Suzumija Haruhi:Knyga3 Vienišosios salos sindromas

Vienišosios salos sindromas

Reginys priešais mane buvo toks sukrečiantis, jog visiškai pamiršau skausmą savo petyje.

Dabar aš gulėjau ant grindų, negalėdamas net atsikelti, nes buvau pernelyg priblokštas to, ką pamačiau. Priežastis, dėl kurios negalėjau pajudėti, buvo tai, kad ant mano nugaros buvo kažkas sunkus kaip inkaras ir niekaip negalėjau jo nuimti. Tačiau dabar tai nesvarbu. Koizumis, kuris mums išlaužiant duris buvo virš manęs, dabar buvo nugriuvęs ant manęs, tikriausiai būdamas toks pat pritrenktas, kaip ir aš. Po galais, tu greičiau lipk nuo manęs! Net neturėjau ryžto jam taip pasakyti – jūs net negalite įsivaizduoti, koks aš buvau išsigandęs.

Kaip tai įmanoma? Negaliu patikėti, kad kažkas tokio galėjo nutikti. Tai visai nejuokinga. Ką gi mums daryti?

Už lango blykstelėjo ryški šviesa, o po kelių sekundžių mano ausis užgulė kurtinantis griaustinio garsas. Nuo pat vakar visoje saloje siautė nuožmi audra.

"......Kaip taip gali būti?"

Pasigirdo dejonė. Tai buvo Arakavo-san balsas, kuris išlaužiant duris taip pat prisidėjo prie manęs ir Koizumio ir buvo drauge su mumis nukritęs ant grindų.

Koizumis galiausiai nuo manęs nulipo. Aš apsiverčiau ant šono ir atsisėdau.

Priešais mano akis vėl pasirodė scena, kuria buvo tiesiog neįmanoma patikėti.

Ant kilimo priešais duris gulėjo vyras, kuris kaip ir aš buvo pargriuvęs ant nugaros. Tai buvo ne kas kitas, o vidutinio amžiaus vyriškis, šios vilos šeimininkas, kuris šįryt nepasirodė svetainėje. Aš jį tuojau pat atpažinau – jis vilkėjo tuos pačius drabužius kaip ir vakar, prieš palinkėdamas mums labos nakties. Šioje saloje jis buvo vienintelis žmogus, kuris retkarčiais vilkėtų tokį vidurvasariui netinkamą verslo kostiumą. Tai Arakavo-san darbdavys bei šios vilos ir visos salos savininkas:

Tamaru Keiičis-san.

Keiičis-san gulėjo ant grindų su šoko apimta išraiška veide. Nejudindamas nei raumens. Ir nieko keisto, jog jis nejuda, nes atrodo, kad jis jau nebegyvas.

Iš kur aš tai žinau? Na, atsakymas buvo tiesiog akivaizdus. Jo krūtinėje styrojęs daiktas atrodė labai pažįstamas. Tai buvo vaisiams skirtas peilis, kuris praėjusį vakarą per vakarienę buvo vaisių krepšelyje.

Galiu net lažintis, kad prie tos rankenos buvo pritaisyti aštrūs metaliniai ašmenys, nes kitaip jai nebūtų įmanoma tiesiai stovėti ant žmogaus krūtinės. Kitaip tariant, peilis perdūrė Keiičio-san krūtinę.

Abejoju, kad kas nors galėtų išgyventi, jei jam peiliu durtų tiesiai į širdį.

Ir dabar tokios būklės yra Keiičis-san.

"KJAA......!"

Pro už manęs išlaužtas duris pasigirdo tylus, siaubo apimtas klyksmas. Apsisukau ir pamačiau Asahiną-san, kuri abejomis rankomis užsidengė burną. Drebėdama Asahina-san atsitraukė atgal ir atsirėmė į kaip visada bejausmę Nagato. Ji ramia savo išraiška į mane pasižiūrėjo, o po to nulenkė galvą, tarytum būtų susimąsčiusi.

Žinoma, kur aš beeičiau, ten pasirodo ir ji.

"Kjonai, ar jis...... nejaugi jis......"

Haruhi taip pat atrodė pritrenkta. Iškišusi galvą iš už Asahinos-san nugaros, ji savo tamsiomis katės akimis spoksojo į amžinojo atilsio išėjusį Keiičį-san.

"Miręs?"

Labai neįprasta girdėti ją kalbat tokiu tyliu, nuo nerimo virpančiu balsu. Pasisukau, ketindamas kažką pasakyti, ir pamačiau Koizumį, kurio džiugią šypseną buvo pakeitusi niūri išraiška. Koridoriuje taip pat stovėjo ir tarnaitė Mori-san.

Tarp mūsų trūko tik vieno žmogaus, kuris name buvo iki vakar vakaro.

Kambarys, kurio duris reikia išlaužti, kad galėtum atidaryti, negyvas namo šeimininkas ir dingęs žmogus. Ką po galais visa tai reiškia?

"Kjonai..."

Vėl prabilo Haruhi. Jos veide atsispindėjo jai nebūdinga susirūpinusi išraiška. Man net pasirodė, kad ji pati kris man į glėbį.

Dar kartą blykstelėjo žaibas, nutvieksdamas visą kambarį. Nuo pat vakar siautusi audra galiausiai pradėjo rimti. Drauge su griaustiniu, nuožmios bangos kėlė šiurpinančius garsus.

Ši vienišoji sala. Audra. Ir nudurtas į krutinę namo šeimininkas, gulintis užrakintame kambaryje. Štai kokia scena buvo priešais mano akis.

Ši mintis negalėjo neateiti man į galvą.

Ei, Haruhi.

Nejaugi tu irgi visą tai sukūrei?

Prisimenu kelionę, kuri atvedė Komandą SOS į šią nemalonią akimirką.

Prieš kelias dienas, kai dar nebuvo prasidėjusios vasaros atostogos......

.........

......

...

Tada buvo pats vasaros įkarštis, liepos viduryje. Saulė šitaip kepino, jog tiesiog troškau, kad ji bent kartą išeitų atostogų.

Aš kaip visada leidau laiką mūsų pogrindinėje vadavietėje, kuri anksčiau buvo Literatūros klubo kambarys, ir mėgavausi Asahinos-san arbata. Nors jau buvau atsigavęs po vidurio semestro testų rezultatų, vos pradėdavau galvoti apie man gresiančias pataisas, nebegalėdavau atsipalaiduoti. Tuo metu vienintelis mano pasirinkimas buvo tiesiog imti ir nuo visko pabėgti.

Akimirksniu sugebėjau sugalvoti pačių įvairiausių būdų, kaip save įtikinti, kad realybė, kurioje esu, yra paprasčiausias melas. Man sunkiai besvarstant, kurį visgi iš jų panaudoti......

"Atsiprašau...... ar kas nors ne taip?"

Pabudęs iš sapno, kuriame dieną prieš mano pataisas į Žemę nusileidžia kraugeriški ateiviai ir užgrobia parlamentą, apsižvalgiau aplink.

"Šiandien tu atrodai nusiminęs...... ar neskani mano arbata?"

"Ne, jokiu būdu."

Atsakiau. Tavoji arbata saldi tarytum pats dieviškasis nektaras, nors ir buvo išvirta iš nupigintų arbatžolių.

"Tuomet tai nuostabu."

Asahina-san, vilkėdama vasarišką tarnaitės kostiumą, iš palengvėjimo atsiduso. Ji švelniai nusišypsojo, todėl aš taip pat jai atsakiau savo šypsena. Tavo laimė – tai mano laimė. Net išminčius, keliaujantis per pačius atokiausius kalnus nesugebėtų rasti efektyvesnio eliksyro nei Asahinos-san šypsena. Mano protas dabar tyresnis nei Hokaide esančio Mašju ežero paviršius. Galiu net girdėti dangiškų angelų balsų chorą...

Pajutau begalinį norą su visais pasidalinti šiais jausmais, kaip tada, kai Šventasis Pranciškus Asyžietis jausmingai sakė pamokslą savo seserims paukštelėms, bet galų gale persigalvojau. Ir visai ne dėl to, kad mane vargintų tokių malonių frazių naudojimas, o greičiau jau dėl to, kad šiuo metu apsireiškė erzinantis žmogėnas su tuo savo perdėtai džiugiu balsu...

"Sveiki, visi! Kaip jums sekėsi vidurio semestro testai?"

Koizumis ant stalo pasidėjo savo atsineštą Monopolio lentą ir paklausė manęs būtent to, ko jam nederėjo klausti. Jo dėka, aš vėl grįžau skrajoti į tamsiąją Mėnulio pusę ir slėptis palydovo orbitoje, galvojant apie tai, kaip nustoti apie tai visą galvoti. Nu bliamba, ar tu negali tyliai sau žaist to savo Monopolio? Galėtum pasimokyti iš Nagato – ramiai sau sėdi kampe ir skaito savo knygą.

Vilkėdama vasarišką jūreivės uniformą, Nagato sėdėjo ant sulankstomos kėdės, atsivertusi enciklopedijos storumo storaviršelę knygą. Žiūrėdama tuo stiklinės skulptūros veidu, ji buvo įsmeigusi savo akis į knygą. Žiūrint iš vienos pusės, juk ji savotiška skaitmeninė būtybė, tačiau jai vis tiek nepaprastai patinka siurbti fizinę informaciją. Kažin ar tam yra kažkokia ypatinga priežastis?

"......"

Pala, kai dabar pagalvoju, kodėl visi esantys mūsų klube turi tiek daug laisvo laiko?

Šiandien pamokos buvo sutrumpintos ir baigėsi, kai buvo dar beveik rytas. Visgi, kodėl visi vis tiek čia renkasi? Įskaitant ir mane, tačiau aš turiu pateisinamą priežastį čia būti! Jei bent kartą per dieną neatsigerčiau Asahinos-san arbatos, tiesiog pavirsčiau į zombį. Ir štai todėl savaitgaliais patiriu nepakeliamas kančias dėl abstinencijos sindromo.

Juokauju. Galbūt jūs su manimi ir nesutiksit, bet nuo tada, kai įstojau į gimnaziją, aš išmokau svarbų dalyką – kai kurie žmonės juokus supranta labai rimtai. Aš sakau tai iš paskutinių dvejų mėnesių patirties, todėl tikrai neklystu. Žmogui reikia mokėti nubrėžti liniją tarp juokų ir rimtų dalykų, nes kitaip tuoj pat nutinka kažkas siaubingo.

Panašiai, kaip su dabartinė mano situacija.

Atsidariau savo krepšį ir išsiėmiau iš parduotuvės prekystalio baudžiavos išgelbėtą sumuštinį su kumpiu ir užsigerdamas arbata pradėjau valgyti.

Mums beskaičiuojant likusias dienas iki vasaros atostogų, turėtų būti kažkokia priežastis, dėl kurios mes čia susirenkam, lyg gauja valkataujančių kačių prie lango... Vis dėlto, tokios nėra. Galima sakyti, kad Komanda SOS buvo sukurta be jokios priežasties. Nors tiksliau – pats priežasties nebuvimas ir buvo jos sukūrimo pagrindas. Būtų tik dar blogiau, jei ji iš tikrųjų turėtų priežastį. Vietoj to, kad darytume kažką tikrai kvailo, geriau tegul viskas lieka dabartinėje beprasmėje būsenoje, nes tokiu atveju man nereikia tiek daug galvoti – mažiau skauda galvą.

"Manau, aš taip pat užkąsiu."

Asahina-san, sau pačiai skrupulingai pasidariusi arbatos, išsiėmė labai mielą priešpiečių dėžutę ir atsisėdo priešais mane.

"Dėl manęs nesirūpinkit, aš jau pavalgiau valgykloje."

Atsisakė Koizumis. Niekas tavęs ir neklausė. Regis, Nagato alkis didesnis knygų skaitymui, o ne maistui.

Asahina-san savo valgomosiomis lazdelėmis paėmė ryžių, ant kurių padažu buvo nupiešta šypsenėlė, ir pasakė,

"O kur Suzumija-san? Ji kažkur užtruko?"

Manęs geriau neklausk. Ji tikriausiai kur nors laksto ir gaudo žiogus. Juk dabar vasara.

Koizumis atsakė vietoj manęs,

"Mačiau ją mokyklos valgykloje. Jos apetitas tiesiog įspūdingas. Kažin kiek ergų gautume, jei visą jos suvalgytą maistą paverstume maisto medžiagomis?"

Net nežadu skaičiuot tokių dalykų. Jeigu ji ketina užsirakinti valgykloje, dėl manęs ji ten gali tupėti nors ir iki vakaro.

"Nemanau, kad taip bus. Ji sakė, jog šiandien turi pranešti kai ką svarbaus."

Aš tiesiog negaliu suprasti, kaip tu gali likti tokios geros nuotaikos? Juk nėra buvę atvejo, kada jos svarbieji pranešimai būtų bent jau šiek tiek vertingi visuomenei. Gal tavo atminties talpa mažesnė nei penkių colių "flopiko"?

"Be to, iš kur jau tai žinai?"

Koizumis su sukta išraiška veide atsakė,

"Hmm, na kažin kur? Galėčiau tau pasakyti, tačiau Suzumija-san tikriausiai pati norėtų tau apie tai pasakyti. Kiltų didelių problemų, jei sugadinčiau jos nuotaiką, pasakydamas tau tai anksčiau, nei ji. Todėl geriau kurį laiką patylėsiu."

"Man vis tiek nerūpi."

"Tikrai?"

"Jo. Sprendžiant iš tavo tono, atrodo, kad ta durnė vėl rezga kažkokią kvailystę. Nežinau, kiek dar minučių tęsis mano sielos ramybė, bet esu tiesiog tikras, jog greitai jos nebeliks......"

Ketinau tęsti, tačiau buvau nutrauktas su didžiuliu trenksmu šiurkščiai atidarytų durų garso.

"Nuostabu! Visi jau susirinkę!"

Haruhi akys švytėjo taip ryškiai kaip spektrometras.

"Kaip žinote, šiandien mes rengiame nepaprastai svarbų susirinkimą, todėl su tais, kurie būtų pasirodę po manęs, už bausmę nuo šiol elgčiausi kaip su skardinių mėtymo taikiniu. Tačiau kaip matau, jūs jau pradedate išsiugdyti komandinę dvasią! Labai gerai!"

Nereikia nei sakyti, kad apie šį lemtingąjį šiandienos susirinkimą aš nieko negirdėjau.

"Tu tai tikrai turi daug laisvo laiko."

Bandžiau būti sąmojingas.

"Tai klausykis. Ar žinai, koks teisingas būdas valgyti mokyklos valgykloje? Ateiti prieš pat užsidarant! Tuomet valgyklos virėjos tau daugiau įdeda. Bet labai svarbus laikas, nes beprasmiška ateiti, kai jau viskas parduota. Taip, šiandien nepaprastai sėkminga diena!"

"Nejaugi?"

Tokiam kaip aš, kuris priešpiečiams retai lankosi valgykloje, ši nauja informacija nebuvo itin vertinga, nepaisant to, kaip dosniai buvo duota.

Haruhi atsisėdo į komandos vadės vietą.

"Tiek to, atidėkit tai į šalį."

"Tu pati pradėjai tą temą."

Haruhi nepaisė į mane dėmesio ir pasisuko link Asahinos-san, kuri atsargiai valgė su savo valgomosiomis lazdelėmis.

"Mikuru-čian, apie ką tu pagalvoji, kai yra paminima vasara?"

"Hm?"

Asahina-san užsidengė burną, sukramtė ir nurijo maisto, kurį be abejonės pasigamino pati, gabalėlį.

"Vasara......am......O-Bon festivalis?"

Išgirdusi tokį stebinančiai senamadišką atsakymą, Haruhi pradėjo nesiliaunamai mirksėti.

"'O-Bon festivalis'? Kas iš viso tai? Ar kažką nesupainiojai? Klausiu ne to. Koks pirmas dalykas, apie kurį pagalvoji, kai išgirsti žodį 'vasara'?"

Apie ką ji čia nusišneka?

Haruhi pareiškė tokiu tonu, lyg tai būtų savaime suprantama,

"Vasaros atostogos! A-tos-to-gos! Ar gali būti kažkas kita?"

Žinai, tavo mąstymas pernelyg tiesmukas.

"Taigi, o ką reiškia vasaros atostogos?"

Haruhi paklausė antrą klausimą ir žiūrėjo į laikrodį, imituodama jo tiksėjimą, "Tik tak, tik tak."

Tikriausiai jausdama jos spaudimą, Asahina-san vėl ėmė paklaikusiai galvoti.

"Em, tai, am...... jūra!"

"Arti! Beveik pataikei. Ir ką reiškia jūra?"

Kas čia po galais, spėliojimo žaidimas?

Asahina-san pakėlė galvą,

"Jūra, jūra...... a, marinuota žuvis?"

"Ne! Kol tu teisingai atspėsi, pati vasara praeis! Per vasaros atostogas mums reikia keliauti į išvyką – štai ką turėjau galvoje!"

Spoksojau į Koizumio veidą ir jaučiau, kad jis mane vis labiau ir labiau užknisa. Vadinasi, štai kas tas svarbusis pranešimas, apie kurį kalbėjom?

"Išvyką?"

Vangiai paklausiau, o Haruhi energingai atsakė,

"Jo, išvyką."

Galbūt mokykliniams klubams yra normalu rengti tokias išvykas, ar kad ir ką ten, bet ar mums taip pat dera tokią rengti? Juk ji mūsų nevers kopti gilyn į kalnus, kad ieškotume neatpažintų paslaptingų gyvūnų (UMA), kurie niekada nebūtų rasti, ar ne?

Paeiliui pasižiūrėjau į Asahiną-san, Koizumį ir Nagato, ir atitinkamai pamačiau priblokštą, besišypsantį ir neišraiškingą veidą. Tuomet paklausiau,

"Sakai išvyka, hm... Išvyka kam?"

"Komandai SOS."

"Turėjau galvoje, ką mes darysime?"

"Vyksim į išvyką."

Ką?

Vykti į išvyką vien tik dėl tos priežasties, kad vyktume į išvyką.

Ar čia ne tas pats, kaip sakyti "skausmingas galvos skausmas", "tragiška tragedija" arba "kepti keptą žuvį"?

"O koks skirtumas? Bet kokiu atveju, mūsų šios veiklos tikslai ir ketinimai yra visiškai tokie patys. Be to, tai aišku, kad galvos skausmas skausmingas, ar esat girdėję, kad kas nors mėgautųsi galvos skausmu?"

Nežinau, ar kažkas blogai su Haruhi gramatika, ar ji iš viso kalba kita tarme. Vis dėlto, tikroji problema glūdi pačioje išvykoje.

"Ir kur gi tu ketini vykti?"

"Į nuošalią salą, ir ji privalo būti kažkur vidury vandenyno."

Nepamenu, kad kada nors vasaros atsiskaitymui būčiau skaitęs "Dvejų metų atostogas". Ko ji po velnių prisiskaitė, jog prisigalvojo tokių idėjų?

"Aš jau sugalvojau keletą vietų."

Džiaugsmas tiesiog tviskėjo Haruhi veide.

"Man buvo baisiai sunku apsispręsti, ar keliauti į kalnus, ar prie vandenyno. Iš pradžių galvojau, kad labiau tiktų keliauti į kalnus, tačiau tapti izoliuotais nuo civilizacijos kalno papėdės trobelėje per pūgą įmanoma tik žiemą. Be to, tai pernelyg sudėtinga."

Žinai, gali mėginti keliauti į Grenlandiją... ne, klausimas – kodėl mes iš viso turėtume kažką tokio daryti?

"Tu nori keliauti į kalno papėdės trobelę vien tam, kad galėtum joje užstrigti?"

"Nu jo! Kitaip nebūtų įdomu. Bet kol kas pamirškim apie kalnus! Pataupysim juos žiemos išvykai. Šią vasarą mes keliausime prie vandenyno, ne, į nuošalią salą!"

Nebūk tokia apsėsta tų nuošalių salų. Taip pagalvojau, bet nesugalvojau jokios priežasties paprieštaravimui. Man vis tiek būtų beprasmiška jai priešintis, o kelionė prie vandenyno, turint galvoje dabartinį metų laiką, skamba labai maloniai; be to, toje toli nuo žemyno esančioje saloje turėtų būti paplūdimys, tiesa?

"Aišku, kad yra! Tiesa, Koizumi-kun?"

"Hmm, manau taip. Nors tai tik natūralus paplūdimys be jokių maisto prekystalių."

Paskubomis žvilgtelėjau į Koizumį, savo įtarumo kupinomis akimis. Ir kodėl gi tu jai padedi visa tai dėstant?

"Na, todėl......"

Koizumio paaiškinimas buvo pertrauktas Haruhi.

"Todėl, kad šįkart mūsų kelionės vietą parūpino ne kas kitas, o Koizumis-kun!"

Haruhi įkišo rankas į stalo stalčių ir iš jo išsiėmė spalvotą rankos raištį. Po to ji su flomasteriu ant jo užrašė "Vice vadas".

"Už šiuos pasiekimus, Koizumi-kun, tu privalai būti pagerbtas. Aš tave paaukštinu į Komandos SOS vice vadą!"

"Aš nepaprastai dėkingas už šią garbę."

Koizumis gracingai priėmė rankos raištį. Tada jis į mane žvilgtelėjo ir viena akim mirktelėjo. Galiu garantuoti, kad aš nei truputį nepavydžiu. Kas gi norėtų tokio skuduro?

"Tai viskas. Tai mūsų keturių dienų ir trejų naktų prabangioji kelionė! Visi būkim geros nuotaikos!"

Haruhi nutaisė išraišką, kuri tarytum sakė, kad pokalbis jau baigtas, o mes visi patenkinti šiuo jos sprendimu, ko, kaip žinoma, niekada nėra buvę.

"Palauk akimirką."

Aš žengiau į priekį ir prabilau, taip pat atstovaudamas Asahiną-san ir Nagato.

"Kur ta sala? Asmeninė? Kaip po galais tai suprast? Kodėl Koizumis mums visą tai parūpina?"

Koizumis, Haruhi pramintas paslaptinguoju persikėlusiu mokiniu, žinoma, nebuvo paprastas žmogus, o ta jo "Organizacija", kuriai jis priklausė, buvo dar labiau įtartina. Galbūt jie nori mus nugabent į kokią nors savo slaptą tyrimų laboratoriją ir bandyti padaryti Haruhi ir Nagato skrodimą?

"Aš turiu labai turtingą tolimą giminaitį."

Koizumis nekaltai nusišypsojo.

"Jis toks turtingas, jog gali sau nusipirkti negyvenamą salą ir joje pasistatyti dvarą. Iš tiesų, jis jau pasistatė. Prieš kelias dienas jis šventė įkurtuves, bet kadangi niekas negalėjo taip toli vien dėl to keliauti, jis nusprendė paieškoti norinčiųjų tarp giminaičių. Ir galiausiai tai pasiekė mane."

Vadinasi, paslaptinga sala? Pradėjau prisiminti seniai skaitytą "Robinzoną Kruzą".

"Ne, tai tik maža negyvenama sala. Artėja vasaros atostogos, ir jeigu Komanda SOS keliauja į išvyką, būtų smagiau, jei mes vyktume visi kartu. Dvaro savininkas taip pat mus mielai kviečia."

"Štai ir viskas!" sušuko Haruhi.

Jos veide pasirodė šypsena, kuri mums taip dažnai sukelia rūpesčių.

"Nuošali sala! Ir milžiniškas dvaras! Tai nepaprastai reta proga! Komandos SOS išvykai nėra ir negali būti geresnės vietos!"

"Ir kodėl gi?" paklausiau, "Ką nuošali nuošali sala su dvaru turi bendro su tavo mėgstamosiomis paslaptingų nutikimų paieškomis?"

Deja, Haruhi buvo jau paskendusi savo fantazijų pasaulėlyje.

"Nuošali sala vidury vandenyno! Ir dar dvaras! Koizumi-kun, tavo giminaitis nepaprastai supratingas! Hmm, manau, aš puikiai su juo sutarsiu."

Vieninteliai žmonės, kurie puikiai sutaria su Haruhi yra visiški keistuoliai. Tas dvaro savininkas tikriausiai labai jau keistas.

Nebuvau tikras, ar Nagato girdėjo, ką sakė Haruhi; dėl Asahinos-san, kuri liovėsi valgyti ir buvo nutaisiusi priblokštą išraišką veide, buvo paprasta.

"Nesijaudink Mikuru-čian. Ten galėsi valgyti marinuotos žuvies kiek tik norėsi! Ar aš neteisi?"

"Pabandysiu tai suorganizuoti." pasakė Koizumis.

"Štai kaip."

Haruhi iš komandos vadės stalo stalčiaus išsiėmė dar vieną spalvotą rankos raištį. Net neįsivaizduoju, kiek ji jų pasidarė.

"Pirmyn į nuošaliąją salą! Ten mūsų laukia begalė įdomių dalykų. Aš jau nusprendžiau, koks ten bus mano vaidmuo!"

Tai pasakiusi, su flomasteriu ėmė rašyti ant to rankos raiščio. Netrukus mano akys pamatė du nerangiai iškeverzotus žodžius: "Didingoji detektyvė".

"Norėčiau sužinoti, ką tu čia rezgi."

"Tikrai nieko."

Nemėgink to nekaltai neigti!

Būdama visiškai patenkinta savo pranešimu, Haruhi iš karto išsinešdino lauk, o Asahina-san ir Nagato taip pat išėjo namo. Pasilikę buvome tik aš ir Koizumis.

Koizumis nusibraukė plaukų sruogą ir pasakė,

"Tai tiesa. Net jei nebūčiau pasiūlęs, Suzumija-san vis tiek būtų susiradusi kur keliauti, ar ne tiesa? Vis dėlto, vasaros atostogos ganėtinai ilgos. Nejaugi labiau norėtum keliauti į kalnus ieškoti Cučinoko, nei vaikščioti po pajūrį?"

"Cučinoko...? ...Tiek to, neaiškink, kas tai toks. Bent jau tiek žinau."

"Prieš tris dienas aš sutikau Suzumiją-san knygyne priešais stotį. Pamačiau ją įtemptai žiūrinčią į Japonijos žemėlapį, tuo tarpu kitoje rankoje laikančią kažkokį paslaptingą žurnalą apie neatpažintus paslaptingus gyvūnus."

Išvyka ieškoti UMA, hm? Šiaip tai neskamba labai ypatingai, tačiau gąsdina tai, kad Haruhi iš tikrųjų tikėtųsi surasti kažką paslaptingą.

"Regis, Suzumija-san buvo rimtai pasiryžusi kažką sugauti. Manau, ji ketino pradėti nuo Hibos kalno. Tokiu atveju mums būtų smagiau, jeigu vyktume į paplūdimį pasideginti saulėje. Be to, aš jau turėjau kai ką galvoje."

Koks gi sutapimas, kad tu jau turėjai kai ką galvoje. Nors antra vertus, skirtumas tarp žiūrėjimo į paplūdimyje maudymosi kostiumėlius vilkinčias merginas ir kopimo į kalnus spiginant ryškiai saulės šviesai yra lyg tarp dangaus ir pragaro.

"Esminis veiksnys buvo tai, kad tai yra privati negyvenama sala, vadinamasis 'closed circle'."

Tai privalėjau pasitikslinti. Klausti to, ko nesupranti, yra teisingiausias dalykas.

"Kas tas 'closed circle'?"

Koizumyje sarkazmo nebuvo nei lašo. Nors tokia jo šypsena galėjo būti laikoma sarkastiška, man tai buvo veido išraiška, kurią aš puikiai pažinojau.

"Ar išvertus?" Koizumis nusišypsojo ir pasakė, "Manau, galima sakyti, kad 'Uždaroji Erdvė'."

Nežinau, kuo mano veido išraiška buvo Koizumiui juokinga, tačiau jis kikeno.

"Tik pajuokavau. 'Closed circle' – tai detektyvinis terminas. Jis reiškia padėtį, kurioje tampi izoliuotas nuo bet kokio išorinio kontakto."

Kalbėk suprantama kalba!

"Tai labiausiai detektyviniams romanams būdinga situacija. Pavyzdžiui, jeigu vyktume slidinėti prieš atšiaurią žiemą......"

Nu jo, Haruhi irgi kažką panašaus sakė.

"Pats vykimas prie snieguotųjų kalnų nėra niekuo blogas, tačiau kas, jei tuomet nutinka pati didžiausia kada nors užregistruota pūga?"

Prieš ten vykdamas pirmiau gali pasižiūrėti orų prognozę.

"Štai ir problema. Mes apsupti pūgos ir storo sniego sluoksnio, nėra jokių kelių, kaip ištrūkti iš trobelės, kurioje esame, ir taip pat jokių būdų, kad ateis kiti žmonės."

Tuomet ką nors sugalvok.

"Kadangi neįmanoma nieko padaryti – susidaro atsiskyrimas, 'uždaras ratas'. Tokiomis aplinkybėmis kažkas būtinai nutinka. Manau, pati dažniausia yra žmogžudystė. Ir štai scena paruošta! Įtariamasis ir visi kiti negali palikti trobelę, ir taip pat daugiau niekas kita negali patekti į vidų, jau nekalbant apie policiją. Būtų neįdomu, jei žudiką reikėtų nustatyti naudojant kažkokia moksline ekspertize."

Kaip visada, ką gi šitas žmogėnas iš viso bando pasakyti?

"A, atsiprašau dėl to. Trumpai tariant, Suzumija-san ketina per šią išvyką patekti į tokį paslaptingą nutikimą."

Tai dėl to ji užsimanė nuošalios salos?

"Taip, nuošalios salos. Dėl kažkokios priežasties tapti izoliuota saloje kažkur toli vandenyje ir susidurti su, pavyzdžiui, žmogžudyste – apie tai ji gali tik pasvajoti. Namas ant kalno viršūnės per pūgą ar nuošali sala per tropinį taifūną yra tobula aplinka 'uždarajam ratui', į kurį niekaip negali įsikišti policija. Nepriekaištinga scena nusikaltimo mįslei."

"Žinai, man kažkodėl nepatinka, kad tu taip keistai smagu."

Haruhi vasaros metu ir taip jau nesivaldo, neskatink jo dar labiau. Ir aš taip sakau visai ne iš pavydo, kad negavau vice vado rankos raiščio.

"Todėl, kad, iš tiesų, man taip pat patinka tokios scenos."

Visai nenorėjau su juo ginčytis, tačiau privalau pasakyti, kad man tai visai nepatinka.

Koizumis nepaisė dėmesio į tai, kas man patinka, ir toliau tęsė, tarytum skaitydamas tezę,

"Kaip pavyzdį paimkime tuos 'Didinguosius detektyvus'. Paprastai, per savo gyvenimą normalus žmogus retai susiduria su nepaaiškinamomis žmogžudystės bylomis."

"Nu, jo."

"Vis dėlto, kodėl tų detektyvinių romanų detektyvai susiduria su viena po kitos tokių paslaptingų bylų? Ar žinai kokia to priežastis?"

"Jei jie nesusidurtų, nebūtų apie ką rašyti."

"Būtent, tu visiškai teisus. Tokie dalykai nutinka išgalvotame romanų pasaulyje. Vis dėlto, mūsų atveju jie patenka į metafizikos lygmenį, tikėtinus reiškinius, kadangi Suzumija-san trokšta pasinerti į fantastikos pasaulį."

Kam tiek kvaršinti galvą, juk iš esmės dėl tos priežasties ji ir sukūrė Komandą SOS.

"Tam, kad susidurtum su tokiais nerealistiškais ir paslaptingais nutikimais, turi nukeliauti į tam tinkamą vietą. Taip todėl, kad tie romanų detektyvai taip atsiduria tuose nutikimuose. Kitaip tariant, pats privalai tapti tokio įvykio liudininku. Jei nori, kad prie tavęs priartėtų tokie nutikimai, turi turėti giminaitį, kuris yra talentingas detektyvas, turi pats būti policininkas, na, arba laukti, kol apie tave parašys romanų seriją."

Na, tai tiesa. Kiek žinau, Nagato mėgsta mokslinę fantastiką, tu – paslaptis ir detektyvus. Kalbant apie Haruhi, ji tikriausiai mėgsta ir vieną, ir kitą.

"Tam, kad pašalinis galėtų gauti detektyvo vaidmenį, jis turi netikėtai atsidurti tokiose aplinkybėse, kuriose būtina rasti tikslų sprendimą."

"Bet juk tokie netikėtumai savaime nenutinka."

Koizumis linktelėjo,

"Taip, tikrovėje viskas vyksta ne taip, kaip romanuose. Tikimybė, kad mūsų mokykloje nutiktų intriguojanti uždaro kambario žmogžudystė, yra nepaprastai maža. Štai todėl Suzumija-san galvoja apie vietą, kurioje daug palankesnės aplinkybės."

Man netikėtai į galvą šovė posakis "statyti vežimą priešais arklį".

"Tokia vieta ir yra mūsų išvykos nuošalioji sala. Dėl kažkokios priežasties visuomenės sąmonėje tokios vietos yra laikomos tobulomis žmogžudystės mįslei."

Ir kurgi yra tokia ta tavo visuomenė? Matyt, kokios nors mažos šalies.

"Paprastai kalbant, keisti nutikimai dažnai nutinka ten, kur pasirodo didingieji detektyvai. Ir tai ne koks sutapimas, o greičiau jau tai, kad tie detektyvai turi antgamtinę galią prie savęs pritraukti tokius paslaptingus nutikimus. Ne nutikimai pritraukia detektyvus, o labiau jau pats šių detektyvų buvimas sukuria tokius nutikimus."

Žiūrėjau į Koizumį tokiu žvilgsniu, lyg būčiau ką tik užmynęs ant jūrinio šliužo.

"Tu sveiko proto?"

"Aš visada stengiuosi būti pakankamai sveiko proto. Tai, kad kalbu apie didinguosius detektyvus ir 'uždaruosius ratus', dar nereiškia, kad aš tuo tikiu. Aš tiesiog bandau perteikti Suzumijos-san mąstymo būdą. Trumpai tariant, visas šios išvykos tikslas yra tai, kad ji nori tapti detektyve."

Ir kaipgi ji taps ta detektyve? Na, gal būtų ir įmanoma, jei ji parašytų ir surežisuotų visą tą reikalą, vienu metu vaidindama ir įtariamąją, ir detektyvę.

"Tai bent jau geriau, nei eiti į kalnus ieškoti Cučinoko ar Sniego žmogaus. Aš Suzumijai-san pasakiau tik tiek, kad aš pažįstu žmogų, kuris saloje yra pasistatęs dvarą ir kviečiasi į svečius. Žinoma, nesitikiu jokių žmogžudysčių."

Koizumio lengvabūdiška šypsenėlė ir dar tas jo gūžčiojimas pečiais mane rimtai sunervino.

"Aš tiesiog bandau Suzumijai-san suteikti šiek tiek pramogų. Kitaip, kas žino, kokių idėjų gali jai iš nuobodulio kilti? Tokiu atveju, mums būtų daug lengviau viskuo pasirūpinti, jei aplinka būtų paruošta iš anksto."

"Mums?"

"Tai niekuo nesusiję su 'Organizacija'. Nors dėl visa ko aš tai pranešiau. Nors aš ir esperas, aš vis tiek dar tik gimnazistas. Be to, nėra nieko blogo vykti į išvyką. Gimnazistams tai visai normalu. Juk išvyka su artimais draugais yra kai kas, ko turi su nekantrumu laukti?"

Viskas būtų gerai, jei Haruhi su nekantrumu lauktų dalyvavimo normalioje išvykoje. Aš nebūčiau prieštaravęs, jei būtų pasirinkusi normalias karštąsias versmes ar kokį netoli esantį paplūdimį, tačiau kodėl reikėjo pasirinkti nuošalią salą? Juk mes kalbam apie Haruhi – ji drauge su savim pasiims dar ir porą taifūnų.

......Ai, tiek to, kad ir kokia kvaištelėjusi ji bebūtų, ji ne tokia, kuri norėtų, kad kažkas būtų nužudytas, nes kitaip Šiaurės gimnazija jau būtų nusėta lavonų krūvomis. Man pasirodė, kad yra kitų dalykų, kuriuos svarbu apsvarstyti, todėl giliai susimąsčiau.

Keturios dienos ir trys naktys vasarą prie jūros. Baltas smėlis ir karšta saulė. Manau, galiu ištverti tokią vasarą, parodyk, ką gali, Ponia Saulute!

Ak, taip, geriau turėčiau protiškai pasiruošti užburiančiam maudymosi kostiumėlį vilkinčios Asahinos-san vaizdui.

To dvaro savininkas buvo nepaprastai dosnus, suteikdamas mums nemokamą nakvynę ir maitinimą. Mums tereikėjo susimokėti už kelionę keltu į salą pirmyn ir atgal.

Taigi, mes susirinkome uosto prieplaukoje ir laukėme lipimo į keltą.

Haruhi jau tiesiog nėrėsi iš kailio, negalėdama sulaukti, kada vyksim. Mums vos vakar vyko semestro pabaigos ceremonija, kitaip tariant, šiandien buvo pirmoji vasaros atostogų diena. Atrodo, kad Koizumio giminaičiai visai neprieštarauja, kad būtent mes nusprendėme atvykti, tačiau tai, kad atvykstame jau pačią pirmąją atostogų dieną, tiesiog tobulai atspindi nutrūktgalvišką Haruhi prigimtį. Aš troškau tik ramiai pasimėgauti vasaros atostogomis, neturėdamas regėti Haruhi savo akyse, na bet kur gi tau Suzumija Haruhi tai leis? Quod Erat Demonstrandum.

"Aš jau seniai kada plaukiau keltu."

Haruhi pastūmė savo akinius nuo saulės ant nosies galo ir nuo prieplaukos žiūrėjo į tolumoje esančią pilką jūrą. Stovint eilėje lipti į keltą, jūros vėjas plaikstė jos tamsius plaukus.

"Koks didžiulis laivas! Tiesiog neįtikėtina, kad toks didelis laivas gali plūduriuoti ant vandens!"

Asahina-san, abejomis rankomis laikydama savo krepšį, su nuostaba žiūrėjo į keltą. Vilkėdama baltą vientisą vasarišką suknelę, o ant galvos mūvėdama šiaudinę skrybėlę, ji atrodė labai mielai. Po smakru apsijuosti skrybėlės raišteliai jai puikiai tiko. Jos akys tviskėjo lyg vaiko, kuris būtų žiūrėjęs į keltą lyg į kokį nors archeologų iškastą senovinį nendrinį laivą. O ką gali žinoti, galbūt jos amžiuje laivai neplūduriuoja ant vandens.

"......"

Nagato kaip visada buvo tuščia išraiška, jai spoksant į ant laivo korpuso nupieštą laivininkystės kompanijos emblemą. Netikėta tai, kad Nagato šįsyk vilkėjo ne savo mokyklinę uniformą, o languotą berankovę suknelę. Nešdamasi geltonai žalią skėtį nuo saulės, ji kėlė silpnos mergaitės, kuri ką tik išėjo iš ligoninės, įspūdį. Man net kilo noras nusipirkti vienkartinį fotoaparatą ir ją nufotografuoti – tuomet turbūt galėčiau jos nuotraukas už nežmonišką kainą parduoti Tanigučiui.

"Oras tiesiog nuostabus. Galima net sakyti, kad tai tobulas oras plaukimui, nors mes šiandien plauksime antrąja klase." pasakė Koizumis.

"O tai mums kuo puikiausiai tinka."

Juk tos kajutės vis tiek nėra jau tokios didelės. Nors tai ir bus ilga kelionė, mums dar kokius dešimt metų per anksti asmeninėms kajutėms. Vis dėlto, juk tai tik paprasta mokyklinė išvyka.

Iš esmės, ši išvyka net nėra šviečiamoji ar kažkas panašaus. Vykimas į išvyką vien tik dėl pačio vykimo į išvyką tikrai negali būti laikomas prasmingu. Paprastai tokios išvykos veiklą lydi ir tą klubą remiantis mokytojas. Komandai SOS tokio nėra. Vis dėlto, mokykla mūsų vis dar nepripažino kaip oficialaus klubo. Netgi būtų netikėta, jeigu mokytojas būtų vykęs drauge. Ir nepaisant to, kad Šiaurės gimnazijoje draugijos, kurios neturi remiančio mokytojo, yra nepripažįstamos, nuojauta man sako, kad net jei toks būtų buvęs, Haruhi garantuotai jį laikytų niekam nereikalingu. Nes kitaip ji jau seniai būtų ką nors pagrobusi taip, kaip ji pagrobė mus.

Man plačiai bežiovaujant, prie manęs iš šono lėtai priėjo Asahina-san. Jos apvalios akys buvo pasidariusios dar apvalesnėmis.

"Kaipgi toks didžiulis laivas gali plūduriuoti vandenyje?"

Kaip jis plūduriuoja? Na, ar ne dėl plūdrumo ar dar ten kažko? Ar Asahinos-san amžiuje nėra mokoma fizikos?

"Štai kaip... Plūdrumo... Tu teisus. Aišku. Štai ką reiškia posakis 'švyturio apačia yra tamsi'."

Nežinojau, ką ji čia suprato, tačiau priešais mane stovėjusi Asahina-san linkčiojo galva, būdama išraiškos lyg Archimedas, kuris ką tik iššoko iš vonios, šaukdamas "Eureka!".

Gerai, pabandysiu paklausti... Paprastas klausimas neturėtų pakenkti.

"Ehem... Asahina-san, ar laivai ateityje juda naudojant kažkokias tai pažangias technologijas?"

"Am... Ar manai, kad galėčiau tau pasakyti?"

Jai taip atsakius, papurčiau galvą. Ne, tikrai nemanau. Tuomet pabandžiau antrą kartą.

"Na, tuomet turėtų būti jūra?"

Asahina-san, šiek tiek pasitaisiusi savo skrybėlę, palenkė galvą.

"A, taip, jūra yra."

"Malonu tai girdėti."

Nežinau iš artimos ar tolimos ateities ji atkeliavo, tačiau gera girdėti, kad žemė ateityje nepavirs į dykumą. Tai yra, jeigu ji bus bent jau švaresnė nei yra dabar.

Norėjau gauti daugiau naudingos informacijos iš šios keliautojos laiku, tačiau,

"Kjonai! Mikuru-čian! Ko judu ten kuičiatės? Jau laikas!"

Garsiai sušuko Haruhi, kad laikas lipti į keltą.

Apie tai kalbant, į šiandienos susirinkimą aš vėlavau. Kai ryte jau buvau pasiruošęs eiti, pastebėjau, kad mano krepšys buvo per sunkus, todėl vėl jį atitraukiau ir žvilgtelėjau vidun. Mano nuostabai, viduje vietoj savo drabužių ir vonios reikmenų, radau savo seserį. Vakar man netyčiomis prasitarus, kad aš su Haruhi ir kitais vykstu į išvyką, ji ėmė beperstojo šaukti, "Aš irgi noriu varyt!". Dėl to turėjau pragaišti beveik dvi valandas, bandydamas ją nuraminti. Vis dėlto, net nepagalvojau, kad ji galėtų imtis kontrabandos plano. Iškračiau savo seserį iš krepšio ir pradėjau ją tardyti dėl jo turinio paslėpimo vietos. Beviltiškai iššvaisčiau laiką, bandydamas su ją gero policininko – blogo policininko praktiką, tačiau mano sesuo pasirinko savo juridinę teisę tylėti. "Iš manęs dovanų negausi!". Tačiau nepaisant to, visi mano pinigai greitai buvo paversti vaišėmis Komandai SOS kelto kavinėje.

Susirinkus antros klasės kajutės kampe, Komandos SOS nariai, mėgaudamiesi už mano pinigus nupirktais pietumis, pradėjo šnekučiuotis. Nors iš esmės, visą laiką kalbėjo vien tik Haruhi ir Koizumis.

"Kiek dar truks, kol ten atvyksime?"

"Sprendžiant iš šio kelto greičio, sakyčiau - maždaug šešias valandas. Pagal planus, jie turėtų mūsų laukti uoste. Tuomet iš ten jų kateriu plauksime dar maždaug pusvalandį, kol pasieksime salą ir joje esantį dvarą. Iš tikrųjų, aš pats anksčiau ten nesu buvęs, todėl tiksliai nežinau, kaip ten viskas yra."

"Tai garantuotai turi būti nepaprastas dvaras. Ar žinai projektuotojo pavardę?"

Paklausė Haruhi drebančiu balsu, tarytum iš kažkokio nors teatro spektaklio.

"Daug smulkmenų neklausiau, tačiau pamenu, kad jis sakė, jog buvo pasamdęs garsų architektą."

"Tiesiog nerealu! Negaliu sulaukti!"

"Tikiuosi, kad tavo lūkesčiai išsipildys, tačiau pats nesu visiškai dėl to tikras, nes nesu anksčiau jo matęs. Vis dėlto, namas, kurį pasistatė negyvenamos salos savininkas, turėtų savaime būti kažkuo unikalus. Tuomet būtų puiku, tiesa?"

Pasakė Koizumis, nors aš to tikrai nelaukiau. Jei statytum namą pagal Haruhi norus, tuomet jį galėtų suprojektuoti nebent Antonijus Gaudis, tris paras beperstojo gėręs kaip nevisprotis. Nemanau, kad norėčiau apsistoti tokiame nuostabiame namiūkštyje, man tiks ir paprastas viešbutis. Grynai japoniško stiliaus – toks, kur pusryčiams gauni keptų jūros kopūstų ir žalių kiaušinių, labai ačiū. O jei dar paaiškės, kad tas dvaras lyg kažkokia tai paveldėta pilis, Haruhi tiek pakvaištų, kad pati taptų žudike ir surengtų keletą paslaptingų žmogžudysčių, apie kurias vėliau sklistų gandai.

"Sala! Dvaras! Komandos SOS išvykai net negali būti nieko geriau! Jei taip ir toliau, šios vasaros atostogos bus tiesiog nepakartojamos!"

Kol Haruhi iš laimės darėsi vis labiau gyvybinga, likusieji komandos nariai galėjo tik tylėdami ją stebėti.

Kadangi be siūbavimo drauge su bangomis ant laivo denio nebuvo ką daugiau veikti, mes sutikome su Koizumio pasiūlymu ir nuėjome kurį laiką kortomis pažaisti "Raganą". Koizumis, kuris pralaiminėjo nuo pradžių iki pabaigos, turėjo mums penkiems nupirkti sulčių. Pasiėmiau sultis ir tyliai gėriau.

Mane tiesiog negali apleisti bloga nuojauta dėl tos mūsų laukiančios nuošalios salos. Atrodo, Asahina-san taip pat panašiai jaučiasi.

Išgėrusi savo sultis dviem gurkšniais, Haruhi pasakė,

"Mikuru-čian, prastai atrodai, tau jūros liga?"

"Ne......tai...... taip, galbūt."

"Ne, taip negalima! Eik įkvėpk gryno oro, pavaikščiok po laivo denį ir tau akimirksniu praeis. Nagi, eime!"

Ji pačiupo Asahinos-san ranką ir nusišypsojo.

"Nesijaudink, aš tavęs į jūrą neįstumsiu. Hmm...... nors tai visai nebloga mintis. Staigus keleivės pradingimas......"

"Kjaaa!"

Haruhi paplekšnojo per sustingusius Asahinos-san pečius.

"Tik juokauju! Taip būtų visai neįdomu. Kam gi reikia tokių kraštutinumų? Būtų daug įdomiau, jei laivas susidurtų su ledkalniu arba būtų užpultas milžiniško aštuonkojo!"

Reiktų eiti pasižiūrėti, kur yra gelbėjimosi valtys. Žinoma, nemanau, kad šalia Japonijos vandenų vidury vasaros galėtų pasirodyti ledkalnis, tačiau staigus nežinomos jūrinės pabaisos pasirodymas net labai tikėtinas. Nežinau, kaip jis perskaitė mano mintis, tačiau į žvilgsnį, kuris sakė "jeigu užpuls pabaisa, mes tavim pasikliaunam!", Koizumis atsakė nusišypsodamas, kol tuo metu Nagato tiesiog spoksojo į sieną.

Haruhi toliau sau nepaliaujamai tauškė.

"Esu tikra, kad saloje kažkas būtinai nutiks! Koizumi-kun, juk taip ir bus?"

"Sunku pasakyti, kas mūsų laukia."

Diplomatiškai atsakė Koizumis.

"Tačiau aš taip pat tikiuosi malonios kelionės."

Koizumis atskleidė savo mįslingą šypseną. Nors tai buvo jo įprasta išraiška, aš įtemptai spoksojau į klastingąjį esperą, bandydamas perprasti, kas slėpėsi po ta jo šypsenos kauke, tačiau greitai pasidaviau. Šio žmogėno šypsena lyg tuščia Nagato išraiška – iš jos nieko neįmanoma suprasti. Tai jau tikrai, jam taip pat derėtų rodyti daugiau emocijų. Na, žinoma, ne taip įžūliai kaip Haruhi.

Niūniuodama savo pačios sukurtą dainą, Haruhi ištempė Asahiną-san lauk. Tas jos išsigandęs žvalgymasis į šonus aiškiai reiškė, kad ji tikėjosi, jog aš eisiu drauge; galbūt aš tuomet tik per daug galvojau, tačiau nenorėjau sugadinti Haruhi nuotaikos, todėl leidau joms nueiti.

Kad ir kiek kartų Haruhi ketina išmesti Asahiną-san už borto, akimirką iki to ji privalės ją išgelbėti. Melžiausi, kad taip ir būtų, nukreipęs žvilgsnį į lubas, o po to pasidėjau savo krepšį po galva ir atsiguliau. Juk vis dar ankstyvas rytas, galiu dar šiek tiek pamiegoti.

Sapnavau, kad dariau kažką nerealaus, tačiau man nespėjus to išsaugoti atmintyje, buvau pažadintas įsakmių Haruhi šūksnių.

"Kiek tu dar žadi miegot, durniau? Staigiai kelies! Ar tu iš viso rimtai nusiteikęs šiai išvykai? Jei jau laive taip išsidirbinėji, ko vėliau iš tavęs tikėtis?"

Regis, kad kol miegojau, keltas beveik pasiekė persėdimo vietą. Jaučiausi lyg ką tik būčiau padaręs nepataisomą klaidą.

"Pirmieji žingsniai patys svarbiausi! Tau trūksta užsidegimo, kad galėtum linksmintis. Tik pažiūrėk į visus kitus. Lūkesčiai šiai išvykai tiesiog matosi jų spindinčiose akyse!"

Haruhi pirštu parodė į savo tris parankinius, nuolankiai stovinčius su savo krepšiais rankose ir pasiruošusius lipti į krantą.

Vienas iš jų, kuris nuolatos šypsosi, pasakė,

"Na, na, Suzumija-san. Jis tiesiog kaupė jėgas prieš išvyką. Gali būti, kad jis kaip tik mąstė, kaip mus toliau pralinksminti!"

Klausydamasis to visai nereikalingo Koizumio paaiškinimo, pasižiūrėjau į robotišką Nagato veidą ir Asahinos-san į mažo šunyčio panašias akutes, bandydamas surasti to vadinamojo spindesio jų akyse.

"Ar jau atplaukėm?" sumurmėjau.

Per ilgą kelionę keltu su kitais Komandos SOS nariais... Ne, palikim kitus nuošalyje. Aš pasidaviau savo troškimams ir nulūžau ilgam laikui. Dėl to pražiopsojau puikią progą praleisti laiką su Asahina-san šioje elegantiškai atrodančioje kajutėje.

Nu bliamba, kaip tai gniuždo. Kaip aš galiu sau leisti taip švaistyti savo vasaros atostogas? Iki šiol vieninteliai mano prisiminimai iš šių atostogų buvo "Raganos" žaidimas. Ar neturėčiau kelte daryti ko nors įdomesnio? Pavyzdžiui, dalintis su kitais savo mintimis, denyje švelniai pučiant jūros vėjui.

Man kilo noras savo praeities "aš" gerai spirti į krūtinę už buvimą tokiu apsimiegojusiu.

Štai kaip, miegodamas atradau naujus savikritikos horizontus.

Trakšt!

Mano akis apakino ryškus šviesos blyksnis.

Pasukęs savo žvilgsnį link to garso, pamačiau Asahiną-san, kuri savo rankose laikė fotoaparatą. Jos angeliškame veide buvo žavinga šypsena.

"Chi, chi! Aš tave nufotografavau pabundant."

Jos išraiška buvo lyg pradinukės, kuri ką tik iškrėtė išdaigą.

"Aš taip pat tave nufotografavau ir miegant. Tu tikriausiai kietai miegojai."

Staiga pasijaučiau atgijęs. Kodėl Asahina-san mane paslapčiomis fotografavo? Nejaugi ji šitaip norėjo mano nuotraukos? Galbūt ji ketina ją įrėminti mieluose rėmeliuose ir pasidėti priešais pagalvę, kad kasnakt galėtų sakyti "labanakt"? Taip, visai nebloga mintis.

Visgi, jei tau reikėjo mano nuotraukos, aš būčiau tau su džiaugsmu papozavęs. Visai neprieštaraučiau tau padovanoti net visą savo nuotraukų albumą, jei tik nebūčiau jo kažkur namuose nukišęs.

Vis dėlto, kai jau ketinau pareikšti šį savo pasiūlymą, Asahina-san fotoaparatą atidavė Haruhi.

"Kjonai, ko čia vaipais? Baik, kol visai nepradėjai atrodyt kaip nevisprotis."

Haruhi įsidėjo fotoaparatą į krepšį, atrodydama tarytum būtų padariusi sensacingų nusikaltimo vietos nuotraukų ir galvotų, kuriam gi laikraščiui būtų jas pelningiau parduoti.

"Aš kuriam laikui Mikuru-čian paskyriau būti Komandos SOS fotografe. Šios nuotraukos ne šiaip dėl pramogos, tai svarbi dokumentinė medžiaga, kuri bus Komandos SOS palikimas ateities kartoms. Ši mergiūkštė norėjo tiesiog prifotografuoti beverčių nuotraukų, todėl nuo šiol ji turės klausyti mano nurodymų."

Tuomet kokią gi vertę turi mano apsimiegojusio veido dokumentinė medžiaga?

"Kadangi tu visai neturi nusiteikimo išvykai, aš visur paskleisiu šitas nuotraukas, kuriose tu miegi kaip mulkis, kad tau būtų pamoka ateičiai. Aišku? Kaip iš viso pavaldinys gali sau ramiai snausti, kai vadė ant kojų? Tai tiesiogiai prieštarauja komandos moralei, disciplinai ir vidiniams nuostatams!"

Haruhi į mane spoksojo tokia išraiška, jog man buvo neaišku, ar ji šypsojosi, ar buvo susiraukusi. Žinojau, kad beprasmiška jos klausti, kada ji sukūrė tokias taisykles, nes jos vis tiek nebus užrašytos. Geriau jau plauksiu pasroviui.

"Gerai jau. Tu bandai pasakyti, kad mums neleidžiama eiti miegoti anksčiau nei tu, nebent norime, jog mūsų veidai būtų apipaišyti? Tokiu atveju, ar tai reiškia, kad jeigu eisiu miegoti po tavęs, galėsiu ant tavo veido nupiešti ūsus?"

"Ką tu čia šneki? Nejaugi tu tikrai ketini imtis tokių vaikiškų poelgių? Tavo žiniai, aš miegu labai budriai. Net miegodama galiu kaip reikiant pamokyti. Be to, bandydamas vadei daryti tokias nesąmones rizikuotum gauti mirties bausmę."

Žinai, Haruhi, šiais laikais išsivysčiusių šalių, kuriuose vis dar būtų taikomos mirties bausmės, yra mažuma. Ką šiuo atžvilgiu manai?

"Kodėl gi aš turėčiau vertinti kitų šalių baudžiamąją teisę? Jų problemos, patys tegul ir galvoja. Dabar svarbios ne kažkokios užsienio šalys, o sala, į kurią vykstame!"

Tempdamas savo krepšį meldžiausi, kad nieko nenutiktų.

Laivas pradėjo šiek tiek siūbuoti, turbūt jis jau ruošiasi švartuotis. Kiti keleiviai grupėmis po du ir tris jau ėjo link išėjimo.

"Paslaptinga sala, hm......?"

Kažin kas mūsų laukia? Bent jau tikiuosi, kad tai bus ne kažkokia sala, kuri netikėtai pasirodo iš jūros arba staiga pradeda plaukti.

"Nesijaudink."

Koizumis linktelėjo, tarytum būtų ką tik perskaitęs mano mintis.

"Tai tiesiog paprasta nuošali sala. Ten nėra jokių pabaisų ar išprotėjusių mokslininkų, galiu tai garantuoti."

Šito žmogėno garantijos man nieko nereiškia. Tylėdamas abejojančiai pasižiūrėjau į išblyškusį Nagato veidą.

"......."

Nagato taip pat tylėdama man atsakė. Jei pabaisos vis dėlto pasirodys, ji turbūt padės mums juos nugalėti. Pasikliaunu tavimi, ateive.

Laivas vėl staigiai susiūbavo.

"Kjaa!"

Net nesumirksėjusi, Nagato sugavo Asahiną-san, kuri netekusi pusiausvyros vos nepargriuvo.

Uoste mus pasitiko liokajus ir tarnaitė.

"Sveikas, Arakavai-san, seniai nesimatėme."

Garsiai pasakė Koizumis, pakėlęs ranką juos pasveikinti.

"Ir taip pat Mori-san. Dėkoju, kad pasivarginote atvykti mūsų pasitikti."

Tuomet Koizumis pasisuko ir pasižiūrėjo į mus, sustingusius iš nuostabos, o po to kvailai gūžtelėjo pečiais, tarytum teatro aktorius, bandydamas savo keturis kartus platesne nei įprastai šypsena sužavėti publiką.

"Leiskite man juos pristatyti. Naujojo dvaro liokajus ir tarnaitė – Arakavas-san ir Mori-san, kurie bus atsakingi už rūpinimąsi mumis. Na, taip, jūs tai tikriausiai jau supratote iš jų aprangos."

Aišku, kad lengva suprasti. Pasižiūrėjau į šiuose du veikėjus, kurie dar kartą mums mandagiai nusilenkė. Atrodė, jog drauge su jų nusilenkimu pasigirdo plojimai.

"Tikiuosi, kad kelionė jums neprailgo. Aš liokajus Arakavas."

Senyvas smokingą vilkintis džentelmenas su žilais plaukais, ūsais ir antakiais mus pasveikino ir dar kartą nusilenkė.

"Aš tarnaitė, Mori Sonou. Malonu su jumis susipažinti."

Šalia jo stovėjusi mergina taip pat nusilenkė tokiu pačiu kampu, o po to jie abu vienu metu vėl pakėlė galvas. Kažkaip nenoromis verčia svarstyti, ar jie to iš anksto daug kartų nesurepetavo.

Akivaizdu, kad Arakavas-san buvo pagyvenęs, tačiau buvo sunku nusakyti jo tikslų amžių, tuo tarpu Mori-san atrodė labai jauna. Ji atrodė maždaug mūsų amžiaus, nors galbūt ji buvo su makiažu, kurias ją pajaunino? O gal ji tiesiog gimė su tokia jaunatviška išvaizda?

"Liokajus ir tarnaitė?"

Iš netikėtumo sumurmėjo Haruhi, nors aš taip jaučiausi. Net nežinojau, kad Japonijoje egzistavo tokios profesijos. Visada maniau, kad jos jau seniai tapo senovinėmis fosilijomis, išlikdamos tik kaip teoriškomis sąvokomis.

`Visgi, už Koizumio du grakščiai stovėję asmenys iš tikrųjų atrodė kaip liokajus ir tarnaitė. Ir tai jiems šitaip tiko, jog vos išgirdęs jų prisistatymą galėjai pagalvoti: "Vadinasi, jūs liokajus ir tarnaitė? O taip, be abejonės." Ypač tarnaitė, Mori-san, jei neklystu. Ak, kaip gi bežiūrėtum, ji tikrai buvo tarnaitė. Ir viskas tik dėl jos aprangos. Po daugelio mėnesių patirties, kasdien stebint Asahiną-san, vilkinčią savo tarnaitės kostiumą, aš galiu tai tiesiog garantuoti. Be to, Arakavas-san ir Mori-san taip apsirengė ne tam, kad pradžiugintų Haruhi, o aiškiai dėl savo profesijų.

"O......"

Asahina-san nusiminusiai atsiduso ir paprasčiausiai iš nuostabos į juos spoksojo – nors tiksliau, ji spoksojo būtent į Mori-san. Ji buvo 50% nustebusi ir 30% sutrikusi. Kas gi tie likusieji 20%? Manau, ji truputį pavydi. Po to, kai Haruhi privertė ją kasdien vilkėti visus tuos kostiumus, jai turbūt pačiai nepastebėjus pradėjo patikti būti tarnaite.

Tuo metu Nagato išraiška nepasikeitė, tačiau jos juodos tarytum paleolito laikų strėlių antgaliai akys toliau vėrė šiuos du atkastų profesijų atstovus.

"Taigi......" kreipėsi į mus Arakavas-san savo skambiu operos tenoro balsu.

"Kateris paruoštas mus nugabenti į mūsų šeimininko namus. Kelionė turėtų užtrukti maždaug pusvalandį. Apgailestauju už nepatogumus, kuriuos sukelia salos atokumas."

Jis su Mori-san dar kartą mums nusilenkė. Kažkodėl man pradėjo visur niežėti. Labai norėjau jiems pasakyti, kad mes ne kokios nors garsenybės ar VIP svečiai, ir todėl jiems tikrai nereikia elgtis taip mandagiai. Gal Koizumis koks milijardieriaus sūnus? Aš maniau, kad jis tik esperas, kuris kažkur ir kažkada gali pasinaudoti savo galiomis. Galbūt kiekvieną kartą, kai jis grįžta namo, į jį kreipiamasi "Jaunasis ponaiti"?

"O aš visai neprieštarauju!"

Džiugiu balsu sušuko Haruhi, išblaškydama visus klaustukus, kurie sukosi mano galvoje. Pasisukęs, Haruhi veide pamačiau tokią šypseną lyg kokios nors režisierės, kurios mėgėjiškam filmui kažkoks tai prietranka suteikė milžinišką finansavimą. Ech......

"Man taip ir geriau, nuošali sala! Visai neprieštaraučiau, jei tai užtruktų keletą valandų, jau nekalbant apie vos pusvalandį! Nuošali sala vidurį vandenyno yra būtent tai, kur aš noriu keliauti. Kjonai, Mikuru-čian, nagi, judu turėtumėt labiau džiaugtis! Ten yra sala, dvaras ir dar priedo keistas liokajus ir tarnaitė! Turbūt visoj Japonijoj yra vos dvi tokios salos!"

Nėra nei dviejų.

"Oi...! T...tai nuostabu......N...Negaliu sulaukti!"

Nepaisant į Asahiną-san, kuri Haruhi buvo priversta apsimesti džiūgaujančia, tiesiai į akis kažką pavadinti "keistu" yra tiesiog įžūlumo viršūnė. Visgi, tie du paprasčiausiai nusišypsojo. Gal jie iš tikrųjų kažkaip keisti?

Vis dėlto, keista buvo visa ši išvyka. O kalbant apie keistumą, Komanda SOS šitaip visus lenkia, kad geriau jau mums išvengti to kelio, kuris sukeltų Haruhi ekstazę.

Pasižiūrėjau į Koizumį, kuris su liokajumi Arakavu-san apie kažką kalbėjosi, tuo tarpu Mori-san tyliai stovėjo sunėrusi rankas ir žiūrėjo į jūros horizontą. Jūra atrodė rami, o danguje nesimatė nei debesėlio. Vargu, ar buvo galima laukti taifūno.

Ar mes dar galėsim sveiki sugrįžti į žemyninę Japoniją?

Ramus neišraiškingas Nagato veidas visąlaik atrodė toks patikimas. O aš jaučiausi toks bevertis.

Arakavas-san ir Mori-san mus nusivedė į mažą prieplauką, buvusią netoli uosto. Aš iš pradžių tikėjausi pamatyti kokį nors mažą motorlaivį, tačiau priešais mus pasirodė švelniai ir idiliškai ant bangų siūbuojantis kruizinis kateris, tarytum nusileidęs iš tų Viduržemio jūros nuotraukų. Kateris atrodė toks prašmatnus, jog net nedrįsau klausti, kiek jis kainavo. Man staiga kilo noras plaukti tuo laivu pažvejoti.

Dėl mano išsiblaškymo, kai pamačiau, kad Koizumis palydi Asahiną-san, kuri buvo priblokšta katerio vaizdo, ir Nagato, kuri tiesiog abejingai į jį žiūrėjo, jau neminint Haruhi, kuri išsyk įšoko vidun, mane apėmė didelis gailėjimosi jausmas, kad laikas prabėgo ir niekad nebesugrįš. Tai turėjo būti mano darbas!

Mes buvome nuvesti į kajutę ir mums nespėjus atsistebėti, kad laivas gali turėti vakarietiško stiliaus virtuvę, kateris pradėjo palikti uostą. Matyt, šiais laikais visi liokajai turi katerio vairavimo teises, nes Arakavas-san buvo tas, kuris jį vairavo.

Mori-san sėdėjo priešais mane su švelnia šypsena veide, tarytum būtų buvusi laivo puošmena. Jos tarnaitės kostiumas atrodė baisiai rizikingai, tiesiog kvapą gniaužė. Palyginus su Asahinos-san tarnaitės kostiumu, kurį Haruhi privertė jai kasdien vilkėti klubo kambaryje, šis atrodė kiek labiau aptemptas. Vis dėlto, aš nežinau tarnaičių profesijos suptilybių, todėl, deja, nesu labai dėl to užtikrintas.

Aš nebuvau vienintelis, kuris jautėsi nejaukiai. Asahina-san jautėsi lygiai taip pat. Ji jau kurį laiką net nemirksėdama spoksojo į tą tarnaitės kostiumą ir atrodė labai sunerimusi. Galbūt ji bandė įgauti patirties iš tikros tarnaitės, o po to tai praktiškai pritaikyti klubo kambaryje? Ji tokia rimta dėl pačių neįprasčiausių dalykų...

Nagato sėdėjo žiūrėdama į priekį ir visai nejudėjo. Koizumis buvo su nerūpestinga išraiška ir kaip visada šypsojosi.

"Puikus kateris, tiesa? Ar nebūtų puiki mintis vykti juo kur nors pažvejoti?"

Pasiūlė jis, nors neaišku konkrečiai kam.

Na, o kalbant apie Haruhi......

"Ei, ar žinot kaip tas dvaras pavadintas?"

"Nesu tikras ar suprantu, ką bandote pasakyti."

"'Juodosios Mirties Namas', 'Lira Rūmai', 'Kokecu Pilis' – jis turi turėti kokį nors panašų pavadinimą, tiesa?"

"Ne, nieko panašaus."

"Ar yra kokių nors bauginančių istorijų apie tai, kad dvaras turi daugybę spąstų, arba tai, kad architektas buvo paslaptingai nužudytas, arba tai, kad pernakvojus kambaryje, mirsi?"

"Apie nieką panašaus nesu girdėjęs."

"Tada, ar yra istorijų apie tai, kad dvaro savininkas nuolatos mūvi kaukę, arba tai, kad jis turi tris pamišusias seseris, kurios staiga pradingo be pėdsako?"

"Ne", liokajus padarė pauzę, o po to pridūrė, "Šiuo metu to dar nėra nutikę."

"Tuomet, tai reiškia, kad yra didelė tikimybė, kad tai gali kada nors nutikti?"

"Galbūt taip ir yra."

Tas liokajus gal bando jai įsiteikti?

Štai tokį pokalbį turėjo Haruhi su Arakavu-san, jai įsiropštus pas jį kabiną, po to kai kateris paliko prieplauką. Sprendžiant iš pokalbio nuotrupų, kurios pasiekė mano ausis pro bangų ir variklio sukeliamą triukšmą, panašu, kad su šioje saloje esančiu dvaru yra siejami begaliniai lūkesčiai. Apie tai kalbant, kam jai iš viso reikia tokių keistų vietų, kaip ta toli nuo žemyno esanti, Dievo pamiršta sala? Nepakanka jai tiesiog iki soties pasiplaukiot, kur nors pasitrainiot, atsipalaiduoti su draugais ir galiausiai patenkintai grįžti namo? Bent jau aš to tikėjausi.

Nors matyt tam jau per vėlu.

Nebūčiau pagalvojęs, kad čia bus liokajus ir tarnaitė. Tai labiau netikėta, nei viešajam baseine būti užpultam ryklio. Todėl turbūt nenustebsiu, jei to dvaro savininkas iš tikrųjų nešioja kaukę ar turi kitų keistai atrodančių svečių. Kažin kokių dar staigmenų Koizumis yra mums paruošęs?

"A! Matau! Ar ten tas dvaras?"

"Taip, ten vila."

Džiūgaujantis Haruhi klykavimas nugaudė lyg griaustinis, kiaurai perverdamas mano širdį.

Iš lauko vila atrodė ganėtinai įprastai.

Saulė lėtai krypo link vakarų, tačiau ligi vakaro vis dar buvo laiko. Vila buvo apgaubta besileidžiančios saulės spindulių ir atrodė tarytum pati spindėtų didybe. Kaip bebūtų, aš niekada nemaniau, kad kada nors atsidursiu tokioje vietoje.

Ant stataus šlaito esantis pastatas atrodė būtent lyg kažkas, ką turtingasis pasistatytų kaip poilsiavietę vasarai. Jo architektūra nebuvo niekuo įtartina. Jis neatrodė kaip kažkokia viduramžių Europos pilis, aplink kurios plytų sienas būtų apaugę spygliuoti vijokliai, prie jo nebuvo jokių keistai ištįsusių bokštų, jau nekalbant apie nindzių spąstus ar besivaidenančius vaiduoklius.

Kaip ir reikėjo tikėtis, atšiauriai spoksodama į vilą (arba jos žodžiais, "dvarą") Haruhi nutaisė miną, tarytum vietoj keptos jautienos ji ką tik būtų atsikandusi svogūno.

"Hm, aš tikrai ne to tikėjausi. Išvaizda yra svarbus faktorius, nejaugi jį statęs architektas visai neturėjo jokio ankstesnio pavyzdžio?"

Stovėdamas šalia Haruhi, mėgavausi besiartinančios salos vaizdu. Be to, jos čia buvau tiesiog jėga atitemptas.

"Kjonai, ką tu manai? Tai nuošali sala, tačiau pastatas atrodo toks paprastas. Juk apmaudu, tiesa?"

Ką aš manau? O tai, kad tokiose tolybėse iš viso nereikėjo statyti tos vilos. Tam, kad nusigautumei iki artimiausios parduotuvės ir sugrįžtum atgal, reikia daugiau nei valandą plaukti asmeniniu kateriu. Ką gi valgytum, jei išalktum vidurį nakties? Neatrodo, kad ten irgi būtų kokių nors gėrimų automatų.

"Aš kalbu apie atmosferą! Aš visąlaik maniau, kad tai bus vienas tų paslaptingų dvarų, tačiau, kaip matyti, čia tiesiog paprasčiausia atostogų poilsiavietė! Mes čia atvykom ne tam, kad pasilinksmintumėm turtingo pažįstamo namuose."

Nubraukiau į šalį vėjo atpūstus Haruhi plaukus, kurie kuteno man veidą.

"Tokia ir yra išvyka. Ko gi tu tikėjais? Imituoti nuotykių romanus? O gal išsilaipinti negyvenamoj saloj?"

"Hmm, visai nebloga mintis. Įtrauksiu salos tyrinėjimą į mūsų planus. Ką gali žinoti, galbūt atrasime kokią nors naują gyvūnų rūšį."

O varge, aš tik dar labiau padidinau spindesį Haruhi akyse. Ak, Sala, maldauju Jūsų, nesugalvokite kokios nors nesąmonės.

Kol aš mintyse meldžiausi žaliai vegetuojančiai salai......

"Šio regiono salos, regis, yra susidariusios dėl senovinio vulkaninio aktyvumo."

Lėtai priėjęs, pareiškė Koizumis.

"Be naujų gyvūnų rūšių, mes galbūt net užtiksime senovinių molio dirbinių. Jie buvo palikti aplinkinėse salose turėjusių apsistoti senovės japonų jūrininkų. Skamba romantiškai, tiesa?"

Nematau nieko bendro tarp senovinių dirbinių ir naujai pastatytos vilos, bet manęs kategoriškai nedomina Cučinoko paieškos ar lobių medžioklės. Kodėl mums neišsiskyrus? Haruhi ir Koizumis gali sau eiti tyrinėti salą, tuo tarpu aš liksiu su Asahina-san ir Nagato ir vaikštinėsiu po paplūdimį. Kokia nuostabi mintis.

"Hm? Ten kažkas yra!"

Haruhi parodė į naujai pastatytą prieplauką. Atrodė, kad ji pastatyta būtent šiam kateriui, kadangi kitų laivų niekur nesimatė. Ant prieplaukos krašto stovėjo žmogus ir mums mojavo. Regis, ten vyras.

Haruhi instinktyviai pamojavo atgal.

"Koizumi, ar ten dvaro savininkas? Atrodo labai jau jaunas."

Koizumis pamojavo ir atsakė.

"Ne, jis kitas svečias, kuris buvo drauge su mumis pakviestas. Jei neklystu, tai savininko jaunesnysis brolis. Anksčiau jį matęs esu vos kartą."

"Koizumi," įsiterpiau, "Tokius dalykus reikėjo pasakyt iš anksto. Tai pirmas kartas, kada girdžiu, jog bus kitų svečių."

"Aš taip pat visai neseniai sužinojau."

Lyg niekur nieko ramiai atsakė Koizumis.

"Bet nereikia jaudintis, jis labai malonus žmogus. Ir, be abejo, savininkas Tamaru Keiičis-san, taip pat labai malonus žmogus."

Tas Tamaru Keiičis-san gana lakios vaizduotės žmogelis. Pasistatė vilą tokioje nuošalioje vietoje vien tam, kad galėtų vasarą jame gyventi. Jis kažkoks tolimas Koizumio giminaitis, lyg motinos pusbrolis iš tėvo pusės, ar dar kažkas panašaus. Nesu tikras dėl smulkmenų, tačiau girdėjau, kad jis susikrovė savo turtus iš biotechnologijų ir dabar gali gyventi savo paties malonumui. Tikriausiai jis turi tiek pinigų, kad gali juos net deginti, kitaip nebūtų tokioj vietoj pasistatęs namo.

Besiartinant prie prieplaukos, kateris pradėjo palaipsniui lėtėti, kol galiausiai prisiartino tiek, kad galėjome pamatyti to žmogaus veidą. Jis vilkėjo jaunatviškus drabužius ir atrodė maždaug dvidešimties. Taip, jis iš ties atrodė kaip jaunesnysis Tamaru Keiičio brolis.

Liokajus Arakava-san, tarnaitė Mori Sonou-san.

Vadinasi, liko tik pats vilos savininkas, Tamaru Keiičis-san.

Ar tai visi šios išvykos aktoriai?

Nuo pat ryto kažin kiek valandų praleidome siūbuojančiame laive, štai todėl, kai išsilaipinome į sausumą, mes vis dar jautėmės, tarytum žemė judėtų mums po kojomis.

Maloniai besišypsantis jaunuolis atskubėjo prie katerio mus pasveikinti.

"A, Icuki-kun, seniai nesimatėme!"

"Iš tiesų, Jutakai-san. Dėkoju, kad atėjai mūsų pasitikti."

Atsakė Koizumis, o tada pradėjo mus po vieną pristatinėti.

"Tai mano draugai, kurie gerai rūpinosi manimi mokykloje."

Nepamenu, kad būčiau gerai tavimi rūpinęsis, tačiau Koizumis parodė į mus, išsirikiavusius į eilę.

"Ši linksma mergina yra Suzumija Haruhi-san, viena iš mano nedaugelio draugų. Ji visada atvira, nuoširdi ir labai energinga. Turėčiau pasimokyti iš jos atkaklumo."

Kas čia per pristatymas? Man nugarą išpylė šaltas prakaitas. Haruhi irgi. Kam tu apsimovęs tą apsimestinę pagarbumo kaukę? Gal laivo siūbavimas tau visai pažeidė smegenis?

Vis dėlto, su žavinga šypsena Haruhi pasakė:

"Aš Suzumija. Koizumis yra nepakeičiamas mano kom...... norėjau pasakyti, draugijos narys. Jis ir buvo tas, kuris mus pakvietė į šią salą. Jis labai patikimas vicevad... norėjau pasakyti, prezidento pavaduotojas. Chi, chi."

Nekreipdamas dėmesio į iš manęs sklindančius ledinius garus, Koizumis toliau pristatinėjo likusius narius, pavyzdžiui:

"Tai Asahina Mikuru-san. Kaip matai, ji mūsų mokyklos mieloji ir gražioji idol. Jos šypsenos pakaktų, kad pasaulyje įsigalėtų taika."

Arba:

"Tai Nagato Juki-san. Jos žinios tokios beribės, jog ją galima laikyti enciklopedija, kurios niekada anksčiau neregėjo pasaulis. Ji ganėtinai tyli, tačiau būtent čia ir slypi jos žavesys."

Jis toliau tęsė savo perdėtus narių pristatymus, tarytum būtų juos skaitęs iš kokios nors aklųjų pasimatymų agentūros klientų failo. Be abejo, aš taip pat buvau įtrauktas į tuos jo nuvalkiotus paistalus, tačiau pageidaučiau apie juos čia neužsiminti.

Su Koizumio giminaičiui derančia šypsena, Jutakas-san pasakė,

"Sveiki visi atvykę, Aš Tamaru Jutakas. Šiuo metu esu tiesiog darbuotojas, padedantis mano brolio kompanijoje. Icukis man daug apie jus pasakojo. Buvau labai dėl jo susirūpinęs, kai jam netikėtai teko keisti mokyklas. Labai džiugu, kad jis susirado tiek daug gerų draugų."

"Ką gi."

Mums iš už nugaros pasigirdo skardus Arakavo-san balsas.

"Čia labai kaitri saulė. Ar nenorėtumėte pratęsti savo pokalbį viloje?"

Tai išgirdęs, Jutakas-san linktelėjo ir atsakė,

"Tu teisus, mano brolis mūsų jau laukia. Drauge nusineškime ir lagaminus, padėsiu jums."

"Mes viskas gerai. Kodėl tau vietoj to nepadėjus Arakavai-san ir Mori-san? Į salą jie parsigabeno daugybė pirkinių."

Pasakė Koizumis ir nusišypsojo. Jutaka-san taip pat atsakė šypsena.

"Tuomet nekantriai lauksiu vakarienės!"

Po visų subtilybių, mes nusekėme paskui Koizumi ir nuėjome link ant šlaito viršaus buvusios vilos.

Tai prisimenant, jau tada buvo pradėję darytis keista.

Žinoma, visą tai sakau jau po laiko.

Aukštų, lyg pats Fudži kalnas, laiptų pabaigoje mes galiausiai pasiekėme vilą. Turbūt pamatytas namas Haruhi buvo visiškas nusivylimas, nes jis visai nebuvo panašus į kokį nors dvarą ar japoniško stiliaus kotedžą.

Balkšvas namas, nors ir būdamas triaukštis, atrodė gana žemas, galbūt todėl, kad buvo pernelyg platus. Kažin, kiek ten buvo kambarių? Čia tikriausiai be vargo galėtų apsigyventi kokios dvi futbolo komandos. Panašu, kad jos statyboms turėjo būti iškirsti apylinkėse buvę tankūs medžiai, bet kaip jie sugebėjo čia atgabenti visas tas statybines medžiagas? Tam turbūt reikėjo įvykdyti karinio masto operaciją. Nesuprantu aš tų turčių.

"Prašau eiti čia."

Koizumis tarytum liokajus nusivedė mus prie įėjimo, kur sustojome į eilę. Galiausiai atėjo akimirka akis į akį susitikti su vilos šeimininku.

Tik Haruhi, kuri buvo nekantri lyg arklys per lenktynes, žengė į priekį. Ji buvo tokia kupina neaiškių lūkesčių, jog kartais net galėjai pamatyti kaip ji liežuvio galiuku laižosi lūpas. Asahina-san mielai susiglostė plaukus, bandydama sukelti gerą pirmąjį įspūdį. Tuo tarpu Nagato kaip visada stovėjo nejudėdama lyg viena tų molinių kiniškų kačių, stovinčių prie parduotuvių įėjimų.

Vėl pasisukęs, Koizumis su savo lengvabūdiška šypsena pasižiūrėjo į mus ir paspaudė prie durų buvusio komunikatoriaus mygtuką.

Sulaukęs atsakymo, Koizumis vėl ėmė taukšti savo subtilybes.

Po dešimties sekundžių, durys lėtai atsidarė.

Be abejo, mus pasveikinęs žmogus nemūvėjo kažkokios geležinės kaukės, kokios nors keistos kepurės su akiniais nuo saulės, nei nebandė mūsų netikėtai užpulti ar įbauginti niūriu balsu. Kitaip tariant, tai buvo tiesiog paprastas vyriškis.

"Sveiki!"

Nežinau, ar Tamaru Keiičis-san praturtėjo staiga ar palaipsniui, visgi, šiuo metu šis vidutinio amžiaus vyriškis vilkėjo paprastą golfą ir šortus, ištiesęs vieną ranką, kviesdamas mus vidun.

"Icuki-kun, brangieji svečiai, aš jūsų jau ilgau laukiau! Atvirai kalbant, ši vieta baisiai nuobodi, man vos per tris dienas viskas įgriso. Be Jutako, tiktais Icukis-kun priėmė mano pakvietimą. O!"

Keiičio-san žvilgsnis pasisuko link mano veido, tuomet link Asahinos-san, Haruhi ir Nagato.

"Icuki-kun, kokių gi nuostabių draugų tu turi! Iš Icukio-kun apie tai jau anksčiau girdėjau, tačiau jūs vienas už kitą gražesni! Jūs tikrai įpūsit spalvų šiai nuobodžiai salai. Jūs kuo maloniausiai kviečiami."

Haruhi sau išsišiepė, Asahina-san mandagiai nulenkė galvą, o Nagato toliau buvo sustingusi – trys skirtingos reakcijos. Vis dėlto, jos visos žiūrėjo į nuoširdžiai mus sveikinantį Keiičį-san, tarytum į muzikos mokytoją, kuris įpuolė į klasę per istorijos pamoką. Po to, Haruhi žengė į priekį ir pasakė:

"Mes be galo dėkingi, kad jūs mus čia pasikvietėte. Nepaprastai malonu turėti galimybę apsistoti tokiame prabangiame dvare. Visų vardu, aš norėčiau išreikšti mūsų dėkingumą."

Ji klabėjo oktava aukštesniu balsu, tarytum garsiai skaitytų parašytą kalbą. Nejaugi ji ketina visą laiką apsimetinėti nekalta mergaite? Siūlyčiau jai pirma nusiimti nuo veido tą permatomą kaukę, prieš nusimetant jos avies kailį ir parodant vilkės nasrus.

Galbūt Tamaru Keiičis-san taip pat panašiai galvojo?

"Vadinasi, tu esi Suzumija-san? Hmm, tu skiriesi nuo to, ką apie tave girdėjau. Icukis-kun man sakė, kad tu esi labiau...... em...... kaip man tai pasakius, Icuki-kun?"

Kamuolys buvo numestas į Koizumio stovyklą. Vis dėlto, nei kiek nesutrikęs, jis atsakė:

"Atviras žmogus? Pamenu, kad būčiau taip sakęs."

"Būtent, jis sakė, kad tu gana atvira mergina."

"O? Tikrai?"

Haruhi tuoj pat nusimetė savo kaukę ir parodė šypseną, kurią retai kada rodo už klubo kambario ribų.

"Malonu susipažinti, dvaro savininke! Einu prie reikalo, ar anksčiau šitame dvare yra nutikę kokių nors keistenybių? Arba gal kokių nors bauginančių gandų iš vietinių apie tai, kad šioje saloje vaidenasi? Va tokie dalykai man žiauriai patinka!"

Baik skelbt savo nenormalius pomėgius žmonėms, kuriuos vos ką tik sutikai. Nors tiksliau, neklausinėk kvailų dalykų apie savininko praeitį. Ką darysi, jei mus išspirs?

Vis dėlto, regis, Tamaru Keiičis-san tiesiog buvo toks malonus žmogus, jog tik nusišypsojo ir pasakė:

"Puikiai suprantu tavo pomėgius, tačiau iki šiol nieko panašaus nebuvo nutikę, nes namas baigtas statyti vos prieš kelias dienas. Nors salos istorijos gerai nežinau, nieko blogo nesu girdėjęs. Visgi, ši sala juk buvo negyvenama."

Svetingu gestu jis parodė mums ranka į vidų.

"Na, nesivaržykite, užeikite. Namas vakarietiško stiliaus, todėl galite nenusimauti batų. Turbūt, pirmiausia jums reikėtų parodyti kambarius. Ketinau leisti Arakavui-san jums viską aprodyti, bet atrodo, kad jis vis dar rūpinasi lagaminais, todėl, matyt, man pačiam pabūti jūsų gidu."

Pasakė Keiičis ir nusivedė mus paskui save.

Na, norėčiau galėti jums visiems nupiešti šios vilos kambarių brėžinį, bet kadangi jau pirmojoje klasėje man paaiškėjo, jog visai neturiu meninio talento, geriau nesivarginsiu. Trumpai tariant, kambariai, kuriuose mes apsistojome, buvo antrajame aukšte, Tamaru Keiičio-san bei svečių kambarys, skirtas Jutakui-san, buvo trečiame. Matyt todėl, kad jie artimi giminaičiai. Liokajus Arakavas-san ir tarnaitė Mori-san abu turėjo po mažą kambarį pirmajame aukšte......

Na, kaip ir viskas.

"Ar šitas namas turi kokį nors pavadinimą?"

Atsakydamas į Haruhi klausimą, Keiičis-san kreivai šyptelėjo.

"Kol kas nesugalvojome, bet jei turi gerų pasiūlymų, būtinai išklausysiu."

"Na, pavyzdžiui, jei 'Kančių namas' arba 'Siaubo dvaras'? Ką apie tai manote? Be to, taip pat galėtume ir kiekvienam kambariui duoti pavadinimą, sakykim, 'Kraugerystės kambarys' arba 'Prakeiktoji menė'?"

"Hmm, tai nuostabi mintis! Iki kito karto mums būtinai reikės paruošti lenteles ant durų."

Visai neketinu miegoti kambaryje su tokiu vardu, kuris man sukeltų košmarus.

Mes perėjome per koridorių ir prabangiais mediniais laiptais užlipome į antrą aukštą. Kambarių durys viena šalia kitos buvo išsirikiavusios lyg viešbutyje.

"Visi kambariai yra maždaug vienodo dydžio, tarp jų yra kambarių su viena ir dvejomis lovomis. Išsirinkit, kurie patinka."

Na, tai ką mums daryti? Neprieštarauju dalintis kambariu, bet mes penkiese, todėl jei mums reikėtų pasidalinti į poras, vienas vis tiek liktų. Ir kaip begalvotum, ta vienintelė būtų Nagato. Antra vertus, jei garsiai pasisiūlyčiau jai būti mano kambarioke, esu tikras, kad Nagato neprieštarautų, tačiau garantuotai akimirksniu smūgiu iš nugaros būčiau Haruhi nužudytas.

"Hmm, manau, kiekvienam žmogui gauti po atskirą kambarį skamba neblogai."

Nusprendė Koizumis.

"Mes savo kambariuose vis tiek tik miegosime. Juk mums niekas netrukdo aplankyti vienas kito kambarius. Beje, ar durys užrakinamos?"

"Be abejo."

Tamaru Keiičis-san nusišypsojo ir linktelėjo.

"Raktai naktinio staliuko stalčiuje prie lovos. Durys automatiškai neužsirakina, todėl net jei išeisit, pamiršę raktus, durys neužsitrenks. Vis dėlto, prašyčiau nepamesti raktų."

Man to rakto ir nereikės. Prieš einant miegoti aš turbūt visai paliksiu duris atviras. Ką gali žinoti, gal visiems užmigus, dėl kokios nors priežasties Asahina-san patyliukais pas mane įslinks. Be to, aš čia su savimi neturiu pasiėmęs nieko, ką būtų verta vogti. Nemanau, kad kas nors drįstų vogti, kai įtariamųjų sąrašas toks siauras. O net jei ir drįstų, tas suknistas vagis garantuotai būtų Haruhi.

"Na, eisiu patikrinti kaip sekasi Arakavui-san. Nesivaržykite, galite laisvai vaikščioti aplink po namus. Nepamirškite pasižiūrėti, kur yra atsarginiai išėjimai. Iki."

Tai pasakęs, Keiičis-san nulipo žemyn laiptais.

Štai kaip Haruhi apibūdino Keiičio-san jai sukeltą pirmąjį įspūdį:

"Jis įtartinas tuo, kad niekuo neįtartinas!"

"O jei jis būtų atrodęs įtartinas, nu tai kas tada?

"Taip, kaip ir atrodęs! Tuomet būtų garantuotai įtartinas!"

Remiantis šios mergiotės subjektyvia logika, pasaulyje tiesiog nėra dalykų, kurie nėra įtartini. Jos kriterijai lenkia net ISO. Ateityje galėtų dirbti JARO. Be abejonės jaustumei pilnatvę, kasdien ten sunkiai dirbdama. Kur buvo atsarginiai išėjimai taip ir nepatikrinom.

Palikę lagaminus savo kambariuose, susirinkome dvigubame miegamajame, kurį sau išsirinko Haruhi. Baisiai jau Haruhi būdingas poelgis jį sau vienai užsigrobti. Jos charakteryje nėra nei kruopelytės kuklumo ar savitvardos.

Trys merginos sėdėjo ant lovos, aš sėdėjau prie naktinio staliuko, o Koizumis sukryžiavęs rankas buvo ramiai atsirėmęs į sieną.

"Supratau!"

Netikėtai sušuko Haruhi, o aš, kaip visada, iš reflekso paklausiau:

"Ką?"

"Nusikaltėlį!"

Tuoj pat atsakė Haruhi, kažkodėl jos veidui švytint visišku įsitikinimu jos pačios teisumu.

Nenoriai prabilau likusiųjų trijų vardu.

"Kokį dar nusikaltėlį? Nieko dar nenutiko. Mes vos ką tik čia atvykom."

"Nuojauta man sako, kad nusikaltėlis šios vietos šeimininkas. Turbūt jo pirmoji auka bus Mikuru-čian."

"Ė?!"

Asahina-san atrodė labai išsigandusi. Įsikibusi į Nagato suknelę, ji drebėjo lyg kiškutis, išgirdęs plazdančius sakalo sparnus. Nagato į tai neatsakė nieko.

"......"

Ji tiesiog tyliai žiūrėjo į tuštumą priešais save.

"Nu kokį dar nusikaltėlį?", dar sykį paklausiau, "Nors tiksliau, kokį iš vis nusikaltėlį tu bandai padaryti iš Tamaru Keiičio-san?"

"O iš kur man žinoti? Jam tiesiog iš akių matosi, kad jis kažką rezga. Mano nuojauta manęs niekada nenuvilia. Esu tikra, kad anksčiau ar vėliau būsim užklupti stulbinančio įvykio."

Viskas būtų gerai, jei tai būtų koks normalus netikėtas vakarėlis, tačiau turint galvoje tai, ko tikėjosi Haruhi, iš balaganą primenančio gimtadienio vakarėlio viskas peraugtų į šaltakraujišką trilerį.

Įsivaizduokim. Staiga Keiičis-san nusiima malonaus vyriškio kaukę ir pasiėmęs milžinišką mėsininko peilį, eina vieną paskui kitą paskersti visus savo svečius, jo akims švytint iš beprotybės. Sakykim, tai nutiko todėl, kad jis atsitiktinai užtiko senovinį kapą, esantį salos miško glūdumoje, ir buvo apsėstas žmogžudiškos piktosios dvasios...

"Kas čia per nesąmonė?"

Ore horizontaliai pamojavau ranka, darydamas sau "neįsivelk į rūpesčius" gestą.

Kaip begalvotum, tiesiog neįmanoma, kad Koizumio pažįstamas galėtų pavirsti į kažką panašaus. Tikrai ne visi iš tos "Organizacijos" turėtų būti nevispročiai, jie privalėjo iš anksto gerai patikrinti padėtį. Koizumis kaip visada nekaltai šypsojosi, o tiek liokajus Arakava-san, tiek tarnaitė Mori-san, ir tiek Tamaru Jutaka-san nei iš tolo nekėlė baisaus žmogaus įspūdžio. Be to, Haruhi juk troško detektyvinio, o ne skerdynių filmo veiksmo, tiesa?

Na, net jei tokie dalykai kur nors nutinka, tai daugių daugiausiai būna viena dvi serijinės žmogžudystės. Be to, visai nepanašiu, kad kažkas panašaus galėtų nutikti. Oras lauke nuostabus, o jūra rami. Ši sala nėra joks uždaras ratas.

Galų gale, nepaisant to, kokia kvaištelėjusi yra Haruhi, ji tikrai rimtai nenorėtų, kad kas nors mirtų. Juk priešingu atveju, dėl menkiausio jos nekantrumo jau seniai būčiau užmuštas, turint galvoje tai, kad iki šiol visąlaik su ja trainiojaus.