Suzumija Haruhi:Knyga3 Vienišosios salos sindromas

Vienišosios salos sindromas

Reginys priešais mane buvo toks sukrečiantis, jog visiškai pamiršau skausmą savo petyje.

Dabar aš gulėjau ant grindų, negalėdamas net atsikelti, nes buvau pernelyg priblokštas to, ką pamačiau. Priežastis, dėl kurios negalėjau pajudėti, buvo tai, kad ant mano nugaros buvo kažkas sunkus kaip inkaras ir niekaip negalėjau jo nuimti. Tačiau dabar tai nesvarbu. Koizumis, kuris mums išlaužiant duris buvo virš manęs, dabar buvo nugriuvęs ant manęs, tikriausiai būdamas toks pat pritrenktas, kaip ir aš. Po galais, tu greičiau lipk nuo manęs! Net neturėjau ryžto jam taip pasakyti – jūs net negalite įsivaizduoti, koks aš buvau išsigandęs.

Kaip tai įmanoma? Negaliu patikėti, kad kažkas tokio galėjo nutikti. Tai visai nejuokinga. Ką gi mums daryti?

Už lango blykstelėjo ryški šviesa, o po kelių sekundžių mano ausis užgulė kurtinantis griaustinio garsas. Nuo pat vakar visoje saloje siautė nuožmi audra.

"......Kaip taip gali būti?"

Pasigirdo dejonė. Tai buvo Arakavo-san balsas, kuris išlaužiant duris taip pat prisidėjo prie manęs ir Koizumio ir buvo drauge su mumis nukritęs ant grindų.

Koizumis galiausiai nuo manęs nulipo. Aš apsiverčiau ant šono ir atsisėdau.

Priešais mano akis vėl pasirodė scena, kuria buvo tiesiog neįmanoma patikėti.

Ant kilimo priešais duris gulėjo vyras, kuris kaip ir aš buvo pargriuvęs ant nugaros. Tai buvo ne kas kitas, o vidutinio amžiaus vyriškis, šio dvaro šeimininkas, kuris šįryt nepasirodė svetainėje. Aš jį tuojau pat atpažinau – jis vilkėjo tuos pačius drabužius kaip ir vakar, prieš palinkėdamas mums labos nakties. Šioje saloje jis buvo vienintelis žmogus, kuris retkarčiais vilkėtų tokį vidurvasariui netinkamą verslo kostiumą. Tai Arakavo-san darbdavys bei šio dvaro ir visos salos savininkas:

Tamaru Keiičis-san.

Keiičis-san gulėjo ant grindų su šoko apimta išraiška veide. Nejudindamas nei raumens. Ir nieko keisto, jog jis nejuda, nes atrodo, kad jis jau nebegyvas.

Iš kur aš tai žinau? Na, atsakymas buvo tiesiog akivaizdus. Jo krūtinėje styrojęs daiktas atrodė labai pažįstamas. Tai buvo vaisiams skirtas peilis, kuris praėjusį vakarą per vakarienę buvo vaisių krepšelyje.

Galiu net lažintis, kad prie tos rankenos buvo pritaisyti aštrūs metaliniai ašmenys, nes kitaip jai nebūtų įmanoma tiesiai stovėti ant žmogaus krūtinės. Kitaip tariant, peilis perdūrė Keiičio-san krūtinę.

Abejoju, kad kas nors galėtų išgyventi, jei jam peiliu durtų tiesiai į širdį.

Ir dabar tokios būklės yra Keiičis-san.

"KJAA......!"

Pro už manęs išlaužtas duris pasigirdo tylus, siaubo apimtas klyksmas. Apsisukau ir pamačiau Asahiną-san, kuri abejomis rankomis užsidengė burną. Drebėdama Asahina-san atsitraukė atgal ir atsirėmė į kaip visada bejausmę Nagato. Ji ramia savo išraiška į mane pasižiūrėjo, o po to nulenkė galvą, tarytum būtų susimąsčiusi.

Žinoma, kur aš beeičiau, ten pasirodo ir ji.

"Kjonai, ar jis...... nejaugi jis......"

Haruhi taip pat atrodė pritrenkta. Iškišusi galvą iš už Asahinos-san nugaros, ji savo tamsiomis katės akimis spoksojo į amžinojo atilsio išėjusį Keiičį-san.

"Miręs?"

Labai neįprasta girdėti ją kalbat tokiu tyliu, nuo nerimo virpančiu balsu. Pasisukau, ketindamas kažką pasakyti, ir pamačiau Koizumį, kurio džiugią šypseną buvo pakeitusi niūri išraiška. Koridoriuje taip pat stovėjo ir tarnaitė Mori-san.

Tarp mūsų trūko tik vieno žmogaus, kuris name buvo iki vakar vakaro.

Kambarys, kurio duris reikia išlaužti, kad galėtum atidaryti, negyvas namo šeimininkas ir dingęs žmogus. Ką po galais visa tai reiškia?

"Kjonai..."

Vėl prabilo Haruhi. Jos veide atsispindėjo jai nebūdinga susirūpinusi išraiška. Man net pasirodė, kad ji pati kris man į glėbį.

Dar kartą blykstelėjo žaibas, nutvieksdamas visą kambarį. Nuo pat vakar siautusi audra galiausiai pradėjo rimti. Drauge su griaustiniu, nuožmios bangos kėlė šiurpinančius garsus.

Ši vienišoji sala. Audra. Ir nudurtas į krutinę namo šeimininkas, gulintis užrakintame kambaryje. Štai kokia scena buvo priešais mano akis.

Ši mintis negalėjo neateiti man į galvą.

Ei, Haruhi.

Nejaugi tu irgi visą tai sukūrei?

Prisimenu kelionę, kuri atvedė Komandą SOS į šią nemalonią akimirką.

Prieš kelias dienas, kai dar nebuvo prasidėjusios vasaros atostogos......

.........

......

...

Tada buvo pats vasaros įkarštis, liepos viduryje. Saulė šitaip kepino, jog tiesiog troškau, kad ji bent kartą išeitų atostogų.`

Aš kaip visada leidau laiką mūsų pogrindinėje vadavietėje, kuri anksčiau buvo Literatūros klubo kambarys, ir mėgavausi Asahinos-san arbata. Nors jau buvau atsigavęs po vidurio semestro testų rezultatų, vos pradėdavau galvoti apie man gresiančias pataisas, nebegalėdavau atsipalaiduoti. Tuo metu vienintelis mano pasirinkimas buvo tiesiog imti ir nuo visko pabėgti.

Akimirksniu sugebėjau sugalvoti pačių įvairiausių būdų, kaip save įtikinti, kad realybė, kurioje esu, yra paprasčiausias melas. Man sunkiai besvarstant, kurį visgi iš jų panaudoti......

"Atsiprašau...... ar kas nors ne taip?"

Pabudęs iš sapno, kuriame dieną prieš mano pataisas į Žemę nusileidžia kraugeriški ateiviai ir užgrobia parlamentą, apsižvalgiau aplink.

"Šiandien tu atrodai nusiminęs...... ar neskani mano arbata?"

"Ne, jokiu būdu."

Atsakiau. Tavoji arbata saldi tarytum pats dieviškasis nektaras, nors ir buvo išvirta iš nupigintų arbatžolių.

"Tuomet tai nuostabu."

Asahina-san, vilkėdama vasarišką tarnaitės kostiumą, iš palengvėjimo atsiduso. Ji švelniai nusišypsojo, todėl aš taip pat jai atsakiau savo šypsena. Tavo laimė – tai mano laimė. Net išminčius, keliaujantis per pačius atokiausius kalnus nesugebėtų rasti efektyvesnio eliksyro nei Asahinos-san šypsena. Mano protas dabar tyresnis nei Hokaide esančio Mašju ežero paviršius. Galiu net girdėti dangiškų angelų balsų chorą...

Pajutau begalinį norą su visais pasidalinti šiais jausmais, kaip tada, kai Šventasis Pranciškus Asyžietis jausmingai sakė pamokslą savo seserims paukštelėms, bet galų gale persigalvojau. Ir visai ne dėl to, kad mane vargintų tokių malonių frazių naudojimas, o greičiau jau dėl to, kad šiuo metu apsireiškė erzinantis žmogėnas su tuo savo perdėtai džiugiu balsu...

"Sveiki, visi! Kaip jums sekėsi vidurio semestro testai?"

Koizumis ant stalo pasidėjo savo atsineštą Monopolio lentą ir paklausė manęs būtent to, ko jam nederėjo klausti. Jo dėka, aš vėl grįžau skrajoti į tamsiąją Mėnulio pusę ir slėptis palydovo orbitoje, galvojant apie tai, kaip nustoti apie tai visą galvoti. Nu bliamba, ar tu negali tyliai sau žaist to savo Monopolio? Galėtum pasimokyti iš Nagato – ramiai sau sėdi kampe ir skaito savo knygą.

Vilkėdama vasarišką jūreivės uniformą, Nagato sėdėjo ant sulankstomos kėdės, atsivertusi enciklopedijos storumo storaviršelę knygą. Žiūrėdama tuo stiklinės skulptūros veidu, ji buvo įsmeigusi savo akis į knygą. Žiūrint iš vienos pusės, juk ji savotiška skaitmeninė būtybė, tačiau jai vis tiek nepaprastai patinka siurbti fizinę informaciją. Kažin ar tam yra kažkokia ypatinga priežastis?

"......"

Pala, kai dabar pagalvoju, kodėl visi esantys mūsų klube turi tiek daug laisvo laiko?

Šiandien pamokos buvo sutrumpintos ir baigėsi, kai buvo dar beveik rytas. Visgi, kodėl visi vis tiek čia renkasi? Įskaitant ir mane, tačiau aš turiu pateisinamą priežastį čia būti! Jei bent kartą per dieną neatsigerčiau Asahinos-san arbatos, tiesiog pavirsčiau į zombį. Ir štai todėl savaitgaliais patiriu nepakeliamas kančias dėl abstinencijos sindromo.

Juokauju. Galbūt jūs su manimi ir nesutiksit, bet nuo tada, kai įstojau į gimnaziją, aš išmokau svarbų dalyką – kai kurie žmonės juokus supranta labai rimtai. Aš sakau tai iš paskutinių dvejų mėnesių patirties, todėl tikrai neklystu. Žmogui reikia mokėti nubrėžti liniją tarp juokų ir rimtų dalykų, nes kitaip tuoj pat nutinka kažkas siaubingo.

Panašiai, kaip su dabartinė mano situacija.

Atsidariau savo krepšį ir išsiėmiau iš parduotuvės prekystalio baudžiavos išgelbėtą sumuštinį su kumpiu ir užsigerdamas arbata pradėjau valgyti.

Mums beskaičiuojant likusias dienas iki vasaros atostogų, turėtų būti kažkokia priežastis, dėl kurios mes čia susirenkam, lyg gauja valkataujančių kačių prie lango... Vis dėlto, tokios nėra. Galima sakyti, kad Komanda SOS buvo sukurta be jokios priežasties. Nors tiksliau – pats priežasties nebuvimas ir buvo jos sukūrimo pagrindas. Būtų tik dar blogiau, jei ji iš tikrųjų turėtų priežastį. Vietoj to, kad darytume kažką tikrai kvailo, geriau tegul viskas lieka dabartinėje beprasmėje būsenoje, nes tokiu atveju man nereikia tiek daug galvoti – mažiau skauda galvą.

"Manau, aš taip pat užkąsiu."

Asahina-san, sau pačiai skrupulingai pasidariusi arbatos, išsiėmė labai mielą priešpiečių dėžutę ir atsisėdo priešais mane.

"Dėl manęs nesirūpinkit, aš jau pavalgiau valgykloje."

Atsisakė Koizumis. Niekas tavęs ir neklausė. Regis, Nagato alkis didesnis knygų skaitymui, o ne maistui.

Asahina-san savo valgomosiomis lazdelėmis paėmė ryžių, ant kurių padažu buvo nupiešta šypsenėlė, ir pasakė,

"O kur Suzumija-san? Ji kažkur užtruko?"

Manęs geriau neklausk. Ji tikriausiai kur nors laksto ir gaudo žiogus. Juk dabar vasara.

Koizumis atsakė vietoj manęs,

"Mačiau ją mokyklos valgykloje. Jos apetitas tiesiog įspūdingas. Kažin kiek ergų gautume, jei visą jos suvalgytą maistą paverstume maisto medžiagomis?"

Net nežadu skaičiuot tokių dalykų. Jeigu ji ketina užsirakinti valgykloje, dėl manęs ji ten gali tupėti nors ir iki vakaro.

"Nemanau, kad taip bus. Ji sakė, jog šiandien turi pranešti kai ką svarbaus."

Aš tiesiog negaliu suprasti, kaip tu gali likti tokios geros nuotaikos? Juk nėra buvę atvejo, kada jos svarbieji pranešimai būtų bent jau šiek tiek vertingi visuomenei. Gal tavo atminties talpa mažesnė nei penkių colių "flopiko"?

"Be to, iš kur jau tai žinai?"

Koizumis su sukta išraiška veide atsakė,

"Hmm, na kažin kur? Galėčiau tau pasakyti, tačiau Suzumija-san tikriausiai pati norėtų tau apie tai pasakyti. Kiltų didelių problemų, jei sugadinčiau jos nuotaiką, pasakydamas tau tai anksčiau, nei ji. Todėl geriau kurį laiką patylėsiu."

"Man vis tiek nerūpi."

"Tikrai?"

"Jo. Sprendžiant iš tavo tono, atrodo, kad ta durnė vėl rezga kažkokią kvailystę. Nežinau, kiek dar minučių tęsis mano sielos ramybė, bet esu tiesiog tikras, jog greitai jos nebeliks......"

Ketinau tęsti, tačiau buvau nutrauktas su didžiuliu trenksmu šiurkščiai atidarytų durų garso.

"Nuostabu! Visi jau susirinkę!"

Haruhi akys švytėjo taip ryškiai kaip spektrometras.

"Kaip žinote, šiandien mes rengiame nepaprastai svarbų susirinkimą, todėl su tais, kurie būtų pasirodę po manęs, už bausmę nuo šiol elgčiausi kaip su skardinių mėtymo taikiniu. Tačiau kaip matau, jūs jau pradedate išsiugdyti komandinę dvasią! Labai gerai!"

Nereikia nei sakyti, kad apie šį lemtingąjį šiandienos susirinkimą aš nieko negirdėjau.

"Tu tai tikrai turi daug laisvo laiko."

Bandžiau būti sąmojingas.

"Tai klausykis. Ar žinai, koks teisingas būdas valgyti mokyklos valgykloje? Ateiti prieš pat užsidarant! Tuomet valgyklos virėjos tau daugiau įdeda. Bet labai svarbus laikas, nes beprasmiška ateiti, kai jau viskas parduota. Taip, šiandien nepaprastai sėkminga diena!"

"Nejaugi?"

Tokiam kaip aš, kuris priešpiečiams retai lankosi valgykloje, ši nauja informacija nebuvo itin vertinga, nepaisant to, kaip dosniai buvo duota.

Haruhi atsisėdo į komandos vadės vietą.

"Tiek to, atidėkit tai į šalį."

"Tu pati pradėjai tą temą."

Haruhi nepaisė į mane dėmesio ir pasisuko link Asahinos-san, kuri atsargiai valgė su savo valgomosiomis lazdelėmis.

"Mikuru-čian, apie ką tu pagalvoji, kai yra paminima vasara?"

"Hm?"

Asahina-san užsidengė burną, sukramtė ir nurijo maisto, kurį be abejonės pasigamino pati, gabalėlį.

"Vasara......am......O-Bon festivalis?"

Išgirdusi tokį stebinančiai senamadišką atsakymą, Haruhi pradėjo nesiliaunamai mirksėti.

"'O-Bon festivalis'? Kas iš viso tai? Ar kažką nesupainiojai? Klausiu ne to. Koks pirmas dalykas, apie kurį pagalvoji, kai išgirsti žodį 'vasara'?"

Apie ką ji čia nusišneka?

Haruhi pareiškė tokiu tonu, lyg tai būtų savaime suprantama,

"Vasaros atostogos! A-tos-to-gos! Ar gali būti kažkas kita?"

Žinai, tavo mąstymas pernelyg tiesmukas.

"Taigi, o ką reiškia vasaros atostogos?"

Haruhi paklausė antrą klausimą ir žiūrėjo į laikrodį, imituodama jo tiksėjimą, "Tik tak, tik tak."

Tikriausiai jausdama jos spaudimą, Asahina-san vėl ėmė paklaikusiai galvoti.

"Em, tai, am...... jūra!"

"Arti! Beveik pataikei. Ir ką reiškia jūra?"

Kas čia po galais, spėliojimo žaidimas?

Asahina-san pakėlė galvą,

"Jūra, jūra...... a, marinuota žuvis?"

"Ne! Kol tu teisingai atspėsi, pati vasara praeis! Per vasaros atostogas mums reikia keliauti į išvyką – štai ką turėjau galvoje!"

Spoksojau į Koizumio veidą ir jaučiau, kad jis mane vis labiau ir labiau užknisa. Vadinasi, štai kas tas svarbusis pranešimas, apie kurį kalbėjom?

"Išvyką?"

Vangiai paklausiau, o Haruhi energingai atsakė,

"Jo, išvyką."

Galbūt mokykliniams klubams yra normalu rengti tokias išvykas, ar kad ir ką ten, bet ar mums taip pat dera tokią rengti? Juk ji mūsų nevers kopti gilyn į kalnus, kad ieškotume neatpažintų paslaptingų gyvūnų (UMA), kurie niekada nebūtų rasti, ar ne?

Paeiliui pasižiūrėjau į Asahiną-san, Koizumį ir Nagato, ir atitinkamai pamačiau priblokštą, besišypsantį ir neišraiškingą veidą. Tuomet paklausiau,

"Sakai išvyka, hm... Išvyka kam?"

"Komandai SOS."

"Turėjau galvoje, ką mes darysime?"

"Vyksim į išvyką."

Ką?

Vykti į išvyką vien tik dėl tos priežasties, kad vyktume į išvyką.

Ar čia ne tas pats, kaip sakyti "skausmingas galvos skausmas", "tragiška tragedija" arba "kepti keptą žuvį"?

"O koks skirtumas? Bet kokiu atveju, mūsų šios veiklos tikslai ir ketinimai yra visiškai tokie patys. Be to, tai aišku, kad galvos skausmas skausmingas, ar esat girdėję, kad kas nors mėgautųsi galvos skausmu?"

Nežinau, ar kažkas blogai su Haruhi gramatika, ar ji iš viso kalba kita tarme. Vis dėlto, tikroji problema glūdi pačioje išvykoje.

"Ir kur gi tu ketini vykti?"

"Į nuošalią salą, ir ji privalo būti kažkur vidury vandenyno."

Nepamenu, kad kada nors vasaros atsiskaitymui būčiau skaitęs "Dvejų metų atostogas". Ko ji po velnių prisiskaitė, jog prisigalvojo tokių idėjų?

"Aš jau sugalvojau keletą vietų."

Džiaugsmas tiesiog tviskėjo Haruhi veide.

"Man buvo baisiai sunku apsispręsti, ar keliauti į kalnus, ar prie vandenyno. Iš pradžių galvojau, kad labiau tiktų keliauti į kalnus, tačiau tapti izoliuotais nuo civilizacijos kalno papėdės trobelėje per pūgą įmanoma tik žiemą. Be to, tai pernelyg sudėtinga."

Žinai, gali mėginti keliauti į Grenlandiją... ne, klausimas – kodėl mes iš viso turėtume kažką tokio daryti?

"Tu nori keliauti į kalno papėdės trobelę vien tam, kad galėtum joje užstrigti?"

"Nu jo! Kitaip nebūtų įdomu. Bet kol kas pamirškim apie kalnus! Pataupysim juos žiemos išvykai. Šią vasarą mes keliausime prie vandenyno, ne, į nuošalią salą!"

Nebūk tokia apsėsta tų nuošalių salų. Taip pagalvojau, bet nesugalvojau jokios priežasties paprieštaravimui. Man vis tiek būtų beprasmiška jai priešintis, o kelionė prie vandenyno, turint galvoje dabartinį metų laiką, skamba labai maloniai; be to, toje toli nuo žemyno esančioje saloje turėtų būti paplūdimys, tiesa?

"Aišku, kad yra! Tiesa, Koizumi-kun?"

"Hmm, manau taip. Nors tai tik natūralus paplūdimys be jokių maisto prekystalių."

Paskubomis žvilgtelėjau į Koizumį, savo įtarumo kupinomis akimis. Ir kodėl gi tu jai padedi visa tai dėstant?

"Na, todėl......"

Koizumio paaiškinimas buvo pertrauktas Haruhi.

"Todėl, kad šįkart mūsų kelionės vietą parūpino ne kas kitas, o Koizumis-kun!"

Haruhi įkišo rankas į stalo stalčių ir iš jo išsiėmė spalvotą rankos raištį. Po to ji su flomasteriu ant jo užrašė "Vice vadas".

"Už šiuos pasiekimus, Koizumi-kun, tu privalai būti pagerbtas. Aš tave paaukštinu į Komandos SOS vice vadą!"

"Aš nepaprastai dėkingas už šią garbę."

Koizumis gracingai priėmė rankos raištį. Tada jis į mane žvilgtelėjo ir viena akim mirktelėjo. Galiu garantuoti, kad aš nei truputį nepavydžiu. Kas gi norėtų tokio skuduro?

"Tai viskas. Tai mūsų keturių dienų ir trejų naktų prabangioji kelionė! Visi būkim geros nuotaikos!"

Haruhi nutaisė išraišką, kuri tarytum sakė, kad pokalbis jau baigtas, o mes visi patenkinti šiuo jos sprendimu, ko, kaip žinoma, niekada nėra buvę.

"Palauk akimirką."

Aš žengiau į priekį ir prabilau, taip pat atstovaudamas Asahiną-san ir Nagato.

"Kur ta sala? Asmeninė? Kaip po galais tai suprast? Kodėl Koizumis mums visą tai parūpina?"

Koizumis, Haruhi pramintas paslaptinguoju persikėlusiu mokiniu, žinoma, nebuvo paprastas žmogus, o ta jo "Organizacija", kuriai jis priklausė, buvo dar labiau įtartina. Galbūt jie nori mus nugabent į kokią nors savo slaptą tyrimų laboratoriją ir bandyti padaryti Haruhi ir Nagato skrodimą?

"Aš turiu labai turtingą tolimą giminaitį."

Koizumis nekaltai nusišypsojo.

"Jis toks turtingas, jog gali sau nusipirkti negyvenamą salą ir joje pasistatyti dvarą. Iš tiesų, jis jau pasistatė. Prieš kelias dienas jis šventė įkurtuves, bet kadangi niekas negalėjo taip toli vien dėl to keliauti, jis nusprendė paieškoti norinčiųjų tarp giminaičių. Ir galiausiai tai pasiekė mane."

Vadinasi, paslaptinga sala? Pradėjau prisiminti seniai skaitytą "Robinzoną Kruzą" .

"Ne, tai tik maža negyvenama sala. Artėja vasaros atostogos, ir jeigu Komanda SOS keliauja į išvyką, būtų smagiau, jei mes vyktume visi kartu. Dvaro savininkas taip pat mus mielai kviečia."

"Štai ir viskas!" sušuko Haruhi.

Jos veide pasirodė šypsena, kuri mums taip dažnai sukelia rūpesčių.

"Nuošali sala! Ir milžiniškas dvaras! Tai nepaprastai reta proga! Komandos SOS išvykai nėra ir negali būti geresnės vietos!"

"Ir kodėl gi?" paklausiau, "Ką nuošali nuošali sala su dvaru turi bendro su tavo mėgstamosiomis paslaptingų nutikimų paieškomis?"

Deja, Haruhi buvo jau paskendusi savo fantazijų pasaulėlyje.

"Nuošali sala vidury vandenyno! Ir dar dvaras! Koizumi-kun, tavo giminaitis nepaprastai supratingas! Hmm, manau, aš puikiai su juo sutarsiu."

Vieninteliai žmonės, kurie puikiai sutaria su Haruhi yra visiški keistuoliai. Tas dvaro savininkas tikriausiai labai jau keistas.

Nebuvau tikras, ar Nagato girdėjo, ką sakė Haruhi; dėl Asahinos-san, kuri liovėsi valgyti ir buvo nutaisiusi priblokštą išraišką veide, buvo paprasta.

"Nesijaudink Mikuru-čian. Ten galėsi valgyti marinuotos žuvies kiek tik norėsi! Ar aš neteisi?"

"Pabandysiu tai suorganizuoti." pasakė Koizumis.

"Štai kaip."

Haruhi iš komandos vadės stalo stalčiaus išsiėmė dar vieną spalvotą rankos raištį. Net neįsivaizduoju, kiek ji jų pasidarė.

"Pirmyn į nuošaliąją salą! Ten mūsų laukia begalė įdomių dalykų. Aš jau nusprendžiau, koks ten bus mano vaidmuo!"

Tai pasakiusi, su flomasteriu ėmė rašyti ant to rankos raiščio. Netrukus mano akys pamatė du nerangiai iškeverzotus žodžius: "Didingoji detektyvė".