Suzumija Haruhi:Knyga3 Bambuko lapų rapsodija

Bambuko lapų rapsodija

Gegužės mėnuo buvo jau ir taip pakankamai karštas, tačiau birželis buvo tiesiog nepakeliamas. Nežmoniška drėgmė viską dar labiau pablogino, padidindama mano nelaimingumo indeksą iki rekordinių aukštumų. Į tokį apšiurusį gimnazijos pastatą, kaip mūsiškis, jokiu būdu nebūtų įdiegti tokie prašmatnūs įrenginiai, kaip oro kondicionierius.

Svylanti 1-5 klasė buvo tarytum autobusų stotelė, kelionei velniop į pragarą. Buvau tvirtai įsitikinęs, kad tas architektas neturėjo nei žalio supratimo, ką reiškė "patogi mokymosi aplinka".

Ir lyg to būtų maža, ši savaitė buvo pirmoji liepos mėnesį vykstančių semestro pabaigos testų savaitė, todėl mano širdies laimė dabar sklandė kažkur prie Brazilijos ir artimiausiu metu neketino grįžti.

Mano vidurio semestro testų rezultatai jau ir taip buvo siaubą keliantys, todėl net negaliu įsivaizduoti, kad mano semestro pabaigos rezultatai būtų bent patenkinami. Tai garantuotai dėl to, kad leidžiu per daug laiko su Komanda SOS, ir mokslams visai nebesusikaupiu. Aš visai nenorėjau būti su ja kaip nors susijęs, tačiau nuo šių metų pavasario, kai tik Haruhi kažką sumąstydavo, aš paslaptingai sekdavau paskui ją. Tai tapo mano kasdieninio gyvenimo dalimi, todėl pradedu savęs nekęsti už tai, kad taip lengvai priprantu prie tokio gyvenimo.

Po pamokų, kai saulė į klasę spigino iš vakarų, mergiotė, sėdinti man už nugaros, pabaksnojo man į nugarą mechaniniu pieštuku.

"Ar žinai kokia šiandien diena?"

Suzumija Haruhi paklausė manęs, žiūrėdama džiugia išraiška, lyg vaikiukštis per Kūčias. Kai tik ji parodo tokią smulkmenišką išraišką, tai būna aiškus ženklas, kad ji rezga kažką nedoro. Apsimečiau, kad kokias tris sekundes galvoju, o po to atsakiau,

"Tavo gimtadienis?"

"Ne~a!"

"Asahinos-san gimtadienis?"

"Ne..."

"Koizumio arba Nagato gimtadienis?"

"Iš kur man žinoti, kada jų gimtadieniai?!"

"Be to, mano gimtadienis—"

"Niekam nerūpi! Tu rimtai nežinai, kokia svarbi šiandien diena?"

Kad ir kaip sakytum, kokia ji tau svarbi, man ji vis tiek paprasčiau svilinančiai karšta diena.

"Sakyk, kokia šiandien data?"

"Liepos 7...... Juk negalvoji apie Tanabatą, ar ne?"

"Nu, tai aišku! Tai Tanabata! Ta-na-ba-ta! Kaip tu gali vadintis japonu, jei to neatsimeni?"

Festivalis iš tikrųjų yra kilęs iš Kinijos. Ir remiantis kinų kalendoriumi, Tanabata turėtų vykti tik kitą mėnesį.

Haruhi, laikydama mechaninį pieštuką, pamojavo jį man prieš pat nosį.

"Azija driekiasi nuo Raudonosios jūros iki pat čia."

Kas čia geografinė sąvoka?

"Juk jie visas tas vietas sugrupuoja drauge per pasaulio futbolo čempionatą, ar ne? Būtent taip, liepa ir rugpjūtis abu yra vasaros mėnesiai!"

Ak, nejaugi?

"Nėra skirtumo. Taigi, Tanabatą mes taip pat privalome švęsti. Aš reikalauju, kad apie šį festivalį būtų galvojama rimtai."

O aš manau, yra ir kitų dalykų, apie kuriuos būtina galvoti dar rimčiau. Ar tu tikrai privalai man tai sakyti? Aš visai nenoriu žinoti, kad tu planuoji daryti.

"Bus daug linksmiau, jei viską rengsim drauge. Todėl pranešu, kad nuo šiol kiekvienais metais Tanabatai mes rengsime ką nors įspūdingo!"

"Pati sau viena to nespręsk."

Nors aš tai pasakiau, matydamas, jog Haruhi atrodė nepaprastai patenkinta, žinojau, kad kvaila bandyti ją perkalbėti.

Ji net pasakė,

"Lauk manęs klubo kambaryje! Pats sau vienas namo neišeik!"

Tau visai nereikėjo man to sakyti. Aš ir taip ketinau eiti į klubo kambarį. Vis dėlto, juk ten egzistuoja žmogutis, kurį privalau bent kartelį pamatyti. Tik ją vienintelę...

Kiti nariai jau buvo susirinkę klubo kambaryje, esančiame antrajame menų klubų pastato aukšte. Vietoj to, kad klubo kambarys, kuris yra nuomojamas iš Literatūros klubo, būtų vadinamas Komanda SOS, tiksliau jį būtų apibūdinti kaip de-facto štabu, kurį ši komanda prievarta užgrobė.

"O, laba diena."

Ta, kuri nusišypsojo ir mane džiugiai pasveikino, buvo Asahina-san. Ji – mano širdies paguodos šaltinis, be jos Komanda SOS būtų lyg karis su ryžiais be pačio kario.

Nuo liepos Asahina-san persirengė į vasarišką tarnaitės kostiumą. Ta, kuri jai atnešė tą kostiumą, aišku, buvo Haruhi, nors net neįsivaizduoju, iš kur ji traukia visus tuos spalvingus kostiumus. Asahina-san jai visada nuoširdžiai padėkodavo "A......l...labai ačiū.". Šiandien, kaip visada, ji buvo Komandai SOS rezervuota tarnaitė ir kruopščiai man virė kvietinę arbatą. Prieš atsigerdamas savo arbatos apsižvalgiau po kambarį.

"Na, kaip reikalai?"

Koizumis pasižiūrėjo ir mane pasveikino. Jis sėdėjo priešais ant stalo padėtą šachmatų lentą ir vienoje rankoje laikydamas šachmatų taisyklių knygą, kita stumdė figūras.

"Mano reikalai nuo pat tada, kai įstojau į gimnaziją, visada buvo nenormalūs."

Koizumis sakė, kad jam atsibodo Otelas, todėl praėjusią savaitę jis nusprendė atsinešti šachmatų lentą. Tačiau kadangi nei aš, nei kas kas nors kitas nemokėjo jais žaisti, jis turėjo žaisti vienas su savimi. Greitai artėjo testai, tačiau jis atrodė baisiai atsipalaidavęs.

"Na, negalėčiau pasakyti, kad esu itin atsipalaidavęs. Aš tiesiog naudojuosi laiku, kai nesimokau, kad pamankštinčiau savo smegenis – išsprendus kiekvieną užduotį smegenyse pagreitėja kraujo apytaka. Gal norėtumei sužaisti partiją?"

Ačiū, ne. Šiuo metu visai nenoriu alinti savo ir taip jau pervargusias smegenis. Jei turėsiu galvoti apie dar daugiau nesąmonių, tie anglų kalbos žodžiai, kuriuos šitiek laiko kaliau, tiesiog vėl katapultuosis man iš makaulės.

"Kaip gaila. Galbūt man sekantį kartą atsinešti Monopolį arba Laivų mūšį? A, arba ką nors, ką galėtume žaisti visi drauge? Ar turi kokių minčių?"

Nėra skirtumo, nors geriau iš viso nereikia. Čia juk ne stalo žaidimų klubas, čia – Komanda SOS. Nors aš tiksliai nežinojau, ką darė šis paslaptingas klubas. Ir žinot nenorėjau, nes nieko nežinojimas padidinama mano tikimybę išgyventi. Taigi, neturėjau jokios motyvacijos kažką daryti – tokia ta mano nepriekaištinga logika.

Koizumis tik gūžtelėjo pečiais ir grįžo prie savo šachmatų taisyklių knygos, o po to paėmė juodųjų žirgą ir perkėlė į kitą vietą.

Šalia Koizumio sėdėjo Nagato Juki, turinti mažiau emocijų nei robotas, ir buvo užsiėmusi savo knygos skaitymu. Ši tyli ir šalta ateivė pakeitė savo susidomėjimą išverstais romanais ir perėjo prie romanų originalia užsienio kalba. Šiuo metu ji skaitė knygą, ant kurios viršelio buvo prikeverzota kalba, kurios nepajėgiau atpažinti, lyg vieną iš tų senų storų burtažodžių knygų. Spėju, kad ji parašyta senovės etruskų ar dar velniai žino kokia keista kalba. Esu tikras, kad Nagato be vargo galėtų perskaityti net tas dantiraščio lenteles.

Išsitraukiau sulankstomą kėdę ir ant jos atsisėdau. Asahina-san paskubomis priešais mane atgabeno arbatos puodelį. Kas norėtų gerti karštą arbatą tokią karštą dieną...... Net neketinau skųstis, nes tai sukeltų pačio dangaus rūstybę, ir jausdamas dėkingumą gurkštelėjau savo kvietinės arbatos. Hmm, ji tiesiog verdanti.

Kambario kampe stovėjo elektrinis ventiliatorius, kurį Haruhi iš nežinia kur nukniso. Visgi, geriausiu atveju jo vėdinimo efektas buvo lyg užpylus vandenį ant įkaitusių akmenų. Jeigu taip puikiai moki vogti, kodėl vietoj to iš mokytojų kambario nepavogei vieną tų vertikalių oro kondicionierių?

Patraukiau žvilgsnį nuo anglių kalbos vadovėlio, kurio puslapiai sklaidėsi vėjyje, atrėmiau nugarą į sulankstomą kėdę ir pasirąžiau.

Puikiai žinodamas, kad grįžęs namo neisiu mokytis, norėjau patikrinti, ar man būtų geriau pasimokyti po pamokų klubo kambaryje, tačiau supratau, kad tol, kol man kažkas tai neįdomu, man tiesiog neįmanoma to daryti, nesvarbu, kur aš bebūčiau. Tiek fiziškai, tiek protiškai yra nesveika versti save daryti tai, ko nenori. Kitaip tariant, sveikiau savęs nieko neversti. Viskas, nesimokysiu. Paspaudžiau savo automatinį rašiklį, užverčiau knygą ir nusprendžiau pasižiūrėti į savo antidepresantę. Ši antidepresantė, kuri galėjo nuraminti mano cinišką širdį, dabar, sėdėdama priešais mane, vilkėjo tarnaitės kostiumą ir sprendė savo matematikos uždavinius.

Įdėmiai pasižiūri į uždavinį, tada paskubomis kažką užsirašo į sąsiuvinį, liūdnai susimąsto, o po to nušvitusiu veidu, tarytum apimta įkvėpimo, pradeda pašėlusiai rašyti – šiuos veiksmus nuolat kartojo ne kas kita, o Asahina-san.

Vien pasižiūrėjęs pasijutau daug geriau. Netikėtai pajutau beribį gailestingumo jausmą, tarytum dabar nesivaržydamas labdarai galėčiau atiduoti visus pinigus, iki paskutinio cento. Asahina-san nepastebėjo, kad į ją žiūriu, ir buvo uoliai įnikusi į matematiką. Kiekvienas jos judesys vertė mane šypsotis, iš tiesų, aš jau šypsojausi. Tarytum žiūrėčiau naujagimį ruoniuką.

Mūsų akys susitiko.

"A, k-kas nutiko? A-ar aš padariau kažką keisto?"

Asahina-san pradėjo paklaikusiai rausti, o dėl to mano širdis tik dar labiau lydėsi. Kai jau ketinau uždainuoti savo angeliškas liaupses......

"Ja-ho!"

Triukšmingai atsidarė durys ir į vidų įlėkė grubioji mergiotė.

"Atsiprašau, kad pavėlavau!"

Gali neatsiprašinėt, niekas tavęs nelaukė.

Į kambarį įsiveržė Haruhi, ant peties besinešdama bambuko stiebą. Bambukas buvo ilgas ir dar kupinas gyvybės, ant jo vis dar augo žali lapai. Kam tu jį čia atsinešei? Darysi bambukinę kiaulę taupyklę?

Haruhi papūtė savo krūtinę ir atsakė,

"Na, tai aišku tam, kad kabintume tanzakus su savo norais."

Kodėl? Kam?

"Šiaip sau, tiesiog seniai tai dariau. Visi sugalvokit po norą. Vis dėlto, juk šiandien Tanabata!"

......Kaip visada, visame tame nėra jokios prasmės.

"Iš kur tu jį ištraukei?"

"Iš už mokyklos esančio bambukų miško."

Kiek pamenu, tai privati valda, tu bambuko vagie.

"O kam rūpi? Visų bambukų šaknys po žeme yra sujungtos, todėl jei nukirstas tik tai kotas, jie nebus paveikti. Jei būčiau paėmusi sėklas – tada tai būtų galima vadinti nusikaltimu. Be to, mane sukandžiojo uodai, visur niežti. Mikuru-čian, gali man užtepti kremo nuo niežėjimo?"

"Taip, tuojau pat!"

Nešdamasi pirmosios pagalbos vaistinėlę, mažais žingsneliais priėjo Asahina-san, visai kaip kokia slaugė praktikantė. Ji išspaudė tepalo iš tūbelės ir pakišo rankas po pasilenkusios Haruhi uniforma.

"Šiek tiek į dešinę...... ne, per daug. Va, čia."

Iš malonumo užsimerkusi Haruhi dabar atrodė kaip katė, kuriai kasė pasmakrę. Ji atrėmė bambuko stiebą priešais langą ir ramiai atsistojo ant vadės stalo, o po to iš bala žino kur išsiėmė kelis tanzakus ir labai laimingai nusišypsojo,

"Dabar visi užrašykime savo norus!"

Nagato lėtai pakėlė savo galvą, Koizumis priverstinai nusišypsojo, o Asahina-san išplėtė akis. Ką ji rezga šį kartą? Haruhi nušoko nuo stalo, aukštyn pakeldama savo sijoną, ir pareiškė,

"Tačiau yra sąlygų!"

"Kokių dar sąlygų?"

"Kjonai, ar žinai, kas per Tanabata pildo žmonių norus?"

"Ar ne Origimė ir Hikobošis?"

"Teisingai. Dešimt taškų. O ar žinai, kokios žvaigždės reiškia Orihimę ir Hikobošį?"

"Ne."

"Manau, Vega ir Altayras?"

Tuoj pat atsakė Koizumis.

"Būtent! Aštuoniasdešimt penki taškai! Tos dvi žvaigždės! Kitaip tariant, mes privalome tą bambuko stiebą su tanzakais nukreipti tiksliai į tas dvi žvaigždes. Supratot?"

Ką ji čia bando pasakyti? Be to, kas gavo likusius 15 taškų?

"Ehem."

Dėl kažkokios priežasties Haruhi klastingai pasižiūrėjo.

"Paaiškinsiu. Remiantis ypatingąja reliatyvumo teorija, judėti greičiau nei šviesa yra neįmanoma."

Dėl kokios priežasties dabar taip nelauktai pradėjai rėžti šitą kalbą? Haruhi išsiėmė iš savo sijono kišenės keturkampį lapą ir, retkarčiais į jį žvilgtelėdama, garsiai perskaitė.

"Jūsų žiniai, atstumas nuo Žemės iki Vegos ir Altayro yra atitinkamai 25 ir 16 šviesmečių. Tai reiškia, kad prireiktų 25 ir 16 metų, kad į tas žvaigždes galėtume nusiųsti žinutę. Visa tai faktai – aišku?"

Na ir kas? Apie tai kalbant, tu rimtai pasivarginai susirasti šitą informaciją?

Mojuodama savo rankomis, Haruhi tęsė savo aiškinimą,

"Vadinasi, tai lygu laikui, reikalingam tam, kad dievai gautų mūsų norus, ar ne? Mums reikėtų tiek laukti, kad būtų išpildyti mūsų norai. Taigi, užrašykit tai, ko norėtumėt po 25 ir 16 metų! Tokie norai, kaip 'Noriu iki Kalėdų susirasti šaunų vaikiną' nesuveiks, nes bus paprasčiausiai neišpildyti laiku!"`

"Palauk, jeigu jas pasiekti prireikia 25 metų, ar ne tiek pat reikėtų ir sugrįžti? Juk tai reiškia, kad tam, jog mūsų norai būtų išpildyti, vietoj to turėtumėm laukti 50 ir 32 metus?"

"Na, juk jie dievai. Ką nors sugalvos! Kartą per metus visada būna 50% vasaros išpardavimas!"

Ir tokiu atveju, jei tik ji taip užsimano, ji gali visiškai nepaisyti net į visą reliatyvumo teoriją.

"Taigi, visi supratot, ką sakiau? Yra du tanzakai – vienas Vegai, kitas – Altayrui. Užrašykit tai, ko norėtumėt po 25 ir 16 metų."

O tai jau visiška nesąmonė. Vienu metu prašyti išpildyti du norus yra tiesiog begėdiška. Be to, iš kur man žinoti, ką aš darysiu po 25 ir 16 metų? Iš kur mums dabar žinoti, ko mes tada norėsime? Turbūt geriausia būtų norėti, kad nežlugtų jų pensijos ar investicijų fondai ir iki tada tvarkingai veiktų.

Išgirdus tokius norus, Orihimei ir Hikobošiui tikrai pradėtų skaudėti galvą. Tie vargšai gali susitikti vienas su kitu tik kartą per metus, tačiau prašomi išpildyti tokius kvailus norus. Jų vietoje sakyčiau, "Kodėl tau nepaprašius pagalbos iš savo politikų?".

Vis dėlto, šiai mergiotei, kaip visada, į galvą lindo visokios nesąmonės. Aš pradedu svarstyti, ar jos galvoje nėra kokios nors baltosios skylės, nes atrodo, kad jos sveikas protas visai iš kitos visatos.

"Na, tai ne visiškai tiesa."

Koizumis skambėjo lyg jis gintų Haruhi ir tyliu balsu, kurį tik aš galėjau girdėti, pasakė,

"Tiesa, kad Suzumijos-san kalba ir elgesys yra unikalūs, tačiau sprendžiant iš dabartinės situacijos, akivaizdu, kad ji žino, kas yra sveikas protas."

Koizumis parodė savo įprastinę linksmą šypseną ir tęsė,

"Jei jos mąstymas būtų nenormalus, šis pasaulis nebūtų toks stabilus. Tuo atveju šis pasaulis jau būtų tapęs keista vieta, kurioje tvarką diktuoja neįprasti dėsniai."

"Iš kur tu tai žinai?" paklausiau.

"Suzumija-san nori, kad pasaulis būtų neįprastas, o pati turi galią visiškai perkurti pasaulį. Turėtum tai puikiai žinoti."

Tai aišku žinau. Nors ir turiu abejonių.

"Vis dėlto, iki šiol pasaulis netapo visiškai nelogišku, ir taip yra todėl, kad ji labiau vertina sveiką protą, nei savo pačios norus."

"Tai gali skambėti vaikiškai, tačiau," Koizumis pakėlė savo galvą ir pasakė,

"Sakykim, ji norėjo, kad egzistuotų Kalėdų Senelis. Tačiau visiems žinoma, kad jis neegzistuoja. Vien jau turint galvoje Japoniją, yra tiesiog neįmanoma, kad kažkas vidurį nakties galėtų įeiti į užrakintą namą, palikti dovaną, o po to nepastebėtas pradingti. Iš kur Kalėdų Senelis žino, ko Kalėdoms nori kiekvienas vaikas. Be to, tiesiog neįmanoma, kad jis sugebėtų vos per vieną naktį aplankyti kiekvieno pasaulio vaiko namus. Tai tiesiog fiziškai neįmanoma."

Kas iš viso taip rimtai svarstytų tokius dalykus?

"Būtent, štai todėl Kalėdų Senelis negali egzistuoti."

Šioje diskusijoje stodamas į Haruhi pusę jaučiausi nemaloniai, tačiau vis tiek iškėliau savo klausimą,

"Jeigu tu teisus, ar tai nereiškia, kad ateiviams, keliautojams laiku ir esperams egzistuoti yra neįmanoma? Ką tada jūs čia darot?"

"Akivaizdu, kad Suzumijai-san būdingas sveikas protas jai labai nemalonus. Jis vėl ir vėl atmetė jos troškimą – gyventi pasaulyje, kuriame antgamtiniai nutikimai yra norma."

Nori pasakyti, kad jos pakvaišusios mintys vis tiek persveria sveiką protą?

"Tikriausiai ji nesugebėjo užgniaužti šių minčių, todėl aš, Asahina-san ir Nagato-san atsiradome prie jos, ir todėl aš turiu šias antgamtines galias. Vis dėlto, aš nesu tikras, ką tu apie tai galvoji."

Ir gerai, kad esi neužtikrintas. Bent jau ne taip, kaip tu, aš visiškai įsitikinęs, kad esu normalus žmogus.

Tik vis dar nežinau, ar tai laimė, ar nelaimė.

"Ei, judu! Baikit ten šnabždėtis! Mes čia kalbam apie rimtus dalykus!"

Nepatenkinta mūsų šnabždesiais, Haruhi ant mūsų sušuko, o jos akys pasidarė trikampės formos. Taigi, iš Haruhi mes paklusniai priėmėme tanzakus ir pieštukus ir sugrįžome į savo vietas.

Haruhi kažką sau niūniuodama pradėjo rašyti; Nagato sėdėjo nejudėdama ir spoksojo ir tanzaką; tuo tarpu Asahinos-san veide atsispindėjo nerimastinga išraiška, tarytum būtų susidūrusi su kažkuo sudėtingesniu, nei matematikos uždavinys. Koizumis lengvabūdiškai pasakė, "Na ir rūpestis...", ir susimąstęs linktelėjo galva. Nejaugi jums reikia taip rimtai apie tai galvoti? Paprasčiausiai parašykit ką nors daugmaž tinkamo ir viskas.

......Tik nesakyk, kad užrašyti norai tikrai išsipildys!

Pasukau pieštuką tarp pirštų ir pasižiūrėjau į šoną. Bambuko stiebas, kurį Haruhi pavogė atremtas priešais atvirą langą, o dėl to jo lapai atrodė išsidraikę. Retkarčiais papūsdavo vėjas ir tyliai sušnarėję lapai raminančiai nutraukdavo tylą.

"Na, ar visi baigėt?"

Haruhi balsas sugrąžino mane į tikrovę. Priešais ją ant stalo gulėjo du tanzakai, ant kurių buvo parašyta:

 "Tegul pasaulis sukasi aplink mane!"
 "Noriu, kad Žemė suktųsi į priešingą pusę"

Taip parašytų tik išlepęs paikas vaikigalis. Viskas būtų gerai, jei tai būtų buvęs tik pokštas, tačiau kabindama tanzakus ant bambuko lapo Haruhi atrodė visiškai rimta.

Asahina-san savo miela ir tvarkinga rašysena užrašė:

 "Norėčiau išmokti geriau siūti"
 "Norėčiau išmokti geriau gaminti"

Asahinos-san norai buvo tiesiog žavingi. Ji suplojo savo delnais ir pasimeldė priešais tanzakus, kuriuos pakabino ant bambuko lapo. Man atrodo, kad ji kažką ne taip suprato.

Nagato tanzakuose nebuvo nieko įdomaus. Labai įprastu šriftu ji tiesiog užrašė labai abstrakčius ir nuobodžius žodžius – "Harmonijos" ir "Pasikeitimų".

Koizumis niekuo nesiskyrė nuo Nagato ir užrašė paprastas frazes "Taikos pasaulyje" ir "Viskuo apsirūpinusios šeimos"

Ką aš užrašiau? Manieji norai taip pat buvo paprasti. Vis dėlto, po 25 ir 16 metų būsiu nukaršęs senis, todėl spėju, kad mano ateities aš norėtų štai ko:

 "Noriu pinigų"
 "Noriu namo su sodu, kuriame galėčiau maudyti savo šunį"

"Ech, koks snobas."

Pareiškė Haruhi, nemalonia išraiška spoksodama į mano pakabintą tanzaku. Ji mažiausiai tinkama būti nustebinta mano norų. Palyginus su Žemės sukimusi į priešingą pusę, mano norai daug vertingesni.

"Tiek to! Visi, neužmirškite savo užrašytų norų! Pirmasis taškas po šešiolikos metų! Palenktyniaukim, kieno norą Hikobošis išpildys pirmiau!"

"A...... žinoma."

Pasižiūrėjau į Asahiną-san, kuri su rimta išraiška veide linktelėjo galva, ir atsisėdau ant sulankstomos kėdės. Kai pasižiūrėjau į Nagato, ji jau buvo sugrįžusi į savo knygų pasaulį.

Haruhi iškišo ilgą bambuko stiebą pro langą ir tvirtai jį pastatė. Tada šalia savęs prisitraukė kėdę ir ant jos atsisėdo. Ji užsidėjo rankas ant palangės ir pasižiūrėjo aukštyn į dangų. Dalis jos veido atrodė kiek melancholiškai, tarytum nežinotų, ką daryti toliau. Ji toks žmogus, kurio nuotaika keičiasi labai staigiai, juk vos prieš akimirką ji šitaip linksmai šūkaliojo.

Atsiverčiau vadovėlį, vėl ketindamas ruoštis testams, ir pradėjau mokytis įvairius būdvardžius.

"...... Šešiolika metų... Ilgai..."

Už manęs tyliai sumurmėjo Haruhi.

Nagato tyliai skaitė savo užsienietišką romaną, Koizumis pradėjo su savimi žaisti šachmatais, tuo tarpu aš kaliau anglų kalbą. Visą šį laiką Haruhi sėdėjo prie lango ir žiūrėjo į dangų. Ji tyliai sėdėjo nejudėdama – tai iš ties buvo neįprasta mano akims. Iš pradžių pagalvojau, kad ji nusprendė laikytis Nagato pavyzdžio, vis dėlto, šis Haruhi reginys privertė mane pasijusti tik dar labiau nejaukiai. Įtariau, kad ji rezgė naujus dalykus, kurie mums sukeltų įprastą galvos skausmą.

Vis dėlto, visą likusią dieną Haruhi dėl kažkokios priežasties liko nusiminusi. Retkarčiais ji pakeldavo akis į dangų ir giliai atsidusdavo. Dėl to tik dar labiau sudrebėdavau. Ši tyla tikriausiai prieš audrą, tiesiog siaubą kelią. Imperatorius Sutoku taip elgėsi pirmas dvi tris dienas, po to kai buvo ištremtas į Sanuki.

Šlamesys

Išgirdau šnarančio popieriaus garsą ir pakėliau galvą. Asahina-san, kuri neseniai sėdėjo priešais mane ir sprendė matematikos uždavinius, pridėjo pirštą prie savo lūpų, mirktelėjo dešine akimi, o po to link manęs pastūmė tanzaką, kurį buvo iš anksto pasiėmusi. Žvilgtelėjusi į Haruhi ji atitraukė ranką ir nulenkė galvą, būdama išraiškos lyg maža mergiūkštė, kuri ką tik sėkmingai iškrėtė išdaigą.

Pilnai pabudus mano troškimui tapti šio nusikaltimo bendrininkui, paskubomis link savęs patraukiau Asahinos-san man duotą tanzaką ir atidžiai jį perskaičiau.

"Prašau, pasilik klubo kambaryje po to, kai baigsis šiandienos veikla – Mikuru-čian"

Maža ir apvalia rašysena buvo užrašyta tokia žinutė.

Be abejonės sutinku.

"Šiandien viskas."

Pasakė Haruhi ir, greitai pasiėmusi savo krepšį, išėjo iš kambario. Šiandien ji tikrai elgėsi neįprastai. Tarytum jos įprastinis dyzelinis sunkvežimio variklis netikėtai tapo ramus, kaip saulės baterijomis varomo automobilio. Šiandien man buvo tikrai gera diena.

"Na, tada aš taip pat jau eisiu."

Koizumis sutvarkė savo šachmatų lentą ir atsistojo. Žvilgtelėjęs į mane ir Asahiną-san ji taip pat paliko Literatūros klubo kambarį.

Nagato, sukeldama garsų dunkstelėjimą, užvertė savo knygą. O, tu irgi išeiti. Ačiū už supratingumą...... Kai pradėjau jausti jai dėkingumą, Nagato tyliai kaip katė prie manęs priėjo.

"Imk."

Ji padavė man popieriaus lapelį. Tai buvo dar vienas tanzaku. Pažiūrėjęs į jį pagalvojau, "Atleisk, bet negaliu tau padėti jo išsiųsti į kosmosą."

Ant jo buvo nupieštos keistos geometrinės figūros. Kas čia po galais? Kažkokia šumerų kalba? Abejoju, ar net su Enigmos mašina būtų įmanoma iššifruoti šitos žinutės prasmę.

Susiraukiau ir apžiūrėjau šiuos simbolius, kurie neatrodė nei piešiniais, nei žodžiais, sudarytus iš visokių trikampių, apskritimų ir banguotų linijų. Tuo metu Nagato apsisuko, pasiėmė krepšį ir išėjo.

Nesvarbu. Įsikišau tanzaku į švarko kišenę ir pasisukau link Asahinos-san.

"Am... Hmmm... Norėčiau su tavimi nukeliauti į vieną vietą."

Šis pakvietimas atėjo ne iš ko nors kito, o pačios Asahinos-san! Būčiau nubaustas dangaus, jei atsisakyčiau. Jei tik ji man lieptų, aš įšokčiau net į metalo lydimo krosnį!

"Žinoma, kur keliausim?"

"Tai... em... prieš trejus metus."

Paklausiau "kur", tačiau man atsakė "kada". Vis dėlto......

Pagalvojau sau "Tik ne vėl prieš trejus metus?", bet staiga man pasidarė įdomu. Galų gale, juk Asahina-san tvirtina, kad ji keliautoja laiku iš nežinomos ateities. Aš tiesiog nuolatos pamirštu, nes ji pernelyg miela. Bet prieš trejus metus? Mes keliausime į prieš trejus metus? Ar tai reiškia, kad turėsime keliauti laiku?

"T......taip."

"Žinoma, aš visiškai neprieštarauju, tačiau kodėl aš? Ką mes ten darysime?"

"Tai...... tu suprasi, kai nukeliausi ...... Galbūt."

Ką?

Tikriausiai pamačiusi mano susipainiojusią išraišką veide, Asahina-san pradėjo paklaikusiai mojuoti rankomis ir apsiašarojusi prašyti,

"Labai prašau! Prašau, nieko neklausinėk ir sutik! Kitaip aš... aš... turėsiu problemų."

"Na...... gerai tada."

"Tikrai? Ačiū!"

Asahina-san pašoko iš laimės ir džiaugsmingai paėmė mane už rankų. Ak, Asahinos-san laimė yra ir mano laimė!

Šiaip ar taip, Asahinai-san paskelbus, kad ji iš ateities, nebuvo pateikta jokių aiškių įrodymų. Žinoma, susidūręs su Asahinos-san suaugusia versija, aš galėjau visiškai patikėti jos istorija, tačiau vis tiek negaliu paneigti to, kad turiu įtarimu, jog už viso to gali slypėti kažkoks sąmokslas. Ar tai nebūtų puiki proga įrodyti, kad "Asahina-san atvyko iš ateities"?

"Taigi, kur mūsų laiko mašina?"

Galvojau, kad mums pakaks vien tik įlįsti į kokį stalčių, tačiau Asahina-san pasakė, kad tokio įrenginio nėra. Tada kaip mes keliausime laiku? Asahina-san droviai susiėmė už savo prijuostės krašto ir pasakė,

"Iš čia."

Hm? Čia? Apsisukau ir apsižvalgiau po nuobodų kambarį. Jame buvome tik mes vieni.

"Taip, prašau sėstis. Ir ar galėtum užsimerkti? Taip pat atpalaiduok pečius."

Dariau taip, kaip ji man liepė. Tikiuosi, netikėtai negausiu smūgio per pakaušį

"Kjonai-kun......"

Man prie ausies pasigirdo užgniaužtas Asahinos-san balsas. Koks švelnus atodūsis.

"Atleisk."

Mane apima bloga nuojauta. Kai jau norėjau atsimerkti, mane staiga apgaubė tamsa. Netekdamas sąmonės, pajutau stiprų pykinimą, tarytum netekdamas pusiausvyros. Prieš visiškai išsijungdamas, pagalvojau, kad jei būčiau žinojęs, būčiau nesutikęs.