Suzumija Haruhi:Knyga2 Prologas
Prologas
Haruhi panaši į žmogų, kuris neturi jokių rūpesčių. Tačiau ji turi. Vienintelis dalykas, kuris neduoda jai ramybės, tai kad “pasaulis pernelyg paprastas”.
Jai “nepaprasti dalykai” yra bet kokie antgamtiniai reiškiniai, kas reiškia, kad ji dažnai galvoja “Aš negaliu patikėti, kad prieš mane nepasirodo nei pusės vaiduoklio.”
Turėčiau jums paminėti, kad žodis “vaiduoklis” gali būti pakeistas “ateiviu”, “keliautoju lauku” ar “esperu”. Vis dėlto, visiems žinoma, kad tokie dalykai atsiranda tik fantastikos romanuose. Jie paprasčiausiai neegzistuoja. Kas reiškia, kol Haruhi toliau gyvens šiame pasaulyje, šis faktas jai toliau neduos ramybės. Pasaulis ir turi toks būti; nieko čia keisto. Tačiau pastarieji nutikimai mano gyvenime labai apsunkino mano įsitikinimą šiuo faktu; tai man irgi neduoda ramybės.
Todėl kad žinau, jog tie ateiviai, keliautojai laiku ir esperai iš tikrųjų egzistuoja.
“Klausykis, turiu tau pasakyti kai ką labai svarbaus.”
“Ką?”
“Juk visada norėjai, kad egzistuotų ateiviai arba keliautojai lauku, arba esperai?”
“Teisingai. Na ir kas?”
“Kitaip tariant, mūsų Komandos SOS tikslas surasti tuos žmones. Tiesa?”
“Ne vien juos surasti, mes dar turime galėti drauge pasilinksminti. Vien rasti juos nepakanka, aš noriu dalyvauti vaidinime, o ne būti tarp žiūrovų .”
“O aš visada norėjau būti stebėtoju iš šalies… ech, tiek to. Ar niekada nepagalvojai, kad tie ateiviai, keliautojai laiku ar esperai gali būti stebinančiai arti mūsų?”
“A? Ką tuo nori pasakyti? Tik nesakyk, kad turi galvoje Juki, Mikuru ar Icukį? Jei tai jie, tada tai visai ne ’staigmena’.”
“Amm… iš tikrųjų tai ir norėjau nuo pat pradžių pasakyti.”
“Tu durnas? Viskas negali būti taip lengva.”
“Tiesa, įprastai galvojant tai būtų pernelyg paprasta.”
“Na sakyk, kas ateivis?”
“Tau nežmoniškai tai patiks. Nagato Juki ateivė. Hmm, kaip čia pasakius? Kažkokia Integruotos kažko esybė… arba Informacijos kažko esybė… žodžiu, kažkas panašaus. Iš esmės sukurta ateivių ir iš jų gavusi kūną.”
“Hm, na tada Mikuru-čian?”
“Asahiną-san lengva paaiškinti: ji keliautoja laiku. Ji atkeliavo iš ateities. Jokių problemų ją vadinti keliautoja laiku, ar ne?”
“Kiek metų iš ateities ji atkeliavo?”
“Nežinau, ji man to nepasakė.”
“O, tada aišku.”
“Tikrai?”
“Tai reiškia, kad Icukis esperas? Tai bandei nuo pradžių pasakyti?”
“Teisingai.”
“Aaa.”
Haruhi kalbant jai trūkčiojo antakiai, tada ji lėtai įkvėpė ir sušuko:
Tiesiog taip, Haruhi visiškai atmetė tiesą, kuriai išgauti man prireikė tiek pastangų. Na ką gi, to iš jos buvo galima tikėtis. Nors po to, kai kiekvienas iš jų trijulės savaip man įrodė, kad jie iš tiesų ateivis, keliautojas laiku ir esperas, vis tiek savo galvoje turėjau abejonių. O priversti patikėti Haruhi, ypač atsižvelgiant į tai, kad ji nematė to, ką mačiau aš, buvo beveik neįmanoma.
Ką daugiau galiu pasakyti? Aš jai pasakiau absoliučią tiesą. Ir nors neatrodau, kaip labai įtikinantis bičiukas, kai žinau, kad meluodamas negausiu jokios naudos, aš sakau tiesą.
Tačiau iš tiesų tai irgi nebuvo Haruhi kaltė. Jei malonus vaikinas prieitų prie manęs ir sakytų “Tas tavo pažįstamas žmogus iš tiesų kažkas nerealus…” manau, aš irgi netekčiau kantrybės ir pradėčiau ant jo šaukti. Jei koks vaikinas rimtu veidu man būtų pasakęs panašius dalykus, turbūt pagalvočiau, kad jo smegenys buvo užkrėstos kokio viruso ar supainiotos kokių nuodingų bangų. Turbūt man net būtų gaila to vaikino. Nemanau, kad kokiu nors atveju toliau su juo kalbėčiau.
Hmm, kažin ar ne dabar aš esu “tas vaikinas”?
“Kjonai, prasikrapštyk ausis ir atidžiai klausykis.”
Haruhi žiūrėjo į mane liepsnojančiomis akimis.
“Nesvarbu, tai ateivis, keliautojas laiku ar esperas. Jie šitaip paprastai nepasirodys priešais mus! Ar nesupranti, kokie jie vertingi? Jei juos rasime, mes turėsim juos pačiupti už kaklų, surišti ir pakabinti, kad negalėtų pabėgt! Žmonės, kurios aš atsitiktinai pačiupau iš gatvės, kad įstotų į klubą, negali būti tokie reti ir vertingi!”
Oho, tai iš tikrųjų nuskambėjo kiek suprantamai. Visgi, neskaitant manęs, kiti trys tikrai apdovanoti antgamtiškomis savybėmis. Aš tik paprastas žmogelis. Pala, ar ji ką tik pasakė, kad į savo klubą ji tiesiog pačiupo atsitiktinius žmones?
Ech, kodėl šita kvaila mergiotė įgauna sveiko proto, tai kai kalbama keistomis temomis? Jei tik ji būtų manimi patikėjusi, viskas būtų daug paprasčiau. Bent jau ta netikra Komanda SOS galėtų būti išformuota, kadangi jos vienintelė kūrimo priežastis dėl Haruhi surasti ateivius ir visus juos kitus. Kai tik ji suras tuos dalykus, nebebus prasmės turėto šio klubo. Po to, ji galės žaisti su jais kiek tik panorės, kol aš galėsiu likti pašalyje ir kartas nuo karto nusijuokti. Tikėjausi, kad greitai tai nutiks, nes dabar jaučiuosi, kaip cirko gyvūnas, kurį verčia pasirodyti.
Tačiau jei Haruhi bent kiek susigaudytu, kas dedasi aplink ją, nežinau, koks tada būtų pasaulis.
Ak, taip. Iš pat pradžių turėjau jums pasakyti, kad šiame dialoge dalyvavo tik du žmonės. Tai nutiko per antrąją “Komandos SOS klajonės aplink miestą (laikinas pavadinimas)” klubo užsiėmimą, tada kai su Haruhi kalbėjau restorane prie stoties. Net neabejojau, kad Haruhi sumokės už mano gėrimą; gurkšnodamas kavą aš visą tai jai labai suprantamai paaiškinau. Bet į tai ji pažiūrėjo visai nerimtai. Ir man dėl to gerai. Tam, kas patikėtų tais kliedesiais, reikia ištirti smegenis.
Galų gale, aš nesivarginau pasakyti jai smulkmenų, nes detalės tokiu atveju sukeltų tik dar daugiau įtarimo. Kadangi visa tai sakiau aš: vaikinas, kurį buvo nutempę į Nagato butą klausytis ilgų, neaiškių paaiškinimų, nebuvo jokios priežasties įtarti ką nors keisto.
“Nenoriu daugiau girdėti tokių nevykusių pokštų.”
Haruhi iš savo stiklinės susiurbė visas geltonai žalsvas sultis ir pareiškė:
“Einam! Šiandien negalime išsiskirti į dvi grupes, todėl tiesiog einam per miestą! Ak taip, šiandien pamiršau atsinešti piniginę. Štai sąskaita.”
Kol spoksojau į aštuonių šimtų trisdešimties jenų sąskaitą, galvodamas, kaip paprieštarauti šiai neteisybei, Haruhi pagriebė mano kavą ir ją pabaigė. Tai man sukėlė įvaizdį, kad ji neketino priimti jokių mano prieštaravimų. Po to ji išžygiavo iš restorano ir atsistojo priešais automatines duris, sukryžiavusi rankas.
Nuo tada praėjo jau pusė metų. Kai dabar apie tai pagalvoju, atrodo, kad per šiuos paskutinius šešis mėnesius patyriau daugybę keistų nutikimų. Komandos SOS oficialus pavadinimas vis dar “Skleisti Džiugesį Visame Pasaulyje Kartu Su Suzumijos Haruhi Komanda”, nuo kurio man kelia šiurpą. Neįsivaizduoju, kur to džiugesio šitas klubas paskleidė. Man atrodo, kad vien tik Haruhi jautė tą tariamai paskleistą džiugesį. Be to, klubo egzistavimas išliko paslaptimi. Pradinis tikslas buvo kažkoks pasilinksminimas su ateiviais, keliautojų laiku pagrobinėjimas ir kovojimas drauge su esperais. Tačiau Haruhi požiūriu, šis tikslas vis dar nebuvo pasiektas.
Visa tai tik dėl to, kad Haruhi mano, jog ji vis dar nesutiko ateivių, keliautojų laiku arba esperų. O aš negaliu padėti jai tai pasiekti. Aš jau papasakojau jai apie kitų trijų narių tikrąsias tapatybes, bet ji manimi nepatikėjo. Taigi, tai nebeturėtų būti mano atsakomybė, tiesa?
Todėl kad Komandai SOS nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo, ir taip prarasti svarbiausią gyvavimo priežastį, ji vis dar nebuvo paleista. Net dabar, ši nepripažinta organizacija vis dar slaptai egzistuoja Senajame Komplekse.
Žinoma, mūsų penki nariai, įskaitant mane, kiekvieną dieną vis dar renkasi šiame klubo kambaryje. Mokinių taryba po keleto posėdžių ir skirtingo lygio analizių, panašu, kad nusprendė mus ignoruoti. Jie atmetė mūsų klubo įkūrimo dokumentus, tačiau taip pat nieko neužsiminė apie mūsų jėga okupuotą Literatūros klubą. Galbūt dėl to, kad vienintelė klubo narė, Nagato Juki, visai neprieštaravo dėl mūsų buvimo ten. Vis dėlto, aš asmeniškai manau, kad mokinių taryba nenori ginčytis su Haruhi, todėl nusprendė dėtis nieko nežinančiais.
Nemanau, kad kas nors pasaulyje tyčia užliptų ant kažko, ant ko raudonomis neoninėmis šviesomis užrašyta “Atsargiai: užmynus sprogsta”. Net aš neturiu tam drąsos. Jei tik būčiau žinojęs, nebūčiau kalbėjęs su ta užsispyrusia mergiote, kurios veide kiekvieną dieną matau nedraugišką išraišką.
Paprastas gimnazistas, kuris netyčia paspaudė mygtuką, kuris įjungė laiko bombą, ir dabar yra priverstas ją nešioti aplink, kaip visiškas prietranka - tai aš. Ir ši bomba pavadinimu “Suzumija Haruhi” net neturi atgalinio skaičiavimo mechanizmo. Neturiu jokio supratimo, kada ji sprogs, koks bus žalos mastas ir kas gali būti viduje. O dar svarbiausia, aš net nežinau, ar ši bomba tikra. Gal ji tik žaislas apgauti mažus vaikus.
Nesvarbu kaip įtemptai ieškau, niekaip negaliu rasti šiukšliadėžės, ant kurios būtų parašyta “Tik pavojingoms medžiagos”. Tai reiškia, kad šis mano aktyvuotas daiktas iš esmės padengtas super klijais ir priklijuotas prie mano rankos stipriau, nei kas nors kitas galėtų būti.
Ech… kur galėčiau rasti vietą jam išmesti?
| Grįžti atgal į pagrindinį puslapį | Grįžti atgal į knygos iliustracijas | Pirmyn į pirmąjį skyrių |
