Suzumija Haruhi:Knyga1 Epilogas

Epilogas

Leiskite man papasakoti, kas nutiko po to.

Tą popietę Haruhi vėl paleido savo plaukus ties pečiais. Jai turbūt pabodo surišti plaukai. Matyt, turėsiu ilgiau palaukti, kol ji užsiaugins ilgesnius plaukus, prieš bandant ją įtikinti susirišti kasytę.

Per pietų pertrauką pakeliui į tualetą koridoriuje susitikau Koizumį.

“Turiu tau iš visos širdies padėkoti.”

Jis linksmai nusišypsojo.

“Šis pasaulis išliko nepasikeitęs, o Suzumija-san kaip visada tebėra čia. Atrodo, mano darbas turės tęstis, vien tik tavo dėka, ir aš visai ironizuoju. Antra vertus, yra tikimybė, kad šis pasaulis buvo sukurtas vos praėjusią naktį! Bet kokiu atveju, man garbė pažinoti tave ir Suzumiją-san.”

“Atrodo, galėsime drauge praleisti daugiau laiko!” pasakė Koizumis, mojuodamas man ranka.

“Pasimatysime po pamokų!”

Per pietų pertrauką nuėjau pasižvalgyti po Literatūros klubo kambarį, ir ten radau sėdinčią Nagato, kaip visada skaitančią savo knygą.

“Šį rytą dviems su pusę valandos, tu ir Suzumija Haruhi buvote pradingę ir šio pasaulio.”

Ji pravėrė burną ir pasakė tik tai. Tada ji vėl nuleido galvą ir toliau skaitė.

“Aš dabar skaitau knygą, kurią tu man prieš tai paskolinai. Per savaitę turėčiau spėti ją tau grąžinti.”

“Aišku.”

Jos galva išliko nuleista.

“Gali man pasakyti, ar daug tokių kaip tu yra šioje planetoje?”

“Daug.”

“Ar tai reiškia, kad bus daugiau tokių, kurie bandys mane užpulti, taip kaip Asakura?”

Dabar Nagato pakėlė galvą ir į mane pasižiūrėjo.

“Aš jiems neleisiu.”

Nusprendžiau jai neminėti bibliotekos.

Po pamokų, klubo kambaryje sutikau Asahiną-san, kuri vietoj tarnaitės kostiumo vilkėjo savo uniformą. Kai ji mane pamatė, ji pribėgo ir mane apkabino.

“Aš taip džiaugiuosi, kad vėl galiu tave pamatyti……”

Asahina-san verkė, paskandinusi savo veidą mano glėbyje.

“Aš galvojau, kad tu niekada……(*verkia*)……nebesugrįši į šį (*verkia*) pasaulį……”

Turbūt ji tik dabar suprato, kad yra mane apkabinusi, nes staiga rankomis nustūmė mane nuo savęs.

“Ne, negalima! Jei Suzumija-san tai pamatys, vėl nutiks tas pats dalykas!”

“Nesuprantu, apie ką tu kalbi.”

Žiūrint į apsiašarojusią, nepakartojamą Asahiną-san, aš iš tikrųjų džiaugiausi, kad vėl atgimiau. Mano nuomone, šiame pasaulyje nėra vyro, kuris nepamiltų tokių nekaltų akių.

“Kodėl šiandien nevilki savo tarnaitės kostiumo?”

“Jis skalbiamas.”

Šią akimirką, netikėtai apie kai ką pagalvojau ir parodžiau pirštu sau prie širdies.

“Ak taip, Asahina-san, čia tu turi žvaigždutės formos apgamą, ant savo krūties.”

Nusišluosčiusi ašaras nuo akių, Asahina-san pasižiūrėjo labai nustebusi, lyg balandis, pašautas atsitiktinės kulkos.

Ji lėtai apsisuko, patraukė į šoną savo apykaklę, kad pasižiūrėtų po savo marškiniais. Po to labai greitai išraudo jos veidas.

“I… Iš kur tu žinai?! Aš net pati nežinojau! Kada apie tai sužinojai?”

Asahina-san mojavo savo kumštukais ir nesiliaunamai mane trankė, paklaikusiai raudonuodama.

Tavo ateities tu man tai pasakė. Kažin, ar turėčiau pasakyti Asahinai-san tiesą?

“Ką judu čia darot?”

Haruhi priblokštu veidu stovėjo prie durų, tuo tarpu Asahinos-san kumščiai sustingo vidury oro, o jos veidas iškart išblyško. Haruhi piktai nusišypsojo, kaip pikta pamotė, žinanti, kad jos podukra suvalgė užnuodytą obuolį ir netrukus mirs, ir pakėlė jos nešamą popierinį maišelį.

“Mikuru-čian! Juk tau nusibodo tarnaitės kostiumas, tiesa? Ateik čia! Metas persirengti!”

Haruhi puolė greitai, kaip kovų menų meistras, ir sučiupo Asahiną-san, kuri vis dar buvo sustingusi vietoje.

“N…neeeee~~!”

Asahina-san nesiliaudama klykė, kol Haruhi jėga nuplėšinėjo nuo jos uniformą.

“Baik muistytis! Priešintis beprasmiška! Laikas slaugės uniformai! Atrodo, jos dabar vadinamos ligoninės tarnautojomis ar kažkaip panašiai, tačiau nėra jokio skirtumo!”

“B…Bent jau užrakink duris!”

Norėjau pasilikti ir pasimėgauti reginiu, tačiau nusprendžiau išeiti laukan ir uždariau duris.

Nors man gaila Asahinos-san, basiai nekantrauju to, ką pamatysiu, kai vėl atsidarys durys.

A, taip, Nagato irgi ten buvo, kaip visada sėdėjo kamputyje ir skaitė savo knygą.

Galiausiai, mokinių tarybai aš pridaviau Komandos SOS paraišką. Nėra jokių šansų, nebent davus kyšį, kad mokinių taryba leis tokiam klubui, kaip “Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Su Suzumijos Haruhi Komanda” egzistuoti.

Todėl truputį pakeičiau pavadinimą į “Draugija, Skirta Padėti Mokinių Tarybai Keičiant Pasaulį” (sutrumpinus - Komanda SOS) ir pakeičiau klubo veiklos santrauką į “suteikti visokias konsultavimo paslaugas žmonėms, susidūrusiems su kokiomis nors problemomis mokykloje ir aktyviai prisidėti prie visuomeninės veiklos.”

Tiksliai nežinau, ką tai reiškia, bet manau, kad viskas bus gerai, jei tik gramatiškai skambės suprantamai. Po to, tiesiog padarysiu šių erzinančių konsultacijų plakatus ir pakabinsiu juos ant skelbimų lentos. Mane apima nuojauta, kad dauguma žmonių, kurie ateis konsultacijoms, turbūt nebus “kažkas įdomaus”.

Antra vertus, Haruhi vadovaujant “Paslaptingų Nutikimų Paieškos” aplink miestą toliau tęsėsi, šiandien jau antrąjį įsimintiną kartą. Remiantis precendentu, šiandienos veikla turi įtraukti visos savaitgalio dienos iššvaistymą, beprasmiškai klajojant, tačiau šiandien Asahina-san, Nagato ir net Koizumis, visi pasakė, kad negalės ateiti, nes turi daryti kažką svarbaus, todėl prie bilietų turniketų laukti Haruhi turėjau visai vienas.

Nežinau, ar tie trys kažką rezga, ar nuoširdžiai turėjo padaryti kažką svarbaus. Tačiau kadangi jie iš esmės nėra normalūs žmonės, nieko keisto, jei jiems reikia sutvarkyti kažkokius labai svarbius reikalus, kažkokioje vietoje, kurios nesu girdėjęs.

Pasižiūrėjau į savo laikrodį. Dar buvo likę trisdešimt minučių, iki susitikimo laiko. Trisdešimt minučių jau prastovėjau; kitaip tariant, atvykau čia visa valanda anksčiau. Taip padariau ne todėl, kad nekantriai laukiau šiandienos veiklos, o todėl, kad Komanda SOS turi nerašytą taisyklę, jog tas, kuris pasirodo paskutinis, nesvarbu, jis pavėlavo ar ne, turi būti nubaustas. Šiaip ar taip, į šiandienos veiklą įtraukti tik du žmonės.

Pakėliau galvą ir pamačiau pažįstamą, kasdieniškai apsirengusią figūrą. Ji turbūt visai nesitikėjo, kad atvyksiu taip anksti, ir priblokšta sustingo vietoje. Tada ji irzliai prie nuėjo prie manęs. Nežinojau, ar jos antakių suraukimas susijęs su mažu dalyvaujančiųjų skaičiumi, ar faktu, jog aš atvykau anksčiau nei ji. Turėsiu tiesiog jos paklausti, kai nueisime į kavinę. Savaime aišku, moka Haruhi.

Tuomet aš turėsiu su ja pasikalbėti apie daug dalykų, pavyzdžiui, ką nuo šiol darys Komanda SOS, kokie bus Asahinos-san kostiumai, pabandysiu ją įtikinti bent kartą pasikalbėti su klasiokėmis, paklausiu, ką ji mano apie Zigmundo Froido psichoanalizę...

Tačiau, man reikia geros temos, kol galėsiu su ja pradėti pokalbį.

Taip, jau nusprendžiau, ką sakysiu. Teisingai, pirma……

……pasikalbėsiu apie ateivius, keliautojus laiku ir esperus.

Grįžti atgal į pagrindinį puslapį

Grįžti atgal į septintąjį skyrių

Pirmyn į autoriaus pastabas