nuobodu.