Suzumija Haruhi:Knyga1 Skyrius7
Septintasis skyrius[edit]
Ateivių sukurta humanoidė, mergina, atkeliavusi iš ateities, ir vaikinas esperas, kad įgautų mano pasitikėjimą, visi suteikė man savo tapatybių įrodymus. Jie visi trys dėl skirtingų priežasčių sukasi aplink Haruhi. Vis dėlto, tai visai neblogai. Ne, tai yra blogai. Todėl, kad vis dar nesuprantu vieno dalyko.
Kodėl aš?
Koizumis teigė, kad ateiviai, keliautojai laiku ir esperai visi susirinko prie Haruhi, nes ji tiesiog to troško.
Na, tada kuo čia dėtas aš?
Kodėl aš esu į visą tai įveltas? Aš juk tik paprastas žmogelis. Šimtu procentų normalus. Neturiu jokių staigiai atsiradusių prisiminimų iš praėjusio gyvenimo ar kokių nenusakomų galių. Tiesiog puikiausiai normalus gimnazistas!
Kas iš viso po galais parašė scenarijų šitai istorijai?
O gal kas apsvaigino mane narkotikais ir dėl to aš matau visas šias haliucinacijas? Arba buvau nutrenktas nuodingų elektrinių bangų? Kas per velnias įgrūdo mane į visą tai?
Ar tai tu, Haruhi?
Kur gi ne!
Nieko aš nežinau.
Ir ko aš taip rūpinuosi? Panašu, kad visi atsakymai slypi Haruhi. Ji turėtų rūpintis. Kodėl aš irgi dėl jos turiu nervintis? Tai nesąmonė! Ir aš taip nusprendžiau! Jei yra taip, kaip sako Asahina-san, Nagato ir Koizumis, tai patys tiesiog viską ir pasakykit pačiai Haruhi! Kas tada benutiktų pasauliui – jos atsakomybė; Aš čia niekuo dėtas.
Patys ją kiškit į savo karuselę! Manęs į tai neįtraukit!
Baigiantis dienoms iki vasaros, suprakaitavęs kopiau į kalvą, švarku braukdamas prakaitą. Atsilaisvinęs kaklaraištį, atsisegiau trečią marškinių sagą. Jei ryte buvo jau taip karšta, tai per pietus čia bus tikras pragaras. Man griežiant dantimis ir kopiant per kalną į mokyklą, kažkas pliaukštelėjo man per petį. Sušukau “Neliesk manęs! Man karšta!” ir apsisukęs akyse pamačiau Tanigučio marmūzę.
“Sveikas!”
Tanigučis, dabar eidamas šalia manęs, irgi prakaitavo. “Kaip nervina, mano kruopščiai paruošta šukuosena dėl to prakaito visai sugadinta.” nors tai pasakęs, jis vis tiek atrodė laimingas.
“Klausyk, Taniguči.” įsiterpiau, kol jis beprasmiškai gyrėsi tuo, ką veikė jo šuo, “Aš juk normalus moksleivis, ar ne?”
“Ką?”
Tanigučis nusijuokė, lyg būtų išgirdęs baisiai šmaikštų juokelį.
“Geriau tu pirma pasakyk, ką turi galvoje tuo ‘normalus’, kitaip visas šitas pokalbis neaiškus.”
“Nejaugi?”
“Juokauju! Tu, normalus? Nemanau, kad normalūs moksleiviai pasiguldo merginas vidury tuščios klasės.”
Na, žinoma, Tanigučis nieku gyvu to nepamirštų.
“Aš irgi vaikinas, todėl per daug smulkmenų nekamantinėsiu, turiu savigarbos. Na… supranti?”
Ničnieko.
“Kaip viskas taip susiklostė? Ir su Nagato Juki, kuriai pagal savo vertinimus duočiau ‘A-’!”
Vadinasi, jo vertinimu Nagato – “A-”.
“Iš tikrųjų…”
Aš paaiškinau. Viskas, ką galvojo Tanigučis – kliedesiai, išsigalvojimai, visiškos fantazijos. Taigi, nusprendžiau panaudoti šį paaiškinimą:
Vargšelė Nagato yra Haruhi nepagrįstos Literatūros klubo okupacijos auka. Ji buvo nepaprastai sugniuždyta, nebegalėdama lankytis savo pačios klube. Ji meldė manęs pagalbos, klausė ar yra koks būdas priversti Haruhi palikti jos klubą. Buvau sujaudintas jos nuoširdumo, todėl nusprendžiau padėti šiai vargšei merginai ir nuošalyje su ja pasikalbėti, kur apie tai nesužinotų Haruhi. Haruhi išėjus, klasėje kalbant apie šias jos negandas Nagato nualpo dėl savo chroniškos anemijos. Aš nuskubėjau jos sugauti, neleisdamas nukristi ant grindų, ir tada tu įsiveržei pro duris, Taniguči! Štai kokia ta paprasta iš tikrųjų tiesa!
“Kurgi ne!”
Tai pasakęs jis mane net apspardė. Po galais! Aš tiek užtrukau, kol sukūriau tokią idealią pasiteisinimo istoriją! Negaliu patikėti, kad jo neišdūriau!
“Sakykim, tikiu tais kliedesiais; Tu vis tiek nenormalus. Su niekuo nebendraujanti Nagato Juki ėjo prašyti tavo pagalbos – tai jau kažkas neįprasta!”
“Tik nereikia, Nagato tikrai tokia žinoma?”
“Be to, tu Suzumijos parankinis. Jei tu normalus moksleivis, tada aš normalus kaip vandens blusa[1].”
Tada, klausimėlis:
“Taniguči, ar tu turi supergalių?”
“Ką—?”
Jo ir taip buka išraiška veide pasiekė naujas aukštumas. Jo veidas pasikeitė, lyg jaunos mokyklinukės per darbo interviu pakviestos į totalitarinę sektą.
Jis pasakė: “…Aišku. Reiškia, netgi tu nesi atsparus Suzumijos virusui… Žinok, nors ilgai tavęs nepažinojau, tu buvai šaunus bičas. Prašau, būk atokiau nuo manęs, aš nenoriu irgi užsikrėsti…”
Silpnai trinktelėjau Tanigučiui, dėl ko jis pradėjo nesiliaunamai žvengti. Cha, jei jis esperas, nuo šiandien aš Jungtinių Tautų generalinis sekretorius[2].
Pasiekus laiptus, vedančius prie mokyklos įėjimo, pasijutau dėkingas Tanigučiui, kad su manimi pasikalbėjo, nes nuo kalbų su juo net karštis atlėgo.
Tokiu karštu oru, net Haruhi gali tik gulėti išsekusi ant suolo, ilgesingai žiūrėdama į kalvas tolumoje.
“Kjonai, man karšta!”
Tikrai? Žinok, man irgi.
“Pavėdink mane!”
“Vietoj vėdinęs kitą, geriau pasivėdinsiu pats. Neturiu pakankamai jėgų iš pat ankstyvo ryto, kad tau padėčiau.”
Haruhi toliau tingiai gulėjo ant suolo, be savo įprastai išpūstos ir ryškios auros.
“Kaip manai, ką Mikuru-čian turėtų apsivilkti sekantį kartą?”
Po merginos zuikės ir tarnaitės kostiumo turėtų būti…… pala, bus dar vienas kostiumas?!
“Gal katytės ausys? Arba slaugė? O gal šį kartą ji turėtų apsirengti kaip karalienė?”
Asahinos-san vaizdai sublyksėjo man galvoje – jos išsisukinėjančios, pašėlusiai raustančios ir verčiamos vilkėti visokius kostiumus trapi figūra. Aš pradedu apsvaigti. Ak, ji tokia miela…
Regis, kad Haruhi atspėjo, ką galvojau, ir susiraukė link manęs. Po to lengvai užsikišo plaukus už ausų.
“Atrodai kaip nevisprotis.” nesprendė Haruhi.
Ei, juk pati pradėjai tą temą? Tačiau turbūt ji teisi, nėra prasmės ginčytis.
“Man žiauriai nuobodu!”, išpyškino Haruhi, vėdindamasi sau užantį vadovėliu, o jos lūpos visiškai atrodė kaip heno-ji[3]. Ji buvo panaši į mangos personažę.
Net smarkiai spiginant saulės spinduliams, kažkaip pajėgėme ištverti pragarišką fizinio lavinimo pamoką. Po pamokos, 1-6 klasės kabinete, visi nusimaudami treningus, kurie buvo pavirtę į šlapius skudurus, keikėsi, “Tas sumautas Okabė! Privertė mus visas dvi valandas lakstyti maratoną!”, prieš grįždami į 1-5 klasę.
Dauguma merginų jau buvo persirengusios, tačiau kadangi paskutinė pamoka – klasės valandėlė, kai kurios iš jų, kurios priklausė sporto klubams, savo popamokinei veiklai liko su sportine apranga. Vis dėlto, buvau suglumintas, jog Haruhi, kuri neturėjo nieko bendra su jokiais sporto klubais, taip pat vis dar vilkėjo fizinio lavinimo aprangą.
“Nes karšta.”
Teisingai, tokia jos priežastis.
“Koks skirtumas? Vis tiek turėsiu persirengti, kai nueisiu į klubo kambarį! Neminint to, kad šią savaitę man tvarkytis, o su šitais man lengviau judėti.”
Haruhi ranka laikė smakrą ir žiūrėjo į lauke besikaupiančius lietaus debesis.
“Nebloga mintis.”
Neprasta mintis fizinio lavinimo aprangą padaryti sekančia cosplay[4] tema! Ką? Nejaugi "cosplay" netinkamas žodis? Nežinau, ką ji ketina daryti, tačiau dabar ta mergina kaip galėdama stengiasi persirenginėti gimnazijos moksleive.
“Na, apie ką tu po galais galvoji?”
Haruhi tiksliai atspėjo mano mintis, dėl ko pradėjau svarstyti, ar ji kartais negali skaityti mintis.
“Kol ateisiu į klubo kambarį, draudžiu daryti ką nors keisto Mikuru-čian.”
Ar tai reiškia, kad po to, kai ateisi, galėsiu jai daryti ką nors keisto?
Pasilaikiau tą mintį sau ir nueidamas pakėliau rankas lyg nusikaltėlis iš vesternų, į kurį šerifas nukreipė ginklą.
Kaip paprastai, prieš įeidamas pirma pasibeldžiau, o po to laukiau atsakymo. Kaip lėlytė, sėdinti ant kėdės, miela tarnaitė pasitiko mane ryškiausia šypsena, lyg saulėgrąža sveikinanti saulę. Ak, jaučiuosi taip šiltai!
Nagato skaitė prie stalo, lyg kamelija[5] žydinti pavasarį. Ehem, kaip čia dabar aš jas lyginu?
“Eisiu padaryti arbatos.”
Užsidėjusi apgalvį Asahina-san nuėjo prie aprūdijusio stalo krašto ir atsargiai įdėjo arbatžoles į arbatinuką.
Sėdėjau vadės vietoje, laimingai žiūrėdamas kaip darbuojasi Asahina-san, kai staiga apie kai ką pagalvojau.
Greitai įsijungiau kompiuterį ir palaukiau, kol pasikraus kietasis diskas. Kai tik pasirodė vaizdas, atidariau failą ir įvedžiau slaptažodį “MIKURU”. Kaip buvo galima tikėtis, apdorojimo greitis Kompiuterių klubo naujausio modelio kompiuteryje buvo neįtikėtinas. Akimirksniu nuotraukos su Asahina-san, vilkinčia tarnaitės kostiumą, pasirodė ekrane.
Įsitikinęs, kad Asahina-san užsiėmusi arbatos virimu, vieną iš jų vėl ir vėl padidinau.
Ta nuotrauka buvo iš to karto, kai Haruhi privertė Asahiną-san seksualiai pozuoti. Buvo galima matyti jos gundančią iškirptę, o ten, ant viliojančios kairiosios krūties, buvo maža juoda žymė. Aš pašviesinau tą žymę ir dar labiau ją padidinau; nuotrauka tapo kiek neryški, tačiau pakankamai aiškiai matėsi, kad ten buvo žvaigždutės formos apgamas.
“Tai štai ir jis.”
“Ar ką nors išsiaiškinai?”
Prieš tai, kai Asahina-san padėjo puoduką ant stalo, paskubomis užvėriau visas nuotraukas. Tokiems dalykams esu gana skrupulingas. Žinoma, tuomet, kai Asahina-san prie manęs prieis, ekrane nieko nepamatys.
“Hm, kas čia? Kas tame “MIKURU” faile?”
O ne! Susimoviau!
“Kodėl ant to failo parašytas mano vardas? Kas jame? Nagi, parodyk! Parodyk!”
“Ė, kas jame… hm? Kas žino? Manau, kad nieko. Aha, teisingai, jame nieko nėra.”
“Meluoji!”
Asahina-san pasilenkė virš manęs ir iškišo ranką, bandydama pagriebti pelę man iš rankų. Nė už ką, mergyt! Laikiau pelę, primigtinai jos nepaleisdamas. Tada Asahina-san savo švelniu kūnu atsirėmė į mane, bandydama nusliuogti man per petį. Šalia veido galėjau užuosti jos malonų kvapą.
“Asahina-san, prašau, ar galėtumei mane paleisti…”
“Nagi, tik žvilgtelėsiu!”
Asahina-san, kuri buvo uždėjusi kairią ranką man ant peties, o dešine siekė pelės, buvo visiškai ant manęs; jaučiau, jog padėtis iš blogos tampa dar blogesnė. Jos saldus juokas švelniai sklido man į ausį. Nebegalėdama daugiau pasipriešinti gundymui, mano ranka paleido pelę, ir tuo momentu…
“Ką judu čia darot?”
Buvome sustingdyti ledinio, -273°C[6] šaltumo balso. Haruhi, tebevilkėdama fizinio lavinimo aprangą, nešėsi savo krepšį, o jos veide atsispindėjo baisi išraiška, lyg būtų ką tik pamačiusi, kaip jos tėvas tvirkintų nekaltą merginą.
Po akimirkos, sustingdyta Asahina-san pradėjo judėti. Ji nerangiai pasitraukė nuo mano nugaros, lėtai atsitraukė, o po to lėtai atsisėdo ant kėdės, kaip ASIMO[7] robotas, kuriam beveik išseko baterijos. Jos išblyškęs veidas buvo vos ne ašarose.
Haruhi suprunkštė ir nužingsniavo prie stalo, žvilgčiodama į mane.
“Tai ką, tau patinka tarnaitės kostiumai?”
“Apie ką tu šneki?”
“Mes turim persirengti.”
Na ir pirmyn! Aš ketinu tik tyliai gurkšnoti arbatą, kurią man išvirė Asahina-san.
“Ar nepasakiau, kad turim persirengti?”
Tai kas?
“LAUK!!!”
Buvau tiesiog išspirtas lauk. Nugriuvau į koridorių, o už manęs su trenksmu užsidarė durys.
“Už ką, po velnių?!”
Nespėjau net padėti puoduko. Pirštais nuo marškinių nusišluosčiau išpiltą arbatą ir atsirėmiau į duris.
Keista. Kažkas čia ne taip.
Klasėje Haruhi papratai nei kiek nesivaržydama persirengia, o dabar net išvarė mane iš kambario.
Matyt, ji pradėjo keistis. Galbūt ji pasiekė amžių, kada pradedama gėdytis tokių dalykų. Kadangi 1-5 klasės vaikinai visada išskuba iš klasės, kai tik nuskamba skambutis į fizinio lavinimo pamokas, nelabai kas pastebi, kad ji persirenginėja. Na taip, Asakuros, asmens, kuris įpratino vaikinus prieš fizinį išskubėti, su mumis jau daugiau nebėra.
Kurį laiką prastovėjau už durų. Numaunamų drabužių garsas liovėsi, tačiau vis tiek negirdėjau, kad kas nors mane pakviestų. Ir taip prastovėjau laukdamas visas dešimt minučių.
“Prašau užeiti…”
Iš už durų pasigirdo tylus Asahinos-san balselis. Kai nepriekaištingoji tarnaitė atvėrė man duris, pro jos pečius pamačiau prie stalo paniurusiai sėdinčią Haruhi, savo baltas kojas užkėlusią ant stalo. Ant galvos ji buvo užsidėjusi porą ilgų zuikio ausų ir vilkėjo nostalgiškąjį zuikės kostiumą. Ji nesivargino užsidėti rankogalių ar peteliškės. Ji net nevilkėjo pėdkelnių.
“Nors prie rankų ir nugaros šiek tiek vėsu, šitas kostiumas visai nelaidus orui.”
Tai pasakiusi, Haruhi pasiėmė savo puoduką ir mėgaudamasi atsigėrė arbatos, kol Nagato toliau skaitė savo knygą.
Būdamas apsuptas tarnaitės ir merginos zuikės, nebežinojau, kaip man sureaguoti. Jei kur nors nuvesčiau šias merginas pritraukti klientų, garantuotai užkalčiau pinigų. Apie tai mąstant…
“Oho, kas čia dedasi?”
Keistai nuskambėjo Koizumis, kaip visada sveikindamas visus savo šypsena.
“Šiandien kostiumų vakarėlis? Apgailestauju, kad dabar jo nevilkiu.”
Baik nusišnekėt, neapsunkink visko dar labiau.
“Mikuru-čian, atsisėsk čia.”
Haruhi parodė į priešais ją esančia kėdę. Asahina-san paklusniai atsisėdo, atrodydama įbauginta baisiosios Haruhi. Svarsčiau, ką Haruhi ketina jai daryti, ir pamačiau, kad ji tik bando padaryti kasytę su Asahinos-san rudais plaukais.
Iš pirmo žvilgsnio tai galėjo pasirodyti, kaip į vyresniąją seserį, tvarkančią jaunesnejai plaukus. Bet kadangi Asahina-san buvo suakmenėjus, o Haruhi žvilgsnis tuščias, ši tariamai šilta scena buvo nepaprastai keista. Panašu, kad Haruhi tik bandė padaryti tarnaitę Asahiną-san su kasyte, ir tai viskas.
Pasižiūrėjau į Koizumį, kuris žiūrėdamas į šia sceną visą laiką šypsojosi ir galiausiai pasakė:
“Nori pažaisti otelą?”
“Gerai, nežaidžiau visą amžinybę.”
Kol juodieji kovojo prieš baltuosius dėl lentos kontrolės, (nebūčiau pagalvojęs, kad Koizumis, kuris gali pavirsti į švytintį rutulį, gali taip nevykusiai žaisti stalo žaidimus) Haruhi Asahinos-san plaukus surišo į kasytę, po to paleido, tada surišo dvi kasytes, tada kuodą…
(Kiekvieną kartą, kai Haruhi paliesdavo Asahiną-san, ji visa sudrebėdavo) tuo tarpu Nagato toliau buvo pasinėrusi į savo knygą.
Aš pradedu vis labiau ir labiau nesuprasti, kam iš viso reikalingas toks susirinkimas!
Taigi, tą dieną Komandos SOS veiklą praleidome ramiai. Tą kartą nenutiko nieko, susijusio su ateiviais iš kitų dimensijų, keliautojais laiku iš ateities, mėlynais milžinais ar švytinčiais raudonais kamuoliais. Niekas nedarė nieko ypatingo, nei kas nors žinojo, ką turėtų daryti. Mes tiesiog leidomės nešami laiko tėkmės, tuščiai leidome mokyklinį gyvenimą. Viskas atrodė visiškai normalu.
Nors buvau nepatenkintas tokiu normaliu gyvenimu, aš visąlaik sau kartojau, “Kam tiek daug galvoju? Turiu dar daug laiko.” ir vėl iš naujo laukdavau sekančios dienos. Net tada buvau pakankamai laimingas. Beprasmiškai ateidavau į šio klubo kambarį ir stebėdavau, kaip Asahina-san uoliai darbuojasi lyg tikra tarnaitė, kaip Nagato sėdi lyg Budos statula, kaip Koizumis skaisčiai šypsosi ir kaip nenuspėjamai svyruoja Haruhi nuotaikos. Visi šie dalykai skleidė normalumo aurą, vis dėlto, visa tai tapo dalimi mano labai patenkinančio mokyklinio gyvenimo. Nors aš patyriau tai, kaip klasiokė bandė mane nužudyti, ir mačiau, kaip nuožmūs monstrai atsiranda pilkame pasaulyje, nebuvau tikras, kad jie nebuvo tik mano vaizduotės kūriniai, hipnozės padariniai arba net kokia haliucinacija.
Vis dar kiek pykau ant Haruhi, kad nusitempė mane į savo klubą, tačiau teisingai pagalvojus, tik dėl jos galėjau taip ramiai bendrauti su tokiais neįprastais žmonėmis. Pastumiant į šalį klausimą, “Kodėl aš?”, galbūt kada nors bus ir kitų normalių žmonių, kaip aš, kurie norės įstoti į šį klubą.
Taip, pastaruoju metu jau ilgokai galvojau apie šią problemą.
Juk bet kas būtų taip pagalvojęs, tiesa?
Visgi, vis vien buvo kažkas, kas niekada taip nebūtų pagalvojęs.
Teisingai, tas kažkas yra Suzumija Haruhi.
Tą naktį, pavalgęs, išsimaudęs ir baigęs pasikartoti rytojaus anglų kalbos pamokai, pasižiūrėjau į laikrodį ir supratau, jog laikas gultis. Atsiguliau į lovą ir atsiverčiau storą storaviršelę knygą, kurią Nagato įgrūdo man į rankas. Pamaniau, kad trumpas paskaitymas nepakenks, todėl atsainiai perskaičiau keletą pirmų puslapių. Istorija buvo stebinančiai įdomi, todėl tęsiau skaityti puslapį po puslapio. Tikrai privalai perskaityti bent vieną knygą, kad suprastum, kaip tai malonu. Pasirodo, skaitymas ne toks jau ir prastas dalykas!
Vis dėlto, per vieną naktį neįmanoma pabaigti tokią storą knygą, todėl perskaitęs vieną labai ilgą pagrindinio veikėjo monologą, padėjau ją į šalį. Miegas mane nugalėjo ir įdėjęs žymeklį su Nagato rašysena į knygą, išjungiau šviesą ir susirangiau po antklode. Po kelių minučių jau buvau sapnų karalystėje.
Ar žinote, kodėl žmonės sapnuoja? Miegas skirstomas į greito akies obuolio trūkčiojimo (REM) ir negreito akies obuolio trūkčiojimo (non-REM) periodiškus ciklus. Non-REM vyksta per pirmas kelias valandas po to, kai žmogus užmiega. Jo smegenys per šią fazę paprastai būna sąstingio būsenos. Fazė, kurioje kūnas neveiksnus, tačiau smegenys tampa šiek tiek aktyvios, vadinama REM. Šioje fazėje atsiranda sapnai. Iki ryto, REM dažnumas padidėja, tai reiškia, kad beveik visi kol pabus sapnuos. Aš sapnuoju kiekvieną naktį, bet kadangi beveik visada pabundu per vėlai, taip skubu į mokyklą, kad paprastai pamirštu, ką sapnavau. Tačiau kartais staiga atsimenu seniai pamirštus sapnus, kuriuos sapnavau prieš daug metų. Tikrai stulbina, kaip sukonstruota ta žmogaus atmintis.
Gerai, gana skiesti. Iš tiesų, man nusispjaut.
Pajaučiau, kad kažkas plekšnoja man per veidą. Eik šalin! Aš pavargęs! Negadink man sapnų!
“……Kjonai.”
Žadintuvas dar net nenuskambėjo. Net jei būtų, būčiau iš karto jį išjungęs, todėl dar buvo likę laiko, kol mama būtų atsiuntusi mano seserį ištempti mane iš lovos.
“Pabusk pagaliau.”
Ne! Noriu dar pamiegoti. Neturiu laiko keistiems sapnams.
“Sakiau, pabusk! Ar negirdi?”
Prie mano kaklo buvusios rankos nepaliaujamai mane purtė. Pagaliau atmerkiau akis, kai pajutau, kad mano pakaušis trenkėsi į kietas grindis.
Kietas grindis?
Būdamas susipainiojęs, sėdėdamas išsitiesiau. Haruhi iš viršaus į mane žiūrėjo ir pasitraukė į šalį, kad nesusimuštume galvomis.
“Ar jau pabudai?”
Klūpėdama šalia manęs buvo jūreivės uniformą vilkinti Haruhi. Jos baltame veide matėsi nerimo išraiška.
“Ar žinai, kokia čia vieta?”
Žinoma, žinau; mes Šiaurės gimnazijoje, mūsų lankomoje mokykloje, o šiuo metu esame prie laiptų, esančių priešais batų spinteles prie mokyklos įėjimo. Nebuvo šviesų, todėl naktį mokykla priešais mus atrodė pilka…
Ne, kažkas negerai.
Viršuje nebuvo naktinio dangaus.
Tik platus pilkas horizontas. Monotoniškas dangus. Nebuvo mėnulio ar žvaigždžių, net nei vieno debesies. Tik pilkas, kaip betoninė siena, dangus.
Tai Uždaroji Erdvė.
Lėtai atsikėliau. Buvau nustebintas, kad nevilkėjau savo pižamos, o buvau mokyklinėje uniformoje.
“Kai pabudau, supratau, kad esu čia ir kad tu šalia manęs. Kas čia dedasi? Kodėl mes mokykloje?”
Haruhi paklausė nepaprastai švelniu balsu. Iš karto jai neatsakiau, vietoj to ištiesiau rankas, kad apsiprasčiau. Dėl skausmo įsižnybus į kitą rankos pusę, uniformos jausmo ant kūno, neatrodė, jog tai būtų sapnas. Išsiroviau porą plaukų. Pajutau, kad tai labai skausminga.
“Haruhi, ar mes čia vieninteliai?”
“Taip. Aš turėjau miegoti po savo antklode. Kodėl mes čia atsiradome? Ir dangus atrodo keistai……”
“Gal matei Koizumį?”
“Ne…… Kodėl jį paminėjai?”
“Ne, tik paklausiau.”
Jei ši Uždaroji Erdvė buvo sukurta drebėjimo ties dimensine riba ar dėl išorinių veiksnių, čia taip pat turėtų būti švytintis milžinas ir Koizumis.
“Kaip bebūtų, dabar eikim iš mokyklos! Gal su kuo nors susitiksim.”
“Kodėl tu visai neatrodai sunerimęs?”
Aš kuo tikriausiai sunerimęs, ypač dėl to, kad čia matau ir tave. Čia ne smėlio dėžė tavo sukurtiems milžinams? O aš perdedu ir tiesiog viską sapnuoju? Visai vienas su Haruhi tuščioje Uždarojoje Erdvėje…… Jei čia būtų Zigmundas Froidas[8], jis galėtų man visa tai išanalizuoti!
Einant link mokyklos vartų laikiausi atstumo nuo Haruhi, bet tada buvome sulaikyti nematomos sienos. Vis dar prisimenu jos sukeliamą elastišką jausmą. Ją šiek tiek galima paspausti, tačiau greitai kita, storesnė siena sulaiko tave nuo mėginimų prasiskverbti toliau.
“……Kas tai?”
Haruhi ištiesė rankas ir pabandė paspausti nematomą sieną, klausinėdama savo išpūstomis akimis. Nuėjau palei stadioną ir pasekiau sieną.
Atrodo, kad mes įkalinti prie mokyklos.
“Nepanašu, kad būtų koks kelias iš mokyklos.”
Nejaučiau jokio vėjo. Tarytum nustojo tekėti net oro srovės.
“Pabandykim galinį išėjimą!”
“Ak taip, ar yra koks būdas, kuriuo galėtume su kuo susisiekti? Paieškokim telefono. Aš neturiu savo mobilaus.”
Jei tai ta pati Uždaroji Erdvė, apie kurią man pasakojo Koizumis, tada susirasti telefoną būtų beprasmiška.
Nepaisant to, mes vis tiek nusprendėme eiti vidun į mokyklos pastatą ir apsižvalgyti. Telefonas turėtų būti mokytojų kambarį.
Tamsoje, visoms šviesoms esant išjungtoms, mokykla atrodė nykiai. Mes praėjome pro batų spinteles ir tyliai įėjome į mokyklą. Pakeliui pirmajame aukšte įjungėme šviesas ir lempos iš karto užsidegė. Nors jos buvo tik šaltos, dirbtinės šviesos, jų pakako, kad aš ir Haruhi galėtume iš palengvėjimo atsidusti.
Įsitikinus, kad to aukšto klasėse nieko nebuvo, nuėjome į mokytojų kambarį. Savaime suprantama, mokytojų kambarys buvo užrakintas, todėl paėmiau netoliese buvusį gesintuvą, išdaužiau langą ir pro jį patekome vidun.
“……Nepanašu, kad veiktų.”
Haruhi pridėjo telefoną prie ausies, bet nieko neišgirdo. Ji bandė surinkti kelis numerius, tačiau nieko iš to neišėjo.
Išėjome iš mokytojų kambario, pakeliui įjungdami visas lempas, ir užlipome laiptais, nes Haruhi pasiūlė mums sugrįžti į savo klasę. Kadangi 1-5 klasė yra viršutiniame aukšte, galbūt ką nors išsiaiškinsime pasižiūrėję iš aukščiau.
Mums einant per koridorių, Haruhi laikėsi pirštais suėmusi už mano švarko rankovės. Nepasikliauk manimi; Aš visai neturiu antgamtinių galių. Jei bijai, kibkis man į ranką. Taip lengviau įsijausiu į nuotaiką.
“Durnius.”
Haruhi piktai į mane pasižiūrėjo, tačiau jos pirštai vis tiek nepaleido mano švarką.
Penktojoje klasėje niekas nebuvo pasikeitę; viskas buvo likę taip, kaip palikome po pamokų.
“……Kjonai, žiūrėk……”
Priėjusi prie lango, Haruhi nutilo. Priėjau prie jos ir pasižiūrėjau į buvusią padėtį.
Visur aplink buvo gilus pilkas pasaulis. Žiūrint iš ketvirto aukšto, pastate esančiame ant kalvos viršūnės, galėjau matyti net už kranto esantį horizontą. Panoramoje matėsi tik tamsa, nebuvo nei vienos švieselės. Atrodė, lyg tai būtų pasaulio pabaiga.
“Kokia čia vieta……”
Panašu, kad ne visa populiacija pradingo, o tikriausiai tik mes pradingome. Matyt, į šią Uždarąją Erdvę mes patekome atsitiktinai.
“Tai keista.”
Sumurmėjo Haruhi ir palietė savo petį.
Nežinodami, kur daugiau eiti, mes grįžome į klubo kambarį, kur dar neseniai praleidome popietę. Kadangi jau buvau pavogęs raktus iš mokytojų kambario, galėjome atrakinti duris ir įeiti.
Mes abu iš palengvėjimo atsidusome, sugrįžus į pažįstamą, gerai apšviesta kambarį.
Įsijungėme radiją, tačiau nesigirdėjo net trukdžių. Klubo kambarys buvo toks tylus, kad girdėjosi tik kaip aš pyliau arbatą. Man nelabai rūpėjo keisti arbatžoles, todėl arbatą užplikiau su panaudotais, visai beskoniais arbatos lapeliais. Haruhi stovėjo priešais mane, neramiai spoksojo į pilką išorinį pasaulį.
“Nori arbatos?”
“Ne.”
Pasiėmiau savo puoduką, išsitraukiau kėdę ir atsisėdau. Gurkštelėjau. Ech, Asahinos-san padaryta arbata daug geresnė nei šita.
“Na kas čia dedasi?! Nesuprantu! Kas čia per vieta? Kodėl aš čia?”
Haruhi stovėjo prie lango ir žiūrėjo laukan; jos siluetas atrodė labai trapus.
“Ir kodėl aš su tavimi?”
“Iš kur man po galais žinoti?”
Haruhi nusibraukė plaukus ir susiraukė, išgirdusi mano atsakymą.
“Einu laukan apsižvalgyti.”, pasakė ji ir pradėjo eiti link durų. Kai jau irgi ketinau atsistoti……
“Tu lik čia, aš tuoj grįšiu.”
Tai pasakiusi, ji paliko kambarį. Labai panašu į Haruhi! Klausantis, kaip išblėsta energingi Haruhi žingsniai, ir gurkšnojant savo beskonės šiltos arbatos, kai kas pasirodė. Tai buvo mažas raudonas švytintis rutulys. Iš pradžių jis buvo stalo teniso kamuoliuko dydžio, po to rutulys švytėdamas kaip jonvabalis lėtai pradėjo didėti, kol galiausiai įgavo žmogišką formą.
“Koizumi, ar tai tu?”
Prieš mane buvo švytintis humanoidas, tačiau negalėjau aiškiai įžiūrėti Koizumio išvaizdos, įskaitant jo akis, nosį ir burną.
“Sveikas.”, atsipalaidavusiai skambantis balsas pasigirdo iš švytinčio objekto.
“Ilgai užtrukai! Galvojau, pasirodysi žmogaus pavidalu……”
“Įvykiai darosi kiek sudėtingi, todėl užtruks, kol paaiškinsiu. Būsiu atviras: tai nepaprastas nutikimas.”, raudona spalva šiek tiek sublykčiojo. “Jei tai būtų paprasta Uždaroji Erdvė, būčiau lengvai į ją prasiskverbęs, tačiau ne šį kartą. Galėjau atsirasti tik šiame neužbaigtame pavidale, be to, man reikėjo pagalbos iš savo kolegų, kol pagaliau galėjau čia patekti, nors šioje būsenoje nepajėgsiu išbūti labai ilgai. Mūsų galios palengva dingsta, net dabar, kai kalbame.”
“Kas čia dedasi? Ar čia esame tik aš ir Haruhi?”
“Taip.”, atsakė Koizumis.
“Tai reiškia, kad galiausiai vyksta tai, ko mes bijojome. Suzumijai-san atsibodo ši tikrovė, todėl ji nusprendė susikurti naują.”
“……”
“Mūsų vyresnybė dabar visiškoje panikoje. Niekas nežino, kas nutiks pasauliu, kai pradingo jo Dievas. Yra tikimybė, kad pasaulis išliks, jei tik Suzumija-san jo pasigailės, nors taip pat yra tikimybė, kad jis pranyks jau po akimirkos.”
“Ką bandai pasakyti……?”
“Paprastai kalbant,” raudona šviesa dabar mirgėjo kaip liepsna “tu ir Suzumija-san dabar esate pradingę iš mūsų pasaulio. Šis pasaulis nėra Uždaroji Erdvė, o greičiau, visiškai nauja Suzumijos-san sukurta tikrovė. Mūsų anksčiau matytos Uždarosios Erdvės turbūt buvo tik treniruotės prieš tai, kai ji nusprendė rimtai perkurti pasaulį.”
Koks įdomus pokštas, bet dabar nežinau, kaip man juoktis. Cha, cha, cha.
“Aš nejuokauju. Šis pasaulis turbūt labiausiai panašus į tokį, kokio Suzumija-san trokšta. Mes dar nesame tikri, kokio pasaulio ji trokšta, tačiau turėtume greitai sužinoti atsakymą.”
“Atidėkim tai į šalį, tikroji problema – kodėl čia esu aš?”
“Tu tikrai nežinai? Tu esi žmogus, kurį išsirinko Suzumija-san. Tu esi vienintelis žmogus visame mūsų pasaulyje, su kuriuo Suzumija-san nori būti. Galvojau, kad tai jau išsiaiškinai.”
Šviesa aplink Koizumį dabar mirgėjo, kaip žibintuvėlis, kuriam baigia išsekti elementai, jo šviesumas aiškiai silpsta. “Man jau nebedaug liko iki mano galimybių ribų. Tokiu atveju, aš su tavimi niekada nebesusitiksiu; nors antra vertus, man kažkaip palengvėja, kad daugiau nebereikės medžioti tų Avatarų.”
“Tai aš dabar turėsiu vienui vienas su Haruhi gyventi šiame pilkame pasaulyje?”
“Šiame pasaulyje jūs esate lyg Adomas ir Ieva. Tiesiog uoliai stenkitės didinant populiaciją ir viskas bus gerai.”
“……Aš tau subinę atspardysiu.”
“Tik juokauju! Dabartinė uždara būsena turbūt tik laikina, todėl labai greitai šis pasaulis taps labai panašus į tą, kurį pažįsti. Vis dėlto, šis pasaulis bus visiškai kitoks, nei iš kurio mes esame. Šiuo metu šis pasaulis gali būti laikomas tikruoju, tuo tarpu originalioji tikrovė turėtų būti laikoma Uždarąja Erdve. Deja, mes dar nežinome šių dviejų pasaulių skirtumų. Jei man pasiseks atgimti šioje naujoje tikrovėje, tikiuosi, kad aprodysi man aplink.”
Tą akimirką, švytintis humanoidiškas objektas pradėjo irti, ir tada lyg gęstanti žvaigždė susitraukė į pradinį stalo teniso kamuoliuko dydį.
“Ar įmanoma mums sugrįžti į buvusį pasaulį?”
“Jei tik to panorės Suzumija-san, tai vis dar gali būti įmanoma. Galėjau tave pažinoti tik labai trumpai; labai gaila, visgi, aš tikrai mėgavausi praleistu laiku su Komanda SOS…… Ak, taip, vos nepamiršau, turiu tau perduoti žinutes nuo abejų Asahinos Mikuru ir Nagato Juki.”
Kol Koizumis visai nepradingo, jis perdavė šią žinutę:
“Asahina Mikuru paprašė manęs jos vietoje atsiprašyti: ji pasakė: ‘Atsiprašau, visa tai mano kaltė’. Tuo tarpu Nagato Juki pasakė: ‘Įsijunk kompiuterį.’”
Po žinutės, jis pradingo kaip žvakės liepsna, užpūsta vėjo.
Nežinau, kodėl Asahina-san turėjo manęs atsiprašyti. Ar Asahina-san padarė man ką nors blogo? Nusprendžiau dabar apie tai negalvoti; verčiau, įvykdžiau Nagato prašymą ir įsijungiau kompiuterį. Pyptelėjus kietajam diskui, ekrane turėjo pasirodyti operacinės sistemos logotipas……Keista, kodėl niekas nepasirodo? OS ekranas, kuris turėjo pasirodyti prieš kelias sekundes, nesirodė; ekranas išliko visai juodas, tik jo viršutiniame kairiajame kampe matėsi baltas rašymo žymeklis. Po to žymeklis pradėjo tyliai judėti ir pasirodė šaltų žodžių eilutė.
JUKI.N > Ar gali tai perskaityti?
Akimirkai buvau nustebintas, tada prisitraukiau klaviatūrą arčiau ir pradėjau rašyti.
‘Taip.’
JUKI.N > Šiuo metu aš dar visiškai nepraradau ryšio su pasauliu, kuriame tu esi.
Tačiau tai tik laiko klausimas, nes atsijungimas turėtų įvykti labai greitai.
Jei tai tiesa, tai paskutinis mūsų pokalbis.
‘Ką turėčiau daryti?’
JUKI.N > Nieko nebegalima padaryti. Neįprastos informacijos gūsis iš šio pasaulio visiškai pradingo.
Integruotos Informacijos Minčių Esybė dėl to labai nusivylusi, nes jie praras galimybę evoliucionuoti.
‘Ką iš viso reiškia ta galimybė evoliucijai? Kuo gi iš viso Haruhi dėta su ta evoliucija?’
JUKI.N > Turėti aukštą intelektą, reiškia galėti greitai ir tiksliai apdoroti informaciją.
Protingos organinės gyvybės formos dėl savo fizinių kūnų apribotos pernelyg netiksliais ir sumaišytais informacijos srautais, todėl negali apdoroti informacijos greitai ir tiksliai.
Todėl evoliucionavusios iki konkrečios pakopos, organinės gyvybės formos nustos evoliucionuoti.
‘O jei be fizinio kūno?’
JUKI.N > Integruotoji Informacijos Minčių Esybė nuo pat pradžių buvo sukurta vien iš informacijos. Jie taip pat tiki, kad jų sugebėjimas apdoroti informaciją galėtų padidėti iki begalybės, kol pati visata perdegtų. Tačiau jie klydo.
Taip, kaip visata turi kraštus, jų evoliucija taip pat turi ribas, bent jau kaip protingos būtybės, išgyvenimui turinčios pasikliauti informacija.
‘O kaip Suzumija?’
JUKI.N > Suzumija Haruhi turi galią iš nieko sukurti masyvius informacijos kiekius.
Tai sugebėjimas, kurio Integruotos Informacijos Minčių Esybė neturi.
Ji gali išlaisvinti informaciją, kurios niekaip per visą savo gyvenimą nepajėgtų apdoroti žmogus, paprasta gyvybės forma.
Integruotos Informacijos Minčių Esybė mano, kad jei šis informacijos kūrimo sugebėjimas butų išanalizuotas, jie galėtų rasti užuominų auto-evoliucijai.
Žymeklis kas akimirką sumirgėjo. Galbūt Nagato dvejoja, kokius žodžius naudoti. Po akimirkos vėl pradėjo lietis žodžiai.
JUKI.N > Aš viską statau už tave.
‘Ką statai?’
JUKI.N > Tikiuosi, kad jūs abu galėsite sugrįžti į šį pasaulį.
Suzumija Haruhi svarbus stebėjimo objektas, ypatingas turtas, kuris visatoje gali pasirodyti tik kartą.
Be to, aš pati asmeniškai taip pat trokštu, kad jūs sugrįžtumėte.
Žodžių spalva pradėjo blukti, lyg būtų nusilpęs elektros tiekimas. Žymeklis toliau rašė žodžius.
JUKI.N > Kitą kartą vėl nueikime į biblioteką.
Žodžiai tamsėjo; nepadėjo net bandžius padidinti ekrano šviesumą. Galiausiai Nagato parašė šiuos du žodžius.
JUKI.N > sleeping beauty_
Brrr Besisukančio kietojo disko garsas privertė mane pašokti iš savo vietos. Švieselė procesoriuje sublyksėjo ir ekrane pasirodė pažįstamas OS logotipas. Visame pasaulyje girdėjosi tik kompiuterio besisukančio ventiliatoriaus garsas.
“Ką man daryti? Koizumi! Nagato!”
Giliai atsidusau ir liūdnai pasukau galvą link lango.
Pro langą nušvito mėlyna šviesa.
Švytintis milžinas dabar stovėjo mokyklos kieme. Kadangi jis buvo taip arti, jis atrodė kaip milžiniška mėlyna siena.
Haruhi įpuolė į kambarį.
“Kjonai! Kažkas pasirodė!”
Stovėdamas prie lango pamačiau Haruhi, kuri vos į mane neatsitrenkė, skubiai sustojo ir atsistojo prie manęs.
“Kas tai? Jis milžiniškas! Ar tai pabaisa? Neatrodo, kad būtų miražas.”
Haruhi skambėjo labai sujaudinta. Jos ankstesnis liūdnas susirūpinimas buvo dingęs. Dabar jos akys tviskėjo nuo entuziazmo. Jose negalėjai rasti jokios baimės.
“Kaip manai, ar tai ateivis? O gal tai koks senovinis superginklas, pažadintas iš jo ilgo miego? Ar dėl jo mes negalime išeiti iš mokyklos?”
Mėlynoji siena sujudėjo. Mano galvoje sumirgėjo vaizdas, kai milžinas be vargo daužo pastatus. Staigiai pačiupau Haruhi ranką ir išlėkiau iš klubo kambario.
“Pala! Palauk, ką tu darai?!”
Kai išskubėjome į koridorių, per orą nugriaudėjo garsus sukrėtimas; greitai prispaudžiau Haruhi prie grindų ir uždengiau ją savo kūnu. Klubų kompleksas smarkiai sudrebėjo. Kieto, sunkaus daikto, žingsniuojančio ant žemės, garsai ir virpesiai sklido man į ausis. Iš to supratau, kad milžino taikinys buvo ne klubų kompleksas, o priešingai, mokyklos pastatas.
Sučiupau Haruhi, kuri buvo tokia priblokšta, kad jos burna prasiverdavo ir užsiverdavo kaip auksinės žuvelės, ir pasileidau bėgti. Stebėtinai, Haruhi paklusniai sekė ir bėgo su manimi.
Mano delnai pradėjo prakaituoti. Haruhi taip pat.
Senajame klubų komplekse nebuvo dulkių. Iš visų jėgų bėgau link laiptinės, temdamas drauge Haruhi. Girdėjosi, kaip milžinas sukelia dar daugiau griovimo.
Nubėgau žemyn laiptais, jausdamas Haruhi kūno karštį, sklindantį per mūsų delnus.
Perėjus mokyklos kiemą, nusileidome žemyn kalva link stadiono. Šią akimirką, greitai žvilgtelėjau į Haruhi. Galėjau suklysti, tačiau ji atrodė labai laiminga. Lyg matyti mergaitę, pabudusią Kalėdų rytą ir prie lovos radusią dovanas, kurių ji visą laiką troško.
Ilgokai nubėgus į tolį, mes apsisukome, pasižiūrėjome aukštyn ir supratome, koks didžiulis buvo milžinas. Milžinas, kurį man parodė Koizumis Uždarojoje Erdvėje buvo toks pat didelis, kaip ir šis, didesnis nei pats pastatas.
Milžinas užsimojo ranka ir mokyklos pastatas subyrėjo. Kadangi keturių aukštų kompleksas jau buvo atplėštas praėjusio smūgio, dabar jis lengvai nugriuvo. Krito nuolaužos ir išsibarstė į visas puses, kartu sukurdamos kurtinantį triukšmą.
Mes paskubomis bėgome per dviejų šimtų metrų ilgio stadioną, kol sustojome. Neįtikėtinas mėlynasis milžinas dabar slankiojo po tamsią monotonišką mokyklą.
Jei nori fotografuoti, fotografuok šituos, o ne kaip Kompiuterių klubo prezidentas graibo Asahinos-san krūtinę, ir tikrai ne tai, kaip Asahina-san vilki visokius kostiumus. Mūsų tinklapis turėtų turėti nuotraukų apie tai, ką dabar matome!
Apie tai man galvojant, Haruhi greitai man į ausį pasakė:
“Ar manai, kad jis mus puls? Man atrodo, kad jis visai nėra blogas, kaip manai?”
“Nežinau.”
Kai atsakiau Haruhi, galvojau apie tai, ką Koizumis man sakė, kai atsivedė mane į Uždarąją Erdvę. Jei leisime šiems “Avatarams” tęsti savo siautėjimą, tada dėl griovimo Uždaroji Erdvė pakeis tikrąjį pasaulį, o tai reiškia, kad šis pilkas pasaulis pakeis pasaulį, iš kurio atkeliavome, bet tada……
Kas nutiks mūsų pasauliui?
Remiantis tuo, ką neseniai pasakė Koizumis, Haruhi kuria visai naują pasaulį. Ar šiame naujame pasaulyje bus Asahina-san ir Nagato, kurias pažinojau? O gal tai bus nerealus pasaulis, kur tie “Avatarai” visur laisvai vaikšto, o ateiviai, keliautojai laiku ir esperai taptų kasdieniškais dalykais? Jei pasaulis tikrai taps tokiu, kokį vaidmenį tada jame vaidinsiu aš?
Agh, gana, beprasmiška bandyti daugiau apie tai galvoti, nes vis tiek nesuprantu. Aš nesuprantu, ką galvoja Haruhi, ir aš neturiu jokių telepatinių galių, kurios leistų man skaityti kitų mintis.
Tą akimirką, išgirdau, kaip prabilo Haruhi.
“Kas iš viso čia dedasi? Tiek šitas pasaulis ar tas milžinas, viskas taip keista!”
Tu juos visus sukūrei, panelyt! Tai aš turėčiau klaust, kodėl mane į visą tai įvėlei?! Koks dar Adomas ir Ieva? Visa tai tiesiog durnystė! Aš netikėsiu tokia sumauta istorija!
Niekada!
“Ar nenori sugrįžti į buvusį pasaulį?”
Ramiai paklausiau.
“Ką sakei?”
Haruhi pasisuko link manęs. Haruhi veidas buvo glotniai šviesus net šiame pilkame pasaulyje, o jos tviskančios akys buvo apsuptos tamsos.
“Mes negalime čia likti amžinai! Čia nėra nei vienos parduotuvės, todėl kai išalksime, nebus kur pavalgyti. Be to, mokykla apsupta nematomos sienos: iš čia nėra jokio kelio. Jei taip ir toliau, mes numirsime iš bado.”
“Hmm, viskas taip nepaprasta, tačiau man nesvarbu. Viskas ilgainiui susitvarkys. Kažkodėl, aš jaučiuosi tiesiog tokia laiminga.”
“O tada kas nutiks Komandai SOS? Tu sukūrei tą klubą! Ar tiesiog jį apleisi?”
“Man jis daugiau neberūpi, nes aš jau dabar patiriu kai ką jaudinančio; man nebereikia daugiau vaikščioti ir ieškoti paslaptingų nutikimų.”
“Tačiau aš noriu sugrįžti į ankstesnį pasaulį.”
Milžinas akimirkai sustabdė mokyklos griovimą.
“Prieš mums atsiduriant šioje keistoje padėtyje, aš nesupratau, kaip mėgau savo gyvenimą, tokį, koks jis buvo. Ten buvo tas kvailys Tanigučis, Kunikidas, Koizumis, Nagato ir Asahina-san, ir dar ta seniai pradingusi Asakura.”
“……Apie ką tu kalbi?”
“Aš tikrai noriu vėl pamatyti šiuos draugus. Dar turiu daug dalykų, kuriuos noriu jiems pasakyti.”
Haruhi palenkė galvą ir po akimirkos tęsė:
“Mes juos pamatysime; šis pasaulis nebus amžinai padengtas tamsos. Kai tik rytas išauš, saulė pakils. Aš dėl to tikra.”
“Ne tai. Šis pasaulis ne toks, koks manai. Aš noriu pamatyti draugus senajame pasaulyje.”
“Aš nesuprantu, apie ką tu kalbi.”
Haruhi piktai į mane pasižiūrėjo, lyg vaikas, iš kurio buvo atimta branginama dovana, parodydama savo pyktį ir liūdesį.
“Ar tau taip pat neįkyrėjo ir atsibodo tas nuobodus pasaulis? Tas pasaulis buvo toks normalus, kad jame visai nebuvo nieko ypatingo. Ar nenori irgi patirti ką nors įdomaus?”
“Anksčiau taip galvodavau.”
Milžinas pradėjo judėti. Jis nuspyrė mokyklos komplekso liekanas ir pajudėjo link kiemo. Pakeliui jis ranka sudavė per mokyklos koridorių, po to smarkiai spyrė į klubų kompleksą. Mokykla, įskaitant mūsų klubo kambarį, buvo palaipsniui sulyginama su žeme.
Pasižiūrėjau pro Haruhi petį ir buvau priblokštas, kai aplink radau kitas švytinčias mėlynas sienas. Vienas, du, trys…… kai suskaičiavau iki penkių, nusprendžiau liautis.
Be raudonųjų rutulių trukdymo, švytintys mėlyni milžinai buvo be jokių atidėliojimų pradėję pilkojo pasaulio naikinimą. Nesuprantu, kas gali būti taip įdomu visame šitame griovime. Kiekvieną kartą, kai sujudėdavo jų rankos ir kojos, viskas, ką jie paliesdavo, akimirksniu pradingdavo. Po kelių momentų, pusė mokyklos buvo nebelikę.
Negalėjau pasakyti, kokia didelė buvo šita Uždaroji Erdvė, nežinojau, ar ši dimensija išsiplės ir pavirs kita tikrove. Šiuo metu mano galva pilna abejonių. Jei šią akimirką senas girtuoklis, sėdintis prie manęs traukinyje, man pasakytų, “Aš tau kai ką pasakysiu, bet tu niekam nepasakok! Aš iš tikrųjų ateivis.” būčiau tuoj pat juo patikėjęs. Nes keistenybės, kurias patiriu per pastarąjį mėnesį patrigubėjo.
Ką aš iš viso galiu padaryti? Jei tai būtų nutikę prieš mėnesį, aš nebūčiau nieko sugalvojęs, tačiau dabar tikėjau, kad galiu. Vis dėlto, jau gavau keletą užuominų.
Kai tik nusprendžiau, pasakiau štai ką:
“Haruhi, per pastarąsias kelias dienas, aš patyriau keletą nepaprastai įdomių dalykų. Nors tu nežinai, yra daugybė įvairių žmonių, kurie tavimi domisi. Net nėra kvaila sakyti, kad pasaulis tiesiogine prasme sukasi aplink tave. Visi mano, kad tu labai ypatingas žmogus ir jie visi tai bandė paremti veiksmais. Nors tu nežinai, tačiau pasaulis darosi labai įdomus.”
Kai paėmiau už Haruhi pečių, supratau, kad vis dar laikiau Haruhi ranką, tuo tarpu Haruhi į mane pasižiūrėjo išraiška, sakančia “Kas tau užėjo?”
Tada, ji pasuko akis nuo manęs link šėlstančių mėlynųjų milžinų, žiūrėdama į juos lyg tai būtų savaime suprantamas dalykas.
Žvelgdamas į jos švelnų ir glotnų veidą, prisiminiau Nagato “galimybę evoliucijai”, Asahinos-san “laiko iškraipymą” ir Koizumio laikymą Haruhi “Dievu”. Tačiau man, kas Haruhi yra man? Tiesiog kuo aš ją laikau?
Haruhi yra Haruhi, ką daugiau galiu pasakyti? Nors taip neketinau atsakyti. Vis dėlto, aš neturėjau aiškaus atsakymo. Aš žinojau, kad prie to prieisiu, tiesa? Jeigu kas nors bestų pirštu į klasiokę ir paklaustų “Ką tas žmogus tau reiškia?” – ką jūs atsakytumėte?
…… Atleiskit. Aš vėl suku ratais! Man Haruhi nėra paprasta klasiokė, tačiau garantuotai ne kokia “galimybė evoliucijai”, “laiko iškraipymas” ir net ne “Dievas”.
Milžinas pasisuko link stadiono. Nors jis neturėjo jokių tariamų akių, tačiau galėjau aiškiai jausti jo žvilgsnį. Jis žengė žingsnį į mūsų pusę. Jo vienas žingsnis neabejotinai keliasdešimties metrų, kitaip jis nebūtų taip greitai sumažinęs atstumo tarp mūsų, nors ir eijo taip lėtai.
Supratau! Ar Asahina-san nieko dėl to nesakė? Tas pranašavimas! Ir Nagato paskutinė žinutė. Snieguolė ir miegančioji gražuolė. Nagi, net aš žinau, ką reiškia ‘Sleeping Beauty’! Kas panašu abejose šiose istorijose? Mūsų baisioje situacijoje, atsakymas tiesiog pats garsiai šaukia.
Po galais, tai taip kvaila.
Tai pernelyg kvaila! Asahina-san, Nagato. Aš niekada nesutiksiu su tokia atomazga! Niekada!
Mano sveikas protas to reikalavo. Bet žmonės niekada nebuvo gyvybės formos, kurios išgyvenimui pasikliovė tik protu. Galbūt jiems reikėjo to, ką Nagato pavadino “sumaišyta informacija”. Paleidau Haruhi ranką, paėmiau ją už peties ir patraukiau arčiau savęs.
“Kas dabar……?”
“Žinai, man labai patiko tavo kasytė.”
“Ką?”
“Nežinau nuo kada, bet nuo tada aš nenustojau galvoti apie tave su kasyte. Manau, kad ji tau labiausiai tinka.”
“Ką bandai daryti?”
Jos akys man priešinosi. Nekreipdamas dėmesio į Haruhi prieštaravimą pabučiavau ją į lūpas. Tokiu metu mandagiau užmerkti akis, todėl užsimerkiau. Ir todėl, nežinojau, kokia išraiška buvo Haruhi veide. Ar jos akys buvo plačiai atmerktos dėl šoko? O gal irgi užsimerkė? O gal ji bandė pakelti ranką ir man suduoti? Tačiau net jei ji man trenks, tai nebuvo svarbu, nes ant to aš pastačiau viską. Jei kas nors Haruhi buvo tai padaręs, žinojo koks tai jausmas. Aš paėmiau ją už rankos ir tvirtai laikiau, nenorėdamas paleisti.
Vis dar girdėjau dundesį tolumoje; atrodė, kad milžinai vis dar griauna mokyklos teritoriją. Kai tik apie tai pagalvojau, netikėtai netekau pusiausvyros ir nugriuvau žemyn, o viskas apsivertė aukštyn kojomis. Kairiojoje savo kūno pusėje pajutau stiprų smūgį. Nesvarbu, ką dariau, negalėjau išlaikyti pusiausvyros. Kai pabandžiau atsisėsti ir atmerkti akis, virš galvos pamačiau pažįstamas lubas ir nustėrau.
Aš buvau savo kambarį, ir kai apsižvalgiau, supratau, kad iškritau iš lovos ant grindų. Žinoma, vilkėjau savo pižamą. Pusė mano sujauktos antklodės drabstėsi ant grindų. Padėjau ranką po nugara ir išsižiojau kaip durnius.
Praėjo daug laiko, kol vėl pajėgiau galvoti.
Būdamas pusiau sapno būsenos, lėtai atsistojau, atvėriau langą ir pažiūrėjau laukan. Pamačiau kelias žybsančias žvaigždes ir šviečiančias gatvės lempas. Įsitikinau, kad buvo šviesų, sklindančių iš kitų žmonių langų, ir už jų judančių siluetų.
Ar tai buvo sapnas? Ar aš visą tai sapnavau?
Aš sapnavau, kad patekau į nerealų pasaulį su mergina, kurią pažinojau, ir pabaigoje ją pabučiavau!
Šitą sapną taip lengva suprasti, kad net Zigmundas Froidas iš manęs garsiai nusižvengtų.
Ech, tikrai norėjau tuoj pat pasikarti.
Galbūt turėčiau būti dėkingas, kad šitoje šalyje ginklai draudžiami, kitaip būčiau griebęs automatą ir be dvejonių nukreipęs sau į galvą. Jei tai būtų buvusi Asahina-san, iš sapno būčiau bent jau gavęs kokios nors detalios savo asmenybės analizės, tačiau susapnavau, kaip pabučiavau Haruhi, iš visų žmonių! Ką po velnių ta mano pasąmonė galvoja?!
Jausdamas nuovargį sėdėjau ant grindų ir laikiausi už galvos, galvodamas, kad jei visa tai tik sapnas, kodėl jis atrodė toks tikras? Prakaituota dešinė ranka ir likusi šiluma mano lūpose……
……Ar tai… ar tai reiškia, kad tai nebe originalusis pasaulis? Ar tai visai naujas pasaulis, kurį sukūrė Haruhi? Ar yra koks būdas tai patvirtinti?
Nėra, nesvarbu, kaip bebandyčiau. Nors tiksliau, aš iš viso nenorėjau galvoti apie tokią problemą. Jei turėčiau pripažinti, kad visa tai buvo tik sapnas, nes sugedo mano smegenys, tada geriau tikėsiu, kad pasaulis buvo sunaikintas. Šiaip ar taip, šiuo metu aš viską neigiu.
Pažiūrėjau į žadintuvą. Pusė trijų ryto.
……Turiu grįžti miegoti.
Ant galvos užsitempiau antklodę, prašydamas savo jau prablaivėjusio proto duoti bent kiek gilaus miego.
Negalėjau užmigti.
Štai todėl šiuo metu aš toks pavargęs, kad man beveik reikėjo šliaužti, kad įkopčiau į tą kalną. Atvirai kalbant, tai mane žudo. Bent jau džiaugiuosi, kad pakeliui nesutikau Tanigučio, kitaip būčiau priverstas klausytis, kaip jis beperstojo nusišneka. Dėl savo begalinės branduolinės sintezės saulė toliau skleidė karštį. Ponia Saulute, aš jūsų maldauju, ar negalėtumėte retkarčiais padaryti pertrauką? Aš baigiu mirtinai iškepti!
Atsisakydamas ateiti tada, kai jo reikėjo, miego demonas dabar suko ratus virš mano galvos, būtent tada, kada mažiausiai to norėjau. Jei taip ir toliau, nežinau kiek ilgai prabūsiu atsibudęs per pirmąją pamoką.
Kai pamačiau mokyklos kompleksą, sustojau ir pasižiūrėjau į seną nusidėvėjusį keturių aukštų pastatą. Prakaituoti mokiniai visi ropojo į mokyklą lyg būrys skruzdžių.
Nutempiau kojas laiptais, o tada į pažįstamą 1-5 klasę, sustojęs už trijų žingsnių nuo lango.
Štai, sėdinčios gale prie lango, pamačiau Haruhi pakaušį. Ką galiu pasakyti? Ji kaip visada po ranka buvo pasidėjusi smakrą ir medine veido išraiška spoksojo laukan.
Iš jos nugaros galėjau pamatyti mažą uodegytę nutįsusią iš jos plaukų ant jos peties. Dabar jos plaukai buvo kiek per trumpi surišti į kasytę, todėl spėju, kad ji ją surišo tiesiog bet kaip?
“Sveika, kaip laikais?”
Padėjau krepšį prie suolo.
“Šlykščiai. Vakar sapnavau baisų košmarą.”
Haruhi pasakė tai ramiu balsu. Ei, žinok, iš tikrųjų praėjusią naktį tu patyrei nepaprastą nutikimą!
“Todėl visai nepamiegojau. Baisiai norėjau pasiimti laisvadienį, tačiau tada mano lankomumas pasidarytų pernelyg mažas.”
“Aišku.”
Atsisėdau ant kietos kėdės ir apžiūrėjau Haruhi veidą. Jos veidą ranka uždengė nuo pat ausies, todėl negalėjau aiškiai įžiūrėti jos išraiškos. Bet kokiu atveju, ji buvo prastos nuotaikos. Bent jau taip sakė jos veidas.
“Klausyk, Haruhi.”
“Ko?”
Pasakiau Haruhi, kurios akys toliau spoksojo laukan:
“Puikiai atrodai su ta kasyte.”
Pastabos[edit]
- ↑ Dafnijos (lot. daphnia) – smulkūs šokinėjantys gėlųjų vandenų vėžiagyvių (Crustacea) klasės planktoniniai gyvūnai, priklausantys šakotaūsių (Cladocera) būriui. Dar, dėl savo šokinėjančio judėjimo būdo, vadinamos vandens blusomis. Gyvena švariame gėlame vandenyje upėse, ežeruose, tvenkiniuose ir kituose stovinčio vandens telkiniuose, išskyrus "ekstremalias" vietas, tokias kaip karštieji šaltiniai ir pan. 0.2-5 mm dydžio. Daphnia gentyje yra daugiau nei 100 rūšių, paplitusių visame pasaulyje.
- ↑ Jungtinių Tautų generalinis sekretorius (ang. Secretary-General of the United Nations) – aukščiausias administracinis Jungtinių Tautų pareigūnas ir atitinkamas personalas. Generalinis Sekretorius skiriamas 5 metams Jungtinių Tautų Generalinei Asamblėjai ir Saugumo Tarybai rekomendavus. Jungtinių Tautų sekretoriaus pareigos yra tokios pat įvairios kaip ir problemos, kurias sprendžia Jungtinės Tautos. Jų spektras – nuo vadovavimo taikos palaikymo operacijoms iki tarpininkavimo tarptautiniams ginčams. Taip pat kiekvienais metais Generalinis sekretorius Generalinės Asamblėjos metu paskelbia metinį pranešimą, kuriame įvertina Organizacijos veiklą ir išsako savo požiūrį dėl būsimų jos veiklos prioritetų artimiausiu metu. Į Generalinio Sekretoriaus pareigas taip pat įeina Sekretoriato personalo parinkimas.
- ↑ Henohenomoheji (jap. へのへのもへじ) arba hehenonomoheji (jap.へへののもへじ) yra hiraganos simboliais nupieštas veidas.
- ↑ Cosplay – japonų subkultūra, kur žmonės rengiasi kaip mėgstami anime, manga, tokusatsu (filmų rūšis), video žaidimų, live-action filmų, fantasy filmų ir t.t. veikėjai. Įprastai, cosplay vadinamas kostiumo vilkėjimas. Tikriems anime gerbėjams cosplay neatsiejama nuo anime ir Japonijoje tai labai populiaru.
- ↑ Kamelija (lot. Camellia, sin. Thea) – arbatmedinių (Theaceae) šeimos visžalių augalų gentis. Savaime augančios kamelijos – medžiai, auginami – krūmai. Lapai 7-10 cm ilgio, elipsės pavidalo, odiški. Žiedai pavieniai arba po 2-4, susitelkę lapų pažastyse. Žydi rudenį. Vaisius – dėžutė. Gyvena 100 metų ir ilgiau.
- ↑ Absoliutusis nulis – žemiausia įmanoma temperatūra, kurioje sustoja bet koks šiluminis atomų ir molekulių judėjimas ir nutrūksta šiluminis spinduliavimas. Ši temperatūra lygi -273,15 °C arba 0 K. Realiai ši temperatūra pasiekta niekada nebuvo, tačiau 2003 m. Masačūsetso Technologijos Instituto mokslininkams pavyko pasiekti 450 pK (pikokelvinų) temperatūrą. Tokios temperatūros pasiekiamos magnetiniu aušinimu. Labai žemoje temperatūroje pasireiškia neįprasti fizikiniai reiškiniai: superlaidumas (išnyksta kai kurių laidininkų elektrinė varža), supertakumas (atšalęs helis suteka į jį įstatytą mėgintuvėlį). Medžiagų savybės absoliučiame nulyje kol kas mažai ištirtos, tačiau tyrimai toliau vykdomi, kadangi jų rezultatai žmonijai galėtų atnešti daug naudos. Pavyzdžiui, sukūrus pastovų superlaidininką, būtų galima daug kartų sumažinti energijos nuostolius.
- ↑ ASIMO (jap. アシモ, ashimo) kompanijos Honda sukurtas humanoidinis robotas, šiuo metu laikomas vienu moderniausių pasaulyje.
- ↑ Zigmundas Froidas (vok. Sigmund Freud, 1856 m. gegužės 6 d. – 1939 m. rugsėjo 23 d.) – austrų neuropatologas, psichiatras, psichologas, psichoanalizės pradininkas. Froidas vienas pirmųjų tyrė seksualumo formavimąsi, atkreipė dėmesį į vaikystės svarbą psichikos raidai, moksliškai pagrindė pasąmonės buvimą.
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į šeštąjį skyrių | Toliau į epilogą |
